Žmogus ir kūrėjas

Žmogus ir Kūrėjas

Sakoma, kad Kūrėjas apsivelka žmogumi. Žmogus, dar net nepradėjęs jausti aukštesniųjų jėgų, vidine rega neišvydęs šviesos gali įsivaizduoti: egzistuoja aukštesnysis pradas, ir nesvarbu, kaip jį bepavadinsime, šis vardas atspindės, kaip mes Jį suvokiame, o ne Jį patį. Pavyzdžiui, aukštesnis mūsų atžvilgiu yra Kūrėjas, nes sukūrė mus. Ši aukštesnioji jėga yra vienalytis laukas, panašus į jėgos lauką.

Savyje šis pradas išskyrė vietą, kurioje jis visiškai neatsiskleidžia. Todėl ši vieta vadinama tuščia. Joje aukštesnioji jėga sukūrė žmogų: kažką, jaučiantį save. Žmogus ssugeba jausti ir supantį jį Kūrėją, bet tik tiek, kiek jų savybės panašios, tapačios. Iš pradžių žmogus jaučia vien save, o iškreiptą Kūrėjo jautimą suvokia kaip pasaulį aplink save ir todėl jį vadina „mūsų pasauliu“.

Kūrėjo atžvilgiu mes egzistuojame absoliučiai su Juo susilieję, ir Jis visiškai mus valdo, persmelkdamas ir užpildydamas mus ir visą erdvę. Kūrėjo paslėptis egzistuoja tiktai mūsų atžvilgiu.

Žmogaus užduotis – pradedant pirminiu dvasiniu lygmeniu, kuriame jis gimė ir jaučia tik save, ir per savo subjektyvų suvokimą, savo pasaulį ((tai, ką jaučia aplink), pajausti Kūrėją, visiškai Jį suvokti, kai noras mėgautis niekaip netrukdo jam susilieti su Sutvėrėju, kaip buvo, kol siela neapsivilko egoistinio, dvasinio ir materialaus apvalkalo.

Paslėptis yra Kūrėjo sutvertų žmogaus egoistinių savybių pasekmė. Jeigu nepaisydamas šių savo savybių, žžmogus grįžta į būseną, kai visiškai jaučia Kūrėją, tai jis susilieja su Juo 620 kartų daugiau nei pradžioje, kai egzistavo Kūrėjuje iki paslėpties pradžios.

Žmogus palaipsniui atskleidžia, pajaučia Kūrėją, ir šis procesas panašus į pojūtį, kai į žmogaus kūną įeina jėgų, dvasinis laukas, iš vidaus užpildantis žmogaus kūną, tarsi koks debesis, įsiskverbiantis į jį iš viršaus į apačią, suteikiantis žmogui pakilumo, tyrumo, amžinumo, aukštumo, gerumo savybes ir pojūčius. Žmogus junta būtinybę veikti pagal pojūčius, nors tuo pat metu supranta, kad jo poelgiai yra pasekmė to, kad jame įsikūrė aukštesnioji jėga. Kitais žodžiais tariant:

1. Visa žmogaus esmė yra jo pojūčiai. Pašalinkite savęs ir to, kas jus supa, jautimą, ir jūs – niekas. Tiktai mūsų subjektyvus savęs pačių ir mus supančių objektų jautimas ssukuria paveikslą, kurį mes vadiname „mūsų pasauliu“. Šis paveikslas visiškai priklauso nuo mūsų suvokimo, jutimo organų, o ne nuo to, kokia ši išorinė tikrovė iš tikrųjų. Mes nežinome, koks šis išorinis pasaulis pats savaime. Jis paprasčiausiai toks, kokį mes jį įsivaizduojame, priklausomai nuo savo pojūčių, kokį jį suvokiame.

Sakykime, du žmonės regi danguje skrendantį nepažįstamą objektą. Vienas teigia, kad jo ilgis 10 metrų, o kitas – 20 metrų. Kas teisus? Abu. Juk nėra su kuo palyginti. O jeigu dar yra ir ttrečias, kuris mato tą patį daiktą kitoje spektro dalyje arba jaučia kitomis juslėmis, jis irgi bus teisus, teigdamas, kad daiktas visai ne toks, kokį jį įsivaizduoja du pirmieji stebėtojai.

Koks jis yra iš tiesų? Šis klausimas neturi prasmės, nes skirtingais jutimo organais suvokiamas nevienodai. Todėl visada esantis pasaulio vaizdas yra absoliučiai subjektyvus. Ir tai dėl to, kad mes neturime teisingų jutimo organų. Priešingu atveju pamatytume, jog iš viso neegzistuoja nieko kito, išskyrus Kūrėją, o iš jo gaunamos šviesos kiekis piešia mums šį paveikslą, kurį vadiname „mūsų pasauliu“.

Priklausomai nuo savo dvasinio vystymosi, t.y. plėsdamas pasaulio suvokimą, žmogus pradeda jausti savo (ir mokslinių, ir asmeninių) įsivaizdavimų ir pojūčių subjektyvumą. Tačiau jis niekad negalės suvokti tikrojo pasaulių sistemos vaizdo, nes visi pasauliai egzistuoja tik žmogaus atžvilgiu, tik mūsų pojūčiuose. Iš tikrųjų egzistuoja tik vienas Kūrėjas, o Jo paslėpties nuo mūsų pakopos ir sudaro mūsų pojūčiuose tai, ką mes vadiname dvasiniais pasauliais.

2. Žmogaus savęs suvokimas, savo tikslo, dalios, paskirties pasaulyje, tiek gamtoje, tiek ir iš savo paties pusės: jei tikėsime Kūrėjo tobulybe, o dėl to ir kūrinių tobulumu, neturi būti jokios prieštaros tarp tikslo, kiekvieno žmogaus poelgių kiekvieną jo gyvenimo akimirką ir visos pasaulėdaros tikslo, kitaip tariant, bet kuris žmogaus judesys, noras, bet kuri akimirka iir kiekvienas pasaulėdaros objektas privalo paklusti kryptingam Kūrėjo valdymui, kad būtų pasiektas Jo tikslas. Nieko negali būti netikslingo, jei Kūrėjas tobulas.

Todėl, jeigu žmogus nesupranta Kūrėjo tikslo ir gyvena ne pagal tą tikslą, tai nereiškia, kad jis nevykdo Kūrėjo noro, nes visi sąmoningai ar nevalingai vykdo Jo norus. Skiriasi tiktai įsisąmonintas ir neįsisąmonintas egzistavimas: sąmoningai trokšti pajausti savyje, kaip Kūrėjas keičia žmogų ir veda jį į savo tikslą – susiliejimą su savimi.

Tai ir yra tikslas: atskleisti Kūrėją sutvėrimams, kad kiekvienu savo dvasiniu, sielos, fiziniu judesiu žmogus džiaugtųsi, jausdamas, kaip, „įsikūręs“ jame, jį valdo Kūrėjas.

Tačiau bet kuriuo atveju, viską atlieka Sutvėrėjas: slaptai, jei žmogus dar nepasiruošęs paklusti Jo valiai; arba atvirai, jeigu visa savo esybe trokšta vien aklai jausti savimi, kaip pasireiškia juo aukščiausiasis valdymas. Tada, kai visiškai susitaikoma su Kūrėjo norais, Sutvėrėjas leidžia pajausti save kiekvienu žmogaus troškimu ir veiksmu.

Kūrėjo tikslas – atskleisti Savo veiksmus visiems esantiems mūsų pasaulyje. Tai įmanoma tiktai visiškai ištaisius žmogaus prigimtį, jai tapus panašiai į Kūrėjo prigimtį – absoliutų altruizmą.

3. Pats žmogus – tai jo troškimai. Būtent jie nulemia jo veiksmus, jo mintis, verčia protą ieškoti kelių, kaip patenkinti norus. Smegenys atlieka tik pagalbines funkcijas, kokiu būdu pasiekti tai, ko trokštama. Žmogus gyvena tik tuo, ko jjis geidžia šiuo momentu. Tai sąlygoja jo požiūrį į gyvenimą, save, į visą aplinką; priklausomai nuo troškimų, žmogus vertina viską aplinkui ir renkasi, kaip veikti.

Žmogaus troškimai yra pirminiai, t.y. nulemiantys visas jo mintis ir veiksmus. Troškimai nėra mūsų pasaulio produktas, jie nekyla žmogui patys savaime arba „atsitiktinai“ veikiant aplinkybėms. Norus žmogus gauna iš išorės, iš aukščiau. Žmogui kylančių norų dvasinis tyrumas priklauso nuo Kūrėjo atskleidimo ar paslėpties žmogaus atžvilgiu.

Troškimai – tai Kūrėjo šviesos spinduliavimo žmogui pasekmė arba, kitaip tariant, tai, kiek žmogus jaučia Kūrėją, kiek Kūrėjas atsiskleidžia žmogui žmoguje: slaptai, tada žmogus nesąmoningai vykdo Kūrėjo norus, laikydamas juos savais, kaip beveik visi mūsų planetos gyventojai, arba atvirai, kada Kūrėjas šviečia žmogui supančia šviesa, kuri traukia žmogų dvasingumo link, arba, jeigu žmogus jau yra paruoštas vidine šviesa, Kūrėjas ima laipsniškai, aiškiai apsivilkti juo, šviesa įeina į žmogų ir jis tai jaučia. Tačiau, bet kuriuo atveju, tiktai gaunamos šviesos kiekis, aiškios (supančios arba jau vidinės) arba kol kas dar paslėptos, nulemia žmogaus troškimus ir jų dvasinį tyrumą.

4. Žmogaus vieta Sutvėrėjo atžvilgiu, kokioje materialių ir dvasinių vertybių pakopoje jis yra, kai turi tik mūsų pasaulio egoistinius norus, arba, kai jau išėjo iš tiktai mūsų pasaulio pojūčių ir, jausdamas Kūrėją, kyla dvasinių pasaulių pakopomis,

ta vieta yra Kūrėjo poveikio žmogui pasekmė, vienokio ar kitokio kiekio šviesos (kuri įeina į jį kaip vidinė šviesa arba šviečia iš išorės kaip supanti šviesa) poveikio pasekmė.

Be Kūrėjo nėra nieko, ir šią tiesą privalo suvokti žmogus. Viena, ką sutvėrė Kūrėjas, – tai troškimas mėgautis Juo pačiu. Todėl tiktai nuo noro patirti malonumą dydžio ir priklauso tiek dvasinės, tiek fizinės kiekvieno objekto savybės. Vien šio troškimo dydžiu skiriasi tarpusavy visi kūriniai, ir, keisdami šio troškimo dydį, jie keičia save.

Patalpindamas šios ššviesos dalelę į skirtingus mūsų pasaulio objektus, Kūrėjas taip sukelia mums norą siekti šių objektų. To visai pakanka, kad visiškai valdytų kiekvieną iš mūsų, versdamas mus trokšti, o todėl ir elgtis, kaip Jis pageidauja.

Atsiųsdamas menką šviesos dalelę į tam tikrus mūsų pasaulio daiktus, objektus, Kūrėjas sukelia žmogui norą siekti jų, gauti, įdėti tam tikras pastangas, o pasiekus pasimėgauti arba nusivilti, kad sukauptų patirtį, nors ir nieko vertą, nes žmogus negali mokytis iš praeities patirties, nors iš jos ir lieka prisiminimas.

Tačiau jjeigu vėl šviečia traukianti šviesa, tai žmogus negali atsispirti jos traukai, ir vėlei kaip plaštakė skrenda į ugnį, net iš anksto suprasdamas, kad sudegs. O dėl patirties, turima galvoje, tam tikras įgyto indo kiekis ir kokybė, siekis ir kančia, kurie kkaupiasi žmogaus išorėje, o po to akimirksniu išryškėja. Ir tada žmogus gali ją panaudoti tam, kad gautų kokybiškai naują informaciją ir pojūčius.

Ir žmogus jau iš anksto, dar mažai iš išorės šviečiant Kūrėjo šviesai, mėgaujasi tuo, kad jame „įsikurs“ ši šviesa, kaip ji įeina į jį iš aukščiau: iš aukščiau žemyn, net fiziškai jis jaučia tai, tarsi į jį iš aukščiau įeina šviesos cilindras, akimirksniu keičiantis jo egoistines savybes į priešingas.

Šis pojūtis, kad esi priklausomas nuo šviesos, yra pats maloniausias ir patikimiausias, nes žmogus iškart pradeda suvokti, kad ne jis, o Kūrėjas kuria ir valdo viską ir jį. Todėl jau suvokdamas, kad negali pakeisti arba net šiek tiek ištaisyti savęs, žmogus yra patenkintas, kad ištaisymo sprendimą ir jėgą turi Kūrėjas, nes jjau iki to įsisąmonino, kad pats neturi nei jėgų, nei troškimų – viskas yra Kūrėjo šviesos rezultatas.

Visi dvasiniai pasauliai egzistuoja tik žmoguje. Išskyrus žmogų, viskas, kas jį supa, – tai Kūrėjo pasireiškimas. Dvasiniai pasauliai – tai vidinis žmogaus pasaulis. Išskyrus vidinius žmogaus pojūčius pasaulyje nėra nieko. Vidiniai žmogaus pojūčiai kyla iš mūsų šaltinio – Kūrėjo. Kūrėjo jautimo dydis vadinamas pasauliais.

Nėra jokios fizinio judėjimo būtinybės, kad pajaustume dvasinį pasaulį užuot jautę mūsiškį: viskas priklauso nuo vidinio žmogaus pasiruošimo.

Mūsų dabartinė būsena skiriasi nnuo pačios aukščiausios dvasinės būsenos tik mūsų vidiniais pojūčiais: mūsų fizinis kūnas lieka vietoje, o mūsų dvasinis kūnas keliauja savo pojūčiais. Jeigu žmogus nejaučia Kūrėjo, jo būsena vadinama „mūsų pasauliu“. Jeigu ėmė jausti Kūrėją, laikoma, kad pakilo iš mūsų pasaulio į dvasinį; jei jaučia, kad iš Kūrėjo sklinda viskas: ir blogis, ir gėris – reiškia yra pasauliuose Asija, Jecira, Brija. Jeigu jaučia, kad Kūrėjas absoliučiai geras, laikoma, kad jis „pakilo“ į pasaulį Acilut.

Visi pakilimai ir kritimai egzistuoja tik vidiniuose žmogaus pojūčiuose. Beje, tai, ką žmogus jaučia dabar, vadinama šiuo, mūsų pasauliu. Kita būsena, kitas žmogaus pojūtis vadinasi būsimuoju pasauliu. Kūrėjas nori, kad žmogus jaustų jį absoliučiai visą, kaip iki žmogaus „aš“, jo sielos nusileidimo į pojūčius, vadinamus „mūsų pasauliu“. Kad, nepaisant trukdančių egoizmo kliūčių, iš naujo pajaustų Kūrėją, kaip jautė prieš atsiskiriant sielai nuo Sutvėrėjo. Visas Kabalos mokslas duotas tik tam, kad žmogus savo pojūčiais judėtų nuo mūsų pasaulio žemiausios būsenos iki aukščiausios – visiško susiliejimo su Kūrėju.

Viską, ką mes žinome apie pasaulėdarą ir apie Kūrėją, gavome iš to, ką mums savo pokalbiuose ir knygose perteikia didžiosios asmenybės, kurios dvasiškai pakilusios sugebėjo:

• išeiti už mūsų pasaulio suvokimo ribų,

• pajausti dvasinį pasaulį, pajausti, kad egzistuoja aukštesnioji jėga,

• priartėti prie jos ir pajausti, kkad ji mus sukūrė (todėl ir pavadino šią aukštesniąją jėgą Kūrėju) ir kad iš Jo išeina malonumas.

Iš to jie padarė išvadą, kad aukštesnioji jėga sukūrė mus malonumui gauti.

Tai viskas, ką mes žinome apie aukštesniąją jėgą, ką suvokė didžiosios asmenybės, ką apskritai gali suvokti žmogus: ji sukūrė mus, kad suteiktų malonumą.

Šios didžios asmenybės vadinamos kabalistais, nes jie, pakilę iki Kūrėjo, gavo visus tuos malonumus, kuriuos Kūrėjas nori duoti. Jie perteikė mums žinias apie tai, kaip jie sugebėjo pakilti iki tokios būsenos, ir paaiškino savo knygose, kokiu keliu mes visi irgi galime pakilti į malonumo šaltinį. Šios žinios vadinamos Kabala (gavimas), nes moko žmogų gauti tai, kas jam yra lemta pagal kūrimo sumanymą.

Kabalistai, kildami dvasinėmis pakopomis, aprašo savo pojūčius, kad padėtų einantiesiems paskui juos. Tai panašu į naujai atrastos šalies aprašymą. Todėl visos knygos apie Kabalą rašomos jau pakilusiems bent į pirmąją dvasinę pakopą.

Bet jei Kabalos knygos rašomos jau pasiekusiems tam tikrą dvasinę pakopą, kodėl jas verta skaityti pradedantiesiems,kurie nepakilo net į pirmąją?

Atsakymą randame didaus XX a. kabalisto J. Ašlago (Baal Sulamo) straipsnyje „Įvadas į mokymą apie dešimt sfirot“ (155 punktas): kiekvienas iš mūsų turi dvasinį indą, vadinamą siela, kuris turi prisipildyti Kūrėju (šviesa). Ši šviesa apsupa sielą, kad užpildytų ją, kkai tik žmogus išsitaisys. Tačiau jeigu jis, kol kas vien mechaniškai, nesuprasdamas ir, aišku, dar nejausdamas, studijuoja dvasinius objektus ir veiksmus, taria jų pavadinimus, siekia juos suvokti, pagal šio noro dydį jo sielai šviečia supanti šviesa ir, kol kas dar jam nejaučiant, palaipsniui rengia jo sielą gauti šią šviesą į vidų.

Būtent ši supanti šviesa ir suteikia žmogui savo prigimties suvokimą – „blogio įsisąmoninimą“. Nes jausdamas šią šviesą iš išorės, žmogus pajunta savo ir dvasinių norų skirtumą, supranta, jog jo norai – blogis jam, dėl to, kad neleidžia pajausti tobulumo ir nemirtingumo.

Kadangi viską žmogus suvokia tiktai savo pojūčiais, tai jis negali žinoti apie Kūrėją daugiau nei gauname iš Jo. Iš to, kiek Jis atsiskleidžia mums, galime spręsti apie Jį. Tik suvokdamas šviesą indas suteikia vardus šviesai-Kūrėjui. Kabala grindžiama tik tuo, ką žmogus suvokė būtent savo pojūčiais, nes tik tai yra mums tikra, kaip faktas. Tuo pat metu mes suvokiame, kad mūsų pažinimas apribotas kelių jutimo organų ir yra subjektyvus (nes sprendžiame apie išorės objektą pagal tai, kaip jį jaučiame). Tačiau mes negalime įveikti šio pažinimo ribotumo, nes tai kyla iš pačios mūsų sutvėrimo kaip gaunančiojo prigimties: mes esame objektas, kuris junta savo pojūčiais tik tai, kas į jį patenka, bet nieko

negali pajusti už savęs, ir, dar daugiau, junta ne poveikius, o savo reakcijas į juos; mes jaučiame ne patį daiktą, o tai, kaip mes jį jaučiame. Toks yra ribotas mūsų pažinimas ir mūsų pasaulyje, ir dvasiniame, bet, įsisąmonindami mūsų suvokimo ribas, mes galime ištirti ir save, ir Kūrėją.

Pats Kūrėjas atsietai nuo kūrinių negali būti išreikštas jokiu terminu: bet kuris žodis nurodo objekto savybę, o apie patį Kūrėją mes nieko nežinome. Tokiu atveju jis nesivadina ir Kūrėju, nes kalbama apie Jį. BBet kadangi nėra žodžio įvardinti Jį, tai mes, netgi kada kalbame apie Jį patį, sąlygiškai vadiname Jį Kūrėju.

Viena, kas mums žinoma apie Kūrėją, – tai jo noras: a) sukurti kūrinius, kad b) suteiktų jiems malonumą. Tai mes sužinojome iš kabalistų, asmenybių, kurios pakilo iki šios aukščiausios pažinimo pakopos ir patyrė, kad iš paties Kūrėjo, kurio jie negali pažinti, išeina absoliutus malonumas. Kodėl Kūrėjui kilo mintis sukurti kūrinius ir kodėl mus sukūrė tokius – tai klausimai apie būseną iki kūrimo pradžios. KKadangi mes galime suvokti tik tai, kas nuo kūrimo pradžios ir toliau, tai į šiuos klausimus nėra ir negali būti atsakymų. Mums duotas protas, kad klaustume, o ne, kad atsakytume į juos. Visi mūsų atsakymai – tai rezultatai, kuriuos gauname ttirdami prigimtį, materialią ar dvasinę, jausdami Kūrėjo šviesos poveikį sau.

Žmogaus širdis yra indas visiems jo pojūčiams gauti (iš visų jutimo organų). Žmogaus protas, smegenys yra tik pagalbinis įrankis ieškant galimybių pasiekti tuos troškimus, kuriuos žmogus jaučia širdyje.

Troškimus žmogus gauna iš aukščiau ir negali jų pakeisti. Tačiau studijuodamas ir suvokdamas Kūrimo Tikslą, jis gali pradėti įsisąmoninti, kad jo troškimai jam daro žalą. Tada jo širdyje atsiranda jo troškimų blogio įsisąmoninimas, ir žmogus automatiškai atsiriboja nuo jų.

Mūsų norai patirti malonumą diktuoja mūsų veiksmus. Veiksmai gali būti – gauti arba duoti, tačiau kyla iš noro gauti ir todėl vadinasi „gauti, kad gautum (malonumą)“ arba „duoti, kad gautum (malonumą)“. Kito mes ne tik negalime norėti, bet netgi nesugebame suvokti!

Materialiu pasauliu Kabala vadina ne fizinę mmūsų pasaulio medžiagą, o būseną, kai visiškai egoistinis indas neturi jokio noro atiduoti. Jeigu žmogus, esantis savo fiziniame kūne, nori patirti malonumą dėl savęs, šis noras vadinamas materialiu veiksmu, laikoma, jog žmogus yra mūsų pasaulyje ir tokiu save jaučia. O jeigu jo noras gauti malonumą turi antiegoistinį ekraną, t.y. ketinimą „atiduoti Kūrėjui“ – toks noras vadinamas dvasiniu veiksmu ir laikoma, jog žmogus yra kuriame nors iš dvasinių pasaulių, kurį jis jaučia, priklausomai nuo jo ekrano lygio.

O visa mūsų visatos fizinė ggamta (negyvoji, augalinė ir gyvūninė, išskyrus žmogų) neturi jokios dvasinės reikšmės ir tik pagal tai, kiek ji talkina žmogui jam kylant dvasiškai, ji kyla kartu su juo, o žmogui krentant dvasiškai – leidžiasi kartu su juo.

Jokiu būdu nereikia įsivaizduoti mechaninio judėjimo: visi dvasiniai judėjimai yra vidiniai, jie – žmoguje, o iš išorės nesikeičia niekas. Knygos „Zohar“ autorius išminčius Šimonas sėdėjo su savo mokiniais Galilėjos oloje ir aiškino jiems dvasinių pasaulių sandarą, ir taip atsirado knyga „Zohar“. Tai, kad knygoje sakoma, kaip jie ėjo iš Ramlė į Lodą arba vykdė kokius nors veiksmus – visur turima galvoje dvasiniai, o ne fiziniai veiksmai.

Painiava kyla tik dėl to, kad Kabala yra parašyta šakų kalba: todėl, kad neaišku, kaip apibūdinti dvasinius objektus ir jų veiksmus suprantamai tiems, kas jų nejaučia; kabalistai aprašo mūsų pasaulio žodžiais, bet pagal panašumą su analogiškais dvasinio pasaulio objektais.

Apskritai, aiškiai įsisąmoninti teisingą dvasinio ir materialaus pasaulių santykį gali tik tas, kuris pakilęs virš mūsų pasaulio. Dvasinėje realybėje niekas nedingsta, viskas pasilieka, tik ant ankstesnės formos uždedamas naujas paveikslas. Panašu į tai, kaip sako pabuvojusieji paraleliniuose pasauliuose: žmogus, staiga žengęs į šalį, pasijuto esąs praeitame amžiuje. Beje, aplink jį viskas taip, kaip buvo tais laikais: gyvenimas eina, tik lygiagrečiai su mūsų llaiku, mūsų tikrove.

Neliesdami materialių vaizdų, mes iš to galime įsivaizduoti dvasinių objektų ir veiksmų amžinybę: nėra laiko sąvokos, viskas, kas buvo ir atsiskleidė kūrinių atžvilgiu, egzistuoja nuolat: kiekviena būsena tarsi užfiksuota į kino juostą, o stebėtojas, žiūrėdamas ją, mato praeinantį laike pasaulio paveikslą.

Bet tai tik jo atžvilgiu! O iš tikrųjų nėra nei judėjimo, nei laiko: mes galime išeiti iš savo pojūčių ir pajausti praeitą amžių, kaip kine, ir pagyventi jame, galime keliauti laike kaip tinkami – viskas priklauso tik nuo to, į kokias koordinates mes persikelsime. Taigi iš šio pavyzdžio mes galime suprasti, kaip žmogus, nejudėdamas iš vietos, keliauja dvasiniuose pasauliuose: viskas priklauso nuo to, kokį paveikslą jam atveria Kūrėjas. Per vieną ar kitą dvasinę pakopą žmogų veikia šviesa ir suteikia jam tam tikras dvasines savybes, su kuriomis žmogus gali „matyti“ atitinkamą dvasinį paveikslą.

Todėl ir kalbama, kad nėra jokios vietos, nėra anapusinio pasaulio. Būsimas pasaulis čia pat su mumis, bet pajausti jį gali tas, kuris turi atitinkamus indus, o gauti juos galima tik iš tos dvasinės pakopos, kurioje yra žmogus.

Dabar galėsime suprasti, ką reiškia vykdyti Kūrėjo valią: kadangi pati šviesa yra Kūrėjas, tai tiek, kiek ji šviečia žmogui, žmogus tampa šviesos norų vykdytoju. Ir tai reiškia vykdyti Kūrėjo valią, pačiam ppajausti, kokie tavo norai prilygsta Kūrėjo norams, o kokie dar veikia savarankiškai, savo valia, nes jie dar negavo tam tikro švytėjimo, kuris juos ištaisytų ir pakeistų taip, kad jei taptų tokie pat, kaip Kūrėjo, iki to lygio, kad visi norai, visas žmogaus kūnas taptų Kūrėjo indu, visišku Kūrėjo norų laidininku.

Žmogus pajunta, kaip visi jo organai, kiekviena jo kūno ląstelė susilieja į harmoniją su Kūrėjo noru, ir šis rezonansas – tai pats nuostabiausias žmogaus ir Kūrėjo susiliejimo pojūtis