Žmonių įsitraukimas į naujuosius religinius judėjimus įsitraukimas

Įvadas

Daugelį mūsų „sektos“ arba naujieji religiniai judėjimai domina maždaug tiek pat, kiek 5-ojo puslapio kriminalai – laisvalaikio pasiskaitymams įdomi, tačiau ne itin reikšminga tema. Tik tuos, kurių šeimos nariai ar artimieji įsijungia į sektą, ši tema smarkiau paliečia. Deja, mes mažai (arba iškreiptai) težinome apie „sektas“, kad esame linkę jų neįvertinti, o kartais – pernelyg išsigąsti. Todėl šį referatą rašiau norėdama bent prabėgom susipažinti su naujaisiais religiniais judėjimais.

Žmonių įsitraukimas į naujuosius religinius judėjimus (toliau – NRJ), populiariai neretai pravardžiuojamus sektomis, nnėra toks jau retas reiškinys. Nors tik nedaugelis žmonių Lietuvoje priklauso NRJ (0,29%), kažkokį laiko tarpą su tokiomis grupėmis buvo susijęs ne vienas. Kartais įsitraukimas nesukelia didelių pokyčių žmogaus gyvenime, yra laikinas reiškinys, arba tiesiog nėra pastebimas kitiems.

NRJ – tai labai įvairios religinės grupės. Vienos jų siekia intensyviau išgyventi krikščioniškąjį tikėjimą (pvz., Tikėjimo žodis) ar kokią nors jo modifikaciją (Jehovos liudytojai).

Kitos yra įkvėptos naujo apreiškimo, sujungiančio krikščionybės ir rytų religijų elementus, siekia įgyvendinti kokią nors žmonijos gelbėjimo programą ((pvz., Suvienijimo judėjimas („munistai“)).

Dar kitos kviečia į nušvitimą bei išsilaisvinimą per meditaciją bei sekimą rytų religijų guru (pvz., krišnaitai, Sachadža Joga, įvairiausi budistai).

Yra ir tokių, kurios kūrybingai supina vakarų psichoanalizės, magijos bei rytų religijų elementus siūlydamos vakarų kultūriniame kkontekste priimtiną holizmo ir sėkmės kelią, pasiekiamą per asmeninę transformaciją bei manipuliacijas aplinka (pvz., Scientologijos bažnyčia bei jos Dianetikos centrai, Ošo judėjimas).

Grupių esama įvairių, ir artimesnių mums įprastam religingumui, ir labai egzotiškų, tiek tradicinių (pvz., krikščioniškos grupės), tiek ir alternatyvių moralinių nuostatų (pvz., Ošo judėjimas). Tačiau bet koks intensyvesnis religingumas mūsų sekuliarioje visuomenėje atrodo įtartinas ir gali kelti įtampą (anksčiau tokią įtampą religingoje aplinkoje keldavo pasaulietiškumas).

Taigi, ne kiekvieną kartą, kai šeimoje kyla konfliktas dėl vieno iš šeimos narių įsijungimo į NRJ, kaltas yra NRJ. Žmones gąsdina naujumas, intensyvumas, tad artimiesiems labai nesunku kažką daryti iš nepagrįstos baimės, imtis nekorektiškų veiksmų. Reikia suprasti, kad ir į NRJ atsivertęs žmogus gali jaustis labai nestabiliai ir neužtikrintai dėl savo naujų įsitikinimų, ttad į artimųjų nuogąstavimus gali reaguoti neadekvačiai.

Iš kitos pusės, esama NRJ, kuriose grupės dinamika yra itin manipuliatyvi, lyderis – itin autoritariškas, reikalavimai įsitraukusiam asmeniui – itin dideli, kitaip sakant, tokios grupės gali kelti pavojų žmogaus socialiniam gyvenimui ir psichinei sveikatai. Tačiau, kadangi NRJ – labai skirtingos, o ir skirtinguose kontekstuose gali reikštis skirtingai, kadangi tokioms grupėms didelę įtaką turi jų charizminiai vadovai, labai sunku daryti apibendrinimus dėl tokių grupių „sveikatos“ ar prognozuoti, kaip konkretus individas tokioje grupėje funkcionuos.

Šiame ddarbe norėčiau aptarti keletą Lietuvoje egzistuojančių sektų, taip pat pateikti keletą patarimų ką daryti artimajam patekus į sektą, bei aptarti bendrą sektų situaciją Lietuvoje.

Įregistruotų religinių organizacijų, išskyrus tradicines religines organizacijas, statistika

Religinių bendruomenių, kurios yra įregistruotos Teisingumo ministerijos arba pateikusios ministerijai dokumentus ir gavusios juridinio asmens pažymėjimą, sąrašą galite rasti čia.

________________________________________

Pavadinimas Bendras org. skaičius Bendrijos

(ir centrai) Bendruomenės

________________________________________

KRIKŠČIONYBĖS IR KRIKŠČIONIŠKOS KILMĖS KRYPTYS:

Armėnų apaštališkoji bažnyčia 2 2

Baptistai ir laisvieji krikščionys 27 (29) 1 26 (28)

Nepriklausomos organizacijos 15 (17) 15 (17)

Lietuvos evangelikų baptistų bendruomenių sąjunga 12 1 11

Išganymo armija 1 1

Jehovos liudytojai 3 1 2

Jehovos liudytojų religinė bendrija 3 1 2

Kristaus bažnyčios 3 3

Metodistai 9 1 8

Lietuvos jungtinė metodistų Bažnyčia 9 1 8

Naujoji apaštalų Bažnyčia 5 1 (3 centrai) 1

Lietuvos naujoji apaštalų bažnyčia 5 1 (3 centrai) 1

Nedenominacinės krikščionių bažnyčios 38 (42) 1 35 (39)

Nepriklausomos organizacijos 2 (4) 2 (4)

Krikščionių bendrija „Tikėjimo žodis“ 36 1 35

Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia 2 2

Pasaulietinis namų misionierinis judėjimas 1 1

Rumunų ortodoksai 1 1

Sekmininkai [1]

35 (37) 1 34 (36)

Nepriklausomos organizacijos 20 (22) 20 (22)

Lietuvos Respublikos evangelinio tikėjimo krikščionių (sekmininkų) sąjunga 13 1 12

Septintos dienos adventistai 14 1 13

Septintosios dienos adventistų bažnyčios LLietuvos misijos laukas 14 1 13

Suvienijimo judėjimas (1) (1)

________________________________________JUDAIZMO KRYPTYS:

________________________________________ISLAMO IR ISLAMIŠKOS KILMĖS KRYPTYS:

Achmadijos džamalo musulmonai (1) (1)

Neislamiškojo sufizmo bendruomenės 1 1

HINDUISTINĖS KILMĖS KRYPTYS:

Krišnos sąmonės organizacija (ISKCON) 2

________________________________________(5) 2 (5)

________________________________________BUDIZMO IR BUDISTINĖS KILMĖS KRYPTYS:

Japonijos budizmo bendruomenės 1 1

Laoso budizmo bendruomenės 3 1 2

Tibeto budizmo bendruomenės 4 4

Dzenbudizmo bendruomenės 1 (2) 1 (2)

________________________________________KITOS RELIGINĖS KRYPTYS:

Bahajai 1 1

Neopagonys 6 (7) 1 5(7)

Nenustatytos pakraipos religinės bendruomenės [2]

(5) (1) (4)

________________________________________

IŠ VISO: 160 (180) 9 (10) bendrijos,

3 centrai 148 (179)

Pateiksime Lietuvos Statistikos departamento duomenis apie Lietuvos gyventojus pagal tikybą.

Lietuvos gyventojai pagal tikybą

Tikyba Gyventojų sk. Gyventojų sk. procentais

Iš viso 3483972 100%

Romos katalikų 2752447 79%

Stačiatikių (ortodoksų) 141821 4,07%

Sentikių 27073 0,78%

Evangelikų liuteronų 19637 0,56%

Evangelikų reformatų 7082 0,2%

Jehovos liudytojų 3512 0,1%

Musulmonų sunitų 2860 0,08%

Visos (pilnos) evangelijos Bažnyčios 2207 0,06%

Sekmininkų 1307 0,04%

Judėjų 1272 0,04%

Baltų tikėjimo 1270 0,04%

Baptistų (ir laisvųjų bažnyčių) 1249 0,04%

Septintos dienos adventistų 547 0,02%

Naujosios apaštalų Bažnyčios 436 0,01%

Budistų 408 0,01%

Graikų apeigų katalikų (unitų) 364 0,01%

Krišnos sąmonės judėjimo 265 0,01%

Karaimų 258 0,01%

Metodistų 211 0,01%

Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios (mormonų) 197 < 0,01%

Šri Satja Sai Babos organizacijos 107 < 0,01%

Nedenominacinės krikščioniškos Bažnyčios 75 < 0,01%

Kristaus bažnyčios 52 < 0,01%

Bahajų 31 < 0,01%

Armėnų Apaštališkosios Bažnyčios 30 < 0,01%

Scientologijos bažnyčios (scientologija) 15 < 0,01%

Ošo meditacijos centrų 12 < 0,01%

Suvienijimo Bažnyčios 4 < 0,01%

Nurodė evangelikas, protestantas 660 0,02%

Nurodė krikščionis 275 < 0,01%

Kitų tikybų 515 < 0,01%

Netikintis 239 0,01%

Nė vienai 331087 9,50%

Nenurodė 186447 5,35%

Naujieji religiniai judėjimai – grėsmė ar iššūkis?

Rytų Europoje naujieji religiniai judėjimai auga visų pirma todėl, kad ššios šalys nusimetė sovietų jungą ir pradėjo įgyvendinti demokratijos principus; Atsirado kur kas daugiau laisvės nei buvo praeityje, kuomet buvo sakoma, kad neturi tikėti niekuo, tik paklusti valstybei.

Visgi kalbant apie bendrą situaciją reikia pastebėti, kad naujieji religiniai judėjimai (NRJ) auga ir patraukia žmones tada, kai visuomenėje vyksta pokyčiai, kurių pasėkoje senieji religiniai įsitikinimai nebepaaiškina socialinių gyvenimo realijų. Pastaruoju metu būta daug pokyčių – kalbu ne tik apie industrializaciją ir urbanizaciją, bet ir bendrą socialinį ir geografinį mobilumą; žmonės gali rinktis įvairius darbus, patirti dalykus, kurių anksčiau negalėjo patirti, gali gyventi įvairiose vietovėse, keliauti. Žiniasklaida siūlo galimybes, kurios gal būt egzistavo amžiais, tačiau paprastiems žmonėms nebuvo prieinami – atskirai galima paminėti ir Internetą. Taigi žmonėms tampa prieinamos skirtingos religinės idėjos, didėja ir jų paklausa. Kas buvo prasminga vienai kartai greičiausiai nebus taip prasminga kitai, turėjusiai kitokią patirtį.

Autoritetu šiais laikais taip pat abejojama kur kas dažniau, nei praeityje; kartais žmonės prisijungia prie naujų religijų tik todėl, kad jos kitokios ir skiriasi nuo praeities kartų religijų. Tai kyla ir iš individualizmo, skatinančio vystyti savo individualybę, o taip pat poreikio ieškoti žmonių grupės, atitinkančios asmens interesus. Didžioji dalis religinių judėjimų yra orientuoti į skirtingas “ieškotojų grupes”.

Sekuliarioje visuomenėje, ypač tokioje, kurioje

ateizmas peršamas, žmonės ieško Dievo, religija pagrįstų atsakymų į gyvenimo klausimus. Jie dažniausiai neturi religinio išsilavinimo, kuris padėtų jiems ieškojimuose, todėl neretai prisijungia prie kokios nors naujos religijos ir tenai patiria religingumą ar dvasingumą. Vėliau jie gali pakeisti religinę priklausomybę – tokiose grupėse žmonės dažnai keičiasi.

Ar NRJ gali būti laikomi grėsme visuomenei?

Tai priklauso nuo to, ką laikysime grėsme. Žinoma jie prisideda prie pokyčių visuomenėje, tad NRJ veikla kelia grėsmę status quo. Tačiau daugybė kitų, su religija nesusijusių pokyčių vvisuomenėje taip pat yra grėsmingi šiuo požiūriu. Tačiau jei kalbant apie grėsmę norima pasakyti, kad visuomenėje paplis masinės savižudybės, žmogžudystės, grius viešoji moralė – nemanau kad tokia grėsmė yra.

Visų pirma, naujosios religijos auga labai lėtai, daugelis jų išnyksta. Daugelis jų nekelia grėsmės nei individams, nei visuomenei. Kai kurie judėjimai žinoma kelia grėsmę – turbūt vienas geriausių pavyzdžių būtų Aum Šinrikio kultas, paleidęs nuodingas dujas Tokijo metro. Galima būtų paminėti ir Waco tragediją Teksase.

Žinoma, naujųjų religinių judėjimų nariai, taip ppat kaip ir senų religijų nariai, gali kelti grėsmę visuomenei, tačiau ne būtinai todėl, kad jie yra naujų ar senų religijų išpažinėjai. Kaip pavyzdį galime paimti Jehovos liudytojus, kurie nori sekti Dievu ir todėl netiki galį žudyti ir nenori tarnauti aarmijoje. Jie buvo grėsmė visuomenei, ir pvz., naciai nužudė tūkstančius Jehovos liudytojų dujų kamerose todėl, kad šie nepakluso normoms, nustatytoms tų, kurie buvo valdžioje.

Kai kurios visuomenės, jaučiančios joms kilusią grėsmę, pasirenka naujuosius religinius judėjimus kaip atpirkimo ožius, bandydami juos apkaltinti dėl nesugebėjimo tvarkytis visuomenėje.

Apibendrinant galima pasakyti, kad naujųjų religinių judėjimų, kaip ir politinių judėjimų, ekonominių judėjimų ar kitokių socialinių judėjimų atsiradimas veda į pokyčius, kurie gali būti suvokti kaip grėsmė. Tačiau nauji religiniai judėjimai nekelia didesnės grėsmės, nei kitokio pobūdžio judėjimai. Tai pat reikia atsiminti, kad kalbant apie naujas religijas negalima daryti apibendrinimų – jos gali būti labai skirtingos.

Kaip NRJ keičiasi laikui bėgant? Ar tie pokyčiai vyksta prisitaikant prie visuomenės?

NRJ laikui bėgant pasikeičia gan pastebimai. Pirmoji naujo rreliginio judėjimo karta neretai būna jauni, entuziastingi žmonės, sekantys charizmatiniu vadovu. Tačiau charizmatinis vadovas miršta, konvertitai auga, jiems gimsta vaikai, kuriems reikia skirti daug laiko ir kitų dalykų, brandinant juos socialiai. Vaikai ir kitos kartos kvestionuoja judėjimo įsitikinimus, todėl neretai galima stebėti judėjimo adaptaciją prie visuomenės. Tikinčiųjų gyvenimo būdas keičiasi, tampa vis mažiau ekstremalus ar fanatiškas – būtent tokius bruožus galima pastebėti pirmojoje religinio judėjimo kartoje.

Judėjimai tampa vis lengviau nuspėjami įsivyraujant biurokratijai ir formuojantis tradicijoms, keičiančioms charizmatinį vadovavimą. Visuomenė ssusipažįsta su šiais judėjimais, mažiau jų bijo, ir NRJ tuomet nebebūna tokie ginantys.

Žinoma, NRJ gali keistis ir agresyvumo linkui, ypač jei visuomenė juos puola. Tačiau daugelis judėjimų, kurie išgyvena, keičiasi adaptuodamiesi, ir tai lengva pastebėti žiūrint į senąsias religijas – naujosios religijos tampa senomis jei jos išgyvena prisitaikydamos.

Kokio požiūrio turėtų laikytis visuomenė, norėdama padėti NRJ išvengti ekstremumų?

Turbūt svarbiausia yra būti pasiruošus klausyti, sužinoti, kuo naujieji judėjimai iš tiesų tiki, kokios yra jų apeigos. Kartais tai būna sudėtinga, ypač jei judėjimai slepia savo veiklą, tačiau dauguma NRJ būna atviri sąžiningam dialogui ir diskusijai.

Kaip jau minėjau, įvairūs vidiniai mechanizmai, demografiniai pasikeitimai veda juos atvirumo linkui. Savo egzistavimo pradžioje NRJ neretai pabrėžia, kad jie nepaprastai skiriasi nuo visuomenės, tačiau po kurio laiko jie gali kur kas mieliau kalbėti apie panašumus. Nors visuomenei visuomet reikia atidžiai stebėti, ar kai kurių religinių judėjimų kraštutinumai nekelia pavojaus, visuomet reikia atsiminti, kad antagonizmas tik padeda NRJ vadovams įrodyti pasekėjams, jog visuomenė yra bloga ir šėtono dominuojama, ir situacija tokiu būdu tik apsunkinama.

Manyčiau, kad visuomenė turėtų laikytis požiūrio, kad NRJ narių kriminaliniai nusikaltimai yra netoleruotini lygiai taip pat, kaip ir bet kurio kito visuomenės nario nusikaltimai, tačiau kiekvienas visuomenės narys turi teisę tikėti tuo, kkuo nori, tol, kol tai nepažeidžia kitų asmenų teisių ir laisvių. Tokiu būdu NRJ nariai bus skatinami prisitaikyti ir gyventi visuomenėje taip pat, kaip ir kiti jos nariai. Juk pliuralistinėje visuomenėje taikiai sugyvena įvairių religinių įsitikinimų žmonės, praktikuojantys skirtingas religijas.

Ką reikėtų daryti dėl nelegalios NRJ veiklos?

Visiškai tą patį, kas daroma su nelegalia atskirų asmenų visuomenėje veikla. Nereikia kurti specialių įstatymų žmonėms, kurių įsitikinimai kitokie nei mūsų. Žinoma nereikia ir jokios specialios apsaugos tokiems žmonėms – jei jie padaro kažką, kas prieštarauja įstatymams, jie turėtų būti patraukti baudžiamojoj atsakomybėn ir gauti tokias pačias bausmes, kaip ir kiti.

Ar NRJ galima vadinti grėsme tradicinėms bažnyčioms?

Iššūkis šiuo atveju būtų kur kas pozityvesnė ir naudingesnė sąvoka nei grėsmė. Žinoma jie gali tapti grėsme, jei siekia patraukti žmones iš tradicinių bažnyčių arba demaskuoja tradicinių bažnyčių lankytojų veidmainišką, apatišką, ne itin religingą ar pernelyg religingą elgesį, nepatraukiantį paprastų žmonių, norinčių priimti Dievą į savo gyvenimą ar ugdyti dvasingumą. Jei bažnyčios pripažintų trūkumus, kuriuos pastebi žmonės, prisijungiantys prie naujųjų religijų, gal būt tai padėtų kai kuriuos tų trūkumų pašalinti, išsiaiškinti, ko ieško jauni, o gal ir vyresnio amžiaus žmonės.

Iš kitos pusės, tradicinėms bažnyčioms ir religijoms būtų kvaila “apsimesti” naujomis religijomis. Tradicinės religijos gali daug pasiūlyti, iir jos turi išlaikyti savo privalumus – tradiciją, visuotinių susirinkimų bei praeities išmintį. Iššūkis glūdi sugebėjime matyti, ką reikia išlaikyti, ir ką galima pakeisti tam, kad bažnyčios galėtų įvykdyti savo, kaip tikėjimo saugotojų, paskirtį visuomenėje, tikėjimo, kurį jos išsaugojo amžių bėgyje. Bažnyčios turi suprasti, kad besikeičiant visuomenei ir individams tas tiesas gali tekti pristatyti kitokiais būdais, nes kitaip kaimenės tų tiesų neišgirs. Taigi NRJ tikrai galima laikyti iššūkiu, ir priimti tokį požiūrį tradicinėms bažnyčioms kur kas naudingiau, nei dejuoti ir aimanuoti dėl NRJ antplūdžio, nesistengiant suprasti, ką gi jos siūlo. Tik supratus iššūkį galima imtis pozityvių žingsnių.

Kelių Lietuvoje esančių sektų apibūdinimas

Baptistai pasaulyje ir Lietuvoje

Baptistų (gr. baptistēs – krikštytojas) ištakos siekia Reformacijos laikus – XVI amžių. Ne visais teologiniais klausimais tarpusavyje sutarė reformatoriai Zwinglis, Calvinas, Lutheris. Tie skirtumai atsispindi šiuolaikinėse reformatų ir liuteronų Bažnyčių doktrinose. Tačiau dar vienos, pačios radikaliausios Reformacijos srovės – anabaptistų atstovai nesutarė nei su vienais, nei su kitais. Vyko karšti ginčai ir teologinės diskusijos. Svarbiausias klausimas, kuris išskyrė anabaptistus iš kitų – tai krikštas. Apie tai liudija ir pavadinimas: gr. anabaptizō – vėl panardinu, t.y. krikštiju. Anabaptistai mokė, kad krikštyti galima tik savarankiškai apsisprendusius tam žingsniui žmones, kurie sutinka gyventi pagal Kristaus mokymą. Jie taip pat skelbė,

kad Bažnyčia turi būti atskirta nuo valstybės. 1525 m. Ciūriche, Šveicarijoje, buvo įkurta bendruomenė, pasivadinusi „Laisvąja bažnyčia“, kurios nariai atsisakė krikštyti kūdikius, kadangi vaikai negali sąmoningai priimti Kristaus mokymo ir apsispręsti. Tokiu būdu atsiranda radikalusis Reformacijos sparnas, Vakarų Europoje sukėlęs nemaža prieš taravimų.

Valstybė į anabaptistus žiūrėjo kaip į maištininkus, katalikų Bažnyčia – kaip į eretikus, o reformuotoji Bažnyčia laikė juos pavojingais fanatikais atskalūnais. Todėl prasidėjo žiaurus anabaptistų persekiojimas, ir kai kurie Šveicarijos anabaptistų vadovai – Conradas Grebelis, Georgas Blaurockas bbuvo uždaryti į kalėjimą, o Felixas Manzas nubaustas mirtimi. 1528 m. buvo paskelbtas imperatoriaus ediktas, patvirtintas reichstage: visi anabaptistai turi būti baudžiami mirtimi. Jakobas Hutteris buvo suimtas, žiauriai kankinamas ir 1536 m. Insbruke sudegintas ant laužo. Žymus ankstyvojo anabaptizmo teologas Balthasaras Hubmaieris taip pat žuvo laužo liepsnose 1528 m. Ir toliau, visą XVI šimtmetį anabaptistai buvo visokiais būdais žiauriai persekiojami bei naikinami. Bet nepaisant to, anabaptistų judėjimas iš Šveicarijos kaip banga persirito per visą Vokietiją, Austriją, Moraviją, pasiekė Olandiją. Olandijoje ššiam judėjimui pradėjo vadovauti buvęs katalikų Bažnyčios kunigas Menno Simonsas, kurio vardu čia pradėta vadinti visus anabaptistus, – menonitais. Ši anabaptistų dalis išliko iki mūsų dienų ir turi savo bendruomenes visuose kontinentuose. Tuo tarpu anabaptistai didesnėje Vokietijos dalyje buvo žiauriai iišnaikinti.

Tačiau tradiciškai šiuolaikinių baptistų lopšiu yra laikoma Anglija. XVI–XVII amžiais Anglijoje ne visi buvo patenkinti dažniausiai formaliomis bažnytinės ir pasaulietinės valdžios įvykdytomis reformomis. Nuolat buvo reikalaujama visiško Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės, kiekvienai bendruomenei (kongregacijai) – nepriklausomybės nuo aukštesniosios bažnytinės valdžios ir sąžinės laisvės visiems žmonėms. Šio judėjimo šalininkai buvo vadinami kongregacionistais. Jie buvo persekiojami ir kartais dėl to jiems tekdavo palikti Angliją. Apie 1606 m. tokia kongregacionistų grupė, vadovaujama Johno Smitho, įsikūrė Amsterdame, Olandijoje. Čia Johnas Smithas, paveiktas anabaptistų (menonitų) doktrinos, atmeta kūdikių krikštą ir pradeda krikštyti suaugusius žmones. „Aišku, kad tam tikra anabaptistų įtaka, tiesioginė ar netiesioginė, davė priežastį baptistų bendruomenėms atsirasti Anglijoje, ir yra pagrindo tuo didžiuotis“.

Johnas Smithas su didesne savo bendruomenės dalimi 1612 m. ssugrįžta į Angliją ir Londone įkuria pirmąją baptistų bendruomenę. Šis judėjimas plito, ir 1644 m. Anglijoje veikė 47 baptistų bendruomenės. Bandymai suartėti su Olandijos menonitais nedavė rezultatų, nes menonitai neigiamai žiūrėjo į karinę tarnybą bei dalyvavimą visuomenės ir valstybės gyvenime. Tai ir buvo pagrindinis skirtumas tarp baptistų ir anabaptistų-menonitų. Baptistai į savo „1689 m. tikėjimo išpažinimo“ 24 straipsnį įrašė: „Krikščioniui leidžiama eiti savo pareigas magistrate, jeigu tik yra pakviestas ir išrinktas. Atlikdamas tokią pareigą jis prisiima ypatingą atsakomybę už teisingumo iir taikos palaikymą. Teisingumui ir taikai palaikyti jis turi teisę panaudoti karinę jėgą (pagal Naujo Testamento normas).“

Šiuo metu baptistų Bažnyčioms priklauso daugiau kaip 40 milijonų pakrikštytų narių visose pasaulio šalyse. Šios bendruomenės neturi vienodos liturgijos, centralizuotos teologijos, tačiau turi būdingų viso pasaulio baptistams bruožų, kaip antai:

1. Šventojo Rašto kanoninės 66 knygos yra vienintelis tikėjimo šaltinis. Tai įkvėptas Dievo žodis, absoliučiai teisingas ir turintis didžiausią autoritetą visiems tikėjimo ir elgesio dalykams.

2. Bažnyčios nariais gali tapti tik savarankiškai apsisprendę tapti Kristaus sekėjais žmonės, kurie savo tikėjimą paliudija krikštu. Krikštijama vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios visiškai panardinant vandenyje.

3. Kiekviena baptistų bendruomenė tvarkosi savarankiškai; aukščiausia valdžia priklauso visuotiniam narių susirinkimui. Bažnyčia atskirta nuo valstybės ir tiesiogiai nedalyvauja politikoje, savo veiklą finansuoja pačių tikinčiųjų aukomis.

4. Visi Bažnyčios tarnautojai yra renkami narių susirinkime.

5. Bažnyčia ugdo savo narių misijų dvasią vykdant didįjį Kristaus paliepimą: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas“ (Mk 16,15–16).

Šiems tikslams įgyvendinti vietinės baptistų bendruomenės dažniausiai jungiasi į nacionalines arba teritorines sąjungas, kurioms vadovauja išrinktos tarybos. Nacionalinės sąjungos gali įstoti į Pasaulinį baptistų aljansą, o Europos bei Artimųjų Rytų baptistai papildomai yra susijungę Europos baptistų federacijoje. Nustatyta ttvarka šie junginiai rengia pasaulinius arba regioninius kongresus.

Lietuvoje baptistų būta jau praėjusiame šimtmetyje. 1841 m. Klaipėdoje, tuo metu priklausiusioje Prūsijos karalystei, įsikūrė bendruomenė, kuri 1851 metais, turėdama 234 narius, pasistatė bažnyčią. Šie maldos namai išliko per visas karų audras, tik sovietmečiu buvo iš bendruomenės atimti. 1991 m. bažnyčios pastatai buvo sugrąžinti bendruomenei. Ši bendruomenė per misijos stočių veiklą buvusiame Klaipėdos krašte buvo įkūrusi šešias naujas baptistų bendruomenes.

Didžiojoje Lietuvoje viena seniausių bendruomenių yra Kauno–Šančių, 1898 m. pasistačiusi savo maldos namus, kuriuose po nepriklausomybės atkūrimo vėl vyksta pamaldos. Nedidelę, bet gražią bažnytėlę per visą sovietmetį pasisekė išlaikyti Ylakių bendruomenei. Kiti maldos namai buvo atimti ir panaudoti kitokiems tikslams arba nugriauti.

Trylika baptistų bendruomenių tarpukario metais buvo susijungusios į Lietuvos baptistų sąjungą, kuriai iki pat sąjungos likvidavimo 1940 m. vadovavo Teodoras Gerikas. Tuomet narių skaičius sumažėjo, nes į Vokietiją repatrijavo didesnė dalis vokiečių tautybės baptistų. Dar viena netektis ištiko 1959 – 1960 m., kai didžioji dalis buvusio Klaipėdos krašto baptistų gavo teisę išvykti į Vokietijos Federacinę Respubliką.

1945 m. Lietuvos baptistai kartu su Latvijos ir Estijos tikėjimo broliais tapo TSRS evangelikų krikščionių baptistų sąjungos dalimi. Anksčiau viena nuo kitos nepriklausomos sąjungos ir toliau tvarkėsi gana savarankiškai, ir tik kai kurie klausimai bbuvo sprendžiami centralizuotai: dvasininkų ruošimas, rūpinimasis reikalinga literatūra. Taip tęsėsi iki 1989 m., kai bendruomenių atstovų konferencijoje buvo nuspręsta atnaujinti savarankišką sąjungos veiklą. Kiek vėliau buvo atkurta narystė Pasauliniame Baptistų Aljanse, ir sąjunga priimta į Europos Baptistų Federaciją.

Baptistai Lietuvoje, kaip nedidelė konfesija, kai kuriose veiklos srityse kooperuojasi su kitomis Bažnyčiomis ar krikščioniškomis organizacijomis. Tai krikščioniškos literatūros leidyba, sekmadieninių mokyklų mokytojų ruošimas, labdaringa bei kultūrinė veikla ir kt. Šiuo metu Lietuvos baptistų sąjungos būstinė yra Klaipėdoje.

Albertas Latužis, Klaipėdos baptistų Bažnyčios pastorius, Lietuvos evangelikų baptistų bendruomenių sąjungos pirmininkas

Munistų judėjimas

Suvienijimo judėjimui klijuojama „munistų“ etiketė, ko gero, yra tapusi populiariai vartojamos „sektos“ sąvokos sinonimu. Moono pasekėjai (munistai) Lietuvoje veikia jau gerus 12 metų, judėjimo pavadinimas vis suskamba per televiziją, puošia laikraščių antraštes. Mūsų šalyje munistų yra gal vos 20 žmonių, tačiau jie labai aktyvūs. Gedimino prospekte galima sutikti merginų, prašančių paaukoti pinigų „tyros meilės“ vardan, arba kviečiančių į paskaitas apie šeimos vertybes; kartkartėmis kokio jaunuolio įsitraukimas į judėjimą sukelia daug šurmulio, munistų adresu pasigirsta kaltinimų “smegenų plovimu”, reikalavimų judėjimą uždrausti ar net grasinimų su juo susidoroti „liaudiškomis priemonėmis“.

Tuo tarpu munistai rengia konferencijas pasaulinės taikos tematika, į kurias sugeba pasikviesti netgi Seimo narių. Kas gi iš tiesų vyksta? Kodėl tokio nežymaus judėjimo

veikla kelia tiek sumaišties? Siekdami tai suvokti, pažvelkime į judėjimo pasaulėžiūrą bei įsitraukimo į jį dinamiką.

Judėjimo pasaulėžiūra

Judėjimo istorija prasidėjo 1954 m., kai Sun Meong Moonas įkūrė Šventosios Dvasios asociaciją pasaulio krikščionybei suvienyti. Moonas netrukus parašė knygą „Dieviškasis principas“, kurioje išdėstė savo teologijos pagrindinius teiginius, interpretuodamas Bibliją per Korėjoje paplitusių tikėjimų prizmę.

Suvienijimo judėjimo teologijoje akcentuojami trys momentai: Sukūrimo, Kritimo ir Atstatymo. Dievas sukūrė pasaulį per šešis tarpsnius – šešias „dienas“. Adomas ir Ieva, pasak “Dieviškojo principo“, turėjo subręsti ir sukurti ddievišką šeimą, tapti žmonijos Tikraisiais tėvais, tačiau Ieva buvo sugundyta Šėtono ir, nesulaukusi subrendimo momento, sugulė su Adomu. Tai ir yra kritimas, didžioji nuodėmė; seksuali jos prigimtis paaiškina ir tai, kodėl judėjimo teologijoje taip daug dėmesio skiriama seksualumo ir šeimos temoms. Kadangi dėl seksualumo ir dieviškos šeimos idėjos pamynimo įvyko kritimas, šiomis temomis judėjimas pradeda pasakojimą ir apie dieviškos tvarkos atstatymą. O šiame atstatyme kiekvienam žmogui, sekančiam Moonu, tenka itin svarbus vaidmuo.

Pasak “Dieviškojo principo“, tam, kad būtų atstatyta dieviškoji ttvarka, turi būti sukurta tobula šeima, Tikrieji tėvai, kurie išgelbės visą žemę. Dievas ne kartą bandė sukurti tokią tobulą šeimą, tačiau jam vis nepavykdavo. Nepavyko ir Kristui – nespėjęs susituokti, jis buvo nukryžiuotas. Todėl, pasak Moono, kai jis buvo 16-os, jjam apsireiškė Kristus ir prašė pratęsti jo nebaigtą misiją – sukurti žemėje tobulą šeimą, kuri nebeturėtų dėl Ievos ir Adomo kaltės žmoniją slegiančios gimtosios nuodėmės. 1960-aisiais Moonas tokią ir sukūrė, susituokdamas su Hak Ja Han, tiesa, tai padarė antrą kartą. Skyrybų faktas Suvienijimo judėjime – gėdos ženklas, o Tikrojo tėvo skyrybos ilgą laiką judėjimui buvo tarsi rakštis nepatogioje vietoje (kaip, beje, ir Tikrųjų tėvų vaikų skandalingas elgesys bei vieno jų savižudybė).

Tikrieji tėvai suteikia palaiminimą kitų porų santuokoms. Iš pradžių to nusipelniusios buvo tik tos šeimos, kurias sukurdavo Moono pasekėjai, vėliau tokį palaiminimą iš Suvienijimo judėjimo įkvėpėjo priimdavo ir kiti. Beje, judėjimo narių vedybų partnerius parinkdavo pats Moonas, vėliau juos sutuokdavo masinėse vestuvių ceremonijose. Tokiose šeimose gimę vaikai, pasak judėjimo mmokymo, turėjo būti jau be gimtosios nuodėmės, atpirkti, išlaisvinti nuo kritimo padarinių. Sutuoktiniai paprastai parenkami iš kitų tautų ar net kitų rasių, tuo pabrėžiamas judėjimo siekis įveikti tautines, religines ir rasines perskyras.

Ankstyvas judėjimo veiklos akcentas buvo skirtingų krikščionybės pakraipų suvienijimas po Moono skraiste. Šis projektas, beje, nepavyko. Negana to, daugelis ekumeninių organizacijų atsisakė pripažinti Suvienijimo bažnyčią krikščioniška konfesija.

1994 m. Moonas paskelbė ankstyvosios judėjimo fazės, formavusios atskirą religiją, pabaigą, pareikšdamas, kad nuo šiol „Dievas žmogų sutiksiąs šeimoje“. Būtent nuo ttada munistai pradėjo labai akcentuoti šeimos svarbą, pabrėždami, kad, siekiant įgyvendinti Dievo tikslus, yra svarbiau tvirtinti šeimos idealą, nei plėsti Suvienijimo judėjimą. Ir Lietuvoje buvo galima sutikti munistų, gatvėse skaitančių paskaitas apie tyros meilės svarbą, raginančių sutuoktinius tiesiog gatvėje atnaujinti santuokos įžadus ir simboliškai juos sutvirtinti išgeriant taurelę vyno.

Šiuo metu judėjimas deda daug pastangų siekdamas propaguoti pasaulio susivienijimo idėją, taiką tarp tautų ir religijų. Vilniuje 2003-08-26 įvykusi konferencija, rengta Moono įsteigtos Tautų ir religijų federacijos už taiką pasaulyje, buvo skirta būtent religijų vienybei propaguoti: jos metu siekta sutelkti paramą idėjai įsteigti tarpreliginę tarybą prie Jungtinių Tautų. Žinoma, visos Moono iniciatyvos vienaip ar kitaip persunktos judėjimo propaguojama ideologija ir skirtos pozityviam judėjimo įvaizdžiui stiprinti.

Įsitraukimas į judėjimą

Pasaulyje su judėjimu yra susiję apie 3 mln. žmonių, nors aktyviai jo veikloje dalyvauja gal kelios dešimtys tūkstančių. Bandydami išsiaiškinti, kokiu būdu šie žmonės įsitraukia į judėjimą ir munistų vadovybei patiki net asmeniškiausius dalykus, tokius, kaip santuokos partnerio pasirinkimas, turime pažvelgti iš dviejų labai priešingų aspektų: judėjimo nario bei išorinio stebėtojo.

„Iš išorės“ judėjimas atrodo kiek fanatiškai. Tikrieji judėjimo nariai, kurie ryžtasi gyvenimo partnerio parinkimą patikėti Moonui, yra suporuojami su kitos tautybės ar net rasės asmeniu, vėliau – sutuokiami masinėse vestuvėse, bet žmona ir vvyras dar trejus metus gyvena atskirai. Sutuoktiniai pradeda lytinį gyvenimą tik po trejų metų, beje, jie turi laikytis tam tikro judėjimo sukurto ritualo, nustatančio netgi pirmųjų lytinių santykių pozas.

Tikrieji nariai smarkiai įsitraukia į judėjimą: jie persikelia gyventi į komunas, neretai meta studijas, daugybę valandų praleidžia gatvėse rinkdami aukas judėjimo veiklai, skaito paskaitas, lankosi užsienyje, o susituokę gali išvykti į partnerio gyvenamą šalį. Be to, jie dirba visiškai be jokių įsipareigojimų iš judėjimo pusės, socialinio draudimo ir pan.

Tačiau, pažvelgus „iš vidaus“, šios keistenybės tampa suprantamos. Įsitraukti į judėjimą skatina idealizmas ir viltis pakeisti pasaulį. Munistai apeliuoja į jauną idealistą, kuriam nurodo pasauliosugedimo priežastį – netvirtą, yrančią šeimos instituciją bei tautinius, religinius nesutarimus (kuris iš mūsų bent iš dalies tam nepritartume?), taip pat pateikia išeitį – revoliucinę bendruomenę, drįstančią žengti į nesaugią nežinią, nešant pasauliui taikos žinią. Bendruomenę, kuri ne tik kalba, bet ir gyvena pagal savo įsitikinimus, bendruomenę, kurioje radikaliai įgyvendinamas „gyvenimo dėl kitų“ principas.

Tokios vizijos ir tokios bendruomenės, tegu – tik fasadinės jos pusės, pavyzdys tikrai įkvepia, tampa suprantamas judėjimo narių atsidavimas šios tobulos bendruomenės ir visuomenės garantams – Tikriesiems tėvams. Tobula visuomenė gimsta tik visiškai pavedus save jiems, „gyvenant dėl kitų“. Tokiu būdu idealizmas veda į visišką ttotalizmą – kiekvienos gyvenimo srities pajungimą judėjimo ideologijai.

Su judėjimu susidūrę žmonės ne iš karto pajunta visą munistų gyvenimo realybę. Jiems pristatoma patraukli vizija, žmonės raginami pakeisti savo socialinę aplinką (dalyvaujant judėjimo renginiuose, seminaruose), jie nuolat „atakuojami meile“, grupės dinamikoje siekiama išryškinti intensyvumą ir pozityviuosius elementus. Vėliau munistai nejučia raginami daryti vis didesnes aukas, vis daugiau investuoti į judėjimą savo laiko ir resursų. Vis daugiau žmogaus atramos taškų perkeliami į judėjimą, kartu mažinant atramą visuomenėje.

Susilpnėjus ryšiams su šeima (ar neretai su ja susipykus dėl dalyvavimo judėjime), draugais, metus mokslus, vis stiprėja žmogaus siekis pateisinti ir sustiprinti savo naująjį identitetą. Tuomet sunkiau sąmoningai apsvarstyti pasirinkimą ir jį pakeisti. Nenuostabu, kad iš Suvienijimo judėjimo, kaip ir iš kitų intensyvaus religingumo grupių, pasitraukti yra ganėtinai sudėtinga. Ir ne todėl, kad žmogui yra „praplautos smegenys“, ar – kad jis būtų praradęs sugebėjimą laisvai rinktis. Tiesiog todėl, kad pasitraukimo kaina tampa labai didelė.

Pastabos pabaigai

Kiekvienas įsipareigojimas visų pirma vertintinas ne pagal jo tvirtumą (nors ir tai nėra bereikšmis dalykas), bet pagal prasmingumą. Dalyvavimo Moono judėjime intensyvumą gali pateisinti tik teiginių teisingumas. O tai – jau religinių įsitikinimų klausimas.

Tačiau reikėtų nepamiršti, kad, įsitraukiant į Suvienijimo judėjimą, ant kortos statoma kur kas daugiau, nei dalyvaujant

daugelio kitų religijų veikloje. Kitais žodžiais tariant, jei žmogus nusivilia Moono judėjimu, jis praranda kur kas daugiau, nei katalikas nusivylęs popiežiumi.

Tikėjimo žodis

Ištakos

Religinės bendrijos Tikėjimo žodis ištakos sietinos su Visos Evangelijos judėjimu, pasaulyje prasidėjusiu XX a. 6-ajame dešimtmetyje. Šis judėjimas priskirtinas protestantų charizmininkų sąjūdžiui, kuris pripažįsta pagrindines krikščioniškas doktrinas ir pabrėžia Šventosios Dvasios dovanų svarbą tikinčiojo gyvenime. Visos Evangelijos judėjimo charakteringa savybė – pabrėžti veržlumą, viską nugalintį tikėjimą. Tai ypač būdinga vieno iš judėjimo pradininkų Davido Yonggi Cho mokymui. Anot jo, „„Evangelija – tai penkios geros žinios kiekvienam tikinčiajam: nuodėmių atleidimas per Jėzų Kristų; vandens ir Šventosios Dvasios krikštas; išgydymas; išlaisvinimas iš prakeikimo; Jėzaus Kristaus grįžimas į žemę. Evangelija teikia klestėjimą sielai, visokeriopus palaiminimus ir dievišką sveikatą kūnui“. Pastarasis teiginys vėliau buvo išplėtotas vienoje Visos Evangelijos judėjimo krypčių, gimusioje JAV XX a. 7-ajame dešimtmetyje ir įgavusioje „tikėjimo bei klestėjimo“ (angl. prosperity) mokymo pavadinimą. Pastarosios krypties pradininkai – populiarūs JAV evangelistai ir pastoriai L.Sumrallas bei K.Haginas; šį mokymą Europoje išpopuliarino Upsalos (Švedija) bbendruomenės Gyvenimo žodis pastorius Ulfas Ekmanas. Šiuo metu Rytų ir Vidurio Europoje gerai žinomas prosperity stiliaus pamokslininkas, Rygos bendruomenės Naujoji karta pastorius Aleksejus Lediajevas.

Labai paplitęs klestėjimo doktrinos išpažinėjų teiginys, jog Kristus ne tik atpirkęs žmones savo mirtimi ir prisikėlimu, bet ssavo žaizdomis juos išgydęs nuo įvairiausių negalių, savo krauju panaikinęs visokį prakeikimą, todėl išvadavęs juos nuo problemų, būdingų netikinčiam pasauliui. Pagal šį mokymą tikintis krikščionis bus sveikas, finansiškai pajėgus bei viską nugalintis. Mokymo pasekėjai tariasi, jog to teiginio pagrindas tas, kad Jėzus, atpirkęs žmoniją, atpirko ją visiškai, todėl Dievas dabar esąs įsipareigojęs kiekvienam krikščioniui pačiu Dievo Sūnaus krauju. Tam, kad Dievo „įsipareigojimas“ virstų realybe, krikščionio tikėjimas turėtų taip pat atitikti tam tikras sąlygas: jis maldoje turįs prašyti ir tikėti gausiąs tai, ko prašąs, o jo tikėjimas turėtų būti patvirtintas dėkojimu, nors iš tikrųjų prašymas dar ir nėra išpildytas. Tai vadinama principu „remtis tikėjimu, o ne regėjimu“. Pavyzdžiui, remdamasis šiuo principu, krikščionis negali būti paniuręs, blogos nuotaikos, neturi pripažinti nesėkmių, kančios, lligos – visa tai tėra šėtono puolimas, kuriuo bandomas tikėjimas, nesiremiantis jausmais; jei krikščionis išlaiko šį išmėginimą pagal minėtą „efektyvaus tikėjimo formulę“, – išbandymai pasitraukia, ir žmogus džiaugiasi Dievo garantuotu klestėjimu. Kai kurie radikalūs prosperity mokymo atstovai net kalba apie tai, kad pasaulio pabaigoje, prieš grįžtant Kristui, krikščionys perimsią visą Žemės finansų ir politinę kontrolę.

Be abejo, toks mokymas mažai ką turi bendro su Evangelija ir apskritai su visa krikščioniška tradicija. Nemaža dalis naujųjų religijų tyrinėtojų prosperity pirmiausia sieja su JAV iišplitusiu vadinamuoju „žmogiškojo potencialo“ sąjūdžiu, kurio atstovai teigia, jog svarbu išlaisvinti vidines žmogaus galias, kad pasiektum savirealizaciją ir absoliučią sėkmę, taip pat ir su „pozityvaus mąstymo“ mokykla, kuri gyvenimo kokybę laiko absoliučiai priklausoma nuo mąstymo kokybės. Nors formaliai prosperity atstovai išpažįsta pagrindinius krikščioniškojo tikėjimo teiginius, bet galima suabejoti ir pačiu jų tikėjimo turiniu: juk Dievas čia padaromas žmogaus įrankiu, privalančiu veikti atitinkamomis sąlygomis. Koks ryšys tarp prosperity mokymo ir Tikėjimo žodžio bendrijos Lietuvoje?

Trumpa istorija

Kaip jau minėta, Tikėjimo žodžio pradžia Lietuvoje susieta su Visos Evangelijos judėjimu ir taip pat, be abejonės, su to judėjimo prosperity kryptimi. Toji pradžia buvo dar 1988 m., kai dalis jaunųjų sekmininkų ir kitų protestantiškųjų bendruomenių atstovų Vilniuje įkūrė naują bendruomenę, vėliau pasivadinusia Tikėjimo žodžiu (toliau tekste – TŽ). Šiuos žmones įkvėpė U.Ekmano ir D.Yonggi Cho mokymai. Maždaug nuo 1989 m. Upsalos bendruomenė Gyvenimo žodis ir jos lyderiai pradėjo aktyviai remti TŽ. Jie ne tik misionieriavo, bet ir padėjo TŽ suformuoti savo tapatybę ir struktūras. Per palyginti trumpą laiką (1989–1990) įsikūrė analogiškos bendruomenės visoje Lietuvoje (Kaune – Tikėjimo žodis, Šiauliuose – Tiesos žodis, Klaipėdoje – Meilės žodis).

Pradžioje (iki 1993–1994 m.) visam TŽ judėjimui Lietuvoje buvo būdinga sparti augimo dinamika (teigiama, kad populiarumo piko metu TŽ ir giminingos bbendruomenės turėjo apie 6000 narių) ir žodyno bei elgsenos agresyvumas. TŽ lyderiai savo viešuose renginiuose ir konferencijose nevengdavo pasišaipyti iš visų kitų krikščioniškųjų konfesijų, vadindami jas „mirusiomis“, „persmelktomis religinės kontrolės dvasia“ ir pan. Šiuo laikotarpiu visam judėjimui būdingas aršus prozelitizmas, tikėjimas, kad tik šis judėjimas gali Lietuvą prabudinti dvasiškai. TŽ niekino katalikišką kultūrinį paveldą; atsivertę į šią bendruomenę žmonės dažnai tapdavo priešiški bet kokiai visuomeninei veiklai, netolerantiški kitokioms pažiūroms, didelį dėmesį skirdavo veiklai bendruomenėje – dėl viso to pašlydavo santykiai šeimose. Minimu laikotarpiu radikaliai pasikeitė žiniasklaidos tonas – iš palankaus iki griežtai negatyvaus. TŽ buvo kaltinamas visokiomis klaidomis ir netgi nusikaltimais, jo pavadinimas tapo sektos ir sektantizmo sinonimu. Nors tokio vertinimo pretekstas buvo tam tikri paties judėjimo veiklos aspektai, vis dėlto žiniasklaida nepasistengė rasti objektyvesnių vertinimų kriterijų, straipsniai dažnusyk buvo rašomi vaikantis populizmo ar sensacijos nuojautos. Tarkim, išgarsintosios TŽ „narių savižudybės“ vėliau pasirodydavo besančios eiliniu muilo burbulu arba kai kuriais atvejais tiesiog niekaip neįrodytu faktu.

1994 m. Vilniaus TŽ dalyvavo VU Religijos studijų ir tyrimų centro organizuotame ekumeniniame susitikime „Dėl Tavęs, Jėzau“. Tuo laiku jau šiek tiek sumažėjo judėjimo lyderių priešiškumas kitoms konfesijoms, tam neabejotinai reikšmės turėjo ir Vilniaus bendruomenės lyderis G.Saulytis. Vilniaus bendruomenė visame judėjime nuo pradžių atlieka lyderės vaidmenį, ttad pozicijų pasikeitimas paveikė visą judėjimą.

Nuo 1994 m. TŽ pradėjo aktyviau dalyvauti kituose ekumeniniuose susitikimuose, konferencijose, padidėjo judėjimo narių pilietinis aktyvumas, ilgainiui TŽ įstojo į Lietuvos Biblijos draugiją ir pasirodė kaip aktyvūs jos nariai. Tuo pat metu vyko ir kiti, ne mažiau reikšmingi judėjimo kaitai, procesai: judėjimas pasiekė savo gausumo piką, jo augimo dinamika sustojo, paskui narių skaičius ėmė mažėti. Minimu laikotarpiu nuo TŽ atsiskyrė Klaipėdos Meilės žodis, pasivadinęs Klaipėdos Evangelijos bažnyčia; 1996 m. judėjimo lyderiai G.Saulytis ir G.Lukošius paskelbė keletą straipsnių, iš kurių galima numanyti, kad TŽ ir kitos save šiam judėjimui priskiriančios bendruomenės atsisako prosperity postulatų. Tokį posūkį patvirtino ir kiek vėliau nutrūkę ryšiai tiek su JAV „tikėjimo ir klestėjimo“ mokytojais, tiek su Upsalos bendruomene Gyvenimo žodis, tiek su Rygos Naujosios kartos bendruomene. Galiausiai 2001 m. visos judėjimo bendruomenės (išskyrus Klaipėdos regioną, kur didžiausią įtaką tebeturi Klaipėdos Evangelijos bažnyčia – buvęs Meilės žodis) ir formaliai susijungė į vieną religinę bendriją.

Tikėjimo žodis dabar

Šiuo metu TŽ vyriausias pastorius G.Saulytis studijuoja protestantiškąją teologiją JAV, o pati bendruomenė mezga tvirtesnius ir skaidresnius ekumeninius santykius su Lietuvos krikščioniškomis bendruomenėmis. TŽ nariai įsitraukia į visuomeninę pilietinę veiklą, pavyzdžiui, jie dalyvauja Krikščionių pilietinio veikimo centro veikloje. Nors TŽ lyderiai ir pamokslininkai patys save priskiria fundamentalistinei

protestantizmo krypčiai, vis dėlto pokalbiuose su kitokių pažiūrų krikščionimis pastebima daugiau tolerancijos ir nuolankumo. TŽ, be kita ko, atsisakė agresyvaus prozelitizmo (kitų krikščionių atvertinėjimo į savo bendruomenę) praktikų.

TŽ turbūt yra geras pavyzdys krikščioniškojo judėjimo, kuris, susiklosčius palankioms aplinkybėms, gravituoja iš konfesinio uždarumo ir izoliacijos vis didesnio atvirumo link. Šiuo metu šį mokymą galima apibrėžti kaip konservatyvios pakraipos charizminio judėjimo išpažinimą. Žinoma, kad kiekviena nauja bendruomenė kelia tam tikrą įtampą visuomenėje, dar nėra suradusi pakankamai adekvataus socialinės komunikacijos būdo. Todėl nesupratimai bbei nesusipratimai galimi ir dabartyje, ir ateityje. Vis dėlto krikščioniškas tikėjimo pagrindas sudaro galimybes labiau atsiverti ir tradicijai, ir savitarpio supratimui, ir bendradarbiavimui.

Kai artimieji patenka į „sektą“

Neretai pasitaiko, kad vienam nereligingos šeimos nariui tapus itin religingam, ar, dar blogiau – patekus į kokią nors prastą reputaciją turinčią grupę, artimieji ne juokais susirūpina. Dar daugiau nerimo sukelia tokie atvejai, kai dėl įsijungimo į NRJ pastebimai pasikeičia žmogaus santykiai: asmuo tampa užsidaręs, laikas, anksčiau skirtas šeimos nariams gali būti skiriamas NRJ, arba aasmuo gali entuziastingai bandyti atversti į naują tikėjimą šeimos narius, mesti studijas, darbą, išeiti gyventi į komuną.

Todėl, artimajam įsitraukus į NRJ, neverta daryti išvadų iš bendro pobūdžio informacijos apie „sektas“, reikia ieškoti patikimos, nesensacingos informacijos apie konkrečią NRJ, kreiptis į nnaujojo religingumo specialistus

Ką daryti artimajam įsitraukus į NRJ?

 Neskubėkite reaguoti. Venkite kaltinimų, venkite žeminti NRJ, į kurią artimasis įsijungęs.

Siekite kuo daugiau sužinoti apie NRJ, kuriam priklauso artimasis. Nepasitenkinkite vien neigiamom žiniom, kreipkitės į NRJ žinovus, galinčius pateikti objektyvią informaciją.

 Gerai išsiaiškinkite savo motyvus, santykį su į NRJ įsitraukusiu asmeniu, neįsisąmonintus troškimus jo atžvilgiu. Atkreipkite dėmesį į galimas problemas šeimoje, pripažinkite jas. Gal būt tam prireiks psichoterapeuto pagalbos.

 Siekite išlaikyti kontaktą su artimuoju. Jei grupė, į kurią ji/jis įsitraukė, yra manipuliatyvi, kontaktai su išoriniu pasauliu gali būti labai reikšmingi, jei asmuo nuspręs palikti tokią grupę. Jei kontaktai bus prarasti, jam bus sunkiau apsispręsti išeiti ir iš naujo integruotis į visuomenę.

Į Naujųjų religijų tyrimų ir informacijos centrą neretai kreipiasi tėvai, kurių vaikai įsijungia įį kokį nors naująjį religinį judėjimą, prašydami pagalbos, patarimo, kaip susikalbėti su staiga fanatiškais tapusiais vaikais. Neretai paaiškėja, kad tėvai nejučiom patys apsunkino savo santykius su vaikais bandydami bet kokia kaina ištraukti savo atžalas iš „sektos“. Jau pasakojau apie NRJ įvairovę, todėl norėčiau aptarti du klausimus:

Tėvų ir artimųjų reakcijas į artimo žmogaus įsijungimą į NRJ;

Priežastis, dėl kurių žmonės įsitraukia į NRJ.

„Ką mes blogo padarėme, kad taip nutiko?“

Tėvus, kurių vaikai įsitraukia į NRJ, neretai kankina ne tik nerimas dėl savo aatžalų, jų nesuprantamų jų veiksmų ir nesuprantamo atsidavimo keistai grupei, bet ir kaltės bei gėdos jausmai. Tėvai neretai sako: „kaip mano sūnus gali vaikščioti gatvėmis ir rinkti pinigus „už tyrą meilę? Jis man gėdą daro, aš negaliu to sakyti savo draugams“. Arba: „kaip mano duktė gali gyventi toje komunoje su sektantais? Matyt mes jai buvome negeri, kažko jai nedavėme, kad ji išėjo iš namų“.

Atsiminkite: kiekvienas asmuo pats atsakingas už savo pasirinkimus, mes negalime pasirinkti už kitus ir nesame už jų veiksmus atsakingi. Šią tiesą, išlaisvinančią nuo kaltės ir atveriančią kelią autentiškam santykiui su NRJ esančiu artimu žmogumi, suvokti pačiam kartais labai sunku, čia gali padėti dvasininkas ar psichoterapeutas.

Kaip „protingas žmogus“ galėjo „patekti į sektą“?

Nors ir nesame atsakingi už kitų žmonių veiksmus, mūsų gyvenimas ir santykiai su žmonėmis, ypač vaikais, kurie nuo mūsų labiausiai priklausomi, turi įtakos jų pasirinkimams. Į NRJ žmonės neretai įsitraukia tik po ilgo psichologinio ar socialinio diskomforto laikotarpio, kai ilgą laiką jaučiasi svetimi kitiems, kai socialiniai vaidmenys neatitinka žmogaus savivokos. Tokios būsenos žmonėms lengva „atsiversti“ net ir į labai egzotiškas religijas. Tokiose religijose jie gali bent laikinai patirti „atradę save“. Nors iš žmogaus elgesio sprendžiant gali atrodyti, kad „jam ne visi namie“, gal būt pirmą kkartą per ilgą laiko tarpą jis iš tiesų jaučiasi savimi.

Taigi, NRJ narystė ne visada teikia negatyvią patirtį, neretai buvę NRJ nariai savo patirtį NRJ įvardija kaip labai pasitarnavusią jų asmenybės brendimui.

Iš kitos pusės, turime pastebėti, kad net ir egzotiškų NRJ pasaulėžiūra nėra tokia jau nesuprantama, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Ji paprastai įtraukia ir savitai supina daugybę vertybių (tokių, kaip meilė, atsidavimas) ir mitų (pvz., artėjančios pasaulio pabaigos ar priešingai – evoliucijos, nesibaigiančio progreso), kuriais nesąmoningai tikime patys, kurie atrodo savaime suprantami.

Pvz., iš namų į komuną išėjusiam ir mokslus metusiam vaikinui, renkančiam gatvėje aukas už „tyrą meilę“, ne šiaip sau „praplovė smegenis“: jis greičiausiai pasijuto svarbus „Suvienijimo judėjimo“ bendražygiams, judėjime išvydo iš pažiūros kitokius šeimos santykius, nei matė savo alkoholikų šeimoje, ir nusprendė siekti, kad pasaulis būtų kitoks, pagal, atrodo, praktiškai įvykdomą programą, kurios tikslas – taika ir laimė pasaulyje. Tikėjimas naujuoju mesiju S.M.Moon‘o asmenyje jam atrodė suprantama šios programos dalis.

Neretai tvirtinama, kad į NRJ žmonės neįsijungtų, jei jiems nebūtų „praplaunamos smegenys“. NRJ, kaip ir kitur visuomenėje, veikia įtikinėjimo ir manipuliacijos mechanizmai, tačiau nusprendę, kad žmogus pasirinko narystę NRJ ne savo valia, laikysime jį daiktu, tos valios išvis neturinčiu. „Smegenų plovimo“ hipotezė yra moksliškai nepatvirtinta, žeminanti žmogaus oorumą ir atimanti galimybę užmegzti su juo autentišką santykį. Jei norime palaikyti ryšį su asmeniu, įsitraukusiu į NRJ, turime priimti jį ir jo pasirinkimą.

Ką daryti, jei jums artimas žmogus pateko į “sektą”?

Jokiu būdu nebandykite:

Nutraukti su juo santykių, tikėdamiesi, kad tai jam padės “atsikvošėti”.

Žinokite, kad išlaikyti santykiai galbūt ateityje taps tuo tiltu, kuriuo jis/ ji sugrįš.

Atkakliai įrodinėti, kad jis klysta ar juodinti jo pasirinktą grupę jo/jos akivaizdoje.

Žinokite, kad šiuo metu tokie argumentai neveiks. Jie tik gali pakirsti to žmogaus pasitikėjimą jumis.

Visiškai vengti bet kokio pokalbio, užuominos apie jo/jos religinį pasirinkimą.

Kita vertus, nesielkite su juo/ja kaip su sunkiai sergančiu ligoniu, kuriam šiukštu nevalia užsiminti apie ligą. Labai svarbu, jei sugebėsite parodyti jam/jai, kad gerbiate (ar mylite) jį, nepriklausomai nuo bet kokio pasirinkimo, kad pripažįstate jo/jos teisę rinktis, net jei nepritariate patiems pasirinkimams. Užsimezgus pokalbiui apie religinę grupę, stenkitės įdėmiai klausytis, išgirsti motyvus, kurie paskatino tokį pasirinkimą. Žinokite, kad labai didelė dalis “sektų” narių dalis greitai nubyra. Be to nemaža dalis žmonių, “išbandančių” naujas religines grupes, tokiu būdu protestuoja prieš aplinką, bando pademonstruoti savo nepriklausomumą. Tai ypač aktualu paauglystėje.

Prievarta tempti jo/jos pas psichologą, psichiatrą ar “sektų” specialistą.

Tai gali sugriauti jūsų santykius. Prievartinis pokalbis su “specialistu” gali turėti priešingų padarinių

– žmogus gali užsisklęsti savyje, įsijausti į aukos, kurią supranta tik tokios pat visuomenės aukos, vaidmenį.

Tai nereiškia, kad Jūs turite būti abejingi. Jūs turėtumėte:

Stengtis daugiau bendrauti su juo/ ja.

Žinoma, kad daugeliu atveju žmogus pasuka į “sektą”, nes jam trūksta tamprių emocinių ryšių įprastinėje aplinkoje.

Stengtis gauti kuo daugiau išsamios ir objektyvios informacijos apie religinės grupės, kuriai jis/ji priklauso, pažiūras ir veiklą.

Informacijos objektyvumas ir išsamumas labai svarbu. Prisiminkite, kad pirminiame etape organizacijos narys paprastai mato tik šviesiąsias puse. Jei jūs žžinosite tik tamsiąsias – normalus pokalbis neįvyks.

Pradėkite kelti klausimus jam/jai, skatinkite jo kritišką mąstymą, atskleiskite ir kitokių alternatyvų galimybę.

Tai labai sudėtinga ir reikalauja neblogo pasiruošimo. Todėl pradėkite tuomet, kai jaučiatės pasiruošę. Jei matote, kad sekasi pradėti diskusijas, galite pradėti siūlyti kritinę literatūrą apie judėjimą, susitikimą su “specialistais”.

Išvados

Sektos, kaip ir visa kita, ko mes nežinome mus gąsdina ir atstumia. Tik truputi susipažinus su jų įvairove ir dogmomis bei pastudijavę, kaip reiktu vienu ar kitu atveju elgtis, padėti artimui išlaikyti ppusiausvyra.

Įvadas 1

Įregistruotų religinių organizacijų, išskyrus tradicines religines organizacijas, statistika 1

Lietuvos gyventojai pagal tikybą 3

Naujieji religiniai judėjimai – grėsmė ar iššūkis? 5

Kelių Lietuvoje esančių sektų apibūdinimas 6

Baptistai pasaulyje ir Lietuvoje 6

Munistų judėjimas 8

Tikėjimo žodis 10

Išvados 14