Žydu šventės

Šabas ir dauguma kitų religinių švenčių žydų buvo švenčiamos nuo seniausių Izraelio istorijos laikų. Tačiau dvi čia aprašytos šventės įvestos daug vėliau – Purimas ir Pašventinimo šventė. Svarbiausios Izraelio religinės šventės susijusios su metų laikais ir žemdirbystės ciklu Kanaane. Švenčiama būdavo pavasarį, vasaros pradžioje ir rudenį. Tada žmonės eidavo į artimiausią šventyklą ir aukodavo aukas. Nuo VII a. pr. Kr. šios šventės vykdavo tik Jeruzalėje. Jėzaus laikais Jeruzalės gyventojų skaičius ( apie 40 000) švenčių metu užplūdus maldininkams pakildavo iki 1150 000. Per šventes būdavo dėkojama Dievui už derlių, prisimenami žymūs istorijos įvykiai, būdavo linksminamasi ir puotaujama.

Pasninkai

Senojo Testamento įstatymuose pasninkui skirta tik viena diena per metus. Tai Permaldavimo diena ( 7-to mėnesio 10-toji diena). Per Babilonijos tremtį dar buvo pasninkaujama penktą ir septintą mėnesį, gedint dėl šventyklos sugriovimo ir Judėjos valdytojo Godolijo nužudymo. Po tremties prisidėjo dar du tradiciniai pasninkai: dešimtą mėnesį, minint Jeruzalės apgulties pradžią, ir ketvirtą mėnesį, minint visišką Jeruzalės užgrobimą. Be to, tauta ir pavieniai asmenys ppasninkaudavo dar ir kitais, ypatingais atvejais. Pasninkas dažniausiai būdavo neatskiriamas nuo maldų. Tai nuoširdžios atgailos ženklas. Per pasninką žmonės nevalgydavo ir negerdavo. Buvo ir kitų papročių – plėšytis drabužius, dėvėti ašutinę, barstytis galvą dulkėmis ir pelenais, nesišukuoti ir nesiprausti. Bet aapaštalai ir pats Jėzus aiškiai pasakė, kad išorinių pasninkavimo apraiškų neužtenka. Svarbiausia – dvasinė permaina.

METINĖS ŠVENTĖS

Pascha ir Neraugintos duonos šventė

Pascha buvo viena svarbiausių metinių švenčių. Ji vykdavo nisano mėn. 14 d. išvakarėse. Tą vakarą kiekviena šeima aukodavo ėriuką: taip būdavo paminimas pirmas toks aukojimas – prieš pat Dievui išvaduojant izraelitus iš Egipto. Tą naktį Dievas “praėjo” pro izraelitų namus, nes jų durų staktos ir sąramos buvo apšlakstytos ėriukų krauju, ir paliko gyvus tu namų pirmagimius.

Per Paschą ir savaitę po to būdavo valgoma duona, iškepta greitosiomis (be rauginimo). Tai turėjo priminti skubų susiruošimą kelionėn, kai faraonas pagaliau išleido izraelitus iš Egipto. Be to, taip buvo paminima pirmoji duona, kepta iš naujų grūdų, praėjus keturioms dienoms po izraelitų įžengimo į Kanaaną. Iš ppradžių Pascha buvo švenčiama namuose, bet naujojo testamento laikais ji tapo svarbiausia maldininkų iškilme, švenčiama Jeruzalėje. Ir šiandien Pascha – viena svarbiausių žydų švenčių.

Pirmienų šventė

Šios šventės apeigos vykdavo paskutinę Neraugintos duonos šventės dieną – Dievui buvo dovanojamas pirmasis miežių pėdas. Svarbiausioji derliaus šventė švenčiama vėliau.

Savaičių šventė ( Sekminės)

Javapjūtės pabaigoje kunigas kartu su gyvulių aukomis atnašaudavo du naujų miltų duonos kepalus. Tai būdavo praėjus 50 dienų po Paschos ir javapjūtės pradžios. Vėliau šią šventę imta vadinti Sekminėmis (septynių savaičių). Tai buvo ddidelio džiaugsmo ir padėkos Dievui už derlių šventė.

Trimitų (Naujųjų Metų) šventė

Kiekvieno mėnesio pradžia ir visos šventės buvo skelbiamos trimituojant. Tačiau pirmą septintojo mėnesio dieną trimitai skardendavo ypač garsiai. Tai buvo poilsio ir apeigų diena, sprendžiant iš aukų, net svarbesnė už Šabą. Šitaip septintas mėnuo buvo pažymimas kaip svarbiausias.Po tremties ši diena tapo religine Naujųjų Metų diena, bet mėnesiai ir toliau buvo skaičiuojami nuo nisano.

Permaldavimo diena

Šia dieną visa izraelio tauta išpažindavo nuodėmes ir maldaudavo Dievo atleidimo ir apvalymo. Vyriausiasis kunigas baltos drobės drabužiu pirmiausia aukodavo auką už savo ir kitų kunigų nuodėmes, paskui kitą auką – už tautos nuodėmes. Tai buvo vienintelė metų diena, kai vyriausiasis kunigas įžengdavo į švenčiausią šventyklos dalį. Ten jis šlakstydavo aukos kraują. Paskui į rankas paėmęs “atpirkimo ožį”, ir, uždėjęs jam rankas ant galvos, išvarydavo jį į dykumą. Tai reikšdavo, kad žmonių nuodėmės išneštos.

Derliaus nuėmimo šventė

Ji buvo populiariausia ir linksmiausia iš visų švenčių, švenčiama rudenį, kai visas derlius jau nuimtas. Per iškilmes būdavo įsikuriama soduose ar ant stogų. Šios palapinės turėdavo priminti laikus, kai izraelitai gyveno palapinėse dykumoje. Per šventės ceremoniją buvo laistomas vanduo ir meldžiama lietaus ateinantiems metams.

Pašventinimo šventė

Ši šventė buvo skirta paminėti antrosios šventyklos apvalymui ir pašventinimui, kurį 165 m. pr. Kr. atliko JJudas Makabiejus – po to , kai šventyklą išniekino Sirijos valdovas Antiochas IV. Ji dar vadinama Šviesų švente, nes kas vakarą namuose ir sinagogose būdavo uždegami žibintai. Ši šventė švenčiama ir dabar, tik vadinama Hanuka.

Purimas

Džiugi ir triukšminga šventė, kilusi tais laikais, kai Estera ir jos pusbrolis Mordekajus, valdant Persijos karaliui Kserksui,išgelbėjo žydų tautą nuo skerdynių. “Purim” reiškia burtus, mat karaliaus vyriausiasis valdininkas Amanas metė burtus, kad nuspręstų, kurią dieną išžudyti žydus.

Šabas

Šabas buvo būdingiausia izraelitų šventė. Ir kitos tautos turėjo derliaus švenčių, apeigomis pažymėdavo mėnulio jaunatį, bet tik izraelitų šabas nepriklausė nuo metų laikų ritmo. Kas septinta diena buvo skirta poilsiui. Tai šabas, priklausęs Dievui.Ketvirtuoju įsakymu izraelitams liepiama tą dieną nedirbti.Šešių darbo ir vienos poilsio dienos ciklas siejamas su pasaulio sukūrimu, mat Dievas, šešias dienas kūręs pasaulį, septintą dieną ilsėjosi. Šabo dieną žmonės privalėjo prisiminti, ką Dievas padarė jų labui. Naujojo Testamento laikais šabo laikymosi taisyklės jau buvo tokios sudėtingos, jog Jėzus turėjo žmonėms priminti, kad šabas yra padarytas žmogui, o ne žmogus šabui.

Jaunatis

Pirmoji Mėnulio jaunaties diena žymėdavo naujo mėnesio pradžią. Ta proga būdavo trimituojamas ir aukojama. Jaunaties atėjimas tarsi primindavo, kad Dievas sukūrė tvarkingą pasaulį. Tą dieną niekas nedirbdavo, būdavo valgomi tam skirti valgiai ir mokomasi religijos.