Ekskursija

ĮVADAS

Neringa – taip sutrumpintai vadinamas ilgas ir siauras smėlio pusiasalis – Kuršių Nerija tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių. 52 km jo priklauso Lietuvai, kur nuo 1991 m. įkurtas nacionalinis parkas. Tai įdomus ir nepaprastai gražus kraštas, kurį aplanko kiekvienas lietuvis ir užsienietis. Tai smėlio kopų ir smėlio stichija, tai miškų ir sausų pievų mozaika, tai senosios kuršių genties palikti žvejų kaimai, tai jachtų uostai ir puikūs smėlio paplūdimiai.

Kuršių Nerijos nacionalinio parko plotas virš 14 tūkst. ha, iš jų 9,7 ttūkst. – sausuma. Geologiškai tai jauniausia Lietuvos teritorija, išnirusi iš jūros seklumų maždaug prieš 5 tūkst. metų. Dabar čia keturiose gyvenvietėse – Nidoje, Juodkrantėje, Preiloje, Pervalkoje – apjungtose Neringos miesto savivaldybe, gyvena apie 2,7 tūkst. žmonių. Šiaurinė dalis – Smiltynė – priklauso Klaipėdai, čia yra Lietuvos jūrų muziejus. Pagal 1994 m. parengtą naują plėtros planą išskirti 2 gamtos rezervatai, 4 kraštovaizdžio draustiniai, 4 etnokultūriniai ir 2 urbanistiniai draustiniai. Ties kiekviena gyvenviete numatytos rekreacinės zonos, kurių plotas apie 20% visos teritorijos. <

Kuršių Nerijos nacionalinis parkas pasižymi savo išskirtine geografine padėtimi, unikaliu kraštovaizdžiu ir savita etnokultūra. Ekskursijos metu siūlome susipažinti įspūdingiausiais gamtiniais ir kultūriniais objektais.

Ekskursijos tikslas – šviečiamasis – pažintinis, apžvalginis.

Ekskursijos tipas:

 Pagal temą – apžvalginė-pažintinė;

 Pagal dalyvius – atvykusiems;

 Pagal vietą – miesto iir užmiesčio;

 Pagal judėjimo būdą – autobusu – pėsčiųjų;

 Pagal trukmę – 2,5 – 3 valandos;

 Pagal formą – pažintinis pasivaikščiojimas;

Ekskursinio metodo tipas – rodymas apžiūrint objektą ir pasakojimas charakterizuojant rodomą objektą.

Ekskursijos tema – Pažinkite Neringa;

Ekskursijos objektai:

1. Raganų kalnas Juodkrantėje;

2. Garnių ir komandorų kolonija prie Juodkrantės;

3. Naglių gamtos rezervatas (mirusios kopos);

4. V. ir K. Mizgirių gintaro galerija – muziejus;

5. Etnografinė žvejo sodyba;

6. Parnidžio kopa;

Ekskursijos įžanga

Laba diena, mano vardas Asta. Šiandien būsiu jūsų gidė ekskursijoje po Neringą. Aplankysime įdomiausias vietas – Raganų kalną Juodkrantėje, garnių ir komandorų koloniją prie Juodkrantės, Mirusias kopas Naglių gamtos rezervate, V.ir K. Mizgirių gintaro galerija – muziejų ir Parnidžio kopą.

Įvadinė dalis

Neringos vardo atsiradimas

Legenda byloja, kad tais laikais, kai nerijos dar nebuvo, jos vietoje iš vandens kyšojusi tik salų grandinė. Vienoje iš jų ggimusi mergaitė, kurią tėvai pavadinę NERINGA. Ji išaugusi į milžinę ir visaip padėdavusi žmonėms, o ypač žvejams. Kartą, kai jūra ištisus metus nenurimusi, žmonės paprašė Neringos apsaugoti juos nuo siautulingų jūros bangų. Ši prisipylusi į prijuostę smėlio ėmė pilti jį tarp salų. Taip ji supylusi pylimą, kuris nuo jūros atskyręs ramų užutekį, kuriame žvejai galėjo, nebijodami jūros bangų , gaudyti žuvį. Iš dėkingumo žmonės tą smėlio pylimą pavadinę milžinės vardu – Neringa.

1961 metais atskiros Kuršių nerijos gyvenvietės: Juodkrantė, Pervalka, Preila iir Nida sujungtos į vieną administracinį vienetą – Neringos miestą.

1 objektas – Juodkrantė Raganų kalnas

Potemė – Juodkrantės istorija

LR (loginis ryšys): Einame nuo autobuso parkavimo vietos link Raganų kalno

Juodkrantė viena seniausių nerijos gyvenviečių, jau 1429 metais minima Kryžiuočių ordino laiškuose. Senoji Juodkrantė stovėjo keletą kilometrų šiauriau, arčiau jūros. Iškirtus miškus, slenkančios kopos privertė gyventojus persikelti prie marių. Iš marių tolumos žvelgiant į Juodkrantės sengirę, tarp boluojančių kopų ji atrodydavusi kaip juoduojanti pakrantė – tuo ir paaiškinama vardo kilmė – juodas krantas – Juodkrantė. 1509 metais Juodkrantei suteikta žvejybos privilegija. 1650 m. įsteigta smuklė. 1795 metais pastatyta medinė bažnytėlė, o 1885 – dabartinė raudonų plytų bažnyčia.

Kaimas išaugo atsikėlus smėlio užpustyto Karvaičių kaimo gyventojams. Jie įsikūrė pietinėje Juodkrantės dalyje, kuri ir vadinama Karvaičiais. Nuo XIX amžiaus vidurio Juodkrantę pradėjo lankyti pirmieji poilsiautojai, o XX a.pradžioje ji jau garsėjo kaip europinio lygio kurortas. Poilsiautojai dažniausiai atvykdavo laivais, nes sausumos kelias buvo prastas. Be to, važiuoti buvo galima tik arklių traukiamais vežimais, nes automobilių eismas buvo draudžiamas.

Šiaurinėje Juodkrantės dalyje įkurtas nedidelis žvejų uostas, vadinamas Gintaro įlanka arba Gintaro uostu. Uostas pradėtas kurti 1862 metais, kai pirklio M. Bekerio ir viešbučio savininko V. Štantyno įkurta firma ,,V.Stantien und M.Becker, pradėjo eksploatuoti gintaro telkinį mmariose. Per tris dešimtmečius buvo iškasta apie 2 500 tonų gintaro. Iš marių iškasta žemė buvo verčiama į pakrantės liūną, marių pakraščiu nutiestas trumpesnis kelias į Klaipėdą. Tai buvo Juodkrantės ,,aukso amžius,, – į kaimelį suplūdo šimtai darbininkų, pastatyti būstai (barakai), dirbtuvės (vadinamoji Juodkrantės kolonija), įvairiems gavybos padargams (žemsemėms, garlaiviams) laikyti įrengtas uostas.

Nuo seno ant Raganų kalno, anksčiau vadinto Jono, Ievos kalnu, buvo švenčiamos Joninės. Šiuo metu vaikščiodami kalno taku galite pamatyti unikalią ekspoziciją po atviru dangumi. 71 skulptūrą iš ąžuolo išskaptavo 1979 – 1981 metų vasaromis į Juodkrantę suvažiavę Lietuvos (daugiausia Žemaitijos) tautodailininkai. Senojo kalno skulptūrų tema – pasaulis, kuriame gyvena raganos, velniai ir Neringos legendų herojai. 1988 m. vasarą skulptoriai papildė ansamblį dar 12 skulptūrų, daugiausia žaidybinio pobūdžio: sūpuoklės, kalneliai, kėdės. 1999 – 2002 m. laikotarpiu simpoziumo „Raganų kalnas“ metu ekspoziciją papildė naujos skulptūros, o senosios buvo restauruotos.

2 objektas – Garnių ir komandorų kolonija prie Juodkrantės

Potemė – Kormoranų ir pilkųjų garnių kova

LR (loginis ryšys): Einame nuo autobuso parkavimo link Garnių kalno, kur įsikūrusios pilkųjų garnių ir didžiųjų kormoranų kolonijos.

Pilkųjų garnių ir kormoranų kolonija įsikūrusi šalia Juodkrantės yra didžiausių šių paukščių kolonijų visoje Europoje. 2000 metų duomenimis, joje perėjo 582 pilkųjų garnių ir 1361 didžiųjų kormoranų pora. Sunku atsakyti kkada garniai apsigyveno Juodkrantės apylinkėse, bet XIX a. viduryje jie buvo įprasta kasdienybės detalė. Galima drąsiai tvirtinti, kad šie ilgakojai paukščiai gyveno XVII a. ar net gerokai seniau.

Kas paskatino garnius perkelti savo lizdavietes iš šiaurinių Juodkrantės apylinkių į pietines? Istoriniai šaltiniai pasakoja apie jų kovą su agresyviu atėjūnu – kormoranais. Kormoranai , kitaip vadinami jūrų krankliais, Juodkrantėje pasirodė 1803 m. Jie apsigyveno greta garnių ir ėmė užiminėti šių lizdavietes. Palaipsniui garniai buvo išstumti į pakraščius. Jie pradėjo migruoti piečiau Juodkrantės. Po 10 metų susidarė dvi atskiros garnių ir kormoranų kolonijos pietiniame ir šiauriniame Juodkrantės pakraštyje.

O. Glagau aprašo keistą kormoranų ir pilkųjų garnių tarpusavio kovą, kurią laimėjo kormoranai ir kuriam laikui išstūmė pilkuosius garnius.

Kormoranai perkėlė savo koloniją į pietus šalia garnių. Šį kartą į garnių bei kormoranų santykius įsikišo žmogus. Atsižvelgdama į vietos girininkų rekomendacijas ir vietos žvejų skundus, Prūsijos valdžia leido išnaikinti juoduosius atvykėlius. Iki 1978 m. didieji kormoranai buvo labai reti svečiai Lietuvos pajūryje bei Kuršių mariose. Vėliau šiuose regionuose laikas nuo laiko sutinkami tik pavieniai paukščiai, dažniausiai – pavasarinės ir rudeninės migracijos laikotarpiais.

Kita kormoranų banga pasiekė Juodkrantę 1974 – 1978 m. Neperintys paukščiai buvo stebimi įvairiose marių platybėse, įvairiu metų laikotarpiu. Greitai juodieji paukščiai įsikūrė šalia

garnių.

Palaipsniui garniai buvo priversti užleisti didesniąją dalį savo lizdaviečių įsibrovėliams, o 1995 m. užregistruotas pats mažiausias perinčių garnių kiekis. Dabar greta viena kitos egzistuoja dvi – garnių ir kormoranų kolonijos. 2002 m. apskaitos duomenimis čia peri 500 porų pilkųjų garnių ir 2000 porų didžiųjų kormoranų. Sukti pirmuosius lizdus kormoranai pradėjo 1989 m., jų gausumo kreivė auga, o kada stabilizuosis ir kokios bus jų konkurencijos pasekmės, parodys ateitis. Kormoranus bei garnius gina įstatymai, todėl apie dirbtinį jų mažinimą iki šiol nėra jjokios kalbos. Dabartiniu metu kormoranai yra gana įprasti paukščiai, o jų gausumas mariose nuolat didėja. Vietiniai žvejai bei miškininkai yra nepatenkinti dėl minėtųjų paukščių daromos žalos.

3 objektas – Naglių gamtos rezervatas. Mirusios kopos.

Potemė – Kuršių nerijos gyventojai ir smėlio užpustyti kaimai.

LR (loginis ryšys): Einame pėsčiųjų taku per Pilkąsias kopas marių link.

Naglių gamtos rezervato plotas – 1680 ha. Jis tęsiasi tarp Juodkrantės ir Pervalkos devynis kilometrus. Vertingiausi elementai: Pilkosios (Mirusios) kopos, užpustytos buvusių gyvenviečių vietos, savaiminės kilmės miško augalija bbei po smėliu palaidoti šimtamečiai miškų dirvožemiai. Dėl stiprių vėjų šiose kopose susidaro įspūdingos daubos ir išgraužos. Kai kur iš po smėlio išlenda senųjų dirvožemių fragmentai. Naglių gamtos rezervate galime sutikti šiuos Lietuvos Raudonosios knygos atstovus: augalus – pajūrinę širdažolę, ppajūrinę zundą, širdinę dviguonę, blizgantyjį snaputį; grybus – tikrąją raudonpintę ir smiltyninį ausūnį; vabzdžius – smėlinę auslindą, margąjį grambuolį ir pajūrinį šoklį; moliuskus – didįjį šliužą. Rezervato teritorijoje peri dirvoninis kalviukas, jūrinis kirlikas ir urvinė antis, dažnai lankosi jūrinis erelis.

Pirmieji gyventojai į Kuršių neriją atsikraustė akmens amžiuje. Čia juos atviliojo saugi aplinka, vešlūs miškai, žuvų ir žvėrių gausa. VII a. nerijos gyventojus pradėjo puldinėti vikingai. Apie X a. Neringoje pradėjo kurtis didesnės gyvenvietės: į pietus nuo Nidos gyveno prūsai ir sembai, į šiaurę – žemaičiai ir kuršiai. XIII a. vietovė tapo Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinų „greitkeliu“, kuriuo nuolat judėjo kariuomenės; čia pastatytos kelios pilys. Po Žalgirio mūšio nerijoje kūrėsi vokiečių kolonistai, o XVI–XVII a. kėlėsi gyventojai iš Kuršo ir Lietuvos. TTranzito kelias tarp Karaliaučiaus ir Rygos turėjo įtakos vietos gyvenviečių pobūdžiui – čia buvo steigiamos pašto ir arklių keitimosi stotys, užeigos namai. Prie jų glaudėsi žvejų sodybos. Specifinės geografinės sąlygos lėmė uždarą gyvenimo būdą. Prie kiekvienos gyvenvietės buvo kapinaitės su krikštais. Tačiau to meto gyvenviečių neišliko – „smėlis gyvuosius išvaikė, o mirusiuosius dar kartą „palaidojo“. XVIII a. pabaigoje nerijos gyventojai dar kartą pajuto smėlio grėsmę, tuomet užpustyti Karvaičiai, Nagliai, Senieji ir Naujieji Nagliai. Visa tai buvo 1756–1763 m. karo ir rrusų kariuomenės miško kirtimo pasekmė. „Liūdnesnės vietovės kaip čia gal niekur pasaulyje nėra. Vien tik smėlis ir vanduo: nei medžio, nei šešėlio, nei šaltinio gaivaus vandens gurkšneliui pasisemti.“ (rusų keliautojas P. Rozenvalis, 1814). XIX a. imtasi priemonių sustabdyti pustomam smėliui: statyti apsauginiai pylimai, vyko želdinimo darbai, sodinti miškai. Prūsijos valdžia šiems darbams skyrė milžiniškų lėšų. Užpustyti smėlio kaimai perkeliami į kitą vietą po keletą kartų. Preilos ir Pervalkos gyvenvietės įkurtos antrą kartą. Kraustydamiesi iš smėliu užpustyto kaimo, kuršiai namų nepalikdavo, o juos išardydavo, perveždavo ir vėl surinkdavo naujoje vietoje. Taip darė ir Naujųjų Naglių gyventojai, kai kurie iš jų 1843 m. įkūrė Pervalkos gyvenvietę(seniau Perwelk).

4 objektas – V. ir K. Mizgirių gintaro galerija – muziejus, Nidoje

Potemė – Gintaro kambarys ir jo paieškos

LR (loginis ryšys): esame muziejuje.

Nuo seniausių laikų gintaro pavadinimas turėjo tik vieną reikšmę – šiuo žodžiu vadintas Baltijos gintaras. Tačiau procesai, kuriems vykstant susidarė gintaras, paliko savo pėdsakus įvairiose žemės rutulio vietose – jie paveikė ne tik įvairių rūšių spygliuočių, bet ir lapuočių augalų sakus.

Pasaulyje žinoma apie 150 fosilinių sakų rūšių, kurių amžius svyruoja nuo 50 iki 200 milijonų metų. Tačiau tai nėra gintaras, o tik jo giminaičiai, turintys savo vardus. Dauguma jų randama Europoje ir AAmerikoje. Pavyzdžiui, Sembos pusiasalio telkinyje randamas ne tik Baltijos gintaras, bet ir kelios fosilinių sakų rūšys (labai įvairūs gabalėliai nuo kelių milimetrų iki kiaušinio dydžio, daugybė spalvų: nuo melsvų, žalsvų, įvairiausio atspalvio rudų iki juodų kaip derva). Daug fosilinių sakų, kuriuose ypač daug inkliuzų, aptikta Arktikoje – Šiaurės Amerikoje (Aliaskoje), Taimyro pusiasalyje, Kanadoje. Taip pat Karpatų srityje, ypač Rumunijoje. Tai neskaidrūs, rusvai geltoni ir tamsiai raudoni sakai, kurie kaitinami dvokia siera ir nafta. Sicilijoje ir Šiaurės Italijoje buvo randama skaidrių tamsiai raudonų ir geltonų, mėlynų ir tamsiai žalių fluorescuojančių fosilinių sakų, vadinamų simetitu. Jis nuo seniausių laikų naudotas papuošalams gaminti, o šio gintaro radimvietės buvo žinomos dar finikiečiams. Iš viso Europoje randama apie 50 įvairių amžių fosilinių sakų rūšių. Seniausi žinomi Azijos fosiliniai sakai randami Birmoje (kartais žmogaus galvos dydžio gabalai). Tai daugiausia neskaidrūs tamsiai rudi, rečiau – raudoni ir geltoni sakai, kurių karolėliais savo rožančius nuo XVIII a. puošė Tibeto budistai. Itin daug suakmenėjusių vabzdžių yra fosiliniuose sakuose, randamuose Meksikoje ir Dominikos respublikoje. Vadinamasis Meksikos gintaras, susidaręs iš lapuočių medžių sakų, plačiai naudojamas juvelyrikoje. Afrikoje, Indonezijoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandinoje netolimos praeities miško dirvoje, randami subfosiliniai sakai, iš kurių vietos gyventojai gamina papuošalus ir amuletus.

Per 20 muziejaus gyvavimo mmetų iš Juodkrantės ir Nidos surinkta unikalių eksponatų kolekcija. Didžiausias muziejaus gintaro gabalas sveria per 3 kg, yra vertingų 1,5 kg ir 1 kg gintarų. Sukaupta visos Europos kontekste turtinga inkliuzų kolekcija. Viename iš jų – unikalus sraigės kiautelis, driežas gintare ir, žinoma, voras „sosobijus mizgiris“. Gausios senovinių gintaro dirbinių ir gintaro lašų kolekcijos. Rekonstruoti Juodkrantės lobio archeologiniai gintaro papuošalai ir amuletai. Surinkta įvairiausių spalvų gintaro – mėlyno, balto, žalio, skaidraus geltono, o Hamburgo geologijos ir paleontologijos instituto profesoriaus Wolfgango Weitschato dovanota daugelio pasaulio šalių fosilinių sakų kolekcija papildė muziejaus ekspoziciją vertingais eksponatais. Galerija ir Gintaro kelio lauko ekspozicija yra įtraukta į tarptautinį projektą Gintaro kelias, kurio maršrutas tęsiasi per visą Europą.

Aštuntuoju pasaulio stebuklu vadinamas Gintaro kambarys buvo 1716 m. Prūsijos karaliaus Fridricho Vilhelmo I dovana Rusijos imperatoriui Petrui I. Pastarasis, atsidėkodamas už dovaną, davė Prūsijos karaliui 60 augalotų rusų gvardiečių. Istorijoje pažymima, kad gintaro kambarį atgabeno į Sankt Peterburgą aštuoniolikos vežimų vilkstinė. Tačiau dėžės su gintaro kambario plokštėmis nebuvo išpakuotos net 26 metus. Ir tik Petro I duktė Jelizaveta prisiminė apie Prūsijos karaliaus dovaną ir įsakė papuošti vieną iš savo kambarių Carskoje Selo rūmuose. 1941 metais Carskoje Selo užėmė vokiečių kariuomenė. Vėliau gintaro kambarys buvo išgabentas į Karaliaučių, o

1945-aisiais paslaptingai dingo. Dešimtys ekspedicijų ieškojo šios unikalios meninės vertybės, bet nerado jokių pėdsakų. Gintaro kambario ieškota ir Juodkrantėje.

Šiuo metu atkurtas Gintaro kambarys eksponuojamas Sankt Peterburge.

5 objektas – Etnografinė žvejo sodyba, Nidoje

Potemė – Senųjų namų ornamentika

LR (loginis ryšys): esame muziejuje.

Kuršių nerija Lietuvai priklauso tik nuo l923 m. (išskyrus 1939-45 metų laikotarpį). Nuo XIII a., tapusi Vokiečių Ordino dalimi, ji priklausė vokiečiams – Prūsijos kunigaikštystei, Prūsijos karalystei ir galiausiai Vokietijos imperijai.

Ilgus amžius Kuršių nerijos pasaulis buvo labai savitas. Gyventojų etnokultūroje bbuvo persipynę lietuvių, latvių (kuršininkų), vokiečių kultūros elementai, ir visi tyrinėtojai pripažįsta, kad baltiškasis paveldas buvo vyraujantis. Antrasis pasaulinis karas, sujaukęs daugybės žmonių gyvenimą, neaplenkė ir Kuršių nerijos – negrįžtamai sunaikino šimtmetinę kultūrą, išblaškė žmones. Po karo praslinkus dešimtmečiui, visoje Kuršių nerijoje bebuvo tik 219 sugrįžusių vietinių kuršininkų – 16% bendro gyventojų skaičiaus.

Senieji gyventojai visi buvo žvejai. Kaip rašo Otto Glagau, buvo žmonių, „niekad nemačiusių žagrės, akėčių ir ratų, o arklį mačiusių tik žiemos metu, kai esti rogių kelias. KKiekvienas kiemas turi vieną arba keletą valčių. Vaikai iriasi valtimis į mokyklą, suaugusieji valtimis keliauja į bažnyčią“.

Tai buvo toks įdomus kraštas su savita architektūra, su rūbais, kurie skyrėsi net ir nuo kitų mažlietuvių, o dėvėti šventadieniais buvo ypač puošnūs, su ssavitomis merginų šukuosenomis, kai kasos pinamos iš 10 – 12 ar net 14 – 20 pluoštelių, „tarsi koks audimas“. „Plaukus jos taip pinasi kas aštuntą dieną, tačiau jie visą savaitę išlieka tvarkingi“. Maistas irgi savitas, viso maisto pagrindas – žuvis. Pardavus žuvį, buvo galima nusipirkti visko, ko neužsiaugindavo savo smėlynuose. Vien tik Kuršių nerijoje buvo gaudomos maistui ir varnos. Nors kuršininkai užsiaugindavo ir kiaulių, tačiau dažnai apie varnas sakydavo: „tai skrenda mūsų kiaulės“. Sako, kad iškeptos, iššutintos ar išvirtos varnos buvo „pašėlusiai gardu“.

Etnografinė žvejo sodyba įkurta pietinėje Nidos dalyje – buvusiame Inkaro kaime, šimtmečio pradžios Nidos žvejo Michelio Karaliaus posesijoje. 1900 m. M. Karalius pasistatė namą. Dukrai ištekėjus, toje pat posesijoje, tarsi senojo namo tęsinį, žentas Johanas Pileikis pastatė kkitą namą, ir taip gavosi namai-dvyniai. Tai būdinga statyba Nidoje. Abu namus statė vietiniai meistrai. 1944 m. antrasis, vakarinis namas buvo nugriautas, o per 1970 m. ledonešį neliko ir senojo, rytinio namo – jis buvo suniokotas. 1971-73 m. Klaipėdos restauracinės dirbtuvės – jį restauravo, o vakarinį namą atstatė. Rytiniame name buvo įrengta XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Neringos gyventojų buities ekspozicija, ir 1974 m. liepos mėn. rytinis namas buvo atidarytas lankytojams. Pastatai ne autentiški, tačiau būdingi šiam kraštui –– du atskiri namai, pastatyti tarsi vienas kito tęsinyje, sudaro lyg dvigubą namą. Abu namai mediniai, rytinis dažytas mėlynai, vakarinis – rudai. Rytinis įrengtas kaip XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Neringos gyventojų namas – virtuvė, du kambariai (diža istuba ir magia istuba), dar vienas kambarys (pristuba) ir koridorius. Kiemas apsodintas alyvomis, vyšniomis, auga obelis, gėlynai. Ūkinis pastatėlis-tvartas naudojamas kaip uždara saugykla. Vakarinis namas apžiūrimas tik iš išorės – jame įrengta muziejaus raštinė ir saugykla.

Ypatingą dėmesį patraukia senųjų namų ornamentika. Puošybiniai elementai dažniausiai koncentruojami namo frontonuose. Pagrindiniai puošybiniai elementai žvejų sodybose – stogų galų lėkiai, pačių žvejų dar vadinami geiveliais, ir ornamentuotos vėjalentės. Lėkių motyvai be galo įvairūs, nesikartojantys, vaizdžiai pasakoja apie liaudies meistrų išradingumą, jų meninį skonį. Vėjalentės, kaip konstrukcinis namo elementas, sutvirtina stogų galų pakraščius ir juos puošia, kai jie atsukti galu į gatvę. Vėjalentėms naudojami geometriniai ir augaliniai siluetai.

Iki krikščioniškame tikėjime lėkiai turėjo apsauginę reikšmę. Mūsų laikais trobesiai buvo puošiami estetiniams ir socialiniams poreikiams tenkint.

6 objektas – Parnidžio kopa, Nidoje

Potemė – saulės laikrodis ir runos

LR (loginis ryšys): esame ant Parnidžio kopos.

Parnidžio kopa – mėgstama poilsiautojų lankymo vieta. Kopa pusiau apželdinta, pusiau pustoma. Parnidžio kopos pietvakariniame šlaite stovi atminimo kryžius skulptoriui R.Dauginčiui, o jos vviršūnėje 1995 metų pavasarį, švenčiant Nepriklausomybės atkūrimo penkmetį, pastatytas Saulės laikrodis – kalendorius. Nuo Parnidžio kopos galima gėrėtis nerijos kraštovaizdžio įvairove. Pietų link atsiveria šviesa ir šešėliais akinanti XVIII a. žmogaus išprovokuota „keliaujančių kopų“ virtinė, šiaurės link – XIX a. žmogaus sodintas Didžiojo kopagūbrio žaliasis kalnapušių kilimas.

Su Nidos Baltosiomis kopomis yra susijusios dvi vietos, kur kadaise būta įsikūrusios Nidos žvejų gyvenvietės. Pirmoji Nida buvo 2 km į pietus nuo dabartinės. Kai iki 1675 m. tapo smėlio užpustyta, ji buvo perkelta į šiaurę už puskilometrio nuo pirmosios vietos. Bet ir čia neišvengė užslenkančių kopų smėlio, todėl 1732 metais Nidos žvejai persikėlė į dabartinę vietą prie Kuršių marių. Tylos (Mirties) klonyje po vokiečių-prancūzų karo 1870-1871 metais vokiečiai buvo įrengę prancūzų belaisviams stovyklą, kurioje daug šių belaisvių ir išmirė. Lietuvos aeroklubo 1932 metais įkurta sklandymo mokykla 1933 metais buvo perkelta į Kuršių neriją prie Nidos. Šios mokyklos yra išlikę tik pamatai miškingoje palvėje į vakarus nuo Nidos Baltųjų kopų – Neringos miškų ūkio Nidos girininkijai priklausančiame 240 kvartale. Šalia pamatų yra įrengti tašytų rąstų stalai ir suolai, o buvusio angaro vietoje pastatytas originalus medinis apie 4 m aukščio paminklas – arka. Maždaug už 1,5 km į PV nuo Nidos, Kuršių nerijos didžiųjų kkopų vakarinėje papėdėje, nustatyta, kad yra buvusi vadinamoji Nidos neolito gyvenvietė. Šią baltiškosios Pamarių kultūros vėlyvojo laikotarpio (II tūkstantmečio pr.m.e. I pusė) gyvenvietę 19 amžiuje kasinėjo vokiečių archeologai P. Šyferdekeris, O. Tišleris ir E. Holakas. 1973-1978 m. ją tyrė Lietuvos Mokslų Akademijos Istorijos institutas (tyrimų vadovė R. Rimantienė). Gyvenvietė akmens amžiuje buvo prie pat Kuršių marių. Ištirtas joje 4600 m2 plotas su pastatų likučiais. Rastos 75 ugniavietės (buvusiuose pastatuose), surinkta apie 100000 puodų šukių, smulkių darbo įrankių (strėlių, antgalių, grąžtų, gremžtukų, kaltelių ašmenėlių), apie 100 akmeninių kirvelių, gintarinių papuošalų, neapdirbto gintaro žaliavos ir kt. Nidos Baltųjų kopų PV pakraštyje (ties Lietuvos Respublikos siena) ilgą laiką styrojo vėjo atpustyti senojo kopų miško stuobriai (medžių kamienai), kurie 1964 metais buvo paskelbti geologijos paminklu. Deja, čia jų jau nebėra – sunyko.

Saulės laikrodžio projektą sukūrė architektas Ričardas Krištapavičius. Saulės laikrodžio obeliskas buvo pastatytas 1995 m. kovo 11 d. Kodėl projekto autoriai manė, kad būtent Saulės laikrodis geriausiai įprasmintų šią vietą? Astronominiu požiūriu Parnidžio kopa – ideali ir vienintelė tokiam laikrodžiui taip tinkama vieta Lietuvoje. Tik iš čia pamatysi, kaip Saulė pateka iš vandens ir į vandenį nugrimzta. Iš marių – į jūrą. Svarbu ir tai, kad čia su vėjo genamomis smiltimis prieš mus skleidžiasi

gamtos istorija. Taigi šis statinys įprasmina ne tik laiko tėkmę, bet ir gamtos stichijų – vėjo, smėlio ir vandens dermę nerijoje. Iki 1999m. gruodžio 4d. per Kuršių neriją praūžusio uragano, stelos (laikrodžio „rodyklės) aukštis siekė 12m (2m po žeme), jos svoris buvo 200 t. Šiuo metu jos liko tik pusė.

Projektuojant Saulės laikrodį ant Parnidžio kopos, autoriai turėjo išspręsti ir tokią problemą: kaip sužymėti aikštelės pakopėles kalendoriniais ženklais? Buvo aišku, kad tai turėtų būti lakoniški simboliai, atitinkantys viso laikrodžio stilistiką, tačiau kkartu ir tokie, kad būtų suprantami visiems lankytojams be paaiškinimų, taigi išskiriantys tai, kas išties būdinga tam tikram metų laikui. Laimė, mūsų tautinės kultūros paveldas išsaugojo šį bei tą iš senųjų kalendorių. Turime aprašytą Lietuvos didžiųjų kunigaikščių laikų Mėnulio kalendorių, vadinamą Gedimino skeptru, bei dviejų runų kalendorių kopijas (saugomos Nacionaliniame muziejuje). Pirmasis įdomus gražiais ir akivaizdžiais mėnesių ženklais. Jie iškalti mėnesių pakopėlėse. O runų kalendoriai – tai toks savitas kultūros reiškinys, kad apie juos verta ir plačiau pakalbėti. Paslaptingasis runų rraštas – vienas seniausių Šiaurės Europoje, atsiradęs skandinavų kraštuose vikingų epochos laikais. Šie rašmenys – tarsi kardo kirčiai. Sukūrė juos bebaimiai kariauninkai ir jūrų keliautojai vikingai – „žuvėdai“, medžio lentelėse rėždami graikiškas ar lotyniškas raides. Skiriamos dvi pagrindinės šio rašto mmodifikacijos: senoji ir naujoji. Pastaroji vartota net iki XIX a. Runas pažinojo baltų vakariniai kaimynai gotai. Ant beržo tošies išbraižytų runų rašto pavyzdžių randama Novgorode, Pskove. Istorikai nėra vienos nuomonės, ar šis raštas buvo žinomas mūsų krašte. Galima manyti, kad kartu su skandinaviškaisiais svorio matais jį atvežė į Lietuvą šiaurės šalių pirkliai. Epitetas „paslaptingasis“ runoms tinka keliais požiūriais. Šių rašmenų įrašams būdingas pakilus tonas, poetinė leksika, dažnai vartojamos sakralinės formulės ir burtažodžiai. Kai kurios runos reiškia atskiras svarbias sąvokas, pavyzdžiui, „garbė, pinigai, žirgas, ąžuolas“. Jos grupuojamos savotiškomis „giminėmis“. Runų abėcėlė vadinama „futarchu“. Runų rašto naudojimo istorijoje dar daug neaiškių dalykų. Nesuprantama, kodėl jis netobulėjo, o priešingai, – vis tolo nuo fonetikos, vis mažėjo ženklų skaičius. Kai runas išstūmė lotyniškieji rašmenys, jjos tapo Švedijos valstiečių žymenimis ir liaudiškojo kalendoriaus ženklais. Jų tradicija pasirodė esanti labai gyvybinga. Runų kalendorių būta ne tik Skandinavijoje, bet ir Anglijoje, Baltijos jūros salose, Estijoje. Ir dar toks sutapimas: latviškai „runat“ reiškia „kalbėti“.

Nidos Saulės laikrodis pratęsia ir baltų genčių senosios astronomijos tradicijas. Analogiškais Saulės laikrodžio principais buvo statomos pirmosios Lietuvoje astronominės stebyklos, skirtos kalendoriniams matavimams. Archeologai vieną iš jų nuodugniai ištyrinėjo: XIV-XV a. pradžioje ji buvo įrengta ant Birutės kalno Palangoje. Įrenginį sudarė vienuolikos stulpelių ratas ant ssmėlio pylimo. Saulei tekant nusidriekę jo šešėliai tarsi sujungdavo poromis kuriuos nors iš stulpelių, tokiu būdu pažymėdami išskirtines darbų ar švenčių dienas. Tikėtina, kad stulpeliai galėjo turėti tų dievybių, kurių garbei ir skirtos metų šventės, pavidalą.

Pabaiga:

Norėčiau padėkoti už dėmesį, tikiuosi sužinojote, ko nežinoję, pamatėte, ko nematę. Noriu priminti, kad Kuršių nerija yra unikalus paminklas, kurio unikalumą sudaro jūros ir vėjo sukurtas reljefas, aukščiausios šiaurės Europoje smėlio kopos, marių mergelio išspaudos, atpustytos buvusio kopų miško liekanos bei dirvožemis ir nuolat vykstantys įdomūs eoliniai procesai.

Prie esančio unikalumo labai prisidėjo žmogus, kuris po negailestingo miškų išnaikinimo nerijoje pats ėmėsi jų atkūrimo darbų. Atkūrimo procesas buvo ilgas ir sunkus, todėl dabartinė natūrali ir introdukuota augalija, retieji tik šiam kraštui būdingi augalai, jų bendrijos, augimvietės reikalauja ypatingos globos. Tokios pat globos reikalauja ir žmogaus palikti pėdsakai šiame krašte, nes “svarbiausias uždavinys yra išsaugoti bei propaguoti krašto kultūrą kartu su jos kūrėjais – vietos gyventojais ir su ta gamtine aplinka, kurioje ji suklestėjo, paliko savo pėdsakus.

EKSKURSIJOS OBJEKTŲ KORTELĖS

Nr. 1

Objekto pavadinimas Juodkrantė Raganų kalnas

Istorinis įvykis ir data Nuo seno ant Raganų kalno, anksčiau vadinto Jono, Ievos kalnu, buvo švenčiamos Joninės

Vieta Raganų kalnas, Juodkrantė

Objekto aprašymas 1979 – 1981 metų vasaromis į Juodkrantę suvažiavę Lietuvos (daugiausia Žemaitijos) tautodailininkai. Senojo kalno skulptūrų tema – ppasaulis, kuriame gyvena raganos, velniai ir Neringos legendų herojai.

Informacijos šaltiniai http://www.visitneringa.com/lt/main/know/landscape/naturemonuments/witcheshill

Būklė Po atviru dangumi eksponuojama apie 100 eksponatų. Būklė – patenkinama

Apsauga ir priklausomumas Gamtos paveldo objektas. Įtrauktas į saugomas teritorijas.

Kortelės sudarymo data 2006-04-20

Autorius A. Jasionienė

Nr. 2

Objekto pavadinimas Garnių ir kormoranų kolonija prie Juodkrantės

Istorinis įvykis ir data

Vieta Garnių kalnas, Juodkrantė

Objekto aprašymas Tai viena didžiausių šių paukščių kolonijų visoje Europoje. 2000 metų duomenimis, joje perėjo 582 pilkųjų garnių ir 1361 didžiųjų kormoranų pora.

Informacijos šaltiniai http://www.visitneringa.com/lt/main/know/landscape/naturemonuments/storkcolony

Būklė Būklė – gera

Apsauga ir priklausomumas Kormoranus bei garnius gina įstatymai, todėl apie dirbtinį jų mažinimą iki šiol nėra jokios kalbos.

Kortelės sudarymo data 2006-04-20

Autorius A. Jasionienė

Nr. 3

Objekto pavadinimas Naglių gamtos rezervatas. Mirusios kopos.

Istorinis įvykis ir data Naglių gamtos rezervato plotas – 1680 ha. Jis tęsiasi tarp Juodkrantės ir Pervalkos devynis kilometrus. Čia galima pamatyti Pilkąsias, dar vadinamas Mirusiomis, kopas,užpustytas buvusių gyvenviečių vietas, savaiminės kilmės miško augaliją bei po smėliu palaidotus šimtamečių miškų dirvožemius. Dėl stiprių vėjų šiose kopose susidaro įspūdingos daubos ir išgraužos. Kai kur iš po smėlio išlenda senųjų dirvožemių fragmentai.

Vieta Pasižvalgyti po šį rezervatą ir susipažinti su Pilkųjų kopų kraštovaizdžiu galima kelio Smiltynė – Nida 31 kilometre, kur įrengta automobilių stovėjimo aikštelė.

Objekto aprašymas Vertingiausi rezervato elementai:

Pilkosios (Mirusios) kopos, užpustytos buvusių gyvenviečių vietos, savaiminės kilmės miško augalija bei po smėliu palaidoti šimtamečiai miškų dirvožemiai. Dėl stiprių vėjų šiose kopose susidaro įspūdingos daubos iir išgraužos. Kai kur iš po smėlio išlenda senųjų dirvožemių fragmentai.

Informacijos šaltiniai http://www.nerija.lt/lt/gamta/rezervatai.php

Būklė Būklė – gera

Apsauga ir priklausomumas Gamtos paveldo objektas. Įtrauktas į saugomas teritorijas. Priklauso Kuršių nerijos nacionaliniam parkui.

Kortelės sudarymo data 2006-04-20

Autorius A. Jasionienė

Nr. 4

Objekto pavadinimas V. ir K. Mizgirių gintaro galerija – muziejus

Istorinis įvykis ir data

Vieta Pamario g. 20, Nida

Objekto aprašymas Muziejuje susipažinsite su Baltijos gintaro istorija, jo morfologija, kurią atskleidžia įvairaus dydžio, formos ir spalvos unikalūs eksponatai. Jūsų dėmesį patrauks inkliuzų kolekcija, sužinosite „Juodkrantės lobio“ paslaptis, pasivaikščiosite „Gintaro keliu“. Menininkų namuose galėsite lankyti menininkų, dirbančių su gintaru, parodas.

Informacijos šaltiniai http://www.ambergallery.lt/apie_mus.htm

Būklė Būklė – gera

Apsauga ir priklausomumas Privati Virginijos ir Kazimiero Mizgirių muziejus – galerija

Kortelės sudarymo data 2006-04-20

Autorius A. Jasionienė

Nr. 5

Objekto pavadinimas Etnografinė žvejo sodyba

Istorinis įvykis ir data Pristatoma XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Neringos gyventojų buitis.

Vieta Naglių 4, Neringa

Objekto aprašymas Žvejo etnografinė sodyba yra ant marių kranto, pietinėje senosios Nidos dalyje, buvusiame Inkaro kaime. Sodybą sudaro kiemas, želdiniai, šulinys, gyvenamieji ir ūkinis pastatai. Gyvenamajame name įrengta interjero ekspozicija su XIX a. pabaigai – XX a. pradžiai būdinga įranga, baldais, audiniais, namų apyvoka, darbo įrankiais.

Informacijos šaltiniai http://www.mmlab.ktu.lt/skansenas_lt/jur_ist.htm

a. pradžios Neringos gyventojų namas – virtuvė, du kambariai (diža istuba ir magia istuba), dar vienas kambarys (pristuba) ir koridorius. Kiemas apsodintas alyvomis, vyšniomis, auga obelis, gėlynai. Ūkinis pastatėlis-tvartas naudojamas kaip uždara saugykla. Vakarinis namas apžiūrims tik iš išorės – jame įrengta muziejaus raštinė ir saugykla.

Apsauga ir priklausomumas Vertybė (paminklo) kodas S100. Priežiūra ir tvarkymu rūpinasi Neringos istorijos muziejus.

Kortelės sudarymo data 2006-04-20

Autorius A. Jasionienė

Nr. 6

Objekto pavadinimas Parnidžio kopa

Istorinis įvykis ir data Pristatoma XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Neringos gyventojų buitis.

Vieta Naglių 4, Neringa

Objekto aprašymas Žvejo eetnografinė sodyba yra ant marių kranto, pietinėje senosios Nidos dalyje, buvusiame Inkaro kaime. Sodybą sudaro kiemas, želdiniai, šulinys, gyvenamieji ir ūkinis pastatai. Gyvenamajame name įrengta interjero ekspozicija su XIX a. pabaigai – XX a. pradžiai būdinga įranga, baldais, audiniais, namų apyvoka, darbo įrankiais.

Informacijos šaltiniai http://www.mmlab.ktu.lt/skansenas_lt/jur_ist.htm

Būklė Pastatai ne autentiški, tačiau būdingi šiam kraštui – du atskiri namai, pastatyti tarsi vienas kito tęsinyje, sudaro lyg dvigubą namą. Abu namai mediniai, rytinis dažytas mėlynai, vakarinis – rudai. Rytinis įrengtas kaip XIX a. pabaigos – XXX a. pradžios Neringos gyventojų namas – virtuvė, du kambariai (diža istuba ir magia istuba), dar vienas kambarys (pristuba) ir koridorius. Kiemas apsodintas alyvomis, vyšniomis, auga obelis, gėlynai. Ūkinis pastatėlis-tvartas naudojamas kaip uždara saugykla. Vakarinis namas apžiūrims tik iš išorės –– jame įrengta muziejaus raštinė ir saugykla.

Apsauga ir priklausomumas Vertybė (paminklo) kodas S100. Priežiūra ir tvarkymu rūpinasi Neringos istorijos muziejus.

Kortelės sudarymo data 2006-04-20

Autorius A. Jasionienė

EKSKURSIJOS PLANAS

Maršrutas Objektai Potemės Loginiai ryšiai Trukmė Metodai

Nr. 1 Juodkrantė Raganų kalnas Juodkrantės istorija Vis šie objektai turi labai glaudų ryšį, nes visi jie išsidėstę Kuršių nerijoje ir atskleidžia krašto savitumą bei Kuršių nerijos formavimąsi. 35 min. Rodymas

Pasakojimas

Nr. 2 Garnių ir kormoranų kolonija prie Juodkrantės Kormoranų ir pilkųjų garnių kova Vienintelė garnių ir kormoranų kolonija įsikūrusi šalia Juodkrantės, galima stebėti paukščių perimvietes, bet ir žalą, kurie jie daro gamtai. 20 min. Rodymas

Pasakojimas

Nr. 3 Naglių gamtos rezervatas. Mirusios kopos. Kuršių nerijos gyventojai ir smėlio užpustyti kaimai Unikalus kampelis atskleidžiantis, trapų kopų grožį ir gamtos negailestingumą (užpustyti kaimai) 30 min Rodymas

Pasakojimas

Nr. 4 V. ir K. Mizgirių gintaro galerija – muziejus Gintaro kambarys ir jo paieškos Baltijos jūra be gintaro neįsivaizduojama, apie gintaro formavimąsi, aapdirbimą, pasakoja ši tema 20 min Rodymas

Pasakojimas

Nr. 5 Etnografinė žvejo sodyba Senųjų namų ornamentika Senieji Kuršių nerijos gyventojai, jų buitis, geriausiai atsiskleidžia toje aplinkoje, kurioje jie gyveno ir dirbo. 20 min. Rodymas

Pasakojimas

Nr. 6 Parnidžio kopa Saulės laikrodis ir runos Tai buferinė teritorija tarp Nidos gyvenamosios zonos ir Grobšto gamtos rezervato. Jo vertybės – pustoma Parnidžio kopa ir ragas, pajūrio palvė su apsauginiu kopagūbriu, Mirties slėnis bei saugoma flora ir fauna. 30 min. Rodymas

Pasakojimas

EKSKURSIJOS MARŠRUTAS

Maršrutas: Pažintinė ekskursija po Kuršių nerija.

Atstumas : 25 km.

Lankytinos vietos:

1. Raganų kalnas Juodkrantėje;

2. Garnių ir komandorų kolonija pprie Juodkrantės;

3. Naglių gamtos rezervatas (mirusios kopos);

4. V. ir K. Mizgirių gintaro galerija – muziejus;

5. Etnografinė žvejo sodyba;

6. Parnidžio kopa;

Pradžia Pabaiga

1 2 3 4 5 6

Kryptis kryptis kryptis kryptis kryptis

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. K. Demereckas, “Neringa” 2001 m., Klaipėda

2. N. Strakauskitė “Klaipėda, Kuršių nerija, Karaliaučius”, R. Paknio leidykla

3. www.astro.lt/ldangus/straips/klimka/laikrodis.htm – 19k

4. http://www.visitneringa.com/l

5. www.nerija.lt

6. http://www.mmlab.ktu.lt/skansenas_lt/nerin_is.htm

7. http://www.vakarulietuva.lt/lt/pages,id.94