18-19 a. Mąstytojų (Ekonomistų) darbai
KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS
EKONOMIKOS IR VADYBOS FAKULTETAS
VADYBOS KATEDRA
18-19 a. Mąstytojų (Ekonomistų) darbai
Vadovė: A. Ivaškienė
Atliko:
VB-4/4 grp. Stud.:
Mantas Tiknius 2005-10-02
KAUNAS, 2005
TURINYS
ĮŽANGA 3
1. Adamas Smitas (1723 – 1790) 4
1.1. Vadybos svarba ekonomikoje 6
1.2. Moralės jausmų teorija 6
1.3. Darbo pasidalijimas 7
1.4. “Tautų Turtas“, mintys apie rinka 8
2. Robertas Ovenas (1771-1858) 14
2.1. Nuo lino audinių iki bendro darbo kaimų 15
2.2. Pirmosios Profsąjungos 18
3. Deividas Rikardo (1772-1823) 20
4. Čarlzas Bebeidžas (1792-1871) 21
5. Endriu Ure (1778-1857) 23
6. Henris R.Tounas (1844-1924) 24
IŠVADOS 26
LITERATŪRA 27
ĮŽANGA
Šiame darbe aprašomi garsiausi tų laikų ekonomikos mokslo tyrėjai bei kūrėjai. Stengiamasi apžvelgti kuo daugiau mąstytojų, susijusių su vadyba, iidėjų; pateikiamas išsamus jų svarbiausių darbų apibūdinimas, pabrėžiama jų reikšmė šiuolaikinėms vadybos teorijoms.
Didžiausias dėmesys skiriamas Adamui Smitui bei Robertui Ovenui, jie aptariami plačiausiai. Aprašoma Adamo išreikšta svarba vadybai ekonomikoje, darbo pasidalijimo teorija, moralės jausmų teorija, bei samprotavimai apie rinka iš knygos „Tautų turtas“.
Taip pat aptariami Oveno garsieji bendro darbo kaimai, bei kurtos profsąjungos. Kiti mąstytojai aprašomi glausčiau. Deividas Rikardo, jo supratimas apie darbo vertę, bei požiūris į atlyginimus. Čarlzas Bebeidžas, laikomas modernaus skaičiavimo tėvu, pabrėžiamas jo įsitikinimas specializuoti protinį ddarbą. Endriu Ure ir jo didelės svarbos teikimas mechanizuotai gamybai. Henris R.Tounas ypač pabrėžia vadybos svarba bei skaidrų, tiesioginį vadovo ryšį su darbuotoju.
1. Adamas Smitas (1723 – 1790)
A.Smitas gimė Škotijos muitininko šeimoje. Smitas buvo logikos profesorius; nuo 1752 m. GGlazge dėstė ir filosofiją. Būdamas hercogo šeimos mokytojas, lankėsi Prancūzijoje (1764 – 1766 m.); čia susipažino su Švietimo epochos atstovais. Vėliau pasitraukė iš šios veiklos ir ėmėsi privačių studijų. Pradėjus plėtotis pramonei, mokslo populiarinimo veikaluose Smitas aprašė visas savo laikų ekonomikos teorijas bei kryptis.
Adamas Smitas (Adam Smith) – vienas žymiausių anglų ekonomistų, išgarsėjęs savo darbais „Moralių pažiūrų teorija“ („The theory of moral sentiments“, 1759m.) ir „Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėjimas“ („An Inquiry into the Nature and Causes of the Wealth of Nations“, 1776m.; toliau – „Tautų turtas“). Šie darbai buvo parašyti ankstyvoje D.Britanijos industrializacijos proceso stadijoje. A.Smito idėjos turėjo nemenką įtaką ne tik jo laikais, tačiau ir šiandien išlieka svarbios, kalbant apie prekybos apsaugą, gamybos politiką bei verslo vadybą. JJo sumanyta socialinė sistema buvo daugiau nei vien tik ekonomikos teorija; tai buvo išsamus visuomenės funkcionavimo modelis, apimantis ir verslo vadybą. A.Smitas tikėjo, kad ekonomikos augimas, valdomas funkcionuojančios rinkos sistemos ir palengvintas atitinkamų valdžios įstaigų, yra tautos turto ir piliečių gerovės esmė. Kadangi augimas priklausė nuo efektyvaus darbo su gamybos ištekliais, A.Smitas pastebėjo, kad vadovavimo vaidmuo yra itin svarbus. Todėl jis nusprendė išsamiau panagrinėti valdymo koncepciją. Kai kurie jo aptarti vadybos srities klausimai taip ir lieka nepaaiškinti, tačiau verta įsigilinti įį jo pastebėjimus ir rekomendacijas.
18 a. pabaigoje atsirado ne tik naujos ekonominės sistemos poreikis, tačiau prireikė ir vadovavimo, kitaip tariant, vadybos, žinių. XVI ir XVII a. anglų tekstilės pramonėje vyravo rankų darbo sistema. Žmonės dirbdavo atskirai, su savo turimomis darbo priemonėmis. Išradus garo variklį ir kitas gamybos priemones, reikalaujančias didelių kapitalinių investicijų, iškilo darbo centralizavimo būtinybė. Poreikis sutelkti daugybę darbininkų vienoje vietoje ir fabrikų sistema atsirado dėl to, kad dabar visos gamybos priemonės priklausė įmonės savininkui ir nebebuvo sąlygų dirbti atskirai. Gamyklinė sistema reikalavo sudėtingesnių kapitalo investicijų planavimo ir paskirstymo, gamybos proceso organizavimo ir darbuotojų veiklos reguliavimo metodų. Taigi, pramonės revoliucijos metu vadybos vaidmuo buvo ypatingai svarbus. Kai kas netgi teigė, kad gamyklai daugiau pranašumo suteikia geras vadovaujamasis darbas, negu pažangi techninė įranga.
Naujose gamyklose atsirado neatidėliotinų problemų, susijusių su darbo jėga – naujų darbuotojų priėmimas, jų apmokymas ir skatinimas. To meto žmonėms, pripratusiems dirbti žemės ūkyje, buvo nelengva prisitaikyti prie monotoniško, reikalaujančio tikslumo, kruopštumo ir tikslios priežiūros darbo. Buvo bandoma įvesti skatinimo sistemą bei nuobaudas už nusižengimus; šie dalykai beveik nepakitę išliko ir iki mūsų laikų.
A.Smitas susidomėjo naująja gamybos sistema ir pastebėjo, kad kylant visų piliečių gyvenimo lygiui, svarbų vaidmenį atlieka besiplečiančios rinkos ir didesnė darbo specializacija. Jis sukūrė modelį, kkuriame vartotojo materialinė gerovė buvo apibrėžta kaip tikslas; turtas įvardijamas ne kaip valdžios „gėrybių sandėlis“, arba tautos verslo organizacijų galia, bet kaip gaminančioji, kuriančioji darbo jėga. Kaip A.Smitas pastebėjo, visos gamybos vienintelis tikslas yra vartojimo poreikių tenkinimas; kiekvienas gamintojas yra suinteresuotas gaminti tai, kas patenkintų vartotoją.
Smitas buvo įsitikinęs, kad tautos gerovė priklauso nuo to, kokį kiekį produkcijos kiekvienas gyventojas gali pagaminti. O tai labiausiai priklauso nuo darbo našumo, kuris yra vadovavimo rezultatas. Vienam gyventojui tenkančios produkcijos padidėjimo variklis buvo ekonomikos augimas. Taigi, kylant ekonomikos lygiui, kartu kyla ir gyvenimo lygis bei darbo jėgos paklausa, didėja darbuotojų atlyginimai. Jei nebūtų augimo, rinkos konkurencijos jėgos sumažintų atlyginimus iki pragyvenimo minimumo. Kaip pavyzdį A.Smitas pateikia XVIIIa. Kiniją. Nors tuo metu Kinija atrodė turtinga šalis, tačiau darbuotojai gaudavo minimalius atlyginimus ir, kaip teigia A.Smitas, taip buvo dėl ekonominio augimo stokos. A.Smitas pabrėžė, kad verslininkų ir tautos interesai dažniausiai nesutampa, kadangi kai kurie vadovaujančiojo sluoksnio atstovai mėgavosi tokia pigios darbo jėgos pasiūla. Jis palaikė paprastus žmones, teigdamas, kad jokia visuomenė negali klestėti ir būti laiminga, jei didesnė jos narių dalis skurdi ir varginga.
A. Smitas laikėsi nuomonės, kad individai yra skatinami asmeninių interesų, taigi, laisvai veikdami, jie sieks sau geriausių prieinamų rezultatų. Visuomenės nariai turėtų aukščiausia kkaina įvertinti savo pastangas, atsižvelgdami ir į konkurencijos poveikį, nustatantį tos kainos kitimo ribas. Smito ekonominėje sistemoje vyriausybės vaidmuo sumenkinamas, kadangi individai, siekdami maksimizuoti gaunamą naudą, patys aktyviai ieško veiklos būdų, naudingiausių visuomenei. Tuo būdu tautos poreikiai yra patenkinami automatiškai. Šiam procesui apibūdinti A.Smitas vartoja savo žymiąją „nematomos rankos“ sąvoką.
1.1. Vadybos svarba ekonomikoje
A.Smitas savo ekonominiame modelyje pabrėžė vadovavimo (arba vadybos) funkcijos svarbą. Merkantilistai pripažino efektyvios gamybos naudą, bet laikėsi įsitikinimo, kad efektyvumo turi būti siekiama per valstybės valdymą, o pajamos turi atitekti ne vartotojui, bet
vyriausybei. Fiziokratai įsitikino tiek perteklinės prekybos, tiek gamybos nauda, tačiau sumenkino pramonės reikšmę. A.Smitas suvokė tiesioginę priklausomybę tarp prekybos, pramonės produkcijos ir turto. Būtent darbas ir jo efektyvus panaudojimas buvo proceso varomoji jėga. Jeigu, kaip teigė Smitas, darbas yra tautos turto šaltinis, tai turto apimtis priklauso nuo „meistriškumo, sumanumo ir sprendimų“ bei jų pritaikymo galimybių [1]. Tai reiškia, kad tauta gali pagerinti savo padėtį naudodamasi gamybos skatinamu ekonomikos augimu, neplėsdama teritorijos ir nenaudodama grobuoniškų prekybos metodų.
Taigi, turtinio pranašumo įgijimo procese kolonijinius karus pakeičia taikūs progreso metodai, tokie kaip gamybos proceso tobulinimas ir rinkos apimties didinimas. Šios užduotys – vadovo (dabartiniais terminais kalbant – vadybininko) pareiga. Vadovavimo proceso tobulinimas tampa ekonomikos augimo ir tautos turto
didėjimo varikliu. Taip Adamo Smito ekonomikos teorija vertė rūpintis vadovavimo būdų bei priemonių pažanga.
1.2. Moralės jausmų teorija
1759 metais Smithas išleido knygą, akimoju sukėlusią sensaciją. Tai bu¬vo Moralės jausmą teorija [The Theory qf Morai Sentlments); ji bematant iškėlė Smithą į priešakines Anglijos filosofų gre¬tas. Teorijoje buvo nagrinėjama moralinio pritarimo ir nepri¬tarimo kilmė. Kaip atsitinka, kad žmogus, kuris yra savanau¬diška būtybė, susikuria moralinę nuostatą, ignoruojančią savus interesus arba kilstelinčią juos į aukštesnį lygį? Smithas tei¬gė, kad atsakymas glūdi mūsų sugebėjime persikelti į ttrečiojo asmens, nešališko stebėtojo padėtį ir šitaip susidaryti prie¬lankią nuomonę apie objektyvias (priešingas savanaudiškoms) kokio nors dalyko ypatybes. Knyga ir Jos tiriamos problemos sukėlė didžiulį susidomė¬jimą. Vokietijoje das Adam Smith problem tapo mėgstama dis¬kusijų tema. Mūsų požiūriu, dar svarbiau tai, kad tas trakta¬tas susilaukė intriguojančio žmogaus, vardu Charlesas Townshendas, palankumo.
1.3. Darbo pasidalijimas
A.Smitas savo knygoje „Tautų turtas" akcentavo darbo pasidalijimo svarbą.
Šio mąstytojo gyvenamuoju laikotarpiu didžiausią susirūpinimą kėlė klausimas, kaip geriausiai valdyti gamyklą. Ankstyvojo laikotarpio gamykloms vadovaudavo pats įmonininkas-kapitalistas. Sparčiai didėjant įrengimų aapimtims, prireikė papildomų darbuotojų, kurie atliktų priežiūrą. Smitas pastebėjo, kad „priežiūra ir vadovavimas" buvo ypatingas darbo pobūdis, kurio funkcijos skyrėsi nuo savininko pareigų. Jis taip pat suprato, kad didžiausias našumo padidėjimas pasiekiamas tada, kai gamybos procesas nėra atliekamas vieno izoliuoto aasmens nuo pradžios iki galo, bet kai padalinamas į specializuotus gamybos etapus. Darbo pasidalijimo naudai suvokti, A.Smitas pateikia pavyzdį apie smeigtukų gamyklą. Smito teigimu, dešimt individų, atliekančių specializuotas užduotis, per vieną dieną sugebėtų pagaminti apie 48000 smeigtukų. Tačiau jei kiekvienas jų dirbtų atskirai ir nepriklausomai, vargiai pagamintų apie 200 – ar netgi tik 10 – smeigtukų per dieną. Toks staigus gamybos apimties pokytis atsirastų todėl, kad kiekvienas darbuotojas turėtų ištempti vielą, ją sukarpyti, pagaminti galvutes kiekvienam smeigtukui, išaštrinti smaigalį ir pritvirtinti galvutes.Taigi, šiuolaikinėse įmonėse būtų sunku įsivaizduoti bet kokią veiklą be darbo pasidalijimo. Henrio Fordo automobilių gamybos sistema buvo gerai išvystytas pavyzdys to, apie ką A.Smitas vaizdingai rašė jau 1776m. [4].
Darbo pasidalijimas buvo įvestas ne tik gamyklose. Jis tapo rinkos ssistemos kaip visumos operacijų pagrindu. Kiekvienas prekybininkas specializuojasi kurioje nors ekonomikos srityje, atlieka tam tikrą funkciją. Jis parduoda perteklinę produkciją arba paslaugas; tada rinkoje už
turimus pinigus įsigyja poreikius tenkinančių ekonominių gėrybių. Smitas darė prielaidą, kad prekyba išauga iki rinkos masto. Kuo didesnė rinka, tuo didesnės specializavimosi galimybės, skatinančios kapitalo investicijas, mechanizaciją ir kitus gamybos proceso pagerinimus.
A.Smitas įžvelgė tiek palankių galimybių, tiek problemų reiškinyje, kuris dabartine terminologija įvardijamas kaip žmoniškųjų išteklių valdymas gamybos sistemoje. Konvejerio darbuotojai, kurie buvo geriausiai ssusipažinę su darbo procesu, turėjo puikią galimybę patobulinti gamybos sistemą.
Čia Smitas pateikia pavyzdį apie jaunuolį, atsakingą už garo mašinos vožtuvų darbą, kuris išrado paprastą prietaisą, automatiškai reguliuojantį vožtuvus.
Kita vertus, A.Smitui kilo abejonių dėl darbo pasidalijimo naudos. Jis tyrinėjo, kokį poveikį sukelia gyvenimo tarpsnis, praleistas dirbant kruopščiai specializuotą, ypatingų sugebėjimų nereikalaujantį darbą. Asmuo, įtrauktas į gamyklinį darbą, „natūraliai tampa toks kvailas ir neišprusęs, kokia tik gali būti žmogiška būtybė“. Smitas pripažino, kad tai buvo laisvos šalies problema; šalies, kuri priklausė nuo piliečių nuomonės ir sprendimų. Nesant jokių šios problemos sprendimo būdų, jis pasiūlė mokyti vaikus prieš tai, kol jie įsidarbina. Smitas iškėlė klausimą, kaip reikia valdyti darbuotojus, dirbančius monotonišką gamyklos darbą, tačiau nesugebėjo rasti atsakymo. Problema lieka neišspręsta.
Ekspertų nuomone, „Tautų turtas“ yra tiesiogiai siejamas su moderniosios vadybos teorijos atsiradimu. Kai kurie šiuo metu vadybos srities specialistų svarstomi klausimai yra labai panašūs į A.Smito iškeltas problemas prieš 227 metus.
1.4. “Tautų Turtas“, mintys apie rinka
Knyga sunkiai skaitoma. Dėstoma su visu enciklopedinės minties apdairumu, bet joje nerasime enciklopediškumui bū¬dingo tikslumo ir tvarkos. Tai buvo amžius, kai autoriai neap¬kamšydavo savo minčių visokiais „jei“, „o“ ir „tačiau“, ir kai žmogui su Smitho intelektu faktiškai buvo visiškai įmanoma pasinaudoti visomis iki jo sukauptomis žiniomis. Todėl kknyga nieko nevengia, nieko nemenkina ir nieko nebijo. Kokia erzi¬nanti knyga! Kiek kartų joje atsisakoma glaustu sakiniu for¬muluoti išvadą, kuri kruopščiausiai buvo įrodinėjama ištisus penkiasdešimt puslapių. Įrodyme taip gausu smulkmenų ir pastabų, kad nuolat tenka lupinėti visas puošmenas, norint prisikasti iki plieninio karkaso, laikančio visą struktūrą. Ėmę¬sis sidabro klausimo, Smithas skiria septyniasdešimt penkis puslapius vien „ekskursui“ apie jį; perėjęs prie religijos, jis parašo visą skyrių apie moralės sociologiją. Nors tekstas sun¬kiasvoris, bet išmargintas giliomis įžvalgomis, pastebėjimais ir taikliomis frazėmis, kurios pagyvina šią didžiąją studiją. Kaip tik Smithas pirmasis pavadino Angliją „krautuvininkų nacija“; kaip tik jis parašė, kad „iš esmės filosofas genialumu ir sugebėjimais skiriasi nuo paprasto gatvės nešiko perpus mažiau negu šuo pėdsekys nuo šuns kurto“. O apie Rytų Indi¬jos bendrovę, kuri tais laikais niokojo Rytus, jis rašė: „Labai keista tokia valdžia, kurioje kiekvienas ministerijos darbuo¬tojas trokšta išvykti iš šalies. kuo greičiausiai ir jau kitą dieną, vos išvykęs ir išsiveždamas savo laimę, tampa visiškai abejingas savo šaliai, nors JĄ praryti grėstų žemės drebėji¬mas“.
Tautų turtas jokiu būdu nėra vadovėlis. Smithas rašo savo amžiui, o ne savo mokiniams; jis dėsto doktriną, kuri gali būti reikšminga valdant imperiją, o ne abstraktų traktatą akade¬miniams svarstymams. Drakonai, kuriuos jis medžiojo (saky¬sim, merkantilizmo filosofija, kuriai sutriuškinti jjis skiria dau¬giau kaip du šimtus puslapių), jo laikais tebebuvo gyvi, tebealsavo, nors buvo jau truputėlį pavargę.
Ir paskutinė pastaba — knyga yra revoliucinė. Žinoma, Smithas vargiai būtų pritaręs perversmui, griaunančiam kilmin¬gųjų klases ir } sostą keliančiam vargdienius. Nepaisant to, Tautų turto reikšmė yra revoliucinė. Smithas nėra, kaip pa¬prastai manoma, apsukriosios buržuazijos gynėjas, jis žavisi jos veikla, bet įtariai žvelgia j jos motyvus, ir jam labai rūpi didžiųjų darbo masių kasdienės reikmės. Tačiau jis neturi tikslo palaikyti kurios nors vienos klasės interesus. Jam rūpi, kaip padidinti visos tautos turtą. O turtas Smithui susideda iš prekių, kurias vartoja visi tos visuomenės žmonės; atkreipki¬te dėmes} į žodį visi — tai demokratinė, vadinasi, radikali tur¬to filosofija. Nebėra aukso, lobių, karališkų turtų kategorijų; nebėra pirklių, fermerių arba cechų meistrų privilegijų. Mes esame moderniame pasaulyje, kuriame kiekvieno žmogaus var¬tojamos prekės ir paslaugos yra galutinis ūkinio gyvenimo tiks¬las ir prasmė.
Ko moko mus Smitho knyga?
Smitho dėmesys sutelktas į dvi didžiules problemas. Pir¬ma, jis stengiasi atskleisti mechanizmą, kuris palaiko visuo¬menės vienovę. Kaip gali būti, kad bendruomenė, kurioje kiek¬vienas užsiėmęs vien savu interesu, neišsidraiko į šalis nuo išcentrinės jėgos? Kokia jėga vairuoja kiekvieno asmens indi¬vidualią veiklą, kad ji atitinka visų interesus? Kaip visuome¬nė, neturėdama centrinio planuojančio aparato ir nebeveikia¬ma amžiais
gyvavusių tradicijų, įstengia pasiekti, kad jai išgyventi būtini uždaviniai būtų išspręsti?
Šie klausimai įgalino Smithą suformuluoti rinkos dėsnius. Tai, ko jis ieškojo, buvo, jo žodžiais tariant, „nematomoji ranka“, nukreipianti „žmonių asmeninius interesus ir aistras“ ta kryptimi, „kuri labiausiai atitinka visos visuomenės intere¬sus“.
Bet rinkos dėsniai — tiktai Smitho tyrimų dalis. Jį domina ir kitas klausimas: kur eina visuomenė? Rinkos dėsniai tai tarsi tokie dėsniai, kurie paaiškina, kodėl paleistas vilkelis išlaiko pusiausvyrą; bet yra dar kitas klausimas — ar gali suk¬damasis vilkelis slinkti pper stalą.
Smithas ir kiti po jo dirbę garsūs ekonomistai nelaikė vi¬suomenės statiška žmonijos būsena, nemanė, kad visuomenė karta po kartos nuolat reprodukuosis, nekeičiama ir nesikeis¬dama. Priešingai, visuomenę jie regėjo kaip savo gyvenimo is¬toriją turintį organizmą. Faktiškai visas Tautų turtas yra di¬dis istorinis traktatas, aiškinantis, kaip „tobulos laisvės sistema“, kitaip dar vadinama „prigimtinės laisvės sistema“ (taip Smithas vadino komercinį kapitalizmą), susidarė ir kaip ji veikia.
Bet kol sekame Smitho mintį, narpliojančią rinkos veiki¬mo dėsnius, tol negalime pereiti prie šios didesnės ir dar įįdo¬mesnės problemos. Juk rinkos dėsniai patys yra dar galinges¬nių dėsnių, lemiančių visuomenės klestėjimą arba smukimą, sudėtinė dalis. Mechanizmas, kuris susieja nerūpestingą in¬dividą su visais kitais jo gentainiais, veikia tą kitą mechaniz¬mą, kuris padeda istoriškai keistis visai visuomenei.
Todėl iš pradžių turime ppažvelgti į rinkos mechanizmą. Tai nėra dalykas, jaudinantis vaizduotę arba pagreitinantis pulsą. Nepaisant sausumo, rinkos mechanizmas yra įdomus ir verčia mus žiūrėti į jį su pagarba. Rinkos dėsniai yra svar¬būs ne tik norint suvokti Smitho pasaulį, bet ir tada, kai sie¬kiame perprasti labai skirtingą Karlo Marxo arba dar kitokį mūsų dienų pasaul). Ir kadangi mes visi, sąmoningai ar ne, pasiduodame jų galiai, reikia gana rūpestingai su jais susipa¬žinti.
Smitho suformuluoti rinkos dėsniai iš esmės yra paprasti. Jie teigia, kad tam tikras elgesys tam tikroje socialinėje sistemoje sukelia aiškiai apibrėžtus ir numatomus rezultatus. Kal¬bant konkrečiau, jie rodo, kaip savo naudos siekimo intere¬sas analogiškai motyvuotų individų aplinkoje virsta konku¬rencija. Toliau jie parodo, kaip konkurencija garantuoja, kad visuomenei reikalingos gėrybės bus pagamintos ir jos bbus rei¬kiamos kokybės, o jų kainos bus tokios, kokias visuomenė galės sumokėti. Pasižiūrėkime, kaip tai įvyksta.
Pirmiausia taip yra dėl to, kad asmeninės naudos siekimas veikia kaip vairuojanti jėga, nukreipianti žmones dirbti tuos darbus, už kuriuos visuomenė pasirengusi mokėti. „Mes tiki¬mės pietų ne dėl mėsininko, aludario ar kepėjo dosnumo, — sako Smithas, —bet dėl jų savanaudiškumo. Mes kreipiamės ne į jų žmogiškumą, bet j jų egoizmą ir niekada nekalbame jiems apie mūsų reikmes, bet apie jų naudą.“
Bet savanaudiškumas yra tik pusė vvaizdo. Jis verčia žmo¬nes veikti. Kažkas dar turi neleisti naudos ištroškusiems žmo¬nėms veržtis iš varžančios visuomenės į besaikį pinigavimas!; jei visuomenę skatintų vien savanaudiškumas, ji tebūtų negai¬lestingų spekuliantų bendruomenė. Tas reguliatorius yra kon¬kurencija, sava nauda tesuinteresuotų veikėjų susidūrimas rin¬koje. Kiekvienas žmogus, siekdamas kuo didesnės gerovės sau ir nesukdamas galvos dėl veiklos pasekmių visuomenei, susi¬tinka akis } akį su pulku panašiai nusiteikusių asmenų, no¬rinčių to paties. Taigi kiekvienas trokšta pasinaudoti savo kai¬myno godumu. Žmogus, kurį savanaudiškumas išmušė iš savitvardos, greitai pastebės, kad konkurentai jau užėmė jo vietą versle; jei jis perdaug užsiprašo už savo prekes arba atsisako mokėti darbininkams tiek, kiek moka kiti, jis vienu atveju neteks pirkėjų, kitu — darbininkų. Šitaip, labai pana¬šiai, kaip jau buvo dėstoma Moralės jausmų teorijoje, sava¬naudiški žmonių motyvai sąveikaudami duoda visiškai netikė¬tą rezultatą: socialinę darną.
Pažvelkime, pavyzdžiui, į didelių kainų problemą. Tarki¬me, kad yra šimtas pirštinių mezgėjų. Kiekvienas iš jų, trokšdamas asmeninės naudos, norėtų padidinti savo gaminių kai¬ną virš jų gamybos kaštų ir šitaip gauti papildomo pelno. Bet niekas negali to padaryti. Jei kuris nors pakels kainą, jo kon¬kurentai pavergs jo pirkėjus ir išplės prekybą. Tik jei visi pir¬štinių mezgėjai susitartų ir vieningai to susitarimo laikytųsi, jie galėtų išlaikyti perdėtai dideles kainas. Šiuo atveju susi¬mokėlių koaliciją ggalėtų sugriauti verslus kitos šakos fabri¬kantas, tarkime, avalynės gamintojas, kuris kapitalą perkeltų j pirštinių gamybą ir, nustatęs mažesnę kainą, užimtų rinką. Bet rinkos dėsniai ne vien tik palaiko konkurencines gami¬nių kainas. Jie verčia gamintojus domėtis, kiek tų arba kitų prekių geidžia visuomenė. Įsivaizduokime, kad vartotojai nu¬sprendžia, jog jiems reikia daugiau, negu gaminama, pirštinių ir mažiau batų. Tada prie pirštinių rikiuosis pirkėjų eilės, o batų prekyba sumenks. Pasekmės — vartotojams norint pirkti daugiau, negu yra parduoti, pirštinių kaina ims didėti, o batų kainos pradės kristi, nes vis mažiau žmonių beužsuks į batų parduotuves. Bet kylant pirštinių kainoms, didės ir pelnas pirštinių pramonėje; o batų kainoms smunkant, kris ir avalynininkų pelnas. Ir vėl naudos siekimas atkurs pusiausvyrą. Darbininkai bus atleidžiami iš batų gamybos įmonių, nes ga¬myba bus mažinama; jie pereis dirbti į pirštinių įmones, kur gamyba plėsis. Rezultatas akivaizdus: pirštinių gamyba padi¬dės, o batų —sumažės.
Pirmiausia šito ir nori visuomenė. Kai pirštinių bus gami¬nama daugiau, negu reikalauja paklausa, jų kainos vėl bus kokios buvusios. Kadangi batų bus gaminama mažiau, jų per¬teklius netrukus išnyks, ir kainos vėl taps įprastos. Per rin¬kos mechanizmą visuomenė bus pakeitusi gamybos veiksnių išsidėstymą taip, kad šis atitiktų jos naujuosius poreikius. Tačiau niekas nenurodinėjo taip daryti, ir jokia centrinė pla¬nuojanti žžinyba nesudarinėjo gamybos planų. Naudos sieki¬mas ir konkurencija, galynėdamiesi vienas su kitu, padarė reikiamus pokyčius.
Ir dar vienas laimėjimas. Reguliuodama prekių kainas ir jų kiekį pagal neginčijamą pirkėjų paklausą, rinka kartu regu¬liuoja ir pajamas tų, kurie bendradarbiauja gamindami tas prekes. Jei pelnas vienoje veiklos sferoje yra nepagrįstai dide¬lis, į ją plūstelės ir kiti verslininkai, kol galiausiai konkuren¬cija sumažins viršpelnius. Jei vienoje šakoje darbo užmokes¬tis gerokai didesnis, į šią privilegijuotą darbo sritį patrauks daugybė žmonių, kol pagaliau už tos rūšies darbą bus vėl mo¬kama ne daugiau kaip už bet kokį kitą panašios kvalifikacijos ir įgudimo reikalaujantį darbą. Priešingai, jei pelnas arba darbo užmokestis kurioje nors verslo šakoje bus mažesni nei kitur, kapitalas ir darbas spruks iš jos, kol ir joje galiausiai kapita¬lo ir darbo pasiūla tiksliau atitiks paklausą.
Visa tai gali pasirodyti ganėtinai elementaru. Bet pasvar¬stykime, ką padarė Smithas, savanaudiškumą apibrėžęs kaip varomąją ūkio jėgą, o konkurenciją —kaip jo reguliatorių. Vi¬sų pirma, jis išaiškino, kaip užkertamas kelias nepagrįstam kainų atotrūkiui nuo prekės gamybos kaštų. Antra, jis pade¬monstravo, kaip visuomenė gali paskatinti savuosius prekių gamintojus tiekti jai tai, ko ji nori. Trečia, parodė, kaip dide¬lių kainų liga savaime praeina, nes didelės kainos paskatina kilti tokių prekių gamybą. Ir pagaliau jis atskleidė priežastį, dėl kurios
kiekvieno didesnio visuomenės sluoksnio žmonių pajamos yra panašaus dydžio. Žodžiu, jis atskleidė rinkos me¬chanizmą kaip savaime susireguliuojančią tinkamo visuome¬nės aprūpinimo sistemą.
Atkreipkime dėmesį į žodžius „savaime susireguliuojančią“. Nuostabusis rinkos rezultatas yra tai, kad ji pati apsisaugo. Jei tik gamybos apimtis arba kainos, arba tam tikros pajamų rūšys nukrypsta nuo visuomenėje nusistovėjusio lygio, įsikiša jėgos, grąžinančios juos atgal. Taigi turime įdomų paradoksą: būdama individualios ekonominės laisvės viršūnė, rinka yra ir jos griežčiausia prižiūrėtoja. Planuojančios žinybos spren¬dimus galima ginčyti, galima netgi išsiderėti išlygų iiš ministro, o rinkos mechanizmas neteikia jokių galimybių apeliuoti ir nepripažįsta jokių išlygų. Vadinasi, šiuo atveju ekonominė laisvė yra daug netikresnė, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Rinkoje gali veikti ką tinkamas. Bet jei užsigeisi daryti tai, kam nepritaria rinka, individualiosios laisvės kaina bus eko¬nominis žlugimas.
Ar iš tikrųjų pasaulis veikia šitaip? Smitho laikais beveik taip ir buvo. Žinoma, ir jo laikais jau buvo veiksnių, kurie trukdė laisvai funkcionuoti rinkos sistemai. Jau radosi ga¬mintojų grupių, kurios dirbtinai kėlė kainas, ir profesinių su¬sivienijimų, kkurie nepasidavė konkurencijos spaudimui, kai dėl to turėjo mažėti jų atlyginimai. Jau tada buvo galima įžvelgti dar didesnį nerimą keliančių ženklų. Brolių Lombe’ų fabrikas buvo ne vien tik inžinerinis stebuklas ir lankytojų stebėjimosi objektas; jis skelbė stambiosios masinės pramoninės gamy¬bos iir nepaprastai galingų individualių darbdavių pasirodymo rinkoje pradžią. Vaikai medvilnės verpimo fabrikuose tikrai negalėjo būti laikomi rinkos veiksniu, turinčiu tokią pat galią kaip ir darbdaviai, kurie juos apgyvendindavo, maitindavo ir išnaudodavo. Nepaisant visų tų nerimą keliančių ženklų, aš¬tuonioliktojo amžiaus Anglija buvo labai artima Smitho api¬brėžtam modeliui, nors ir neatitiko jo absoliučiai. Visa verslo veikla tikrai buvo konkurencinė, vidutinė įmonė tikrai buvo maža, kainos tikrai kilo ir krito paklausai didėjant ir mažė¬jant, o jų kitimas tikrai sukeldavo gamybos ir užimtumo po¬kyčius. Smitho pasaulis buvo vadinamas atomistinės konku¬rencijos pasauliu; joks gamybinio mechanizmo dalyvis, tiek iš kapitalo, tiek iš darbo sferos, jame nebuvo toks galingas, kad paveiktų konkurencijos mechanizmą arba jam pasipriešintų. Tai buvo pasaulis, kuriame kiekvienas rinkos veikėjas, nau¬dos siekimo genamas, turėjo llėkti beribėje socialinės laisvės erdvėje.
O šiandien? Ar tebeveikia tas konkurencinis rinkos me¬chanizmas?
Tai ne toks klausimas, į kurį paprasta atsakyti. Palyginti su aštuonioliktuoju šimtmečiu rinkos turinys smarkiai pasi¬keitė. Mes jau nebegyvename atomistinės konkurencijos pa¬saulyje, kuriame joks žmogus neįstengdavo plaukti prieš sro¬vę. Nūdienio rinkos mechanizmo ypatybė yra dideli jo dalyvių mastai: gigantiškos korporacijos ir tokios pat gigantiškos pro¬fesinės sąjungos tikrai nesielgia taip, kaip elgtųsi individu¬alūs savininkai ir darbininkai. Patsai tų gigantų didumas įgalina juos atlaikyti konkurencijos spaudimą, nepaisyti kainų signalų ir kur kkas daugiau atsižvelgti ilgalaikius savo intere¬sus, o ne vien rūpintis tiesioginiais kasdieniais pirkimo ir pardavimo sandoriais.
Be to, rinkos mechanizmo veikimo erdvę pakeitė ir vis di¬dėjantis valdžios kišimasis. It tas viduramžių feodalas, val¬džia nepripažįsta jokios viršesnės jėgos rinkoje; ne tiek laiko¬si jos taisyklių, kiek stengiasi ją pertvarkyti. Akivaizdu, kad visi tie veiksniai susilpnino kažkada buvusią vadovaujančią rinkos funkciją: vėliau mes pažiūrėsime, ką apie tai yra pasa¬kę kiti ekonomistai. Tačiau kad ir kokia naujoviška būtų dvi¬dešimtojo amžiaus industrinė visuomenė, didieji naudos sie¬kimo ir konkurencijos principai, nors jie būtų ir nusilpę ar apkarpyti, ir dabar tebediktuoja svarbiausias elgsenos taisyk¬les, kurių joks šiuolaikinis ūkio procesų dalyvis negali visiš¬kai nepaisyti. Pasaulis, kuriame gyvename, jau nėra atomistinis Smitho pasaulis, bet, pažvelgę giliau, visada pamatysime veikiant rinkos dėsnius.
2. Robertas Ovenas (1771-1858)
Manoma, kad škotų pramonininką Robertą Oveną (Robert Oven) galima laikyti pirmuoju vadybininku. Owenas, tvarkęs visą New Lanarką, buvo ne tik prak¬tiškas, bet išvis sunkiai įsivaizduojamas asmuo. Kaip ir dau¬gelis devynioliktojo šimtmečio pradžios reformatorių, kuriuos mes dabar vadiname utopiniais socialistais, Robertas Owenas, „kilniaširdis p. Owenas iš New Lanarko“, buvo keistas prakticizmo ir naivumo, pergalių ir nesėkmių, sveiko proto ir beprotystės mišinys. Tai buvo žmogus, kuris plūgus kvietė keisti kastuvais, kuris, pradėjęs vos ne nuo nulio, tapo stam¬biu kapitalistu, oo iš stambaus kapitalisto virto aršiu privačios nuosavybės priešininku; žmogus, kuris skatino plėsti labda¬rą, nes už tai bus susilaukta dividendų, ir kuris vėliau ragino pinigus apskritai panaikinti. Dirbdamas didelio (tų laikų požiūriu) medvilnės fabriko Niulenroke (New Lanark) vadovu, jis, apibendrinęs praktinę patirtį ir pralenkęs laiką, bandė spręsti pagrindinius vadybos uždavinius, susijusius su darbo našumu bei žmonių darbu. Jis teigė, kad vadovas yra ne „teorinė abstrakcija“, bet vienas svarbiausių asmenų versle.
R.Ovenas su gailesčiu pripažindavo, kad daugumos to meto manufaktūrų valdytojams žmogus tebuvo tik „antraeilė nevertinga mašina“. Skirtingai nei kiti, suprasdamas žmogaus kaip darbuotojo vertę, jis skatino savo kolegas „.elgtis su gyvomis mašinomis taip pat dėmesingai, kaip ir su negyvomis.“, nes dėmesys ir rūpinimasis žmogumi labai pakelia „tos gyvos mašinos vertę“ [6, [6, p.7]is laikais buvo įprasta regėti gamyklose dirbančius 5-6 metų amžiaus vaikus, o normali darbo diena trukdavo 13 valandų. R.Ovenas įsivaizdavo, kad vadybininko vaidmuo –
pertvarkyti darbo sąlygas. Jis aprūpino savo darbininkus geresnėmis gyvenimo sąlygomis; taip pat įkūrė specialią parduotuvę, kurioje buvo galima įsigyti prekių pigiau. R.Ovenas sutrumpino standartinę darbo dieną iki 10,5 valandų bei atsisakė į darbą priimti jaunesnius nei 10 metų vaikus, o į naktinę pamainą vaikų visai nepriimdavo. Jis suteikdavo darbuotojams galimybę pavalgyti tam skirtų pertraukų metu.
Ovenas nniekada netvirtino, kad šią reformą sumanė vien tik dėl humanitarinių pagrindų. Jis teigė, kad darbuotojų sąlygų gerinimas neišvengiamai sukelia gamybos apimčių bei pelno padidėjimą. Tuo tarpu, kai kiti įmonių vadovai didžiąją investicijų dalį sutelkdavo technikos, mašinų tobulinimui, Ovenas pabrėžė faktą, kad daugiausia investicijų reikėtų skirti darbininkams, t.y. „gyvosioms mašinoms“ [2, [2, p.33]>
R.Ovenas ieškojo įvairių paskatų darbininkų darbo motyvacijai argumentuoti. Pavyzdžiui, kiekvieno darbuotojo darbas kasdien būdavo viešai įvertinamas. R.Ovenas buvo įsitikinęs, kad toks darbo vertinimas ne tik leidžia įmonės vadovui žinoti, kuriose srityse kyla su darbu susijusių problemų, bet ir suteikia pasitenkinimo jausmą bei skatina konkurenciją. Taip pat buvo iškelta idėja, kad darbuotojų produktyvumą labiau skatina pagyrimai nei nuobaudos. Šiuolaikinėse organizacijose pardavimų ir gamybos apimčių skaičių skelbimas yra pagrįstas tais pačiais psichologiniais principais, kaip ir R.Oveno sumanyta vertinimo sistema..
R.Ovenas teigė, kad aukščiausias žmogaus tikslas yra laimė, pasiekiama dirbant darbą, kuris yra nukreiptas kitų žmonių laimės ir gerovės kūrimui.
R.Ovenas ne tik domėjosi savo darbuotojų darbo ir gyvenimo sąlygomis ir stengėsi jas gerinti, rūpinosi ne tik savo darbininkais, kuriuos skatino mokytis, bet taip pat rūpinosi Niulenroko gatvių sanitarinių sąlygų gerinimu, tobulino bendrąją miesto gyventojų švietimo sistemą.
Jis ypatingai domėjosi utopinėmis bendruomenėmis ir pats buvo įkūręs dvi tokio pobūdžio gyvenvietes, paremtas jo filosofinėmis pažiūromis (viena
jų įkurta JAV (1824 m.), kita – Anglijoje). Abi bendruomenės žlugo dėl vidinių nesutarimų.
Nors dauguma R.Oveno idėjų šiais laikais yra priimtinos, tačiau tų laikų įmonių savininkams bei politikams jos atrodė pernelyg radikalios.
2.1. Nuo lino audinių iki bendro darbo kaimų
Sunku patikėti, kad vieno žmogaus gyvenime gali būti tiek permainų. Pradžia buvo tarsi iš Horatio Algero kūrinių. Owenas gimė vargingų tėvų šeimoje Velse 1771 metais; devynerių metų liovėsi lankęs mokyklą ir tapo lino audinių pirklio, ne¬įtikėtina McGuffogo pavarde, mokiniu. Jis galėjo pasilikti ppas tą pirklį visam laikui ir galiausiai susilaukti meto, kai konto¬ra ims vadintis „McGuffogas ir Owenas“, bet kaip tikras legen¬dų apie verslininkus herojus jis nusprendė vykti į Manchesterį; tenai, būdamas vos aštuoniolikos metų ir teturėdamas šimtą svarų sterlingų, pasiskolintų iš brolio, jis įsikūrė kaip mažaskapitalistas ir ėmė gaminti tekstilės dirbtuvių jrangą. Bet didžiausia sėkmė dar buvo prieš akis. Didelės verpyklos savi¬ninkas p. Drinkwateris vieną gražią dieną liko be įmonės val¬dytojo ir į vietinį laikraštj davė skelbimą, kviesdamas kandidatus. Owenas niekad nneturėjo reikalų su verpyklomis, bet konkursą laimėjo taip, kad gausybei rašytojų, propaguo¬jančių principą „drąsiems sekasi“, būtų geriausias pavyzdys. „Aš užsidėjau skrybėlę, — rašė Owenas po daugiau nei pusės šimtmečio, — ir patraukiau tiesiai į p. Drinkwaterio kontorą. ‘Kiek tau metų?’ &‘Gegužę bus dvidešimt’, — atsakiau. ‘Kiek kar¬tų per savaitę būni girtas?’. ‘Aš niekada savo gyvenime nebu¬vau girtas’, — tariau, ir mane nuo tokio netikėto klausimo iš¬pylė raudonis. ‘Kokio nori atlyginimo?’ ‘Trijų šimtų per metus’, — atsakiau jam. ‘Ką?, — p. Drinkwateris ganėtinai nu¬stebo ir pakartojo mano žodžius, —tris šimtus per metus! Šį¬ryt čia jau net nežinau kiek teiravosi vietos ir nemanyčiau, kad visų jų pageidavimai kartu sudarytų sumą, kurios pats prašai’. ‘Aš negaliu vadovautis kitų reikmėmis, — atsakiau, — ir mažiau prašyti negalėsiu’.“
Toks poelgis buvo būdingas Owenui, ir jis laimėjo. Žavus dvidešimtmetis jaunuolis tiesia nosimi pailgame veide ir dide¬lėmis, nuoširdžiomis akimis, bylojančiomis apie atvirą būdą, tapo kone stebuklu tekstilės pramonėje. Jau po šešių mėne¬sių p. Drinkwateris pasiūlė jam ketvirtadalį verslo. BBet tai tebuvo legendinės karjeros pradžia. Po kelerių metų Owenas nugirdo apie eilę dirbtuvių, parduodamų apleistame New La-narko kaime —visai atsitiktinai jos priklausė žmogui, kurio dukterį jaunuolis mylėjo. Laimėti ir dirbtuves, ir jų savininko dukters ranką rodėsi neįmanomas žygdarbis: p. Dale’as, tų dirbtuvių šeimininkas, aistringas presbiterionas, niekada ne¬būtų pritaręs radikalioms laisvamaniškoms Oweno idėjoms, todėl teko rimtai pasukti galvą, kur gavus kapitalo dirbtu¬vėms įsigyti. Nė kiek nedvejodamas Owenas nužygiavo tiesiai pas p. Dale’ą, kaip kažkada buvo ėjęs pas p. Drinkwaterj, ir OOwenas įrodinėjo, kad skurdo problema būtų išspręsta, jei vargšai taptų produktyviais darbuotojais. Tuo tikslu jis siūlė kurti bendro darbo kaimus, kuriuose nuo 800 iki 1200 žmo¬nių drauge dirbtų laukuose ir fabrikuose, sudarydami save išlaikantį vienetą. Šeimos gyventų namuose, išdėstytuose ly¬giagretainiu (Owenas vadino jį paralelogramu, ir tas pavadini¬mas iškart patraukė publikos dėmesį), ir kiekviena šeima tu¬rėtų atskirą kambarį, bet svetainė, skaitymo kambarys ir virtuvė būtų bendri. Vaikai, sulaukę trejų metų, turėtų būti dažnai maitinami atskirai, kad būtų galima juos tuo pat metu ir auklėti, formuojant charakterį tolesniam gyvenimui. Aplink mokyklą būtų sodai ir daržai —juos turėtų prižiūrėti kiek vy¬resni vaikai, o už daržų plytėtų javų laukai—jau nebereikia nė sakyti, kad jie būtų įdirbami ne plūgais, o vien kastuvais. Atokiau nuo gyvenamųjų namų turėtų stovėti fabrikų pastatai, taigi iš esmės tai būtų iš anksto suplanuotas kompleksinis miestelis, kibucas, komuna.
Kilmingasis komitetas pasijuto užkluptas iš netyčių. Jis vargiai buvo pasiruošęs skatinti planingas socialines bendruo¬menes tomis nevaržomo laissez-faire dienomis. P. Owenui pa¬dėkojo, bet jo idėjas rūpestingai ignoravo. Tačiau retas galė¬davo taip susitelkti vienam tikslui kaip Owenas. Jis reikalavo dar sykį peržiūrėti, kaip būtų galima įgyvendinti jo planus, ir tiesiog užvertė parlamentą savo pažiūras aiškinančiais trakta¬tais. Ir Oweno atkaklumas vėl laimėjo. 1819 m. buvo sudary¬tas specialus kkomitetas (į jį įėjo ir Ričardo), kurio tikslas — pamėginti surinkti 96 000 svarų sterlingų vienam reikiamo dydžio bandomajam bendro darbo kaimui.
Ričardo į tai žvelgė skeptiškai, nors ir norėjo išbandyti planą, tuo tarpu šalis nebuvo nė skeptiška—ji apskritai tą idėją laikė pasibjaurėtina. Vieno vedamojo autorius rašė: „Ro¬bertas Owenas, eskvairas, kilniaširdis medvilnės verpėjas. mano, kad visos žmogiškosios būtybės yra tarsi augalai, jau kelis tūkstantmečius augantys ne žemėje ir dabar prašantys vėl juos pasodinti. Todėl jis nusprendė diegti juos naujoviš¬kais kvadratais“.
Williamas Cobbettas, tada buvęs tremtyje Amerikoje už sa¬vo paties radikalias idėjas, pasisakė dar kandžiau: „Šis džen¬telmenas, — rašė jis, — siekia kurti elgetų bendruomenę. Bus pasiekta nuostabi santarvė, laimė ir nauda visai šaliai. Kaip visi tie mažieji juodų akių, sukruvintų nosių ir užmaukšlintų kepurių reikalai gali būti sutvarkyti, aš negaliu suprasti. Kaip bežiūrėtum, p. Oweno planas siūlo visišką naujovę, nes, ma¬nau, joks žmogus pasaulyje dar nėra girdėjęs apie elgetų ben¬druomenę. Sudie, p. Owenai iš Lanarko“.
Owenas, žinoma, neplanavo elgetų bendruomenės. Priešin¬gai, jis tikėjo, kad skurdžiai gali tapti turto gamintojais, jei jiems būtų suteikta galimybė dirbti, o jų bjaurūs socialiniai įpročiai, veikiami geros aplinkos, nesunkiai virstų dorybin¬gais. Šitaip galėtų kilstelėti ne tik skurdžiai. Bendro darbo kaimai būtų taip akivaizdžiai tobulesni, lyginant su pramoni¬nio gyvenimo nnetvarka, kad kitos bendruomenės visai natūra¬liai pasektų jų pavyzdžiu.
Tačiau aiškiai matėsi, kad Owenas šalininkų neturi. Rim¬tai nusiteikę žmonės Oweno plane matė grėsmę nusistovėju¬siai tvarkai, o radikalams jis atrodė tiesiog farsas. Bandoma¬jam kaimui jkurti reikalingi pinigai taip ir nebuvo surinkti. Užtat atkakliojo filantropo jau niekas nebegalėjo sustabdyti. Jis visada buvo humanistas, o dabar nutarė tapti profesiona¬liu švietėju. Jis susikrovė turtą, o dabar nusprendė skirti jį savo idėjoms realizuoti. Owenas pardavė savo dalį New Lanarke ir 1824 m. ėmėsi kurti ateities bendruomenę. Visai ne be pagrindo reikalingai aplinkai jis pasirinko Ameriką, nes kur geriau kurti utopiją, jei ne tarp žmonių, kurie jau penkiasde¬šimt metų naudojasi politinėmis laisvėmis?
Iš vokiečių atsikėlėlių religinės rapitų sektos jis nusipirko trisdešimties tūkstančių akrų žemės ruožą prie Wabasho upės Posey apygardoje Indianos valstijoje. 1826 metų liepos ketvirtąją Owenas oficialiai įkūrė bendruomenę viltingu pavadi¬nimu Naujoji darna (New Harmony), paskelbdamas Dvasinės nepriklausomybės deklaraciją —nepriklausomybės nuo pri¬vačios nuosavybės, iracionalios religijos ir vedybų —ir paliko ją verstis savarankiškai.
Šis planas negalėjo pavykti ir nepavyko. Owenas įsivaizda¬vo, kad utopija ima skleistis visame pasaulyje, bet visai nebu¬vo pasirengęs atpratinti žmones nuo netobulos senosios vi¬suomenės aplinkos. Nebuvo jokio išankstinio pasiruošimo: visiškoj sumaišty per kelias savaites pasipylė aštuoni šimtai naujakurių. Nebuvo net pagalvota apie galimus piktnaudžiavi¬mus. Vienas Oweno
kompanionas įžeidė jį, neteisėtai užgro¬bęs dalį žemės ir ėmęs tenai varyti degtinę. Kadangi pats Owenas gyveno kitur, tarpusavy besivaržančios bendruomenės suskilo: atsiskyrė tokio Williamo McClure’o vadovaujama Maklurija, kiti disidentai perėmė likusias bendruomenes. Įprotis savintis pasirodė stipresnis už idėjos diktuojamą discipliną: žiūrint atgalios, galima tik stebėtis, jog bendruomenė pajėgė išlikti taip ilgai, kiek ji apskritai gyvavo.
Atėjus 1828 metams, jau buvo aišku, kad sumanymas žlu¬go. Owenas pardavė žemę (per šią pavojingą užmačią jis nete¬ko keturių penktadalių savo turto) ir dėl savo projektų iišvyko pas prezidentą Jacksoną, o po to pas Santa Anną Meksikoje. Išskyrus mandagų dėmesį, jokio intereso šiedu džentelmenai neparodė.
2.2. Pirmosios Profsąjungos
Po bendro darbo kaimo žlugimo Owenas grįžo Anglijon. Jis vis dar buvo labdaringa¬sis p. Owenas (nors gal kiek pašlijusios reputacijos), ir čia jo laukė dar vienas, netikėtas, jau paskutinis posūkis. Rei¬kalas štai koks: dauguma išjuokė tuos bendro darbo kai¬mus, bet Oweno mokymas viename visuomenės sluoksnyje — darbininkų klasėje — suleido gilias šaknis. Tai buvo pirmųjų
profesinių sąjungų laikai, ir verpėjų, puodžių, sstatybininkų lyderiai ėmė laikyti Oweną žmogumi, kuris galėtų atstovauti jų interesams — būti tikru visų jų vedliu. Skirtingai nei Oweno luomo žmonės, šie jo mokymą traktavo rimtai, ir kol kilmin¬gųjų komitetai diskutavo apie bendro darbo kaimus, tikro¬sios darbininkų kooperatinės sąjungos, bbesiremią jo trakta¬tais, visoje šalyje kūrėsi kiek kuklesniu mastu — kaip ‘gamintojų ir vartotojų kooperatyvai; buvo, beje, ir keli ne¬lemti bandymai p. Oweno idėjas jkūnyti paraidžiui ir bandy¬ti apsieiti be pinigų.
Gamintojų kooperatyvai žlugo be išimčių visi, o bepinigiai mainai baigėsi tokiais pat bepinigiais ir neatitaisomais ban¬krotais. Bet vienas kooperatyvų elementas prigijo. Dvidešimt aštuoni idėjai atsidavę žmonės, pasivadinę Rochdale’o pionie¬riais, pradėjo vartotojų kooperatyvų sąjūdį. Owenas neteikė jam didelės reikšmės, bet laikui bėgant tas judėjimas išaugo toks stiprus, kad iš jo, kaip vieno didžiausių šaltinių, galios sėmėsi Didžiosios Britanijos leiboristų partija. Paradoksalu, kad liko gyvuoti judėjimas, kuriam Owenas skyrė mažiausia dėmesio, tuo tarpu projektai, kuriems atidavė širdį ir jėgas, nugrimzdo nebūtin.
Laiko kooperatyvams Owenas neturėjo dėl rimtos priežas¬ties: grįžęs iš Amerikos, jis sumanė ddidžiulę moralinę kampa¬niją, kurion paniro su jam būdingu veržlumu. Kadaise netur¬tingas jaunuolis, vėliau — kapitalistas, dar vėliau — socialinis reformatorius, dabar jis apie save sutelkė darbininkų klasės judėjimo lyderius. Šiam projektui jis suteikė tikrai įspūdingą pavadinimą: Gamybinių ir naudingųjų klasių didžioji nacio¬nalinė moralinė sąjunga. Po kiek laiko pavadinimą sutrumpi¬no iki Didžioji nacionalinė jungtinė profesijų sąjunga, bet ir toks jis buvo pernelyg ilgas, tad netrukus liko: Didžioji nacio¬nalinė sąjunga (Grand National). Po jos vėliava susivienijo pro¬fesinių sąjungų vadovai, ir 1833 m. AAnglijos darbininkų kla¬sės judėjimas pradėjo oficialiai veikti. Ši visą šalį vienijanti sąjunga buvo šiuolaikinių pramoni¬nių profsąjungų pirmtakas. Ji turėjo penkis šimtus tūkstan¬čių narių — tiems laikams tai milžiniškas skaičius — ir ap¬ėmė kiekvieną svarbesnę darbininkų sąjungą Anglijoje. Tačiau, skirtingai nuo šiandieninių profsąjungų, tos sąjungos tikslai neapsiribojo darbo dienos trukme, atlyginimais ar net fabrikų valdytojų prerogatyvomis. Didžioji nacionalinė sąjunga turėjo būti ne tik žmonių gyvenimo sąlygų gerinimo, bet ir rimtų socialinių pokyčių įrankis. Todėl greta didesnių atlyginimų ir geresnių darbo sąlygų reikalavimų sąjungos programoje buvo ir neaiškus mišinys iš Oweno raštų: bendro darbo kaimai, pinigų panaikinimas bei daugelis kitų idėjų.
Owenas suglumino šalį dar kartą — dabar jau paskutinį. Tai jau buvo fiasko. Anglija profesinėms sąjungoms buvo pa¬sirengusi ne daugiau negu Amerika rojui jos žemėse. Vietinės darbininkų sąjungos nebegalėjo kontroliuoti savo narių, o spo-radiški streikai silpnino nacionalinę organizaciją. Owenas ir jo padėjėjai susikivirčijo: pastarieji apkaltinoji ateizmu, o šis juos — klasinės neapykantos kurstymu. Įsikišo vyriausybė ir, be skrupulų naudodama prievartą, stengėsi sužlugdyti augan¬tį sąjūdį. Darbdaviai išgirdo privatinei nuosavybei skambant laidotuvių varpus Didžiojoje nacionalinėje sąjungoje, todėl ra¬gino bausti ją pagal įstatymus, išleistus varžyti profesinių są¬jungų kūrimąsi. Joks besiformuojantis judėjimas neatlaikytų tokio antpuolio. Per dvejus metus Sąjungos nebeliko; šešias¬dešimt ketverių metų Owenas buvo suvaidinęs ppaskutinį isto¬rinį vaidmenį.
Šis didis ir nepailstantis, nors jau senas, kovotojas triūsė dar dvidešimt metų, propagavo savo kooperatyvų idėjas, tebe-agitavo už kastuvus, kurstė naivų nepasitikėjimą pinigais. 1839 metais, nepaisant grupės įžymių žmonių, susibūrusių į Bedie¬vybei taikiai slopinti sąjungą, protestų, jis gavo audienciją pas karalienę Viktoriją. Bet Oweno giesmė jau buvo sugiedota.
3. Deividas Rikardo (1772-1823)
Davidas Rikardo (David Ricardo) – olandų-žydų kilmės britų ekonomistas. Būdamas dvidešimties, jis įsitraukė į verslą kaip biržos makleris ir tvarkydamas verslo reikalus buvo labai gabus, todėl per penkerius darbo metus uždirbo nemenką pelną. Tada jis daugiau dėmesio ėmė skirti mokslinėms temoms, ir 1779 m., perskaitęs Adamo Smito „Tautų turtą“, pradėjo studijuoti politinę ekonomiką. D.Rikardo šia tema parašė nemažai straipsnių laikraščiui „Morning Chronicle“. Per dešimt metų taip pat pasirodė daug jo pamfletų bei traktatų, bet didžiausias Rikardo darbas buvo knyga „Politinės ekonomijos ir mokesčių principai“ („The Principles of Political Economy and Taxation“), parašyta 1817m. Joje D.Rikardo pristatė savo svarbiausias teorijas, ypatingą dėmesį skyrė algų ir vertės nustatymo problemoms. Algų problemai spręsti jis pasiūlė „geležinį atlyginimų įstatymą“, pagal kurį turėtų nusistovėti stabilūs atlyginimai, dydžiu prilygstantys minimaliam pragyvenimo lygiui. Anot jo, bet koks algos padidėjimas virš minimumo sukeltų perteklinę darbininkų pasiūlą, o išaugus
konkurencijai, atlyginimas vėl, veikiant rinkos dėsniams, būtų sumažinamas iiki egzistencijai palaikyti būtino lygio.
Sprendžiant vertės nustatymo problemą, D.Rikardo iškėlė idėją, kad beveik bet kurios prekės vertė yra darbo, reikalingo jai pagaminti, funkcija. Pagal šią darbo vertės teoriją, pagaminti 100 dolerių kainuojantį laikrodį reikia 10 kartų daugiau darbo, negu jo sunaudojama 10 dolerių kainuojančių batų gamyboje.
Davidas Rikardo palaikė idėją, kad ekonomika kaip visuma laikui bėgant stabilizuojasi. Šios analizės ištakos – modifikuota darbo vertės teorija. D.Rikardo buvo įsitikinęs, kad visuomenei tenkanti pelno dalis priklauso nuo darbo jėgos kiekio, reikalingo išlaikyti darbininkams, dirbantiems „nederlingiausią dirvą, kuri dar gali palaikyti ūkinę veiklą“. Šiame modelyje žemė suskirstyta į kategorijas, grindžiamas vidutiniu žemės derlingumu. Žinoma, derlingiausia žemė išaugina daugiau produkcijos nei blogesnės kokybės žemė. Todėl už derlingesnę žemę mokamas didesnis rentos mokestis. Skurdžiausia žemdirbystei naudojama žemė negauna pelno iš rentos, nes visos įplaukos skiriamos darbo ir kapitalo sąnaudoms padengti. Skirtumas tarp skurdžiausios žemės produkcijos ir aukštesnės kokybės žemės didesnę rentos mokesčio dalį priskiria derlingesnei žemei. Didėjant gyventojų skaičiui, turi būti įdirbama ne tik derlingiausia, bet ir prastesnė žemė, kad būtų tenkinama auganti produkcijos paklausa. „Gerosios“ žemės nuomos mokestis kyla, sukeldamas pelno mažėjimą. Praktiškai visas pelnas yra „suryjamas“ nuomos mokesčio, jei populiacija žymiai padidėja. D.Rikardo pabrėžia, kad yra trys pelno padidėjimo šaltiniai:
• atlyginimų sumažinimas
• geresni žemdirbystės įgūdžiai
• naujos rinkos
[8]<[8]
D.Rikardo taip pat rašė apie tarptautinę prekybą ir jai pritaikė lyginamojo pranašumo teoriją, vis dar priimtiną dabarties ekonomistų [5, [5, p. 763]kardo paaiškino, kodėl Anglijai buvo naudinga siūti drabužius, o Portugalijai – daryti vyną, kol abi šalys tarpusavyje laisvai prekiavo, nepaisant to, kad Portugalija galėjo tiek siūti drabužius, tiek daryti vyną mažesnėmis sąnaudomis negu Anglija.
Nepaisant to, kad Rikardo publikacijos dažnai buvo išpūstos ir nelabai įžvalgios, jis buvo nepaprastai įtakingas ekonomikos mąstytojas.
4. Čarlzas Bebeidžas (1792-1871)
Anglų matematikas Č.Bebeidžas (Charles Babbage) yra plačiai žžinomas kaip „modernaus skaičiavimo tėvas“, pirmosios skaičiavimo mašinos išradėjas, tačiau jis taip pat domėjosi ir vadyba. Bankininko sūnus Č.Bebeidžas naudojosi nemažu tėvo projektų palikimu, kuris sužadindavo jo susidomėjimą ir smalsumą. Norėdamas pagaminti savo išrastą ir sukonstruotą pirmąjį pasaulyje praktinį mechaninį skaičiuotuvą, kurio pagrindiniai principai vėliau buvo sėkmingai panaudoti ir naudojami skaičiavimo mašinose ir šiuolaikiniuose kompiuteriuose, Č.Bebeidžas lankėsi daugelyje to meto manufaktūrų. Blaivus ir analitiškas mokslininko protas pastebėjo, kad tuometinėse anglų gamyklose egzistavo nemažai prieštaravimų. Vienas svarbiausių tas, kad darbo padalijimas ttarp manufaktūros darbininkų neatitiko gamybos koncentracijos laipsnio. Č.Bebeidžo nuomone, gamybos tobulinimas labai priklauso nuo darbo pasidalinimo, arba specializacijos, tobulinimo. Šį vadybos bei gamybos organizavimo principą jis pagrindė gana tobulais matematiniais skaičiavimais [6, [6, p. 7]>
Didžiausias Č.Bebeidžo įnašas į vadybą – jo kknyga „Apie įrengimų ir komplektuojančių gaminių teoriją“ („On the Economy of Machines and Manufacturers“), parašyta 1832 m., kurioje jis detaliai aprašė matematikos pritaikymo galimybes, sprendžiant neefektyvaus žaliavų ir įrengimų naudojimo problemas. Jis įrodinėjo, kad mokslinių principų pritaikymas darbo procese ne tik žymiai padidina produkcijos apimtis, bet ir sumažina gamybos išlaidas [5, [5, p.34]>
Taigi, kaip ir žymusis XVIII a. ekonomistas Adamas Smitas, Č.Bebeidžas žavėjosi darbo specializacijos idėjomis. Jei A.Smitas fizinę veiklą skirstė į specialias užduotis, tai Č.Bebeidžas, tyrimo objektu laikęs darbinę veiklą, teigė, kad specializuoti ir klasifikuoti reikia ne tik fizinį, bet ir protinį darbą. Jis laikėsi nuomonės, kad reikia išanalizuoti kiekvieną gamybos operaciją, tam kad būtų galima atskirti konkrečius sugebėjimus bei įgūdžius, reikalingus tai operacijai atlikti. Tuo būdu, kiekvienas darbininkas lavintų vvieną atskirą įgūdį ir būtų atsakingas tik už vieną viso gamybos proceso etapą. Taigi, taip sumažinamas brangus apmokymams skirtas laikas, o nuolatinis vienos operacijos kartojimas tobulina darbininko meistriškumą ir didina darbo našumą. Be to, sudėtingą procesą išskaidžius į daugybę nesudėtingų darbų, smarkiai padidėja tą darbą sugebančių atlikti žmonių skaičius ir taip sumažėja vidutinis darbuotojams mokamas atlyginimas. Tai yra vienas iš anksčiausių valdymo tyrinėjimo pavyzdžių, padėjusių teorinius pamatus teilorizmui ir Henrio Fordo surinkimo linijoms. Dabartinių konvejerių (surinkimo linijų) darbo metodika taip ppat pagrįsta daugeliu Č.Bebeidžo idėjų. Plėtodamas šias idėjas jis iškėlė ir pagrindė teiginį, kad būtinai reikia atskiros srities specialistų, kurie domėtųsi ir gilintųsi į personalo ar korporacijų mokesčių sistemas. Taigi, taip buvo pagrįsta buhalterinės apskaitos specialistų būtinybė, o kartu mechaninių skaičiuotuvų jų darbui mechanizuoti panaudojimas.
Č.Bebeidžas domėjosi ir kitomis finansų vadybos problemomis. Pavyzdžiui, jis pasiūlė ir pagrindė savitą pažangią atlyginimų sistemą, kurios esmė – premijavimas už naudingus sprendimus ir priemokos, priklausančios nuo gamybos pelno. Ši sistema buvo vienas iš būdų gerinti vadovybės ir eilinių darbuotojų santykius. Č.Bebeidžas suprato ryšio tarp žmogiškųjų išteklių ir darbo našumo svarbą.
Kai kurie autoriai teigia, kad Č.Bebeidžas laikytinas pirmuoju vadybos teorijos kūrėju [6, [6, p. 8]mažai jo idėjų būtų galima priskirti tiek klasikinei, tiek kiekybinei vadybos teorijoms, kurios paplito XIX amžiuje.
5. Endriu Ure (1778-1857)
Endriu Ure (Andrew Ure) – Glasgou Universiteto profesorius, žinomas kaip kovotojas už Anglijos laisvą tarptautinę prekybą ir vidaus gamybos tobulinimą. E.Ure taip pat buvo aistringas gamyklų sistemos ir naujųjų garo mašinų šalininkas, padaręs keletą svarbių atradimų. Pavyzdžiui, tekstilės fabrikuose reikėjo palaikyti stabilią temperatūrą, norint gaminti vienodus gaminius, bet tą buvo sunku padaryti ir dėl to nukentėdavo gaminių kokybė. Ure užpatentavo termostatą, kuris automatiškai reguliavo temperatūrą ir turėjo didelę reikšmę tekstilės standartizacijai. E.Ure yra pirmasis, ggamyklose pradėjęs naudoti ventiliatorius.
E.Ure parašė dvi svarbias knygas: 1836 m. išleista „Didžiosios Britanijos medvilnės pramonė“ („The Cotton Manufacture of Great Britain“) ir 1835 m. – „Gamybos filosofija“ („The Philosophy of Manufacturers“). Pastarojoje E.Ure išsako pažiūras apie susidariusią naująją klasę – gamintojus, gaunančius pajamas iš turimos nuosavybės, t.y. gamyklų. Išsamiau panagrinėkime „Gamybos filosofijoje“ iškeltas idėjas.
E.Ure labai aiškiai pabrėžia mechanizuoto darbo pranašumus. Jis pateikia dviejų medvilnės gamykloje dirbančių darbininkų veiklos pobūdžio ir rezultatų palyginimą. Mašinas aptarnaujantis darbininkas „beveik neturi ką dirbt“ dėl mašinų varomosios jėgos. Taigi, toks darbas beveik nereikalauja fizinės jėgos ir nesukelia nuovargio, užtikrindamas gerą algą. Tuo tarpu nemechanizuotą darbą dirbantis audėjas, kuriam viską reikia atlikti raumenų jėga, varginančio darbo eigoje daro daugybę poilsio pertraukėlių, kurias susumavus gaunamas nemenkas laiko tarpas, gauna atitinkamai mažesnį atlyginimą, be to dar prarasdamas sveikatą dėl „blogo maitinimosi ir lūšnos drėgmės.“
E.Ure manymu, nuolatinis ir nekintantis mokslinės gamybos pažangos tikslas ir poveikis yra filantropinis, kadangi jų paskirtis – darbuotojams tenkančio krūvio ir skausmingų kartojamų veiksmų mažinimas. Čia jis teigia, kad, kuo mažiau pastangų reikalauja gana sudėtingas staklių derinimo procesas, tuo sveikesnės darbuotojų akys ir šviesesni protai. Ure „Gamybos filosofijoje“ taip pat teigia, kad kiekviename knygoje apibūdintame gamybos procese yra akivaizdus mokslo humaniškumas.
Gamyklų sistemos principas yra pakeisti rrankų darbą mechaniniu ir jo išskaidymas į paprasčiausias procedūras. Dirbant pagal rankų darbo schemą, daugiau ar mažiau sugebėjimų reikalaujantis darbas buvo pats brangiausias gamybos elementas. Pereinant prie automatizuoto darbo
plano, kvalifikuotas darbas yra „nuslopinamas“ ir galiausiai pakeičiamas paprasčiausiais mašinų prižiūrėtojais.
Endriu Ure knygoje „Gamybos filosofija“ įvardino tris pagrindinius įrengimų įdiegimo ir tobulinimo privalumus:
• įrengimai įgalina naujų produktų gamybą;
• įrengimai leidžia darbininkui pagaminti didesnį produkcijos kiekį, darbo laikui ir kokybei liekant nepakitus;
• įrengimai palyginti nekvalifikuotą darbą pakeičia kvalifikuotu
6. Henris R.Tounas (1844-1924)
XIX a. pradžioje gamybos koncentracija reikalavo naujų valdymo ir organizavimo formų bei būdų. Akivaizdu, kad šiomis sąlygomis tik naujomis vadybos priemonėmis galima didinti darbo našumą ir gauti didesnius pelnus. Henris Tounas (Henry R.Towne) JAV buvo žinomas verslininkas pramonininkas. Jis buvo kelių kompanijų prezidentas. Nuo 1870 m. savo gamyklose jis pradėjo naudoti naujus vadybos metodus. Jo veiklos credo buvo teiginys: „Fabriko valdymas yra ne mažiau svarbu, kaip techniko darbas“.
1880 m. buvo įkurta Amerikos inžinierių-mechanikų sąjunga. Šios sąjungos nariai buvo žymūs vadybininkai. Vienas jų – Henris Tounas. 1886 m. šios sąjungos posėdyje H.Tounas perskaitė pranešimą „Inžinierius kaip ekonomistas“. Pagrindinė šio pranešimo tezė buvo ta, kad būtina vadybos esmę ir metodus nagrinėti ir tobulinti moksliniais pagrindais. H.Tounas pranešime teigė, kad darbo vadyba iki to laiko buvo neorganizuota,
vadybininkai neturėjo profesinių ryšių, nebuvo organizuoto pasikeitimo pažangia patirtimi. H.Tounas skatino draugiją taisyti šią situaciją. H.Tounas pateikė tokias pranešimo išvadas:
• Būtina kaupti darbo su mašinomis žinias.
• Sukauptas žinias būtina sisteminti ir klasifikuoti.
• Reikia sudaryti darbininko darbo su mašinomis technologijas ir optimizuoti darbo operacijas.
• Surinktas žinias būtina teikti visoms gamybos grandims, kurios remdamosi jomis turi tobulinti gamybos procesą.
• Būtinas glaudus ryšys tarp praktinės gamybinės veiklos ir vadybos teorijos formavimosi ir nuolatinis jo puoselėjimas.
Šie išsakyti H.Touno teiginiai buvo mokslinės vadybos kertinis akmuo.
H.Touno, Amerikos inžinierių-mechanikų sąjungos prezidento, JAV pprekybos rūmų įkūrėjo įtaka verslo pasaulyje vis stiprėjo. Jo veikla turėjo didelę reikšmę pripažįstant vadybą kaip svarbią ir reikalingą mokslo šaką.
IŠVADOS
Aptarti 18-19a. mąstytojai sugebėjo iškelti vadybos svarbą, bei pateikti ją kaip mokslo discipliną. Visi šie ekonomistai vertinami dėl savo atsargaus, logiško bei praktiško požiūrio į aplink vykstančius procesus. Šios vertybės nebuvo tik tokios svarbios Owen‘ui, jis nežiūrėjo į aplinka atsargiai, jam dažnai nereikėjo ir logikos, jis viską matė vizijomis kurių vienintelė svari varomoji jėga buvo tik jo aklas įsitikinimas pasiekti ttobulybės, pasiekti santarvės tarp žmonių ir optimalaus pasiskirstymo užsiėmimais. Owen‘as prideda romantizmo to meto mąstytojų darbams. Visgi mąstytojai pateikė daugiau tų minčių, kurios pripažįstamos ir dabartiniuose amžiuose. Tai leidžia juos vadinti šiuometinių ekonomikos bei vadybos koncepcijų pagrindo davėjais.
LITERATŪRA
1. ROBERT HEILBRONER, ““Didieji ekonomistai” (52-65; 120-129; 140-141 psl.)
2. Modern History Sourcebook: Andrew Ure http://www.fordham.edu/halsall/mod/1835ure.html.
3. Philip C. Koenig, Robert C. Waters. Adam Smith on Management http://www.onrifo.navy.mil/reports/2002/AdamSmith.pdf.
4. Razauskas R., Staškevičius A.T. Vadybos mokslo pradininkai ir jų palikimas
5. Ekonomikos leidinių biblioteka .
6. Ramon J.Aldag, Timothy M.Stearns Management. South-Western publishing Co. Cincinnati, Ohio. (30-32 psl.)
7. Stephen P.Robbins, Robin Stuart-Kotze Management Canadian 4th edition, Prentice Hall Canada Inc. Scarborough, Ontario (256-258 psl).
8. Skaitmeninė enciklopedija: http://www.wikipedia.org/wiki/
9. http://www.spartacus.schoolnet.co.uk/IRowen.htm
