BVP ir jo skaiciavimo metodai
VILNIAUS UNIVERSITETAS
EKONOMIKOS FAKULTETAS
TEORINĖS EKONOMIKOS KATEDRA
VIDMANTAS ALIONIS
VVA, 2 kursas, neakivaizdinis skyrius
BENDRAS VIDAUS PRODUKTAS IR JO APSKAIČIAVIMO METODAI
Kursinis darbas
Darbo vadovas
(parašas)
Darbo įteikimo data
Registracijos Nr.
Darbas įvertintas
Vilnius, 2004
TURINYS
ĮŽANGA 3
1. LIETUVOJE NAUDOJAMA APSKAITA 4
2. BENDRAS VIDAUS PRODUKTAS (BVP) 6
3. BVP NUSTATYMO BŪDAI 7
3.1 Pridėtinės vertes metodas 7
3.2 Išlaidų apskaitos metodas 9
3.3 Pajamų apskaitos metodas 12
3.3.1 . Dirbančiųjų pajamų santykių reikšmių aprašymas 14
3.3.2. Realusis tarifas ir mokestinė našta veiklose 15
3.3.3. Pelno mokesčio realusis tarifas ir mokestinė našta veiklose 17
3.3.4 Pagrindinio kapitalo suvartojimas ir amortizacija 19
4. EKONOMINĖ GEROVĖ 21
IŠVADOS 24
LITERATŪRA IR ŠALTINIAI 25
ĮŽANGA
Makroekonomikos analizuojami reiškiniai juntami kiekvieno mūsų gyvenime įvairiausiais ppožiūriais. Pavyzdžiui, darbo paklausos kitimas įmonėse sąlygoja naujai į darbo rinką įeinančių ir darbo ieškančių gyventojų įsidarbinimo galimybes. Pastovias pajamas gaunantiems gyventojams ypač svarbu kainų lygio kitimo tempai. Visų šalies gyventojų gyvenimo lygį sąlygoja šalies gamybos apimtis, jos metiniai augimo tempai; valstybės biudžeto būsena; valstybės skolos; palūkanų normos lygis ir kt. Vadinasi, ekonomikos būsena sąlygoja šalies gyventojų gyvenimo lygį.
Makroekonomistai analizuoja šalies kaip visumos ekonominį vystymąsi, lygina su kitų šalių ekonominiais rodikliais, ypatingą dėmesį skirdami laiko veiksniui. Gauti praktiniai duomenys tteoriškai apibendrinami. Tai ne tik analizė, bet ir ūkio raidos prognozavimas bei ekonominės politikos tobulinimas. Prognozavimas yra būtinas, nes turint palyginti tikslias ekonomines prognozes galima imtis priemonių, minimizuojančių nuostolius. Vienas iš nagrinėjamų pagrindinių makroekonominių rodiklių yra bendras vidaus produktas.
Šio kursinio ddarbo tikslas – apžvelgti bendro vidaus produkto apskaičiavimo metodus, Lietuvos statistikos departamento naudojamus skaičiavimus, naudojantis literatūros bei duomenų šaltiniais išanalizuoti praeitų metų rodiklius.
Tyrimo objektas yra bendras vidaus produktas, jo struktūra ir kt. Tyrimo rezultatai pateikiami lentelėse ir diagramose. Rašant darbą buvo naudojami literatūros ir duomenų šaltiniai ,nurodyti kursinio darbo pabaigoje.
1. LIETUVOJE NAUDOJAMA APSKAITA
Visa šalies ekonomika susideda iš daugybės atskirų ekonominių vienetų, kuriuos klasifikuoti padeda nacionalinių sąskaitų sistema.Tai tarptautiniu mastu pripažinta standartizuota statistinių rodiklių sistema, pateikianti plačią nacionalinės ekonomikos raidos apžvalgą. Lietuvoje nacionalinės sąskaitos sudaromos nuo 1992 m. Nacionalinių sąskaitų sistema pradėta diegti remiantis 1993 m. Nacionalinių sąskaitų sistemos metodologija, o pastaruoju metu vadovaujamasi definicijų, apskaitos taisyklių ir klasifikacijų atžvilgiu visiškai panašia 1995 m. Europos nacionalinių ir regioninių sąskaitų sistema.
Žinomi ttrys pagrindiniai bendras vidaus produktas (BVP) skaičiavimo metodai: gamybos, išlaidų ir pajamų. Statistikos departamentas (SD) skelbia BVP sudedamąsias dalis pagal veiklas tik gamybos metodu, kitais dviem metodais skaičiuojamo BVP pateikiamos tik apibendrintos sudedamųjų komponentų sumos. Būtų įmanoma (SD savo darbinėje veikloje naudojasi tokia informacija) pajamų metodu skaičiuojamo BVP sudedamąsias dalis taip pat paskirstyti pagal veiklas, tačiau kol kas tokia informacija oficialiai neskelbiama. BVP (tiksliau, pridėtinės vertės) struktūra pagal veiklas yra žinoma, aiški kiekvienos veiklos reikšmė (reikšmingumas) bei įtaka BVP pokyčiams. <
Kaip jau minėta, nėra duomenų pagal veiklas apie atskirus BVP pajamų komponentus. Dėl to iš turimų rodiklių, kurie pateikiami pagal veiklas, buvo paringti rodikliai vadinami, kurie galėtų (pagal savo esmę) artimiausiai atitikti į BVP sudėtį įeinančius pajamų komponentus. Reikia pastebėti, kad nacionalinių sąskaitų požiūriu įtraukiami rodikliai (BVP komponentai) dažniausiai nesutampa su jų analogų „buhalteriniais“ (finansinėje apskaitoje taikomais) apibrėžimais, todėl lygybės tarp nacionalinių sąskaitų rodiklių ir buhalterinės apskaitos rodiklių dėti negalima. Galima kalbėti tik apie panašumus, tam tikros abiejų rodiklių dalies sutapimą, pagrindinių tendencijų atspindėjimą.
Veikloje tam tikro pajamų komponento įtaką (palyginamąją prasme kitų veiklų atžvilgiu) galima vertinti pagal santykinius rodiklius:
1. BVP pajamų komponentą atitinkančio rodiklio-analogo veikloje santykį su visa to BVP pajamų komponento suma;
2. BVP pajamų komponentą atitinkančio rodiklio-analogo veikloje santykį su veikloje sukurta pridėtine verte (PV).
Be to veiklų pajamų rodikliai siejami su tų pajamų apmokestinimu – konkretaus mokesčio, skaičiuojamo nuo tų pajamų, suma. Vėl gi veiklų lygyje palyginamąja prasme ir apibendrintai analizuojami santykiniai rodikliai, atspindintys apmokestinimą arba mokestinę naštą. Rodiklius lyginant su veikloje sukurta PV, reikėtų atsiminti tai, kad veiklos pridėtinė vertė apima įvertintą jos šešėlinę dalį. Dėl šešėlio sąskaita padidintos PV, santykinio rodiklio reikšmė (kur dalinama iš veiklos PV) yra mažesnė.
2. BENDRAS VIDAUS PRODUKTAS
Bendras vidaus produktas (BVP) yra vienas iš pagrindinių nnacionalinių sąskaitų sistemos rodiklių. BVP, jo kitimo tempai ir bendrosios nacionalinės pajamos plačiai naudojami tarptautiniams palyginimams ir ekonominei analizei.
Bendras vidaus produktas (BVP) – tai bendrosios pajamos, sukurtos šalies teritorijoje, taip pat užsienio gamybos veiksnių gautos pajamos konkrečioje šalyje, minus šios šalies piliečių gautos pajamos užsienyje.1
Remiantis turimais statistiniais duomenimis, 2003 metais bendrasis vidaus produktas siekė 54846 milijonus litų veikusiomis kainomis ir, palyginti su 2002 metais, skaičiuojant 2000 metų palyginamosiomis kainomis, padidėjo 8,9 proc. 2003 metais daugiau bendrosios pridėtinės vertės sukurta beveik visose ekonominės veiklos rūšyse. Labiausiai, palyginti su 2002 metais, pridėtinė vertė augo pramonėje, statyboje, didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje. Šių veiklos rūšių įmonėse sukurtos pridėtinės vertės padidėjimas sudarė 81,2 proc. bendrosios pridėtinė vertės prieaugio. Panaši padėtis buvo ir 2001 metais, o 2002 metais pridėtinės vertės didėjimas buvo pasiskirstęs tolygiau.
Per ketvirtąjį 2003 metų ketvirtį veikusiomis kainomis sukurta 14758 milijonai litų bendrojo vidaus produkto. Realiai bendrasis vidaus produktas, palyginti su tuo pačiu 2002 m laikotarpiu, padidėjo 10,6 procento. Ketvirtąjį ketvirtį sparčiausiai didėjo pridėtinė vertė pramonės, statybos ir prekybos įmonėse.
2003 metais vienam šalies gyventojui teko 15879 litai bendrojo vidaus produkto. Tai 9,6 procento daugiau nei ankstesniais metais (skaičiuojant palyginamosiomis kainomis), ketvirtąjį ketvirtį vienam gyventojui teko 4277 litai bendrojo vidaus produkto ir tai 11,2 pproc. daugiau nei prieš metus.
1998 1999 2000 2001 2002 2003
1 pav. Realaus BVP pokyčiai (proc.)
3. BVP NUSTATYMO BŪDAI
3.1 Pridėtinės vertės metodas
Dažniausiai prekės ir paslaugos pereina keletą gamybos etapų Kiekviename etape sukuriama pridėtinė vertė.
Pridėtinė vertė (value added) – tai skirtumas tarp firmos pagamintos produkcijos rinkos kainos ir gamybai pirktų prekių ir paslaugų kainų.
Priklausomai nuo to, kur prekės naudojamos, jos gali būti tarpinės arba galutinės.
Galutinės prekės/paslaugos (final goods/product) – tai prekės ar paslaugos, skirtos galutiniam vartojimui.
Tarpinis produktas (intermediate goods/product) – tai prekės (žaliavos, medžiagos, kuras, pusfabrikačiai, elektros energija) ir paslaugos, sunaudotos kaip sąnaudos gaminant kitas prekes ar paslaugas.
Statistikos departamento skaičiavimais sparčią ekonomikos plėtrą 2003 metais iš esmes nulėmė pramone,vidaus prekyba ir statyba – šioms ekonominėms veikloms teko apie pusę šalyje sukurtos pridėtinės vertes (žr. 1 lentelę). Didžiausias šalies ūkio sektorius –išgaunamoji ir apdirbamoji pramone – pernai išaugo 13,5 proc..Įdomu tai,kad panašiais tempais pernai plėtojosi tiek pramones pagamintos produkcijos eksportas,tiek ir pardavimai šalies viduje Dėl integravimosi i ES gerėjant eksporto sąlygoms,aukštu apdirbamosios pramones plėtros tempu galima tikėtis ir šiemet. Sparčiausią pridėtines vertes augimą pernai pademonstravo energetikos įmones,bet šis rodiklis kiek klaidina –2003 m.pradžioje šiek tiek pasikeitus ekonominiu veiklu klasifikatoriui,dalis prekybos įmonių buvo priskirta elektros energijos,duju ir vandens tiekimo veiklai. Nors naujas klasifikavimas truputi pablogino vidaus prekybos
2003 m.statistinius rodiklius,jie išliko ispudingi – šis sektorius pernai sukūrė apie 11 proc.daugiau pridėtinės vertes nei 2002 m.Prekybos apyvartą augino ir padidėjusios darbo pajamos ir gerokai pašokęs gyventoju vartojimas skolon.Be to,gausėja ir neapskaitomu gyventoju pajamų (iš prekybos naudotais automobiliais,darbo užsienyje ir pan.),ką liudija pinigu rodikliai –pastaraisiais metais išaugęs užsienio valiutos grynasis supirkimas keitimo punktuose ir antri metai iš eiles maždaug ketvirtadaliu padidėjęs pinigu kiekis apyvartoje. Dar daugiau nei pramone ar vidaus prekyba 2003 m.išsiplėtę statybos veikla,sukūrusi beveik penktadaliu daugiau pridėtinės vvertes nei prieš metus. Pernai,kaip ir 2002 m.,šis sektorius pasižymėjo veržlumu dėka vis gerėjančiu gyventoju ir verslo lūkesčių,atpigusiu banku paskolų bei valstybes paramos gyventojams įsigyjant bustą. Šiais metais tiek statybos, tiek vidaus prekybos plėtrai išlieka palankios sąlygos.
1 lentelė. Lietuvos BVP pridėtinės vertės metodu (veikusiomis kainomis) mln. litų.
2000 2001 2002 2003 Struktūra% Pokytis%
2003 2003
Bendroji pridėtinė vertė 40224 42832 45735 49806 100 8,9
Žemės ūkis,medžioklė ir miškininkystė 3174 3027 3212 3328 6,7 3,6
Išgaunamoji ir apdirbamoji pramonė 8261 9388 9801 11124 22,3 13,5
Elektros,dujų ir vandens tiekimas 1541 1773 1870 2313 4,6 23,7
Statyba 2430 2611 2946 3528 7,1 19,8
Vidaus prekyba 6685 7456 8097 9004 18,1 11,2
Transportas ir ryšiai 5013 5234 5802 6110 12,3 5,3
Finansinis tarpininkavimas 881 921 1024 1059 2,1 3,4
Nekilnojamasis turtas, nuoma, kt. veikla 3404 3653 3922 4012 8,1 2,3
Kita veikla 8835 8770 9063 9329 18,7 2,9
Šaltinis: :http://www.nordlb.lt/files/lea-2004-1.pdf
Be minėtų trijų banginiu,praėjusių metu rezultatais neturėjo nusivilti transporto ir ryšiu sektorius,nors jo aaugimas buvo kiek lėtesnis nei viso šalies ūkio.Gerokai kukliau pakito žemes ūkio sukurta pridėtinė verte,per metus padidėjusi nepilnais 4 proc.,o skaičiuojant galiojusiomis kainomis – netgi sumažėjusi.Tačiau dėl ateinančios ES struktūrinių fondu paramos ir pastaruoju metu pastebimai kylančio lietuvišku maisto produktu ppardavimo užsienyje, artimiausiais metais galima laukti spartesnio žemes ūkio atsigavimo.
3.2 Išlaidų apskaitos metodas
Makroekonomistai analizuoja ir lygina, prekių bei paslaugų pagamintų šalyje, pasiskirstymą Skaičiuojant BVP išlaidų metodu sumuojamos įvairių ekonomikos sektorių išlaidos. Išlaidų rūšys:
Namų ūkio vartojimas ( C – consumption) – suma išlaidų prekėms bei paslaugoms pirkti.
Jos skirstomos į :
· trumpalaikio vartojimo prekės (maistas, drabužiai, kt.);
· ilgalaikio vartojimo reikmenys ( automobiliai, namų apyvokos reikmenys, baldai ir kt.);
· paslaugos (transporto, namų ūkio, medicinos ir kt.).
Investicijos ( I – investment) – tai firmų išlaidos naujoms įmonėms statyti, įrengimams pirkti, prekių atsargoms papildyti;
Jos skirstomos į :
· investicijos į kapitalą:
-grynosios investicijos skirtos naujoms darbo priemonėms įsigyti, kurios padidina kapitalo pajėgumus ir apimtį ( negyvenamųjų pastatų gamyba, įrengimai ar mašinos) . Investuojama iš paskolų ir pelno.
-atstatomosios skirtos nusidėvėjusio kapitalo aatstatymui.
· investicijos į atsargas (medžiagos, nebaigta gamyba, neparduota produkcija).Tai kas lieka sandeliuose ir yra nesuvartota. Jos gali būti neigiamos arba teigiamos.
· investicijos į gyvenamųjų namų statybą.Jos laikomos investicijomis, nes tai yra turtas galintis teikti pajamas.Gyvenamųjų namų savininkai gaus rentą, jeigu jie bus išnuomoti. Yra laikomasi tokios nuomonės, kad šeima investavo į gyvenamojo namo statyba ir paskui iš savęs nuomojasi.
Vyriausybės išlaidos ( G – government spending) – tai valdžios institucijų išlaidos baigtinėms prekėms ir paslaugoms, darbo jėgai įsigyti ir naudoti.
Išlaidos skiriamos į dvi ggrupes :
· išlaidų esamajam vartojimui valstybės finansuojamose įstaigose ir organizacijose (vartojamų prekių pirkimas);
· investicinių išlaidų (kelių tiesimas, ligoninių statyba ir kt.).
Valstybės išmokami transferiniai mokėjimai neįtraukiami į vyriausybės išlaidas. Pavyzdžiui, bedarbių pašalpos ar pensijos.
Grynasis eksportas ( NX – net export) – tai šalies eksporto ir importo skirtumas. Eksportas – tai prekės ir paslaugos parduotos užsienyje. Importas – tai prekės ir paslaugos nupirktos kitoje šalyje. Bendras vidaus produktas apskaičiuojamas susumavus visų keturių ekonomikos sektorių išlaidas:
Kaip jau tapo įprasta,iš šalies biudžeto finansuojamu ekonominiu veiklu indelis i šalies BVP prieaugi pernai buvo menkas. Apžvelgdami BVP komponentu išlaidu metodu (galiojusiomis kainomis),matome,kad 2003 m.namu ūkio vartojimo išlaidos padidėjo panašiai kaip ir visas BVP –apie 8 proc.(žr.2 pav.).Valdžios sektoriaus vartojimo išlaidos išaugo kukliau,o statybų bumas nulėmė bendrųjų vidaus investicijų 12 proc.dydžio šuoli.Užsienio prekybos (prekių ir paslaugu)deficitas pernai buvo 3,3 proc.didesnis nei užpernai ir todėl t ruput i sumažino BVP prieaugi.Tikėtina,kad šiemet importas augs kiek sparčiau nei eksportas ir užsienio prekybos balansas dar pablogės,bet namu ūkiu vartojimas bei investicijos turtų nulemti spartu BVP augimą.Nors pernykšti rekordini tempą tikriausiai nepavyks išlaikyti, tačiau neabejotina,kad 2004 m.pagal ūkio plėtros greiti Lietuva išplėstoje Europos Sąjungoje bus viena iš pirmaujančiu šalių.
2 pav. BVP komponentai, skaičiuojant išlaidų metodu (mlrd. Lt.)
2003 metais prekių importo ir eksporto augimo ttempai buvo mažiausi per
paskutinius ketverius metus.Statistikos departamento duomenimis .(žr.2 lentelę), 2003 m.prekių įvežta už 30,0 mlrd.Lt,o išvežta už 22,1 mlrd.Lt– atitinkamai 4,9 proc..ir 8,7 proc.daugiau nei prieš metus.Nors viso eksporto šuoliukas buvo mažesnis nei prognozavo ekspertai,šalies gamintoju produkcijos pardavimai užsienio rinkose nenuvylė –lietuviškos kilmes prekių eksporto prieaugis per metus sieke 14,3 proc.,t.y.daugiau nei 2001 –2002 m. vidurkis,o bendras rodiklis nepasiekė laukto dydžio dėl gana ženklaus reeksporto smukimo,ypač automobiliu reeksporto i Rytus,ką lėmė Rusijos importo muitu pakeitimai.Beje,visų aukščiau minėtų užsienio prekybos rodiklių metiniai pokyčiai 2003 m. antrą pusmeti buvo didesni nei pirmą.Turint omenyje pernykštes nepalankias išorines sąlygas – rinkų sąstingį Vakaruose ir JAV dolerio pigimą lito atžvilgiu – šiemet galima tikėtis dar sėkmingesnio skverbimosi i užsienio rinkas.Tai skatins ir numatomas pasaulio ekonomikos atsigavimas,ir Lietuvos įstojimas i ES. Apžvelgiamąjį laikotarpi nemažu ir beveik pastoviu greičiu augo medienos ir baldu išvežimas. Likusiu prekių grupių eksportas dėl Rusijos krizes sumenko 1999 m.,tačiau po to atsigavo ir pernai ženkliai viršijo prieškrizinį lygi.Išimti sudarė tik tekstiles dirbiniai,kuriu rodiklis pastaraisiais metais augo lėtai,o praėjusiais metais šiek tiek sumažėjo.Dėl stiprėjančios konkurencijos su Azijos gamintojais artimiausiais metais jų spurtas yra mažai tikėtinas,veikiau atvirkščiai.
Vartojimo prekių importas 2003 m.padidėjo 7,6 proc.– gerokai mažiau nei mažmenines prekybos apyvarta,kas stiprina senokai atsiradusias abejones ddėl muitines statistikos patikimumo.Palygindami 2003 m.ir 1998 m.įvežtų vartojimo prekių deklaruotas vertes gauname tik 8 proc.prieaugi per 5 metus,nors mažmenines prekybos apyvarta Lietuvoje per tą pati laikotarpi padidėjo trečdaliu.Sunku patikėti gaunama išvada,kad pastaraisiais metais importiniu prekių dalis vidaus vartojime ženkliai sumažėjo. Išankstiniame šalies mokėjimų balanse pateikiami kiek kitokie 2003 m.prekių
eksporto ir importo rodikliai –23,6 mlrd.Lt ir 28,2 mlrd.Lt,per metus jie padidėjo atitinkamai apie 7 proc.ir 5 proc.,deficitas sumažėjo 3 proc.Nesutapimas atsiranda dėl šiek tiek skirtingu Paslaugu eksportas ir importas,gana ženkliai paaugę 2001 –2002 m.,praėjusiais metais sumenko atitinkamai apie 5 proc.ir 1 proc.iki 5,1 mlrd.Lt ir 3,4 mlrd.Lt.Jų prekybos perteklius per metus sumažėjo 13 proc.ir kompensavo prekių balanso pagerėjimą, todėl bendras užsienio prekybos prekių ir paslaugu deficitas pernai priaugo apie 100 mln.Lt ir pasiekė 3,0 mlrd.Lt.Tačiau šalies BVP kylant gerokai sparčiau,užsienio prekybos deficito santykis su BVP per metus sumažėjo 0,3 proc.punkto iki 5,4 proc.
2 lentelė. Užsienio prekybos balansas (mln. litų).
Bendroji prekybos sistema Specialioji prekybos sistema
eksportas importas balansas eksportas importas balansas
2003 m. 22062,4 29967,5 -7905,1 21184,1 29146,6 -7962,5
sausis 1758,3 2031,7 -273,4 1700,5 2000,0 -299,5
vasaris 1764,1 2122,8 -358,7 1692,2 2079,4 -387,2
kovas 1758,6 2521,0 -762,4 1685,6 2417,1 -731,5
I ketvirtis 5281,0 6675,5 -1394,5 5078,3 6496,4 -1418,1
balandis 1424,7 2393,2 -968,5 1348,0 2294,0 -946,0
gegužė 1756,4 2266,7 -510,3 1676,5 2204,6 -528,1
birželis 1861,1 2516,9 -655,8 1776,4 2428,2 -651,8
II ketvirtis 5042,2 7176,8 -2134,6 4800,8 6926,8 -2126,0
liepa 1821,6 2614,2 -792,6 1753,7 2531,7 -778,0
rugpjūtis 1936,2 2256,3 -320,1 1872,3 2201,8 -329,5
rugsėjis 1958,8 2654,8 -696,0 1893,3 2582,9 -689,6
III ketvirtis 5716,6 7525,3 -1808,7 5519,3 7316,5 -1797,2
spalis 2254,2 3001,1 -746,9 2172,7 2939,1 -766,4
lapkritis 2000,9 2708,9 -708,0 1928,7 2643,2 -714,5
gruodis 1767,5 2879,9 -1112,4 1684,3 2824,6 -1140,3
IV ketvirtis 6022,6 8589,9 -2567,3 5785,7 8406,9 -2621,2
2002 m. 20290,7 28562,2 -8271,5 19117,4 27478,8 -8361,4
I ketvirtis 4341,3 6116,2 -1774,9 4066,6 5844,9 -1778,3
II ketvirtis 5357,8 7421,1 -2063,3 5121,8 7254,8 -2133,0
III ketvirtis 5140,3 6954,0 -1813,7 4927,0 6637,6 -1710,6
gruodis 1581,3 2520,0 -938,7 1445,8 2415,2 -969,4
IV ketvirtis 5451,3 8070,9 -2619,6 5002,0 7741,5 -2739,5
Šaltinis: :http://www.std.lt/web/main
.
3.3 Pajamų apskaitos metodas
Pajamų metodu skaičiuojamo BVP (2 lentelė) pagrindinės sudedamosios dalys, lemiančios ir viso BVP pokyčius, yra kompensacija dirbantiesiems (darbo apmokėjimas
plius socialinės įmokos) bei likutinis perteklius ir mišriosios pajamos. Šios BVP sudedamosios dalys paskutiniaisiais metais sudarė apie 75 proc. BVP. Beja, šias BVP sudedamąsias dalis galima sieti su dviejų pagrindinių tiesioginių mokesčių – pajamų ir pelno – apmokestinamaisiais objektais (mokestine baze). Pagrindinio kapitalo suvartojimas įdomus ta prasme, kad buhalterinėje apskaitoje šį rodiklį atitinkanti nusidėvėjimo ir amortizacijos suma įskaičiuojama į sąnaudas, kurios sumažina veiklos pelno rodiklį. Gamybos ir importo mokesčių suma bei subsidijos čia nebus liečiamos.
Statistikos departamento BVP skaičiavimas pajamų metodu. BBVP yra pajamų panaudojimo visoje ekonomikoje suma. Ją sudaro: kompensacija dirbantiesiems, t.y. darbo apmokėjimas plius socialinės įmokos; bendrasis likutinis perteklius ir bendrosios mišrios pajamos; gamybos ir importo mokesčiai atėmus subsidijas.
Kompensacija dirbantiesiems – samdomiems darbuotojams išmokami piniginiai arba natūriniai mokėjimai už atliktą darbą ir darbdavių įnašai į socialinio draudimo fondus.
Likutinis perteklius. Tai balansinis rodiklis, kuris gaunamas: pridėtinė vertė minus kompensacija dirbantiesiems, minus mokesčiai gamybai plius subsidijos gamybai. Mišriosios pajamos apibrėžiamos kaip nekorporuotų įmonių pajamos (likutinis perteklius), kurios gaunamos gamybos rezultate. TTai analogiškas balansuojantis rodiklis.
Pagrindinio kapitalo vartojimas – gamintojo pagrindinių priemonių atsargų vertės sumažėjimas, kuris įvyksta blogėjant fizinėms savybėms, dėl moralinio nusidėvėjimo ar atsitiktinių gedimų.
Gamybos ir importo mokesčiai. Privalomi neatlygintini mokėjimai pinigais arba natūra, kuriais valdžios sektorius apmokestina gamybą, prekių ir ppaslaugų importą, darbuotojų darbą, žemės, pastatų arba kito gamyboje naudojamo turto nuosavybę arba naudojimą. Šie mokesčiai yra mokami nepriklausomai nuo to, ar gaunamas pelnas.
Subsidijos – einamieji nekompensuojami mokėjimai, kuriuos Vyriausybė ar nerezidentiniai vyriausybiniai vienetai suteikia įmonėms gamybinei veiklai vystyti.
3 lentelė. BVP (veik. kainomis) pajamų metodu struktūra, proc.
Kompensacijos dirbantiesiems Darbo apmokėjimas Socialiniai įnašai Mišr.pajamos, likut. perteklius Pagr. kapitalo suvartojimas G-bos ir importo mokesčiai Subsidijos (-)
2000 m. 40,9 32,2 8,6 33,3 13,9 12,7 0,8
2001 m. 39,0 30,8 8,2 35,5 13,9 12,4 0,9
2002 m. 39,6 31,6 8,0 35,2 13,3 12,7 0,8
2003m.. 40,5 32,4 8,2 35,0 13,2 12,1 0,8
Šaltinis: :http://www.std.lt/web/main
Jeigu 2002 m. labiau BVP augimą skatino auganti darbo apmokėjimo suma, tai 2003 metų I pusmetį BVP augimą (palyginti su 2002 m. I pusmečiu) lėmė sparčiai augantis likutinis perteklius ir mišriosios pajamos, ypač apdirbamosios pramonės bei energetikos veiklose. Darbo apmokėjimo sumos augimas prekybos veikloje taip pat statybos bei valstybės valdymo veiklose turėjo ženkliai prisidėti prie augančio BVP.
Pastebėtina, kad 22003 metais ženkliai augo subsidijos, kurių suma mažina BVP (dėl to likusios BVP dalys augo net sparčiau nei visas BVP).
3.3.1. Dirbančiųjų pajamų santykių reikšmių aprašymas
Kaip analogišką rodiklį BVP sudedamajai, dirbančiųjų atlyginimai, galima pasirinkti pagal veiklas Sodros teikiamą rodiklį darbo užmokesčio fondas (DUF) arba SD rodiklį iš įmonių finansinių duomenų – atlyginimų suma. Nors iš esmės minėti rodikliai (taip pat ir BVP dalis, darbo apmokėjimas) yra panašūs, tačiau tikslūs šių rodiklių apibrėžimai skiriasi, – šie skirtumai gali lemti ir skirtingus rodiklių ppokyčius . Vis tik gana pastovus pasirinktų rodiklių-analogų santykis su atitinkama BVP dalimi leidžia teigti, kad rodikliai yra artimi BVP dedamajai ir gali atspindėti pagrindines tendencijas net gi skirstant pagal veiklas. Remiantis tuo, kad DUF santykis su dirbančiųjų apmokėjimo suma yra didesnis, šį rodiklį laikysime pagrindiniu. Tačiau čia ryškėja didesnė apdirbamosios pramonės įtaka: apdirbamosios pramonės dirbančiųjų pajamos sudaro pagrindinę dalį dirbančiųjų atlyginimo, o kartu ir viso BVP, kadangi šios veiklos pridėtinės vertės pagrindinę dalį formuoja dirbančiųjų atlyginimai.
Prekybos sektorius savo dirbančiųjų pajamomis taip pat ženkliai prisideda prie BVP, tačiau palyginti mažiau nei apdirbamoji pramonė, kadangi čia atlyginimai mažiau reikšmingi veiklos PV atžvilgiu.
Atskirai reikia paminėti tas veiklas, kurias didžia dalimi galima priskirti valstybiniam sektoriui – viešasis valdymas, švietimas ir sveikatos priežiūra (o iš dalies ir kita veikla). Kartu šios trys veiklos sukuria virš 15 proc. pridėtinės vertės (su kita veikla – virš 18 proc.). Darbo užmokesčio fondo struktūroje viešojo valdymo, švietimo ir sveikatos priežiūros sektorių dalis siekia 25 proc. (su kita veikla apie 29 proc.) ir ji yra didesnė nei visos apdirbamosios pramonės (apie 22 proc.). Taigi akivaizdu, kad šių sektorių įtaka reikšminga, o nuo jų DUF pokyčių, kuriuos iš esmės lemia politiniai sprendimai, priklauso BVP dalies, o kartu ir viso BBVP augimas. Vis gi toliau šių veiklų neanalizuosime būtent dėl tokios išskirtinės jų padėties. Taip pat čia neliečiamas ir žemės ūkio sektorius.
Pagal pateiktus atskirų veiklų DUF santykius su veiklos pridėtine verte (4 pav.) matyti, kuriose veiklose dirbančiųjų atlyginimai sudaro gana reikšmingą pridėtinės vertės dalį, todėl būtent šio rodiklio pasikeitimai turėtų įtakoti veiklos pridėtinės vertės pokyčius. Pastebėtina, kad santykius nereikėtų griežtai vertinti pagal jų absoliučias reikšmes, čia jie analizuojami palyginamuoju principu.
Jau minėta, kad didelę dalį apdirbamosios pramonės pridėtinės vertės sudaro dirbančiųjų užmokesčio fondas. Labai panaši situacija ir finansinio tarpininkavimo veikloje. Taip pat dirbančiųjų apmokėjimas nemažą reikšmę veiklos pridėtinei vertei turi statyboje. Gana nedidelė dirbančiųjų atlyginimų dalis nuo pridėtinės vertės stebima išgaunamosios pramonės sektoriuje bei transporto ir ryšių sektoriuje. Tiesa, dėl pastarosios veiklos galima daryti prielaidą, kad čia santykio reikšmė yra sumažinta, kadangi yra žinomas faktas apie transporto sektoriaus dirbančiųjų nedidelius atlyginimus ir nemažas komandiruotėms skirtas sumas, kurios neatsispindi darbo užmokesčio fonde. Sunku paaiškinti 2003 metų taip ženkliai pasikeitusią pridėtinės vertės struktūrą žuvininkystės veikloje. Gali būti, kad tai tik laikini nukrypimai, nulemti atskirų stambiųjų šios veiklos atstovų. Iš kitos pusės, nemaža paskata didinti dirbančiųjų atlyginimus nuo 2003 metų pradžios buvo pajamų mokesčio įstatymo nuostata neapmokestinti jūrininkų už darbą laivo reiso metu ggautas pajamas.
3.3.2. Realusis tarifas ir mokestinė našta veiklose
Pagal gyventojų pajamų mokesčio įstatymą pajamų mokesčio objektas yra gyventojų pajamos, taigi mokesčio bazė apima visas, o ne vien su darbo santykiais susijusias pajamas. Vis tik galima pagrįstai teigti, kad darbo užmokestis sudaro didžiausią dalį (apie 92 proc.) gyventojų pajamų, todėl kaip artimas pajamų mokesčio bazei rodiklis pasirinktas darbo užmokesčio fondas. Bendrai realusis pajamų mokesčio tarifas turi tendenciją mažėti: 2001m. jis siekė 26,9 proc., 2002 m. – 25,6 proc. o 2003 m. 24,6 proc. Mažėjimą šiais metais turėjo lemti vienas objektyvus faktorius – nuo 2003 m. padidintas neapmokestinamas minimumas, t.y. realusis tarifas mažėja tada, kai gyventojų pajamos auga neapmokestinamosios dalies sąskaita bei susijusiais su tuo reiškiniais: kai, augant dirbančiųjų skaičiui, vidutiniai atlyginimai išlieka tokie patys, kai didėja dirbančių po pusė etato už minimalų atlyginimą skaičius. Faktinį pajamų mokesčio tarifą atskirose veiklose atspindi tos veiklos sumokėto pajamų mokesčio santykis su veiklos DUF, o žemiau pateiktas ir pajamų mokesčio mokestinės naštos sektoriuose santykinis rodiklis.
Tarp ūkinių veiklų didžiausiomis faktinio pajamų mokesčio tarifo reikšmėmis ypatingai išsiskiria finansinis tarpininkavimas. Suskaičiuotos realiųjų tarifų reikšmės 2002 m. ir 2003 m. netgi viršija galiojantį pagrindinį pajamų mokesčio tarifą, t.y. 33 proc. Tai reiškia, kad finansinio tarpininkavimo veikloje įmonės apskaičiavo ir sumokėjo
pajamų mokestį ne tik nuo dirbančiųjų darbo užmokesčio fondo, – buvo gauta ir kitų pajamų, kurios neįtraukiamos į DUF.
2003 m. energetikos sektoriuje taip pat užfiksuotas viena iš didesnių pajamų mokesčio faktinio tarifo reikšmių tarp likusių veiklų, išskyrus finansinį tarpininkavimą, nuo pat 2001 m. Be to, tik energetikos sektoriuje realusis tarifas išaugo, kitų veiklų realieji tarifai palyginti su 2002 m. buvo mažesni. Galima paminėti, kad vieni iš didesnių tarifų tiek ir ankstesniais metais tiek ir 2003 m. buvo nekilnojamojo turto, nuomos iir kitoje verslo veikloje bei išgaunamojoje pramonėje. Statyboje dar 2001 m. realusis tarifas buvo vienas iš didžiausių, tačiau kasmet jis mažėjo po 2-3 proc.
Žemais pajamų mokesčio tarifais pasižymi apdirbamoji pramonė, žuvininkystė, viešbučių ir restoranų sektorius. Šiose veiklose realieji tarifai kasmet vis mažėjo.
Santykinai mažiausia mokestinė našta dėl pajаmų mokesčio tenka viešbučių ir restoranų veiklai, transporto ir ryšių sektoriui.
Dar viena reikšminga BVP sudedamoji dalis – likutinis perteklius ir mišriosios pajamos. Atskirai likutinis perteklius turėtų atitikti įmonių (AB, UAB, valstybės įmonių ir kkt., išskyrus, individualias įmones) pagrindinės (ūkinės) veiklos pelną. Mišriąsias pajamas reikia sieti su individualių įmonių veiklos rezultatais, savininkų pajamomis ir pan. Taigi iš esmės tik dalį minėto rodiklio, t.y. tik likutinį perteklių, galima sieti su turimais įmonių finansiniais rodikliais, kadangi llikutinis perteklius kaip ir įmonių rodikliai neapima personalinių įmonių, tačiau šie du elementai (likutinis perteklius ir mišriosios pajamos) oficialioje statistikoje nėra atskirti.
Iš įmonių finansinių rodiklių ūkinės veiklos pelnas artimiausiai atitinka nacionalinėse sąskaitose naudojamą likutinio pertekliaus apibrėžimą. Siejant pelno mokestį su pelno mokesčio objektą atitinkančiu rodikliu bei su BVP sudedamąja dalimi, iškyla keletas problemų. Pirma, nėra tiksliai pelno mokesčio bazę atitinkančio rodiklio. Šį rodiklį tik iš dalies galima būtų pakeisti pelningų įmonių pelnu (pelno mokestis mokamas tik nuo gauto pelno) prieš apmokestinimą, kadangi iš šio rodiklio nėra atimtos įvairios pelną mažinančios sumos (pvz., iki 2002 m. investicijoms panaudotos sumos) ar praėjusių metų nuostolių sumos. Antra, pelno mokesčio negalima per jo bazę atitinkantį rodiklį tiesiogiai sieti su likutiniu pertekliumi. Kaip jau minėta llikutinio pertekliaus rodiklį geriausiai atitinka įmonių ūkinės veiklos pelnas (pelnų ir nuostolių suma). Skaičiuojant pelną arba nuostolį prieš apmokestinimą ūkinės veiklos rezultatas mažinamas arba didinamas kitomis sumomis. Trečia, aptariama BVP sudedamoji dalis likutinis perteklius ir mišriosios pajamos apima ir mišriąsias pajamas, kurių tiesiog nėra su kuo gretinti. Pastarasis faktas turėtų iš dalies paaiškinti, kodėl pelno rodiklių santykiai su BVP komponentu likutinis perteklius ir mišriosios pajamos nėra pastovus.
Taigi toliau analizuojami veiklų ūkinio pelno santykiai su atitinkamu BVP pajamų komponentu, nustatant, kurios vveiklos pelno rodikliai daro žymesnę įtaką BVP pokyčiams. Taip pat veiklų ūkinio pelno santykiai su atitinkamos veiklos pridėtine verte) parodo, kurioje veikloje pelnas yra reikšmingas pajamų komponentas. Ūkinės veiklos pelno santykis su likutinio pertekliaus ir mišriųjų pajamų suma, proc.
Analizuojant pagal veiklas ūkinės veiklos pelno santykį su likutiniu pertekliumi ir mišriosiomis pajamomis matosi, kad šio BVP komponento struktūra pasiskirsto šiek tiek kitaip nei visa pridėtinė vertė. Nors 2003 m. išaugo apdirbamosios pramonės pelno reikšmė, tačiau pastoviai ženklią įtaką BVP per pelno rodiklius turėjo transporto ir ryšių sektorius, taip pat nemažą ir kasmet vis didėjančią įtaką turi prekybos sektorius. 2003 m. beveik tris kartus padidėjo energetikos ūkinio pelno santykis su BVP pelno komponentu.
Iš visų veiklų reikėtų išskirti išgaunamosios pramonės sektorių. Palyginti su šio sektoriaus nedideliu bendru indėliu į visą pridėtinę vertę, pelno atžvilgiu ši veikla prisideda daug daugiau. Tai paaiškina šios veiklos ūkinio pelno santykis su pridėtine verte: šis santykis ypatingai didelis, lyginant su daugelio kitų veiklų.
Tarp likusių veiklų (išskyrus, išgaunamąją pramonę) paminėtinas energetikos sektorius, kur nemažą dalį PV formuoja pelnas. 2003 m. energetikos sektoriuje ženkliai padidėjo pelno rodiklio indėlis į pridėtinę vertę, taigi padidėjo įtaka veiklos pridėtinės vertės pokyčiams. Kitas sektorius, kur pelnas sudaro reikšmingą dalį pridėtinės vertės – transportas ir rryšiai, o po jo seka prekyba, su vis didėjančiu pelno reikšmingumu.
Mažiausiai prie pridėtinės vertės pelnas prisideda viešbučių ir restoranų veikloje, taip pat žuvininkystėje, tiesa, čia šiais metais padėtis šiek tiek pasikeitė – pelno dalis šiek tiek padidėjo.
3.3.3. Pelno mokesčio realusis tarifas ir mokestinė našta veiklose
Skaičiuojant realųjį pelno mokesčio tarifą, kaip pelno mokesčio objektą atitinkantis rodiklis imamas pelningų įmonių pelnas, kadangi tik pelningos įmonės moka pelno mokestį. Nereikėtų vertinti čia pateiktų tarifų reikšmių kaip absoliučiai tikslių, tačiau aišku, kad faktinio tarifo reikšmės žymiai mažesnės nei tuo metu galiojęs pagrindinis pelno mokesčio tarifas. Didelė įtaka pelno mokesčio sumažėjimui turėjo lengvatinio 0 proc. tarifo investicijoms panaudotam pelnui taikymas. Pavyzdžiui, apytiksliais skaičiavimais ir vertinimais 2000 m. pelnas, kuris buvo panaudotas investicijoms, sudarė apie 76 proc. viso pelno sumos. Be to dar apie 15 proc. pelno dengė praėjusių laikotarpių nuostolius. Taigi, pelno mokestis buvo mokamas tik nuo vieno dešimtadalio pelno.
2000-2003 m. didžiausias 7,9 proc. realusis pelno mokesčio tarifas užfiksuotas 2000 m. 2001 m. realus pelno mokesčio tarifas sumažėjo iki 5,5 proc. ir nesikeitė sekančiais 2002 m. 2003m. I pusmetį užfiksuota tik 0,3 procentinio punkto mažesnė 5,2 proc. realaus tarifo reikšmė. Galima teigti, kad realusis pelno mokesčio tarifas šiuo metu nebemažėja, o atsižvelgus į tai, kad nnuo 2002 m. pelnui taikomas pagrindinis pelno mokesčio tarifas sumažintas iki 15 proc., galima teigti, kad pelno mokesčio surinkimas santykinai netgi išaugo. Sprendžiant pagal tai, kad per tris 2003 metų ketvirčius pelno mokesčio surinkta du kartus daugiau nei prieš metus, galima tikėtis, kad realusis pelno mokesčio tarifas netgi išaugs.
Realusis pelno mokesčio tarifas bei pelno mokesčio našta tarp veiklų skiriasi, be to keitėsi iš metų į metus. Čia vėl išsiskiria išgaunamoji pramonė. Šioje veikloje uždirbama santykinai daugiausiai pelno, šios veiklos realusis pelno mokesčio tarifas kiekvienais metais vienas iš didžiausių (išskyrus 2000 m.), taip pat ir pelno mokesčio našta. Nuo 2002 m. faktinis pelno mokesčio tarifas augo prekybos sektoriuje, o 2003 m. aplenkė visas veiklas ir pasiekė palyginti aukštą lygį (9,9 proc.). Prekybos pelningų įmonių pelno dalį veiklos pridėtinėje vertėje galima lyginti su statybos, apdirbamosios pramonės, transporto ir ryšių sektoriaus atitinkamu rodikliu, tačiau prekybos faktinis tarifas didžiausias tarp šių veiklų. Statyboje realusis pelno mokesčio tarifas (5,5 proc.) taip pat vienas iš didesnių, tačiau jis beveik 2 kartus mažesnis nei prekyboje. Priešingas neatitikimas nekilnojamojo turto, nuomos ir kitoje verslo veikloje: pelno dalis pridėtinėje vertėje mažesnė nei statybos, apdirbamosios pramonės, o tarifas didesnis. Tokie neatitikimai o taip pat ir koreliacijos reikšmė liudija, kad nėra
ryšio tarp apmokestinamojo objekto santykinio dydžio ir faktinio tarifo reikšmės. Vieni mažiausių tarifų yra viešbučių ir restoranų sektoriuje, o 2003 m. energetikos sektoriaus įmonių sumokėtas pelno mokestis siekia vos 0,2 proc. įmonių pelno sumos, nors pelno dalis pridėtinėje vertėje viena iš didžiausių.
Kaip pajamų mokesčio atveju, taip ir pelno, realieji pelno mokesčio tarifai koreliuoja su pelno mokesčio našta: kuo didesnis realusis tarifas veikloje tuo didesnė mokestinė našta. Tačiau koreliacijos tarp pelno dalies nuo pridėtinės vertės (t.y. santykinio pelno reikšmingumo) ir pelno mmokesčio mokestinės naštos nėra, – taigi, nuo to, kad veikloje santykinai uždirbama daugiau pelno nepriklauso sumokamas pelno mokestis.
Suskaičiavus bendrą pajamų ir pelno mokesčių santykinę naštą, tenkančią veikloms, galima matyti, kad didžiausia tiesioginių mokesčių našta tenka išgaunamajai pramonei, tiesa šioje veikloje mokesčių našta turi tendenciją mažėti. Vis tik išlieka nemažas atotrūkis tarp šių dviejų ir kitų veiklų mokestinės naštos. Tarp likusių veiklų 2003 m. pagal santykinai daugiausiai sumokėtus pelno ir pajamų mokesčius pirmavo statyba. Šioje veikloje nuo 2001 m. sumokama pastovi ddalis (apie 6 proc. nuo pridėtinės vertės) mokesčių. Tačiau nedaug skyrėsi energetikos sektorius, prekyba bei nekilnojamojo turto, nuomos ir kita verslo veikla. Santykinai mažiausia tiesioginių mokesčių mokestinė našta slegia viešbučių ir restoranų veiklos įmones, taip pat nedaug didesnė transporto ir rryšių sektoriui tenkanti našta.
3.3.4 Pagrindinio kapitalo suvartojimas ir amortizacija
Dar viena BVP sudedamoji dalis, kuri ne tokia reikšminga, kaip aukščiau minėtos, bei nėra siejama su mokesčiais ir apmokestinimu, tačiau gali prisidėti prie BVP augimo – pagrindinio kapitalo suvartojimas. Kapitalo suvartojimas 2000-2003 m. sudarė apie 13-14 proc. BVP. Iš turimų įmonių finansinių duomenų šiam BVP komponentui artimiausias pagal prasmę rodiklis – į išlaidas įtraukiama nusidėvėjimo ir amortizacijos suma arba tiesiog nusidėvėjimas.
Nusidėvėjimo sumos pagal veiklas santykis su analogišku BVP komponentu, pagrindinio kapitalo suvartojimu, sąlyginai atspindi šio BVP komponento struktūrą pagal veiklas, o taip pat parodo, kuri veikla daugiausiai įtakoja šios BVP sudedamosios dalies pokyčius. Didžiausią įtaką pagrindinio kapitalo suvartojimo pokyčiams daro apdirbamoji pramonė bei transporto ir ryšių sektorius, – šių veiklų indėlis į mminėta BVP komponentą daug didesnis nei kitų veiklų. Mažiau, tačiau taip pat reikšmingai prisideda energetikos ir prekybos veiklos. Akivaizdu, kad čia lemia ne tik pačios veiklos dydis, tačiau jos darbo ir kapitalo santykis bei kapitalo vertė. Energetikos sektorius yra vienas iš pirmaujančių – čia nusidėvėjimas prie pridėtinės vertės prisideda daug didesne dalimi nei kitose veiklose. Veiklose nusidėvėjimo indėlį į pridėtinę vertę lemia du faktoriai – veiklos materialaus turto vertė bei pastovus šio turto atnaujinimas, t.y. nuolatinės materialinės investicijos. Tiesa, tam ttikri įstatymų pakeitimai (pavyzdžiui, nustatyti pagreitinto nusidėvėjimo metodai ar pailgintas nusidėvėjimo laikas tam tikros rūšies materialiam turtui) taip pat gali turėti įtakos.
Be energetikos sektoriaus, taip pat galima išskirti veiklas, kur kasmet suvartojama nemaža dalis kapitalo – tai kapitalui imlios veiklos – transporto ir ryšių sektorius, išgaunamoji bei apdirbamoji pramonės. Šiose veiklose naudojamos įvairios gamybos priemonės: brangios šiuolaikinės technologijos ar dažnai keičiamos priemonės, todėl grietai nudėvimos. Tai lemia santykinai dideles nusidėvėjimo sumas.
Palyginti nedidelė nusidėvėjimo dalis stebima statyboje. Nors tai viena iš pramonei priskiriamų veiklų, vis tik ji pasižymi palyginti labai nedidele kapitalo susidėvėjimo suma, kas leidžia teigti, jog ši veikla imli daugiau darbui nei kapitalui. Nekilnojamojo turto ir nuomos veikla taip pat pasižymi mažu nusidėvėjimo sumos santykiu su pridėtine verte: tik šiais metais santykis praaugo statybos rodiklį. Žinant šios veiklos specifiką, auganti nusidėvėjimo suma gali liudyti apie veiklos kaupiamą kapitalą ir apie veiklos plėtrą.
Iš įmonių duomenų parinktos atlyginimams skirtos sumos santykis su veiklos pridėtine verte šiek tiek kitokiu aspektu, nei DUF santykis su pridėtine verte, parodo dirbančiųjų atlyginimų reikšmingumą. Atlyginimų sumoje gali matytis sumos neįtrauktos į darbo užmokesčio fondą.
Tam tikrą informaciją neša ir įmonių materialinės investicijos, tačiau dėl investicijų įvairovės bei turtui taikomų skirtingų leistinų amortizacinių atskaitymų, taip pat jau turimo sskirtingo įmonių turto, šio rodiklio negalima tiesiogiai sieti su nusidėvėjimu ir amortizacija.
4. EKONOMINĖ GEROVĖ
Kaip teigia statistika, Lietuvos BVP pernai per tris ketvirčius išaugo 8,6%, ir tai yra geriausias rodiklis tarp ES šalių ir kandidačių. Eksportas auga toliau, didėja įmonių apyvartos ir pelnai. Tenka pripažinti, kad 2002 ir 2003 m. BVP statistiniai vertinimai kelia šiokių tokių įtarimų. Tai patvirtina ir kitų analitikų pastebėjimai – trumpai tariant, augimo skaičiai atrodo didoki. Tačiau norint tai empiriškai įrodyti, reikėtų turėti bent vieną alternatyvų statistikos departamentą su keliais šimtais darbuotojų. Todėl abejones palikime nuojautoms. Juolab kad kitaip negu konkrečios įmonės veiklos rezultato, niekas niekada nepamatuos, koks gi šalies BVP tais ar kitais metais buvo iš tikrųjų. Ekonomika juk nėra tikslusis mokslas.
Daug apčiuopiamesnis reiškinys yra pats BVP augimo faktas. Ką gi reiškia, kad BVP auga? Tai priklauso nuo požiūrio. Žiūrint paprastai, augant BVP, žmogus tikisi asmeninės materialios gerovės: daugiau galimybių rasti norimą darbą, daugiau pajamų, rinkoje daugiau prekių ir paslaugų, geriau dirbančios policijos, geriau valomų gatvių, suremontuotų mokyklų, netgi didesnių socialinių išmokų. Negalima sakyti, kad to nėra: statistinis nedarbas mažėja, vidutinis atlyginimas kyla, verslai plečiasi, investuoja ir į gamybą, ir į darbuotojų gerovę (šiuos procesus katalizuoja ir ES darbo saugos bei kiti socialiniai standartai), pensijos 22003 m. buvo padidintos, 2004-ųjų biudžetas numato didesnes algas valstybės tarnautojams, beje, ir didesnes bedarbių pašalpas. Tačiau juk visi žmonės šių gėrybių gauna, – ypač iš perskirstymo (socialinių išmokų bei paslaugų). Perskirstymo didžioji bėda ir yra ta, kad padalijama formaliai (ir kaip kitaip valstybės mastu tai galima daryti?). Todėl didžiulė lėšų dalis tenka ne skurdžiausiems, o sumaniausiems, o dar didesnė – patiems skirstytojams .Biudžeto eilutėse to nematyti – įgyvendinamos jo bendrosios nuostatos virsta labai konkrečiomis vienų, bet ne kitų įmonių ar asmenų pajamomis. Ar tapo lengviau įkurti verslą? Ar tapo lengviau tą verslą išlaikyti? Gal įvairiausių rūšių tikrintojai nebeima kyšių? Gal sumažėjo nusikalstamumas ir padidėjo pasitikėjimas policija? Gal tapo pigiau leisti vaiką į mokyklą ar gydytis? Deja, ne. Vos ne kas mėnesį norminių aktų leidėjai „nudžiugina“ naujomis rūpesčio vartotoju apraiškomis, kurių naudą gaudo kontrolieriai bei gudresnieji konkurentai. Keletas pastarojo meto pavyzdžių: draudimas prekybos centrams parduoti prekes pigiau nei jos įsigytos; draudimas vienam asmeniui turėti kelias individualias įmones; vaistinių patalpų ploto, atstumo tarp vaistinių ir jų santykio su gyventojų skaičiumi apribojimai; apribojimai pasirinkti šildymo būdą priklausomai nuo pastato vietos ir pan. Namų ūkių išlaidos sveikatos apsaugai ir švietimui auga, nors oficialiai šios paslaugos netapo mokamos. Todėl nenuostabu, kad didelė dalis gyventojų,
ir ne tik gyvenančių iš socialinių išmokų, nejaučia gyvenimo pagerėjimo. Ir dar ilgai nejaus – kol nebus nustota taikyti dvigubus standartus: deklaruoti nemokamas paslaugas ten, kur jų būti negali ir ginti įsivaizduojamus vartotojų interesus realių vartotojų bei smulkiojo verslo sąskaita. Iš pirmo žvilgsnio gal ir paradoksalu, tačiau šešėlinė ekonomika šiandien gelbsti ne vieną žmogų – ir nuo skurdo, ir nuo neįveikiamos biurokratijos.
Žiūrint politiškai, augantis BVP yra tiesiog fortūnos šypsena. Bepigu šiandien būti valdžioje: biudžeto pajamos auga – gali daugiau ddalyti ir būti geras savo rinkėjams. Gali skinti buvusių reformų ir politinio integracijos įdirbio vaisius. Tačiau geras ūkininkas galvoja ne tik apie derliaus puotą, bet ir būsimą sėją – jai atrenka geriausią sėklą, skiria dėmesio bei laiko. Nepaisant pro-ūkiško socialdemokratų įvaizdžio, ši Vyriausybė labiau mėgsta domėtis nuimtu derliumi nei rengtis naujiems darbams.
Ekonominiu požiūriu spartus ekonomikos augimas yra laikas spręsti užsilikusias problemas (pvz., grąžinti skolas) bei daryti reformas. Nors nuolatinis ekonomikos augimas teoriškai yra įmanomas, praktiškai – dėl valstybės intervencijų –– ekonomika plėtojasi cikliškai. Todėl naivu manyti, kad BVP augs nuolat ar kurį nors konkretų laikotarpį. Tikrai teks gyventi ir ekonomikos nuosmukio sąlygomis. Todėl pakilimo metu yra ne tik palanku, bet ir būtina investuoti į tas sritis, kurios pakilimo metu ssmarkiai akių nebado, bet plėtrai sulėtėjus tampa didžiule našta mokesčių mokėtojams ir akivaizdžiai gadina gyvenimą visiems vartotojams. Tos sritys, ne kartą jau vardytos – žemės ūkis, sveikatos apsauga, viešasis administravimas, švietimas, teisėkūra, biudžeto sudarymas – vis laukia savo eilės. Eilė lyg ir juda (ministerijos raportuoja apie pasiekimus), bet netrumpėja. Žemės ūkio pertvarkos apsiriboja ES Bendrosios žemės ūkio politikos diegimu, o tai iš esmės nėra reforma, bet tik aukštesni standartai bei dosnesnės subsidijos (nei viena, nei kita nekeičia žemės ūkio ekonominių santykių pobūdžio). Viešojo administravimo pertvarka apsiriboja ES reikalaujamų naujų institucijų kūrimu ar esamųjų statuso keitimu. Tai galbūt ir atneš tam tikros naudos, tačiau naujų, piliečiams palankių santykių „valdiškuose namuose“ negarantuos. Panašu, kad net kalbėti apie esminę švietimo pertvarką yra tabu. VVis dar tebesigiriame „pigia ir išsilavinusia darbo jėga“. Taip, išsilavinusia pagal diplomų skaičių ir pigia pagal statistinius atlyginimų vidurkius. Sveikatos apsaugos sistemos vidaus santykių džiunglės kelia siaubą kiekvienam priėjusiam arčiau. Todėl stengiamasi prie jų nesiartinti – tik iš tolo pakeisti vieną kitą personaliją ar detalę.
Apie teisėkūros problemas verslas kalba jau ne vienerius metus: ne mokesčių dydis spaudžia labiausiai, o painios ir neapibrėžtos taisyklės. Ne kreditų trūkumas yra pagrindinis stabdys naujoms veikloms atsirasti, o teisės aktais gerai pasiramsčiusi biurokratija. Ne ssmagumas dirbti šešėlyje traukia įmones slėpti veiklas ar pajamas, o teisės aktų viražai: netikėti ir nepagrįsti reikalavimai , ar dar geriau – teisės aktų įsigaliojimas atgaline data. Gal prezidentūros skandalas pastūmės teikti daugiau dėmesio susiklosčiusioms teisėkūros tradicijoms? Apibendrinant galima konstatuoti, kad reformoms palanki ekonominė konjunktūra išnaudota nebuvo. Gal ji buvo išnaudota kitiems ateities mokesčių naštą mažinantiems darbams? Deja, priešingai jau susiklosčiusiai griežtos fiskalinės politikos tradicijai, ekonominei logikai ir netgi Europos Komisijos perspėjimams, numatyta didinti skolinimąsi iki maždaug 4,8 mlrd. Lt ir pasiekti Lietuvai rekordinį biudžeto deficitą – 2,95% BVP (pagal Mastrichto kriterijų riba yra 3%). Didinami ir kiti valstybės įsipareigojimai, antai pensijos ir bedarbio pašalpos. 2004 m. pensijas numatoma padidinti vidutiniškai 23 Lt ir tam iš „Sodros“ biudžeto skirti beveik 200 mln. litų (palyginimui – pensijų reformai apie 55 mln.). Tiesa, pensijų išmokos Lietuvoje yra nedidelės ir visai logiška ekonominio augimo metu bent kiek pagerinti pensininkų gyvenimą. Tačiau bėda yra ta, kad ekonomikai ėmus lėtėti, šių įsipareigojimų niekas nedrįs sumažinti . Racionali išeitis būtų į įstatymą įtraukti nuostatą, pagal kurią, atsiradus „Sodros“ deficitui, pensijos iki tam tikros ribos būtų mažinamos automatiškai. Nedarbo pašalpų didinimas prieštarauja Lietuvos aktualijoms ir bendrai europinei tendencijai stiprinti individualias paskatas aktyviai ieškoti darbo.
Vienintelė sritis, kurioje vvalstybės įsipareigojimai vykdomi greičiau nei planuota, yra rublinių indėlių kompensacijos gyventojams. 2001 m. tam buvo skirta 75 mln., 2003 m. – 105 mln., šiais metais numatyta grąžinti 277 mln. Lt, o tai daugiau nei buvo planuota. Iki praėjusių metų pabaigos buvo grąžinta 1,625 mlrd. Lt, ir tai sudaro 45% visų grąžintinų lėšų (įstatymas dėl rublinių indėlių grąžinimo buvo priimtas 1997 m., prieš „Lietuvos telekomo“ privatizaciją). Pagreitintas indėlių grąžinimas yra pozityvus valstybės finansų politikos žingsnis, nors sumos biudžeto mastais yra gana nedidelės (palyginimui – vien biudžeto deficitas sudaro apie 2 mlrd. Lt).
Išvados
Statistikos departamentas (SD) skelbia BVP sudedamąsias dalis pagal veiklas tik gamybos metodu, kitais dviem metodais skaičiuojamo BVP pateikiamos tik apibendrintos sudedamųjų komponentų sumos. Būtų įmanoma (SD savo darbinėje veikloje naudojasi tokia informacija) pajamų metodu skaičiuojamo BVP sudedamąsias dalis taip pat paskirstyti pagal veiklas, tačiau kol kas tokia informacija oficialiai neskelbiama. BVP (tiksliau, pridėtinės vertės) struktūra pagal veiklas yra žinoma, aiški kiekvienos veiklos reikšmė (reikšmingumas) bei įtaka BVP pokyčiams.
Kaip jau minėta, nėra duomenų pagal veiklas apie atskirus BVP pajamų komponentus. Dėl to iš turimų rodiklių, kurie pateikiami pagal veiklas, buvo paringti rodikliai vadinami, kurie galėtų (pagal savo esmę) artimiausiai atitikti į BVP sudėtį įeinančius pajamų komponentus. Reikia pastebėti, kad nnacionalinių sąskaitų požiūriu įtraukiami rodikliai (BVP komponentai) dažniausiai nesutampa su jų analogų „buhalteriniais“ (finansinėje apskaitoje taikomais) apibrėžimais, todėl lygybės tarp nacionalinių sąskaitų rodiklių ir buhalterinės apskaitos rodiklių dėti negalima. Galima kalbėti tik apie panašumus, tam tikros abiejų rodiklių dalies sutapimą, pagrindinių tendencijų atspindėjimą.
Remiantis literatūra ir duomenimis buvo panagrinėti pagrindiniai ekonomikos rodikliai.Šie rodikliai yra ir kainų lygis ir nedarbas.BVP glaudžiai susijęs su kainų lygiu. BVP apimtį gali įtakoti kainų pasikeitimai. O tai neatitiktų realios situacijos. Galima tvirtai teigti, kad nedarbo lygis priklauso nuo BVP apimties. Kintant BVP kinta ir nedarbo lygis.
Atsižvelgus į šiuos ir daugelį kitų klausimų galima kalbėti apie nemažą BVP svarbą.Skirtingi BVP skaičiavimo metodai leidžia pasižiūrėti iš skirtingų sektorių pozicijų. Kas duoda pagrindą analizavimui, o vėliau ir prognozavimui. Paties BVP rodiklio skaičiavimas yra svarbūs.Tai rodikliai, leidžiantys įvertinti šalies ekonominę būklę. Remiantis šiais rodikliais yra priimami sprendimai. Šiuos sprendimus priima tiek įmonės, tiek individualūs asmenys, tiek vyriausybė. Jie gali padėti pritraukti užsienio kapitalą, vyriausybei vykdyti atitinkamą politiką, firmų vadovams prognozuojant paklausą turėti atitinkamas atsargas, technologijas. Darbininkams nusakyti apie naujo darbo paieškos galimybes. Analitikams darant išvadas ir prognozes.
LITERATŪRA IR ŠALTINIAI
1. Makroekonomika: [vadovėlis] / Vytautas Pranulis, Valerija Baumilienė, Dalia Bernatonytė, Jadvyga Čiburienė, Mindaugas Dapkus, Aldona Juozapavičienė, Virginija Kavaliauskienė, Reda Keršienė, Aldona Markauskienė, Bronė
Mrazauskienė, Valentinas Navickas, Violeta Pukelienė, Gražina Startienė, Julius Urbonas. – 2-as patais. ir papild. leid. – Kaunas: Technologija, 2002. – 635p. – ISBN 9986-13-935-X.
2. Menkiu G. N. Makroekonomika. Perevod s angl. M.: Izd-vo MGU, 1994.
3. Skominas V. Makroekonomika – konspektų santrauka. 2003.
4. Lietuvos statistikos metraštis 2003. – V., 2003.
5. Guoda Steponavičienė LLRI Straipsniai Ekonomikos reformos Tigras vardu katašunis (2003 metų ekonomikos apžvalga). [interaktyvus]. [Žiūrėta 2004m.kovo25d.]. Prieiga per internetą :http://www.lrinka.lt/strapsn/index
6. Statistikos departamentas. Pranešimas spaudai. Nr.2/007 2004.1.19. [interaktyvus]. [Žiūrėta 2004m. kovo 25 d.]. Prieiga per internetą ::http://www.std.lt/web/main
7. Statistikos departamentas. Pranešimas spaudai. Nr.02/014 2004.2.10[interaktyvus]. [Žiūrėta 2004m. kovo 25 d.]. Prieiga per internetą :http://www.std.lt/web/main
8. Statistikos departamentas. Pranešimas spaudai. Nr.3/039 2004.3.26[interaktyvus]. [Žiūrėta 2004m. kovo 25 d.]. Prieiga per internetą :http://www.std.lt/web/main
9. Wonnacott Paul, Wonnacott Ronald. Makroekonomika: išversta iš anglų kalbos. – Kaunas: UAB Litera, 1994. – 436p. – ISBN 9986-475-02-3.
10. Lietuvos makroekonomikos apžvalga 3(15) 2003, [interaktyvus]. [Žiūrėta 2004m. sausio 26 d.]. Prieiga per internetą:http://www.vb.lt/apžvalgos
11. Lietuvos ekonomikos apžvalga Nr. 1 2004.3 mėn. [interaktyvus]. [Žiūrėta 2004m.kovo25d.].Prieiga per internetą :http://www.nordlb.lt/files/lea-2004-1.pdf
