Darbo jėgos išteklių panaudojimas, užimtumas

1. DARBO JĖGOS IŠTEKLIAI

1. LIETUVOS GYVENTOJAI

2001 m. balandžio 6d. Lietuvoje buvo 3491 tūkstančiai gyventojų.

Moterų buvo daugiau negu vyrų 1858 tūkst., jos sudarė 53,2 proc. gyventojų.

Darbingo amžiaus gyventojai sudarė 57,2 procentus. 1997 m. pradžioje šalyje

gyveno 3 mln. 705 tūkst. žmonių. Atskirais istorijos laikotarpiais Lietuvos

gyventojų čia daugėjo, čia – mažėjo. Tai sąlygojo Antrojo pasaulinio karo

padariniai. Tik 1967 m. pasiektas ikikarinis gyventojų skaičius. Vėlesniais

metais gyventojų skaičius palaipsniui didėjo dėl ilgesnės gyvenimo trukmės

ir atvykstančiųjų, nors gimstamumas palengva mažėjo. Lietuvos gyventojų

skaičiaus kitimas pparodytas 1.1 paveiksle.

1.1 pav. Lietuvos gyventojų skaičiaus kitimas

Iš 1.1 paveikslo matome, kad labiausiai kito kaimo ir miesto gyventojų

skaičius.

Nuo 1960 metų gyventojų padaugėjo beveik milijonu, didžiausią dalį

sudarė natūralus prieaugis (790 tūkstančių). 1992 metais gyventojų skaičius

sumažėjo 10 tūkst., 1993 m.- 12 tūkst., 1994 m.- 6 tūkst., 1995 m.- 5,8

tūkst., 1996 m.- 4,6tūkst., 1997 m.- 2,4 tūkst., 2001 m. – 2,1 tūkst..

1993 metais gimusiųjų ir mirusiųjų skaičius beveik susilygino. Gimė

tik 620 žmonių daugiau negu mirė. 2001 metais situacija dar pablogėjo –

mirė 8883 žmonėmis daugiau negu gimė. Be to, daugiau žmonių išvyko negu

atvyko. Į NVS šalis, Estiją, Latviją 1989-2001 metais išvyko apie 100

tūkstančių gyventojų, atvyko per pusę mažiau.

Už paskutiniuosius dvejus metus natūralus gyventojų judėjimas ir

migracija pateikta 1.1 lentelėje.

1.1 llentelė

Natūralus gyventojų judėjimas ir migracija, tūkst.

|Gyventojų judėjimas ir |2000 |2001 |

|migracija | | |

|Gimė |34149 |31468 |

|Mirė |38919 |40351 |

|Natūralus prieaugis |-4770 |-8883 |

|Susituokė |16906 |15764 |

|Išsituokė |10882 |11024 |

|Atvyko |4521 |4694 |

|Išvyko |6538 |7253 |

|Migracijos saldo |-2017 |-2559 |

Iš 1.1 lentelės matyti, kad natūralus gyventojų prieaugis yra

neigiamas, nors pastebima mažėjimo tendencija. 2001 m. migracijos saldo jau

buvo -2559, o 2000 m. buvo 542 žmonių mažiau.

Statistiniai duomenys rodo, kad gimstamumas nuo 1990 m. nuolat mažėjo.

Gimusių vaikų nuo 56,9 tūkst. 1990 metais sumažėjo iki 31,4 tūkst. 2001

metais. Vis rečiau gimsta trečias ir paskesnis vaikas šeimoje. Tai

paaiškinama tuo, kad mažėja santuokų skaičius, kad žmonės pirmenybę teikia

darbinei veiklai, materialinėms vertybėms. Atlikti tyrimai rodo, kad

norimas vaikų skaičius šeimoje 1990 m. buvo vidutiniškai -2,8, o 2001 m.

2,1 vaikas. Be to, daugėja žmonių visai nenorinčių auginti vaikų.

Atvykusiųjų ir išvykusiųjų Lietuvos gyventojų pagal tautybes

statistiniai duomenys pateikti 1.2 lentelėje.

1.2 lentelė

Atvykusieji ir išvykusieji Lietuvos gyventojai pagal tautybes, tūkst.

|Tautybės |1999 |2000 |

|Iš viso |3025 |3939 |2536 |2457 |

|Lietuviai |1009 |328 |885 |299 |

|Rusai |1079 |1789 |876 |1099 |

|Lenkai |144 |105 |124 |111 |

|Baltarusiai |154 |268 |143 |174 |

|Ukrainiečiai |238 |415 |165 |153 |

|Žydai |19 |272 |28 |234 |

|Kitų tautybių |382 |762 |315 |387 |

Santykinės migracijos lygis buvo didžiausias rusų tautybės gyventojų.

Tai paaiškinama pasikeitusiu Lietuvos politiniu statusu, esminiais

socialinės ekonominės sferos pokyčiais, buvusių ištremtų Lietuvos gyventojų

grįžimu, etninių mažumų, ypač rusų, repatriacija.

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, anksčiau atvykę gyventi į mūsų

šalį, išvyko į savo ankstesnes gyvenamas vietas, o svetur gyvenę žmonės –

grįžo į Lietuvą. Migracijos priežastys buvo įvairios: politinės,

socialinės, ekonominės ir kt.

1.2. MIESTO IR KAIMO GYVENTOJAI

Paskutiniais dešimtmečiais pastebima kaimo gyventojų mažėjimo ir

miesto gyventojų didėjimo tendencija. Miesto ir kaimo skaičiaus dinamika

pateikta 1.3 lentelėje.

1.3 lentelė

|1939 |695,5 |13,9 |2341,6 |33,5 |22,9 |

|1950 |729,5 |62,7 |1846,9 |-74,6 |28,3 |

|1960 |1082,4 |44,7 |1673,2 |1,2 |39,3 |

|1970 |1571,7 |57,3 |1556,5 |-18,5 |50,2 |

|1980 |2101,2 |45,6 |1310,4 |-26,8 |61,6 |

|1989 |2509,3 |40,1 |1180,5 |-6,7 |68,0 |

|1992 |2589,3 |-18,4 |1172,1 |8,4 |68,8 |

|1993 |2570,9 |-15,6 |1180,5 |3,0 |68,5 |

|1994 |2555,3 |-7,8 |1183,5 |3,0 |68,3 |

|1995 |2548,3 |-7,0 |1182,8 |0,7 |68,0 |

|1996 |2518,0 |-30,3 |1194,0 |11,2 |67,5 |

|2000 |2368,9 |16,5 |1149,6 |-21,3 |68,4 |

|2001 |2346,8 |-22,1 |1147,0 |2,6 |68,2 |

Dėl ko kaime gyventojų mažėja? Pagrindinė priežastis – tai 1949 m.

sovietinės okupacinės valdžios Lietuvoje pradėtas žemės kolektyvizacijos

procesas. Dauguma jaunų žmonių pasitraukė į miestus ieškoti darbo, nes

kaimas skurdo, buvo sunkios gyvenimo sąlygos, o darbas menkai apmokamas.

Miestuose buvo plėtojama pramonė, statomos naujos įmonės, kurioms reikėjo

darbingų žmonių. Pramonės augimą Lietuvoje sąlygojo šie veiksniai: pramonės

įjungimas į Rusijos pramonės struktūrą; darbo jėgos ir specialistų gausa;

gera ir patogi Lietuvos geografinė padėtis žaliavoms ir medžiagoms atvežti

ir pagamintai produkcijai išvežti. Čia buvo geresnės gyvenimo bei kultūros

sąlygos. Kaime beliko tik ketvirtadalis gyventojų, o ir tie – vyresniojo

amžiaus žmonės.

1981-1989 m. dėl migracijos kaimas neteko 108 tūkst. žmonių; po šio

laikotarpio pakitus migracijos procesams, 1991m. kaimas neteko jau tik 200

žmonių. Nuo 1992 m. kaime migracijos saldo jau teigiamas – 8,4 tūkst., 1993

m. – 3,0 tūkst., 1994 m. – 3 tūkst., 1995 m. – 0,7 tūkst., tačiau vėl 2000

m. – 21,3 tūkst.sumažėjo, bet 2001 m. vėl 2,6 tūkst padidėjo. Tai

paaiškinama tuo, kad dalis miestiečių persikėlė gyventi į tėvų atgautus

ūkius, arba tiesiog nusprendė gyventi kaime. Be to, miestuose sumažėjo

darbo vietų, ir tai apribojo kaimo jaunimo trauką į miestą. Mažiau jaunimo

stoja mokytis į profesines ir aukštesniąsias mokyklas. Tai galbūt laikinas

sumažėjimas, juk buvo sumažėjęs ir stojančiųjų į aukštąsias mokyklas

skaičius.

1.2 pav. Lietuvos miesto ir kkaimo gyventojai, procentais.

Miesto gyventojų 1950-1991 m. padaugėjo 3,5 karto, 1994 m. jie sudarė

68 proc. krašto gyventojų (1950 m. –28 proc.). Miesto gyventojų migracijos

saldo tapo neigiamas, ir pirmą kartą po karo 1992 m. miesto gyventojų

sumažėjo – 18,4 tūkst., 1993 m. – 15,6 tūkst., 1994 m. –7,8 tūkst., 1995 m.

– 7,0 tūkst., 1999 m. – 30,3 tūkst., o 2000 m. padidėjo 16,5 tūkst. Tai

daugiausia sąlygojo migracija į kaimą ir kitas valstybes. Palyginti su

kitomis Europos valstybėmis, tai dar nemažas kaime gyvenančių žmonių

skaičius. Išsivysčiusiose valstybėse kaime gyvena tik 6-12 proc. visų

gyventojų, ir žemės ūkis plėtojamas sėkmingai. Dabar Lietuvos kaime

gyventojų turėtų dar padaugėti, nes vyksta žemės nuosavybės pertvarka,

grįžta iš miestų buvę žemių savininkai, kuriasi nauji ūkininkai. Tačiau

šiai pervarkai reikalingas laikas, ekonominės ir teisinės sąlygos. Miesto

žmonių grįžimą į kaimą spartina ir tai, kad miestuose trūksta darbo vietų,

pramonė dirba nestabiliai, brangsta gyvenimas ir kt.

Daugiausia žmonių iš kaimo pasitraukė gyventi ir dirbti į didžiausius

šalies miestus, kadangi čia buvo sukoncentruota gamyba, o kartu ir darbo

vietos.

Sparčiausiai daugėjo gyventojų Vilniuje, Kaune, Šiauliuose,

Panevėžyje, Klaipėdoje ir rajonų miestuose, kur buvo pastatytos naujos

pramonės įmonės: Marijampolėje, Alytuje, Mažeikiuose, Utenoje ir kt.

1.3. VYRŲ IR MOTERŲ SKAIČIAUS POKYČIAI

Sprendžiant gyventojų užimtumo problemas, labai svarbus vaidmuo tenka

vyrų ir moterų skaičiaus pokyčių dinamikai. Atsižvelgiant į

tai, formuojama

ūkio infrastruktūra bei darbo vietos. Kaip minėta, moterys sudaro beveik 53

proc. lietuvos gyventojų. Jų persvara būdinga ir kaimui, ir miestui.

Lietuvos gyventojų pagal lytį statistiniai duomenys parodyti 1.4 lentelėje.

1.4 lentelė

Gyventojų skaičius pagal lytį

|Metai |Vidutinis metų skaičius, tūkst. |Procentais |

|1959 |2696,7 |1238,2 |1458,5 |45,9 |54,1 |

|1970 |3118,9 |1462,8 |1656,1 |46,9 |53,1 |

|1979 |3391,5 |1599,4 |1792,1 |47,2 |52,8 |

|1989 |3674,8 |1739,0 |1935,8 |47,3 |52,7 |

|1990 |3722,3 |1762,6 |1959,7 |47,4 |52,6 |

|1991 |3741,7 |1772,0 |1969,7 |47,4 |52,6 |

|1992 |3741,7 |1771,4 |1970,3 |47,3 |52,7 |

|1993 |3730,2 |1764,8 |1965,4 |47,3 |52,7 |

|1994 |3720,8 |1758,9 |1961,9 |47,3 |52,7 |

|1995 |3714,8 |1754,6 |1960,2 |47,2 |52,8 |

|1996 |3709,5 |1750,8 |1958,7 |47,2 |52,8 |

|1997 |3707,2 |1749,0 |1958,1 |47,2 |52,8 |

|1998 |3704,0 |1747,1 |1956,9 |47,2 |52,8 |

|2001 |3491,0 |1632,0 |1858,7 |46,8 |53,2 |

Pavyzdžiui, 2001 m. Alytaus teritorijoje gyvena 104700 gyventojai, t.

sk. mieste – 72300. Daugiau kaip pusę gyventojų sudarė moterys. Alytaus

mieste moterų 1300 daugiau negu vyrų. Didžiausią grupę pagal amžių –– 28,8 %

– sudaro 30-49 metų piliečiai.

Darbingo amžiaus skaičius sudarė 66162 tame skaičiuje moterys – 32890.

Moterų lyginamasis svoris bendrame dirbančiųjų skaičiuje – 0,51. Mieste

darbingo amžiaus gyventojų – 49312, kaime –16850. 1000–čiui darbingo

amžiaus gyventojų teko 582 nedarbingo amžiaus ir 671 uužimti gyventojai.

Vyrų ir moterų skaičiaus skirtumas Lietuvoje palengva mažėja. Po

Antrojo pasaulinio karo vyrų buvo mažiau, nes jų nemažai žuvo kare. Dabar

vyrų ir moterų beveik vienodai, nors berniukų gimsta daugiau negu

mergaičių. Darbingo amžiaus vyrų ir moterų skaičius labai svarbus

ekonominiu požiūriu, ypač tai svarbu rengiant specialistus. Ne visos darbo

vietos ir profesijos vienodai tinka moterims ir vyrams.

1.4. GYVENTOJŲ SENĖJIMAS

Gyventojų senėjimas priklauso nuo daugelio veiksnių, kurie apsprendžia

gimstamumą, žmonių mirtingumą ir kt. Lietuvos gyventojų pasiskirstymas

pagal amžiaus grupes po Nepriklausomybės atkūrimo parodytas 1.5 lentelėje.

1.5 lentelė

Gyventojai amžiaus grupėmis, tūkst.

| | | | |i | | | |

|1994 |2827,8 |1852,7 |1852,7 |. |65,5 |65,5 |- |

|1995 |2846,1 |1902,8 |1897,6 |48,2 |66,9 |66,7 |7,1 |

|1996 |2848,9 |1879,3 |1855,2 |54,1 |66,0 |65,1 |7,3 |

|1997 |2846,4 |1859,3 |1778,2 |81,1 |65,3 |62,5 |6,4 |

|1998 |2848,2 |1740,7 |1675,0 |85,7 |61,1 |58,8 |7,8 |

|1999 |2853,9 |1752,6 |1643,6 |109,0 |61,4 |57,6 |9,1 |

|2000 |2932,1 |1783,5 |1559,0 |198,5 |64,3 |54,0 |12 |

|2001 |2973,1 |1745,0 |1439,4 |217,4 |69,2 |56,9 |12,5 |

2.1 lentelėGyventojai ir darbo jėga

Kaip pasiskirsto darbo jėgos užimtumas pagal amžiaus grupes, matyti iš

2.4 paveikslo.

2.4 pav. Darbo jėgos pasiskirstymas pagal amžiaus grupes

Lietuvos gyventojų užimtumo struktūra pateikta 2.2 lentelėje.

2.2 lentelė

Lietuvos ggyventojų užimtumas (procentais) atskirose ūkio šakose

|Ūkio šaka |1939 |1960 |1990 |1993 |2001 |

|Pramonėje |6,4 |23,4 |30,0 |25,7 |24,0 |

|Žemės ūkyje |76,8 |53,8 |18,6 |22,5 |16,2 |

|Paslaugose |16,8 |22,8 |51,4 |51,8 |55,8 |

|Statyba | | | | |4 |

|Iš viso |100,0 |100,0 |100,0 |100,0 |100,0 |

Visišką gyventojų užimtumą sąlygojo ir tai, kad jis buvo reguliuojamas

darbuotojų neefektyviu panaudojimu, darbo apmokėjimo lygiava ir kt. Dėl to

kartais ir trūkdavo kvalifikuotų darbininkų ir specialistų. Norėčiau

teigti, kad užimtumas buvo dirbtinis, nes neturinčių darbo žmonių apskaitos

nebuvo, o faktiškai tokių žmonių buvo.

Atkūrus nepriklausomybę, perėjus į rinkos sąlygas, gyventojų užimtumas

pasikeitė. Dirbančių gyventojų kasmet pradėjo mažėti. Pertvarkant pramonę,

žemės ūkį, statybų industriją, įgyvendinant privatizaciją, buvo atleidžiami

apskaitos ir planavimo specialistai, vyresnio amžiaus žmonės ir kt.

Pradėjus reformuoti ekonomiką, daug žmonių pradėjo dirbti neoficialiai,

žymiai sumažėjo dirbančiųjų pramonėje, o padaugėjo – paslaugų sferoje.

Atsikuriantis privatus žemės ūkio sektorius rodo, kad čia dirba senyvo

amžiaus žmonės, o jaunų ūkininkų – iki 30 metų – yra tik 5 proc.

Dėl privatinės nuosavybės gausėjimo įvyko ir gyventojų užimtumo

pasikeitimas pagal nuosavybės formas; tai parodyta 2.5 pav.

2.5 pav. Gyventojų užimtumas pagal nuosavybės formas

2.4. BEDARBYSTĖS LYGIS

Bedarbiai – tai nedirbantys darbingo amžiaus asmenys, nesimokantys

dieninėse mokymo įstaigose, užsiregisravę gyvenamosios vietos valstybinėje

darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę profesiniam mokymui.

Paprastai bbedarbiai klasifikuojami į: priešpensinio amžiaus, ilgalaikiai ir

jaunimas.

Priešpensinio amžiaus bedarbiai – asmenys, kuriems iki teisės gauti

visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip 5 metai. Šios grupės žmonėms

sunkiausia gauti darbą pagal turimą specialybę ir sunku įsigyti naują

specialybę. Darbdaviai juos nenoriai priima į darbą.

Ilgalaikiai bedarbiai – bedarbiai, užregistruoti gyvenamosios vietos

valstybinėje darbo biržoje daugiau kaip 12 mėn.

Prie jaunimo bedarbių grupės priskiriami darbingo amžiaus asmenys iki

25 metų amžiaus.

2002 m. sausio 1 d. Lietuvoje buvo užregistruoti 249700 bedarbiai. Tai

8,3 tūkstančiais mažiau negu per 2000 metus.

Nedarbo lygis šalyje 2001 m. lapkričio 1 d. buvo 12,6 proc., kai tuo

tarpu vidutinis metinis nedarbo lygis 2000 m. – 11,9proc.

Šalies bedarbių struktūra 2001m. pabaigoje pateikta 2.3 lentelėje.

|Rodikliai |Žmonių skaičius |Procentai |

|Užregistruota iš viso |249,7 |100 |

|iš jų: | | |

|Vyrų |137,9 |55,3 |

|Moterų |111,8 |44,7 |

|Jaunimo |58,8 |23,5 |

|Pirmą kartą pradedančių veiklą |31,8 |12,7 |

|Iš naujo (po 1 m.) siekiančių |85,2 |34,1 |

|darbinės veiklos |132,6 |53,1 |

|Neseniai (iki 1 m.) praradę darbą | | |

2.3 lentelė.Šalies bedarbių struktūra 2001 m. pabaigoje

Mažiausias nedarbo lygis buvo Anykščiuose (7,1 proc.), Kretingoje ir

Trakuose (8,1 proc.). Didžiausias Druskininkuose (28 proc.), Akmenėje (24

proc.), Pasvalyje (22,8 proc.). Alytuje bedarbystės lygis 2002 metų vasario

pabaigoje sudarė 12,6 %, tuo tarpu 2002 metų ppradžioje – 12,8 %. Palyginus

su metų pradžia, bedarbystės lygis sumažėjo 0,2 punkto. Alytaus bedarbystės

lygis pagal atskiras besikreipiančiųjų bedarbių struktūras pateiktas 2.6

lentelėje.

2.6 lentelė.Alytaus darbo jėgos pasiūlos struktūra 2001 m.

| |Viso |Lyginamoji |

| | |Dalis (%) |

|Visumnė darbo jėgos pasliūla |50900 | |

|-mieste |38500 |75,6 |

|-kaime |12400 |24,4 |

|Besikreipiančiųjų struktūra |7883 | |

|Jaunimas (iki 25 m. amžiaus) |1921 |24,4 |

|Moterys |3236 |41,1 |

|Vyrai |4647 |58,9 |

|DIRBĘ IKI 1 M. PERTRAUKOS, iš jų: |4285 |54,4 |

|-žemės ūkyje |213 |5,0 |

|-pramonėje |1909 |44,5 |

|-statyboje |706 |16,5 |

|-paslaugose |1457 |34,0 |

|ILGĄ LAIKĄ NEDIRBĘ (daugiau nei 1m.)|2663 |33,8 |

|Nedirbę, iš jų: |935 |11,9 |

|-absolventai |446 |47,7 |

|-abiturientai |23 |2,5 |

|Netekę darbo darbdavio valia |1552 |19,7 |

|Po terminuotos darbo sutarties |1692 |21,5 |

|Pasirengę darbo rinkai, iš jų: |2655 |33,7 |

|-aukštasis išsilavinimas |196 |7,4 |

|-aukštesnysis išsilavinimas |672 |25,3 |

|-profesinis išsilavinimas |1787 |67,3 |

|Nepasirengę darbo rinkai, iš jų: |5228 |66,3 |

|-nekvalifikuoti |1598 |30,6 |

|DARBO PASIŪLOS STRUKTŪRA |6513 | |

|Moterys |2799 |43,0 |

|Vyrai |3714 |57,0 |

|Jaunimas (iki 25 m. amžiaus) |911 |14,0 |

|Ilgalaikiai |1956 |30,0 |

|Miesto gyventojai |4489 |68,9 |

|Kaimo gyventojai |2024 |31,1 |

Visoje šalyje bedarbio pašalpas per 2001 m. gavo 3928 tūkst. žmonių.

Minimali bedarbio pašalpa buvo 135 Lt., o maksimali – 250 Lt.

Netolygus bedarbystės lygis yra

bedarbių pagal išsimokslinimą. Tai

patvirtina statistiniai bedarbių duomenys parodyti 2.6 pav

2.6 pav. Bedarbiai pagal išsimokslinimą (2001m.)

Analizuojant šalies gyventojų bedarbystės problemą, išryškėja, kad

kasmet daugėja ieškančių darbo žmonių. Prie ieškančių darbo grupės

priskiriami ir turintys darbą, bet nepatenkinti turimo darbo sąlygomis,

arba keičiantys gyvenamąją vietą, ir pan.

Ne mažiau svarbi jaunimo bedarbystės problema. Lietuvos darbo biržos

duomenimis, galima teigti, kad jaunimo bedarbystė stabilizavosi, bet tai

neskatina didelio optimizmo, nes ne visi darbo neturintys jauni žmonės

kreipiasi į darbo biržas.

Alytaus darbo biržos duomenimis, 2001 m. įį darbo biržą kreipėsi: 1921

įvairių mokyklų absolventai ir abiturientai, tame skaičiuje baigę

profesines mokyklas, aukštesniąsias, aukštąsias. Jaunimo įdarbinimo

problema tampa vis aktualiasnė, ypač neturinčio profesinio pasirengimo. Net

ir kvalifikuotus darbininkus ar specialistus darbdaviai renkasi nenoriai,

motyvuodami tuo, kad jie neturi reikiamos darbo praktikos.

Pažymėtina, kad baigę aukštąsias mokyklas, darbo dažniausiai ieško

kitais būdais, darbo biržos paslaugomis naudojasi nedaugelis. Pastebėtina,

kad dalis jų naudojasi Darbo Centro paslaugomis, kur nėra privalomos

registracijos.

Iš 2.7 pav. galima pamatyti koks bedarbystės lygis yra Alytuje pagal

bedarbių grupes.

2.7 pav. Alytaus bedarbystės lygis ppagal atskiras bedarbių grupes

Palyginus vyrų ir moterų bedarbystės lygį, galima konstatuoti, kad

vyrų bedarbystės lygis didesnis. Tai priklauso nuo kelių priežasčių – darbo

vietų mažinimo valstybės valdymo ir kitose veiklos sferose. Aptarnavimo

įmonės kaimo vietovėse baigia išnykti.

Didžiausias moterų bedarbių skaičius (61 pproc.) yra nuo 50 iki 54 m.

amžiaus grupėje. Čia nemažą įtaką turi ir jų sveikata, bei kitos šeimyninės

priežastys. Daugiausia moterų bedarbių – turinčių aukštąjį išsilavinimą

(65,2 proc.). Baigusios aukštąsias mokyklas, moterys dažniausiai sukuria

šeimą, keičia gyvenamąją vietą ir kt., o tada sunkiau susirasti darbą pagal

specialybę. Gana svarbi priežastis – ir vis neatsigaunanti šalies ekonomika

bei gamyba pramonėje, žemės ūkyje ir paslaugų sferose.

Bedarbių statistiniai duomenys rodo oficialią būklę Lietuvoje. Tačiau,

kaip jau sakyta, yra vadinamasis paslėptasis nedarbas. Kai kas dirba ne

visą darbo dieną ar savaitę, gauna minimalią algą, priversti išeiti

nemokamų atostogų ir pan. Neoficialiais duomenimis, 30-35 tūkstančiai

žmonių kas mėnesį išleidžiami nemokamų atostogų.

Bedarbių atsiranda dėl įvairių priežasčių: etatų mažinimo, įmonių

likvidavimo, išėjimo iš darbo savo noru, sumažėjus darbo vietoms ir kt.

Didžiausia bedarbių dalis (67 pproc.) ieško darbo per Darbo biržą, 63

proc. Iško per pažįstamus ar draugus, o mažiausiai naudojasi (7,8 proc.)

privačių darbo biržų paslaugomis (2.5 lentelė).

2.5 lentelė

Bedarbių darbo paieškos būdai 2001 m.

Statistikos departamento duomenys rodo, kad 57,1 proc. bedarbių

pageidauja gauti nuolatinį darbą, 42,4 proc. – bet kokį darbą.

1. NEDARBO MAŽINIMO GALIMYBĖS

1. ŽMONIŲ ĮDARBINIMAS

2001 metais pavyko įdarbinti tik kas trečią bedarbį; įdarbinta per

103,7 tūkstančius ieškančių darbo asmenų, t.y. 15 tūkstančių daugiau negu

per 2000 metus.

Žmonės įdarbinami per Teritorines darbo bbiržas. Kasdien jas aplanko

apie 15 tūkstančių žmonių, kuriems trūksta kokios nors konsultacijos darbo

gavimo klausimais.

Bedarbių įdarbinimas tarpininkaujant darbo biržai turi tendenciją

didėti. 2001m. Alytaus darbo biržos duomenimis, realizuojant darbo jėgos

pasiūlos ir paklausos programas įdarbinti 4795 bedarbiai, bei 3228

bedarbiai dalyvavo įvairiose darbo rinkos programose, 397 pradėjo savo

verslą savarankiškai. Viso akttyviose priemonėse, kartu su įdarbinimu

dalyvavo 8620 bedarbių kas sudaro 109% nuo naujai užregistruotų bedarbių.

Palyginus su 2000 metais įdarbinta 295 bedarbiais arba 10 % daugiau.

Alytaus darbo biržos veikla pagal darbo paklausos ir pasiūlos

programos rezultatus matosi iš 3.1 pav.

3.1 pav. Alytaus miesto įdarbinimo rezultatai

Daugiausia bedarbių įdarbinta pramonės sektoriuje – 41,7%, paslaugų

sektoriuje – 35,8%, statyboje – 19,7% ir žemės ūkyje – 2,8%.

Specialistų tarpe daugiausia įdarbinta buhalterinės apskaitos ir

finansų specialistų, verslo administratorių, vadybininkų, inžinierių

mechanikų – technologų, darbininkų – siuvėjų, pardavėjų, virėjų ir

kulinarių, metalo apdirbimo staklininkų ir šaltkalvių. Alytaus darbo jėgos

paklausa ir pasiūla pavaizduota 3.2 pav.

3.2 pav.Darbo jėgos pasiūla ir paklausa Alytuje

2. DARBO VIETŲ PAIEŠKA IR KŪRIMAS

Šalies gyventojų užimtumo didinimas ir bedarbystės mažinimas priklauso

nuo ūkyje esančių darbo vietų. Jų skaičių lemia gamybos, paslaugų plėtra,

technikos pažangos lygis ir kt. Galiausiai darbo vietos atsiranda

neprikausomai nuo ieškančių darbo žmonių gyvenamosios vietos.

Laisvų darbo vietų dinamika pagal statistikos duomenis pateikti 3.1

lentelėje.

3.1 lentelė. Laisvos darbo vvietos Lietuvoje

|Rodikliai |1992 |1994 |1996 |1998 |2000 |2001 |

|darbo vietų per |35,9 |47,5 |37,1 |55,5 |107,5 |115,2 |

|Užregistruota |124,7 |154,9 |132,5 |213,5 |183,6 |249,7 |

|tūkst. |3 |3 |4 |4 |1,7 |2 |

Darbo vietų pasiūla gali būti atskiruose rajonuose, miestuose didesnė

ar mažesnė už darbo jėgos pasiūlą ar paklausą. Kamet pastebima laisvų darbo

vietų daugėjimo tendencija. Tai rodo šalies ekonomikos kilimą. Pavyzdžiui,

2001 m. darbo vietų turėjo padidėti 3,2 proc. palyginti su praėjusiais

metais. Praktiškai ne vien tik kuriamos naujos darbo vietos, bet kartu dėl

įvairių priežasčių ir sąlygų ir likviduojamos esamos. Todėl tų metų balanse

gali darbo vietų ir sumažėti. 2001 m. naujų darbo vietų steigimo prognozė

pagal ūkio sritis parodyta 3.3 paveiksle.

3.3 pav. Naujų darbo vietų 2002 m. steigimo prognozė

Absoliutiniais dydžiais 2002 m. planuota įkurti 26,2 tūkstančių naujų

darbo vietų, atitinkamai likviduojant – 17,8 tūkstančių darbo vietų.

Valstybiniame sektoriuje steigiamos vietos sudarys vos 6 proc. Didžioji

dalis (55 proc.) darbo vietų bus įsteigta penkių didžiųjų mmiestų

teritorijose. Daugiau darbo vietų likviduoti negu įsteigti numato

valstybinės bei žemės ūkio ir susijusia veikla užsiimančios įmonės, tuo

tarpu pramonės, statybos ir paslaugų sektoriuose darbo vietų bus steigiama

daugiau.

Vykstant privatizacijai, daugiausia naujų darbo vietų sukuriama

privačiame sektoriuje.

Dar vienas būdas didinti darbo vietų – plėsti verslą. Darbo biržos

šiam tikslui skiria neprocentines paskolas, kurios daugiausia naudojamos

žėmės ūkio produkcijai auginti bei perdirbti. Verslo organizavimo programa

finansuojama iš užimtumo fondo.

Neprocentinių paskolų paklausa nuo 1992 m. didėjo, bet per

pastaruosius dvejus metus vėl ženkliai sumažėjo. Tai paaiškinama

pasikeitusia paskolos gavimo tvarka. Norint gauti paskolą, reikia turėti 24

mėnesių socialinio draudimo stažą ir atitinkamą garantą.

Nuo 1995 m. atsirado verslo organizavimo būdas – suteikti lengvatiniai

veiklos patentai. Imant patentą – mažiau rizikos ir nereikia užstatyti savo

turto, todėl lengvatinių patentų skaičius turi tendenciją didėti. Darbo

biržų teikiama finansinė parama darbo vietų kūrimui versle turi teigiamą

prasmę.

Vis dar yra ekonominių ir socialinių sunkumų žemės ūkyje. Pagrindinė

priežastis ta, kad dauguma kaimo gyventojų apsiriboja darbu savo ūkyje ir

nedidelę dalį produkcijos skiria pardavimui.

Darbo rinkos specialistai prognozuoja, kad didės specialistų darbo

poreikis. Tai pasakytina apie socialinių mokslų, prekybos, verslo, vadybos,

mokytojų, medicinos ir kitas specialybes.

3.3. DARBO RINKOS PROFESINIS MOKYMAS

1992 m. įkurta Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba (LDRMT), kuri yra

valstybinė darbo rinkos reguliavimo ir koordinavimo institucija, pavaldi

Socialinės apsaugos ir darbo

ministerijai. Darbo rinkos mokymo centruose

iki 2002 m. sausio 1 d. buvo apmokyta, perkvalifikuota ir pakelta

kvalifikacija per 340 tūkst. darbininkų ir tarnautojų. Teritorinėse darbo

rinkos mokymo tarnybose nuo 1993 m. iki 2002 m. sausio mėn. 1 d. įvairiomis

konsultavimo formomis pasinaudojo apie 204 tūkst. žmonių, iš jų apie 70

proc. asmenų – darbo biržų siuntimu. Be to, per minėtą laikotarpį buvo

konsultuota apie 37,5 tūkst. moksleivių, jų tėvų profesijų pasirinkimo ir

kitais klausimais.

Analizuojant 2001 m. darbo rinkos profesinio mokymo rezultatus,

matyti, kad per antrą pusmetį buvo pperkvalifikuoti bei naujai apmokyti –

10256 žmonės. Didžiausią dalį sudarė žmonės, ieškantys darbo, bedarbiai,

turintys nepaklausias darbo rinkoje profesijas, taip pat profesinio

pasiruošimo neturintis jaunimas.

Teritorinėse darbo rinkos mokymo tarnybose įvairiomis konsulatavimo

formomis per tą patį laikotarpį pasinaudojo 13244 žmonės.

Populiarus Darbo rinkos mokymo centras; jo paslaugomis naudojamasi

pagal darbo biržų siuntimus bei individualiai.

Kasmet tobulinama darbo rinkos profesinis mokymas, ieškoma naujų

formų, atnaujinamos programos ir kt., nes tai daro didelią įtaką šalies

gyventojų užimtumo didinimui ir bedarbystės mažinimui.

3.4. GYVENTOJŲ UŽIMTUMO PROGRAMŲ ĮGYVENDINIMAS

Lietuvos valstybė per DDarbo biržą įgyvendina gyventojų užimtumo ir

bedarbystės mažinimo programas. Į gyventojų užimtumo programas teritorinės

darbo biržos įtraukia tūkstančius ieškančiųjų darbo. Pavyzdžiui, vykdydamos

darbo jėgos pasiūlos ir paklausos derinimo programą, teritotinės darbo

biržos siekia užtikrinti, kad daugiau gyventojų turėtų nuolatinį

atitinkantį jų pasirengimą darbą.

Prie aktyvių darbo rikos programų priskiriamos: darbo vietos

išsaugojimo; darbo rinkos profesinio mokymo; grupinės pieškos bei užimtumo

rėmimo programos.

Teritotinės darbo biržos, vykdydamos darbo vietos išsaugojimo

programas, padeda dirbantiesiems, kuriems gresia atleidimas iš darbo dėl jų

žemos ar neatitinkančios naujos darbo vietos kvalifikacijos, – įtraukia

juos į prevencinio profesinio mokymo programą. Darbo biržos, apmokydamos

dirbančiuosius naujų profesijų ar keldamos kvalifikaciją, sudaro jiems

sąlygas dirbti toje pačioje įmonėje.

Pagal darbo rinkos profesinio mokymo programas teritorinės darbo

biržos padeda darbo ieškantiems žmonėms įsigyti tokią profesiją ir

kvalifikaciją, kokios reikės artimiausiu laikotarpiu. Vykdant šias

programas daugiausia apmokomi bedarbiai, kurie įsigyja naują profesiją arba

pakelia savo kvalifikaciją. Didesnė dalis (53,2 proc.) apmokytųjų

įsidarbina iš karto po apmokymo, o beveik 70 proc. – po trijų mėnesių.

Darbo biržose steigiami darbo centrai, kurie padeda žmonėms išmokti

aktyvių darbo paieškos formų, suteikia jiems psichologinę pagalbą,

informaciją apie laisvas darbo vietas ne tik šalyje, bet ir užsienio

valstybėse. Ši forma vadinama grupinės paieškos programa.

Alytuje taip pat yra vystoma Darbo centro veikla, siekiant pagerinti

atviro klientų informavimo ir tiesioginio aptarnavimo paslaugas. Darbo

centre suformuotas kvalifikuotos darbo jėgos, bei bedarbių pasirengusių

dirbti laikinus darbus, bazės. Darbdaviai dažnai naudojasi šia informacija

apsirūpinant reikiamos kvalifikacijos darbuotojais. Darbo centre sukurta

papildoma kompiuterizuota darbo vieta, kurioje klientai testų pagalba gali

išsiaiškinti savo polinkius bei pasirinkti tinkamiausią profesiją, o taip

pat susipažinti su situacija darbo rinkoje, darbo biržos veikla ir kt.

Darbo centre kiekvieną dieną apsilanko nuo 200 iki 300 ieškančių darbo

asmenų, tame tarpe apie 20 % kurie nėra registruoti darbo biržoje.

Labai svarbus vaidmuo tenka užimtumo rėmimo programos įgyvendinimui.

Vykdydamos šią programą teritorinės darbo biržos padeda integruotis į

darbinę veiklą asmenims, kuriems taikomos papildomos užimtumo garantijos,

laikinai įdarbina į visuomeninius ar remiamus darbus, skatina bedarbius

susikurti sau darbo vietas.

Atlikti tyrimai rodo, kad mokymo programos gana efektyvios, tačiau

nepakankamai. Dažnai trūksta praktinio parengimo ir patirties. Todėl mokymo

programos tobulinamos ir pritaikomos konkrečioms darbo sąlygoms.

4. NEDARBO SOCIALINĖS IR EKONOMINĖS PASEKMĖS

4.1. SOCIALINĖS PASEKMĖS

Šalies gyventojų nedarbo socialinės pasekmės, sąlygoja gyventojų

nepasitenkinimą, žemą gyvenimo lygį; prastą sveikatą, nusikalstamumą ir kt.

Jau minėjome, kad dėl darbo netekimo padidėja mirtingumas, padaugėja

savižudybių, žmogžudysčių, teistumo ir kt. Šiuos nuostolius sunku deramai

įvertinti: žmonės prarandami, apvagiami, apiplėšiami, sumušami, o šių

nelaimių padariniai – vėl papildomos gydymo, įkalinimo, priežiūros ir kitos

išlaidos. O jeigu dar turėsime galvoje žmogaus degradavimą, atliekant

bausmę, prarandamą darbingumą dėl įvairių sveikatos sutrikimų, tai bus dar

ryškesnės neigiamos nedarbo socialinės pasekmės. Aišku neteisinga būtų

teigti, kad nusikaltimus sąlygoja vien nedarbas, bet tai yra viena iš

priežasčių.

Darbas yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis, tad jį praradus žmogus

neturi pinigų minimalioms gyvenimo reikmėms: pavalgyti, buto nuomai,

sveikatos poreikiams ir kt. Kyla nesutarimai šeimoje, ligos, mažėja žmonių

išsilavinimas ir kt.

4.2. EKONOMINĖS PASEKMĖS

Gyventojų užimtumas ir bedarbystė turi tiesioginę įtaką šalies ūkio

ekonomikai ir jos augimo tempams. Žmogaus darbas yra vienas iš pagrindinių

gamybos veiksnių, be kurių kapitalas ir žemė negali dalyvauti gamybos

procese.

Jeigu norime darbo veiksnį įvertinti ekonominiu požiūriu, išskiriamas

kiekybinis ir kokybinis darbo potencialas. Kiekybinį darbo potencialą

parodo šalies gyventojų skaičius, o kokybinį – techninis ekonominis ir

teisinis gyventojų išsimokslinimo lygis. Taigi juo daugiau žmonių ir

aukštesnės kvalifikacijos dalyvauja gamyboje, tuo daugiau sukuriama

materialinių vertybių ar suteikiama paslaugų, didėja bendras vidaus

produktas, nacionalinės pajamos. Gerėjant šiems rodikliams, didėja

valstybės biudžetas, daugiau lėšų galima skirti šalies gyventojų

socialiniams, ekonominiams ir kultūriniams poreikiams. Tik didinant darbo

vietų skaičių ir darbo intensyvumą pasieksime norimus rezultatus rinkos

ekonomikos sąlygomis.

4.3. MINIMALIOS ALGOS REGULIAVIMO ĮTAKA NEDARBUI

Šalies vyriausybė, siekdama išspręsti gyventojų socialines problemas,

reguliuoja minimalią algą – ją didina. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad taip

gerinamos žmonių gyvenimo sąlygos. Tačiau tai sukelia ir neigiamus

padarinius. Mokslininkų atlikti tyrimai rodo tiesioginį minimalios algos ir

nedarbo ryšį. Pasak Vilniaus verslo konsultacijų centro direktoriaus

pavaduotojo dr. R.Darulio, “Ekonomikos teoretikams nekelia abejonių ryšys

tarp darbo užmokesčio ir nedarbo. Minimalios algos didinimas didina

nedarbą”. Tame pačiame šaltinyje teigiama, kad, padidinus minimalų

atlyginimą 70 Lt, nedarbas padidėjo 0,2 – 0,4 proc. Gal tai sutapimas?

Tikriausia iš tiesų yra priklausomybė tarp minimalios algos ir nedarbo.

Pirmiausia, bedarbių padaugėja todėl, kad nauji į darbą priimti žmonės

nesugeba uuždirbti minimalaus atlyginimo (430 Lt) ir priversti palikti įmonę

ir darbą, nes įmonės neturi juridinės teisės mokėti mažiau negu minimalus

atlyginimas. Išmokėjus neuždirbtus pinigus, didėja gamybos kaštai, brangsta

produkcija ar paslaugos, kartu mažėja pelnas, tai veikia rinkos poreikius.

Gal minimalus atlyginimas turi didesnį ekonominį poveikį biudžetinėse

įmonėse ir organizacijose, kurios nekuria materialinių vertybių. Taigi,

jeigu įmonės galėtų mokėti mažiau negu nustatytas minimalus atlyginimas,

t.y. už faktiškai atliktą darbą, žmonės nebūtų atleidžiami ir galėtų

rinktis darbą ar bedarbystę. Į trumpesnį darbo laiką žmonės žiūri

skeptiškai – mano, kad jais norima atsikratyti ir pan. Be to, darbo

neturintis žmogus, naudojasi socialinėmis lengvatomis, dėl to sąmoningai

einama į darbo biržas. Minimalūs atlyginimai itin veikia žemos

kvalifikacijos darbininkus, neturinčius specialybės ir pan. Statistiniai

duomenys rodo, kad mažuose miesteliuose, kaimuose žmonės dirba už minimalų

atlyginimą, nes labai trūksta darbo vietų, neveikia ir nereikalingos

“nelegalios darbo biržos”. Didesniuose miestuose, stambesnėse įmonėse

minimalūs atlyginimai neturi didesnės reikšmės, nes dauguma uždirba daugiau

negu minimalus atlyginimas, o be to, čia lengviau gauti ir “nelegalų”

darbą, ir naudotis “Bedarbystės statusu”.

Dr. R.Darulio nuomone, minimali alga priverčia legalizuoti tik

nedidelę dalį gaunamų pajamų, tačiau kur kas didesnę dalį išstumia iš

legalios už nekvalifikuotą darbą, norint mokėti 400 Lt per mėnesį. Žmonės,

dirbantys nelegaliai, gali registruotis darbo biržose, nurodydami bet

kokias priežastis ir naudotis bedarbio lengvatomis. Jeigu ir toliau bus

didinamas minimalus atlygis, po kelerių

metų nadarbas gali viršyti 20 proc.

Kiekvieno žmogaus atlyginimą turėtų reguliuoti darbo pasiūlos ir paklausos

santykis. Minimaliųjų algų nustatymas yra daugiau politinis žingsnis; jis

nemažina bedarbystės šalyje. Minimalia alga vytis infliacijos procesą yra

neteisinga. Didinant algas, auga ir pinigų masė ir toliau didėja

infliacija. Infliacija valdoma laikinai, o ją sustabdyti įmanoma kuriant

naujas darbo vietas, mažinant bedarbystę ir didinant gamybos augimo tempus.

4.4. PSICHOLOGINĖS BEDARBYSTĖS PASEKMĖS

Kiekvienas žmogus savo darbu kuria, išreiškia sugebėjimus, planuoja

pajamas ir ateities gyvenimą. Šio proceso pradžia – žmogaus jaunystė, kada

renkamasi specialybė bei gyvenamoji vieta. Kai žmogaus svajonės

neišsipildo, jis negauna darbo ar jį praranda, žmogus nusivilia, neretai jį

ištinka depresija, o jos pasekmės sunkiai nusakomos. Labai svarbūs

psichologiniai tyrimai, kaip žmonės reaguoja į bedarbystę. Pirmieji

bedarbystės psichologiniai tyrimai buvo atlikti šio amžiaus trečiame

dešimtmetyje Vakarų Europos valstybėse. Jie parodė, kad nedarbo

psichologiniai padariniai siejasi su ekonomimėmis gyvenimo sąlygomis ir

skurdu. Šio laikotarpio mokslininkai ieškojo atsakymų į šiuos klausimus:

– kaip bedarbystė veikia žmogaus asmenybę, jos elgseną, santykius su

aplinka;

– kokią reikšmę suvokiant nedarbo situaciją, ją išgyvenant ir siekiant

rasti kitą darbą, turi ankstesnė profesinė veikla, socialinė padėtis,

asmeninės žmogaus savybės;

– koks vaidmuo, išgyvenant nedarbo situaciją tenka ekonominiams

veiksniams, nuo kurių priklauso šeimos pajamos ir gyvenimo lygis.

Literatūroje nurodomos šios svarbiausios bedarbystės psichologinės

pasekmės: labai neigiami emociniai išgyvenimai, sumažėjęs žmogaus gebėjimas

prisitaikyti, bendravimo sutrikimai ir kt. Žmogus netenka įprastų

bendravimo galimybių, nutrūksta įprastiniai svarbūs socialinai ryšiai. Tai

sukelia streso būklę. Pasikeitusios ekonominės gyvenimo sąlygos sukelia

neigiamus psichologinius reiškinius, nes žmogus nebeturi sąlygų tenkinti

savo gyvenimo poreikių, nesugeba prisitaikyti prie kitų žmonių ir gali

pajusti depresiją, kuri veikia žmogaus fizinę ir psichinę būklę.

D.Bagdžiūnaitė straipsnyje “Bedarbystės psichologiniai aspektai” rašo,

kad atleidimas iš darbo pagal emocinį poveikį užima aštuntą vietą ir jam

suteikiami 47 balai iš 100 galimų. Tai situacija, sukelianti neigiamas

emocijas, baimę, beviltiškumo jausmą, nepasitikėjimą savo jėgomis, įtemptus

santykius su artimais žmonėmis. Ne mažiau svarbūs išgyvenimai ir dėl savo

profesinės kvalifikacijos praradimo, nes nedirbantis žmogus ją praranda, o

persikvalifikuoti ne kiekvienas sugeba ir gali. Dėl šių ir kitų priežasčių

žmonės netenka darbingumo, neretai suserga, nueina gyvenimo klystkeliais ir

pan.

IŠVADOS, PASIŪLYMAI

Išsiaiškinus bedarbystės socialines ir ekonomines pasekmes, kyla

klausimai: ar galima išvengti bedarbystės? O gal tam tikras bedarbystės

lygis reikalingas? Į pirmąjį klausimą galima vienareikšmiškai atsakyti:

rinkos ekonomikos sąlygomis bedarbystės sunku išvengti, o gal ir neįmanoma.

Pasaulio šalių patirtis rodo, kad bedarbystės problema visur egzistuoja. Ji

iškyla dėl netolygios gamybos ir rinkos sąlygų, dirbančiųjų turimos ir

reikiamos kvalifikacinės struktūros. Formaliai bedarbystė buvo išspręsta

planinės ekonomikos sąlygomis – čia bedarbystė buvo išvengiama taikant

žemą, reguliuojamą, lygiavinį darbo užmokestį, kuriant darbo vietas,

įvertinant esamą darbo vietą ir kt. Nedirbantys, būdavo net prievarta

įdarbinami, vadinami veltėdžiais. Toks priverstinis įdarbinimas, darbo

apmokėjimas llygiavos principu neskatino darbo intensyvumo ir geros kokybės,

nemotyvavo branginti savo darbą, gerinti drausmę ir kt. Visa tai

negrįžtamai praėjo. Dabar šalyje įsitvirtino bedarbystė. Taigi ar ji

reikalinga? Manyčiau, kad ekonominiu požiūriu tam tikras bedarbystės lygis

yra naudingas. Pirmiausia drausmina dirbančiuosius, skatina branginti

turimą darbo vietą, kelti kvalifikaciją, o kartu ir darbo intensyvumą.

Įmonių, bendrovių ir organizacijų vadovai turi galimybę pasirinkti

reikiamos aukštesnės kvalifikacijos specialistus, darbininkus ir kartu

kelti jų darbui didesnius reikalvimus. Žinoma, visa tai skatinama darbo

užmokečiu. Darbo vietų konkurencija ekonominiu požiūriu yra naudinga bet

kurioje veiklos srityje. Tačiau bedarbystės lygis turėtų būti optimalus,

t.y. tik sudaryti konkurencijos sąlygas. Koks turėtų būti optimalus

bedarbystės procentas, konkrečiai sunku pasakyti. Tai priklauso nuo

daugelio veiksnių – darbo jėgos pasiskirstymo geografinėse vietovėse, jos

pasiūlos ir paklausos santykio. Kai kurių gamybininkų nuomone, optimalus

bedarbystės lygis turėtų būti 2–3 proc. Tai neturėtų didelių socialinių

ekonominių pasekmių ir užtikrintų pakankamą darbo intensyvumą.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Alytaus Darbo biržos „Darbo rinkos charakteristika ir veiklos

ataskaita“ 2001m. sausis – gruodis

2. B.Martinkus, A.Savanevičienė. Darbo ekonomika. K.: Technologija, 1996.

3. B.Martinkus. Darbo ištekliai ir jų naudojimas. K.: Technologija, 1998.

4. D.Bagdžiūnaitė. Bedarbystės psichologiniai aspektai. Lietuvos ūkis,

1994.

5. J.Bagdonavičius, L.Rinkūnas. Gyventojų užimtumo kitimas ir

prognozavimas Lietuvoje.

6. Konsultavausi su Alytaus Darbo biržos darbuotojais

7. Lietuvos Darbo biržos informacinis biuletenis 2002 m. Nr. 2

8. Lietuvos Darbo biržos informacinis biuletenis 2001 m. Nr. 11

9. Statistikos departamentas. Darbo jėgos užimtumas ir bedarbystė 1996 m.

Vilnius, 1997.

10. Statistikos departamentas. Darbo jėga, užimtumas ir nedarbas 1997 m.

Vilnius, 1998.

11. Statistikos departamentas. Lietuvos ekonominė ir socialinė raida.

Vilnius, 1998.

12. www.ldb.lt/alytus

13. www.ldb.lt/

14. www.std.lt/

———————–

[pic]

Natk[pic]ralus prieaugis

Natk[pic]ralk[pic]s nuostoliai

Visuminiai ekonomin[pic]sNatūralus prieaugis

Natūralūs nuostoliai

Visuminiai ekonominės sistemos darbo ištekliai

Visuomeniškai neorganizuoti

Visuomeniškai organizuoti

Rezerviniaia

Pasyvūs

Aktyvūs

Ivertinimas

Kvalifikacinis

Struktūrinis

Kiekybinis

Specializacinis

Efektyvumo

NEDARBO MASTAS

PRITEKĖJIMAS:

• DARBO ATSISAKĘ

• LAIKINAI NEDIRBANTYS

• PRIVERSTINAI PALIKĘ DARBĄ

• NAUJAI TAPĘ DARBO JĖGA

NUOTĖKIS:

• SUGRĮŽĘ Į DARBĄ

• NAUJAI PASAMDYTI

• NEBELAIKOMI DARBO JĖGA

[pic]