Darbo vietos ergonomika

Visiems gerai suprantama profesinių pakenkimų rizika dirbant atominėje

elektrinėje, statyboje, medžio padirbimo įmonėse ir t.t. Biurai, raštinės

ir įstaigos dažniausiai priskiriamos saugiai ir nekenksmingai darbo

aplinkai. Tradicinėse šių įstaigų darbo vietose, kai pagrindinės darbo

priemonės buvo rašiklis ir popierius, darbuotojas atlikdavo eilę fizinių

veiksmų ir turėjo pakankamai vietos kūno padėčių ir judesių įvairovei. Jis

galėjo tvarkyti dokumentus, naudotis telefonu, skaityti tekstą, keistis

informacija su kolegomis, spausdinti ir atlikti kitus veiksmus. Tokiam

įvairiam fiziniu požiūriu darbui, per žemas ar per aukštas stalas ar kėdė

negalėjo sukelti dirginančio poveikio ar ffizinio diskomforto. Vis daugiau

darbo vietų tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje aprūpinamos kompiuteriais. Deja,

kompiuterinė įranga ne tik palengvina darbą, bet gali ir rimtai pakenkti

sveikatai. Darbuotojai ištisas valandas dažnai be pertraukos praleidžia

prie kompiuterio. Vis daugiau darbuotojų biuruose ir valstybės tarnautojų

įstaigose praleidžia darbo dieną dirbdami su klaviatūra, pele ir visą laiką

žiūrėdami į displėjų. Dirbantis kompiuteriu tampa sistemos žmogus-

kompiuteris-aplinka dalimi. Sistemoje apriboti operatoriaus fiziniai

judesiai, dėmesys sukoncentruotas į displėjų, o abi rankos fiksuotos ant

klaviatūros. Dėl tokių darbo sąlygų kompiuterių vartotojai yra labiau

jautrūs darbo vietos trūkumams, tokiems kaip netinkamas apšvietimas,

nepatogūs baldai, nevykęs sistemos komponentų išdėstymas ir t.t. Fiksuota

darbo poza, netinkamas darbo stalo aukštis, regos įtampa tampa sveikatos

pakenkimų rizikos šaltiniu. Kad taip neatsitiktų, rūpinasi medicinos šakos

– ergonomikos – specialistai.

Ergonomika – tai mokslinė disciplina, tirianti žmogaus arba žmonių

grupių psichofiziologines galimybes, ribas ir ypatumus darbo procese,

naudojant įvairias technines priemones. Remiantis ergonominių tyrimų

išvadomis, kuriamos optimalios darbo sąlygos, didinančios darbo našumą,

užtikrinančios saugumą darbe, tausojančios žmogaus sveikatą, mažinančios

įtampą ir nuovargį. Ji remiasi technikos, fiziologijos, psichologijos,

higienos, anatomijos, biochemijos, biofizikos ir kitų mokslų duomenimis.

Ergonominis projektavimas apima žmogaus sugebėjimų įvertinimą,

optimizuojant sistemą žmogus – kompiuteris saugos, efektyvumo ir patogumo

žmogui kriterijais. Pagrindinis kompiuterizuotos darbo vietos organizavimo

principas – technika turi tarnauti žmogui, o ne žmogus turi prisitaikyti

prie technikos

Lietuvoje 2000 metų pradžioje buvo instaliuota apie 230000

kompiuterių. Įvertinant tai, kad daugelis šių kompiuterių yra kolektyviai

naudojami mokyklose, biuruose ar namuose, realiai šiuo metu apie pusė

milijono Lietuvos gyventojų dalį laiko arba net ir visą darbo dieną

praleidžia kompiuterių aplinkoje. Asociacijos INFOBALT duomenimis

pastaraisiais metais kasmet Lietuvoje buvo nuperkama ir instaliuojama apie

30000-40000 kompiuterių. Žemiau pateiktoje diagramoje parodyta, kaip

pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje augo bendras kompiuterių kiekis.

[pic]

Europos Sąjungos valstybėse kompiuterizacijos tempai yra gerokai

spartesni. Lietuva 1999 metais pagal šimtui šalies gyventojų tenkančių

kompiuterių kiekį pakankamai smarkiai atsiliko ne tik nuo pirmaujančių šiuo

požiūriu Europos Sąjungos valstybių, bet ir nuo kaimyninių valstybių –

kandidačių į Europos Sąjungą, kaip tai parodyta kitoje diagramoje.

[pic]

Įvertinant tai, kad mūsų kompiuterių klasės ar biurai su

kompiuterizuotomis darbo vietomis neretai organizuojami be didesnių

investicijų – paprasčiausiai ant darbo stalo atsiranda kompiuteris – tada

skeptikas ir klausia – aar kartu su kompiuteriu į darbo vietą neateina

papildoma rizika sveikatai.

Rizika sveikatai

Įsiviešpatavus šiuolaikinei informacijos ir komunikacijų

technologijai, žmogus tapo kompleksiškos sistemos “žmogus mašina”dalimi.

Personalinis kompiuteris jau senai tapo įprastu prietaisu ne tik darbo

vietose, bet ir daugelio žmonių namuose. Dirbant priešais ekraną, pastebimi

tokie padariniai:

• 60 proc. Žmonių skundžiasi atramos ir judamojo aparato

negalavimais;

• 60 proc. nuolat skauda galvą,

• 40 proc. vargina akių negalavimai;

• daugiau nusiskundimų dirbant kompiuteriu ilgą laiką;

• paprastai moterys išvardija daugiau negalavimų nei vyrai;

• žmonės su akiniais dažnai skundžiasi regėjimo sutrikimais. (H.D.

Kempf. 2001)

Žmogaus ir kompiuterio sąsajos problemos pradėtos nagrinėti 1980

metais. Ergonominių tyrimų metu nustatyta dirbančiųjų darbo vietose su

kompiuteriais sveikatos rizikos dėl ilgalaikės įtampos sindromo pagrindinės

priežastys:

1. blogas darbo vietų ir įrangos darbo vietose išdėstymas;

2. netikę kūno laikysenos įpročiai;

• menkas vartotojo supratimas apie darbo vietos su kompiuteriu

komforto svarbą.

Medikai kompiuterio poveikį sveikatai sieja su regėjimo problemomis,

kaulų ir raumenų sistemų pakenkimu, psichosocialinėmis problemomis bei

stresu, veido bei kaklo odos pažeidimais bei įtaka reprodukcinei sistemai.

Augantis susidomėjimas kompiuterių vartotojų sveikata jaučiamas nuo pat

pirmosios Tarptautinės mokslinės konferencijos „Darbas su videodisplėjais“,

įvykusios 1986 metais Švedijoje. Pirmieji moksliniai pranešimai apie

kompiuterių įtaką sveikatai atkreipė visuomenės dėmesį į darbo kompiuteriu

įtaką regos organui, jo nuovargiui ir pakenkimui. Vėliau susidomėta kaulų

ir raumenų sistemų pakenkimais, atsirandančiais dėl nepatogios kūno

padėties ir šių sistemų įtampos darbo metu. Tuo pačiu metu pradėta

diskutuoti apie protinio darbo krūvius, protinio nuovargio įvertinimo

metodus, stresą, monotoniją ir darbo organizavimo įtaką dirbančiųjų

sveikatai. Devintajame dešimtmetyje iškilo tokios naujos mokslinės

problemos, kaip darbo kompiuteriu įtaka nėščiųjų sveikatai, reprodukcinei

funkcijai, odos pakenkimai, susiję su padidintu jautrumu elektros krūviams,

o taip pat karpalinio tunelio sindromas, kurio atsiradimas sutampa su naujo

personalinio kompiuterio priedo – pelės – atsiradimu. Dvidešimtojo amžiaus

paskutiniojo dešimtmečio moksliniai tyrimai, nagrinėjantys dirbančiųjų

kompiuteriu sveikatos pakenkimus, orientuoti atskirų pakenkimų atsiradimo

priežasčių bei jų tarpusavio sąveikos tyrimui. Moksliniuose tyrimuose

pradedamas nagrinėti elektromagnetinės spinduliuotės žemų dažnių diapazone

poveikis sveikatai ir jo vystymosi mechanizmai. Gausios publikacijos

įvairiuose leidiniuose rodo problemos svarbą ir įvairius jos sprendimo

aspektus. Nustatyta, jog susirgimus ar atskirus sindromus lemia įvairūs

aplinkos veiksnių deriniai, kurių tarpe yra svarbiausi psichosocialiniai,

darbo organizavimo ir aplinkos veiksniai.

Lietuvoje jau dabar nemažai laiko – nuo keleto valandų per savaitę iki

ištisų darbo dienų su viršvalandžiais – kompiuterių aplinkoje praleidžia

bent pusė milijono įvairių specialybių, amžiaus ir polinkių žmonių.

Daugeliui Lietuvos gyventojų iškyla klausimas – ar darbo su kompiuteriu

sąlygos bent minimaliai tenkina saugos ir sveikatos reikalavimus.

Keliamą klausimą sudaro bent trys dalys:

1) kompiuterio kelias pas vartotoją – kiek patikimai gamintojas ar

tiekėjas užtikrina, kad kompiuterinė įranga yra kokybiška ir

atitinka jos kokybei keliamus saugos iir sveikatos reikalavimus;

2) kompiuterizuotos darbo vietos organizavimas – ar tikrai

vartotojui darbo metu neatsiranda rizikos laipsnis sveikatai;

3) kaip turi būti organizuotas darbas, kad rizika dirbančiojo

kompiuterio aplinkoje sveikatai būtų minimali ir kokios yra

susirgimų prevencijos priemonės.

Neteisingas veiklos kompiuterizuotoje darbo vietoje organizavimas gali

žymiai sumažinti darbingumą, pabloginti sveikatos stovį, sukelti depresiją

ir kitas nemalonias pasekmes. Abejingas požiūris į standartų reikalavimus,

higieninių normų ar rekomendacijų nesilaikymas gali nemaloniai atsiliepti

dirbančiojo sveikatai.

Pavyzdžiui, nugaros ir sąnarių skausmai – neteisingo sėdėjimo pasekmė.

Šių ligų gydymo kabinetai auga kaip grybai. Lietuvos ligoninėse dėl stuburo

degeneracinių pakitimų kasmet gydosi keli tūkstančiai darbingo amžiaus

žmonių. Skirtingai nei knyga, kompiuterio ekranas negali būti pajudintas,

ir dirbantis žmogus priverstas ilgai sėdėti viena, lyg ir įprasta, tačiau

žalinga poza. Toks sėdėjimas sukelia nepatogumą, dėl kurio savo ruožtu

atsiranda ligų. Paplitusi nuomonė, kad sėdėdamas žmogus pailsi. Be abejo,

taip ir yra, jeigu jis gali pasirinkti patogią padėtį ir laisvai ją keisti,

atsilošti, ištiesti ar užkelti kojas, pasidėti po šonu minkštą pagalvę.

Tačiau dirbant paprastai sėdima viena statiška poza. Sėdintis žmogus

patiria susijusį su kūno padėtimi mechaninį krūvį, reikalaujantį tik

fizinės įtampos, o ne raumenų darbo. Kai raumenys yra įtempti, į visus

audinius patenka mažai deguonies prisotintas kraujas, todėl pavargstama

daug greičiau nei dirbant judrų darbą. Statiškas darbas ir pasikartojantys

mažos amplitudės judesiai (dirbant su klaviatūra, pele)

– priežastys

mikrotraumoms atsirasti.

Mikrotraumomis vadinamas lėtas organizmo susidėvėjimas dėl nuolatinių

apkrovų. Besikartojančios mikrotraumos sukelia įvairių organizmo sutrikimų.

Tokie sutrikimai neatsiranda staiga, tuo jie skiriasi nuo makrotraumų –

pavyzdžiui, kojos ar rankos lūžių. Skausmas ar diskomfortas pradedami justi

po kelių mėnesių įtampos arba dar vėliau. Deja, tuomet paprastai jau

konstatuojamos ligos.

Ar galima jų išvengti? Taip. Yra bent du būdai: pirma – reguliariai

mankštintis, antra – teisingai susitvarkyti darbo vietą, atsižvelgiant į

ergonomikos specialistų patarimus.

Ergonomika kompleksiškai nagrinėja žmogaus galimybes ir ypatumus

darbe, kad galima būtų sukurti sąlygas, kurios skatintų darbo našumą ir

garantuotų saugumą. Ergonomikos žinios pritaikomos projektuojant gamybines

erdves, darbo vietas, baldus. Ergonomiškais vadiname tokius gaminius,

dirbant su kuriais rizika patirti mikrotraumų ar pajusti nuovargį yra

minimali, o darbo rezultatyvumas – maksimalus. Pavyzdžiui, kuriant

ergonomiškas darbo kėdes, atsižvelgiama į tai, kokia sėdėjimo padėtis

žmogui yra natūraliausia, palankiausia stuburo slanksteliams, kraujo

apytakos procesams, sukelia mažiausiai įtampos. Kėdė ir yra pagrindinis

ergonomiškos biuro darbo vietos elementas.

Kėdės pasirinkimas

Nuo pat vaikystės buvome mokomi sėdėti tiesiai, pasitempus, 90° kampu.

Tokie sėdėjimo įpročiai yra žalingi, nes labai apkrauna stuburo

tarpslankstelinius ddiskus bei sukelia statinę įtampą nugaros raumenims ir

padidina juosmens srities skausmų atsiradimo riziką.

Idealios sėdėjimo pozos nėra: kiek žmonių, tiek patogių kūno padėčių.

Tačiau yra bendrų patarimų, paremtų žmogaus anatomijos ir fiziologijos

tyrimais, kurių laikantis galima išvengti kraujo apytakos sutrikimų,

nugaros ir raumenų sskausmų

Gerai parinkta ir tinkamai sureguliuota darbo kėdė pati formuoja

taisyklingą sėdėjimo padėtį. Naudojantis netinkama kėde, kai dirbantysis

yra priverstas nepatogiai sėdėti, nugaros ir kojų raumenis veikia

nepageidautinas statinis krūvis. Taigi moderni ir ergonomiška kėdė – ne

snobiškas statuso ar įmonės klestėjimo ženklas, o būtinybė, paremta žmogaus

fiziologiniais poreikiais ir darbo efektyvumo sumetimais, darbuotojų

vertinimo įrodymas.

Higienos norma HN 32:1998 reikalavimus kėdei nusako trimis punktais:

1. Darbo kėdė turi būti stabili, bet leidžianti darbuotojui lengvai

ir laisvai judėti bei pasirinkti patogią pozą.

2. Darbo kėdės konstrukcija turi atitikti ergonominius

reikalavimus: kėdė turi būti su kėlimo ir sukimo mechanizmu,

leidžiančiu keisti kėdės aukštį bei atlošo atlenkimo kampą;

kėdės atlošas turi būti pakankami aukštas ir pasviręs.

3. Pėdų atrama turi būti pritaikoma darbuotojui, kuriam reikia ja

naudotis.

Panagrinėkime ssmulkiau. Norint išsirinkti ergonomišką kėdę, turite

būti įsitikinę, kad ji atitinka šiuos kriterijus:

• Kėdės sėdimoji dalis yra patogi ir tinka Jūsų kūno formai. Kėdė iš

abiejų pusių turi būti bent 2,5 cm platesnė negu Jūsų klubai ir

šlaunys. Kėdės sėdimoji dalis turi būti ne per ilga kojoms (38-43 cm),

priešingu atveju ji arba užsikabins už pakinklių arba trukdys pilnai

atremti juosmenį. Dauguma ergonomiškų kėdžių turi nuolydį į priekį,

kuris neleidžia kojoms užsikabinti už sėdynės. Kėdės sėdimoji dalis

turi būti tokios fformos, kad sudarytų tolygų svorio pasiskirstymą ir

būtų patogu sėdėti.

• Kėdės aukštis yra reguliuojamas. Geriausiai, kai kėdė turi pneumatinį

reguliavimo įtaisą, kad galima būtų pritaikyti jos aukštį. Kėdės gali

būti reguliuojamos ir mechaniškai (pvz. sukimas).

• Kėdės aukščio reguliavimo ribos atitinka vartotojo antropometrinius

duomenis. 95% vartotojų tenkina reguliavimo diapazonas nuo 38 cm iki

53 cm. Turite sureguliuoti kėdės aukštį taip, kad šlaunys būtų

horizontaliai arba truputį žemiau, o pėdos būtų tvirtai padėtos ant

grindų. Daugumoje atvejų atramos kojoms Jums nereikia. Kėdės aukščio

reguliavimo mechanizmas turi būti lengvai pasiekiamas bei užtikrinamas

reikiamas lygis. Fiksuoto aukščio kėdė taip pat yra tinkama, jeigu tik

sėdėdami jaučiatės patogiai, o be to, jeigu ja dažniausiai naudositės

tik Jūs.

• Kėdė turi patogų atlošą apatiniai nugaros daliai (juosmeniui). Dauguma

kėdžių turi minkštus atlošus, kuriuos galima reguliuoti pritaikant

pagal Jūsų kūno formą. Jeigu kėde naudosis daug vartotojų, tada bus

reikalingas toks reguliavimas. Kėdės atlošo palinkimas svarbus

operatoriui, kad šis galėtų patogiai palinkti į priekį ar atgal,

išlaikydamas teisingą kampą tarp kėdės sėdynės ir atlošo. 90( – 130(

atlošo palinkimo kampo reguliavimo galimybė yra tinkama. Kėdės su

aukštais atlošais yra labiau mėgstamos, kadangi jos suteikia atramą ir

apatinei, ir viršutinei nugaros daliai. Rekomenduojama pilna atrama,

kurios aukštis 445 – 51 cm. Mažiausias atlošo plotis 36 cm. Tam, kad

apsaugoti nugarą nuo įtempimo, rekomenduojama kėdė su atrama

juosmeniui, kadangi sėdint ši kūno dalis yra labiausiai įsitempusi.

• Sėdint atsirėmus į kėdės atlošą yra pakankamai vietos klubams. Jeigu

nėra pakankamai vietos klubams, gali tekti sėdėti pasislinkus toliau į

priekį taip, kad šlaunys neturės pilnos atramos.

• Kėdė dar yra patogi po 40 – 60 minučių sėdėjimo. Naudojantis kėdės

sėdimąja dalimi, pagaminta iš mažo tankumo akyto plastiko, jos forma

gali pasikeisti. Šiuo atveju nebeliks tinkamos atramos. Netinkama

sėdynė bei netinkanti jos forma gali sukelti nepatogumą, pusiausvyros

nebuvimą, klubų ir nugaros nuovargį.

• Kėdės sėdimosios dalies palenkimas yra reguliuojamas. Kai kuriais

atvejais reikalingas sėdimosios dalies reguliavimas tam, kad

palaikytumėte sėdimos padėties pusiausvyrą.

• Kėdės sėdimosios dalies palenkimas yra nesusietas su kėdės atlošo

palenkimu. Reguliuojant kėdės atlošo palenkimo kampą, neturi keistis

sėdimosios dalies kampas, t.y. turi būti du nepriklausomi reguliavimo

mechanizmai. Jei pavertus kėdės atlošą atgal, pakyla sėdimosios dalies

priekis, tai jis gali spausti šlaunis ar pakinklius.

• Kėdė turi penkias stovo atramas. Jeigu dirbant svarbu kėdės judrumas,

tada kėdės stovas turi turėti bent penkias atramas su ratukais, kurie

laisvai slystų grindų paviršiumi.

• Jums reikalingi kėdės porankiai. Jie turi būti platūs, kontūriniai,

minkšti ir patogūs. Įsitikinkite, kad sėdint galite laisvai pakeisti

porankių aukštį bei pritraukti prie savęs ir atitolinti. Porankių

aukštis nuo kėdės sėdimosios dalies reguliuojamas 21 – 28 cm ribose.

Geriausia, kad prireikus būtų galima nuimti porankius.

Kiti patarimai:

• Pėdų atrama. Įsitikinkite, ar Jums reikia pėdų atramos, kad galėtumėte

patogiai sėdėti kėdėje. Tačiau, jeigu Jums reikia tokios atramos,

pasirinkite laisvai stovinčią, ant grindų padėtą, kad galėtumėte

patogiai pailsinti kojas. Rekomenduotinos reguliuojamo aukščio ir

polinkio kampo pėdų atramos.

• Kėdės danga. Kėdės gali būti aptrauktos įvairiomis medžiagomis. Vinilo

ir panašūs į vinilą apmušalai lengvai išvalomi ir atsparūs irimui,

tačiau jie nepraleidžia oro ir, jeigu kėdė po šlaunimis pradės kaisti,

gali kauptis drėgmė. Drobės arba vilnos ir sintetinio pluošto mišinio

apmušalai yra pralaidūs orui, tačiau mažiau atsparūs irimui bei

sunkiau išvalomi. Jums paliekama teisė rinktis higieniškumą ar

ilgaamžiškumą.

• Grindys. Patogu ir sveika, kai kontoros grindys yra padengtos

žingsnius amortizuojančia kilimine danga. Deja, minkštoji danga

sukelia vieną didelį nepatogumą: ant jos stringa kėdžių ratukai, kurie

būtini pavojingam stuburo sukamajam krūviui išvengti. Todėl, renkantis

dangą, reikėtų pagalvoti, kaip šis keblumas bus sprendžiamas. Kartais

patariama po kėde padėti. storą stiklą. Kad ir kaip būtų keista,

padėtas ant lygių, švarių grindų, užtiestų kilimine danga, jis

nedužta,

užtikrindamas greitą ir lengvą, ergonomišką kėdės riedėjimą.

Darbo stalai ir darbo paviršiai

Higienos norma HN 32:1998 nurodo tokius reikalavimus darbo stalui arba

darbo paviršiui:

• darbo stalas arba darbo paviršius turi būti pakankamai didelis, kad

būtų galima patogiai išdėstyti būtinus reikmenis; paviršiai turi būti

mažai atspindintys;

• dokumento laikiklis turi būti stabilus, reguliuojamas, kad iki

minimumo sumažintų galvos ir akių nepatogius judesius;

• stalo konstrukcija turi užtikrinti darbuotojui patogią pozą.

Reikalavimai darbo stalams ir darbo paviršiams priklauso nuo darbo

pobūdžio, naudojamų kompiuterių iir pagalbinių reikmenų kiekio, dydžio ir

konfigūracijos. Papildomas darbo paviršius gali būti reikalingas

dokumentacijos, literatūros ar ryšio priemonių laikymui. Kompiuteriniams

stalams taikomi šie ergonominiai reikalavimai (ISO 9241; ANSI/HFS 100-

1988):

• Reguliuojamas aukštis. Reguliavimo ribos nuo 68 cm iki 76 cm. Jeigu

Jūs nusprendėte įsigyti nereguliuojamą stalą, tai rekomenduotinas 72

cm aukšis.

• Aukštis keičiamas lengvai. Gali būti panaudotas pneumatinis arba

mechaninis įtaisas.

• Stalo paviršiaus plotas turi būti pakankamas. Rekomenduotinas

minimalus plotis 80 cm, o ilgis 160 cm. Kad kompiuterizuotos darbo

vietos įranga nneišsikištų už stalo ribų, patartina naudoti 100 cm

pločio stalą. Darbo stalo paviršiaus ploto padidinimui galima

panaudoti dviejų lygių stalus. Tai gali būti papildoma plokštuma

displėjui: arba papildoma lentyna klaviatūrai:

Klaviatūros lentynos ar panašių priemonių panaudojimas gali kartais

priversti toli siekti kkai kurių darbo priemonių. Jeigu darbo vietoje yra

naudojama daug reikmenų, tai galima panaudoti kampinį stalą arba

apjuosiantį vartotoją figūrinį stalą. Tai leis ne tik padidinti paviršiaus

plotą, bet ir priartinti pagalbines priemones.

• Turi būti pakankamai vietos kojoms. Minimalus rekomenduojamas plotis

kojoms po stalu 51 cm, nors tinkamesnis yra 61 cm. Minimalus nišos

kojoms gylis 38 cm kelių lygyje ir 59 cm pėdų lygyje. Turi būti

užtikrintas mažiausia 5 cm tarpas tarp šlaunų viršaus ir stalo darbo

paviršiaus ar papildomos lentynos apačios.

• Darbo paviršiai neryškių tonų, matiniai. Stalviršiai neturi būti

balti, blizgantys, kad nesukeltų akinančių atspindžių.

Ergonominiai reikalavimai displėjams

Blogas darbo vietos išplanavimas taip pat susijęs su neteisingu

displėjaus aukščio arba vietos parinkimu. Dažniausiai jie statomi per

aukštai ir sąlygoja kaklo pečių ligų riziką. Jeigu displėjus pasukamas

kampu vartotojo atžvilgiu, tai vartotojas, stebėdamas ekraną, priverstas

pasukti viršutinę kūno dalį, ir tai didina juosmens skausmų riziką.

Neteisinga displėjų lokalizacija natūralios ir dirbtinės šviesos šaltinių

atžvilgiu gali sukelti akinantį blizgesį bei atspindžius ir sąlygoti regos

pakenkimus. Netinkamas klaviatūros ir pelės išdėstymas vartotojo atžvilgiu

padidina riešo kanalo sindromo pasireiškimo riziką, kuri aprašoma kitame

skyrelyje.

Daugumos kompiuterinių stalų lentynėlės yra per trumpos, kad būtų

galima šalia klaviatūros patalpinti pelę. Vartotojai pelę laiko ant stalo

ir dėl to susidaro nepatogi rankos riešo padėtis. Siekiant išvengti riešo

kanalo sindromo rizikos, reikia minimizuoti darbo su pele laiką.

Nerekomenduojama laikyti rankos ant pelės, kai nevykdomos operacijos.

Reikia išnaudoti galimybę pakeisti darbą su pele darbu su klaviatūra.

Nors ir tobulinama darbo vietų su kompiuteriais įranga, tačiau

apsiribojama tik daliniais pakeitimais. Gerų rezultatų negalima tikėtis,

kol problema nebus sprendžiama visapusiškai. Siekiant darbo vietos

ergonomiškumo, bet kokios pastangos privalo suderinti mažiausiai trijų

reikmenų išdėstymą: displėjaus paviršiaus, klaviatūros bei kėdės paviršių

kampus ir aukščius.

Derinant šiuos paminėtus paviršius, darbo stalo aukštį reikia parinkti

taip, kad displėjaus viršus būtų 5 – 8 cm aukščiau vartotojo akių lygio, o

klaviatūrą talpinti alkūnės lygyje.

Daugelis darbuotojų įsitikinę, kad darbo vietose su kompiuteriu

komfortą pasiekti neįmanoma ir vienintelė išeitis komfortui pasiekti yra

palikti darbo vietą. Kiti taip įsitraukia į darbą su kompiuteriu, kad

užmiršta visus ergonomistų patarimus (pertraukos, pratimai ir kt). Be to,

nereti atvejai, kai dirbantys kompiuteriu pertraukas leidžia žaizdami

kompiuterinius žaidimus. Toks darbo režimas neužtikrina komforto ir didina

profesinių susirgimų riziką.

Išanalizavus tarptautinius bei atskirų valstybių priimtus standartus

ir atitinkamą literatūrą, displėjaus vaizdo ergonominius parametrus galima

suskirstyti į tris grupes.

1. Šviesos techniniai parametrai:

• ekrano skaistis – ekrane spinduliuojamas ir atspindėtas šviesos

srautas, sudarytas iš šviesių simbolių, esant šviesiems vaizdams

tamsiame fone ir šviesaus fono, esant tamsiems vaizdams šviesiame

fone;

• skaisčio kontrastas – tai santykis tarp ekrane esančio vaizdo skaisčio

(Lmax) ir ffono skaisčio (Lmin), esant šviesiems vaizdams tamsiame

fone, arba vaizdo skaisčio (Lmax) ir fono skaisčio (Lmin), esant

tamsiems vaizdams šviesiame fone, išreikštas kaip kontrasto

moduliacija

CM = (Lmax – Lmin) / (Lmax + Lmin)

arba santykiniu kontrastu

CR = Lmax / Lmin,

kaip tai parodyta žemiau pateiktame paveiksle. [pic]

• skaisčio vienodumas – skaisčių santykis tarp sričių ekrane, kurios

numatytos kaip sritys, turinčios vienodą skaistį;

• skaisčio tolydumas – santykis tarp ekrane esančio vaizdo skaisčio ir

jo artimiausios aplinkos arba vienas po kito stebimų paviršių

skaisčio;

• pikselis (grūdas) – mažiausias adresuojamas elementas ekrane,

spalvotuose ekranuose galintis atvaizduoti visą spalvų gamą;

• skaisčio kodavimas – informacija, išreikšta tarpusavyje

nepriklausomais vaizdo skaisčių skirtumais;

• vaizdo regeneravimas – tai vaizdo kadro atvaizdavimo ekrane

pasikartojimo dažnis.

2. Ergonominiai rodikliai, charakterizuojantys vaizdo atkūrimą:

• ženklo kampinis aukštis – kampas tarp linijos, jungiančios ženklo

apačią su stebėjimo tašku ir linijos, jungiančios ženklo viršų su

stebėjimo tašku;

• ženklo formato matrica – simboliui suformuoti naudojamų horizontalių

ir vertikalių elementų kiekis;

• ženklo aukštis – atstumas tarp nekirčiuoto didžiojo ženklo viršutinio

ir apatinio kraštų;

• atstumas tarp ženklų, žodžių, eilučių – atstumas tarp horizontaliai

vienas kito atžvilgiu išdėstytų ženklų, žodžių, vertikaliai išdėstytų

ženklų (eilučių) artimiausių taškų;

• ženklo aaukščio su pločiu santykis – santykis tarp ženklo aukščio ir jo

pločio;

• linijos plotis – išreiškiamas ženklo aukščio dalimi;

• statmenumas – adresuojamos ekrano darbinės srities stačiakampės formos

išlaikymas;

• simbolių matmenų pastovumas – ženklų aukščio ir pločio vienodumas;

• atspindys nuo ekrano ir priekinės displėjaus dalies – ekrano ir

priekinės displėjaus dalies savybė atspindėti pašalinę šviesą;

• stebėjimo atstumas – mažiausias atstumas tarp stebėjimo taško ir

ekrano paviršiuje stebimo taško;

• žvilgsnio kampas – maksimalus kampas tarp horizontalios linijos ir

linijos, einančios iš stebėjimo taško į displėjaus sritį, naudojamą

informacijai pateikti, keičiant monitoriaus padėtį:

[pic]

• stebėjimo kampas – kampas tarp žvilgsnio linijos ir linijos statmens

ekrano paviršiui (normalės) taške, kuriame stebėjimo linija kertasi su

ekrano paviršiumi:

[pic]

• sferinis nestabilumas – 1 mm dydžio vaizdo elemento matmenų pakitimas

skirtingose vaizdo vietose.

3. Informacijos atvaizdavimo kokybės rodikliai:

• įskaitomumas – vaizdinės ženklo savybės, apibrėžiančios jo atpažinimo

lengvumą;

• informacijos atvaizdavimo patikimumas charakterizuoja displėjų,

užtikrinantį operatoriaus vaizduojamos informacijos patikimą

atpažinimą nustatytu laiku duotom sąlygom be prognozuojamų atpažinimo

klaidų;

• informacijos atvaizdavimo patogumas – charakterizuoja displėjų,

užtikrinantį patikimą informacijos atvaizdavimą, tuo pačiu įvertinant

optimalias arba leistinas žmogaus veiklos sąlygas pagal

psichologinius, fiziologinius ir medicininius higieninius kriterijus;

• informacijos atvaizdavimo efektyvumas

– charakterizuoja displėjų,

užtikrinantį patikimą ir patogų informacijos atvaizdavimą, esant

minimalioms žmogaus pastangų ir resursų sąnaudoms.

Lentelėje žemiau pateikti standartuose ISO 9241 ir TCO-99 nustatyti

ergonominiai parametrai.

Vaizdo ergonominiai parametrai

|Eil.N|Pavadinimas |Parametrų |

|r. | |reikšmės |

| | |ISO |TCO –|

| | |9241 |99 |

|1 |Stebėjimo atstumas |400 mm | |

|2 |Žvilgsnio kampas |60o | |

|3 |Stebėjimo kampas |40o | |

|4 |Ženklo kampinis aukštis |16′ | |

| | |-22′ | |

|5 |Linijos plotis |1/6-1/1| |

| | |2 | |

|6 |Ženklo pločio ir aaukščio santykis |0,7:1; | |

| | |0,9:1 | |

|7 |Vaizdo parametrai: | | |

| |a) moduliacija juodai baltam displėjui; |CM ≤ | |

| |b) moduliacija spalvotam displėjui; |0,4 | |

| |c) užpildymo koeficientas (pikselio ploto |CM ≤ | |

| |santykis su pikseliui skirtu plotu) |0,7 | |

| | |≥ 0,3 | |

|8 |Ženklo formatas (matrica) |5 x 7; | |

| | |7 x 9 | |

|9 |Ženklo dydžio vienodumas |≤ ± 5 %| |

|10 |Atstumas tarp ženklų |≤ 1 | |

| | |s | |

|11 |Atstumas tarp žodžių |≤ 1 | |

|12 |Linijų atskyrimas |≤1 | |

| | |s | |

|13 |Tiesiškumas: | | |

| |a) žženklo horizontalaus postūmio tarp eilučių ar|≤ 5 % | |

| |ženklo vertikalaus postūmio eilutėse santykis su|≤2 % | |

| |b) skirtingų eilučių ar stulpelių ilgių skirtumo| | |

| |santykis su eilučių ar stulpelių ilgiais Δx/x, | | |

| |Δy/y: | | |

| |[pic] | | |

|14 |Statmenumas: | | |

| |a) santykis tarp horizontalių linijų ilgių |≤0,02 |≤0,02|

| |skirtumo (| H1 – H2 |) ir vidutinio ilgio (H + |≤0,02 |≤0,02|

| |H2)/2 |≤0,04 | |

| |b) santykis tarp vertikalių linijų ilgių | |≤0,03|

| |V2) / 2; | | |

| |c) santykis tarp įstrižainių ilgių skirtumo | | |

| |(|D1-D2|) iir vidutinio ilgio (D1+D2)/2 | | |

| |[pic] | | |

|15 |Ekrano šviesumas |≥ 35 |≥ 35 |

| | |cd/m2 |cd/m2|

|16 |Skaisčio kontrastas |CM ≥ | |

| | |0,5 | |

|17 |Skaisčio pasiskirstymas |CR ≥ | |

| | |3:1 | |

|18 |Skaisčio vienodumas: |≤ 1,5 😐 |

| |a) tarp ekrano centro ir kraštų |1 | |

| |b) ženklo viduje |≤ 1,5 😐 |

| | |1 | |

|19 |Skaisčio tolydumas |≤ 1,5 :|≤ 1,5|

| | |1 |: 1 |

|20 |Žymės mirksėjimo: |1-5 Hz | |

| |a) dažnis |50-70 %| |

|21 |Ryškumo stabilumas |≥ 90 % | |

|22 |Sferinis nestabilumas |≤ | |

| | |0.0002 | |

| | |mm | |

|23 |Vaizdo regeneracijos dažnis |≥85 Hz | |

Standartuose nustatytos ekrano sritys, kuriose yra vykdomi matavimai,

kaip tai parodyta žemiau pateikiamame paveiksle.

[pic]

Matavimo sritys ekrane

Ergonomiški baldai neužtikrina ergonomiškos darbo vietos

Neužtenka vien įsigyti ergonomiškus baldus ir tikėtis, kad turėsime

ergonomišką darbo vietą, kuri tiks vartotojui. Egzistuoja visa eilė

priežasčių, dėl kurių darbo vieta tampa neergonomiška. Tai atsitinka tada,

kai:

1. Vartotojas nėra tinkamai apmokytas sureguliuoti įrangą. Jis turi

žinoti, kada reguliuoti savo darbo vietą, kokį nustatyti aukštį ir

atstumą, pasvirimo kampą ir kaip reguliuoti. Žmonės gali tingėti

reguliuoti ir sėdėti diskomforte ir tuo skųstis. Tik tuo atveju, kai

žmogus gerai supranta kuo rizikuoja, jis imasi veiksmų.

2. Visas dėmesys skiriamas baldams arba įrangai ir pamirštama aplinka.

Problema gali atsirasti tada, kai kompiuteris patalpinamas į patalpą,

neįvertinus esamos apšvietimo sistemos arba neįvertinamas šiluminės

aplinkos pasikeitimas dėl kompiuterio skleidžiamos šilumos. Tik pilnai

įvertinus visus aplinkos faktorius ir jų įtaką darbuotojui, galėsime

išvengti problemų.

3. Naudojama pagalbinė ergonominė priemonė nėra tikrai ergonomiška. Dabar

beveik viskas vertinama kaip ergonomiškai sukurta, tačiau dažniausiai

tai yyra netiesa. Kartais tai sukelia rimtus pažeidimus.

Ilgai dirbant su klaviatūra arba kompiuterio pele, galima susirgti

labai nemalonia, darbingumą sumažinančia liga, vadinama riešo kanalo

sindromu. Jis pasireiškia nykščio, smiliaus, didžiojo ir iš dalies

bevardžio pirštų, riešo ir plaštakos skausmais, tirpimu ir jautrumo

praradimu. Šia liga susergama tuomet, kai ilgai dirbama pirštais, sulenkus

ar sukinėjant riešą. Tokie judesiai, atliekami šimtus tūkstančių kartų per

darbo dieną (renkant tekstus, įvedinėjant duomenis, programuojant ir pan.),

sukelia sausgyslės pabrinkimą ir nervo, nervuojančio plaštaką, suspaudimą.

Skausmingų simptomų galima išvengti teisingai pasirinkus specialią atramą

riešui bei klaviatūrą.

1. Ergonomiška klaviatūra. Dažniausiai tai yra klaviatūros, kuriose

alfabetiniai – skaitmeniniai klavišai yra padalinti kampu.

Spausdinantiems akląja sistema šios klaviatūros yra tikra bėda.

Padalintos klaviatūros dizainas sukelia alkūnės kaulo iškrypimą. Nėra

atitinkamų mokslinių tyrimų įrodymų, kad padalintos klaviatūros

dizainas duotų naudą. Daugumai žmonių puikiai tinka įprastas

klaviatūros dizainas, jeigu ji naudojama užtikrinant tinkamą

(neutralią) riešo padėtį.

2. Riešo atrama. Tai buvo labai populiaru prieš kelis metus, bet

moksliniai tyrimai neatskleidė jokios naudos. Jeigu vis dėlto

pasirinksite riešų atramą, geriau būtų plati, plokščio paviršiaus

atrama. Venkite minkštos atramos, kadangi ji deformuosis pagal riešo

kontūrus ir tada, riešas išsilenks. Jūsų ranka, įvedant duomenis, turi

slidinėti atramos paviršiumi.

3. Ergonomiška pelė. Daugumos pelių dizainas ar pasirinkto alternatyvus

įvedimo būdo dizainas gali pagerinti riešo padėtį. Labai svarbu

patikrinti, ar Jūs galite jais naudotis užtikrindami žasto

atpalaidavimą, žastui esant kiek galima arčiau kūno. Jei tenka siekti

“ergonomiškos pelės”, tai jos dizaino nauda netenka prasmės.

4. Tvirtinantys raiščiai ar pirštinės. Nėra mokslinio tyrimo įrodymų,

kad, dirbant kompiuteriu ir naudojant riešus tvirtinančias priemones,

išvengiama pažeidimų. Jeigu Jums patinka naudoti šiuos įtvirtinimus,

įsitikinkite, kad jie laiko plokščią ir tiesų riešą. Svarbu, kad

nebūtų užlenktas į viršų. Yra keletas įrodymų, kad dėvint riešus

tvirtinančias priemones lovoje naktį, gali susilpnėti riešo kanalo

sindromas.

Ergonominiai reikalavimai klaviatūrai

Klaviatūra šiuo metu yra pagrindinis informacijos įvedimo į kompiuterį

įrenginys. Klaviatūros ergonominiai parametrai yra reikšmingi darbo

efektyvumui, produktyvumui ir svarbūs patogumo požiūriu – ar malonu dirbti,

ar nevargsta rankos ir t.t. Klaviatūros ergonominius parametrus

reguliuojantys standartai skirti daugiau klaviatūros projektuotojams,

tačiau jais gali vadovautis ir vartotojas, pasirinkdamas klaviatūrą

kuriamoms kompiuterizuotoms darbo vietoms.

Išanalizavus priimtus standartus ir atitinkamą literatūrą, galima

išskirti šiuos pagrindinius klaviatūros ergonominius parametrus: profilio

aukštis, nuolydžio kampas, klavišo nuspaudimo jėga, grįžtamasis ryšys

(apčiuopiama klavišo grįžimo į pradinę padėtį atbulinė jėga), girdimasis

grįžtamasis ryšys (papildomas garsinis signalas, signalizuojantis ženklo

įvedimą), klavišų padėtis, klavišo išvaizda bei ženklo dydis, šviesos

atspindėjimas, trintis į dabartinį paviršių, stabilumas, svoris, riešų

atramos.

[pic]

Paveiksle klaviatūros vaizdas: PA – profilio aukštis; NK – nuolydžio

kampas; A – A eilutė; B – B

eilutė; C – C eilutė; D – D eilutė; E – E

eilutė

Lentelėje pateikti standartuose ISO 9241 ir TCO-99 nustatyti ar

rekomenduojami (pažymėti skliausteliuose) parametrai:

Klaviatūros ergonominiai parametrai

|Eil.N|Pavadinimas |Parametrų reikšmės |

|r. | | |

| | |ISO 2241 |TCO – 99 |

|1 |Profilio aukštis |≤ 35 mm (≤ 30 mm) |≤ 30 mm |

|2 |Nuolydžio kampas: |5o-12o |≤ 15o (5o-12o) |

| |reguliuojamai |0o-15o |0o-15o |

|3 |Klavišo nuspaudimo |0,25N-1,5N |0,25N-1,5N |

| |jėga |(0,5N-0,8N) |(0,5N-0,8N) |

|4 |Klavišo nuspaudimo |1,5mm-6,0mm |- |

|6 |Klavišo išvaizda |≥110 mm2 |≥110 mm2 |

|7 |Klavišo ženklo |≥2,6 mm |≥2,6 mm |

|8 |Trintis į darbinį |- |(7,5N – 13,0N) |

|9 |Svoris |- |( ≥ 1,2 kg) |

[pic]

Darbo vietos reikmenys ir jų iišdėstymas

Projektuojant naują kompiuterizuotą darbo vietą arba modernizuojant

seną svarbu teisingai išdėstyti darbo vietoje naudojamus reikmenis.

Būtų idealu, jei kiekvienas įtaisas būtų patalpintas optimalioje

vietoje, siekiant užsibrėžto tikslo. Optimalumas priklauso nuo žmogaus

sugebėjimų ir charakteristikų, įskaitant pojūčius, antropometrines ir

biomechanines charakteristikas.

Jeigu kompiuteriu naudosis vvienas asmuo, tada darbo vieta turi būti

pritaikyta to asmens antropometriniams matmenims. Jeigu kompiuteriu

naudosis keli asmenys, reikia sukurti tokią darbo aplinką, kuri tiktų netgi

priešingoms žmogaus savybėms: aukštas – žemas, storas – plonas. Kompiuterį

naudojant tik po keletą minučių per dieną ergonomikos reikalavimai neturės

esminės įtakos. Esant darbo trukmei daugaiu nei 1 val. per dieną, reikia

įvertinti ergonomikos reikalavimus, nes jų nepaisymas gali pakenkti

sveikatai.

Darbo aplinkos su kompiuteriu ergonomikos reikalavimai yra skirti

stacionariam kompiuteriui, kai ekranas yra atskirtas nuo klaviatūros.

Populiarėja nešiojami kompiuteriai, kurie labiausiai tinka trumpiems

darbams. Patarti dėl nešiojamo kompiuterio ergonomiško naudojimo yra daug

sunkiau, kadangi jo dizainas yra problematiškesnis – kada ekranas yra

patogiame aukštyje ir atstume, klaviatūra naudotis nepatogu, ir

atvirkščiai.

Kiekviena darbo vieta gali turėti skirtingą įrangą. Ankstesnės

higienos normos ir standartai nurodydavo labai konkrečius dydžius ir

reikalavimus. DDabartiniu metu darbo vietos įrengimo principas – daugiau

individualumo, mažiau ribojimų. Biuro patalpose su keliais darbuotojais

stengiamasi suformuoti uždaras erdves su atskiromis zonomis. Žemiau

pateiktas tokios kompiuterizuotos darbo vietos reikmenų išdėstymo variantas

su papildoma zona rašymui, skaitymui ar klientų priėmimui. Paprastai tokios

darbo vietos apribojamos (130-150) cm aukščio pertvaromis.

[pic]

Kompiuterizuota darbo vieta su papildoma zona

Nors kiekvienam vartotojui paliekama individualiai spręsti savo darbo

vietos išplanavimą, tačiau saugias ir sveikas darbo sąlygas jis galės

susidaryti tik vadovaudamasis pagrindiniais ergonomikos principais ir

mokslinių tyrimų rezultatais. Išdėstant įtaisus darbo vietoje taikomi

svarbumo, naudojimo dažnio, funkcinio ryšio bei naudojimo sekos principai.

1. Svarbumo principas – svarbūs komponentai turi būti patalpinti

patogioje padėtyje.

2. Naudojimo dažnio principas – dažniausiai naudojami įtaisai turi būti

patalpinti patogioje padėtyje.

3. Funkcinio ryšio principas pagal susitarimą taikomas grupei elementų,

priklausomai nuo jų atliekamų funkcijų (displėjai, valdymo įtaisai ar

įrenginiai, kurie funkcionaliai susiję su sistemos ar jos dalies

veikimu).

4. Naudojimo sekos principas. Atliekant tam tikrą darbą, valdant

įrenginį, nusistovi tam tikra veiksmų seka. Naudojant šį principą,

reikmenis reikia išdėstyti ta tvarka, kuria jie dažniausiai naudojami.

Priimta tokia bendra reikmenų išdėstymo darbo erdvėje tvarka:

1. Svarbiausių informacijos vaizdavimo priemonių išdėstymas. Informacijos

vaizdavimo priemonės išdėstomos atitinkamu kampu nuo normalaus

žvilgsnio linijos.

2. Svarbiausių valdymo reikmenų, susijusių su minėtomis informacijos

vaizdavimo priemonėmis, išdėstymas normalioje pasiekiamumo zonoje.

Mažiau svarbūs įtaisai talpinami maksimalioje pasiekiamumo zonoje.

[pic]

Normali ir maksimali pasiekiamumo zonos horizontaliame paviršiuje

(matavimo vienetai – centimetrai)

3. Reikmenų išdėstymas pagal naudojimo seką.

4. Dažniausiai naudojamų reikmenų patogus išdėstymas.

Darbo ir poilsio režimo organizavimas

Dirbdami su kompiuteriu kontroliuokite kūno laikyseną. Stebėkite, ar

galite nesulenktais ir nepasuktais riešais dirbti su klaviatūra ar pele.

Įsitikinkite, kad dilbiai lygiagretūs kėdės sėdimajai daliai, o kampas tarp

žasto ir dilbio ne didesnis kaip 90o-115o. Žastai turėtų būti statmeni

grindims arba truputį ((ne didesniu kaip 30o kampu) palenkti į priekį.

Alkūnes laikykite ne toliau kaip 20o kampu nuo kūno. Kėdės atramos Jums

turi padėti išlaikyti nuleistus pečius ir atpalaiduotas rankas. Sėdėdami

atsirėmę į kėdės atlošą, Jūs sumažinsite apkrovą stuburo

tarpslanksteliniams diskams bei juosmens raumenims. Žiūrėkite tiesiai ir

nesukinėkite galvos į šonus. Galvą laikykite pakeltą. Ji gali būti ne

daugiau kaip 20o kampu palinkusi į priekį. Krūtinės ląsta tiesi, dubuo

truputį pasviręs į priekį. Sėdint šlaunys turi maksimaliai remtis į kėdės

sėdynę, o pėdos į grindis arba į pėdų atramą.

[pic]

Sėdėkite atsipalaidavę. Atsiminkite, kad reikia keisti kūno pozą. Ilgą

laiką būnant vienoje pozoje kūnas sustingsta ir įsitempia. Atsilošdami

kėdėje ar pasiremdami į stalą Jūs galite efektyviai keisti darbo pozą.

Atsiminkite, kad visos pozos yra priimtinos. Nėra vienintelės tinkamiausios

pozos prie kompiuterio. Pozas keiskite taip dažnai, kaip tai Jums patinka.

Padėties keitimas pagerina kraujo ir medžiagų apykaitą ir apsaugo nuo

ilgalaikio vienos kūno vietos apkrovimo. Dirbant reikalingos ne tik

higienos normoje nurodytos, bet ir daugkartinės pertraukėlės. Žiūrint į

kompiuterio ekraną, akys pavargsta, jos pradeda mirkčioti. Kas 15 min.

turite 1 – 2 min. atitraukti akis nuo ekrano ir pažiūrėti į tolį. Tai leis

akių raumenims pailsėti. Taip pat smarkiai pamirkčiokite kelias sekundes.

Tai sudrėkina akis ir nuvalo dulkes nuo akių paviršiaus. Darbas greičiau

padaromas, jeigu jis yra suskirstytas dalimis. Darant pertraukėles tarp

vieno ir kkito darbo, atpalaiduokite rankas (ištieskite).

Stenkitės organizuoti savo darbą taip, kad:

• darbą prie kompiuterio pakeistumėte darbu prie rašomojo stalo, kavos

virimu ar dokumentų tvarkymu;

• duomenų įvedimą keiskite duomenų apdorojimu;

• tekstų įvedimą ir koregavimą keiskite skenavimu;

• darbo dienos užduotis paskirstykite pagal dienos biologinį ritmą.

Pertraukos metu atliekama akių, rankų, kojų, galvos, liemens

atpalaidavimo judesiai, darbo pozos kaita. Tokie mankštos pratimai, kaip

pasitempimai, posūkiai, pritūpimai, rankų ir kojų mostai, judesiai

nejudančioms raumenų grupėms suaktyvinti gerina širdies ir kraujagyslių,

kvėpavimo, nervų ir raumenų sistemų veiklą, dujų ir medžiagų apykaitą,

stuburo, sąnarių paslankumą.Tai mažina nuovargį, raumenų, nervų bei

psichinę įtampą, padeda atgauti darbingumą.

Pratimų kompleksas, jų trukmė ir periodiškumas sudaroma kiekvienam

žmogui atskirai, atsižvelgiant į dirbančiojo amžių, sveikatos būklę, darbo

pobūdį, treniruotumą, gyvenimo sąlygas. Pratimai gali būti daromi iš

įvairių pradinių padėčių: stovint, sėdint. Pakeitus padėtį, keičiasi ir

pratimo poveikis atskiroms raumenų grupėms. Nors judesio pobūdis lieka ir

tas pats, bet pratimas būna tarsi naujas.

Pratimai parenkami įvairioms raumenų grupėms apkrauti:

• pirmąją pratimų grupę sudaro pratimai akims, galvos, rankų ir pečių

juostos raumenims lavinti;

• antrąją – nugaros, pilvo raumenims;

• trečiąją – kojų raumenims lavinti;

• ketvirtąją – bendrojo fiziologinio poveikio pratimai.

Mankštintis pradedama lėtai, fizinis krūvis ir tempas palengva

didinami, o pertraukai baigiantis – mažinami. Didesnių fizinių pastangų

reikalaujantys pratimai

turi būti derinami su lengvesniais. Lengvesni

pratimai (akių, kaklo, rankų raumenims mankštinti) kartojami ilgiau, o

sunkesni – (pečių, nugaros raumenims mankštinti) trumpiau. Svarbu per

mankštą nepervargti, po jos žmogus turi jaustis žvalus, darbingas.

Produktyvaus ir sveiko darbo atlikimui medicinos terapeutai ir darbo

fiziologai parinko visą eilę pratimų fizinei įtampai mažinti. Tai vienas

pigiausių ir efektyviausių būdų sumažinti žalą, kuri gaunama dėl lėtinio

nuovargio ir įtampos atliekant monotonišką darbą nejudančioje kūno

padėtyje. Siūlomi skirtingi fiziniai pratimai aštuonioms labiausiai

pažeidžiamoms žmogaus, dirbančio su kompiuteriu, kūno dalims mankštinti:

akims, kaklui, pečiams, nnugarai, rankoms (nuo peties iki riešo), plaštakai

ir pirštams, riešui, kojoms.

Poilsio pertraukėlės pratimai

1. Akių akomodacija. Stebėkite daiktą, esantį arti (arčiau nei 80 cm).

Kelias sekundes koncentruokite dėmesį. Stebėkite daiktą, esantį toli

(toliau nei 6 m). Kelias sekundes koncentruokite dėmesį. Pratimą

kartokite pasirinktą laiką.

2. Galvos sukiojimas. Sėdėkite laikydami nugarą tiesią ir žiūrėkite į

priekį. Pasukite galvą į dešinę ir palaikykite 4 – 5 sek. Grįžkite į

pradinę padėtį. Pasukite galvą į kairę ir palaikykite 4 – 5 sek.

Grįžkite įį pradinę padėtį. Pratimą kartokite pasirinktą laiką.

3. Pečių kėlimas. Sėdėkite kėdėje atsipalaidavę, rankos nuleistos arba

padėtos ant šlaunų. Pakelkite pečius aukštyn. Palaikykite 6-8 sekundes

ir grąžinkite į pradinę padėtį. Pratimą kartokite pasirinktą laiką.

4. Nugaros lenkimas. Sėdėkite ant kėdės. Rankos ant šlaunų. Laikydami

nugarą tiesiai, lenkitės kol pasiekiate nosimi kelius ir pajuntate

lengvą nugaros patempimą. Išlaikykite 6 – 8 sekundes. Pratimą

kartokite pasirinktą laiką.

5. Pirštų tempimas. Rankas sulenkite per alkūnes 90o kampu, delnus

atsukite į viršų, pirštus ištieskite, rankas atpalaiduokite. Pirštus

lenkite ir pirštų galiukais pasiekite pirštų pagrindą prie plaštakos.

Pirštus ištieskite. Pratimą kartokite pasirinktą laiką.

6. Riešo tempimas. Laikykite kairę ranką ištiestą prieš save. Fiksuokite

plaštaką palenktą aukštyn per riešą. Dešinę ranką laikydami už pirštų,

švelniai lenkite plaštaką per riešą link dilbio, kol pajusite

pasipriešinimą. Palaikykite 4 – 5 sekundes. Grąžinkite į pradinę

padėtį. Pakeiskite rankas. Pratimą kartokite pasirinktą laiką.

7. Dilbio tapšnojimas. Dešinės rankos dilbį laikykite 90o kampu žasto

atžvilgiu delnu į viršų. Pradėdami nuo riešo kkairės rankos delnu dilbį

tapšnokite link alkūnės. Pasiekę alkūnę, dilbį pasukite delnu žemyn ir

tapšnokite atgal link riešo. Pakeiskite rankas. Pratimą kartokite

pasirinktą laiką.

8. Pėdų kilnojimas. Sėdėkite laikydami pėdas ant grindų pečių plotyje.

Nugara tiesi. Užtikrinkite, kad pėdos ir blauzdos sudarytų statų

kampą. Neatitraukdami kulnų nuo grindų, kelkite pėdas aukštyn.

Palaikykite 3 – 5 sekundes. Grįžkite į pradinę padėtį. Pratimą

kartokite pasirinktą laiką.

Pratimai akims. Pratimai atliekami sėdint, galvą laikant tiesiai.

Kiekvienas pratimas kartojamas 4 – 5 kartus.

1. Neįtempdami aakių raumenų užsimerkite. Po to plačiai atsimerkite ir

nukreipkite žvilgsnį į tolį.

2. Nukreipkite žvilgsnį į nosies galiuką. Po to nukreipkite žvilgsnį į

tolį.

3. Nepasukdami galvos lėtai atlikite akims sukamuosius judesius: į viršų

– į dešinę – į apačią – į kairę. Pakartokite į priešingą pusę. Po to

nukreipkite žvilgsnį į viršų, o po to tiesiai. Analogiškai: į apačią

ir tiesiai, į dešinę ir tiesiai, į kairę ir tiesiai.

Pratimai, gerinantys galvos smegenų kraujotaką:

1. Pakelkite rankas už galvos. Alkūnes plačiai išskėskite į šalis, galvą

atloškite atgal. Alkūnes stumkite į priekį. Rankas atpalaiduokite ir

nuleiskite žemyn, galvą palenkite į priekį. Pratimą kartokite 4 – 6

kartus. Tempas lėtas.

2. Lėtai ir atsargiai atloškite galvą. Po to lėtai ir atsargiai galvą

lenkite į priekį, pečių nekelkite. Kartokite 4 – 6 kartus. Tempas

lėtas.

3. Rankas išskėskite į šalis delnais į priekį, pirštus praskėskite.

Stipriai apkabinkite save rankomis per pečius ir laikykite kiek galima

ilgiau. Kartokite 4 – 6 kartus. Tempas lėtas.

4. Rankos ant juosmens. Pasukite galvą į dešinę, sugrįžkite į pradinę

padėtį. Po to pasukite į kairę, vėl į pradinę padėtį. Kartokite 6 – 8

kartus. Tempas lėtas.

Pratimai, skirti pečių juostos ir rankų nuovargiui mažinti:

Kiekviena įtempimo padėtis tturi būti atliekama pagal galimybes keletą

sekundžių ir sugrįžtant į pradinę padėtį. Atsipalaidavimui pakanka

pakartoti pratimus 5 – 10 kartų. Raumenų įtempimo pratimai atliekami 15 –

20 kartų, tris kartus per dieną.

1. Pečius pakelkite, po to – nuleiskite. Kartokite 6 – 8 kartus.

Atpalaiduokite pečių juostos raumenis. Tempas lėtas.

2. Padėkite plaštakas išorine puse ant juosmens. Stumkite alkūnes į

priekį ir žemyn lenkite galvą. Po to stumkite alkūnes atgal, kelkite

galvą ir išsirieskite. Tempas lėtas. Kartokite pratimą 4 – 6 kartus,

po to nuleiskite rankas žemyn ir atpalaidavę pakratykite.

3. Dešinę ranką tieskite į priekį, kairę – į viršų. Keiskite rankų

padėtį. Pratimą baikite, nulieskite rankas ir pakratykite plaštakas.

Kartokite 4 – 6 kartus. Tempas vidutinis.

4. Laisvu judesiu pakelkite rankas į šalis, lengvai išrieskite nugarą,

“numeskite” rankas, po to jas pakelkite ir sukryžiuokite ant krūtinės.

Kartokite 4 – 6 kartus.

Kiekvienas asmuo turėtų susiplanuoti savo penkių ar dešimties minučių

pertraukėlės pratimų programą. Pasirinkite pratimus, jų eiliškumą ir jų

atlikimo trukmę. Įsisavinkite šį pratimų kompleksą ir naudokite

pertraukėlių metu. Periodinis padėties keitimas palengvina kraujo

cirkuliaciją ir apsaugo vienos kūno vietos apkrovimą per ilgą laiko tarpą.

Dirbant viršvalandžius arba esant stresinėje būsenoje, norint laiku

įvykdyti darbus, dažniausiai padidėja nepatogumai ir atsiranda skausmai. Be

to, darant pertraukas bei keičiant kūno ppadėtį, Jūs turite atkreipti dėmesį

kaip kūnas reaguoja į skausmą. Skausmas, kuris dingsta per naktį,

dažniausiai yra nuovargio ženklas. Skausmas, kuris tęsiasi ir nesibaigia

per naktį, gali pranašauti svarbesnes problemas. Jeigu patiriate tokį

skausmą, perspėkite savo darbo vadovą ir pasitikrinkite savo sveikatą. Ligą

lengviau išgydyti pirmose stadijose. Ignoruojant skausmą, gali likti

chroniški ir rimti pažeidimai.

Ergonomiška darbo vieta pailgina aktyvų darbo laiką

Dar tik pradėjus plisti ergonomikos mokslui, Šiaurės Amerikoje 1985 m.

buvo surengta apklausa, kurioje, be įvairių sričių darbininkų, dalyvavo 123

klerkai. Aštuonis mėnesius dienynuose jie užsirašinėdavo laiką, sugaištamą

įvairioms užduotims. Buvo fiksuojami neatvykimai į darbą, stebėta, kokią

darbo laiko dalį biuro darbuotojai praleidžia prie kompiuterių, skaičiuotos

padarytos tvarkant dokumentus klaidos ir vidutinis laikas, reikalingas

konkrečioms funkcijoms atlikti. Darbuotojai kas pusvalandį specialiuose

blankuose aprašinėjo savo kūno padėtis ir savijautą. Vadovai taip pat

fiksavo dienoraščiuose savo ir tiesioginių pavaldinių darbo efektyvumą.

Pertvarkant biurą darbuotojai patys užsakinėjo baldus, projektavo darbo

erdvę ir rinkosi įvairius ergonomiškus priedus. Pokyčių efektyvumas buvo

vertinamas dar šešis mėnesius po biuro pertvarkymo. Rezultatai įspūdingi:

neatvykimų į darbą skaičius sumažėjo nuo 7 iki 1%, klaidų tikimybė – nuo 25

iki 11%, laikas, praleistas prie kompiuterio, išaugo nuo 60 iki 86% visos

darbo dienos. Sumažėjo nusiskundimų dėl kūno padėties dirbant sukeliamų

nepatogumų, nemalonių pojūčių intensyvumas, trukmė ir dažnumas. Apie 70%

vadovų pajuto, kad jų darbo efektyvumas „labai stipriai padidėjo“, 90%

pažymėjo, kad „gerokai

padidėjo“ pavaldinių darbo efektyvumas. Visi šie

rezultatai reiškė aktyvaus darbo laiko pailgėjimą 40%. Ko gero, papildomi

40% aktyvaus darbo laiko, perskaičiuoti į potencialius materialiuosius

rezultatus, gana išsamiai atsako į klausimą, ar verta investuoti į

ergonomišką firmos „baltųjų apykaklaičių“ darbo vietų įrengimą. Išties,

ergonomiškose darbo kėdėse paslėpti tikri lobiai.

Europos Sveikatos ir saugos darbe agentūros duomenimis: kasmet

mažiausiai 120 milijonų darbo dienų prarandama dėl nugaros skausmų;

daugiausia nedarbingumo lapelių išduodama dėl nugaros skausmų; žmogus,

patiriantis nugaros skausmus, būna vidutiniškai 13 dienų nedarbingas; kas

antras Londono kontorų darbuotojas, dirbantis ne mažiau kkaip 2 valandas per

dieną prie kompiuterio ar telefono, skundžiasi kaklo ir nugaros skausmais;

du trečdaliai suaugusiųjų patiria nugaros skausmus; svarbiausia nugaros

skausmų profilaktikos priemonė – ergonomiška darbo kėdė.

Sveikiausia sėdėti prie darbo stalo, kai: sąnarių (klubų, kelių,

alkūnių) sulenkimo kampai didesni nei 90°; nugara tiesi, kūnas palinkęs į

priekį ne didesniu kaip 30° kampu; nesikūprinama: galva ir stuburas sudaro

vieną liniją; žastai vertikalūs arba palenkti į priekį mažesniu kaip 20°

kampu; alkūnės sulenktos 90 – 120° kampu; dilbiai horizontalūs arba pakelti

iki 20° į viršų; dilbiai turi įį ką atsiremti; riešai nesulenkti, sudaro

vieną liniją su dilbiu; pečiai nuleisti ir atpalaiduoti; alkūnės

nenutolusios nuo liemens; smakras neatsikišęs, kai žiūrima į priekį arba

žemyn; kūno padėtis dažnai keičiama anksčiau rekomenduotų reikšmių ribose;

sėdint užkėlus koją ant kojos, jos dažnai kaitaliojamos; liemuo nepalinkęs

į ššoną; kas 50 minučių daroma pertrauka.

IŠVADOS

Naudokimės visomis baldų galimybėmis. Net ir patys geriausi baldai bei

jų priedai neišgelbės, jei neįprasime naudotis jų galimybėmis. Kad

neutralizuotume perkrovas ar jų išvengtume, galima, pirma, sumažinti

krūvius, antra vertus, padidinti darbingumą. Tai pavyks, jei optimaliai

sutvarkysime darbo aplinką ir tausosime sveikatą. Saugių ir sveikų darbo

sąlygų sukūrimas yra viena sveikatos tausojimo darbo vietoje prielaida.

Norint pagerinti darbo kompiuteriu sąlygas reikia:

1. Kaip galima geriau įrengti darbo vietą, naudojant tam tinkamus

baldus;

2. Laikytis reikalavimų laikysenai prie kompiuterio;

3. Kaip galima daugiau judėti bei keisti darbo pozas;

4. Išnaudoti visas galimybes gerinant darbingumą.

Kiek galima daugiau judesių „deleguokime“ savo kėdei (ypač kai reikia

atsigręžti ar pakelti iš šalies stovinčio telefono ragelį). Leiskime savo

raumenims padirbėti, keisdami kūno padėtį ir judindami kkojas. Klaviatūra ir

monitorius turi būti tiesiai prieš dirbantįjį, kad nereikėtų sukti kaklo.

Telefoną ir pelę pasidėkime kuo arčiau. Naudokime dokumentų laikiklį. Štai,

ko gero, pagrindiniai patarimai, skirti kokybiškai mūsų „varomosios dalies“

– kaulų ir raumenų sistemos – darbui pailginti. Tačiau ar darbo vietų

įrengimas pagal antropometrijos dėsnius nereiškia pinigų „įšaldymo“? Kada

bus galima pasidžiaugti ekonominiu efektu? Patirtis tų šalių, kuriose

ergonomika jau užkariavo tvirtas įmonių valdymo pozicijas, rodo, kad

investicijos į darbuotojų komfortą pasiteisina gana greitai.

Dažnai krūvį įmanoma sumažinti palyginti greitai, panaudojus paprastas

priemones. Raumenų ir kaulų negalavimus galima palengvinti teisingai

pasirinkus stala, kėdę ir ekraną, regėjimo sutrikimus – teisingai pakreipus

ekraną ar pakeitus apšvietimą.

Tyrimai taip pat parodė, kad pablogėjusi savijauta, stresas ar nugaros

skausmai yra susiję su tokiu psichosocialiniu krūviu kaip nepasitenkinimas

darbo vieta, bloga atmosfera darbovietėje ar jos stoka. Jei darbe

susiduriame su tokiu psichosociologiniu krūviu, pasikalbėkite su kolegomis,

viršininkais ir paieškokite konstruktyvių sprendimų.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. A. J. Kliučininkas (2000). Ergonomika. Kaunas: KTU;

2. H. D. Kempf (2001). Sveikata ir kompiuteris.Vilnius: Asveja.

3. V. Kučinskas (2001). Ergonomika.

4. Gydytoja Nijolė NARUŠEVIČIENĖ

5. http://www.google.lt

6. http://www.takas.lt