ETIKOS KODEKSAS „n“ ĮMONĖJE

ĮVADAS

Tarpusavio santykių valdymo procese kultūros taisyklių formavimas ypač būtinas šiandien, kai mes formuojame laisvos rinkos ekonomiką, kur didelę reikšmę turi ne fondai, paskyros ir įsakymai, o žmonių tarpusavio santykių, profesinės ir valdymo etikos normos.

Ar kada nors susimąstėte apie tai, kam yra reikalingas Etikos kodeksas?

Etikos kodeksas organizacijoje skirtas:

• Apibrėžti priimtas veiklos normas.

• Užtikrinti aukštus praktikos standartus.

• Profesionalumui įvertinti.

Etikos kodekso tikslai:

• Informavimas.

• Švietimas.

• Drausminimas.

• Normatyvinis (apibrėžti, verbalizuoti taisykles)

• Instrumentinis (išspręsti problemą, dilemą).

• Apsauginis (apsaugoti nuo konfliktinių situacijų ir neetiško elgesio).

Atskirose šalyse akcentuojami skirtingi etikos kodekso elementai. KKiekviena kodekso funkcija ir elementai turi būti diegiami sistemiškai. Etikos kodekso efektyvumas priklauso nuo to, ar jis bus įgyvendintas, suprastas ir pastoviai taikomas. Etikos kodeksas skatina gerą elgesį, užkerta kelią korupcijai ir blogam elgesiui. Etikos kodeksai yra priemonė prieš korupciją, piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, išteklių eikvojimą, kyšininkavimą, nepotizmą, prievartą.

Dauguma mūsų įsitikinę, kad jie puikiai elgiasi , yra mandagūs žmonės. Galų gale jie visi buvo auklėti, taigi gali suprasti, kaip reikia gerai ir tinkamai elgtis draugijoje. Pvz., prie stalo. Dauguma vidurio Europos ggyventojų sugeba daugmaž vikriai manipuliuoti peiliu ir šakute. Jie nesiremia alkūnėmis į stalą ir valgydami sriubą nesiurbia. Jie žino, kad draugijoje nemandagu gerti litrais šampaną, o atsiraugėti po gerų vaišių mūsų platumose nuo Liuterio laikų jau irgi nebeleidžiama. Bet ar uužtenka šių pagrindinių žinių norintiems kopti karjeros laiptais? Ar netrūksta elgesio sistemos, jei norite tvirtai žengti visuomeniniu – profesiniu parketu? Be gerų manierų šiandien kopti profesijos laiptais beveik neįmanoma. Kalbame ne tik apie žinojimą, kada ir kaip reikia elgtis pagal taisykles, bet ir apie tai, kad tas taisykles privalu įgyvendinti kaip savaime suprantamą dalyką. Manierų galima išmokti ir paversti jas savo asmenybės dalimi. Tai savotiškas medis, iš kurio “pjaustomos” nuostabiausios karjeros.

Šiandieną, kai į gerą darbą kartais pretenduoja 250 norinčiųjų, turinčių pakankamą kvalifikaciją, kiti kriterijai lemia, kas gaus vietą, o kas – ne. Varžybas dažnai lemia simpatijos veiksnys. Svarbiausia, kad žiežirba – kaip ir pirmojo pasimatymo metu – peršoka, koks paliekamas įspūdis ir tuo pačiu padedamas profesinės sėkmės kertinis akmuo. Ko ššiandien nori personalo skyrių vadovai, – tai nusimanančių ir žavingų pretendentų (pretendenčių), pasitikinčių savimi ir malonios išvaizdos. Tačiau svarbiausias dalykas – kad žmonės būtų harmoningi, gerai jaustųsi fiziškai ir tai galėtų visiems parodyti.

Ne vienas atsidus – tokie dideli reikalavimai! Tačiau tai, ko reikalaujama, iš tikrųjų labai lengva pasiekti. Nepatartina nenatūraliai elgtis, – reikia ne dirbtinių asmenų, o asmenybių:

• žmonių, kurie žino, kad jie veikia kitus, tačiau nėra išpuikę,

• žmonių, kurie turi charakterį ir kurio neslepia darbe,

• žmonių, kurie teigiamai naudoja gyvenimišką patirtį ddarbe.

Tam tikri asmens charakterio bruožai yra nuo mažumės “užprogramuoti”. Kiekvienas žmogus turi gerų ir blogų savybių, kurios gyvenime ir kaupiant patirtį stiprėja arba silpnėja. Be to, charakterio bruožai – vertinimo dalykas ir, priklausomai nuo profesinės veiklos srities, gali būti interpretuojami kaip teigiami arba neigiami. Smalsumas tarp žurnalistų yra labai vertinama savybė, tuo tarpu bankininkas, trokštantis viską žinoti, tik be reikalo išsiskirs. Plepūs tipai turi paklausą visose pardavimo ir konsultacijų sferose, tačiau ten, kur reikia pasitikėjimo ir mokėjimo laikyti paslaptį, pvz., pas gydytoją, plepūs netinka. Kūrybingi žmonės, drįstantys turėti neįprastų idėjų, ieškomi reklamos srityje, tačiau visiškai netinkami žinyboje, turinčioje griežtas taisykles. Aišku, kiekvienas ieškosi profesijos, labiausiai atitinkančios jo privalumus.

Bet: joks žmogus, juo labiau dirbantis, nėra atskira sala. Kiekvienas savo darbo vietoje susitinka su kitais žmonėmis – viršininkais, kolegomis ir klientais. Tačiau bendras darbas ir dalijimasis gyvenimu gali funkcionuoti tik tuomet, kai atsižvelgiama į tam tikras bendro gyvenimo žaidimo taisykles. Tinkamas tonas, susijęs su tam tikromis elgesio normomis, sukuria atmosferą, kai įmanoma maloniai bendrauti. Tas, kuris dėl savo charakterio ypatybių sunkiai prisitaiko prie tam tikrų taisyklių, apsunkina kitiems gyvenimą ir kartais jį daro išvis neįmanomą. Mandagumas, kai laikomasi tam tikrų elgesio taisyklių, beveik automatiškai tarp kolegų sukuria malonią distanciją, leidžiančią kasdieniniame bendravime aapsieti “be emocijų”. Šitaip protingai duodamas kelias daugeliui žmogiškų bendravimo problemų. Antra vertus, tam tikras elgesys nėra vienos krypties eismas, kur kiti tave priima taip, kaip tu elgiesi.

Korektiškas elgesys tik tuomet veikia kitus, kai ir jūs pats įsitikinęs savo elgesio korektiškumu. Manieros turi derėti prie asmenybės, o ne būti plaktos grietinėlės šaukštas, užkrėstas ant torto. Tikras menas geras manieras padaryti savo asmenybės dalimi. Jeigu jums pasiseks, labai greitai išsiugdysite pojūtį tinkamiems žodžiams tinkamu laiku.

Asmenybė iš mažų dalelyčių susideda į individualų ir nepakartojamą derinį. Žavesį ir charakterio savybes atsinešame užgimdami. Prie jų prisideda gyvenimiška patirtis, kurią kaupiame gyvenimo bėgyje. Iš šių trijų komponentų ir susideda mūsų asmenybė. Gyvenimiška patirtis – kažkas, ką mes įgyjame kas dieną, nepriklausomai nuo to, ar mums aštuoneri, ar aštuoniasdešimt metų. Ji keičia mus ir lemia mūsų tolesnį tobulėjimą.

Klientų aptarnavimo įmonės standartai

1. Visur ir visada neužmiršti moralės normų.

2. Laiku vykdyti pažadus. Jeigu jūs to negalėjote padaryti, paskirkite kitą terminą ir ištesėkite pažadą.

3. Būti atidžiam ir objektyviam, įtartinus pasiūlymus mandagiai atmesti.

4. Vengti būti pernelyg savimi pasitikinčiam.

5. Niekada nepasimesti.

6. Neužmiršti, kad jūsų pozicija gali būti ne visada optimali, išklausykite ir kliento nuomonę.

7. Nepalikti neišanalizuoto nė vieno nesusipratimo su klientu.

8. Bendraujant su klientu, stengtis suvokti tai, kas nepasakyta.

9. Vadovautis trimis „ne“: nesinervinti, nepasimesti, nesiblaškyti.

10. Būti pakančiam žmonių trūkumams.

11. Atsiminti, kad kklientą galima įžeisti net to nenorint.

12. Pokalbiuose su klientais vengti kategoriškumo, savimi patenkinto ir pasipūtėliško tono, kuris liudija apie nepagarbą aplinkiniams.

13. Nieko nėra skausmingesnio kaip pažeminimas; vengti savo veikloje neteisingumo.

Santykiai su vadovybe ir darbuotojais

Nesvarbu, ką jūs galvojate apie savo viršininką, bet jau vien tik jo(s) pozicija reikalauja tam tikros pagarbos ar dėmesio. Daugelyje įmonių dar vis įsitvirtinęs hierarchinis mąstymas, kurį pirmiausiai sunkiai supranta jauni žmonės. Bet “pasenusiose” struktūrose, operuojančiose sąvokomis “pagarba” ir “gerbimas”, esama vieno privalumo: taip sukuriama distancija tarp vadovaujančiųjų ir darbuotojų, kuri puikiai, net maloniai veikia.

Tiek viršininkui, tiek viršininkei malonu, kai į juos kreipiasi pavarde (vardu). Priešingai negu kolegų atveju, čia dar dažniausiai reikia ir teisingai vartoti titulą.

– Į viršininką kreipiamasi “pone’ kartu su pavarde;

– sąvoka “ponia”, vartojama su pavarde, yra korektiška. “Panelė” – nebevartojama;

– jeigu viršininkas turi akademinį laipsnį, jis tariamas po “pono” ar “ponios’ prieš pavardę;

– dabar madingos dvigubos pavardės, net jeigu jos ir neištariamos. Kreipiantis vartojamos abi pavardės, nebent pats asmuo dėl paprastumo pasisiūlo sutrumpinti pavardę;

– “viršininke” arba “direktoriau” nėra kreipinys.

Kad reikia sveikintis su viršininku, yra savaime suprantamas dalykas. Žinoma, nereikia pradėti jo rytais ieškoti, tačiau palaukti, kol atsiras galimybė.

– Pirmas sveikinasi tas, kuris pirmas amato kitą asmenį. Taigi nelaukite, kol viršininkas jus pamatys, bet tuojau pat pasisveikinkite;

– įprasta sveikinimosi formulė yra “Labas

rytas!” arba “Laba diena!”; sveikinantis su viršininku, reikėtų pridurti ir pavardę;

– kai kurie viršininkai į pasveikinimą atsako trumpu linktelėjimu. Nors tai ir nemandagu, tačiau čia nieko nepadarysi. Darbuotojas savo ruožut jį turėtų pasveikinti tik žodžiais;

– jeigu jaunesnis viršininkas savo darbuotojus sveikina “Sveiki!”, tuo pačiu galite ir jam atsakyti.

Yra viršininkų, kurie su savo darbuotojais nuolatos sveikinasi spausdami ranką. Tačiau toks asmeninis dėmesys gali sukelti ir problemų.

– paprastai pirmasis ištiesia ranką viršininkas – tai jo privilegija. Darbuotojui nereikėtų rodyti iniciatyvos;

– rankos paspaudimas tinka, jeigu viršininkas ir ddarbuotojas nuolatos nesimato arba viršininkas šitaip pradeda rimtesnį pokalbį;

– kas nemėgsta kasdien pakratyti viršininko ranką, tas gali atvirai apie tai pasakyti. Užuominos arba atitraukta ranka sukelia nesusipratimus.

Atvirai sakant, kiekvienam neramu, kai viršininkas išsikviečia pokalbiui. Retai kada tokie pokalbiai būna malonūs, todėl eidami į viršininko kabinetą, dauguma darbuotojų iškart nusiteikia didelei pagarbai arba gynybai. Abu dalykai – netinkama sąlyga lygiateisiam pokalbiui tarp suaugusių žmonių.

– Mandagios banalybės, kaip antai: “Ar galiu įeiti..” arba “Galiu jus sutrukdyti?” – tinka tik tuomet, kai darbuotojas nori pasišnekėti, iiš anksto apie tai nepranešęs;

– geriau: “Jūs norėjote mane matyti..” – tai duoda daugiau pasitikėjimo savo jėgomis;

– geras tonas reikalauja, kad jums būtų pasiūlyta kėdė. Jeigu ne, galite jos pareikalauti (“Ar aš galiu atsisėsti?”). Nepaprašytam ir neatsiklausus geriau nesisėsti;

– kalbant su viršininkais, svarbu aatidžiai klausytis. Kas kaip žuvis neišleidžia nė garso, rodo per mažai dėmesio. Geriau sakykite, ką galvojate (“Taip, aš suprantu.”, “Ne, man atrodo šiek tiek kitaip.” arba “Gal galiu pateikti pasiūlymą?”.

Net jeigu į kolegas kreipiatės tu, viršininkui geriau sakyti jūs ir pridėti pavardę. Tose firmose ir skyriuose, kur dirba jaunesni žmonės, dažnai komandos dvasia pagauna ir viršininką, todėl ir į jį kreipiamasi paprasčiau. Tai turi privalumų, bet ir tam tikrų trūkumų. Iš esmės galioja:

– jūs ar tu viršininkui? Dažnai po įmonės švenčių atsiranda problemų. Tačiau per greitai pasiūlytą tu galima kitą rytą abipusiai anuliuoti. Darbuotojai ir viršininkas tam turi vienodas teises. Tačiau neleisti viršininkui sakyti tu yra individualaus apsisprendimo reikalas;

– bet kokiu atveju darbuotojas negali viršininkui sakyti tu, jei jis pats nepasiūlo;

– plačiai paplitusi ttvarka, kad viršininkai savo (jaunesniuosius) bendradarbius vadina jūs, pridėdami vardą. Kai kuriems tai – malonus vidurio kelias tarp artumo ir distancijos, tačiau dažnai nesusipratimai atsiranda dėl to, kai viršininkai nori, kad juos ir toliau vadintų pavarde.

Padaręs klaidą, turi atsiprašyti. Tačiau ir kitais atvejais pageidaujame, kad mums atleistų, pvz.:

– bet kokiu atveju atsiprašyti reikia tuomet, kai viršininką trukdote pokalbio metu;

– jei viršininkas koridoriuje plepa su kolega, galite susilaukti dėmesio, pasakydami: „Atsiprašau, bet man būtinai reikia jus sutrukdyti“;

– ko jau per daug: jokiu būdu neatsiprašinėkite kkiekvieną kartą, kai norite ką nors pasakyti. Tai sudaro netikrumo įspūdį, tačiau kartais palengvina pokalbio pradžią, jei viršininkas yra iš plepiųjų („Atsiprašau, bet aš turėčiau dar vieną pastabą.“).

Jeigu firmoje nėra griežtos hierarchinės struktūros, o labiau vertinama familiari atmosfera arba lygūs santykiai, jie gali būti ir malonūs, ir nemalonūs darbuotojams. Kuo mažiau lieka distancijos ir kuo daugiau reikalaujama artumo, tuo greičiau galima peržengti ribas. Kaip viršininko privatus gyvenimas yra draudžiama tema, taip ir darbuotojas turi teisę į intymumą.

– „O kaip sekasi šeimai?“ Tokius klausimus dar galima laikyti mandagiais. Geriausiai į tai atsakyti abejingai („Gerai, ačiū, kad paklausėte“). Jokiu būdu nepatartina naudotis proga ir išlieti širdį;

– savaime suprantame, reikėtų vengti familiarumo („Ką, praėjusią naktį vėl buvai trasoje?“);

– net jei viršininkas ir pasipasakoja savo bėdas, patartina būti atsargiam. Tokiu atveju reikėtų mandagiai priminti, kad šiam pokalbiui nesate tinkamas asmuo.

Trumpo pokalbio meną įvaldęs ne kiekvienas, o juk taip paprasta jo išmokti. Didysis pasiplepėjimo menas – šnekėti apie nereikšmingus dalykus, tačiau taip, kad žodžiai neskambėtų banaliai; šnekėti apie viską pasaulyje, tačiau neapsijuokit ko nors nežinant. Antra vertus, šnekučiavimasis yra ir klausymosi bei susidomėjimo demonstravimo menas, per daug neįsileidžiant į kalbą su pašnekovu.

– Ir viršininkai kartais mielai paplepa, todėl nereikia nusigręžti nuo tokio pokalbio;

– sąlygos: tokios situacijos susidaro tada, kai abu ddalyviai „nenumatę nieko geresnio“, pvz., laukiant lifto arba lifte, laukiant valgykloje arba įmonės švenčių metu;

– temos: kiek įmanoma neutralesnės. Taigi kalbėkite apie orą, apie transporto chaosą iš ryto, apie sportą (jeigu apie jį nusimanote ir jeigu tai domina viršininką).Geriau neliesti politikos, darbo, asmeninių dalykų;

– „Kaip sekasi?“ Šis nekaltas klausimas dažniausiai sakomas po pasisveikinimo; paprastai atsakoma: „Gerai, o kaip jums?“. Šis klausimas (kaip ir JAV) palengva tampa banalybe, kadangi klausiančiajam beveik tas pats, kas bus atsakyta.

Tonas, būdingas firmai arba skyriui, yra „viršininko reikalas“. Jis ar ji duoda toną, o darbuotojai, bent jau iš dalies, stengiasi jį mėgdžioti. Šia prasme sunku plaukti prieš srovę, kadangi tuo pačiu iškart tampate autsaideriu. O viršininko irgi nepripratinsi prie kito tono. Bet tai toli gražu nereiškia, kad reikia visiškai vienodai šnekėti. Nors šiek tiek praverstų prisitaikyti. Galioja svarbiausia taisyklė: reikėtų taip šnekėti su kitais, kaip pats norėtumėte, kad su jumis šnekėtų.

Atsisveikinimas vakare – net ir viršininkas to nusipelnė.

– Kuo mažesnė komanda, tuo svarbesnis atsisveikinimas vakare: „Viso gero“, „Gero vakaro“, „Iki rytojaus, aš jau einu.“.

– Kas tiesiogiai dirba su viršininku, tai atsisveikindamas būtinai turi pasiteirauti: „Jeigu nieko daugiau nepageidaujate, aš einu namo.“. Nors tai susiję su rizika, kad viršininkas dar atras darbo, bet pasielgti priešingai – t.y. dingti nepasiteiravus – reikštų ssugadinti atmosferą.

Pačiam susipažinti su viršininku darbe pasitaiko retai. Dažniausiai trečioji pusė (vyresnieji kolegos, personalo vadovas ir kt.) perima šią užduotį, t.y. žmogus pristatomas. Teisingai suformuluotas pristatymas būtų: „Pone Jonaiti, ar aš galėčiau jus supažindinti su ponu Petraičiu?“ Todėl naujasis kolega pirmiausia sužino viršininko pavardę. Šitaip pabrėžiama ir viršininko pozicija.

Bendraujant su viršininku svarbiausia – nuolat draugiškas tonas. Neužtenka tik žinoti elgesio taisykles, svarbu jas taikyti, atsižvelgiant į niuansus.

– Niekada nepamirškite „prašau“ bei „ačiū“. Jie signalizuoja kitam asmeniui, kad jis yra gerbiamas, kad jo darbas vertinamas. Ir viršininkui malonu, kai jo mandagiai kažko prašo ir kai jam dėkoja.

– Pagyrimas. Ir viršininkui kartais reikia „grįžtamojo ryšio“, todėl tokios pastabėlės, kaip: „O, tai buvo nuostabi idėja.“ – kartais daro stebuklus.

– Draugiški niuansai į pilką darbo pasaulį įneša žmogiškumo. Tai neturi nieko bendra su nusižeminimu ar įsiteikimu, kadangi šitaip sukuriama mandagumo atmosfera tarp viršininko ir bendradarbių.

Santykiai su darbuotojais

Psichologinis pastabumas, pasireiškiantis gebėjimu gerai suprasti žmones, pastebėti jų elgesio skirtumus, numatyti, kaip individas elgsis įvairiomis darbo aplinkybėmis, – vienas iš svarbiausių sėkmingo bendravimo su pavaldiniais elementų.

Efektyvus vadovas:

• pažįsta ir supranta savo elgesio modelius;

• pažįsta ir supranta kitų elgesio modelius (ypač neefektyvaus elgesio, kai nepasiekiama užsibrėžtų tikslų);

• pasinaudodamas informacija apie savo bei kitų elgesio stilių, sugeba prisitaikyti prie kitų žmonių ir darbo aplinkos keliamų

reikalavimų.

Daugelis viršininkų supranta, kad autokratinis vadovavimo stilius, besiremiantis gąsdinimais ir bausmėmis nėra efektyvus.

Vadovavimo stilių yra daug ir įvairių. Sėkmingai dirbti gali vadovas, kuris sugeba pasiekti tris tikslus:

1) tiksliai apibrėžti ir įgyvendinti užduotį;

2) tinkamai parinkti darbuotojus užduočiai atlikti ir dirbti su jais;

3) išsiaiškinti kiekvieno komandos nario darbinius poreikius bei motyvus ir stengtis optimaliai juos patenkinti.

Vadovas turi rasti tam tikrą protingą pusiausvyrą tarp išvardytų trijų funkcijų, nes:

– jei jis visą dėmesį sukaups ties užduoties vykdymu ir visiškai užmirš darbuotojų pporeikius, anksčiau ar vėliau sulauks neigiamos jų reakcijos ir tai, žinoma, atsilieps darbo kokybei;

– jei jis per daug dėmesio skirs šiltos darbo atmosferos, gerų darbuotojų tarpusavio santykių kūrimui, gali nukentėti pats darbo motyvas, t.y. užduoties įgyvendinimas.

– jei jis pernelyg pasiners į pavienių grupės narių problemas ir neskirs pakankamo dėmesio visos komandos darbui, netrukus įsitikins, kad bendras grupės efektyvumas mažėja ir kyla pavojus užduoties įgyvendinimui.

Vadovas turėtų vertinti ir skatinti įvairias naujas idėjas, sveiką kūrybinį bendradarbiavimą. Ieškoti idėjų, nuomonių ir ppožiūrių, kurie skiriasi nuo savųjų. Būti tvirtų pažiūrų žmogus, bet visada galintis pakeisti savo nuomonę, jeigu pamato, kad svetimos idėjos geresnės. Kai kyla konfliktas, pirmiausia ieškoti jo priežasčių, o paskui reguliuoti situaciją, sukėlusią konfliktą. Kai susinervina, valdytis, net jei susierzinimas aakivaizdžiai matomas. Mėgti humorą, kuris išplaukia iš susiklosčiusios situacijos ir apeliuoti į jos perspektyvą. Net ir labai spaudžiamas neprarasti humoro jausmo. Dirbti energingai ir kiti vadovausis tokiu pavyzdžiu. Pritarti sprendimams, kurie skatina gerus tarpusavio santykius.

Nuolatinis dėmesys žmonių poreikiams ir geri tarpusavio santykiai garantuoja emocinį komfortą bei draugišką atmosferą darbo grupėje, organizuojant darbą ir palaikant reikiamą darbo tempą. Aukštas gamybos efektyvumas pasiekiamas tada, kai randama pusiausvyra tarp būtinybės atlikti reikiamą darbą ir tinkamo žmonių moralinio palaikymo. Vadovas turėtų būti įsitikinęs, kad turi egzistuoti ryšys tarp organizacijos poreikių, užduočių, keliamų reikalavimų ir tarp kvalifikuotų, patyrusių, gaunančių gerą atlyginimą darbuotojų reikmių. Toks vadovas aktyviai rūpinasi visos organizacijos sėkme ir siekia, kad į šį procesą būtų įtraukti žmonės, su kuriais ir per kuriuos jis ddirba. Taigi reikėtų suderinti dalyvavimo ir rūpinimosi funkcijas.

40-80% viršininko darbo sudaro bendravimas. Svarbiausias bendravimo instrumentas įmonėje – pokalbis, kur svarbūs ne tik žodžiai, bet ir tonas. Taigi dirbant vadovaujantį darbą – duodant nurodymus, įtikinėjant darbuotojus, giriant ar kritikuojant – svarbu ir kalba, ir tonas. Jei mandagumu grįsite vadovavimo stilių, vadinasi: nurodymai visuomet turi būti –

– įvykdomi – jei reikalausite dalykų, kurių neįmanoma atlikti, tapsit nepatikimu;

– suprantami – darbuotojai dažnai nedrįsta prisipažinti, kad nesuprato nurodymo. Taigi kiekvieną prašymą suformuluokite aiškiai ir dalykiškai;

– kontroliuojami –– jei viršininkas visuomet žino, kaip vyksta darbai, jis pastebi ir nedidelius laimėjimus, kurie suteikia pagrindo pagirti darbuotoją. O pagyrimas juk yra svarbiausias motyvacijos instrumentas;

– pagrįsti – darbuotojas yra priverstas kartu mąstyti, kita vertus, tai gali būti motyvacijos priemonė;

– mandagiai suformuluoti – darbuotojas jaučiasi esąs gerbiamas, todėl įdės daugiau pastangų.

Taigi vadovo manieros, kad ir kokios jos būtų – geros ar blogos, – turi nemažą padarinių. Jos yra motyvacijos priemonė ir, be to, stipriai veikia įmonės atmosferą. Be abejo, geros manieros nepavers viršininko geru, o neteisingi sprendimai, mandagiai suformuluoti, taip pat automatiškai nepavirs teisingais. Tačiau tam tikras viršininkų standartas gali padėti neeikvoti daug laiko menkiems nesusipratimams. Tačiau ką viršininkai tikrai turi išmokti, tai korektiškai girti arba kritikuoti darbuotojus. Taip pat turėtų žinoti, koks teigiamas yra atbulinis poveikis.

Vadovas nuolat turėtų kontroliuoti savo elgesį su pavaldiniais, nes kiekvienas darbuotojas yra ne tik jam priskirtų tarnybinių funkcijų vykdytojas, bet ir asmenybė, turinti savo interesus, tikslus, nuomonę apie atliekamą darbą, vertybes ir kokybę. Vadovo pareiga gerbti kiekvieną pavaldinį, stiprinti jo pasitikėjimą savimi, savo gebėjimais ir kūrybinėmis galiomis.

Vadovo išsiauklėjimas , charakterio bruožai, elgesys yra itin pastebimi. Kaip elgiasi vadovas, taip anksčiau ar vėliau pradeda elgtis įmonės darbuotojai. Gyvenimo praktika rodo: jei darbuotojų grupėje yra kiek kitaip nei visi bbesielgiantis žmogus, anksčiau ar vėliau jis ims elgtis taip, kaip elgiasi vadovas ir kiti grupės nariai, perims daugelį jų elgesio normų.

Ypač savo elgesį turėtų kontroliuoti aukščiausio rango vadovas – įmonės pirmasis asmuo. Jis visada buvo ir bus visos organizacijos veidrodis. Apie įmonę sprendžiama pagal tai, kaip vadovas rengiasi, kokios jo elgesio manieros, pagal vadovo dalykinį etiketą. Kiekviena, tegul ir mažytė, neetiško elgesio detalė gali sugadinti kitų nuomonę apie visą kolektyvą ar įmonę.

Dalyvavimas priimant sprendimus

Kadangi žmogiškųjų išteklių vertingumas paprastai pasireiškia vartotojo poreikių tenkinimu pateikiant kuo kokybiškesnę produkciją, organizacija turi pažinti savo vartotojo lūkesčius. Tam, kad organizacijos darbuotojas pažintų vartotoją, jis turi bendrauti su juo. Komunikabiliam asmeniui tai – malonumą teikiantis darbas. Tačiau tam, kad bendravimas būtų naudingas ir organizacijai, reikalingi tam tikri įgaliojimai darbuotojui bendradarbiauti su vartotoju, derėtis, patvirtinti sutartis. Todėl organizacijos sėkmei labai svarbu, kad joje vyrautų įgaliojimų delegavimo programos. O tai jau savaime yra etiška praktika, kadangi delegavimo principas remiasi pagarba, darbuotojų ir vadovų tarpusavio pasitikėjimu. Be to, delegavimo procedūra reikalauja ne tik pasitikėjimo iš deleguojančiojo, bet ir įpareigojimus priimančiojo asmens sutikimo. Tokios programos įgalina darbuotojus savarankiškai priimti sprendimus. Patikėdama jiems užduotis, organizacija parodo, kad ji vertina savo dirbančiuosius, pasitiki jų žiniomis bei gebėjimais. Žinoma, įgaliojimų delegavimas visų pirma rremiasi deleguojamojo gebėjimais realizuoti užduotis – tai vertina organizacijos vadybininkai bei patys bendradarbiai.

Delegavimo principas plačiai taikomas pilietinėse visuomenėse, kur individas laikomas didžiausia vertybe, į jį žiūrima pozityviai, pasitikima jo gera valia. Tokio individo nereikia nuolat kontroliuoti, kadangi jis pakliūna į aplinką, kur jam nenaudinga apvilti rodomą pasitikėjimą. Su pasitikėjimu kartu atsiranda ir lojalumas organizacijai. Ištikus krizėms tokie darbuotojai gali greičiau mobilizuotis ir prisitaikyti prie pokyčių.

Lietuvoje praktiniu požiūriu valdymo demokratizavimas dar dažnai siejamas su anarchija. Ir dėl labai aiškių priežasčių. Taikant šią procedūrą pagal vertikalių santykių modelį – tokį, koks nuo seno yra pas mus – decentralizacija niekada nepasiteisins ( o gal?) mūsų organizacijose. Instrumentiškai nekeisdami socialistinės praeities suformuotų įpročių, mąstymo stereotipų, laukdami kol natūraliai susiformuos atsakomybė už atliekamą darbą, patikėtą įrangą, galime taip ir neatsikratyti pasąmonėje glūdinčio svetimumo organizacijai. Todėl ir kalbos apie indentifikavimąsi su organizacija, komandinį mąstymą bei darbą tokiu atveju atrodys utopinės bei juokingos.

Kai nėra pasitikėjimo, partneriško požiūrio tarp organizacijos suinteresuotųjų – tiek vidinių, tiek išorinių – decentralizavimas iš tiesų gali sukelti chaosą, darbuotojų savivaliavimą, darbo broką. To baiminasi šias teorijas praktikoje diegti bijantys vadybininkai. Juk jei eilinis darbuotojas apskritai neturi teisės išsakyti savo nuomonę, yra verčiamas tenkintis mažu, neteisingu atsižvelgiant į jo atliktą darbą, o dažnai dar

ir vėluojančiu atlyginimu, jis jaučiasi nesaugus. Socialinis nesaugumas suteikia galimybę pasiteisinti eikvojant organizacines lėšas saviems tikslams – kažkada populiariam, bet iki dabar vis dar neišnykusiam “nešimui”. Jis determinuoja bejėgiškumą, pesimistines nuotaikas. Taip nerealizuojamas ne tik žmogiškasis potencialas, bet racionaliai nenaudojami ir kiti ištekliai, taigi auga darbo sąnaudos.

Be to, atlyginimas nėra vienintelis veiksnys, galintis motyvuoti sėkmingesnį veiklos vykdymą ir pridėtinės vertės kūrimą vartotojui. Tai, kad darbdavys piktnaudžiauja savo galia, dažnai yra stipresnis demotyvatorius nei mažas atlyginimas. Dar blogiau yra tai, kad vviešajame diskurse vadovo piktnaudžiavimas galia yra toleruojamas, kadangi hierarchinis valdymas suvokiamas kaip geriausias. Pavyzdžiui, neribotą viršininko galią, vertikalių santykių įsitvirtinimą vadyboje demonstruoja vieno straipsnio pavadinimas: “Nedarysiu! Pavesiu pavaldiniui.”. Čia užmirštamas delegavimo principas: tas, kuriam deleguojama užduotis, turi sutikti ją priimti. Tačiau užduotis skiriama ne pagal vadovo simpatijas ar antipatijas, o remiantis darbo funkcijomis ir joms suteikta atsakomybe. Kai vadovas sau leidžia “pamesti” užduotį ‘pavaldiniui”, kada jis tik užsinori, neįvertinęs to “pavaldinio” galimybių, skyręs per mažus išteklius užduočiai atlikti, rezultatai nėra ooptimalūs.

Toks vadovo elgesys tiesiog žemina darbuotoją, verčia jį jaustis nesaugiai – jis pasijunta nevertinamas. Taigi atsiranda priešiškumas darbdaviui, susvyruoja pasitikėjimas juo. Psichologiniu požiūriu tai – stiprus demotyvatorius. Tokiais atvejais, kai vadovas elgesį grindžia savo galia, o ne logika, racionaliais ssamprotavimas, darbo tikslais, universaliomis taisyklėmis arba pagarba kitam asmeniui, negali atsirasti ir tikras delegavimas. Tad ir apie pridėtinės vertės kūrimą vartotojui belieka tik pasvajoti – darbuotojas neturi jokio akstino maksimaliai išnaudoti savo galimybes kompanijos labui.

Interesų konfliktai

Interesų konfliktas – situacija, kai gali susidurti privatūs darbuotojo ir jo artimųjų (šeimos nariai, giminės, draugai) ir visuomenės interesai, kuriems jis turi atstovauti, eidamas savo tarnybą. Specialistai turi laikytis keturių visuomeninės tarnybos principų: paklusti įstatymams ir juos įgyvendinti, tarnauti visuomenės interesui, prisiimti asmeninę atsakomybę ir vengti daryti žalą.

Konfliktų vadinamas nesutarimas tarp dviejų ar daugiau pusių. Pusėmis gali būti atsitiktiniai žmonės, atskira organizacija ar valstybė. Visos pusės stengiasi, kad būtų priimtas jų požiūris ir trukdo tai padaryti kitoms pusėms. Paprastai žmonės galvoja, kad ginčai susieti su ppykčiu, ginčais, agresija, ir todėl jų reikia vengti. Pagal paskutines dabartines pažiūras konfliktai gali iškilti ir gerai valdomoje organizacijoje. O kartais jie ir pageidautini. Jie padeda išsiaiškinti skirtingas pažiūras, duoda papildomos informacijos nutarimams priimti. Tuo būdu konfliktas gali būti funkcinis, didinantis organizacijos veiksmingumą, ir disfunkcinis – mažinantis. Pagrindiniai konfliktų tipai:

Vidinis konfliktas kyla, kai darbui keliami prieštaringi reikalavimai, kai yra žmonių nepasitenkinimas darbu, nepasitikėjimas, stresai. Labiausiai paplitęs – asmeninis konfliktas. Jis atsiranda, kai nesutampa asmeniniai požiūriai tarp dviejų ar kelių vadovų. AAsmens konfliktas su grupe kyla, kai vienas narys užima skirtingą poziciją nuo priimtos visos grupės pozicijos ir nesilaiko grupės elgesio normų. Gali konfliktai kilti ir tarp grupių. Dažniausiai pasitaiko konfliktai tarp oficialių ir neoficialių grupių.

Visų rūšių konfliktų pagrindinės priežastys yra riboti ištekliai ir jų paskirstymas, tarpusavio priklausomybė, skirtingi tikslai, skirtinga vertybių ir elgesio samprata, taip pat išsilavinimas, nemokėjimas bendrauti su žmonėmis ir kt. Konfliktai gali kilti visur. Jie visada kyla ten, kur vienas padalinys dirba neadekvačiai ir dėl jo darbo iškyla problemos kituose padaliniuose. Konflikto priežastimi gali būti ir organizacijos valdymo struktūra, dvigubas pavaldumas. Konfliktų daugėja didėjant specializacijai. Konfliktai kyla ir dėl skirtingai suvokiamų vertybių. Pavaldiniai įsivaizduoja, kad savo nuomonę gali laisvai išdėstyti, o viršininkai mano, kad tik tuomet, kai jų atsiklausiama. Visoje organizacijoje yra žmonių, kurie sukuria aplinką konfliktams, mėgsta ginčytis, elgiasi agresyviai, priešinasi dėl menkniekio ir pan. Konfliktus sukelia neteisinga informacija, ne laiku pateikta informacija ir kt. Funkcinio konflikto padariniai gali būti įvairūs:

1. Problemą galima išspręsti visiems priimtinu būdu;

2. Suaktyvėja bendradarbiavimas tarp pusių;

3. Konflikto metu gali būti aptartos ir išspręstos problemos.

Neradus būdo konfliktui valdyti, jis tampa disfunkciniu ir gali sukelti nepageidautinus padarinius, sutrukdyti siekti tikslų.

Asmenys, atsidūrę konfliktinėje situacijoje, turi šias galimybes:

1. Išvengti konflikto (kada nėra asmeninio noro bendradarbiauti su kitais sprendžiant pproblemas. Šiuo atveju pralaimi abi šalys);

2. Griebtis jėgos metodų (didelis suinteresuotumas teigiamu problemos išsprendimu, neatsižvelgiant į kitos šalies pozicijas. Spaudimas dažnai padeda pasiekti asmeninį tikslą, tačiau turi neigiamą poveikį kolektyvui);

3. Siekti bendradarbiavimo (šiuo atveju labai svarbus normalus vadovo požiūris į konfliktinę situaciją, kuri gali būti kūrybiškai išspręsta, jeigu bus teisingai jo valdoma: kiekvienas konflikto dalyvis turi turėti lygias teise, kiekvienas gali pareikšti savo nuomonę, kiekvienam rodomas pasitikėjimas);

4. Bandyti įeiti į kitos šalies padėtį (tačiau nevarginti savęs optimalaus sprendimo ieškojimu);

5. Ieškoti kompromiso (kada derantis, darant nuolaidas, atsižvelgiama į visų šalių interesus. Šiuo atveju nėra tarpusavio pasitenkinimo).

Organizacijoje kylantys konfliktai dažniausiai sprendžiami struktūriniais metodais:

– vadovui pasinaudojant savo padėtimi (įsakymai, direktyvos ir pan.);

– nuosekliai aiškinant darbinius reikalavimus;

– konfliktuojančiuose padaliniuose diegiant specialius integruojančius (koordinuojančius) mechanizmus;

– sutelkiant įvairius padalinius bendroms problemoms spręsti;

– organizacijos darbe taikant atnaujintas darbuotojų skatinimo už konstruktyvias idėjas ir sprendimus sistemas.

Vadybininkas turi mokėti valdyti darbuotojų elgseną sudėtingose konfliktinėse situacijose, reguliuoti santykius, nurodyti, kaip išeiti iš vienos ar kitos situacijos. Didelę sėkmę organizacijai turi mažai konfliktiško elgesio technologijos taikymas. Tokia technologija – elgesio etikos pagrindas dalykiniuose santykiuose. Vadybinės etikos, vadybinio darbo kultūros pagrindiniai reikalavimai vadybininkui būtų šie:

 Vadybininkas darbe turi remtis ne savo valdžia, o pagalba, pavaldinių sutelkimu, jų kooperacija. Jis neturi ieškoti “atpirkimo ožių”, o stengtis parodyti savo pavaldiniams, kaip reikia padaryti.

 Iš vadybininko rreikalaujama pasitikėjimo savimi, savo verslu, nes tai rodo jo sugebėjimą valdytis kiekvienoje situacijoje.

 Milžinišką reikšmę turi sugebėjimas branginti pavaldinių laiką: neversti jų laukti, kada prasidės pasitarimas, kada vadybininkas ras laiko pakalbėti su pavaldiniu; bet koks vadovybės atidėjimas kitai dienai tai, ką galima ir reikia atlikti šiandien, savo ir pavaldinių laiko nebranginimas – signalas apie netinkamą vadovo darbo stilių.

 vadovas privalo laiku informuoti pavaldinį apie jo darbo trūkumus ir mokėti išklausyti pavaldinio nuomonę apie savo trūkumus ir į ją atsižvelgti.

 protingas nuobaudų ir paskatų derinimas: bausdami nebijokite ir pagirti; pabrėžkite nusikaltusio darbuotojo asmeninius interesus: “Jūs geras darbuotojas, tačiau tokiu elgesiu jūs bloginate savo reputaciją. Jūsų asmeninis interesas – ištaisyti padėtį”.

 Griežtumas, reiklumas pavaldiniams visada turėtų būti pagrįstas; negatyviai gali būti vertinama ne asmenybė, o tam tikras jos darbinis poelgis.

 Pagrindinės vadybininko savybės – mandagumas, taktiškumas, teisingumas, pareigingumas. Kiekvienas žmogus vidujai protestuoja prieš šiurkštumą, neteisingumą, o vadovo pareigingumas – uždega darbui.

 Įdomus reikalavimas vadovui – turėti humoro jausmą. Juk humoras visada pakelia nuotaiką, kelia darbingumą.

 Mokėjimas kalbėti, dėstyti savo mintis trumpai ir aiškiai, taip pat mokėjimas klausyti, mokėjimas prakalbinti savo pavaldinį, paskatinti jį išsikalbėti paprastai pašalina įtampą, sumažėja nusiskundimų.

 Būtina vadybininko sėkmės sąlyga – geras savo pavaldinių pažinimas, mokėjimas rūpintis jų problemomis, poreikiais, laiku juos pastebėti, vertinti. Tai efektyvus būdas

pakelti nuotaiką, sudaryti gerą darbinę atmosferą organizacijoje.

Ne mažiau svarbu, kad savo požiūrius, gyvenimo taisykles galima ir reikia transformuoti, taikyti žmonėms, su kuriais tenka dirbti, gyventi ir kartu suteikti žmonėms galimybę prisitaikyti prie savo viršininko. Kiekvienas turi turėti savą dorovingumo lygį, žemiau kurio nusileisti nevalia. Peržengti tokią ribą – vadinasi, prarasti savigarbą, orumą, pasitikėjimą savimi, o be viso to negali būti sėkmės versle, visoje darbinėje veikloje.

Veiklos įvertinimo formos

Verslas neturi įskaudinti kitų žmonių. Verslo rezultatai neturėtų kenkti žmogaus sveikatai, prievartauti jo prigimties, ppasinaudoti liga ar psichologine negalia.

Verslininkas turi mokėti dorai uždirbti pinigus. Pelnas, gautas nedoru būdu ir pažeidžiant įstatymus, yra moraliai žalingas dviem atžvilgiais. Pirma, neišvengiamai supriešina verslininką su įstatymu (įstatymų nesilaikančių verslininkų įvaizdis visuomenės akyse menkėja). Antra, neteisėtai gautam pelnui paslėpti tenka sunaudoti daug jėgų, kurios galėtų būti nukreiptos verslui plėtoti. Be to, šios rūšies paslaugos susieja verslo žmones su nusikaltėlių pasauliu.

Verslininkas neturi užmiršti, kad rinkos erdvėje jis veikia ne vienas ir todėl privalo paisyti kitų interesų, siekti nesunaikinti konkurentą, bbet ieškoti abipusiškai naudingos partnerystės. Konkurencija turi būti sąžininga ir civilizuota. Deja, Lietuvoje pastebima „laukinė“ konkurencija. Sprogdinimai, barbariškas turto naikinimas, fizinis susidorojimas su konkurentais tapo kasdienybe, kuri lydi mūsų verslo žmones. Abipusiškai naudingos partnerystės paieškos turėtų būti verslininkų dėmesio centre.

Verslininkas tturi sąžiningai vykdyti įsipareigojimus partneriams ir sieki, kad šie taip pat elgtųsi su juo. Įsipareigojimų verslo partneriui pažeidimas sudaro įtampą, nepasitikėjimą tarp partnerių ir galiausia bendradarbiavimas nutrūksta, kas neišvengiamai didina įtampą rinkos santykiuose. Verslo etikos normų pažeidėjas patiria ne tik materialinių nuostolių. Nukenčia ir jo reputacija verslo pasaulyje bei visuomenės akyse. Tai labai apsunkina jo tolesnę veiklą.

Verslininkas visada rizikuoja, tačiau ši rizika turėtų būti pagrįsta, o atsakomybė už jos pasekmes – asmeniška. Rizika versle – neišvengiama. Civilizuoto verslo šalyse įprasta, jog apie rizikingus, nestandartinius sprendimus firmos savininkai darbuotojus informuoja iš anksto, suteikdami jiems pasirinkimo alternatyvą. Lietuvoje, deja, apie rizikingus savininkų sprendimus ir jų pasekmes firmos darbuotojai sužino neretai paskutinieji – iš spaudos ir policijos.

Verslas rizikingas užsiėmimas: galima ne tik praturtėti, bbet ir viską prarasti, todėl tam reikia būti psichologiškai pasirengusiam. Tikras verslininkas turi mokėti garbingai pralaimėti. Nesėkmė versle neturi tapti individo katastrofa, nedera ieškoti vien priešų ir suvedinėti su jais sąskaitas. Gerai išanalizavus nesėkmės priežastis ir realiai įvertinus savo galimybes, racionaliam verslininkui neišvengiamai kils noras vėl ieškoti ir rasti savo nišą rinkoje.

Verslininkas pirmiausia turi mylėti žmones, o tik vėliau pinigus. Meilę žmonėms verslininkas turi ne deklaruoti, o praktiškai rodyti organizuodamas verslą, kuris tenkintų žmonių poreikius.

Skatinimas laikytis etiško elgesio standartų

Verslininkas neturi uužmiršti, kad visuomenėje bei rinkos erdvėje jis veikia ne vienas ir todėl privalo paisyti moralės bei etiketo normų, siekti kultūringo bendravimo ir per tai – naudingos partnerystės. Pažymėtina, kad etiškas bendravimas, moralus verslas ekonomiškai yra naudingas tiek pačiam verslininkui, tiek valstybei, nes civilizuoto verslo taisyklių (etiketo normų, duoto žodžio, prisiimtų įsipareigojimų ir kt.) laikymasis garantuoja pelną pačiam verslininkui, o valstybei – pajamas. Toks bendravimas atspindi asmeninės moralės principus ir profesines vertybes, o nesilaikant jų rekomenduojami draudimai ir nuobaudos. Gyvenime šios vertybės yra susipynusios, nes dėmesys skiriamas ne tik profesinei, bet ir bendražmogiškai etikai. Verslininko asmeninė moralė turėtų remtis aukščiausiais garbės, dorybės, teisingumo, sąžiningumo, integralumo, mandagumo, nešališkumo standartais. Profesinės vertybės reikalauja tarnauti visų žmonių geriausiems interesams, siekti profesinio tobulumo, tarnauti visuomenei.

Etiketo ir aprangos reikalavimai

Etiketas – tai elgesio taisyklės ir formos.

Pagrindiniai bendravimo etiketo elementai:

1. Kalbos kultūra. Tai ne tik nepriekaištingas gramatikos ir stilistikos mokėjimas, bet ir vulgarių žodžių, necenzūrinių posakių vengimas.

2. Nuoširdus mandagumas. Tai mokėjimas pasisveikinti, atsisveikinti, reikiamu laiku pasakyti “prašau”, “būkite malonus”, “atsiprašau”, padėkoti už pagalbą, palinkėti labos nakties, gero ryto, gero apetito, sveikatos ir t.t.

3. Išvaizda. Bendraujant su užsieniečiais labai svarbu apranga. Gerą įspūdį svečiui palieka tvarkingai ir skoningai apsirengęs žmogus.

4. Gebėjimas palaikyti pokalbį. Kad būtum įdomus pašnekovas, neužtenka vien profesinių žinių. Reikia išmanyti ssavo šalies ir miesto istoriją, meno bei kultūros dalykus.

5. Gebėjimas valdyti savo neigiamas emocijas. Išsiauklėjęs žmogus neįsižeis dėl kito asmens netakto, su šypsena, ramiai išklausys pašnekovą, suteiks pagalbą ir pan.

Trumpi patarimai:

 Būkite kantrus, palaukite, kol pašnekovas baigs kalbėti. Jeigu jį nutrauksite per anksti, ne tik nutrūks diskusija, bet ir norinčių kalbėti gali nelikti – pasitarimo ar susirinkimo dalyviai manys, kad jums visai nesvarbi kitų nuomonė.

 Kai pasitarimo dalyvis ar pašnekovas dėsto savo mintis, padarykite viską, kad jis pasijustų esąs dėmesio centre.

 Nesvarbu, kas kalba – jūs ar kitas asmuo, nežaiskite rašikliu, raktais ar kitais po ranka esančiais daiktais – tai blaško pasitarimo dalyvių dėmesį.

 Individualaus pokalbio metu stenkitės, kad atstumas tarp jūsų ir pašnekovo nebūtų labai didelis, jei nenorite parodyti, kad tai, kas sakoma, jūsų visai nedomina.

 Bendraukite akimis. Žvilgsnis turi būti malonus, draugiškas. Jeigu negalite atlaikyti pašnekovo žvilgsnio, nukreipkite savąjį į jo tarpuakį.

 Neturite teisės demonstruoti neetiškumo, amoralumo, kuris, pavyzdžiui, gali pasireikšti iš pirmo žvilgsnio nekalta emocine išraiška. Neturėtumėt kalbėdamas vartoti svetimybių, žargono, net ir “žinybinio”.

 Prie kitų – tik “jūs”. Kaip kreiptis į vadovą – “tu” ar “jūs”? Vieniems toks klausimas net nekyla, nes darbovietėje draudžiama tujinti ne tik vadovą, bet ir kolegą. Kitiems, pripažįstantiems “draugiškumo” principą, juoką kelia perdėtas pompastiškumas. Tačiau ir jiems sumenkinti šios pproblemos nereikėtų: prie klientų nederėtų kreiptis į vadovą “tu”, nors jis ir yra geriausias jūsų draugas ar prieš tapdamas vadovu buvo to paties rango kolega, su kuriuo sėdėjote viename kabinete ir dirbote tą patį darbą.

 Jei norite sukurti gerą įvaizdį, pirmiausia išmokite kalbėti prieš auditoriją, pasitarimuose, vesti derybas, rašyti dalykinius laiškus ir raštus, kalbėti telefonu. Toliau pagal svarbą eitų tvarkingumas ir geros manieros. Svarbu ir yra ir tai, kaip rengiatės, ką avite, kaip esate susišukavęs. Viskas, kas išvardyta, rodo asmens intelektines, dalykines ir profesines savybes.

 Firmos įvaizdį kuria ne tik žmonės, kurie yra svarbiausias kompanijos potencialas, bet ir prekės ar firmos ženklas, informaciniai leidiniai, reklaminiai prospektai, firminiai vokai, rašikliai, dažnai ir darbuotojų drabužiai.

 Etiketo taisyklės draudžia derybų metu nusirengti švarką ar atlaisvinti kaklaraiščio mazgą, išskyrus tą atvejį, kai tai daryti pasiūlo derybose dalyvaujančių jūsų partnerių vadovas, leisdamas suprasti, kad atėjo neformalaus bendravimo (be kaklaraiščių) laikas.

 Aksesuarai (kanceliarinės priemonės, vizitinė kortelė, akiniai, akinių įdėklas, laikrodis, žiedas, kaklaraištis, segtukas, sąsagos, diplomatas ir kt.) turi atitikti Jūsų rangą, finansinę padėtį, intelektą. Jeigu kuris nors iš priedų bus blogai parinktas, neskoningas (nors ir brangus!), gero įvaizdžio nesukursite.

Neleistina:

• “ne pirmos jaunystės” nosinė,

• neplauta galva,

• nešvarios panagės,

• sulamdyti drabužiai,

• vakarykščiai marškiniai,

• nevalyti batai,

• kreivas kaklaraiščio mazgas,

• rankomis megzta liemenė,

• ryškios drabužių detalės,

• nevalyti dantys,

• prakaito kvapas,

• auskaras ausyje ar nosyje, auksinės

grandinėlės ant rankos ar kojos.

Moteris irgi turėtų gerai pagalvoti, kokie papuošalai jai tinka ir negadina įvaizdžio. Svarbu, kad ant moters kaklo neatsidurtų visa juvelyrinių dirbinių parduotuvė.

Specialistai, siekdami tinkamai atstovauti bendrovei, daug dėmesio skiria ne tik savo intelektui, bendravimo kultūrai, bet ir rūpinasi išvaizda, kuriai labai svarbu apranga. Rūpestingai pasirinktas, atitinkantis paros laiką ir aplinkybes drabužis sutiktajam palieka gerą pirmą įspūdį, rodo asmenį esant tvarkingą, gerbiantį save ir kitus, leidžia jam pačiam gerai jaustis aplinkoje. Puošni pokylių apranga byloja apie pagarbą ššeimininkams ir svečiams. Tačiau pernelyg puošni, neadekvati situacijai apranga verčia jaustis nepatogiai.

Apranga turi atitikti tam tikras taisykles, be abejo, būti labai švari ir tvarkinga, gerai išlyginta. Renkantis drabužį atsižvelgiama į figūros ypatybes, ūgį, odos ir akių spalvą, amžių ir t.t. Negalima tapti mados belaisviu – ji mums tik nurodo bendras kryptis, pataria, bet nediktuoja, ką dėvėti. Komplektuojant garderobą vertėtų nepamiršti ir aprangos priedų: skrybėlių, šalikėlių, kaklaraiščių, kojinių, batų, diržų, pirštinių. Šie priedai su drabužiais turi sudaryti vieną visumą ir dderėti tarpusavyje. Kiekvienai progai reikia skirtingo apsirengimo: moteris, dalyvaudama iškilminguose pietuose apsirengs puošnią išeiginę suknelę ir kruopščiai pasirinks papuošalus. Jei vyras ir moteris kartu eina į priėmimą, jie ir aprangą turi suderinti.

Apranga priklauso nuo renginio pobūdžio ir dienos laiko. Neretai kką rengtis būna parašyta ir kvietime. Jei kvietime apranga nenurodyta, reikia vilktis išeiginį kostiumą. Iškilmingą aprangą rengiamės tik tada, kai tokia nurodyta kvietime.

Kokie yra oficialūs drabužiai ir kokiomis progomis dera juos vilkėti:

1. Per priėmimus ir oficialius renginius, vykstančius 12-15 val. (taurės šampano, taurė vyno ir kt.) tinka dėvėti: vyrams (v.) – išeiginį kostiumą, moterims (m.) – kostiumėlį arba suknelę su švarku.

2. Arbatos metu (rengiama 16-18 val. – išeiginį kostiumą (v.), suknelę su švarku arba kostiumėlį (m.).

3. Furšeto metu (17-20 val.) – išeiginį kostiumą (v.), suknelę su švarku arba kostiumėlį (m.).

4. Kokteilio metu (rengiamas tuo pačiu laiku kaip furšetas) – išeiginį kostiumą (v.), suknelę su švarku arba kostiumėlį (m.).

5. Per pietus – iškilmingiausią priėmimą (19-21 val.) – tamsų kostiumą, smokingą arba fraką (pagal kvietime nuorodą), mmoterims – ilgą vakarinę suknelę.

6. Vakarienės metu (prasideda 21 val. arba vėliau) – tamsų kostiumą, smokingą arba fraką (pagal kvietime nuorodą), moterims – ilgą arba pusiau ilgą vakarinę suknelę.

7. Į visus priėmimus, prasidedančius iki 20 val., vyrai gali rengtis bet kokios neryškios spalvos kostiumu, jeigu tik tie priėmimai nerengiami nacionalinės šventės proga, valstybės vadovo garbei arba jo vardu, taip pat vyriausybės ar ministro vardu. Į visus priėmimus, prasidedančius po 20 val., vyrams dera rengtis tamsiu kostiumu, o moterims – vakarine suknele.

Svarbiausi reikalavimai iišvaizdai. Dienos metu ir vasarą dėvimi šviesesnių spalvų kostiumai, vakare ir žiemos metu – tamsesnių. Rekomenduojami marškiniai – vienspalviai, su apykakle, būtinai priderinti prie vilkimo kostiumo. Kaklaraištis derinamas prie kostiumo ir marškinių. Nepatartina ryšėti labai ryškius ar stambiais raštais margintus kaklaraiščius. Batai neturi būti šviesesni už kostiumą. Prie visų kostiumų tinka juodi batai, šviesiais apsiaunama tik vasarą, kai dėvimas šviesus kostiumas. Prie oficialios aprangos netinka storapadžiai ar sportiniai batai, sandalai. Puskojinės taip pat neturi būti šviesesnės už kelnes (baltos puskojinės tinka tik prie sportinės aprangos). Vyrų puskojinės tauri būti pakankamai ilgos, kad sėdint nesimatytų nuogos blauzdos. Švari nosinė – būtina vyro garderobo detalė, laikoma vidinėje švarko kišenėje.

Svarbu verslininko kūno kvapas (neturi jaustis prakaito kvapo). Dieną vartojamas neaštraus kvapo tualetinis vanduo, dezodorantai, odekolonas (tik ne “Troinoj”), vakare – kvepalai. Jie taip pat neturi būti aštrūs. Kvepalų nepatartina maišyti.

Svarbu priderinti galvos apdangalus. Vyro skrybėlė užsidedama tik prie palto, kepurė ar beretė – prie sportinės aprangos, striukės, puspalčio. Pirštinės, šalikas turi būti suderinti su kitomis kostiumo dalimis arba portfeliu (vilkint fraką, būtina užsirišti baltą šilkinį šaliką). Rašymo priemonės (parkeriai, rašikliai), akiniai laikomi tam skirtoje vidinėje švarko kišenėje.

Oficialioje aplinkoje švarkas turi būti užsegtas. Jei yra kelios švarko sagos, apatinė saga gali būti neužsegama. Atsisegti ššvarką leidžiama užstalėje pusryčių, pietų ar vakarienės metu, taip pat sėdint fotelyje. Jei dėvima liemenė, švarkas gali būti nesegamas. Einant į visus priėmimus derėtų vilktis akinančiai baltus marškinius ir elegantišką kaklaraištį bet kokios (tačiau ne ryškios ir ne juodos) spalvos. Kaklaraištis tik tada yra tvarkingas, kai taisyklingai parištas. Lakiniai batai dera tik prie frako.

Pasirenkant rūbus, moteris gali laisviau elgtis nei vyras. Svarbiausia, kad drabužis atitiktų tikslą, laiką ir aplinką.

Šventės arba iškilmingo renginio metu vyrams nepatartina nusivilkti švarkus. Geras tonas reikalauja viso renginio metu išlikti apsirengus taip, kaip buvo į jį ateita. Tas pats pasakytina ir apie kaklaraiščius. Subtilaus skonio draugija neleis atsipalaiduoti, kad atsisagstytumėte apykaklę, atsileistumėte kelnių diržą ar dar ką nors, kas veržia.

Konfidencialumas

Įmonės darbuotojai saugo darbo ir nedarbo metu klientų suteiktą konfidencialią informaciją net ir pasibaigus sutartiniams santykiams su klientu. Taip pat šios informacijos neviešina ir nenaudoja klientų nenaudai arba trečių asmenų naudai (nebent sutinka patys klientai; to reikalauja teismas). Įmonės darbuotojai neturėtų viešinti ir perduoti tretiems asmenims savo įmonės vidaus informacijos, jeigu tai nėra skirta spaudai.

Informavimas

Aptikę nekokybiško darbo, apsileidimo ar piktnaudžiavimo atvejų, keliančių grėsmę pačios organizacijos galutiniams tikslams ir apskritai visuomenės interesui, informatoriai pavojų skelbia pirmiausia pačios tos organizacijos, kurioje dirba, viduje. Tačiau informavimas yra labai rizikingas, nes kkelia grėsmę tiems, apie kuriuos pranešama (jie demaskuojami, įskundžiami); kita vertus, ir patys “pranešėjai” gali rizikuoti savo darbo vieta ar karjera.

Tai ypač opi, moralės požiūriu “karti” ir nevienareikšmė problema. Su kelių lygmenų moraliniais konfliktais susiduria bet kuris, svarstantysis, ar jam prabilti apie susirūpinimą keliantį aplaidumą, piktnaudžiavimą, rimtus darbo drausmės pažeidimus, pavojų keliančią riziką ir pan. Moralės subjektui tenka nuspręsti, ar iš tiesų, esant analogiškoms aplinkybėms, nuolat vyksta negatyvūs reiškiniai, ar kyla didelė grėsmė ir kas atsakingas už aplaidumą, piktnaudžiavimą bei nedisciplinuotumą; be to, šiam subjektui taip pat reikalinga numatyti, ar informavimas iš tikrųjų turės naudos organizacijai, ar šis pavojingas sau žygdarbis bus atliktas visuomenės labui ir kaip pasisakymas paspartins pokyčius į gerą. Individo pasirinkimą dažnai apsunkina netikrumas, faktų stoka, abejonės. Būsimieji informatoriai susiduria su konfliktu tarp prisitaikymo ir “galvos kišimo kilpon”. Informatoriui tenka apsispręsti, kuriai iš savo pareigų atiduoti pirmenybę: pasirinkti pareigą visuomenei ar savo kolegoms bei institucijai, kurioje pats dirba.

Skundimas yra moraliai leistinas, jei:

1. Firma savo produktu ar veikla padarys didelę žalą visuomenei ar asmenims, vartojantiems jos produkciją.

2. Jei darbuotojas aptinka realią ir didelę grėsmę gaminio vartotojui ar visuomenei, jis turėtų pranešti apie tai savo tiesioginiam viršininkui ir jam išreikšti savo moralinį susirūpinimą. Kol to nepadarys, skundimas nėra visiškai pateisinamas.

3. Jei tiesioginis

viršininkas nesiima efektyvių priemonių dėl pareikšto susirūpinimo ar skundo, darbuotojas turi išbandyti visas vidines procedūras ar galimybes organizacijos viduje. Paprastai tai reiškia o klausimo pateikimą hierarchiniais laiptais iki pat viršaus.

Skundimas kaip moraliai įpareigojantis

4. Demaskuotojas turi turėti arba turi dokumentais pagrįstą įrodymą, kuris įtikintų bešališką stebėtoją, kad jo požiūris į situaciją yra teisingas ir kad firmos produktas ar veikla kelia didelį pavojų visuomenei ar produkto vartotojams.

5. Darbuotojas turi turėti svarių argumentų tikėti, kad viešas demaskavimas duos laukiamus rezultatus. Šansas, kad pasiseks, turi būti vvertas tos rizikos ar pavojaus, į kurį stato save skundėjas.

Klausimai, kuriuos reikėtų apsvarstyti prieš skundžiant

1. Įsitikinkite, ar situacija tikrai tokia, kad reikia skųsti. Asmuo turėtų įsitikinti, ar yra padaryta nelegalių ar amoralių veiksmų, kurie kenkia kitiems; ar situacija nėra tokia, kad bus atskleisti asmeniniai dalykai, dalykinės firmos paslaptys ir pan.

2. Išnagrinėkite savo motyvus. Motyvų analizė padės išsiaiškinti, ar tikrai situacija įgalioja skųsti.

3. Patikrinkite ir patvirtinkite savo informaciją dokumentais. Kai kada renkant papildomą informaciją, tenka pasinaudoti nelegaliais būdais, nes ne visada lengva gauti ją llegaliais. Todėl skundėjas turi įsitikinti, ar šioje situacijoje daroma žala yra tokia didelė, kad pateisina jo riziką. Nelegaliai gaudami informaciją, mes nusižengiame moralei, nes ji reikalauja, kad paklustume įstatymui. Kartu šitaip gaudamas informaciją, skundėjas gali būti kontratakuojamas ir apkaltintas. Apskritai nnelegalių metodų reikėtų vengti, nebent daroma žala tikrai didelė.

4. Apibrėžkite, kokio tipo žala yra daroma ir kam apie tai turėtų būti pranešta. Tiksliai nustatęs, kokia blogybė yra daroma, skundėjas galės nuspręsti, kokios rūšies įrodymus reikia įsigyti ir kartu, ką reikia informuoti.

5. Tinkamai parašykite pareiškimą. Pareiškimas turi būti parašytas labai konkrečiai, remiantis faktine medžiaga, tiksliai apibrėžiant amoralios veiklos tipą, kam ir kaip daroma žala.

6. Apsiribokite faktais. Skundėjas turėtų susikoncentruoti tik ties demaskavimu, vengti minėti vardus, “drabstytis purvais”, nors ir manytų, kad atskiri organizacijos asmenys yra atsakingi už šitą žalą. Tai padės skundėjui sumažinti galimo keršto pavojų, o visa kita išsiaiškins tyrimo institucijos.

7. Nuspręskite, ar skundimas turėtų būti vidinis ar išorinis. Skundėjas turi susipažinti su visais vidiniais organizacijos kanalais, kuriais jis galėtų pranešti apie neteisėtą vveiklą. Įsigyti informacijos apie tai, kaip buvo žiūrima į asmenis, kurie anksčiau pasinaudojo šiais kanalais ir kaip buvo sprendžiamos praneštos problemos, Jei su žmonėmis, informavusiais apie žalos darymą, buvo elgiamasi sąžiningai ir klaidos buvo ištaisytos, reikėtų naudotis vidiniais kanalais.

8. Nuspręskite, ar skundimas turėtų būti atviras, ar anoniminis. Tai grynai asmeninis sprendimas. Jei skundėjas nutaria skųsti anonimiškai, jis turėtų nuspręsti, ar anonimiškumas turi būti visiškas, ar dalinis. Kartais anonimiškumą labai sunku išlaikyti, todėl skundėjas turi numatyti, kaip jis pasielgs, jei išaiškės jo aasmenybė.

9. Nuspręskite, ar reikia skųsti tuoj pat. Kartais skundėjui patartina prieš skundimą pakeisti darbo vietą. Tai padeda jam apsisaugoti nuo atleidimo iš darbo su neigiamomis rekomendacijomis. Tačiau darbo pakeitimas neturėti būti alternatyva skundimui. Jei darbuotojas žino apie neleistinus veiksmus ir skundimas yra kaip moralinis įsipareigojimas , kad jie būtų sustabdyti, jis nėra atleidžiamas nuo šio įsipareigojimo.

10. Įsitikinkite, kad laikotės reikalavimų, pranešdami apie nedorą veiklą. Skundėjas privalo laikytis reikalavimų, nustatytų jo organizacijoje ar išorinėse organizacijose, priklausomai nuo skundimo tipo, t.y. kad nebūtų pažeisti senaties terminai, įvairios procedūros.

11. Pasikonsultuokite su teisininku. Kiekviename skundimo etape patartina konsultuotis su teisininku. Jis gali paaiškinti, ar nedoru elgesiu nusižengiama įstatymui, kokiais dokumentais remiantis galima tai patvirtinti, ar pats skundėjas nenusižengia įstatymams, ką reiktų informuoti apie daromą žalą, ar ataskaitos parašytos teisingai ir tiksliai, kaip apsisaugoti nuo keršto. Jei nėra galimybių konsultuotis su teisininku, reikėtų pasitarti su atitinkama visuomenine organizacija.

Dovanos

Kone gražiausios mūsų gyvenimo akimirkos susijusios su dovanų gavimu, bet kiek keblumų kyla , kai įvairiomis progomis jas tenka rinkti kitiems. Kartais tai padaryti būna lengva, kartais – sunkiau. Štai, norint pasveikinti naują ministrą, žmogų, apgynusį daktaro disertaciją ar pradėjusį eiti kokias nors svarbias pareigas, mintis dovanoto portfelį tikrai bus geresnė nei ketinimas įteikti, tarkim, palapinę. Prezidentui išties būtų sunku rasti ggeresnę dovaną už plunksnakotį, o į atsargą išeinančiam karininkui ypač tiktų vardinis ginklas. Visi šie daiktai yra verslo dovanos, o kai kurie jų, pavyzdžiui, ministro portfelis, jau seniai tapo netgi vaizdingu posakiu.

Svarbiausia verslo dovanos paskirtis – suteikti norimą informaciją bei priminti apie dovanojančią įmonę arba jos teikiamą produktą ar paslaugą. Įprasta reklama kartais nepasiekia norimų tikslų, o verslo dovanomis galima sėkmingai šią problemą išspręsti, pakeičiant ar papildant reklamą ir neįkyriai reklamuojant ne tik pačią įmonę, bet ir jos gaminius.

Be įprastų rašymo priemonių, laikrodžių, maisto stalo aksesuarų, kompiuterių priedų, rankinių, verslo dovanų kategorijai priskiriamos ir prekės jūros tematika, darbo įrankiai ir peiliai. Verslo dovanomis gali būti kone bet kas – drabužiai, gertuvės, peleninės, vazos. Odoms gaminiams jau seniai visai pagrįstai klijuojama verslo stiliaus etiketė, tad šios grupės prekės yra laiko patikrintos ir vienos populiariausių verslo dovanų. Santykinai brangesniais vyno aksesuarais galima pamaloninti išskirtinį nei itin svarbų verslui asmenį, dar išmanantį ir apie vyną. Maloniomis smulkmenomis mes galime pradžiuginti kone visus – ir daryti tai beveik kasdien. Laisvalaikio prekės tikrai patiks kiekvienam verslo partneriui, o paprasčiausias skėtis tam tikromis aplinkybėmis gali tapti nepakeičiamu “atradimu” net labai turtingos firmos bosui.

Dovana turi atitikti progą: kai ji teikiama jubiliejų ar reikšmingų žmogaus gyvenime įvykių proga, ggali būti vertingesnė, paprastesne proga – paprastesnė. Tačiau stenkitės nedovanoti tokių dovanų, kokių pats nenorėtumėte gauti.

Labai svarbu dovaną įteikti laiku (praėjus iškilmėms, įteikta dovana ne tokia reikšminga). Ji skirta konkrečiai tam asmeniui, kuriam dovanojama, todėl dera žinoti to žmogaus pomėgį, o gal ir norus. Tačiau jo paties klausti – neetiška. Pasiteirauti galima draugų, artimųjų. Nedovanokite labai brangių, įpareigojančių ar per daug asmeniškų dovanų. Neseniai dirbantis darbuotojas turėtų vengti dovanoti brangias dovanas savo viršininkui (kad neatrodytų, jog nori jam įsiteikti).

Įvairioms progoms tinka gėlės. Jos įteikiamos išvyniotos iš pakavimo taros. Kai į svečius ateina vyras su moterimi, gėlių įteikia šeimininkei svečias (niekada nedovanokite dirbtinių gėlių!). beje, pasitinkant ar išlydint gėles dovanojame jas įvyniojus. Gėles paprastai dovanojame moterims, tačiau jų galima įteikti ir vyrams (pvz., jubiliejų ar kitų iškilmių proga). Vazonėliuose gėles dovanojamos tik tada, kai žinoma, kad jos patinka dovanojamam asmeniui ir jis turi tinkamas sąlygas joms laikyti. Į siunčiamų gėlių puokštę būtina įdėti sveikinimo atviruką ar vizitinę kortelę.

Už visas dovanas (nesvarbu kokia jų materialinė vertė) nuoširdžiai dėkojama. Gautą dovaną būtina išvynioti, ja pasigrožima, išreiškiamas susižavėjimas.

Suvenyrai skirti atvykusiems iš kitų šalių svečiams arba svetur teikiami atsakomojo vizito metu. Tai kuklios dovanos, reprezentuojančios valstybės meną. Venkite menkaverčių suvenyrų (kičo).

Kad ir kokia verslo dovana

būtų – mielas, svarbus, naudingas daiktas ar tiesiog šiaip smulkmena, svarbiausia, kad ji suteiktų norimą informaciją ir primintų apie dovanojantįjį. Sėkmingai ir atidžiai išrinkta verslo dovana bus galima ne tik ilgai naudotis ir mėgautis. Taip įprasminsite tarpusavio santykius, galėsite neįkyriai priminti svarbiausius dalykus – partnerystę, skonį, subtilumą, atidumą, lojalumą, geranoriškumą, toliaregiškumą, draugiškumą. Verslo dovana kartais yra ta lemiama “smulkmena”, stiprinanti verslą bei jo įvaizdį. Toks priminimas būna gerokai veiksmingesnis ir visiškai neįkyrus, palyginti su tradicinėmis reklamos formomis. Verslo dovana – ttai puiki galimybė pabrėžti ne tik individualumą, bet ir unikalumą. Tai – gerėjantys santykiai, puiki nuotaika, išsipildę norai, patenkinti visų šalių interesai, tai – raktas į sėkmę. Tam tikslui daiktų, simbolių, kodų, piešinių bei žodžių kombinacija gali būti nenuspėjama, išskirtinė. Ir net nebūtina turėti tūkstančių. Smulkiems verslininkams verslo dovanos dažnai padeda rasti nišą ar sėkmingai įsitvirtinti rinkoje.

Santykiai su vartotojais, saugumas

Santykiuose su vartotojais aktualiausia yra pardavimas. Čia svarbu prekės kokybė , gaminio pakuotė pagaminimo datos pateikimas bei prekės ženklas. Kiekvienos prekės ppagrindinė savybė yra jos kokybė. Marketingo specialistai turi informuoti vartotojus apie pasikeitusią prekės kokybę, pvz., kai pakeitus komponentus nukenčia prekės kokybė. Pirkėjus nederėtų klaidinti dėl produktų pagaminimo datos. Neetiška suklastojant prailginti prekių galiojimo laiką, arba pvz., yra užrašas, skelbiąs: “Prekės ggaliojimo laikas:”, o toliau, deja, nieko. Arba toje vietoje, kur turi būti nurodytas prekės galiojimo laikas, yra užklijuojama kaina. Jei vartotojui, klientui buvo pateikta nekokybiška prekė ar paslauga, įmonė turėtų atlyginti žalą.

Nederėtų gaminiui suteikti tokį patį prekės ženklą kaip ir garsios firmos tam, kad prekė išpopuliarėtų. Tuomet pirkėjai būna pasirengę mokėti už populiarų prekės ženklą turinčią prekę gerokai daugiau. Tai tikra klastotė, kuri nepateisina nei etikos nei verslo teisės požiūriais.

Reklama. Jos tikslas – talkinti pardavimui, įdiegti į rinką naują gaminį, išplėsti prekės vartojimą, padėti pirkėjui orientuotis rinkoje, supažindinti vartotoją su naujienomis ir paslaugomis, prekių savybėmis, vartojimo būdais ir pan. Reklama panaudojama konkurencinėje kovoje, siekiant didžiausio pelno. Tarptautinio reklamos kodekso pagrindinis principas – bet kokia reklama turi būti teisiškai nepriekaištinga, garbinga, mmorali, teisinga. Klaidinanti reklama sudaro sąlygas iškreiptai konkurencijai. Klaidinantis yra toks sprendimas, kuriame nėra klaidingos informacijos, bet ji pateikiama tokia forma, kad žmogus, skaitydamas jį greitai, nelabai įdėmiai, susidarys klaidingą nuomonę ir padarys klaidingas išvadas. Melagingas skelbimas yra toks, kuris arba pateikia klaidinantį teiginį ir tuo pat metu meluoja, arba be įspėjimo pateikia klaidinančią paslaugos ar produkto recenziją. Žmonės suklaidinti daug žadančios reklamos, gali patirti ne tik materialinę, bet ir moralinę žalą. Naudojantis žmonių patiklumu taip peržengiamos leistinos reklamos etikos rribos.

Reklama dažnai ne tik informuoja, bet ir bando įtikinti. Įtikinėjimas pats savaime nėra amoralus. Tačiau amorali prievartinės manipuliacijos forma – pasąmonės reklama (naudojant aukšto dažnio signalus net ir prieš mūsų norą veikia mūsų pasąmonę), o taip pat reklama, skirta ikimokyklinio amžiaus vaikams (kadangi vaikai yra imlūs ir naivūs, juos lengva įtikinti, sužavėti, patraukti į savo pusę). Todėl:

1. Reklamuojant prekę atkreipti dėmesį į auditorijos, kuriai tiesiogiai skirta reklama, žinių iškraipymo galimybes ir subrendimo lygį. Mažesni vaikai turi rbotas galimybes suvokti tai, ką mato. Dėl to, reklamuotojai yra atsakingi už tai, kad apsaugotų vaikus;

2. Reklamuotojai, suprasdami, kad vaikų vaizduotė ypač laki ir kad jie labai patiklūs, neturi tuo naudotis;

3. Reklamoje informacija turi būti pateikta teisingai ir subtiliai, nes vaikai iš reklamos gali išmokti tokių dalykų, kurie vėliau turės įtakos jų sveikatai ir gerovei;

4. Reklamuotojai turi iškelti visuomenės moralines vertybes, pvz., draugystę, švelnumą, sąžiningumą, teisingumą, kilnumą, pagarbą kitiems.

Lyginamąją reklamą naudoti galima, jei (kad nebūtų padaryta žala konkurentams ir suklaidinti vartotojai):

1. joje lyginamos prekės ir paslaugos, kurios tenkina tuos pačius poreikius;

2. joje objektyviai lyginamos viena ar daugiau esminių, patikrinamų ir būdingų prekių ar paslaugų savybių, taip pat gali būti lyginama kaina;

3. ji nesukelia rinkoje painiavos tarp reklamos davėjo ir konkurento, prekių ar paslaugų, jų prekių ženklų, firmų vardų, kitų žymenų;

4. ji nnediskredituoja ir nešmeižia konkurento prekių, paslaugų, jo prekių ženklų, firmos vardo, kitų žymenų, veiklos, jo teisinės, finansinės ar kitokios padėties, taip pat jo vadovų ar darbuotojų asmeninių savybių.

Kas yra moraliai atsakingas už reklamą? Kas atsakingas už tai, kad vartotojo nepasiektų amorali, klaidinanti reklama, kad būtų išsaugotos visuomenėje reklamos naudingumo pripažinimas? Skiriamos penkios atsakingų grupės:

1. gamintojas;

2. reklamos agentūra;

3. žiniasklaida;

4. visuomenė;

5. vyriausybė.

Reklama pirmiausia paliečia vartotojus, ir jei ji yra melaginga bei neteisinga:

• vartotojui daroma tiesioginė žala. Ji susijusi su netikslia prekių ir paslaugų, kurių naudojimas kelia grėsmę vartotojo sveikatai bei gyvybei, reklama. Tai reiškia, kad prekė ar paslauga dėl konstrukcinių ar technologinių trūkumų, nepakankamumo sudėties ar paskirties aiškumo nėra saugios, kelia grėsmę vartotojo, o kartais ir aplinkinių žmonių sveikatai;

• vartotojui daroma netiesioginė žala, tai yra kai reklama įtikinėja vietoje geresnės kokybės prekių ar paslaugų įsigyti blogesnes;

• vartotojui daroma ekonominė žala, įteigiant, kad atitinkama prekė ar paslauga, iš tikrųjų būdama lygiavertė ar net mažiau efektyvi už jos pakaitalą, yra tarsi geresnė, o už ją reikia mokėti brangiau;

• daroma žala pačiai rinkai: dažnai gaudami neobjektyvią informaciją apie prekes ir paslaugas, vartotojai nustoja pasitikėti reklama kaip informacijos šaltiniu.

Pirkėjai/vartotojai, perkantys ir vartojantys firmos gaminius arba paslaugas, yra suinteresuoti produkto kokybe ir teisinga kaina, galėjimu patenkinti jų poreikius. Įmonėje turėtų būti pabrėžiama, kad su vartotojais visur iir visada reikia elgtis sąžiningai ir garbingai, teikti tik aukščiausios kokybės prekes ir paslaugas.

Santykiai su kreditoriais, tiekėjais

Genialiais mažai kas gimsta; kompetetingai patarti gali tik tas, kas turi atitinkamų žinių; įtikinamai veikia tik tas, kuris pasitiki savimi. Patarti, įtikinti ir parduoti – tai trys ramsčiai, kurie sudaro sėkmingo kontakto su klientais pagrindą. Paslaugas teikiančią ir vartotojišką visuomenę, kurioje mes gyvename, sąlygoja perteklius. Yra daug pardavėjų, siūlančių rinkoje tokius pat produktus ir panašias paslaugas. Todėl ir kova už klientą atitinkamai sustiprėjo. Sėkmės raktas – tinkamas elgesys su verslo partneriais.

Bet koks pardavimo pokalbis iš esmės vyksta pagal tą pačią schemą. Tai jautrus psichologinis žaidimas, kai per kelias sekundes lemiama sėkmė arba nesėkmė.

Kontakto fazė. Pirmasis žvilgsnis šiuo atveju pats svarbiausias. Pirmiausia kalbame apie simpatiškumą, apie tą garsiąją žiežirbą, kuri įskeliama tarp jūsų ir kliento. Savaime suprantama, kad tai neįvyksta be niekur nieko, bet jūs savo simpatijai galite padėti;

– stenkitės skleisti teigiamus spindulius. Šia prasme jūs turėtumėte puikiai jaustis, sudaryti harmoniją su savimi. Svarbu užmegzti kontaktą akimis, maloniai pasisveikinti. Paniurėliai nespinduliuoja pasitikėjimu savimi;

– suteikite klientui reikšmingumo jausmą. Niekas taip nežeidžia žmogaus kaip nepagarba jo asmenybei. Prieikite prie kliento iškart, kai tik jis pasirodo, paklauskite, ko norėtų, maloniai pasiūlykite pagalbą. Venkite neigiamų sakinių kaip kad: “Jūs ne čia

atėjote”; geriau tinka: ”Aš jums negaliu padėti, bet palydėsiu iki reikiamo skyriaus”.

Orientavimosi fazė. Viskas sukasi apie klausimą: kas per tipas tas mano klientas? Žmonės įvairūs, jų jausmai, elgesys, reakcijos atitinka pirminę charakterio struktūrą. Geri pardavėjai tai žino. Jie puikiai išmano žmonių psichologiją, padedančią per kelias sekundes teisingai įvertinti pirkėjus ir atitinkamai elgtis. Be to šioje fazėj svarbi ir pardavėjo profesinė kompetencija. Tačiau pastaroji padės tik tuomet, jei pardavėjas teisingai įvertins klientą. Skiriami keturi problematiškų pirkėjų būdai:

1. Nedrąsusis. Požymiai: nervingi rankų judesiai. JJis jaučiasi ne savo kailyje, niekuo rimtai nesidomi, nors ir klausosi, kas jam sakoma, tačiau negali apsispręsti. Neryžtingumą simbolizuoja ir kalba: jis dažnai vartoja žodžius – “galėtų”, “galbūt”, “tiesą sakant”. Patarimai: užduokite vadinamuosius tiesioginius klausimus, į kuriuos galima atsakyti taip arba ne. Šitaip jūs padėsite pirkėjui apsispręsti. Tačiau nieko nesiekite prievarta, geriau patarkite jam neskubėti ir dar kartą viską apgalvoti. Duokite jam informacinės medžiagos – brošiūrų, prospektų, leiskite nuodugniai viską apgalvoti.

2. Uždarasis. Požymiai: rankos sukryžiuotos ant krūtinės; vengia žvilgsnio; elgesys rodo, kkad jis viską priima per atstumą. Tokio tipo žmonėms ypač sunku asmeniškai patarti, kadangi jis negali pasakyti, ko iš tikrųjų nori. Patarimai: būkite ypatingai malonus tokiam pirkėjų tipui, užduokite jam atvirus klausimus, skatinančius kalbėti; jokiu būdu nepertraukite, kai kalbės. Bandykite ssužinoti apie jį kiek galima daugiau, kad sugebėtumėte teisingai patarti.

3. Visažinis. Požymiai: mėgsta “sceninius efektus”, įeina kaip didžiausias ponas, kalba garsiai ir daug, pirmiausia apie tai, ką siūlo konkurentai ir ką jie gali geriau. Patarimai: pripažinkite tokio tipo žmones – to jiems labi reikia. Glostydami jo savimeilę žodžiais (“jūs iš tikrųjų gerai informuotas”), sumažinsite jo įkarštį. Jei jis tvirtina ką nors neteisingai, ramiai ir dalykiškai taisykite klaidingą informaciją.

4. Agresyvusis. Požymiai: juda greitai ir tikslingai, elgesys dominuojantis, aiškiausiai ieško aukos, padėsiančios jam išsikrauti. Tokie pirkėjai – nemalonūs, kadangi jie dažniausiai reaguoja nekantriai ir ūmiai. Daug pasiūlymų pokalbio pradžioje iš principo atmeta, visiškai jų neapgalvoję. Patarimai: iš pradžių svarbu žinoti, kad jų agresija neturi nieko bendra su kitu asmeniu. Todėl geriausia ignoruoti begėdiškas pastabas. ŠŠaltai ir be emocijų paklauskite klientą, ko jis nori, aptarnaukite jį greitai ir susikoncentravęs. Jam nereikia ilgai tempti gumos, jis trokšta tikslių faktų ir kaip galėdamas greičiau.

Įtikinimo fazė. Pokalbis eina į pabaigą. Dabar lemia sugebėjimas įtikinti ir retorikos menas. Reikia sužavėti klientą, patraukti jį į savo pusę. Kompetencija šioje, paskutinėje, fazėje (deja) jau antraeilis dalykas.

– Leiskite prieštarauti. Dažnai klientai paskutinę sekundę persigalvoja galbūt todėl, kad jie vis dėlto jaučiasi “netikėtai užpulti”. Paklauskite, kodėl jie prieštarauja ir abejoja, neatmeskite jų abejonių, o ppasistenkite suprasti.;

– Jūsų nuomonė nesvarbi. Palikite savo asmeninę nuomonę ramybėje, nes galite greitai sugadinti reikalą. Sakinys: “Aš jūsų vietoje jokiu būdu neatsisakyčiau šio pirkinio” – labiau išgąsdins pirkėją, negu paskatins jį pirkti.

– Išmokite pirkėją palikti ramybėje. Jei pirkėjas neranda, ko nori, nereikėtų jo toliau spausti. Daug geriau ir mandagiau atsiprašyti dėl per mažos pasiūlos: “Matyt, aš negalėsiu jums šiuo momentu pasiūlyti nieko tinkamo, bet galbūt kitą kartą pasiseks”. Kiekvienas pirkėjas vertina sąžiningumą ir tikriausiai, pasitaikius progai, prisimins jūsų pasiūlymą.

Kas dar svarbu:

– užmegzti asmeninius ryšius. Nuolatinius klientus įgyjame tik tuomet, kai su jais užmezgame žmogiškus santykius. Prisistatykite klientui, paklauskite jo pavardės, į klientų katalogą užsirašykite asmeninius jo poreikius. Iš mažų pokalbio detalių greitai susiformuoja visas kliento, jo norų vaizdas.

– pasiūlykite palaikyti ryšį. Jei klientas vertina jūsų profesionalumą ir asmenybę, pasiūlykite jam palaikyti ryšį. Duokite jam savo vizitinę kortelę, pasiūlykite iškilus klausimams, problemoms ar kokiais nors kitais reikalais kreiptis į jus asmeniškai.

Kliento firmoje – pagarba klientams

Visai kitokia situacija susidaro tuomet, kai verslo partneriai pokalbiui prisistato į firmą. Šiuo atveju korektiškas elgesys netgi dar svarbesnis, nes tokie kontaktai paprastai būna ilgalaikiai; todėl rūpinkitės išsaugoti savo kontaktus.

• Pasirūpinkite, kad biuras būtų sutvarkytas prieš pasirodant klientui. Rašomojo stalo nereikia sutvarkyti taip, kad ant jo nieko nebeliktų, bet pasistenkite, kad bent jjau nestūksotų neplauti indai, perpildytos peleninės, nuvytusios gėlės;

• Pasitikite klientą prie durų arba prie lifto. Pasisveikinus ir pristačius ateina eilė mandagiai pasišnekučiuoti (“Ar lengvai radote mus?”; “Ar maloni buvo kelionė?” ir t.t.);

• Padėkite nusirengti klientui;

• Jeigu klientui tenka palaukti prieškambaryje, pasirūpinkite, kad ten per tą laiką nevyktų privatūs kolegų pokalbiai, nebūtų karštligiškai tvarkomi darbo reikalai;

• Visuomet pasiūlykite klientui ko nors atsigerti, aptarnaukite jį pirmą, nesvarbu, ar jūsų viršininkas (vyras ar moteris) sėdi šalia;

• Kalbėti telefonu, esant trečiam asmeniui, nemandagu. Į neatidėliojamus skambučius atsakykite trumpai ir dalykiškai, paklauskite, ar gali vėliau paskambinti. Būtinai atsiprašykite kliento už trukdančius skambučius;

• Pokalbių metu atkreipkite dėmesį į kūno kalbą, nes tai irgi veikia svečio gerą savijautą.

Keletas patarimų sėkmingam pokalbiui su klientu

 Kreipkitės asmeniškai. Pokalbio metu kartkartėmis ištarkite kliento pavardę. Kiekvienas asmeninis kreipinys veikia kaip komplimentas.

 Ieškokite kontakto akimis. Retsykiais ieškokite žvilgsnio kontakto ir neatitraukite akių, tačiau jokiu būdu begėdiškai neįsistebeilykite į klientą. Kas “išdrįsta’ žiūrėti kitam į akis, atrodo atviresnis ir draugiškesnis, įsitikinęs ir kompetetingas.

 Aktyviai klausykitės. Jūsų pašnekovas turi žinoti, kad jo klausotės. Patvirtinkite jo kalbą galvos linksėjimu, “taip”, trumpais šūktelėjimais – “iš tikrųjų” arba “suprantu”. Aktyviai klausytis – toli gražu nereiškia būti vienos nuomonės su klientu. Savo nuomonę galėsite pareikšti tuomet, kai klientas baigs kalbėti.

 Stebėkite emocijas. Kas atidžiai stebi pašnekovą, fiksuoja jo eemocijas. Dažnai naudinga šiuos pastebėjimus įpinti į pokalbį. Pvz., “Man susidarė įspūdis, kad jus tai labai supykdė.” Besiskundžiantis klientas nuraminamas, pokalbis darosi dalykiškas ir ramus.

 Tinkamai šypsokitės. Teigiamas grįžtamasis ryšys gerina pokalbio atmosferą. O dalykiškai ir stipriai argumentuoti galit ir su šypsena lūpose.

 Kalbėkite aiškiai. Viena vertus, tai reiškia, kad reikia kalbėti pakankamai garsiai, antra vertus, įvairia intonacija. Bandykite pasakoti įdomiai ir gyvai, sudėtingus dalykus paaiškinti paprastais, suprantamais žodžiais.

 Formuluokite taikiai. Sukoncentruokite dėmesį į svarbiausius argumentus, negaiškite laiko neesminėms detalėms. Pasirinkite paprastą sakinio struktūrą, be daugelio šalutinių sakinių ir intarpų. Reguliariai darykite pertraukėles, jos teikia dar daugiau reikšmės svariems argumentams.

 Sumaniai vadovaukite pokalbiui. Svarbiausias aktyvaus pokalbio instrumentas – klausimų davimas. Užduokite klausimus, susijusius su pašnekovo teiginiais, pabandykite išsiaiškinti jo norus, bet netardykite. Prieš pradėdami dalykiškai kontrargumentuoti, atsižvelkite į kritiką ir priekaištus (“Aš suprantu, kad jūs turite teisę taip galvoti”).

 Reziumuokite. Norėdami išvengti nesusipratimų, kiekvieną pokalbio dalį baikite reziumė (“Jeigu aš jus teisingai supratau, tai reiškia.”)

Kontaktai su klientais – labai jautri verslo sritis, nedidelis žingsnelis tarp sėkmės ir nesėkmės.

Kreditoriai/tiekėjai tikisi, kad bus tęsiamas verslas. Jiems įmonė turi rodyti pagarbą, tiksliai vykdyti sutarties reikalavimus.

Santykiai su konkurentais

Daugelyje užsienio šalių sąžininga konkurencija yra reglamentuojamas įstatymų. Verslas, jo strategija ir taktika bus socialiai neatsakingi bei nepageidaujami, ji sieks išvengti sąžiningos

konkurencijos. Konkurencija yra viena iš laisvos rinkos sistemos dalių. Konkurencija sąlygoja rinkos efektyvumą ir teikia naudą vartotojui, pvz., per prekių palankiausiomis kainomis įvairovę. Tačiau konkurencinė rinka veikia pirkėjo labui tik tuo atveju, jei konkuruojama sąžiningai. Labai dažnai konkurencinėje kovoje kyla pagunda pažeisti garbingumo ir sąžiningumo principus, siekiant asmeninės naudos ar naudos savo firmai. Pavyzdžiui, kainos, išskyrus retus atvejus, konkurencijos atžvilgiu turi atspindėti laisvos rinkos jėgas. Horizontalus kainos nustatymas (konkurentai bendru susitarimu nustato kainas) pažeidžia šią normą ir yra griežtai draudžiamas įįstatymų. Pagal įstatymus kainų suokalbis yra neetiškas. Tačiau čia iškyla kita problema – mažmenininkai parduoda prekes žemesnėmis negu gamintojo siūlomomis mažmeninėmis kainomis. Egzistuoja nelegalūs konkurencijos būdai kaip melavimas, apgaudinėjimas, bendrovės paslapčių vogimas, konkurento planų šnipinėjimas bei sabotažas, susitarimų laužymas, kyšininkavimas ir kt. Yra ir žalingų konkurencijos būdų: monopolijų kūrimas, slaptas grupės gamintojų susitarimas.

Siekimas garbingai nugalėti konkurencinėje kovoje:

– efektyvesnė veikla;

– didesnis produktyvumas;

– sugebėjimas veikti mažesnėmis sąnaudomis;

– kainų mušimas;

– konkurentų nupirkimas.

Stambi kompanija gali nustatyti žemesnes kainas už tokios pat kokybės prekes nei smulkūs prekiautojai, nes gali sau lleisti dirbti esant žemesnei pelno ribai, kadangi operuoja dideliais kiekiais ir per savitarną sumažina darbo kaštus. Tai nėra nei nelegalu, nei amoralu, kadangi šitaip nepašalinami visi konkurentai ir nepakeliamos kainos vartotojų nenaudai.

Grupės konkurentų slaptas susitarimas dėl tam tikro kainų lygio ppalaikymo – tai dažniausiai draudžiamas horizontalus kainų fiksavimas. Toks susitarimas iš viso yra nelegalus, kadangi jis kenkia rinkos sistemai, o kartu ir vartotojui.

Kainų pakėlimas – kai nustatomos kainos gerokai viršija prekės tikrąją vertę. Jos gali būti pakeliamos:

1. Monopolijų, kurios neturi jokių konkurencinių kainų apribojimų.

2. Pasinaudojant ypatinga vartotojų padėtimi: kai, pvz., jie gyvena atitolusiuose nuo centro rajonuose. Prekiautojai pakelia kainas, gaudami viršpelnį, žinodami, jog pastarieji neturi kitos išeities. Šiuo atveju yra gaunamas monopolio efektas.

3. Esant padidėjusiai paklausai ir minimaliai informacijai. Ypač jei gamintojas ar pardavėjas yra vienas, o paklausa smarkiai padidėjusi. Toks aiškus vartotojo išnaudojimas nėra moralus.

Dažnai prekė parduodama ne ta pačia kaina. Iš tikrųjų nustatyti įvairias kainas yra leistina. Tačiau pardavėjas, pašalindamas tarpininką, sumažina kainą, bet savo numatytą pelno dalį jis gauna. Tai nnėra nemoralu, be to, kainų kontrolės įvedimas kenktų konkurencijai ir nebūtų naudingas pirkėjui. Tačiau, jeigu prekės kaina yra dirbtinai užaukštinama, o po kurio laiko paskelbiama nuolaida – tai nėra moralu, tai yra pirkėjo apgaudinėjimas ir manipuliacija, nes nuolaida – tai prekės pardavimas žemesne negu jos reali kaina.

Kainų diskriminacija – tai vienos rūšies prekių pardavimas skirtingiems užsakovams skirtingomis kainomis. Tokia praktika gali virsti neįstatymiška, jei ji kenkia konkurencijai. Be to, tokia veikla yra neetiška ir neteisinga pirkėjų atžvilgiu.

Konkursai. Konkursai dažnai vyksta sslaptai. Pirma, slapti konkursai padidina patikimumą ir sumažina kainas pirkėjui. Faktiška suma, kurią yra pasiryžęs sumokėti pirkėjas, turi būti laikoma paslaptyje, nes tai garantuotų konkursų sąžiningumą. Bet koks slaptumo nesilaikymas iš abiejų pusių kenkia konkursų sąžiningumui. Antra, sumažėja išankstinio slapto susitarimo dėl galimo kontrakto galimybė.

Prisirišimas prie vieno tiekėjo. Kai pirkėjas yra pririštas prie vieno pardavėjo, nes šis yra vienintelis. Nemoralumas atsiranda tada, kai pardavėjas, žinodamas savo išimtinumą konkurse, perviršija kainą. Tiesioginis susitarimas su tiekėju šiuo atveju būtų tikslingesnis ir efektyvesnis nei konkursai, nes tiekėjas nepasiūlys žemesnės kainos, žinodamas, kad neturi konkurentų.

Konkurentai tikisi, kad bus vykdoma tik sąžininga , įstatymais pagrįsta konkurencinė veikla.

Santykiai su valdžia

Siekdama teisėtų komercinių tikslų, įmonė savo veiklą turi vykdyti, prisiimdama socialinę atsakomybę, laikydamasi šalies įstatymų. Įmonė neturėtų mokėti politinėms organizacijoms ar jų atstovams ir nedalyvauti jų veikloje. Tačiau bendraudama su vyriausybe, ji turi išdėstyti savo poziciją ar bet kokią problemą, susijusią su ja pačia, jos darbuotojais, klientais ar akcininkais. Taip pat reikia reikšti nuomonę klausimais, susijusiais su bendruomene, kuriai rengiasi padėti.

Santykiai su visuomene ir viešieji santykiai

Poreikis išsaugoti gamtą yra visuomeninis ne vien dėl to, kad jį individas įgyja iš visuomenės, bet ir kur kas gilesne prasme: jis nukreiptas į ateitį, išreiškia vieną iš esminių visuomenės charakteristikų – jjos nenutrūkstamą egzistavimą.

Asmenybė, persiimdama perspektyviniais, visuomeniniais tikslais, praturtina savo individualiąją būtį naujomis dimensijomis. Asmenybės pasirengimas imtis atsakomybės už visuomenės egzistavimo sąlygų išsaugojimą, ekologinės situacijos pagerinimą yra viena pagrindinių šiuolaikinio žmogaus gyvybingumo rodiklių, pabrėžiančių individo suinteresuotumą nugyventi gamtos skirtą laiką prasmingai, t.y. sudaryti sąlygas tolesnei žmonių giminės ir jų kultūros plėtotei.

Taigi asmenybės atsakomybė už gamtos išsaugojimą yra konkreti visuomenės atsakingo santykio su gamta išraiška. Todėl įmonė, jos darbuotojai ir pati visuomenė įvairiomis formomis bei priemonėmis privalo skatinti savo narius atsakingai elgtis gamtoje, t.y. neteršti, taupiai naudoti natūralius išteklius, neutralizuoti ekologinį pavojų, kylantį iš aplinkos ir pan. Mat tik tai šitoks elgesys atitinka iš gamtos vientisumo kylantį reikalavimą – vadinamąjį ekologinį poreikį, kuris yra būtina visuomenės raidos sąlyga. Ekologinis poreikis – tai būtinybė saugoti aplinką, rūpintis jos kokybe.

Reikia turėti galvoje, kad į ekologinio poreikio turinį įeina ne vien būtinumas įveikti žmogaus veiklos sukeltą biosferos krizę, bet ir būtinumas visapusiškai tobulinti žmogaus sąveiką su aplinka, kad iš esmės keistųsi visuomenės santykio su gamta tipas.

Žmogus ekologinį poreikį įsisąmonina praktiškai veikdamas, dirbdamas, mokydamasis, šviesdamasis, kaupdamas patyrimą. Tas procesas pereina įvairias individo dvasinio brandumo pakopas. Organizuotas ir savaveiksmis ekologinis švietimas bei mokymasis sudaro sąlygas individui pažinti gamtos procesų dėsningumus ir moksliškai pagrįsti savo veiksmų tikslingumą.

Kad įįgytos ekologinės žinios duotų praktinį rezultatą (atsakingą elgesį), jos turi susilieti su jausmais, pereiti į žmogaus motyvų sferą, susijungti su jo charakterio moralinėmis savybėmis, tautine savimone.

Atsakomybės jausmas reiškiasi įvairiose situacijose kaip pastovi orientacija, kuri skatina asmenybę priimti pagrįsta sprendimą ir jį įgyvendinti iki galo. Atsakingas sprendimas savo ruožtu sukelia naujų emocinių išgyvenimų, sustiprina tokias emocines žmogaus būsenas kaip nerimas, susirūpinimas, stengimasis, įtampa, jaudinimasis. Didelis susirūpinimas aplinkos būkle, noras ir ryžtas viską daryti atsižvelgiant į ekologijos reikalavimus, nepasidavimas apgaulingai pažiūrai, jog gamta pati savaime susitvarkys, ir kitos panašios būsenos bei jausmai – neabejotini ekologinės atsakomybės požymiai.

Atsakomybė, kaip psichologinis reiškinys, glaudžiai siejasi su vidine, moraline žmogaus veiklos motyvacija. Todėl, ugdant asmenybės atsakomybę už gamtos išsaugojimą, ypač svarbus etapas yra motyvų sferos formavimasis. Motyvai parodo, dėl ko žmogus pasirinko tam tikrą tikslą ir veiksmą, koks jo dorovinės sąmonės lygis ir brandumas.

Atsakingo elgesio gamtos atžvilgiu moralinėje motyvacijoje turi vyrauti ne bausmių už gamtos pažeidimus baimė, ne nelaimių ekologinės katastrofos atveju bijojimo jausmas, o sąžinė, vidinis pasitenkinimas tuo, kad žmogus išsaugo gamtą savo ir būsimų kartų labui, kad jis gyvena santarvėje su ja, jaučia gamtos kuriančią įvairovę, kurios nuostabi apraiška yra jis pats. Gamtos, jos daiktų bei produktų savaiminio vertingumo pripažinimas, dėkingumo ir pagarbos gamtai

nuolatinis išgyvenimas, požiūris į įvairialypį gamtos vertingumą, unikalumą, į jos universalią, nepakeičiamą reikšmę žmogaus būtyje – štai kas yra ekologinės atsakomybės moraliniai motyvai.

Motyvai – tai įsisąmonintos paskatos tam tikru būdu veikti, paskatos, susidariusios poreikių, interesų, tikslų ir vertybių pagrindu – tai vidinis elgesio kompasas. Atsakomybė motyvų lygiu iškyla kaip visuomeniškai skatinantis stimulas, kuris ilgainiui virsta asmenybės nuostata. Psichologinė nuostatos kategorija apibūdina individo psichikoje glūdintį pasirengimą tam tikrai veiklai. Nuostatos yra ankstesnio patyrimo rezultatas. Jos gali nesutapti su naujais, formuojamais motyvais.

Individo nnuostatos savo turiniu dažnai yra tolimos dabar iškilusiems gamtosaugos reikalavimams. Protu daugelis supranta, jog reikia daryti kitaip, bet praktiškai daro senoviškai, iš inercijos, pagal išmintį tų laikų, kada žmogui pasaulis atrodė milžiniškas, neišsemiamas. Štai kodėl daugelis ūkinės veiklos subjektų nepaliauja naikinti gamtos, elgiasi su žeme ir kitais jos turtais taip, tarsi jie turėtų atitekti priešui. Toks barbariškas elgesys iš dalies nulemtas inertiškos mūsų psichologijos, susiklosčiusios per šimtus ir tūkstančius metų sunkioje žmonių kovoje su stichijos jėgomis. Gamtos savaimingumo bei vientisumo nnepaisymas, požiūris į ją kaip į mechaninį agregatą, su kuriuo galima elgtis pagal savo valią, – tai nuostatos, gimusios dėl susvetimėjusio visuomenės santykio su gamta. Šias nuostatas palaiko patys susvetimėję visuomeniniai santykiai.

Komplikuota dabartinė ekologinė situacija verčia žmones persitvarkyti, įveikti senas nnuostatas ir išsiugdyti naujas. Dabar ypač svarbu įveikti ūkinių vadovų psichologijoje įsišaknijusį technokratinį požiūrį, kuris skatina vykdyti planus bet kokia kaina, skleidžia neatsakingumą už ekologinius padarinius.

Už susidariusią ekologinę situaciją, žinoma, esame atsakingi visi, nes visi naudojamės tomis gėrybėmis, kurias visuomenė ima iš gamtos, o grąžina jai įvairius teršalus. Tačiau tai tik vienas atsakomybės aspektas. Yra dar ir kitas, susijęs su kiekvieno mūsų konkrečių indėliu į gamtos eksploatavimą.

Atsakomybė už gamtos išsaugojimą sudaro pirmiausia neatskiriamą ūkinių darbuotojų profesinės atsakomybės dalį. Šiuolaikinėje visuomenėje individas įeina į profesinę bei organizacinę darbo struktūrą, veikia drauge su kitais žmonėmis, vienas ar drauge su kitais naudoja tam tikrą techniką, aptarnauja įvairius įrenginius, kurių darbo režimas priklauso nuo daugelio specialistų. Taigi vieno ar kito darbuotojo pareigos bei darbo bbaras susipina su kitų pareigomis bei darbo barais ir tai gali ištirpdyti jų asmeninę atsakomybę profesinėje, organizacinėje darbo struktūroje. Vienas ar kitas asmuo gali išvengti atsakomybės už padarytą žalą aplinkai, gali slėptis už kitų nugaros, apeliuoti į technikos netobulumą ir pan. Jis taip pat gali nukelti savo pareigos vykdymą į neapibrėžtą ateitį, į geresnius laikus ir t.t.

Kalbant apie bendrovių, gamybinių organizacijų ekologinę atsakomybę, principas, draudžiantis daryti žalą kitiems, yra pagrindinis principas, kuriuo turi vadovautis bendrovės tiek aplinkosaugos, tik gaminių patikimumo aatžvilgiu. Tai moralinis “minimumas” bendrovei. Visų pirma turime vengti daryti žalą žmonėms, tačiau atskirais atvejais atsižvelgiama ir į gyvūnus bei aplinką, gamtą. Gamtai daroma žala netiesiogiai žeidžia ir žmones, kurie yra šios aplinkos dalis ir priklauso nuo jos švarumo ir saugumo. Taigi, principas, draudžiantis daryti žalą, tiek aplinkos apsaugos, tiek gaminių atžvilgiu yra įsipareigojimai nedaryti žalos kitiems.

Ekologinis užterštumas etiškai ribojamas taip:

1. Užkirsti jam kelią pačioje pradžioje (t.y. keisti technologiją);

2. Pašalinti užterštumą.

Jei atsiranda žala, būtina atlyginti žalą paveiktai gamtai ar žmonėms. Įvertinant ekologinę riziką gaminių vartotojai turėtų žinoti:

1. Kad rizika yra. Vartotojai turi teisę žinoti, kad, pirkdami senesnę maisto prekę ar kitą produktą, jie kažkuo rizikuoja. Todėl gamintojas turėtų informuoti savo vartotoją apie galimą riziką, jei ji nėra akivaizdi. Pavyzdžiui, ant maisto produktų nurodomas jų vartojimo terminas, iki kurios rizikos nėra. Pasibaigus terminui, prekės nukainojamos.

2. Rizikos priežastis ir šaltinius. Ar visada produktas ar gaminys pavojingi, ar tik esant tam tikromis sąlygomis (pvz., paveikus aukštesne temperatūra, esant padidintai drėgmei ir kt.).

3. Ar didelė rizika ir ar galima jos visai išvengti, ar tik minimizuoti. Vartotojas privalo būti informuotas, nes kitu atveju jis yra sąmoningai pastatomas į sunkią padėtį. Gamintojai prie savo produktų (gaminių) turi pateikti teisingą jų vartojimo instrukciją.

4. Kokios yra alternatyvos, arba jų iš viso nėra?

Spaudos konferencijos organizavimas, ppristatant naują įmonės kodeksą

Spaudos konferencija – tai susirinkimas, į kurį kviečiami žurnalistai, norint pranešti jiems svarbias naujienas, išreikšti savo nuomonę ir atsakyti į žurnalistų klausimus. Žiniasklaidai išsiunčiami kvietimai, kuriuose nurodyta renginio tema, data, laikas, vieta, kalbėtojų vardai ir pavardės bei tematika. Kvietimai adresatus turi pasiekti likus 7-10 dienoms iki spaudos konferencijos. Likus dienai iki renginio dar paskambinama ir primenama. Spaudos konferencijos laikas 14.30-15.00, kuris neturėtų sutapti su kokiu nors kitu svarbiu renginiu, vykstančiu tuo pačiu metu ir galinčiu atitraukti žurnalistų dėmesį.

Atvykusieji žurnalistai užregistruojami ir jiems įteikiami rinkinys spaudai. Jei būtina, spaudos konferencijai reikia parengti vaizdines priemones. Tai gali būti skaidrės, plakatai, o kartais net trumpa vaizdajuostė.

Spaudos konferencijos pranešėjai sodinami ant pakylos. Prieš juos ant stalų pastatomos kortelės, kuriose stambiu šriftu užrašyta asmens pavardė, vardas, pareigos ir organizacijos pavadinimas.

Konferenciją veda paskirtas atsakingas pirmininkaujantis asmuo, kuris suteikia žodį kalbėtojams. Įmonės atstovų kalbos turi būti trumpos, svarbu, kad pasisakantieji būtų iškalbūs. Specialiai paskelbiamas paskutinis klausimas, į kurį atsakius, konferencija baigia darbą. Pirmininkaujantysis dėkoja žurnalistams už dalyvavimą ir daugiau į klausimus nebeatsakinėja (palikti neatsakytų klausimų spaudos konferencijoje nepriimta. Jeigu paliesta tema, kuria dėl kokių nors priežasčių kalbėti neketinama, geriausia pasakyti, kad informacija tuo klausimu bus pranešta vėliau).

Po spaudos konferencijos žurnalistai pavaišinami (gėrimai, lengvas užkandis). AApie numatomas vaišes pranešama kvietime. Furšeto arba kokteilio priėmime žurnalistai gali gauti naujos informacijos arba neoficialioje aplinkoje pabendrauti su įmonės vadovybe.

IŠVADOS

Panaudojant etikos kodeksus kaip strateginės vadybos (makro ir mikro mastu) instrumentus yra įmanoma ugdyti bei humanizuoti įvairias verslo – dalykinės – socialinės veiklos sferas. Etika užpildo tas spragas, kuriose nepajėgia veikti teisinės priemonės, ir tai tampa svariu garantu normaliai visuomenės evoliucijai plėtoti. Etikos veiklos vystymą sąlygojo iškilęs aštrus poreikis tvarkos (pirmiausiai – troškimo išlikti išaugus civilizacijos galimybėms), kuri pagaliau įgalintų visapusiškai vertingo, kokybiško gyvenimo si(si)kūrimą.

Etikos mokymo uždavinys koncentruojamas į sąmonės (savimonės) formavimą, kai asmens intelektas vystomas iki tokio lygio, kol žmogus supranta (suvokia, pajunta) kitą bei egzistuojančias objektyvias etines dilemas; todėl siekiama, kad individas susipažintų su elgesio dėsningumais, jų priežastiniais ryšiais, dorovinių santykių modeliais, elgesio terapijos galimybėmis ir pajėgtų pats savarankiškai priimti sprendimus. Verslo etika, besikoncentruojanti į dalykinio gyvenimo praktiką, plėtojanti deskriptyvųjį etikos diskursą – tai daugumai mentališkai svetima, nedoktrininė etika, todėl šiandien supažindinimas su jos paradigma reikalauja šalutinės informacijos, specialių aiškinimų, istorinių bei teorinių ekskursų, multidisciplininių traktuotių, papildomo nagrinėjamų problemų detalizavimo. Tik tai padeda „tirpdyti kietus riešutėlius“ – tradicionalizmo stereotipus, paskatina susimąstyti, kritiškai pažvelgti į save ir aplinką, atrasti sau dorovines problemas ten, kur jų anksčiau „nematyta“ ir tokiu

būdu pagaliau tapti savarankišku moralės subjektu – autonomiška, mąstančia, sava galva sprendžiančia bei atsakingai veikiančia asmenybe.

Literatūros sąrašas

1. Vasiljevienė N. Verslo etika ir elgesio kodeksai. – Kaunas: Naujasis lankas, 2000

2. Misevičius V. Verslo etikos ir bendravimo organizavimo pagrindai. – Kaunas

3. Vyšniauskaitė D. Kundrotas V. Verslo etika. – Kaunas. Technologija, 1999

4. Interneto šaltiniai