Europos sąjungos institucijos
Referatas
“Europos Sąjungos institucijos”
ĮVADAS
5 svarbiausios institucijos – Parlamentas, Taryba, Komisija, Europos Teisingumo Teismas ir Auditorių Teismas privalo veikti ES Sutartimi joms “suteiktų įgaliojimų ribose”.
Nežiūrint atskirų Europos Sąjungos sutarties dalių nesklandumų, iki šiol gyvuojančios institucijos veikia. Bus taikomas tas pats nutarimų priėmimo mechanizmas. Todėl Sąjungos sutartis sukuria vieningą institucijų struktūrą ir bendrais sprendimais formuluoja pagrindinius Sąjungos tikslus.
Europos Sąjungos tikslai yra šie:
• Skatinti subalansuotą ir nepertraukiamą ekonominę bei socialinę pažangą: sukurti zoną be vidaus sienų, stiprinti ekonominės ir socialinės sričių tarpusavio ryšius, ssteigti ekonominę ir monetarinę (valiutų) sąjungą, nukreipti į vieningą valiutą.
• Įtvirtinti Europos identitetą tarptautinėje arenoje: įgyvendinti vieningą užsienio ir saugumo politiką ir mėginti nubrėžti vieningos gynybinės politikos gaires, kurios, laikui bėgant, galėtų išsikristalizuoti į bendrą gynybos politiką.
• Stiprinti Sąjungos narių tautų teisių ir interesų apsaugą – įvesti Sąjungos pilietybę.
• Glaudžiai bendradarbiauti teisingumo ir vidaus reikalų srityse.
1. Europos Bendrijos istorija
Jau nuo seno žmonės būrėsi į bendruomenes. Giminės susiliedavo į gentis, šios – į tautas, valstybes ir t.t. Vienos gentys ar net tautos išnyko, kitos iiškilo, apjungdamos kelias gentis ar tautas. Tik per pastaruosius 50 metų iškilo daugiau nei 140 valstybių.
Tarptautiniams prekių mainams augant, valstybės ūkio sistema vis labiau pradeda priklausyti nuo pasaulinės ekonomikos. Vis labiau juntamas naujų rinkų poreikis. Bandomos šalinti kliūtys laisvam vvaliutos keitimui, tarptautinio transporto organizavimui, steigiant pirmąsias transporto organizacijas, tarptautinius bankus ir kita.
Baigiantis Antrajam Pasauliniam karui Europos ūkis buvo sugriautas. Taip pat buvo sugriauta dauguma Europos miestų ir kaimų. Milijonai žmonių neteko pastogės. Maskvos pokarinės konferencijos žlugimas panaikino karo metu sudarytą paktą tarp Vakarų ir Sovietų Sąjungos. Prahos valstybinis perversmas 1948 m. vasarą ir Berlyno blokada 1949 m. pavasarį didino įtampą ir parodė, kad Europoje skirtingai dominuoja dvi supervalstybės – Rusija ir Amerika. Vakarų Europa baiminosi Sovietų Sąjungos ir ieškojo būdų jos karinei jėgai atsverti.
Praėjus septynioms savaitėms po fašistinės Vokietijos kapituliacijos ir šešioms savaitėms prieš atominį Hirosimos bombardavimą, San Fransiske (JAV) 50-ties tautų atstovai pasirašė Jungtinių Tautų Chartiją. 1946 m. Sir Winston Churchill, kuris karo metu buvo Britanijos vvyriausybės vadovas, sakydamas savo istorinę kalbą Ciuriche kalbėjo apie būtinybę “kažko panašaus į Jungtines Amerikos Valstijas”.
1947 m. vasarą, siekiant atstatyti Europos ekonomiką, buvo pradėtas įgyvendinti Amerikos Marshallo Planas. Pagalba buvo pasiūlyta visoms regiono šalims, tačiau ją priėmė tik tos valstybės, kurios šiandieną vadinamos Vakarų Europa. 1949 m. buvo pasirašyta Šiaurės Atlanto sutartis, kurios pagrindu įkurtas NATO blokas.
Pokarinėje Europoje tarpvalstybiniai santykiai ryškiai pasikeitė. Pokyčius nulėmė virš 50 metų trukusi stabili taika žemyne bei pakitę tarptautinės politikos prioritetai ir praktika. Akivaizdu, kad EEuropos šalys ir toliau rungtyniavo, neretai sukeldamos rimtus konfliktus, bet jie jau niekada nebuvo sprendžiami karinės jėgos pagalba. Pakitę tarptautinės politikos prioritetai reiškė, kad valstybių tarptautinė politinė veikla vis dažniau iš “aukštosios politikos” nusileisdavo iki “kasdieninės politikos”, tradicines valstybės saugumo ir įtakos sferų problemas keisdama nedarbo, monetarinės politikos, aplinkos apsaugos, ekonominės konkurencijos, antidempingo priemonių ar oro transporto saugumo problemomis.
Europiečiams reikėjo dviejų pasaulinių karų tam, kad jie pradėtų ieškoti naujų Europos valstybių vienybės formų. Europos vyriausybės pasirinko ekonominę ir politinę integraciją. 1945 – 1950 metų laikotarpiu, 1948 m. Marshallo plano administravimui buvo įkurta Europos Ekonominio Bendradarbiavimo Organizacija (OECO), kuri vėliau tapo Europos Ekonominio Bendradarbiavimo ir Vystymo Organizacija (OECD), o 1949 m. buvo įkurta Europos Taryba. Beneliukso muitų sąjunga tarp Belgijos, Olandijos ir Liuksemburgo įsigaliojo jau 1948 m. ir tapo ekonominio bendradarbiavimo tarp skirtingų šalių modeliu.
Italijos federalistas Altiero Spinelli ir Prancūzijos politikas Jean Monnet buvo dviejų pagrindinių koncepcijų, įkūnijusių tarpvalstybinės integracijos procesus, ištakose. Tai, iš esmės, buvo vienas kitą papildantys, taip vadinami, federalinis ir funkcinis valstybės veiklos procesai:
• Federalinis, pagrįstas dialogu ir papildančiais ryšiais tarp vietinių, regioninių, nacionalinių ir europinių valdžios institucijų,
• Funkcinis, pagrįstas laipsniniu suvereniteto perdavimu iš nacionalinio lygio į tarptautinius Europinės Bendrijos lygius.
Šios dvi tezės virto įsitikinimu, kad šalia nacionalinių ir rregioninių valdžios institucijų turėtų egzistuoti europinė valdžia, paremta demokratinėmis ir nepriklausomomis institucijomiis ir galinti valdyti tas sritis, kurioms bendra veikla efektyvesnė nei atskirų valstybių pastangos:
• Vidaus rinka,
• Valiuta,
• Ekonominis ir socialinis suartėjimas,
• Užsienio politika bei bendras saugumas.
Šiandieninė Europos Sąjunga – tai Europos Bendrijų kūrėjų pastangų, kurias jie įgyvendino nuo 1950-tųjų metų, rezultatas. Ši sąjunga įkūnija daugiaplanę 15 ją sudarančių Valstybių integraciją tokiose srityse:
• Ekonominė
• Socialinė
• Politinė
• Piliečių teisė ir tarpvalstybiniai ryšiai.
Europos Sąjungos konstitucinę bazę sudaro:
• Paryžiaus sutartis, 1957 metais įkūrusi Europos anglies ir plieno bendriją – EAPB;
• Romos sutartis, 1957 metais įkūrusi Europos ekonominę bendriją – EEB irEuropos atominės energijos bendriją – EAEB;
• Pastarąsias 1986 metais modifikavęs Europos Vieningas Aktas – EVA;
• Mastrichto sutartis, 1992 metais įkūrusi Europos Sąjungą – ES.
Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robert Schuman iškilmingoje 1950 m. gegužės 9 d. Deklaracijoje pakvietė Europą susivienyti konkrečiais siekiais. 1951 metų balandžio 18 d. šešios šalys: Prancūzija, Vokietija, Italija, Liuksemburgas, Belgija ir Olandija įkuria Europos anglies ir plieno bendriją (EAPB). Ji sukuria “pirmuosius platesnius ir gilesnius valstybinius Bendrijos pagrindus tarp tautų, ilgą laiką supriešintų kruvinais padalijimais” ir “institucinius pagrindus, galinčius suvienyti iki tol padalintus likimus”. Bendrija, pradžioje apribota bendrąją rinka angliai ir plienui tarp 6 valstybių, pirmiausiai buvo skirta ir taikai žemyne palaikyti, kadangi ji turėjo pagal lygybės principus suvienyti paskutinio karo nugalėtojus iir nugalėtuosius.
1954 metais Prancūzijos nacionalinei asamblėjai atsisakius ratifikuoti Europos vieningos armijos projektą, šešios valstybės 1957 metais nusprendė įkurti prekių, paslaugų ir dirbančiųjų laisvo judėjimo Europoje Bendriją. 1968 metų liepos 1 d. buvo visai panaikintos muitinių teisės ir pradėta įgyvendinti bendra, iš esmės skirta žemės ūkiui ir prekybai, politika, kurią ir toliau tęsia jau Europos Sąjunga.
Šios šešios šalys 1957 metų kovo 25 d. Romoje pasirašo Europos ekonominės bendrijos (EEB) ir Europos atominės energijos bendrijos (EAEB) steigimo sutartį. Ši sutartis, nuo tol vadinama Romos sutartimi, “sukuria vis glaudesnius sąjungos tarp Europos tautų pagrindus” ir kviečia “kitas Europos tautas, kurios pritaria jų idealui, suvienyti jų pastangas”.
Europos Bendrijos valstybių vadovai 1985 metų gruodžio mėnesį, žengdami ryžtingą žingsnį, sukuriant Europos sąjungą, patvirtina Europos vieningą aktą (EVA). Šiuo aktu dvylika Europos sąjungos valstybių įsipareigoja iki 1992 metų gruodžio 31 d. savo valstybėse sukurti asmenų, paslaugų ir kapitalo laisvo judėjimo teritoriją, t.y. taip vadinamą Europos bendrijos Vieningą vidaus rinką (VVR). Europos sąjungos taryba, vietoje anksčiau reikalauto vienbalsio sutarimo, jau gali sprendimus priimti kvalifikuotos daugumos principu, o Parlamentas – taip vadinama kooperacijos procedūra.
Pasirengiant vieningai vidaus rinkai kartu vyko ir parengiamieji darbai Ekonominei ir valiutinei sąjungai – EVS bei kitose bendros veiklos srityse. 1989 metų balandžio mėnesį vienbalsiai buvo
pritarta dėl Ekonominės ir valiutinės sąjungos bei vieningos europinės valiutos sukūrimo trimis etapais. Nuspręsta pirmąjį etapą pradėti nuo 1990 metų liepos 1 d. įvedant laisvą kapitalo cirkuliaciją visose EB valstybėse, išskyrus keturias, kurioms nustatyti kiti terminai. Taip pat numatomi peseto, svaro sterlingo ir eskudo prisijungimo prie Europos monetarinės sistemos terminai. 1990 metų spalio 27 – 28 d. susitikime Romoje Europos taryba, Didžiajai Britanijai susilaikius, suderina pagrindinius EVS ir vieningos pinigų politikos etapus bei nustato antro EVS etapo pradžią – 1994 mmetų sausio 1 d. Visus 1991 metus dvylikos EB narių ekonomikos ir finansų ministrai kartu su Europos komisija ruošia naują EVS sutartį, kuri tapo garsiosios Mastrichto sutarties pagrindu.
Kartu su EVS rengimu vyksta ir glaudesnio politinio bendradarbiavimo paieška. Iniciatyvą parodė Prancūzijos prezidentas F.Miteranas ir Vokietijos kancleris H.Kolis savo 1990 m. balandžio 19 d. laišku Europos tarybos prezidentui. Laiške kviečiama “stiprinti demokratijos pagrindus ir Bendrijos narių bendrą veiklą ekonominės, monetarinės, užsienio ir bendro saugumo politikos srityse”. 1990 m. gruodžio 15 d. įvyksta TTarpvyriausybinė konferencija, kurios metu buvo paruoštas ir 1991 m. lapkričio mėnesį pateiktas naujos sutarties dėl Ekonominės, valiutinės bei politinės sąjungos tekstas. Dvylikos Europos bendrijos narių vadovai 1991 m. gruodžio 11 d. Olandijos Mastrichto mieste pritaria sutarčiai dėl Europos sąjungos įkūrimo. GGalutinai teisiškai suderinta ji oficialiai pasirašoma 1992 m. vasario 7 d.
Šešių valstybių sėkmė paakino Didžiąją Britaniją, Daniją ir Airiją prisijungti prie EEB. Pirmasis EEB padidėjimas nuo 6 iki 9 narių įvyko tik 1972 metais, kartu pagilindamas tikslus naujose socialinės, regioninės ir aplinkosaugos politikos srityse.
70-tųjų metų pradžioje suvokiama Europos valstybių ekonominės ir monetarinės konvergencijos būtinybė. Tuo pačiu laiku daugumą pasaulio šalių sukrėtė tiek dolerio, tiek pasaulinė monetarinė krizė, kurią dar paaštrino 1973 ir 1979 metų naftos krizės. Europos monetarinės sistemos įgyvendinimas 1979 metais stipriai stabilizavo nacionalinių valiutų santykius ir įkvėpė valstybes – Sąjungos nares – solidariai bei griežtai politikai atviros ekonomikos erdvėje.
1981 ir 1986 metais Graikijos, Ispanijos bei Portugalijos įstojimas sustiprino EEB pietinę pusę. Vis labiau akivaizdesne tampa būtinybė įįgyvendinti struktūrines tarpusavio pagalbos ir vystymosi programas, skirtas sumažinti ekonominio išsivystymo skirtumus tarp Europos bendrijos valstybių.
Nuo 1995 m. sausio 1 d. prisijungė dar 3 nauji nariai: Austrija, Suomija ir Švedija, sustiprindami Europos sąjungą Europos centre ir ją praplėsdami Europos šiaurėje.
Berlyno sienos griuvimas, Vokietijos suvienijimas 1990 m. lapkričio 3 d. ir Centrinės bei Rytų Europos šalių išsilaisvinimas iš Tarybų Sąjungos jungo ir jos pačios subyrėjimas labai smarkiai pakeitė kontinento politiką. ES šalys pradeda naujas derybas su naujomis Centrinės ir Rytų EEuropos valstybėmis.
Europos Sąjungos sutartis, įsigaliojusi 1993 m. lapkričio 1 d., šalims – narėms iškelia ambicingus tikslus: nuo 1999 m. Europos valiutinė sąjunga, nauja bendroji užsienio politika, europinė pilietybė, diplomatinė kooperacija ir bendra gynyba bei saugumas. Siekdama palaikyti Europos pasaulinę konkurencinę galią ir įveikti bedarbystę, Europos Taryba, remdamasi Europos Komisijos Baltąja knyga apie vystymąsi, konkurenciją ir įdarbinimą, 1994 m. birželyje nutaria pradėti milžiniškus infrastruktūros ir komunikacinių tinklų pertvarkymo darbus Europoje. Sąjunga nuo šiol neturi kito pasirinkimo, išskyrus šį – toliau vystytis demokratijos keliu, galint nutarti bei veikti, visiškai išsaugojant savo narių identitetą. 1997 m. numatomi išties dideli struktūriniai Europos Sąjungos pertvarkymai. Žadama 15 narių struktūrą pritaikyti naujiems uždaviniams, pasiruošti dar vienam išsiplėtimui, nemažinant jos įkūrėjų didžiojo politinio projekto užmojo.
2.Institucijos
Europos Sąjungą valdo bendros institucijos: demokratiškai išrinktas Parlamentas, iš valstybių ar vyriausybių vadovų sudaryta Europos Sąjungos Taryba, Europos Komisija, kuriai priskirta įstatymų sergėjimo ir iniciatyvos galia, Teisingumo Teismas, atstovaujantis teisę, Auditorių Teismas, kontroliuojantis Europos Sąjungos finansinius išteklius bei išlaidas, o taip pat įvairios konsultuojančios institucijos,
išreiškiančios ekonominius, socialinius ir regioninius interesus.
1 lentelė
ES valstybių atstovų skaičius įvairiose Sąjungos institucijose
ES šalis Europos Komisija Europos Parlamentas Ekonominių ir socialinių reikalų komitetas Regionų komitetas
Belgija 1 25 12 12
Danija 1 16 9 9
Vokietija 2 99 24 24
Graikija 1 25 12 12
Ispanija 2 64 21 21
Prancūzija 2 87 24 24
Airija 1 15 9 9
Italija 2 87 24 24
Liuksemburgas 1 6 6 6
Olandija 1 31 12 12
Austrija 1 21 12 12
Portugalija 1 25 12 12
Suomija 1 16 9 9
Švedija 1 22 12 12
Didžioji Britanija 2 87 24 24
2.1.Europos Parlamentas
Europos Parlamentą sudaro valstybių, susijungusių į Bendriją, žmonių atstovai. EP yra kildinamas iš Bendrosios Asamblėjos, egzistavusios ppagal Europos Anglies ir Plieno Bendrijos Sutartį, o vėliau – iš Asmblėjos, egzistavusios pagal vėlesnes dvi sutartis. 1960 metais jis ėmė vadintis Europos Parlamentu, nors tokio žingsnio valstybės narės nepripažino iki pat Vieningos Europos Akto pasirašymo. Iš pradžių jo negalima buvo pavadinti demokratiniu organu. Nors Sutartimi buvo numatyta galimybė vykdyti tiesioginius jo rinkimus, Parlamentą sudarė “dvigubą mandatą” turintys atstovai, t.y. kiekvienos šalies nacionalinio parlamento nariai, paskirti atstovais į Europos Parlamentą. Pirmieji tiesioginiai EP rinkimai 1979 metais reiškė didesnį demokratiškumą, kadangi EP nariai tapo tiesiogiai atsakingi savo rinkėjams. Tai ypač pabrėžtina dėl to, kad pasibaigė dvigubo mandato, kaip būtinos sąlygos dalyvauti rinkimuose, reikalavimas. Kartu su šiuo demokratinio legalumo padidėjimu iškilo reikalavimų dėl didesnių įgaliojimų.
Parlamentą (renkamą 5 metų kadencijai) dabar sudaro: Vokietija turi 99 vietas, Prancūzija, Didžioji Britanija ir Italija – po 87, Ispanija – 64, Olandija – 31, Belgija, Graikija ir Portugalija – po 25, Švedija – 22, Austrija – 21, Suomija ir Danija – po 16, Airija – 15 ir Liuksemburgas – 6 vietas. Jo plenariniai posėdžiai vyksta Strasbūre maždaug savaitę per mėnesį, nors dauguma parlamentinių komitetų posėdžių vyksta Briuselyje. EP nariai priklauso daugiau kaip 70 politinių partijų ir sudaro daugiau kaip 10 didelių daugianacionalinių politinių frakcijų, iš kurių didžiausios yyra Europos socialistų grupė bei Europos liaudies partija.
2 lentelė
Europos Parlamento politinės grupės
Politinė grupė Sudėtis, %
Europos socialistų partijos frakcija (PES) 35
Europos liaudies partijos frakcija (EPP) 28
Sąjungos Europai grupė (UFE) 9
Europos liberalų demokratų ir reformų partijos frakcija (ELDR) 8
Europos jungtinė kairiųjų frakcija/ Šiaurės žaliųjų kairieji (EUL/NGL) 5
Nepriklausomi (Ind) 5
Žaliųjų frakcija (Green) 4
Europos radikalų aljanso grupė (ERA) 3
Europos tautų grupės frakcija (EN) 3
Iš pradžių Asamblėja, kaip nerenkamas organas, atliko tik konsultacines ir priežiūros funkcijas, kadangi tuo metu nebuvo manoma, kad ji turėtų būti įstatymų leidybos organas. Nors tokia prielaida vis dar egzistuoja, tiesioginiai rinkimai EP suteikė didesnį autoritetą ir daugiau pasitikėjimo. Jo įgaliojimai buvo išplėsti Vieningos Europos Aktu bei ES Sutartimi. Dėl to jis įgavo svarbią konsultacinę reikšmę įstatymų leidybos procese, taip pat galutinio sprendimo teisę tam tikrais klausimais, susijusiais su biudžetu.
1 schema
Europos Parlamento funkcijos ir įgaliojimai
Tam tikrose įstatymų leidybos srityse Taryba privalo konsultuotis su Parlamentu. Kai kuriose srityse, Komisijai pateikus savo siūlymą Tarybai, pastaroji privalo sulaukti Parlamento nuomonės. Siūlymas pirmiausia yra nagrinėjamas Parlamento komitete, kurio pranešimas ir rezoliucijos projektas vėliau pateikiamas EP plenariniam posėdžiui. Parlamentas gali išreikšti teigiamą arba neigiamą nuomonę, taip pat siūlyti pakeitimų. Atsižvelgdama į Parlamento nuomonę, Komisija gali modifikuoti savo siūlymą, nors nei Komisijai, nei Tarybai ši nuomonė nėra privaloma – jos net neprivalo pateikti motyvų dėl
Parlamento nuomonės nepaisymo. Tačiau ši konsultacijos procedūra yra privaloma kaip esminis reikalavimas priimant teisės aktus: Roquette Freres ir Maizena bylose Tarybos Reglamentas buvo panaikintas remiantis tuo, kad nors ir buvo siekiama gauti Parlamento nuomonę, Taryba priėmė reglamentą anksčiau nei buvo sulaukta šios nuomonės. Tačiau šia procedūra negalima piktnaudžiauti – Parlamentas turi pateikti savo nuomonę per tam normaliai reikalingą laiką ir neturi teisės vilkinti savo sprendimo taktiniais sumetimais.
Konsultavimosi ir bendradarbiavimo su Parlamentu reikalavimas, o kartu ir Parlamento įtaka, buvo sustiprintas įvedus ttaikinimo procedūras 1977 metais, taip pat naujas bendradarbiavimo procedūras, nustatytas Vieningos Europos Aktu.
Taikinimo procedūra gali būti taikoma tik tuomet, kai siūlomas teisės aktas yra bendrojo taikymo, yra svarbus finansiškai bei susijęs su neprivalomomis išlaidomis. Šios procedūros taikymo sfera yra palyginti siaura ir ja siekiama apsaugoti Parlamento įgaliojimus biudžeto srityje. Ją gali inicijuoti kiekviena iš trijų politinių institucijų, kai EP jau yra pateikęs savo nuomonę remiantis konsultavimosi procedūromis, o Taryba ketina nesivadovauti ta nuomone. Tada yra sudaromas Taikinimo komitetas, susidedantis iiš vienodo skaičiaus EP ir Tarybos atstovų, dalyvaujant Komisijos atstovams. Jo tikslas – pasiekti susitarimą tarp Tarybos ir EP, paprastai per 3 mėnesius. Kai šalių pozicijos iš esmės suartėja, Parlamentas gali išreikšti naują nuomonę, po kurios Taryba priima galutinį sprendimą. TTačiau praktikoje taikinimo procedūra naudojama retai.
Vieningu Europos Aktu nustatyta bendradarbiavimo procedūra gali būti apibūdinta taip:
Taryba, svarstydama Komisijos pasiūlymą ir gavusi Parlamento nuomonę, priima “bendrą sprendimą”. Šis sprendimas pateikiamas Parlamentui, kuris per tris mėnesius turi pritarti, atmesti jį arba pakeisti. Po to Komisija per vieną mėnesį turi nuspręsti – atsižvelgti ar ne į Parlamento siūlomus pakeitimus.
Po to Taryba pradeda antrąjį svarstymą.
Jeigu Parlamentas atmetė Tarybos “bendrą sprendimą”, Taryba tuo klausimu gali priimti sprendimą, bet tik vienbalsiai. Jeigu Parlamentas pasiūlė pakeitimus ir Komisija jiems pritarė, Tarybos sprendimui reikalinga kvalifikuota balsų dauguma, o tuo atveju, jei Komisija to nepadarė – vienbalsiškumas.
Jeigu Taryba per tris mėnesius nepriima sprendimo, laikoma, kad Komisijos siūlymas nepatvirtintas.
Vieningos Europos Aktas labai smarkiai išplėtė tą spektrą klausimų, kuriais turi būti konsultuojamasi ssu Parlamentu, dėl ko dauguma sprendimų, susijusių su vidaus rinka, dabar gali būti priimami tik po tokių konsultacijų. Minėtas Aktas taip pat suteikė Parlamentui (galutinio) sprendimo teisę ryšium su naujų valstybių narių priėmimu bei asociacijos sutarčių su valstybėmis, nesančiomis narėmis, sudarymu.
Be konsultavimo teisės, taip pat teisės dalyvauti taikinimo ir bendradarbiavimo procedūrose, ES Sutartis Parlamentui suteikė teisę kartu su Taryba priimti sprendimus tam tikrose nustatytose srityse. Bendro sprendimų priėmimo procedūra gali būti apibendrinta taip:
Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu ir gavusi Parlamento nnuomonę, priima “bendrą sprendimą”. Šis sprendimas pateikiamas Parlamentui, o šis gali jį aprobuoti, atmesti arba pakeisti.
Taryba, sutikusi su visais Parlamento siūlytais pakeitimais ir atsižvelgusi į Komisijos nuomonę, galutinai patvirtina pakeistą “bendrą sprendimą”. Priešingu atveju Tarybos ir Parlamento prezidentai kartu sudaro Taikinimo komitetą.
Taikinimo komitetas sudaromas iš vienodo skaičiaus Tarybos ir Parlamento atstovų, dalyvaujant ir Komisijos atstovams. Jo tikslas – pasiekti susitarimą dėl dokumento bendro teksto, kurį turi patvirtinti Tarybos atstovų kvakifikuota dauguma ir EP atstovų absoliuti dauguma. Po to šis bendras tekstas visas pateikiamas Tarybai ir Parlamentui. Šie turi jį patvirtinti ta pačia minėta dauguma. Jei viena iš institucijų jį atmeta, siūlymas netenka reikšmės ir procedūra dėl jo yra baigta.
Jei taikinimo procedūra nepasiekia savo tikslo, Taryba gali patvirtinti “bendrą sprendimą”, savo nuožiūra įtraukusi vieną ar kitą Parlamento pasiūlytą pataisą. Siūlymas šiuo atveju laikomas patvirtintu, nebent jei Parlamentas absoliučia balsų dauguma jį atmestų.
Taigi Parlamentas dabar turi veto galią tais klausimais, dėl kurių sprendimai priimami pagal naujas procedūras. Ši bendro sprendimų priėmimo procedūra taikoma daugelyje sričių, kuriose sprendimai anksčiau buvo priimami taikant mažiau sudėtingas bendradarbiavimo procedūras, taip pat kai kuriose naujose veiklos srityse (pvz., kultūra, sveikatos ir vartotojų apsauga). Kitose srityse konsultavimosi ir bendradarbiavimo procedūros ir toliau bus taikomos. Iškilus abejonių dėl to, kkokia procedūra turi būti taikoma, ir norint tai išsiaiškinti, būtina remtis Sutartimi.
Pasitaikė bylų, kuriose buvo ginčijamas konkretaus sprendimo priėmimo teisinio pagrindo ir kartu procedūrų tikslumas. Nieko nuostabaus, kad procedūrų reikalavimai ir balsavimo pobūdis skiriasi pagal pasirinktą sprendimo priėmimo pagrindą, kadangi teisinio pagrindo pasirinkimas nulemia galių tarp suinteresuotų institucijų ir jų viduje pasidalijimą. Tokio pobūdžio ginčų, įsigaliojus naujoms procedūroms, gali tik padaugėti.
Bendrijos metinio biudžeto patvirtinimo procedūros. Komisija parengia preliminarų biudžeto projektą, nustato parametrus ir “maksimalią didėjimo normą” išlaidų “neprivalomiems punktams”, kurių nei Taryba, nei Parlamentas savo nuožiūra negali peržengti. Preliminarus projektas pateikiamas Tarybai, kuri galutinai parengia biudžeto projektą ir pateikia jį Parlamentui.
Šiame etape Parlamentas per 45 dienas gali pritarti biudžetui ir tada biudžetas laikomas patvirtintu. Parlamentas taip pat gali siūlyti pataisų ir pakeitimų. Pataisos gali būti siūlomos būtinų išlaidų eilutėms, t.y. išlaidų, iš anksto nustatytų Bendrijos taisyklėmis (daugiausia tai yra suma, skirta bendrai žemės ūkio politikai). Pakeitimai yra susiję su neprivalomomis išlaidomis, daugiausia susijusiomis su regionine arba socialine politika. Tokiu atveju projektas yra grąžinamas Tarybai, kuri kvalifikuota balsų dauguma gali atmesti Parlamento pataisas. Jo siūlomus pakeitimus Taryba taip pat savo nuožiūra gali pakeisti per 15 dienų. Šiuos Tarybos padarytus pakeitimus Parlamentas gali atmesti per 15 dienų, jei už tai balsuoja ne mmažiau kaip 3/5 jo narių. Po to Parlamentas gali galutinai patvirtinti biudžetą.
Taigi Parlamentas yra atsakingas už biudžeto patvirtinimą ir turi galutinio sprendimo teisę dėl “neprivalomųjų” išlaidų. Jis turi ir dar vieną galimybę: jeigu Parlamento apskritai netenkina pasiūlytas biudžetas, jis gali jį atmesti.
Vykdydamas priežiūros funkciją, Parlamentas vykdo tiesioginę Komisijos politinę kontrolę. Komisijos nariai žodžiu arba raštu privalo atsakyti į jo paklausimus. Komisija privalo paskelbti bendrą ataskaitą. Ji svarstoma Parlamento atvirame posėdyje. Parlamento nariai su Komisijos atstovais susitinka komitetų posėdžiuose, ir realiai, nors tai nėra teisiškai privaloma, Komisija konsultuoja Parlamento narius dar prieš priimant konkrečius teisės aktus. Parlamentas taip pat turi teisę paleisti Komisiją pareiškęs jai nepasitikėjimą. Toks aktas (nors ir įtvirtintas, bet niekada nerealizuotas praktikoje) gali būti atliktas, jei už jį balsuoja ne mažiau kaip 2/3 posėdyje dalyvaujančių Parlamento narių ir bet kokiu atveju ne mažiau kaip pusė visų Parlamento narių. Iki Mastrichto sutarties pasirašymo Parlamentas neturėjo jokių galių skiriant naujus Komisijos narius. Dabar tai yra pakeista: su Parlamentu turi būti konsultuojamasi parenkant prezidentą bei skiriant Komisijos narius, o visa Komisija turi būti patvirtinta Parlamento.
Taryba nepriklauso Parlamento kontrolei, tačiau jos veikla nuodugniai yra stebima. Tris kartus per metus Parlamentas skaito pranešimą apie Tarybos veiklą, o kiekvienų metų pradžioje Tarybos prezidentas sako
kalbą Parlamente. Po to vyksta bendro pobūdžio diskusija. Naujai išrinktas prezidentas taip pat pateikia praėjusių šešių pirmininkavimo mėnesių apžvalgą, o kartą per metus užsienio reikalų ministrų konferencijos pirmininkas Parlamentui pateikia ataskaitą apie politinio bendradarbiavimo Europoje pažangą. Kitaip negu Tarybos ir Komisijos, Parlamento posėdžių stenogramos yra skelbiamos leidinyje Official Journal.
Nors pirminė EB Sutartis nesuteikė Parlamentui locus standi ginčyti Tarybos arba Komisijos aktus, parlamentui Roquette Freres byloje buvo pripažinta teisė tokiais atvejais įsikišti pasinaudojant Europos Teisingumo Teismu. Be to, jis turi locus sstandi ieškiniui minėtoms institucijoms pareikšti dėl jų neveikimo, ir kartą sėkmingai tai padarė.
Toliau Parlamento vaidmeniui plėsti ES Sutartimi buvo suteikti įgaliojimai steigti laikinas tyrimo komisijas tariamiems pažeidimams arba piktnaudžiavimams Bendrijos teisės įgyvendinimo procese nagrinėti, išskyrus atvejus, kai šie faktai yra arba turi būti nagrinėjami Europos Teisingumo Teisme, taip pat Parlamentas buvo įpareigotas paskirti ombudsmeną, kuris priiminėtų ir nagrinėtų skundus dėl EB institucijų ar organų piktnaudžiavimų, išskyrus Europos Teisingumo Teismo bei Pirmosios Instancijos Teismo teisminę veiklą.
Naujais įgaliojimais, suteiktais Europos Parlamentui MMastrichte, buvo siekiama atkurti tam tikrą institucinį balansą Bendrijoje, kurioje vyravo nacionaliniai interesai, atstovaujami Ministrų Taryboje, taip pat ištaisyti daug kritikuotą “demokratijos deficitą” sprendimų priėmimo procese.
2.2.Europos Taryba
Ministrų Taryba po ES Sutarties įsigaliojimo vadinama Europos Sąjungos Taryba. Ją sudaro valstybių nnarių atstovai (po vieną iš kiekvienos valstybės narės). Jie privalo būti “ministrų lygio, savo veiksmais įgalioti įpareigoti atitinkamos valstybės narės vyriausybę”. Taryba užtikrina valstybių narių bendros ekonominės politikos koordinavimą; turi teisę priimti sprendimus ir savo priimamais aktaisKomisijai suteikti įgaliojimus įgyvendinti tas taisykles, kurias nustato Taryba.
Kadangi Taryba turi sprendžiamąją galią didžiosios dalies antrinės teisės aktų leidyboje, valstybės narės įgauna tam tikrą galimybę kontroliuoti šį procesą. Tačiau daugeliu atvejų ji gali priimti sprendimus tik remdamasi Komisijos pasiūlymu, ir vis daugiau atvejų ji privalo konsultuotis su Parlamentu bei Ekonominiu ir socialiniu komitetu. Pagal Vieningu Europos Aktu nustatytą tvarką Taryba Parlamento prieštaravimą jos sprendimui atmesti gali tik vienbalsiai. Panašiai ji gali pakeisti Komisijos siūlymus, t.y. vienbalsiai. Po ES Sutarties įsigaliojimo Taryba tam tikru mastu ssprendimų priėmimo galia dalijasi su Parlamentu. Tarybos sudėtis nėra pastovi. Nors kiekviena valstybė joje turi tik vieną balsavimo teisę turintį atstovą, nariai joje keičiasi priklausomai nuo svarstomos temos. Pavyzdžiui, svarstant žemės ūkio klausimus, paprastai dalyvauja žemės ūkio ministrai; klausimus, susijusius su bendra ekonomine politika – gali susirinkti finansų ministrai; aptariant svarbius politinius klausimus Tarybą gali sudaryti valstybių vadovai. Tarybos kompetencijoje taip pat yra bendrosios politikos, užsienio politikos bei kiti pagrindiniai Bendrijos veiklos klausimai.
Tarybos rūmai yra Briuselyje, tačiau kai kurios sesijos vvyksta ir Liuksemburge. Tarybai pirmininkauja kiekvienos ES narės atstovas paeiliui po 6 mėnesius.
Nuolatinių atstovų komitetas paruošia Tarybos dokumentus ir vykdo kitas jam patikėtas užduotis, steigia komitetus ar darbo grupes atskiroms problemoms ar išsamioms jų studijoms paruošti.
Mastrichto sutartis apibrėžia ES veiklą trijose pagrindinėse srityse, taip vadinamuose ES ramsčiuose:
Bendroji Sąjungos veikla,
Užsienio politika ir bendras saugumas,
Teisė ir vidaus reikalai.
Kaip viena pagrindinių ES institucijų bendrosios veiklos srityje, Taryba įgyvendina Mastrichto sutarties tikslus, koordinuodama bendrąją ES šalių ekonominę politiką, potvarkiais, kitais teisiniais aktais realizuodama Komisijos pasiūlymus ar Parlamento nutarimus. Kitose dviejose srityse, kur ypač reikalinga tarpvyriausybinė kooperacija, Taryba atlieka pagrindinį vaidmenį. Užsienio ir saugumo politikos srityje ji nustato ir įgyvendina bendras pozicijas ar veiksmus, o taip pat atstovauja ES. Teisės ir vidaus reikalų srityse Taryba su retomis išimtimis veikia bendrų akcijų ar sutarčių, kurias ji rekomenduoja priimti ES narėms, būdu.
Priimant sprendimus bendrosios Es veiklos srityje, Aktas ir Sutartis nustatė balsavimą kvalifikuotos daugumos principu. Nors kai kuriems sprendimams, biudžeto ir kitais klausimais ir toliau reikalaujama vienbalsio sutarimo. Jai svarstomas Komisijos pasiūlymas, kvalifikuotą daugumą turi sudaryti 62 balsai (iš mažiausiai 10 valstybių) iš 87 balsų. Skaičiuojant kvalifikuotą daugumą, Vokietija, Prancūzija, Italija ir Didžioji Britanija turi po 10 balsų, Ispanija – 8, Belgija, Graikija, Olandija ir Portugalija – ppo 5, Austrija ir Švedija – po 4, Danija, Airija ir Suomija – po 3 ir Liuksemburgas – 2 balsus. Vienbalsis sutarimas būtinas, jei Tarybos nutarimai skiriasi nuo Komisijos pasiūlymų ar Parlamento ptaisų. Užsienio ir saugumo politikos, teisės ir vidaus reikalų srityse sprendimai priimami vienbalsiai, išskyrus sutartyse numatytus atvejus, kai Tarybai leidžiama pasirinkti kitokius sprendimų būdus.
2.3.Europos Komisija
Europos Komisija šiuo metu susideda iš 20 narių: po 2 narius iš Vokietijos, Ispanijos, Parancūzijos, Italijos ir Didžiosios Britanijos ir po vieną narį iš likusių ES šalių. Komisija, kaip ir Parlamentas, renkama 5 metams. Prieš ES narių vyriausybėms pasiūlant Komisijos pirmininką, jo kandidatūra aptariama ir dėl jos balsuojama Parlamente. Komisijos nariai veikia nepriklausomai nuo savo vyriausybių, atstovaudami tik Sąjungos interesus ir paklūsdami tik Parlamento sprendimams. Kiekvienas narys turi savo veiklos sritį, o sprendimai priimami kolegialiai.
Komisija pirmiausiai yra europinių sutarčių sergėtoja. Ji budriai stebi, kaip vykdomos šios sutartys, ir kontroliuoja sprendimus, priimtus pagal šias sutartis. Ji gali įvertinti ES valstybių padarytus pažeidimus ir kreiptis į Teisingumo rūmus. Ji taip pat gali paskirti baudas, ypač, konkurencijos srityje.
Komisija visai pelnytai laikoma ES varomąja jėga. Ji vienintelė turi įstatymų leidimo iniciatyvą ir gali aktyviai koreguoti kiekvieną įstatymą visame “europinio įstatymo” priėmimo procese. Tarpvyriausybiniame bendradarbiavime komisija gali pateikti pasiūlymus llygiai taip, kaip ir pačios ES valstybės.
Pagaliau, Komisija yra ES pagrindinė vykdančioji jėga. Ji išleidžia kai kurių teisinių aktų, ypatingų atvejų sutartyse interpretaciją ir paaiškinimus, o taip pat skiria ES finansinius kreditus. Pagrindiniai kreditai paskirstyti šiuose fonduose: Europos žemės ūkio orientacijos ir garantijos fondas, Europos socialinis fondas, Europos regioninio vystymo fondai ir kiti. Savo veikloje Komisija dažnai iš nacionalinių valdininkų sudaro įvairius komitetus ir jiems pasiūlo paruošti galimus nagrinėjamų problemų sprendimus. Tik 1994 metais komisija Tarybai perdavė 558 pasiūlymus ir projektus, 272 komunikatus ir memorandumus ir raportus. Šie dokumentai paruošti po išsamių konsultacijų su daugeliu politikų, administratorių, ekonomistų ir sociologų. Komisija posėdžiauja pagrindiniuose savo rūmuose Briuselyje, o taip pat Liuksemburge. Jos administracijoje dirba daugiau nei 15 tūkstančių valdininkų, atstovaujančių 20 generalinių direkcijų. Komisijos ir kitų ES institucijų išlaidos neviršija 5 proc. viso ES biudžeto.
2.4.Teisingumo Teismas
Europos Teisingumo Teismo paskirtis – užtikrinti, kad aiškinant ir taikant ES Sutartį, būtų vadovaujamasi teise. Jis yra aukščiausia valdžia visais ES teisės klausimais: teismine tvarka sprendžia klausimus, susijusius su konstitucine ir administracine teise, socialinėje bei ekonominėse sferose galiojančia teise, ir klausimus, kurie pateikiami jam tiesiogiai arba perduodami iš nacionalinių teismų.
Teismą sudaro 16 teisėjų: po vieną iš kiekvienos valstybės narės bei Teismo pirmininkas. Teisėjams padeda 8
generaliniai advokatai, pasirenkami iš asmenų, kurių nešališkumas yra neabejotinas. Generalinio advokato funkcija – padėti Teismui suformuluoti savo išvadą, t.y. smulkiai išanalizuoti visus susijusius fakto ir teisės klausimus, ir visa tai pateikti Teismui.
Bylų smarkiai padaugėjo, todėl Teismui buvo leista posėdžiauti kolegijomis po tris arba penkis teisėjus. Nuo 1989 m. prie Teisingumo Teismo veikia vadinamasis Pirmosios Instancijos Teismas. Jis turi teisę pirmojoje instancijoje nagrinėti ir spręsti kai kurių kategorijų bylas. Dažniausiai šis teismas nagrinėja ES tarnautojų tarnybinius ginčus, konkurencijos bylas, priima ir ssvarsto piliečių skundus dėl ES institucijų veiklos.
Europos Teisingumo Teismo nagrinėjamas bylas galima suskirstyti į tokias grupes:
1. Sutarties pažeidimo bylos.
2. Bylos dėl veiksmų teisėtumo.
3. Bylos dėl neveiklumo.
4. Bylos dėl nuostolių atlyginimo.
5. Preliminarūs nutarimai.
1.Sutarties pažeidimo byla
Nagrinėjant sutarties pažeidimo bylą, t.y. kai valstybė nevykdo sutarties nustatytų įpareigojimų, siekiama pašalinti valstybės narės padarytus pažeidimus. Sutarties pažeidimo bylą Teisingumo Teisme iškelia Europos Komisija. Be to, į Teismą dėl sutarties nevykdymo gali kreiptis ir kiekviena valstybė narė. Tačiau Komisija ir valstybė turi teisę paduoti skundą tik tada, kai jos yra įsitikinusios ssavo teisingumu.
Prieš pateikiant skundą Teisingumo Teismui, tui būti parengta išankstinė byla. Komisija, gavusi skundą, privalo suteikti valstybei narei galimybę per tam tikrą laiką pateikti sav osamprotavimus žodžiu ir raštu. Jeigu ši valstybė per Komisijos nustatytą laiką nereaguoja į jos nnuomonę, tada Komisija Teisingumo Teisme iškelia bylą. Valstybei, kuri nepašalina Teismo nustatyto sutarties pažeidimo, gali būti uždėtas baudos mokestis. Tačiau sutartis nenumato baudos mokesčio dydžio.
2.Byla dėl veiksmų teisėtumo
Nagrinėdamas tokios rūšies bylą, Teisingumo Teismas patikrina Sąjungos institucijų veiksmų teisėtumą. Pateikto ieškinio objektu yra laikomi visi teisiniai aktai, kuriuos priima arba Europos Parlamentas ir Taryba bendrai, arba Taryba, Komisija, Europos centrinis bankas. Ieškinio objektu taip pat tampa Europos Parlamento priimti aktai, turintys teisinių padarinių trečiosioms šalims. Šiuo tikslu Teismas nagrinėja bylas, iškeltas valstybės narės, Tarybos arba Komisijos dėl nežinybingumo, dėl esminių procedūrinių reikalavimų ar bet kurios teisės akto, pažeidimo arba dėl piktnaudžiavimo įgaliojimais. Teismas taip pa nagrinėja ir Europos Parlamento bei ECB iškeltas bylas dėl prerogatyvų (išimtinė teisė spręsti kurį nors klausimą) aapsaugos. Inicijuoti teisminį sprendimą gali irkiekvienas fizinis ar juridinis asmuo. Tokių bylų “kaltinamaisiais” paprastai būna Taryba, Komisija, Parlamentas ir ECB. Byla pradedama nagrinėti ne vėliau kaip praėjus dviem mėnesiams nuo akto paskelbimo. Teisingumo Teisme nuosprendis, skelbiantis aktą negaliojančiu, yra visuotinai privalomas.
3.Byla dėl neveiklumo
Jeigu Sąjungos institucijos nevykdo nutarimų priėmimo funkcijos ir taip pat pažeidžia ES sutartį, tai valstybė narė ar kita institucija gali kreiptis su ieškiniu į Teismą dėl jų neveiklumo. Ieškinį pateikti taip pat gali kiekvienas fizinis ir juridinis asmuo. DDažniausiai jis pateikiamas dėl to, kad Sąjungos institucija to asmens atžvilgiu nepriėmė kokio nors kito teisės akto, išskyrus rekomendaciją ir nuomonę. Skundas dėl neveiklumo gali būti pateiktas ir ECB. Būtina ieškinio dėl neveiklumo pateikimo sąlyga – išankstinė byla. Ieškinys priimamas tik tuo atveju, jeigu minėtoji institucija pirma buvo paraginta pašalinti pažeidimą. Jeigu institucija per du mėnesius savo pozicijos neapibrėžia, tai per kitus du mėnesius gali būti pateiktas ieškinys. Teismo nuosprendis yra privalomas. Institucija turi imtis būtinų priemonių šiam sprendimui vykdyti.
4.Byla dėl nuostolių atlyginimo
Teisingumo Teismui gali būti pateiktas ieškinys dėl žalos atlyginimo. Tokią žalą dažniausiai padaro Sąjungos institucijos arba jos tarnautojai, atlikdami savo pareigas. Šiuo nesutartinės atsakomybės atveju Sąjunga vadovaujasi bendraisiais principais, būdingais valstybių narių teisei. Ieškovais gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys, kai kuriais atvejais valstybės narės. Dažniausiai esminės tarnybinės atsakomybės pretenzijų sąlygos yra šios:
• Neteisėti arba klaidingi (nebūtinai nusikalstami) Sąjungos institucijų ar tarnautojų veiksmai, atliekant tarnybines pareigas;
• Padaryta žala ieškovui;
• Kauzalumas (priežastingumas) tarp klaidingų veiksmų ir žalos padarymo.
5.Preliminarūs nutarimai
Teisingumo Teismas turi teisę priimti preliminarų nutarimą dėl ES sutarties turinio aiškinimo, Sąjungos institucijų ir ECB aktų galiojimo bei aiškinimo. Tai ypač liečia Sąjungos institucijų išleistus teisminius aktus. Šiuo atveju Teismas nusprendžia, ar reglamentai, direktyvos, sprendimai, rekomendacijos bei nuomonės yra teisėtos ir teisingai interpretuojamos. RReikia pažymėti, kad tik Teisingumo Teismas turi teisę panaikinti visus Sąjungoje priimtus teisės aktus. Ši kompetencija nesuteikta nė vienam valstybės narės nacionaliniam teismui. Jeigu nacionalinis teismas nori, kad būtų panaikintas koks nors teisminis aktas, jis privalo pateikti pasiūlymą jį panaikinti Teisingumo Teismui. Taip pat kiekvienas valstybės narės teismas gali prašyti Teisingumo Teismo priimti preliminarų nutarimą, jeigu mano, kad toks nutarimas dėl iškilusio klausimo leis priimti sprendimą. Ar būtina priimti preliminarų nutarimą, nusprendžia nacionalinis teismas.
Taigi Teisingumo Teismas padeda kurti Sąjungos teisės pagrindinę dalį, galiojančią visiems įsipareigojantiems laikytis Teismo sprendimų: ES institucijoms, šalims narėms ir atskiriems piliečiams. Teisingumo Teismo sprendimas yra aukštesnis už nacionalinio teismo sprendimus. Dar daugiau, Teisingumo Teismas įgijo galią bausti pinigine bauda tą narę, kuri nesilaiko teismo sprendimo.
2.5.Auditorių Teismas
Auditorių Teismas buvo įsteigtas 1975 m. pagal biudžetinių įgaliojimų sutartį. Jo paskirtis yra įgyvendinti biudžetinio vykdymo kontrolę ir priežiūrą. Šio Teismo įsteigimas reiškė svarbų žingsnį pirmyn link institucijų, ypač Komiteto, atskaitomybės. Jo metinė ataskaita skelbiama leidinyje Official Journal.
IŠVADOS
ES pritraukia vis daugiau narių, nes joje galioja šie principai:
– Ekonominio pagrindo principas, kuris didina abipusę priklausomybę ir solidarumą;
– Įstatymų viršenybės principas, charakterizuojamas privalomomis sutartimis, kurios aiškiai nustato Sąjungos institucijų uždavinius, jų kompetencijos ribas; ginčus reguliuoja Europos Teismas;
– Demokratinio sprendimų priėmimo principas, kurį apibūdina kompromisai ir kkonsensusas.
Būtent šis gana originalus pragmatiškumo ir principų derinys įgalina Sąjungą įveikti rimtas krizes ir kliūtis, išlaikyti identitetą, susitelkimą ir toliau siekti užsibrėžtų tikslų.
Didžiausi Sąjungos laimėjimai yra šie:
Pirma. Po šimtmečius trukusių ginkluotų konfliktų ji užtikrino ilgalaikę taiką.
Antra. Ji siekia savo tikslų demokratinių susitarimų pagrindu.
Įvairovė ir pagarba kultūriniam savitumui yra esminiai ES bruožai. Kiekvienas oficialus dokumentas turi būti išverstas į devynias oficialias kalbas, mažumų kalbos ir kultūros yra visokeriopai palaikomos ir skatinamos.
