Gamybos istorija ir dabartis

TURINYS

ĮVADAS 3

1. GAMYBOS ISTORIJA 4

1.1. PRIEŠISTORINIAI LAIKAI 4

1.2. PRAMONINIS PERVERSMAS 4

1.2.1. Garo amžius 5

1.2.2. Verpimo pramonė 5

1.2.3. Anglių kasyba 6

1.2.4. Elektros amžius 6

1.2.5. Metalo amžius 7

1.2.6. Žemės ūkio ir maisto gamybos perversmas 7

1.2.7. Nafta ir dujos 8

2. ŠIUOLAIKINĖ GAMYBOS SAMPRATA 9

IŠVADOS 12

LITERATŪRA 13ĮVADAS

Istorijoje gamyba yra minima jau nuo XXIV a. prieš mūsų erą. Tuometiniais laikais gamyba klestėjo Babilono mieste. Babilone buvo prekiaujama ne tik savo, bet ir įvežtiniais gaminiais. Taip pat gamybos užuomazgos atrastos ir Indijoje, net III tūkstanmetyje prieš mūsų erą.

Amžiams bėgant gamyba vis labiau pradėjo plėtotis, atsirado poreikis greičiau pagaminti reikiamus įrankius bei produktus. Darbo pasidalijimas bei seni gamybos metodai nebuvo gamybos plėtotės vvariantas.

Gamybos plėtojimosi viršūnė pasiekta pramoninio perversmo metu. Pradeda įgyvendinti įvairias idėjas, kurias mokslininkai pritaikė gamybos srityje. Pirmi didieji išradimai, tokie kaip garo variklis, elektros energija, garvežys padėjo pamatus šiuolaikinio gyvenimo susidarymui, su dideliais fabrikais ir miestais.

Šiuolaikinė gamyba yra modernizuota, daug darbų atliekama kompiuterių pagalba arba naudojant atitinkamas modernias stakles. Taip pat reikia pasakyti, kad modernėjant gamybai pradėta plėtoti ir gamybos teorija. Ji apima labai daug gamybos aspektų.

Darbo uždaviniai:

1. Išnagrinėti gamybos užuomazgas priešistorėje;

2. Aptarti svarbiausius pramoninio perversmo atradimus, bei jų įtaką tolimesnei ggamybos istorijai;

3. Išnagrinėti šiuolaikinės gamybos sampratą.

Darbo tikslas:

Išnagrinėti ir aptarti gamybos istoriją bei dabartinę jos sampratą.1. GAMYBOS ISTORIJA

1.1. PRIEŠISTORINIAI LAIKAI

Gamybos istorija prasidėjo jau priešistorėje. Babilono mieste bei Indijoje jau aptiktos gamybos užuomazgos.

Kadangi Babilonas neturėjo jokių žemės turtų, jie nuo seniausių laikų varė gyvą mmainų prekybą su kitomis tautomis ir sritimis. Hamurabio valdymo metais Babilonas tapo prekybos centru, ir tai nulėmė miesto gerovę. Babiloniečiai prekiavo ne vien savo bei įvežtiniais gaminiais, bet ir sėkmingai vertėsi kaip tarpininkai, neblogai pelnėsi iš perpardavimo. Pagrindinės žaliavos, kurias babiloniečiai įsiveždavo, buvo mediena, metalai ir akmenys. Parvežti brangios medienos dažnai buvo siunčiamos specialios ekspedicijos, o kartais rengiami karo žygiai. Pirkliai parveždavo įvairių brangakmenių.

Ne tik Babilone buvo aptikta gamybos užuomazgų. Sprendžiant iš archeologinių iškasenų, Indijos teritorijoje žmonių gyventa jau paleolite. III tūkstantmečio viduryje Indo slėnyje įsikūrė miestai kuriuos archeologai aptiko XX a. Indijoje Harapos (Pendžabe) ir Mohendžo Daro (Sinde) rajonuose gyventojai gamindavo ginklus iš vario, paskui net iš žalvario, tačiau geležies tais laikais jie nesugebėjo išgauti, todėl noragams gaminti nnaudojo titnagą.

Minėtuose miestuose ir regionuose prasidėjo nenutrūkstama gamybos istorija.1.2. PRAMONINIS PERVERSMAS

Pasaulis, kokiame mes dabar gyvename, su fabrikais ir dideliais miestais – atsirado mažiau kaip prieš tris šimtus metų Britanijoje, vėliau pasiekė Europą ir Jungtines Amerikos Valstijas.

Esminis lūžis įvyko pramoninio perversmo metu apie 1760 metus. Didelės permainos visiems laikams pakeitė žmonių gyvenimą ir darbo būdą.

Svarbiausias ir vienas iš pirmųjų išradimų buvo garu varomos mašinos. Jomis naudojantis buvo galima daug greičiau pasigaminti audeklų ir kitų gaminių bei greičiau pasiekti kitus miestus bbei regionus. Mašinų gamybai bei jos valdymui reikėjo daug naujų darbininkų, taigi neturtingi žmonės iš kaimų pradėjo keltis į miestus ir kurtis kuo arčiau gamyklų. Pramoniniuose miestuose buvo didelė darbo pasiūla bei geri atlyginimai.

Pramoniniai pokyčiai palietė daugelį pramonės šakų tarp jų ir žemės ūkį. Svarbiausi pokyčiai įgavo atitinkamus pavadinimus:

• Garo amžius;

• Verpimo pramonė;

• Anglių kasyba;

• Elektros amžius;

• Metalo revoliucija;

• Žemės ūkio ir maisto gamybos perversmas;

• Naftos ir dujų panaudojimas.1.2.1. Garo amžius

Garo amžiaus pradžia siejama su garo variklio atradimu.

1763 m. Džeimsas Vatas (Watt), įrankių meistras iš Škotijos Glazgo miesto, patobulino nedidelį Njukomeno modelio variklį, kuriame garas buvo šildomas ir aušinamas tame pačiame cilindre. Kodėl gi neįrengus taip, kad jis auštų kitame cilindre? Vatas padarė antrąjį cilindrą, pavadino jį kondensatoriumi, ir variklis pagerėjo. Taip gimė šiuolaikinis garo variklis, ir Vatas gavo išradimo patentą.

Nuo 1797 m. Anglas Ričardas Trevitikas pradėjo gaminti garinių mašinų modelius. 1800 metais užpatentavo didelio slėgio garo mašiną. Ir 1801 metais Trevitikas sukūrė didelio slėgio garo varomą garvežį. Jis buvo naudojamas akmens anglių kasyklose, krovinių pervežimui. Ričardo Trevitiko garvežys važiavo geležiniais bėgiais ir galėjo gabenti 20 tonų krovinį, tačiau greitis buvo nedidelis. 1815 metais Trevitikas pradėjo gaminti cilindrinius garo katilus.

Džordžas Stefensonas (1781–1848) patobulino Ričardo Trevitiko sukurtą garvežį. Jis sumanė panaudotą garą išleisti per dūmtraukį ir ppagerino variklio degimą, todėl garvežys daug greičiau galėjo traukti krovinį bėgiais.

Stefensonas 1823 m. Niukaslyje įkūrė pirmąją pasaulyje garvežių gamyklą.1.2.2. Verpimo pramonė

Pramoninis perversmas labiausiai paveikė tekstilės (audimo) pramonę. XVII a. žemės savininkai Vakarų Indijoje, o vėliau ir Šiaurės Amerikoje pradėjo auginti medvilnės krūmelius. Juos skindavo vergai. Medvilnę gabendavo laivais į Angliją, Lankašyro grafystę. Ten varganose trobelėse darbininkai iš medvilnės ausdavo audeklus. Trobelėse gimė audimo pramonė.

Netrukus garo jėga sukėlė verpimo pramonės revoliuciją. O tai buvo pagrindinis britų gerovės ramstis. Revoliucija vis stiprėjo, nes buvo išradinėjamos vis tobulesnės mašinos, pavyzdžiui, kad ir verpimo mašina, išrasta Ričardo Arkraito (1732–1792), kuri susideda iš verpimo rėmo ir periodinio verptuvo.

Verpimo pramonė pradėjo sparčiai plėstis, nes atsidarė verpimo fabrikai.

1793 m. anglų tekstilės fabriko darbininkas Samjuelis Sleiteris Šiaurės Amerikoje pastatė pirmąjį medvilnės audimo fabriką. Amerikoje sparčiai pakilo medvilnės pramonė.

Tekstilės fabrikas XIX a. pabaigoje buvo baisi vieta. Kurtinantis verpimo ir audimo mašinų triukšmas. Darbininkai, dažniausiai moterys ir net vaikai, kasdien dirbdavo čia daug valandų. Nuo pirmadienio iki šeštadienio jie ateidavo į darbą 7 valandą ryto, o išeidavo tik 6 valandą vakaro. Šių žmonių atlyginimai buvo menki.

Verpimo pramonėje dar buvo išrasta:

• dirbtinio pluošto, pavyzdžiui nailono verpimo mašinos;

• įrengimai, leidžiantys mechanizuoti minkštesnių, putlesnių verpalų (siūlų) gamybą iš dirbtinio pluošto dideliais kkiekiais;

• 1828 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose patobulintas verpimo rėmas.1.2.3. Anglių kasyba

Pramoninio perversmo metu, XVIII a. viduryje, buvo statoma daug fabrikų – pirmiausia Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, kiek vėliau ir Šiaurės Amerikoje. Žmonės iš kaimų plūdo į perpildytus miestus. Tai buvo didžiųjų išradimų amžius. Gamintojai jau turėjo pinigų išradimų idėjoms paversti realybe.

Daugėjant mašinų ir įrengimų, reikėjo medienos. Geležis laiko ilgiau, bet ją reikia lydyti. Geležį lydydavo dideliuose laužuose. Laužams irgi reikia malkų, todėl daug miškų Europoje ir Šiaurės Amerikoje jau buvo iškirsta. Tad vietoj malkų kūrendavo anglis, kurias kasdavo iš žemės ir gabendavo į lydymosi krosnis.

1698 m. kapitonas Tomas Serveris iš Londono užpatentavo išradimą – garu varomą siurblį. Siurblys buvo skirtas išpumpuoti vandeniui iš kasyklų, kuriose dirba angliakasiai, padaryti jų gyvenimą saugesnį ir patogesnį.1.2.4. Elektros amžius

1800 m. italas Aleksandras Voltas išrado elektros elementą (bateriją). Jame kaupiasi ne statinė, o dinaminė elektra.

1821 m. buvęs knygnešio mokinys, didelis eksperimentatorius Maiklis Faradėjus (Faraday) gavo dinaminę elektrą, judindamas magnetą elektros ritėje. Jo išradimas pritaikytas galingiems elektros generatoriams. XIX a. dešimtame dešimtmetyje elektra jau buvo apšviečiami ištisi miestai.

Didysis amerikiečių išradėjas Tomas Alva Edisonas 1879 m. sukūrė pirmąją patikimai veikiančią elektros lemputę. Ploną medvilninį kaitinamąjį siūlą prilaiko vielelės, esančios stiklo lempoje, iš kurios išsiurbtas visas

oras. Per vieleles leidžiant elektros srovę, siūlas įsižiebia.1.2.5. Metalo amžius

Naujiems įrengimams, taigi ir staklėms, gaminančioms mašinas reikėjo vis daugiau ir geresnės kokybės geležies bei plieno. Tiksliai metalą pjaustančios ir atsargines dalis gaminančios mašinos tapo masinės gamybos pagrindu. Visoms šioms mašinoms reikėjo aukštos kokybės metalo.

Geležį apdirbti žmonės išmoko anksčiau negu rašyti. Geležies rūdą jie dėdavo į karštą krosnį su medžio anglimis. Anglis, elementas, esantis medžio anglių sudėtyje, jungdavosi su anglies rūdos deguonimi ir išgaruodavo kaip anglies dvideginio dujos. Orą pūsdavo į kkrosnis dumplėmis.

Iš ketaus galima gaminti geležinkelio bėgius, ratus, tiltų santvaras. Bet jis netinka tiksliems prietaisams, variklių dalims daryti. Šioms gaminti reikia kieto, bet elastingo plieno.

Jau keturis tūkstančius metų žmonija vartojo kietąjį plieną, bet tik 1722 m. prancūzas Renė de Reomiūras, įdėjęs į plieną anglies, padidino jo elastingumą.1.2.6. Žemės ūkio ir maisto gamybos perversmas

Kuo greičiau augo miestai, kuriuose buvo sutelkta pramonė, tuo sparčiau didėjo ir pigesnio maisto poreikis. Atsirado naujas ūkių tipas – derlių parduodantis už pinigus.

Ūkiai buvo mechanizuoti; ppaplito tobulesni plūgai, arklinės akėčios, sėjamosios.

Mechanizuotas ūkininkavimas iš Anglijos XVIII a. įsigalėjo Amerikoje, o paskui ir Europos šalyse.

1831 m. amerikiečio Kairo Holio Makormiko išrasta kertamoji mašina palengvino nuimti kviečių derlių turtingose vidurio Amerikos prerijose, stepėse. Makormikas Čikagoje atidarė žžemės ūkio mašinų fabriką. Apie 1856 m. čia jau buvo pagaminama 4000 mašinų per metus.

Konservuoti maisto produktus pirmiausia išmoko prancūzai. 1810 m. saldumynų gamintojas Nikola Aperas sugalvojo, kaip išlaikyti vaisius buteliuose. Netrukus išmokta konservuoti ir skardinėse, o paskui XX a. 3 dešimtmetyje – ir greitai užšaldyti vaisius.

Apie 1770 m. garsusis chemikas Džozefas Pristlis ištirpino vandenyje anglies dioksido dujas ir pagamino skanų gėrimą. Juo mėginta, nors ir nesėkmingai, gydyti skorbutą, tuo metu kankinusį daugelį jūreivių. Bet gėrimas labai išpopuliarėjo rinkoje. Dabar jį vadiname sodos vandeniu. Pristlis išmokė panaudoti ir deguonį, amoniaką, vandenilio chloridą, anglies monoksidą, sieros dioksidą.1.2.7. Nafta ir dujos

Nafta [angl. petroleum – uolienų aliejus] žinoma nuo seniausių laikų. Biblijos Nojus derva (tokio pavidalo nafta) tepė laivo plyšius. Kinai jjau prieš du tūkstančius metų gręžė pirmuosius naftos gręžinius. Egiptiečiai tepdavo vežimų ašis nafta; naftos jie rasdavo išsiveržusios iš žemės. XIX a. 6 dešimtmetyje žmonės jau mokėjo išgauti žibalą iš skalūnų (šį metodą sugalvojo britų mokslininkas Džeimsas Jangas) ir distiliuoti iš naftos (šį būdą išrado kanadietis chemikas Abrahamas Gesneris).

Pirmasis specialiai įrengtas naftos gręžinys buvo išgręžtas 1859 m., buvusio geležinkelio sargo pensininko Edvino L. Dreiko, netoli Titusvilio, esančio JAV, Pensilvanijos valstijoje; taip prasidėjo naftos pramonė. 1856 m. Samjuelis van Sikelis nnutiesė aštuonių kilometrų ilgio naftotiekį. Šiandien nafta teka tūkstančių kilometrų naftotiekiais.

1913 m. Bertonas sukūrė krekingą, procesą benzinui iš naftos gauti. Daugybė naftos perdirbimo gamyklų mūsų laikais yra visiškai automatizuotos, visi darbai atliekami spaudant mygtukus.

Šiais laikais dažniausiai naudojamos gamtinės dujos. Kita dujų rūšis – akmens anglių dujos. Didžioji dalis Didžiosios Britanijos gamtinių dujų gaunama iš Šiaurės jūros. Jungtinės Amerikos Valstijos irgi turi gamtinių dujų išteklių.

3. ŠIUOLAIKINĖ GAMYBOS SAMPRATA

Gamybą galima apibrėžti įvairiais aspektais, tačiau gamyba plačiąja prasme – tai veikla, kai įdirbama žemė, auginami augalai, kasamos anglys, geležis paverčiama mašinomis, sukuriamos transporto priemonės, įvairūs gaminiai ir kitos paslaugos.

Kad gamyba vyktų reikalingi trys veiksniai:

• Žemė;

• Darbas;

• Kapitalas.

1lentelė

Gamybos veiksniai

Žemė Darbas Kapitalas

Žemė ir gamtos ištekliai yra tai ką duoda gamta: dirva, iškasenos, gyvūnija it t. t.

Darbas – tai fizinės ir protinės pastangos atlyginimui gauti. Būtent darbas kuria prekes ir paslaugas.

Kapitalas aprėpia visas gamybos priemones, pastatus, įrengimus, mašinas ir pinigines lėšas- visa tai kas naudojama gamyboje ar teikiant paslaugas.

Vykdant nesudėtingą gamybą naudojami tik du veiksniai – žemė ir darbas. Sudėtingoje gamyboje naudojami visi trys veiksniai. Be to atsiranda tokie veiksniai kaip darbo organizavimas ir žmogiškieji ištekliai.

Šiuolaikinis gamybos procesas prasideda žaliavų, medžiagų, pusgaminių pateikimu darbo vietoms ir baigiasi pagaminto gaminio pateikimu į sandėlį.

Gamybos procese ssvarbu jį tinkamai organizuoti:

• Visų pirma reikia išanalizuoti sprendžiamus uždavinius, išskaidyti juos pagal atliekamas operacijas, apdirbimo būdus, apdirbamus objektus, sujungti operacijas, vadovaujantis racionalumo ir tikslingumo principu, darbo vietose, padaliniuose. Procesai yra pasikartojantys, tam tikros trukmės, yra tikslingi, todėl dažniausiai jie negali būti laisvai sukeičiami;

• Taip pat yra svarbu nuspręsti kokie kokybiniai ir kiekybiniai uždaviniai yra skiriami vykdytojams. Tradiciškai tai vadinama organizacinės struktūros formavimu. Pagrindinės problemos: struktūros hierarchija, vertikalus ir horizontalus uždavinių ir kompetencijos paskirstymas;

• Nuosekliai reikia organizuoti procesą erdvėje ir laike – eigos organizavimas.

Gamybos proceso organizavimas turi būti derinamas su kitomis įmonės veiklos sritimis.

Mokslinės techninės pažangos sąlygomis pirmiausiai gamyba derinama su gaminių tyrimo ir plėtros organizavimu (gaminių atnaujinimas, konstravimas, gamybos technologijos projektavimu), ši su marketingu ir t.t. Kitas klausimų kompleksas – tai gamybos aprūpinimas viskuo, kas užtikrintų normalią jo eigą (aprūpinimas medžiaginėmis vertybėmis, įrankiais, įrengimais, remontu, transportu, energija). Labai glaudus marketingo ir gamybos ryšys, reikalaujantis priderinti gamybą prie rinkos.

Gamybos procesų rūšys

• Pagrindiniai procesai;

• Pagalbiniai procesai;

• Aptarnavimo procesai.

2 lentelė

Gamybos procesai

Pagrindiniai procesai Pagalbiniai procesai Aptarnavimo procesai

Tai procesai, kurių metu keičiamos įvairios darbo objektų savybės:

 forma i.r matmenys (apdirbant metalą arba medį pjovimu, gaunamos detalės);

 vidinė struktūra;

 fizinės bei cheminės savybės (terminis apdirbimas, rauginimas ir pan.);

 išvaizda (dažymas, chromavimas) arba atskirų darbo objektų padėtis vienas kito atžvilgiu (surinkimo procesai). Pagrindinių procesų tiesioginis rezultatas &– pagaminti gaminiai, patarnavimai. Pagalbiniai procesai sudaro sąlygas normaliai, be sutrikimų vykti pagrindiniams procesams. Pagalbinių procesų produkcija nerealizuojama: ji naudojama įmonės vidaus reikalams, įrankių gamyba įmonės reikalams, įrengimų remontas, garo, suspausto oro gamyba ir pan.

Aptarnavimo procesai padeda nenutrūkstamai vykti pagrindiniams ir pagalbiniams procesams, juos aptarnauja. Prie šių procesų priskiriamos, pavyzdžiui, transporto bei sandėliavimo operacijos, kokybės kontrolė, darbo vietų aptarnavimas ir pan.

Be abejo, kiekvienoje įmonėje svarbiausią vaidmenį vaidina pagrindiniai procesai. Bet būtų neteisinga menkinti pagalbinių ir aptarnavimo procesų vaidmenį: jų tinkamai neorganizavus, pagrindinis gamybos procesas sklandžiai vykti negalės.

Gamybos fazės

• Paruošimo fazė;

• Apdirbimo fazė;

• Surinkimo fazė.

3 lentelė

Gamybos fazės

Paruošimo fazė Apdirbimo fazė Surinkimo fazė

Paruošimo fazėje iš medžiagos gaminami ruošiniai, stengiantis, kad jie savo konfigūracija ir matmenimis būtų kuo artimesni būsimųjų detalių konfigūracijai ir matmenims. Tada vėlesniuose procesuose mažiau gaunama atliekų ir mažiau įdedama darbo.

Prie paruošimo fazės priklauso liejimas, kalimas ir štampavimas mašinų bei prietaisų gamybos įmonėse, ruošinių gamyba pjovimu mašinų bei baldų pramonėje ir kt. Apdirbimo fazėje pjovimu, galvaniniais bei terminiais procesais gaminamos detalės, stengiantis užtikrinti jų pakeičiamumą, nes tada surinkimo procesuose mažėja darbo imlumas (nereikalingos skutimo, dildinimo ir panašios operacijos). Surinkimo fazėje iš pagamintų detalių gaminami surinkimo vienetai (mazgai) ir pagaminti gaminiai. Surinkimo fazei taip pat priklauso surinkimo vienetų bei gaminių išbandymas, jų dažymas bei

kitokia apdaila ir įpakavimas.

Sprendžiant visus gamybos proceso organizavimo uždavinius, būtina atsižvelgti į tai, kad gamybos procesas – tai atvira sistema, kuri fiziniais ir informaciniais ryšiais susieta su kitomis sistemomis (įmonėmis, tiekėjais, pirkėjais, darbo rinka ir pan.) ir sudaryta iš daugelio atskirų posistemių (tarnybų, cechų ir kt.), kurių fiziniai ir informaciniai tarpusavio ryšiai turi būti racionaliai organizuoti. Tai būtina gamybos proceso efektyvaus funkcionavimo sąlyga.IŠVADOS

1. Gamyba yra žinoma jau senovės Indijoje ir Babilone;

2. Gamybos lūžis buvo pasiektas pramonės perversmo metu. Atradimų buvo labai daug įįvairiose srityse ir kiekvienas jų didelę įtaką padarė šiuolaikiniam gyvenimui;

3. Išskiriamos trys sudedamosias gamybos proceso dalys: darbas, darbo priemonės ir darbo objektai;

4. Organizuojant gamybos procesą svarbiausia yra gamybos struktūros ir eigos organizavimas, žmogiškieji ištekliai arba personalas, gamybos priemonės ir technologijos;

5. Bendrame gamybos procese yra išskiriamos šios trys procesų rūšys: pagrindiniai, pagalbiniai ir aptarnavimo procesai;

6. Taip pat išskiriamos trys gamybos fazės: paruošimas, apdirbimas ir surinkimas.LITERATŪRA

1. Jokimaitis R., Kasperavičius A. Naujausiųjų laikų istorija. Kaunas: Kronta, 2000.

2. Jacques A. ir kt. Europos istorija, Vilnius: Alma Litera, 2001.

3. Scarre C. Senovės ppasaulio stebuklai, Vilnius: Alma Litera, 2001.

4. Neverauskas B., Stankevičius V. Ekonomikos ir vadybos studijų įvadas, Kaunas: Technologija, 2000.

5. Juozaitienė L., Staponkienė J., Verslo ir vadybos įvadas, Šiauliai: Šiaulių universiteto leidyklas, 2002.