Graikų mitologijos reikšmė antikos kultūrai

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS

HUMANITARINIŲ mokslų fakultetas

FILOSOFIJOS IR KULTŪROLOGIJOS katedra

GRAIKŲ MITOLOGIJOS REIKŠMĖ ANTIKOS KULTŪRAI

Referatas

Atliko

… gr.stud.

……….

Vadovė

Docentė

Janina Januškevičiūtė

KAUNAS, 2004

TURINYS

Įžanga 3

1. Mitai ir mitologija 4

2. Mitai ir dievai senovės graikų gyvenime 6

2.1.Mitų realumas 6

2.2. Mitai ir dievai žmogaus gyvenime 6

3. Graikų mitologijos reikšmė Antikos kultūrai 8

3.1. Mitų reikšmė literatūrai ir dramai 8

3.2. Mitologijos įtaka dailei, skulptūrai, architektūrai 9

3.3. Graikų kultūros įtaka Helenizmo epohoje ir vėliau 10

Išvados 12

Literatūra 13

ĮŽANGA

Graikija, Elada. Šie žodžiai žinomi visam pasauliui. Jie tarsi

civilizacijos, demokratijos, kultūros, meno ir filosofijos sinonimai.

Homero epai, Eshilo, Sofoklio, Euripido tragedijos ir dramos, istoriko

Herodoto, filosofų Demokrito, Platono, Aristotelio veikalai, davę pradžią

jaunai besiformuojančiai Vakarų Europos kultūrai, nepradingo be pėdsakų,

nepasimetė amžių ir tūkstantmečių sandūrose ir, laimėję laiko išbandymus,

vis dar džiugina ir stebina pasaulį.

Graikų kultūrą formavo jų pasaulėžiūra, pagrįsta mitais. Mitinis

pasaulėvaizdis buvo pirmapradis žmogaus susitikimas su pasauliu, su jo

slėpininga būtimi. Senieji Elados gyventojai visas gamtos jėgas ir

reiškinius priskyrė dievams, kuriuos jie įsivaizdavo kaip idealius žmones

su visais žmogiškais jausmais (džiaugsmu, liūdesiu, pykčiu, pavydu,

neapykanta ir t.t.). Mito forma kurdamas pasaulėvaizdį, senovės žmogus be

didesnių sunkumų aiškino pasaulį ir savo gyvenimą.

Šiame darbe pasistengsiu apžvelgti graikų mitologijos reikšmę ne tik

Graikijos, bet ir visos Antikos kultūrai.

1. MMITAI IR MITOLOGIJA

Prieš pradedant nagrinėti mitologijos reikšmę, reikia išsiaiškinti,

kas tai yra mitai, kaip ir kada jie atsirado Graikijoje.

Mitus kūrė ne tik senovė graikai. Tai daugelio pasaulio tautų

fenomenas. Įvairių tautų mitologijos tyrinėjimas rodo, kad labai panašių

mitų galima rasti daugelyje kultūrų. Be to, ir mitų temos beveik visada

vienodos: pasaulio ir žmogaus atsiradimas, gimimo ir mirties paslaptis,

moralinės vertybės.

Mokslininkai mitologiją aiškina labai įvairiai. Prancūzų švietėjai

(D.Didro, Volteras, Š.Monteskjė) ją laikė tamsusmo ir apgaulės produktu,

italas Dž.Vikas (XVII a.), vadindamas mitologiją „dieviškąja poezija“,

pabrėžė jos jausminį konkretumą, emocionalumą, vaizduotės turtingumą. XVIII

a. vokiečių klasicizmas mitus laiko nuostabios poezijos dvasios kupinais

kūriniais, filosofijos ir istorijos priešaušriu, kiekvienos tautos

vaikystės atributu. Romantinį požiūrį į mitus įvertino ir F.Šelingas (XIX

a.), traktavęs juos kaip estetikos fenomeną: mitas esąs ne alegorija, o

poetinis simbolis.

Visų šių ir kitų mitologijos aiškinimo teorijų šalininkai sutinka, kad

mitai nėra tik „atgyvena“ ir naivus nepažintų gamtos jėgų paaiškinimas, o

būdami susieti su magija ir ritualais, yra gamtos bei socialinės tvarkos

kontrolės išraiška. Mitologinis mąstymas, turėdamas ypatingą loginį ir

psichologinį pobūdį, yra taip pat tam tikrų simbolių kalba, kurios

terminais žmonės modeliavo ir aiškino pasaulį, visuomenę ir pačius save.

Mitologinio mąstymo bruožai randami įvairiose istorinėse epochose,

kultūrose, o ypač jų gausu literatūroje ir mene.

Mitologija yra žodinė kūryba, mitus kūrė ir pasakojo daugybė žmonių

visais laikais. Tačiau jji nebūtų pasiekusi mūsų laikų, jeigu kas nors,

labai seniai, nebūtų jos užrašęs. O užrašė ją graikų, romėnų, kai kurių

Rytų tautų poetai, istorikai, filosofai. Daugiausia jų randama antikinės

Gaikijos epuose, poemose, lyrikų darbuose, tragedijose ir komedijose.

Mitas buvo žodis, pasakojimas apie dievus, pusdievius (dievų ir žmonių

vaikus), jų santykius su žmonėmis. Atskiruose poliuose gyvenę graikai

turėjo bendrų mitų, bet dažnai mitas buvo tik to polio, tos vietovės

nuosavybė. Už miesto-valstybės ribų jis galėjo būti ir nežinomas arba

pasakojamas kitaip. Dėl šios priežasties yra keli to paties mito variantai

ir daugybė vietinių mitų.

Graikai į Balkanų pusiasalį atsikraustė III tūkstantmetyje pr. Kr.

Keliaudami jie turėjo kontaktų su Senąja Europa, tačiau apsistoję vienoje

vietoje galėjo geriau įsižiūrėti ir pažinti klestinčią Egėjo kultūrą ir

perimti jos elementus – pasistatė milžiniškas pilis, puošė namų sienas

piešiniais, savo vazas ir kitus indus dekoravo panašiais motyvais. Taip pat

išmoko rašto, pradėjo garbinti kai kuriuos dievus, perėmė apeigų papročius.

XII a. pr. Kr. į Balkanus atplūdo nauja graikų atėjūnų banga,

nušlavusi Mikėnų kultūrą. Tris šimtmečius tęsėsi vadinamieji tamsieji

amžiai – graikų viduramžiai. Tik IX a. pr. Kr. vėl po truputį pradėjo busti

graikų kultūra.

Dauguma mitų, padavimų bei legendų sukurta II tūkstantmečio pr. Kr.

pabaigoje – I tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje, kai senuosius Egėjo jūros

baseino gyventojus dalinai išstūmė, o kai kur visai sunaikino į Graikiją

įsiveržusios gretimos gentys. Šiuos pasakojimus skleidė klajojantys dainiai

– aoidai.

Graikų mitologija paprastai skirstoma į archajinę ir klasikinę.

Archajiniais graikų mitologijos laikais laikoma II tūkstm. pr. Kr. antroji

pusė, o klasikinė Olimpo mitologija susiformavo XI-IX a. pr. Kr. Archajinis

laikotarpis apibūdinamas kaip atgrasių, baisių chtoninių (graikiškai chton

(χσών) – žemė) pabaisų viešpatavimas, o Olimpo dievų klasika laikoma grožio

ir harmonijos pergale prieš negražius ir pavojingus chtoniškuosius

monstrus.

2. MITAI IR DIEVAI SENOVĖS GRAIKŲ GYVENIME

2.1. MITŲ REALUMAS

Ilgą laiką niekas net neabejojo – tikėti ar netikėti tuo, kas

pasakojama mituose, kuriuose žmonės matė kolektyvinės patirties ir daugelio

kartų sukauptų žinių sintezę. Tais, seniausiais, laikais žmonės mitais

naudodavosi tarsi universalia enciklopedija, kur galima rasti atsakymus

apie svarbiausius klausimus: kokios yra gamtos reiškinių priežastys, kas

laukia žmogaus po mirties, kaip susikūrė Visata bei atsirado patys dievai

ir t.t. Kasmet per didžiąsias šventes polių gyventojai scenoje matydavo

dievus ir pusdievius, tad taip mitinių personažų ir įvykių realumas tartum

vis pasitvirtindavo ir neišblėsdavo. Didžiojo dainiaus Homero žodžiais iš

pradžių tikėta be jokių išlygų: nebuvo leidžiama daryti jokių tekstų

pataisymų. Visoje Graikijoje buvo žinoma daugybė herojų kapų, Kretoje –

Idos ola, kur gimė Dzeusas, netoli Korinto – akmenų sienele aptverta vieta,

kur Hadas pagrobė Demetros dukterį Persefonę. Visa tai irgi patvirtindavo

mitinių įvykių bei personažų realumą.

Pradėjus realius istorinius įvykius įpinti į žinomus mitus, pasirodė

pirmieji istorijos elementai, kadangi kūrėjai stengėsi aiškinti žmonijos,

kultūros, teisės bei moralės ištakas. VI a. pr. Kr. istorikų darbai dar

neatsieti nuo genealogijos ir geografijos, todėl apima visą mitologinę

medžiagą, kuri tuo metu buvo žinoma. Nekonkretūs erdvės ir laiko atžvilgiu

mitiniai pasakojimai imti sieti su tikrais geografiniais taškais (Troja,

Tėbai, Kreta ir kt.), o Homero sukurtas gana neaiškus pasaulio vaizdas

dabar jau konkretinamas įtraukiant naujausias žinias, didžiosios graikų

kolonizacijos rezultatus, beveik visą Viduržemio jūros baseiną, kur keliavo

Heraklis ar kur savo gyvenimą baigė Kretos valdovas Minojas.

2.2. MITAI IR DIEVAI ŽMOGAUS GYVENIME

Mituose atsispindėjo pačių graikų gyvenimas, o jo pasikeitimai

atsiliepdavo ir mitiniams vaizdiniams. Buvo kuriami padavimai apie dievus

ir deives, jų kišimąsi į atskirų žmonių bei ištisų genčių reikalus.

Mitai ir jų personažai lydėjo antikinės Graikijos žmogų nuo pat jo

gimimo iki paskutinio atodūsio. Žmonėms laimę ir nelaimes siunčia Olimpo

valdovas Dzeusas, tačiau žmonių likimus lemia nenumaldomos likimo deivės

moiros – seserys Klotonė, Lachesė ir Atropė. Net paties Dzeuso likimas jų

rankose. Kievienas žmogaus atliekamas darbas, kiekviena veiklos sritis buvo

globojama atskiros dievybės globėjos. Joms buvo aukojamos aukos,

meldžiamasi. Malda graikams buvo visai kas kita nei mums dabar – tai buvo

burtažodis, kuriuo besimeldžiantis norėdavo dievybę priversti, įpareigoti

daryti tai, ko jis pats geidžia.

Graikai turėjo visą galybę dievų, deivių, pusdievių (dievų ir žmonių

vaikų), nimfų, satyrų ir

kitų personažų. Olimpo dievai, nugalėję Hado

pabaisas ir milžinus, turi žmogiškąją išvaizdą, žmogiškas dorybes ir net

žmogiškas silpnybes. Jie pyksta, linksminasi, klysta, intriguoja – bet tai

vis dėlto yra stiprios ir puikios būtybės. Visa kas žmogiška – nesvetima

antikinės mitologijos herojams. Niekur kitur dievai nebuvo taip sužmoginti

kaip Graikijoje.

3. GRAIKŲ MITOLOGIJOS REIKŠMĖ ANTIKOS KULTŪRAI

Senieji graikų mitai tapo dirva, maitinančia Antikos poetų,

dramaturgų, filosofų, dailininkų, skulptorių, architektų kūrybą. Čia glūdi

didžiulė tiek meninė, tiek istorinė graikų mitologijos reikšmė.

Aš manau, kad graikų mitologija labiau nei kas kitas darė įtaką

Graikijos gyventojų pasaulėžiūrai, o tuo pačiu ir kultūrai. Tik mitologijos

pagrindu susiformavo visi menai, iš jos pradžią gavo ir filosofija, ir

mokslai. Todėl, aš manau, mitologija ir kultūra yra neatskiriamai

susijusios. Savo darbe aš kone sutapatinau graikų mitologiją su jų kultūra.

Antika – tai graikų, romėnų (iš dalies ir kitų aplinkui gyvavusių

tautų ir valstybių) istorijos periodas. Kadangi graikų kultūra buvo be galo

stipri, ji padarė įtaką ir kitoms kultūroms.

Visi dievai – vieni dažniau, kiti rečiau -, jų gyvenimai ir nuotykiai

buvo apdainuoti mmituose. Juos vaizdavo dailėje, skulptūrose, jie įamžinti

šventyklų pastatuose, apie juos sukurta daugybė poemų, dramų, himnų.

3.1. MITŲ REIKŠMĖ LITERATŪRAI IR DRAMAI

Mitologinių motyvų ir siužetų naudojimas bei perdirbimas senovės

graikų epe, lyrikoje nepaneigiamas ir akivaizdus. Didžiausi ir vertingiausi

Antikos laikų poezijos kūriniai –– aklojo Homero „Iliada“ ir „Odisėja“ –

sukurti naudojant ne ką kita, o būtent mitologinius motyvus, įpinant ir

realių istorinių faktų.

V a. pr. Kr. Atėnų dramaturgų tragedijų didžioji dalis – tai meniškai

perkurti mitiniai pasakojimai apie dievus ir herojus. Mitinius padavimus

savo kūriniuose atpasakojo ir daugelis senovės graikų poetų.

Už dramos gimimą turime būti dėkingi dievui Dionisui – vynininkystės

ir vyno dievui, juk drama kildinama iš šio dievo garbinimui skirtų švenčių

– Dionisijų – giesmių ir dainų. Per šias šventes pavasarį ir rudenį choro

dainomis, apeiginiais ritualiniais šokiais būdavo vaizduojamas Dioniso

gyvenimas, mirtis ir prisikėlimas naujam gyvenimui.

Religinė (tuometinė religija buvo mitologija) kilmė matyti visose

dramose – tiek tragedijose, tiek komedijose. Šių kūrinių temos, tradicijoms

nulėmus, dažniausiai būdavo mitai. Iš pradžių buvo kuriama Dioniso mitų

tematika, vėliau pradėta įterpti ir kkitus mitologinius pasakojimus. Tačiau

svarbiausia buvo tai, kad mitas – universali medžiaga, teikianti daugybę

galimybių išreikšti įvairiausioms situacijoms, jausmams, būsenoms. Mitų

gausybė atrodė tarsi kupinas aruodas, iš kurio dramaturgai rieškučiomis

sėmėsi idėjų.

3.2. MITOLOGIJOS ĮTAKA DAILEI, SKULPTŪRAI,

ARCHITEKTŪRAI

Kituose helenų menuose kaip ir dramoje dažniausiai matome mitų

veikėjus ir siužetus. Matyt, menininkus viliojo ne tik jų įvairovė, bet ir

apibendrinimo jėga. Mitiniai veikėjai reiškė ne konkrečias, o visuotines

asmenybes, jie buvo tarsi universalijos.

Graikų šventykla – originalus meno kūrinys. Šventyklos rūmas būdavo

pakeliamas aukščiau ant laiptuoto pamato ir apjuosiamas kolonų eilėmis:

toks pakilumas teikdavo šventyklai ypatingumo, bet nesuardydavo harmonijos

su aplinka. Graikų mitologija (tuometinė religija) neskyrė žmogaus nuo

gamtos, o tvirtai jį siejo su aplinkiniu pasauliu. Renkant vietą

šventyklai, nulemdavo ne tik praktiniai ar techniniai sumetimai, bet ir

kulto turinys, dievybės, kuriai statoma šventykla, savitumas: jos

„asmenybė“ turėjo derintis su gamtos aplinka. Iš to siekimo kilęs graikų

šventyklų grožis, nepralenkiamas įspūdingumas, kadangi matoma statinių ir

gamtovaizdžio harmoninga vienovė. Kartu su monumentaliąja architektūra

vystėsi ir monumentalioji skulptūra. Tai daugiausia dievų ir deivių

statulos. Žymūs skulptoriai būdavo kviečiami apipavidalinti šventyklas.

Vienas iš tokių – Fidijas, visuotinai laikytas didžiausiu skulptoriumi.

Patys didieji ir garsiausi jo kūriniai – Atėnės Promachės ir Atėnės

Partėnės skulptūros Akropolyje Atėnuose, Dzeuso skulptūra Dzeuso

šventykloje Olimpijoje.

Žinomiausias iki šiol išlikęs architektūros paminklas yra Akropolio

ansamblis Atėnuose. Jis buvo skirtas Atėnų globėjai deivei Atėnei.

Akropolis buvo ir šventykla, ir tvirtovė, ir visuomeninio gyvenimo centras.

Čia buvo valstybės iždas, biblioteka, paveikslų galerija. Kasmetinėse

šventėse Atėnės garbei (vadinamos Panatinėjos) po žirgų ir gimnastikos

rungtynių, po dainininkų ir muzikantų varžybų būdavo iškilmingiausiais

momentas – visaliaudinės eitynės į Akropolį.

Viena iš šio ansamblio dalių – Partenonas – didžiausias ir

svarbiausias Akropolio statinys. Jį savo skulptūromis papuošė minėtasis

Fidijas. O vaizdavo jis vėlgi mitologijos ir herojų sakmių scenas: dievų ir

gigantų kovas, lapitų grumtynes su kentaurais, graikų kovą su amazonėmis,

Trojos karą, Atėnės gimimą bei jos ginčą ssu Poseidonu dėl Atikos valdymo.

Antikos graikų dailės pavyzdžių išlikusių, deja, nėra. Tačiau vienos

iš tapybos rūšių – tapybos ant vazų – gerai išsilaikiųsių pavyzdžių buvo

atrasta. Ir čia taip pat matome, kad mitai teikė dailei didžiąją dalį

medžiagos. Būdingiausios temos – dievai, herojai, mitų scenos, bet jos

nevaržė menininko, jo individualumo.

Tačiau mūsų laikus pasiekė labai nedaug graikų originalų. Graikų

tapybos visai neišliko. Iki mūsų laikų išliko tik skulptūrų nuolaužos ir

fragmentai. Dauguma garsiųjų graikų statulų mums pažįstamos tik iš romėnų

kopijų, kurių buvo daroma daug, bet jos toli gražu neperteikia originalų

grožio. Didelės Atėnės, Afroditės, Hermio, satyrų figūros, kuriomis galima

grožėtis pasaulio muziejuose, – tai tik blankūs graikų šedevrų

pakartojimai.

3.3. GRAIKŲ KULTŪROS ĮTAKA HELENIZMO

LAIKOTARPIU IR VĖLIAU

Graikų civilizacija ir meninės graikų tradicijos visur „paėmė viršų“.

Nepaisant politinio audringumo ir chaoso IV a. pr. Kr., Graikija išlaikė

pusiausvyrą bene pergalingiausiame savo gyvavimo periode – Helenizmo

epochoje. Žodis helenizmas kilęs iš žodžio helen (ηελεν), kas graikiškai

reiškia graikas. Helenistinė epocha buvo graikų epocha. Per šį laikotarpį

Graikijos kultūra išsklido po visą tuo metu žinomą pasaulį. Netgi tolimose

helenistinio pasaulio srityse, Baktrijoje ir Partuose (dabartinė Vidurinė

Azija), atsiranda savitai perkurtų antikinių formų. O Egiptą apskritai

sunku pažinti – tiek jis helenizuotas. Jo naujasis miestas Aleksdandrija –

tai jau tikras apsišvietęs antikinės kultūros centras, kur klesti ir

tikslieji, ir humanitariniai mokslai, ir filosofinės mokyklos, imančios

pagrindus iš Pitagoro, Platono. Helenistinė Aleksandrija davė pasauliui

didįjį matematiką ir fiziką Archimedą, geometrijos tėvą Euklidą, Aristarchą

iš Samo, „senovės pasaulio Koperniką“, kuris prieš aštuonioliką amžių iki

Koperniko, įrodė, kad Žemė sukasi aplink Saulę. Klasikinėje Graikijos

epochoje gimė puiki ir didi literatūra, poezija, filosofija, drama ir

menas, o helenizmo laikotarpis “helenizavo” pasaulį. Helenizmo pradžioje

vyko didžiuliai Makedonijos Pilypo ir jo sūnaus Aleksandro užkariavimai.

Tačiau makedonai ne vien kontroliavo naujai užkariautas teritorijas, jie

aktyviai “eksportavo” Graikijos kultūrą: politiką, teisę, litertūrą,

filosofiją, religiją ir meną. Šis kultūrinis “eksportas” labiau nei kas

kitas giliai ir stipriai paveikė vėliau susikūrusias civilizacijas ir

kultūras: romėnus, krikščionis, žydus bei islamo kultūrą.

Graikus iš makedonų jungo II a. pr. Kr. „išvadavo“ romėnai, 146 m.

pr. Kr. išgriovę Korintą. Tie metai laikomi romėnų valdymo pradžia.

Atkaklus turtingos kultūros skydu prisidengusių helenų priešinimasis

išgelbėjo Graikiją. Galijoje, Ispanijoje, nedidelėse užkariautose

Germanijos teritorijose, ir net tolimojoje Dakijoje apsigyvenę romėnai

„prarijo“, sunaikino tenykščių tautų ir tautelių kalbą, papročius,

religiją, kultūrą. Tie kraštai buvo romanizuoti. Graikija vienintelė

atsilaikė: joje nepaplito lotynų kalba ir papročiai. Tačiau Romoje jos

kultūra buvo praryta ir tapo dvasiniu romėnų kultūros penu. Pasinaudodami

graikų epo patirtimi, jie sukūrė savo epą. Analogiška buvo ir kitų žanrų

situacija.

Graikijos kultūra Romos valdžioje merdėjo apie du šimtus metų. Ji

atsigavo tik II a. pr. Kr., kai naujam gyvenimui atgimė graikiškoji

literatūra. Tai

buvo tikras graikų renesansas. Net romėnai pradėjo rašyti

graikiškai: Babrijus graikiškai kūrė pasakėčias, o pats Romos imperatorius

Markas Aurelijus rašė filosofinius apmąstymus.

Tačiau kalbant apie kultūrą, romėnai turėjo nežymų nepilnavertiškumo

kompleksą graikų atžvilgiu, kurie buvo įkūrę savo miestus-valstybes jau

prieš kelis šimtmečius. Vis dėlto romėnai daug paveldėjo iš Graikijos

kulūros: meną, architektūrą, filosofiją ir netgi dievus, tačiau daug ką

pakeitė, pritaikydami savo pasaulėžiūrai ir praktiniams poreikiams. Taip

gimė vadinamoji Graikų-Romėnų kultūra, kuri buvo perduota Europos

civilizacijoms vėlyvosios Antikos laikais ir Renesanso epochoje, kai naujai

atgimė antikinis menas ir apskritai aantikinė kultūra.

Renesanso epochoje visa tuo metu žinoma Graikijos bei Romos istorija

bei mitologija daugumos buvo laikoma absoliučiai tikru dalyku. Dž.Bokačas

istoriniais faktais laikė ne tik tragišką Niobės likimą ar tai, kad Dzeusas

pagrobė Europę, bet manė galįs net tiksliai nustatyti to pagrobimo datą.

IŠVADOS

Gražiausiais savo gyvavimo metais mažytė ir neturtinga antikinė

Graikija tarytum atomas buvo sukaupusi milžinišką kultūros energiją. Ypač

svarbus jos suklestėjimas VIII-IV a. pr. Kr. Senovė Graikijoje randame

literatūros, teatro, filosofijos, architektūros, skulptūros, sporto,

politikos, medicinos, tiksliųjų mokslų pradžią. Dėl graikų kultūros

fenomeno niekas nnesiginčija. Jis apibūdinams kone terminu tapusiu žodžių

junginiu „graikų stebuklas“.

Graikija buvo tarsi tiltas tarp Rytų ir Vakarų – šis kraštas stovėjo

kultūrinėje sankryžoje. II a. pr. Kr., kai užkariautojai ėmė ją skaidyti ir

daužyti, ji išspinduliavo savo kultūrinę energiją į visas puses, įvairiais

laikais suteikdama impulsą plėtotis kitų tautų kultūroms. Ypač didelę įtaka

ji turėjo romėnams, kuriems istorija lėmė perimti reikšmingas dovanas iš

dar gyvos Graikijos rankų. Graikų kultūrai tuo laiku buvo apie tūkstantį

metų, ir dar apie septynis šimtmečius ji gyvavo šalia romėnų, sudarydama

su jais antikinės kultūros komplesą.

Taigi, neatskiriant graikų mitologijos nuo jų kultūros, galima

teigti, kad graikų mitologija turėjo be galo didelę reikšmę Antikos ir

netgi vėlesnėms kultūroms.

LITERATŪRA

1. Antikines komedijos. – Vilnius: Vaga, 1989.

2. Antikines tragedijos. – Vilnius: Vaga, 1988.

3. Bikulčius J. Pamatiniai filosofijos klausimai. – Kaunas: Technologija,

2001.

4. Kunas N. Senoves Graikijos legendos ir mitai. – Kaunas: Šviesa, 1984.

5. Šarkadis J. Kelionė į senovės Atėnus. – Vilnius: Mokslas, 1986.

6. Trenčeni-Valdapfelis I. Mitologija. – Vilnius: Mintis, 1972.

7. Veličkienė A. Ariadnės siūlas. – Vilnius, 1998.

8. http://www.wsu.edu/