Įmonių finansai

ĮVADAS Į ĮMONIŲ FINANSŲ VALDYMĄ

Įmonių finansai yra finansų sistemos sudėtinė dalis. Jie per pinigus

apibūdina ekonominius santykius, atsirandančius dėl pagrindinių ir

apyvartinių lėšų apytakos, produkcijos, darbų ir paslaugų gamybos bei

realizacijos, jų piniginių išteklių sudarymo ir panaudojimo. Taigi įmonių

finansai apibūdina jų gamybinės – komercinės veiklos finansinius dalykus.

Būdami glaudžiai susiję su bendrojo vidaus produkto gamyba, paskirstymu bei

vartojimu, įmonių finansai aktyviai veikia tuos procesus.

Įmonių finansai yra piniginiai santykiai, atsirandantys gamybos procese,

kuriant ir realizuojant naujai sukurtą vertę.

Įmonių finansai atspindi ekonominius santykius, atsirandančius dėl įįmonės

lėšų apytakos, produkcijos gamybos ir realizavimo, finansinių išteklių

sudarymo ir panaudojimo. Įmonių finansų turinį sudaro piniginiai santykiai:

1. Įmonių viduje (tarp padalinių, tarnybų ir t.t.);

2. Tarp įmonių ir jos darbuotojų (darbo užmokesčio, premijų, pašalpų

išmokėjimas, įvairūs išskaitymai ir t.t.);

3. Tarp įmonių (įvairūs tarpusavio atsiskaitymai);

4. Tarp įmonių ir finansų bei kredito sistemos.

Vadiansi, įmonių finansai – visuma piniginių santykių, pagal kuriuos

sudaromi ir naudojami įmoių ir bendri valstybiniai finansinių išteklių

fondai.

Įmonės finansiniai ištekliai – tai lėšos, kurios susidaro įmonėje per

metus pplėtojant gamybą ir finansinę veiklą ir panaudojamos įmonių bei

kolektyvo narių gamybiniams bei socialiniams poreikiams. Finansiniams

ištekliams priskiriama: susidėvėjimo atskaitymai, pelnas, gaunamos

paskolos, akcijos, platinant obligacijas pritraukiamos lėšos, rezervai,

privalomieji fondai.

Įmonių finansų yra tokia paskirtis:

1. Finansinių išteklių sudarymo ūkinės veiklos procese;

2. FFinansinių išteklių panaudojimas gamybai plėtoti, darbuotojams

skatinti biudžeto pajamoms sudaryti;

3. Nacionalinių pajamų gamybos, paskirtymo ir panaudojimo kontrolė.

Įmonių finansinių išteklių sudarymas – būtina gamybos vystymo sąlyga.

Finansinius išteklius sukaupti padeda atsiskaitymų būdai, taikomi metodai

ir mokėtojų finansinė padėtis. Įmonių pinigų fondai yra sudaromi iš savų

lėšų. Įmonės gali gauti ir bankų kreditus, ir avansus iš kitų įmonių.

Tinkamas savų ir pritrauktų lėšų, įskaitant kredito išteklius, derinimas

padeda kuo efektyviau jas panaudoti gaminant produkciją, atlikti darbus,

paslaugas gamybos ir realizacijos procese.

Finansiniai ištekliai naudojami tolesniam gamybinės veiklos plėtojimui,

kadrams rengti, socialinėms, kultūrinėms kolektyvo reikmėms, biudžeto

pajamoms didinti.

Finansinė kontrolė padeda išaiškinti, kaip neracionaliai ir neefektyviai

naudojamos materialinės vertybės, darbo ir pinigų ištekliai. Ji padeda

atskleisti rezervus gamybos efektyvumui didinti.

Įprasčiausia finansų funkcija – aprūpinti verslą pinigais, o plačiau –

didinti įmonės vvertę. Vertę galima padidinti tik tada, kai efektyviai

panaudojami įmonės ekonominiai ištekliai.

Teigiama, kad visoje finansų sistemoje įmonių finansų svarba pati

reikšmingiausia, nes įmonių veikla sukuria bendrąjį vidaus produktą. O jį

skirstant yra sudaromi centralizuoti pinigų fondai, t.y. nemaža dalis

įmonių pelno (ar pajamų, ar išlaidų) yra sumokama į nacionalinį biudžetą ir

valstybinio socialinio draudimo biudžetą. Finansų organizavimas ir

tvarkymas, pelno ir pajamų skirstymas labai priklauso nuo įmonės tipo.

ĮMONIŲ FINANSŲ ORGANIZAVIMO PRINCIPAI

Įvairių įmonių tipų finansų organizavimas skiriasi, tačiau yra bendri

principai, kurių pagrindu organizuojamas visų įįmonių tipų finansų valdymas.

Išskiriami tokie pagrindiniai įmonių finansų organizavimo principai:

1. Lygiateisiškumo principas, arba vienodų teisinių sąlygų sudarymas,

visoms įmonėms. Šio principo esmė yra ta, kad visų tipų įmonės savo

ūkinėje veikloje vadovaujasi bendrais įstatymais, moka tokio pat

dydžio mokesčius, vienodai atsako pagal teisines prievoles,

naudojasi tik įstatymiškai įforminta valstybės (savivaldybės)

parama.

2. Prognozavimo. Šio principo esmė – kiekviena įmonė, numatydama savo

veiklą, turi pakankamai tiksliai prognozuoti ir numatyti finansinį

galutinį tos veiklos rezultatą. Finansinio prognozavimo udavinys

įmonėje – numatyti optimalų piniginių išteklių sudarymo bei

panaudojimo variantą.

3. Komercinio apskaičiavimo. Šis principas glaudžiai susijęs su

prognozavimu. Komercinio apskaičiavimo princip tiklas – gauti

didžiausią pelną, esant minimalioms išlaidoms, nes pelnas yra vienas

iš svarbiausių efektyvios gamybos vertinių rodiklių.

4. Lėšų skirstymas į savas ir skolintas. Šis principas sudaro galimybę

įmonėms racionaliai panaudoti jau turimus finansinius išteklius ir

panaudojant mažesnę jų sumą gauti kuo didesnį finansinį rezultatą.

Tiek valstybės ūkyje, tiek ir kiekvienoje įmonėje pajamos ir

išlaidos per metus pasiskirsto labai netolygiai. Daugelis įmonių

atskirais laikotarpiais gali netuėti finansinių išteklių, todėl ir

atsiranda būtinumas pasinaudoti skolintais finansinių išteklių

šaltiniais.

5. Draudimo, arba rizikos, fondų formavimo. Siekiant, kad įmonių

gamybinė ir komercinė veikla nebūtų trumpalaikė, nepriklausytų nuo

pasitaikančių subjektyvių ir objektyvių aplinkybių, turi bbūti

apsidrausta. Skiriami tokie būdai:

1. Savidrauda – tai toks gamybinės ir komercinės veiklos

apsidraudimas, kuomet įmonė pasilieka tam tikrą sumą pinigų,

kuriais ji galėtų naudotis nenumatytais atvejais.

2. Rizikos fondų sudarymas – tai toks būdas, kada įstatymų

numatyta tvarka kiekviena įmonė perveda į rizikos fondą tam

tikrą sumą ir tais pačiais pagrindais jais naudojasi.

3. Draudimas – šiuo atveju įmonė su draudimo kompanijomis

(įstaigomis) sudaro sutartis ir, mokėdama draudimo

įnašus,užtikrina, kad rizikos atvejais nuostoliai bus

kompensuojami. Skiriamas privalomas ir savanoriškas įmonių

turto draudimas. Pagal Lietuvoje veikiančius įstatymus savo

turtą privalo apdrausti valstybės (savivaldybės) įmonės.

ĮMONIŲ FINANSŲ TARNYBOS, JŲ FUNKCIJOS

Dirbant rinkos ekonomikos sąlygomis, labai išaugo finansinių tarnybų

vaidmuo ir finansinės informacijos poreikis. Todėl kiekvienoje įmonėje

svarbu organizuoti sėkmingą finansinį darbą, kuris priklauso nuo įmonės

dydžio ir uždavinių. Daugelyje individualių (personalinių) įmonių, ūkinių

bendrijų etatinio finansininko nėra. Finansinį darbą atlieka įmonės

buhalteris, pasitelkdamas kvalifikuotą specialistą – konsultantą. Finansinę

apskaitą gali tvarkyti ir samdoma audito įmonė ar auditorius. Didesnėse

įmonėse būtinas finansų padalinys. Todėl jose sukuriami finansų skyriai

arba tarnybos. Nedidelėse įmonėse gali būti sudaromi finansiniai sektoriai,

veikiantys valdymo struktūris padaliniuose (pva., realizavimo ar

buhalterijos) arba finansinis darbas pavedamas buhalterijos darbuotojams.

Finansų skyriaus (tarnybos) sudėtį ir struktūrą nustato įmonės vadovas,

atsižvelgdamas į finansinio darbo apimtį, darbo sąlygas ir ypatumus.

Finansų skyriaus viršininkas turi bbūti gerai susipažinęs su veikla kapitali

rinkoje. Pagrindinis šio skyriaus viršininko darbo uždavinys – planuoti,

kaip įsigyti finansinių išteklių fondų ir jais naudotis.

Įmonių finansų valdymas yra sistema priemonių, susijusių su efektyviu

pinigų srautų valdymu. Ji padeda nustatyti:

1. Ar tikslinga investuoti pinigus į tam tikrą veiklą, kokias sumas ir

kada investuoti?

2. Ar tikslinga skolinti pinigus?

3. Ar efektyvu patiems skolintis?

4. Kaip naudingiau lėšas panaudoti?

Finansų valdymas yra susijęs su turto įsigijimu (investavimu),

finansavimu ir turto efektyviu valdymu. Finansų valdymas – tai ekonomikos

taikymas įmonėje, tyrimai, kaip turėtų pasiskirstyti gamybos ištekliai tarp

jų vartotojų.

Geras finansinio darbo organizavimas yra vienas iš svarbiausių įmonės

tvirtos ir stabilios finansinės būklės sąlygų.

ĮMONIŲ FINANSINIAI YPATUMAI

Bendrovės finansiniai ištekliai sudaromi iš vidinių ir išorinių šaltinių.

Vidiniams šaltiniams priskiriamas pelnas.

Išoriniams šaltiniams priskiriama:

1. Įnašai už akcijas;

2. Įplaukos už obligacijas;

3. Skolintos ir kitos joms prilygstančios lėšos;

4. Dotacijos ir subsidijos.

Finansavimas yra viena iš kapitalo parūpinimo formų. Finansavimas yra

išorinis finansavimo šaltinis, kai bendrovės finansiniai ištekliai yra

formuojami iš įnašų už akcijas, įplaukų už obligacijas, iš skolintų lėšų ir

kitų joms prilygintų lėšų.

Finansavimasis yra vidinis finansavimo šaltinis, kai įmonininkas gali

naudotis dviem finansavimosi galimybėmis:

1. Atvirąja, kai gautas pelnas neišmokamas arba išmokamas ne visas ir

patenka į pelno rezervo sąskaitą;

Paslėptąja: ši finansavimosi forma yra susijusi su slaptųjų rezervų

sudarymu. Jie sudaromi nuvertinant buhalterinio balanso aktyvų

straipsnius arba daugiau įvertinant pasyvo straipsnius.

Dėl finansavimosi iš pelno didėja įmonės kapitalas. Tai stiprina ne tik

įmonės savarankiškumą, bet ir jos stabilumą, kreditingumą, patikimumą.

Tačiau finansavimasis iš pelno turi ir trūkumų: investuojant savo pelną,

sumažėja kreditorių kontrolė. Jei įmonės yra akcinė bendrovė, gali kristi

akcijų kursas dėl akcininkų nepasitenkinimo, nes mažesnė pelno dalis

išmokama dividendams.

Valstybės ir savivaldybės įmonių finansiniai ištekliai formuojami iš

vidinių ir išorinių šaltinių.

Vidiniams įmonių ffinansinių išteklių šaltiniams priskiriama:

1. Amortizaciniai atskaitymai (nusidėvėjimas);

2. Pelnas.

Išoriniams šaltiniams priskiriama:

1. Skolinto kapitalo lėšos;

2. Valstybės ir savivaldybės įnašai;

3. Iš kitur gauta finansinė parama.

FINANSINĖS ATASKAITOS, JŲ SUDARYMO TIKSLAI

Paaiškinamasis raštas yra sudėtinė metinės finansinės atskaitomybės

dalis.

Balanse atsispindi turtas, kuriuo disponuoja įmonė, bei nurodoma, kam jis

priklauso, t.y. kieno nuosavybė yra šis turtas. Pelno (nuostolio)

ataskaitoje yra apskaičiuojamas grynasis pelnas ar nuostolis. Jis turi būti

savininkų paskirstytas ir jų sprendimas atsispindi metinės finansinės

atskaitomybės formoje – pelno (nuostolio) paskirstymo ataskaitoje.

Tvarkant apskaitą pagal duomenų kaupimo principą, pajamos ir sąnaudos

registruojamos tada, kai jos uždirbamos arba susikaupia, neatsižvelgiant į

pinigų gavimo ir išleidimo laiką. Taigi pinigų srautų ataskaitoje

atsispindi įmonės pinigų gavimas ir jų išleidimas per ataskaitinį

laikotarpį. Ataskaitinio laikotarpio pabaigoje apskaičiuotas grynasis

pelnas neatitinka įmonėje tturimų pinigų sumos. Grynasis pelnas yra tik

pradinis taškas, nuo kurio padedami skaičiuoti pinigų srautai iš įmonės

veiklos.

Įvairūs nusidėvėjimo apskaičiavimo metodai darys priešingą poveikį,

veikdami pelną ir pinigų srautus. Nusidėvėjimo padengimo nereikia padengti

grynais pinigais, todėl didesnis nusidėvėjimas nesumažina pinigų srautų.

Kuo didesnė nusidėvėjimo padengimo norma, tuo mažesnis pelnas ir tuo

didesnis įmonės pinigų srautas dėl to, kad mažėja mokesčių suma.

Grynasis pinigų srautas = grynasis pelnas + nusidėvėjimas

Jei Lietuvos įmonė numato gauti kreditą užsienio banke, nusidėvėjimo

išlaidos apskaičiuojamos naudojant modifikuotą greitesnę vertės atkūrimo

sistemą.

FINANSŲ VALDYMO ELEMENTAI

RIZIKOS APIBŪDINIMAS IR ĮVERTINIMAS

Ekonominių ir tarptautinių žodžių žodynuose rizika apibūdinama kaip

„azartinis lošimas, pavojus, nepasisekimo tikimybė, galimybė patirti

nuostolių, ar žala“. Ekonomikos rizika gali būti tiksliau apibūdinta kaip

galimybė įvykti nepageidaujamam įvykiui.

Galima būtų skirti tokias įmonės rizikos fazes:

1. VVerslo tyrimo fazė – tai komercinio pralaimėjimo rizika, nes

galima negauti užsakymų arba jų gali nepakakti ir pan.;

2. Gamybos fazės yra skiriamos dvi rizikos:

1. Gaminio rizika, nes gali būti panaikintas užsakymas, pirkėjas

gali atsisakyti pirkti gaminius, tuomet reikės panaikinti

sutartį;

2. Ekonominė rizika, nes ji susijusi su infliacija, kainų

padidėjimu. Vienas iš būdų išvengti šios rizikos yra

sutartyse numatomos apsisaugojimo priemonės, pvz., sutartyje

turėtų būti parodyta galutinė kaina, atsižvelgiant į

infliacijos lygį šalyje ir pan.

3. Mokėjimo fazės rrizika atsiranda tada, kai klientas gali nesumokėti

arba bankrutuoti;

4. Konvertavima rizika atsiranda dėl pinigų vertės kitimo.

Mokėjimo ir konvertavimo rizikos sudaro finansinę riziką. Ji bus tuo

didesne, kuo toliau nuo mūsų yra klientas (pvz., kitoje šalyje). Finansinė

rizika analizuojama pagal tris lygius:

1. Kliento rizika (kliento finansinės padėties nustatymas, ar

klientas mokus ir pan.);

2. Šalies (valstybės) rizika;

3. Gaminio rizika. Ji taikoma tik specifinę produkciją gaminančioms

įmonėms.

Taigi kiekvienoje įmonėje skiriami dviejų rūšių rizika:

1. Verslo, kai neužtikrinamas veiklos efektyvumas;

2. Finansinė rizika, priklausanti nuo kapitalo struktūros, t.y. nuo

savininkų nuosavo ir skolinto kapitalo santykio.

RIZIKOS MATAVIMO VIENETAI IR JŲ APSKAIČIAVIMAS

Investitorius nori, kad laukiamo pelningumo rizikingumas būtų išmatuotas.

Rizikai išmatuoti yra naudojama įvairių rodiklių. Tradicinis rizikos matas

– vidutinis kvadratinis pelninkumo svyravimas ((). Jis parodo riziką,

išreikštą procentais. Apskaičiuojant šį rodiklį, laukiamas pelningumas

atimamas iš kiekvienos būklės faktinio pelningumo, skirtumas pakeliamas

kvadratu ir kvadratinis svyravimas padauginamas iš būklės tikimybės. Gauti

rezultatai susumuojami ir ištraukiama šaknis.

[pic]

Kitas rizikos matavimo vienetas – variacijos koeficientas.

[pic]

Jis parodo pelningumo vieneto riziką ir naudojamas dviem investicijoms,

kurių skirtingas laukiamas pelningumas ir skirtinga rizika, palyginti.

VERTYBINIŲ POPIERIŲ PORTFELIO RIZIKA IR DIVERSIFIKACIJA (ĮVAIRINIMAS)

Didesnė finansinio turto dalis nėra laikoma atskirai, o turima kaip

vertybinių popierių portfelio dalis. Net asmenys turintys ribotus

finansinius išteklius, vvaldo skirtingo pobūdžio turtą: turi sąskaitų

bankuose, pinigų rinkos fondų, nekilnojamo turto ir pan.

Investitorius turi rūpintis ne tiek vienos iš jo akcijų vertės kilimu ar

smukimu, kiek tuo, kaip akcijos rizika ir pelningumas veikia visp

vertybinių popierių portfelio riziką ir pelningumą. Vertybinių popierių

(turto) portfelis (paketas) – tai dvi ar daugiau vertybinių popierių ar

turto rūšių, kurias turi vienas asmuo. Bendroji vertybinių popierių

portfelio rizika susideda iš:

1. Sisteminė (nediversifikuotina) rizika;

2. Nesisteminė (difersifikuotina) rizika.

Sisteminė rizika (rinkos) kyla dėl veikslnių, vienodai veikiančių visas

įmones. Tai karas, infliacija, nuosmukis, palūkanų normų lygis, tai

pasikeitimai valstybės ekonomikoje, mokesčių reformos, pasaulinės

energetikos sistemos. Kadangi šie veiksniai veikia visas akcijas vienodai

(jas smukdo ar kelia), tai sisteminga rizika negali būti eliminuojama

diversifikavimo būdu.

Diversifikacija – įvairinimas, gaminamų prekių nomenklatūros plėtojimas,

aktyvų arba vertybinių popierių portfelio išplėtimas finansinėmis

priemonėmis. Dažnai pasitaikantis diversifikavimo principas – „nedėk visų

kiaušinių į vieną pintinę“.

Eliminuoti – išskirti, pašalinti, panaikinti, išstumti.

Nesisteminę riziką (bendrovės) sukelia tokie įvykiai: streikai, sėkmingos

ar nesėkmingos marketingo programos, didelių sutarčių gavimas ar

praradimas, aukščiausio lygio valdymo personalo vadovo mirtis ir kiti,

būdingi tik konkrečiai įmonei įvykiai. Tai konkrečios kompanijos veiklos

rizika. Kadangi tokie įvykiai yra ypač reti, jų poveikį vertybinių popierių

portfeliui galima eliminuoti (pašalinti)panaudojant diversifikavimą.

Neigiamas įvykis vienoje įmonėje eliminuojamas teigiamu kitose. Yra

apskaičiuota, kad 60-77 procentų daugelio įmonių vertybinių popierių

bendros rizikos sudaro nnesisteminę riziką. Kuo daugiau akcijų prisideda,

tuo dėl diversifikavimo mažėja bendrovei būdinga rizika, tačiau rinkos

rizika išlieka tokia pati. Jeigu vertybinių popierių portfelis ypač

diversifikuotas, lieka vien rinkos rizika.

Vertybinių popierių portfelio laukiamas pelningumas ([pic]) yra lygus

kiekvienos akcijos laukiamo pelninugo svertiniam vidurkiui:

[pic]

W – svorio koeficientas, kuris rodo, kokia vertybinių popierių portfelio

dalis yra investuoti į kiekvieną akciją.

KAIP LAIKO VEIKSNYS LEMIA FINANSINIUS SKAIČIAVIMUS

Kasdieniniame darbe finansininkai susiduria su laiko veiksnio įvertinimu,

vienu iš svarbiausių finansuose naudojamu metodu. Laiko veiksnys ypač

svarbus tokiose srityse:

1. Pinigus investuojant į įvairius vertybinius popierius;

2. Nustatant komercinių ir hipotekos paskolų terminus;

3. Parenkant kapitalo investicijų projektus.

Išvardytos sritys parodo, kad laiko veiksnio sąvokos apima visas tris

finansų sferas: įmonių valdymą, investicijas, pinigų bei kapitalo rinkas.

VIENKARTINIŲ MOKĖJIMŲ BŪSIMOJI VERTĖ, JOS APSKAIČIAVIMAS

Konkurencija daro perversmą ekonomikoje, veikdama ir pinigų vertę.

Verslininkui, priimančiam sprendimus, nuolat tenka įvertinti, kokia bus 1Lt

vertė po vienerių, dvejų, trejų metų ir t.t., tai yra kokia bus jo vertė

ateityje. Ateities (būsimoji) vertė – tai vertė, susikaupusi per tam tikrą

laiką, skaičiuojant kaupiamąsias palūkanas pagal nustatuytą procentą.

Pinigų vertė priklauso nuo palūkanų normos, pagal kurią gauta paskola arba

suteiktas kreditas tam tikram laikotarpiui. Šiuo atveju daroma prielaida,

kad palūkanų norma yra aišku ir ekonomiškai, nors prognozės visada yra

daugiau ar mažiau pagrįstos spėliojimais.

Perėjimo

nuo esamosios vertės (EV) prie būsimosios vertės (BV) procesas

vadinamas perskaičiavimu, naudojant procentų procentus.

Būsimoji vertė – tai mokėjimo ar eilės mokėjimų galutinės (ateities)

vertės nustatymo procesas, kai panaudojami procentų procentai (kaupiamosios

palūkanos).

BV po n metų atrodo taip:

[pic], [pic];

[pic]

BVIF – būsimosios vertės perskaičiavimo koeficientas su indeksais k

(palūkanų norma) ir n (metai).

VIENKARTINIŲ MOKĖJIMŲ VERTĖ, JOS APSKAIČIAVIMAS

Esamoji vertė yra būsimojo mokėjimo ar daugelio mokėjimų, diskontuotų

pagal atitinkamą diskonto normą, vertė. Diskontavimas – tai mokėjimo ar

daugelio mokėjimų būsimųjų pinigų srautų esamosios vvertės radimo procesas.

Jis yra atvirkščias perskaičiavimui, naudojant procentų procentus.

Nustatant esamąją pinigų vertę, atsakome į klausimą, ko verti yra būsimi

pinigų srautai dabar. Esamoji vertė (EV) apskaičiuojama:

[pic], [pic];

[pic].

EVIF – esamosios vertės perskaičiavimo koeficientas, k – diskonto norma,

n – metai.

[pic]

Tarp tų pačių pinigų srautų būsimosios ir esamosios vertės yra tiksli

atvirkštinė priklausomybė. Kuo aukštesnė diskonto norma, tuo mažesnė

esamoji vertė. Esamoji vertė taip pat mažesnė, jei skaičiuojama vėlesnio

laiko momento būsimoji vertė.

Dabartinė vertė (šiandieninė vertė) yra skaičiuojama pagal nustatytą

procentą ddiskontuojant būsimąsias lėšų tėkmes. Taigi vienas litas,

išmokamas po n metų, šiendien yra vertas 1/(1+k)n.

PERIODINIŲ MOKĖJIMŲ BŪSIMOJI VERTĖ, JOS APSKAIČIAVIMAS

Periodiniai mokėjimai apibūdinami kaip daug vienodos ar nuolat mokamos

pinigų sumos mokėjimai, atliekami per fiksuotą intervalais laiko trukmę.

Jei mokama kiekvieno periodo ppabaigoje, pinigų srautų mokėjimai vadinami

paprastu arba atidėtu periodiniu mokėjimu. Jei mokama kiekvieno periodo

pradžioje, šis mokėjimas vadinamas apmokėtinu periodiniu mokėjimu.

Paprastųjų periodinių mokėjimų (A) būsimoji vertė apskaičiuojama pagal

formulę:

[pic], [pic];

arba

[pic]

FINANSINIO REZULTATO VALDYMAS

PAJAMŲ, SĄNAUDŲ IR KAINŲ PRIKLAUSOMYBĖ

Kiekvienas įmonės lėšų apytakos ciklas pasibaigia realizuojant produkciją

ir sumokant už ją pinigus. Realizavimo pajamų rodiklis yra vienas iš

svarbiausių finansinių rodiklių, susijusių su baigiamuoju produkcijos

judėjimo etapu. Nuo šio rodiklio priklauso įmonių finansinė padėtis,

trumpalaikio turto būklė, pelno dydis. Šis rodiklis efektyviai veikia

gamybą, nes prastą produkciją sunku realizuoti. Kad būtų realizuota

produkcija, ji turi būti aukštos kokybės, pakankamai išreklamuota, ištirta

jos rinka.

Realizacijos pajamos įmonėje priklauso nuo tokių veiksnių:

□ Gamybos apimties – kuo daugiau pagaminame, tuo didesnis bus

realizacijos pelnas;

□ Asortimento – jis turi bbūti atnaujinamas ne pagal galimybes, o pagal

poreikį;

□ Kokybės;

□ Kainų lygio;

□ Atsiskaitymo formos.

Kaina – tai prekės vertė piniginė išraiška. Rinkos sąlygomis dėl

konkurencijos kainos nuolat keičiasi, jos negali būti pastovios. Kainos

Lietuvoje didėja todėl, kad jos artėja prie pasaulinių kainų.

Kainos nustatomos šiais atvejais:

□ Skelbiama naujos prekės kaina naujoje rinkoje, panaudojami naujos

prekės realizavimo būdai ir pan.;

□ Dėl pasikeitusios padėties rinkoje reikia peržiūrėti tam tikro gaminio

ar gaminių kainas;

□ Konkurenctai keičia prekės kainą;

□ Reikia ssusieti įvairaus asortimento prekių kainas, kad būtų gautas

didžiausias pelnas.

Nuo įmonėje taikomos kainų politikos, nuo savikainos apskaičiavimo metodo

priklausys ir įmonės veiklos rezultatas.

Pajamos už parduotą produkciją ir atliktas paslaugas įregistruojamos į

apskaitą ir įtraukiamos į finansinę atskaitomybę nepriklausomai nuo pinigų

gavimo laiko. Sąnaudos patirtos uždirbant ataskaitinio laikotarpio pajamas

turi būti registruojamos įmonėje pagal duomenų kaupimo ir pajamų bei

sąnaudų palyginimo principą. Vadinasi, ne visos per ataskaitinį laikotarpį

padarytos išlaidos laikomos sąnaudomis ir ne visos per ataskaitinį

laikotarpį gautos sąnaudos yra susijusios su šio laikotarpio išlaidomis.

Per ataskaitinį laikotarpį padarytos išlaidos, kurios nelaikomos

sąnaudomis, parodomos balanse kaip turtas.

Sąnaudomis laikomas ne bet koks turto sumažėjimas ar įmonės skolų

padaugėjimas, o tik ta jų dalis, kuri per tam tikrą laikotarpį buvo

panaudojama pajamoms uždirbti. Pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui įmonės

apskaitoje uždaromos pajamų ir sąnaudų sąskaitos ir pagal šiuos duomenis

apskaičiuojamas įmonės finansinis rezultatas: pelnas ar nuostolis.

Sąnaudos – tai vienarūšių išlaidų grupavimas ir jų susumavimas. Yra šios

sąnaudos:

□ Sąnaudos, reikalingos produktui pagaminti ir parduoti;

□ Parduodamų prekių ar teikiamų paslaugų sąnaudos.

ĮMONĖS ŪKINĖS IR KOMERCINĖS VEIKLOS FINANSINIS REZULTATAS IR JO

APSKAIČIAVIMO TVARKA

Pelnas – įmonės ištekliai, atsiradę jai veikiant. Pelnas sudaro galimybę

finansuoti, t.y. įsigyti materialinį turtą, suteikti paskolas pirkėjams bei

turėti grynųjų pinigų.

Pelnas yra įmonės turtėjimo šaltinis ir parodo galutinį finansinį įmonės

komercinės ir ūkinės vveiklos rezultatą: pelną ar nuostolį. Šio rezultato

apskaičiavimas parodytas Pelno (nuostolio) ataskaitoje:

□ Pardavimai ir paslaugos;

□ Parduotų prekių savikaina;

□ Bendrasis pelnas (nuostolis);

□ Veiklos sąnaudos;

□ Veiklos pelnas (nuostolis);

□ Kitos veiklos pajamos;

□ Kitos veiklos sąnaudos;

□ Finansinės ir investicinės veiklos pajamos;

□ Finansinės ir investicinės veiklos sąnaudos;

□ Įprastinės veiklos pelnas (nuostolis);

□ Pagautė (ypatingas pelnas);

□ Netekimai (ypatingi praradimai);

□ Pelnas prieš apmokestinimą;

□ Pelno mokestis investicijoms;

□ Grynasis pelnas (nuostolis).

Investicija – pinigų įdėjimas į ilgalaikį materialųjį turtą, kapitalinę

statybą, nebaigtą gamybą ir panašiai. Pateikiame jų apibūdinimus smulkiau:

□ Pardavimų ir paslaugų rodiklis atspindi pajamas, uždirbtas pasdavus

įmonės prekes pagal jos veiklą bei paslaugas, atėmus prekių grąžinimus.

□ Parduotų prekių ir atliktų paslaugų savikainos rodiklis – atspindi

uždirbtas pajamas, sunaudotas žaliavoms, komplektavimo gaminiams ir

perparduoti skirtoms prekėms, atėmus prekių grąžinimus. Jis taip pat

apima paslaugų, darbų bei tyrimų, tiesiogiai susijusių su parduotomis

prekėmis ir atliktomis pareigomis, pirkinius bei kitas tiesiogines

sąnaudas ir vertės koregavimus, susijusius su parduotų prekių ir

atliktų darbų savikaina.

□ Bendrasis pelnas – skirtumas tarp pardavimų ir paslaugų bei parduotų

prekių savikainos.

□ Veiklos sąnaudos – atspindi padarytas per ataskaitinį laikotarpį

apmokėtas ir apmokėtinas išlaidas, kurių neįmanoma priskirti

ataskaitiniam laikotarpiui. Negali būti priskirtos ffinansinės ir

investicinės veiklos sąnaudos ir netekimai bei išlaidos turtui įsigyti.

□ Veiklos pelnas = Bendrasis pelnas – Veiklos sąnaudos.

□ Kitos veiklos pajamos – atspindi gautas ar gautinas iš pašalinių

(trečiųjų) asmenų pajamas, nesusijusias su įmonės tipinės veiklos

prekių ir paslaugų pardavimu. Jis taip pat apima nuosavos statybos

sumą, kuri laikoma pajamomis. Kitos pagal veiklą pajamos nepriskiriamos

finansinės ir investicinės veiklos pajamos ar pagautė.

□ Kitos veiklos sąnaudos – atspindi apmokėtas ar apmokėtinas

pašaliniams trečiųjų asmenų pajamas, nesusijusias su įmonės veikla.

□ Prie finansinės ir investicinės veiklos pajamų yra priskiriamos

gautos ir gautinos palūkanos už banke laikomus pinigus ir suteiktos

paskolos kapitalo pavidalu teikiamų subsidijų ir dotacijų metinė dalis,

piniginės sąnaudos ir diskontai, susiję su prekybos bei kitomis

skolomis, valiutų kursų pasikeitimas, baudos.

□ Finansavimo ir investicinės veiklos sąnaudoms priskiriamos sumokėtos

ar mokėtinos palūkanos už paskolas, valiutų kursų pasikeitimus,

sąnaudos, susijusios su skolomis, TT netekimai, jei neatitinka kitas

pelno straipsnis, dėl ilgalaikio turto perleidimo gautinų sumų

diskontavimo sąnaudos, susijusios su išduotais vekseliais, išrašytomis

sąskaitomis ir pan., su faktoringu susijusios sąnaudos, taip pat

investicinės veiklos netekimai (nurašytos sumos ir susidėvėjimas,

susijęs su investicijomis, paskolomis ir pan.).

□ Veiklos pelnas + kitos veiklos pajamos – kitos veiklos sąnaudos +

finansinės ir

investicinės pajamos – finansinės ir investicinės

sąnaudos = įprastinės veiklos pelnas (nuostolis).

□ Pagautę (ypatingą pelną) sudaro nauda, gauta iš neįprastinės įmonės

veiklos – t.y. ilgalaikio ir turmpalaikio turto anksčiau nurodytų sumų

atkūrimas, nesusijęs su įprastine įmonės veikla, nauda iš kompensacijų

už stichines nelaimes ar kitas netikėtas aplinkybes ir kita nauda

(pagautė), nepriklausanti nuo įmonės valdytojų valios.

□ Netekimų (ypatingų praradimų) rodiklis apima praradimus, nesusijusius

su įmonės įprastine veikla. Apima ypatingu būdu (greičiau) nurašomų

sudarymo sąnaudų dalį, ilgalaikio ir trupmalaikio tturto, ypač nurašomos

sumos, atidėjimus, skirtus ypatingiems įsipareigojimams ir

reikalavimams padengti, netekimus dėl stichinės nelaimės ir pan.

□ Pelnas prieš apmokėjimą = Įprastinės veiklos pelnas + Pagautė –

Netekimai.

□ Pelno mokestis atspindi bankui sumokėtas ar mokėtinas sumas, jis

apskaičiuojamas pagal juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymą bei

kitus juridinius dokumntus, reglamentuojančius pelno mokesčio mokėjimą,

taip pat išankstinius pelno mokesčio mokėjimus ir išskaitymus iš

biudžetui mokėtinų sumų, išskyrus, kai bendra išankstinių apmokėjimų

suma viršija nustatytą mokėtiną mokesčių sumą (perviršis balanso turto

dalyje).

□ Grynas pelnas = Pelnas prieš apmokestinimą – Pelno mokestis,

Pardavimai ir paslaugos,

– Parduodamų prekių savikaina,

= Bendrasis pelnas,

– Veiklos sąnaudos

= Veiklos pelnas (nuostolis),

+ Kitos veiklos pajamos,

– Kitos veiklos sąnaudos,

+ Finansinės investicinės veiklos ppajamos,

– Finansinės investicinės veiklos sąnaudos,

= Įprastinės veiklos pelnas (nuostolis),

+ Pagautė,

– Netekimai,

= Pelnas prieš apmokestinimą,

– Pelno mokestis,

= Grynasis pelnas (nuostolis).

PELNINGUMO RODIKLIAI IR JŲ APSKAI2IAVIMAS

Įmonių veiklos efektyvumas gali būti įvertintas apskaičiuojant ir

nagrinėjant atitnkamus rodklius. Jie gali parodyti įmonės finansinę būklę.

Užsienio šalyje firmų finansinė būklė nustatoma pagal tokias rodiklių

grupas:

□ Pelningumo (rentabilumo);

□ Finansinio statuso (likvidumo, mokumo, įsiskolinimo);

□ Išteklių valdymo.

Pelningumo rodiklių grupė yra pati svarbiausia dėl šių priežasčių:

□ Pelningumo rodikliai geriausiai apibendrina galutinius firmos

laimėjimus;

□ Pagal šiuos rodiklius yra nustatoma, kokią realią naudą gaus

akcininkai ir investitoriai, rizikuodami investuoti savo kapitalą.

Antros grupės rodikliai apibūdina firmos finansinį patikimumą. Tai rodo

jos sugebėjimą laiku įvykdyti finansinius įsipareigojimus (trumpalaikius ir

ilgalaikius).

Trečios grupės rrodikliai (išteklių valdymo) padeda valdytojams

išsiaiškinti, ar ne per daug eikvojamas nuosavas kapitalas, kuris gali

greitai ištirpti, o už skolinimą kapitalą tenka brangiai mokėti.

Išteklių valdymo rodikliai priskiriami finansų sferai, nes jie nustatomi

pagal išteklių panaudojimofinansinius rezultatus, pardavimų pajamas,

įvairias palno rūšis ir pan.

Pelningumo rodikliai apibūdina įmonės gamybos lėšų grąžos lygį. Pelno

(nuostolio) ataskaitoje pateikiamas bendrasis pelnas, veiklos pelnas,

grynasis pelnas ir pan., tačiau joje neparodoma, pagal kokias investicijas

gaunamas tas pelnas. Tam tikslui yra skaičiuojami atitinkami rodikliai.

Šie rodikiliai naudojami nustatant kelių metų efektyvumą ir pparodo įmonės

finansinį pajėgumą.

Svarbiausi rodikliai būtų šie:

□ Pardavimų pelningumo rodiklis, arba marža.

□ Turto pelningumo, arba grąžos, rodiklis.

□ Akcinio kapitalo (nuosavybės) pelningumo, arba grąžos, rodiklis.

Šiuos tris svarbiausius pelningumo rodiklius apibūdina lentelė.

Pelno marža dažnai yra nustatoma bendrojo pelno pagrindu.

PELNINGUMO RODIKLIAI

INVESTICIJŲ VALDYMAS

Ekonomikos augimas šalyje yra įmanomas dviem būdais:

□ Didinant naudojamų išteklių kiekį;

□ Taikant mokslo ir technikos pasiekimus.

Nepriklausomai nuo to, kokį būdą pasirinksime, būtina sąlyga, kad

ekonomika augtų, todėl reikia tam tikro dydžio investicijų. Investicija –

tai finansinio kapitalo vienos formos pavertimas kita tiek kapitalo

savininko įmonėje, ttiek svetur, siekiant gauti pelną. Tai kapitalo įdėjimai

naujam realiam kapitalui kurti.

Investicijos – tai lėšos ilgalaikiam materialiam turtui kurti, įsigyti

arba modernizuoti ir nekilnojamam turtui įsigyti, siekiant gauti pelną ar

lėšų socialinėms reikmėms.

Investicijų projektas – tai dokumentas, kuriame ekonomiškai, techniškai

ir socialiai pagrindžiami investavimo tikslai, įvertinama, kaip investicijų

vertė gali grįžti, bei kiti efektyvumo rodikliai, numatomos projektui

įgyvendinti reikalingos lėšos bei finansavimo šaltiniai.

Projektas – tai yra iš anksto parengta dokumentacija, pagal kurią galima

sukurti, rekonstruoti ar patobulinti tam tikrą projektą. Projektas yra

lotynų kilmės žodis ir reiškia „mestasį priekį“.

Užsienio investicija – tai užsienio investitoriaus piniginis,

materialinis indėlis į tam tikros veiklos sritis Lietuvos Respublikoje,

teisių į intelektualinę ar pramoninę nuosavybę perdavimas.

Investicijos į Lietuvą patenka dviem pagrindiniais būdais:

□ Per užsienio investitorius, kuriant naujas bendras su užsienio

kapitalu ar užsienio kapitalo įmones;

□ Per kreditą bei lėšų pavidalu iš taarptautinių rėmimo fondų ar Vakarų

bankų.

Tarptautinės investicijos – tai tarsi vienos šalies santaupų persiuntimas

kitos šalies ekonomikai plėtoti, kuris būtų neįmanomas dėl pastarosios

šalies savų lėšų trūkumo. Pereinant į rinkos ekonomiką, investicijų reikia

kiekvienai valstybei, todėl valstybė ir vaidina svarbiausią vaidmenį

plėtodama investicijas. Ji yra finansiškai stipriausia investicinio proceso

dalyvė. Valstybė dažniausiai investuoja į stambias šakas, kurdama palankias

sąlygas mažesnei, privačių investuotojų veiklai. Valstybė yra investicinio

proceso iniciatorė, tą ji daro leisdama atitinkamus tteisinius aktus, kurie

reguliuoja įdėjimus ir gina investuotojų interesus.

Investicijos gali būti tokių formų:

□ Tiesioginis investavimas – šiuo atveju pinigai yra persiunčiami tam

tikram konkrečiam pramonės objektui kurti;

□ Netiesioginis investavimas – kai yra perkami vertybiniai popieriai,

kurie būdami apyvartoje duoda pelną;

□ Humanitariniai tikslai – tai dažniausiai pelno nesiekiantis

investavimas, kurį vykdo vyriausybės.

Finansų tvarkytojas įmonėje turi spręsti trijų tipų problemas:

□ Kokias ilgalaikes investicijas daryti įmonei?

□ Kaip gauti pinigų šioms investicijoms?

□ Kokias trumpalaikes investicijas daryti?

Investuojant kartu su užsieniečiais juos pirmiausia domina bendros verslo

sąlygos Lietuvoje:

□ Politinės padėties stabilumas, demokratijos brandumas;

□ Derami teisiniai santykiai, veikiantys įstatymai;

□ Palankios tarptautinės sąlygos;

□ Viešoji tvarka, socialinė aplinka;

□ Ekonomikos reformų produktyvumas: numatomo lygio privatizacija,

mokesčių, licencijų, kainų, pinigų reforma;

□ Investicijas tvarkančių struktūrų rinka: bankų, draudimo įstaigų

veikla, konsultavimo firmų paslaugos;

□ Vietos verslininkų nuovokumas, žinios, patirtis, patikima partnerystė,

finansinė galia.

Ne visos šios sąlygos sukurtos Lietuvoje.

Daugiausia lėšų skiriama energetikai, valiutos stabilumui, branduoliniam

kurui atominėms elektinėms įsigyti, žemės ūkio produktų importui ir t.t.

Bet kuriam darbui atlikti iš anksto reikia parengti techninius ir

akonominius apskaičiavimus, tai yra parengti projentus.

Projektai yra klasifikuojami:

□ Gamyboje eksploatuojamų priemonių atnaujinimas – tai išlaidos,

reikalingos pelningos produkcijos gamybai naudojamiems nusidėvėjusiems

ar sugedusiems

įrengimams pakeisti;

□ Gamybos priemonių atnaujinimas mažinant kaštus – tai išlaidos

tinkamiems, bet pasenusiems įrengimams pakeisti;

□ Produkto gamybos arba rinkos išplėtimas – tai išlaidos produkto

gamybos apimčiai didinti, realizavimo rinkoms arba paskirstymo

paslaugoms išplėsti;

□ Naujo produkto apimties arba naujos rinkos išplėtimas;

□ Darbo ir aplinkos apsaugos projekto vykdymas – apima išlaidas, kurių

reikia pagal vyriausybės nurodymus darbams atlikti, sąlygoms pagal

darbo sutartis ir draudimui gerinti;

□ Kiti projektai – skirti įstaigų pastatams, automobilių stovėjimo

aikštelėms įrengti ir t.t.

PROJEKTO FINANSAVIMAS

Projekto finansavimas – tai tam tikro ekonominio vieneto finansavimas,

kai skolintoją tenkina pradinis pinigų srautas ir pelnas, kaip skonominis

vieneto fondas, iš kurio bus grąžinama skola bei ekoniminio vieneto

aktyvai, kaip garantas už paskolą.

Projekto finansavimas kartais gali būti nebalansinis finansavimas. Tai

vykdoma panaudojant trečiosios šalies paskolą. Projektai retai finansuojami

be trečiosios šalies, kuri yra suinteresuota, kad projektas būtų

įgyvendintas. Dėl projekto sėkmingo įgyvendinimo dažnai yra samdomas

patarėjas finansų klausimais.

Patarėjas finansų klausimais privalo parengti projekto finansinį modelį,

patikrinti, ką galima padaryti pagal projektą, atsižvelgdamas į sskirtingus

finansavimo planus ir rizikos atvejus.

Pasiūlymo projektas apima šiuos punktus:

□ Yra pristatomi projekto rėmėjai (tiesiogiai suinteresuoti asmenys ir

kompanijos). Aprašomas tarnautojo išsilavinimas, jo reputacija,

patyrimas;

□ Pristatomos kitos projektu suinteresuotos šalys. Aprašoma trečioji

šalis, kuri suteiks garantiją (įrangos tiekėjai, žžaliavų tiekėjai ir

pan.);

□ Projekto įgyvendinimo vieta. Turi būti aptartos problemos, kurios

gali iškilti dėl projekto vietos (pvz., ekologinės, transporto, darbo

jėgos ir t.t.);

□ Statybos išlaidos (tai yra apskaičiuoti visas statybos išlaidas,

kurias reikia finansuoti);

□ Finansinis planas. Šioje dalyje apžvelgiamas pinigų srautas, kaip jie

bus panaudojami, išmokamos paskolos. Reikia aptarti, kas bus

skolintojai, paskolų tiekėjai, indėlininkai ir t.t.;

□ Numatyti finansavimo sąlygas – tai pasiūlymo pagrindinis uždavinys,

svarbiausias taškas. Jis nusako finansavimo sumas, pirmenybes,

išmokėjimo terminus bei laiką.

Visuose etapuose pagrindinis patarėjo finansų klausimais tiklas –

išvengti, kad nebūtų netikėtai nustebinti skolintojai. Jis visada turi būti

objektyviai ir greitai informuotas apie įvairius atsiradusius pokyčius. Jei

šito nebus, gali būti prarastas pasitikėjimas ir jis pareikalaus grąžinti

skolą anksčiau laiko.

PROJEKTŲ RIZIKOS ĮVERTINIMAS IIR APSKAIČIAVIMO METODAI

Tam tikram kapitaliniam darbui atlikti yra rengiami projektai. Projektai

gali būti individualūs ir tipiniai. Paruošus projektus yra organizuojami

konkursai ir jų metu yra atrenkami geriausi projektai. Projektams įvertinti

yra naudojami keturi pagrindiniai būdai:

□ Atsipirkimo periodas;

□ Grynoji esamoji vertė;

□ Vidutinis pelningumas;

□ Modifikuota vidinė pelno norma arba vidutinio pelningumo metodas.

Atsipirkimo periodas – tai yra laikas, per kurį gaunamos grynosios

įplaukos iš investicijų ir padengiamos investicijai skirtos išlaidos.

Atsipirkimo periodą langviausia apskaičiuoti sumuojant projekto grynuosius

pinigų srautus, kol bendra suma tampa tteigiama. Kuo trumpesnis atsipirkimo

periodas, tuo geresnis yra projektas. Atsipirkimo periodo yra šie trūkumai:

□ Pagal šį kriterijų nepaisoma pinigų srauto po atsipirkimo periodo;

□ Nepaisoma laiko veiksnio, todėl pinigų vertė ir vėlesniais, ir

ankstesniais metais yra tokia pati.

Pranašumai yra šie:

□ Lengvai apskaičiuojamas;

□ Parodo, kiek laiko lėšos yra siejamos su projektu.

Projekto grynoji esamoji vertė (GEV) yra lygi būsimųjų grynųjų pinigų

srautų, diskontuotų pagal ribinius kapitalo kaštus, esamųjų verčių sumai.

Kaštai skaičiujami procentais.

Jeigu grynoji esamoji vetrė yra teigiama, tai projektas turi būti

priimtas. Jeigu yra du projektai su teigiamomis grynosiomis esamosiomis

vertėmis terpusavyje nesuderinami, tai pasirenkamas tas, kurio teigiama

vertė yra ankstesnė.

Grynosios esamosios vertės metodo esmė – įmonės vertė yra lygi jos dalių

verčių sumai. Jei įmonė investuoja į projektą, kurio grynoji esamoji vertė

lygi 0, tai jos dabartinių akcininkų turtas nesikeičia. Įmonės vertė

padidėja investicijos apimties dydžiu, tačiau jo akcijų vertė lieka

nepakitusi.

Jei priimto projekto grynoji esamoji vertė yra teigiama, dabartinis

akcininkų turtas padidėja. Šį vertė parodo, kiek padidėja turtas per tam

tikrą laiko tarpą, atsižvelgiant į laiką.

[pic] [pic]

EV – esamoji vertė; BV – būsimoji vertė.

D – reikalaujamas pelningumas; n – turto panaudojimo laikas (metais);

I – laikotarpio pinigų srautai.

Projekto vidinis pelningumas yra taikomas įvertinant investicijų į turtą

pelno normą. Jis apskaičiuojamas ssurandant tokią diskonto normą, kuriai

esant būsimųjų pinigų įplaukų esamoji vertė tampa lygi pinigų įdėjimų

esamajai vertei. Nustatant projekto vidinį pelningumą galima remtis tokiais

būdais:

□ Bandymo ir klaidų metodų;

□ Naudoti grafinį sprendimą;

□ Taikyti kompiuterinį modeliavimą.

Modifikuota vidinė pelno norma – sulygina investuojamo kapitalo

diskontuotą vertę su gautinų pinigų srautų diskontuota verte. Tai tokia

diskonto norma, kuriai esant projekto įdėjimų esamoji vertė lygi jos

būsimosios vertės esamajai vertei.

Projektų rizikos įvertinimas ir jos nustatymo metodika. Riziką įvertinti

yra svarbu sprendžiant visus finansinius uždavinius, ypač tada, kai tai

susiję su įdėjimų planavimu. Skiriami trys projektų rizikos tipai:

Išskirtinė rizika – tai rizika, kuri gresia turtui, jei jis sudarytų

vienintelę įmonės nuosavybę. Ji nustatoma pagal laukiamų įplaukų, kurias

lemia turtas, kitimą.

Vidinė rizika – kyla tada, kai atsižvelgiama į akcininkų atliekamą

diversifikavimo poveikį. Ji susijusi su tuo, kaip projektas gali lemti

įmonės pelną. Diversifikavimo principas: „Nedėk visų kiaušinių į vieną

pintinę“.

Rinkos rizika – yra ta projekto rizikos dalis, kuri negali būti

eliminuota (padalijama, panaikinama) atliekant diversifikavimą. Ši rizika

susijusi su įmonės veikla rinkoje.

Diversifikavimas bendrovės lygiu dažnai kritikuojamas, bet jeigu

akcininkai gali diversifikuoti savo asmeninius portfelius, tai kodėl to

paties negali daryti įmonės.

Galimi trys rizikos įvertinimo metodai:

□ Jautrumo analizė;

□ Analogiškai pagal scenarijus;

□ Monte Karlo modeliavimo metodas.

Pirmasis metodas yra rizikos jautrumo analizės mmetodas. Jo esmė yra ta,

kad pirmojo pagrindinio kintamojo keitimas vyksta nuolat, kai kiti yra

nekintami. Yra nustatoma, kaip įmonės grynojo pelno dydį lems vieno iš

kintamųjų dydžio pasikeitimas (pardavimų apimtys, bendrojo pelno ar veiklos

pelno pokyčiai). Siekiant įmonės veiklos kintamumą įvertinti skaičiuojami

įmonės veiklos ir finansiniai svertai. Finansinis svertas parodo grynojo ir

veiklos pelno dydžių procentinių pasikeitimų santykį. Jei įmonė turi daug

skolinto kapitalo tai jos finansinis svertas bus aukštas. Kuo aukštesnis

finansinis svertas, tuo sudėtingesnė priklausomybė nuo grynojo pelno ir

veiklos pelno dydžių pasikeitimo. Finansinio sverto rodiklis

apskaičiuojamas:

FS = Grynasis pelnasVeiklos pelno

Antrasis metodas – tai metodas, kurio esmė – „blogų“ ir „gerų“ aplinkybių

visumų palyginimas su labiausiai tikėtina padėtimi arba su pagrindiniu

variantu.

Trečiasis metodas – tai rizikos analizės metodas, pagal kurį ateities

įvykiai modeliuojami kompiuteriu.

DIVIDENDAI TEORIŠKAI IR PRAKTIŠKAI

Dividendų politika – tai sprandimų išmokėti dividendus ar laikyti

įplaukas įmonėje reinvesticijoms, priėmimas. Finansinėje praktikoje yra

skiriamos dvi dividendų politikos formos teorijos:

□ Dividendų irelavantiškumo teorija;

□ „Žvirblio rankoje“ teorija.

Pagal pirmąją teorija įrodinėjama, kad įmonės dividendų politika niekaip

neveikia nei jos vertę, nei jos kapitalo kaštus. Šios teorijos kūrėjai yra

Merton Miller ir Franko Modigliani. Jie įrodinėjo, kad įmonės vertę lemia

tik pagrindinis jos uždarbio dydis bei verslo rizika. T.y. įmonės vertę

veikia tik pajamos, gaunamos iš jos turto.

Antrosios teorijos kūrėjai yra Myron

Gordon ir John Lintner. Jie

įrodinėja, kad pageidaujamas pelningumas didėja, mažinant dividendų

išmokėjimus, nes investuotojai labiau įsitikinę, kad gaus ne pajamas dėl

kapitalo padidėjimo, kaip nepaskirstyto pelno rezultatą, o dividendų

mokėjimus, t.y. jie įrodinėja, kad įmonės vertę daro didžiausią aukštas

dividendų išmokėjimo santykinis rodiklis. Todėl ji ir vadinama „Žvirblio

rankoje“ teorija.

Lieka neaišku, kuris požiūris yra tinkamesnis, nes praktiškai neįmanoma

labai tiksliai nustatyti įmonės augimo tempų. Įmonės vadovams sunku

numatyti iš anksto, kaip išmokėti dividendai veikia įmonės akcijų kainas.

Todėl praktiškai yra skiriami keli dividendų mokėjimo variantai:

□ Liekamoji ddividendų politika – tai tokia politika, pagal kurią mokamų

dividendų suma yra faktinio pelno ir nepaskirstyto pelno, reikalingo

optimalios įmonės investicijų sąmatos finansavimui, dydžio skirtumui.

Šios politikos pagrindą sudaro investuotojų teikiama pirmenybė įmonėms,

kurios nepaskirsto ir reinvestuoja pelną į gamybą, o ne toms, kurios

išmoka jį kaip dividendus.

□ Alternatyvioji (pakaitinė) dividendų politika, t.y. pastovių arba

nuolat augančių dividendų mokėjimas tam tikru laikotarpiu. Šiuo atveju

įmonė nusistato siekiamus dividendų išmokėjimo tempus ir pagal šį dydį

kiekvienais metais stengiasi padidinti dividendus. TTokia politika

garantuoja investuotojams nuolatines ir realias pajamas.

Yra dvi priežastys, dėl kurių mokami nuolatiniai dividendai, o ne

laikomasi liekamosios dividendų politikos:

Kintančių liekamųjų dividendų politika sukelia didesnį neapibrėžtumą,

aukštesnę pageidaujamą pelno normą Ka ir mažesnę akcijų kainą;

Daugelis akcininkų naudoja dividendus eeinamajam vartojimui ir, jei įmonė

sumažina dividendus, jie, norėdami gauti grynųjų pinigų, turi parduoti

akcijas.

□ Dar vienas galimas politikos variantas – kai dividendų išmokėjimo

santykinis rodiklis yra pastovus. Šiuo atveju mokami maži nuolatiniai

dividendai ir papildomi dividendai pelningų metų pabaigoje. Tokia

politika suteikia įmonei lankstumo, o investuotojams – galimybę gauti

nors mažus dividendus.

Veiksniai, lemiantys dividendų politiką, yra skirstomi:

□ Dividendų mokėjimo apribojimai;

□ Investavimo galimybes;

□ Alternatyvių kapitalo šaltinių prieinamumas;

□ Dividendų įtaka akcinio kapitalo kaštams.

Mokant dividendus yra taikomi keli apribojimai:

□ Obligacijų pardavimo sutartys sudaro sąlygas mokėti dividendus tik tuo

atveju, jeigu apribojimo funkciją atliekantys santykiniai rodikliai

viršija nustatytą minimumą. Dividendų mokėjimai negali viršyti

buhalterinio balanso sąskaitos „nepaskirstytas pelnas“. Šitaip siekiama

apsaugoti kreditorius.

□ Siejasi su pinigų prieinamumu, nnes dividendai gali būti išmokami tik

pinigais. Dėl neteisėtai sukauptų pajamų gali būti taikomos baudos.

Dividendų politiką veikia alternatyvių kapitalo šaltinių prieinamumas.

Pasirenkamas alternatyvus variantas pagal žemą dividendų išmokėjimo

santykinį rodiklį remiamasi nauja akcijų emisija. Mažas dividendų

išmokėjimo santykinis rodiklis realus toje įmonėje, kurioje yra aukštos

naujos akcijų emisijos išlaidos. Finansavimas atliekamas iš gautos

emisijos. Esant mažoms emisijos išlaidoms nauja akcijų emisija yra dar

patrauklesnė. Todėl aukštesni gali būti ir dividendų išmokėjimo santykiniai

rodikliai. Dėl vadovybės troškimo kontroliuoti mažėja naujų akcijų

pardavimo galimybės ir lieka daugiau nepaskirstyto pelno.

Dividendų politika gali veikti ir akcinio kapitalo kaštus. Taip atsitinka

dėl akcininkų siekimo gauti pajamas dabar, o ne ateityje. Būsimos pajamos

iš kapitalo padidėjimo taip pat gali būti rizikingesnės už dividendų gavimą

dabar. Akcininkų rizikos supratimą gali paveikti ir informacijos apie

dividendus turinys.

DIVIDENDAI LIETUVOJE

Dividendai – tai yra akcininkui paskirta pelno dalis, kuri yra

proporcinga jo turimų akcijų nominaliai vertei. Visuotiname akcininkų

susirinkime paskelbti dividendai yra bendrovės įsipareigojimas akcininkams.

Akcininkas turi teisę dividendus išsireikalauti iš bendrovės, kaip jos

kreditorius. Akcininkui išmokėtą dividendą bendrovė gali išieškoti, jei

akcininkas žinojo ar turėjo žinoti, kad paskelbtas dividendas yra

neteisėtas. Visuotiniam akcininkų susirinkimui draudžiama skelbti ir

išmokėti dividendus, jei bendrovė yra nemoki ar jei išmokėjusi dividendus

taptų nemoki. Rezervus, kurių negalima paskirstyti, sudaro privalomojo

rezervo ir akcijų priedų suma iki vienos dešimtosios įstatinio kapitalo

dydžio, nepaskirstyti bei kiti rezervai, perkainojimo rezervas ir rezervo

savoms akcijoms įsigyti dalis, lygi įsigytų savų akcijų verčių sumai. Jei

bendrovės balanse yra įrašyti nuostoliai, tai visuotinis akcininkų

susirinkimas neturi teisės skelbti ir išmokėti dividendų, kol jie nebus

padengti ar dėl to nebus sumažintas įstatinis kapitalas. Nutarimai dėl

nuostolių padengimo ar įstatinio kapitalo sumažinimo nuostolių gali būti

priimti tame pačiame susirinkime. Bendrovė privalo išmokėti dividendus ne

vėliau kaip per 3 mėnesius nuo nutarimo dėl pelno paskirstymo priėmimo

dienos. Dividendus galima išmokėti tik grynais pinigais. Dividendus turi

teisę gauti tie asmenys, kurie visuotinio aakcininkų susirinkimo,

paskelbusio dividendus, dieną buvo bendrovės akcininkai.

KAPITALO VERTĖ

Terminas „vertė“ yra labai dažnai vartojamas žodis ir žmonės įvairiai jį

supranta. Todėl verta kai kurias sąvokas aptarti. Skiriamos tokios vertės

sąvokos:

□ Pradinė vertė – t.y. vertė, kuri apskaičiuojama registruojant įmonę;

□ Likviduojanti vertė – tai suma pinigų, kurią galima gauti, pardavus

dalį įmonės turto (įrengimus, cechą);

□ Veikiančios įmonės vertė – tai tokia suma pinigų, kuri gaunama

pardavus įmonę, kaip veikiantį biznį. Tas pats turtas, jeigu jis

parduodamas kaip likviduojamas įmonės turtas, turi kitokią vertę negu

tas pats turtas, parduodamas kaip veikianti įmonė.

□ Apskaitinė turto vertė – tai turto kaštai, atėmus iš jų susikaupusio

nusidėvėjimo dalį. Įmonės apskaitinė vertė yra lygi jos akcininkų

turimai nuosavybės vertei. Kadangi apskaitoje yra tik įsigijimo vertė,

ji gali skirtis nuo dabartinės rinkos vertės (likviduojamosios vertės).

□ Rinkos vertė – tai turto rinkos kaina. Įmonės rinkos vertė atspindi

įmonės pelningumą ir rizikingumą bei jos ateitį. Ši vertė dažnai būna

didesnė už likviduojamąją įmonės vertę arba veikiančios įmonės vertę.

□ Tikroji (esminė) vertė – tai vertybinių popierių vertė, kuri yra

pagrįsta faktais – apskaitos informacija. Tai ekonominė vertė. Jeigu

finansų rinkos veikia efektyviai ir yra gerai informuotos, tai rinkos

kaina nedaug skiriasi nuo esminės kainos, t.y. nnuo tikrosios vertės.

□ Nominali vertė – tai bendrovės įstatuose (ar kito VP

leidėjo)nustatyta suma, reiškianti minimalią kainą, už kurią bendrovė,

Vyriausybė gali parduoti obligaciją (akciją).

———————–

Tiesioginės gamybos išlaidos;

Netiesioginės gamybos išlaidos;

Atsargų padidėjimas ar sumažėjimas;

Diskontai ir nuolaidos;

Pardavimų sąnaudos;

Bendrosios ir administracinės sąnaudos;

Finansinės ir investicinės sąnaudos.

Gamybos savikaina

Sąnaudos

Pav. 1 Gamybinės įmonės veiklos sąnaudų struktūra

Pirkimai;

Diskontai ir nuolaidos;

Pardavimų sąnaudos;

Bendrosios ir administracinės sąnaudos;

Finansinės ir investicinės sąnaudos.

Pav. 2 Parduotų prekių (paslaugų) sąnaudų struktūra

Sąnaudos

Gamybos savikaina