Kainodaros klausimynas

1. Kaina- piniginė vertės išraiška.

2. Kainos f-jos: 1)apskaita ir kontrolė:naudojamos fiziškai skirtingoms

prekėms įvertinti.2)Mokėjimų ir pajamų susidarymas: kaina suprantama kaip

pinigų kiekis, kurį pirkėjas sumoka pardavėjui už įsigijamą prekę.Taigi

kainos leidžia nustatyti mokėjimus, kurios moka įvairūs ekon.

subjektai.3)išteklių paskirstymas:kainų reikia paisyti skirstant

išteklius,kurie yra riboti, įvairių kategorijų vartotojams, paskirstant

pirkėjų pajamas.Tačiau paskirstymo f-ją kainos gali atlikti tik

reguliuojamos valstybės.4)skatinimo f-ja:gali skatinti gamybą, vartojimą,

išteklių taupymą.5)Pasiūlos ir paklausos reguliavimas siejasi su

skatinamąja ir paskirstymo f-ja:kaina turi reguliuoti S ir D santykį.

3. Rinkodaros specialistai siūlo tokį kainos nustatymo nuoseklumą: 1)tikslų

formulavimas; 2)paklausos nustatymas; 3)savikanos apskaičiavimas;

4)konkurentų prekių ir prekių kainų analizė; 5)kainodaros pasirinkimas;

6)galutinės prekių kainos nustatymas;

4. 3 pagr.kainodaros metodų grupės. Kaina g.b.nustatyta:1)Savikainos

pagrindu:2)Orientuojantis į paklausą3)-//- į konkurenciją.

5. Kainų lygio ir dinamikos kaitos veiksnius galima suregulioti į 5

gr.:1)veiksniai lemiantys kainą – kinta visuomeniškai būtinoms darbo

sąnaudoms arba vertės dydžiu.2)-//- -modifikuojant prekę;3)veiksniai, dėl

kurių rinkos kainos nukrypsta nuo gamybos kainų;4)Veiksniai, susiję su

pinigais ir infliacija;5)Pagal kt. požymius klasifikuojami kainodaros

veiksniai.

6. Svarbiausi veiksniai lemiantys visuomeniškai būtinų darbo sąnaudų dydį

ir struktūrą yra šie:1)techninis darbo aprūpinimas; )kvalifikacija; 3)darbo

patirtis ir kultūra; 4)darbo intensyvumas; 55)mokslo ir technikos pažangos

rezultatų panaudojimas gamybos technologijoje; 6)gamybos darbo

organizavimas ir valdymas; 7)gamybos priemonių kiekis ir jų efektyvumas;

8)gamybos mastas ir koncentravimas; 9)geografinė ir gamtinės sąlygos

7. Daugelis valstybės išleidžiamų įstatymų ir normatyvinių aktų yra svarbūs

formuojant tiek vidaus tiek užsienio kainas ir jie yra laikomi kainos

formuojančiais veiksniais:1)valstybiniai aktai tiesiogiai ar netiesiogiai

keičiantys kainų santykį, lygį arba dinamiką; 2)iššaldantys bei

reguliuojantys kainų ir darbo užmokesčio lygį; 3)piniginių ženklų emisija;

4)apmokestinimo dydžio ir pobūdžio nustatymas; 5)antitrestinė,

antikartelinė, antimonapolinė įstatymų leidybą; 6)politikos įgyvendiniomas,

eksporto valstybinis subsidijavimas, dempingo ir kt.administracinių

priemonių kainų ppolitikoje įvedimas, nacionalinės valiutos kurso keitimas

ir kt.priemonės, leidžiančios palaikyti vidines kainas, aukštesnes už

importo.

8. Svarbiausi kainodaros procesą reguliuojantys veiksniai yra šie: 1)įm.

gebėjimas laisvai nustatyti kainas; 2)sprendimų dėl kainų priėmimo sparta;

3)prekių kurioms t.b. nustatytos kainos, kiekis; 4)nepriklausomų

realizavimo rinkų skaičius; 5)asmenų, nustatančių kainos,kvalifikacija ir

skaičius; 6)laikas ir lėšos kainodaros procesui organizuoti; 7)info

reikalingos kainoms nustatyti, kiekis ir sudėtingumas.

9.Vertė(suvokiama)=suvokiama nauda/suvokiami kaštai; Vertė

vartotojui=norimų f-jų gavimas/kaina arba teikiama nauda/kaina

10. Įm. gali turėti įv.kainodaros tikslus:1)išlikimo – nustatyti tokią

kainą, kuri leistų išsilaikyti rinkoje, jeigu gresia žlugimas; 2)pelningumo

– gauti didžiausią arba pastovų ppelną, pasiekti tam tikrą pelningumo lygį;

3)apimties – pasiekti tam tikrą pardavimo apimtį ar užimti tam tikrą

rinkos dalį; 4)padėties išsaugojimo – čia daugiau dėmesio skiriama ne

kainoms, o kitiems konkuravimo būdams; 5)prestižo – suformuoti tam tikrą

požiūrį į prekę; 6)kt. specifiniai įm. tikslai.

12. Galima išskirti šias kainų politikos kryptis:1)nustatyti mažesnį nei

konkurentų kainą;2)laikytis rinkos kainų;3)nustatyti didesnę nei konkurentų

,pabrėžiant aukštą prekių kokybę;4)kainą nustatyti pagal kurio nors vieno

konkurento kainą;5)kaną susieti su nustatyta investuoto kapitalo pelno

forma, didinti realizaciją mažesnėmis nei konkurentų kainomis, nereaguojant

į jų kainų politiką;6)laikytis kainų, stabdančių prasiskverbimą į

rinką;7)nuolat keisti realizacijos apimtį siekiant užtikrinti kainų ir

pelno stabilumą;8)užtikrinti rinkos pasiūlos stabilumą nedaug keičiant

technologiją, įrengimus, personalą;9)siekti kainų, užtikrintų dideles

pajamas iš viso prekių asortimento, o ne iš atskirų prekių;10)nustatyti

konkurentams nepalankias kainas, kurios verstų juos pasitraukti iš

rinkos;11)nustatyti mažas, įskaitant ir dempingo kainas, užtikrinančias

prasiskverbimą į rinką.

13. Galutinė kaina ir nuolaidos dažniausia priklauso nuo šių

veiksnių:1)prekių rinkos, konjunktūros (sudėties);2)perkamo įrenginio ar

kt.prekes įvaldymo lygio;3)perkamos prekės pasiūlos monopolizavimo

laipsnio;4)galimų konkurentų analogiškų prekių kainų;5)įm. suinteresuotumo

gauti užsakymą;6)įm. populiarumo vidaus ir užsienio rinkoje;7)lengvatų ir

atsiskaitymo už prekes tvarkos;8)prekių paruošimo transportuoti, saugoti,

vartoti;9)pardavėjo šalies ekon. – politinės padėties;10)įm. pardavėjos

finansinės būklės;11)asmeninių derybinių savybių, kvalifikacijos,

nusistovėjusių ryšių pastovumo, patikimumo,.;

14. Didelė kaina taikytina tada, kai prekė yra kokybiškai nauja, gali

tenkinti visai kitus poreikius nei konkurentų prekė

15. Mažų kainų politika leidžia greičiau prasiskverbti į rinką. Tokia

politika g.b. taikoma:1)prekėms, su kuriomis rinkoje siekiama ilgalaikių

tikslų;2)prekėms, kurių gamybos ir realizavimo masto didinimas sparčiai

mažina sąnaudas 1 prekei (vienetui);3)prekėms, kurių paklausa priklauso nuo

kainos (elastingoms pr.); 4)tolesnės perspektyvos prekėms, kurios dar tik

atsiranda.

16. Yra išskirtini tokie kainodaros būdai:1)visuminių arba bendrųjų kaštų

pagal vidutinius pastovius ir kintamus kaštus pridedant pelno

normą.2)Nenuostolingumo:nustatomas tam tikras pelno dydis, kad nebūtų

nuostolinga 3)pagal produkto vertingumą, naudingumą ir reikšmingumą;4)pagal

susiklosčiusį rinkoje kainos lygį;5)konkurencinių pasiūlymų (aukciono)

būdas;6)pagal nusistovėjusius klientų tarpusavio santykius ir

tradicijas;7)pagal prasiskverbimo į rinką taktiką;8) pagal kintančius

kainos nustatymo metodiką;9)pagal tarptautinių prekybos sąlygų vartojimą

(incoterms); 10)Etinis , ttai kai paisoma pirkėjų interesų nedidinti mažai

elastingų prekių kainų.11)Prestižinis – kai nustatomos patrauklios kainos

dėl kainos ir kokybės tarpusavio priklausomybės.;12)pagal

susitarimą;13)pagal analogiją (tų pačių ir panašių prekių kainas);14)pagal

2 kategorijų kainų sistemą, pvz.kai nustatomos vienos kainos mažmeninei

prekybai, o kitos didmeninei.15)psichologinis, siekiant paveikti pirkėjus

apsispręsti pirkti.

17. Taikydama nenuostolingumo metodą, Įm. prekės kainą gali nustatyti

keliais variantais., vienas iš jų kaštai +antkainis Įmonei svarbu nustatyti

tokią kainą, kad garantuotų jai norimą pelną. Apskaičiuojant kaštus,

įvertinami kintamieji ir pastovieji kaštai, antkainis suprantamas kaip

pelno dydis prekės vienetui. Šis būdas palankus gamintojui, kuris gauna

pelną už kiekvieną prekę.Kainos nustatymas gali būti pagristas lūžio taško

(išlaidų padengimo taško) radimu. Jo apskaičiavimas padeda atsakyti į

klausimą, kokia turi būti mažiausia pardavimo apimtis, kad būtų galima

padengti susidariusias gamybos išlaidas. (grafikas)

18. Taikydama nenuostolingą metodą, įmonė, esant nedidelėms rinkos sąlygų

pokyčiams, dažnai nekeičia savo prekes kainos.Taip elgdamasi įmonė

ignoruoja paklausą, todel gali atitikti taip, kad prekė neturės paklausos.

Orientacija vien į kaštus reiškia, kad kaina nėra panaudojama kaip aktyvus

komercinis instrumentas. Tokia kainų politika mažina įmonės veiksmų laisvę

rinkoje, nesudaro galimybių nustatyti palankiausią įmonei kainą. Todel,

skaičiuojant kainas, reikia remtis ir veiksmais, susijusiais su paklausą,

t.y. įmonė turi rasti dviejų dalykų pusiausvyrą – to, ką norėtų už prekę

sumokėti pirkėjai, ir įmonės kaštų tai prekei gaminti.

19. Paklausos ir pasiūlos pokyčiams įvertinti ekonomikoje yra naudojama

elastingumo sąvoka. Elastingumas, priklausomai nuo jjo apibrėžimo ir tikslo

yra nustatomas dvejopai.1)Kai norima elastingumų paaiškinti , jis

apibrėžiamas kaip paklausos ar pasiūlos kiekio kitimas procentais kainai

pakitus %.2)Kai norima matematiškai apskaičiuoti elastingumą, jis

apibrėžiamas kaip paklausos ir pasiūlos kiekio procentinio padidėjimo ir

kainų procent. padidėjimo santykis. [Es] = Δ S% / Δ P% ; [Eo] = Δ D%

/ Δ P% Paklausos elastingumo koeficientas yra neigamas, todėl kad jis

išreiškia atvirkščią kainos ir paklausos kiekio priklausomybę.

(grafikai)Yra 5 skirtingi elastingumo dydžiai: 1)absoliutus elastingumas,

tai kai be galo mažas kainų skirtumas sąlygoja didelį paklausos padidėjimo

procentą. E d=Es yra begalinis;2)santykinis elastingumas – tai kai tam

tikras kainų kitimas lemia didesni paklausos kiekio pasikeitimą Ed,s

(1;3)vieneto elastingumas – kai tam tikras kainų kietimas išreikštas

procentais sąlygoja tokį patį paklausos ar pasiūlos kiekio pasikeitimą.

Ed=1 Es(1;4)santykinis neelastingumas – kai kainų pasikeitimas sąlygoja

mažesnį paklausos pasikeitimą Es(1; Ed(1; 5)absoliutus neelastingumas –

kai kainų kitimas nepakeičia paklausos Es=Ed=0.

20. Įm.,nustatydama prekės kainą šiuo metodu, remiasi ne gamybos kaštais, o

verte, kurią prekė turi vartotojams. Kainų lygio pagrindas yra nustatomas

pagal tai, kaip vartotojai suvokia prekę, kokią reikšmę jai suteikia savo

vaizduotėje. Vartotojų vertinimai ir atsispindi paklausoje, todėl nustatant

kainą, remiamasi egzistuojančios paklausos pokyčiu. Paskui paklausai

išaugus, įm. kainą padidina ir atvirkščiai. Čia kaštai yra tik ribojantis

veiksnys, rodantis, ar įm. gaus planuojamą pelną, jei nustatys paklausos

lygį atitinkančią kainą. Kainos keitimo ir perkamo prekių

ar paslaugų

kiekio rinkoje ryšys yra gana pastovus ir jis paprastai formuluojamas kaip

paklausos dėsnis. Paklausą gali pasiekti kitų prekių kainų kitimas rinkoje,

kai kitos sąlygos nekinta. Poveikis yra skirtingas priklausomai nuo to, ar

prekės yra substitutai, ar papildančios viena kitą.

21. Į konkurentus orientuotos kainos nustatymo metodo esmė. Nustatydama

kainas šiuo metodu, įmonė daugiausiai remiasi konkurentų kainomis. Savo

prekei ji nustato tokią kainą, kokią analogiškai prekei nustato jos

konkurentai arba truputį didesnę/mažesnę. Taip elgdamasi įmonė orientuojasi

į rinkos kainų dydį, neatsižvelgia į paklausą ar kaštus. Ji nekeičia savo

kainos tol, kol konkurentai nekeičia savųjų. Šiuo metodu kainas nustato

įmonės, veikiančios konkurencinėse rinkose.

22. Kainos nustatymo sekant konkurentus esmė. Nors konkurentai turi kitokią

sąnaudų struktūrą, tikslus, pardavimų galimybes ir finansinius išteklius,

tačiau paprastai sekama artimiausiu ir didžiausiu konkurentu, artimiausiu

pagal kainą, kokybę, nustatant mažesnes kainas negu jo. Šis metodas

populiarus, kai sunku apskaičiuoti išlaidas arba sunku nuspėti klientų

reakciją. Įmonė kreipia mažiau dėmesio į kaštus, o daugiau rinkos

konkurencijai.

23. Bendrųjų(visuminių) kaštų metodo esmė. Naudojant visas sąnaudas kainai

nustatyti, prie kintamų pridedamos pastovios išlaidos proporcingai

indėliams, kuriuos atskiri kintami kaštai įįneša į tą gaminį. Tokiu būdu

įmonė padengia savo sąnaudas ir gauna iš anksto numatytą pelną.

24. Bendrųjų kaštų metodo trūkumai. 1.neatsižvelgiama į paklausą; 2. bet

kuris sąnaudų priskyrimo savikainai būdas yra nerealus prekės pobūdžio ir

rinkos sąlygų požiūriu.

25. Tipinis produkto gyvavimo ciklas. Pelno ggavimo priklausomybė nuo ciklo

stadijos. Stadijos: įvedimas, augimas, branda, smukimas. Produkto įvedimo

stadijoje yra stebimas lėtas pardavimų augimas. Augimo stadijoje sparčiai

didėja pardavimai ir pelnas. Brandos stadijoje pardavimai stabilizuojasi,

pelnas maximizuojamas. Smukimo st. pastoviai mažėjantys pardavimai ir

pelnas.

26. Kaip siejasi kainodara ir produkto gyvavimo ciklas? Priklausomai nuo

to, kokioje stadijoje yra produktas, turi būti keičiama ir kainodara.

Reikia nepamiršti, kad: produkto gyvavimas yra ribotas; spartėjant

technologijų vystymuisi, produkto gyvavimo ciklas trumpėja, tada trumpėja

ir pelningumo ciklo trukmė; pardavimus ir pelną galima prognozuoti;

daugiausiai dėmesio turi būti skiriama kainodarai produkto įvedimo į rinką

ir kūrimo stadijoms.

27. Naujo produkto kainodaros ypatumai. Šiuo atveju paprastai turima labai

mažai info apie tokio produkto paklausą, konkurentus, kaštus ir kitus

veiksnius, kurie turi įtakos produkto sėkmei. Mažai žinoma apie rinką.

Todėl kainodaros sprendimus reikia priimti turint mažai duomenų ir su

didele ttikimybe, kad gali būti padarytos klaidos, prognozuojant paklausą,

kaštus ir konkurentų elgseną. Maksimalios kainos ribos nustatymas priklauso

nuo vartotojo paklausos, žemutinę apibrėžia kaštai. Reikia nepamiršti, kad

pirkėjai dažnai žiūri į kainą kaip į vertės rodiklį.

28. Kainodaros ypatumai augimo stadijoje. Paklausa produktui auga. Daugėja

konkurentų, gaminančių panašių prekių. Todėl nusistovi rinkos kaina. Reikia

parinkti tokią kainą, kuri atsižvelgiant į konkurencines sąlygas, padėtų

pasiekti pardavimų apimtis, užtikrinančias norimo pelno gavimą.

29. Kainodaros ypatumai brandos stadijoje. Svarbu peržiūrėti buvusius

kainodaros sprendimus ir nuspręsti, ar reikia keisti kainą. Čia veikia daug

konkurentų, rinkos sąlygos nėra palankios kainos didinimui. Todėl

kainodaros sprendimas yra mažinti kainą arba palikti tokią pačią. Norint

tinkamai įkainoti produktą, svarbu nustatyti, kada jis pasiekė brandą.

30. Brandos pasiekimo simptomai konkurenciniu požiūriu. 1)gamintojo vardo

įtakos susilpnėjimas pirkėjų pirmenybių eilėje; 2)fizinių skirtumų tarp

produktų mažėjimas; 3)daug organizacijų konkurenčių, siūlančių savo

analogišką produktą; 4)rinka yra persipildžiusi; 5)gamybos metodų

stabilizavimasis.

31. Kainodaros ypatumai smukimo stadijoje. Čia kainodaros sprendimui yra

svarbūs tiesioginiai kaštai. Konkurencija mažina kaina ir artina ją prie

tiesioginių kaštų. Tiesioginiai kintamieji kaštai apsprendžia minimalią

kainą, priimtiną pardavėjui. Bet kokia kaina virš tiesioginių kintamų kaštų

daro indėlį į pelną. Todėl šioje stadijoje gamybos kaštai tampa kainodaros

pagrindu.

32. Kainų slenksčių modelio esmė. Daugelis vartotojų prieš darydami pirkimo

sprendimą vertina ne vieną specifinę kainą, o tam tikrą jam priimtiną kainų

intervalą. Nustatomi aukštasis kainų slenkstis (aukščiausia kaina, kurią

pirkėjas pasiruošęs mokėti) ir žemasis (mažiausia kaina, kuri gali būti

sumokama neprarandant kokybės). 33. Tiesioginio klausimo metodas. Paskirtis-

išsiaiškinti pirkėjų aukštąjį ir žemąjį kainų slenksčius. Vartotojams

pateikiami klausimai: kokia yra minimali kaina, t.y., žemiau kokios kainos

jis rimtai suabejos prekės kokybe, ir kokia yra maximali kaina, t.y., ar

verta tiek mokėti.

34. Tiesioginio klausimo metodo trūkumai. a)gali sukelti neigiamą

reakciją,nes respondentai atsakydami į tiesioginio pobūdžio klausimus

galvos, kad jų įvardijamos kainos yra per žemos ar per aukštos,todėl

atsakymai gali būti neobjektyvus. b)metodas suteikia tik labai ribotą kiekį

informacijos,kad būtų galima pagal maksimalų teigiamų reakcijų skaičių

nustatyti priimtiniausią kainą pirkėjui.

35. Jautrumo kainai matavimo metodo esmė. Šis metodas naudojamas pirkėjo

apklausai praplečiant pateikiamų klausimų ratą: a) kokiai kainai esant

pirkėjas susimąstys, kad produktas pigus ir jo kokybė kelia abejonių. b)

kokiai kainai esant pirkėjas galvos, kad produktas nebrangus ir jo kokybė

neabejojame. c) kokiai kainai esant pirkėjas galvoja, kad produktas

brangus,bet jį verta pirkti dėl kokybės. d) kokiai kainai esant pirkėjas

galvoja, kad produktas brangus ir jo neverta pirkti nepaisant kokybės.

36. Kainų kategorizavimo metodo esmė. Šiuo metodu siekiama nustatyti

pirkėjams priimtinas kainas ir kainų slenksčius surūšiuojant tam tikra

kainų seka į mažesnes grupes, vad. kategorijomis, pagal suvokiamą šių kainų

panašumą arba nepanašumą.Privalumas: besąlygiškai neapibrėžia vienintelių

priimtinų kainos ribų.Be to respondentams yra pateikiamas klausimas, kuriuo

prašoma nurodyti labiausiai priimtinas kainas,leidžia pagrįstai nustatyti

ar egzistuoja viena kaina, išsiskiriant kaip geriausio gaminio ar paslaugos

kaina.Šis metodas leidžia patiems respondentams sudaryti nuosavą kategorijų

sistemą, savitą tiek kategorijų skaičiumi,tiek tų kategorijų pločiu.Todėl

galima tikėtis,kad tokia rezultatų skalė atspindės tikrąjį vartotojų

suvokimą apie produkto kainą.

37. Kainų rūšys. fiksuotos kainos; kontrakto; biržų; pasaulinės; loko;

zoninė; dempingo; pariteto; tikslinė; informacinės; intervencinės;

limituotos; transferinės; vartotojo; kainos “nuimančios grietinėlę”;

keistos; taškų; linijinės; sezoninės; galutinės; neto; daugialypės;

reklaminės; bazinės.

38. Fiksuota kaina. Tai tvirtai nustatyta kaina,kurios negalima nei

sumažinti, nei padidinti. Kartais kontrakte gali būti numatyta,kad fiksuota

kaina gali keistis prekių pristatymo metu.Dažniausiai leidžiama keisti 3-5

proc. nuo fiksuotos kainos.

39. Dempingo kkaina. Tai eksporto kaina, kai ji mažesnė negu eksportuotojo

šalies vidaus rinkoje 20 arba 8 proc. už pasaulinę kainą. Procentai gali

būti numatyti ir kitokie. Užfiksavus dempingo kainą pagal antidempingo

įstatymą prekė turi grįžti į savo šalį tokia pat kaina kaip ir eksporto

šalyje.Antidempingas neleidžia žlugdyti silpnesniųjų valstybių gamybos.

40. Pariteto kaina. Kai galima keisti savo produkciją į atitinkamą kiekį

kitos produkcijos.

41. Intervencinės kainos. Nustatomos ES šalyse, pagal kurias iš gamintojų

superkama produkcija.Šios kainos yra kaip garantas produkcijos

gamintojams,nes jei kaina nukrinta žemiau, produkcija realizuojama pagal

anksčiau nustatytas kainas, nepriklausomai nuo padėties rinkoje.

42. Transferinė kaina. Taikoma atsiskaitant tarp įmonių priklausančių tai

pačiai korporacijai.Tai daugiau vidinė kaina.

43. Vartotojo kaina. Tai prekės įsigijimo kaina su pristatymo antkainiu,

taros, sandėliavimo ir kt. išlaidomis susijusiomis su prekės įsigijimu.

44. Keistos kainos. Nustatomos litais ir centais artimais litui (5,99 Lt).

45. Galutinė kaina. Tai kaina, kurią moka vartotojas-pirkėjas.

46. Kumuliacinė (kaupiamoji) nuolaida. Dar vadinama kiekybinė. Jos

priklauso nuo metinių užsakymų dydžio, bet nepriklauso nuo pavienio pirkimo

dydžio.Ji palanki stambiems pirkėjams.

47. Nekumuliacinė nuolaida. Priklauso nuo vienkartinio užsakymo dydžio –

kuo didesnis užsakymas, tuo didesnė nuolaida.

48. Apyvartos (boninė) nuolaida. Nuolaida daroma nuolatiniams klientams

pagal nupirktų prekių apimtį per nustatytą laikotarpį.Jos daromos stambiems

didmeninės prekybos pastoviems partneriams (6-8 proc. nuo apyvartos).

49. Centinė nuolaida. Skatinanti realizavimą. Suteikiama pirkėjui

nubraukiant centus.

50. Dekortas. Yra prekių kainos nuolaida pagal jos kokybę.Jei prekės

neatitinka standarto

ir yra blogesnės kokybės arba jų gauta mažiau negu

numatyta kontrakte, tada atitinkamai tokių prekių kainos yra mažinamos.

Šiuo atveju kontrakte reikia numatyti dėl kokių konkrečių defektų kaina bus

sumažinama tam, kad išvengti nesutarimų ir nesusipratimų.

51. Nuolaida apmokant grynais. Nuolaidą paprastai sudaro apie 2 proc.prekių

kainos.Jei sumokama per 10 dienų-20 proc.kainos, o likusi suma sumokama per

1 mėn.

52. Uždaros nuolaidos. Taikomos tarp partnerių vykdančius specialius

susitarimus, taip pat specialius vyriausybės nutarimus,kurie yra

neskelbiami.

53. Skonto nuolaida. Daroma dėl greito apmokėjimo.Jei apmokama per 10 dienų

– nuolaida 3-5 proc.,jei per 220 dienų – 2 proc.,iki 30 dienų – 0,5 arba

visai nėra.

54. Grandininė nuolaida. Gali būti bendra įvairių nuolaidų derinių

procentinė išraiška nuo prekės kainos.

55. Kainų strategijos. Jų gali būti daug ir įvairių.Dažniausiai naudojamos

tokios: 1) ”grietinėlės nugriebimo”; 2)skverbimosi; 3) kainos ir kokybės;

4) orientuotos į konkurentus; 5) lanksčiosios kainodaros strategija.

56. Nugriebimo strategija. Kai naujai prekei nustatoma aukšta kaina ir kol

įmanoma iš to stengiamasi gauti maksimalios naudos.Ši strategija

dažniausiai taikoma naujoms prekėms arba įėjus į naujas geografines

sritis.Ypač gerai tinka, kai pateikiama prekė,kuri itin gerai tenkina

vartotojų pporeikius, tuomet vartotojai siekia įsigyti prekes,kad ir kokia

aukšta būtų kaina.Pirmiausia,rinkos dalis apima tuos segmentus,kurių

pirkėjai nėra labai jautrūs kainai. Taip pat atsižvelgiama,ar konkurentai

neturi galimybės lengvai prasiskverbti į rinką ir sumažinti kainą.

“Nugriebus grietinėlę” įmonė pradeda mažinti kainą,tuo pačiu išplėsdama

pirkėjų ratą.

57. Skverbimosi strategijos eesmė. Nustačius nedidelę kainą,siekiama įeiti į

rinką arba išplėsti jos dalį.Kai kurios įmonės vietoj to,kad nustatyti

dideles kainas ir užimti nedidelius, bet pelningus rinkos segmentus,

nustato mažas naujų prekių kainas ir greitai stengiasi prasiskverbti į

rinką,pritraukti kuo daugiau vartotojų, užimti didelę rinkos dalį.Mažos

kainos tinkamos tuomet, kai vartotojai jautriai reaguoja į kainas.Naudojant

šią strategiją įmonei gali iškilti problemų,kai rinka pasirodo mažesnė negu

tikėtasi arba kai nepavyksta užimti pakankamai didelės rinkos dalies.Šiuo

atveju lieka galimybė didinti ją arba mažinti.Mažinant – mažėja

pelnas;didinant sulaukiama neigiamos vartotojų reakcijos.Kad to išvengti

stengiamasi pardavimą didinti kitomis marketingo priemonėmis

(reklama,asmeninis pardavimas).

58. Kainos ir kokybės strategijos esmė. Nustatydama kainą įmonė turi

žinoti, kokią kainos ir kokybės poziciją užima prekė.Galimi 9 variantai:

kaina aukšta – kokybė aukšta; kaina aukšta – kokybė vidutinė; kaina aukšta

– kokybė žema; kaina vidutinė – kokybė aukšta; kaina vidutinė – kokybė

vidutinė; kaina vidutinė – kokybė žema; kaina žema – kokybė aukšta; kaina

žema – kokybė vidutinė; kaina žema – kokybė žema.

59. Į konkurentus orientuota strategija. Kai kurios įmonės nustato savo

prekės kainą žemesnę negu artimiausio konkurento. Joms atrodo,kad mažesnė

kaina pritrauks daugiau vartotojų,tačiau dažnai pasitaiko taip,kad

vartotojas tokių prekių nevertina kaip konkuruojančių analogų.Įmonė

taikydama šią strategiją turi numatyti visus galimus konkurentų

atsakomuosius veiksmus.Reaguojant į konkurentų kainų pasikeitimus, įmonė

privalo užduoti klausimus: * kodėl konkurentai pakeitė kainą; * ar tai buvo

padaryta norint užimti didesnę rinkos ddalį,kad prisitaikyti prie kintančių

kainų; * ar konkurentų kainų pasikeitimas laikinas ar visam laikui; * kaip

tai atsilieps mūsų įmonės pelnui ir užimamai rinkos daliai, jei ji nesiims

kitų priemonių; * ar kitos įmonės į tai reaguos; * kokia būtų konkurentų ir

kitų įmonių reakcija.

60. Kainų diferencijavimo atvejai. 1) Kainų diferencijavimas siekiant

paklausos didėjimo,

2) Kainų diferencijavimas siekiant trumpalaikio turto apyvartumo, 3) Kainų

diferencijavimas valdant paskirstymo funkcionalumą.

61. Kainų diferencijavimo taikymo sritys. 1) Kainų diferencijavimas

paskirstymo kanalams; 2) kainų diferencijavimas vartotojams mažmeninėje

prekyboje.

62. Kaip prognozuojamos kainos. Kainos prognozuojamos taip: remiantis

įvairiais rodikliais nustatančiais rinkas ir įvairius kitus ciklinio ar

neciklinio pobūdžio veiksnių pakitimus, įvertinamas kainų kitimas

prognozuojamu laikotarpiu.Sudaryti prognozę sudėtinga ir sunku.

Dabartinėmis sąlygomis paklausos sudedamųjų dalių raidos tendencijos

greitai kinta,t.y. anksčiau buvęs veiksnių nustatančių kainų dinamiką

tarpusavio ryšys ateityje gali būti visai kitoks. Prognozės rengimą

apsunkina ir tai,kad sudėtinga gauti išsamią,patikimą informaciją.

62. Kaip prognozuojamos kainos? Prognozė įvertina galimą kainų kitimą,

priklausomai nuo to ar kaina didėja ar mažėja, keičiasi ir prekės

realizavimo ar pirkimo taktika. Kainos prognozuojamos remiantis

įv.rodikliais nustatančiais rinkos ir įv. kitus ciklinio ar ne ciklinio

pobūdžio veiksnių pakitimus, įvertinamas kainų kitimas prognozuojamu

laikotarpiu.

63. Pradinė info kainoms prognozuoti trūkumai: 1.kiekiniai ir vertiniai

prekės realizavimo duomenys ne visada yra pakankamai tikslūs;

2.įv.ekonominiai veiksniai naudojami sudarant prognozę taip pat dažnai

pateikiami nepakankamai detalizuoti ir pavėluoti; 3.konkrečių šakų duomenys

dažnai yra pasenę ir nepalyginami.

64. Kainų prognozavimo metodai: 1.ekstropoliacijos-naudojamas sudarant

svarbiausių rodiklių, apibūdinančių rinkos konjunktūrą praėjusiu

laikotarpiu, statistines eilutes.; 2.ekspertiniai vertinimai-remiasi

specialistų patirtimi, žiniomis ir intuicija.; 3.ekonominiai-matematiniai

vertinimai . Viena iš svarbiausių šio metodo sėkmės prielaidų yra tokių

rodiklių parinkimas, kurie turėjo įtaką kainų dinamikai ne tik praeityje

bet ir turės ateity; 4.įv.minėtų metodų deriniai-norint įvertinti

perspektyvesnius gamybinius kaštus ir ilgo gamybos ciklo techniškai

sudėtingų gaminių kainas galima remtis esamo momento kaštų duomenimis, juos

koreguojant prognozuojamu infliacijos tempu.

65. Valst.kainų reguliavimo ilgalaik.tikslai: Tai vyriausybės turimų

teisinių ir materialinių galimybių panaudojimas siekiant stabilizuoti ar

pakeisti kainų lygį ir proporcijas. Tikslai: sustabdyti infliacinį kainų

augimą dėl galimo pinigų nuvertėjimo; pašalinti kainų disproporcijas

konkrečioms prekėms ir paslaugoms;siekti, kad DU nedidėtų proporcingai

kainų kitimui; teikti valstybei kontroliamajai gamybai subsidijas; padėti

tarp.ryšiams; perskirstyti nacionalines pajamas; spręsto ekonom.,soc.

problemas.

66. Kokiais būdais valstybė gali reguliuoti kainas rinkoje?1. ekonominiu-

reguliuojant rinkoje paklausos ir pasiūlos santykį. 2.administraciniu-

tiesiogiai keičiant ar stabilizuojant kainas. Svarbus veiksnys reguliuojant

kainas yra emisinė politika, nukreipta į pinigų kiekio cirkuliacijoje

apribojimą, kuriuo politika veikia kainas mažindama bendrą paklausą.

67. Ekonominio valstybės kainų reguliavimo esmė: reguliuojant rinkoje

paklausos ir pasiūlos santykį.

68. Administracinio valst.kainų regul.esmė: tiesiogiai keičiant ar

stabilizuojant kainas. Reguliavimą atlieka spec.valstybiniai organai

remdamiesi galiojančiais įstatymais, vyriausybės nutarimais bei

konkrečiomis ek ir soc sąlygomis.

69. Svarbiausi valst.kainų regul.trūkumai:

1. adm.kainų reguliavimas pažeidžia laisvos konkurencijos principą, kuris

yra svarb.rinkos raidos elementas, adm.kainodaros sąlygomis gamintojai ir

vartotojai negali laisvai manevruoti kaina, nes ją apibrėžia valst.organai.

Gamintojas ir vartotojas negali laisvai apsikeisti produkcija, nes

reguliuojamas pagr.mainų elementas – kaina. 2.adm.būdu reguliuojamos kainos

paprastai atitrūksta nuo realių rinkos sąlygų, nes jas nustatant valstybė

arba nenori, arba negali atsižvelgti į vid.rinkoje veikiančius veiksnius,

jei jie prieštarauja valstybės ekonom. arba kainų politikai. 3 adm kainų

regul-mas vidaus rinkos kainas atitraukia nuo pasaulinių, tai apsunkina

šalies dalyvavimą tarptaut.mainuose. 70. Kas yra kontraktas? yra

pagr.dokumentas, kuris reguliuoja ek.santykius ir nuo to, kaip jis

sudarytas priklauso požiūris į partnerį, jo prestižas. Gerai parengta

sutartis leidžia išvengti nereikalingų ginčų, nesusipratimų tarp

kontrahentų. 71. Koks kontrakto sudarymo tikslas? Norint sudaryti kontraktą

būtina suderinti kas bus jo subjektas, kas objektas. Subjektas nusako

veiksmų arba operacijų rūšį, objektas-tai daiktines ir materialinės

priemonės, kurias reikia parduoti ir t.t. 72. Kokia kontrakto sudarymo

esmė. kontraktas suteikia jį pasirašiusioms šalims tam tikras teises ir

pareigas. 73. Kontrakto subjektas-fiziniai ir jurid.asmenys.

74. Kontrakto objektas-tai daiktinės ir materialinės priemonės, kurias

reikia parduoti, perduoti, dovanoti ir/ar neturintis teisės liečiančios ir

sudarančios kontrakto operacijos esmę. Komercinių operacijų objektas yra

produkcija, paslaugos, gamybinio ir mokslinio-techninio bendradarbiavimo

rezultatai, kurie realizuojant įgavo prekės formą, prekių pavadinimai

nusakant jų pagr.charakteristikos. 75. Laikoma, kad kontraktas sudarytas,

kai šalys tarpusavyje susitaria dėl visų svarbiausių jo sąlygų: (remiantis

šiomis taisyklėmis: valios išreiškimo, išsiuntimo, priėmimo, atpažinimo).

76. Kurios šalies teise vadovaujasi kontrahentai? 77. Kas yra

kontrahentas?Kontrakto šalys. 78. Kuo remiasi LR kontraktų sudarymo

teisė?Remiasi LR civiliniu kodeksu, prekybos

įstatymu, komercinio arbitražo

įstatymu, viešųjų pirkimų įst,, konkursų organizavimo nuostatais,

kt.teisiniais norminiais aktais.

79. Vienos konvencijos, pasirašytos 1980m. tikslai: Nors Vienos Konvencija

priimta buvo 1980 m., bet įsigaliojo tik nuo 1988 m. sausio 1 d. Vienos

Konvencija yra vieningų normų, reguliuojančių tarptautinės prekybos

santykius, sistema. Ji padeda vienodai suprasti ir vertinti atskirų šalių

teises ir pareigas, nurodytas tarptautinėse pirkimo – pardavimo sutartyse.

Ji taikoma sudarant prekių pirkimo – pardavimo sutartis tarp šalių, kurių

komercinės įmonės yra skirtingose valstybėse. Konvencija reguliuoja

tarptautinių prekių pirkimo – pardavimo sutarčių sudarymą ir jų vykdymą.

80. GGATT tikslas: 1947 m. įkurta Tarpvyriausybinė org-ja, kuri buvo kaip

pasaulinis forumas daugiašalių derybų muitų ir prekybos tarifų barjero

mažinimo klausimais; 1995 m. perorganizuota į Pasaulio prekybos org-ją.

81. Oferta –pasiūlymas sudaryti sutartį-siūlymas vienam ar keliems

konkretiems asmenims, kai nurodomos sutarčiai sudaryti būtinos sąlygos,

jeigu jos yra pakankamai apibrėžtos ir išreiškia pasiūliusio asmens

įsipareigojimus. Pasiūlymas sudaryti sutartį yra pakankamai apibrėžtas,

jeigu jame nurodytos prekės ir tiesiogiai ar netiesiogiai nustatytas jų

kiekis bei kaina arba numatoma jų nustatymo tvarka. Pasiūl.sudaruti

sutartį, skirtas nenustatytiems asmenims, laikomas tiktai kvietimu

pareikšti ofertą, jeigu siūlantis tiesiogiai nenumato ko kita.

O.įsigalioja, kai ją gauna ofertoje nurodytas asmuo. Oferta – rašytinis,

žodinis ar išplaukiantis iš elgesio pranešimas apie norą sudaryti teisinę

sutartį, iš kurio sąlygų aišku, kad sutartis bus sudaryta, kai tik asmuo,

kuriam adresuota oferta priims ją (akceptuos).

82. Paprastoji oferta ggali būti išsiųsta daugeliui įmonių ir gali būti

atšaukta.

83. Tvirtoji oferta duodama nustatytas subjektui ir negali būti atšaukta.

84. Išvardinkite, kokius žinote prekinius dok.:1. Sąskaita-

pagr.atsiskaitymo dok., kuriame nurodoma pardavėjo, pirkėjo pav.,

atsiskaitymo ir transportavimo dokumentų Nr., prekės atkrovimo ir paskyrimo

vieta pgl bazines tiekimo sąlygas, pilna prekių pavad., kiekis, kaina,

bendra suma, prekių pristatymo sąlygos , įpakavimas, kokybė. 2.sąskaita-

faktūra-įšrašoma pirkėjui priėmus prekes.3. sąskaita specifikacija-

išrašoma, kai į parduodamų prekių siuntą įeina įvairios prekės. Joje

nurodoma prekių vieneto kainą pagal jų rūšį, atskiros rūšies prekių suma ir

bendra siuntos suma. 4.sąskaita proforma; 5.specifikacija; 6.įpakavimo

lapas; 7.kokybės sertifikatas; 8.garantinis įsipareigojimas.

85. Išvardinkite, kokius žinote transportavimo dokumentus: konosamentai,

važtaraščiai, prekių priėmimo perdavimo aktai, saugojimo ir sandėliavimo

pažymėjimai.

86. Išv., muitinės dok.: muitinės deklaracijos, exporto-importo licenzijos,

prekių kilmės sertifikatai-nustatytos formos prekių identifikavimo dok.,

krovinių lydraščiai-įrašyta info tranzito vykdytojui ir kkt.

87. Išv.pagr.atsiskaitymo už prekes formas: Atsiskaitymas čekiais,

vekseliais; ats.bankui pervedimu, akredityvais, inkaso, grynaisiais,

konsignacija, apmokėjimas dalimis, atidėtas atsiskaitymas, išankstinis

apmokėjimas, avansiniai apmokė., atsiskaitymai kortelėmis.

88. Kas yra čekis? Vert.popierius-tam tikra teisine forma sudarytas čekio

davėjo pavedimas bankui, kad jis besąlygiškai išmokėtų arba apmokėtų jame

įrašytą pinigų sumą. Rūšys: riboti, atsiskaitomieji, bankų, euročekiai,

kelionių čekiai.

89. Kas yra vekselis? Yra finansinis vert.popierius-dokumentas, kuriuo

išrašantis jį asmuo besąlygiškai įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai

sumokėti tam tikrą kredito sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba tai

padaryti paveda kitam. Vekselis gali būti paprastasis ir trata.

90. Dokumento akreditavimo esmė: Dokumentinis akreditavimas-tai viena

labiausiai paplitusių tarp prekybos atsiskaitymo formų, pagal pardavėjo

rinką atsiskaitymo formos išdėstomos tokia rizikos mažėjimo tvarka:

mokėjimo pavedimas; čekis, vekselis, dok.inkaso, dok. akreditavimas,

išankstinis apmokėjimas.

91. Išv.akredityvų rūšis: Atsiskaitymas akredityvais –akredityvas-tai tam

tikros sumos rezervavimas akredityvą atidariusiame banke. Tai yra banko

sąskaita, kuri atidaroma pirkėjo pavedimu pardavėjui jį aptarnaujančiame

banke. Yra tokio rūšys; dokumentinis, atšaukiamas, neatšaukiamas,

laiduotas, rezervinis, švarus, pateikiamasis, diskontavimo, su avansu,

automatiškai atnaujinamas akredityvas.

92. Atsiskaitymų inkaso esmė-atsiskaitymai vykdomi dalyvaujant ir

tarpininkaujant exportuotojo ir importotojo bankams. Exportuotojas pateikęs

prekes perduoda inkasuojančiam savo šalies bankui prekinius atsiskaitymo

dok.pagal kontrakto sąlygas ir persiunčia mokėtojo bankui. Jei dok.atitinka

kontrakto sąlygas, importuotojas akceptuoja duodamas sutikimą apmokėti už

pateiktą siuntą.

93. Kreditų tipai: Kreditas masiniam exportuotojui; ilg.kreditai;

lombardinis kr.; kreditinės linijos

94. Kokią informaciją paprastai apima užsakymo sąlygos? Užsakymo sąlygose

surašomi techniniai-ekonominiai rodikliai, kuriuos turi įvykdyti užsakymo

atlikėjas. Užsakymo sąlygos apima tokią info: užsakymo produkto arba darbų

charakteristika; bendri užsakymo reikalavimai; ypatingi užsakymo

reikalavimai; garantinio įnašo mokėjimo sąlygos; užsakymo atlikimo

terminai; kontrakto kainos nustatymo būdai; užsakymo atlikimo projektas;

kontrakto išskaidymas į atskirus elementus ir kt. Taip pat nurodomi punktai

arba rodikliai, dėl kurių vyko konkursas arba derybos. Pvz: kontrakto

kainos dydis, rangovo pelno dydis, užsakymo atlikimo trukmė, darbų atlikimo

organizavimo būdai ir pan.

95. Atviro konkurso esmė. Atvirą konkursą paprastai užsakovas organizuoja

tada, kai jis užsako pagaminti standartinę produkciją. Tam, kad pagamintų

šią produkciją, iš rangovo nereikalaujama atlikti didelės techninės

užsakymo analizės.

96. Atviro konkurso etapai. Užsakovas, numatęs organizuoti konkursą,

parengia ir viešai paskelbia bendro pobūdžio pranešimą apie organizuojamą

konkursą. Pranešimai išsiunčiami įmonėms dalyvauti konkurse kontraktui

gauti. Pranešime nurodomos techninės ekonominės užsakymo sąlygos, konkurso

rengimo vieta, laikas.Po pranešimo rangovai, nutarę dalyvauti, gauna

užsakymo sąlygas. Remdamiesi jomis, rangovai pateikia pasiūlymus užsakymui

atlikti užsakovo nustatyta forma. Pasiūlymai pateikiami raštu uždara forma.

Užsakovas išsirenka rangovą, pasiūliusį geriausią variantą. Užsakovo

pasirinkimą gali nulemti: minimali kaina, kuo palankesnės mokėjimo sąlygos,

kuo trumpesni atlikimo terminai. Pranešama pasirinktam rangovui raštu, kad

jo pasiūlymas priimtas.

97. Atviro konkurso privalumai. Leidžia pasinaudoti rangovų konkurencija ir

taip pasirinkti sau naudingiausią pasiūlymą; čia paprastai vyksta didelė

konkurencija, todėl šiuo būdu sudaryti kontraktams būdingos palyginti

mažesnės kainos; jų organizavimo paprastumas, palyginti su uždaraisiais

konkursais ir tiesioginėmis derybomis. 99. Uždaro konkurso esmė.Čia

dalyvauja tik užsakovų pakviestos įmonės, o ne visos norinčios.

Užd.konkursas paprastai organizuojamas, kai: užsakymas nedidelis; darbams

nereikia ypatingos kompetencijos; užsakymas yra specifinis ir darbus gali

atlikti tik ribotas rangovų skaičius.

100. Uždaro konkurso etapai. 1)užsakovas įvertina pasiūlymus, taip

sumažindamas pretendentų kontraktui gauti skaičių. Tai vyksta tokiu

nuoseklumu: išsiunčiamas pranešimas potencialiems rangovams, viešai

neskelbiamas arba skelbia viešai spaudoje. Apsisprendę rangovai teikia

pasiūlymus. Užsakovas juos įvertinęs išsirenka vieną. 2)užsakovas

tiesiogiai derasi su rangovu. Po šių derybų galutinai suderinamos užsakymo

atlikimo sąlygos, ir tarp šalių pasirašomas kontraktas.

101. Uždaro konkurso privalumai. Užsakovui uždaram konkursui rengti reikia

palyginti mažiau išlaidų, nes reikia mažiau pasiūlymų įvertinti. Rangovui

taip pat reikia mažiau išlaidų, nes šiuo atveju pateikiamas palyginti

mažesnis pasiūlymas užsakymui gauti.

102. Uždaro konkurso trūkumai. Nepašalina rangovų konkurencijos. Ji tik

labiau paslėpta negu atvirame konkurse. Čia daugiau pasireiškia ne kainų, o

mokslinio-techninio ir inžinerinio-gamybinio rangovų lygio konkurencija.

103. Tiesioginių derybų esmė. Naudojamos, kai yra techninė būtinybė, kai

užsakymui atlikti rangovas turi turėti ypatingą techninį patyrimą ir

žinias, (o tokių tinkamų siauros specializacijos rangovų tėra nedaug) arba

kai reikia kuo greičiau pradėti ir baigti užsakymą, arba kai analogiškas

kontraktas atiduodamas vienam tam pačiam rangovui. Be to, tiesiog.derybos

yra uždaro konkurso baigiamasis etapas.

105. INCOTERMS sąlygų tikslai. 1)nugalėti kliūtis, kurias sukuria skirtingų

kalbų vartojimas, nevienodos tradicijos ir sąlygos užsienio šalyse;

2)išvengti nevienodo tų pačių prekybos sąlygų traktavimo pasauliniu mastu

ir taip sumažinti ginčų, teisminių bylų skaičių ir dėl jų patiriamas

išlaidas ir eikvojamą laiką; 3)sukurti universalų žinyną, kuris būtų

priimtinas visoms pagrindinėms tarptautinėms finansinėms ir teisminėms

institucijoms; 4)skatinti tarptautinių prekybinių ryšių plėtojimą.

106. INCOTERMS sąlygų esmė. Jomis išreikštos pardavėjo ir pirkėjo pareigos,

susijusios su prekių pardavimu, perdavimu ir gabenimu. Jos turi svarbią

reikšmę įmonės apskaitoje. Jomis išreiškiamas rizikos, t.y., nuosavybės

teisių, perėjimo iš pardavėjo pirkėjui momentas.

107. Įsipareigojimai ir rizika pagal INCOTERMS taisyklių E grupę. Joje yra

viena sąlyga EXW, kuri reiškia, kad pardavėjas savo teritorijoje ar

sandėliuose sutartu laiku paruošia prekes išvežimui. Pirkėjas savo sąskaita

ir rizika turi pakrauti prekes į transporto

priemones, apdrausti krovinį,

sumokėti už jo transportavimą, pasirūpinti eksportui reikalingais dokais ir

sumokėti su tuo susijusias išlaidas. Rizika ir nuosavybės teisė iš

pardavėjo pirkėjui pereina pardavėjo teritorijoje, prieš pakraunant prekes

į transporto priemonę. Sudaromas aktas.

108. Įsipareigojimai ir rizika pagal INCOTERMS taisyklių F grupę. F grupėje

yra 3 sąlygos, pagal kurias pardavėjas įsipareigoja pristatyti prekes

pirkėjo nurodytam vežėjui. FCA- prekės pristatymas pirkėjo ekspeditoriui į

.(nurodoma kažkokia vieta).Rizika ir nuosavybės teisė iš pardavėjo

pirkėjui perėjo prekes perdavus vežėjui, kuris gali būti arba pirkėjo

atstovas, arba transporto kompanija. Vežėjas turi būtinai pasirašyti

krovinio priėmimo perdavimo aktą. FAS- apmokėta iki laiko, nurodomas

išsiuntimo uosto pavadinimas. Esant šiai sąlygai, rizika ir nuosavybė iš

pardavėjo pirkėjui pereina krovinio peravimo metu. FOB- apmokėtas

transportavimas iki laivo ir pakrovimas į laivą. Rizika ir nuosavybės teisė

iš pardavėjo pirkėjui pereina prekes pakrovus į laivą. Pasirašomas priėmimo

pardavimo aktas.

109. Įsipareigojimai ir rizika pagal INCOTERMS taisyklių C grupę. 4

sąlygos. Pagal jas pardavėjas įsipareigoja pasamdyti vežėją, bet neprisiima

atsakomybės dėl galimo prekių praradimo ar apgadinimo jas transportuojant.

Taip pat pardavėjas nekompensuoja jokių išlaidų po prekių perdavimo

vežėjui.CFR- kaina ir kkrovinys; CPT- už transportavimą sumokėta iki..(tam

tikros vietos); CIF- kaina, draudimas ir transportavimas, paskirties uosto

vieta; CIP- už transportavimą ir draudimą sumokėta iki.. (paskirties

vietos).

110. Įsipareigojimai ir rizika pagal INCOTERMS taisyklių D grupę. Joje 5

sąlygos. Pagal jas pardavėjas įsipareigoja padengti visas išlaidas bei jam

tenka prekių pardavimo rizika iki nurodytos vietos. Dažniausiai tai būna

pirkėjo šalies teritorijoje arba pirkėjo įmonės padalinyje.DAF-prekės

pristatymas iki valstybės sienos; DES- parduota laive; DEQ- parduota

krantinėje; DDU- pristatyta, muitas nesumokėtas; DDP- pristatyta, muitas

sumokėtas.

111. Kokius pagrindinius momentus apima kiekviena INCOTERMS sąlyga? Apima

pirkėjo ir pardavėjo teises ir pareigas, rizikos (atsakomybės) ir kaštų

perdavimą ir pardavimą pirkėjui.

112. Galima išskirti tokias kontraktų rūšis: gamybos; finansiniai; lizingo;

faktoringo; for feitingo; know-how; komerciniai; kitos.

113. komerciniai kontraktai g.b:pirkimo-pardavimo;importo-

eksporto;barterio; komiso; konsignacijos;klizingo ; paskirstymo;

tarpininkavimo; kiti. Komerc. kontraktai g.b. skirstomi pagal apmokėjimo

sąlygas: pinigais; prekėmis; mišria forma.

114. Yra skirstomos tokios pirkimo-pardavimo kontraktų rūšys:

1)vienakartinio teikimo;(tai išankstinis susitarimas,numato prekių kiekio

pateikimą tam tikrai datai.Vienkartinio kontrakto rūšys:su trumpais tiekimo

terminais;-//-su ilgal.;) 2)kontraktai periodiniais teikimais;(numato

reguliarų tam tikro prekių kiekio tiekimą per tam tikrą kontrakto sąlygose

numastytą laikotarpį, kuris g.b.ir trumpalaikis(iki1metų),ir ilgal.

3)kontraktai komplektiniams įrenginiams teikti.(Jie skiriasi savo

įvairove,sudėtingų turiniu,daugybe skirtingų kontrakto sąlygų, pirkėjų ir

pardavėjų įsipareigojimų formulavimas.

115. Kontraktą paprastai sudaro:1)preambulė;2)kontrakto objektas;3)prekės

kokybės nustatymo būdas;4)kaina ir bendra kontrakto suma;5)prekių

pristatymo terminas;6)mokėjimo sąlygos;7)prekių įpakavimas ir

markiravimas;8)pardavėjo garantijos ir sankcijos; 9)draudimas;

10)arbitražas; 11)fors mažorinė sąlyga (nenugalimos jėgos

aplinkybės)12)kt.sąlygos

116. Faktoringas – tai operacija,kurios metu yra parduodami tam tikros įm.

debitoriniai įsiskolinimai. Faktoringo pagrindą sudaro teikėjo mokestinių

reikalavimų perleidimas faktoringo įmonei. Faktoringu yra vadinamas

pirkėjų skolų pardavimas faktoringo kompanijai su nedidele nuolaida.

Faktoringo operacijų privalumai:

1) padidiną įm likvidumą; 2)sumažina įm. finansinę riziką, o tai didina

konkurencingumą ir prestižę.

117. Forfeitingas – yra prekybos finansavimo būdas, t.y. nepadengtų

įsiskolinimų pirkimas ir pardavimas, Tai labai lanksti paslauga ir ji

pritaikoma ir modifikuojama tam, kad geriausia patenkinti eksportotojo

poreikius. Kai jis gauna apmokėjimą už savo prekes greitai po jų

pristatymo. Tai dažniausiai būna vekselių komplektai. Taigi pardavėjas

vietoj pinigų gauna skolinę pasižadėjimą sumokėti tam tikrą pinigų sumą

nurodyta laiku. Pardavėjas, gavęs vekselių komplektą parduoda jį bankui

arba specialiai forfeitingo kompanijai be teisės jį išpirkti ir taip gauna

grynuosius pinigus sandorio pradžioje. Šio atvėju bankas arba forfeitingo

kompanija prisiima įsipareigojimą apmokėti vekselį. Forfeitingo pranašumai:

1)pagreitina kapitalo apyvartą; 2)išlaisvina nuo nemokumo ir rizikos;

3)nesusidaro didelių debitorinių įsiskolinimų;

4) apsaugo nuo palūkanų normos rizikos.

118. Kliringas – tai atsiskaitymų be grynųjų pinigų sistema, kurios

pagrindas yra abipusių įsipareigojimų ir reikalavimų užskaitymas. Ši

sistema sumažina bankų poreikį gryniesiems pinigams. Atsiskaitymai bankuose

g.b. organizuojami keliais būdais: 1) sumos už liekvieną kontraktą

padedamos atskirai; 2) bankai per dieną kaupia klientų įsipareigojimus ir

reikalavimus sumos atskirai.

119. Lizingo sutartimi priemonės savininkas perduoda nuomininkui teisę ja

naudotis apibrėžtą laikotarpį už tam tikrą mokestį. Paprastai lizingo

sutartis(priešingai nei nuomos)negali būti nutraukta, peržiūrėta ar

pakeista.Tuo garantuojamas savininkui investuotų lėšų į nuomojamą turtą

susigrąžinimas.

120. Know-How kontraktai tarptautinėje praktikoje yra suprantamos kaip

naujos techninės žinios, inovacijos ir patirtis. Prie Know-How priskiriami

techniniai sprendimai, padaryti naujų išradimų lygiai, bet dėl vienų ar

kt. priežasčių ….užpatentuoti.

121. Konsignacija – tai tokia importo ar eksporto forma, kai prekės

pateikiamos realizuoti rinkoje, o atsiskaitima už jas

realizavus.Konsignacijos sąlygomis konsignantas(arba eksportotojasar

pardavėjas) pateikia prekes į konsignatoriaus rinką jas realizuoti už jas

nesumokėjus. Nerealizuotas prekes konsignantas turi teisę susigrąžinti.

122. Prekybos barterinių mainų pagrindu esmė ta, kad prekių arba paslaugų

pirkėjas atsiskaito su pardavėju ne pinigais, o kitu turtu ar paslaugomis.

Tokie prekybiniai santykiai įforminami barteriniu kontraktu. Pagal tokį

kontraktą kiekviena šalis tampa ir pirkėja ir pardavėja.

123. Tai išankstinis 2 asmenų- pirkėjo ir pardavėjo – sutartis pirkti arba

parduoti kapitalą būsimu laiku, sandorį pasirašant sutarta kaina. Tokia

sutartis įsipareigoja abi šalis.Jei esate sandorio pirkėjas, jūs

įsipareigojate nupirkti ateityje tam tikrą prekių kiekį nustatytomis

kainomis.Jei esate ateities sandorio pardavėjas , jūs įsipareigojate teikti

ateityje tam tikrą sutartų prekių kiekį nustatytomis kainomis. Jus esate

sandorio pirkėjas, jus tikitės, kad kainos kils,ir sutinkate pirkti šios

dienos kainomis.Jei esate pardavėjas, jūs manote, kad kainos kris, ir taip

pat sutinkate sandorį pasirašyti šios dienos kainomis.

115. Kontrakto turinys. Preambulė, kontrakto objektas, prekės kokybės

nustatymo būdas, kaina ir bendra kontrakto suma, prekių pristatymo

terminai, mokėjimo sąlygos, prekių įpakavimas ir markiravimas, pardavėjo

garantijos ir sankcijos, draudimas, arbitražas, fors mažorinė išlyga arba

negalimos jėgos aplinkybės, kitos sąlygos.