Kapitalas

7Valst. politika t.b. aktyvi. Be išvardintų finansavimo formų yra venčiūrinis finansavimas (finansuojamos rizikingos technologijos). Tokio fin. tikslas ne tik gauti pelną, bet ir išbandymui: venčiur finan atliekamas tokiais etapais: 1. finans ideja, moksl tyrimai, darbai;2. finans augimo finansavimas, produktai turi pasižymėti šviežumu.

Dabar fin aprūpinime sudaro fin- rezerv fondų sudarymas. Jie g.b. kaupiami 3 metodais: biudžetiniais ( valst fin rezerv fondai), atskaitymo metodai ( įm atskaito nuo pelno), draudimo metodu ( draud org-jos fin fondai). Visų fin rezerv fondų dydis nnustatomas normatyvais. Fin rezerv fondus efektyvu kaupti tik pas valstybę. Tokiu būdu padidėja valstybės galia.

7. PAGRINDINĖS FINANSAVIMO TAISYKLĖS

Jos nusako, kokiu santykiu t.b. padengtas išteklių poreikis. Yra vertikalaus ir horiz fin taisyklės. Tai buch bal įvertinimo taisyklės. Vert fin taisyklė nusako buch balanso pasyvo dalį, kokiu santykiu turim finansuotis nuosavu ir skolintu kapitalu. Horiz fin taisyklė nusako, kaip mes turim kredituotis, kokias turim pasirinkti fin formas trump ir ilg turtui. Tai auksinė balanso taisyklė, nusako fin politiką tarp turto ir fin fformų. Trump turtas t.b. finansuojamas trumpalaikiais kreditais, o ilg- ilgalaikiais. Trump kreditavimas paplitęs todėl, kad yra inflicija, nors ir pažabota. Šios dvi taisyklės yra teisingos priimant sprendimus. Jų pagalba galima įvertinti balansą, be tų taisyklių suabsoliutinti negalima.

8. FINANSINIS LIZINGAS KKAIP VERSLO FINANSAVIMO BŪDAS

Lizingą gali teikti lizing kontoros ir bankai. Lizing sutarčių nedaroma. V. valstybėse lizingas paplitęs. Per jį investuojama į verslą mln dolerių. Lizing sutartys suteikia verslininkui galimybę neturinčiam pinigų įsigyti būtiną įrangą. Kai bankas ar kontora nuperka tą įrangą, sudaroma sutartis ir pagal ją išnuomojama numatytam laikui. Verslininkas turi mokėti nuomą, todėl apseina be kredito. Pasibaigus lizing sutarčiai, sudaromos salygos vrslininkui įsigyti tą įrangą. Paėmus kreditą, procentus reikia mokėti iš karto, kurie būna dideli. Lizing operacijomis galėjo operuoti LAI bankas, tačiau nuspręsta, kad tai ne bankinė operacija. JAV lizingas atsirado mokesčiams sumažinti. Sumažinamas apmokestinamas pelnas dėl nuomos. Fin lizingas gali padėti bankui užsiauginti klientą.

9.FINANSAI IR JŲ SĄVEIKA SU KITOMIS EKONOMINĖMIS KATEGORIJOMIS

Visa, kas naudojama prekių ir paslaugų gamybai yyra ištekl arba resursai:darbas, žemė ir kapitalas. Kapitalas yra vienas iš gamybos veiksnių. Jis turi sąveikauti su darbu, kad galėtume pagaminti t.t. produktą. Galim sukurti produktą, kai darbo ir kap santykis 1:1; 1:2;1:3 ar pan. Trumpu laikotarpiu – kapit pastovus, o darbas keičiasi ( 1:1,1:2,1:3,1:4,1:5 ), tuomet l apribota verslo laisvė. Ilgu laikotarpiu – kai keičiamas ir darbas, ir kapitalas, bet proporcingai (2:2, 3:3, 4:4 ).

Ilgalaikė gamybos funkcija. Trumpu laikotarpiu veiks mažėjančių pajamų dėsnis, ilgu – gamybos mastas. Kapit g.b. ssuprastas kaip realus kapitalas fizine prasme ( mechanizmai, pastatai ). Kapit kuriamas gamyboje, tai sukurtas žmogaus produktas ( pastatyta gamykla, pvz.). Realia prasme gamyboje kap g.b. kaip paprastas ir sudėtingesnis ( laivai, o adata – paprastas kap). Kap g.b. skirtingai panaudotas ( automobiliams pagaminti, drabužiams siūti). Kapit sąvoka apima ir gamybos priemones, kurios nėra pritaikytos tenkinti tiesiogiai žmogaus poreikiams ( plienas). Norint gerai išsaugoti kapitalą, reikia atkreipti dėmesį į rinkos signalus: kainą ir gamybos mastą. Kapitalu orientuojamės į ateitį. Kapit f-ja garantuoti žmonių aprūpinimą pragyvenimo reikmėmis iki to laiko, kai prekės bus pagamintos ir išparduotos. Kap esmę sudarytų gamybos ir kaupimo procesas. Investicijų esmė praplečiama tada, kai atsisakome vartojimo šiandien, o siekiame didesnio vartojimo ateityje.

Yra finans ir žmogiškasis kapitalas. Fin – akcijos ir obligacijos, žmogišk – profesija, išsilavinimas, erudicija.

10.KAPITALO ESMĖ IR TAUPYMAS

K.T. priklauso nuo žmonių galėjimo ir noro aukoti einamąjį vartojimą. Galėjimą lemia šalies ekon būklė, valst fin politika, gamt išt apimtis, jų naudojimo efektyvumas ir k.t. Noras taupyti priklauso nuo įžvalgumo, kokia bus ateitis, valst ir asmeninis lygis, soc prestižas. Norint investuoti, reikia kapitalą taupyti. Kapit taupymas – būtina sąlyga investicijoms. Be sutaupyto kapitalo nėra ekon augimo. Kad būtų galima taupyti, ekon santaupos turi viršyti prekių, paslaugų suvartojimą. Rinkos eekon žmogus gali rinktis – taupyti, ar ne. Taupymas akcijų pavidalu Lietuvoje nėra pelningas, nes negaunami dividendai. Akcijos tuo pelningas būdas, kad neprarandami pinigai. Sėkmingas, jei atneštų dividendus. Kitas būdas – padėti į bankus. Laikoma, kad tai nėra rizikinga. Dar vienas būdas – taupyti laiką. Jis t.b. panaudotas kvalifikacijai kelti. Kapit taupymo negalima vertinti kaip tiesioginio kapit pasiūlos veiksnio. Taupymo rezultate žmonės išleidžia mažiau vartojimo prekėms. Krenta gamyb apimtys, sumažėja įmoninkų pajamos, nekyla šalies efektyvumas. Jei mažiau taupoma, perkamos vartojimo prekės. Tai išplečia šalies augimą. Per prekių pirkimą didėja gamyba, todėl mes galime daugiai pirkti.

11 bilietas. Pagrindinis (PT/PK) ir apyvartinis turtas (AT/AK), apyvartinio kapitalo valdymo ir finansavimo politika.

Pinigai, įdėti į PT ir AT sudaro kapitalą. PT – ilgalaikis turtas, naudojamas > nei 1 metams: žemė, pastatai, įrengimai ir kt. nekilnojamas turtas; nematerialus turtas: patentai, koncesijos, prekinis ženklas; transporto priemonės. Parodomas aktyvo daly. AT – trumpalaikis, < nei 1 metams: pinigai, rinkos VP, debitorinis įsiskolinimas, atsargos, iš anksto padarytos ir būsimos išlaidos. Parodomas aktyve. Kapitalo gamyba vyksta tada, kai investicijos dedamos į PT ir AT. Santykis tarp PK ir AK skirtingas prekybos ir gamybos įmonėje. Prekyboje reikia daugiau AK, gamyboje – PK. Įmonės naudojasi nuosavu ir skolintu AK. Nuosavas AK – llikutis, kuris susidaro iš einamųjų vertybių atėmus einamąsias skolas. Toks AK įgauna dirbančio kapitalo pavadinimą (working capital). AK einamosios vertybės – grynieji pinigai arba jų ekvivalentai (čekiai, vekseliai, elektroniniai pinigai). Einamosios skolos – tos, kurias reikia apmokėti šiemet (nuoma, elektra). AK valdymui reikalinga politika. Apie ją sprendžiame iš turto mokumo koef. AT ir jo mokumo koef. (12.400 : 800=15,5).

Kasa – trump.s turtas 12.400

Trump. įsiskolinimai 800

Nuosavas trump. turtas 11.600

Mokumo koeficientas 15,5

Iš viso įsiskolinimų 40.800

Savininkų nuosavybė 11.600

Iš to skaičiaus:

kapitalo akcijos 9.500

nepaskirstytas pelnas 2.100

Visas turtas 52.400

AK mokumas dar vertinamas kritinio įvertinimo koef. (AK – atsargos)/ trump. įsiskolinimų suma=kritinio įvertinimo koef. AK valdymo politika turi nustatyti, kiek reikia turėti AT. AT kaupiamas aukščiausiai realizacijos apimčiai. Planuodami AK poreikį turim atsižvelgti į veiksnius, kurie didina/mažina jo poreikį. Poreikių planavimas dinamiškas. Atsižvelgiam į sezoniškumą. AK turim turėti daugiausia ne kiekine, bet judėjimo prasme. Nejudantis kap. – paralyžius versle. AK valdymas priklauso nuo valstybės fin. politikos. Jų yra 3: 1) konservatyvi (nuolaidi) – pigūs kreditai, mažos palūk. normos, liberali kreditavimo politika, daug rinkos VP – atideda investavimą ateičiai; 2) nuosaiki – tarpinė padėtis; 3) agresyvi – dirba su min sąnaudom.

Fin. politika AK kiekis Realiz. apimtis

konservatyvi 80 100.000

nuosaiki 40 100.000

agresyvi 20 100.000

Sąstingis ir pakilimas. Sąstingio metu neapsimoka didinti realiz. apimties. Pakilime reikia daugiau turto, didėja pirkėjų galia pirkti. Įmonė turi nuolatinį turtą

(100 lt), sukauptą žemiausiame ciklo taške. Laikinas turtas = viso turto suma – nuolatinis turtas. Reikia apsk. padengimo koef. kai įmonė gyvena sąstingio ar pakilimo laikotarpyje. Padeng. koef.=(visas turtas-nuolatinis turtas)/AT. Kuo padeng. koef. didesnis, tuo didesnis fin. saugumas. Nuolatinis turtas = 100. Padeng. koef.= (150 – 100) / 20 = 2,5.

Finansinės politikos

rodikliai nuosaiki agresyvi konservat.

kred.įsisk. 10 20 10 20 10 20

AT prisk. įsisk. 10 20 10 20 10 20

trump. skolos 0 80 30 110 0 30

pagr. priemonės 130 130 100 100 180 180

viso 150 250 150 250 200 250

padeng. koef. 2,5 1,20 1,0 1,0 5 2,14

12 bilietas. Kapitalo (K) apytakos procesas.

Apytakos pradžia – K parūpinimas. Pabaiga – K grįžimas su priedu ar netektimi.

Nuosavas K Skolintas K

K parūpinimas

K investavimas

į pagr. turtą į aapyvart. turtą

K išlaisvinimas

K grįžimas

K išlaisvinimas – pardavimai, amortizacija. K apyvarta = realizacija / visas turtas. K apyvarta – (kartais) trumpalaikio turto judėjimas. Atsargų apyvarta = realizacija / atsargos. 10 kartų – normalu. Pinigų apyvarta: įsigyjamos medžiagos – išleidžiami pinigai; parduodamos prekės – pinigai sugrįžta. Svarbu, koks atsargų lyginamasis svoris viso K sudėtyje. Cash conversation cycle – laiko trukmė dienomis, per kurį įvyksta apyvartos ciklas. 1) inventory period (atsargų periodas) – metai (360 d.) – atsargų, neparduotų už 1 mln. visa rrealizacijos apimtis 5 mln. [360 d./ 5 mln.= 72 d.]; 2) day sales outstanding (debetinio įsiskolinimo periodas) – kiek pirkėjai nesumoka už prekes dienomis [0,5 mln. debitorinis įsisk. / (5 mln. / 360 d.) = 36 d.]; 3) payable deffer pperiod (kreditorinio įsiskolinimo periodas) – kiek mes tiekėjams įsiskolinę. Pvz. 30 d. Tada 72 d. + 36 d. – 30 d. = 78 d.

13 bilietas. Įstatinis kapitalas (IK). Privalomas (PKRF) ir atsargos (AKRF) kapitalo rezervo fondai. Pelno rezervo fondas (PRF).

IK – kapitalas, kurį reglamentuoja AB įstatymas. 10.000 lt – UAB; 100.000 lt – AAB. Pastatai, statiniai, įrengimai, teisė naudotis žeme, vandeniu, apyvartinės lėšos. PKRF – formuojamas padengti nuostoliams. Sudaromas iš kasmet tam skiriamų pelno sumų. Didinamas iki tol kol tampa lygus įstatiniam pagrindiniam K. Turi tikslą padaryti įmonę solidaringa, keliančia pasitikėjimą. Laikomas vyriausybės VP-se. Jei reikia, paimamas nuostoliams padengti. AKRF – išlaidoms apmokėti. Tai kainų skirtumas tarp akcijų, obligacijų nominalios vertės ir emisijos kainos. Viena dalis laikoma procentiniuose vyriaus. VP-se, kkita – kaip įstatinis K. PRF – pelno dalis, neišmokėta dividendams. Jei PKRF ir AKRF mažesnė nei 1/10 PRF-o, tai atskaitymai vykdomi ne mažiau kaip 1/20 nuo grynojo pelno.

14 bilietas. Kapitalo (KR) ir finansų (FR) rinkos. Pinigų rinka (PR).

FR: 1) atlieka vaidmenį paskirstant ir perskirstant fin. išteklius. 2) didina asmens laisvę nepriklausomybę. 3)formuoja žmogiškąsias vertybes. 4) mažina skirtumą tarp savininkų ir samdinių. 5) pasirūpina, kad pakaktų ekon. santaupų. FR vaidmuo padidėja, kai atskiriam sprendimą vartoti nuo sprendimo įdėti kapit. įdėjimus įį ūkį. FR vaidmuo – ji perskirsto riziką šiais aspektais: 1) žmonės gali investuoti pinigus į banką – patys nedalyvauja. 2) investuoja į akcijas. 3) investuoja į pagalbinę darbovietę, nesusijusią su ta, kurioja dirba. FR – specifinė piniginių operacijų forma. Sandorio objektas – laisvos piniginės lėšos. FR būtinumas iškilo, kai prireikė skolintis pinigų. Pinigai juda iš perteklinių ūkinių vienetų į deficitinius – funkcionuoja ekonomika. Turi būti piniginių lėšų judėjimas. FR paverčia santaupas (po suvartojimo) į investicijas; 1) į namų ūkį. 2) po to santaupas paverčia verslui pradėti. 3) visuom. prekių ir paslaugų tiekimas. FR turi įtakos ekonomikos sveikumui. Kad FR gerai funkcionuotų, turi būti keliami reikalavimai: 1) FR turi būti laisvai visiems prieinama. 2) FR turi būti aprūpinta technine įranga, standartizuota informacija, turi funkcionuoti teisiniais pagrindais.

Prekių gamyboje naudojami ištekliai: žemė, darbas, kapitalas. Kapitalas – vienas iš gamybos veiksnių, turi saveikauti su darbu, kad galėtume pagaminti produktą. Gam. produktai kuriami trumpame laikotarpyje – darbas kinta, K pastovus, verslo laisvė labai apribota. Ilgalaikis laikotarpis – kinta ir darbas ir K, įmonė turi gamybos mastą. K turi vaidmenį atkuriant ekonomiką. K – kaip realus (fizine prasme) – mechanizmai, laivai, mašinos. Yra kuriamas gamyboje, yra žmogaus produktas sukurtas anksčiau, netolimoje praeityje. K – kaip ppaprasčiausias (adata) ir sudėtingas (laivas). Sudėtingas kapitalas – sudėtingam produktui gaminti. K apima priemones, nepritaikytas tiesiogiai tenkinti poreikius. Tiesioginiai poreikiai – prekės. Rinkos signalai – kaina, gamybos mąstas. Jei nekreips į tai dėmesio – neteks K. K funkcija – garantuoti žmonių ateitį pragyvenimo reikmenimis. K esmė – K gamybos ir kaupimo procesas. Praplečiama investicijų esmė, kai atsisakome vartojimo šiandien. Finansinis K – akcijos, obligacijos – netiesiogiai. Žmogiškasis K – žinios, patirtis. PR – rinka, kur operuojama trumpalaikiais ir ilgalaikiais VP. Tump. VP – iki 1 metų, hibridiniai: iždo vekseliai, komerciniai vekseliai, taupomieji sertifikatai, komerciniai popieriai. Ilgal. VP – iždo notos 2-10 metų, iždo obligacijos 10-30 m., vietos savivaldybių obligacijos, privataus sektoriaus aukšto reitingo obligacijos. Pagr. motyvas dalyvauti PR – įdėti pinigus į turtą, bet neuždirbti pajamų. PR įvairovė priklauso nuo to, kaip išvystyta nacionalinė VP rinka. PR vieta – finansų maklerių įmonės.

15 bilietas. Finansinių rinkų (FR) tipai.

FR – tai vieta, kur prekiaujama fin. turtu. Jį sudaro pinigai ir fin. įsipareigojimai – pasižadėjimai, kad bus sugrąžinta paskolinta suma po tam tikro laiko su palūkanom (akcijos, obligacijos, iždo vekseliai). Juos išleidžia deficitiniai ūkiniai vienetai. Reikia skirti FR ir kapitalo rinką (KR). FR – pinigų (PR) ir kapitalo rinka. PR – rinka, kur ooperuojama trumpalaikiais ir ilgalaikiais VP. Tump. VP – iki 1 metų, hibridiniai: iždo vekseliai, komerciniai vekseliai, taupomieji sertifikatai, komerciniai popieriai. Ilgal. VP – iždo notos 2-10 metų, iždo obligacijos 10-30 m., vietos savivaldybių obligacijos, privataus sektoriaus aukšto reitingo obligacijos. Pagr. motyvas dalyvauti PR – įdėti pinigus į turtą, bet neuždirbti pajamų. PR įvairovė priklauso nuo to, kaip išvystyta nacionalinė VP rinka. PR vieta – finansų maklerių įmonės. KR – ilgalaikių paskolų ir bendrovių akcijų rinka. VP dalijam į 2 grupes: akcijas ir obligacijas. Tikslas – gauti pajamas. KP vieta – bendrovės. Dažnai emitentu yra finansų ministerija ir VP rinka – birža, kur vykdomi visi sandoriai, laikomasi bendravimo taisyklių. Nebūtina kontaktuoti su pirkėju ar pardavėju. Kompiuterizuota salė – sandoris parodomas po 10 sek. Biržų tipai: 1) uždaroji – dalyvauja tik biržos nariai. 2) su laisvu dalyvių įėjimu – dalyvauja tik fin. makleriai. 3) su plačiu dalyvių skaičiumi, kontroliuojama valst. valdžios. FR: pirminė ir antrinė rinka. Pirminė – naujas VP išleidimas, naujo kapitalo kaupimas. Antrinė – kai perskirstomi fin. ištekliai nedalyvaujant emitentui. Ipotekų rinka – operuojama paskolomis, kurios duodamos įkeičiant nekilnojamą turtą. Lietuvoje tik kurimosi stadijoje. Negalima įkeisti automobilių > nei 5 m. senumo. Vakarai, Japonija turi didelę FR įvairovę, kuri pasižymi

skirtingais piniginių lėšų perdavimo mechanizmais.

16. FINANSINIŲ SANDĖRIŲ TIPAI

Egzistuoja įvairios fin. rinkos. Jos pasižymi skirtingais piniginių lėšų perdavimo mechanizmais.

1. Tiesioginio finansavimo būdas. Skolintojas ir skolininkas kontaktuoja fiziškai.

Pirminaii vertybiniai popieriai Skolininkas Skolintojas

DU Piniginės lėšos SU

Trūkumai: 1) Reikia susitikti reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje. 2) Popieriai nėra likvidūs.

3) Dideli informacijos ir sandorių kaštai.

Šis būdas skatina finansinių rinkų augimą.Gana neblogas ir priimtinas.

2. Pusiau tiesioginis finansavimo būdas. Atsiranda tarpininkas – brokeris, makleris ar dileris. Brokeris nuo maklerio sskiriasi tuo, kad nedisponuoja savo vertyb. pop. Dileris gali supikti juos iš savo kišenės.

Pirminiai vertyb. pop. Brokeris Pirm. vertyb. pop.

DU Dileris SU

Įplaukos už vertyb. pop. Piniginės lėšos

Pranašumai: 1) Sumažėja kaštai. 2) Didesnė galimybė nusipirkti vertyb pop. tiems, kas turi mažesnes pajamas.

3. Netiesioginis finansavimo būdas. Atsiranda finans. institucijos – organizacijos, kurios kaupia fin. išt., kad galėtų juos perskirstyti. Depozitinės fin. institucijos – komerciniai, taupomieji bankai. Kontraktinės fin. inst. – gyvybės draudimo, sveikatos apsaugos draud. Investicinės – nekiln. turto, verslo ir kt. institucijos ((kredito unijos, kredito sąjungos).

Pirm. vertyb. pop. Finansinė Antr. vertyb. pop.

DU institucija SU

Skolinamos lėšos Skolinamos lėšos

Pranašumai:1) Mažesni sandorių kaštai. 2) Didesnis vertyb. pop. dalomumas ir lankstumas.

3) Mažesnė rizika. Didesnė įvairovė.

17. FINANSŲ GALIMYBĖS

Rinkos ek. sąlygomis fin. turi potencialias galimybes (gali įvykti, gali ir ne). GGalimybės gali būti kiekybinės ir kokybinės. Kiekybines lemia fin. išt. kiekis. Kokybines – fin. santykių organizavimo būdas, fin. išt. judėjimo (panaudojimo) formos. Fin. galimybės gali būti objektyvios ir subjektyvios. Objektyvios – nepriklauso nuo – žmonių valios ir noro, glūdi pačioje fin. kaip kateg. prigimtyje. Funkcijos: paskirstymas, perskirstymas ir kontrolė. Kontrolinė leidžia panaudoti fin. kaip jautrų barometrą. kad galėtume nustatyt ir fin. rinkos pažeidimus.

Subjektyvios priklauso nuo žmonių valios ir noro: teisinės verslo organizac. formos, mok. tarifų, atskaitomybės formos, atsakomybės laipsnio, valdymo organų struktūros.

Rinkos ek. sąlygomis fin. visada turės daugiau galimybių, jei funkcionuos ne tik paskirstymo, bet ir gamybos, mainų ir vartojimo stadijoje. Gamyboje galima stimuliuoti gamybos aprūpinimą fin. išt. Mainų cirkuliacijos sferoje stimuliuojant fin. sudaromos sąlygos komercijai. Kuo labiau ffin. panaudosim visose sferose, tuo daugiau jie turės galimybių..

18. VALSTYBINIS REGULIAVIMAS FINANSAIS

Valstybiniu reguliavimu suprantame subalansuotą ek., jos dalių vystymąsi. Ekonomikai būdingas netolygus vystymasis, nes poreikiai didesni už išteklius. Valstyb. reguliavimas – aktyvesnis valstybės kišimasis į ekonomiką (laisvos rinkos principas ir kišimosi politika). Valstybinis reguliavimas finansais per revoliucinį kelią – savireguliacija. Savireguliacijos dėka turėtų būti užtikrintas fin. rinkos funkcionavimas ir jos stabilumas. Savireguliacijos dėka turime paskirstyti fin išt. iš SU į DU, neleisti susidaryti atskiroms monopolijoms, nereguliuojamai demokratijai, sudaryti sąl. optimaliam gg-bos veiksnių paskirstymui šalyje. Vyriausybės kišimasis negali būti begalinis, o apribotas. Valstyb reguliavimo poveikis finansais turi būti nukreiptas į įmonių finansus, nes čia gaminamas nac. produktas. Kuo NP didesnis, tuo didesnis biudžetas. Vien iš komerc. prekybos nieko nepasieksime. Savireguliacijos dėka turi būti nustatyta teisinga mok. politika, įmonės skatinamos kuo daugiau, geriau ir kokybiškiau gaminti. Valstyb. reguliavimo poveiis turi būti sutelktas į biudžetinį finansavimą, kokias valstybė turi daryti išlaidas.

Valstybinis reguliavimas pasireiškia per įstatymus, suteikia fin. didesnę ar mažesnę laisvę. Nemažą įtaką turi amortizacinių atskaitymų tvarka, muitų politika. Valstyb. regulaivimas gali būti per dotaciją ir sugvenciją. Dotacija – valstybės lėšos, kurias duoda valstybė, kad įm., org., savivaldybės galėtų padengti savo išlaidas. Sugvecija – valstybės finansinė pašalpa, suteikiama įm., ū. šakoms tam tikriems darbams padaryti (pvz., potvyniui sumažinti). L. svarbus fin. kaip stimulo panaudojimas diegiant pažangias technologijas. Valstyb. reguliavimu valstybė gali stimuliuoti prioritetinių ir pagr. šakų vystymą, bedarbystės problemų išsprendimą, kainų stabilumą, ekonomikos efektyvumą, teisingą paj. paskirstymą, ek.-soc. teisingumą ir saugumą piliečiams.

Stimuliuojantis fin. poveikis galui būti atliktas per silpnus ir stiprius biudžetinius varžtus. Stiprūs varžtai – priklausomas nuo biudžeto. Silpni – įmonės atleistos nuo biudžetinio finansavimo.

Valstyb. reguliavimas gali būti pasiektas per biudžetinį asignavimą – tam tikros pinigų sumos išskyrimą, arba subsidijavimą &– piniginės pašalpos skyrimą.

Reguliavimas gali pasireikšti per spec. fin. lengvatas, kurias gali turėti bendra su užsieniu įmonė, per atleidimą nuo mok., pagreitintą amortizaciją, gamtosauginių reikalų atlikimą. Reguliavimas gali pasireikšti per ir per taikomas sankcijas: dėl nesilaikomų gamtosaugos taisyklių, blogesnes prekes labiau apmokestinti.

19. VALSTYBĖS FINANSINĖ POLITIKA

V. f. p. vaidina l. svarbų vaidmenį, nes numato kaip geriau panaudoti išteklius, kaip pakelti tautos materialinį ir kultūrinį lygį, kaip administruoyi mok., plėsti gamybą ir t.t. V. f. p. turi koncentruoti pagr. fin. išt. ekonomikos pagr. problemoms spręsti, gamybos augimui stimuliuoti, ek. ryšiams tarp pasaulio šalių plėsti. Valstybės fin. politika – tikslinga valstybės veikla panaudoti finansus. F. p. gimsta iš ek. santykių, iš rinkos ekonomikos. Valstybė savo f. p. gali sudaryti palankias ir nepalankias sąlygas ekonomikos vystymui. Ypač svarbu, kad v. f. p. užtikrintų mokslinę ir technikos pažangą.

Valstybės f. p. labai priklauso nuo valstybės galios (galia priklauso nuo fin. išt.).

Valstybės f. p. uždaviniai:

1. Soc. apsauga (mokslas, sveikatos apsauga, nepasiturinčių žmonių aprūpinimas, švietimas). Pasireiškia paj. indeksavimu, kompensacijomis, didesniu biudžetiniu finansavimu, mok. lengvatomis.

2. Valstybės biudžeto deficito likvidavimas: popierinių pinigų emisija, valstybės iždo skolų sumažinimas, nerentabilių įm. sumažinimas. Sudaromos sąl. konkurencijai, iniciatyvumui, išteklių taupymui, produktų asortimento plėtimui, sprendžiamos darbuotojų soc. problemos. Reikia vykdyti ek. ppertvarkymus, pvz., mažinti karo pramonės gamybą.

3. Nacionalinės monetarinės politikos plėtojimas (akcijų ir obligacijų išleidimas, lito atrišimas nuo dolerio).

4. Fin. išt. augimo užtikrinimas.Fin. funkcijų tobulinimas. Augimą užtikrinti ne per išlaidų mažinimą, bet per gamybos augimą. Fin. išt. augimas turi būti užtikrintas vertikaliu (per biudžetą) ir horizontaliu (per fin. instit.) būdu.

Fin. politika gali turėti savo strategiją ir taktiką. Strategija – mokslas, kaip prisitaikyti prie permainų ( prie objektyvios fin. realybės). Turime nuspėti ateitį. Kuo geriau nuspėsim, tuo geriau prisitaikysim prie naujų sąl. Be to reikia įvertinti fin. riziką geriau, negu konkurentai, mokėti planuoti ir kontroliuoti riziką. , apskaičiuoti įm. kapitalo poreikį. Turime formuoti pastovų konkurencinį pranašumą rinkoje naujoje aplinkoje, kuri yra sudėtingesnė ir labiau rizikinga. Sudėtingumo didėjimas susijęs su :1) Nepastovumu (kainų, infliacijos, palūk. normos). 2) Technologijos pažanga 3) Reguliavimo nykimu. Susilieja fin. rinkos. Atsiranda įmonių ne bankų, bet vykdančių bankų operacijas. 4) Patikimų skolininkų mažėjimas.

Fin. rizikos didėjimas suisjęs su : 1) Atsiranda balanso ir sandorių rizika (nesutampa aktyvas su pasyvu, nėra ryšio tarp palūkanų normų). 2)Atsiranda palūkanų normos nesuderinamumo rizika, su užsienio valiuta susijusi rizika, sandorių rizika (skolinant turėti nuostolių), rizika su investicijomis, partnerių klaidomis ir jų bankrotais, kainų, veiklos ir likvidumorizika, rizika turėti nuostolį dėl techninių nesugebėjimų atlikti

sandorį.

V. f. p. prielaida – prisitaikymas prie fin. sąl. Jei stengsimės išlaikyti padėtį status quo, tai pralošime – izoliuosimės nuo kitų.

F. p. taktika – tai metodai, būdai ir priemonės konkretiems uždaviniams spręsti. Faktiškas uždavinys – efektyvios ryšių su su visuomene, su vyriausybe ir su fin. rinkomis sistemos sukūrimas. Su rinkomis – kad galėtume išeiti į kt. rinkas. Su visuomene – kad suteiti informaciją žmonėms.

V. f. p. strategija ir taktika turi būti suderintos.

F. p. reikia sudaryti einamajam llaikotarpiui. ji turi būti dionamiška, atsižvelgiant į iškylančius poreikius. Formuojama su min. kaštais. Ar politika teisinga, parodo fin. grąža`

25. Įm. finansn. santykiai, finansin. fondai. Įm. fin-sai – fin-sų sistemos dalis. Jie pinigine forma apibūdina ekonominius santykius, atsirandančiusvpagrindinių ir apyvartinių lėšų apytakos, produkcijos, darbų ir paslaugų gamybos bei realizacijos, jų piniginių išteklių sudarymo ir panaudojimo procese.T.y. įm-ių fin-sai apibūdina jų gamybinės-komercinės veiklos finansinę pusę.

Įm. fin-ai aktyviai veikia BNP gamyba, paskirstymą ir vartojimą.Įm-ių ūkin.-komerc.-ės veilos procese yra sukuriamos ir panaudojamos piniginės pajamos bbei sudaromi įmo-ių piniginiai fondai ir bendravalstybiniai piniginių lėšų fondai.Įm-ių piniginių lėšų fondai yra sudaromi iš savų lėšų. Įm-ės gali gauti ir bankų kreditus ir avansus iš kitų įmonių.Teisingas savų ir pritreauktų lėšų, įskaitant kredito išteklius, derinimas padeda kuo efektyviau jjas panaudoti prod-ijos, darbų, paslaugų gamybos ir realizacijos procese.Įm-ių fin-sai pinigine forma apibūdina šiuos ekonominius santykius:1) įm-ių viduje(tarp cechų barų,tarnybų); 2) tarp įm-ių ir jiuose dirbančių žmonių(DU išmokėjimas, sankcijų taikymas); 3) tarp įm-ių (prekinių-materialinių vertybių, gatavos produkcijos pirkimas-pardavimas ir kt. atsiskaitymai) 4) tarp įm-ių ir finansų kredito sistemos: iš vienos pusės paskirstant pelną ir pajamas-mokant įv. mokesčius į biudžetą, priskaitymus soc. draudimui, palūkanos už bankų paskolas, iš kitos -gaunant iš bankų paskolos, iš soc. draudimo- darbuotojams mokamas nedarbingumo ir motinystės pašalpas)

Visoje fin-sų sistemoje įm-ių fin-ai yra svarbiausi. Būtent įm-ių g-bos, transporto, statybos, komercijos, prekybos ir pan. rūšių veilos procese yra sukuriamas BVP.O jį skirstant yra formuojami centralizuotu piniginių lėšų fondai. T.y. t.t. dalis įm-ių pelno ar pajamų ar išlaidų tra ssumokama į nac. biudžetą.

Įm-ių fin.-sų organozavimas ir tvrkymas, pelno ir pajmų skirstymas (skirstymo kryptys ir tvrka) l. priklauso nuo įm-ės rūšies(Ab, UAB, V, P, ŪB,ŽŪB,bendros ir užsn. šalių įm-ės).

Pvz.: AB skirsto pelną ir moka į biudžetą pelno mok-į., o Ind. ar ŪB moka pajamų mokestį. T.p. skirtingi mokesčių dydžiai. B ir UŽ. kapitalo įm-ėms teikiamos mok-ių lengvatos

23. Fi-sų valdymo moks. pagrįstumas. Fin. valdymas turi būti moksl. pagrįstas, o vald-mo sprendimai įforminti įstatymais. Moksl. pagrįstumas- panaudojami mat. metodai, racionalūs valdymo modeliai, sskaičiavimo technika. tai ur naujų metodų naudojimas. turim ieškoti naujus fin. svertus. Pvz: tai mokesčiai už žemę, įvedimas naujų amort.-ijų atskaitymo normų, amortizacijų ketimo būdai, mažinant fin-vimą iš biudžeto. Nauju svertu tapo- palūkanų norma, rentabilumas, diskontuota kapitalo vertė. kuo daugiau naujų metodų naudoti,naujų fin-nių svertų, tuo geriau.

22. Fin-sų kontrolės supratimas ir jos organizacija. Kontrolė – vienas metodų, kaip geriau organizuoti fin. politiką. K-ės uždavinys- kontroliuti, kad būtų įvykdyti fin. įsipareigojimai prieš valstybės biudžtą. Kontroliuoti, kaip mobilizuojami fin. ištekliai, kaip vykdoma buch. ir kita atskaitomybė. Kontroliuoti galima rentabilumą, pelną, savikainą, išlaidų lygį. Fin. kontrolė susijusi su fin. atsakomybe ir fin. disciplina. Fin. disciplina palaikoma ekonom. sankcijomis. Fin. kontrolės atsiradimą sąlygoja tai, kad reikia efektyviai panaudoti f. išteklius. Ją vykdo spec, asmenys – kontrolieriai, kurie t.b. spec. parinkti. Rinkos ek-je verslo kontrolę praturtina verslo organizavimo formų įvairumas. Kontrolieriai turi savo teises ir pareigas, jas nustato fin-ų ministerija. fin-ų kontrolė finansų kaip kategorijos pasireiškimas. Tiesioginė patikrinimo priemonė- piniginiai fondai, netiesioginė- sintetiniai rodikliai: pelnas, pajmos, mokesčiai ir kt. F. kontrolė t. b. dimamiška ir apimti tiek gamybinę, tiek komercinę pusę.Patikimumo objektas g.b. tikrinimas, kaip vykdomi piniginiai mokėjimai, natūriniai mainai. F. kontrolė g.b. vykdoma ir gerai veikiančioję įmonėje.

F. kontrolės rūšys:1) valstyb. fin.-nė kontrolė[vykdo valst. vvaldžios organai visiems, nepriklausomai nuo žinybiškumo] 2)vidaus ūkinė [vykdo ministerijos, depertamentai]3)visuomeninė [vykdo fiz. asmenys savonoriškumo principu]4) nepriklausoma (auditas) [vykdo spec. audito firmos-auditoriai].

F. kontrolė g.b. 1)priešlaikinė 2) einamoji 3)paskesnė. 1)vykdoma prieš iėlaidų ir pajamų sąmatos patvirtinimą, prieš buch. balanso patvirtinimą ir kt. Ji leidžia išvengti busimų fin-sinės disciplinos pažeidimų 2) vykdoma fin-ių planų eigoje. Ji patikrina, kaip laikomąsi normų ir normatyvų.Ji turi did. reikšmę išieškant vidaus resursus. 3) vykdoma po ataskaitinio laikotarpio pabaigos. Šia įvertinami įvykdyti b. balansas, sąmatos.

F. kontrolės metodai: 1)patikrinimas 2)ištyrimas3)analizė 4)revizija. 1)atliekamas pagal t.t rodiklius. JO tikslas išaiškinti f. disciplinos pažeidimus. 2) apima platesnį rodiklių ratą. Čia nustatoma subjekto fin. būklė ir priimamas sprendimas įm-ei reorganizuoti ar likviduoti.Tai būdinga bankams. 3) g.b. sisteminė ir faktorinė. Ji g.b. atliekama periodiškai. Čia išryškėja planų vykdymo lygis, išlaidų normų pažeidimai, fin. disciplinos laikymąsis 4) viena svarbiausių fin. kontrolės formų.Ji vykdoma per atask. laikotarpį. patikrinama įm-ės f. veikla per at. laikotarpį. Ji g.b. pila, dalinė, ištisinė ir atrankinė, dokumentinė ir faktinė, planinė ir neplaninė.

Dar naudojama biuydžetinė kontrolė, kuriai vadovauja f. ministras. Čia tikrinama biudžet. ir nebiudžetinių fondų sudarymas.

21 F-sų valdymas. F. valdymo tobulinimas turi reikšmę ta prasme, kad jis didina ek-kos efektyvumą. Valdymas- visuma metodų ir veiksnių, tiksliai nukreiptų į oobjektą, kad pasiekti geidžiamą rezultatą.Valdymas būdingas finansams. Jį atlieka fin-sų ministerija su f. aparatu.F-sų valdymo menas glūdi tame, kad iš turimų ir galimų valdymo metodų mes galėtum išrinkti l. efektyviaisią, kuris padėtų pasiekti geriausią fin. rezultatą. Tą rezultatą turim geriausiai panaudoti.F-sų valdymo subjektai- finansinių santykių rūšys: 1) įm-ių finansai2) draudimo finansai 3)valstybės finansai(v. mokesčių inspekcija ir valstyb. finan. organai). Visi jie sudaro visos šalies fin-sų valdymo aparatą.

Be specif. valdymo metodų yra būdingi ir bendri valdymo metodai: 1) f. planavmas 2) operatyvus valdymas 3) kontrolė. 1) turi išskirtinę vietą fin-sų valdyme. Jo tikslas- valdymo sprendimais ir galimybėmis išgauti kuo didesnę fin. išteklių kiekį, t.y. remiamąsi fin. informacija.Ji t.b. tiksli, aiški, konkreti, suprantama, teisinga ir vieša.F. in-ijos šaltiniai: buch. apskaita, statinė ir operatyvin atskaitomybėŠią inžiją reik visapusiškai įvertinti, apdoroti. 2) greitai, tiksliai, veiksmingai susidoroti su visais iškilusiais uždaviniais. Tikslas- kuo operatyviau ir mažais kaštais išteklių perskirstymas. Op. valdymo dėka likviduojamos siauro, deficitinės vietos.dabar šią funkciją vykdo LR fin. ministerija, draudimo organizacijos, savivaldybių biudžetai. Op. valdymui reikalingas aparatas, kurį sudaro fin. organizacijų darbuotojai, mokesčių tarnybos, fin. skyriai. 3)kontrolė -žiūrėti į 22 bilietą.

20. Finansins mechanizmas.Be f. m-mo negalimas valstyb. fin. politiškas realizavimas. FM – finansinių santykių, metodų viosuma, taip pat fin. išteklių panaudojimo ir

formavimo būdų ir formų visuma. Fin. m-as sudaromas pagal šalies fin. sistemą. Jis klasifikuojamas į grandis:1) įm-ių fin. mechanizmas 2) draudimo fin-sų mechanizmas 3) valstyb. fin. mech-as. Šios grandys dalijamos į pograndis: fin. išteklių mobilizacijos, skatinimo, stimuliavimo ir kt. Grandys ir pograndys yra neatskiriamos visos šalies f. sistemos dalis. kartu fin. grandys ir pograndys turi t.t santykinį funkciounalinį savarankiškumą.Svarbus vidinis ryšys tarp f. mech-mo grandžių ir pograndžių. F. m-me veikia žmogus. Kai yra ryšys- įmonamas fin. paskirstymas sukurto visuom. nac. pprodukto. Visos grandys l. svarbios ir l. sudėtingos. Jos turi savo specifiką.Pvz.: įm.-ių fin.iui mech-ui būdingas gauto pelno paskirstymas, fin. fondų formavimas ir panaudojimas. Draudimo fin-sų mechanizmui būdingas draudimo fin-sų rezervinių fondų sudarymas ištikus nelaimei. Valstyb. f. mech-ui būdingas pasirinkimas fin. priemonių ir metodų ūkiui finansuoti, mokesčių tarifų nustatymas. F. m-mo konstrukciją sudaro grandžių ir pograndžių suderintas veikimas. Čia svarbūs kiekyb parametrai. kiekyb. parametrai – fondų apimtis, išlaidų lygis, įnašų paėmimo formos ir kt. F. m-mo kiekyb. parametrai-labiausiai mobili dalis, kkuri turi būti nuolat koreguojama. Valstyb. fin. m-mą nustato konkrečiai politikai. Jis negali būti atitrūkęs nuo visuom. poreikių.

26. Įm-ių teisinės ir organizacinės formos(privalumai ir trūkumai). Individ. įm-ė nuosavybės teise priklauso vienam ar keliems įmonininkams, kurie atsako už savo įsipareigojimus ir vveiklos rezultatus visu savo turtu. Sandėrius sudaro savo vardu. Įm-ėje g. dirbti ir samdomi darbuotojai. Jei person. įm. pakankamai didelė, savininkas gali samdyti ir valdytojus, kurie vykdo jų nurodymus. Bet dažn. tai nedidelės įmonės, kuriose visų valdytojų funkcijas atlieka patys savininkai. Vedant apskaitą, t.b. atskiriamas įm-ės turtas ir asmeninis savininko turtas.Jis neturi jurid. asmens teisių. Jis kreditoriams, tiekėjams, samd. darbuotojams, valdž. organamsatsako visu savu turtu, kartu ir asmeniniu. Privalumai: 1) lendvas įkūrimas. 2) moka santykinai mažus mokesčius, nes išvengiamas dvigubas apmokestinimas skirtingai nei AB. Trūkumai: 1)sunku sukaupti didelį kapitalą 3) rizikuojama savo turtu 4) firmos egzistavimo periodą lemia savin-ko gyv-o trukmė. PĮ pagyvina rinką, didina gyv-jų užimtumą, jų veikla yra skatinama vyriausybės.

Tikroji ūkinė bendrija. Visi jos nariai už rezultatus atsako vvisu savo turtu. Bendrijos nariai patys (ar per teismą) privalo išspręsti turtinius ginčus.

Komanditinė (pasitikėjimo) ūkinė bendrija.Jos tikrųjų narių padėtis nesiskiria nuo TŪB padėties, o nariai komanditoriai už veiklos padarinius atsako tik t.t. įnešta į bendrią turto dalim, todėl jie mažiau rizikuoja ir įtaka įm-ės reikaluose mažesnė, jie negali turėti balsavimo teisės ir tai apsprendžia tikrieji įm-ės nariai.

Akcinės komanditinės bendrijos. Tai savotška komanditinių (pasitikėjimo) bendrijų atmaina. Jose komanditorių funkciją atlieka akcininkai.

ŪB privalumai: 1)sujungdamos keleto savininkų turtą g. greičiau ir lengviau uuž ind. įm-ę sukaupti t.t. lėšų kiekį. 2) jos g.b. didedlės, o jų valdymo struktūra paprasta, o veikla valdž. organų dažniausiai mažai ribojama3) privalumai tokie patys kaip ir ind. įm.Trūkumai: 1)tie patys kaip ir personal. įm., bet bendrijos narys visu savo turtu atsako ne tik už savo , bet ir už partnerio veiklos pasekmes.2)beto, mirus ar išėjus ŪB nors vienam tikrąjam nariui, bendrija išyra ir t. b. steigiama iš naujo.Dėl šių priežasčių ŪB mažai paplitusios(JAV jos sudaro apie 10%)

AB: akcinė nuosavybė yra svarbaiusia nuosavybės forma šiuolaikiniame laisvosios rinkos pasaulyje. Ją įkurti galima, sujungiant turtą atskirų žmonių į vieną įmonę. Tai daroma įsigyjant akcijas. Akcija -tai vertybinis popierius, suteikiantis jos turėtojiu teisę balsuoti, gauti t.t. bendrovės pelno dalį, vcadin. dividendą, t.p. leidžiantis pretenduoti į bendrovės turto dalį ją likviduojant. T.y. akcininkai turi vienintelę prievolę – apmokėti už įsigyjama akciją ir tuo pačiu metu jie naudojasi keletu asmeninių(teisė balsuoti, gauti inf-iją apie bendrovės veiklą) ir turtinių teisių(teisę į dividendą, gauti dalį įmonės turto ją likviduojant). AB naudojasi jurid. asmens teisėmis, t.y. visi savininkai be išimties neatsako savo asmeninių turtu už įmonės įsipareigojimus ir jos bankroto atveju rizikuoja netekti tik tos dalies savo turto, kurią jie įnešė į firmą, apmokėdami už akcijas. Sėkminga ffirmos veikla sąlygoja pelną, kuris g.b. padalintas akcininkams dividendų forma, bet pelnas g.b. paskirtas ir įm-ės plėtimui.AB skiriasi nuo UAB, kad Uab akcijos cirkuliacijos sfera yra uždara.Užregistravę bendrovę , akcininkai savo steig. susirinkime išrenka direktorių taryba ir patvirtina bendrovės įstatus, kurie neprieštarauja valst. įstaymams. tarp akcininkų susirinkimų, kurie vyksta kartą per metus, bendrovę valdo direktorių taryba ir prezidentas bei kiti bendrovės vykdomosios valdžios atstovai. Visą vykdomąją valdžią įgivendina prezidentas.

AB privalumai: 1)gali vienyti beveik neribotą savininkų skaičių. Nuosavybės teisė perduodama tokiu būdu-akcijos gaki būti perduodamos visiškai pašlainiam asmeniui. T.y. perpalyginti trumpą laiką gali būti sukauptas dielis kapitalas. 2) nesėkmingos veiklos atveju akcininkai rizikuoja netekti tik savo indėlio, įnešto į bendrovę apmokant už akcijas, tokia nedidelė rizika skatina žmonės pirkti akcijas ir kartu dalyvauti formuojant bendrovės turtą. 3) kadangi AB juridinis asmuo, tai jos egzistavimo laikotarpis neribojams akcijų savininkų gyvenimo ar veiklos trukme. 4) akcijų savininkų ir pačios AB nuosavybės atskyrima sreiškia, kad t.t. akcininkai negali diktuoti savo valios visiems kitiems akcininkams, jei jie neturi kontrolinio akcijų paketo (51%akcijų).t.y. vienas akcininkas negali rizikuoti kitų akcininkų lėšomis. 5) akcininkai tiesiogiai nedalyvauja valdyme, tam samdomi prof. menedžiariai-daug kompetentingesni už savininkus. Trūkumai: 1) kadangi AB naudojasim jurid. samens teisėm valstybė labiau kontroliuoja jos veiklą(lyginant su ppers. įm. ir ŪB), taip gindama piliečių -potencelių akcininkų interesus, todėl įkurimas užima daugiau laiko. 2) dvigubas apmokestinimas – pirmiausia apmokestinamas korporacijos pelnas, kurio dalis vėliau bus paskirstoma akcininkams kaip dividendai, šie dividendai kaip akcininkų-fizinių asmenų pajamos apmokestinamos dar kartelį 3)akcininkai negali daryti tiesioginio poveikio įmonės valdymui, o todėl samdomi menedžeriai g. neefektyviai panaudoti akcininkų turtą. 4) skolintojai gali nenoriai kredituoti firmas, nes akcininkai neatsako visu savo turtu. Nepaisant visų trūkumų, akcinė nuosavybės forma populiariausia visose laisvosios rinkos šalyse.

27.Įstatinio fondo (kapitalo) pirminiai šaltiniai ir jų panaudojimas

Gamybai laiduoti įmonei reikia turėti lėšų minimumą. Iš kur jų gauti ? Materialus gamybos pagrindas – pagr. gam. fondai ( pastatai, statiniai, įrengimai ir kt.). Gamybos fondai gali būti gamybinės techninės paskirties ir negamybinės( stalai, kėdės ).

Jei įdėsim pinigus į gamybinius fondus – bus pagrindinės lėšos. Pirminiai šaltiniai – pagrindinės lėšos (gamyb. ir negamyb.).

Gamybos proceso negalim vykdyti be atsargų: medžiagų, žaliavų, nebaigti dirbiniai, psfabrikačiai, būsimos ir išanksto padarytos išlaidos, kuras, gatava produkcija realizavimo sandėliuose, prekės išsiųstos ( kelyje). Įmonė savo kasoje turi turėti piniginių lėšų. Jų turi būti atsiskaitomoje sąskaitoje banke ir pas atsiskaitytinus asmenis ( komersantus ). Visi pinigai, įdėti į gamybines atsargas sudaro apyvartines lėšas, kurios yra pirminiai šaltiniai ( pagr.

lėšos ir apyv. lėšos). Koks turi būti lėšų minimumas, nustato įstatymas.

Fin. išteklius kapitalui suformuoti galime grupuoti:

Įstatinio fondo šaltiniai gali būti panaudojami tokiomis kryptimis:

1. Fin. – kreditinės sistemos mokėjimams atlikti ( procentams sumokėti, palūkanoms ir kt. ).

2. Reinvestavimas – pelno panaudojimui nuo investuoto kapitalo. Jis naudojamas diegiant naujas technologijas.

3. Investavimo lėšų į rinkos vertybinius popierius, finansiniams fondams sudaryti, materialiniam darbuotojų skatinimui, fin. išteklių nukreipimas labdarai.

Finansiniams ištekliams ieškoti, reikia turėti fin. menedžmentą. Jo esmė:

1. Kuo naudingiausiomis sąlygimis rasti fin. išteklius;

2. KKuo efektyviau panaudoti fin. išteklius;

3. Kuo pelningiau parduoti rinkos vertybinius popierius.

28. Finansinis aspektas įmonių pagrindinių fondų vertės apytakoje

Atskaitymai

fin.šaltiniai

Pagr. lėšos – pirminės lėšos formuoti įstatiniam fondui. Už jas įgyjamos pagr. priemonės, reikalingos komercinei veiklai plėtoti. Pradinė vertė – įsigytų pagr. priemonių vertė. Tai pirmutinė vertė. Ji reali tik pirkimo metu. Pagr. priemonės pagal pradinę vertę jungiamos į buhalterinį balansą, parodomos aktyvo dalyje savikainos rodikliu. Savikainos rodiklį sudaro pagr. priemonių pirkimo kaina, įvairių įrengimų montavimo, transportavimo kkaina. Jis realus tik tada, kai įjungiame į balansą. Įrengimai sensta, keičiasi pati įrengimų kaina. Nauji kainuoja brangiau nei seni. Likutinė vertė – ta pagr. priemonių vertės dalis, kuri lieka atėmus nusidevėjimą. Nusidevėjimas – nusidevėjusių priemonių vertės dalis. Pagr. priemonės ddalyvauja gamybos procese ir nusidėvi palaipsniui, tolygiai. Procese jos dalyvauja ilgą laiką. Nusidevėjimas įjungiamas į gamybos savikainą kaip pagr. priemonių vertės dalis. Nusidevėjimas sugrįžta tada, kai parduodame pagal savikainą. Grįžimas nusidvėjimo – atlyginimas už sunaudotas pagr. priemones produkcijai gaminti. Tam tikra suma nukreipiama į amortizacijos fondą – tai sukauptų piniginių lėšų suma, skirta pagr. priemonėms atstatyti. Kur finansinis aspektas? Jis yra tame, kad reikia turėti amortizacinį fondą. Jį reikia turėti todėl, kad reikės likviduoti pagr. priemones dėl nusidevėjimo. Amortizacinio fondo formavimas ir sudaro fin. aspektą. Kai nusidevėjimas įjungiamas į gamyb. savikainą jis suprantamas kaip amortizacija. Nusidevėjimas, amortizacija, išsekimas – ne tapatūs žodžiai. Amortizacija vykdoma amortizacinėmis atskaitymo normomis. Tai vidutinė metinė amortizacinio atskaitymo norma. Amort. ats. vykdomi pagr. priem. vertę dauginant iiš Amort. ats. normos. Amort. ats. vykdomi kiekvieną mėnesį pagal kiekvieną cechą ir cechų viduje pagal kiekvieną atskirą pagr. priemonių rūšį. Kiekviena įmonė horizontaliu būdu apskaičiuoja vid. mėnesinę ats. normą. Įmonės apskaičiuota vidutinė metinė amortizacijos norma pagal kiekvieną rūšį naturi paršokti valstybės nustatytos. Šios normos turi būti ekonomiškai pagrįstos( t.y. jei bus per didelės, tai labai pabrangins savikainą, sumažės galimybė parduoti produkciją; jei bus per mažos, tai įmonės gali nesukaupti būtinų išteklių pagr. priemonių atskaitymui ). Pagr. priemonės yra įstatinio kkapitalo( fondo ) dalis. Ši dalis sumažėja dėl nusidevėjimo. Sumažėja todėl, kad pagr. priemonės dėl nusidevėjimo palieka gamybos sferą. Amort. ats. vykdymas – techniškas dalykas. LR veikiančios įmonės sprendžia kokį pasirinkti amortizacinių atskaitymų būdą. Pirma laiko nurašytos pagr. priemonės apskaitomos į įmonės nuostolius. Rinkos ek. sąlygomis yra įvairūs amort. atskaitymo būdai:

1. linijinis, tiesioginis, t.y. pagr. priemonių vertė dauginama iš amort. ats. normos visam laikotarpiui. Jo trūkumas: esant dideliai infliacijai, atskaitymai bus nerealūs. Jis nesąjygoja finansinių išteklių kaupimo;

2. regresyvinis, jo esmė ta, kad pirmais metais atskaitymai vykdomi didesnėmis normomis nei vėlesniais. Jis realesnis, nes technika duoda didžiausią naudą tik pirmaisiais įdiegimo metais. Japonijoje technika keičiama kas dveji metai. Tada netikslinga didinti atskaitymų vėlesniais metais;

3. pagreitinta amortizacija, akseleratoriaus metodas. Jo esmė – amort. atskaitymai vykdomi dvigubai didesnėmis atskaitymų normomis, nei priimta praktikoje. Tam reikia vyriausybės pritarimo. Amort. ats. – papildomo finansavimo šaltinio, be kurio įmonė negali apsieiti.

28. JAV finansinio aspekto apžvalga pagrindinių priemonių vertės apytakoje

Iki 1954m. Jav buvo naudojamas tiesiog proporcingas nusidevėjimo būdas kiekvieniems metams. Pagal šį metodą iš pagr. priemonių vertės atėmus likvidacinę vertę ir dalijant iš metų skaičiaus buvo gaunama nusidevėjimo suma. Trūkumas: buvo vadovaujamasi ekonomiškai pagrįstomis mechanizmo tarnavimo normomis metams. Šis metodas buvo nepažangus, kad reikia nurašyti, kkai baigiasi numatytas tarnavimo terminas.

Nuo 1954m. pradėtas naudoti pagreitintas nusidevėjimo paskaičiavimo būdas. 1971m. jį pakeitė nusidevėjimo vertės atstatymo pagreitintas būdas. Vėliau pakaista į pagreitintą modifikuotą vertės atstatymo sistemą(MARCS). Priimamas normatyvinis mechanizmų tarnavimo laikas, atsisakoma ekonomiškai pagrįsto. Mechanizmai yra dalinami pagal nuosavybės tipus ir klasifikuojami į normatyvines tarnavimo laiko grupes. Į 3m. normatyvinį darbo laiką patenka įrengimai ir kompiuteriai, naudojami mokslo tyrimuose. Į 5m. – automobiliai, mažagabaritiniai sunkvežimiai ir tam tikros spec. gamyb. priemonės. Į 7m. – baldai, vidaus įranga, gamyb. įrengimai. Į 10m. – ilgo tarnavimo laiko įrengimų tipai. Į 27.5m. – gyvenamieji namai ir kitas nekilnojamas turtas. Į 31.5m. – komerciniai ir pramoniniai pastatai ir kitas negyvenamas nekilnojamas turtas. Jei įrengimai patenka į 3m. nomatyvinę laiko trukmę, tai jis nurašomas per 4m. ir t.t. Pirmaisiais metais nurašoma mažesnėmis amortizacinėmis atskaitymo normomis. Kitais metais – didesnėmis normomis – pastoviomis ar mažėjančiomis. Nurašoma be likvidacinės įrengimų vertės. MARCS sistema buvo siekiama sumažinti mokesčius įmonėms ir padidinti pinigų srautus, skirtus investicijoms.

30. Finansinis aspektas įmonių apyvartinių lėšų apytakoj

Apyvartinis kapitalas – antroji įstatinio fondo dalis, kurią privalo turėti įmonė, kad galėtų vykdyti gamybą. Apyv. kap. pirminiai šaltiniai – piniginės lėšos, išleisto nusipirkti žaliavoms, komplektavimo gaminiams, gatavai produkcijai, išleistos lėšos būtų įmonės kasoje iir atsikaitomojoje sąskaitoje banke, lėšos atsiskaitymuose, t.y. lėšos kurios yra pas debitorius ir pas atsiskaitytinus asmenis.

Apyv. kapitalo funkcija tenkinti einamuosius įmonės poreikius. Apyv.kapitalas nepalieka gamybos sferos, o pagr. gamybą palieka. Apyvartinis kapitalas nėra išlaidos. Apyv. kapitalu avansuojama vertė, kad patenkintu einamuosius įmonės preikius. Apyv. kapitalasnėra finansinė kategorija, o bendra ekonominė. Apyv. kapitalas avansuojamas į gamybos poreikius. Čia kapitalas įgauna gamybos atsargų formą. apyv. kapitalas avansuojamas į prekes įgauna prekės formą. Jis vėl grįžta pinigais. Fin. aspektas – fin.santykiai įmonėje sudaro sąlygas įmonėje funkcionuoti apyv. kapitalui. fin. ištekliai sudaro sąlygas susiformuoti tam tikro dydžio fin. kapitalui.

Įmonės aukštas ritmingumas, rezultatyvumas priklauso nuo to, kaip įmonė aprūpinta apyv. lėšomis. Reikalinga protingai avansuoti kapitalą įmonės poreikiams tenkinti. Jei daug bus avansuojama į žaliavas, apyvartinės lėšos bus įšaldytos, jei bus mažai – gali pritrūkti žaliavų. Todėl reikia nustatyti optimalų poreikį normaliniu būdu:

Produk. realizacijų apimtis + piniginių lėšų =minim.apyv.

apyv. skaičius per metus poreikis kap.dydis

piniginių lėšų = [ 2% nuo realios apimties arba

poreikis 4% nuo apyv. kapitalo dydžio]

Apyv. kapitalas klasifikuojamas į nuosavą ir skolintą. Nuosavos lėšos užtikrina įmonės operatyvinį savarankiškumą ir patikimumą, rentabilumą ir kt. Skolintų lėšų naudojimas skatina įmones aktyviau naudoti apyvartines lėšas. Pelnas – vienas iš šaltinių apyv. kap.

padidinti. priskaičiuotas įsiskolinimas pagal darbo užmokestį – taip pat.

Apyv. kapitalo būklė atsiliepia įmonės fin. rezultatam. Apyv. kapitalo būklė charakterizuojama rodikliais:

1. Fin. pastovumas = nuosavos lėšos

skolintos lėšos

2. Mokumas, kuris parodo, kaip įmonė sugeba laiku įvykdyti fin. įsipareigojimus.

3. Likvidumas, kaip greitai gali turėti grynųjų pinigų. Jei per tris mėnesius įmonė negali padengti skolų, turi būti keliamas bankrotas.

4. apyvartumas kartais per metus. jis nusako laiką, per kurį piniginės lėšos atlieka pilną apyvartą nuo gamyb. atsargų įsigijimo iki gryn. pinigų gavimo ir ppateikimo į įmonės sąskaitą.

Svarbu padidinti materialinių išteklių ekonomiją.

31. Grynojo pelno paskirstymo principai ir tvarka

Kiekviena įmonė siekia gauti grynąjį pelną. Tai teigiamas rezultatas. Grynasis pelnas vaidina didelį vaidmenį tiek įmonei, nes iš jo ataujinama gamyba, skatinami darbuotojai, tiek ir valstybei, nes kuo daugiau įmonės gauna pelno, tuo didesni fondai suformuojami. Gryn. pelnas įmonėje skaičiuojamas kas ketvirtį nuo metų pradžios. Metų gale visa pelnas turi būti paskirstytas akcininkams tam tikra tvarka. Paskirstymą atlikus, akcininkai gali gauti grynąją dalį. Prieš 2 savaites aakcininkai susipažįsta su paskirta tvarka ir tvirtina akcininkų susirinkime. Paskirstant pelną turi būti suderinti ūkinio subjekto dirbančiųjų ir valstybės poreikiai. Pagr. paskirstymo principas: pirmoje eilėje įmonė turi vykdyti savo fin. įsipareigojimus prieš valstybės biudžetą ir tik po to siekti max. nnaudos sau ir darbuotojams.

Paskirstymo tvarką reglamentuoja valstybė. Ta tvarka reglamentuojama mokesčiais, lengvatomis ( nuolaidomis) ir ekonominėmis sankcijomis. Paskirstymas atliekamas gavus nutarimą.

Grynojo pelno paskirstymo pavyzdys:

1. Pelno mokestis

2. Valsybinio kapitalo palūkanų atskaitymai

3. Privalomieji dividendai ( privilegijuotų akcijų savininkams)

4. Atskaitymai į privalomąjį kapitalo atsargos rezervo fondą

5. Dividendai ( paprastųjų akcijų savininkams )

6. Premijos ir tantjemos ( stebėtojų tarybos nariams )

7. Naujos technikos diegimas, konstravimas

8. Labdara

9. Sumokėtos sankcijos

10. Nuostoliai

11. Socialinė parama

12. Kultūrinė parama

13. Suformuotas pelno rezervo fondas

14. Kitos išlaidos

Iš viso: grynasis pelnas

Prie grynojo pelno paskirstant gali būti pridėtos: privalomos atsargos kapitalo rezervo fondas + kapitalo rezervo fondas + pelno rezervo fondo dalis.

Kapit. atsargos rezervo fondas – skirtumas tarp nominalios akcijos kainos ir emisijos kainos.

Prival. atsargos rezervo fondas formuojamas iiš neišmokėtų dividendų ar nepanaudotų lėšų.

Jei priv. atsargos rezervo fondo + kapitalo rezervo fondo dydžių suma yra mažesnė negu 1/10 įmonės įstatinio kapitalo, tai yra privalomi atskaitymai į pelno rezervo fondą ne mažiau kaip 1/20 įmonės grynojo pelno. Jei priv. atsargų rezervo + kapit. rezervo dydžių suma didesnė negu 1/10 įstatinio kapitalo, tai atskaitymai į pelno rezervo fondą neprivalomi. Jie gali būti panaudoti nuostoliams atlyginti, jei neužtenka lėšų nuostoliams atlyginti iš pelno rezervo fondo.

33. Nekomercinių įstaigų , organizacijų (valstybinio vvaldymo) finansai.Jų paskirtis-teikti kultūrinio pobūdžio, švietėjiško pobūdžio, policijos, krašto apsaugos ir kt. paslaugas. Jų finansavimo šaltiniai: 1. Biudžetinės lėšos. Jos nustatomos pagal ekonomiškai pagrįstas normas ir normatyvus ir pagr. vaidmenį vaidina-rinkos kaina. 2.Piniginės lėšos valdžios įstaigų , privačių kooperatinių įmonių, piliečių, visuomeninių organizacijų. 3. Gauti piniginiai patiekimai-už pravestas mokamas paslaugas (apžiūras, parodas, konkursus ir t.t.). 4.Laisvanoriški įnašai. 5.Kitos piniginės įplaukos. Suformuotas fin. išteklių dydis l. priklauso nuo paslaugos rūšies pobūdžio.

Kultūros, meno, teisės mokslo įstaigos pačios susirenka lėšų ir dar gauna biudžetinį finans-mą, t.y. biudžetinis finansavimas yra epizodiškas. Mokslo įstaigos: privalomas pradinis ir vid. išsilavinimas, t.b. biudžetinis finans-mas. Akštesnėse mokymo įstaigose prie mokamo mokslo t.b. ir biudžetinis finansavimas.

Gydymo įstaigos naudojasi biudžetiniu ir nebiudž. finansavimais. Nauddojasi „Sodra“, gyventojų santaupomis, įmonių ar org-jų lėšomis. Visos piniginės lėšos, patenkančios įvairiais kanalais, sudaro finansinį fondą, kuris panaudojamas darbo užmokesčiui išmkėti, atlyginti materialines sąnaudas, atsiskaitymas su bankais ir kt. Jei metų pabaigoje lieka nepanaudoti finansinių fondų likučiai, jie negali būti paimti į valst. biudžetą ir vals-bė neturi teisės sumažinti biudžetinio finansavimo normatyvus. Visos nekomercinės įm. turi savarankišką balansą ir turi teisę naudotis kreditais, kuriuos gali suteikti bankai savo veiklai plėtoti. Nekomercinės įst. mobilizuojant finansinius išteklius, turi išskirti 2 mom-tus: 1.Sąmatinis finansavimas (iš biudžeto). 2.Savęs atsipirkimas ((finansavimas). Norint gauti 1 reikia visas paslaugas teigti nemokamai. Jei vykdomas 1 sudaroma tik išlaidų sąmatas, pajamų sąmatos nereikia. Sąmata nuo finansavimo plano skiriasi tuo, kad sąmatoje detaliau pagrindžiamos išlaidos. Išlaidos pagrindžiamos remiantis kontroliniais skaičiais ir ekon. normatyvais. Kontroliniai skaič. – rodikliai, kurie atspindi tų nekom. org-jų specifiką, numato vystymo perspektyvą. Rinkos ekon-mis sąlygomis kontr. skaičius nėra direktyvinio pobūdžio, t. y. nėra centralizuoti. Jie maždaug nurodo, kokių rezultatų turėtų siekti nekom. įst. Ekon. normatyvai (EN) jungia darbo užmokesčio sudarymo normatyvus, gamybos ir soc. vystymo fondų sudarymo normatyvus, valiutinio atsiskaitymo fondų sudarymo normatyvus. Biudžet. finansavimo nor-vai yra pagrindas finansinių išteklių poreikiui nustatyti. Vienas iš finansavimo šaltinių – valstybinis užsakymas. Atsižvelgus į kontr. skaičius, EN sudaroma nekomercinėse įst-se sąmata, kuri turi būti peržiūrėta ir priimta kolektyvo. Patvirtinta sąmata turi jungti 3 skyrius: 1.Išlaidų ir pajamų suvestinė 2.Gamybinius rodiklius 3.Išlaidų ir pajamų ekonominį pagrindimą.

34.VISUOMENINIŲ SUSIVIENIJIMŲ FINANSAI

Tai profes sąj, mokytojų, gydytojų, polit partijų ir visuomen judėjimų finansai, konversijos, Raudonojo Kryžiaus gailestingumo fondas, kūrybinė sąj. VSF išreiškia šios fin santykius pinig forma:1. fin santykiai susidaro tarp visuomen susivienijimų mokant skirtingus mokesčius, išmokant išmokas, suteikiant lengvatas. 2. Tarp visuomen susivienijimų ir gamyb įm,org-jų. Čia susidaro santykiai savanoriškai aukojant ir jie reikalingi pravesti kultūr renginiams – parodoms. 33. Visuom susivienijimų viduje, formuojant ir panaudojant tiksl paskirties pinig fondus – darbo užm fondai, kap įdėjimų f. 4. Vertikalūs fin santykiai, susidarantys tarp visuom susivienijimų ir jų filialų su akščiau stovinčiais vis susivienijimais. 5. Fin santykiai tarp visuom susivienijimų ir žynybinių, gamyb susivienijimų.

Fin org-jai d. reikšmės turi 2 veiksniai:1. savanoriškos ir laisvanoriškos piliečių org-jos. Pagr jų šaltinis yra stojamieji ir nario mokesčiai;2. visuom susiv gali valdyti nuosavybę, kuri g.b. visiška arba dalinė. Jie gali dalyvauti steigiant komerc bankus. Visuom susiv fin dalinai reglamentuojami valstybės. Patys vis susiv reglamentuojami įstatais. Jų nuosavybė negali b. panaudota jos narių visuom poreikiams tenkinti. Vis susiv ūk. veikla gali suderinti komerc pagrindimą ir sąmatinį finansavimą. Tokiu būdu VS planas gali turėti: pajamas ir išlaidas. Fin planų pajamų dalyje parodomos visos pajamos:1. pajamos, gaunamos iš stojamųjų ir nario mokesčių;2. pravestų apmokamų priemonių;3. spec atskaitymai nuo įm gauto pelno;4. biudžet asignavimai.

Fin plano išlaidų dalyje atsispindi išlaidos administr aparato išlaikymui, statybos ir remonto išl. Dauguma VS parodo išlaidas ir tarptautiniams ryšiams plėtoti, pvz., komandiruotės į užsienį, kongresų org-mas. VS jokių fin įsipareigojimų prieš valst biudžetą neturi. Šiaip VS veikla yra l. artima įm. finansams, užtikrinant gamyb ir apyvart fondų apytakos procesą, paskirstant pelną, santykiuose su valst

biudžetu.

PROFES SĄJUNGŲ FINANSAI.

PS apjungia darbininkus,tarnautojus pagal bendrus interesus vaidmenį gamyboje, kultūroje. PS interesų gynimas pasireiškia per valst tarifų ir mokesčių nustatymą. PS fin susideda iš 3 gr. fin santykių: 1. tarp profsąj ir jų narių. Čia jie pasireiškia mokant stoj ir nario mokesčius. 2. Tarp profsąj, įv. įm. Sudaromi įvairūs įnašai kultūr renginiams pravesti, soc. draudimo fondai.3. Vertikalūs ryšiai tarp žemiau ir aukščiau stovinčių profsąjungų. Pagr paj dalis lieka pirminėse profes sąjungose. Savo įstatų,poreikių patenkinimui reikalinga tech bazė: pensionatai, ppoilsio namai ir t.t. PS g.b. komerc bankų, įst fondų dalininkės. Dalį savo lėšų jos gali laikyti valst vert popieriuose. Jos turi pilną savarankiškumą, neturi įsipareigojimų valst biudžetui. Nuos lėšas sudaro narių įnašai, gautos pajamos iš pravestų priemonių. PS fin veikla paremta savęs atsipirkimu – samatinis finansavimas. Išlaidos – materialinei pagalbai, darbo apsaugai, organizac darbui, plenumams ir t.t. Didelė jų dalis skiriama kultūr švietėjiškam darbui.

POLIT PARTIJŲ IR VISUOM JUDĖJIMŲ FINANSAI

PP ir VJ, skirtingai nuo PS, apjungia dirbančiuosius pagal ideologinį pprincipą. Polit partijų fin šaltinis: narių įnašai, kurie turi padengti visas išlaidas, indėliai ir aukojimai, pajamos iš leidybinės – komerc veiklos. Demokr šalyse draudžiama finans polit partijas iš valst biudžeto. G.b. netiesiog finansavimas, kurių nariai yra iš parlamento. PP yra bbūdinga vertikali valdymo struktūra – platus fin santykių išvystymas tarp aukščiau ir žemiau stov partijų. Tai vyksta dotacijų forma. PP išlaidas sudaro: 1. vadov personalo darb užm. 2. aptarnaujančio personalo Dužm. 3. išl mitingams, susirinkimams. 4. vaizdinei agitacijai. 5. ein išl. memorialinių namų išlaikymui.

PP turi nuosavybę, kuri priklauso nuo jos populiarumo, o VJ – neturi. VJ turi tik išlaidų sąmatą, parodomą per metus. Pagr pajamas gauna iš aukų sponsoriavimo tikslais.

SPEC TIKSLINIAI FONDAI

Tai ypatinga fin org-jos forma, charakterizuojanti savanorišką gyventojų ir ūk subjektų pinig lėšų sujungimą į bendrą fondą t. t. tikslams įgyvendinti. Jie kuriami visuom iniciatyva, turi jurid asmens teises, juos valdo valdyba. Jų f-ja – vadovautis suvažiavime patvirtintais įstatais. STF neturi finans įsipareigojimų, atleisti nuo muitų , mmokesčių. F ištekliai susidaro iš sponsorinių lėšų, dovanų, atskaitymų, mater vertybių, nekiln turto, pinig lėšų. Jie turi teisę dalyvayti kultūr veikloje. Išlaidos daromos senamiesčio restauravimui, muz fondo papildymui.

LABDAROS FONDAI

Pvz., vaikų fondas, R. kryž fondas ir t.t. Finansuojami iš labdaros, veikla reglamentuojama įstatais. F šaltiniai yra l įv. LF indėliniku g.b. bet kuris pilietis. Pagr lėšos – savarank įnašai, dovanos, atskaitymai iš pelno, pajamos iš pravestų mokamų priemonių, loterijos, paskolų. Išlaidavimas negrįžtamas, LF gali užsiimti atskirų, bendrų įm. steigimu.

35.Bendros ddraudimo finansų sąvokos.

Draudimo finan-se naudojama spec. terminija, kuri paaškina mums supratimą apie draudimą, draudimo santykiuose, finansuose. Spec. terminų pagalba reguliuojamas draudimo rūšies sąlygos, šalies teisės ir pareigos, drau-o finansiniai santykiai. Drau-o apsauga – tai santykiai, įveikiant arba atlyginant patirtą žalą konkrečiam objektui. Draudimo interesas turi dvejopą prasmę. Jis išreiškia ek. poreikį arba suinterisuotumą dalyvauti draudime. Kita prasme jis išreiškia suinterisuotumą draudimo sumai, jei bus padaryta žala. Yra santykis tarp draudimo intereso ir apdrausto turto visos vertės. Draudikas-tai specializuota org-ja, kuri draudžia. Tai g.b. vasltybinė, kooperatyvinė, akcinė ir mišri orga-ja. Draudėjai- tie žmonės, org-jos, kurie apsidraudžia ir moka draudimo įnašus ir sueina į tam tikrus draudimo santykius. Pasaulinėję draudimo praktikoje draudėjai laikomi draudimo poliso laikytojai. Draudimo polisas- tai dokumentas, kuris rodo kad jo turėtojas sudarė sutartį su draudimo organizacija, kuri išdavusi tą draudimo polisą. Draudimo objektai ir draudimo priemonės – tai visa tai, kas draudžiama. Soc. draudime ir asmens dr-e – gyvybė, sveikata, darbingumas. Turto draudime- materialinės vertybės. Turto draudimo priemonių konkrečių objektų yra žem. ū. derlius, gyvulių sk., statiniai ir įrenginiai. Asmens draudimo objektu g. b. likęs gyventi gyvenimo laikas, sveikatos praradimas dėl ligos. Draudimo atsakomybė- draudiko įsipareigojimas išmokėti draudimo atlyginimą prie aptartų sąlygų, kai įvyksta draudimo įvykis, atsitikimas. Sudarant ssutartį, nustatoma, kas bus laikoma draudimo įvykiu, atsitikimu. Aptariant tai, galima turėti plačią arba siaurą dr. atsakomybę. Jei draudikas siaurina drau-mo atsakomybę, tai siekia did. finans. pastovumo vykdomoms finansinėms operacijoms. Draudimo atlyginimo gavėjas – tai fiz. ar jurid. asmuo, kuriam suteikta gauti atitinkamas priskaičiuotas lėšas. Pagal turto draudimo – tai draudėjas, pagal soc. ir asmens dr-mą – apdraustasis. Naudos gavėjas – kuris gauna atlyginimą. Draud. atlyginimas – tai piniginių lėšų suma, kuria faktiškai yra apdraustas turtas, gyvybė, sveikata. Pagal turto drau-mą – draud. atlyginimas negali viršyti realios turto vertės, pagal soc, draud-mą – jis negali viršyti nustatytų pašalpų ir pensijų dydžio. Pagal asmens drau-mą – dr. atlyginimas nustatomas pagal drau-jo norą. Norint gauti did. draud. atlyginimą, reikia daryti did. draud. įmokas. Draudimo aprūpinimas – tai draudimo sumos ir apdraustojo turto vertės santykis (proc-nis dydis, max dydis 100proc).Draudimo tarifas – tai drau-mo atlyginimas, išreikštas pinigais arba proc. dydis nuo drau-o atlyginimo sumos. Jis turi didelę reikšmę, formuojant drau-o fondą. Draudimo įnašas – tai mokėjimas pinigais. Jis apskaičiuojamas, atsižvelgiant į draudimo tarifą. Tai drau-o tarifo ir drau-o sumos sandauga, padalinta iš 100. Draudimo laikas – tai periodas, kuriam apdrausti objektai. Jis gali būti begalinis (privalomajam turto draudime). Jis t.b. griežtai aptartas sutartyje. DDraudimo laukas – tai max objektų sk. kurį galim apdrausti. Pagal turto draudimą į draudimo lauką įeitų turto savininkų sk. arba toje vietoje apdraustų objektų sk. Pagal soc. asmens draud-ą – tai apdraustųjų tarnautojų, darbuotojų sk-ius. Draudimo portfelis – tai faktiškas apdraustų objektų ir asmenų sk. pagal veikiančias draud-o sutartis duotoje teritorijoje arba įmonėje. Draudimo portfelio santykis su draud-o lauku parodo drau-o laipsnį. Drau-o rizika turi keletą reikšmių drausime: 1.Tikimybė žalos, įvykus drau-o įvykiui. 2.Tikimybė žalos laipsniui, įvykus draudimo įvykiui. Žala g.b. vidut., stambi ir smulki. Rizika g.b. pavojinga ir mažiau pavojinga. Draudimo įvykis – tai faktiškai įvykęs įvykis. Jis yra negatyvus reiškinys. Jo dėka išmokamas drau-o atlyginimas. Soc ir asmens draudime negatyvus įvykis – tai liga, mirtis nelaimingas atsitikimas. Drau-o aktas- dokumentas įformintas nustatyta tvarka. Jis patvirtina faktą ir priežąstis įvykusio drau-o įvykio. Aktas reikalingas pagal turto, soc, asmens drau-o (medicininis dok, mirties liudijimas). Draudimo žala – tai vertė pilnai prarasto ar dalinai sugadinto turto pagal drau-o įkainius.

36.Draudimo finansų ekonominė esmė. Jo objektai ir funkcijos

Drau-o finansai (DF) – tai sudėtinė finansų, kaip ekonominės kategorijos, dalis. DF atsirado, atsiradus draudimo santykiams, kurie susidaro tarp piliečių, įstaigų, orga-jų, įmonių, valstybės ir tesmų. DF turi tik perskirstomąją fukciją. Jie perskirsto žalą tarp

draudėjų . Kuo did. draud-jų sk., ta žala pasiskirsto tarp draudėjų mažesnė, o nauda dėl to ddraudėjams didelė. Ta žala perskirstoma pinigine forma. Apdraustasis siekia kuo did. naudos. Organizacijos finans. ek-s sąlygomis įgauna didelę reikšmę, nes įmonė tampa ekonomiškai laisva, t.y. ūkiškai savarankiška. Dau-o fondą turi formuoti ne tik nepalankiais, bet ir palankiais ūk. metais, todėl, kad drau-o įvykiai neįspėjami. DF-ų objektai: 1. Turto drau-mas. Jis atlygina turtinę žalą pinigine forma. Turto drau-mas g.b. prvalomas ir savarankiškas. Privalomas tas, kurį įįpareigoja vals-bė apdrausti, jis kyla iš valst. aktų. Dau-sia draudž-as turtas, turintis ūkiniui prioritetinę reikšmę. Savininkas arba visuomenė privalo įnešti fiksuotas drau-o įmokas. Jas reikia mokėti reguliariai. Jei nesumokama atsiranda delspinigiai. Daugelyje šalių privalomas automob. drau-mas, kariškių dr., kleivių dr-mas. Drau-mo tarifai diferencijuojami pagal turto rūšį, draudėjų kategorijas ir kt. Štikus akte numatytam įvykiui, drau-mo org-ja gali atlyginti pilnai arba dalinę žalą. Savarankiškas turto draudimas sudaromas, remiantis sutartiniais drau-o org-ja. Rinkos ek-kos sąlygom turim optimaliai suderinti privalomąją ir savanorišką drau-ą. TTurto draud-e atlyginama turto žala. 2. Soc. draudime atlyginama žala nustatytomis pensijomis ir pašalpomis tiems, kurie patyrė nuostolius dėl laikino nedarbingumo, invalidumo, išėjimo į pensijinį amžių ir kt. Jis vykdomas visuomenine sąskaita atskaitymais nuo darbo užmokesčio. Soc drau-mas- privalomas. Jis tturi garantuoti, nors min pragyvenimo lygį tiems, kurie patyrė nuostolius. Jis neturi leisti žm-ėms nuskursti. Jis nors iš dalies bando atlyginti prarastas pajamas. Tai prikl. nuo šalies finans. galimybių. 3.Asmens drau-mas vykdomas iš paties asmens pajamų. Jis suteikia piniginę pagalbą. Asmens dr-e ypatingą vietą užima drau-mas likusiam gyventi laikui (aptartas laikas). 4. Piliečių ar org-jų materialinė atsakomybė. Material. atsakom. draudimo objektu yra draudikų įsipareigojimai atlyginti nuostolius drau-jams, jei tiekėjai pažeidė tiekimo sąlygas, kontraktus ir patyrė nuostolius už tai. 5. Verslo rizikos objekto draudimas. Dalima gauti pelną arba nuostolį. Jei įmonė gauna nuostolį drau-o org-ja jį atlygina. Drau-o finansų esmė pasireiškia per jų vykdomas funk-jas. Pagr. drau-o fin. funk-ja – rizikos funk-ja, t.y. tikimybė žalos. Rizikos funkcija susijusi su drau-mo paskirtimi ssuteikti pagalbą tiems, kurie patyrė nuostolius. Draudimas turi perspėjamąją funk-ją. Jis susijęs su kuo did. drau-o fondo dalies panaudojimu, kuo didesniam draud-o rizikos laipsniui sumažinti. Drau-mas turi drau-mo finans. kontrolinę funk-ją. Ji nurodo tai, kad drau-o fondas g.b. panaudojamas tik nuostolio padengimui.

37.Draudimo rinka (DR)

DR – tai piniginių santykių sfera. DR objektas tai specif. paslauga (Dr-o apsauga). Dr-o apsauga formuojama , veikiant D ir S rinkoje. Taip t.b. užtikrinta pagalba nukentėjusiems. DR-e formuojamas ir panaudojamas dr-o fondas. Bet koks DR-os mmonopolizavimas nesuteikia dr-o finanasiniams santykiams stabilumo, ypač kai tie santykiai išsiplėtoja didelėje apimtyje. Tai neleidžia atsižvelgti drau-jo interesus. DR-a t.b. laisva, todėl rinkos ekonomikos sąlygomis mono-mo atsisakoma. Įv. nuosavybės formos padeda nemonop-ti dr-o rinkos. Jos sudaro pagrinda drau-o operacijoms komercinį pobūdį, pravesti aktyvią invest-nę fin-sų politiką ir suteikia naują impulsą DR-ai. DR-os atributai: 1.Pirkėjas, kuris perka dr-o apsaugą 2.Draudikas, kuris parduoda tą paslaugą 3.Reali laisvė rinktis pirkti ar ne tą specif. apsaugą. Rinkos ek-je mes privalome rinktis. Išvistyta DR-a turi tiesioginius draudikus, turi tarpininkus, draudimo agentus. Kuriasi įv. dr-jų sąjungos asociacijos. Dr-o paslaugų pirkėjai g.b. juridiniai ir fiz. asmenys, jei jie neprieštarauja dr-o taisyklėms ar sąlygoms. Dr-o paslauga g.b. suteikta sutarties pagrindu (savarankiškas drau-as) arba įsigaliojusia tvarka (privalomas dr-mas). Užsienio praktikoje dr-mas g.b. nesuteiktas, jei automobilio savininkas pažeidė eismo taisykles ir t.t. DR-os prekė -tai dr-mo apsauga. Ji turi mainomąją ir vartojamą vertę. Vartojamąją vertę sudaro dr-mo apsaugos užtikrinimas, kuris naudojamas 1-am konkrečiam dr-ui ir įgauna dr-mo padengimo formą. Dr-mo padengimas – tai dr-mo aprūpinimas aptartam sutartyje konkretaus objekto dr-mo atsitikimui. Dr-mo apsaugos mainomoji vertė – tai kaina, išreikšta dr-mo tarifu, o vėliau mokėjimų ar dr-mų įnašais. Konkurencinėje dr-mo org-jų kovoje kaina turi didelę reikšmę. Žemutinė kaina turi padengti visas ddr-mo org-jos išlaidas. Aukštutinė kaina leidžia turėti pelną. Dr-mo paslaugos pirkimas ar pardavimas įforminamas sutartimi, kurią patvirtina įteiktas dr-jui dr-mo polisas. Kadangi dr-mas turi tikimybės pobūdį, tai dr-jas, sudaręs sutartį, kredituoja draudiką. DR-os asortimentą sudaro dr-o rūšių sarašas. Kartais g.b. pateiktas individualus DR-os asortimentas. DR-os būklę veikia daug veiksnių:1. rizikos situacija 2.Dr-jų piniginės pajamos 3. Dr-mo tarifas 4. Dr-mo paslaugos ne tik pagal apimtį, bet ir pagal struktūrą. 5. Dr-mo paslaugos realizacijos sąlygos atitinkamų metų laike, regione sudaro DR-os konjuktūrą. Ją charakterizuoja D ir S subalansavimas.

Dr-mo interesai g.b. labai įv. Juos apsprendžia ne tik materialus gyvenimo lygis, bet ir gyvenimo būdas, priklausymas vienai ar kitai soc. grupei, prestižas, priklausymas lyčiai. Poreikis dr-o apsaugai yra objektyvus. Taip pat potencialus paslaugos pirkėjas, jis tampa realiu pirkėju (dr-ju) tik tada, kai jis suvokia dr-mo intereso svarbą. Suvokimas priklauso nuo perkamosios galios. Iš čia išplaukia 2 išvados: 1.Dr-kas, siūlydamas savo paslaugą, turi parodyti pirkėjui prieinamą, formą jos ekonominį tikslingumą ir ką jis laimės, jei sudarys sutartį su dr-ku. 2.Dr-mo paslauga t.b. sudaryta taip, kad atitiktų pirkėjo perkamąją galią. Visa tai t.b. išspręsta naudojant dr-o marketingą, aktyvus veikimas į rinką ir egzistuojančią D. Pagr. dr-o marketingo užduotis – išaiškinimas dr-jų poreikių, D formavimas pper aiškinamąjį darbą, reklamos panaudojimas, dr-mo rinkos asortimentų suformavimas. Dr-o marketingas apima: 1.Rinkos tikslų ištyrimą 2. Dr-o paslaugų formavimą 3. Dr-o kainos nustatymą 4.Aiškinamąjį ir reklamą 5. Parduodamų paslaugų valdymas 6. Drau-jų kontingento parinkimą ir patarnavimą.

Draudimo marketinge svarbią vietą užima dr-o rūšies gyvenimo ciklo kontrolė: 1. Išėjimo į rinką 2. Augimo 3. Paklausos 4. Brandumo 5. Rinkos prisotinimo 6. Smukimo

Išėjimo į rinką gyvenimo ciklo 1-a fazė reikalauja iš marketingo did. dėmesį skirti reklamai. 2 fazėje – pardavimo sąlygoms. 3 fazėje – draudimo kainai. 4 fazėje – paslaugos modifikacijai ir naujos paslaugos įvedimui.

Draudimo marketingas, gerai paruoštas strateginiu, taktiniu lygiu, atneša gerus rezultatus. Dr-o rinkoje konkurecija tarp dr-kų g. vykti šiomis kryptimis: 1.Pasiūlant vis naujas dr-mo rūšis 2.Parekant įv. sutarčių kombinacijas 3.Mažinant dr-mo tarifus, lyginant su kitomis dr-mo org-mis 4. Keliant aptarnavio kokybę.

38. Draudimo ekonominis pagrindas. Draudimo šakos

Rinkos ekonomikoje dr-mas skirstomas į : 1. Privatų 2. Komercinį . 1.Tikslas – suteikti kuo geresnę dr-mo apsaugą fiz. ir juridiam asmeniui. 2.tikslas – gauti pelną. Jis g.b. gaunamas palankiais nepalankiais ūk. metais. Palankiais gautas pelnas panaudojamas dr-mo tikslams įgyvendinti, o nepalankiais- nuostoliams padengti, dotavimui visuuomeniškai būtinų, bet nuostolingų dr-mo rūšių, kadrų kvalifikacijai kelti, moksl. soc. tyrimui finansavimas ir t.t.

Pelnas gautas iš 2-jų dr-mo operacijų panaudojamas komercijai, o konkurencinėje kovoje toms dr-mo rūšims įgyvendinti, kurioms priklauso daugiau pirkėjų. Dr-mo veiklos finansinis ek-nis pagrindas – dr-mo fondas. Pinigų apyvarta dr-mo veikloje susijusi su įsigijimu būtinų apyvartinių lėšų dr-mo apsaugai ir dr-mo org-jai. Kiek tų lėšų reikia reguliuoja juridiniai aktai, nuosavybės formos. Dr-mo fondas paskirstomas ir susidaro finans. rezultatas: pajamos, išlaidos, pelnas (nuostolis). Pjamas sudaro: 1. Dr-mo mokėjimų piniginiai patiekimai 2. Įnašai pagal mokėjimų formas

Visa tai suformuoja einamąjį pinig. patiekimo ffondą ir sudaro drau-ko bendrąsias pajamas, į kurias g.b. įskaitomi piniginiai patiekimai iš rezervų, pajamų, gautos iš nedraud-nės veiklos. Einamųjų pinigš patiekimo fondas g.b. 1-as visoms dr-o rūšims arba keli pagal dr-mo rūšis. Tai nusprendžiama pagal tai ar tikslinga ekonomiškai. Vienintelis pajamų šaltinis piniginiams patiekimams suformuoti dr-mo tarifą. Formuojant dr-o tarifą, atsižvelgiama į dr-o paslaugos savikainą, poreikį, rinkos kainas. Pagal ek-nę prigimtį išlaidos klasifikuojamos: 1. Apmokėti dr-o atlyginimams. 2. Atskaitymai į atsargos fondą ir įnašų rezervą. 3. Atskaitymai perspėjamosioms operacijoms. 44. Išlaidos dr-o reikalo tvarkymui.

Draudimo santykiai skirstomi į: 1. Turto dr-mas 2. Soc. dr-mas 3. Asmens dr-mas 4. Materialinės atsakomybės dr-mas 5. Verslo rizikos dr-mas. Dr-mo santykių klasifikacija pagal dr-mo šakas turi užtikrinti nenutrūkstamą gamybą. Kvalifikacija įsipareigoja koncentruoti pinigines llėšas į dr-mo fondą, kad dalėtų org-ti uždarus paskirstymo santykius tarp dr-jų. Drau-jų šakos klasifikuojamos į dr-jų pošakes ir dr-jo rūšis. Ši klaasifikacija reikalinga tam, kad galėtume geriau atsižvelgti į kiekvieno dr-jo interesus. Atsižvelgiant į nuosavybes formas ir dr-jų kategorijas, turto dr-mas dalijamas į šias pošakes: 1. Valstyb. įm. turto dr-mas. 2. Oriedatorio turto dr-mas 3. Kooperatyvo dr-mas.

Soc. dr-mas dalijamas į šias poškes: 1. Pensijų dr-mas 2. Lengvatų dr-mas 3. Patalpų dr-mas.

Verslo rizikos dr-mo pošakėmis yra gamyb. komercinės veiklos interesai: 1. Biržos 2. Maklerių 3. Brokerių 4. Bankinė verslo rizikos pošakė.

Turto dr-mo rūšys: 1. Statinių dr-mas 2. Gyvulių dr-mas 3. Derliaus dr-mas 4. Transporto dr-mas

Soc. dr-mas: 1. Dr-mas pagal amžių 2. Invalidumo dr-mas 3. Dr-mas netekus maitintojo

Asmens dr-mas: 1. MMirties atveju dr-mas 2. Darbingumo netekimo atveju dr-mas 3. Vaikų dr-mas

Materialios atsakomybės dr-mas: 1. Kredito nepadengimo dr-mas 2.Pilietinės atsakomybės dr-mas.

Verslo rizikos dr-mas: 1. Pelno negavimo dr-mas 2. Nenumatytų nuostolių dr-mas 3. Prastovų dr-mas.

Dr-mo atsargos fondai formuojami pagal visas dr-mo rūšis arba pagal atskiras. Geriau kai formuojamas vieningas, tai leidžia geriau manevruoti lėšomis. Dr-mo rezerviniai fondai formuojami nemutatytiems atvejams ir turi taupymo charakterį: įnašų rezervas gyvybės dr-mui, rezervas pensijų gavimui. Turėdami dr-mo atsargos fondą, galime finansuoti nedarbingus atsitikimus. Dr-mo org-jos finansinis rrezultatas: teigiamas saldo (kai pajamos > už išlaidas), neigiamas saldo. Dr-mo operacijų pelnas – tai skirtumas tarp kainos ir paslaugų savikainos.

Rentabilumas = (pelnas/iš dr-mo mokėjimo sumos)100

39. Soc. draudimo esmė ir reikšmė

Visuomės objektyvios sąlygos reikalauja aprūpinti tuos, kurie dėl tam tikrų priežąsčių negali dirbti, neturi darbo užmokesčio. Visuomenė iš sukurto visuomeninio produkto turi atskirti tam tikrą piniginę dalį, tokių žmonių išlaikymui. Finansinių santykių pagalba formuojamas soc. dr-mas, sukuriami tiksliniai piniginiai fondai. T.ir y. soc. dr-mo esmė. Soc. dr-mo socialinė politinė prasmė – tai metodas žmonių konstitucinėms teisėms realizuoti materialinį aprūpinimą senatvėje. Lietuvoje soc. aprūpinimas nėra geras. Soc. piniginių lėšų dydis priklauso nuo darbo stažo, darbo užmokesčio, invalidumo arba nedarbingumo grupės. Dydį reguliuoja valst. įstatymai. Soc. dr-mo esmė remiasi šiais principais: 1. Visuotinumu – visi turi gauti soc. dr-mą 2. Optimalumu – turi būti suderinti ir soc. aprūpinamų žmonių ir mūsų interesai.

Soc. dr-mas savistoviai valdomas. Jo vaidmuo paireiškia per prof. sąjungas, kitas visuuom. org-jas. Soc. dr-mo uždaviniai: 1. Užtikrinti būtinas sąlygas darbo išteklių reprodukcijai. 2. Žmonių perkvalifikavimas iš soc. dr-mo lėšų.

Soc. dr-mas neatskiriama valst. soc. politikos sferos kryptis. Soc. dr-mas turi užtikrinti soc. teisingumą ir politinį stabilumą. Laisvos rinkos ek-kos sąlygimis būtina formuoti soc, dr-mo fondą.

Soc. dr-mo dėka visuomenė ggauna: 1. Tikslinius piniginius fondus. Jie turi padengti išlaidas susijusias su nedarbingų žmonių išlaikymu. 2. Soc. dr-mas netikrina reikalingą darbo išteklių struktūrą, paskirstymą pagal visuomeninius poreikius. 3. Soc. dr-mas sumažina atotrūkį tarp dirbančiųjų ir nedirbančiųjų žm. gyvenimo lygio.

Soc. dr-mo sistemą sudaro 2 dalys: 1. Pašaukta atstatyti ir išsaugoti žmonių darbingumą. 2. Pašaukta įgyvendinti materialinį aprūpinimą žmonėm, kurie neteko darbo.

Soc. draud-ko fondai formuojami dr-mo metodais, atskaitymais iš įmonių, piliečių, org-jų.

40. Soc. draudimo panaudojimo fondai.

Soc. dr-mo lėšos panaudojamos kaip išmokos finansuoti paslaugoms ir suteikti lengvatas. Piniginės išmokos išreiškiamos pensijomis ir pašalpomis. Jos turi tikslinę paskirtį. Pagal soc. dr-mo finansuojamos medicininių įstaigų paslaugos. Lengvatos užima ypatingą vietą, jos ribose tarp natūrinio ir piniginio paskirstymo. Lengvatomis padidinamas atsikirų soc. grupių vartotojiškumas. Išmokas ir lengvatas galima kvalifikuoti pagal eilę požymių (pagal ek-nį požymį ir pagal soc. požymį). Išlaidų ir lengvatų kvalifikavimas pagal lengvatų rūšis įskaito mokamas pinigines išmokas (pensijos, pašalpos), nemokamas arba lengvatines paslaugas. Mokamos pensijos skiriamos: 1. Pagal amžių 2. Už ištarnautus metus (kariškiams) 3. Soc. pensijos 4. Pašalpos mokamos laikinai netekus darbo, nėštumo, gimdymo atveju, vaikams.

Pagal soc. dr-mą nemokamos arba lengvatinės paslaugos skiriamos dantų protezavimui, darbiniam apmokymui, invalydų įdarbinimui. Pagal funkcionalinę paskirtį išmokkos ir paslaugos klasifikuojamos į 3 grupes: 11. Išmokėjimai ir paslaugos, kurių tikslas palaikyti žmonių gyvybę ir išsaugoti jų sveikatą. 2. Išmokos ir paslaugos susijusios su vaikų auklėjimu su papildomomis išlaidomis, kai šeimoje gimsta vaikas. 3. Išmokos ir paslaugos, turinčios tikslą atstatyti darbingumą, kai reikia perkvalifikuoti arba apmokyti.

Labai svarbų praktinį aspektą turi išmokų ir paslaugų skirstymas pagal adresą. Visose išvardintose soc. drau-mo klasifikacijose svarbų vaidmenį vaidina pensijos ir pašalpos. Pensijos- tai garantuotos mėnesinės piniginės išmokos piliečiams senatvėje, pilname arba daliniame nedarbingume, netekus maitintojo, pasiekus tam tikrą darbo stažą tam tikroje darbo veikloje. Pensijos turi draudimo pagrindą, jos duodamos iš spec. pensijinio fondo, kuris sudaromas iš dirbančiųjų įnašų. Soc. dr-mo išmokų dydis, skiriamas pensijiniam aprūpinimui, nustatomas pagal šiuos veiksnius: 1. Demografinė (vid. gyvenimo lygis) 2. Ekonominis (priklauso nustatas optimalus santykis tarp darbo užmokesčio ir pensijinio aprūpinimo).

Skiriamos darbo ir soc. pensijos. Prie darbo pensijos priklauso: pensijos pagal amžių, invalidumą, netekus maitintojo, už ištarnautus metus. Prie soc. pensijų priklauso piniginiai išmokėjimai tiems, kurie neturi teisės į darbo pensiją, nes nedirbo. Rinkos ekonomikos sąlygomis darbo pensijos g.b. suteiktos iš centralizuoto pensijinio fondo ir iš įmonių, organizacijų pensijinių fondų. Norint gauti pensiją iš įmonės reikalingas darbo stažas toje įmonėje, profsąjungos nutarimas. Norint gauti valstybinę pensiją, reikia turėti ištarnautus metus.

Soc. pensijų dydis nustatomas procentais nuo nominalios pensijų sumos ir pagal kategoriją. Pašalpos – tai garantuotos piniginės išmokos esant laikinam nedarbingumui (vaiko prižiūrėjimui, gimdymo, nėštumo atveju).

41.Mediciniškas draudimas

Tai viena gyventojų interesų soc. apsaugos formų. Med.dr. tai kompensacija piliečiams jų išlaidų per teikiamą med. pagalbą, o taip pat kompensacija kitų išlaidų, netekus sveikatos. Med.draudimu kompensuojamos gydymo išlaidos, medikamentų, vaistų įsigijimo išlaidos, buvimas stacionarinėse med. įstaigose, stomotologinės pagalbos gavimas, profilaktinių priemonių pravedimo išl. Priešpereinant į rinkos ek. buvo privalomas med. draudimas. Jis bbuvo vykdomas įmonių, organizacijų lėšų sąskaita. Rinkos ek. sąlygomis vis pasirodo mokamų poliklinikų, tačiau jose yra privalomos paslaugos(nemokomos). Yra mokamas ir nemokamas med. dr. Rinkos ek. šalyse nemok. gydymą gauna labai mažas žm. skaičius. Jo žm. nenori nes jis yra prastas. Med. dr. vykdomas privalomas ir savanoriškas. Privalomo med. dr. esmė – draudimo fondas formuojamas iš darbdavio pajamų ir dirb. lėšų. Savan.med. dr. – iš dirb. lėšų. Vis didesnę reikšmę turi savanoriškas dr. Normatyvai. Normatyvas gyd. išl. atlyginti. Pas mus nnormuota piniginė pašalpa. Jos gali nepakakti. Reikia pagerinti med. dr. Jis įeina į soc. dr. ir ten beveik pranyksta. Med. dr. reikėtų išskirti kaip savarankišką dr. šaką. Galėtų būti organiz.autonominis tikslinis fondas. Prival. med. dr. būdinga – visi gauna standartinį aasprūpinimo lygį. Sovietinis med. dr. buvo vykdomas likutiniu principu. Mūsų dabar geresnis. Prival. med. dr. yra nepakankamas. Geresniam privalomam med.dr. organizuoti turi būti sudaromos med. programos, kuriose turi būti numatytas min. sąrašas med. paslaugų. Rinkos ek. sąlygomis suinteresuotos įm. org. gali sudaryti sutartis su ligoninėmis, poliklinikom apie pagerintas gydymo sąlygas. Iš šių lėšų gali organiz. pagerintą med. aptarnavimą.

42.Turto ir asmens draudimas

Turto dr.- valst. turto draudimo rūšis, kurios tikslas – likvidavimas stihinių nelaimių. gaisrų, nelaimingų atsitikimų ir kt. žalos likvidavimas. Dr. objektas- ž.ū. įmonių ūkis: derlius, pasėliai, miškas, kt. augmenija, gyvulių banda, įrengimai, kuras ir kt. Taip pat įm. ir koop. statiniai. Draudėjas privalo mokėti draudimo įmokas pagal patvirtintus tarifus. Turi saugot turtą, imtis visų galimų priemonių, kad turtas nebūtų sugadintas. KKai įvyksta dr-o įvykis draudėjas turi pranešti per tam tikrą laiką, o dr-o organizacija turi išmokėti dr-o atlyginimą. Dr-o atlyginimas išmokamas, kai:1.namų turtas sunaikinamas arba augadinamas(dėl audros, gaisro ir kt.) 2.dėl vietovei neįprasto ilgai trunkančio lietaus, dėl žaibo įtrenkimo, dėl vandentiekio sist. sugedimo. 3.pavogiamas arba sugadinamas vagiant turtas. Draudžiant transporto priemones, draudiminis atsitikimas gali būti avarija, smukimas po ledu, vagystės, transporto priem. sunaikinimas. Draudiminis įvykis turi būti aptartas sutartyse. Turto dr. yra: 1.privalomas ir 2.savanoriškas. 1. kyla iš valstybės normaytvinio aakto. Valstybė numato, koks turtas turi būti draudžiamas. Priv. turto dr. kaip sąnaudos. Tarifai nustatomi pagal turto rūšis. Jei nemokami, 0.1proc. už kiekvieną dieną išieškoma delspinigių. Privalomai draudžiamas prioritetinis turtas. 2.vyksta remiantis sutartimi su dr-o organizija. Savanoriškas gali būti kaip papildomas prie privalomo. Paplitęs savan. piliečių turto dr-as: namų ūkio ir apyvokos reikmenų, asmeninio vartojimo, transporto priemonių ir kt. vasarnamiai sodo nameliai.

Asmens draudimas tai savanoriškas gyvybės draudimas. Dr-o organiz. išmoka dr-o atlyginimą draudėjams arba tiems, kurie apsidraudžia:1. kai pasiekia pensijinį amžių ir išmokamas dr. atlyginimas iki gyvenimo pabaigos. 2.įvykus mirties atvejui 3.įvykus nelaimingiems atsitikimams. Ypač populiarūs tie gyvybės dr-ai, kurie turi taupymo f-ją: mišrus gyvybės draudimas, vaikų, vedybų, papildomos pensijos dr-as, draudimas likusiam gyvenimui. Mirties atveju dr-o atlyginimas išmokamas įpėdiniui, kuris nurodomas sutartyje.

43.Valstybiniai finansai

Valstybiniai finansai pagal savo ekonominę esmę – nacionalinių pajamų paskirstymo ir perskirstymo piniginiai santykiai. V. finans. reikalingi ek. arba šalies ūkiniams poreikiams tenkinti, gynybai, kultūrai. V. finan. subjektai – valstybė, valstybinės įm., susivienijimai, organiz., įstaigos. V.finan. sudaro: 1.įvairaus valdymo lygio biudžetai 2.nebiudžetiniai fondai 3.valstybinis kreditas 4.valstybinių įm. finansai. Visi 4 organizuojami per biudžetinius ryšius. Bendroms valst. funkcijoms atlikti valstybė formuoja centrinį biudžetą: armijai išlaikyti, gynybai, valdymui, tikslinėms programoms įgyvendinti. Nuo centrinio biudžeto priklauso ek. finansinis stabilumas. Savivaldybių bbiudžetai skirti užtikrinti pažangias, progresyvines šakines teritorines proporcijas, racionaliam gamybinių jėgų išdėstymui, darbo resursų reprodukcijos finansavimui, lnfrastruktūros plėtojimui. Nebiudžetiniai fondai skirti tikslinėms programoms įgyvendinti: bedarbystės programoms ir kt. Šie fondai per biudžetinius ryšius spec. atskaitymų dėka. Pinig. lėšos, kurios koncenruojamos į neb. fondus, atribotos nuo biudžeto. Jos turi tikslinę paskirtį. Jos turi pavadinimą, centrinis biudž. neturi tikslinio panaudojimo. Nebiudž. fondų suformavimas valstybėje leidžia geriau pritraukti fin. išteklius tikslinėms prog. įgyvendinti. Garantuoja tikslinį panaudojimą Nebiudž. fondų suformavimas valst. finan. ledžia palaikyti didesnį lėšų ek. stabilumą. Nebiudž. fondai vykdo finansinio rezervo formavimo f-ją. Tai leidžia atlikti vieningą finansinę politiką. Nebiudž. f. pagal funkcionalinę ir tikslinę paskirtį gali būti:1.gali turėti ekonominį pobūdį 2.gali turėti socialinį pobūdį 3.gali turėti gamtoapsauginį pobūdį ir kt. Šiuo metu nebiudž. fondai įgauna didelę reikšmę kuriant laisvas ek. zonas. Kt. valst. finansų finansinių santykių dalis- valstybinis kreditas. Jis organizuojamas per pardavimą vyriausybės oblig. Valst. kreditas turi didelę reikšmę finansiškai atgaivinant ek.

49.Valstybinės pajamos, jų mobilizacijos metodai

Valst. fin. funkcionavimas susijęs su 2 procesais: 1.fin. išteklių mobilizacija į įv.valst. valdymo struktūras 2.jų panaudojimas valst. poreikiams patenkinti. Fin. išteklių mobilizacija suprantama kaip valst. pajamos. Valst. pajamos gali būti: 1.centralizuotos(pas valstybę) 2.decentralizuotos (pas įm., įstaigas, organizacijas) Mobilizuojant fin. išteklius, kaip valst. pajamas, labai ssvarbu nustatyti optimalų santykį tarp central. ir decentraliz. pajamų. Central. valst. pajamų formavimo šaltiniai: 1.mokesčiai ir jų mokėjimai 2.pajamos iš valst. ek. ryšio su užsieniu 3.valstybinis kreditas 4.anksčiau sukauptas nacionalinis turtas 5.nebiudž. fondo fin. ištekliai 6.einamieji biudžetiniai likučiai 7.aukso atsargų pardavimas 8.valst. turto privatizacija. Centraliz. valst. paj. formavimo šaltiniai: 1.vidaus(kas sukurta šalies viduje) 2.išoriniai(gautos paj. iš kt. valstybių). Rinkos ek. sąlygomis pagr. metodai centralizuotoms pajamoms suformuoti: 1.mokesčiai 2.skola 3.emisija. Finansinės politikos turinį sudaro mokesčiai. Mokesčiai turi fiskalinę, ekonominę ir socialinę reikšmę. Fisk.- kad kuo daugiau pajamų būtų surinkta į biudžetą. Ekon. soc.- mokesčiai reikalingi valstybei. Mokesčiai turi padengti valst. skolą, biudžeto deficitą. Didėjant surenkant daugiau mokesč. valst. skola mažėja ir atvirkščiai. Tada didėja ir soc. bei ek. įtampa. Neturėtume skolą mažinti vien per mokesč. Reikia remti įmones, kad funkcionuotų efektyviai, leisti vertyb. popierius. Emisija- popierinių pinigų ir kreditinė emisija. Tai grynųjų pinigų išleidimas. Emisija reikalinga valstybei tada, kai nei mokesčiai, nei skolos negali padengti biudž. deficito. Biudžeto deficitas 2-3 proc. normalus reiškinys. Lietuvos valst. deficitas 655 mln. Lt. Geriau gyventi su biudž. deficitu ir patenkinti soc. kultūrinius poreikius. Popierinių pinigų emisija padidina infliacinius procesus. Todėl šalys su išvyst. rinkos ek. stengiasi nevykdyti grynųjų pinigų emisijos. Daug. siekiama kreditinės emisijos: vert.

popierių, obligacijų išleidimo. Tačiau ir kredit. emisija gali sustiprinti infliacinius procesus.

45. Mokesčiai

Tai fizinių ir juridinių asmenų privalomieji mokėjimai į biudžetą.

Mokesčiai turi fiskalinę, ekonominę ir socialinę reikšmę. Fiskalinė reikšmė ta, kad valstybė stengiasi surinkti kuo daugiau mokesčių, kurie sudaro valstybės biudžetą, ir perskirsto juos ūkinių subjektų poreikiams tenkinti.

LR yra numatytos tokios mokesčių rūšys:

1) juridinių asmenų pelno mokestis, imamas nuo apmokestinamo pelno. Tarifai: 10% apmokestinamo pelno, panaudoto kapitalinėms investicijoms, 29% kito apmokestinamo pelno;

2) ind. įmonių ir ūk. bendrijų pajamų mokestis. Investicijoms &– 12%, kitoms apmokamoms pajamoms – 24%;

3) palūkanos už valstybinio kapitalo naudojimą, palūkanos – 0,5%;

4) žemės mokestis. Tarifas metams 1,5% žemės kainos;

5) mokesčiai už valstybinius gamtos išteklius, tarifus nustato LR Vyr.;

6) mokesčiai už aplinkos teršimą. Tarifai: pagrindiniai, didesni, lengvatiniai;

7) nekilnojamo turto mokestis – 1%, jei naudojama pagal paskirtį, 5% jei ne;

8) kelių mokestis. 0,1% – 0,6% nuo realizacijos įplaukų priklausomai nuo įmonės tipo be PVM;

9) PVM. Eksportuojamoms – 0%, 18% – visoms prekėms ir paslaugoms (15,25% skaičiuojant nuo prekių vertės ssu PVM);

10) muitai;

11) akcizai.