Kooperacija Lietuvoje
1. Ekonominė situacija I pasauliniam karui pasibaigus
2. Kooperacijos kūrimosi prielaidos Nepriklausomoje Lietuvoje
3. Kooperacinių bendrovių steigimas Nepriklausomoje Lietuvoje
4. Kooperacinės bendrovės Nepriklausomoje Lietuvoje
1. Ekonominė situacija I pasauliniam karui pasibaigus
Pirmasis pasaulinis karas ir po jo sekusios kovos Lietuvą palietė labai skaudžiai. Ypač nukentėjo žemės ūkis. Valstiečiai karo bei vokiečių okupacijos buvo apiplėšti kone iki kraštutinės ribos. Visiškai nuniokoti liko dvarai. 1918-1919m. daugelyje Lietuvos vietovių prasidėjo badas. Po karo krašte be pragyvenimo šaltinio liko tūkstančiai padegėlių, bežemių ir našlaičių.
1918m. gruodžio 17d. Lietuvos vyriausybės sudarytos sspecialios komisijos karo nuostoliams nustatyti duomenimis, karo metu sudegė arba buvo sugriauti 1,2 tūkst. kaimų (14270 ūkių), 2 tūkst. vienkiemių, 270 dvarų ir miestelių, iš viso – 57080 trobesių (nukentėjo 70 tūkst. pastatų, iš to sk., 12 tūkst. gyvenamųjų namų). Iš viso netekta apie pusės trobesių. Sunaikintų pastatų vertė – ne mažiau kaip 2,5 mlrd Lt. 1916-1917m. dirvonavo 30%..35% žemės, 1919m. – 16,4%. Rajonuose, kuriuose karo veiksmai buvo intensyvesni, – žymiai daugiau. Javų pasėlių plotas po karo tesiekė 38% 1913m. llygio, rugių – 50%, bulvių – 45%.
Karo ir pirmaisiais pokario metais ūkininkai vartojo nekeistą, be to, gerai neišvalytą javų sėklą. Taip sėkla išsigimė, užsiteršė kitų javų rūšių ir piktžolių sėklomis, nustojo daugelio vertingų savybių. Nebuvo trąšų, daug inventoriaus buvo sunaikinta, oo pramonės gaminių karo metais valstiečiui nebuvo iš kur gauti. Krito laukų derlingumas.
Labai nukentėjo gyvulių ūkis. 1915-1918m. kaimiečiai turėjo išlaikyti kaizerinę okupacinę kariuomenę. Okupacinė administracija įvedė griežtą gyvulių apskaitą, kuria norėta iki minimumo apriboti mėsos ir pieno produktų suvartojimą Lietuvos kaime. Darbinių gyvulių skaičių tada taip pat pradėta reglamentuoti. Gyvulių perteklius (suprantama, okupantų požiūriu) buvo rekvizuojamas.
Dalis jų buvo išgabenta į Vokietiją, kiti paskersti. Vien arklių iš Lietuvos vokiečiai pagrobė 144 tūkst. (rusai 1914-1915m. – 27 tūkst.), ir jų skaičius sumažėjo 38%. 1919m. daug gyvulių rekvizavo Raudonoji Armija, krašte taip pat siautę saksų savanoriai, bermontininkai. Buvo netekta 140 tūkst. galvijų, 707 tūkst. avių ir kiaulių. 1919m. Lietuvoje, palyginti su prieškariniais metais, liko tik 70% avių, 62% arklių, 56% kiaulių, 52% galvijų.
Ir ccarizmo laikais Lietuvoje laikomų gyvulių veislės nebuvo geros, po okupacijos geresnės veislinės medžiagos išvis beveik nebeliko. Veterinarinė pagalba ir prieškario metais taip pat buvo labai silpna, tačiau pirmaisiais nepriklausomos valstybės gyvavimo metais veterinarijos specialistų išvis beveik nebeliko. Daug veterinarijos gydytojų buvo rusai, jie okupacijos metu iš Lietuvos išvyko ir daugiau nebegrįžo. Krašte siautė gyvulių ligos.
Ne geriau atrodė ir šiaip menka pramonė. Karo metais į Rusiją buvo evakuota 160 svarbiausių lietuviškų gubernijų pramonės įmonių ir nemaža smulkesnių. Tikslesnių žinių, kiek pramonės įįmonių veikė Lietuvoje okupacijai baigiantis, nėra. Aišku tik, kad okupacijos metais pramonė visiškai nusmuko. Pagrindinis vokiečių karinės okupacinės valdžios tikslas buvo pasisavinti maksimalų maisto produktų, žemės ūkio žaliavų ir pramonės gaminių kiekį. Veikė tik neaugelis įmonių, kurios gamino produkciją fronto poreikiams, taip pat apdorodavo žemės ūkio bei miškų produktus, kurių apdirbimas pagreitindavo ir palengvindavo jų gabenimą Vokietijon ar į frontą.
Traukdamiesi vokiečiai grobė viską, kas pakliuvo. A.Rimkos duomenimis, vien per paskutiniuosius okupacijos metus (1918m. kovas – 1919m. kovas) vokiečiai iš Lietuvos išvežė materialinių vertybių už 160..200 mln markių, o iš viso – už 560..600 mln markių.
Ką tik susikūrusioje valstybėje veikiančių ar galinčių netrukus pradėti veikti pramonės įmonių beveik nebuvo, o išlikusios neturėjo nei medžiagų, nei žaliavų, nei kapitalų.
Apskritai laikoma, kad Pirmojo pasaulinio karo nuostoliai Lietuvoje siekė 4,5 mlrd Lt. Tiesioginiai žemės ūkio nuostoliai nuo karo buvo įvertinti 1,5 mlrd Lt suma, tokia pačia suma vertinti ir piniginiai kapitalų nuostoliai (vien kredito įstaigose dingo apie 300 mln rb.). Tai labai daug, nes Lietuvos nacionalinės pajamos 1924m. sudarė tik apie 1,3 mlrd Lt. Šių nuostolių nei jauna valstybė, nei kokios nors draudimo bendrovės (jei kalbama apie konkrečius turto savininkus) atlyginti negalėjo. Valstybė nebuvo pajėgi net atsikuriančių ūkių ir įmonių paremti kreditais ar pašalpomis, oo Lietuvos žemės ūkio, pramonės bei prekybos apsirūpinimas kapitalais ir šiaip buvo menkas. Nemažų nuostolių patirta dar ir dėl to, kad iki 1922m. Lietuvoje kursavo vis labiau smunkanti Vokietijos markė.
Lietuvos pramonei skaudžiai atsiliepė Vilniaus krašto netektis. Prieš karą jame dirbo 21%..22% viso pramonės personalo. Kraštą atplėšus, Lietuva liko be popieriaus, chemijos, trikotažo ir poligrafijos pramonės. Tiesa, 1923m. prie Lietuvos buvo prijungtas Klaipėdos kraštas, kurio pramonė labiau išvystyta negu Didžiojoje Lietuvoje. Klaipėdos uostas atvėrė palankias galimybes plėtoti prekybinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Klaipėdoje stipri buvo medžio apdirbimo pramonė, veikė vieninteliai Lietuvoje faneros ir celiuliozės fabrikai, mineralinių trąšų fabrikas, buvo gerai išvystyta maisto pramonė. Klaipėdos krašte 1923-1925m. dirbo per 8 tūkst. darbininkų (daugiau kaip trečdalis Lietuvos pramonės darbininkų).
Žemės ūkyje padėtį kurį laiką papildomai komplikavo nepalankiai prasiskėtusios kainų žirklės. Mat tuoj po karo svarbesnių įvežamų prekių – pramonės gaminių, anglies, naftos produktų, metalo, cemento, trąšų ir kt. – kainos buvo apie 50% aukštesnės nei prieš karą. Tuo tarpu apdorotų žemės ūkio produktų kainos tepakilo maždaug 25%, o žalių – paliko tokios pat.
2. Kooperacijos kūrimosi prielaidos Nepriklausomoje Lietuvoje
Nepriklausomos Lietuvos valstybė, atsikūrusi po Pirmojo pasaulinio karo, buvo labai suinteresuota krašto ūkio atstatymu. Tiek Lietuvos valdžia, tiek jos gyventojai iš pat pradžių daug vilčių dėjo į kkooperatyvus, kuriems buvo numatomas svarbus vaidmuo šalies gyvenime.
Prekybinius kooperatyvus, kurių jau gana daug prieš Pirmąjį pasaulinį karą, vokiečių okupacija šluote nušlavė. Liko tik viena kita vartotojų bendrovė, kuri labai menkai laikėsi skurdžiomis okupacinės prekybos sąlygomis.
Atsikūrus Lietuvos valstybei, esant dideliam prekių trūkumui, buvo labai aktualu atgaivinti kooperatines vartotojų krautuves, patiems vartotojams pirkėjams jas steigti ir tvarkyti, vadovaujantis interesais. Kaip ir prieš karą vartotojų bendrovės buvo kuriamos, vadovaujantis ročdeliečių, vadinamaisiais kooperatinės demokratijos principais – visų narių lygio teisės, pelnas skirstomas proporcingai įpirkimui, prekyba be apgaudinėjimų ir suktybių it t.t. Tokiais principais vartotojų bendrovės turėjo būti organizuojamos ir tvarkomos. Tų principų laikymasis ir įgyvendinimas priklausė nuo žmonių visuomeniškumo ir moralinio išauklėjimo, o tai nelengvai ir negreitai pasiekiama.
Susidarius savai lietuviškai valdžiai, išnyko formalios kliūtys, kurios buvo daromos steigiant kooperatyvus rusų okupacijos metais. Visuomenės palankumas ir pastangos savo ūkinius reikalus tvarkyti kooperatiniais pagrindais galėjo laisvai reikštis, ypač 1919m. pradžioje išleidus „Kooperacijos bendrovių ir jų sąjungų įstatymą“. Didžiajam karui pasibaigus ir Nepriklausomybės karų laikais susidarė gana palankios sąlygos prekybiniams kooperatyvams – vartotojų bendrovėms veikti. Buvo jaučiamas didelis prekių trūkumas, privati žydų prekyba dar nebuvo atsigavusi po didžiojo karo. Kooperatyvų steigimą palengvino lietuvių valdžia tuo, kad Kooperacijos departamentas prie Prekybos ir pramonės ministerijos išleidžia pavyzdinius įstatus,
sąskaitybos vadovėlį, vedėjams ir steigėjams patarimus, sąskaitybos knygas ir t.t., tarnautojams parengti suruošia nemaža kurs.
Tuometinis Prekybos ir pramonės ministras profesorius Jonas Šimkus pagal specialybę buvo chemikas, ne ekonomistas, tačiau kooperacija labai domėjosi, ją vertino. Jis suprato ir tai, kad valstybės parama kooperatiniam sąjūdžiui, be teigiamos įtakos, gali turėti ir neigiamų padarinių. Teigiama įtaka gali reikštis tuo, jog valstybė savo parama, palankiais įstatymais galėjo pagreitinti kooperacijos įsigalėjimą bei sustiprėjimą. Neigiama – tuo, jog valdžia, teikdama kreditus, pavesdama atlikti tam tikras operacijas, ggalėjo pradėti per daug kištis į kooperatyvų reikalus. Tokiais atvejais kooperatyvų nariai pajunta, kad kooperatinės įmonės veikla gali plėtotis ir be ypatingo jų domėjimosi ja. Todėl jie tampa neiniciatyvūs, silpnėja kooperatinis bendradarbiavimas. J.Šimkus suprato, jog valstybė, naudodamasi savo ekonominės politikos reikalams kooperatyvų paslaugomis, neturi slopinti kooperatinės iniciatyvos ir savarankiškumo. O kooperatyvai neturėtų stengtis sudaryti valstybę valstybėje. Todėl jis stengėsi suderinti savo vadovaujamos ministerijos, kaip kainų reguliatorės ir prekių užpirkėjos, darbą su kooperatiniu judėjimu, bet kartu neleido susidaryti sąlygoms, užgožiančios laisvą kkooperatyvų veiklą, jų narių iniciatyva.
Kooperatyvams steigti, jų veiklai prižiūrėti 1919 – 1920 m. prie Prekybos ir pramonės ministerijos, paskui prie sujungtos Finansų, Prekybos ir pramonės ministerijos įsteigtas Kooperacijos departamentas, kuris padėjo steigtis kooperatyvams, kaip ir daugelyje šalių, kur kooperacija buvo ssvarbi visuomenės reikalams ginti. Jam vadovavo žymus kooperatinio judėjimo teoretikas ir propaguotojas profesorius Petras Šalčius.
2.1. Kooperacijos bendrovių ir jų sąjungų įstatymas
1919 metų sausio 30 dieną šalies Ministrų kabinetas priėmė Kooperacijos bendrovių ir jų sąjungų įstatymą, kuris su nedidelėmis pataisomis galiojo visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį.
Pagal šį įstatymą, kooperatyvai iš pradžių buvo steigiami registracine tvarka – užteko penkių iniciatorių pranešimo apie kooperatyvo įsteigimą. Vėliau, ryšium su kreditu, subsidijomis, žemės ūkio produktų eksporto rėmimu, buvo pereita prie koncesinės (leidiminės) steigimo tvarkos. Leidimus kooperatyvams steigti duodavo Kooperacijos departamento funkcijas perėmusi Viešojo atsiskaitymo įstaigų ir įmonių inspekcija ir centrinės kooperatyvų sąjungos.
Pagal Kooperacijos įstatymą, visi vidiniai kooperatyvų reikalai buvo tvarkomi demokratiškais principais. Vyriausiais kooperatyvo reikalų sprendėjas buvo visuotinis narių susirinkimas. Vienas narys turėjo ttik vieną balsą, kurio negalėjo niekam perleisti. Kooperatyvui vadovavo narių išrinkta valdyba. Vidaus revizija buvo pavesta kooperatyvo revizijos komisijai, o išorinę reviziją šalyje atliko Viešojo atsiskaitymo įstaigų ir įmonių inspekcija. Kooperatyvų nariai galėjo įnešti vieną ar daugiau pajų ir turėjo prisiimti papildomą atsakomybę už kooperatyvo įžadus.
Dividendas už pajų galėjo būti ne didesnis kaip aštuoni procentai. Ne mažiau kaip 25 procento kasmetinio grynojo pelno turėjo būti skiriama atsargos kapitalui.
Buvo parengti įvairių kooperatyvų rūšių pavyzdiniai įstatai, suderinti su Kooperacijos įstatymu ir nnormuojantys specifinės kooperatyvų rūšies veiklą.
3. Kooperacinių bendrovių steigimas Nepriklausomoje Lietuvoje
Po karo pirmiausiai sujudo vartotojų kooperatyvai. Buvo pradėta atgaivinti karo suniokotus ir kurti naujus vartotojų kooperatyvus, į kuriuos daugiausiai jungėsi ūkininkai.
Priėmus „Kooperacijos bendrovių ir jų sąjungų įstatymą“, nuo 1919 m. pavasario prasideda vartotojų bendrovių registravimas ir steigimas. Per vienerius 1919 m. įsisteigia net 254 vartotojų bendrovės.
Kooperacijai plėtotis padėjo vartotojų bendrovių koncentracija – sujungimas į sąjungas – didmeninėms operacijoms atlikti ir organizaciniams reikalams tvarkyti. Plėtojant kooperatinę veiklą, kooperatyvų sąjungų vaidmuo buvo ypač didelis.
Jau nuo 1919 m. gegužės mėn. pradeda steigtis įvairiose srityse vartotojų bendrovių sąjungos. Vartotojų bendrovės pradėjo steigtis pagal pavyzdinius įstatus, išleistus 1919 metų pradžioje Kooperacijos departamento. Jų funkcijos buvo tokios:
§ tiekti savo nariams įvairių vartojamųjų ir amatui ar ūkiui reikalingų daiktų bei medžiagų;
§ padėti nariams taupyti;
§ pagelbėti kitais būdais dvasinei ir moralinei savo narių gerovei – taip pat „pagelbėti nariams organizuoti jų darbo gaminių pardavimą“.
Šių sąjungų tikslas buvo aprūpinti savo narius, kuriais galėjo būti tik kooperatyvai – vartotojų bendrovės, prekėmis, atlikti per savo narius kai kurias žemės ūkio produktų operacijas.
Taigi pokarinės vartotojų bendrovės turėjo narius aprūpinti prekėmis, supirkti įvairius jų gaminamus produktus kaip paprastai būdavo žemės ūkio valstietiškuose kooperatyvuose. Tokie kooperatyvai, kurių narių dauguma buvo valstiečiai žemdirbiai, aprūpindavo savo narius ttrąšomis, sėklomis, koncentruotais pašarais, žemės ūkio mašinomis bei įrankiais.
1919 metais įsikūrė 254, 1920 metais – 58, 1921 metais – 29, 1922 metais – 39, 1923 metais – 45, 1924 metais – 51, 1925 metais – 83, 1926 metais – 59 bendrovės. 1929 metų pradžioje jų jau buvo įregistruota 650. Kooperatyvų dinamiką galima matyti pirmoje lentelėje. Tačiau daugelis bendrovių buvo smulkios, ir stiprėjanti konkurencija, kova dėl vietos rinkoje skatino jas vienytis, telktis į didesnius ūkinius vienetus – sąjungas.
4. Kooperacinės bendrovės Nepriklausomoje Lietuvoje
Pirmojo kooperatyvo sąjunga Nepriklausomoje Lietuvoje įsikūrė 1919 metų birželio 2 dieną. Tai buvo Pakaunės kooperacijos bendrovių sąjunga, po to sekė Šiaulių ir kitų vietų apskričių sąjungos. Pakaunės sąjunga faktiškai vaidino pagrindinį centrinės sąjungos vaidmenį. 1920 m. jos pagrindu susikūrė Lietuvos kooperacijos bendrovių sąjunga (LKBS).
Kooperatinė A/B „Lietūkis“ buvo įkurta 1930 m. Jos tikslai buvo:
§ derinti atskirų žemės ūkio kooperatyvų ir draugijų veiklą;
§ palaikyti tarp jų ir kitų kooperatyvų nuolatinius ryšius;
§ įvairiais būdais kelti ir tobulinti krašto ūkio kultūrą ir žemės ūkio pramonę;
§ organizuoti žemės ūkio gaminių perdirbimą ir tiesioginį pardavimą krašte ir užsienyje.
Ji eksportavo grūdus bei kitus žemės ūkio produktus, kuriais neprekiavo „Maistas“, „Pienocentras“ ar „Lietuvos cukrus“. „Lietūkis“ importuodavo daugumą žemės ūkiui reikalingų prekių: trąšas, žemės ūkio mašinas ir įrengimus, druską, naftos produktus etc., ssupirkinėjo ir užsienio bei vidaus rinkose pardavinėjo javus, linus, kiaušinius, prekiavo trąšomis, žemės ūkio mašinomis, įrankiais, selekcinėmis sėklomis, veisliniais gyvuliais, organizavo pieno perdirbimo bendroves, statė grūdų elevatorius, malūnus ir pan.
Kooperatinių bendrovių sąjunga „Pienocentras“ valstybės remiama organizavo sviesto gamybą, jo eksportą ir pieno produktų prekybą vidaus rinkoje. Ji taip pat ėmėsi kiaušinių eksporto, o IVd. pabaigoje ir vaisių perdirbimo bei eksporto. „Pienocentras“ 1939m. turėjo 185 sūrines ir sviesto gamyklas. Greta pieno perdirbimo ir jo produktų eksporto ir prekybos, „Pienocentras“ supirkinėjo kiaušinius ir juos eksportavo, pastatė sulčių fabriką, kelis vaisių sandėlius-šaldytuvus.
Kooperatinių organizacijų žinion paimta A/B „Maistas“ pakėlė kiaulininkystę, padėjo pagrindus ir išplėtė bekono ūkį, kontroliavo gyvulių ir mėsos produktų supirkimo, perdirbimo ir eksporto reikalus. Tiek „Pienocentras“, tiek „Lietūkis“, tiek „Maistas“ buvo glaudžiai susiję su valstybės aparatu. „Pienocentrui“ 1939m. teko beveik 28% viso Lietuvos eksporto, „Lietūkiui“ – 15%. Kartu su „Maistu“ didžioji trijulė savo rankose turėjo 77% viso šalies eksporto.
Kas yra kredito unija?
Bendra informacija
Kredito unija yra kooperatinė kredito įstaiga, kurios pagrindinis tikslas yra teikti finasisnes paslaugas paslaugas savo nariams maksimaliai naudingomis sąlygomis;
Kredito Unijos savininkai yra jos nariai, nepriklausomai nuo turimų pajų (akcijų) skaičiaus jie turi po vieną balsą visuotiniame narių susirinkime. Kredito unija nėra institucija, kuri siekia didinti savininkų nuosavybę uždirbdama pelno
ir išmokėdama dividendus. Pagrindinė unijos teikiama nauda nariams (savininkų) yra ta, kad jie gauna kokybiškas, atintinkančias poreikius ir kainos prasme priimtinas finansisnes paslaugas.
Unija pagrinde veikia kažkokioje bendruomenėje, kurios nariai yra tarpusavyje susiję ar pažįstami. Ši savybė unijoms leidžia pasiekti kai kurių parnašumų prieš bankus, pvz., mažesnis negrąžinamų paskolų procentas, lankstesnė paskolų išdavimo tvarka, malonesnis ir dėmesingesnis aptarnavimas, didesnis paslaugų pritaikymas prie narių poreikių.
Kredito unijos privalumai
Kredito unija yra visiškai priklausoma ir valdoma jos narių.
Uždirbtas pelnas investuotojams į paslaugų ttobulinimą arba lieka unijos nariams ir neiškeliauja į užsienį.
Visi sprendimai atliekami tų žmonių, kurie gyvena ir žino savo vietinę bendruomenę ir jos problemas.
Kredito unijos narys yra ir klientas, ir savininkas.
Kredito unijos nariai patys nusprendžia, kokių paslaugų jiems reikia, ir kiek tos paslaugos jiems kainuos.
Palūkanos už indėlius paprastai kredito unijose yra didesnės.
Paskolos labiau orientuotos į smulkųjį ir vidutinį verslą – geriau daugiau, bet mažesnių paskolų.
Kooperacijos ir savi pagalbos principai diegiami vietinėje bendruomenėje.
Unijos veikloje dalyvauja nemažai ssavanorių, kurie dirba tikėdami, kad padeda sau, savo bendruomenei ir unijai, kurios bendrasavininkai jie yra. Tai leidžia unijoms veikti mažesniais kaštais ir teikti daugelį paslaugų pigiau.
Kredito unijos skirtumas nuo banko
Požiūris į pelną. Bankai yra pelno siekiančios institucijos, kurios dirba tam, kkad uždirbtų pelną savo akcininkams. Kredito unija pirmiausia dirba tam, kad teiktų finansines paslaugas savo nariams, o pelnas pagrinde naudojams paslaugų vystymui. Todėl kredito unija gali pasiūlyti aukštesnes palūkanas už laikomas santaupas bei palankesnes sąlygas paskoloms ir pan.
Savanoriškumas. Kredito unijų judėjimas buvo sukurtas tik dėka tūkstančių savanorių, kurie tikėjo, kad kredito unijos teikia gerą alternatyvą nelanksčiom bankų paslaugoms.
Ir šiandien tūkstančiai žmonių dirba savanoriškai kaip valdybų, paskolų komitetų ir stebėtojų tarybų nariai, kad padėtų sau ir savo bendruomenei. Akademinės kredito unijos valdyba, paskolų komitetas, stebėtojų taryba nuo pat įkūrimo t.y. 1998 m. iki dabar dirba visuomeniniais pagrindais.
Demokratija. Kaip kredito unijos narys, jūs esate vienas iš jos savininkų ir turite vieną balsą kaip ir kiti kredito unijos nariai, todėl nniekas negali kredito unijos nei nupirkti, nei parduoti: „vienas narys – vienas balsas“.
Kredito unijos turtas yra sukuriamas ir paliekamas bendruomenėje.
Kas yra kredito unija?
Kredito unija – kooperatiniais pagrindais suorganizuota, fizinių asmenų ar fizinių asmenų kartu su Lietuvos Respublikoje įregistruotomis visuomeninėmis organizacijomis, profesinių sąjungų organizacijomis, religinėmis bendruomenėmis ar bendrijomis, žemės ūkio kooperatyvais savanoriškai įsteigta ir šio įstatymo nustatyta tvarka įregistruota kredito įstaiga, telkianti savo narių ir savo asocijuotų narių ir klientų pinigus narių ūkiniams ir socialiniams poreikiams, numatytiems kredito unijos įįstatuose, tenkinti savitarpio paskolų teikimo būdu ir prisiimanti su tuo susijusią riziką bei atsakomybę.
Kaip tapti kredito unijos nariu?
Unijos nariais gali būti fiziniai asmenys, sukakę 18 metų – Lietuvos Respublikos piliečiai, asmenys be pilietybės, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje. Unijos nariais gali būti ir asmenys nuo 16 metų, jei jie turi savarankišką pragyvenimo šaltinį.
Kartu su fiziniais asmenimis kredito unijos nariais gali būti ir tokie juridiniai asmenys: Lietuvos Respublikoje įregistruotos visuomeninės organizacijos, profesinių sąjungų organizacijos, religinės bendruomenės ir bendrijos, individualios (personalinės) įmonės, ūkinės bendrijos, žemės ūkio kooperatyvai, uždarosios akcinės bendrovės.
Fizinis asmuo pateikia unijos valdybai prašymą priimti jį į narius, sumoka pajinę įmoką 100 litų .
Visuomeninės organizacijos, profesinių sąjungų organizacijos, religinės bendruomenės ir bendrijos kartu su prašymu valdybai pateikia tokius dokumentus:
– valdymo organų sprendimą įstoti į kredito uniją ir įsigyti pajų;
– registracijos pažymėjimo kopiją;
– įstatų kopiją.
Individualios (personalinės) įmonės, ūkinės bendrijos, žemės ūkio kooperatyvai, uždarosios akcinės bendrovės kartu su prašymu valdybai pateikia tokius dokumentus:
– valdymo organų sprendimą įstoti į kredito uniją ir įsigyti pajų;
– registracijos pažymėjimo kopiją;
– įstatų kopiją;
– informaciją apie metinį darbuotojų skaičių;
– uždarosios akcinės bendrovės taip pat pateikia akcininkų sąrašą, kuriame nurodo akcininkams priklausančių akcijų kiekį.
Juridiniai asmenys pateikdami prašymus, turi sumokėti 1000 litų pajų ir 50 litų stojamąjį mokestį.
Kredito unija – ttai kooperatiniais pagrindais organizuota kredito įstaiga, teikianti finansines paslaugas savo nariams. 2001 metais kredito unijos paslaugomis naujosi kredito unijos nariai ir religinės bendruomenės, kurios čia buvo atsidariusios savo einamąsias ir kitokias sąskaitas. Kredito unijos narių ir bendruomenių paimtos paskolos būdavo naudojamos bažnyčių remontams bei statybai, įvairiems asmeniniams poreikiams tenkinti.
Kredito unija yra kooperatiniais pagrindais sukurta finansinė institucija, teikianti paslaugas tik savo nariams. Kredito unijos nariai sudaro bendrą santaupų fondą, iš kurio teikia paskolas vienas kitam, nustatydami sau priimtinas sąlygas. Nariai vienijasi pagal tam tikrą bendrą kriterijų ir demokratiškai valdo kredito uniją pagal veikiančius įstatymus.
Įvadas
2002 m. buvo minimos 80-ąsias Lietūkio įkūrimo metinės, o 2004 m. paminėsime kooperacijos Lietuvoje 135-ių metų jubiliejų. Lietuvos vartotojų kooperacija išgyveno nuosmukių ir pakilimų, valdžios ir įvairių politinių srovių spaudimą, tačiau sugebėjo likti ištikima kooperacijos idėjoms ir principams.
“Lietūkio” vaidmuo šalies politikoje
Dar Pirmojo pasaulinio karo metais didžiosios valstybės griebėsi administracinių centralizuoto ūkinio reguliavimo formų. III–IV d. daugelyje šalių buvo svarstomi valstybės sistemos, visuomenės ir ūkio struktūros bei santvarkos klausimai. Ieškoma išeities iš ekonominių krizių, depresijos, siekiama mažinti klasinius ir apskritai socialinius prieštaravimus.
Pasaulis suko ekonomikos valstybinio reguliavimo link. Liberaliosios šalys (JAV, Didžioji Britanija) linko prie anglų ekonomisto ir valstybės veikėjo J. Keynes’o reguliuojamo kapitalizmo teorijos. Pasak jos, valstybė, rreguliuodama kapitalo investicijas, kreditą ir pinigų cirkuliaciją, gali įveikti ekonomines krizes, ekonomikos cikliškumą ir nedarbą. Rinkai būdinga autoreguliacija, bet turi veikti ir valstybiniai reguliavimo svertai. Keynes’o doktrina galutinai susiformavo pasauliui išeinant iš didžiosios ekonominės depresijos, ir autoriaus idėjos šią krizę kaip tik ir padėjo įveikti. Jos esmė kartais apibūdinama kaip siekis iš valstybės biudžeto kompensuoti gyventojų mokios paklausos trūkumą ir apriboti atsiradusią gaminių perprodukciją [Grigas, Romualdas. Vakarų šalių socialinės–ekonominės sistemos evoliucijos esminiai bruožai // Filosofija, sociologija. 1991. Nr. 3(6). P. 18]. Valstybė, prisiimdama šią funkciją, neišvengiamai stiprina centralizuotos valdžios pozicijas. Idealios laisvosios rinkos nebelieka, nes rinka tampa vienaip ar kitaip valstybiniu mastu reguliuojama.
Centralizacija vyko, nes valstybės remiami centrai – „Lietūkis“, „Pienocentras“ ir „Maistas“ – plėtė užimtų ūkio šakų apyvartas, antra vertus, kurė naujus centrus ūkio šakoms centralizuoti. Kadangi juos remė valstybė, „Lietūkis“, „Pienocentras“ ir „Maistas“ pasirodė aktyvesni ir pajėgesni už kitus. Jie išaugo taip, kad jų vienokia ar kitokia politika turi didelės įtakos bendrai valstybės ūkio politikai. Deja, galima suabejoti, ar visuomet jų tikslai bei veikla sutampa su valstybės interesais. „Taip pat tenka statyti klausimą: ar pateisinama ši gaivališkai einanti centralizacijos kryptis, kuomet kitose valstybėse ji seniai yra apribota ir paimta į griežtesnę valstybės kontrolę“. Atsakyti prisieina neigiamai, „nes šiais
laikais jokiu būdu negalima pateisinti mūsuose dar veikiančio dėsnio, kad kas ką tik nori, tas tą ir dirba, kad kas ką sumano organizuoti, tas tam ir leidžiama. Kitaip tariant, veikia beveik liberalistinė tendencija, kuomet aplink esame supami autarkinių ir kontroliuojamų ūkių valstybių. <.> Konkrečiai tariant, reikia aiškiai pasakyti: ką ir iki kurio laipsnio tvarko bei gali organizuoti kiekvienas centras; kiekvienam nustatyti aiškią darbo sritį ir kompetenciją, kad nebūtų paralelizmo ir kryžiavimosi“ [Ūkiškos centralizacijos problema // Tautos ūkis. 1940. Nr. 17. PP. 339].
Antra vertus, „Ūkio centralizacija naudinga tik iki tam tikros ribos, kurią peržengus, jau gali būti nuostolinga pačiam tautos ūkiui. Todėl peršasi išvada, kad valstybėje esą stambūs ir per daug dideli gamybos ar prekybos centrai yra neigiama tvarkomo ūkio forma“. Pastarąja pastaba aiškiai pasakoma: geriausia, kad ekonomikai vadovautų valstybė, ir ūkio centralizavimas vyktų valdžios sąlygomis. O esamiems ūkio centrams, – tęsiama „Tautos ūkio“ publikacijoje. – reiktų nustatyti aiškias veiklos sritis. Apskritai juos reiktų mažinti ir kurti naujus savarankiškus centrus, kurių vveiklos sfera apibrėžta [Ūkiškos centralizacijos problema // Tautos ūkis. 1940. Nr. 17. P. 339].
Užsienio prekyba
Susisiekimo ministerijos sąraše Vokietijoje numatyta įsigyti kuro, mašinų ir įrengimų už 69,6 mln. Lt (garvežiai, vagonai, bėgiai, kita geležinkeliams reikalinga medžiaga – 27,3 mln. Lt, aakmens anglies (450 tūkst. tonų) ir kokso (50 tūkst. tonų) – 30,0 mln. Lt, Šventosios uosto statybos ruošimas – 3,8 mln. Lt, automatinės telefono stotys – 0,7 mln. Lt) (akmens anglis ir koksas, suprantama, ne vien Susisiekimo ministerijos reikmėms)].
„Maistas“, „Pienocentras“ ir „Lietūkis“ planavo pirkti prekių už 6,2 mln. Lt (cisternos degalams, motorai ir žemės ūkio mašinos, sėklų valymo mašinos, medžiaga statinaitėms, vamzdžiai arteziniams šuliniams, elevatorius Šventosios uoste). Už bėgius pramonės įmonių siaurajam geležinkeliui ir įvairias pramonės įmonėms reikalingas mašinas buvo numatyta išleisti dar 2,5 mln. Lt.
Visose Rytų Pabaltijo šalyse 1939–1940 m. valstybinis ekonomikos sektorius buvo palyginti didelis, vienas didžiausių pasaulyje (neskaitant, žinoma, TSRS). Lietuvoje valstybės dalis bendrojoje pramonės produkcijoje siekė apie 15% [Apskaičiuota remiantis: Lietuvos statistikos metraštis (toliau – LSM). TT. 12: 1939 m. P. 172, 174, 180–182, 185; Lietuvos pramonė ikisocialistiniu laikotarpiu. V., 1976. P. 394–402; Stankus Step. Mišrinė įmonė // Ekonomika. 1939. Nr. 1(17). P. 19–43; Lietuvos ūkio paskutinis dešimtmetis: Prekybos, pramonės ir amatų rūmų konjunktūrinė ūkio apžvalga (toliau – Lietuvos ūkio paskutinis dešimtmetis). K., 1938. P. 34–56; Vyriausybės žinios. 1939. Nr. 573 (II dalis). P. 20; Nr. 579 (II dalis). P. 18; Nr. 580 (II dalis). P. 18; 1940. Nr. 700 (Priedai). P. 324; Nr. 706 (Priedai). PP. 448], o apskritai visuomeninio sektoriaus dalis buvo dar didesnė, nes dalis pramonės įmonių priklausė ne valstybei, bet savivaldybėms. Vien „Maisto“ akcinei bendrovei, kurios 69,8% akcijų priklausė valstybės iždui, 1937 m. teko 1,5% prekių apyvartos [Lietuvos ūkio paskutinis dešimtmetis. P. 99–105]. „Lietūkis“ 1939 m. tvarkė 15,5% viso Lietuvos eksporto, prekybos kooperatyvams, kuriuose didelė dalis kapitalo priklausė valstybei, Lietuvoje teko apie 20..25% visos prekių apyvartos (1937 m. – 15,6%) [LSM. T. 12: 1939 m. P. 283, 285; Lietuvos ūkio paskutinis dešimtmetis. P. 105–110; MLTE. T. 2. P. 911. Kartais minimi didesni skaičiai: nurodoma, kad kooperatyvams ir jų sąjungoms teko 34% prekių apyvartos, o kartu su A/B „Maistas" ir „Lietuvos cukrus" apyvarta – apie 50% (Martinaitis, Albinas. Juozas Tūbelis – ūkių organizatorius // Lietuvos ūkis. 1991. Nr. 14. P. 31)]. Valstybė taip pat kontroliavo visą geležinkelio transportą, paštą, telegrafą, radiją, praktiškai jos rankose buvo jūrų transportas ir t.t.
Per visą nepriklausomos Lietuvos egzistavimo laikotarpį buvo plačiai propaguojamos kooperacijos idėjos. Kooperacija laikyta viena svarbiausių priemonių įvairioms ekonominėms programoms įgyvendinti. Tautininkai ir jiems prijaučiantys atvirai teigė, kad būtent kooperacija turinti padėti nacionalinei buržuazijai sukaupti didesnius kapitalus. Kooperacijai IV d. pabaigoje priklausė šimtai tūkstančių narių.
Vystant ir organizuojant žemės ūkio kooperaciją tarpukario Lietuvoje dideli nuopelnai priklauso J. TTūbeliui, kuris davė kryptį kooperacijos centralizavimui. Per šias organizacijas buvo pakeistas šalies žemės ūkio profilis – pagreitintas perėjimas iš augalininkystės į gyvulininkystės ūkį, sukurta žemės ūkio produktų perdirbamoji pramonė, gana palankiai plėtojamas eksportas [Mar[Martinaitis, Albinas. Juozas Tūbelis – ūkių organizatorius // Lietuvos ūkis. 1991. Nr. 14. P. 29–30]>
Kooperatinė A/B „Lietūkis“ eksportavo grūdus bei kitus žemės ūkio produktus, kuriais neprekiavo „Maistas“, „Pienocentras“ ar „Lietuvos cukrus“. „Lietūkis“ importuodavo daugumą žemės ūkiui reikalingų prekių: trąšas, žemės ūkio mašinas ir įrengimus, druską, naftos produktus etc., supirkinėjo ir užsienio bei vidaus rinkose pardavinėjo javus, linus, kiaušinius, prekiavo trąšomis, žemės ūkio mašinomis, įrankiais, selekcinėmis sėklomis, veisliniais gyvuliais, organizavo pieno perdirbimo bendroves, statė grūdų elevatorius, malūnus etc.
Tiek „Pienocentras“, tiek „Lietūkis“, tiek „Maistas“ buvo glaudžiai susiję su valstybės aparatu. Nė viena iš minėtų Lietuvos didžiųjų ūkinių organizacijų, kalbant konkrečiai, neapsiėjo be J. Tūbelio paramos ir rūpesčio [Mar[Martinaitis, Albinas. Juozas Tūbelis – ūkių organizatorius // Lietuvos ūkis. 1991. Nr. 14. P. 29–31]Pienocentrui“ 1939 m. teko beveik 28% viso Lietuvos eksporto, „Lietūkiui“ – 15%. Kartu su „Maistu“ didžioji trijulė savo rankose turėjo 77% viso šalies eksporto [LSM[LSM. T. 12: 1939 m. P. 281, 285; Žemės ūkio ministerijos metraštis. XX. K., 1938. P. 11–15, 63–64]>
Lietuvos mastu itin galingų monopolinių gamybos iir prekybos, pirmiausia eksporto bei importo, susivienijimų kūrimasis ir jiems teikta valdžios parama, sukėlė ne tik konkurentų pasipriešinimą, bet ir kai kurių specialistų bei valdžios vyrų abejones tokios tendencijos racionalumu. Kritikai pabrėždavo, kad stambūs ūkio centrai tik atrodo valdžios kontroliuojami. Faktiškai būtent jie pradeda diktuoti valdžiai, ir kuo toliau, tuo pastebimiau. Ateityje tai gali pasirodyti labai pavojinga pačiai valstybei. „Tikslingumo ir tautos ūkio rikiavimo sumetimais mažoje valstybėje yra pavojinga kurti labai stambius ūkio centrus, kurių pati valstybė nepajėgia tvarkyti. Juo labiau neleistina tiems centrams kurti naujus centrus ar bendroves savo kontrolėje“ [Ūk[Ūkiškos centralizacijos problema // Tautos ūkis. 1940. Nr. 17. P. 339]>
Susidarė savotiškai paradoksali situacija. Valdžia, siekdama efektyviau kontroliuoti ekonomiką, kūrė stambius ūkinius vienetus gamybai ir prekybai organizuoti. Pastarieji, remdamiesi valstybės kapitalais ir valstybinio aparato parama, sėkmingai plėtojosi ir ieškojo naujų savo veiklos sferų. Tam bandė susitarti vieni su kitais, kad būtų tiksliau apibrėžtos jų gyvybinių interesų sferos ir išvengta tarpusavio konkurencijos, ir kurti dukterines organizacijas, didinant savo įtaką tose ūkio srityse, kurios iki tol dar paliko privačių verslininkų rankose. [Vie[Vienas akivaizdžių pavyzdžių, 1939 m. sausio 4 d. „Lietūkio", „Pienocentro", „Sodybos" ir ŽŪM Žemės ūkio departamento atstovų pasitarimas, kuriame minėtos ūkinės organizacijos susitarė pasiskirstyti veiklos sferomis ir pertvarkyti sėklų, vaisių
bei uogų surinkimą, perdirbimą, eksportą (LCVA. F. 1064. Ap. 3. B. 54. L. 372–377). Faktiškai taip buvo praryta „Sėklininko" draugija, o „Sodyba" pertvarkyta į akcinę bendrovę net prieštaraujant pastarosios narių susirinkimo rezoliucijai (J. Krikščiūno, Žemės ūkio ministro, 1939.07.06 raštas Finansų ministrui J. Sutkui vyšnių ir juodųjų serbentų eksporto centralizavimo reikalu // LCVA. F. 1064. Ap. 3. B. 54. L. 289; Lietuvos žemės ūkio smulkiųjų šakų ir specialių kultūrų draugijų sąjungos „Sodyba" valdybos 1939.07.04 raštas Finansų ministrui J. Sutkui vaisių eksporto kklausimu // LCVA. F. 1064. Ap. 3. B. 54. L. 290–291; Lietuvos žemės ūkio smulkiųjų šakų ir specialių kultūrų draugijų sąjungos „Sodyba" visuotinio susirinkimo, įvykusio 1939.04.14, žemės ūkio ministrui J. Krikščiūnui adresuotas 1939.04.18 prašymas palikti „Sodybą" kooperatine bendrove // LCVA. F. 1064. Ap. 3. B. 54. L. 393)]tie, kas tokią ūkinio gyvenimo tendenciją dėl vienų ar kitų priežasčių manė esant valstybei nepageidautina ir net pavojinga, reikalavo iš valdžios didesnės valstybės kontrolės ir griežtesnio ūkio valdymo.
Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjunga
Trūkstant llėšų investicijoms, pramonėje, prekyboje įsigalėjo užsienio kapitalas, monopolizuodamas atskiras sritis. Greta to, ekonomikoje žymią vietą užėmė valstybės palaikomas kooperatinis sektorius (Pieno centras, Lietūkis, AB „Maistas“, „Lietuvos cukrus“ ir kt.).
Visi pramonės ūkiniai vienetai buvo įsijungę į Prekybos, Pramonės ir Amatų rūmus, kkurie kaupė įmonių nuosavybės ir kt. verslo santykiams reikalingas žinias, kartu teikė Vyriausybei pasiūlymus prekybos, pramonės, amatų plėtojimo ir jų valstybinio reguliavimo klausimais.
Labai reikšminga Lietuvos kooperacijos raidai buvo kooperatyvų sąjunga „Lietūkis”, veikusi nuo 1923 m. iki Lietuvos okupacijos 1940-aisiais. „Lietūkio“ pagrindu buvo įsteigta Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjunga (Lietkoopsąjunga), kuri ir tais sunkiais okupacijos laikais stengėsi atstovauti kooperatyvų narių interesams, ginti autonomiją. Svarbų vaidmenį ji suvaidino aprūpindama gyventojus prekėmis, stiprindama materialinę bazę, pirkdama iš ūkių ir gyventojų žemės ūkio produktus. Deja, socializmo metais kooperacijai buvo padaryta daug žalos. Sumenkėjo kooperatyvų narių vaidmuo valdymo srityje, dalis uždirbtų pinigų buvo nusavinama, kooperacija išstumta iš didžiųjų miestų. Išnyko kredito, žemės ūkio ir kitų rūšių kooperatyvai.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir Lietuvos Respublikos Seimui 1991 m. ppriėmus Kooperacijos įstatymą, vartotojų kooperacija juridiškai įteisino savo nepriklausomybę ir turtą, ėmėsi priemonių sovietinio laikotarpio iškraipymams ištaisyti ir savo veiklai pertvarkyti orientuojantis į demokratinių valstybių kooperatinio judėjimo patirtį.
Lietkoopsąjunga – tai demokratiniais pamatais veikianti narių organizacija, todėl pagrindinis jos tikslas – ginti savo narių interesus ir atstovauti jiems valstybės ir kitose institucijose bei tarptautinėse organizacijose, stiprinti ekonominį pajėgumą bei konkurentingumą rinkos sąlygomis, palaikyti ryšius su vidaus ir užsienio partneriais, plėtoti kooperatinį judėjimą.
MISIJA – tenkinti Lietkoopsąjungos narių ekonominius ir kitus pporeikius. Suburti kooperatyvus ir įmones, ginti Sąjungos narių interesus, atstovauti jiems valstybės ir kitose institucijose, stiprinti jų ekonominę būklę bei konkurentingumą, plėtoti kooperatinį judėjimą ir efektyviai valdyti turimą turtą, įsteigtas įmones ir gautą pelną naudoti Lietkoopsąjungos tikslams įgyvendinti.
VIZIJA – Lietkoopsąjunga – tai prekybos, gamybos, vartotojų, paslaugų, darbuotojų ir kitų kooperatyvų bei kooperatinių bendrovių (toliau – kooperatyvai) demokratiškai, tarpusavio pasitikėjimo pagrindu, valdoma organizacija, įsteigta jų interesams ginti ir poreikiams tenkinti. Stiprindama savo juridinių narių integraciją Lietkoopsąjunga padeda kooperatyvams savarankiškai plėtoti prekybą ir kitą veiklą. Centralizuotos tik tam tikros Lietkoopsąjungai deleguotos funkcijos, kurios leidžia nariams turėti papildomos ekonominės naudos.
Lietuvos vartotojų kooperacija vadovaujasi pripažintais tarptautinio kooperacijos judėjimo principais, kurie nurodyti Lietkoopsąjungos ir jos narių įstatuose. Tai savanoriška narystė, lygios narių teisės, visiška savivalda, ūkinės ir socialinės veiklos plėtojimas.
Pagrindinis Lietkoopsąjungos tikslas – koordinuoti narių veiksmus ir per savo įmones teikti jiems paslaugas, atstovauti jų interesams valstybės institucijose bei tarptautinėse organizacijose, stiprinti narių ekonominį pajėgumą.
Dabartiniu metu Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjunga yra viena iš masiškiausių nevalstybinių organizacijų, jungianti 96 kooperatyvus, turinčius per 190 tūkst. narių. Lietkoopsąjungos organai yra narių susirinkimas, valdyba ir generalinis direktorius, kurie pagal įstatus renkami ketveriems metams. Aukščiausias Lietkoopsąjungos organas yra narių susirinkimas, kuris nustato pagrindines Lietkoopsąjungos veiklos kryptis ir tvirtina vveiklos programą, įstatus . Valdyba yra kolegialus valdymo organas, veikiantis tarp narių susirinkimų. Valdybos veiklai vadovauja jos pirmininkas. Valdyba renkama iš 7 narių (1 pav.).
1 pav. Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjungos organizacinė struktūra
Vartotojų kooperacijos įmonėse dirba beveik 9 tūkst. žmonių. Kooperacijos parduotuvėse ir maitinimo įstaigose per metus parduodama prekių beveik už 460 mln. Lt. Didžiausią kooperacijos mažmeninės apyvartos dalį sudaro maisto prekės (duonos – kepyklose iškepama apie 40 proc. visos Lietuvoje iškepamos duonos, konditerijos gaminiai, kruopos, makaronai, pieno ir mėsos produktai, alkoholiniai gėrimai ir vaisvandeniai), ūkinės prekės, statybinės medžiagos, žemės ūkio inventorius ir kitos reikalingiausios namų ūkio prekės, taip pat verčiasi žemės ūkio produktų bei antrinių žaliavų supirkimu, vaisių ir daržovių perdirbimu, maitinimu, nacionalinių gėrimų gamyba, žvėrininkyste, statyba, transportu, kita veikla.
Kooperatinė prekyba stiprias pozicijas turi kaimo vietovėse, kur veikia beveik 500 parduotuvių. Pirkėjus rajonuose aptarnauja daugiau kaip 770 parduotuvių. Bendras parduotuvių prekybos plotas viršija 105 tūkst. m2. Veikia 80 maitinimo įmonių, kuriose vienu metu gali pavalgyti beveik 4 tūkst. žmonių. Pastaruoju metu daug dėmesio skiriama prekybos įmonių modernizacijai, prekių asortimento plėtimui bei atnaujinimui.
Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjunga, kaip stambiausia ir turinti seniausias tradicijas kooperacijos organizacija Lietuvoje, sprendžia vartotojų kooperatinio judėjimo problemas, numato, kaip organizuoti komercinį darbą rinkos sąlygomis, plėsti kooperatyvų įtaką rrajonų ekonomikai ir socialinei padėčiai, užsiima šviečiamąja veikla. Joje dirbantys žmonės skleidžia visuomenei kooperacijos idėjas, gerina kooperacijos įvaizdį ir siekia, kad ji būtų kuo patrauklesnė.
Vartotojų kooperacijai, kaip ir visam Lietuvos ūkiui, praėję keleri metai buvo sudėtingi. Tačiau, nepaisant visų sunkumų, stengiamasi gerinti kooperatyvų narių ir gyventojų aprūpinimą prekėmis. Dauguma vietinių kooperatyvų išsaugojo, o kai kurie ir padidino savo turtą. Vietiniai kooperatyvai turi neblogą prekybos tinklą: po 20 – 40 ir daugiau parduotuvių, užima 20 – 30 % rajono prekybos rinkos.
Kooperatininkų šeima liko pakankamai gausi. Žmonės jungiasi į kooperatyvus tam, kad ne savo asmeniniu turtu, o darbu sukurtų vertybes. Tuo kooperatyvai ir skiriasi nuo akcinių bendrovių. Daugeliui ne tokių pasiturinčių gyventojų tai yra priimtiniausia įmonės rūšis, ūkininkavimo forma.
Manoma, kad vartotojų kooperacija ir toliau daugiausia dėmesio skirs žmogui, eiliniams kooperatyvo nariams ir jų rūpesčiams. Juk tik jų ilgamečio darbo pagrindu buvo sukurta vartotojų kooperacijos materialinė bazė – platus parduotuvių ir maitinimo tinklas, sandėlių ūkis, pramonė ir kt. Pagrindiniai Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjungos rodikliai pateikti 1 lentelėje.
Lietkoopsąjunga yra Tarptautinio kooperacijos aljanso (TKA), Lietuvos pramonininkų konfederacijos, Prekybos pramonės ir amatų rūmų narė. Spręsdami žmonių aprūpinimo, darbo vietų išsaugojimo klausimus, numato ieškoti daugiau sąlyčio taškų su šalies ir užsienio partneriais,
savivaldybėmis, valstybės institucijomis. Ir ne tik dėstyti savo bėdas, bet ir įrodyti, kad pasitelkiant kooperaciją galima greičiau išspręsti socialines ir ekonomines problemas. Kooperacija padeda žmonėms ir tada, kai jie neturtingi, ir tada, kai jie tampa turtingesni.
Vienas susivienijimo tikslų – kurti naujas darbo vietas, ypač kaime, pritraukti į vartotojų kooperatyvus jaunų žmonių, taip pat ūkininkų, stiprinti įvairių kooperacijos rūšių – vartotojų, žemės ūkio, gamybos, darbuotojų, kredito – ryšius tarpusavyje ir su kitais kooperatyvais. Kad lengivau būtų įsivaizduoti, kokią dalį Lietuvoje uužima kooperacijos, pateikiama 2 lentelė, kurioje nurodoma, kokia įmonių dalis Lietuvoje tenka tam tikriems ūkio sektoriams.
2 lentelė. Vartotojų kooperacijos įmonių dalis lietuvos rinkoje
Lietuvos vartotojų kooperacijos istorijos faktai
1869 m. Vilniuje įkurtas pirmasis Lietuvoje vartotojų kooperatyvas.
1919 m. Priimtas Kooperacijos bendrovių ir jų sąjungų įstatymas.
1920 m. Įsteigta Lietuvos kooperacijos bendrovių sąjunga (LKBS).
1920 m. LKBS tapo Tarptautinio kooperacijos aljanso (TKA), o 1924 m.- Tarptautinės didmenų bendrovės nare.
1923 m. Įkurta Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjunga „Lietūkis“.
1930 m. LKBS susijungė su „Lietūkiu“.
1940 m. „Lietūkio“ ppagrindu įsteigta Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjunga (Lietkoopsąjunga).
1991 m. Lietkoopsąjunga atsiskyrė nuo SSRS vartotojų kooperatyvų sąjungos.
1991 m. Lietkoopsąjunga, kaip „Lietūkio“ veiklos tęsėja, atnaujino narystę Tarptautiniame kooperacijos aljanse.
1993 m. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Kooperacijos (vėliau – Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų)) įstatymą ir jjuridiškai įteisino kooperatinį judėjimą bei nuosavybę. Patvirtinti nauji Lietkoopsąjungos įstatai, pakeista valdymo struktūra.
1994 m. Įvyko pirmasis Lietkoopsąjungos narių atstovų susirinkimas.
1995 m. Vartotojų kooperacijos įmonės reorganizuotos į vieno steigėjo uždarąsias akcines bendroves.
1995 m. Rajkoopsąjungos ir vartotojų kooperatyvai jungėsi į didesnius rajono vartotojų kooperatyvus pamažu pereidami prie dvipakopės valdymo struktūros: rajono vartotojų kooperatyvas – Lietkoopsąjunga.
1996 m. Vartotojų kooperatyvai jungėsi į didesnius rajonų vartotojų kooperatyvus pamažu pereidami prie dvipakopės valdymo struktūros: rajono vartotojų kooperatyvas – LVKS.
1997 m. Lietkoopsąjungos narių atstovų susirinkime patvirtinta Lietuvos vartotojų kooperacijos 1997 – 1999 m. programa, išrinkta nauja Sąjungos valdyba.
2000 m. LVKS narių atstovų susirinkime patvirtintos vartotojų kooperacijos 2000 – 2002 m.veiklos kryptys, išrinkta nauja Sąjungos valdyba.
Didinama sava kooperacijos duonos, miltų, konditerijos, gėrimų ir kitos produkcijos gamyba. 118-oje kooperacijos duonos kepyklų iškepama apie 20% visos Respublikoje iškepamos duonos ir pyrago gaminių. Lietkoopsąjunga su kooperatyvais turi įkūrusi KOOPS prekybos sistemą, per kurią sudaromos generalinės sutartys su prekių tiekėjais, pertvarkoma didmeninė prekyba. Plečiamas bendradarbiavimas ir su UAB „Senukų prekybos centras“, UAB „Aibė“ bei kitais kooperatyvų partneriais.
Lietkoopsąjunga savo narių poreikiams tenkinti turi įsteigusi didmeninės prekybos, duonos kepimo, midaus gamybos, prekybos įrangos remonto, paslaugų, poilsio organizavimo ir kitas įmones, Vilniaus kooperacijos kolegiją.
Ilgalaikė Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtotės iki 2015 metų strategija
“LR ŪŪkio ministerija, vykdydama Lietuvos Respublikos Seimo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. IX-455 patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-2004 metų programos (Žin., 2001, Nr.62-2244) VII skyriaus „Ūkio politika“ 7.1 skirsnio „Ekonominė politika ir investicijos į ūkį“ nuostatas – „sukurti sistemą, kuri leistų formuoti ilgalaikę (10-15 metų) valstybės strategiją, kurios svarbiausi sprendimai būtų pagrindu priimant trumpalaikes 3-5 metų (taip pat ir Vyriausybės) programas“ bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. spalio 30 d. nutarimo Nr. 1274 „Dėl Ilgalaikės Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros strategijos projekto rengimo“ nuostatas, parengė Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtotės iki 2015 metų ilgalaikę strategiją, kuriai 2002 m. birželio 12 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė pritarė nutarimu Nr. 853 „Dėl Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaikės strategijos“ ir pavedė Ūkio ministerijai ją viešai paskelbti.
Strategija buvo rengiama koordinuojant Ūkio ministerijai ir pasitelkiant kitas valstybės institucijas. Ūkio ministro įsakymu buvo sudaryta ir dirbo 14 ekspertų darbo grupių, kurioms vadovavo mokslo visuomenės atstovai.
Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtotės iki 2015 metų strategija yra sudėtinė Valstybės ilgalaikės raidos strategijos dalis. Joje numatytos ilgalaikės ekonominės politikos kryptys, būtinos šalies ūkio restruktūrizavimui paspartinti bei leidžiančios savalaikiai adaptuotis prie vidinės ir tarptautinės situacijos pokyčių ir maksimaliai didinti bei efektyviai išnaudoti šalies ekonominį potencialą.” – Ūkio viceministras Gediminas Miškinis
