Kredito rizika

Pranešimo tikslai:

1. Išsiaiškinti įmonių finansinės ir ekonominės veiklos vertinimo

principus bei prognozes;

2. Išsiaiškinti su kokia rizika susiduria įmonė, norinti gauti banko

paskolą

1. Įmonių finansinės ir ekonominės veiklos vertinimo principai bei

prognozės

VERTINIMO TIKSLAI

Finansinės analizės esmę geriausiai apibūdina jos tikslas ir uždaviniai.

Finansinės analizės tikslas – teikti vartotojams objektyvią informaciją,

padėti įmonių vadovams daryti veiklą efektyvesnę. Vakarų autorių

literatūroje finansinės analizės uždaviniams skiriamas didelis dėmesys

(socialinės įmonių veiklos analizės uždaviniams nagrinėti buvo skiriama

nedaug dėmesio). Pažymėtini tokie uždaviniai:

Sukurti finansinę informacijos sistemą, atitinkančią įmonės sstrategiją.

Faktinę padėtį palyginti su kitais rodikliais.

Padėti kurti finansų valdymo ir apskaitos politiką.

Finansinė analizė teikia gana daug išsamios informacijos, kurią vartotojai

gali naudoti įvairiems tikslams. Pastaraisiais metais finansinės analizės

teikiamos informacijos poreikis nuolat didėja, jos reikia vis naujiems

vartotojams ar jų grupėms. Žymus finansinės analizės specialistas B. Rees

nurodo keturias finansinės informacijos vartotojų grupes:

I. Įmonės akcininkai.

II. Verslo partneriai.

III. Kiti vartotojai:

– vyriausybė (dėl pajamų apmokestinimo);

– centrinė valdžia (dėl vadovavimo politikos);

– vietinė valdžia;

– visuomeninio sektoriaus kontrolės agentūros;

– konkurentai;

– visuomenė.

IV. Analitikai ir konsultantai.

Finansinės analizės šaltiniai rinkos ekonomikos sąlygomis yyra tokie:

Balansas.

Pelno (nuostolio) ataskaita.

Pinigų srautų ataskaita.

Nuosavybės (savo kapitalo) ataskaita.

Kita vidaus ir išorės informacija:

a) planai, prognozės, normatyvai;

b) statistiniai leidiniai ir informaciniai žinynai;

c) vidinės ataskaitos ir apskaitos duomenys.

VERTINIMO PRINCIPAI

Vertinant įmonių finansines ataskaitas jas rekomenduojama nagrinėti keliais

aspektais.

Veiklos tęstinumas. Tai reiškia, kad įmonė bbus pajėgi tęsti savo veiklą.

Jeigu įmonė turi nutraukti savo veiklą ir per trumpą laiką realizuoti

turtą, tai darys didelę įtaką vertinant jos balansinę ataskaitą, ypač turto

(galbūt įmonėje buvo naudojami specifiniai įrenginiai). Jeigu numatoma, kad

įmonė nesugebės tęsti veiklos, tai turėtų būti pažymėta auditoriaus

ataskaitoje. Jeigu įmonės nepatikrino išorinio audito firma, sunku numatyti

jos smukimą.

Pastovumas. Vertinimo metodai, taikomi atskirais finansiniais metais,

neturi būti keičiami. Jeigu buvo pakeitimų, tai turi būti pažymima

pastabose ir nurodoma, kaip tai veikia pelną (nuostolį), turtą ir

įsipareigojimus bei finansinę padėtį.

Sukauptų pajamų ir būsimų laikotarpių išlaidų atskleidimas. Neatsižvelgiant

į mokėjimo laiką, pajamos ir išlaidos turi būti parodytos tais metais,

kuriems priklauso.

FINANSINIŲ KOEFICIENTŲ REIKŠMĖ

Finansiniai koeficientai, naudojami finansinių ataskaitų analizėje, yra

geras pagrindas kliento finansiniam stabilumui įvertinti. Finansiniai

koeficientai gali suteikti informacijos apie dvi įmonės valdymo sritis:

– pajamas, gaunamas iiš investicijų;

– finansinę įmonės padėtį.

Kadangi koeficientų analizė susijusi su kiekybine informacija apie

skolininką ir joje neįvertinami kokybiniai veiksniai, koeficientų analize

naudojamasi tik kaip pagalbine priemone vertinant finansinį kliento

stabilumą. Negalima analizuoti pavienių koeficientų, nes vertinami turi

būti kelerių metų duomenys.

FINANSINĖS ANALIZĖS RŪŠYS

Įvairūs finansinių ataskaitų rodikliai, atsižvelgiant į jų turinį,

struktūrą ir skaičiavimo metodiką, analizuojami įvairiais būdais,

atskleidžiančiais kokį nors įmonės veiklos aspektą, ypatybę arba

dėsningumą. Vakarų literatūroje išskiriamos trys finansinės analizės rūšys:

Horizontalioji analizė. Tai dvejų ar daugiau metų finansinių ataskaitų

duomenų palyginimas. Ši analizė padeda nustatyti atitinkamų rodiklių

dinamiką, kuri išreiškiama absoliučiais dydžiais arba procentais.

Vertikalioji analizė. Atitinkamas finansinės ataskaitos rodiklis lyginamas

su bendruoju baziniu tos ataskaitos rodikliu, o gautas dydis išreiškiamas

bazinio dydžio procentais.

Santykinė analizė. Santykinių rodiklių analizė labai plačiai taikoma

atliekant lyginamąją kelių įmonių ir tam tikro laikotarpio analizę. Taikant

santykinius rodiklius galima palyginti skirtingų įmonių finansines

ataskaitas arba vienos įmonės tam tikro laikotarpio finansiniu rodiklius.

VERTIKALIOJI ANALIZĖ (SANTYKINIAI RODIKLIAI) IR JOS INTERPRETAVIMAS

Šiuo metu įmonės veiklai apibūdinti naudojamos keturios santykinių rodiklių

grupės:

• įmonės mokumo rodikliai, kurie atskleidžia sugebėjimą greitai padengti

trumpalaikius įsipareigojimus;

• įmonės finansinio stabilumo rodikliai, kurie apibūdina įmonės

finansinį stabilumą;

• įmonės ūkinės veiklos efektyvumo rodikliai, apibūdinantys ekonominį

efektyvumą;

• įmonės ekonominio potencialo rodikliai, atskleidžiantys ekonominio

potencialą šakos specifikos atžvilgiu.

Rodiklių grupės išvardintos atsižvelgiant į finansinį dviejų vartotojų

vertinimą:

kreditoriaus, suteikiančio paskolą tam tikram laikui;

investuotojo, norinčio įdėti kapitalą arba įsigyti kitos įmonės akcijų.

Norint įvertinti finansinę įmonės veiklą, apskaičiuojami žemiau pateikiami

rodikliai.

1. Einamojo likvidumo koeficientas (dar vadinamas bendrojo likvidumo

rodikliu):

➢ trumpalaikiai aktyvai (turtas)

➢ trumpalaikiai įsipareigojimai

Šis rodiklis parodo įmonės sugebėjimą trumpalaikėmis mokėjimo priemonėmis

likviduoti trumpalaikius įsipareigojimus. Pasaulinėje praktikoje

pageidaujama, kad šio koeficiento ribos svyruotų tarp 1,2-2,0, nors

Europoje priimtinas 1,0-1,5 rodiklis. Žemas šio rodiklio lygis rodo tai,

kad įmonei sunku įvykdyti įsipareigojimus; didelis (daugiau kaip 2,5) –

įmonė nepajėgia naudoti apyvartinių lėšų. Koeficientą gali iškreipti

sezoniniai svyravimai ir nenormalus mokėtinų sumų mokėjimas prieš balanso

sudarymą.

2. Kritinio likvidumo koeficientas:

➢ trumpalaikiai aktyvai (turtas) – atsargos

➢ trumpalaikiai įsipareigojimai

Tai santykinis rodiklis, kuriuo tiksliau nei einamojo likvidumo rodikliu

įvertinamas trumpalaikis mokumas, nes jį skaičiuojant įtraukiamas tik

trumpalaikis turtas – grynieji pinigai, esantys kasoje, vertybiniai

popieriai, gautinos pajamos, nebaigtos vykdyti sutartys, investicijos,

terminuotieji indėliai (kurie bus gauti per ataskaitinį laikotarpį),

atsargos. Nors gautinos pajamos gali būti labai abejotinos, čia reikėtų

žinoti gautinų pajamų struktūrą. Šis rodiklis parodo, kokia einamųjų

įsipareigojimų dalis gali būti padengta ne tik grynaisiais pinigais, bet ir

laukiamomis įplaukomis. Priimtina jo rodiklio reikšmė – 1,00, ji neturėtų

labai skirtis nuo einamojo likvidumo rodiklio.

3. Įsiskolinimo koeficientas (dar vadinamas bendruoju skolos rodikliu):

➢ visi aktyvai (turtas)

➢ visi įsipareigojimai

Šis rodiklis parodo viso įmonės turimo turto dalį, kuri įsigyta iš svetimų

lėšų šaltinių, t.y. skolinto kapitalo. Akcininkai suinteresuoti, kad įmonės

turte kuo mažesnę dalį sudarytų skolintas turtas, todėl šis rodiklis

neturėtų mažėti.

Įsiskolinimo rodiklis atskleidžia, kokia dalis sudarant įmonės aktyvus buvo

sava, t.y. finansuojama akcininkų. Šį rodiklį būtiną lyginti su ankstesnių

metų rodikliais ir kitų tos pačios ūkio šakos įmonių rodikliais. Kuo šis

rodiklis didesnis, tuo įmonės finansinė būklė blogesnė. Priimtina šio

rodiklio reikšmė yra 2,00.

4. Sverto koeficientas:

➢ nuosavas kapitalas;

➢ visi įsipareigojimai

Šis rodiklis parodo, kokią dalį veiklos įmonė finansuoja nuosavu kapitalu.

Jeigu įmonė verčiasi savo lėšomis, jai bus lengviau susidoroti su

nuosmukiais. Nuosavą kapitalą sudaro įstatinis kapitalas, atsargos,

nepaskirstytas pelnas.

Priimtina šio rodiklio reikšmė 2; kuo jis rodiklis mažesnis, tuo daugiau

įmonė įsiskolinusi. Jeigu rodiklio reikšmė lygi 1, vadinasi, įmonė yra

labai įsiskolinusi ir jos įsipareigojimai lygūs nuosavam kapitalui.

5. Manevringumo koeficientas:

➢ trumpalaikiai aktyvai;

➢ nuosavas kapitalas

Apskaičiavus šį rodiklį galima sužinoti, kokia nuosavų lėšų dalis panaudota

mobiliausiems aktyvams sukurti.

6. Pardavimų pelningumas:

➢ pardavimai, teikiantys grynąjį pelną

➢ veiklos pelnas

Rodiklis atskleidžia įmonės sugebėjimą kontroliuoti susidarančias veiklos

sąnaudas. Šio rodiklio reikšmė neturėtų labai svyruoti laiko atžvilgiu, bet

pageidautina, kad ji didėtų.

7. Turto pelningumas:

➢ visi aktyvai

➢ veiklos pelnas

Rodiklis įvertina vadybos efektyvumą, jis skaičiuojamas prieš vertinant

mokesčius ir kreditavimo išlaidas ir parodo, kiek turtas duoda pelno

(atspindi investicijų į turtą efektyvumą). Kuo didesnis šis santykis, tuo

pelningesnė įmonė, t.y. vienas litas, investuotas į turtą, duoda daugiau

pelno.

|. |rodiklis | | |

|2.|Kritinio |trumpalaikiai |Šis rodiklis parodo, kokia dalis

HORIZONTALIOJI ANALIZĖ

Horizontalioji analizė – dvejų ar daugiau metų finansinių ataskaitų duomenų

palyginimas. ŠŠi analizė padeda nustatyti atitinkamų metų rodiklių dinamiką.

Galima lyginti ne tik absoliučius balanso arba pelno (nuostolio) ataskaitos

eilučių dydžius, bet ir santykinius dydžius arba jų procentus. Kitaip

tariant, atliekant horizontaliąją analizę nustatomas nuokrypis nuo bazinio

rodiklio. Šios analizės trūkumas yra tai, kad kaip bazinių rodiklių

negalima baudoti neigiamų dydžių arba lygių nuliui.

Lyginant santykius dydžius laiko atžvilgiu gaunama tikslesnė informacija

apie įmonės ūkinės finansinės raidos tendencijas.

EKONOMINIS ĮMONĖS FINANSINIŲ RODIKLIŲ VERTINIMAS

Apibendrinant reikėtų pastebėti, kad finansinių rodiklių svarba priklauso

nuo to, kas juos naudoja. Kreditoriui svarbiausi mokumo ir finansinio

stabilumo rodikliai, investuotojui – ūkinės veiklos efektyvumo ir įmonės

ekonominio potencialo rodikliai.

Atskiri rodikliai atspindi realią naudą, gaunamą investavus kapitalą,

įmonės galimybes vykdyti finansinius įsipareigojimus; jie parodo, ar ne per

daug eikvojama nuosavo kapitalo, ar skolinamo ir nuosavo kapitalo

proporcijos bendroje struktūroje yra pagrįstos, ar efektyviai naudojamas

trumpalaikis turtas.

Vakarų šalyse objektyvų įmonės įvertinimą pateikia nepriklausomos

organizacijos, įmonės finansinei būklei įvertinti dažniausiai taikančios

įmonės ekonominio reitingo metodą. Taip galima nustatyti įmonės finansinę

būklę apskaičiavus vieną apibendrintą rodiklį – reitingą. Deja, Lietuvoje

dar labai mažai įmonių, kurioms suteikti reitingai, šiuo metu geresnių

reitingų siekia tik Lietuvos komerciniai bankai. Jeigu įmonėms būtų

suteikiami reitingai, joms būtų lengviau atlaikyti konkurenciją, bankai

greičiau priimtų sprendimus dėl galimybės suteikti kreditus, investuotojai

– dėl dalyvavimo verslo plėtroje. Šiuo metu visi bankai (ir kitos

finansinės institucijos) yra susikūrę savus įmonių vertinimo kriterijus,

todėl bendros nuomonės apie kokios nors įmonės finansinė padėtį nebūna.

Pastaba: Reitingai nustatomi taip: kiekvienam rodikliui apibrėžiamos

optimalios leistinos (minimalios ir maksimalios) ribos ir nustatoma

optimali jų reikšmė. Atsižvelgiant į pasiekto rodiklio lygio nuokrypius nuo

pasirinkto kriterijaus, pateikiama balų vertinimo skalė.

Kiekvienoje sustambintoje grupėje nustatomas „vidinis“ reitingas.

Galutinėje stadijoje nustatomas apibendrintas reitingo rodiklis.

Atsižvelgiant į priskaičiuotų balų kiekį, įmonė priskiriama tam tikrai

klasei. Įmonės klasifikuojamos taip:

o įmonės, kurių finansinis stabilumas yra absoliutus;

o įmonės, kurių finansinė padėtis iš esmės stabili, bet kai kurie

rodikliai šiek tiek nukrypę;

o įmonės, kkuriose jaučiama finansinė įtampa;

o padidintos rizikos įmonės;

o įmonės, kurių finansinės padėtis nepatenkinama ir nematyti

perspektyvos ją stabilizuoti.

2. SU KOKIA RIZIKA SU KOKIA RIZIKA SUSIDURIA ĮMONĖ NORINTI GAUTI

Rizikos valdymas – kas tai?

Rizikos valdymo procese dalyvauja visi. Tai ir gyventojas, kuris turi

apsispręsti – apdrausti savo namą nuo žalos, kurią gali padaryti uraganas,

ar pačiam prisiimti riziką; tai ir tarptautinė korporacija, turinti

įvertinti potencialius nuostolius, kurie gali atsirasti valiutos kurso

svyravimų; tai ir šalys, kuriose, pvz., dideli eksporto kainų svyravimai

gali stipriai koreguoti mokėjimų balanso prognozes ir kartu daryti neigiamą

įtaką ūkio valdymui.

Rizikos valdymas – tai priemonė, kuria naudojantis galima apsidrausti nuo

to, kad bus suardyti ateities planai. Tiksliau tariant, vertindamos

rizikas, šalys ir įmonės įvertina tai, kaip šios rizikos galėtų paveikti

ateities pinigų srautus ir ilgalaikius planus, ir priima sprendimus, kaip

geriausia būtų apsidrausti nuo tokių rizikų. Kuo daugiau kinta veiksniai,

tuo didesnė jų daroma įtaka mokėjimų balansui, eksporto pajamoms, įvairiems

pinigų srautams. Rizikos valdymas – tai priemonė, su kuria planavimo

procesas bus užtikrintas, kai reikės išlyginti šiuos svyravimus.

Šiuolaikiniai rizikos valdymo metodai išsirutuliojo per pastaruosius 20

metų, kai reikėjo reaguoti į vis labiau svyruojančias palūkanų normas,

valiutų kursus ir žaliavų kainas. Poreikį valdyti riziką pirmiausiai pajuto

tarptautinės korporacijos ir finansinės institucijos (pvz., pensijų

fondai), kurių pajamoms (ir išlaidoms) darė įtaką minėti permainingi

veiksniai. Tarptautinės finansų rinkos pasiūlė tokias rizikos valdymo

priemones: ateities sandorius, terminuotus sandorius, valiutų ir palūkanų

normų keitimo sutartis. Vėliau buvo sukurtos panašios žaliavų rizikos

valdymo priemonės. Korporacijų, valdančių riziką, skaičius vis auga, tačiau

reta korporacija taiko tik vieną priemonę ar metodą. Paprastai įmonės,

siekdamos bendro tikslo – sumažinti netikėtus būsimo pelno arba pinigų

srautų poslinkius, apsisaugoti nuo palūkanų normų, valiutos kurso ir

žaliavų kainų pokyčių, sudaro ne vieną finansinį sandorį.

Nors geresnis rizikos valdymas gali padėti šalims valdyti ekonomiką, tačiau

tikslą galima pasiekti tik tada, kai patenkinamos tam tikros pagrindinės

sąlygos. Rizikų valdymo metodai yra sudėtingi; netinkamai taikomi jie gali

būti gana brangūs. Šalis, norinti veiksmingai taikyti rizikos valdymo

metodus, privalo turėti gerai veikiančią bendrąją ekonomikos valdymo

sistemą, įskaitant galimybę prognozuoti, valdyti ir fiksuoti mokėjimų

balanso bei užsienio finansinių srautų rodiklius.

Tačiau apsidraudimas nuo rizikų taikant įvairius rizikos valdymo metodus

negarantuoja, kad mažės skolos tvarkymo išlaidos, augs pajamos, gaunamos iš

palūkanų, eksporto kainos bus didesnės, o importo – mažesnės. Apsidraudimas

– tai priemonė, kuria naudojantis galima rinktis iš prognozuojamų ateityje

sąnaudų ir kainų pokyčio, dėl kurio gali atsirasti ir neplanuotų pajamų, ir

didelių nuostolių. Ar šios priemonės padės šaliai ar įmonei išvengti

nuostolių, o gal jos net sumažins pelną, – tai daugiausia priklausys nuo

tarptautinių kainų tendencijų, kurių numatyti neįmanoma.

PALŪKANŲ NORMOS RIZIKA

Palūkanų kitimo rizika – tai rizika, kad išlaidos, susijusios su skolos, už

kurią mokamos

palūkanos pagal kintamąją palūkanų normą, tvarkymu, išaugs

dėl to, kad didės bazinė palūkanų norma, arba rizika, kad išlaidos,

susijusios su skolos, už kurią mokamos palūkanos pagal fiksuotąją palūkanų

normą, tvarkymu, taps nepagrįstai didelės lyginant su kintamosios palūkanų

normos pokyčiais, susidariusiais dėl bazinės palūkanų normos mažėjimo. Kai

kurioms besivystančioms šalims 8-ajame dešimtmetyje iškilusių skolos

tvarkymo problemų priežastys glūdi 7-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 8-ojo

dešimtmečio pradžioje, kai vyravo aukštos (realiosios) palūkanų normos. Tuo

metu didelė dalis užsienio paskolų (tarp jų ir trumpalaikės paskolos) buvo

teikiamos su kintamąja palūkanų norma. Dėl staigaus ppalūkanų normos augimo

labai padidėjo ir skolos tvarkymo išlaidos. Palūkanų normos svyravimo

rizika kai kuriose šalyse buvo bandoma mažinti daugiau skolinantis iš

tarptautinių plėtros organizacijų, kurios dažniausiai teikia paskolas su

fiksuotąja palūkanų norma ir sudarydamos Brady sutartis, kuriomis

komercinės paskolos buvo konvertuotos į paskolas su fiksuotosiomis

palūkanomis.

LIKVIDUMO RIZIKA

Likvidumo rizika gali būti dviejų tipų: rinkos/produkto likvidumo ir pinigų

srautų /finansavimo.

Pirmojo tipo rizika atsiranda tada, kai sandorio esamomis rinkos kainomis

negalima įvykdyti dėl to, kad rinkos veikla yra nepakankama (mažas

aktyvumas). Tokios problemos labai būdingos nelikvidžiųjų OTC (tiesiai

investuotojui parduodamų akcijų) kkontraktams. Tačiau likvidumo riziką gali

būti sunku apskaičiuoti ir įvertinti kiekybiškai. Be to, ji gali kisti –

tai priklauso nuo rinkos sąlygų. Rinkos/produkto likvidumo riziką galima

valdyti nustatant limitus tam tikroms rinkoms arba produktams ir taikant

diversifikaciją.

Antrojo tipo (pinigų srautų /finansavimo) rizika reiškia tai, kad negalima

vykdyti einamųjų įsipareigojimų. Finansavimo riziką galima kontroliuoti

tinkamai planuojant pinigų srautų poreikius, kuriuos galima kontroliuoti

nustatant limitus pinigų srautų trūkumams ir diversifikuojant, kaip buvo

aprašyta ankstesniame pavyzdyje.

RINKOS RIZIKA

Rinkos rizika atsiranda dėl finansinio turto ir įsipareigojimų kainų

pokyčių. Ji gali būti dvejopa: absoliučioji rizika, matuojama potencialiais

nuostoliais, išreikštais pinigais, ir santykinė rizika, matuojama pagal

kontrolinį indeksą. Pirmuoju atveju rizika apskaičiuojama pagal bendrojo

pelno svyravimus, o antruoju – pagal nuokrypį nuo indekso.

KREDITO RIZIKA

Kredito rizika atsiranda tada, kai kita šalis nenori arba negali vykdyti

savo sutartinių įsipareigojimų. Jos poveikis yra matuojamas išlaidomis,

kurių reikia kitos šalies įsipareigojimams kompensuoti. Kai kredito

agentūros sumažina skolininkų kredito reitingą, kredito rizika padidėja ir

gali atsirasti nuostolių, nes dėl sumažinto skolininkų kredito reitingo

paprastai sumažėja jų įsipareigojimų rinkos vertė. Į kredito riziką įeina

ir valstybės rizika. Ji pasireiškia, ppvz., tada, kai šalys įveda užsienio

valiutos kontrolę, ir tai neleidžia kitai sutarties šaliai įvykdyti savo

įsipareigojimų.

Kredito rizika valdoma ir kokybiniu, ir kiekybiniu aspektu. Kokybinis

aspektas – tai kitos pusės kreditingumo įvertinimas. Pastaruoju metu buvo

sukurti rizikos valdymo modeliai, kurie leidžia kiekybiškai įvertinti

kredito riziką. Nors vertės esant rizikai nustatymo metodai labiausiai

tinka rinkos rizikai apskaičiuoti, tačiau jis gali būti naudojamas kredito

rizikai išmatuoti.

Išvados

Finansinių rodiklių svarba priklauso nuo to, kas juos naudoja. Kreditoriui

svarbiausi mokumo ir finansinio stabilumo rodikliai, investuotojui – ūkinės

veiklos efektyvumo ir įmonės ekonominio potencialo rrodikliai.

Literatūros sąrašas:

1. Banko “Snoras” suteikta informacija.

2. Banko “Parex” suteikta informacija.

3. www.fmmc.lt

4. www.hansa.lt