Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą raida, integracijos privalumai ir trūkumai
Turinys
Įvadas 3
1. Lietuvos integracijos į ES raida 4
1.1. Trumpa ES įvykių chronologija 4
1.2. Lietuvos integracijos proceso įvykių chronologija 7
1.3. Šalys kandidatės 12
1.4. Priėmimo strategija 14
1.5. Transformacija ir integracija 15
1.6. Europos Sąjungos plėtra 16
2. Lietuvos integracijos privalumai ir trūkumai 17
2.1. Privalumai 17
2.1.1. ES priima Lietuvą 17
2.1.2. ES nauda Lietuvai 18
2.1.3. ES pinigai Lietuvai 19
2.1.4. Ką gausim mes? 20
2.2. Trūkumai 24
2.2.1. Nepageidautinos Lietuvos integracijos į ES pasekmės 24
2.2.2. Valstybės saugumas 25
2.2.3. Ekonominiai ES rinkos mechanizmai 25
2.2.4. Žemės pardavimo užsieniečiams įteisinimas 26
2.2.5. Gamtosauga 26
2.2.6. Žemės ūkio problemos 27
Išvados 28
Literatūros sąrašas 29Įvadas
1991 m. Rugpjūčio 27 d. Tuometinės dvylikos valstybių Europos Bendrijos užsienio reikalų ministrai Lietuvos Respubliką (taip pat Latviją iir Estiją) pripažino tokiu pareiškimu: „Bendrija ir jos valstybės narės šiltai sveikina Baltijos valstybių suvereniteto ir nepriklausomybės, kurią prarado 1940 metais, atkūrimą. [.] Praslinkus daugiau kaip penkiasdešimčiai metų atėjo laikas šioms valstybėms susigrąžinti savo teisėtą vietą tarp Europos tautų. Dėl to bendrija ir jos valstybės narės patvirtina sprendimą neatidėliojant užmegzti su jomis diplomatinius santykius.“ Galima sakyti, kad taip prasidėjo mūsų kelias Europos Sąjungos link.
Integracija – procesas, kai pavieniai autonomiški socialiniai junginiai nustato ir plėtoja tarpusavio sąryšius taip, kad palaipsniui kiekvieno jjų autonomija mažėja ir kiekvienas tampa didesnio bei sudėtingesnio junginio sudedamąja dalimi. Nuo XX a. vidurio, ypač pradėjus veikti Europos Bendrijoms, šis terminas plačiai taikomas ir politikos moksle.
Kuo yra ypatinga valstybių, arba tarptautinė, integracija? Šio proceso esmė ta, kad vvalstybės savanoriškai keičia įprastinį tarptautinės teisės principais grindžiamą tarpusavio santykių pobūdį. Šiuo atveju yra susitariama ne tik dėl to, kokie bus valstybių tarpusavio santykiai, bet ir dėl to, kad kai kurie valstybių vidaus gyvenimo klausimai ir reikalai bus tvarkomi bendrai. Tam tikslui valstybės steigia ir bendras institucijas, kurioms paveda tvarkyti tuos reikalus, susitaria ir pačios tiesiogiai arba per bendras institucijas leidžia bendrus teisės aktus, kurie galioja iš karto visose dalyvaujančiose valstybėse.
Europos Sąjunga (angl. European Union, pranc. Union europeene, vok. Europaische Union) – Europos valstybių asociacija, siekianti platesnės ir gilesnės ekonominė bei politinės joje dalyvaujančių valstybių integracijos. ES struktūrą sudaro trys vadinamieji ramsčiai: Europos bendrijos, bendra užsienio ir saugumo politika, bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse.
Europos bendrijų kompetencijai iš esmės ppriklauso beveik visi bendrosios rinkos, bendros žemės ūkio politikos ir kiti ekonomines integracijos reikalai, kurie tvarkomi viršvalstybinio reguliavimo priemonėmis. Tai reiškia, kad balsų dauguma priimti sprendimai privalomi visoms valstybėms narėms. Tuo tarpu absoliuti dauguma antrojo ramsčio (bendra užsienio ir saugumo politika) ir trečiojo ramsčio (bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse) klausimų priskiriami tarpvyriausybinio bendradarbiavimo ir reguliavimo sričiai, taigi sprendimai čia gali būti priimti tik bendru visų ES valstybių narių sutikimu.
Taigi šio mano kursinio darbo tikslas ir yra apžvelgti visą Lietuvos iintegracijos i ES procesą, išanalizuoti jos raidą, išnagrinėti pagrindinius privalumus ir trūkumus, kuriuos patirs Lietuvos valstybė (ir jos žmonės) įstojusi i Europos Sąjungą. Savo darbe daugiausiai remsiuosi pranešimais apie Lietuvos integraciją į ES, moksline literatūra ir straipsniais.1. Lietuvos integracijos į ES raida
(Teorinė dalis)1.1. Trumpa ES įvykių chronologija
Integracija, prasidėjusi, kai šešetas valstybių įkūrė Bendriją, kuri peraugo į devyneto valstybių Bendriją (1973), paskui – dešimties (1981), dvylikos (1986), penkiolikos (1995) ir kuri per ateinantį dešimtmetį turėtų išaugti iki dvidešimt penkių valstybių Bendrijos, tebėra gyvybinga jėga. Reikėjo išspręsti pokario uždavinį – pasistengti sutaikyti tautas ir atkurti Vakarų Europos ekonomiką. Po pusės šimtmečio Europa vėl susidūrė su ne mažiau reikšmingais išbandymais. Ant komunistinio bloko griuvėsių augančios naujos demokratinės valstybės tikisi kaimynių paramos ir noro kartu kurti bendrą likimą. Senojo žemyno istorija ir geografija pagaliau susilauks susitaikymo.
Todėl ES nori, kad jos durys būtų atviros visai Europai. Tai reiškia, kad esamos ir būsimosios narės turės spręsti dvi problemas. Pirma, kaip Sąjunga, kurios institucijos buvo sukurtos tik grupelei narių, turės plėstis, kad nepažeistų savo sprendimų priėmimo ar savo politinio tapatumo? Antra, kaip tokių nepanašių kultūrų žmonės, turintys skirtingą išsilavinimą ir pažiūras, įstengs gyventi kartu ir pasirengs perduoti dalį savo suvereniteto.
Svarbiausios Europos vienijimosi istorijos datos
1950 m.
Gegužės 9 d.
Prancūzijos užsienio rreikalų ministras Robertas Scumenas kalboje, įkvėptoje Jeano Monnet, pasiūlo, kad Prancūzija, VFR ir bet kuri kita norinti prie jų prisidėti Europos valstybė sujungtų savo anglių ir plieno išteklius.
1951 m.
Balandžio 18 d.
Šešios valstybės Paryžiuje pasirašo sutartį ir įkuria Europos anglių ir plieno bendriją (EAPB).
1952 m.
Gegužės 27 d.
Paryžiuje pasirašoma Europos gynybos bendrijos steigimo sutartis.
1954 m.
Rugpjūčio 30 d.
Prancūzijos parlamentas atmeta Europos gynybos bendrijos sutartį.
Spalio 20 – 23 d.
Po Londono konferencijos Paryžiuje pasirašomi susitarimai dėl Briuselio sutarties pakeitimo ir įsteigiama Vakarų Europos Sąjunga (VES).
1955 m.
Birželio 1 – 2 d.
Šešių valstybių narių užsienio reikalų ministrai, susitikę Mesinoje, nusprendžia plėsti Europos integraciją visose ekonomikos srityse.
1957 m.
Kovo 25 d.
Romoje pasirašomas Europos ekonominės bendrijos (EEB) ir Europos atominės energetikos bendrijos (Euratomo) steigimo sutartys.
1958 m.
Sausio 1 d.
Įsigalioja Romos sutartys, ir Briuselyje įkuriamos EEB ir Euratomo komisijos.
1960 m.
Sausio 4 d.
Didžiosios Britanijos iniciatyva pasirašoma Stokholmo konvencija ir įkuriama Europos laisvosios prekybos asociacija (EFTA).
1962 m.
Liepos 30 d.
Pradedama diegti bendra žemės ūkio politika.
1963 m.
Sausio 14 d.
Spaudos konferencijoje generolas de Gaulle‘is pareiškia, kad Prancūzija vetuos Didžiosios Britanijos stojimą į bendriją.
Liepos 20 d.
Jaundėje pasirašoma Bendrijos ir 18 Afrikos valstybių asociacijos sutartis.
1965 m.
Balandžio 18 d.
Briuselyje pasirašoma visų trijų Bendrijų administracijas sujungianti sutartis. Ji įsigalioja 1967 m. Liepos 1 dd.
1966 m.
Sausio 29 d.
Susitariama dėl Liuksemburgo kompromiso: Prancūzija atgauna vietą Ministrų Taryboje, bet pasižada laikytis vieningo balsavimo reikalavimo sprendžiant ypač svarbius klausimus.
1968 m.
Liepos 1 d.
Aštuoniolika mėnesių anksčiau negu numatyta bendrijos vidaus prekyboje panaikinami muito mokesčiai pramonės prekėms ir įvedamas bendrasis išorės muitų tarifas.
1969 m.
Gruodžio 1 – 2 d.
Hagos aukščiausiojo lygio susitikime Bendrijos valstybių ar vyriausybių vadovai, priėmę galutiniu susitarimus dėl bendrosios žemės ūkio politikos ir principinius sprendimus suteikti bendrijai nuosavų išteklių, nutaria baigti pereinamąjį laikotarpį.
1972 m.
Sausio 22 d.
Briuselyje pasirašoma Airijos, Danijos, D. Britanijos ir Norvegijos stojimo sutartis.
1975 m.
Vasario 28 d.
Lomėje pasirašoma pirmoji Bendrijos ir 46 Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno valstybių konvencija.
Liepos 22 d.
Pasirašoma sutartis, suteikianti Europos Parlamentui platesniu įgaliojimus biudžeto srityje ir numatanti steigti Audito Rūmus. Sutartis įsigalioja 1977 m. birželio 1 d.
19.79 m.
Kovo 13 d.
Pradeda veikti Europos piniginė sistema.
Gegužės 28 d.
Pasirašoma Graikijos stojimo sutartis
Birželio 7 ir 10 d.
Surengti pirmieji tiesioginiai 410 vietų Europos Parlamento rinkimai.
1990 m.
Gegužės 29 d.
Paryžiuje pasirašoma sutartis dėl Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko įkūrimo.
1992 m.
Vasario 7 d.
Mastrichte pasirašoma Europos Sąjungos sutartis.
1993 m.
Sausio 1 d.
Įvedama bendroji rinka.
Lapkričio 1 d.
Įsigalioja Mastrichto sutartis.
1995 m.
Birželio 12 d.
Europos sutartys su Estija, Latvija ir Lietuva.
Spalio 27 d.
Latvija įteikia paraišką įstoti į Bendriją.
Lapkričio 24 d.
Estija įteikia paraišką įstoti į Bendriją.
Gruodžio
8 d.
Lietuva įteikia paraišką įstoti į Bendriją.
1998 m.
Kovo 30 d.
Prasideda 10 būsimųjų valstybių narių iš Vidurio ir Rytų Europos bei Kipro pasirengimo narystei procesas, po kurio įvyksta dvišalės tarpvalstybinės konferencijos, iš pradžių su Kipru, Vengrija, Lenkija, Estija, Čekija ir Slovėnija.
2002 m.
Sausio 1 d.
Į apyvartą paleidžiami euro monetos ir banknotai.
Liepos 1 d.
Nacionalinių pinigų monetos ir banknotai išimami iš apyvartos.
2003 m.
Gegužės 10 – 11 d.
Referendumas dėl Lietuvos Respublikos narystės ES. Referendumas įvyksta ( Taip – 91,07%, Ne – 8,93%).1.2. Lietuvos integracijos pproceso įvykių chronologija
Priešreferenduminė ir poreferenduminė karštinė jau seniai baigėsi. Gal tai apskritai paskutinis referendumas Lietuvoje. Jau apsispręsta nuo ko atsiskirti, kieno kariuomenę išvesti, priimta Konstitucija ir nutarta su kuo bus siejama ateitis. Kiti sprendimai savo mastu ir istorine reikšme neprilygsta šiems, kurių nebuvo įmanoma priimti be visos tautos. Lietuvos atstovai jau dalyvauja ES ateities kūrime, tiksliau, reformuojant ją.
Tačiau prieš pasiekiant tarptautinį pripažinimą, Lietuvai teko nueiti tikrai nelengvą ir ilgą kelią: išsivaduoti iš Tarybų Sąjungos, atkurti savo nepriklausomybę ir stoti greta kkitų Europos valstybių kaip lygiavertei tautai.
Svarbiausios datos
1990 m.
Kovo 24 d.
EB paskelbė pareiškimą, kad atkūrus Lietuvos nepriklausomybę jos santykiai su SSRS prastėja, todėl Maskva ir Vilnius yra raginami pradėti „pagarbų, atvirą ir teisingą dialogą“.
Gegužės 10 d..
LR AT – AS Pirmininkas V. LLandsbergis kreipėsi į EB Komisijos Pirmininką J. Delors‘ą su prašymu, kad Vakarų Europos valstybės – Europos Tarybos narės ir EB Komisija pasmerktų Sovietų Sąjungos priešiškus Lietuvai veiksmus.
Gruodžio 14 d.
Baltijos šalių vyriausybių vadovai kreipėsi į Europos viršūnių tarybą Romoje su prašymu Baltijoms šalims politinę, ekonominę ir kultūrinę paramą teikti ne per SSRS.
1991 m.
Sausio 10 d.
LR AT –AS Pirmininkas V. Landsbergis kreipėsi į EP Pirmininką E. Baron-Crespo su prašymu imtis ryžtingų veiksmų, kad būtų nutraukta sovietų agresija Lietuvoje.
Sausio 11 – 14 d.
EB užsienio reikalų ministrai pareiškimuose griežtai pasmerkė jėgos vartojimą Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Sausio 13 d. EB pirmininkaujančio Liuksemburgo užsienio reikalų ministras įteikė SSRS pasiuntiniui protesto laišką, adresuotą SSRS užsienio reikalų ministrui E. Ševardnadzei. Jame buvo reiškiamas protestas dėl žžmonių aukų Lietuvoje ir teigiama, kad kyla rimtas pavojus tolesniam SSRS ir EB bendradarbiavimui.
Sausio 29 d.
Reaguodami į SSRS agresiją Baltijos šalyse EB įšaldė ekonominę pagalbą Sovietų Sąjungai.
Rugpjūčio 27 d.
EB užsienio reikalų ministrai neeiliniame posėdyje Briuselyje priėmė pareiškimą dėl Baltijos valstybių. Jame teigiama, kad Bendrija ir jos valstybės narės sveikina Baltijos valstybių suvereniteto ir nepriklausomybės, prarastų 1940 m., atkūrimą. EB ir jos valstybės narės patvirtino savo sprendimą nedelsiant užmegzti diplomatinius santykius su Baltijos valstybėmis.
Gruodžio 21 d.
Vilniuje pasirašyta LR Vyriausybės EB techninės ppagalbos sutartis, pagal kurią Lietuva pradėjo dalyvauti PHARE programoje. Sutartis ratifikuota 1995 m. Birželio 27 d. Galiojimo laikotarpis neribotas.
1992 m.
Sausio 1 d.
Vienašaliu EB Komisijos sprendimu Lietuvai nuo 1992 m. Nustatytas bekvotis lietuviškos kilmės prekių prekybos režimas – Lietuva pradėjo naudotis EB bendrųjų preferencijų sistema.
Gegužės 11 d.
Briuselyje tarp EB bei jos valstybių narių ir LR pasirašyta Ekonominio, komercinio ir prekybos bendradarbiavimo sutartis. Sutarties pasirašymo proga priimta bendra deklaracija dėl politinio dialogo tarp EB bei jos valstybių narių ir LR.
Rugsėjo 8 d.
Lietuvoje lankėsi EB Komisijos Delegacijos Baltijos valstybėms vadovas I. Dubois. Jis susipažino su vidaus politine padėtimi. Jo teigimu, valstybė, norinti įstoti į EB, turi tenkinti 3 sąlygas: pirma, joje turi būti sukurta veikianti rinkos ekonomika; antra, privalu turėti veikiančią demokratiją, t. y. Lietuva turi būti suvereni valstybė, turinti savo valdžios struktūras ir galinti pati nuspręsti, ko ji nori; trečia, tai turi būti Europos valstybė.
1993 m.
Rugsėjo 1 d.
EB paskelbė pareiškimą dėl Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos. Labai teigiamai įvertinusi Rusijos ir Lietuvos pastangas sėkmingai įgyvendinti 1992 m. ESBO Helsinkio dokumento 15 paragrafą, EB teigė, kad „Rusija ir Lietuva galės pradėti naują savo dvišalių santykių etapą“. EB pareiškė esanti įsitikinusi, kad Rusijos „kariuomenės išvedimas iš Lietuvos prisidės prie Šiaurės Europos stabilumo ir saugumo ddidinimo..
Gruodžio 23 d.
LR Seimo priimtoje rezoliucijoje pabrėžiamas siekis stengtis kaip galima greičiau tapt ES nare.
1994 m.
Spalio 4 d.
Briuselyje pasirašyta LR Vyriausybės ir ES finansinis memorandumas, pagal kurį Lietuva iki 1997 m. gruodžio 31 d. Dalyvaus visa apimančios techninės pagalbos lengvatų programoje. Memorandumas ratifikuotas 1995 m. birželio 27 d.
Spalio 26 d.
Europos Komisija priėmė dokumentą dėl derybų su Baltijos valstybėmis. Jame teigiama, kad su Baltijos valstybėmis turi būti pradėtos derybos dėl Europos (asociacijos) sutarčių. Europos (asociacijos) sutartys yra atsparos taškas atveriant kelią į ES kito šimtmečio pradžioje, tačiau santykiai su Baltijos valstybėmis dėk jų ypatingos strateginės padėties Rusijos atžvilgiu turėtų būti plėtojami gerokai atsargiau.
Lapkričio 28 d.
Briuselyje ES užsienio reikalų ministrai nutarė suteikti Europos Komisijai mandatą deryboms su trimis Baltijos valstybėmis dėl Europos (asociacijos) sutarties.
Gruodžio 9 – 10 d.
Per Europos viršūnių tarybos susitikimą Esene patvirtinta „Vidurio ir Rytų Europos valstybių pasirengimo narystei strategija“,kurią sudaro Baltoji knyga, skirta šalių teisės suderinimui su ES teise, visų pirma su vidaus rinkos taisyklėmis, ir struktūrinis dialogas, numatantis reguliarius ES ir asocijuotųjų valstybių bei jų vyriausybių vadovų, ministrų, ekspertų susitikimus.
Gruodžio 16 d.
Briuselyje pradėtos derybos dėl Europos (asociacijos) sutarties tarp ES ir LR. LR delegacijos vadovas – URM sekretorius A. Januška.
1995 m.
Sausio 1 d.
Įsigaliojo LR ir EB llaisvosios prekybos sutartis.
Kovo 8 d.
Lietuvos turto vertintojų asociacija tapo Europos vertintojų asociacijos grupės nare.
Gegužės 4 d.
LR Seimas paskelbė pareiškimą dėl LR ir ES Europos (asociacijos) sutarties. Pareiškime pabrėžta, kad Lietuvai integruojantis į ES Seimas yra pasiryžęs suderinti LR teisės aktų sistemą su ES teisės principais bei normomis.
Liepos 14 d.
EP ataskaitoje pritariama Baltijos valstybių priėmimui į ES ir raginama įtraukti 3 Baltijos valstybes į Europos saugumo struktūras.
Spalio 19 d.
Pareiškime LR Seimas teigė, kad LR integracija š Europos ir pasaulio demokratines struktūras yra neatsiejama nuo Lietuvos ekonominio, politinio ir socialinio saugumo.
Gruodžio 7 d.
LR Seimas 76 balsais „už“, 2 „prieš“, 1 susilaikius ir 3 nebalsavus priėmė pareiškimą „Dėl LR paraiškos tapti ES nare“, kuriame pritariama, kad LR Prezidentas ir Ministras Pirmininkas pateiktų oficialią LR paraišką tapti ES nare ir siektų, kad prasidėtų derybos dėl narystės šioje Sąjungoje.
Gruodžio 12 d.
Suomija ratifikavo ES ir LR Europos (asociacijos) sutartį.
1996 m.
Liepos 5 d.
Vokietija ratifikavo ES ir LR Europos (asociacijos) sutartį. Europos komisija skyrė 6 mln. ECU trijų Baltijos valstybių rytinės sienos kontrolės stiprinimui.
Lapkričio 15 – 20 d.
Nyderlandai ir Ispanija ratifikavo ES ir LR Europos (asociacijos) sutartį.
Gruodžio 12 d.
Įkurta Europos reikalų ministerija, kuriai patikėta rūpintis kai kuriais pasirengimo narystei ES darbais. Šiai ministerijai priskirti privatizavimo bei užsienio
investicijų skatinimo reikalai. 1996 m. gruodžio 19 d. Europos reikalų ministre paskirta L. Andrikienė. 1997 m. kovo 27 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 282 patvirtinti Europos reikalų ministerijos nuostatai.
Gruodžio 19 d.
Naujos kadencijos LR Seimas sudarė Seimo delegaciją ryšiams su EP. Pirmininku išrinktas A. Račas.
1997 m.
Kovo 26 d.
Europos Komisija pakvietė Lietuvą dalyvauti ES programose. LR Vyriausybė nutarimu Nr. 290 patvirtino Lietuvos dalyvavimą šiose ES programose: „Socrates“, „Leonardo da Vinci“, „Framework IV“, „Media II“, „Kaleidoscope“, „Raphael“, „Save“, „Youth for Europe“.
Balandžio 14 d.
Lietuvos ccentro sąjunga ir Liberalų sąjunga tapo Europos liberalų, demokratų ir reformų partijos asocijuotomis narėmis.
Gegužės 8 d.
LR Vyriausybės nutarimu Nr. 435 sudarytos reikiamos sąlygos LR teisės aktus derinti su ES teise.
Rugpjūčio 26 d.
Lietuvos jaunimo organizaci.jų taryba (LIJOT) tapo Europos jaunimo forumo nare.
Rugsėjo 27 d.
LR Europos reikalų ministerijos iniciatyva Vilniuje vyko tarptautinė konferencija „Lietuva – į Europos Sąjungą“, kurioje dalyvavo ES valstybių parlamentarai ir visuomenės atstovai. Šio renginio pagrindinis tikslas – atviros diskusijos pagal formulę 15 + 1. Konferencijoje buvo kalbama apie LLietuvos pasirengimą jau 1998 m. pradžioje pradėti realia derybas dėl stojimo į šią organizaciją.
Gruodžio 4 d.
Briuselyje EP priėmė rezoliuciją, kurioje teigiama, kad visoms narystės ES siekiančioms valstybėms, tarp jų ir Lietuvai, turėtų būti bendras derybų startas. Į derybas dėl narystės EES siūloma pakviesti valstybes, kurios atitinka Kopenhagos konferencijos reikalavimus demokratijos, žmogaus ir tautinių mažumų teisių srityse.
1998 m.
Kovo 27 d.
Briuselyje Lietuva pradėjo daugiašalę nacionalinės teisės atitikties ES teisei analitinę peržiūrą.
Balandžio 28 d.
LR Seimas priėmė rezoliuciją dėl Lietuvos integracijos į ES reikalų vieningo koordinavimo.
Gegužės 3 d.
Lietuvos žurnalistų sąjunga tapo Europos žurnalistų federacijos nare.
Rugsėjo 1 d.
Lietuva išsiuntė Europos Komisijai šalies pasirengimo narystei ES ataskaitą.
Lapkričio 11 d.
Atsižvelgdama į Europos Komisijos reguliariąją ataskaitą apie Lietuvos pažangą rengiantis narystei ES, LR Vyriausybė įpareigojo ministerijas ir kitas įstaigas pateikti Europos Komisijai ataskaitos analizę ir prioritetinių priemonių planą.
Gruodžio 18 d.
Briuselyje Lietuva ir ES pasirašė papildomą protokolą, kuriuo liberalizuojama tekstilės gaminių prekyba tarp Lietuvos ir ES. Protokolo nuostatos šalių susitarimu taikomos nuo 1999 m. sausio 1 d.
Gruodžio 30 d.
LR VVyriausybė patvirtino Suvestinį prioritetinių veiksmų ir priemonių planą, kuris patikslino Lietuvos pastangas peržiūrint NAPP ir imantis papildomų priemonių, konsoliduojančių pasirengimą narystei ES.
1999 m.
Sausio 1 d.
Lietuvos pramonininkų konfederacija tapo Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos nare stebėtoja.
Kovo 1 d.
Lietuva pradėjo antrąjį dvišalės teisės patikros etapą, kuriame detaliai nagrinėjamas individualus Lietuvos pasirengimas perimti atskiras acquis dalis, tikrinama Lietuvos teisės aktų atitiktis ES reikalavimams, įvertinama jos nacionalinė teisinė bazė.
Liepos 2 d.
Europos Komisijai buvo pateiktas metinis pranešimas apie Lietuvos pažangą rengiantis narystei ES. Jame aapžvelgiami svarbiausi Lietuvos politinės, ekonominės, teisinės ir administracinės raidos įvykiai nuo 1998 m. liepos 2 d. iki 1999 m. liepos 1 d. Dėmesys ypač atkreiptas į šalies gebėjimą atlaikyti konkurencinį bendrosios rinkos spaudimą ir į intelektinės nuosavybės apsaugą.
Spalio 5 d.
LR Seimas patvirtino Nacionalinę energetikos strategiją, kurios vienas iš svarbiausių elementų – sprendimas iki 2005 m. nutraukti Ignalinos AE pirmojo bloko eksploatavimą.
Gruodžio 6 d.
Pradėjo veikti saugios komunikacijos sistema (U3Mail), kuria tiesiogiai sujungtas ES Tarybos sekretoriatas ir LR URM, užtikrintas dokumentų siuntimo slaptumas
2003 m.
Gegužės 10 – 11 d.
Referendumas dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje. Beveik vienbalsiai Lietuvos piliečiai pasakė „TAIP“.1.3. Šalys kandidatės
Kandidatės – valstybės, kurios yra įteikusios Tarybai oficialią paraišką įstoti į Europos Sąjungą ir kurias ši yra pripažinusi būsimosiomis ES narėmis. Kai kuriose asociacijos sutartyse (pvz. su Vidurio ir Rytų Europos (VRE) valstybės pasirašytose Europos sutartyse) ES pripažino sutartis sudariusių valstybių tikslą tapti ES narėmis, tačiau pagal šias sutartis ji neprisiėmė jokių įsipareigojimų. Konkrečiu ES įsipareigojimu galima laikyti 1993 m. Kopenhagoje priimtą Europos viršūnių tarybos sprendimą. Šiuo sprendimu ES įsipareigojo į ES priimti tas asocijuotąsias VRE valstybes, kurios to nori ir kurios tenkina tuo pačiu metu nustatytas narystės sąlygas, vadinamas Kopenhagos kriterijais. Šiuo metu tokių valstybių yra dešimt: Bulgarija, Čekija, EEstija, Latvija, Lenkija, Lietuva, Rumunija, Slovakija, Slovėnija ir Vengrija. Jos ne kartą ir vėliau buvo vadinamos kandidatėmis į ES nares. Tokią jų padėtį sustiprino 1997 m. pabaigoje Liuksemburge vykęs Europos viršūnių tarybos susitikimas. Jo sprendimu ES su visomis šiomis valstybėmis pradėjo stojimo procesą, o su penkiomis iš jų – formalias derybas dėl narystės.
Prie valstybių kandidačių priskirtinos dar trys valstybės – Kipras, Malta ir Turkija. Pradėti derybas dėl narystės su Kipru buvo nuspręsta buvo nuspręsta tame pačiame Liuksemburgo susitikime. Tiesa, tai buvo kompromisinis sprendimas, kurį inicijavo Graikija pagrasinusi antraip blokuoti VRE valstybių stojimo procesą. Tačiau dėl Kipro salos padalijimo de facto į dvi valstybes kyla daug problemų, ir nors derybos jau prasidėjo, daugelis ES valstybių narių mano, kad jos galės pasibaigti tik išsprendus salos padalijimo problemą. Malta, kurį laiką buvo suspendavusi savo narystės paraišką, tačiau vėl ją pateikusi netrukus prisijungs prie derybas pradėjusių valstybių.
Turkijos atvejis yra kontroversiškiausias. Asociacijos sutartis su ja buvo sudaryta dar 1963 m., ir tai buvo tik antra tokia sutartis (pirmoji 1961 m. sudaryta su Graikija). Joje buvo numatyta su Turkija sudaryti muitų sąjungą, tačiau sprendimas dėl jos priėmimo buvo priimtas tik 1995 m. ir ne be Graikijos įtakos. Siekdama, kad būtų išspręsta Kipro problema, Graikija ilgai blokavo gglaudesniu EB ryšius su Turkija. 1987 m. Turkija pateikė savo paraišką įstoti į ES. Savo neigiamą nuomonę dėl to Komisija argumentavo ekonominėmis Turkijos problemomis, nepatenkinama žmogaus teisių apsauga ir neišspręsta Kipro problema. Nors nuomonėje tai ir neminima, tačiau pagrindinė Turkijos problema buvo jos ir geografinis, ir religinis, ir kultūrinis priklausymas Azijos žemynui. Vis dėl to Turkija neatsisakė tikslo ir toliau siekti narystės ES. Jos, kaip valstybės kandidatės, statuso klausimas gana aštriai iškilo 1997 m. pabaigoje svarstant Komisijos nuomones dėl asocijuotųjų VRE valstybių pasirengimo narystei. Turkija siekė būti įtraukta į tą patį stojimo procesą kaip ir VRE valstybės. 1997 m. Liuksemburge Europos viršūnių taryba savo išvadose patvirtino, kad Turkija gali tapti ES nare, tačiau kol kas netenkina derybų pradžios sąlygų. Liuksemburgo susitikimo sprendimu buvo inicijuotas specialus forumas – Europos konferencija, kurios bene pagrindinis tikslas buvo sutiekti Turkijai narystės ES alternatyvą. Tačiau Turkija Europos konferencijoje dalyvauti atsisakė. Po pusės metų Kardife įvykusiame Europos viršūnių tarybos susitikime Komisija buvo įpareigota kartu su stojimo procesą pradėjusių valstybių kandidačių padarytos pažangos ataskaitomis pateikti ir ataskaitą apie Turkiją. Taigi Turkiją galima laikyti valstybe kandidate, tačiau jos narystė perspektyvos mažiau apibrėžtos negu kitų kandidačių.
Paraiška įstoti i ES. Tai oficialus dokumentas, kurį turi paduoti valstybė, norinti pradėti derybas
dėl narystės Europos Sąjungoje. Nuo 1951 m. kai buvo pasirašyta Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartis, iki 1995 m. Europos Bendrijų valstybių narių padaugėjo nuo 6 iki 15. Kiekviena valstybė, pageidavusi tapti EB nare, turėdavo oficialiai pareikšti savo ketinimus ir įteikti Tarybai. atitinkamo turinio dokumentą. Kai kurios valstybės (Airija, Danija, D. Britanija, Norvegija) turėjo paraišką paduoti du kartus, nes jų derybos buvo nutrūkusios (Norvegija abu kartus atsisakė narystės per visuotinį referendumą). Dabar visos šios valstybės, išskyrus Norvegiją, jau yra ttapusios ES narėmis.
Anksčiau už kitas valstybes kandidates paraišką yra padavusi Turkija, tačiau iki šiol derybos dėl narystės su ja nėra pradėtos, nes Komisijos nuomonė šiuo atžvilgiu yra neigiama. Šveicarijos narystės paraiška buvo sustabdyta (nors ir neatsiimta), kai jos piliečiai referendume nepritarė Europos ekonominės erdvės susitarimui. Kurį laiką savo paraišką atsiėmusi buvo ir Malta, tačiau pasikeitus vyriausybei vėl ją padavė. 1997 m. gruodžio mėn. Liuksemburge Europos viršūnių taryba pritarė Komisijos rekomendacijai pradėti derybas su šešiomis geriausiai pasirengusiomis kandidatėmis – Čekija, EEstija, Kipru, Lenkija, Slovėnija ir Vengrija, kurios plačiai imta vadinti pirmąja kandidačių grupe. Oficialiai derybos prasidėjo 1998 m. kovo 31 d. Komisijai pateikus teigiamas išvadas apie likusių kandidačių pasirengimą (išskyrus Turkijos), 1999 m. gruodžio mėn. Helsinkyje Europos viršūnių taryba pakvietė ppradėti derybas Bulgariją, Latviją, Lietuvą, Maltą, Rumuniją ir Slovakiją, su kuriomis oficialiai derybos prasidėjo 2000 m. vasario 15 d. 1.4. Priėmimo strategija
Priėmimo strategija – Europos Sąjungos numatytų ir vykdomų priemonių visuma; jų tikslas – padėti asocijuotosioms Vidurio ir Rytų Europos (VRE) valstybėms įstoti į ES. Parengti tokią strategiją nutarė 1993 m. Kopenhagoje susirinkusi Europos viršūnių taryba. Kaip atskirą dokumentą ją patvirtino 1994 m. gruodžio mėn. Esene susirinkusi Europos viršūnių taryba.
Priėmimo strategija savo turiniu yra išplėtotos jau Europos sutartyse numatytos priemonės. Ji paremta trimis pagrindinėmis priemonėmis: Europos sutartimis, struktūrizuotu dialogu ir PHARE programa. Pagrindinis strategijos tikslas – padėti asocijuotosioms VRE valstybėms pasirengti įsijungti į ES bendrąją rinką. Siekiant šio tikslo buvo numatyta identifikuoti pagrindines vidaus rinkos acquis sritis, asocijuotųjų valstybių tteisės suderinimo su tomis sritimis seką ir administracines struktūras, kurios reikalingos veiksmingam minėto acquis taikymui ir įgyvendinimui. Taip pat buvo numatyta per PHARE programą teikti atitinkamą techninę ir finansinę pagalbą. Įgyvendinant šį tikslą 1995 m. Europos Komisija paskelbė Baltąją knygą, skirtą asocijuotųjų Vidurio ir Rytų Europos valstybių pasirengimui integracijai į Sąjungos vidaus rinką, o ypač valstybės kandidatės ėmėsi aktyviai ir sistemingai derinti teisę ir stiprinti administracines struktūras.
Priėmimo strategijos turinys gal ir neatspindi skambaus jos pavadinimo – ypatingų naujovių ir ambicingesnių ppriemonių joje nėra. Be to, ne visi strategijoje numatyti elementai ir priemonės, pvz., struktūrizuotas dialogas, sėkmingai veikė. Vis dėl to ši strategija atskleidė ES siekį asocijuotųjų VRE valstybių atžvilgiu suformuluoti ir vykdyti nuoseklesnę, ilgalaikiškesnę bei konkretesnę politiką, kuria būtų įgyvendintas 1993 m. Kopenhagoje nustatytas tikslas šias valstybes priimti į ES.
1998 m. ši strategija buvo papildyta nauju elementu – stojimo partneryste. Šiuose kiekvienai valstybei kandidatei atskirai parengtuose dokumentuose buvo aiškiai apibrėžti tolesnio pasirengimo narystei prioritetai, o visa PHARE teikiama pagalba buvo sutelkta į juos. Patys prioritetai savo ruožtu buvo suformuluoti remiantis 1997 m. liepos mėn. Paskelbta Komisijos nuomone dėl valstybių kandidačių pasirengimo narystei.
Stojimo sutartys sudaromos tarp Europos Sąjungos ir į ją stojančių valstybių dėl pastarųjų narystės įsipareigojimo perėmimo sąlygų. Pagal Europos Sąjungos sutarties 49 straipsnį Taryba prieš priimdama sprendimą dėl stojimo sutarties sudarymo turi gauti Europos Komisijos nuomonę šiuo klausimu. Stojimo sutartį pasirašo ES pirmininkaujančio valstybės įgaliotasis atstovas, Komisijos pirmininkas ir stojančiosios valstybės įgaliotasis atstovas. Ji turi būti visų valstybių narių ir stojančiosios valstybės ratifikuota pagal atitinkamas konstitucines normas, taip pat patvirtinta Europos Parlamento. Kiekviena stojimo sutartis papildo steigimo sutartis ir priklauso aukščiausiojo rango ES teisiniams dokumentams.
Stojimo sutartis paprastai susideda iš Tarybos sprendimo, stojimo akto, priedų, protokolų, deklaracijų ir baigiamojo akto. SStojimo sąlygos ir atitinkami steigimo sutarčių papildymai išdėstomi stojimo akte. Stojimo aktu naujoji valstybė narė pripažįsta ES tikslus ir visą Europos teisę (acquis communautaire), t. y. Ne tik steigimo sutarčių nuostatas, bet ir ES institucijų aktus, ES tarptautines sutartis ir pan. Protokoluose ir prieduose aptariami instituciniai ir finansiniai stojimo klausimai, taip pat gali būti numatyti pereinamieji laikotarpiai visam acquis įgyvendinti ir kokios nors išskirtinės, specifinės sąlygos. Į baigiamąjį aktą įtraukiamos teisiškai neįpareigojančios bendros ir vienašalės deklaracijos, taip pat stojimo sutarties taikymo bei kiti politiniai klausimai. 1.5. Transformacija ir integracija
Lietuvoje nuo šio dešimtmečio pradžios paraleliai vykdomos ekonominės reformos ir diegiamos su integracija į ES susijusios priemonės. Jų išskyrimas padeda geriau suvokti integracijos priemonių atitikimą Lietuvos ūkio interesams bei pasirinkti tinkamiausią integracijos strategiją, suteikiančią didžiausią naudą Lietuvos ūkiui. Kitaip sakant, kiek Lietuvos narystė ES atitinka mūsų ekonominius interesus ir kaip šis atitikimas gali būti maksimizuotas, paskirstant integracijos priemonių poveikį laike bei tarp ekonominių grupių?
Transformacijos reformų tikslai iš esmės atitinka pagrindinius narystės ES kriterijus, suformuluotus Europos viršūnių susitikimuose. Tai pasakytina tiek apie politinį kriterijų (demokratijos ir įstatymo viršenybės bei pagarba žmogaus ir nacionalinių mažumų teisėms), tiek apie ekonominį (funkcionuojanti rinkos ekonomika bei gebėjimas konkuruoti), tiek apie administracinį (valstybės institucijų gebėjimas vykdyti prisiimtus įsipareigojimus). TTačiau tuo pačiu Lietuva privalo prisiimti visus su naryste ES susijusius įsipareigojimus. Nors „klubo žaidimo taisyklių“ laikymasis stojant į jį yra suprantamas ES reikalavimas, Lietuvai kai kuriais atvejais tai gali reikšti sub-optimalią politiką. Lietuva turi perkelti ir įgyvendinti ES acquis communautaire – konkrečias teisės normas, kurios buvo sukurtos derybose tarp valstybių narių, ir kuriose numatytus bendrus tikslus Lietuva galbūt įgyvendintų kita seka bei forma, jei nestotų į ES (pavyzdžiu galėtų būti Ignalinos AE eksploatavimo planai arba žemės ūkio politikos instrumentai). Tuo labiau, jog kai kurios ES teisės nuostatos išsivystė reaguojant į konkrečias ES šalių ekonomines ar politines problemas, kurios yra neadekvačios Lietuvos ekonominei situacijai (pavyzdžiui, kai kurie finansinių institucijų veiklos normatyvai), arba apsikeičiant nuolaidomis derybose tarp skirtingus interesus ir tradicijas atstovaujančių valstybių narių (pavyzdžiui, struktūriniai fondai, atsiradę reaguojant į Pietų Europos šalių poziciją). Tačiau svarstant šiuos klausimus reikia nepamiršti ir alternatyvaus scenarijaus – Lietuvos ūkio raida nestojant į ES. Tokia alternatyva pasižymi dideliu neapibrėžtumo laipsniu ir didele klaidų tikimybe restruktūrizuojant ūkį. 1.6. Europos Sąjungos plėtra
Plėtimo procesas suteikia unikalią galimybę visiškai panaikinti dirbtinį visus šešiasdešimt metų egzistavusį Europos žemyno padalijimą į dvi dalis. Rinkos ekonomikai įsišaknijus Vidurio ir Rytų Europoje, žmonės galės laisvai judėti, studijuoti ir dirbti, nepaisydami šalis skiriančių sienų,
o verslas ir ekonomika suklestės. 500 milijonų žmonių vienijančios vidaus rinkos sukūrimas tiek ekonomine, tiek ir politine prasme bus naudingas visai Europai.
Europos Sąjunga jau pergyveno keturis plėtimosi etapus (1973, 1981 1986 ir 1995 metais), o jos valstybių narių skaičius per tą laiką padidėjo nuo šešių iki penkiolikos. Tačiau būsimasis 13 pakraščiuose esančių šalių kandidačių, pradedant Estija šiaurėje ir baigiant Turkija pietuose, apimsiantis plėtimosi etapas atspindi plačiausius iš visų iki šiol egzistavusių plėtimosi užmojų. Tiek dabartinių, tiek ir potencialių valstybių narių llaukia didžiulis parengiamasis darbas, įgalinsiantis šį etapą sėkmingai įveikti. Kad būtų lengviau įsivaizduoti laukiamą darbą, kaip pavyzdį galima pateikti ekonominius skirtumus ir paminėti, kad, vadovaujantis galiojančiais perkamosios galios standartais, vienam gyventojui tenkanti BVP dalis Kipre tesiekia 79 proc., Slovėnijoje 68 proc., Bulgarijoje 23 proc., o Latvijoje 27 proc. ES lygio.
Be to, kad pasirengtų dvidešimties ir daugiau valstybių narių vienijančiai sąjungai, ES turės atitinkamai keisti savo politiką, finansavimą ir galiojančias procedūras. Pirmosios dvi minėtosios problemos buvo išspręstos 1999 m. kovo mėnesį BBerlyne vykusiame viršūnių susitikime, kur visoms ES biudžeto išlaidoms buvo nustatyta didžiausia leistina riba, galiosianti iki 2006 metų. Be to, įgyvendintos plataus masto reformos išlaidų žemės ūkio, regioniniams ir socialiniams klausimams srityse. Derinamos ir keičiamos sprendimų priėmimo procedūros, o Komisija kkoordinuoja įvairias informavimo kampanijas, kuriomis siekiama supažindinti visuomenę su plėtimosi pasekmėmis.
1999 m. kovo mėnesį Berlyne vykusio viršūnių susitikimo metu 2000-2006 metams pasirengti narystei ES numatytai paramai buvo skirti 22 milijardai eurų, t.y. dvigubai daugiau nei dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Be to, jau nuo 2002 metų Europos Sąjungos biudžetas parengtas taip, kad gali priimti pirmąsias naujas nares. Tai reiškia, jog naujosioms valstybėms narėms bus skirti apie 57 milijardai eurų biudžeto lėšų 2002-2006 metams.2.1. Privalumai
2.1.1. ES priima Lietuvą
Lietuva stoja į ES, nes tai atitinka jos nacionalinius interesus, o alternatyva – nestoti į ES – šiais globalizacijos ir valstybių aljansų laikais yra visiškai nepriimtina (jei, žinoma, atmesim dar labiau nepriimtiną galimybę stoti į NVS). Narystės ES pranašumų yra gerokai daugiau nei trūkumų.
Lietuva dar ppalyginti neseniai pradėjo ekonominės sistemos pertvarką ir sukūrė rinkos ekonomiką. Narystė ES leidžia Lietuvai perimti ES patirtį, kaip sėkmingai plėtoti ir vystyti rinkos ekonomiką. Šiam tikslui pasiekti ES skiria daug lėšų (taip pat ir negrąžintinų), dalijasi patirtimi ir žiniomis. Ypač svarbus Lietuvai prekybos kliūčių pašalinimas ir ES bendrovių investicijos.
Lietuva stoja į ES siekdama saugumo ir stabilumo. Tai yra suprantama, nes penkios dešimtys SSRS okupacijos metų negali dingti be pėdsakų. ES radosi iš poreikio sutaikyti kelissyk kariavusias Prancūziją ir Vokietiją. EES apimamoje teritorijoje jau antra žmonių karta gyvena be karų. Įdomu tai, kad ES nėra saugumo ir gynybos organizacija. Tačiau ši sąjunga žino, kaip siekti politinių tikslų (saugumo) ekonominėmis priemonėmis (per ekonominę integraciją ir ekonomikos plėtros skatinimą). Juolab, kad integracija veiksminga priemonė ir ekonominiam vienos ar kitos valstybės saugumui užtikrinti. 1997 m. ekonominę krizė Rusijoje parodė, kad tai yra labai aktualu ir Lietuvai.
Stodama į ES Lietuva siekia ne tik politinio. Bet ir teisinio, socialinio, ekonominio saugumo. Demokratijos principais paremtas valstybės valdymas, įstatymų viršenybė, pagarba žmogaus teisėms, užtikrintos žmonių socialinės garantijos ir aukštas pragyvenimo lygis visa tai irgi siejama su naryste ES.
Plėtros procesas nebūtų įmanomas ir be kitos pusės, t. y. ES, intereso. Pirmiausia plėtra pačioje ES suprantama kaip vienintelė galimybė galutinai užbaigti Europos vienijimąsi. Taip siekiama ištrinti po Antrojo pasaulinio karo žemyne atsiradusias skiriamąsias linijas ir galutinai panaikinti šio karo padarinius.
ES viliasi, kad Lietuvos ir kitų Vidurio bei Rytų Europos valstybių narystė ES bus gera priemonė palaikyti normaliems šių valstybių tarpusavio santykiams (tarp nemažos jų dalies ir vienokių ar kitokių nesutarimų, temdančių tarpusavio santykius, pvz., susijusių su tautinių mažumų teisėmis). Taip Europa bus apsaugota nuo naujų konfliktų židinių atsiradimo.
Suprantama, be šio ES intereso, jog elgesį lemia ir materialinės paskatos. VVidurio ir Rytų Europos regionas, kuriam priklauso ir Lietuva, tai 100 milijonų naujų vartotojų rinka, masinanti daugelį ES gamintojų. Taip pat galimybė perkelti gamybą į pigesnės darbo jėgos kraštus ir taip padidinti savo produkcijos konkurencingumą. Kitaip sakant, Lietuva ES suteikia ūkio plėtros galimybių.
Be to, laisvas darbo jėgos judėjimas ir dėl integracijos spartėsiantys Lietuvos ir kitų VRE valstybių ekonominio augimo tempai ilgainiui mažins nelegalią migraciją iš šių šalių, o tai iš tiesų aktualu greta jų esančioms ES valstybėms (pirmiausia Vokietijai ir Austrijai). Ne mažiau svarbus įnašas į ES bus Lietuvos nacionalinė kultūra, kalba, liaudies tradicijos, literatūra, menas, pagaliau kraštovaizdis. Mums įstojus ES praturtės dar viena nepakartojama šalimi nare. 2.1.2. ES nauda Lietuvai
Tam, kad Lietuva ir kitos valstybės kandidatės įstotų į ES, reikia būti įgyvendinus keturis narystės ES kriterijus: 1) Būti demokratinei valstybei, kurioje veiktų stabilios institucijos, garantuojančios demokratiją, teisinę valstybę, žmogaus teises ir pagarbą tautinėms mažumoms bei jų teisių gynimą; 2) Sukurti veikiančią rinkos ekonomiką, valstybės gamintojai turi būti pajėgūs išlaikyti Sąjungoje jau veikiančių rinkos jėgų konkurencijos sprendimą; 3) Gebėti prisiimti narystės įsipareigojimus ir siekti politinės, ekonominės ir pinigų sąjungos; 4) Taip pat atitinkamai pertvarkyti savo administracines struktūras ir sugebėti realiai įgyvendinti ES teisės normas.
Norint įstoti į ES, reikia prisiderinti prie ES tteisinės, administracinės ir institucinės sistemos. Šiuos narystės kriterijus Lietuva sėkmingai įgyvendina.
Lietuva kartu su dar 9 valstybėmis 2002 m. gruodžio 13 d. oficialiai baigė derėtis dėl narystės ES sąlygų. Tai reiškia, kad ES pripažįsta Lietuvą pajėgią tapti ES nare. Kita vertus, nederėtų pamiršti, kad rengimuisi narystei dar turime laiko iki 2004 m. gegužės 1 d., taip pat derybose išsiderėjome pereinamųjų laikotarpių, leisiančių laipsniškai, per keletą metų pasirengti ir įgyvendinti ypač sudėtingus ES teisės aktus.
Stojimas į ES ir narystė joje – tai realiausia galimybė šaliai sėkmingai vystytis. Dėl šalies stojimo į ES poveikio:
1. Lietuvos BVP 2002 – 2009 m. bus 65,9 mlrd. litų didesnis nei būtų buvęs nestojimo atveju.
2. Tikimasi, kad kasmet narystė ES leis papildomai padidinti Lietuvos BVP 1 – 2 proc.
3. 2002 – 2009 metais į Lietuvos ūkį bus papildomai pritraukta iki 23 mlrd. litų investicijų
4. Beveik 2 kartus padidės Lietuvos eksportas, išaugs tiesioginės užsienio investicijos
Jeigu mes norime, kad didėtų pensijos ir atlyginimai, reikalingas tolygus ir gana spartus kasmetinis šalies ūkio pertvarkymas ir augimas. Galime pasirinkti – su ES parama šios plėtros tempai bus didesni.
Būdamas ES pilietis kiekvienas Lietuvos pilietis turės teisę keliauti, dirbti, studijuoti ir gyventi ES šalyse. Taip pat jis galės pradėti verslą visose šalyse narėse, turės teisę naudotis socialinės apsaugos garantijomis.
Verslininkai
galės parduoti savo gaminius ir teikti paslaugas ne tik 3 mln. Tautiečių, bet ir dar keliems šimtams milijonų Europos gyventojų. Išnyks kliūtys verslui ES rinkoje. Kita vertus, naudos turės įmonės, nes jos geriau bus apsaugotos nuo NVS šalių konkurencijos, taip pat tos įmonės, kurios iš NVS šalių importuos prekes, atitinkančias ES standartus.
ES teisės perėmimai ir narystė ES labai patobulins Lietuvos teisinę sistemą. Politine prasme narystė ES reikš Lietuvos stabilumo didėjimą. Tai, be jokios abejonės, bus juntama ir ekonomikoje. Juk verslas ggali sėkmingai vystytis sėkmingai tik ten, kur yra aiškūs ir daugiau ar mažiau stabilūs įstatymai. Užsienio investicijos visuomet aplenks valstybę, kuri gali neatlaikyti politinio ar ekonominio vidaus ar užsienio jėgų spaudimo. Todėl integracija į ES ir narystė joje – realiausia galimybė šaliai sėkmingai vystytis ir modernizuoti ūkį išnaudojant ir užsienio kapitalą.
Narystė ES suteiks realius svertus, leisiančius Lietuvai dalyvauti didžiojoje politikoje ir nelikti pasaulio provincija. Tapusi ES nare Lietuva kartu su kitomis valstybėmis spręs Europos ateities klausimus. Narystė ES sustiprins kultūrinę LLietuvos priklausomybę Europai. Apibendrinant: pagrindinis ES pranašumas – tai atsiveriančios naujos galimybės. 2.1.3. ES pinigai Lietuvai
2004 – 2006 m. mūsų šalis iš ES išsiderėjo 9, 243 mlrd. litų, o įmokos į ES biudžetą sudarys 1, 762 mlrd. litų, t. y. beveik kketuris kartus mažiau. Papildomai šiuo laikotarpiu Lietuvai dar bus skiriama 1, 043 mlrd. litų lėšos iš specializuotų SAPARD, ISPA ir PHARE fondų. Taigi bendra suma, kurią 2004 – 2006 m. Lietuvai iš ES biudžeto iš viso numatyta skirti, yra 10, 3 mlrd. litų.
Finansiniai derybų rezultatai (duomenys vienam gyventojui, litais, 2004 – 2006)
Finansinis grynasis balansas: 1347
1) mokėjimai iš ES biudžeto 1855
2) įmokos į ES biudžetą 508
ES finansinė parama: 2665
1) parama žemės ūkiui 721
2) struktūrinė pagalba 1360
3) parama vidaus politikoms 537
4) kompensacijos 47
ES finansinė parama (mln. litų) 9243
Proc. nuo BVP (2001) 19,99
Lietuvai tapus ES nare jos ūkininkai gaus gerokai didesnes tiesiogines išmokas nei 2002 m. Pvz., 2004 m. ūkininkai už pasėtus rugius, kviečius, kvietrugius, miežius, grikius, avižas, saulėgrąžas ir kukurūzus gaus 235 Lt/ha. Tuo tarpu 2002 m. parama ssiekė 40 Lt/ha. Už kiekvieną atidėtos (pūdymo) žemės hektarą 2004 m. ūkininkai gaus 235 litus, 2002 m. jie negavo nė cento.
Lyginant numatomą 2004 m. tiesioginę paramą Lietuvos žemės ūkiui su tiesiogine parama, skirta 2001 m., ES numatoma parama yra 10 kartų didesnė, o lyginant su 2002 m., beveik 5 kartus. Palyginimui: 2001 m. iš viso žemės ūkiui ir kaimui buvo panaudota 206 mln. litų Specialiosios kaimo rėmimo programos lėšų, iš kurių tiesioginėms išlaidoms buvo skirta 41 mln. litų, o 2002 mm. Specialiojoje kaimo rėmimo programoje buvo – 258, 8 mln. litų, iš kurių 91 mln. litų buvo skirta tiesioginėms išlaidoms.
Tuo tarpu 2004 – 2006 m. Lietuvos žemės ūkis ir kaimo plėtra gaus apie 3, 4 mlrd. litų. Tai sudarys apie tris tūkstančius litų vienam kaimo gyventojui. Vien 2004 m. tiesioginių išmokų bus skirta 425 mln. litų.
Lėšos, skiriamos Lietuvos ūkiui ir regionų plėtrai, per trejus metus gali sudaryti 4, 7 mlrd. litų, arba apie 1360 litų vienam gyventojui. Kaimo ir mažų miestelių gyventojams narystė ES reikš darbo vietų atsiradimą ir geresnio gyvenimo sąlygų užtikrinimą, nedarbo sumažinimą, galimybę plėtoti savo verslą. Tokiu būdu mažės ekonominio ir socialinio išsivystymo skirtumai tarp Lietuvos regionų (šio rodiklio skirtumas tarp apskričių siekia 2, 5 karto).
ES finansavimas per Ignalinos AE uždarymo programą 2004 – 2006 metais sudarys iki 1 mlrd. litų. Po 2006 m. ši parama bus atitinkamai pratęsta. Papildoma ES parama taip pat padės tinkamai atnaujinti įprastines elektrines, kurios pakeis Ignalinos AE.
Narystė ES padidins paramą aplinkos apsaugai ir transportui. 2004 – 2006 m. vien tik iš Sanglaudos fondo Lietuvai skirta apie 1, 9 mlrd. litų.
Taip pat ES teiks finansinę paramą šioms sritims: sveikatos ir socialinės infrastruktūros, pramonės, turizmo, informacinių paslaugų, švietimo, užimtumo, žuvininkystės, kultūros. 2.1.4. Ką ggausim mes?
Žemdirbiai ir kaimo žmonės:
1) Svarbiausias narystė ES privalumas – didės ūkininkų pajamos ir kils kaimo žmonių gyvenimo lygis.
2) Yra apskaičiuota, kad tiesioginės išmokos žemdirbiams 2004 m., lyginant su 2002 m, išaugs iki 5 kartų.
3) Kaimo plėtrai Europa 2004 – 2006 m. skirs apie 1, 56 mlrd. litų. Šiuos pinigus gaus ūkininkai, dirbantys nepalankiose ūkininkauti teritorijose, taikantys aplinkosaugines priemones, apželdinantys žemę mišku ir pan.
4) Europos parama leis sutvarkyti kaimo kelius. Paramą galės gauti regionų gyventojai, vežėjai, regionų įmonės, savivaldos institucijos.
5) Atsiras galimybių kaime vystyti kitus verslus, pvz., kaimo turizmą, įvairias paslaugas.
6) Europa parems vyresnio amžiaus ūkininkus, nusprendusius nebeūkininkauti. Kaimo žmonės galės atiduoti žemę savo giminėms arba ją parduoti ir už tai gauti kompensaciją.
7) Eksportuojama Lietuvos žemės ūkio produkcija gaus ES subsidijas.
8) ES teiks paramą mažinant ekonominio ir socialinio išsivystymo skirtumus tarp regionų Lietuvoje bei tarp kaimo ir miesto. Nuo 2004 m. iki 2006 m. investuosime į Lietuvos ūkį ir regionų plėtrą apie 4, 7 mlrd. litų.
Bedarbiai ir mažai uždirbantys
1) Europos finansinė parama leis kurti darbo vietas, mažinti nedarbą. Dalis lėšų bus skiriama tam, kad žmonės mokytųsi naujų kvalifikacijų, kad jie įgytų paklausias specialybes.
2) Stojimas į ES 2002 – 2009 m. padidins Lietuvos BVP 65, 9 mlrd. litų (19 tūkst. litų vienam gyventojui). 2003 metai vien tik dėl stojimo į ES iišaugs 4, 7 mlrd. litų (1358 litai vienam gyventojui). Lietuvos narystė ES padės pritraukti iki 23 mlrd. litų užsienio investicijų. Tai reikš naujų įmonių steigimą arba esamų plėtrą, t. y. naujų darbo vietų kūrimą, šalies gerovės didinimą.
3) Atsiras geros galimybės gauti darbo užsienyje, nes jau nuo narystės ES pradžios Lietuvos piliečiai galės legaliai įsidarbinti penkiose ES valstybėse (D. Britanijoje, Airijoje, Olandijoje, Švedijoje ir Danijoje).
4) Atsiras daugiau galimybių tobulinti darbo įgūdžius, persikvalifikuoti, susirasti naują, geriau apmokamą darbą, įgyti patirties, įkurti savo verslą.
Pensininkai
1) Dėl bendro šalies ūkio augimo kils žmonių pragyvenimo lygis, o kartu – ir pensijos. Be to, atsiras naujų pagalbos formų bei socialinių paslaugų pensininkams – kaip yra Europoje.
2) Didės galimybės vyresniems žmonėms ilgiau likti darbo rinkoje užtikrinant jiems galimybę mokytis visą gyvenimą. Tai reiškia, kad pensinio amžiaus žmonės nebus išprašomi iš darbo, o bus siekiama ilgiau išlaikyti – dėl to bus geresnė pensininkų finansinė padėtis.
3) Pensininkai, turintys vaikų ir vaikaičių, galės matyti, kaip ėmė gėrėti jų atžalų gyvenimas.
Darbininkai
1) Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, bus įrengiamos saugesnės ir patogesnės darbo vietos, mažės profesinių susirgimų ir nelaimingų atsitikimų darbe.
2) Bus užtikrinamos teisės į deramas socialines garantijas, o darbdavių savivaliavimo neliks.
3) Europa užkirs kelią nepagrįstiems grupiniams atleidimams iš darbo.
4) Tvirtesnes socialines garantijas užtikrins tai, kad tapusi ES nare Lietuva turės daugiau
finansinių išteklių, bus geriau apsaugota nuo galimų ekonominių krizių pasekmių.
5) Svarbiausia, kad Lietuvai tapus didžiulės rinkos dalimi ir sulaukus daugiau investicijų, daugės geriau apmokamų darbo vietų.
Didžiųjų miestų gyventojai
1) 2004 – 2006 metais iš Europos gausime apie 1, 9 mlrd. litų paramos aplinkosaugai ir transportui: naujų kelių tiesimui, vandenvalos įmonių renovacijai, sąvartynų sutvarkymui.
2) Daugiau bus skiriama lėšų visuomeniniam transportui, komunaliniam ūkiui, aplinkosaugai, miestų apželdinimui, poilsio zonoms. Bus tiesiami, rekonstruojami dviračių ir pėsčiųjų takai, modernizuojami oro uostai ir geležinkeliai.
3) Daugės darbo vietų ir augs pajamos.
Moterys
1) Europa ypatingą ddėmesį skiria moterų užimtumo didinimui – užtikrinamos lygios vyrų ir moterų teisės.
2) Kylantis gyvenimo lygis, didėjantis darbo užmokestis suteiks galimybę to norinčioms moterims daug.iau dėmesio skirti namų ūkiui bei vaikų auklėjimui, t. y. būti namų šeimininkėmis.
3) Kils ikimokyklinio auklėjimo įstaigų ir mokyklų lygis, daugiau lėšų ir pajėgų bus skiriama kovai su narkotikais bei kitais žalingais įpročiais
4) Lietuvos vaikai įgis europietiškas galimybes lavintis, bendrauti ir tobulėti.
Jaunimas
1) Dvi pagrindinės ES laisvės, kuriomis pasinaudos ir jaunimas: 1. galimybė laisvai keliauti ir įsikurti ES šalių teritorijoje; 2. galimybė llaisvai įsidarbinti lygiomis sąlygomis su kitais ES piliečiais
2) Kai kuriose ES šalyse narėse palengvės studijų sąlygos, nes Lietuvai tapus ES nare nebereikės mokėti studijų mokesčio (nemokamas mokslas ES piliečiams).
3) Investicijos ir parama iš ES, tolygi ūkio plėtra paskatins naujų darbo vietų kūrimą iir atlyginimų augimą.
Verslininkai
1) Europa užtikrins aiškią, stabilią ir bendrą įstatymų bazę.
2) Verslininkai galės pasinaudoti Europos regioninės plėtros, socialinio fondo, žemės ūkio valdymo ir garantijų, finansinių priemonių žuvininkystei ir kitų fondų parama.
3) Jie galės laisvai prekiauti didelėje ES rinkoje. Lietuvos įmonių produkcijai nebeliks muitų, kvotų ir kitų prekybos kliūčių. Taip pat nebeliks pasienio kontrolės ir muitinių. Standartai ir kiti techniniai reikalavimai Lietuvoje bus tokie patys, kaip ES, ir smarkiai palengvins prekybą.
4) Bus užtikrintos sąžiningos konkurencijos sąlygos, Lietuvos gamintojams nebebus taikomos tokios diskriminacinės priemonės kaip antidempingo bylos.
5) Vis daugiau ES šalių verslininkų bus linkę bendradarbiauti sudėtingų gaminių gamyboje, vykdant įvairius statybų projektus, teikiant paslaugas.
6) Lietuvos narystė ES didins Lietuvos gyventojų perkamąją galią.
7) ES kovoja prieš valdininkų savivalę, piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, korupciją.
Vartotojai
1) Išsiplėtus Europos rinkai, pagerėjus verslo sąlygoms ir padidėjus konkurencija, vvartotojai turės: 1. platesnį prekių ir paslaugų pasirinkimą; 2. žemesnes kai kurių produktų kainas; 3. kokybiškesnes prekes ir paslaugas.
2) Dėl griežtų produktų saugos reikalavimų mažės nelaimingų atsitikimų bei neigiamo poveikio sveikatai atvejų vartojant įvairius produktus.2.2. Trūkumai
2.2.1. Nepageidautinos Lietuvos integracijos į ES pasekmės
Lietuvos būsimo stojimo į ES rizika ir spręstinos problemos aptartinos ir dėl didelių mūsų bei ES realaus išsivystymo lygių bei potencialų skirtumų, ir dėl būtinumo blaiviai ieškoti išeities, įveikiant psichologinius, informacinius, kultūrinius, netgi teisinius barjerus.
Liaudies išmintis byloja: kuo giliau įį mišką, tuo daugiau medžių. Taip ir dėl Lietuvos stojimo: išsamiau nagrinėjant su tuo susijusias problemas, akivaizdus vis platesnis įvairių aspektų diapazonas – tiek realaus mūsų gyvenimo pertvarkos ir konkretaus žmogaus ar firmos išgyvenimo požiūriu, tiek ir valstybės teisinio bei institucinio persitvarkymo prasme. Nemaža skaidraus ir niūresnio euroskepticizmo „Europos centro“ politikai ir inteligencija jau išsakė įvairiomis progomis, tad svarbu nesutirštinti spalvų, o darsyk permąstyti suvokiamus Lietuvos realios išgyvenimo perspektyvos, jos būtinos politinės adaptacijos argumentus bei būdus.
Valstybės ir tautos problemų fundamentalumas pasireiškia tuo, kad jos iškyla naujomis istorinėmis sąlygomis. 1998 m. Lietuvoje prasidėjusi pertvarka rėmėsi būtinybe padaryti bent kai kuriuos konstitucinius pakeitimus, kurie leistų nors formaliai sumažinti okupacinės santvarkos kontrolę ir toliau žengti laisvėjimo keliu. Ji buvo priimta tik po trijų metų ir iš esmės atkūrė ir įtvirtino Lietuvos valstybės suverenitetą kaip gyvybinį pagrindą tolesniam jos vystymuisi. Tam teko priimti ir gausybę naujų teisinių aktų.
Šiuo metu susiduriame su priešinga kardinalia teisine problema: kaip išsaugant labai sunkiai atkurtą Lietuvos Respublikos suverenitetą ir nepaneigiant per referendumą patvirtintos mūsų Konstitucijos, prisiderinti prie Europos Bendrijos teisinės sistemos (acquis communautaire) pagal Romos bei Mastrichto sutarčių reikalavimus. Romos sutartimi 1957 metų Kovo 23 dieną buvo įteisinta Europos ekonominė bendrija (EEB) ir Europos atominės energijos bendrija (Euratom), o ppo Mastrichto sutarties pasirašymo 1992 m. gruodžio 9 – 10 dienomis Europos vienijimasis įgavo Europos Sąjungos (ES) pavidalą.
Lietuvos artėjimo į vieningą Europą greitis šiuo metu ribojamas ne tiek formalių skirtingumų tarp teisinių standartų, kuriuos mūsų įstatymų leidėjai gali suvienodinti su ES normomis žymiai paprasčiau ir greičiau, nei dažnai atrodo, kiek netrivialų teisinių starto barjerų. Jie kol kas mažai diskutuojami ir mūsų konstitucinės teisės žinovų, ir Seimo narių. Principinė teisinė dilema atsiranda dėl Lietuvos Konstitucijos 7 straipsnio nuostatos, kad negalioja joks įstatymas, prieštaraujantis šiai konstitucijai nuo pat jos priėmimo pradžios. Tarptautinių sutarčių ratifikavimas tiesioginio veikimo principu gali automatiškai koreguoti tik atskiras įstatymines LR normas, bet negali pakeisti LR Konstitucijos kaip visumos galiojimo. Bendrijos teisės sistema ir Romos sutarties 189 nustato tiesioginę ES kodeksų taikymo viršenybę bet kokių nacionalinėse valstybėse galiojančių įstatymų atžvilgiu. Kai kurių ES narių (D. Britanijos, Danijos ir kitų) išsiderėtos lengvatos nekeičia reikalo esmės, nes susijusios tik su specifinėmis nacionalinių įstatymų galiojimo sritimis, o ne su jų visuma, reglamentuojama konstitucijų. Tarptautinėje konferencijoje apie Lietuvos integraciją į ES Vilniuje ta tema buvo kalbėtasi su Europos komisijos Pirmojo generalinio direktorato vyriausiuoju patarėju, ambasadoriumi Ivo Dubois. Jis pripažino, kad tokia pat nacionalinės konstitucijos ir acquis communautaire principinio suderinamumo ir prieštaravimų problema iki ššiol neišspręsta ir Vokietijoje, o kitose ES šalyse ji išspręsta tik iš dalies. Prieš stodami į ES, šią teisinę problemą turėtume pašalinti, kitaip bet kokios kalbos apie mūsų šalies įstatyminių aktų harmonizavimo su ES normatyviniais dokumentais terminus yra ne visai realios ir pirmalaikės. 2.2.2. Valstybės saugumas
Valstybės saugumas – tai pagrindinė problema, dėl kurios iš esmės ir iškilęs principinis klausimas – stoti ar nestoti į Europos Sąjungą, netgi svarstymas – su kokiais praradimais privalome taikstytis bet kuriuo atveju, kad apsisaugotume nuo nuolatinio per pastaruosius šimtmečius kaimynų slavų teritorinio spaudimo. Viltys, kad po ES skėčiu būsime saugesni, suprantamos. Bet prisiminkime ne tik prieškarinės Tautų Lygos abejingumą remti Lietuvą, kad būtų susigražinti Vilnius ir Klaipėda. Šiandien akis bado visiškas ES nesugebėjimas (nepaisant jos teisinių ir ekonominių privalumų) diplomatiniais kanalais ir netgi tiesiogine karine kontrole išvengti buvusios Jugoslavijos tautų tragedijos.
Baisu, kad rengdamosi sutikti dvidešimt pirmąjį amžių didžiosios valstybės nebesugeba garantuoti taikos pasaulyje be civilių gyventojų bombardavimų ir kitokių naikinančių griovimų – ir ne tik kruvina posovietinė Rusijos imperija, bet net pasaulio demokratijos ramstis – JAV. Ar begali būti kas ciniškesnio už tą situaciją, kai JAV atsuko mums nugarą, blokuodama netgi ryžtingesnių pasmerkimo rezoliucijų priėmimą Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitete po kruvinojo 1991 m. sausio?
Jos bombos Irane ir Jugoslavijoje netgi buvo amoraliai dangstomos pačių JAV finansuojamo JT Saugumo komiteto rezoliucijos. O juk Sarajevas šimtais kilometrų arčiau Briuselio negu Vilnius, Ryga ar Talinas. Iliuzijos, kad integracija į ES mus apsaugotų nuo dar vienos okupacijos pavojaus, iki šiol tegali būti priskirtos mums būdingam naiviam tikėjimui, jog Vakarų valstybės rems Baltijos šalių nepriklausomybę nebijodamos pabloginti santykių su Rusija. Tuo tikėjome ir neužmirštamą 1991 – ųjų sausį, bet realios paramos, išskyrus tam tikrus diplomatinius niuansus, iš didžiųjų pasaulio vvalstybių, kurios skelbiasi ginančios Tiesos bei Demokratijos idealus, nesulaukėme. Tačiau partnerystė vardan taikos yra Lietuvai ne tiek stabdys pato (status quo) situacijoje, kiek jos šansas sėkmingiau neutralizuoti neigiamas laipsniškos adaptacijos prie ES reikalavimų ir integracijos pasekmes. 2.2.3. Ekonominiai ES rinkos mechanizmai
Lietuvoje girdėti pagrįstų perspėjimų, kad mūsų valstybei jungiantis į Europos bendriją ūkinėje veikloje išlikti sugebės tik patys stipriausieji ir sumaniausieji. Iš tikrųjų daugelis ES normatyvinių, reglamentuojančių dokumentų atspindi stipriausiųjų narių interesus ir jų sąjungos konkurencinius tikslus suvienyti savo ekonominius potencialus kkovojant su JAV bei Japonija dėl pasaulinių rinkų. Aukštų ES reikalavimų taikymas dar nesutvirtėjusiai Baltijos šalių ekonomikai, juolab realiai beveik neremiamai savo sunkios posovietinės konversijos pertvarkoje, kaip ir privalomi narių įnašai į gausiais reprezentacines ES institucijas, neleidžia tikėtis, kad šiandien nnuskurdę šalies piliečiai turės iš to realios naudos. Priešingai daugiau galime nerimauti, kad stiprės dabartinė ir taip plėšikiška vidaus mokesčių našta, vis labiau slėgdama ir žlugdydama ūkio subjektus, versdama juos ir toliau dar uoliau slėpti faktines pajamas, stiprindama šešėlinę ekonomiką ir panašius negatyvius reiškinius.
Aukšti normatyvinės reglamentacijos reikalavimai ES kapitalų judėjimo, bankininkystės ir finansų srityse leidžia manyti, kad Lietuva artimiausiais metais tiesiog nepajėgs jų vykdyti. Pvz., iš dalies dėl komercinės paslapties apribojimų ES narės susitarė, kad vienos šalies bankinės institucijos, teikdamos kreditus kitos valstybės bendrovėms ir finansinėms institucijoms, remiasi tos šalies centrinio banko licencijų pripažinimu ir kitų oficialių audito instancijų vertinimu (vadinamasis finansinių institucijų priežiūros instancijų abipusio pripažinimo principas). Tuo tarpu dauguma mūsų šalies indėlininkų, tarp jų ir verslininkai, apgauti ddėl fiktyvių bankrotų ar iš viršaus remiamo gyventojų bei bendrovių lėšų išgrobstymo per bankus, galėtų patvirtinti, kad Lietuvos banko išvadomis apie vienų ar kitų bankų patikimumą iki šiol galima tikėti kuo mažiausiai. 2.2.4. Žemės pardavimo užsieniečiams įteisinimas
Tai akivaizdžiai gresia tuo, kad mūsų ribota nacionalinė teritorija, formaliai likdama Lietuvos jurisdikcijoje, iš esmės gali tapti užsienio agentūrų spekuliacijų objektu, o pagrindiniai Lietuvos gyventojai, taip ir neatgavę turėtų žemių, visiems laikams praras į ją nuosavybės teisę.
Tiems, kas įrodinėja, jog Europos valstybės laisvai pparduoda savo žemes ūkininkaujantiems kitų šalių subjektams, verta prisiminti, kad daugeliu atvejų ši formali teisė ribojama iš esmės daug galingesnių nei Lietuva valstybių. Ir Šveicarijoje, ir Švedijoje, ir Prancūzijoje realiai perimti žemės nuosavybę užsieniečiams (šiose ir kitose Europos valstybėse) yra neįtikėtinai sunku, yra daug paslėptų municipalinių, civilinės registracijos ir kitokių netiesioginių apsaugos mechanizmų. Ar mes laiku sugebėsime sukurti panašią apsaugą savo tautos ateinančių kartų interesais, ar panašiai kaip masinės privatizacijos periodu unikaliausio turto išgrobstymą paliksime pareigūnų ir spekuliantų interesams? 2.2.5. Gamtosauga
Kai ką, neskubėdami į ES, prarandame jau dabar. Štai ilgainiui Lietuva turės taikyti griežtesnius ES reikalavimus gamtosaugos srityje. O kol kas į mūsų kraštą patenka Vakaruose nebenaudojamos, netgi žalingos medžiagos bei technologijos, visokios atliekos, keldamos radioaktyvaus ir kitokio užteršimo pavojų. Pvz. apstu: forsuotas orimulsijos pirkimas ir naudojimas bet kokia kaina, dar neapskaičiavus valymo filtrų ir jos pačios atvežimo išlaidų; o kiek atvežama sudėvėtų ir netinkamų naudojimui automobilių padangų, pesticidų ir pan. Pas mus plūsta – ir dar ne vienerius metus plūs – daugybė technologiškai nesaugių plataus vartojimo prekių, ypač maisto produktų ir vaistų, kurių naudojimo terminas baigiasi ar jau pasibaigęs. Kadangi gyvenimo lygis šalyje sparčiai nedidėja, tokių atvežtinių produktų mažesnės kainos, palyginus su lietuviškais, kurių savikaina didesnė, leidžia čia jos lengviau įįsiūlyti pirkėjams. Nemažiau žalinga atvirkštinė šio proceso pusė yra nacionalinės pramonės kapitonų vilčių modernizuoti savo įmones žlugdymas, nes vidaus rinka užkišama užsieniniais produktais. 2.2.6. Žemės ūkio problemos
Mums žemdirbių išgyvenimo klausimas – ne vien jų konkurencingumo ES rinkose problema, bet ir kaimo gyventojų išsaugojimo rūpestis. Anglijoje fermeriai buvo nustumti nuo žemės per kelis šimtmečius ir dabar sudaro vos apie porą procentų visų gyventojų. O Lietuvos kaimą, kuriame gyvena apie trečdalis žmonių, nebe pirma nepriklausomoji valdžia savo faktiniais veiksmais siekia priverstinai nušluoti per keletą metų. Juokinga manyti, kad nualintas Lietuvos žemdirbys, dirbantis su sovietinės technikos likučiais ir negalintis užstatyti net savo žemės, galės bent simboliškai varžytis su stambiomis, moderniausią agrotechniką ir technologiją naudojančiomis Vakarų Europos fermomis. Tuo labiau kad tų ekonomiškai stiprių šalių mokesčių mokėtojai per valstybės biudžeto dotacijas padengia didelę dalį savo agrarinio sektoriaus produkcijos savikainos.Išvados
Lietuvos integracija į Europos Sąjungą toleruotina be principinių išlygų kaip abipusių įsipareigojimų sistemos bei teisinių normų harmonizavimo perspektyva, kurios laipsniškas įgyvendinimas turėtų būti lygiateisių derybų objektas. Bet tokia pozicija daug kuo, kaip jau minėta, prieštarauja pačiai Bendrijos teisės sistemos dvasiai. Norėdama tapti tikrąja Europos Sąjungos nare, Lietuva turėtų priimti daugumą jos reikalavimų (principinius – visus) be jokių išlygų.
Politinė ar ekonominė izoliacija nuo Europos juo labiau nepadės išvengti aalternatyvios skurdo bei neužtikrintumo rizikos, visiško intelektualių ir kitų išteklių praradimo. Galima nebijoti kliūčių, bet rūpestingai apgalvoti, kaip jas įveiksime, – tiesiog būtina. Priešingu atveju kentės mūsų valstybė, mes patys ir ateinančios kartos.
Įstatymų leidėjai ir vykdomoji valdžia kartu su įvairių sričių ekspertais privalo labai atsakingai numatyti ir suformuoti tokius realiai veikiančius nacionalinių interesų apsaugos mechanizmus, kokius jau sėkmingai taiko dabartinės ES narės, siekdamos apginti savo kapitalų rinką, išlaikyti intelektualinį, politinį ir ypač kultūrinį identitetą.Literatūros sąrašas
1. Europos Sąjunga. Enciklopedinis žodynas Vilnius, Eugrimas 2002.
2. Lietuvos ir Europos Sąjungos santykių dešimtmetis. Faktai ir dokumentai Vilnius, Eugrimas 2001.
3. Europos integracijos procesai. Mokslinės konferencijos pranešimų medžiaga Kaunas, Technologija 2002.
4. Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą strategija. Tarptautinės konferencijos medžiaga Kaunas, Naujasis Lankas 1997.
5. Pascal Fontaine Europe in 10 points Vilnius, Europos Bendrijos 1998.
6. Internet puslapis www.eudel.lt
7. Internet puslapis www.euro.lt
8. Integracijos žinios. Europos komiteto prie LRV informacinis leidinys Vil
