Logistika

TURINYS

ĮVADAS 2

1. LOGISTIKA, JOS ESMĖ IR FUNKCIJOS 3

2. SANDĖLIAI, JŲ UŽDAVINIAI IR KLASIFIKAVIMAS 5

3. SANDĖLIŲ ĮRENGIMAS IR IŠDĖSTYMAS 9

IŠVADOS 11

LITERATŪROS SĄRAŠAS: 12ĮVADAS

Logistika – kilusi iš graikų kilmės žodžio “logistike”, reiškiančio skaičiavimo, mąstymo meną. Praktinės logistikos atsiradimo istorija ir vystymosi šaknys aptinkamos dar senaisiais žmonijos laikotarpiais.

Yra žinoma, kad Romos imperijos periodu valstybės tarnautojams buvo skiriami titulai “logistai”, arba “logistikai”, kas suteikdavo jiems teisę užsiimti maisto produktų paskirstymu. Taip pat vyrauja nuomonė, kad logistikos, kaip mokslo, susiformavimui didelės įtakos turėjo įvairių laikotarpių karai ir su jais susijusi karinė vveikla. Vienas iš pirmųjų mokslinių darbų logistikos tema autorių, XIX a. pradžios prancūzų karo specialistas Džomini apibūdino logistiką kaip “Praktinį armijų manevravimo meną”. Jis teigė, kad logistika savyje apima ne tik pervežimus, bet ir visą eilę kitų klausimų, tokių kaip planavimas, valdymas ir aprūpinimas, armijos dislokacijos vietos nustatymas, tiltų statyba, kelių tiesimas ir pan. Tačiau kaip karinis mokslas logistika susiformavo tik XIX a. viduryje. Logistika imta aktyviai domėtis antro pasaulinio karo metais. Tikslus karo pramonės, fronto linijos, transporto aprūpinimo bazių bbendradarbiavimas leido sistemingai ir savalaikiai aprūpinti amerikiečių ir sąjungininkų armijas ginklų, kuro ir maisto produktų atsargomis. Laikui bėgant, daugelyje vakarų šalių logistika tapo efektyvia priemone materialių srautų valdymui ekonomikoje. Logistika palaipsniui perėjo iš karo pramonės srities į ūkinės veiklos sferas. IIš pradžių susiformavusi kaip naują prekinių-materialių išteklių valdymo teorijos rūšis prekybinėje, o vėliau ir gamybinėje sferose.

Dažnai skiriamos dvi principinės kryptys, apibūdinant logistikos savoką. Viena iš jų susijusi su funkcinių prekių judėjimo proceso suvokimu, t.y. valdymu visų fizinių operacijų, kurias būtina atlikti pristatant prekes iš tiekėjo vartotojui. Kita kryptis apima platesnį logistikos suvokimą: šalia prekybinio judėjimo operacijų, įvardinama tiekėjų ir vartotojų rinkos analizė, paklausos ir pasiūlos koordinacija prekių ir paslaugų rinkoje, o taip pat ir produkto judėjimo proceso dalyvių interesų harmonizavimas. Galima teigti, kad logistika – tai atvykstančio į įmonę, ten apdirbamo ir paliekančio šią įmonę materialios produkcijos srauto ir su juo susijusio informacinio srauto planavimas, valdymas ir kontrolė.

Dauguma nagrinėjamos srities specialistų teikia pirmenybę ekonominei logistikos pusei ir traktuoja ją kaip įįvairių veiklos rūšių sąryšį, kurio tikslas su mažiausiomis išlaidomis gauti reikiamą produkcijos kiekį nustatytu laiku, nustatytoje vietoje, kurioje egzistuoja konkreti šios produkcijos paklausa. Be to, logistika apibūdinama kaip sistema, sukurta kiekvienai įmonei siekiant optimalaus, turint omenyje pelno gavimą, materialių išteklių ir produktų judėjimo pagreitinimo, tiek įmonės viduje, tiek išorėje, pradedant žaliavos ir medžiagų įsigijimu, judėjimu gamybiniu procesu ir baigiant produkcijos tiekimą galutiniams vartotojams, įskaitant informacinę sistemą, rišančią šiuos procesus.

Eilėje logistikos apibūdinimų išryškinamas jos operacinis-finansinis aspektas. Jose svarbus vaidmuo tenka verslo ppartnerių savalaikė apskaita, susijusi su žaliavų, pusfabrikačių ir gaminių saugojimu ir judėjimu ūkinėje veikloje, nuo to momento kai sumokami pinigai tiekėjui, iki mometo, kai yra gaunami pinigai už galutinės produkcijos pristatymą vartotojui. Kituose logistikos apibūdinimuose atsispindi specialistų požiūriai, akcentuojantys dėmesį konkrečioms nagrinėjamo ciklo funkcijoms.

Apibendrinant aukščiau minėtus logistikos apibūdinimus galima teigti, kad logistika – tai mokslas apie materialių srautų tarp pirminio šaltinio ir galutinio vartotojo valdymą su minimaliais kaštais, kylančiais iš produktų judėjimo ir su juo susijusio informacinio srauto.1. LOGISTIKA, JOS ESMĖ IR FUNKCIJOS

Šiuolaikinėmis sąlygomis užsienio šalių specialistai išskiria keletą logistikos tipų: logistika susijusi su gamybos aprūpinimu medžiagomis (aprūpinimo arba užpirkimų logistika), gamybinė logistika, prekybos (marketingo arba paskirstomoji logistika). Taip pat išskiriama ir transporto logistika, kuri iš esmės yra sudedamoji kiekvienos iš trijų logistikos tipų dalis. Neatskiriama visų tipų logistikos dalis – logistinis informacijos srautas, savyje apimantis duomenų apie prekių srautą surinkimą, jų perdavimą, apdirbimą ir sistemizaciją su tolimesnių galutinės informacijos pateikimu.

1 pav. Logistinė grandinė

Logistinėje grandinėje išskiriamos sekančios pagrindinės grandys: medžiagų, žaliavų ir pusfabrikačių tiekimas, produkcijos ir žaliavų saugojimas (sandėliavimas), produktų gamyba, paskirstymas, įskaitant prekių išvežiojimą iš gatavos produkcijos sandėlio, gatavos produkcijos vartojimas. Kiekviena logistinės grandinės dalis apjungia savus elementus, kurių visuma sudaro materialinį logistikos pagrindą. Prie materialinių logistikos elementų galima ppriskirti transporto, sandėliavimo, ryšių ir valdymo priemones. Logistinė sistema taip pat apjungia įmonės darbuotojus, atitinkama seka vykdančius savo operacijas.

Gamybos sąlygų sudėtinėjimas ir aštresnė konkurencija praeito amžiaus devintame dešimtmetyje pareikalavo tiksliau susieti logistiką su įmonių strateginiais tikslais, skatinant įmonių lankstumą, jų sugebėjimą operatyviai reaguoti į rinkos pokyčius. To pasekoje vienas iš pagrindinių logistikos uždavinių – tai integruotos materialinių ir informacinių srautų reguliavimo sistemos sukūrimas, užtikrinančios efektyvų produkcijos ir medžiagų judėjimą. Su šia užduotimi glaudžiai susijęs ir sekančių klausimų sprendimas: materialinių ir informacinių srautų atitikimas vienas kitam, materialinio srauto kontrolė ir su juo susijusių duomenų perdavimas į pagrindinį centrą, fizinio produktų judėjimo strategijos ir technologijos sukūrimas, produktų judėjimo valdymo priemonių sukūrimas, pusfabrikačių ir pakuotės standartizavimo normų nustatymas, gamybos, transportavimo ir sandėliavimo apimties

2 pav. Funkcinė logistikos schema

nustatymas, neatitikimai tarp numatytų tikslų ir realių aprūpinimo bei gamybos galimybių.

Atsižvelgiant į šiuolaikines logistikai keliamas užduotis, skiriamos dvi jos funkcijų rūšys: operatyvinės ir koordinacinės. Operatyviniai funkcijų bruožai susiję su tiesioginiu materialinių gėrybių judėjimo valdymu aprūpinimo, gamybos ir paskirstymo sferose ir, iš esmės, mažai kuo skiriasi nuo tradicinio materialinio – techninio aprūpinimo funkcijų. Prie aprūpinimo sferos funkcijų priskiriamas žaliavų ir medžiagų, atskirų dalių ar gatavos produkcijos atsargų judėjimo valdymas nuo tiekėjo ar jų įsigijimo punkto iki ggamybinių įmonių ir sandėlių. Gamybiniame logistikos funkcijų etape vyksta atsargų valdymas, įskaitant pusfabrikačių ir komponentų judėjimo kontrolę visose gamybinio proceso dalyse, o taip pat ir gatavos produkcijos pervežimo į didmeninės ar mažmeninės prekybos sandėliavimo vietas. Produkcijos paskirtymo valdymo funkcijos apima operatyvų galutinės produkcijos judėjimo srautų organizavimą nuo įmonės – gamintojos iki vartotojų.

Logistinės koordinacijos funkcijos apima materialinių išteklių poreikio įvairiose gamybos fazėse nustatymą ir analizę, rinkos, kurioje veikia įmonė, analizę, kitų rinkos dalyvių elgesio prognozavimą, duomenų, susijusių su užsakymais ir klientų poreikiais, rinkimą ir analizę.2. SANDĖLIAI, JŲ UŽDAVINIAI IR KLASIFIKAVIMAS

Materialus gamybinio proceso aprūpinimo pagrindas – sandėliavimo sistema, arba kitaip tariant sandėlių ūkis. Sandėliavimo sistema apjungia: teritoriją, pastatus, pagalbinius statinius skirtus materialių išteklių saugojimui, įrankius ir įrengimus, skirtus jų sandėliavimo apdirbimui, svėrimo, matavimo, priešgaisrinius įrenginius, informacijos surinkimo ir apdorojimo priemones. Pagrindiniai sandėlių uždaviniai – tai medžiagų, gaminių, konstrukcijų, žaliavų, kuro atsargų kaupimas; jų nepertaukiamo tiekimo, komplektavimo jomis (pvz.: statybos objektų) užtikrinimas; racionalus pakrovimo – iškrovimo ir sandėliavimo darbų organizavimas, siekiant minimalių darbo ir lėšų sanaudų; teisingas sandėliavimo patalpų naudojimas bei sandėliavimo įrangos eksploatacija; reikiamas materialių resursų paruošimas gamybiniam vartojimui; centralizuoto medžiagų ir gaminių tiekimo į vartojimo vietas organizavimas; materialių gėrybių saugumo užtikrinimas; savalaikis perteklinių produktų nustatymas; duomenų apie materialių resursų atsargas, jų

išeigą ir papilnėjimą, rinkimas ir pateikimas planavimo (strateginiams) organams.

Sandėliai – tai sudėtingas techninis statinys, skirtas produkcijos priėmimui, patalpinimui, kaupimui, saugojimui, perdirbimui, atleidimui ir pristatymui vartotojams.

Galima išskirti sekančius sandėlio veikloje dažniausiai iškylančius klausimus:

• Naudingo sandėliavimo ploto nustatymas;

• Optimalaus kėlimo – transportavimo įrengimų kiekio nustatymas;

• Optimlaus kėlimo – transportavimo įrengimų apkrovimo nustatymas;

• Optimalaus sandėliavimo patalpų panaudojimo strategijos sukūrimas;

• Sandėlio talpos išnaudojimo optimizavimas;

• Produkcijos saugojimo laiko sumažinimas;

• Sandėlio apyvartumo koeficiento padidinimas.

Sandėliai logistiniuose procesuose atlieka tokias funkcijas, kaip laikinas materialių atsargų patalpinimas ir saugojimas, materialinių srautų suformavimas, logistinio serviso užtikrinimas aptarnavimo ssistemoje. Bet kurie sandėliai savo veikloje apdirba mažiausiai tris materialinius srautus: įeinantį, išeinantį ir vidinį. Įeinantis srautas apjungia transporto iškrovimo, atgabento krovinio kiekio ir kokybės patikrinimo procesus, išeinantis – trasporto pakrovimą, vidinis – krovinio pervežimus sandėlio vidinėse patalpose.

Materialių atsargų laikino saugojimo funkcija realizuojama krovinių patalpinimo sandėliavimui procesuose, užtikrinant reikiamas laikymo sąlygas, išvežant krovinius iš saugojimo vietos.

Materialiniai srautai sukūriami išformuojant vienas krovinių partijas ir suformuojant kitas, t.y. vykdomas krovinių išpakavimas, komplektavimas naujomis dalimis ar papildomais vienetais, jų supokavimas ir t.t.

Tačiau tai yyra bendrinis sandėlių veiklos apibūdinimas. Kiekviena iš aukščiau išvardintų funkcijų gali keistis plačiais mąstais, ko pasekoje atitinkamai pasikeis logistinių operacijų bruožai ir intensyvumas, sukeldami tolesnius viso logistinio proceso pokyčius sandėliuose.

Apžvelgsime įvairų sandėlių funkcijas, atsirandančias materialinio srauto judėjime nuo pirminio žaliavos ššaltinio iki galutino vartotojo.

Įmonių – gamintojų gatavos produkcijos sandėliuose vyksta produkcijos sandėliavimas, saugojimas, rūšiavimas arba papildomas apdirbimas prieš išvežimą, markiravimas, paruošimas pakrovimui ir pakrovimo operacijos. Žaliavos ir pirminių medžiagų sandėliuose įmonės – vartotojos priima produkciją, rūšiuoja, saugo ir paruošia ją gamybiniam vartojimui. Didmeninių tarpininkaujančių įmonių sandėliai, šalia aukščiau išvardintų, taip pat atlieka sekančias funkcijas: užtikrina prekių koncentraciją, papildomai komplektuoją produkciją, organizuoja prekių pristatymą mažomis partijomis tiek įmonėms vartotojoms, tiek ir kitų didmeninių įmonių sandėliams, sandėliuoja rezervines partijas. Prekybiniai sandėliai, esantys gamybos išsidėstymo vietose (didmeninės išvežimo bazės), priima prekes didelėmis partijomis iš įmonių – gamintojų, jas komplektuoja ir siunčia stambiomis partijomis gavėjams, esantiems vartojimo vietose. Sa.ndėliai, išdėstyti vartojimo vietose (prekybinės didmeninės bazės), priima gamintojo prekes ir, formuodami platų prekybinį asortimentą, tiekia jjas įvairioms prekybinėms įmonėms.

Sandėliavimo sistemoje saveikauja materialiniai srautai, grindžiami transportavimo ir saugojimo funkcijomis. Transportavimo funkcija apibrėžia gėrybių judėjimą, tuo tarpu saugojimo funkcija, šalia sandėliavimo, realizuoja įvairius laikomų atsargų išlyginimo būdus. Šis procesas reikalingas tose šakose, kuriose laiko ir paklausos periodiškumo funkcijos neatitinka pagaminimo laikui. Pavyzdžiui, gali iškilti neatitikimas tarp optimalaus dydžio partijų gamybos ir sezoninio paklausos kitimo. Kiekio išlyginimas priskiriamas ir įmonėms, vykdančioms serijinę gamybą ir atsižvelgiant į mąsto ekonomiją pagaminančioms didesnį produkcijos kiekį, negu reikalaujamą esamos paklausos. Apimties išlyginimas rreikalingas ir ten, kur gamybos išsidėstymo vieta neatitinka esamų produkcijos vartotojų ir atsiranda papildomas transportavimo poreikis. Galimas tiesioginis produkcijos tiekimas vartotojui arba pasitelkiant tarpines sandėliavimo vietas. Taip pat asortimento išlyginimas naudojamas įmonėse, gaminančiose platų asortimentą, poreikis kuriam yra nepatovus laiko atžvilgiu ir gaminamą tiek savomis, tiek kitų įmonių jėgomis. Atsižvelgiant į tai, kad pirkėjai dažnai užsako gaminius ne tik iš įmonės gamybinio spektro, paklausos išlyginimas vykdomas sandėlio dėka, kur sandėliuojamas bendras produkcijos asortimentas.

Galima apibendrinti pagrindinius sandėlių uždavinius:

1) Gamybinio asortimento transformavimas į vartotojišką, atsiželgiant į paklausą ir siekiant patenkinti vidinių ir išorinių vartotojų užsakymus;

2) Produkcijos sandėliavimas ir saugojimas, siekiant išlyginti laiko, kiekio ir asortimento skirtumus tarp produkcijos gamybos ir vartojimo. Ši funkcija suteikia galimybę vykdyti nepertraukiamą gamybą ir tiekimą, sukuriamų produkcijos atsargų dėka, o taip pat ryšium su sezoniniu kai kurių produkcijos rūšių vartojimu;

3) Reikiamo produkcijos atsargų lygio kontrolė ir palaikymas;

– Išlyginimas laiku pasireiškia tais atvejais, kai paklausos atsiradimas ir periodiškumas neatitinka pagaminimo laiko;

– Kiekio išlyginimas, būdingas serijinei gamybei. Siekiant bendrų išlaidš resursams sumažinimo gaminamas didesnis produkcijos kiekis, negu reikalaujamas esamos paklausos;

– Apimčių išlyginimas reikalingas ten, kur gamybos išdėstymo vieta neatitinka produkcijos vartotojų išsidėstymo vietos. Tuo sąlygojamas produkcijos transportavimo būtinumas;

– Asortimento išlyginimas būdingas įmonėms, gaminančioms plačią produkcijos gamą, poreikis kuriai nepastovus laiko atžvilgiu.

Sandėliavimo sistemos organizavimui keliami sekantys reikalavimai:

• Įmonių ssandėliai yra specializuoti, todėl kad produkcija su skirtingomis fizinėmis – cheminėmis savybėmis gali reikalauti skirtingų laikymo sąlygų;

• Sandėlio patalpoje produkcijos laikymui įrengiami įvairūs stelažai, lentynos, spintos ir pan.

• Kiekvienam produkcijos tipui išrašoma etiketė (žymeklis), kurioje nurodomi produkcijos pavadinimas, serijos numeris, rūšis, markė, išmatavimai, matavimo vienetai. Žymeklis prikabinamas atitinkamos produkcijos laikymo vietoje;

• Lengvai užsiliepsnojančios medžiagos saugomos specialiai joms pritaikytose patalpose, izoliuotose nuo kitų sandėlių ir turinčiose priešgaisrinę apsaugą;

• Atviro laikymo medžiagos (plytos, smėlis, mediena, metalai ir kt.) išdėstomos specialiai joms pritaikytoje sandėlio teritorijoje po uždangalu, apsaugančiu jas nuo tiesioginio atmosferos poveikio.

Sandėliai klasifikuojami atsižvelgiant į sekančius požymius: pagal priskirima bazinėms logistikos sritims – aprūpinimo, gamybos, paskirstymo sandėliai; pagal saugomos produkcijos tipą – žaliavų, medžiagų, komplektuojančių dalių, nebaigtos gamybos, gatavos produkcijos, taros ir įpakavimo, likučių ir atliekų, instrumentų sandėliai; pagal nuosavybės formą – nuosavi įmonių sandėliai, komerciniai bendro naudojimo sandėliai, nu.omojami sandėliai; pagal funkcinę paskirtį – rūšiavimo, paskirstymo, sezoninio ar ilgalaikio saugojimo, tranzitiniai – tarpiniai (krovinių terminalai), gamybos aprūpinimo, prekybiniai; pagal techninę įrangą – mechanizuoti, automatizuoti; pagal produkcijos specializaciją – specializuoti, nespecializuoti, universalūs, mišrūs; pagal išorinio privažiavimo tipą – su prieplaukomis, geležinkelio bėgiais, automobiliniais keliais; pagal sandėlio statinių tipą – atsižvelgiant į konstrukciją: atviri sandėliai (aikštelės), pusiau uždari, uždari sandėliai, atsižvelgiant į aukštį: vienaaukščiai, daugiaaukščiai.

Taip pat skiriami ššie sandėlio tipai:

Gamybiniai sandėliai apdirba produkcija atsižvelgiant į pastovią ir vienarūšę nomenklatūrą. Produkcija atvežama ir išvežama iš sandėlio su nustatytu periodiškumu ir trumpais saugojimo terminais. Pagrinde reikalaujamas aukštas sandėliavimo darbų mechanizacijos ir automatizacijos lygis.

Žaliavų ir medžiagų sandėliai apdoroja vienarūšę produkciją, dideliais kiekiais. Produkcijai būdingas pastovus apyvartumas.

Gatavos produkcijos sandėliai, regioninai paskirstomieji gamintojų sandėliai transformuoja gamybinį asortimentą į prekybinį. Aprūpina įvairius vartotojus, pagrinde skirti produkcijos pervežimui ir apdorojimui (komplektacija, fasavimas, markiravimas), o ne jos saugojimui.

Rūšiavimo – paskirstymo sandėliai skirti einamų produkcijos atsargų kaupimui. Pagrindinės šių sandėlių funkcijos – produkcijos priėmimas pagal kiekį ir kokybę, rūšiavimas ir paruošimas išvežimui, išvežimas vartotojams. Tai gali būti didmeninės prekybos bazės, o taip pat mažmeninių prekybinių įmonių sandėliai.

Tranzitiniai (tarpiniai) sandėliai dažniausiai išdėstomi geležinkelio stotyse, prieplaukose, priimdami saugojimui krovinių partijas. Tai susiję su butinybe perkelti krovinį iš vienos transporto rūšies į kitą.

Didmeninės prekybos saandėliai pagrinde aprūpina produkcija mažmeninį prekybos tinklą. Šie sandėliai koncentruoja plačios nomenklatūros ir nevienodo apyvartumo (sezoninės prekės) produkcijos atsargas, realizuojamas įvairiomis partijomis.

Saugojimo sandėliai skirti produkcijos sandėliavimui ir apsaugai.

Komplektavimo sandėliai skirti vartotojų užsakymų komplektavimui. Šiems sandėliams būdingas vidutinis apyvartumo lygis ir vidutinis laikymo terminas.

Kaupiamieji sandėliai vykdo mažų produkcijos partijų priėmimą iš gamybinių įmonių ir stambiomis partijomis nukreipią ją į vartojimo vietas.

Ekspediciniai sandėliai skirti specializuotam mažmeninių prekybos

įmonių aprūpinimui, o taip pat atvežamos produkcijos trumpalaikiam saugojimui.

Taip pat skiriami universalūs ir specializuoti sandėliai besiskiriantys produkcijos grupių be rūšių gausa, atviri, pusiau uždari ir uždari sandėliai, apšildomi ir neapšildomi sandėliai, pastarieji skirti produkcijai, kuri nepraranda savo savybių esant temperatūrai žemiau 0 C.3. SANDĖLIŲ ĮRENGIMAS IR IŠDĖSTYMAS

Sandėlių įrengimui ir išdėstymui teikiami sekantys reikalavimai:

• Galimybė efektyviai patalpinti ir išdėstyti sandėliuojamą produkciją;

• Sandėliuojamos produkcijos saugumo užtikrinimas;

• Išvengti žalingo poveikio vienos rūšies produkcijos kitai, esant jų bendram laikymui, užtikrinti sąlygas produkcijos kokybės išlaikymui;

• Efektyvus kėlimo – transportavimo įįrangos panaudojimas;

• Patogus priėjimas prie sandėliuojamos produkcijos;

• Užtikrinti tikslų ir nepertraukiamą sandėliavimo technologinį procesą.

Sandėlio patalpų pagrindinės grupės:

• Pagrindinės gamybinės paskirties patalpos – skirtos vykdyti sekančias operacijas: produkcijos saugojimas, produkcijos ekspedicija, pakavimo ir komplektavimo darbai;

• Pagalbinės patalpos – skirtos taros, konteinerių ir padėklų laikymui, taip pat gali būti naudojamas kaip taros remonto dirbtuvės;

• Pagalbinės – techninės patalpos – skirtos inžinierinių įrengimų ir komunkkacijų išdėstymui (mašinų skyrius, ventiliacinės kameros, įvairios ūkinių reikmenų, šildymo patalpos, inventorius, remonto dirbtuvės);

• Darbinės zonos – darbo vietų išsidėstymas;

• Ekspozicijų zonos – segmentuotos zonos skirtos aatskirių prekių grupių asortimento eksponavimui;

• Laukimo, poilsio ir praėjimo zonos.

Pagrindinės sandėlio patalpų techninės charakteristikos:

– sandėlio talpumas, parodo produkcijos kiekį, kuris gali būti talpinamas sandėlyje vienu metu;

– naudingas sandėlio plotas, tai tiesiogiai produkcijos laikymui skirtas plotas;

– darbo vietų skaičius ir plotas;

– komplektavimo ir priėmimo patalpų plotas;

– ekspedicijos ppatalpų plotas.IŠVADOS

Sandėliavimo sistema – materialus gamybinio proceso aprūpinimo pagrindas. Sandėliavimo sistema apjungia: teritoriją, pastatus, pagalbinius statinius skirtus materialių išteklių saugojimui, įrankius ir įrengimus, skirtus jų sandėliavimo apdirbimui, svėrimo, matavimo, priešgaisrinius įrenginius, informacijos surinkimo ir apdorojimo priemones. Pagrindiniai sandėlių uždaviniai – tai medžiagų, gaminių, konstrukcijų, žaliavų, kuro atsargų kaupimas; jų nepertaukiamo tiekimo, komplektavimo jomis užtikrinimas; racionalus pakrovimo – iškrovimo ir sandėliavimo darbų organizavimas, siekiant minimalių darbo ir lėšų sanaudų; teisingas sandėliavimo patalpų naudojimas bei sandėliavimo įrangos eksploatacija; reikiamas materialių resursų paruošimas gamybiniam vartojimui; centralizuoto medžiagų ir gaminių tiekimo į vartojimo vietas organizavimas; materialių gėrybių saugumo užtikrinimas; savalaikis perteklinių produktų nustatymas; duomenų apie materialių resursų atsargas, jų išeigą ir papilnėjimą, rinkimas ir pateikimas planavimo (strateginiams) organams.

Sandėliai klasifikuojami atsižvelgiant į visą eilę specifinių ppožymių: pagal priskirima bazinėms logistikos sritims, saugomos produkcijos tipus, pagal nuosavybės formas, pagal funkcinę paskirtį, produkcijos specializaciją, privažiavimo būdus, sandėlio statinių tipus ir kt.

Sandėlių įrengimo ir išdėstymo būdai turi didelės reikšmės tokiems procesams, kaip efektyvus sandėliuojamos produkcijos patalpinimas ir išdėstymas, produkcijos saugumo užtikrinimas, produkcijos kokybės išlaikymas, techninės įrangos panaudojimas, sandėliavimo technologinių procesų efektyvumas.LITERATŪROS SĄRAŠAS:

1. R. Minalga „Krovinių transporto sistema“. Vilnius. Universiteto leidykla. 1997

2. R. Minalga „Logistika“. Vilnius. 2001

3. A. Baublys „Krovinnių vežimai“. Vilnius. „Technika“ 1998

4. V. Čaplikas „Prekybos logistika“. Vilnius. UUniversiteto leidykla. 1997

5. Neruš J.M. „Logistika“. Maskva. Juniti 2000