Marketingas

Kainų politika

Kaina- tai vertė, kurią vartotojas sumoka už mainus, skirtus jo poreikių tenkinimui.

Kainų politikos priemonės

I.)Kainos dydis.

II.)Nuolaidos

III.)Tiekimo sąlygos

IV.)Atsiskaitymo sąlygos

Kainų politika-visuma priemonių, kurios užtikrina prekių ir paslaugų realizavimo didėjimą.

I.) Kainos dydis

Skiriami 2 kainos pasirinkimo atvejai

1) Kai parduodamas produktas nėra naujas

2)Kai yra pateikiamas visiškai naujas produktas

1.Kai produktas nėra naujas įmonės naudojasi 3 kriterijais:

a)Produkto savikaina (- prekybos įmonėje: kaina, mokama gamintojui;gamybos įmonėje-visų sąnaudų suma)

b)Paklausa . (Reikia rinkti duomenis – kokią kainą sutiks mmokėti pirkėjas kaip jis reaguos į kainos padidinimą)

c)Konkurentų kainomis. (Gali būti Netesioginė konkurencija- kai prekės gali keisti viena kitą nebūdamos panašios. Bet nėra jokios garantijos, kad pirkėjas pasibaigus vienai pasirinks kitą.Tiesioginė konkurencija bus tada, kai įmonės išleista prekė susidurs su panašia)

2.Kai produktas visai naujas, jo kainą lemia:

a.)Gamybos sąnaudos

b.)Pirkėjų supratimas apie tą prekę

c.)Prekių rinka

d.)Tiesioginiai bei netesioginiai varžovai

Kainos dydis priklausys nuo to ar prekė prabangi ar masinio vartojimo.

Prabangiom nustatoma aukšta kaina, nes nedidelė rinkos dalis kur prekė bus pparduodama. Daug lėšų yra skiriama reklamai kadangi turi būti sukuriamas įvaizdis. Prekės parduodamos specialiuose, prabangiose parduotuvėse.Tai vadinama Grietinėlės nugrėbimo politika-mokama už prabangą.

Masinio vartojimo prekėm nustatoma žema kaina ir nuo kiekvieno parduoto produkto yra gaunamas mažas pelnas. Bet yra privalumas : žžema kaina pritraukia pirkėjus ir kad susidarytų pakankama pelno suma turi būti parduodami pakankamai dideli kiekiai.Naudojamas masinio realizavimo tinklas.

II.)Nuolaidos

Nuolaida- tai prekių įsigyjimo skatinimo įrankis. Nuolaidos būna :

1.Bendrosios nuolaidos

2.Kiekio nuolaidos

3.Laiko nuolaidos

1.)Bendrąsias taiko gamintojai didmenininkams, o šie mažmenininkams.

2.)Kiekio taikomos perkant didesnį arba tam tikrą minimalų kiekį arba už tam tikrą sumą.

3.)Laiko nuolaidos taikomos pirmajam pirkėjui ; prekėms perkamoms ne sezono metu; išparduodant pasibaigus sezonui; maisto besibaigiant terminui.

III.)Tiekimo sąlygos

Jos daro įtaką kainai.

1.Jei prekę atsiimi pats, tai Kaina yra viena

2.Jei ne -tai kaina yra visai kita (be abejo ji bus didesnė). Dažniausiai kaina priklauso nuo transporto sąnaudų ir nuo to, kas sumokės draudimo mokęstį: ar PIRKĖJAS ar PARDAVĖJAS.

IV.)Atsiskaitymo sąlygos

Jei yra mokama iš anksto o dar ir grynais tai pardavėjas taiko skontą(=nuolaida).

nesumokėjus laiku turi mmokėti palūkanas.

****************************

Maitinimo įmonės:

1.apternaujamas kontingentas (turistams, moksleiviams, įm. darbininkams)

2.darbo laikas ir grafikas (tik polsio/ darbo/ pietų metu, ištisą parą)

3.naudojamas technologinis procesas (visas, dalinis patiekalų gaminimas)

4.meniu ir specializacijos laipsnis

5.funkcinė paskirtis

6.įmonės dydis (aptarnaulamų pietų, darbuotojų sk., išskiriant gamybos arba virtuvės darbuotojus).

Paskirstymo politika

Ji reikalinga tam, kad galima būtų nusipirkti prekę ten kur yra patogu pirkėjui ir visai nesvarbu iš kur ji atkeliavo.PASKIRSTYMAS-tai kelias iš gamintojo pas vartotoją. Paskirstimo kelių yra labai daug ir įvairių Taigi: geriausias kelias yra vadinamas Paskirstymo politika.

****************************

A)Kelias yyra trumpiausias. Senovėje tai buvo turgus, amatininkai, keleivių pervežimas(šiuo metu pvz. Taksi)

B)Trumpas ir pats populiariausias. Krautuvininkai perka prekes pas gamintoją, savo parduotuvėse jas reklamuoja, sudaro platų jų asortimentą, padeda pirkėjui pasirinkti, parengia jas pardavimui, teikia kreditą ir kitas paslaugas. Prekių kainos yra didesnės negu įsigijus A keliu, nes prisideda krautuvės išlaikymo sąnaudos bei savininko pelnas.

C)Irgi trumpas kelias bet pirkėjas prekių nemato. Pirkėjui patogu.

D)Sudaro viena ar kelios didelės prekybos firmos kuriom priklauso daugybė parduotuvių. APRŪPINIMO tarnyba superka prekes iš gamintojų, ji gali sukaupti platų jų asortimentą ir jas paskirsto pagal poreikius savo parduotuvėm

E)Atsiranda viena tarpinė grandis : DIDMENINĖ prekyba. Pirminė jos funkcija prekių sukaupimas ir paskirstymas. Ja naudojasi didelės ir vidutinės įmonės, kurioms neverta prekiauti su 1000-čiu naujų prekybininkų. Atlieka rūšiavimo bei komplektavimo, saugojimo ir transportavimo darbus. Kartais fasuoja ir pakuoja.

F)Ilgiausias kelias . Tinka kai kurias prekes perkant labai dideliais kiekiais. Prekių biržos gali būti VIETINĖS ir TARPTAUTINĖS-Duisburgo grūdų; Londono ir New-Yorko metalo biržos; Bremeno ir Hamburgo kavos biržos

Kai perka gamintojai (žaliavas, medžiagas, prekes) iškrenta krautuvininkas ir galutinis vartotojas.

Prekių paskirstymo kelio parinkimas.

Įmonė gali apsispręsti kokį kelią ilgesnį ar trumpesnį pasirinkti apsirūpinant medžiagomis, žaliavomis, prekėmis. Trumpesnis paprastai yra pigesnis, bet sumažina įmonės manevro galimybes.

Gamybinė įmonė turi nuspręsti ar verta turėti nuosavus paskirstymo kkelius ar naudotis svetimais. Kas įtakoja pasirinkimą? Svarbiausi 4 veiksniai.

1.Produkto pobūdis (produkto dydis ; sandeliavimo galimybės)

2. Produkto įvaizdis (ar prekė žinoma ar nauja)

3. Kokiems klientams skirta prekė, jų skaičius ir pirkimo dažnumas.

4.Įmonės finansinės galimybės.

Pristatymo būdas apima

a)Sandėlių pasirinkimą

b)Transporto priemonių pasirinkimą.

c)Partijos dydžio pasirinkimą.

d)Laiko pasirinkimą.

e)Transporto maršruto parinkimą.

Rėmimo politika

Rėmimas padeda užmegsti ryšį tarp įm. gamintojos ar prekybos įm. ir jų klientų. Ryšio tikslas yra pasiekti, kad vartotojas pirktų įm. prekes ar naudotųsi jos teikiamomis paslaugomis. Yra keturios rėmimo rūrys:

1.reklama;

2.pardavimų skatinimas;

3.asmeninis pardavimas;

4.populiarinimas.

Rėmimo rūšių pasirinkimas ir suderinimas sudaro rėmimo politikos esmę. Kai rinkoje yra nedaug pirkėjų veiksmingiausias yra asmeninis pardavimas. Kai potenciali rinka yra didelė, patogiausia naudoti reklamą.Prekės, kurias naudoja daugelis gyventojų, tenka pasirinkti visas rėmimo politikos rūšis. Jei siūloma nauja prekė arba, kuri baigia savo gyvenimą, tai šiuo atveju yra sudėtinga parinkti rėmimo rūrį. Pigių prekių pirkimui skatinti geriausiai tinka reklama. Įmonės finansinės galimybės daro poveikį rėmimo priemonės pasirinkimui. Nedidelės įmonės pasirenka nedideles reklamos firmas. Didelės įm. turi savo reklamos agentūras.

1. Reklama- tai viešas skelbimas, skatinantis pirkti parduoti, nuomoti prekes ar siūlantis paslaugas. Reklamavimas apima dvi dalis:

a)pavyzdį arba kas norima pasakyti;

b)aplinką arba kur norima pasakyti.

Reklama naudojama:

1.naujiems produktams;

2.reguliariai neperkamiems;

3.brangiems produktams;

4.produktams, rinkoje susiduriantiems su didele konkurencija;

5.krautuvininkams paskatinti, kad rinktųsi tos firmos pprekes;

6.pardavimų palaikymui (neaktyviai perkamoms prekėms)

Reklamos agenturų veika yra dvejopa:

1.ką reklamuoti

2.kur reklamuoti

Agentūros, atliekančios abi funkcijas, yra pilno serviso. 1-ą dalį atliekančios, vadinamos kūrybinėmis ir tos, kurios specilizuojasi kur relamuoti, vadinamos vietos pirkimo. Nustatant lėšų dydį remiamasi reklamos išlaidų ir parduotų prekių verės santykiu.

Reklama gali turėti vieną ar keletą tikslų:

a)informacinė reklama, kai siekiama pateikti naują prekę;

b)įtikinimo reklama, kai siekiama, kad pirkėjas pirktų prekes iš vienos firmos;

c)priminimo reklama kai stengiamasi palaikyti dėmesį produktui;

Reklamos tikslai plėsti žinojimą apie prekę, sudominti, sukelti norą pirkti ir paskatinti veiksmą. Kia klientas ir reklamos agentūra sutaria dėl tikslų, prasideda kurybinis procesas, kuris trunka nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių. Reklama turi būti pagrįsta juridiškai, įvertinta specialistų, kurie laiduoja už produkto sveiką ir saugų panaudojimą.Turi būti ekonomistų įvertintas, kurie nustato, kad produktas leidžia varotojui sutaupyti. Prieš pradedant vartoti reklamą ir ją paskleidžiant, turi būti įvertintas jos efektyvumas. Geros agentūros reklamą vertina tris kartus:

1.dar neužbaigtą, bet jau galima vartoti;

2.galutinai paruošta reklama parodoma platesniam vartotojų ratui ir prašo ją įvertinti;

3.kai reklama paskleidžiama, tada apklausiami vartotojai.

Reklamos vieta priklauso nuo turimų lėšų, nuo auditorijos, kuriai skiriama reklama.

A)Spauda Pranašumas tas, kad skelbia vietinės rinkos informaciją. Skelbimai išeina laiku ir reklama yra pakankamai lanksti.Trūkumas: reklama yra trumpalaikė.

B)Skelbimai.Tinka daugeliui prekių.

Trūkumas: lentos ne visur gali kaboti ir ribotos kurybinės išraiškos ( transporto priemonės).

C)Radijas. Tai pigi informacija, veikianti daugelį gyventojų sluoksnį ir gali būti diferencijuojama pagal laidas. Trūkumas: informacija yra trumpa.

D)Televizija. Apima didelę auditoriją ir jai didelį poveikį.Trūkumas: Dideli reklamos srautai, dėl to yra sunku įsiminti, aukšta kaina. Tyrimai rodo, kad geriausiai įsimenama 2-3 kartus rodyta reklama.

E)Reklama paštu. Galima siūlyti pasirinktiems pirkėjams. Trūkumas: reklama yra brangi ir gana dažnai ji išmetama neržiūrėjus.

2. Pardavimų skatinimas. Tai tokia įminės veikla, kai pirkėjui sudaromos ppagrįstos sąlygos. Pardavimų skatinimu siekiama, kad didėtų pardavimų apimtis, naudojama, pristatant naują produktą ar parduodant susikaupusias atsargas. Pardavimų skatinimo priemonės skirstomos pagal paskirtį:

a)Vartotojų skatinimas- tai nuolaidos, atkarpos, kuponai, naujų prekių pardavimas žemesne kaina, įvairūs konkursai, loterijos, nuolatinių pirkėjų premijavimas. Tačiau populiariausi yra kainos sumažinimas, kreditas vartotojams

b)Prekibininkų skatinimas- tai paprastai įm. gamintojos vykdo politiką prekybininkams: nuolaidos už perkamą didelį kiekį, apmokamas prekių reklamos išlaidos.

c)Įmonės prekybos personalų skatinimas

3. Asmeninis pardavimas. Čia pirkėjas susitinka su pardavėju. Pardavimas, tai yra derybos, todėl būtina laikytis ttam tikrų taisyklių. Tai šių derybų metu pardavėjas turi žengti kelias pakopas link pirkėjų:

a)pasitikti pirkėją, tai trunka 20 s.;

b)sužinoti poreikius. Pirkėjų norai gali būti racionalūs, paremti apskaičiavimais arba psichologiniai;

c)pagrįsti ir parodyti. Tik tas teiginys apie prekę yra geras, kuris yra llogiškas. Siūloma tokia teiginio seka: paaiškinti prekė pranašumus, kurie tenkina pirkėjų norus, pardyti bendrus pranašumus, pagrįsti, ką dar papildomai įsigys pirkėjas ir įsitikinti, ar teiginiai paveikė pirkėją.

d)atsakyti į prieštaravimus. Prieštaravimas yra natūralus atsakas į pardavėjo siūlymą. Tai reikia suprasti kaip klaisimą ir kaip galimybę suteikti pagalbą. Prieštaravimai rodo susidomėjimą, jie būna:

*nepagrįsti ir pateikiami šiaip sau

*nuoširdūs ir nepagrįsti

*nuoširdūs ir pagrįsti

e)parduoti. Pardavimas baigiamas, kai pirkėjas pasirįžta pirkti, sumoka už produktą ar pasirašo sutartį, bet kuriuo atveju su pirkėju atsisveikinama mandagiai.

4.Populiarinimas- neapmokama bendros komercinės informacos skleidimo būdas. Populiarinamą įm. prašymu vykdo žurnalistai, ekologai, gydytojai, mokslininkai ir pan.

****************************

Komercinė veikla finansine prasme susijusi su prekių pirkimu ir tų prekių pardavimu ir kt. Aptarnavimu. Jei komercinė veikla koncentruojama per prekybos f-jos vykdymą, įįmonei pagrindu tokia veikla įgauna institucinę prasmę.

Komercinės įmonės, vykdančios prekybos f-jas, skirstomos:

1.Mažmeninės skirtos aptarnauti galutiniam vartotojui. Mažmeninėje prekyboje parduodamos prekės vartotojui, suteikia jam paslaugas. Mažmeninės prekybos veiksniai:

a)prekybos kadrai;

b)daiktinės darbo priemonės arba pastovus kapitalas;

c)kintamas kapitalas (apyvartoms lėšoms formuoti)

2.Didmeninė- tarpininkas tapr gamintojų ir kitų produkcijos šaltinių ir galutinio vartotojo.

3.Masinis maitinimas. Jungia prekybinės, vartojimo organizavimo ir gamybines f-jas (kartais ir kultūrines). Kartai jos artimesnės mažmeninei prekybai. Priartėja prie gamybos įmonių, kai lankytojai maitinami tik arba didesne dalimi savo produkcija

Komercinės įmonės gali tteikti ir papildomas paslaugas.

Komercinių įmonių veiklos sritys ir rūšys: prekybos įmonių išdėstymo, prekių ir paslaugų asortimento formavimo, kapitalo investavimo ir kt. klausimai reikalauja aiškaus vaizdo apie prekybos įmonių tipus, dislokavimo vietas, pajėgumus ir daugelį kt. parametrų. Tam naudojamas įmonių tipizavimas. Tipologinis požymis vadovaujasi įvairiom struktūrom ir veiklos požymių grupėm, kaip skirtingais kriterijais.

Klasikinė tipizavimo sistema- išskiriami gana universalūs požymiai būdingi beveik visoms komercijos įmonėm:

1.aptarnaujamas kontingentas;

2.nuosavybės teisė į prekę;

3.pagal prekių ir paslaugų rūšis;

4.pagal komercinės veiklos specializacijos laipsnį (universalus, specializuotas, siairai special., mišrus);

5.pagal prekių ir paslaugų asortimentą;

6.teikiamų paslaugų komplektiškumo laipsnis (visas, dalinis aptarnavimas, be papildomų paslaugų);

7.įmonių dislokacijos vieta;

8.realizavimo teritorinė organizacija (centralizuota, decantralizuota);

9.pagal prekių pasiūlos vietą, jos pastovumą (kilnojama ir stacionari);

10.prekiavimo forma( iš katalogų, savitarna,)

11.pagal įmonės priklausomybę;

12.įmonės dydį;

13.taikomus technologinius procesus ir jų ilgį;

14.įmonės veiklos efektyvumą, patikimumą, prestižą;

15.įmonės amžių (įsikūrimas, prasiskverbimas,įsikūrimas rinkoje, išsigimimą, žlugimą).

A.Pajuodžio parduotuvių klasifikacija:

1.Mišrios ir specializuotos;

2.universalinės parduotuvės ir prekybos namai;

3.supermarketai ir kitos, savitarnos principais dirbančios,parduotuvės;

4.mažų kainų parduotuvės;

5.prekyba paštu;

6.kilnojamos prekybos įmonės;

7.įvairūs įmonių susivienijimai.

Parduotuvių skirtumas pagal įrangą:

1.avangardinis;

2.antikinis;

3.kilmingas;

4.paprastos išvaizdos;

5.egzotiškas;

6.techniškai įrenktas.

Visos komercinės įmonės gali veikti kaip savarankiškos, pavienės ir nepriklausomos arba jungtis į įvairaus pobūdžio tokių tipų susivienijimus:

1.filialinis;

2.prekybos centrai;

3.savarankiškos grandys;

4.jungtinės universalios parduotuvės;

5.franžizinės.

Pagal teisinę formą (privačios firmos):

1.vienvaldės;

2.parterinės;

3.korporacijos.

Artelė- tai asmenų susivienijimas, bendrai ūkinei veiklai, pagal bendrą sutartį, nustatančią kiekvieno nario indėlį ir pajamų ddalį.

Bendra įmonė- tai juridinis susitarimas bendrai ūkinei finansinei veiklai.

Fuzija-įmonių susiliejimas į vieną.

Holdingo kompanija- bendrovė, valdanti kt.įmonių akcijų kontrolinius paketus, leidžiančias jas kontroliuoti ir valdyti. Gali būti grynasis holdingas skirtas kontrolei ir valdymui ir mišrus užsiimantis ir ūkine-finansine veikla.

Imonių aglomeracija- įmonių koncentracija vienoje vietoje leidžia didinti kiekvienos ir visos įmonių grupės veiklos potencialą. Tokios įmonės ne tik konkuruoja, bet ir papildo viena kitą.

Karteliniai susivienijai- ūkiškai savarankiškų dalyvių susitarimai, skirti bendrai komercinei veiklai organizuoti pagal suderintas kainas, gamybos ir realizavimo apimtis. Susitarimai 5-10 metų gali būti vidaus ir tarptautiniai, eksporto ir importo, vieši ir slapti.

Kartelės- ūkinį, komercinį savarankiškumą turinčios įmonės, užsiimančos vienos gamybos šakos produkcija ir siekiančios įsitvirtinti prekių rinkoje per realizavimo sąlygų, kainų, terminų, įmokų privalomą vykdymą, siekiant viršpelnio ir monopolinės padėties.

Konglomeratas- smulkių ir vidutinių firmų, neturinčių tarpusavy vienijančios gamybos ar funkcionalinių ryšių, junginys. Manipuliuojant akcijų kursu iš kapitalo koncentracijos siekiama papildomo pelno.

Koncernai- stambios daugiašakės korporacijos, jungiančios kelias dešimtis ar šimtus įmonių, priskiriamų prie skirtingų veiklos sričių ir išdėstytų skirtingose šalyse. Tokia kapitalo prasiskverbimo į atskiras šakas, kurių veikla nėra susijusi su pagr. Korporacijos veikla, forma leidžia sustiprinti gamybos ir realizavimo pozicijas, perskirstyti tūrimus išteklius ir geriau kontroliuoti rinką. Koncernų vidaus veikla yra ffinansiškai kontroliuojama, dalyvių savarankiškumas nėra realus.

Konsorciumas- laikinas visiškai savarankiškų įmonių susivienijimas svarbioms bendroms programoms ir projektams įgyvendinti.

Korporacija- įmonių, asmenų ar partnerių sąjunga, draugija, grupė, vienijanti savo interesų bendrumu.

MAŽMENINĖS PREKYBOS DINAMIKA IR STRUKTŪRA

Remiantis Vakarų šalių praktika rodo, kad smulkios komercinės ir verslo įmonės gyvuoja 3-5 m. Per 1-2 metus iš rinkos pasitraukia kas 3 įmonė. Tik 15% peržengia 5 metų ribą. Priežastis – įmonių apyvartos koncentracija. 5 priežastys:

1)soliučiai mažėja mažmeninių pr. Įmonių skaičius.

2)ypač stambios prekybos įm. Sudaro 1%, bet jų apyvarta – 50%.

3)pastebimas absoliutus prekybos plotų didėjimas, mažėjant įmonių skaičiui.

4)didėjant techniniams finansiniams parduotuvių parametrams, sparčiai didėja vidutinė parduotuvių apyvarta, nors kiti ekon. Finans. Rodikliai taip sparčiai nekyla

5)Pastebimas aiškus parduotuvių pasistumėjimas į didesnės apyvartos dydžio klases, bet įmonių koncentravimo procesas sukelia spartų žemesnių klasių apyvartos dalies sumažėjimą. Poslinkio priežastys:

1.progresuojantis teritorinis gyventojų susitelkimas.

2)pirkėjus teigiamai veikia galimybė įsigyti daugiau prekių po vienu stogu.

3)mažmeninė prekyba reikalauja vis didesnių investicijų tam pačiam apyvartos dydžiui, nes perėjimas prie modernių prekybos metodų ir modernios technikos leidžia pakeisti personalą į ddaiktines darbo priemones.

4)savanoriškos įm. Grupės ir sąjungos dėl ekon. Finans. Interesų priverstos orientuotis į tam tikrus rinkos segmentus.

5)stambios įmonės siekdamos pritraukti pirkėjus, turi geresnes galimybes naudoti įvairius prekiavimo būdus ir metodus.

6)įmonių koncentracijos procesas turi tendenciją

ir toliau didėti, bet turi ir natūralias ribas.

Prekybos plėtotei įtakos turi:

1)Įstatymai reguliuojantys konkurenciją ir reklamą, bankrotą, monopolinę veiklą, prekybą.2)Įvairūs juridiniai aktai, reguliuojantys prekybinių aktų sudarymą ir vykdymą.3)Koncentravimosi ar specializavimo prieštaringos tendencijos 4)Didmeninės prekybos ir prekių.biržos vaidmens kitimas.5)Paaštrėjusi visų rūšių konkurencija. 6)Vertikali ir horizontali prekybos integracija.

DIDMENINĖS PREKYBOS STRUKTŪRA

Buvusios didmeninės prekybos grandys nors ir turėjo pakankamai gerą materialinę techninę bazę, nesugebėjo iš karto prisitakyti prie naujų rinkos sąlygų. To pasekoje visos organizacinės ir paskirstymo funkcijos atiteko neorganizuotoms ir neaiškioms struktūroms. Neesant konkrečioje bbiržoje alternatyvių pasiūlos šaltinių, kainos buvo dirbtinai sukeliamos, nespecializuotų biržų organizuoti sandėriai buvo atsitiktiniai ir labiau priklausomi nuo valstybinių sienų rėžimų, muitų, licenzijavimo tvarkos, o ne nuo pasiųlos ir paklausos, gamybos, vartojimo santykių.Didmeninės pr. vaidmuo, reikšmė pasireiškia1)apsaugant mažm. pr. ir stambių vartotojų interesus nuo netikėtų bei neapgalvotų gamintojų veiksmų 2)komplektuojant ir parengiant prekes pardavimui ir galutiniam vartojimui. Did. pr. pagalba įmanomi glaudūs ir pastovūs ryšiai tarp atskirų šalių ir partnerių, subalansuoja atskirų veiklos šakų, sričių ir regionų rinkos santykius, padeda įįveikti pasiūlos sezoniškumą ir netgi monopolio diktatą.3)Perima komercinės rizikos dalį sudarant kontraktus, pervežant ir saugant bei realizuojant produkciją. Skiriamos 3 pagrindinės didmeninių prekybos įmonių komercinės veiklos formos:

1)savarankiškas verslas;

2)tarpininkavimo verslas;

3)prekyba firminėmis prekėmis.

Savarankiškas verslas, kai didmeninės prekybos įmonės savo vardu, sąskaita ir rrizika perka ir parduoda prekes.2 variantai:1)sandėlinis;2) tranzitinis.

Sandėliniu atveju prekės atvežamos į did. pr. sandėlius ir iš ten parduodamos pirkėjams.Tranzitiniu atveju prekės nepatenka į did. pr. sandėlius, o tiekiamos iš karto įmonėms pirkėjams.

Tarpininkavimo verslas pagal pirkimo centro įgaliojimus svetimu vardu vykdo derybas su tiekėjais, dalyvauja mugėse ir tiek savo, tiek nesavo sąskaita sudarinėja generalines sutartis, kuriose fiksuojamos kainos, tiekimo ir atsiskaitymo bei kitos sąlygos. Prekių pirkimo sutartys sudaromos tarp tiekėjų ir įmonių – pirkėjų, kartais did. pr. apsiriboja tik tiekėjų sąrašų sudarymu ir pateikimu įmonėms – pirkėjams. Did. pr. įmonių laidavimas gali pasireikšti ir kaip centralizuotas atsiskaitymas už pirkėjų įm. Įsigytas prekes tiekėjams, nepriklausomai nuo to ar pirkėjai atsiskaitė su tarpininku.

Prekyba firminėmis prekėmis.

KOMERCINIŲ ĮMONIŲ FUNKCIJOS

Skiriami 3 pagr. Šių funkcijų vykdytojai:

1)gamintojai;

2)vartotojai ir nnaudotojai;

3)savarankiška prekyba.

Gamintojai. Daugelis gamybos įm. Apdoroja medžiagas ir organizuoja šių pr. tiekimą stambiems, specifiniams vartotojams. Gali būti pripažinta kaip specif. pardavėjai. Masinis maitinimas taip pat priskiriamas prie šių gamybos šakų. Gamintojams prekybinė funkcija nėra pagrindinė ir vykdoma tik tokiu laipsniu, kad užtikrintų efektyvią ir nenutrūkstamą gamybą.

Vartotojai ir naudotojai. Stengdamiesi pačiomis palankiausiomis sąlygomis ir kainomis apsirūpinti prekėmis, priversti vykdyti prekybines funkcijas. Šiais tikslais vartotojai ypač įstaigos, organizacijos, įmonės gali kooperuotis paduodamos didesnius užsakymus, bendrai susitardamos dėl lengvatinių tiekomo sąlygų. 3)Daugiausia veiklos ssričių, kur gaminamos, paskirstomos prekės ir vyksta mainai pagrindinis vaidmuo tenka savarankiškai prekybai (mažmeninė ir didmeninė prekyba).PREKYBOS FUNKCIJOS IR JOS SISTEMOS

Pagal Mejerį yra skiriamos 4 grupės:

1)teritorinės įtampos išlyginimo funkcija;

2)laiko įtampos išlyginimo (atsargų laikymas) funkcija;a)b)

3)kiekybinės įtampos išlyginimo funkcija;a)b)c)4)kokybinės įtampos išlyginimoa)b)c) (pr. perpardavimas ir pan.) funkcija;

Pagal Badebergą skiriamos 8 grupės:

1)kontaktinė;

2)informacinė;

3)konsultacinė;

4)prekių pergrupavimo (asortimento formavimo);

5)kiekio pergrupavimo;

6)teritorinio išlyginimo;

7)laiko išlyginimo;

8)prekių kokybės gerinimas’

Prekybos funkcijas sąlygojantys veiksniai:

1)prekės ir paslaugos;

2)vartotojai ar naudotojai;

3)konkurencija.

Antrasis veiksnys lemia koks turi būti prekių ir paslaugų asortimentas, prekių ir paslaugųkainų lygis, kokios bus naudojamos organizacinės – techninės priemonės, kokie reikalavimai bus keliami prekėms ir jų tiekėjams.

Trečiasis – vienas iš labiausiai įtakojančių veiksnių. Kokiai veiklos šakai priklauso konkurentai, kokia įmonių veiklos forma, koks įmonių dydis, pajėgumas, veiklos apimtys, koks prekių asortimentas ir kainų struktūra, konkurento bendras įvaizdis ir kokias papildomas priemones naudoja savo prestižui pakelti ir palaikyti.

Savo įmonės papildomai veikiantys veiksniai:

1)įmonės vieta ir dydis;

2)apsirūpinimas kapitalu;

3)patalpų ir personalo išlaikymo išlaidos;

4)absoliutūs ir santykiniai kaštai.

Praktika rodo, kad prekybos įmonės pasirenka per didelį funkcijų skaičių, kyla realizavimo išlaidos, sukeliančios veiklos nuostolingumą

PREKYBOS FUNKCIJŲ IŠSKAIDYMAS IR PERDAVIMAS

Gali būti vienpusis ar abipusis. Vienpusio funcijų perdavimui priskiriamos tos funkcijos, kurios atiduodamos specializuotoms kitų įmonių tarnyboms: reklamos biurams, specializuotų mokslo tyrimo įmonių paslaugos tiriant pirkėjus ir rinką ir rengiant veiklos programas, specialistų pritraukimas organizuojant masinius pprekybos renginius, ruošiant ir perkvalifikuojant kadrus, diegiant naujas formas ir metodus, apskaitos ir kontrolės bei kitų techninių organizacinių operacijų perdavimas specializuotoms įmonėms.

Abipusiškai pasiskirstant prekybos funkcijomis dalyvauja du tarpusavyje susiję prekių judėjimo organizavimo dalyviai. Jis labiausiai pasireiškia per kooperatines sąjungas ir savanoriškas smulkių verslininkų grandines. Jos įjungia ir taip koncentruoja savo pirkimo pajėgumus ir gali peteikti užsakymus, kelti tokius pat reikalavimus kaip ir stambios prekybos ar gamybos įmonės. Mažnmeninė prekyba tam tikrą funkcijų dalį gali perduoti didmenoms ar savarankiškoms transporto organizacijos. Kitiems tarpininkams gali būti patikėta informavimo ir kt. Darbų. Dalinis funkcijų atsisakymas ar visiškas perdavimas leidžia racionalizuoti prekybą ir mažinti prekių realizavimo kaštus, bet žinant, kad prekybos funkcijas kažkas kitas turės atlikti, kyla pavojus, kad įmonė gali būti išstumta iš rinkos. Todėl prekybininkas, pasirinkdamas funkcijos pirmenybę, turi teikti toms operacijoms ir darbams, kurie nusako įmonių veiklos pobūdį ir pagrindinius bruožus.