Mąstytojai ir jų idėjos XVIII-XIX a.

Turinys

Turinys 2

Įžanga 3

1. Adamas Smitas 4

1.1. Ekonominis žmogus 4

1.2. „Tautų turtas“ 5

1.2.1. Darbo pasidalijimas 6

1.2.2. Darbinė vertė 8

1.2.3. Klasės ir pajamos 9

2. Robertas Ovenas 11

3. Davidas Rikardo 14

3.1. Pinigų cirkuliacijos problema 15

3.2. Lyginamųjų sąnaudų principas 17

4. Robertas Žakas Tiurgo 17

4.1 Svarbiausias Tiurgo išleistas leidinys 18

5. Čarlis Bebaidžas 20

6. Henris R. Tounas 21

Išvados 22

Naudota literatūra: 23Įžanga

Šiame referate rašoma apie XVIII-XIX a. gyvenusius ir prisidėjusius prie ekonomikos bei vadybos mokslo vystymosi bei plėtojimo. Ekonomika ir vadyba yra gana glaudžiai susiję mokslai. Bet kad įsigilinti į mokslo šaką, kaip rašė R.Razauskas ir A.T.Staškevičius reiktų ištirti ne tik nagrinėjimo objektą, tyrimo metodus, ddefinicijas, bet ir žmones, kurie tą mokslą kūrė, vystė populiarino. Būtent šiame referate ir supažindinsime su tų laikų (XVIII- XIX) garsiausiaisiais mąstytojais, kurie prisidėjo prie vadybos teorijų kūrimo, vadybos minties raidos, kurios padėjo ateities kartoms įsisavinti vadybos esmę ir ekonomikos veikimo principus. Šiame referate plačiau nagrinėjama didžiųjų mąstytojų idėjos, svarbiausi veikalai, gyvenimo aplinkybės, kuriose gimė idėjos, dabar neatsiejamos nuo vadybos bei ekonomikos mokslų.1. Adamas Smitas

Adamas Smitas (Adam Smith, 1723-1790) – vienas žymiausių anglų ekonomistų, išgarsėjęs savo darbais „Moralių pažiūrų teorija“ ((„The theory of moral sentiments“, 1759m.) ir „Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėjimas“ („An Inquiry into the Nature and Causes of the Wealth of Nations“, 1776m.; toliau – „Tautų turtas“). Jo asmenybėje vykusiai derinosi sugebėjimas abstrakčiai mąstyti su mokėjimu gyvai ppasakoti apie konkrečius dalykus, enciklopedinės žinios- su nepaprastu sąžiningumu ir moksliniu dorumu, mokėjimas panaudoti kitų mokslininkų idėjas- su dideliu savarankiškumu ir savikritika, mokslinė ir pilietinė drąsa su profesoriaus savitvarda ir sistemingumu.

Smito pažiūra į žmogaus prigimti, į žmogaus ir visuomenės santykį tapo klasikinės mokyklos pažiūrų pagrindu.

Smitas išleido labai svarbų kūrinį ekonomikos ir vadybos mokslui- „Tautų turtas“. Iš tiesų ši knyga buvo viso jo gyvenimo vaisius. 1.1. Ekonominis žmogus

Pasekime Smito minčių eigą. Svarbiausias žmogaus ūkinės veiklos motyvas yra savanaudiškas interesas. Tačiau siekti savo intereso žmogus gali tik darydamas paslaugas kitiems žmonėms, mainais siūlydamas savo darbą bei darbo produktus. Taip vystosi darbo pasidalijimas. Žmonės padeda vienas kitam ir drauge prisideda prie visuomenės vystymosi, nors kiekvienas iš jų egoistas ir rūpinasi tik savo nauda. Natūralus žžmonių siekimas gerinti materialinę savo padėtį – tai toks stiprus stimulas, jog, jeigu bus leista jam nekliudomai veikti, visuomenė suklestės vien jo dėka. Maža to, kaip sakoma, išvyk prigimtį pro duris – ji sugrįš pro langą: šis stimulas net sugeba ,,įveikti šimtus nemalonių kliūčių, kuriomis žmonių įstatymų paikumas taip dažnai apsunkina jo veikimą <.>“‘. Čia Smitas griežtai pasisako prieš merkantilizmą, varžantį „natūralią“ žmogaus laisvę – laisvę parduoti ir pirkti, samdyti ir būti samdomam, gaminti ir vartoti.

Kiekvienas atskiras žmogus stengiasi naudoti ssavo kapitalą (kaip matome, kalbama ne šiaip apie žmogų, o apie kapitalistą) taip, kad jo produktas turėtų didžiausią vertę. Paprastai žmogus ir negalvoja apie visuomeninę naudą ir nesupranta, kiek prie jos prisideda. Jis turi galvoje tik savo interesą, tačiau ,šiuo atveju, kaip ir daugeliu kitų, jis nematomosios rankos nukreipiamas į tikslą, kurio jis nė nemanė siekti. Siekdamas savo paties interesų, jis dažnai veiksmingiau tarnauja visuomenės interesams negu tada, kai sąmoningai stengiasi tai daryti.

„Nematomoji ranka“ – tai stichinis objektyvių ekonominių dėsnių veikimas. Šie dėsniai veikia nepriklausomai nuo žmonių valios ir dažnai prieš jų valią. Pradėdamas tokia forma vartoti moksle ekonominio dėsnio sąvoką, Smitas žengė svarbų žingsnį pirmyn. Tuo jis iš esmės padėjo politinei ekonomijai mokslinius pamatus. Sąlygas, kuriomis efektyviausiai palankiai veikia savanaudiškas interesas ir stichiniai ekonomikos vystymosi dėsniai, Smitas pavadino natūralia tvarka.

Smitui jo „ekonominis žmogus“ – amžinos ir natūralios žmogaus prigimties išraiška. Tai ne raidos produktas, o veikiau pradinis jos taškas.

Savąja „ekonominio žmogaus“ koncepcija Smitas iškėlė labai svarbų teorinį ir praktinį klausimą: kokie yra žmogaus ūkinės veiklos motyvai ir stimulai. Ir jis davė tais laikais vaisingą ir nuodugnų atsakymą į šį klausimą, jeigu turėsime galvoje, kad jo „natūralaus“ žmogaus sąvokoje slypėjo realus buržuazinės visuomenės žmogus. 1.2. „Tautų turtas“

Smito veikalas susideda iš penkių kknygų. Dviejose pirmosiose knygose išdėstyti jo teorinės sistemos pagrindai. Toje sistemoje užbaigtos ir apibendrintos daugelis ankstesnio šimtmečio anglų ir prancūzų ekonomistų idėjų. Pirmojoje knygoje iš esmės analizuojama vertė ir pridedamoji vertė, kurią Smitas gvildena kaip konkrečias pelno ir žemės rentos formas. Antrosios knygos antraštė „Apie kapitalo prigimtį, jo kaupimą ir panaudojimą“. Kitos trys knygos yra Smito teorijos taikymas iš dalies istorijai, o daugiausia ekonominei politikai. Nedidelėje trečiojoje knygoje kalbama apie Europos ekonomikos vystymąsi feodalizmo gyvavimo ir kapitalizmo formavimosi epochoje. Didelė yra ketvirtoji knyga – politinės ekonomijos istorija ir kritika; aštuoni jos skirsniai skirti merkantilizmui, vienas – fiziokratams. Didžiausioje – penktojoje – knygoje gvildenami finansai- valstybės pajamos ir išlaidos. Tačiau kaip tik šiose trijose knygose tarp daugybės konkrečių duomenų glūdi kai kurie būdingiausi Smito pasisakymai esminiais ekonominiais klausimais.

„Tautų turtas“, be abejo, yra vienas iš įdomiausių veikalų politinės ekonomijos istorijoje. Kaip pažymėjo Volteris Bedžhotas, tai ne tik ekonomikos traktatas, bet ir „labai įdomi knyga apie senuosius laikus“. Ji gerokai skiriasi nuo sausokų Kenė analitinių eskizu, Tiurgo teoremų ir Rikardo „Principų“ su jų išretėjusią gilios abstrakcijos atmosfera.

Smitas į savo veikalą įdėjo didžiulę erudiciją, subtilų pastabumą ir originalų humorą. Iš „Tautų turto“ galima sužinoti daugybę įdomių dalykų apie kolonijas ir universitetus, karybą ir bankus, ssidabro kasyklas ir kontrabandą ir apie daug ką kita. Dabarties požiūriu, daug kas iš to vargu ar yra tiesiogiai susiję su ekonomine teorija. Bet Smitui politinė ekonomija ir buvo kaip tik toks beveik visa apimantis visuomenės mokslas.

Toliau panagrinėsime plačiau jo knygoje pateiktas idėjas. 1.2.1. Darbo pasidalijimas

Smitas savo knygą pradeda nuo darbo pasidalijimo, laikydamas jį svarbiausiu visuomeninio darbo našumo augimo veiksniu. Patį įrankių ir mašinų išradimą bei tobulinimą jis sieja su darbo pasidalijimu. Smitas pateikia savo garsųjį pavyzdį iš smeigtukų manufaktūros, kur darbininkų specializacija ir operacijų pasidalijimas tarp jų leidžia daug kartų padidinti gamybą. Toliau visame veikale, kaip pažymi „Tautų turto“ paskutinio rusiškojo leidimo pratarmės autorius V. Afanasjevas, „darbo pasidalijimas yra savotiška istorinė prizmė, per kurią A. Smitas gvildena ekonominius procesus“.

Smitas sako, kad visuomenės „turtas“, t. y. produktų gamybos ir vartojimo apimtis, priklauso nuo dviejų veiksnių:

1) produktyvų darbą dirbančių gyventojų lyginamojo svorio

2) darbo našumo.

Smitas įžvalgiai pažymėjo, kad nepalyginti didesnę reikšmę turi antrasis veiksnys. Iškėlęs klausimą, kas gi lemia darbo našumą, jis davė visai dėsningą savo metu atsakymą: darbo pasidalijimas. Iš tikrųjų manufaktūrinėje kapitalizmo raidos stadijoje, kai mašinos tebebuvo retenybė ir vyravo rankų darbas, kaip tik darbo pasidalijimas buvo svarbiausias jo našumo augimo veiksnys.

Darbo pasidalijimas būna dviejų rūšių. Darbininkai,

dirbantys vienoje manufaktūroje, specializuojasi skirtingoms operacijoms ir drauge gamina gatavą produktą, pavyzdžiui, tuos pačius smeigtukus. Tai viena rūšis. Visai kita rūšis – darbo pasidalijimas visuomenėje, tarp atskirų įmonių ir šakų. Gyvulių augintojas augina galvijus ir parduoda juos skerdimui, mėsininkas skerdžia galvijus ir parduoda odą odininkui, šis išdirba odą ir parduoda ją batsiuviui.

Smitas paiminėjo abi šias darbo pasidalijimo rūšis ir nematė principinio jų skirtumo: pirmuoju atveju nėra prekės pirkimo ir pardavimo, antruoju – yra. Visa visuomenė jam atrodė kaip milžiniška manufaktūra, oo darbo pasidalijimas – visuotinė žmonių ekonominio bendradarbiavimo „tautų turto“ labui forma. Jis ne šiaip sau prisidėdavo prie visuomenės pažangos, bet kartu plėtojo ir stiprino darbo pajungimą kapitalui.

Dvilypis šiuo klausimu, kaip ir daugeliu kitų klausimų, Smitas, knygos pradžioje ištyręs kapitalistinį darbo pasidalijimą, kitoje vietoje, lyg tarp kitko, vaizduoja neigiamą jo įtaką darbininkui: „Vystantis darbo pasidalijimui, didžioji dauguma tų, kurie gyvena iš savo darbo, t. y. pagrindinė tautos masė, atlieka labai nedidelį paprastų operacijų skaičių, dažniausiai vieną arba dvi <.> Taigi jjo vikrumas ir sugebėjimas jo specialioje profesijoje atrodo įgyti dėl jo protinių, socialinių ir karinių savybių. Bet kiekvienoje išsivysčiusioje civilizuotoje visuomenėje kaip tik į tokią būklę turi neišvengiamai pakliūti neturtingi darbo žmonės, t. y. pagrindinė tautos masė, jeigu tik vyriausybė nnesistengia užkirsti tam kelio“. Darbininkas virsta bejėgiu kapitalo, kapitalistinės gamybos priedėliu.

Pavaizdavęs darbo pasidalijimą ir prekių mainų procesą, Smitas ima kalbėti apie pinigus, be kurių reguliarūs mainai neįmanomi. Nedideliame ketvirtajame skirsnyje jis sąžiningai pasakoja apie pinigų prigimtį ir kaip jie išsiskyrė iš viso prekių pasaulio kaip ypatinga prekė – visuotinis ekvivalentas. Vėliau Smitas ne kartą grįžta prie pinigų ir kredito, bet apskritai jo veikale šios ekonominės kategorijos vaidina kuklų vaidmenį. Pinigus Smitas laikė tik techniniu įrankiu, lengvinančiu ekonominiu procesų eigą, ir vadino juos „cirkuliacijos ratu“. Kreditą jis traktavo tik kaip kapitalo aktyvizavimo priemonę ir skyrė jam gana mažai dėmesio. Smito pažiūros vertingos tuo, kad jis pinigus bei kreditą kildino iš gamybos ir matė, kad jie yra pajungti gamybai. Bet šios pažiūros kkartu buvo vienpusiškos ir ribotos. Jis nepakankamai vertino ta savarankiškumą, kurį įgauna pinigų bei kredito veiksniai, ir didelę grįžtamąją jų įtaką, gamybai.

Pirmieji keturi „Tautų turto“ skirsniai, gana lengvi ir įdomūs savo turiniu, yra savotiškas įvadas i centrinę Smito mokymo dalį – vertės teoriją. Prie jos Smitas pereina, rūpestingai paprašęs skaitytoją „dėmesio ir kantrybė.s“, nes klausimas esąs „nepaprastai abstraktaus pobūdžio“. 1.2.2. Darbinė vertė

Smitas ryškiau, negu bet kas kitas iki jo, apibrėžė ir atribojo vartojamosios vertės ir mainomosios vertės sąvokas. Atmetęs fiziokratų dogmą iir remdamasis savo mokymu apie darbo pasidalijimą, jis pripažino, kad vertės kūrimo požiūriu visos produktyviojo darbo rūšys yra lygiareikšmės. Tuo būdu jis suvokė, kad mainomosios vertės pagrindą sudaro vertės substancija, t. y. darbas kaip bet kokia gamybinė žmogaus veikla. Smitas suprato, kad kvalifikuotas ir sudėtingas darbas per laiko vienetą sukuria daugiau vertės negu nekvalifikuotas ir paprastas ir gali būti išreikštas pastaruoju naudojantis kokiais nors koeficientais. Jis taip pat iš dalies suprato, kad prekės vertės dydį lemia ne faktinės atskiro gamintojo darbo sąnaudos, o tos sąnaudos, kurios vidutiniškai būtinos esant tam tikrai visuomenės būklei.

Vaisinga buvo Smito koncepcija apie natūralią ir rinkos prekių kainą. Natūralia kaina jis iš esmės laikė piniginę mainomosios vertės išraiška ir manė, kad, esant ilgalaikei tendencijai, faktinės rinkos kainos krypsta į ją kaip kažkokį svyravimų centrą. Laisvosios prekybos sąlygomis, paklausai ir pasiūlai susilyginus, rinkos kainos sutampančios su natūraliomis. Jis taip pat pradėjo analizuoti veiksnius, galinčius sukelti ilgalaikius kainų nukrypimus nuo vertės; iš tų veiksnių svarbiausiu jis laikė monopolį.

Didelė Smito nuojauta pasireiškė tuo, kad jis bent iškėlė problemą, kuri liko vertės ir kainodaros teorijos centre visą paskesnį šimtmetį. Smitas žinojo, kad pelnas turi turėti tendenciją būti proporcingas kapitalui, ir jautė vidutinės pelno normos prigimtį. Jo silpnybė buvo tai, kad jjis negalėjo šio reiškinio susieti ir suderinti su darbine vertės teorija.

Dabar sunku daugiau ar mažiau tvirtai spręsti apie vidinius protinius procesus, vykusius Smito smegenyse ir atvedusius prie išvadų, kurias jis darė, ir prie tų prieštaravimų, kurių jis, matyt, nepastebėdavo. Iš tikrųjų Smito veikaluose mes randame ne tik dvi, bet ištisas tris, o kalbant visai tiksliai – net keturias griežtai priešingas pažiūras i vertę, kurios taikiai sutelpa jo veikaluose greta arba rikiuojasi viena po kitos. Matyt, pagrindinė to priežastis yra tai, kad Smitas negalėjo surasti mokslinės logikos požiūriu patenkinamų ryšių tarp darbinės vertės teorijos, kaip ji buvo susiformavusi tuo metu ir kaip ji buvo jo užfiksuota, ir konkrečių kapitalistinės ekonomikos procesų sudėtingumo. Nerasdamas tų ryšių, jis ėmė varijuoti ir pritaikyti pradinę koncepciją.

Pirmiausia, be vertės, kurią lemia prekėje esančio būtinojo darbo kiekis (pirmoji ir pagrindinė pažiūra), jis įvedė antrą sąvoką, kur vertę lemia darbo kiekis, kuri galima nupirkti už tą prekę. Paprastojo prekinio ūkio sąlygomis, kai nėra samdomojo darbo ir prekių gamintojai dirba jiems priklausančiomis gamybos priemonėmis, tai savo dydžiu yra viena ir tas pat. Tarkime, audėjas gelumbės gabalą maino į batus. Galima sakyti, kad gelumbės gabalas yra vertas batų poros, o galima teigti, kad jis yra vertas batsiuvio darbo per tą llaiką, kol jis gamino batus. Bet kiekybinis sutapimas nėra tapatybės įrodymas, nes tam tikros prekės vertė gali būti kiekybiškai išreikšta tik vieninteliu būdu – tam tikru kitos prekės kiekiu.

Kapitalizmo sąlygoms Smitas sukonstravo dar vieną vertės teorijos variantą: jis nusprendė, kad prekės vertė tiesiog susideda iš kaštų, įskaitant darbininkų darbo užmokestį ir kapitalisto pelną. Daryti tokią išvada jį skatino ir tai, kad ši vertės teorija, atrodė, paaiškindavo kapitalo vidutinio pelno reiškinį, ,,natūralią pelno normą“, kaip jis sakydavo. Smitas tiesiog sutapatino vertę su gamybos kaina, nematydamas tarp jų sudėtingų tarpinių grandžių.

Tai buvo „gamybos kaštų teorija“, kuriai buvo lemta vaidinti svarbų vaidmenį per paskesnį šimtmetį. Smitas čia laikėsi kapitalisto praktinio požiūrio. Kapitalistui tikrai atrodo, kad jo prekės kainą iš esmės lemia gamybos kaštai ir vidutinis pelnas, o kiekvienu tam tikru momentu taip pat paklausa ir pasiūla. Tokia vertės koncepcija leido darbą, kapitalą i.r žemę vaizduoti kaip lygiateisius vertės kūrėjus. 1.2.3. Klasės ir pajamos

Jau žinome, kad vertės teorija turi atsakyti i du vienas su kitu susijusius klausimus: kas yra galutinis kainų pagrindas ir kas yra galutinis pajamų šaltinis. Smitas iš dalies teisingai atsakė į pirmąjį klausimą, bet, nesugebėdamas jo suderinti su tikrove, perėjo į vulgarią poziciją. Vystydamas darbinę vertės teoriją, jis įnešė indėlį ir moksliškai

sprendžiant antrąjį klausimą, bet ir vėl buvo nenuoseklus.

Ką Smitas laikė „pirmykšte visuomenės būkle“? Nors ji atrodė jam beveik kaip mitas, tai buvo labai prasmingas mitas. Ar jis turėjo galvoje visuomenę be privatinės nuosavybės? Vargu. Smitas tokio „aukso amžiaus“ nematė nei žmonijos praeityje, nei ateityje. Veikiausiai jis vaizdavosi visuomenę su privatine nuosavybe, bet be klasių. Ar tai įmanoma ir ar tai buvo istorijoje – visai kitas klausimas.

Įsivaizduokime tokią visuomenę, kurioje yra milijonas ūkininkų, kurių kiekvienas turi lygiai tiek žemės bei darbo įįrankių ir gamina sau vartoti ir mainyti tiek produkcijos, kad galėtų pragyventi jo šeima. Be to, toje visuomenėje yra milijonas nepriklausomų amatininkų, kurių kiekvienas dirba savo darbo įrankiais ir perdirba savo žaliavą. Samdomojo darbo toje visuomenėje nėra.

Kenė požiūriu, toje visuomenėje yra dvi klasės, Smito požiūriu — viena. Ir Smito požiūris yra teisingesnis, nes klasės skiriasi ne ūkio šaka, kurioje dirba jas sudarantys žmonės, o tų žmonių santykiu su gamybos priemonėmis. Šiomis sąlygomis, sako Smitas, prekės mainomos pagal darbinę vertę ir vvisas darbo produktas (arba jo vertė) priklauso darbuotojui: jam dalytis, jo laimei, dar nėra su kuo. Bet tokie laikai seniai praėjo. Žemė tapo žemvaldžių privatine nuosavybe, o dirbtuvės ir fabrikai, kaupiant kapitalą, atsidūrė šeimininkų kapitalistų rankose. Tokia šiuolaikinė visuomenė. Ji ssusideda iš trijų klasių: samdomųjų darbininkų, kapitalistų ir žemvaldžių. Smitas pakankamai realistiškas: tad jis taip pat mato įvairius tarpinius sluoksnius ir įvairias grupes. Bet principinėje ekonominėje analizėje tai galima palikti nuošalyje ir remtis trijų klasių modeliu.

Taigi darbininkas dabar paprastai dirba svetimoje žemėje ir svetimo kapitalo padedamas. Ir todėl visas jo darbo produktas jam nebepriklauso. Žemvaldžio renta – pirmoji išskaita iš šio produkto arba iš jo vertės. Antrąją išskaitą sudaro pelnas to šeimininko kapitalisto, kuris samdo darbininkus ir suteikia jiems darbui reikalingus įrankius ir medžiagas.

Šiame samprotavime Smitas beveik teisingai suprato pridedamąją vertę kaip kapitalistų ir žemvaldžių vykdomo darbo išnaudojimo išraišką. Tačiau, kaip ir visi ekonomistai iki Markso, jis neskyrė pridedamosios vertės kaip atskiros kategorijos ir nagrinėjo tik tas konkrečias jos formas, kkurias ji įgauna buržuazinės visuomenės paviršiuje: pelną, rentą, palūkanas. Ši Smito mąstysenos srovė, susijusi su darbine vertės teorija, yra pažangus jo teorijos elementas.

Kita srovė plaukė iš to, kad jis vertę traktavo kaip pajamų – darbo užmokesčio, pelno ir rentos – sumą. Iš tikrųjų pelnas ir renta negali būti išskaitos iš pilnosios prekės vertės, jeigu jos pačios tą vertę sudaro. Čia susidaro visai kitoks pajamų pasiskirstymo vaizdas: kiekvienas gamybos veiksnys, t. y. darbas, kapitalas ir žemė, dalyvauja kuriant prekės vertę ir, nnatūralu, pretenduoja gauti savo dalį.

Vertę sudėliojęs iš pajamų, Smitas nutarė ištirti, kaip nustatoma natūrali kiekvienų pajamų norma, t. y. pagal kokius dėsnius atskiros prekės, taip pat viso visuminio produkto vertė pasiskirsto visuomenės klasėms.

Gvildendamas kiekvieną trijų pagrindinių pajamų formą, Smitas tam tikra prasme vėl grįžta prie savo pridedamosios vertės teorijos. Jo požiūris į darbo užmokestį tebėra įdomus ir dabar. Žinoma, Smito darbo užmokesčio teorija daugeliu atžvilgių yra nepatenkinama, nes jis nesuprato, kokie iš tikrųjų yra santykiai, susiję su darbuotojo darbo jėgos pardavimu kapitalistui. Jis manė, kad prekė yra pats darbas, kad jis, vadinasi, turi natūralią kainą. Tačiau tą natūralią kainą jis apibrėždavo iš principo ta.ip pat, kaip Marksas apibrėžia darbo jėgos vertę, nurodydamas, kad ją sudaro darbininkui ir jo šeimai pragyventi reikalingų reikmenų vertė. Be to, Smitas pateikė keletą realistiškų ir svarbių papildymų.

Pirma, jis jau suprato, kad darbo jėgos vertė priklauso ne tik nuo pragyvenimo reikmenų fizinio minimumo, bet ir nuo vietos sąlygų ir laiko, apima istorinį ir kultūrinį elementą. Smitas pateikdavo pavyzdį su odine avalyne kuri Anglijoje jau buvo pasidariusi būtina ir vyrams, ir moterims, Škotijoje – tik vyrams, o Prancūzijoje nebuvo tokia nei vienai, nei kitai lyčiai. Peršasi išvada, kad, vystantis ūkiui, poreikiai darosi įvairesni ir darbo jėgos vvertė realia prekine išraiška veikiausiai turi didėti.

Antra, Smitas aiškiai matė, kad viena iš svarbiausių menko darbo užmokesčio, jo artumo fiziniam minimumui priežasčių – silpnos darbininkų pozicijos kapitalistų atžvilgiu. Apie tai jis rašė labai griežtai. Išvada, kurią nesunku padaryti, esanti tokia: darbininkų organizuotumas ir susitelkimas, jų pasipriešinimas gali apriboti savininkų godumą.

Pagaliau, trečia, jis darbo užmokesčio tendenciją siejo su šalies ūkio būkle, skirdamas tris atvejus: ekonominę pažangą, ekonominį regresą, nekintamą būklę. Jis manė kad pirmuoju atveju darbo užmokestis turi didėti, nes augančioje ekonomikoje esanti didelė darbo paklausa. Paskesnė kapitalistinio ūkio raida parodė, kad ekonominio pakilimo sąlygos tikrai lengvina darbininkų kovą dėl darbo užmokesčio padidinimo.

Smitas politinėje ekonomijoje baigė išskirti pelną kaip atskirą ekonominę kategoriją. Jis kategoriškai atmeta teiginį, kad pelnas – tai tik darbo užmokestis už ypatingą „priežiūros ir valdymo“ darbo rūšį. Pelno dydis, parodo jis, priklauso nuo kapitalo dydžio ir niekaip nėra susijęs su tariamu šio darbo sunkumu. Čia ir keliose kitose vietose faktiškai Smitas aiškina pelną kaip išnaudotojų pajamas, kaip pagrindinę pridedamosios vertės formą.

Su šiuo požiūriu ir vėl taikiai sugyvena greta paviršutiniškas požiūris, kad pelnas esąs natūralus atlyginimas kapitalistui už riziką, už pragyvenimo lėšų avansavimą darbininkui, už vadinamąjį „susilaikymą“.2. Robertas Ovenas

Robertas Ovenas (Robert Owen, 1771- 1858). Šis anglų ekonomistas gimė mažame NNiūtauno miestelyje, Velse, smulkaus krautuvininko, vėliau paštininko šeimoje. Jau nuo mažens laiką leisdavo ir padėdavo tėvui parduotuvėje. Mokslus nutraukė dar būdamas 9 metų. Vėliau su vienu kompanijonu, pasiskolinęs pinigų iš brolio, įsteigė nedidelę dirbtuvę, gaminančią verpimo mašinas, kurios tuo metu buvo sparčiai diegiamos į pramonę. Vėliau jis įsigijo mažytę verpyklėlę, kurioje dirbo pats su dviem- trim darbininkais. 20 metų jau tapo didelio tekstilės fabriko valdytoju, vėliau ir bendrasavininku. 1799 metaus persikėlęs į Niū Lanarką, tapo dar vieno fabriko bendrasavininku ir valdytoju, su keliais Mančesterio kapitalistais.

Tuo metu Ovenas nesikėsino nei į privatinę nuosavybę, nei į kapitalistinę fabrikų sistemą. Bet jis buvo užsibrėžęs įrodyti ir įrodė, kad pasibaisėtina samdomoji darbininkų vergovė ir priespauda visai nėra būtina efektyvios gamybos ir didelio rentabilumo sąlyga. Jis tik sudarė darbininkams elementarias žmoniškas darbo ir gyvenimo sąlygas, ir efektas- tiek darbo našumo padidėjimas, tiek socialinis pagerėjimas- buvo ryškiai pastebimas.

Manoma, kad Robertą Oveną galima laikyti pirmuoju vadybininku. Dirbdamas didelio medvilnės fabriko Niulenroke vadovu, jis, apibendrinęs praktinę patirtį ir pralenkęs laiką, bandė spręsti pagrindinius vadybos uždavinius, susietus su darbo našumu, žmonių darbu. Jis teigė, kad vadovas yra ne „teorinė abstrakcija“, bet vienas svarbiausių asmenų versle.

Ovenas su gailesčiu pripažindavo, kad daugumos to meto manufaktūrų valdytojams žmogus tebuvo tik „antraeilė

nevertinga mašina“. Skirtingai nuo kitų, suprasdamas žmogaus kaip darbuotojo vertę, jis kviesdavo savo kolegas „.. elgis su gyvomis mašinomis taip pat atidžiai ir dėmesingai, kaip elgiamasi su negyvomis.“, nes dėmesys ir rūpimasis žmogumi labai pakelia „tos gyvos mašinos vertę“. Ovenas ieškojo ir kitokių paskatų darbininkų darbo motyvacijai argumentuoti. Pavyzdžiui, įvairių spalvų kvadratais, pritvirtintais prie mašinų gamybos cechuose, jis bandė skatinti darbininkus geriau dirbti.

Ovenas domėjosi savo darbuotojų darbo ir gyvenimo sąlygomis ir stengėsi jas gerinti. Jis rūpinosi ne tik savo darbininkais, kkuriuos skatino mokytis, bet taip pat rūpinosi Niulenorko gatvių sanitarinių sąlygų gerinimo, tobulino bendrąją miesto gyventojų švietimo sistemą.

Jis rašė „Per nedaugelį metų aš padariau šiems gyventojams viską, ką leido fabrikinė sistema. Ir, nors neturtingieji darbo žmonės buvo patenkinti, ir, lygindami savo fabriką su kitomis fabrikinėmis įmonėmis, o save su kirais darbininkais, gyvenančiais esant senajai sistemai, manė, kad su jais elgiamasi kur kas geriau negu su kitais, ir daugiau jais rūpinamasi , ir buvo visai patenkinti, tačiau supratau, kad jų egzistavimas aapgailėtinas palyginti su tuo, ką būtų galima sukurti visai žmonijai vyriausybės turimomis galiomis didžiulėmis lėšomis.“

1832 metais jis organizavo Teisingų darbo mainų biržą. Birža priiminėdavo prekes, įvertindavo remiantis darbo sąnaudomis, ir pardavinėdavo prekes už „darbo pinigus“. Bet birža bankrutavo. 1822-1834 metais jjis vadovavo mėginimui įkurti pirmąją visuotinę nacionalinę profesinę sąjungą, kuri vienijo iki pusės milijono narių. Bet ši sąjunga taip pat iširo.

Ovenas pirmasis iš klasikinės mokyklos principų padarė antikapitalistines išvadas. Iš buržuazinės klasikinės politinės ekonomijos Ovenas ėmė tik tai, ko reikėjo jo sistemai, ignoravo ir net atmesdavo daug ką kitą. Savo raštuose ekonominius klausimus jis liečia prabėgomis, specialiai jų negvildendamas. Ovenas buvo praktikas ir savo ekonomines idėjas mėgino taikyti gyvenime.

Oveno pažiūrų pagrindą sudaro Rikardo darbinė vertės teorija: darbas yra vertės kūrėjas ir matas. Prekės turi būti manomos pagal darbą. Bet, kitaip negu Rikardas, jis mano, kad faktiškai kapitalizmo sąlygomis mainai pagal darbą nevyksta. Jo nuomone, mainai pagal darbą reiškia, kad darbininkas gauna visą jo pagamintos prekės vertę. Iš ti.krųjų to nnėra. Taip pat Ovenas laikosi idėjų kad dėl visko kalti pinigai, tai dirbtinis vertės matas, išstūmęs natūralųjį matą- darbą. Jis siekė įvesti darbo vienetą kaip vertės matą, mainyti prekes tik remiantis šio matu, atisakyti pinigų vartojimo. Tai, anot Oveno, būtų galėję išspręsti sunkiausias visuomenės problemas. Darbininkas gaus teisingą atlyginimą už darbą. Kadangi darbuotojų gaunamas atlyginimas atitiks tikrąją prekių vertę tai krizės ir perpardavinėjimai pasidarys neįmanomi.

Oveno teorijos taip pat sukelia klausimų: kokiu būtent būdu pinigai „teisingus“ mainus paverčia ištisine apgavyste?; kkas gi galų gale lemia kainas, jeigu prekės mainomos ne pagal kiekvienoje iš jų esantį darbo kiekį?; iš kur atsiras kapitalisto ir žemės savininko pajamos, jeigu darbininkas gaus visą jo darbų sukuriamo produkto vertę? Bet į šiuos klausimus Ovenas neatsakė.

Oveno sistema ne tik yra nuosekliai socialistinį, bet ir piešia antrąją, aukštesniąją komunizmo fazę, kurioje visiškai likviduota privatinė nuosavybė ir net visokiausi klasiniai skirtumai, o darbas yra privalomas visiems ir, išaugus gamybinėms jėgoms, skirstoma pagal poreikius. Jis neabejoja, kad kapitalistų klasės esmė yra išnaudotojiška ir kad reikia visiškai likviduoti privatinę kapitalistinę nuosavybę. Remdamasis fabrikų sistema, jis žymiai aiškiau matė, kokiais konkrečiais būdais galima pasiekti tokį darbo našumo augimą, kuris leistų sukurti tikrąjį gausumą ir skirstyti pagal poreikius.

Vienintelis skirtumas, dėl kurio gali susidaryti tam tikra darbo ir pasiskirstymo nelygybė,- tai „amžiaus ir patirties skirtumas“. Ovenas pasiskirstymo mechanizmo beveik neaprašinėja, pateikia tik keletą neaiškių pastabų apie produktų mainus pagal darbą bendruomenėje ir tik nurodo, kad esant gausumui, „kiekvienam bus galima leisti laisvai gauti iš bendrų sandėlių visko, ko jam reikia“. Ovenas daug dėmesio skiria naujo žmogaus formavimui, o psichologijos kitimą sieja pirmiausia su materialiniais veiksniais- turto augimu ir poreikių patenkinimo gerėjimu.3. Davidas Rikardo

Davidas Rikardas ( David Ricardo, 1772- 1823 ) garsus aanglų teoretikas, domėjęsis politinės ekonomijos studijomis. Gimė Londone, daugiavaikėje šeimoje. Sistemingai mokėsi iki 14 metų, vėliau mokėsi pas namų mokytojus, tačiau greitai paaiškėjo, kad jaunuolio interesai peržengia ribas to, ką tėvas laikė būtina verslininkui. Jau būdamas 16 metų jis buvo artimiausias tėvo padėjėjas kontoroje ir biržoje. Būdamas pastabus, sumanus, energingas, jis greitai pasidarė žinomu žmogumi biržoje ir Sičio komercinėse kontorose. Būdamas 21 metų ištekėjo prieš tėvų valią.

Rikardo aukso gysla tapo valstybės skola ir sandėriai su valstybinių paskolų obligacijomis. Obligacijų kursai keisdavosi dėl įvairių ekonominių ir politinių veiksnių. Lošimas kursais tapo pirmuoju jaunojo verteivos turtėjimo šaltiniu. Rikardas pasižymėjo fenomenaliu įžvalgumu ir nuojauta, reakcijos greitumu ir kartu dideliu atsargumu. Jis niekada neprarasdavo šaltakraujiškumo ir blaivaus vertinimo. Mokėdavo parduoti laiku, kartais tenkindamasis kukliu laimikiu iš kiekvienos obligacijos, didindamas pelną iš didelių apyvartų.

1809-1810 metais Davidas Rikardas- viena iš stambiausių Londono finansų pasaulio figūrų. Po to Rikardas pamažu ima trauktis iš aktyvios veiklos biznio pasaulyje ir virsta stambiu žemvaldžiu ir rentininku.

Vienas iš puikių Rikardo mokslinių laimėjimų buvo žemės rentos prigimties dydžio analizė. Kitaip negu jo pirmtakai, Rikardas sukūrė rentos teoriją tvirtai remdamasis darbine vertės teorija. Jis išaiškino, kad rentos šaltinis yra ne kažkoks ypatingas gamtos dosnumas, o žemėje naudojamas darbas. Kadangi žemės ištekliai rriboti, prireikia dirbti ne tik geriausius, bet ir vidutinius bei blogiausius sklypus. Žemės ūkio produktų vertę lemia darbo sąnaudos palyginti blogiausiuose žemės sklypuose.

Iš esmės blogiausi, Rikardo nuomone, yra tie sklypai, kuriuose kapitalo ir darbo naudojimas duoda savininkui tik vidutinį pelną, ne daugiau. Jeigu toks sklypas neduoda nė vidutinio pelno, jis nebus dirbamas. Dabartine terminologija, tai ribinis sklypas, ribinis kapitalo didėjimas. Visi tie sklypai, kurie geresni už ribinį derlingumu arba buvimo vieta, duoda pelno normą, viršijančią vidutinė, o to perviršio dydis įvairus. Bet ūkininkai, nuomojantys tokius sklypus, neturi ekonominio pagrindo pretenduoti į didesnę pelno normą: jeigu žemės savininkas įsitikins, kad kuriame nors jo sklype nuomininkas gauna ypač didelį pelną, jis pasistengs nutraukti nuomos sutartį ir susirasti naują nuomininką, kuris pasitenkintų vidutiniu pelnu. Todėl visa pelno dalį viršijanti vidutinį pelną atitenka žemvaldžiams kaip renta, kurios dydis diferencijuojamas pagal žemės kokybę ir buvimo vietą. 3.1. Pinigų cirkuliacijos problema

1797 metais Anglijos bankui buvo leista pristabdyti savo banknotų keitimą į auksą. Banknotai virto nekeičiamais popieriniais pinigais. Keliuose straipsniuose paskelbtuose 1809-1811 metais, Rikardas įrodinėjo, jog aukso rinkos kaina šiais popieriniais pinigais didėja dėl to, kad jie netenka vertės dėl per didelės jų emisijos. Jo priešininkai tvirtino, kad aukso kaina didėjanti dėl kitų priežasčių, ypač dėl aukso paklausos

ryšium su išvežimu į užsienį. Šiuose raštuose atsiskleidė Rikardo talentas- puikaus autoriaus, sugebančio labai logiškai ir nuosekliai traukti argumentų grandinę.

Rikardas ne vien kritikavo esančią pinigų cirkuliacijos sistemą, bet ir parengė pozityvią programą. Jis papildė ją keliuose vėlesniuose rašiniuose. Tai, ką jis siūlė, buvo pinigų sistema, maksimaliai atitinkanti kapitalistinio ūkio raidos poreikius. Šios jo idėjos dideliu mastu buvo įgyvendintos XIX amžiuje.

Trumpai tariant, šios idėjos buvo tokios:

1. stabili pinigų cirkuliacija- labai svarbi sąlyga ekonomikai augti

2. toks stabilumas įmanomas tik esant pinigų sistemai, pagrįstai aauksu

3. cirkuliacijoje auksą gali dideliu mastu arba net visiškai pakeisti popieriniai pinigai, keičiami tvirtu kiekiu į auksą.

Rikardas vadovavosi tuo, kad tam tikroje šalyje gali cirkuliuoti bet kuris vienaip ar kitaip į ją pakliuvusio aukso kiekis. Cirkuliacijoje prekių masė tiesiog susidurianti su pinigų mase ir tokiu būdu nusistovinčios prekių kainos. Jeigu auksinių pinigų pateko daugiau, tai kainos didesnės, jeigu mažiau- mažesnės. Tai kiekybinė pinigų teorija. Rikardas siekia kaip nors sutaikyti ją su darbine vertės teorija. Bet tai jam, suprantama, blogai sekasi.

Rikardo mąstysenai ddarė įtaką nekeičiamų popierinių pinigų cirkuliacijos patirtis. Popierinių pinigų perkamoji galia tikrai daugiausia priklauso nuo jų kiekio. Kad ir kiek būtų išleista šių pinigų, visi jie atstovaus tokiam pilnaverčių auksinių pinigų kiekiui, kokio reikia cirkuliacijai. Kai, tarkime, popierinių dolerių pasidaro ddvigubai daugiau negu reikia auksinių, kiekvienas popierinis doleris netenka vertės perpus.

Tačiau kodėl Rikardas popierinių pinigų cirkuliacijos reiškinius mechaniškai taikė auksui? Todėl, kad jis nematė principinio skirtumo tarp popierinių piniginių ir aukso, laikė auksą iš esmės taip pat vertės ženklu. Pinigus jis laikė tik cirkuliacijos priemone ir neatsižvelgė į tai, kad jų funkcijos labai skirtingos ir įvairios.

Rikardas galvojo, kad jo pinigų teorija taip pat paaiškinamas tarptautinių ekonominių santykių svyravimu. Jis samprotavo taip. Jeigu tam tikroje šalyje susikaupia pernelyg daug aukso, tai joje didėja prekių kainos ir pasidaro naudinga įvežti į ją prekes iš užsienio. Šalies prekybos balanse susidaro deficitas, kurį reikia apmokėti auksu. Auksas plaukia iš šalies, kainos mažėja, užsienio prekių srautas sustoja, ir viskas susibalansuoja. Trūkstant aukso, šalyje viskas vyksta aatvirkščiai. Taigi veikiąs automatinis mechanizmas, išlyginantis prekybos balansus ir paskirstantis auksą tarp šalių. Rikardas iš to darė išvadą prekybos laisvės naudai. Nėra ko jaudintis, sakė jis, jeigu prekių įvežimas viršija jų išvežimą ir auksas plaukia iš šalies. Tai visai nėra pagrindas įvežimui apriboti. Tiesiog šalyje pernelyg daug aukso ir pernelyg didelės kainos. Laisvas importas padedąs jas sumažinti.

Prekybos laisvės reikalavimas Anglijoje Rikardo laikais buvo pažangus. Bet jo automatinio išsilyginimo teorija blogai atspindėjo tikrovę. Pirma, ji rėmėsi kiekybine pinigų teorija ir nepagrįstai tteigė, kad pinigų kiekio kitimas šalyje tiesiogiai lemia kainų lygį. Antra, auksas tarp šalių keliauja ne tik dėl prekių kainų santykinių lygių įtakos. Pavyzdžiui, Rikardo kritikai ne be pagrindo nurodinėjo, jog Napoleono karų metu auksas iš Anglijos plaukdavo ne todėl, kad Anglijoje kainos buvo didesnės (atvirkščiai, pramonės prekių kainos ten buvo žymiai mažesnės), o dėl didelių karinių išmokų užsieniui, grūdų pirkimo nederlingais metais ir pan. Trečia, jeigu išsilyginimas, apie kurį raš.ė Rikardas, galų gale ir vyksta, tai toli gražu ne kaip sklandus ir harmoningas procesas, o per smarkias krizes, didelių liaudies ūkio nuostolių kaina. Šis dėsningumas visiškai išryškėjo jau po Rikardo mirties, vykstant cikliškoms paskesnių dešimtmečių ekonominėms krizėms.

Nors ir turėdama nemaža trūkumų, Rikardo pinigų teorija vis dėl to suvaidino didelį vaidmenį vystant ekonomikos mokslą. Jis iškėlė daug tokių klausimų, kurie anksčiau buvo itin neaiškūs ir kurie darėsi vis reikšmingesni vėliau. Tai buvo tokie klausimai, kaip pinigų cirkuliacijos greitis: „pinigų paklausa“, t.y. veiksniai, lemiantys pinigų poreikį liaudies ūkiui; popierinių pinigų keitimo į auksą vaidmuo; aukso tarptautinio judėjimo mechanizmas ir prekių kainų lygio įtaka prekybos ir mokėjimo balansui. 3.2. Lyginamųjų sąnaudų principas

Rikardas daug galvojo apie veiksnius, lemiančius tarptautinės prekybos srautus. Tai suprantama: Anglijai užsienio prekyba visada vaidino itin svarbų vaidmenį. Jis iškėlė klausimą: kkodėl iš kurios nors šalies išvežamos būtent tokios prekės, o įvežamos kitos? Ir ką duoda užsienio prekyba gamybos augimui, ekonominei pažangai?

Adamo Smito raštuose atsakymas į tokius klausimus buvo paprastas ir apskritai gana lėkštas. Galbūt ir įmanoma Škotijoje daryti vynuogių vyną, bet darbo sąnaudos bus pernelyg didelės. Škotijoje naudingiau augintis, sakysime, avižas ir mainyti jas į vyną iš Portugalijos, kur vynui gaminti reikia mažai darbo sąnaudų, o avižoms- daug. Tikriausiai laimi abi šalys. Tačiau tai negalėjo patenkinti Rikardo. Nejaugi prekyba įmanoma tik aiškiais atvejais, kai diktuoja pati gamta?

Jis samprotavo taip. Jeigu net įsivaizduosime, kad Škotija gamina avižas ir vyną mažesniais kaštais, bet avižomis ji pranašesnė negu vynu, tai, esant tam tikram kaštų santykiui ir tam tikroms mainų proporcijoms, jai vis dėlto bus naudinga gaminti tik avižas, o Portugalijai- tik vyną. Tai ir yra lyginamųjų sąnaudų, arba lyginamojo pranašumo, principas. Rikardas šį principą grindė darbine vertės teorija ir mėgino įrodyti jį skaitmeniniu pavyzdžiu; jis iš viso labai mėgo tokius pavyzdžius ir nuolat jų pateikdavo.

Galime pastebėti, kad Rikardas užsienio prekybos teorijai skyrė vos keletą puslapių. Kaip ir kai kuriose kitose srityse, jis iškėlė ir pagrindė fundamentalią idėją, paliko ekonomistų kartoms ją vystyti ir modernizuoti.4. Robertas Žakas Tiurgo

Tiurgo (Turgot, 1727 – 1781) gimė 1727 mmetais Paryžiuje. Jis buvo kilęs iš senos Normandijos bajorų šeimos,turinčios ilgaamžes valstybines tradicijas. Tiurgo buvo trečias sūnus ir pagal tradiciją turėjo tapti dvasininku. Dėl to Tiurgo gavo geriausią tais laikais išsimokslinimą. Bet jis atsisakė dvasininko karjeros. Tiurgo gabumai nuo jaunystės stebino mokytojus ir draugus. Jis gerai mokėjo šešias užsienio kalbas, studijavo daugybę mokslų, turėjo fenomenalią atmintį. 22 metų Tiurgo parašo nuostabų minties gilumu darbą apie popierinius pinigus, analizuoja Lo sistemą ir jos trūkumus. 1752 metais Tiurgo gauna teisininko pareigas Paryžiaus parlamente, o kitais metais už kuklią savo paveldėtą palikimo dalį nusiperka teismo rūmų pranešėjo vietą. Netrukus jaunasis Tiurgo tampa aukštuomenės ir filosofų salonų pažiba. Labai svarbų vaidmenį jo gyvenime suvaidino žymus pažangos valdininkas Vensanas Gurnė, tapęs jo mokytoju ekonomikos srityje. Vėliau pats Gurnė save vadino Tiurgo mokiniu. Mokslinė ir literatūrinė veikla nutrūko 1761 metais, jį paskyrus nuošalios Limožo provincijos gubernatoriumi. Jo pagrindinė užduotis provincijoje buvo surinkti karaliui mokesčius. Bet būdamas energingas, savimi pasitikintis ir valdingas provincijoje vykdė įvairias reformas susijusias su darbininkų našumo kėlimu. 4.1 Svarbiausias Tiurgo išleistas leidinys

1766 metais Tiurgo parašo svarbiausią savo ekonomikos darbą „Samprotavimai apie turto formavimąsi ir paskirstymą“: pagrindinės šio veikalo idėjos jau seniai buvo susiformavusios jo galvoje, o fragmentai jau buvo išdėstyti popieriuje, dalis jų ir

oficialiuose dokumentuose.

„Samprotavimams“ būdingas puikus lakonizmas, primenantis geriausius Pečio veikalų puslapius. Tai 100 glaustų tezių, savotiškų ekonominių teoremų (kai kurios, tiesa, laikomos aksiomomis). Tiurgo teoremos aiškiai susiskirstė į tris dalis.

31 teoremose Tiurgo priartėja prie pridedamosios vertos supratimo, nuo “gamtos grynas dovanos“ nepastebimai pereidamas prie žemdirbio darbu sukuriamo produkto pertekliaus, kurį pasisavina svarbiausios gamybos priemonės – žemės, savininkas,

Kitos 17 teoremų skirtos vertei, kainoms, pinigams. Bet Tiurgo nesugebėjo net priartėti prie darbinės vertės teorijos. Anot Tiurgo, prekės mainomąją vertę ir kainą lemia mainuose ddalyvaujančių asmenų, pardavėjo ir pirkėjo, poreikių santykis, norų intensyvumas. Tačiau šios Tiurgo mintys mažai tėra susijusios su jo mokymo branduolio.

Teisę užimti ekonominės minties istorijoje vieną iš garbingiausių vietų ekonomistui Tiurgo teikia daugiausia paskutinės 52 teoremos. Iki tol egzistavo schema, kad visuomenė susideda iš trijų klasių: produktyviosios (žemdirbių), žemės savininkų ir nevaisingos (visų kitų). Tiurgo puikiai papildo šią schemą. Nevaisingoji klasė, anot jo, „suskyla, taip sakant į dvi kategorijas: į įmonininkų manufaktūrininkus, savininkus fabrikantus; visi jie turi didelius kapitalus, kuriuos jie nnaudoja pelnui gauti, duodami darbo iš avansų. Antroji kategorija susideda iš paprastų amatininkų, kurie neturi nieko, išskyrus savo rankas, kurie avansuoja įmonininkams tik savo kasdieninį darbą ir kurie kaip pelną gauna darbo užmokestį!“.

Kitas reikšmingas jo laimėjimas buvo tai, kad jis nnuodugniai analizavo kapitalą. Jis žengia didelį žingsnį pirmyn, palyginus su kitais to laiko ekonomistais. Tiurgo jau negali išsiversti be pelno.

Geriausia laikytina jo 62-oji teorema. Ji skamba taip: įdėtas į gamybą kapitalas turįs savybę savaime didėti. Kas lemia to savaiminio didėjimo laipsnį ir proporciją?

Tiurgo mėgina paaiškinti, iš ko susideda vertė produkto, kurį sukuriąs kapitalas. Pirmiausia produkto vertė atlyginanti kapitalo sąnaudas, iš jų ir darbininkų daro užmokestį. Kita dalis (pridedamoji vertė) suskylanti į tris dalis.

Pirmoji- pelnas, lygus pajamoms, kurias kapitalistas galįs gauti „be jokio darbo“, kaip piniginio kapitalo savininkas. Tai pelno dalis, atitinkanti palūkanas. Antroji pelno dalis atlyginanti už darbą, riziką ir sumanumą kapitalistui, kuris investuoja savo pinigus į fabriką arba fermą. Tai vadovo pajamos. Taigi Tiurgo nužymėjo pramoninio pelno pasiskirstymą, jo ppasidalijimą tarp skolinamojo kapitalo ir funkcionuojančio kapitalo. Trečioji dalis- žemės renta. Ji egzistuoja tik kapitalams, naudojamiems žemdirbystėje. Be abejo, ši analizė buvo naujas žodis ekonomikos moksle.

Tačiau Tiurgo tuojau pat pasuka kitu keliu. Jis nukrypsta nuo teisingo požiūrio, kad pelnas- pagrindinė, apibendrinanti pridedamosios vertės forma, iš kurios kyla ir palūkanos, ir renta. Iš pradžių jis pelną apriboja palūkanomis: pelnąs esąs tas minimumas, kurį gauti turįs teisę kiekvienas kapitalistas. O jeigu jis, užuot ramiai sėdėjęs savo kontoroje, lenda į fabriko dūmus ir ddvoką arba kepinasi saulėje, prižiūrėdamas samdinius, tai jam priklausąs tam tikras priedas- savotiškas darbo užmokestis. Toliau palūkanos savo ruožtu paverčiamos žemės renta: juk paprasčiausia, ką galima padaryti su kapitalu, tai nusipirkti sklypą žemės ir jį rūpesčių išnuomoti. Šiuo atvejus pagrindine pridedamosios vertės forma pasidaro žemės renta, o visa kita- jos vediniai. Ir vėl visa visuomenė „gyvena iš darbo užmokesčio“, kurį sukurianti tik žemė.

Kaip žinoma, net klaidos, padarytos didžiųjų mąstytojų, yra vaisingos ir svarbios. Tai galima pasakyti ir apie Tiurgo. Nagrinėdamas įvairias kapitalo naudojimo formas, jis kel.ia svarbius klausimus, susijusius su kapitalų konkurencija, su natūraliu pelno normos išsilyginimu jiems persiliejant iš vienos naudojimo sferos į kitą.

Baigiant kalbėti apie Tiurgo galima paminėti kad Tiurgo asmenybė buvo nuostabi tuo, kad jame didelio mokslininko novatoriaus talentas derinosi su puikiais praktiko, valstybės veikėjo gabumais. Tai nedažnai pasitaiko ekonomikos mokslo istorijoje.5. Čarlis Bebaidžas

Čarlis Bebaidžas (Charles Babbage, 1792-1871) anglų matematikas yra plačiai žinomas kaip „modernaus skaičiavimo tėvas“, pirmosios skaičiavimo mašinos išradėjas, tačiau jis taip pat domėjosi ir vadyba. Bankininko sūnus Bedaidžas naudojosi nemažu tėvo projektų palikimu, kuris sužadindavo jo susidomėjimą ir smalsumą. Norėdamas pagaminti savo išrastą ir sukonstruotą pirmąjį pasaulyje praktinį mechaninį kalkuliatorių, kurio pagrindiniai principai vėliau buvo sėkmingai panaudoti ir naudojami skaičiavimo mašinose ir šiuolaikiniuose kkompiuteriuose, jis lankėsi daugelyje to meto manufaktūrų. Blaivus ir analitiškas mokslininko protas pastebėjo, kad to meto anglų fabrikuose egzistavo nemažai prieštaravimų. Vienas svarbiausių tas, kad darbo padalijimas tarp manufaktūros darbininkų neatitiko gamybos koncentravimo laipsnio. Bebaižio nuomone, gamybos tobulinimas labai priklauso nuo darbo padalos tobulinimo. Šį gamybos bei vadybos organizavimo principą jis pagrindė gana tobulais matematiniais skaičiavimais.

Taigi, kaip ir žymusis XVII a. Ekonomistas Adamas Smitas, jis žavėjosi darbo specializacijos idėjomis. Jei Smitas fizinę veiklą klasifikavo į specialias užduotis, tai Bebaidžas, tyrimo objektu laikęs darbinę veiklą, teigė, kad specializuoti ir klasifikuoti reikia ne tik fizinį, bet ir protinį darbą. Plėtodamas šias idėjas jis iškėlė ir pagrindė teiginį,kad būtinai reikia atskiros krypties specialistų, kurie domėtųsi ir gilintųsi į personalo ar korporacijų mokesčių sistemas. Taip buvo pagrįsta buhalterinės apskaitos specialistų būtinybė, o kartu mechaninių kalkuliatorių jų darbui mechanizuoti panaudojimas.

Bebaidžas domėjosi ir kitomis finansų vadybos problemomis. Pavyzdžiui, jis pasiūlė ir pagrindė savitą pažangią atlyginimų sistemą, kurios esmė- premijavimas už naudingus sprendimus ir priemokas, priklausiančios nuo gamyklos pelno.

Kai kurie autoriai teigia, kad jis laikytinas pirmuoju vadybos teorijos kūrėjų.6. Henris R. Tounas

XIX a. pradžioje gamybos koncentracija reikalavo naujų valdymo ir organizavimo formų bei būdų. Akivaizdu, kad šiomis sąlygomis tik naujomis vadybos priemonėmis galima didinti darbo našumą iir gauti didesnius pelnus. Henris Tounas (Henry R. Towne, 1844-1924) JAV buvo žinomas verslininkas pramoninkas. Jis buvo kelių kompanijų prezidentas. Nuo 1870m. savo gamyklose jis pradeda naudoti naujus vadybos metodus. Jo veiklos credo buvo teiginys: „Fabriko valdymas yra ne mažiau svarbu, kaip techniko darbas“.

1880 m. buvo įkurta Amerikos inžinierių- mechanikų sąjunga. Šios sąjungos nariai buvo žinomi vadybininkai, tarpe jų ir Henris Tounas. 1886 m. šios sąjungos posėdyje. H. Tounas perskaitė pranešimą „Inžinierius kaip ekonomistas“. Pagrindinė šio pranešimo tezė buvo ta, kad būtina vadybos esmę ir metodus nagrinėti ir tobulinti mokslininkus pagrindais. H.Tounas pranešime teigė, kad darbo vadyba iki to laiko buvo neorganizuota, vadybininkai neturėjo profesinių ryšių, nebuvo organizuoto pasikeitimo pažangia patirtimi. H.Tounas skatino draugiją taisyti šią situaciją. H.Tounas pateikė pranešimo išvadas tokias:

• Būtina kaupti darbo su mašinomis žinias

• Sukauptas žinias būtina sisteminti ir klasifikuoti.

• Reikia sudaryti darbininko darbo su mašinomis technologijas ir optimizuoti darbo operacijas.

• Surinktas žinias būtina teikti visoms gamybos grandims, kurios remdamosi jomis turi tobulinti gamybos procesą.

• Būtinas glaudus ryšys tarp praktinės gamybinės veiklos ir vadybos teorijos formavimosi ir pastovus jos puoselėjimas.

Šie išsakyti H.Touno teiginiai buvo mokslinės vadybos kertinis akmuo.

H. Touno, Amerikos inžinierių-mechanikų sąjungos prezidento, JAV prekybos rūmų įkūrėjo įtaka verslo pasaulyje vis stiprėjo. Jo veikla turėjo didelę reikšmę pripažįstant vadybą kaip svarbią

ir reikalingą mokslo šaką.Išvados

Vadybos mokslo kūrimo ir populiarinimo procese dalyvavo daugybė visuomenės veikėjų, įvairių sričių specialistų bei mąstytojų. Tačiau dar iki vadybos kaip mokslo susiformavimo buvo iškelta ir pagrįsta nemažai brandžių idėjų. Didelę reikšmę šių idėjų kūrime turėjo XVIII-XIX a., kai vyko pramoninė revoliucija, ir atsirado mąstytojų kurie iškėlė naujas idėjas susijusias su rinka, darbo pasidalijimu. Tais laikais pradėta vertinti vadovo reikšmę vadovaujamoje įmonėje. Taip pat pradėta kreipti didesnį dėmesį i darbininkų gerovę, kas turėjo tiesioginę įtaką darbo našumui. Buvo ppaskelbtos idėjos apie valdymo poveikį, gamybos valdymo organizavimą.

Šiame referate buvo apžvelgta dauguma didžiųjų mąstytojų prisidėjusių prie šių idėjų plėtojimo, išsamiai paaiškinta jų idėjos, turėjusios šiuolaikinei vadybos teorijai. Apžvelgti jų svarbiausieji veikalai.Naudota literatūra:

1. Ekonomikos leidinių biblioteka [interaktyvus]. Prieiga per Internetą: .

2. Razauskas R., Staškevičius A.T. Vadybos mokslo pradininkai ir jų palikimas. Vilnius, 1996.

3. Anikinas, Mokslo jaunystė: Mąstytojų ekonomistų gyvenimas ir idėjos iki Markso. Vilnius, 1988.

4. Skaitmeninė enciklopedija [interaktyvus] Prieiga per Internetą: .

5. Robert Heilbroner, Didieji ekonomistai. Vilnius, 1995.

6. David Ricardo [interaktyvus]. Prieigia per Internetą: http://cepa.newschool.edu/het/profiles/ricardo.htm

7. Robert OOwen [interaktyvus]. Prieiga per Internetą:

http://staff-www.uni-marburg.de/~multimed/theorie/klassik/owen/bios/Owen.html

8. Owen R., Rinktiniai raštai. Maskva, 1950.

Smitas

Vienas Žymiausių anglų ekonomistas, išleidęs labai svarbų kūrinį ekonomikos ir vadybos mokslui- „Tautų turtas“.

Smitas savo knygoje „tautu turtas“ kalba apie darbo pasidalijimą, laikydamas jį svarbiausiu visuomeninio darbo našumo aaugimo veiksniu.

Smitas sako produktų gamybos ir vartojimo apimtis, priklauso nuo dviejų veiksnių:

1) produktyvų darbą dirbančių gyventojų lyginamojo svorio

2) darbo našumo.

Vaisingi buvo Smito pamastymai apie natūralią ir rinkos prekių kainą. Natūralia kaina jis iš esmės laikė piniginę mainomosios vertės išraiška ir manė, kad, esant ilgalaikei tendencijai, faktinės rinkos kainos krypsta į ją kaip kažkokį svyravimų centrą. Laisvosios prekybos sąlygomis, paklausai ir pasiūlai susilyginus, rinkos kainos sutampančios su natūraliomis. Jis taip pat pradėjo analizuoti veiksnius, galinčius sukelti ilgalaikius kainų nukrypimus nuo vertės; iš tų veiksnių svarbiausiu jis laikė monopolį.

Tai buvo „gamybos kaštų teorija“, kuriai bbuvo lemta vaidinti svarbų vaidmenį per paskesnį šimtmetį.

Robertas Owenas. Dar vienas žymus anglu ekonomistas. Robertą oveną galima laikyti pirmuoju vadybininku. Dirbdamas fabriko Niulenroke vadovus jis apibendrines praktine patirti ir pralenkes laika, bande spresti pagrindinius vadybos uzdavinius, susietus su darbo nasuumu, zmoniu darbu. Pirmasis tais laikais pabreze darbininku gerove, ju motyvacijos svarba darbo nasumui. Ieskojo budu kaip pakelti ju motyvaciją. R. Ovenas domejosi savo darbuotoju darbo ir gyvenimo salygomis ir stengesi jas gerinti.

Čarlis Bebaidžas anglų matematikas yra plačiai žinomas kaip „modernaus sskaičiavimo tėvas“, pirmosios skaičiavimo mašinos išradėjas, tačiau jis taip pat domėjosi ir vadyba. Kaip ir Smitas BEdaibžas domėjosi darbo specializacijos idėjomis

Bebaidžas, tyrimo objektu laikęs darbinę veiklą, teigė, kad specializuoti ir klasifikuoti reikia ne tik fizinį, bet ir protinį darbą. Plėtodamas šias idėjas jis iškėlė ir pagrindė teiginį,kad būtinai reikia atskiros krypties specialistų, kurie domėtųsi ir gilintųsi į personalo ar korporacijų mokesčių sistemas. Taip buvo pagrįsta buhalterinės apskaitos specialistų būtinybė

Kai kurie autoriai teigia, kad jis laikytinas pirmuoju vadybos teorijos kūrėjų.

Henris Tounas JAV buvo žinomas verslininkas pramoninkas. Jis buvo kelių kompanijų prezidentas. Nuo 1870m. savo gamyklose jis pradeda naudoti naujus vadybos metodus. Jo veiklos credo buvo teiginys: „Fabriko valdymas yra ne mažiau svarbu, kaip techniko darbas“.

Tounas pabreze, 1880 m. įkurtos Amerikos inžinierių- mechaniku sąjungos suvaziavime, tu laiku tikslus ir problemas:

• Būtina kaupti darbo su mašinomis žinias

• Sukauptas žinias būtina sisteminti ir klasifikuoti.

• Reikia sudaryti darbininko darbo su m.ašinomis technologijas ir optimizuoti darbo operacijas.

• Surinktas žinias būtina teikti visoms gamybos grandims, kurios remdamosi jomis turi tobulinti gamybos procesą.

• Būtinas glaudus ryšys tarp praktinės gamybinės veiklos ir vadybos teorijos formavimosi iir pastovus jos puoselėjimas.

Šie išsakyti H.Touno teiginiai buvo mokslinės vadybos kertinis akmuo.