Mokslo metodologija ir metodas

Įvadas

Tobulėjant visuomenėje vykstantiems procesams, vis labiau akcentuojama į mokslinius tyrimus, jų svarba. Pabrėžiama, jog gyvenimo kokybė gerėja per mokslinius tyrimus visuomenei rūpimais klausimais.Tai reikaluja aukštos tyrimų atlikimo kokybės, kurie turi būti subalansuoti ir patikimi, atitikti moralinius ir etinius pricipus. Didėja tyrimų metodologijos svarba bei jos dėstymo kokybė.

Mokslo metodologija ir metodai labai reišminga tema, kurioje bandoma aptarti tiriamojo darbo metodologines nuostatas, kurios yra svarbios daktaro disertaciniame darbe, bei išskirti pagrindinius tyrėjų mokslinės kompetencijos bruožus. Šios temos tikslas supažindinti su metodologija, kaip žžinių sistema, kuri formuoja mokslinio pažinimo proceso reikalavimus. Metodologija atsako mums į klausimą koks turi būti mokslinis pažinimas. Kiekvienam tyrėjui sunku nusakyti tyrimo metodologiją, nes nuo tinkamai parengtos priklauso ir darbo kokybė.

Referato tikslas – padėti tyrėjui plačiau suprasti ne mokslinio tyrimo produktą, bet patį tyrimo procesą. Spręsti tyrimo metu kylančias problemas, bei pateikti atitinkamus pasiūlymus.

Referato darbe dėmesys konsentruojamas į tyrimą ir tyrimo metodo parinkimą. Darbą sudaro trys pagrindinės dalys. Pirmoje dalyje trumpai nagrinėjama metodologijos samprata. Antrojoje dalyje analizuojamas empirizmo tyrimas iir tyrimo metodas. Trečioje dalyje apibudinama hipotezė ir jos rūšis. Atkreipiamas dėmesis į hipotezės formulavimą.

Rašant referą naudojausi Kardelio K. išleista knyga Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai, interneto puslapiuose esančia informacija, bei kitais literatūros sąraše nurodytais šaltiniais.

MOKSLO METODOLOGIJA IR METODAS

11.1 Metodologijos samprata

Plačiąja prasme metodologija galima apibrėžti kaip bendriausius pažinimo principus (žodis metodologija kilęs iš graikų kalbos žodžių “methodos” ir “logos”). Tačiau įvairioje literatūroje ši sąvoka traktuojama nevienodai. Yra :

1. Metodologija, nagrinėjanti bendramokslinius principus ir tyrimo formas (pavyzdžiui, viso to, kas egzistuoja, sistemingumas, struktūriškumas, informatyvumas).

2. Metodologija – tai pažinimo metodai ir būdai konkrečioje mokslo kryptyje. Pavyzdžiui, pedagogikos metodologija – tai žinių sistema apie mokslinio pedagoginio pažinimo procesą, metodus ir konkrečių pedagoginių tyrimų metodiką.

3. Metodologija, susijusi su tyrimo metodais ir technika. Šiuo atveju tai reiškia, kad bet kurį mokslinį tyrimą būtina metodologiškai pagrįsti, t.y. korektiškai suformuluoti temą, aptarti tyrimo koncepciją, hipotezę, tyrimo metodus ir t.t.

4. Metodologija – tai mokymas apie metodą. Pavyzdžiui, humanitarinių tyrimų metodologija aiškina humanitarinių mokslų tyrimo metodus. Dar kkiti mokslo metodologiją suveda į mokslo logiką, nors ji analizuoja ne patį mokslinio tyrimo procesą, bet jau gatavas mokslo žinias.

Nepaisant sąvokų įvairovės, metodologiją galima apibrėžti kaip teoriją, kuri nagrinėja mokslinio pažinimo procesą (bendroji metodologija) ir jo principus (bendramokslinė metodologija) bei mokslinio tyrimo metodus ir technika (mokslo krypties metodologija).[1, p.88] Metodologija, kaip žinių sistema, gali būti aprašomoji (deskriptyvinė), aprašanti kaip funkcionuoja mokslinio pažinimo procesas, bei atskleidžianti jo struktūrą, ir normatyvinė (perskriptyvinė), formuojanti paties mokslinio pažinimo proceso reikalavimus ir atsakanti į klausimą, kkoks turi būti mokslinis pažinimas.[1, p.88]

Savaime suprantama, kad pradedančiajam, nėra lengva nusakyti tyrimo metodologiją. Kiekviename konkrečiame tyrime reikėtų apsiriboti tuo, jog visų pirma svarbu išskirti ir apibrėžti tyrimo koncepciją, t.y. tą pagrindinę idėją ir tuos pagrindinius teorinius teiginius, kuriais remiantis buvo sumanytas tyrimas, ir korektiškai nusakyti tyrimo metodus, nes, paprasčiau tariant, metodologija gali būti suprantama ir kaip tyrimo metodo panaudojimo logika, t.y. nurodanti, kuo būtent pagrįstas kurio nors metodo pasirinkimas. Remdamiesi žmogaus elgesiu, mes galime pažinti jo psichiką; be to, dar yra kalba, kuria galime pasakyti savo nuomonę, jausmus, išgyvenimus ir kt.; įvairūs psichofiziniai pokyčiai, kuriuos galima užregistruoti prietaisų pagalba ir t.t. Nuo tinkamai pasirinktos tyrimo metodologijos priklauso ir paties darbo sėkmė.

2. EMPIRINIS TYRIMAS IR TYRIMO METODAS

2.1. Empirinis tyrimas

Empirinį tyrimą galima apibūdinti kaip įvairios formos informacijos gavimą esant kontaktui tarp tyrėjo ir tiriamojo objekto. Tačiau tai nėra visai paprastas procesas. Kaip tarpininkas tarp tyrėjo ir tiriamojo objekto yra tyrimo metodas, kuris riboja arba iš viso izoliuoja tyrėjo poveikį. Todėl tyrimo metodams yra keliami dideli reikalavimai.

Empirinio tyrimo duomenys – tai daiktų, reiškinių, požymių arba objektvvios tikrovės ryšių atspindys. Tačiau tai ne objektyvios aplinkybės, o jutiminis jų atspindys, nes ne realūs objektai, o duomenys apie juos sudaro empirinį mokslo pagrindą. TTaigi duomenys:

1) bet kurio mokslinio tyrimo žaliava, ir tai svarbiausias, lemiamas dalykas tikrinant hipotezes.

2) duomenys, tiesiogiai gaunami empirinio tyrimo metu ir sudarantys tyrimo protokolą, yra vadinami pirminiais, arba empiriniais duomenimis.

3) duomenys tampa prasmingi (reikšmingi) tik tada, kai mes juos sugretiname arba lyginame su kitais duomenimis arba kokia nors teorine ar žodine sistema.

4) lyginami gali būti tik tokie duomenys, kurie turi objektyvių savybių. Pavyzdžiui, negalima lyginti charakterio su materialinėmis (medžiaginėmis) savybėmis. Kita vertus, lyginti reikia tik esminius požymius.

Duomenys tam tikroje teorinėje sistemoje turi savo funkciją ir vietą. Kitoje teorinėje sistemoje arba hipotezėje tie patys duomenys įgauna kitą reikšmę ir funkciją. Todėl duomenų kaip pačių savaime nėra: tie patys duomenys sėkmingai gali būti realizuojami skirtingose mokslo kryptyse ar netgi srityse (pavyzdžiui, duomenys apie vaikų fizinį brendimą ir raidą, surinkti ir išanalizuoti kūno kultūros specialistų, gali būti interpretuoti specialistų, dirbančių medicinos srityje).

Dauguma duomenų turi būti statistiškai sugrupuoti pagal kurią nors teoriją. Taip sugrupuoti duomenys vadinami antriniais. Pavyzdžiui, tokie duomenys gali būti įvairios dažnuminės charakteristikos, vidurkiai, koreliaciniai (tarpusavio) ryšiai ir t.t. Šiuo atveju jie įgauna mokslinio apibendrinimo formą ir sudaro prielaidas tolimesniems teoriniams apibendrinimams. Antra vertus, duomenys turi būti patikrinti arba turi būti patikrintas jų reprezentatyvumo laipsnis. Be šito jie negali būti teoriškai aapibendrinti. Nes priešingu atveju, galime padaryti moksliškai nepagrįstas išvadas, tai tebus žongliravimas duomenimis.

Pagal pobūdį duomenys gali būti klasifikuojami į mokslinius ir nemokslinius, sociologinius, edukologinius, psichologinius, biologinius ir t.t., o pagal tyrimo metodus – į stebėjimo, apklausos, eksperimento ir kt. Pravartu pabrėžti, jog svarbu surinkti ne kuo daugiau duomenų kaip tokių, nes moksliniu požiūriu svarbiau surinkti mažiau duomenų, tačiau tokių, kurie būtų pakankamai reprezentatyvūs ir informatyvūs.

Logiškai apdoroti ir apibendrinti duomenys įgalina nustatyti įvairius priežastinius ryšius, kurie gali būti traktuojami kaip empiriniai dėsniai (pavyzdžiui. Archimedo dėsnis). Kai kada šie dėsniai tiesioginio jutiminio pažinimo gali neturėti. Sakykim, empiriškai galime nustatyti garso sklidimo greitį. Tačiau mes negalime tiesiogiai stebėti, kaip atsiranda garso bangos ir kaip jos plinta. Stebime tik galutinį rezultatą, t.y. vienoje vietoje kilęs garsas po tam tikro laiko bus užfiksuotas kitoje vietoje. Teiginys apie garso greitį bus gautas kaip loginė išvada, o ne kaip reiškinio tiesioginio stebėjimo rezultatas. Tai būdinga edukologijos ir kitiems socialiniams mokslams, kur stebimi procesai aprašomi naudojantis netiesioginiais informacijos gavimo šaltiniais. Dėl to socialinių tyrimų metodai turi būti patikimai metodologiškai pagrįsti, nes jie, priešingai negu gamtos pažinimo metodai, nestokoja subjektyvumo.

2.2. Tyrimo metodas

Kiekviena mokslo sritis, o tuo labiau kryptis, turi savus tyrimo metodus, nors aišku, yra ir bendrų

tyrimo metodų (pavyzdžiui, eksperimentas, matematinė statistika, teorinės analizės ir apibendrinimo ir kt.). Metodo reikšmė yra didžiulė. Gerai parengtas ar pritaikytas metodas žymiai palengvina tyrimą. Teigiama, kad nuo metodo priklauso viso tyrimo sėkmė, o remdamasis tinkamai parengtais tyrimo metodais net ir nelabai gabus žmogus gali daug padaryti, kai tuo tarpu netinkamai parinkti tyrimo metodai nepadės ir genialiam mokslininkui.[1, p.90].

Tačiau patys metodai, kad ir kokie tikslūs būtų, dar nenulemia mokslo laimėjimų. Jie negali pakeisti kūrybinės tyrėjo minties, jo sugebėjimo analizuoti ir iinterpretuoti tyrimo duomenis, o tai gali ne kiekvienas. Duomenis rinkti gali bet kas, preliminariai susipažinęs su instrukcija, o juos aprašyti ir interpretuoti kur kas sunkiau. Kita vertus, tinkamas metodas leidžia išvengti nereikalingų klaidžiojimų, padeda greičiau gauti norimus rezultatus (pavyzdžiui, medicinoje reikėtų atlikti labai daug tyrimų, norint įvertinti ligonio ar sveiko žmogaus būklę, o šiuolaikiniais tyrimo metodais, įgalinančiais vienu metu registruoti daugelį parametrų, situaciją galima įvertinti kur kas greičiau).[1, p.90]

Mokslui vis labiau rutuliuojantis, tobulėjo ir tyrimo metodai. Ypač tai pastebima ggamtos ir technikos moksluose, kur sukurti prietaisai izoliuoja tyrėjo poveikį stebimam objektui, t.y. tyrimo rezultatai nuo tyrėjo valios nepriklauso. Kur kas sunkiau taikyti objektyvius tyrimo metodus, įgalinančius gauti nedviprasmišką informaciją edukologiniuose ir kituose socialinių mokslų tyrimuose. Pavyzdžiui, anksčiau edukologijoje vienas ppagrindinių tyrimo metodų buvo stebėjimas bei pedagoginės patirties apibendrinimas. Stebėjimas yra pagrindinis neverbalinės elgesenos duomenų rinkimo įrankis [2, p. 79]. Jis taikomas, kai siekiama detaliai išstudijuoti tam tikrą elgesį ar aplinką tam tikroje vietoje. Pavyzdžiui, universiteto kultūros tyrime stebėjimas yra vienas iš pagrindinių tyrime naudojamų metodų. Šiuo metodu tiriama pastebima universiteto kultūra – simboliai, kalba, pasakojimai bei veiksmai. Tyrimas atliekamas stebint fakultetų fizinę aplinką, žmones, jų elgseną, kalbą, apranga, stebėtojams patiems nedalyvaujant stebimos grupės veikloje.

Tyrimo metodas – tai tam tikrų praktinių arba pažintinių rezultatų gavimo būdas, taikant įvairiais priemones. Savo ruožtu tai sisteminė procedūra, susidedanti iš nuosekliai pasikartojančių operacijų, kurių taikymas kiekvienu konkrečiu atveju leidžia pasiekti norimų rezultatų. Be abejo, sudėtingos, specifinės mokslo problemos reikalauja ir specialių tyrimo metodų, kkuriuos reikia sukurti.

Kiekvienas tyrimo metodas turi turėti teorinį pagrindą, t.y. remtis objektyviais dėsningumais, būti moksliškai pagrįstas. Kadangi metodas remiasi tam tikra teorija, vadinasi, iš principo neteisingų metodų neturėtų būti. Neteisingai juos galima būtų panaudoti: pavyzdžiui, vienos mokslo srities metodus bandant pritaikyti kitoje srityje. Tradiciškai jie naudojami atliekant normatyvinius tyrimus (išsiaiškinant atsakymus į iš anksto numatytą klausimą, užrašant matavimus, aprašant reiškinius ar vykdant eksperimentus)[2, p.70]. Skirtinguose mokslo srityse naudojami tyrimo metodai gali skirtis, pvz.: medicinos ir sociologijos. Tačiau, socialinių mokslų ttyrimuose neretai parenkami ir taikomi neadekvatūs tyrimo tikslams ir uždaviniams tyrimo metodai, kas metodologiškai menkina sumanytą tyrimą. Visada geriau taikyti aprobuotus, t.y. teoriškai ir praktiškai patikrintus metodus, negu rizikuoti būti apkaltintam neteisingai parinkta metodika, kurios tyrimo rezultatai dėl neadekvatumo, gali būti nepatikimi.

Taigi siekiant efektyvių tyrimo metodų ir objektyvių naujų žinių gavimo būdų, jie visų pirma turi būti metodologiškai pagrįsti, o antra – turi būti informatyvūs ir patikimi (validūs). Kadangi metodas paremtas tam tikra teorija, vadinasi neteisingų metodų praktiškai neturėtų būti. Todėl, taikant savo pačių parengtus ar pakoreguotus tyrimo metodus, būtina nurodyti metodo objektyvumo sąlygas.

Metodo validumas – tai jo tinkamumas arba, kitaip tariant, jis išreiškia tai, kad matuojama būtent tai, kas norima matuoti. Pavyzdžiui, anketinėje apklausoje svarbu, ar respondentas pasako tiesą. Pavyzdžiui, anketinėje apklausoje svarbu, ar respondentas sako tiesą. Norint įsitikinti, reikalingas išorinis kriterijus. Pavyzdžiui, aprašomas toks išorinio kriterijaus tyrimas (Postlethwaite, 1996), kuriuo bandyta nustatyti, kiek validūs buvo dešimtmečių atsakymai į klausimyno punktus [1, p.92]. Tie patys klausimai buvo vėliau pateikti vaikų motinoms interviu metu. Rezultatai parodė, kad motinų ir vaikų atsakymų apie dabartinį vaiko gyvenimą buvo gana tikslus, tačiau atsakymai apie praeitį ir ateities galimybes gerokai skyrėsi. Padaryta išvada, kad dešimtmečių vaikų prasminga klausti apie dabartinę jų ppadėtį, o klausimų apie ateitį ir praeitį galėtų būti kuo mažiau. Iškylus abejonėms, verta patikrinti atsakymų į klausimyno punktus validumą. Tam tikslui reikia atlikti nedidelius tyrimus, palyginant atsakymus su tėvų, mokytojų ar bendraamžių nuomone.

Nereikia vengti nustatyti ir anketos (klausymino) informacijos patikimumą. Tokiu atveju galimi du būdai. Pirmas būdas yra pateikti tą patį klausimą skirtingose klausimyno vietose ta pačia arba pakeista forma. Antras būdas yra pakartoti tyrimą su tais pačiais tiriamiaisiais, pateikti tą patį klausimyną antrą kartą tiems patiems vaikams ir palyginti rezultatus. Arba po tam tikro laiko pakartoti tyrimą turėtų kitas asmuo, smulkiai susipažinęs su instrukcija

Jeigu yra galimybė, gautus tyrimo duomenis galima palyginti su kitais, objektyvesniais duomenimis. Pavyzdžiui, jeigu anketinėje apklausoje mokinys nurodė, kad jis yra fiziškai aktyvus, tai šią veiklą nusakančius duomenis galima palyginti su fizinės būklės rodikliais. Tokie ir panašūs gautų duomenų patikimumo patikrinimai kartais moksle apibūdinami terminu empirinių faktų verifikacija (duomenų teisingumo nustatymo procedūra)[1, p.92].

3. Hipotezė

Labai svarbiu mokslo metodologijos elementu yra laikomas ir hipotezės principas.Kai tyrėjas neturi pakankamai faktų, kad galėtų atsakyti į jam rūpimus klausimus ar išspręsti kokią nors problemą, tuomet dažnai taikomas hipotezės principas – mokslinė prielaida, kuria bandoma nusakyti nežinomus reiškinius.

Hipotezės formulavimas yra bene pats svarbiausiais ir sunkiausias tyrimo etapas. Formuluojant hipotezes, ssvarbu, kad jos nėra išvedamos iš faktų, o sukuriamos remiantis faktais. Tai preliminari teorija, kuri preliminariai formuluoja priežastinius ryšius ir dėsnius bei jų pagrindu numato naujus objektus, naujas tyrimų kryptis ir metodus. Vadinasi, mokslinis tyrimas – ne aklas faktų kaupimas, o tikslingas ir kryptingas perėjimas nuo hipotezės prie teorijos.

Galimi hipotezės kriterijai. Pirma, hipotezės – tai teiginiai, konstatuojantys ryšius tarp kintamųjų, ir antra, jos savo potekste skatina patikrinti nurodytus santykius. Prie šių kriterijų priskiriame du pagalbinius kriterijus: hipotezės turi sietis su esamojo laiko mokslo žiniomis bei būti apibrėžtos kaip galima glausčiau. Mes spėjame, kad tėvų išsilavinimas nulemia vaiko socialinį elgesį, mes turime santykį tarp vieno – tėvų išsilavinimo – kintamojo ir kito – vaikų socialinio elgesio. Kadangi juos abu galima tirti, tuomet atsiranda galimybė konstatuoti šių kintamųjų sąveiką.

Hipotezė skatina atlikti tą ar kitą stebėjimą arba eksperimentą, kai ji yra suformuluota. Hipotezė savo ruoštu, leidžianti traktuoti bet kurį reiškinį, iš tikrųjų mums nieko tikslaus nepasako, tačiau kuo daugiau reiškinių ji draudžia, tuo ji yra informatyvesnė. Tinkamai suformuluota hipotezė privalo turėti loginio paprastumo bruožą. Ji turi būti specifikuota, o ne akcentuojanti gausybę neesminių reiškinių. Jos loginis paprastumas ypatingai vertingas todėl, kad ją galima pamatuoti (testuoti), naudojant tiesiogines, praktines priemones. Apskritai priimamų sprendimų menas

– tai hipotezių, kurias gali patikrinti praktiniai tyrimai, formulavimo menas.

Būtina skirti hipotezės formuluotę (hipotezės lingvistinę formą) nuo pačios hipotezės. Pastaroji visada turi samprotavimo arba jų sistemos pavidalą, o hipotezės formuluotės turi teiginio pavidalą [3, 2.1.3.3].

Kasdieniniame gyvenime hipotezės sąvokai suteikiama labai plati reikšmė. Labiausiai paplitę šie hipotezės supratimai: spėjimas, įvykio prognozė ir apytikris žinojimas. Be abejo, šie kasdieniniai hipotezės supratimai mokslui nepriimtini, nes neteikia esminių paaiškinimų ir nenurodo tyrimo objekto bei metodų.

Šiuolaikinė mokslo metodologija hipotezę traktuoja kiek plačiau. Neapsiribojama vien ppriežastinėmis hipotezėmis.

Skiriamos hipotezės apie reiškinio, objekto, fenomeno egzistavimą, objektų struktūrą, kriterijų hipotezės.

Hipotezės statusą potencialiai gali turėti prognozė, induktyviniai apibendrinimai, analogijos, klasifikavimo, sąvokų operacionalizacijos procedūros, nebaigtos teorijos.

Vaizdžiai tariant, hipotezė yra tiltas tarp teorijos ir faktų, mokslo žinių vystymosi forma.

Mokslinei hipotezei keliami du pagrindimai reikalavimai. Kitaip tariant, mokslinė yra tik tokia hipotezė, kuri atitinka

· verifikacijos (patikrinimo faktais) ir

· falsifikacijos (faktinio paneigimo konkuruojančiomis hipotezėmis ar teorijomis) principinio galimumo kriterijus).

Hipotezių formuluotės moksliniuose tyrimuose paprastai charakterizuojamos šiuo standartiniu pavidalu: H(aRb), čia H &– hipotezės modusas, a ir b – kintamieji, R – ryšio tarp kintamųjų tipas (statistinio, funkcinio, priežastinio).

Eksperimentinio tyrimo hipotezėje (kauzalinėje hipotezėje) vienas iš kintamųjų apibrėžiamas kaip nepriklausomas, o kitas – kaip priklausomas kintamasis. Tokio pobūdžio teorinės hipotezės performuluojamos (operacionalizuojamos) įį empirines, o galiausiai į statistines hipotezes, kurios jau tiesiogiai gali būti patikrintos matavimu ir statistiniais skaičiavimais.

Tikslesnis yra apytikris žinojimas. Pavyzdžiui, kad ir toks teiginys: jeigu išmesiu monetą aukštyn 1000 kartų, tai ji nukris herbu į viršų 500 kartų. Čia loginis pagrindimas yra stipresnis už prognozes.

Nėra vieno apibrėžimo, apibūdinančio mokslinės hipotezės sąvoką. Galbūt priimtiniausias hipotezės supratimas būtų toks. Hipotezė – tai mokslinio pažinimo forma, išreiškianti moksliškai pagrįstą, tačiau dar nepatikrintą ir nepatvirtintą naujų dėsnių, priežastinių ryšių, objektų bei jų struktūrų ir savybių numatymą.

Hipotezės gali būti įvairių rūšių:

1) Aprašomosios – hipotezės apie galimus nagrinėjamų reiškinių ryšius (jomis bandoma numatyti atsakymą į klausimą kaip?)

2) Aiškinamosios – hipotezės, analizuojančios reiškinių ryšius sąlygojančias priežastis, (jomis bandoma numatyti atsakymą į klausimą kodėl?).

3) Indukcinės – llogikos požiūriu indukcija – tai samprotavimo būdas, susijęs su empiriniu apibendrinimu, kurio metu požymio pasikartojamumo pagrindu duotoje objektų klasėje daroma išvada apie požymio priskirtinumą visai objektų klasei. Indukcijai būdinga minties raida nuo atskirybės prie bendrybės.

Metodologijos požiūriu indukcija traktuojama kaip bendramokslinis metodas, grindžiantis hipotezių empirinio patikrinamumo laipsnį, kitaip tariant, hipotezės patvirtinimą su tam tikra tikimybe [3, 2.1.3.2]

Skiriamos klasikinė induktyvinė logika (kartais dar vadinama kauzaline arba Bekono-Milio logika) ir šiuolaikinė induktyvinė logika (tikimybių logika).

Tyrimų praktikoje derinamos abi induktyvinės logikos rūšys: vienintelio sskirtumo, vienintelio sutapimo, lydinčių pakitimų metodai (kauzalinė logika) ir induktyvinė statistinė išvada (tikimybių logika). Minėti kauzalinės analizės metodai sudaro eksperimento loginį pagrindą, o induktyvinė statistinė išvada tikimybiškai įvertina kauzalinės (priežastinės) hipotezės teisingumo laipsnį bei tyrimo duomenų generalizacijos pagrįstumą. Kitaip tariant, padeda įvertinti, kaip stipriai eksperimento planuotą rezultatą veikė šalutiniai faktoriai ir su kokia paklaida eksperimento išvadas, gautas ištyrus tik dalį bandomųjų, galima taikyti visai bandomųjų klasei.

4) Dedukcinės – logikos požiūriu dedukcija – tai samprotavimas, kurio metu iš keleto teisingų teiginių (prielaidų) pagal logikos taisykles formuluojamas naujas teisingas teiginys.

Deduktyvus samprotavimas turi įrodymo statusą. Pačia plačiąja prasme dedukcija yra pažintinė operacija, kurios metu iš jau patikrintų žinių sistemos logiškai gaunamos naujos žinios. Dedukcijai būdinga minties raida nuo bendrybės prie atskirybės[3, 2.1.3.1]

Metodologijos požiūriu dedukcija yra bendramokslinis metodas. Mokslo istorija ir loginiai tyrimai parodė, kad visiškai sterilios dedukcijos nebūna. Gryna dedukcija tesutinkama matematikoje ir logikoje. Deduktyvios sistemos kituose moksluose būna glaudžiai susiję su indukcija – empirijos apibendrinimo metodu.

Deduktyvaus metodo struktūroje skiriami šie metodai:

· aksiomatinis, konstruktyvinis,

· hipotetinis deduktyvinis.

Jei deduktyvus metodas taikomas žinių sistemoje, grįstoje patyrimu, eksperimentu, tai jis traktuojamas kaip hipotetinis deduktyvinis metodas.

Tačiau, kita vertus, edukologijos tyrimuose formuluojamos hipotezės ne visada turi naujų mokslinių idėjų, ir joms patikrinti kartais užtenka turimų žinių. Filosofinėje literatūroje dar ppasitaiko darbinė ir mokslinė hipotezė (apie tai bus rašoma toliau).

Hipotezės formulavimo šaltiniai gali būti, pavyzdžiui:

1. Pedagoginės patirties apibendrinimas.

2. Žinomų mokslinių faktų analizė.

3. Tolesnė mokslinių teorijų plėtotė.

Hipotezes gali sąlygoti ir “sveikas protas” bei intuicija. Kartais gali būti formuluojama ir nepakankamai originali hipotezė, t.y. skirta tikrinti jau žinomiems dalykams, aprašyti juos kiekybiškai arba patikrinti jų pritaikomumą kitomis sąlygomis ir t.t. Tai loginiu požiūriu visiškai pateisinama, nes, pavyzdžiui, edukologijos tyrimuose laiko įtaka gana ženkli.

Formuluojant hipotezę, reikėtų laikytis šių reikalavimų:

1. Ji turi būti iš esmės patikrinta, t.y. paremta faktais. Tačiau pasitaiko ir grynai teorinių hipotezių, kurios bus patikrintos tik ateityje, patobulėjus tyrimo metodams.

2. Hipotezė turi aiškinti klausimus, nusakančius nagrinėjamosios problemos esmę.

3. Dažniausiai ji neturi prieštarauti anksčiau nustatytiems faktams. Jeigu tyrėjas numatė teiginį, prieštaraujantį esamai duomenų traktuotei, tai:

a) hipotezė bus veiksminga tik tada, jeigu ji bus įrodyta naujais faktais;

b) paneigti faktai turi būti paaiškinti, pavyzdžiui, ar ankstesnė medžiaga buvo surinkta, naudojant netobulus tyrimo metodus, ar tiriant skirtingą kontingentą ir t.t. Vadinasi, ankstesni faktai nėra paneigiami, o tik apribojami savo veikimo sferoje.

4. Hipotezė turi būti iš esmės paprasta. Jos paprastumas yra santykinis, nes santykinai paprasti ir patys nagrinėjami reiškiniai.

5. Hipotezės turinyje neturi būti teoriškai ir praktiškai nepagrįstų teiginių, t.y. tokių teiginių, kurie patys gali ttapti tyrimo objektu (loginio rato klaida).

6. Ji turi būti produktyvi. Iš dviejų hipotezių, vienodai gerai aiškinančių tam tikrą reiškinį, priimama hipotezė, aiškinanti platesnę reiškinių sritį.

7. Bet kuri hipotezė kaip teiginys visada yra stochastinio (tikimybinio) pobūdžio, tačiau tą tikimybę reikia moksliškai pagrįsti. Taip pat reikia atminti, jog hipotezė nėra dogma, ji gali keistis, dirbant būti tikslinama [1, p.98].

Hipotezės sukūrimo pagrindas – turimos žinios. Tačiau būtina žinoti, kad apriorinės (nepriklausančios nuo patyrimo) hipotezės formulavime dalyvauja pats tyrėjas, ir dėl to ji nėra pakankamai objektyvi (A.Einšteinas). Tai teiginys, kurio negalima tiesiogiai pagrįsti patyrimu. Pagrindas priimti hipotezę yra tas, kad, remiantis turimomis žiniomis ir pačia hipoteze, galima paaiškinti tam tikrus stebimus bei numatyti naujus faktus. Be hipotezės tie faktai nepaaiškinami ir nenumatomi. Tačiau jei net statistinės analizės rezultatai parodys, jog hipotezė neprieštarauja tyrimų rezultatams, tai dar nereiškia, kad ji yra besąlygiškai teisinga, nes praktiškai gali būti ir kitų hipotezių, gerai suderinamų su gautais rezultatais. Todėl hipotezė visada lieka atvira tolesniems moksliniams tyrinėjimams. Kita vertus, net vienintelis hipotezei prieštaraujantis faktas, leidžia ją atmesti (hipotezių tikrinimo asimetrija).

Visi išdėstytieji teoriniai teiginiai labiausiai taikytini vadinamosioms mokslinėms hipotezėms. Tačiau pagrindiniai jų formulavimo principai gali būti taikomi ir darbinėms (laikinoms) hipotezėms, kuriomis laikytinos pirminės prielaidos, atsirandančios drauge su pagrindine

tyrimų idėja. Tyriant darbinės hipotezės yra tikrinamos: tobulinamos, patikslinamos arba atmetamos. M.Faradėjus yra pasakęs, jog niekas neįtaria, kiek spėliojimų, atsirandančių tyrėjo galvoje, yra sunaikinama jo paties kritikos, ir vos viena dešimtoji visų prielaidų ir vilčių dalis įgyvendinama [ 1, p. 98 – 99]

Taigi hipotezė visų pirma reikalinga mums patiems. Ji tarsi kompasas, rodantis moksliniam tyrimui kryptį, neleidžiantis per daug išsiplėsti ir kreipiantis tyrėjo mintis reikiama linkme. Ji svarbi mums dar ir tuo, jog padeda pasirinkti (numatyti) tyrimo objektą bei informacijos ggavimo būdą – tyrimo metodą. Pavyzdžiui, analizuodami kokios nors mokyklos neefektyvią veiklą, mes darome prielaidą, jog tai gali būti susiję su netinkamu pedagoginių darbuotojų parinkimu. Pasirinkus tokią hipotezę, aiškus tampa ir tyrimo objektas, ir tyrimo metodas. Šiuo atveju tyrimo objektu pasirinksime ekspertus, t.y. patyrusius pedagogus, kurie apsilankę mokykloje, pateiks savo išvadas. Ekspertų nuomonė patvirtins arba nepatvirtins mūsų hipotezę, o tada bus daromi praktiniai sprendimai. Pasirinkę hipotezėje kitą prielaidą, pavyzdžiui, susieję neefektyvų mokyklos darbą su blogu mokymosi dalykų turiniu, tyrimo objektas bbus mokiniai, o tyrimo metodas – mokinių apklausa.

Išvados

1.Metodologijos samprata – šiame skyrelyje plačiau išnagrinėta mokslo metodologijos sąvoka. Metodologijos tikslas – išaiškinti mokslo tyrimo metodus, kad tyrėjas gerai suprastu pati tyrimo procesą.

2.1 Empirinis tyrimas – empirinio tyrimo tikslas – gauti kontaktą ttarp tyrėjo ir tyriamojo objekto, pažinti reiškinius, jų prigimtį, susisteminti objektyvias žinias apie juos, sukurti metodus materialiniams bei dvasiniams ištekliams racionaliai naudoti.

2.2 Tyrimo metodas – tyrimo metodo tikslas palengvinti tyrimą, tuo tarpu reikia labai gerai parinkti metodą, kad jis duotų rezultatą. Čia ir yra visa metodo esmė.Tai nereiškia, kad metodai palengvina tyrimą. Metodai nori išgauti kuo tikslesnę informaciją. Geriausia tam rinktis metodo validumą, kurio tikslas atlikti nedidelius tyrimus, palyginimus, išklausyti nuomones.

3. Hipotezė – hipotezės tikslas nurodyti mokslininkui tyrimų kryptį. Suformulavęs problemą, mokslininkas pateikia idėją, kaip ją spręsti. Po to kuriamos mokslinės hipotezės. Kai jos pasitvirtina – gimsta mokslinė teorija ar koks nors dėsnis. Tyrimo sekmė priklauso nuo to, kaip suformuluota užduotis problemai spręsti, arba kokia yra pradinė hipotezė

Literatūros sarašas:

1. Kardelis K. MMokslinių tyrimų metodologija ir metodai – Kaunas: Technologija Judex leidykla 2002.

2. Universiteto kultūra ir jos tyrimas: monografija / Jucevičienė P., Poškienė A., Kudirkaitė L., Damanskas N. – Kaunas: Technologija, 2000

3. Teoriniai mokslinių – tyrimų metodai ir principai www.su.lt

4. Ekonomikos ir vadybos studijų įvadas / Neverauskas B., Stankevičius V., Misevičius V. – Kaunas:Technologija, 2002

5. Mokslo samprata www.ik.ku.lt