Organizaciju valdymo strukturos

Tikslai

Mano darbo tikslas buvo kuo daugiau sužinoti apie organizacijų valdymo

struktūrą. Literatūroje rasti kuo daugiau skirtingų nuomonių šia tema ir

jas palyginti (rasti panašumus ir skirtumus), aptarti, išskirti jų

privalumus ir trūkumus bei suformuluoti savo nuomonę šiuos klausimu ir

padaryti išvadas.

Organizacija – tai.

– grupė žmonių, kuriuos sieja bendras tikslas ir kurių veikla sąmoningai

koordinuojama bendram tikslui ar tikslams siekti (Paliulis N.,

Chlivickas E. Vadybos pagrindai. Vilnius: „Technika“, 1998);

– grupė žmonių, susietų kokio nors pobūdžio ryšiais (Zakarevičius P.

Pokyčiai organizacijose: priežastys, vvaldymas, pasekmės. Kaunas: VDU,

2003);

– grupė žmonių, kurių veikla sąmoningai koordinuojama bendram tikslui

pasiekti (Damašienė V. Valdymo pagrindai. Šiauliai: Šiaurės Lietuva,

2002).

Mano nuomone, remiantis šiais apibrėžimais, organizacija – tai grupė

žmonių, kurie siekia vieno, konkretaus, užsibrėžto tikslo kartu (pvz.:

pagaminti prekę, gauti pelną, padėti skurstantiems ir t. t.).

Valdymas – tai.

– poveikis visuomenei, turint tikslą ją tvarkyti, tobulinti (Damašienė

V. Valdymo pagrindai. Šiauliai: Šiaurės Lietuva, 2002);

– žmonių, dirbančių vadybinius darbus, informacinė veikla, kurią

vykdydami jie reguliuoja veiklą kitų žmonių, ttiesiogiai dalyvaujančių

socialiniuose, ekonominiuose ir gamybiniuose-technologiniuose

procesuose (Zakarevičius P. Vadyba: genezė, dabartis, tendencijos.

Kaunas: VDU, 2002);

– organizuojantis darbą procesas siekiant nustatyto tikslo pagal iš

anksto parengtą planą (Paliulis N., Chlivickas E. Vadybos pagrindai.

Vilnius: „Technika“, 1998).

Pirmajame apibrėžime yra ppabrėžiamas poveikis visuomenei, nors, mano

nuomone, organizacijos valdomos pagal užsibrėžtą tikslą, o tik reklama

siekiama paveikti visuomenę. P.Zakarevičiaus apibrėžimas yra nelabai

lengvai suprantamas, painus. Man atrodo kad, N.Paliulio ir E.Chlivicko

knygoje pateiktas valdymo apibrėžimas yra aiškiausias ir tiksliausias.

Struktūra – tai.

– ko nors sudėtinių dalių tarpusavio išsidėstymas ir ryšys tarp jų;

sandara, sąranga (Tarptautinių žodžių žodynas. Redagavo Lemchenas Ch.

Vilnius: Mintis, 1969);

Taigi, mano nuomone, organizacijų valdymo struktūra – žmonių grupės,

kuri siekia bendro, konkretaus, užsibrėžto tikslo, darbą organizuojančio

proceso sandara.

Organizacinė valdymo struktūra paprastai formuojasi keičiantis

valdymo darbų sudėčiai bei turiniui, atsirandant naujiems šio pobūdžio

darbams, tai yra vykstant valdymo darbų pasidalijimo procesui.

Povilo Zakarevičiaus knygoje „Vadyba: genezė, dabartis, tendencija“

yra išskiriamos trys pagrindinės organizacijų valdymo struktūros:

1. linijinė;

2. funkcinė;

3. linijinė-funkcinė.

Tačiau N.Paliulio ir E.Chlivicko knygoje „Vadybos pagrindai“ be šių

trijų, kaip ir P.Zakarevičiaus knygoje, tarp pagrindinių organizacijų

valdymo struktūrų yra priskiriama dar viena – linijinė štabinė struktūra. O

Sauliaus Gudo knygoje „Organizacijų veiklos modeliavimas“ yra išskiriamos

net aštuonios organizacijų valdymo struktūros:

1. linijinė;

2. funkcinė;

3. linijinė-funkcinė;

4. linijinė-štabinė;

5. projektinė;

6. matricinė;

7. mišri projekto;

8. tikslinė.

Kadangi visuose trijuose mano perskaitytose knygose yra minimos trys

(linijinė, funkcinė, linijinė-funkcinė) organizacijų valdymo struktūros,

jas ir panagrinėsiu plačiau ir giliau, bei aprašysiu jų privalumus bei

trūkumus.

Linijinė valdymo struktūra

Tai viena seniausių valdymo struktūrų. Visose trijuose mano skaitytose

knygose yra pabrėžiama, kad šiai valdymo struktūrai būdinga tai, jog

aukštesnio lygio vadovui yra pavaldūs keli žemesnio lygio vadovai.

N.Paliulio ir E.Chlivicko knygoje nurodoma, kad jai būdingas vienvaldiškumo

principas: pavaldinys gauna nurodymus iš vieno vadovo ir jam atsiskaito, o

vadovo nurodymai pavaldiniui yra privalomi. Tą patį teigia ir

P.Zakarevičius bei S.Gudas savo knygose. Linijinės valdymo struktūros

schemų pavyzdžiai pateikti 1, 2 ir 3 paveikslėliuose.

P.Zakarevičius rašydamas apie linijinę organizacijų valdymo struktūrą

išskiria du pagrindinius jos privalumus: 1) pavaldiniai visuomet gauna

vienareikšmius nurodymus; 2) užtikrinamas vadovavimo vieningumas per visus

hierarchinius lygius. S.Gudo knygoje radau dar vieną privalumą, nepaminėtą

P.Zakarevičiaus knygoje: ryšio kanalai organizacijos komunikacinėje

sistemoje yra santykinai trumpi, todėl vadovui yra nesunku gauti

reikalingus duomenis. O N.Paliulio ir E.Chlivicko knygoje be šių privalumų

yra paminėta ir tai, kad vadovas yra asmeniškai atsakingas už jam pavaldaus

padalinio darbą.

Taigi, pagrindinai linijinės valdymo struktūros privalumai yra:

1. pavaldiniai gauna vienareikšmius nurodymus;

2. griežtas vienvaldiškumo principų taikymas;

3. vadovas nesunkiai gauna reikalingą informaciją;

4. vadovas asmeniškai atsakingas už jam pavaldaus padalinio darbą.

Be to aš prie šių privalumų pridėčiau dar vieną – vadovas lengvai gali

kontroliuoti savo pavaldinius, nes kiekvienas darbuotojas pavaldus tik

vienam vadovui ir yra susijęs su valdymo sistema tik per savo tiesioginį

viršininką.

Tačiau be privalumų, kaip bebūtų, ši valdymo struktūra turi ir

trūkumų. P.Zakarevičius pateikia tik vieną trūkumą: vadovas turi būti

kompetentingas visais veiklos klausimais, o tai sudėtingose, didelėse

organizacijose praktiškai neįmanoma. Tačiau ir S.Gudas, ir N.Paliulis bei

E.Chlivickas trūkumų įžvelgia daug daugiau. S.Gudas nurodo, kad:

1. atsakomybė už strateginius ir operatyvius sprendimus tenka vien

tik aukštesniojo lygio vadovui;

2. ši struktūra nepritaikyta kompleksinių problemų sprendimui (nėra

štabo grandies, kuri koordinuotų įvairiems vadovams priklausančius

padalinius);

3. kadangi informacija yra perduodama tik dviem kryptimis: iš

viršaus žemyn bei iš apačios į viršų, padaliniams susisiekti yra

sudėtinga, nes jų horizontalūs ryšiai yra neįteisinti.

N.Paliulis ir E.Chlivickas išvardina net penkis trūkumus, kurių vienas

yra toks pat kaip ir pateiktas P.Zakarevičiaus knygoje. Taip pat jie

teigia, kad mažai reikšmingų klausimų sprendimai yra perkeliami į aukštesnį

valdymo lygį, nes žemesnio lygio vadovai dažnai yra praradę savarankiškumą

ir iniciatyvą; yra didelis vadovo informacinis perkrovimas bei nėra griežto

vadovų ir pavaldinių darbo reglamento.

Aš labiausiai pritarčiau N.Paliulio ir E.Chlivicko knygoje „Vadybos

pagrindai“ bei S.Gudo knygoje „Organizacijų veiklos modeliavimas“

išvardintiems trūkumams, nes P.Zakarevičius įvardino tik vieną trūkumą,

nors jų tikrai yra daugiau.

Mano nuomone, ši valdymo struktūra nėra optimaliausias variantas

šiuolaikinėse organizacijose, nes ji turi daugiau trūkumų, nei privalumų.

[pic]

pav. 1 linijinė valdymo struktūra (P.Zakarevičius)

[pic]

pav. 2 linijinė valdymo struktūra (S.Gudas)

[pic]

pav. 3 linijinė valdymo struktūra (N.Paliulis, E.Chlivickas)

Funkcinė valdymo struktūra

Kaip teigiama skaitytose knygose, funkcinio tipo struktūrų atsiradimą

paskatino sudėtingesnis gamybos pobūdis ir sudėtingesniu tapęs valdymas.

Iškilo būtinybė išskaidyti (specializuoti) valdymo procesą į atskiras

valdymo funkcijas, o jų atlikimui sudaryti tam tikrus valdančios posistemės

funkcinius padalinius. Istoriškai pirmiausia atsiskyrė komercinės ir

techninės tarnybos.

Šiuo metu pramoninėje gamyboje yra dešimt valdymo sferų:

1. techninis-ekonominis planavimas;

2. operatyvus gamybos valdymas;

3. personalo parinkimas, apmokymas;

4. mokslo tiriamųjų darbų organizavimas;

5. produkcijos kokybės valdymas;

6. gamybos materialinis techninis tiekimas;

7. produkcijos realizavimo valdymas;

8. gamybos apskaita;

9. organizacijos nuosavybės apsauga;

10. darbo sauga.

Funkcinės valdymo struktūros schemų pavyzdžiai pateikti 4, 5 ir 6

paveikslėliuose.

P.Zakarevičius savo knygoje „Vadyba: genezė, dabartis ir tendencijos“

išskiria vieną, bet, mano nuomone, labai svarbų funkcinės valdymo

struktūros privalumą – funkciniai vadovai savo sferoje yra kompetentingi ir

jų sprendimai, atskirai paėmus, yra geri.

S.Gudas ir N.Paliulis bei E.Chlivickas išskiria du tokius pat

funkcinės valdymo struktūros privalumus: 1) funkcinių tarnybų specialistai

yra aukštos kvalifikacijos, todėl sparčiau auga šių tarnybų specialistų

profesionalumas; 2) funkciniai padaliniai didina linijinių padalinių darbo

efektyvumą (todėl funkciniai padaliniai atsiranda tuomet, kai linijiniams

padaliniams prireikia specialių žinių ir pagalbos). Tačiau S.Gudas dar

išskiria tai, kad: 1) valdymo proceso suskaidymas į atskiras funkcijas

susiaurina pareigų ir įgaliojimų ratą kiekvienoje grandyje; 2) informacija

funkcinėje valdymo sistemoje gali judėti įvairiais kanalais: vertikaliais,

horizontaliais, susikertančiais. O N.Paliulio ir E.Chlivicko knygoje

išskiriamas dar vienas privalumas – funkcijų tarnybų lygiu galima

efektyviau vykdyti inovacinę politiką.

Manau, kad svarbiausi funkcinės

valdymo struktūros privalumai yra šie:

1. darbo pasiskirstymas pagal funkcijas sudaro prielaidas darbo

našumui didinti:

2. funkcinių sričių atskyrimas sudaro palankias sąlygas profesinio

meistriškumo augimo, o tai didina padalinio veiklos efektyvumą;

3. funkciniai vadovai neturi būti kompetentingi visais veiklos

klausimais kaip linijiniai vadovai, todėl jų sprendimai yra geri.

Ši valdymo struktūra kaip ir linijinė valdymo struktūra turi ne tik

privalumus, bet ir trūkumus. P.Zakarevičius išskiria vieną pagrindinių

trūkumų – nėra vadovavimo vieningumo, vykdytojai, gaudami keletą nurodymų

iš skirtingų vadovų, ne visada sugeba juos teisingai įgyvendinti. Vienas iš

S.Gudo nurodytų trūkumų yra toks pat kaip ir pateiktas P.Zakarevičiaus, bet

S.Gudas išskiria dar keletą trūkumų: 1) valdymo padalinių veikla iš dalies

dubliuojasi; 2) padalinių vadovai pernelyg vertina savo padalinių svarbą

net tada, kai pastarieji pasirodo esą visai nereikalingi; 3) taip pat gana

dažnai dubliuojasi ir informacija, nes kiekviena funkcinė tarnyba apdoroja

informaciją savarankiškai. O N.Paliulio ir E.Chlivicko knygoje išskirti

trūkumai yra siejami su tuo, kad sumažėja vykdytojų atsakomybė, darbuotojai

savo darbo trūkumų priežasčių ieško kitose tarnybose, taip pat, kad yra

sunku įvertinti atskirų funkcinių tarnybų indėlį į bendrą galutinį

rezultatą, siekiant tikslo.

Mano nuomone, didžiausias funkcinės valdymo struktūros trūkumas yra

tai, kad susidaro barjerai tarp vadovo ir pavaldinio, yra ilgesni

informacijos perdavimo kanalai ir tai mažina valdymo efektyvumą. Taip pat

pagrindiniam vadovui yra sunku kontroliuoti savo padalinių darbą, nes

darbuotojai yra pavaldūs kkeliems funkciniams vadovams.

[pic]

pav. 4 funkcinė valdymo struktūra (P.Zakarevičius)

[pic]

pav. 5 funkcinė valdymo struktūra (S.Gudas)

[pic]

pav. 6 funkcinė valdymo struktūra (N.Paliulis, E.Chlivickas)

Linijinė-funkcinė valdymo struktūra

Dabar dažniausiai pasitaiko vienokia ar kitokia valdymo struktūros

kombinacija, kur glaudžiai susiję funkciniai ir linijiniai ryšiai. Esant

linijinei-funkcinei valdymo struktūrai pagrindinis vadovas gauna patarimus

ir rekomendacijas iš savo lygio funkcinių padalinių ir perduoda valdymo

sprendimus žemesnio rango vadovams. Linijinės-funkcinės valdymo struktūros

schemų pavyzdžiai pateikti 7, 8 ir 9 paveikslėliuose.

P.Zakarevičius teigia, kad šios valdymo struktūros esmė – priimant

sprendimus panaudojami funkcinio valdymo pranašumai, o organizuojant

sprendimų realizavimą – linijinio valdymo pranašumai. N.Paliulio ir

E.Chlivicko knygoje, taip pat kaip ir P.Zakarevičiaus knygoje, teigiama,

kad tokia valdymo struktūra turi ir linijinio, ir funkcinio valdymo

privalumus, bet beveik neturi jų trūkumų. Tačiau S.Gudas teigia, kad šios

struktūros valdymo ryšiai apima mažiausiai trijų tipų santykius tarp

grandžių (linijinių grandžių tarpusavio santykiai, linijinių ir funkcinių

grandžių santykiai ir funkcinių grandžių tarpusavio santykiai) ir todėl yra

labai sunku šiuos tarpusavio santykius suderinti, nes kiekvienas valdymo

sistemos padalinys turi savus specifinius tikslus ir uždavinius.

Mano nuomone ši organizacijų valdymo struktūra yra geriausia, nes dar

kol kas nėra pastebėta esminių šios valdymo struktūros trūkumų, kurie

sumažintų jos privalumus.

[pic]

pav. 7 funkcinė-linijinė valdymo struktūra (P.Zakarevičius)

[pic]

pav. 8 funkcinė-linijinė valdymo struktūra (S.Gudas)

[pic]

pav. 9 funkcinė-linijinė valdymo struktūra (N.Paliulis, E.Chlivickas)

Visos trys mano aptartos valdymo struktūros yra hierarchinės –

valdymas vyksta keliuose lygiuose, o kiekviename iš šių lygių priimami ir

įgyvendinami juos atitinkantys sprendimai.

Vystantis pramonei pirmiausia susiformavo linijinė valdymo struktūra,

ją pakeitė funkcinė, o galiausiai iš šių dviejų valdymo struktūrų atsirado

linijinė-funkcinė valdymo struktūra.

Literatūra

1. Damašienė V. Valdymo pagrindai. Šiauliai: Šiaurės Lietuva, 2002.

2. Gudas S. Organizacijų veiklos modeliavimas. Kaunas: KTU, 2002.

3. Paliulis N., Chlivickas E. Vadybos pagrindai. Vilnius: Technika, 1998.

4. Zakarevičius P. Pokyčiai organizacijose: priežastys, valdymas, pasekmės.

Kaunas: VDU, 2003.

5. Zakarevičius P. Vadyba: genezė, dabartis, tendencijos. Kaunas: VDU,

2002.

6. Tarptautinių žodžių žodynas. Redagavo Lemchenas Ch. Vilnius: Mintis,

1969.