Personalo paieskos ir atrankos procesas imoneje

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS

SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

VADYBOS KATEDRA

PERSONALO PAIEŠKOS IR ATRANKOS PROCESAS ĮMONĖJE

Kursinis

Šiauliai 2002

TURINYS

1. Įvadas 3

2. Personalo paieškos ir atrankos metodai pasaulinėje ir Lietuvos

praktikoje 4

3. Įdarbinimo agentūros 6

4. Kiek įmonei kainuoja darbuotojo atranka? 8

5. Darbuotojų atranka 11

5.1. Interviu taktika 11

5.2. Darbuotojų testavimas atrankos procese 13

6. Kiek dėmesio kreipti į rekomendacijas? 16

Kaip efektyviausiai patikrinti rekomendacijas? 16

Kaip nuspręsti, kokie asmenys labiausiai tinka rekomendacijoms

suteikti? 17

7. Kaip pasakyti neigiamą aatsakymą kandidatui? 19

8. Išvados 21

9. Literatūra 22

1. Įvadas

Kiekvieną kartą, kai įmonei reikia įdarbinti naują darbuotoją, iškyla

dilema – kaip ir kur rasti patį geriausią. Egzistuoja begalės įvairiausių

personalo paieškos būdų, kurių skaičius gali būti ribojamas tik įmonių

vadovų ar personalo skyrių darbuotojų fantazijos. Tobulėjant technologijoms

ir aršėjant konkurencinei kovai dėl gerų specialistų, įmonės atranda vis

daugiau būdų, kaip rasti ir pritraukti naujus protus. Neįmanoma aptarti ir

aprašyti visus galimus darbuotojų paieškos ir atrankos būdus, todėl šiame

darbe trumpai aptarsiu pagrindinius, dažniausiai naudojamus metodus.

Personalo paieška ir atranka – viena svarbiausių sėkmingai dirbančios

įmonės veiklos sričių, kurios reikšmingumas neretai yra nuvertinamas ir

šiai veiklos sričiai neretai nėra skiriamas reikiamas dėmesys iš įmonės

vadovų pusės. Kaip rašoma “Career Juornal” internetiniame puslapyje

personalo skyriai yra nepatenkinti, kad jiems nėra suteikiama pakankamai

įgaliojimų įtakoti įmonės veiklą, tik 23% personalo skyrių darbuotojų

atsakė, kad jie yra patenkinti tuo, kokią įtaką jų veikla daro įmonės

darbui. Galima daryti išvadą, kad personalo politika ir naujų kadrų

pritraukimas tebėra gana opi įmonių problema, juolab, kad Europoje

įsivyraujant “karui” dėl talentų, kompanijoms reikia vis daugiau pastangų,

norint pritraukti naujus ir išlaikyti senus darbuotojus. Kompanijų vadovai

labai aktyviai ir daug kalba apie talentų pritraukimą ir išlaikymą, tačiau

kaip ir anksčiau personalo skyriai lieka ne pagrindine kompanijos veiklos

politika. Dėl šių priežasčių personalo specialistai negali skirti daug savo

darbo laiko kurdami personalo strategiją, naujų žmonių pritraukimo

taktikas, kadangi turi dirbti nemažai kitų darbų, kurie su jų tiesiogine

veikla nėra stipriai susiję. Dėl to daugelis apklaustų personalo vadovų

teigė, jog planuoja įdiegti naujus technologinius sprendimus personalo

valdyme, kas leistų efektyviau išnaudoti darbo laiką ir leistų labiau

koncentruotis ties personalo strategijos kūrimu ir įgyvendinimu nei ties

paprastomis darbuotojų atrankomis.

2. Personalo paieškos ir atrankos metodai pasaulinėje ir Lietuvos

praktikoje

Kaip jau buvo minėta anksčiau, personalo paieškos ir atrankos būdų

yra labai daug ir įvairių. Kiekviena kompanija gali rinktis jai labiausiai

tinkančius darbuotojų atrankos būdus, atsižvelgdama į įmonės padėtį,

reikiamą darbuotojo kvalifikaciją ir daugelį kitų faktorių. Ieškant naujų

darbuotojų neretai yra naudojamasi jau įprastais ir kiekvienoje kompanijoje

nusistovėjusiais metodais, kurie ne visuomet būna veiksmingi.

Kokie yra galimi personalo paieškos ir atrankos būdai? Skirtingi

šaltiniai nurodo skirtingą kiekį atrankos būdų, kuriais galima naudotis

ieškant naujų darbuotojų. Čia pateikiu mano nuomone pilniausią personalo

paieškos būdų sąrašą.

Personalo atrankos būdai:

1. Naudojimasis vidiniais kompanijos resursais. Toks darbuotojų

paieškos būdas sudaro galimybes įmonės žmonėms užimti aukštesnes

pozicijas, skatina įmonės darbuotojus tobulėti, jei nori kilti

karjeros laiptais įmonės viduje.

2. Atranka naudojantis esamų darbuotojų rekomendacijomis. Esami

darbuotojai yra suinteresuoti rekomenduoti gerą kandidatą, kadangi

jaučia atsakomybę už būsimą darbuotoją ir nenori susigadinti gero

vardo darbdavio akyse. Darbuotojai dažniausiai žino žmones, kurie

dirba panašiose srityse, ar yra dirbę su jais ankstesnėse

kompanijose ir gali juos rekomenduoti.

3. Skelbimai laikraščiuose. Ši darbuotojų paieškos forma yra labai

populiari ir galima sakyti pagrindinė. Skelbimai laikraščiuose

dažniausiai pritraukia labai daug kandidatų, tačiau labai dažnai

daugelis kandidatų neatitinka keliamų kvalifikacijos reikalavimų.

4. Paieška universitetuose. Šio darbuotojų paieškos būdo pagrindinis

pliusas yra tas, kad yra priimami jauni ir entuziastingi

darbuotojai, kurie linkę mokytis ir siekti karjeros. Minusas yra

tai, kad tai žmonės be darbo patirties, į kurių apmokymus kartais

reikia investuoti nemažus pinigus.

5. Įdarbinimo agentūrų paslaugos. Šis darbuotojų paieškos būdas yra

taikomas, kai ieškoma įvairios kvalifikacijos darbuotojų ir pagal

tai yra renkamasi kokios įdarbinimo agentūros paslaugomis naudotis.

6. Dalyvavimas karjeros dienose. Personalo specialistai gali susitikti

su daugeliu kandidatų, aatlikti trumpus interviu ir potencialiausius

kandidatus pasikviesti išsamesniems pokalbiams kompanijoje.

Kompanija gali susidaryti kvalifikuotų potencialių darbuotojų

duomenų bazę ir esant reikalui pasikviesti šiuos žmones į darbą.

7. Internetiniai skelbimai ir duomenų bazės. Labai sparčiai

populiarėjantis darbuotojų paieškos būdas. Interneto pagalba galima

gana greitai rasti norimą darbuotoją, naudotis didelėmis

internetinėmis kandidatų duomenų bazėmis.

8. Valstybinių darbo biržų paslaugos. Geras būdas rasti žemesnės

kvalifikacijos darbuotojus ar paprastus darbininkus.

Kiti galimi kandidatų šaltiniai darant personalo atranką patiems:

1. Vyresnio amžiaus kandidatai. Neretai kompanijos nori darbinti

jaunus ir energingus žmones, tačiau vyresnio amžiaus darbuotojai

gali duoti didelę naudą kompanijai atnešdami savo didelę patirtį.

Šio kandidatų paieškos būdo trūkumas yra tas, kad vyresnio amžiaus

kandidatai turėdami didelę darbo patirtį aukštai vertina savo

sugebėjimus, todėl nori didesnio nei jaunas darbuotojas

atlyginimo, su kuriuo sieja ir savo būsimąją pensiją.

1. Pažinčių tinklas. Tai yra vienas geriausių, tačiau retai naudojamų

darbuotojų paieškos būdų. Reikia leisti įmonės darbuotojams, verslo

partneriams, kaimynams ir kitiems pažįstamiems žmonėms žinoti, kad

yra ieškomas darbuotojas (aišku, jei paviešinimas apie darbuotojo

paiešką nepakenks įmonės veiklai) ir yra didelė tikimybė, kad

reikiamas žmogus bus surastas.

2. Reklama profesiniuose žurnaluose. Šis darbuotojų paieškos būdas

gali būti labai efektyvus ieškant tam tikros srities profesionalo.

3. Kontraktiniai darbuotojai. Šis ddarbuotojų paieškos ir įdarbinimo

metodas tampa vis populiaresnis. Kontraktinis darbuotojas nėra

nuolatinis įmonės darbuotojas ir gali būti priimtas ir atleistas

labai greitai. Dažniausiai tokie darbuotojai yra priimami tam

tikriems projektams ar užduotims atlikti.

4. Seni darbuotojai. Neretai darbuotojai išeina į kitas kompanijas ir

įsitikina, kad darbo sąlygos ten nėra tokios pat geros, o kartais

net ir blogesnės nei ankstesnėje darbovietėje. Jei iš įmonės išėjo

geras ir perspektyvus darbuotojas – galima jam po kurio laiko

paskambinti ir galima labai nustebti, jog jis nori grįžti į savo

ankstesnę darbo vietą.

5. Socialiai remtini darbuotojai. Šio tipo darbuotojai gali būti

randami naudojantis darbo biržų turima informacija. Neretai tai yra

žmonės, turintys vienokių ar kitokių sutrikimų (invalidumą), tačiau

darbo vietos pritaikymas, kad jie galėtų efektyviai dirbti neretai

kainuoja gana nedaug, ir įmonei teikiamos lengvatos dėl tokio

darbuotojo įdarbinimo atperka šią investiciją.

3. Įdarbinimo agentūros

Šiuo metu Lietuvoje vyrauja keletas įdarbinimo agentūrų tipų, kurių

paslaugos, priklausomai nuo teikiamų paslaugų lygio yra brangios arba

nekainuoja nieko.

Įdarbinimo agentūrų tipai:

1. Paslaugas darbdaviams teikia nemokamai.

a. Valstybinės darbo biržos. Darbdaviai gali kreiptis į darbo

biržas siūlydami esamas laisvas darbo vietas ir darbo birža

informuoja žmones, kurie gali kreiptis į darbdavį.

b. Privačios įdarbinimo agentūros. Šios įdarbinimo agentūros su

darbo

ieškančiais asmenimis sudaro sutartis, siūlo jiems

darbo vietas ir darbo ieškantys asmenys moka už teikiamas

paslaugas. Darbdaviams ši paslauga nekainuoja, tačiau, šios

agentūros neatlieka darbuotojų atrankos, o tiktai siūlo

kandidatus.

2. Paslaugos darbdaviams mokamos. Šių įdarbinimo agentūrų paslaugų

spektras yra gana didelis – nuo personalo paieškos ir atrankos iki

darbuotojų mokymo ir esamo personalo įvertinimo. Dažniausiai į tokias

kompanijas kreipiamasi tuomet, kai reikia labai aukštos kvalifikacijos

darbuotojų, vidutinio ar aukštesnio lygio vadovų, t.y. pozicijos,

kurioms sunku rasti reikiamus darbuotojus. Įdarbinimo agentūros turi

keletą privalumų. Jos gali atlikti anoniminę darbuotojų paiešką ir

santykinai greitai rasti reikiamus kandidatus (priklausomai nuo jų

duomenų bazės). Pagrindinis įdarbinimo agentūrų minusas yra tas, kad

jų paslaugos yra gana brangios (užsienio praktikoje yra imamas 20% –

30% metinio kandidato uždarbio mokestis) ir visuomet lieka tikimybė,

kad kandidatas bus pasiūlytas kitai kompanijai, kai praeis tam tikras

laikas (kadangi kandidatas nėra išimamas iš agentūros duomenų bazės).

Šiame personalo paieškos metodų sąraše nėra išvardinti visi būdai,

kokiais kompanijos ieško ar yra iieškoję naujų darbuotojų. Kuo toliau tuo

dažniau yra pastebima tendencija, kad norint rasti gerus darbuotojus į

laisvas darbo vietas darbdaviai turi parodyti vis daugiau iniciatyvos ir

išradingumo. Lietuvos sąlygomis tai gali atrodyti keistai, kadangi oficiali

bedarbystė yra gana didelė (oficialiais darbo biržos duomenimis 2000 metais

bedarbių skaičius Lietuvoje buvo 15,4%) ir atrodytų neturėtų būti

sudėtinga, tačiau reali situacija yra šiek tiek kitokia. Nors bedarbystė ir

yra gana didelė, tačiau šį skaičių daugiausiai sudaro žemos kvalifikacijos

darbininkai, tuo tarpu kai gerų specialistų trūksta. Tam, kad rastų

tinkamus žmones įmonės turi naudoti visus prieinamus darbuotojų paieškos ir

atrankos būdus, derindamos juos tarpusavyje. Kompanija, kuri reikiamo

darbuotojo paieškai naudojasi tik vienu šaltiniu, gali skaudžiai nusivilti

ir nerasti reikiamo darbuotojo. Aideen McGinn savo apžvalgoje nurodo

kokiais personalo paieškos būdais dažniausiai naudojasi įmonės, ieškodamos

personalo:

[pic]

Kaip galime matyti iš pateiktų duomenų populiariausi darbuotojų

paieškos būdai yra asmeninai kontaktai, įdarbinimo agentūros ir skelbimai

laikraščiuose. CareerJuornal internetiniame tiklapyje yra pateikiami

tyrimo, kuriame buvo apklausta 566 personalo vadovai ar vadybininkai ir 439

darbo ieškantys žmonės. Jie pateikė personalo paieškos efektyvumo

vertinimus. Kaip pačius efektyviausius darbuotojų paieškos būdus personalo

vadovai nurodė asmeninius kontaktus – 95% apklaustų personalo specialistų.

Tarp populiariausių paieškos būdų buvo įvardintas internetas – 88%,

skelbimai laikraščiuose – 96% ir darbuotojų rekomendacijos – 91%. Paprašyti

įvardinti efektyviausią darbuotojų paieškos būdą 61% apklaustų personalo

specialistų nurodė, kad tai yra asmeniniai kontaktai.

4. Kiek įmonei kainuoja darbuotojo atranka?

Neretai tenka išgirsti argumentų, kad darbuotojų atranką organizacijai

geriau atlikti savo jėgomis, nes tuomet ji lyg ir nieko nekainuoja, na,

nebent reklaminis skelbimas laikraštyje. Ar iš tiesų taip? Paskaičiuokime.

Pirmas etapas

Suformuluojami reikalavimai kandidatams, parengiamas skelbimo tekstas

(ar numatomi kiti kandidatų paieškos šaltiniai).

Paprastai šio etapo darbus atlieka personalo specialistas ir

tiesioginis būsimo darbuotojo vadovas. Užtrunkama 3-4 val.

Taigi paskaičiuokime, kiek organizacijai kainuoja viena personalo

specialisto darbo valanda (A) bei viena vadovo darbo valanda (B), ir

gausime šio etapo darbo kainą:

4 x .. Lt (A) + 4 x .. Lt (B) = … Lt

Antras etapas

Registruojami, peržiūrimi kandidatų siunčiami gyvenimo aprašymai (CV),

tikslinami duomenys.

Šį darbą dažniausiai atlieka personalo specialistas. Paprastai į vieną

atrankos skelbimą (atsižvelgiant į pareigas) atsiliepia 30-100 kandidatų.

Taigi, jei skaičiuotume, kad į siūlomą darbo vietą pretenduoja apie 50

kandidatų, šis darbo etapas užtruktų apie 5-6 val.

6 x … Lt (A) = .. Lt

Trečias etapas

Kalbamasi (dažniausiai telefonu) su kandidatais, tikslinama pateikta

informacija, kviečiami į susitikimą tinkamiausi kandidatai.

Tai daro personalo specialistai. Jei kalbamasi bent su puse kandidatų,

užtrunkama apie 5-7 val.

7 x .. Lt (A) = .. Lt

Ketvirtas etapas

Kalbamasi su tinkamiausiais kandidatais (įvertinamos asmeninės savybės

bei dalykinės žinios).

Paprastai dalyvauja personalo specialistas ir tiesioginis būsimo

darbuotojo vadovas. Susitikimas su vienu kandidatu užtrunka 1,5-2 valandas.

Jei į pokalbius kviesime 8-10 tinkamiausių kandidatų, šis dviejų žmonių

darbas užtruks apie 20 val. (pasiruošimas pokalbiui, užduočių parinkimas,

pokalbis su kandidatu, susitikimo metu surinktos informacijos

apibendrinimas bei analizė ir kt.).

20 x .. Lt (A) + 220 x .. Lt (B) = .. Lt

Penktas etapas

Renkamos rekomendacijos apie tinkamiausius kandidatus, analizuojama

surinkta informacija, priimamas sprendimas ir neretai dar papildomai

kalbamasi su 3-4 tinkamiausiais kandidatais.

Pokalbiuose dalyvauja ir daugiau organizacijos darbuotojų (tos

profesijos specialistai, gretimo skyriaus vadovai, aukštesnio lygio vadovas

ir kt.). Šio etapo darbai trunka maždaug 10 val.

10 x .. Lt (A) + 10 x .. Lt (B) + 4 x .. Lt (kitų atrankos

pokalbyje dalyvaujančių darbuotojų vienos valandos atlyginimas) = .. Lt

Šeštas etapas

Aptariami atrankos rezultatai, priimamas sprendimas, vadovas kalbasi

su pasirinktu darbuotoju.

Šiame etape aptariamos darbo sąlygos, pageidaujamas atlyginimas ir

pan. Dalyvauja būsimo darbuotojo vadovas ir personalo specialistas, o

darbas užtrunka apie 2 val.

Be to, priėmus sprendimą, konkurse dalyvavusiems kandidatams personalo

specialistas turi pranešti (telefonu ar paštu) apie atrankos rezultatus.

Jei konkurse dalyvavo apie 50 kandidatų, šiam darbui prireikia apie 7-8

val.

10 x .. Lt (A) + 2 x .. Lt (B) = .. Lt

(Jei nesusitariama su darbuotoju dėl pageidaujamų sąlygų, gali tekti

pradėti atranką iš naujo nuo penkto, o kartais ir nuo trečio ar ketvirto

etapo. Kaina skaičiuojama pagal tą patį principą.)

Prie šių apskaičiavimų dar reikia pridėti:

▪ Skelbimo kainą

▪ Telefono ir pašto išlaidas (CV registravimas, pradiniai

pokalbiai su kandidatais, rekomendacijų rinkimas, neigiamų

atsakymų siuntimas atrankoje dalyvavusiems, bbet nepasirinktiems

kandidatams) ir pan.

Be to, nepamirškime, kad į šią „sąmatą“ neįskaičiavome:

▪ vadovo „galvos skausmo“: atranka vadovui nėra pats

įprasčiausias darbas – jam reikia papildomai pasiruošti, juo

labiau kad pats vadovas turi priimti galutinį sprendimą dėl

atrankos rezultatų (o padaryta klaida šiuo atveju gana brangiai

kainuoja);

▪ didesnės klaidos tikimybės: atrankos metu galima gerai

įvertinti kandidato žinias, tačiau kur kas sunkiau išsiaiškinti

jo asmenines savybes, augimo bei tobulėjimo potencialą (o kaip

tik šie dalykai neretai ir nulemia sėkmingą darbą), ypač jei

organizacijoje nėra specialisto (psichologo), kuris galėtų

pasitelkti specialiai konkretiems kandidato sugebėjimams bei

įgūdžiams įvertinti tinkamas priemones (psichologinius testus,

profesionaliai parengtas praktines užduotis);

▪ organizacijos „nuostolių“ dėl kitų sustojusių darbų: vadovas

keletą dienų yra atitraukiamas nuo tiesioginių darbų ir, užuot

savo darbo laiką skyręs strateginiams ar kitiems svarbiems

organizaciniams klausimams spręsti, turi rūpintis naujo

darbuotojo paieška.

Jei kompanija darbuotojo paieškai negali skirti pakankamai laiko,

idealiausias variantas yra rinktis konsultacinę įdarbinimo agentūrą, kuri

suras tinkamą darbuotoją. Konsultacinės įmonės didelis privalumas yra tas,

kad jose dirba žmonės, kurių pagrindinis darbas yra ieškoti įvairios

profesijos, išsilavinimo ir kvalifikacijos žmonių ir jie gali greitai,

efektyviai ir panaudodami visus įmanomus metodus rasti tinkamus žmones. Be

jokios abejonės toks paieškos būdas yra brangesnis nei kiti, tačiau

sutaupytas laikas ir praktiškai 100%

garantija, kad darbuotojas bus

surastas atperka gana aukštą konsultacinių įmonių paslaugų kainą.

5. Darbuotojų atranka

5.1. Interviu taktika

Instrukcijų apie galimus atrankos interviu klausimus tikrai yra iš kur

pasirinkti. Tiktai sudėtingiau susigaudyti jų daugybėje ir išsirinkti sau

tinkamus. Bet prieš pasirenkant interviu klausimus, kas yra jau pati

savaime labai plati tema, reikėtų apsispręsti dėl interviu taktikos. Kokią

interviu taktiką pasirinktumėt, pokalbis turi būti suplanuotas ir

nuoseklus. Yra keletas tipų interviu, skirtų skirtingiems tikslams

pasiekti.

▪ Individualus

Tai kandidato ir vieno interviuotojo susitikimas. Jis, lyginant su

kitomis interviu ttaktikomis, dažniausiai naudojamas ir panašiausias į realų

pokalbį. Jis labiausiai neįtemptas tiek kandidatui, tiek interviuotojui,

įgalinantis užmegzti artimiausią įmanomą kontaktą ir atvirai keistis

informacija.

Kita vertus, šiam interviu daugiausiai galimybės padaryti klaidų

vertinant kandidatus, nes interviu informaciją vertina tik vienas žmogus, o

kaip žinia, nors ir kokie profesionalūs būtumėt, vis tiek asmeniškumų

neišvengsite: jeigu jau nepatinka, tai nepatinka.

▪ Etapinis

Tai atvejis, kai keletas interviuerių veda interviu vienas po kito su

tuo pačiu kandidatu. Šiuo atveju galima priimti grupinį sprendimą ir

sumažinti vertinimo subjektyvumą. Toks būdas labai patogus organizacine

prasme: vietoj to, kad kviestume kandidatą keletą kartų susitikimams su

sprendimą priimančiais asmenimis, galime tai padaryti per vieną atrankos

etapą.

▪ Grupinis

Tai būdas, kai vieno interviu metu kandidatą klausinėja keletas

interviuotojų. Kaip ir etapinio interviu atveju, kandidatą gali vertinti

keletas žmonių. Interviu dalyvių skaičius skiriasi. Dažniausiai jame

dalyvauja vedantysis, kuris koordinuoja interviu procesą; specialistas,

kuris gerai žino darbą (dažniausiai tiesioginis vadovas); personalo vadovas

ir / arba psichologas.

Organizacine prasme šis būdas taip pat patogus: susirinkę vertintojai

po interviu gali iškart susitarti dėl kandidato įvertinimo, o, pravedę

keletą tokių pokalbių vieną po kito, palyginti kandidatus ir nedelsdami

priimti sprendimą, kuriuos iš jų pasirinkti. Dažnai ne visi dalyviai turi

reikiamų įgūdžių interviu vedimui, todėl prieš šį interviu reikia ypatingai

gerai pasiruošti. Toks interviu yra žymiai didesnis stresas kandidatui

lyginant su individualiu interviu.

▪ Stresinis

Tai speciali taktika, kai stresas sukuriamas specialiai tam, kad būtų

galima įvertinti, kaip kandidatas tvarkosi su įtampa. Gali būti naudojami

įvairūs klausimai: labai asmeniniai, klausimai su iššūkiu ar kt. Galima

bandyti erzinti kandidatą, kad išvestumėt jį iš pusiausvyros.

Tokių interviu metu interviueris dažnai kkalba gana garsiai ir atrodo

agresyvus. Nors interviu jau ir taip yra stresinė situacija daugumai

kandidatų, tačiau papildomo streso sukūrimas padeda atsirinkti darbuotojus

toms pareigybėms, kurios reikalauja labai didelio atsparumo stresui

(policijos pareigūnams, daugumai pardavimo pareigybių).

Kitais atvejais tokį interviu vargu ar tikslinga naudoti pirmiausia

dėl to, kad stresinėje aplinkoje atsidūręs kandidatas tampa uždaras, ir

atvirą pokalbį užmegzti bei gauti norimą informaciją žymiai sunkiau. Antra,

kandidatas gali atsisakyti dirbti organizacijoje, kuri jam pasirodė

agresyviai nusiteikusi.

▪ Telefoninis

Darbdaviui telefoninis interviu yra patogus tuo, kad taupo laiką.

Dažniausiai naudojamas trumpas interviu patikslinti informaciją po CV

peržiūros ir atsirinkti tinkamus kandidatus pirmam pokalbiui „akis į akį“.

Kartais darbdaviai daro ilgus išsamius telefoninius interviu, tačiau jų

vertė, lyginant su susitikimu, abejotina, o ryšių kaina nemaža.

Tačiau yra situacijų, pvz., kai ieškote darbuotojo kitame mieste ar

valstybėje, kai telefoninis interviu yra vienintelė galimybė pirminiams

pokalbiams, ir apsimoka jį daryti išsamų tam, kad vėliau „akis į akį“

susitiktumėte tik su keletu tikrai potencialių kandidatų.

Tačiau reikia turėti omenyje, kad telefoninio pokalbio metu sunku

užmegzti artimesnį kontaktą ir neverta tikėtis labiau asmeninės ar detalios

informacijos. Po trumpo telefoninio interviu neskubėkite daryti išvadų,

remdamiesi susiformavusiu pirmu įspūdžiu (balsas, kalbėjimo maniera ir

pan.) – juk informaciją gavote tik savo ausimis.

Geriau, priimdamas sprendimą dėl tolimesnio kandidato tinkamumo,

remkitės faktais ir gauta objektyvia informacija. Tačiau nepamirškite

užfiksuoti ir tų mažų smulkmenų, kurias pastebėjote šio interviu metu –

ateityje jos gali pasirodyti iš tikrųjų informatyvios ir svarbios, pvz.

pastebėjimas, kad kandidatas ilgai galvoja prieš atsakydamas į kai kuriuos

klausimus; prastai organizuojasi, kai reikia pasižymėti kažkokią Jūsų

suteikiamą informaciją.

Dažniausiai pasitaikančios kandidatų vertinimo klaidos

Idealiu atveju, interviueris atidžiai klausosi, ką kalba kandidatas, o

sprendimus priima remdamasis visa interviu ir kitais vertinimo metodais

gauta informacija. Kaip rodo tyrimai, taip yra ne visada: interviueriai,

netgi labai patyrę, dažnai daro klaidų.

Tipiškos klaidos, daromos interviu metu:

▪ išankstinė nuomonė. Interviueris turi išankstinės informacijos

apie kandidatą iš CV (asmens ir darbo biografijos aprašymas),

kandidato anketos ar pan., ir ši informacija gali paveikti

interviu sprendimus bei struktūrą.

▪ skubotas sprendimas. Interviueris nusprendžia apie kandidato

tinkamumą pirmomis interviu minutėmis, nesurinkęs apie kandidatą

išsamios informacijos. Po to interviueris savo nuomonės nekeičia

arba ieško faktų, patvirtinančių tą nuomonę.

▪ pirmas įspūdis. Dažnai interviueriai, galutinai įvertindami,

remiasi pirmu įspūdžiu apie kandidatą, susidarytu dar kontakto

užmezgimo stadijoje. Šį įvaizdį, teigiamą ar neigiamą,

suformuoja kandidato išvaizda, jo anketa, prisistatymas ir kt.

Tada interviueris interviu metu paprastai ignoruoja kandidato

atsakymus, kurie neatitinka jo susidaryto pirmo įspūdžio.

▪ paskutinis įspūdis. Jei interviueris turi įvertinti kandidatą

keliais aspektais po interviu, jo sprendimus nulemia paskutinis

įspūdis tais klausimais.

▪ neigiama informacija. Interviueriai labiau pastebi ir reaguoja

į „blogas“ kandidatų puses, ir neigiama informacija apie

kandidatą labiau įtakoja interviuerių vertinimus nei teigiama.

Toks priežasčių kandidato atmetimui ieškojimas gali būti ir

racionali strategija, jei organizacija turi gausybę „gerų

kandidatų“.

▪ su darbu nesusiję faktoriai. Yra tyrimų, rodančių, kad

interviueriai būna šališki amžiaus, lyties, tautybės ir kitų, su

darbu nesusijusių, kandidato charakteristikų atžvilgiu. Kai

kurias su darbu nesusijusias charakteristikas interviueriai

laiko pageidaujamomis idealiam kandidatui, pvz. sugebėjimą

bendrauti, tam tikrą neverbalinį elgesį, fizinį patrauklumą ir

kt., ir savo sstereotipais vadovaujasi priimdami sprendimus.

▪ identifikacija. Identifikacijos efektas pasireiškia, kai

interviueris į darbą nori priimti savo paties įvaizdį, t.y.

geriau vertina į save panašius kandidatus: juos laiko

pranašesniais, jiems siūlo didesnį atlyginimą.

▪ kontrastai. Prieš tai matyti kandidatai suteikia interviueriui

galimybę dabar interviuojamąjį lyginti su jais, o ne su numatytu

standartu. Todėl interviuerio vertinimas tampa šališkas.

Paprastai lyginama su paskutiniuoju matytu kandidatu.

5.2. Darbuotojų testavimas atrankos procese

Priimant į darbą darbuotoją, svarbiausia atrinkti darbo vietai

tinkamiausią kandidatą konkrečiam darbui. Atrenkant atitinkamus kandidatus

svarbu įvertinti tokius 3 dalykus:

1. vadovo darbo rezultatai beveik visada priklauso nuo pavaldinių.

Pasižymintys teigiamom savybėm bei turintys reikalingų įgūdžių

darbuotojai duos daugiau naudos ir vadovui, ir organizacijai.

2. neturintys reikalingų įgūdžių, aikštingi, linkę prieštarauti

darbuotojai dirbs neefektyviai. Juos reikėtų iš karto atmesti.

3. darbuotojus verbuoti ir priimti į darbą yra brangu.

Darbuotojų atrankai galima naudoti ir testus. Testo veiksmingumas

paprastai suprantamas kaip įrodymas, kad testo rezultatai leidžia pagrįstai

spėti apie būsimo darbo rezultatus. Taikant įdarbinimo testus yra 2 būdai

nustatyti testo veiksmingumą:

▪ įrodyti kriterijaus veiksmingumą. Tai reiškia, kad sėkmingai

išlaikę testą asmenys gebės taip pat sėkmingai susidoroti ir su

darbu. Ir atvirkščiai. Psichologinio įvertinimo prognozės

rodiklis (testo balas)

▪ įrodyti turinio veiksmingumą. Turinio veiksmingumą galima

įrodyti nustačius jog testas teisingai atspindi

darbo turinį.

Patikimumas – kita svarbi testo savybė, kuri pažymi testo rezultatų

pastovumą, kai tas asmuo pakartotinai testuojamas identiškais testais ar

ekvivalentiškai egzaminuojamas.

Testo vidinis pastovumas – tai dar vienas patikrinimo matas. Todėl kai

kurių testų klausimynuose dažnai sutinkami iš pažiūros pasikartojantys

klausimai.

Tačiau testų nereikėtų laikyti vienintele atrankos priemone – juos

reikėtų naudoti su interviu ir biografijos tyrimais. Testai nėra

absoliučiai patikimi (yra 25% paklaida). Tačiau pasaulyje darbdaviai (JAV

apie 40%) dažnai naudoja testavimą. Tikrinamos įvairios kandidatų savybės,

pradedant pažintiniais gebėjimais ir baigiant sąžiningumu.

Kokie yra testai?

1. Pažintinių gebėjimų testai (protinio gebėjimo). Jų pagalba yra

nustatoma ar kandidato į vadovus intelektas leis jam parengti

dokumentaciją, turi gebėjimų operuoti skaičiais. Jie yra IQ.

Naudojami įvertinti ne kurią nors vieną intelekto savybę, bet jų

visumą (tai atmintis, žodynas, gebėjimas operuoti skaičiais ir

reikšti mintis).

2. Motorinio ir fizinio gebėjimo testai. Tam tikrų profesijų.

Vertinamas pirštų miklumas, rankų miklumas, jėga, reakcijos

greitis.

3. Asmenybės ir interesų įvertinimo testai. Jais galima įvertinti

kandidatų asmenybės pagrindines savybes (intravertiškumas,

motyvacija, stabilumas). Daugelis ššių testų yra interpretuojami,

t.y. testuojamam pateikiamas neaiškus objektas, paskui prašoma

jį paaiškinti. Tokius testu sunku įvertinti ir sudėtinga juos

vykdyti. Tokie testai naudingi tuo požiūriu, kai jais remiantis

galima nustatyti ryšį tarp pamatuojamų žmogaus savybių ir sėkmės

darbe. Pramonės ppsichologai dažnai pabrėžia asmenybės bruožų

didįjį penketuką:

▪ Ekstravertiškumas

▪ Emocinis stabilumas

▪ Simpatiškumas

▪ Sąžiningumas

▪ Noras patirti

4. Kadangi asmenybės testai yra profesionalūs, juos reikia naudoti

atsargiai, ypač tada, kai dėmesys sutelkiamas į kokią nors

neįprastą elgseną. Atliekant interesų patikrinimą, tiriamojo

interesai yra lyginami su įvairių profesijų atstovų interesais.

5. Žinių testai. Ką žmogus moka ar išmokęs.

6. Kompiuterizuoti testai. Jie vis labiau pakeičia įprastinis

testus.

6. Kiek dėmesio kreipti į rekomendacijas?

Dauguma rekomendacijų, dar vadinamų rekomendaciniais laiškais, tyrimų

rodo didelį rekomendacijų subjektyvumo laipsnį. Įvertinimai rekomendacijose

asimetriškai pasiskirstę: „geros“ nuomonės pasitaiko dažniau už „blogas“.

Akivaizdu, kad rekomendacija niekada netaps pagrindiniu atrankos įrankiu.

Tačiau svarstant rekomendacijų rinkimo reikalingumą, galioja tas pats

atrankos metodų papildymo vienas kitu dėsnis. Rekomendacijos papildo kitais

metodais gautą informaciją. Rekomendacija suteikia informacijos apie

kandidato tipišką elgesį, mažiau prieinamą kitais būdais, tačiau įprastą

buvusiems darbdaviams, kolegoms ar mokytojams. Dažniausiai jos naudojamos

dviem tikslais: patikrinti kandidato suteiktą informaciją ir / arba nuspėti

darbo sėkmę. Kiti rekomendacijas tikrina, kad gautų neigiamos informacijos

apie kandidatą. Nors rekomendacijos dažniausiai būna „geros“, darbdaviai

nelinkę rizikuoti savo reputacija ir nuslėpti iš tiesų labai neigiamą

kandidato elgesį, pvz.: vagystes, pravaikštas ir pan.

Dar interviu metu verta užduoti klausimus, panašius į šiuos: „Ką aš

išgirsčiau, jei paskambinčiau Jūsų bosui?, Kaip Jus apibūdintų Jūsų

kolegos?“. Tokie klausimai informuoja kandidatą, kad tikrinsite

rekomendacijas, ir suteikia jam galimybę papasakoti ir pateikti savo

santykius su kitais žmonėmis ir darbu „iš savo bokšto“. Tai vėlgi papildoma

informacija apie kandidatą, kuri Jums gali praversti.

Tad koks subjektyvus vertinimo metodas rekomendacija būtų, ji vertinga

tuo, kad gali suteikti papildomos informacijos, kurios nepavyko gauti

kitais kanalais. Gali būti, kad rekomendacijų Jums reiks ne tam, kad

gautumėte papildomos informacijos apsidraudimo ar įsitikinimo kandidato

pasirinkimo teisingumu tikslais, o tam, kad sužinotumėt, su kokiomis

problemomis jis susidūrė ankstesniame darbe – tokiu būdu geriau pažintumėt

savo būsimą darbuotoją ir sėkmingiau numatytumėt jo įvedimo į organizaciją,

motyvacijos ir atlyginimo, suderinamumo su kitais darbuotojais, mokymo

kryptis.

Kaip efektyviausiai patikrinti rekomendacijas?

Yra oficialūs ir neoficialūs būdai rekomendacijoms tikrinti. Kuo

geriau pažįstate rekomenduojantįjį, tuo patikimesnę informaciją jis

suteiks. Tačiau būkite atsargūs, tikrindami rekomendacijas neoficialiai,

t.y. savo pažįstamų rate. Ne visi „laiko liežuvį už dantų“ taip, kaip Jums

atrodo ar norėtųsi.

Labai opus klausimas, ar reikia, kad kandidatas žinotų, į ką

kreipsimės dėl rekomendacijų. Opus jis yra dviem aspektais. Pirma, kai

kandidatas nežino kam skambinsime, jis negali „užbėgti už akių“ iš anksto

paprašydamas apibūdinti jį palankiai arba suteikdamas rekomenduojančiam

galimybę pasiruošti. Rekomenduojantis, užkluptas netikėtai, būna

nuoširdesnis, ir spontaniški, pirmi šovę į galvą atsakymai dažniausiai yra

patys tie tikrieji. Antra, neatsiklausę kandidato, į ką galite kreiptis dėl

rekomendacijų, sulaužote savo konfidencialumo įsipareigojimus jam. Labai

gerai pasvarstykite, kaip pasielgti kiekvienu konkrečiu aatveju. Tačiau yra

išimtis: jei kandidatas tebedirba darbovietėje, kur norite tikrinti

rekomendacijas, būtinai turite atsiklausti jo leidimo.

Kaip sakoma, „Lietuva yra didelis kaimas“ – net jei esate labai

atsargus, Jūs galite net neįtarti apie kokius nors rekomenduojančiojo

ryšius su kandidatui svarbiais asmenimis. Tad, matyt, ne mes, o tik pats

kandidatas gali geriausiai nuspręsti, kas iš jį pažįstančių žmonių jam

atrodo patikimas ir gali sužinoti apie jo darbo paieškas ar darbo keitimo

galimybių planus. Tad ar verta kandidato atsiklausti, į ką galima kreiptis

rekomendacijų, nuspręskite patys, pasvarstę visus „už“ ir „prieš“. Vilniaus

konsultacinės grupės konsultantai apie 80 atvejų iš 100 atsiklausia

kandidatų.

Kaip nuspręsti, kokie asmenys labiausiai tinka rekomendacijoms

suteikti?

Kadangi rekomendacija – gana subjektyvus informacijos šaltinis, vienam

kandidatui rekomendacijas tikrinkite iš keleto šaltinių. Pvz. klauskite

apie kandidatą ne tik jo boso, bet ir kolegų, pavaldinių, klientų;

ieškokite informacijos ne tik paskutinėje kandidato darbovietėje, bet ir

ankstesnėse. Mažiau vertingos rekomendacijos iš kandidato pažįstamų, kurie

nesusiję su kandidatu darbiniais santykiais, nes mums labiau rūpi kandidato

darbo atlikimo prognozės. Tačiau ir su darbu nesusijusi informacija gali

būti naudinga, o taip pat padėti pažinti bei suprasti žmogų ir iš darbinės

pusės.

Įdėmiai klausykitės kandidato interviu metu ir pasižymėkite asmenis,

kuriuos jis dažniausiai mini, kalbėdamas apie darbą. Tai ir bus tie žmonės,

kurie jį geriausiai pažįsta iš darbinės pusės. Kitas būdas – paties

kandidato paprašyti tokius žmones nurodyti. Kandidatui dažnai kyla

klausimas: ar gali jis rekomendacijų rinkimo tikslais nurodyti Jums jo

pažįstamą asmenį, prieš tai neatsiklausęs, ar šis sutinka suteikti jam

rekomendaciją. Mūsų įmonės patirtis rodo, kad dažniausiai rekomendacijas

suteikiantys asmenys nesidomi, iš kur sužinojome, kad jie susiję su

kandidatu, ir jiems nėra labai svarbu, ar kandidatas pats nurodė juos, ar

susiradome juos kitais keliais. Rekomenduojančiam asmeniui, kaip ir

kandidatui, svarbu, kad mes užtikrintume jo suteiktos informacijos

konfidencialumą.

Vienas iš oficialių rekomendacijų pavyzdžių – raštu parašytos

rekomendacijos, kurias kandidatai įteikia Jums susitikimo metu, dažnai Jums

to ir neprašius. Tokios rašytinės rekomendacijos mažiausiai vertingos.

Dažniausiai jas darbdavys paruošia kandidatui pačiam paprašius, kai šis

palieka darbovietę arba vėliau, ir paprastai būna pozityvios. Ne paslaptis,

kad tokios rekomendacijos kartais būna ir paties kandidato kūrinys arba

darbdavio padėka toli gražu ne už gerai dirbtą darbą, o kitus darbdaviui

naudingus dalykus. Net jeigu ir mažiausiai šališkos, ir mažiausiai

„sufabrikuotos“, tokios rekomendacijos dažnai neapima Jums reikalingos

informacijos, o įvardina bendrus dalykus, kaip „kandidatas sąžiningas“,

„moka bendrauti“ ir pan. Kur kas naudingesnę ir sąžiningesnę informaciją

apie kandidatą gautumėt asmeniškai paprašę rekomendacijos to paties asmens,

kuris prieš tai „iškepė“ bendro pobūdžio rekomendaciją kandidato ar kito

asmens prašymu. Ji būtų Jums naudingesnė jau vien dėl to, kad galėtumėt

paklausti tai, kas Jums yra svarbiausia.

Rekomendacijas teikiantys asmenys gana palankiai vertina raštu

pateikiamus klausimus apie kandidatą, į kuriuos jie gali

atsakyti jiems

patogiu laiku, gerai juos apgalvoję. Tačiau gaudami atsakymus raštu, Jūs

daugeliu atvejų pamatysite neišsamiai ar neaiškiai atsakytus klausimus, o

juos pasiaiškinti ar užduoti papildomus pagilinančius klausimus ne visada

turėsite galimybių.

Jeigu įmanoma, finalinio kandidato aptarimui susitikite su pagrindiniu

rekomendacijos teikėju jo biure. Susitikimas „akis į akį“ yra pranašesnis

už telefoninį pokalbį ir žymiai pranašesnis už rekomendaciją raštu, ypač

svarstant kandidatą vadovo pareigybei.

Kokiu tik būdu tikrintumėte rekomendacijas, pasiruoškite klausimų

sąrašą iš anksto. Čia Jums pagelbės sveikas protas ir šiuo klausimu

prieinama literatūra. Svarbiausia, kad būtų įtraukti kklausimai, padėsiantys

Jums gauti ar papildyti trūkstamą informaciją apie kandidatą, pasitikrinti

turimos informacijos teisingumą (pvz., ar kandidatas Jūsų neapgaudinėja dėl

dirbto darbo apimties ir jame įgyto patyrimo), pasitikrinti ir išsklaidyti

esmines Jūsų abejones dėl kandidato pasirinkimo teisingumo. Ruošdami

klausimus rekomendacijų rinkimui, nepamirškite, kokiam darbui žmogus

samdomas ir kokie pagrindiniai reikalavimai jam keliami. Gera rekomendacija

apskritai ir rekomendacija konkrečiam darbui nėra identiški dalykai. Tad

būtina rekomendaciją suteikiančiam asmeniui apibūdinti darbą, kuriam

renkamas darbuotojas, ir užduoti klausimus, susijusius su kandidato

tinkamumu tam konkrečiam darbui, pvz. „Kaip apibūdintumėte kandidato

bendravimą su klientais“ yra naudingesnis kklausimas kalbant apie kandidatą

pardavimo pareigybei, nei bendras klausimas apie kandidato bendravimo

įgūdžius. Tačiau tokio klausimo greičiausiai neužduosite dėl kandidato,

svarstomo pardavimų analitiko darbui.

Svarbu nevertinti informacijos, gautos iš rekomenduojančio asmens,

kaip neginčytinos tiesos. Visada prisiminkite, kad tai tik vieno žmogaus,

bet kokiu atveju subjektyviai nusiteikusio, požiūris. Vertinkite ir

analizuokite gautą nuomonę kartu su kita disponuojama informacija.

7. Kaip pasakyti neigiamą atsakymą kandidatui?

Laikraščiuose jau nereti darbo pasiūlos skelbimai su prierašu:

„Informuosime tik į sekantį etapą atrinktus kandidatus“ ir pan. Dažniausiai

tokį kelią renkasi patyrusios personalo atrankos įmonės, susidūrusios su

pakankamai dideliais kandidatų srautais. Žinoma, tai galima parekomenduoti

ir darbdaviui, kuris, ieškodamas darbuotojų, spausdina skelbimą spaudoje.

Tačiau visgi tai toli gražu ne pats mandagiausias būdas.

Visų pirma atsakymas kandidatui asmeniškai, tegul ir ne telefonu, o

elektroniniu paštu ar laišku, palieka žymiai geresnį įspūdį apie įmonę,

negu bendro pobūdžio išankstiniai atsakymai kaip aukščiau paminėtas.

Bendravimas su kandidatu – tai įmonės ryšių su visuomene dalis, apie ką

šiuo atveju retai pagalvojama. Mums, konsultantams, dažnai tenka girdėti,

kaip kandidatas, pasakodamas apie savo dalyvavimus konkursuose, pabrėžia ir

gerai įsimena darbdavius, kurie skyrė jam dėmesio ir informavo apie

konkurso rezultatus. Ir dažniausiai tai yra pažangios įmonės, kurios

rūpinasi savo darbuotojais – todėl ir norinčių dirbti pas tokį darbdavį

taip pat nemaža. Sudaryti gerą įspūdį visuomenės akyse darbdaviui svarbu

visų pirma tam, kad kitą kartą ieškodamas darbuotojų jis neturėtų problemų

juos pritraukdamas. Kas nori siųsti savo CV įmonei, kur visada neaišku,

kaip baigėsi konkursas, ar jis išvis baigėsi, o gal dar Jus pakvies po

pusės metų (būna ir taip)?

Antra, grįžtamojo ryšio suteikimas kandidatui – tai mandagumo ir

etikos dalykas. Jeigu ssu mumis bendraujama, t.y. mums siunčiamas laiškas,

faksas ar el. pašto žinutė su prašymu svarstyti kandidatūrą, geras tonas

reikalautų atsakyti. Juk tikrai tai padarytumėt, jei ieškantis darbo

žiūrėtų Jums į akis. Tad nejaugi atstumas tarp mūsų ir kandidato leidžia

pamiršti elementarius bendravimo principus šiais laikais, kai komunikacijos

priemonių pasirinkimas toks didelis?

O jeigu tikrai neturite galimybių atsakyti kiekvienam kandidatui

asmeniškai? Bendro pobūdžio atsakymas geriau, negu jokio atsakymo.

Pastaruoju metu kelios įmonės jau pasirinko tokį kelią atsakydamos skelbimu

spaudoje, kur dėkojama visiems kandidatams už dalyvavimą konkurse.

Ką ir kaip atsakyti?

Netgi jeigu pasirinkote bendro pobūdžio neigiamą atsakymą, kaip

„informuosime tik tuos kandidatus, kurie.“, pasistenkite atsakyti bent

tiems kandidatams, kurie sugaišo daugiausiai laiko ir įdėjo daugiausiai

pastangų dalyvaudami Jūsų konkurse: dalyvavo keliuose interviu, įvairiuose

vertinimuose, bendravo su keliais jūsų kompanijos darbuotojais.

Žinoma, pats nuoširdžiausias atsakymo būdas – paskambinti kandidatui

telefonu. Pageidautina, kad tai atliktų su kandidatu bendravęs asmuo, o ne

sekretorė, asistentas ar kitas Jūsų įmonės darbuotojas, kurio kandidatas

nematė. Kai atsakoma atmestinai, kandidatas gali pagalvoti, kad Jūs

vengiate jam pasakyti tiesą, paaiškinti, kodėl jo nepasirinkote –

prisipažinkite sau, kad neretai būtent to ir bijote. Patikėkite, net

skambinant telefonu, kandidatai tikrai nedažnai reikalauja paaiškinimų,

pasitenkindami pagrindine informacija apie savo galimybes atrankos

konkurse. Dauguma Jų tikrai nuoširdžiai padėkos už Jūsų skambutį.

Dabar Jūs pasakysite, kad tikrai neturėsite laiko paskambinti visiems

suinteresuotiems kandidatams, tačiau tikrai galite paskambinti bent

dešimčiai – paprašykite, kad Jūsų įmonės sekretorė prisiskambintų ir Jus

sujungtų, kai kandidatas atsilieps. Ne taip aktyviai dalyvavusiems

kandidatams, ypač tiems, su kuriais nesusitikote, parašyti laišką (el.

žinutę) arba paskambinti gali ir bet kuris kitas įmonės darbuotojas.

Pageidautina, kad skambindamas jis prisistatytų. Lygiai taip pat būtina

pasirašyti po neigiamu atsakymu, jei rašote jį raštu.

Neuždelskite su atsakymais. Tačiau geriau neigiamas atsakymas vėliau

nei niekada. Skambinkite, kada pažadėjote informuoti, o jei nežinote ar

nesuplanavote konkurso eigos, geriau neprižadėkite termino. Jeigu pokalbio

metu matote, kad kandidatas Jums netinka, atsakykite jam iš karto arba

paskambinkite praėjus ne daugiau kaip dienai ar kelioms po pokalbio. Taip

ir kandidatas bus patenkintas, ir Jūs ramiai į šalį atidėsite

nebereikalingą CV.

Ką būtent pasakyti ar parašyti kandidatui atsakant neigiamai?

Pavyzdžiui, tekstas gali skambėti taip: „Ačiū, kad dalyvavote mūsų

konkurse . pareigybei. Jūsų kandidatūrą apsvarstėme, tačiau pasirinkome

kitą kandidatą. Ačiū Jums, kad skyrėte laiko ir domėjotės mūsų įmone.“

Paprastai to užtenka. Galite papildomai nurodyti, kad pasiliksite kandidato

CV jūsų duomenų banke, jei jūsų įmonė didelė ir tokį kaupiate. Jei

skambinate telefonu, kandidatas gali domėtis, kodėl pasirinkote ne jį.

Tokiu atveju kartais sunku pasakyti pagrindines priežastis taip, kad

kandidatas jas suprastų teisingai, pripažintų, nepasipiktintų ar

neįsižeistų. Todėl galite pasiruošti atsakymą: „Jūsų kandidatūrą mes

svarstėme, tačiau pasirinkto kandidato kvalifikacija ir savybės šitai

pareigybei tiko labiau“. Atrankų specialistas šioje situacijoje galėtų

pasakyti kandidatui daugiau, ypač jei kandidatas jo prašė konsultuoti

ieškant darbo. Tačiau nepatyrusiam šioje srityje žmogui geriau nesiaiškinti

su kandidatu, nes yra pavojus jį neteisingai nukreipti, sukelti

nereikalingų minčių, sudaryti neteisingą nuomonę ar pasakyti netinkamai.

Taip pat tikėtina, kad nelaimėję kandidatai teirausis, kas laimėjo

konkursą. Kad pretendentai tikėtų konkurso teisingumu, pranešti konkurso

laimėtoją pageidautina. Tačiau būkite atsargūs, nepažeiskite privatumo

normų ir pasidomėkite, ar su tuo sutinka laimėjęs kandidatas. Kai kuriais

atvejais tai ypač svarbu, pvz., jei laimėjęs konkursą asmuo dar nepasirašė

darbo sutarties arba nepranešė buvusiam darbdaviui.

8. Išvados

Kalbėdami apie patį personalo skyriaus darbo suvokimą negalime

nepastebėti fakto, kad neretas Lietuvos kompanijos vadovas ne iki galo

supranta personalo vadybos prasmę ir svarbą. Neretai personalo

vadovas/vadybininkas yra suprantamas kaip žmogus, kuris užsiima darbo

sutarčių sudarymu, personalo apskaita, naujų žmonių paieška ir panašiai,

tačiau kol kas palyginti nedaug vadovų personalo vadybą supranta kaip

žymiai platesnę ir daugiau funkcijų turinčią veiklos sritį. Tikriausiai dėl

šios priežasties personalo vadovai yra nepatenkinti skiriamu dėmesiu iš

vadovų pusės. Galima daryti prielaidą, kad įmonių vadovams reikia daugiau

informacijos, ką gali daryti personalo skyriai kompanijose ir kokią realią

naudą jie gali duoti įmonei.

Nagrinėjant mūsuose labiausiai įprastą personalo skyrių funkciją –

darbuotojų paiešką ir samdą negalime nepastebėti, kad naujos personalo

paieškos ir atrankos tradicijos tik dabar ateina į kompanijas, jos pradeda

naudotis didesniu darbuotojų paieškos būdų kiekiu nei anksčiau. Tokias

prielaidas

galima daryti remiantis kad ir tokiu faktu, jog pirmos personalo

paieškos ir atrankos paslaugų įmonės Lietuvoje atsirado tiktai 1990 – 1992

metais, kai tuo tarpu pasaulyje šis verslas klesti jau ne vieną dešimtį

metų. Tai sąlygojo, kad Lietuvoje kol kas dar sunkiai prigyja visame

pasaulyje įprastos samdos priemonės, darbuotojų skatinimo ir išlaikymo

programos ir panašiai. Žinoma, negalima paneigti fakto, kad tam tikrus

apribojimus personalo vadyboje Lietuvoje priverčia daryti sunkesnė nei

kitose pasaulio šalyse ekonominė padėtis.

Kaip ten bebūtų, ateinant į Lietuvą užsienio kompanijoms ir stiprėjant

Lietuvos įmonėms didėja kkonkurencija rinkoje, reikalavimai personalui ir

profesionaliai darbo jėgai kyla. Įmonės personalo paieškai ir atrankai

pradeda skirti vis didesnį dėmesį, kruopščiau atsirinkinėti darbuotojus,

vertinti jų profesines ir asmenines savybes.

9. Literatūra

1. www.eirelita.lt

2. UAB Vilniaus konsultacinė grupė

3. Žmogaus studijų centras