Planavimas ir strateginis valdymas

3 tema. Planavimas ir strateginis

valdymas. Planavimas organizacijose – tai tikslų nustatymas ir

priemonių tiems tikslams pasiekti parinkimas.

Be plano vadovai: – nežino, kaip efektingai organizuoti

žmones ir tvarkyti išteklius; – negali aiškiai įsivaizduoti,

ko reikia organizacijai.

Priežastys, dėl kurių planuoti būtina

1. Būtinybė laiku susidoroti su permainomis.

2. Neplanuodami darbuotojai atlieka savo darbą

nematydami rezultato vertės.

3. Planas disciplinuoja vadybininką.

4. Planavimas yra svarbus kaip socialinis veiksnys.

Planavimo stiliai

1. Konservatyvusis – planuoja tik vadovas;

2. Demokratinis – įtraukti į planavimo procesą kuo

daugiau žmonių;3. Liberalusis – apibrėžtas

chaosas; planuoja kiekvienas savo ssupratimo

ribose, vadovas nesugeba koordinuoti atskiru planu.

Planavimo horizontai

Pagal laiko tarpą, kurio metu vykdoma plane

Numatyta veikla, skiriami tokie planavimo

horizontai:• ilgalaikis; • vidutinis; • trumpalaikis;

• nenumatytų atvejų planavimas

Vienkartiniai planai

Programos – tai tikslų, uždavinių, procedūrų, taisyklių

visuma. Pagal apimtį jos gali būti stambios ir smulkios,

pagal laiką – trumpalaikės ir ilgalaikės.

Projektai. Projektas yra vienkartinio naudojimo

planas, kuris masteliu daug mažesnis nei programa.

Biudžetai. Biudžetas – tai vienkartinio naudojimo

planas, kuris numato finansiniu ištekliu, reikalingu

specifinei veiklai, paskirstymą nurodytu laiko tarpu.

Pastovieji planai

Situacijose, kai planuojama organizacijos veikla, kuri

nuolat atsinaujina, sudaromi ppastovieji planai. Politika

nurodo rėmus arba ribas, kurių turi laikytis vadovai,

darydami sprendimus. Taip atkreipiamas dėmesys į

problemas ir situacijas, kurios yra svarbios organizacijai.

Standartinių operacijų procedūros nurodo

konkrečius veiksmus, kuriuos organizacijos

nariai turi vykdyti tam tikromis sąlygomis.

Taisyklės yra labiausiai apibrėžta ir

specifine ppastovių planų forma. Tai yra direktyvos,

kurios leidžia ar uždraudžia tam tikrą veiksmą.

Planavimo barjerai: * Aplinka

* Nenoras nustatyti tikslus * Nepasisekimo baimė

* Organizacinių žinių trūkumas * Pasitikėjimo

Trukumai * Neadekvati atlyginimo sistema

* Pasipriešinimas pokyčiams

* Laikas ir išlaidos.

Strategija kaip koncepcija:

Plan, Play, Pattern, Position, Perspective

• Strategija kaip planas. • Strategija kaip gudrybe.

• Strategija kaip tam tikras veiklos modelis.

• Strategija kaip pozicija. • Strategija kaip perspektyva.

Strategijos kaip proceso samprata apima organizacijos

vizijos/misijos bei ateities uždavinių apibrėžimų, dabartines

situacijos įvertinimų, strateginių alternatyvų pasirinkimą, veiklos

plano parengimą bei jo įgyvendinimą.

Strateginis planas yra atsakymas į tris pagrindinius

klausimus:

• Kas mes esame?

• Kokių mes tikslų norime pasiekti?

• Ką ir kokiomis priemonėmis mes privalome tai

padaryti, kad pasiektume pagrindinį tikslą?

Galima išskirti tokius strateginio planavimo etapus:

1. Organizacijos misijos formulavimas. 2. Organizacijos

tikslų iškėlimas. 3. IIšorines aplinkos analize ir įvertinimas.

4. Vidines aplinkos analize ir įvertinimas. 5. Strateginių

alternatyvų paieška. 6. Strategijos parinkimas.

7. Strategijos realizavimas.8. Kontrole.9. Strategijos

įvertinimas.

Misija

– tai organizacijų visuomenei pristatantis pranešimas,

kuris nusako jos veiklos prasmę ir tikslus. Misija skirta

paaiškinti kokiu verslu organizacija užsiima, kodėl tai

turėtų būti priimtina visuomenei.

John Pearce ir Fred David išskiria šiuos misijos

elementus: • vartotojus ir segmentus, kuriuos

įmone stengiasi aptarnauti;• gaminamus produktus ir

teikiamas paslaugas; • geografinę įmones orientaciją;

• esmines įmones technologijas; • dėmesį išgyvenimui,

augimui ar pelnui; • trokštamą visuomeninį įįmones įvaizdį;

• laikytinas svarbiausiomis įmones charakteristikas.

Strategijoje formuluojami tikslai turi tenkinti

keturis reikalavimus: 1. turi nurodyti veikimo krypt

(padidinti, išplesti) 2. nusakyti rezultatą (pelningumas, našumas),

3. būti išmatuojamais (1000 lt, 5 kg),

4. būti terminuotais (10 d., 5 m.).

Išorinės aplinkos analize

PEST analize Politinis – teisinis aspektas: vyriausybes

stabilumas, įstatymai, konkurencijos politika ir k.t.;

Ekonominis aspektas: infliacija, bedarbyste,

Palūkanų norma, ekonomikos augimas, valiutos kursas,

mokesčiai, atlyginimas; Socialinis – kultūrinis

aspektas: demografinis tendencijos, pajamų paskirstymas,

išsimokslinimo lygis, gyvenimo būdas;Technologinis

aspektas: nauji išradimai, technologijos plėtra, moralinio

nusidėvėjimo norma.

Konkurentu analize:

• pagrindinių konkurentų įėjimas į rinką;

• pagrindinių konkurentų pasitraukimas;

• prekių pakaitalų buvimas;

• pagrindinių konkurentų strategines politikos

keitimas.

Strategines alternatyvos

1. Ribotas augimas – tai strategine alternatyva, kuria

naudojasi dauguma organizacijų. Jai būdingas tikslų

nustatymas remiantis tuo, kas pasiekta, t.y. atsižvelgiant

į esamą padėtį.2. Augimo strategija. Organizacija

įgyvendina padidintus ilgalaikius ir trumpalaikius tikslus.

Ji pasirenkama ir taikoma sparčiai besivystančiose šakose,

kur kinta technologija ir asortimentas.

3. Mažinimo (paskutinio šanso) strategija – tai siekimas

optimaliai perorientuoti gamybą ir paslaugas. Ji baigiasi

organizacijos likvidavimu arba atsisakymu to, kas nebereikalinga

ir esamų pajėgumų perorientavimu. 4. Visas tris minėtas

strategijas derina tos organizacijos, kurios dirba srityse ar

šakose, kurios apima ir gamyba, ir paslaugas arba kelias gamybos

ir paslaugų šakas. Visais atvejais organizacija, išsamiai apsvarsčiusi

visas alternatyvas, pasirenka tą, kuri gali uužtikrinti jos ilgalaikį būvį,

efektyvų gyvavimą.

Kuo strateginiai planai skiriasi nuo operatyvinių

planu? 1. Laiko horizontu 2. Apimtimi

3. Detalumo laipsniu

2 paskaita:

Organizacija – tai grupe žmonių, kurių veikla sąmoningai

koordinuojama stengiantis pasiekti užsibrėžtų tikslų, ir kurią sudaro

2 ar daugiau žmonių.

Tradicine organizacija:

– Stabilumas – Nelanksti struktūra – Darbo pobūdis

nustatomas pagal pareigas – Orientacija į individualų

žmogų – Orientavimas į nurodymus „iš viršaus“.

– Sprendimus prima tik vadovai. – Darbo diena nuo 8 iki 17 val.

– Hierarchiniai santykiai tarp organizacijos narių.

-Darbas organizacijos patalpose.

Šiuolaikine organizacija:

– Dinamiškumas – Lanksti struktūra – Darbo charakteris apibrėžiamas

užduotimis kurias reikia atlikti – Orientacija į kolektyvą.

– Darbuotojai dalyvauja priimant sprendimus. – Darbo diena

neribojama – Santykiai neribojami griežtos hierarchijos.

– Darbas atliekamas bet kurioje vietoje, bet kuriuo laiku.

Vadovai gyvendina organizacijų tikslus, ne patys tiesiogiai

dalyvaudami darbo procese, bet vadovaudami ir derindami, kitų,

jiems pavaldžių_ žmonių pastangas.Valdymo lygiai:

1. Aukščiausiasis valdymo lygis.

2.Vidurinysis valdymo lygis.

3. Žemiausiasis valdymo lygis

Valdymo įgūdžiai:

1.Techniniai įgūdžiai – sugebėjimas panaudoti specializuotos srities

procedūras, metodus ir žinias. 2.Darbo su žmonėmis įgūdžiai –

sugebėjimas dirbti su žmonėmis,juos suprasti, skatinti tiek pavienius asmenis, tiek ir visą grupę. 3.Koncepciniai įgūdžiai – sugebėjimas koordinuoti

ir integruoti visus organizacijos interesus bei veiklas. Tai sugebėjimas suvokti

organizaciją kaip visumą, suprasti, kaip atskiros jos dalys yra

tarpusavyje susiję, ir numatyti, kaip kurios nors dalies ppakitimas

paveiks visumą.

Vadovo vaidmenys:

1. Derybininkas 2,Ištekliu skirstytojas 3.Pažeidimų šalintojas

4.Sprendėjas 5.Atstovas 6.Informacijos priėmėjas ir skleidėjas

7.Jungiančioji grandis 8.Lyderis 9.Simbolinis vadovas.

Vadovo sėkmę lemiančios savybes • Kompetentingumas

• Asmeninis patrauklumas • Atsidavimas • Lankstumas

• Iškalbos menas.

Kas būdinga blogai iškalbai?

padrikai desto; neturi humoro jausmo; neturi vaizdinių

priemonių; nepaiso laiko; neaiškiai taria žodžius;

nežiūri akis; nesigirdi, k sako; Kokios priežastys lemia vadovo nesekme? 80 % – neefektyvūs komunikavimo įgūdžiai

79 % – tarpasmeninio bendravimo sunkumai.

61 % – nesugebėjimas paaiškinti rezultatų kurių tikisi.

56 % – nesugebėjimas deleguoti įgaliojimų.

Tikslai yra norimi, užsibrėžti, geidžiami, kuriuos bendru darbu,

sutelktomis pastangomis stengiamasi įgyvendinti organizacijos veikloje.

Organizacijos struktūra yra atskirų padalinių skaičius, tarpusavio

ryšys. Užduotimi vadinama žmogui paskirtas darbas, kur_ reikia atlikti iš

anksto nustatytu b_du ir nurodytu laiku. Technologija yra įrengimų, įrankių ir atitinkamų techninių žinių derinys, kurį turi žinoti žmones, dirbantys savo darbo vietose.

Svarbiausias organizacijos vidines aplinkos elementas yra žmogus.

Vadyboje žmones vertinami pagal 3 požymius:

1. Pagal asmeninį žmogaus elgesį.

2. Pagal žmonių grupes elgesį.

3. Pagal vadovo elgesį su pavaldiniais ir jo įtaką.

Organizacinė kultūra

Apibrėžimai: • vertybes ir nuostatos, kurios nulemia organizacijos

santykių su aplinka turinį;• dideles, plačiai išplitusios vertybes;

• organizacijos narių priimta filosofija, ideologija, vertybes,

normos, kurios jungia organizacijų į vieningą visumą;

• simboliai, tradicijos, istorijos, sukuriančios organizacijos

vertybes bei normas.

Organizacines kultūros charakteristikos

1) Individo autonomija 2) Taisyklių struktūra

3) Parama 4)

Identifikacija5) Rezultatai – apdovanojimas

6) Konfliktų toleravimas 7) Rizikos toleravimas.

Organizacijos kultūros auditas

Esmines vertybes (ypač jeigu jos neapibrėžtos misijoje):

– rūpinimasis žmonėmis; – rūpinimasis pirkėjais;

– konkurencingumas; – iniciatyva; – meistriškumas;

– augimas; – inovacijos;

Organizacijos kultūros auditas:

Normos: – vadovų elgesys su pavaldiniais;

– pavaldinių reakcija; – vyraujanti darbo etika;

– statusas ir požiūris į jį; – aukščiausiojo lygmens vadovų

prieinamumas; – formalumo laipsnis.

Organizacijos kultūros auditas:

Organizacijos klimatas: – lankstus ar biurokratinis;

– formalus ar neformalus; – hierarchinis ar mažiau

struktūrizuotas; – draugiškas ar oficialus;

– priklausomas nuo statuso ar laisvas iir paprastas;

– reaktyvus ar iniciatyvus;- inovacinis ar senamadiškas.

Vadovavimo stilius: – autokratinis ar demokratinis.

Organizacines kultūros tipologijos

Biurokratinė kultūra: pabrėžiami vaidmenys ir procedūros;

dažnai atmetamos naujos idėjos; vaidmenys aiškiai

apibrėžiami; vyrauja hierarchinė struktūra;

pabrėžiamas problemų sprendimas; labai vertinamas

stabilumas ir patirtis; beveik neįmanoma pakeisti

kolektyvines mąstysenos; vyrauja įsakinėjimas ir kontrole.

Organizacines kultūros tipologijos

Linkusi į riziką kultūra

_ naujų galimybių akcentavimas;

_ naujų idėjų siekis; _ vertinama motyvacija ir inovacija;

_ personalas savarankiškas ir pajėgūs rodyti iniciatyvą;

_ plokšią ir lanksti struktūra;

_ politika dažnai keičiasi priklausomai nuo aplinkybių.

Išoriniai tiesioginio ppoveikio elementai

1. Vartotojai. 2. Tiekejai. 3. Vyriausybe.

4. Specialiosios interesu grupes. 5. Žiniasklaida.

6. Finansų institucijos. 7. Konkurentai.

Išoriniai netiesioginio poveikio elementai

1. Socialiniai kintamieji

2. Ekonominiai kintamieji

3. Politiniai kintamieji

4. Technologiniai kintamieji