Produkto konkurencingumo didinimo galimybės
TURINYS
1.Parduodamo produkto apibūdinimas———————————————————————3
2.Prekių asortimento klasifikavimas———————————————————————–4
3.Substitutai ir komplimentarūs produktai—————————————————————-6
4.Produkcijos kokybės ir išskirtinumo vertinimas——————————————————-7
5.Produkto konkurencinis potencialas———————————————————————9
6.Produkto kokybės valdymas—————————————————————————–11
7.Asortimento formavimas———————————————————————————13
Išvados——————————————————————————————————–16
Literatūra——————————————————————————————————17
1. Parduodamo produkto apibūdinimas
Produkcijos valdymas yra sistemingas ir nuoseklus sprendimų dėl prekių ar paslaugų, jų ženklų ir pakuotės sukūrimo, paklausos tyrimo, pardavimų organizavimo ir aptarnavimo priėmimas ir įgyvendinimas.
Produktas. Produktas(prekė,paslauga) sudarytas iš tarpusavyje susijusių ir nesusijusių konkrečių charakteristikų, skirtų tenkinti vartotojų poreikius.
Produkto (prekė ar paslaugos) vienetas yra užbaigtas vientisas daiktas, reiškinys ar idėja, apibūdinamas dydžiu, išoriniu vaizdu, laiku, kokybe, kaina ar kitais parametrais.
Prekės (pagal ff.Kotlerį) gali būti fiziniai objektai, paslaugos, asmenys, vietovės, organizacijos ar idėjos, – visa, kas gali tenkinti poreikius ar reikmes ir pateikiama rinkoje pritraukiant vartotojų ar pirkėjų dėmesį, formuojant jų norą įsigyti, naudoti ar vartoti.
Įmonės gaminama ar realizuojama produkcija turėtų būti suvokiama konkrečiai, išplėstai, apibendrintai.
Konkretus produktas yra bazinė fizinė esmė, turinti tikslias charakteristikas ir pateikiama rinkoje pagal konkretų aprašymą ar numerinį modelį. Tokios charakteristikos gali būti spalva, stilius, skonis, dydis, masė, patikimumas, kokybiniai instrukcijos ypatumai, naudojimo efektyvumas, kaina ir kt.
Realus pproduktas gali būti apibūdinamas konkrečiomis charakteristikomis (pagal F.Kotlerį): kokybės lygiu, savybių rinkiniu, specifiniu apiforminimu, firminiu pavadinimu ir pakuote.
Išplėstinis produkto apibūdinimas apima ne tik konkrečias charakteristikas, bet ir visą jo pavidalą – įvaizdį ir patarnavimą: konsultacijas, rekomendacijas, garantinį ir kitą remontą, aaprūpinimą atsarginėmis dalimis, pakeitimo ir grąžinimo sąlygas. Jei tam tikros produktų charakteristikos vienodos, laimi tos įmonės prekė, kuri geriau apiformina, labiau išreklamuota ir pirkėjui pateikia iš anksto nustatytus prabangos, prestižo, tvirtumo ar garantijos įvaizdžius.
Apibendrintas prekės ar paslaugos supratimas susijęs ne tiek su gamintojo ar pardavėjų interesų išreiškimu, kiek su vartotojų poreikių, norų ir siekių bei emocijų suformulavimu. Pavyzdžiui, avalynė perkama ne vien kojoms apauti ar apsaugoti, o savo individualybei išreikšti: vyriškumui, moteriškumui, elegancijai, išskirtinumui, griežtumui, jaunatviškumui, spindesiui ir t.t.
Paslaugos. Paslauga yra bet kokia priemonė ar nauda, kurią gali pasiūlyti viena šalis kitai ir kuri dažniausiai yra neapčiuopiama ir nesusijusi su kokio daikto ar gaminio užvaldymu ar įsigijimu. Paslaugos gali būti susijusios su prekėmis ar materialiu jų pavidalu ir kitomis paslaugomis iir nesusijusios.
Vartotojų nuomonę apie kokybę formuoja paslaugos suteikimo būdas, teikėjo elgesys ir kitos aplinkybės, kuriomis paslauga apsiekia savo tikslą. Klientą veikia ne tik tai, ką jis gauna, bet ir tai, kaip jis gauna paslaugą, kaip ir kiek sužino apie gamybos ir vartojimo procesą. Skirtingai nei produktų gamybos, paslaugų įmonėje vartotojas gali pamatyti jos išteklius, veikimo būdą, atliekamus veiksmus. Susidaręs įvaizdis labai svarbus daugeliui paslaugų. Jei teikėjas vartotojo požiūriu yra geras, tai ir jo įvaizdis bus patrauklus, lankytojas dažniausiai nepaisys nnedidelių klaidų. Ir priešingai, jei įvaizdis negatyvus, klaidos poveikis daug didesnis, negu turėtų būti. Įvaizdis tampa savotišku atramos tašku, vartotojui suvokiant patirtos paslaugos kokybės techninę ir funkcinę dalis. Prekių ir paslaugų bei jų derinių kokybė yra integruota sąvoka, kuriai lemiamą reikšmę turi vartotojo vertinimas. Techninė ir funkcinė kokybė, transformuota vartotojo įvaizdžio apie paslaugą ir jos teikimą, suformuoja jo patirtą kokybę ir jos vertinimus.
2. Prekių asortimento klasifikavimas
Asortimentas gali būti prekybinis ir gamybinis, bazės ir mažmeninės prekybos, standartinis ir sezoninis, prekių atsargų ir teikiamų paslaugų bei daugelis kitų, kurių ypatumai priklauso nuo vietos ir laiko, įvairių kitų veiksnių ir prekių pasirinkimo principų. Prekybinis sortimentas yra atskirų prekių, jų pavidalų, prekių rinkinių, sugrupuotų pagal tam tikrus požymius, visuma, leidžianti išryškinti asortimento tipiškumo, bendrumo ir išskirtinumo ypatybes.
Kai kurių prekių asortimento klasifikavimo požymiai (žr. lentelę).
Prekių asortimento klasifikavimo požymiai Klasifikavimo charakteristikos
Grupės Pogrupiai arba grupės apibūdinimas
1.Paklausos kompleksiškumas Makrogrupės
Kompleksas „Prekės namams“ Pagrindinės prekių grupės
Mikrokompleksas „Skalbimo prekės“
2.Paklausos pobūdis Epizodinės
Periodinės paklausos
Retos paklausos
Kasdieninės paklausos
Sezoninės Ilgai naudojamos prekės
Drabužiai, avalynė
Prabangos prekės, baldai
Maisto prekės
Turizmo, žūklės prekės
3.Paklausos dažnumas Pavienė
Masinė paklausa Labai didelio ūgio apranga
Populiariausių ūgių, dydžių apranga
4.Prekės funkcija Pagrindinė
Papildoma
Pagalbinė Maisto produktai
Kasdieninės ne maisto prekės
Visuomeninio transporto bilietas
5.Prekių klasės pagal kokybę ir kainas Ypatinga, aukšta, vidutinė
Žema Įvairios konstrukcijos, skirtingai apipavidalintos, nevienodos kokybės to paties pavadinimo prekės
Nukainotos prekės
6.Prekės prestižas Išskirtinė
Madinga, nauja, standartinė, nukainota Meno dirbiniai
Modelinė, serijinė ir nukainota avalynė
7.Pasiūlos trukmė Standartinė
Sezoninė Duona, pienas
Vynuogės
8.Pasiūlos privalomumas Privaloma
Pasirenkama Nustatoma ppagal asortimento sąrašą
Pasirenkama savo nuožiūra
9.Asortimento atspindėjimo lygis Platumas
Gilumas Siūtos prekės
Kostiumai
10.Asortimento platumo ir gilumo formos Pasirenkamas
Disponuojamas Momentinis tam tikros datos prekių sortimentas (pozicijų skaičius)
Prekių pavadinimų (pavidalų) skaičius per tam tikrą laikotarpį
11.Visuomeninės reprodukcijos vieta Gamybinis
Prekybinis Ūkio šakos arba komplekso produkcija
Didmeninės ir mažmeninės prekybos asortimentas
12.Prekybinis Didmeninės prekybos
Mažmeninės prekybos
Masinio maitinimo Bazių (kontorų) atskirų jų padalinių prekių asortimentas
Parduotuvių, kioskų, palapinių ir kitų vienetų bei jų padalinių prekių asortimentas
Kulinarijos parduotuvių, kioskų, bufetų ir kitų vienetinių prekių, patiekalų ir kitos savos produkcijos asortimentas
13.Gamybinis Ūkio šakos arba komplekso Atskiros pramonės arba žemės ūkio įmonės, jos padalinio išleidžiamų prekių asortimentas
Kai kurios ekonominės mokyklos, be gamybinio ir prekybinio asortimento, išskiria ir prekinį. Šis asortimentas – prekių pavadinimų rinkinys, sudarytas pagal vartojimo ar žaliavų požymį, nors jo klasifikavimas gana artimas prekybiniam:
Grupinis prekių asortimentas pagal pagrindines žaliavų rūšis ir vartojimo kompleksus,
Išplėstinis vidinis prekių asortimentas pagal pogrupius, pavidalus, artikulus ir kitus skirtingus požymius (žaliavų, dydį, spalvą ir t.t.),
Prekių asortimentas pagal paklausos pobūdį:
-kasdieninės paklausos (duona,druska,siūlai,skalbimo priemonės),
-retos paklausos (baldai, televizoriai, siuvimo mašinos),
-periodinės paklausos (aprangos prekės, konditerijos gaminiai),
-sezoninės paklausos (eglutės žaislai, slidės),
Prekių asortimento sudėtis pagal jų pasiūlos funkciją (papildomos prekės: kojinės, batų raišteliai),
Prekių asortimentas pagal jo sudėtingumą:
-paprasto asortimento prekės, sudarytos iš mažo skaičiaus pavidalų (druskos, cukraus),
-sudėtingo asortimento prekės, turinčios daug klasifikavimo lygių ir požymių (aprangos prekės),
Prekių asortimento atspindėjimo lygis:
-platumas
-gilumas.
3. Substitutai ir kompilmentarūs produktai
Substituciją, arba vieno pprodukto pakeitimą kitu, lemia lyginamųjų kaštų ir panaudojimo efektyvumo santykis tenkinant poreikį (naujos industrinės teorijos sekėjai), tačiau vartotojas produktus lygina dar iš naudos ir vertingumo, komforto, suderinamumo ir patogumo, operatyvumo ir bendravimo bei kitų pozicijų.
Sąveika tarp paslaugų ir prekių vienu metu gali būti kaip:
Paslaugų ir prekių substitucija,
Paslaugų ir prekių komplimentarumas
Remiantis turima statistika galima teigti (B.Vengrienė, 1998, p. 122), kad:
Paslaugos turi tendenciją vartojant tiek absoliučiai, tiek santykinai didėti sparčiau nei prekės,
Gana dideli ar panašūs tampai yra ir ilgai naudojamų prekių (kartais didesni nei paslaugų),
Nuo bendro vartojimo lygio kilimo atsilieka vidutinės trukmės ir trumpalaikių prekių vartojimas.
Substitucijos formos gali būti:
Tarp prekių,
Tarp prekių ir paslaugų (arba atvirkščiai),
Tarp paslaugų.
Vartotojai įsigydami prekes, naudojasi tam tikromis paslaugomis (draudimu, techniniu aptarnavimu, instaliacija, konsultacijomis, kitomis paslaugomis). Ir atvirkščiai, teikiant paslaugas, sunaudojamos materialinės gėrybės (remontui – detalės, medžiagos, mokymuisi – vadovėliai, kanceliarinės prekės, kompiuterinė įranga ir t.t.). Abipusis prekių ir paslaugų kompleksiškas naudojimas priskiriamas prie komplimentarių produktų.
Prekių ir paslaugų komplimentarumo santykis gali pasireikšti kaip (B.Vengrienė, 1998, p. 127):
Tiesioginis komplimentarumas, kai prekės ir paslaugos naudojamos vienu metu,
Vartojimo komplimentarumas, kai vartojant prekę reikia paslaugų arba, atvirkščiai, naudojant paslaugą reikia prekių (vartojimo komplimentarumas – atskiras laiko ir
vietos),
Dinaminis komplimentarumas: vartojant prekę reikia kitokios paslaugų struktūros, kai naudojant paslaugą reikia kitos prekių
sudėties.
Substitucija ir komplimentarumas gali sukelti konkurenciją, struktūrinius poreikių grupių pokyčius, naujų prekių ir paslaugų atsiradimą, naujų prekių variantų sukūrimą ir vartotojų funkcijų pasikeitimą ( vienų išnykimą, kitų atsiradimą ir t.t.).
4. Produkcijos kokybės ir išskirtinumo vertinimas
Aukšta produkcijos kokybė suprantama ne tik kaip geros fizinės, cheminės prekės savybės, madingumas, gera pakuotė ir t.t. Gaminio kokybės rodikliai apima paties produkto, jo gamybos, eksploatavimo, vartojimo ar naudojimo, aptarnavimo prieš ir pi pardavimo kokybinius parametrus. Išplečiant paties produkto kokybės supratimą į jo sudėtį taip pat įįtraukiama:
Pasiūlos platumas, gilumas ir kompleksiškumas,
Teikiama informacija,
Tikslumas,
Nuoširdumas ir draugiškumas,
Geri santykiai,
Patikimumas ir garantijos,
Operatyvumas,
Papildomas patarnavimas,
Aptarnavimas prieš ir po pardavimo,
Kiti.
Būtent vartotojas yra pagrindinis kokybės arbitras. Suvokdamas kokybę, jis vertina ją kaip integruotą sąvoką, atsižvelgdamas ne vien į techninius aspektus.
Suvokiama kokybė. Gana sudėtingai nustatoma ir sunkiai apčiuopiama, bet svarbi vartotojui produkto savybė – suvokiama kokybė.tai apibendrintas kokybės supratimas, susijęs su gaminio įvaizdžiu, kilme, gamybos ir realizavimo laiku, tikėtina nauda, numatomais valdymo ir vartojimo kaštais ir kitais minėtais parametrais.
Aptarnavimo lygis yra dar vienas svarbus prekės aar paslaugos kokybės kriterijus. Aptarnavimas gali būti iki pardavimo ar pagrindinės paslaugos suteikimo, po pardavimo, privalomas, garantinis, padedantis ar didinantis pardavimą, kitos paskirties ir rūšies. Aptarnavimo lygis gali būti nustatomas įvertinus laiką (valandas), per kurį suteikiamos paslaugos, pašalinami gedimai ir tt.t.
Produkto vertinimo kriterijai:
Produkto kokybė
Žaliavų kokybė
Gamybinis pajėgumas ir technologija
Produkto adaptyvumas
Unikalumas (išskirtinumas)
Taros ir pakuotės panaudojimo galimybės
Produkto gyvavimo ciklas
Saugojimo reikalavimas
Vartojamosios savybės
Produkto ženklas
Produktų savybes apibudinantys rodikliai. Ekonominiai rodikliai susiję su bendromis vartotojų išlaidomis, apibūdinančiomis produkto paieškos, įsigijimo vertę. Šios išlaidos vadinamos vartojimo kaštais. Vartotojai įsigyja prekes ir paslaugas iš tų įmonių, kurios pasiūlo didesnį vertingumą nei konkurentai. Grynasis produkto vertingumas arba vertė yra vartotojo apčiuopiama ir nustatoma kaip skirtumas tarp bendrojo produkto vertingumo ir vartojimo kaštų.
Techniniai rodikliai. Gana sudėtingą rodiklių grupę sudaro techniniai (produkcijos paskirties, patikimumo ir ilgaamžiškumo, technologiškumo) rodikliai. Prie produkcijos paskirties rodiklių priskirtini poreikių, kuriuos tenkina produktas, klasifikaciniai požymiai, susiję su vartojimo ar naudojimo sritimi, naudojimo galimybėmis, vartojimo sąlygomis, produkto sudėtimi ir struktūra, fiziniais parametrais, konstrukciniais ypatumais, techninio panaudojimo efektyvumu: naujumu, ttechniniu lygiu, naudojimo paprastumu ir patogumu. Patikimumo ir ilgaamžiškumo rodikliai glaudžiai susiję su ankstesniaisiais.jie apibūdina gaminių veikimo, jų savybių išlaikymo ilgaamžiškumą be remonto ir papildomų kaštų per nustatytą garantinį laikotarpį.
Technologiškumo rodikliai apibūdina produkcijos darbo, materialinių, informacinių ir kitų išteklių imlumą, atitinkamą jų struktūrą, galimybę keisti, atnaujinti, individualizuoti produktą per konstrukcijų surenkamumo, detalių ir mazgų pakeičiamumo, suderinamumo ypatumus.
Estetiniai rodikliai, atsižvelgiant į produkcijos rūšį ir paskirtį, gali turėti didelės, net lemiamos reikšmės jos paklausai ir pardavimui. Prieš šių rodiklių priskirtina produkto išorinė fforma, dizainas, pakuotė, užtikrinantys patrauklumą, išraiškumą, susidomėjimą, emocinį poveikį. Estetiniai parametrai tai pirmiausia gaminio išvaizda (spalvų suderinamumas, dizainas, malonus garsas, kvapas, skonis, išraiškinga ir patogi pakuotė ir kt.).
Pakuotė ir ženklinimas. Kai produktai yra gana vienodo lygio, vartotojui nemažą reikšmę turi
pakuotė , skoningas apipavidalinimas ir ženklinimas. Pakavimas turi užtikrinti racionalų prekių kiekį, tinkamą saugoti, vežti, pakrauti ir iškrauti.
Ergonominiai rodikliai apibūdina, kaip produkto savybės atitinka vartotojo, kaip žmogaus organizmo, reikalavimus ir ypatumus jį naudojant esamomis sąlygomis arba kaip tas sąlygas užtikrina. Prie šių rodiklių priskirtini:
– higienos: apšvietimas, temperatūra, vibracija, triukšmingumas, oro švarumas, drėgmė ir kt.,
– antropologiniai: dydžių, formų, struktūros ir žmogaus kūno atitikimas,
– fiziologiniai,
– psichologiniai ir kt.
Teisiniai patentiniai rodikliai. Visa produkcija , skirta parduoti, turi būti standartizuota ir atitikti Europos Sąjungos ir tarptautinių standartų reikalavimus. Standartai paremti susitarimais dėl techninių reikalavimų, kurie taikomi kaip taisyklės ir konkrečios charakteristikos bei parametrai. Sertifikatai , kurie liudija kokybę, atitinkančią sutarties reikalavimus, ir skirti tik sutarties dalyviams, yra galutiniai ir abiem šalims privalomi.šio tipo sertifikatus gali panaikinti teismas, arbitražas ar pats kokybės inspektorius. Kuo didesnė konkurencija ir geriau išplėtoti rinkos santykiai, tuo svarbesni produkcijos teisiniai patentiniai rodikliai: patentinis švarumas, originalūs techniniai sprendimai, patentinė gamybos apsauga, rinkos teisiniai apribojimai.
5. Produkto konkurencinis potencialas
Prekės ar paslaugos konkurencinio potencialo vvertinimo pagrindą sudaro vartotojų poreikių, rinkos reikalavimų, tarpusavyje konkuruojančių gaminių tyrimai. Norint tiksliai įvertinti savo produkto konkurencinį potencialą rinkoje, analizuojant, reikia atsižvelgti į tuos pačius techninius – ekonominius rodiklius, kuriais iš dalies remiasi ir vartotojas. Nustatant gaminio ar paslaugos konkurencinį potencialą, būtina atsižvelgti į kokybės rodiklius, technines ir ekonomines charakteristikas, konkurencinio pajėgumo lygį pagal normatyvinius reikalavimus, ar tas produktas atitinka galimų vartotojų poreikius. Produktai gali konkuruoti tiek dėl jų panašių savybių, tiek dėl to, kad gali tenkinti tų pačių vartotojų poreikius (žr. lentelę).
Prekinės konkurencijos tipai
Vartotojai Produktas
Panašus Skirtingas
Panašūs Tiesioginiai konkurentai Netiesioginiai konkurentai
Skirtingi Konkurentai pagal prekę ar paslaugą Nereikšmingi konkurentai
Gamintojas, norėdamas užtikrinti savo gaminių konkurencinį pajėgumą, stengiasi pasiūlyti pirkėjui gaminį, turintį tokius techninius rodiklius, kurie labiausiai tenkintų atitinkamus poreikio
elementus, vertinamus 100 procentų. Todėl, atliekant skaičiavimus, gaunamas rodiklis, kuris apibendrintai apibūdina poreikio tenkinimo lygį pagal tos ar kitos klasės gaminį. Juo aukštesnis rodiklis, tuo geriau patenkinami pirkėjų poreikiai.
Pardavimo kaina, sudaranti didžiąją vartojimo kaštų dalį, tiesiogiai priklauso nuo gaminio techninių-ekonominių rodiklių ir jo paslaugų komplekso, kurį užtikrina gamintojas, pateikdamas prekę (prieš eksploatavimą). Kadangi pardavimo kaina išreiškia produkto įvertinimą vartotojo požiūriu, ji yra svarbus prekės konkurencinio potencialo veiksnys.
Analizuojant produkcijos konkurencinį potencialą, kaip pagrindas imamas arba vienas etalonas-analogas, turintis didžiausią paklausą, arba gaminiai, kurių kiekvienas turi pranašumų ir tenkina tam tikros vvartotojų grupės poreikius, bet neturi monopolijos rinkoje. Šiuo atveju būtina išsiaiškinti produkto, pateikto į rinką kaip etalono, solidumą. Tai padaryti būtina, nes įmonė, pateikdama rinkai produkciją, gali tikėtis tam tikros rinkos dalies, išstumdama produktą-analogą arba analogus, laikomus etalonais. Svarbu įvertinti, kokia yra etalono-analogo gyvavimo ciklo stadija, nes, pateikiant rinkai gaminį, būtina užtikrinti jo konkurencinį pajėgumą visą numatomą gyvavimo ciklą. Įmonė gamintoja, lygindama projektuojamą arba jau leidžiamą gaminį, iš anksto turi orientuotis į prognozuojamus rodiklius, įvertinti produkto tolesnio tobulinimo lygį. Praktiškai kiekvienam produktui turi būti taikoma atskira konkurencinio potencialo vertinimo metodika, kad būtų atsižvelgta į atitinkamus prekinės rinkos formavimo ypatumus ir pagrindines mokslinės-techninės pažangos tendencijas. Praktiškai naudojami tokie konkurencinio pajėgumo vertinimo skaitmeniniai rodikliai:
-vienetinis-parodo techninio ar ekonominio rodiklio dydžio procentinį santykį su atitinkamu etalono-analogo rodikliu,
-grupinis arba suvestinis-jungia vienetinius rodiklius ir apibūdina konkurencinio potencialo lygį pagal vienarūšį rodiklį ar jų grupę (ekonominę, techninę, normatyvinę),
-integralinis-suteikia prekės konkurencinio pajėgumo skaitmeninę charakteristiką ir parodo grupinio rodiklio pagal techninius parametrus bei grupinius rodiklius pagal ekonominius parametrus santykį.
Nustačiusi, kad produktas neišlaikys konkurencijos šioje rinkoje, įmonė gali tęsti tyrimus kitose rinkose arba gerinti gaminio parametrus. Tam būtina numatyti papildomas sąnaudas. Naudojant kompiuterinę techniką, parenkami optimalūs gaminių perspektyviniai variantai, gera, patikima, patogi pakuotė ir ženklinimas, orientuoti į konkrečią rinką ir
vartotojų grupę.
6. Produkto kokybės valdymas
Ilgametis produkcijos pardavimo politikos įgyvendinimas leidžia teigti, kad aukštos kokybės produktas duoda ir dideles pajamas rinkoje.
Produkto kokybės valdymas, kaip atskira verslo politikos dalis, užsienyje yra labai ištobulintas. Siekiant įvaldyti kokybės valdymo sistemas, organizuojamas darbuotojų kvalifikacijos kėlimas, kuriamos specialios darbuotojų kokybės grupės, rengiamos strategijos, jos finansiškai remiamos, organizuojamos kitos priemonės. Produkcijos kokybės valdymas yra efektyvus, kai visos jo grandys yra glaudžiai susijusios:
Vadybininkas numato,
Finansininkai apskaičiuoja,
Personalas priima, dalyvauja ir įgyvendina priemones,
Strategija numato, patikslina tikslus, uždavinius ir priemones,
Vartotojai pateikia savo rreikalavimus ir verčia koreguoti strategijos įgyvendinimą.
Kontroliuoti, ar produktas atitinka kokybės reikalavimus, pavesta Europos Sąjungos narių paskirtoms sertifikavimo organizacijoms. Sertifikavimą jos atlieka tokiais etapais:
Vidinė gamybos kontrolė,
Europos Sąjungos pasirinktos rūšies ekspertizė,
Įvertinimas, ar ekspertizės rūšis atitinka keliamus uždavinius,
Produkto kokybės užtikrinimas,
Produkto patikrinimas,
Vieneto patikrinimas,
Visas kokybės patikrinimas.
Sertifikatai turi būti parengti taip, kad apibūdintų tik prekių kokybę, o ne jų esamą būklę. Jei sutartyje nenumatytas skirtumas tarp kokybės ir būklės, tai „prekės kokybės“ sąvoka apima ir prekės būklę.
Norint išsilaikyti rinkoje jau nepakanka, kad įmonės produktas būtų aukštos kkokybės. Rimtos įmonės stengiasi iš anksto įspėti, numatyti naujus vartotojų poreikius. Tam neriekia ypatingų pastangų, turėti specialių tarnybų. Būtina tik įsiklausyti į vartotojų pageidavimus, pastebėjimus, abejones.
Pagal Jungtinių Tautų konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo – pardavimo sutarčių 35 straipsnį prekės neatitinka ssutarties reikalavimų, jei:
netinka tiems tikslams, kuriems paprastai naudojamos,
netinka nė vienam konkrečiam tikslui, apie kurį pirkėjui buvo pranešta tiesiogiai ar netiesiogiai sudarant kontraktą,
neatitinka pardavėjo pateikto pavyzdžio ar modelio kokybės.
Jei tiekėjų ir pirkėjų daug (ypač didmeninėje prekyboje), gali būti steigiama speciali tarnyba nagrinėti reklamacijas. Jei darbų mastas nedidelis, juos paskirsto prekių priėmimo ir realizavimo tarnyboms (juristo padedamoms).
Visos reklamacijos kruopščiai registruojamos ir grupuojamos pagal tiekėjus ir pirkėjus, reklamacijų rūšis ir priežastis. Pirkėjai (klientai) skirstomi į:
savus (priklauso savai organizacijai ar sistemai),
svetimus (savarankiški, neįeina į jokius partnerystės susivienijimus).
Ypač detaliai tyrinėjamos reklamacijos, gautos iš savų pirkėjų (pavyzdžiui, susivienijimui priklausančių parduotuvių). Jei reklamacijos priežasčių dėl prekių trūkumo, kokybės negalima nustatyti vietoje, gali būti stabdoma komercinė veikla, atliekama inventorizacija.
Svetimų (ne savo) pirkėjų pretenzijos tenkinamos iš karto (vėliau gali bbūti peržiūrėtos (sugriežtintos) sutarties sąlygos).
Vartotojų reakcija ir elgesys išreiškiami per norą įsigyti tam tikrą kurios nors įmonės prekę. Noras pagrįstas įsitikinimu, kuris susidaro apie prekes ir įmones. Vartotojų norai išreiškiami prekių ir paslaugų parametrais, kuriuos jie norėtų matyti turint ar esant produktuose.
Įmonė privalo labai įdėmiai stebėti išorinę aplinką: kaip veikia konkurentai, kokios atsiranda naujos produkcijos, kokie vartotojų elgesio pokyčiai, naujos technologijos, negatyvi žiniasklaidos pozicija, išteklių pakankamumas ir kt.
7. Asortimento formavimas
Prekių ir su jomis susijusių paslaugų asortimento formavimas yra sudėtingas pprocesas, kuris nulemia įmonės ūkinės finansinės veiklos rodiklius. Prekių, patiekalų ir kitų gaminių ar paslaugų asortimento, meniu ar paketo sudarymas yra kartu ir pasiūlos, paklausos, aptarnavimo bei atsargų formavimas, turintis labai svarbią reikšmę ūkiniams ryšiams, transporto darbui, prekių sandėliavimui ir kitoms operacijoms.
Prekių asortimento sudarymą ir paslaugų paketo pasirinkimą lemia asortimento politika, kuri apibūdina pažiūrų ir priemonių visuma pramonės ir cirkuliacijos srityse siekiant tam tikrų iš anksto užsibrėžtų tikslų.
Asortimento politika įgyvendinama per einamųjų ir perspektyvinių asortimentinių gamybos ir realizavimo planų sudarymą bei jų vykdymą, per gyventojų poreikių ir paklausos tyrimą bei atitinkamą formavimą, moksliškai pagrįstų vartojimo bei naudojimo normų nustatymą ir jų įgyvendinimą praktiškai. Pagrindiniai veiksniai ir sąlygos, darantys įtaką prekių asortimentui ir kitos produkcijos pasiūlai, yra šie:
socialinės-ekonominės aptarnavimo rajono sąlygos
klimatinės sąlygos
keliai, transporto plėtra, prekių pristatymo schemos,
didesnių miestų, rajonų traukos centrų įtaka,
prekybos ir paslaugas teikiančių įmonių vieta, tankis, koncentracija ir specializacija, jų pajėgumas
rinkos konjunktūra (prekių ir paslaugų pasiūla ir paklausa bei jų santykis, prekių ir paslaugų kainos).
keliami racionalios vartojimo apimties ir sudėties formavimo reikalavimai,
paklausos pasireiškimo pobūdis( tvirtai susiformavusi, alternatyvi, impulsyvi), kitos jos savybės ir požymiai.
Prekių ir su jomis susijusių paslaugų asortimento nustatymo tvarka lemia ir jo pagrindimą. Pirmiausia prekių asortimentą ir paslaugas būtina tiksliai paskirstyti teorijos atžvilgiu – pagal atskiras įmones aaptarnaujamoje zonoje ir parduotuvių ar produkcijos gavėjų tipus.
Siekiant racionaliai paskirstyti prekių asortimentą, būtina užtikrinti jų apyvartos ir pelno didėjimą, geriau panaudoti prekybos darbuotojus, tinkamai nukreipti gyventojų srautus, pasiekti tolygesnės prekybos per visą darbo dieną, savaitę, mėnesį.Prieš formuojant arba peržiūrint asortimentą veikiančioje komercinėje įmonėje būtina gerai išnagrinėti prekių apyvartos ir paslaugų realizavimo apimtis, sudėtis, jų kitimo priežastis. Daug dėmesio skiriama prekių atsargų, jų formavimo analizei. Reikia nuodugniai ištirti prekių paklausą, nulėmusią tam tikrą prekių apyvartos sudėtį.
Turėdami prekių apyvartos apimties ir sudėties kitimo dėsningumus, žinodami, kaip keitėsi atskirų grupių atsargų apyvartumas, galime ekonomiškai pagrįsti ir prekių grupių, kompleksų, linijų skaičių, konkrečius jų pavadinimus ir numatomą prekių apyvartą. Galutinis prekių grupių ir paslaugų nustatymas turi būti susietas ir suderintas su greta esančių komercinių įmonių asortimentu, atsižvelgiant į darbo pasidalijimo ir kitus reikalavimus, kylančius dėl paklausos pobūdžio, miesto specifikos (pavyzdžiui, pramoninių ir gyvenamųjų rajonų išdėstymas, nevietinės paklausos atsiradimo laipsnis, keliai, natūralios kliūtys ir kt.).
Pirkėjų ir klientų srautai taip pat turi nemažą reikšmę grupiniam prekių asortimentui ir
paslaugų paketams, jiems skiriamam komerciniam plotui paskirstyti. Šiam tikslui reikia nustatyti, kiek pirkėjų ar klientų būna įmonėje per darbo dieną, kaip jie pasiskirstė pagal valandas, kiek ir kokių prekių ir paslaugų pagal kainas jie įsigijo, kuri vartotojų dalis iišėjo iš komercinės įmonės be pirkimo. Vadovaujantis šiais duomenimis galima perskirstyti komercinės (prekių, paslaugų ir t.t.) salės plotą pagal prekių grupes, kompleksus ir kitus požymius.
Pagrindžiant prekių asortimentą tiek didmeninėje, tiek mažmeninėje prekyboje, būtina atsižvelgti ir prekių užsakymo, pristatymo, saugojimo bei realizavimo kaštus, jų tarpusavio santykį. Reikia tiksliai įvertinti prekių pristatymo sistemą (iš kur jos tiekiamos, kokiais intervalai, koks prekių partijų kompleksiškumas, kaip prekės paruoštos prekybai ir t.t.).
Detali prekių ir su jomis susijusių paslaugų asortimento ir jo sudarymo analizė leidžia pagrįsti trumpalaikius (sezoninius ir metinius) asortimento modelius. Jie turėtų būti ištisiniai, jungti visas prekių ir paslaugų, vartojimo kompleksus ir mikrokompleksus, be to, juos reikia griežtai tipizuoti, atsižvelgiant į vietos ir laiko veiksnius.
Asortimento ir atsargų modeliavimas. Jei siekiama, kad komercinė veikla būtų ekonomiškai pagrįsta ir stabili, negalima apsieiti be asortimento formavimo proceso modeliavimo ir atitinkamų ekonominių-matematinių metodų taikymo analizei bei planavimui. Priešingu atveju, kaip dažnai atsitinka, gaunami analizės rezultatai rodo tik kiekybinius ryšius, o kokybiniai lieka neįvertinti. Todėl gali būti padarytos neteisingos išvados ir siūlymai dėl prekių užsakymo, atsargų normatyvo pagrindimo ir galiausiai dėl vartotojų poreikių tenkinimo galimybių plėtros.
Prekių paskirstymas ir mainai plati, sudėtinga veiklos sritis, kurioje komercinė veikla yra svarbiausia, todėl ekonominiai – matematiniai metodai ir modeliai daugiau taikomi tokiems klausimams
spręsti:
pirkėjų ir vartotojų paklausai prognozuoti,
prekių ir produkcijos apimčiai ir paskirstymui analizuoti bei planuoti,
prekių ir paslaugų asortimentui, jo politikai pagrįsti,
prekių judėjimo schemoms ir grafikams sudaryti,
įmonių tinklui išdėstyti ir atsargoms jame paskirstyti,
atsargoms formuoti ir valdyti bei kitiems tikslams.
Ekonominiai – matematiniai asortimento ir atsargų valdymo modeliai gali būti klasifikuojami įvairiais aspektais pagal: tiriamo objekto agregavimą (sistemas, regionus, įmonė ar jos padaliniai, visa produkcija ar prekės), ekonominių procesų funkcionavimo trukmę, modelio apimtį ir sudėtingumą, modeliuose taikomus metodus ir kitus požymius.
Ekonominio – matematinio modeliavimo uždavinys yyra sudaryti tokius modelius, kurie geriau parodytų ir nusakytų ekonomikos dėsningumus, susiklosčiusius ryšius.
Informacinė bazė, apibūdinanti tiriamą objektą, dažnai nulemia ir paties modelio tipą, jo panaudojimo efektyvumą. Čia kaip tik iškyla daugiausia sunkumų, nes duomenų bazė dažnai nepatenkina modeliuotojų dėl jos ribotumo, neoperatyvumo, nepatikimumo, nepalyginamumo ir t.t., pvz.,prekių realizavimas ne visada rodo paklausos ypatumus, cirkuliacijos kaštų apskaita nepritaikyta atsargų formavimui pagrįsti, dideli prekių aprūpinimo sistemos neapibrėžtumai. Atliekama išsami prekių realizavimo, gavimo ir atsargų analizė – nustatomi ir įvertinami veiksniai, turėję įtakos aasortimentui ir atsargoms formuoti.
Asortimento ir atsargų valdymo modelių patikrinimo bei sprendimų kokybės analizės duomenys sudaro galimybę patikslinti ekonomines – matematines modelio konstrukcijas, o kartais net pakeisti ir patį uždavinių formulavimą. Dažnai analizė parodo pirminės informacijos trūkumus, kai kurių nusistovėjusių teiginių nnepagrįstumą. Tai papildomas ekonominių – matematinių modelių taikymo rezultatas.
Vartotojų elgesys ir motyvai keičiasi kylant pragyvenimo lygiui, geriau tenkinant jų poreikius. Dabar pirkėjas prekę renkasi ją derindamas prie jau turimų. Kartais pirkėjas iš viso delsia, kol negali įsigyti viso prekių komplekto.kaskart darosi svarbesnė informacija apie prekes ir paslaugas, jų savybes, naudojimo ypatumus. Kartu pirkėjas nori matyti daugiau ir įvairių prekių ir paslaugų komplektų vienoje vietoje nedideliame plote. Formuojant prekių asortimentą, reikalinga lanksti prekių užsakymo ir pristatymo sistema, jautrus kainų reguliavimo mechanizmas.daug dėmesio reikia skirti naujų produktų kainai ir kokybei, kad kokybė nebūtų blogesnė, o kaina didesnė už analogiškas buvusias prekes ir paslaugas. Jei nėra esminių teigiamų gaminio pakeitimų,komercijos darbuotojai neturėtų leisti keisti pramoninio asortimento.
IŠVADOS
1. Nuo prekių klasifikavimo, sujungimo ir išskyrimo požymių, su jjomis susijusių paslaugų priklauso, kam jos skirtos, kokius poreikius tenkins, kokia bus paklausa ir galiausiai kokie bus įmonės ūkinės – finansinės veiklos rezultatai. Todėl reikia žinoti prekių asortimento požymius.
2. Substitucija ir komplimentarumas gali sukelti konkurenciją, struktūrinius poreikių grupių pokyčius, naujų prekių ir paslaugų atsiradimą, naujų prekių variantų sukūrimą ir vartotojų funkcijų pasikeitimą ( vienų išnykimą, kitų atsiradimą).
3. verslo politika kokybei turi skirti ypatingą reikšmę. Gali būti sudaromi kokybės gerinimo metiniai planai: numatomos priemonės ištekliai, terminai, vykdytojai, laukiami rezultatai, atsiskaitymo už kokybę tvarka.
4. Norint ttiksliai įvertinti savo produkto konkurencinį potencialą rinkoje, analizuojant, reikia atsižvelgti į techninius – ekonominius rodiklius, kuriais iš dalies remiasi ir vartotojas. Nustatant gaminio ar paslaugos konkurencinį potencialą, būtina atsižvelgti į kokybės rodiklius, technines ir ekonomines charakteristikas, konkurencinio pajėgumo lygį pagal normatyvinius reikalavimus, ar tas produktas atitinka galimų vartotojų poreikius.
5. Siekiant įvaldyti kokybės valdymo sistemas, organizuojamas darbuotojų kvalifikacijos kėlimas, kuriamos specialios darbuotojų kokybės grupės, rengiamos strategijos, jos finansiškai remiamos, organizuojamos kitos priemonės.
6. Asortimento negalima sudaryti ilgam laikui. Dėl įvairių prekių gyvavimo ciklų, vartotojų paklausos poslinkių, mados raidos ir konkurencinės aplinkos pokyčių asortimentą reikia aktualinti, keisti. Todėl asortimento formavimas yra nuolatinis įmonės vadybininkų uždavinys.
LITERATŪRA
1.Vytautas Sūdžius. Pardavimų valdymas:principai ir praktika.K.,2002
2. A. Pajuodis. Prekybos marketingas.K., 2002
