PROJEKTŲ UŽBAIGIMAS

TURINYS

ĮVADAS…………………………3

1. Projekto pabaigimo etapai…………………………4

2. Projekto rezultatų analizė ir įvertinimas……………………..7

2.1. Verslo projektų efektyvumo rodikliai………………………8

2.1.1. Vidinė pelno norma………………………… ..8

2.1.2. Pelningumas………………………… ..8

2.1.3. Vidutinio turto pelningumas……………………….. .9

2.1.4. Skolos rodiklis………………………… ..9

2.1.5. Likvidumo rodikliai………………………… ..9

2.2. Verslo projektų ekonominio įvertinimo problemos……………….10

2.3. Ekspertinis vertinimas…………………………13

3. Garantinis aptarnavimas…………………………14

IŠVADOS…………………………15

LITERATŪRA…………………………16

ĮVADAS

Šiame darbe apžvelgsiu iš ko susideda projekto užbaigimo etapas, kokius vertinimus reikia atlikti, norint pabaigti projektą.

Apžvelgiu pagrindinius finansinius rodiklius, kurioe geriausiai atspindi projekto efektyvumą.

1. PROJEKTO PABAIGIMO ETAPAI

Organizacijose, turinčiose “projektų portfelius”, tikslinga periodiškai vertinti vykdomus ir užbaigtus projektus (taip pat nustatyti jų įtaką organizacijos veiklai). Projekto patikrinimas – tai ne įprastinė ataskaita apie projekto procesą – jjis apima žymiai daugiau aspektų: analizuojama, kodėl buvo pasirinktas konkretus projektas; įvertinama projekto įtaka organizacijos prioritetams; įvertinama, kaip organizacijos kultūra veikia projektus; nustatoma, kaip išoriniai veiksniai gali paveikti projekto procesus; projekto auditas apima reviziją visų veiksnių, susijusių su vykdomais ir būsimais projektais.

Gali būti tikrinami ir vykdomi ir užbaigti projektai. Tikrinant dar vykdomus projektus, galima iš anksto imtis eigos koregavimo priemonių būtinumo atveju arba priimti sprendimą apie projekto sustabdymą ir jo visišką uždarymą. Siekiant išvengti klaidų ir pagerinti būsimų projektų valdymą, žžymiai detaliau tikrinami jau užbaigti projektai.

Kadangi auditui gali būti skiriamas ribotas laikas ir pinigai, patikrinimo gilumas ir detalumas pasirenkamas priklausomai nuo organizacijos dydžio, projekto svarbos, projekto tipo, projekto rizikos, projekto dydžio, projekto problemų ir t.t. Nepamirština, kad bet koks patikrinimas nneigiamai veikia projekto komandos darbą.

Rengiantis patikrinimui reikia apsispręsti, koks bus patikrinimas – vidinis ar išorinis.

Tradicinis projekto patikrinimo modelis apima du aspektus: organizacijos požiūrį į projektus ir projekto komandos požiūrį į patikrinimą.

Vykdant projektų patikrinimą, reikia laikytis tam tikrų nuostatų: pagrindinis projekto patikrinimo principas yra kitaminčių baudimas; turi būti komentuojami veiklos ar projekto eigos rezultatai, o ne kas ką darė; reikia labai santūriai vertinti projekto komandos narių emocijas ir reakciją; patikrinimo ataskaitoje privalu pateikti tik konkrečiais faktais paremtas išvadas ir atsiriboti nuo subjektyvumo; projekto vadovybė turi remti patikrinimą ir audito grupei sudaryti sąlygas gauti visą reikalingą informaciją; projekto patikrinimas turi tęstis kuo trumpiau; audito vadovas turi turėti galimybę laisvai bendrauti ir su organizacijos, ir su projekto vadovais.

Pagrindinis projekto audito ataskaitos tikslas – nnustatyti tolimesnio projektų valdymo gerinimo prielaidas. Todėl projekto audito ataskaitoje turi būti pateikta:

• bendra informacija apie projektą (projekto pobūdis, dydis, personalas, aktualumas ir perspektyvumas ir t.t);

• surinktos informacijos analizė (projekto misija ir tikslai, naudojamos sistemos, naudojami ištekliai ir t.t.);

• rekomendacijos (projekto komandos ir jos narių darbo įvertinimas, teigiami pasiekimai, koreguojančio pobūdžio pasiūlymai ateities veiklai);

• patirtos pamokos, t.y. klaidos, kurių lengva išvengti;

• priedai – tai pagrindinę audito ataskaitos dalį papildanti svarbi informacija.

Galutiniai projekto įgyvendinimo rezultatai atskleidžia projekto vykdymo metu uškilusias problemas, padarytas klaidas, į kurias reikia bbūtinai atsižvelgti įgyvendinant analogiškus projektus ateityje.

Projekto užbaigimo terminas yra iš anksto nustatytas ir griežtas. Jo skiriami keli uždarymo atvejai.

Tipiniai – tai labiausiai paplitę projektų uždarymo atvejai, t.y. kai projektas baigiasi ir užbaigtas projektas perduodamas užsakovui. Dažnai ir šiuos projektus vykdant daroma nemaža pasikeitimų.

Priešlaikiniai – pavyzdžiui, projektą vykdant atlikti pakeitimai susiję su projekto kai kurių dalių atsisakymu.

“Begaliniai”- tai projektai, kurie dėl įvairių nesibaigiančių trukdymų ar nuolatinių pakeitimų tęsiami jau seniai pasibaigus terminams.

Neįvykę projektai – kai pavėluotai paaiškėja, jog projektas yra neperspektyvus, todėl jis net nepradedamas.

Pasikeitę prioritetai – kai projektą vykdant iš esmės pasikeičia sąlygos ir prioritetai ar gaunamos atitinkamos audito išvados, priimamas sprendimas pirma laiko uždaryti projektą.

Audito išvadose dažniausiai pateikiami barjerai, galintys sutrukdyti sėkmingai baigti projektą, gali būti suskirstyti į šias grupes: planavimas, kalendorinis planavimas, organizavimas, komandos formavimas, vadovavimas, kontrolė.

Planavimas – tai netikslūs formulavimai, nevykę sprendimai, prastas informacinis aprūpinimas, pakeitimai ir t.t.

Kalendorinis planavimas – tai griežti darbų atlikimo terminai, grafiko nesilaikymas, prastas vadovavimas darbams ir t.t.

Organizavimas – tai atsakomybės trūkumas, neaiški atskaitomybė, prastas projekto valdymo organizavimas, pašalinių institucijų kišimasis ir t.t.

Komandos formavimas – netinkamos kvalifikacijos personalas, nekompetentingas projekto vadovas, komandos narių kaita, prastas personalo parinkimas ir t.t.

Vadovavimas – bloga koordinacija, prasti vidiniai ir išoriniai ryšiai, motyvacijos stygius ir t.t.

Kontrolė – nekontroliuojamas ppavedimų ir darbų išbaigtumas, netinkamas monitoringas, neefektyvi kontrolės sistema, neidentifikuotos problemos ir t.t.

Projekto uždarymo planas turėtų apimti šiuos klausimus:

• kokie projekto uždarymo etapai?

• kas už tai atsakingas?

• kada prasidės ir baigsis projekto uždarymas?

• kaip bus perduodamas projektas?

Priimti sprendimą uždaryti nebaigtą projektą reikia jaučiant didelę atsakomybę, nes tai susiję su žmonėmis ir nepanaudotais kitais ištekliais.

Galutinė projekto stadija apima šiuos etapus:

• planuotos projekto veiklos įgyvendinimą;

• planuotų rezultatų pasiekimą;

• tolimesnio projekto finansavimo nutraukimą;

• veiksmų, būtinų pabaigti projektą atlikimas;

• projektų rezultatų panaudojimą.

Praktikoje pabaigimo fazė dažnai sujungiama su likvidavimo faze, kuri apibrėžia projekto įgyvendinimo priemonių “išvedimą” iš eksploatacijos, remontą, modernizaciją, projekto objekto rekonstrukciją.

Projekto įvedimas į veiklą reiškia galutinį investicinės fazės etapą, t.y. tam momentui turi būti baigti ir priimti eksploatuoti visi pagrindiniai objektai.

Projekto uždarymo fazės trukmė dažniausiai siekia apie 12 proc. bendro projekto gyvavimo ciklo.

Projekto pabaigimas – tai sutartų įsipareigojimų tarp užsakovo ir rangovo įvykdymo užbaigimas bei visuma specifinių organizacinių-administracinių veiksmų. Projekto pabaigimas vyksta aštuoniais etapai:

I etapas – užsakovo bei rangovo finansinių atsiskaitymų tikrinimas;

II etapas – dokumentacijos tikrinimas. Žiūrima, ar projekto dokumentacija atitinka reikiamas normas, standartus bei technines sąlygas; ar išpildyti kokybiniai bei kiekybiniai reikalavimai;

III etapas – neįvykdytų įsipareigojimų išaiškinimas;

IV etapas – neįvykdytų įsipareigojimų įvykdymas, pretenzijų pateikimas (geranoriškas arba taikant kontrakte numatytas baudos priemones);

V etapas – garantinis aptarnavimas;

VI etapas – galutiniai atsiskaitymai;

VII etapas –– galutinės (finalinės, baigiamosios) ataskaitos parengimas;

VIII etapas – demobilizacija. Ji apima šiuos veiksmus: darbo komandos/organizacinės struktūros išformavimas, esamos įrangos/turto/techninės ir kitos medžiagos grąžinimas.

Projekto pabaigimas taip pat sukuria savotišką “projektą”, kurio realizavimui dažniausiai parengiamas specialus planas. Šį planą sudaro įsipareigojimų lentelės, kuriose numatyti reikiami veiksmai, atsakingi vykdytojai bei terminai.

2. PROJEKTO REZULTATŲ ANALIZĖ IR ĮVERTINIMAS

Dažniausiai projektų įgyvendinimo rezultatų įvertinimą atlieka atskira konsultacinė įmonė kartu su projektą inicijavusia institucija.

Suvedant galutinius projekto rezultatus, vertinami šie pagrindiniai klausimai:

1) projekto tikslų pasiekimo strategija;

2) priimtų sprendimų atitikimas priešprojektiniam investicijų pagrindimui; techninių ir finansinių rodiklių atitikimas planui;

3) projekto įgyvendinimo vietos pasirinkimo įvertinimas;

4) projekto apimčių vertinimas;

5) techninių sprendimų užtektinumas ir efektyvumas;

6) darbo saugos reikalavimų laikymasis;

7) darbo apimtis, kalendorinis grafikas, jo laikymasis;

8) biudžeto išlaidų vertinimas;

9) finansinių išteklių valdymo efektyvumas;

10) sudarytų sub-kontraktų vertinimas;

11) materialinių-techninių išteklių panaudojimo efektyvumas;

12) komercinių projekto pusių analizė;

13) finansinio valdymo analizė;

14) ekonominė projekto analizė;

15) rizikos valdymo įvertinimas.

Galutiniai projekto įgyvendinimo rezultatai atskleidžia projekto eigoje iškilusias problemas, padarytas klaidas, į kurias reikia būtinai atsižvelgti įgyvendinant analogiškus projektus ateityje.

2.1. VERSLO PROJEKTŲ EFEKTYVUMO RODIKLIAI

2.1.1. Vidinė pelno norma

Analizuojant verslo projektų efektyvumą, vidinė pelno norma (IRR – Internal Rate of Return) yra vienas iš reikšmingiausių rodiklių.

Bet kurio verslo projekto įgyvendinimas reikalauja pritraukti finansinius išteklius, už kuriuos visada tenka mokėti. Už skolintas lėšas mokami procentai, už pritraukiamą akcinį kapitalą – dividendai ir t.t.

Rodiklis, apibūdinantis šių išlaidų santykinį lygį, yra naudojamo kapitalo kaina. Finansuojant

projektą iš skirtingų šaltinių, šis rodiklis nustatomas pagal aritmetinio svertinio vidurkio formulę.

Norint gauti pelną iš investuotų lėšų arba kraštutiniu atveju – jų atsipirkimą, būtina, kad NPV (net present value) =>0. Tam reikia parinkti atitinkamą procentinę mokėjimų srauto narių diskontavimo normą, užtikrinančią nurodytą sąlygą.

Vidinė pelno norma suprantama kaip diskonto norma, kurios taikymas užtikrina laukiamų piniginių mokėjimų (išlaidų) dabartinės vertės ir laukiamų piniginių įplaukų dabartinės vertės lygybę.

Vidinės pelno normos rodiklis apibūdina maksimaliai galimą santykinį išlaidų lygį. Pavyzdžiui, jei įgyvendinant projektą gauta banko ppaskola, tai IRR reikšmė rodo viršutinę leistino banko procentinės normos lygio ribą, kurios viršijimas padaro projektą nepelningą.

2.1.2. Pelningumas

Pelningumas (profitability) – pelnas, kurį gauna firma. Jis matuojamas atsižvelgiant į visus panaudotus altyvus, ilgalaikio kapitalo ir tarnautojų skaičių. Kitaip tariant, pelningumas yra pelno dalis, tenkanti tam tikram aktyvų ar kapitalo vertės vienetui: pardavimų litui, turto litui, nuosavo kapitalo litui ir pan. Dažniausiai skaičiuojami tokie pelningumo rodikliai:

• nuosavo kapitalo pelningumas (return on Common Equity) – tai grynojo pelno ir nuosavo kapitalo (akcinis kapitalas+nepaskirstytas pelnas+rezervai) santykis. ŠŠis rodiklis parodo, kiek pelno uždirba savininkų kapitalas. Lygindami šį rodiklį su alternatyviais kapitalo investavimo pasiūlymais, verslininkai gali spręsti , ar verta pelną reinvestuoti, ar geriau pasirinkti kitą investicijų galimybę.

• Investicijų pelningumas (Return of Investment) – tai grynojo pelno ir palūkanų ssantykis su investuotu kapitalu (t.y. trumpalaikis turtas+ilgalaikis materialus turtas). Šis rodiklis parodo investicijų pelningumą, t.y. gebėjimą gauti pelną iš pagrindinėje veikloje naudojamo turto. Šiuo taveju ilgalaikis kreditorių dalyvavimas finansuojant verslą yra savanoriškas, todėl skaičiuojant pelną pridedamos palūkanos, kurios buvo atimtos skaičiuojant veiklos sąnaudas.

• Turto pelningumas (Return of Assets) – tai grynojo pelno ir visų aktyvų vertės santykis. Šis rodiklis parodo, kaip efektyviai įmonė panaudoja savo turtą. Užsienio šalyse šis rodiklis palyginamas su kapitalo rinkoje nusistovėjusiomis palūkanų normomis. Jeigu gautas rodiklis yra mažesnis, įmonės vadovai turi ieškoti padėties gerinimo sprendimų. Analitikai turto pelningumui skaičiuoti dažnai vietoje grynojo pelno ima veiklos pelną, laikydamiesi tokios prielaidos, kad turtas uždirba pelną prieš apmokestinimą, o, kad iš jo atskaitomi mokesčiai, neturi nieko bendra su veiklos efektyvumu.

2.1.3. Vidutinio tturto pelningumas

Įmonės administraciją labiausiai domina turto pelningumas. Vidutinis turto pelningumas yra apskaičiuojamas (pelnas+nusidėvėjimas)/vidutinio turto.

Turto pelningumas yra tuo didesnis, kuo didesnis grynasis pardavimų pelningumas, kuo didesnė turto grąža, kuo mažesnės išlaidos ir jų dalis.

2.1.4. Skolos rodiklis

Skolos rodiklis yra apskaičiuojamas kaip santykis skolinto turto ir nuosavo kapitalo.

Šiuo metu, norint gauti paramą iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, šis rodiklis turi būti ne daugiau kaip 0.5.

2.1.5. Likvidumo rodikliai

Likvidumas (liquidity) tiesiogiai verčiant iš anglų kalbos apibrėžiamas kaip vertybinių popierių arba materialinių vertybių pavertimo grynaisiais pinigais galimybė. LLikvidumo norma (liquidity ration) – grynųjų ir absoliučiai likvidžių fondų lyginamasis svoris bendroje payvų apimtyje. Iš šių apibrėžimų atrodytų, kad įmonės likvidumą nusako tik pinigų ir trumpalaikių vertybinių popierių kiekis įmonėje, tačiau taip nėra.

Likvidumo rodikliai – tai rodikliai, parodantys firmos pajėgumą laiku įvykdyti skolinius įsioareigojimus. Pagrindinis likvidumo rodiklis – likvidumo koeficientas, kuris apskaičiuojamas kaip trumpalaikio turto ir trumpalaikių įsipareigojimų santykis. Šis koeficientas padeda nustatyti, kiek įmonės likvidūs aktyvai viršija trumpalaikius pasyvus. Maža šio koeficiento reikšmė rodo, kad įmonei sunku įvykdyti įsipareigojimus. Daugelyje šalių manoma, kad patenkinamas šio rodiklio lygis yra nuo 1,2 iki 2. Tačiau praktiškai įvairiose verslo šakose jo reikšmė labai skirtinga. Kadangi ne visas trumpalaikis turtas vienodai likvidus, tai ir skaičiuojant įmonės likvidumą skiriami tam tikri likvidumo laipsniai.

1 likvidumo laipsnis (Kritinis likvidumas) – Pinigai/Tr. Įsipareigojimai

2 likvidumo laipsnis (Greitas likvidumas) – (Tr.turtas-Atsargos)/Tr.įsipareigojimai

3 likvidumo lapisnis (Bendrasis likvidumas) – Tr.turtas/Tr.įsipareigojimai

2.2. VERSLO PROJEKTŲ EKONOMINIO ĮVERTINIMO PROBLEMOS

Svarbus investicijų efektyvumo užtikrinimo būdas yra investicinių verslo projektų vertinimas. Jis leidžia nustatyti investavimo variantų efektyvumą pagal pasirinktus kriterijus. Pasirinkti kriterijai turi parodyti ir investicinį verslo projektą įgyvendinančio subjekto, ir valstybės interesus. Investiciniame procese valstybė gali dalyvauti įvairiais būdais: tiesiogiai subsidijuodama investicinius projektus, suteikdama reikalingas garantijas investiciniams kreditams gauti, teisės aktais skatindama ar suvaržydama pasirinktų projektų įįgyvendinimą. Šiame procese investicijų tikslingumui nustatyti reikalinga investicinių projektų vertinimo metodika, kuri padėtų atrinkti geriausiai valstybės tikslus atitinkančius projektus.

Valstybės tikslai ne visada sutampa su kitų verslo subjektų tikslais, todėl investicinių projektų vertinimo metodikos turėtų sudaryti galimybę vertinti projektus įvairiais aspektais.

Investiciniai projektai, kurių finansavimas priklauso nuo valstybės, turi būti išsamiau vertinami, t.y. įvairių kriterijų atžvilgiu. Tokie kriterijai turi leisti nustatyti projekto efektyvumą jį įgyvendinančio subjekto (įmonės), ūkio šakos, valstybės bei problemų, kurias valstybė tikisi išspręsti šiuo projektu, atžvilgiu. Tam siūlomas kompleksinės analizės metodas, apimantis finansinę ir ekonominę analizę.

Ekonomine analize siekiama dviejų pagrindinių tikslų:

• nustatyti projekto įtaką šalies, regiono, ūkio šakos ir pan.ekonomikai;

• įvertinti projektą, atsižvelgiant į tas jo ir aplinkos sąlygas, kurios nebuvo įvertintos rengiant projektą ir atliekant finansinę analizę.

Ekonominė analizė leidžia surinkti informaciją, reikalingą projekto priimtinumui įvertinti nacionalinės ar regioninės ekonomikos atžvilgiu, sudarant įmonės planus, planuojant makroekonomiką, priimant projektinius sprendimus.

Investicinį projektą siūloma analizuoti pasitelkiant ekonominio efektyvumo rodiklių sistemą ir taikant ekonominės vertės nustatymo metodą. Ekonominio efektyvumo rodiklių sistema leidžia nustatyti investicinio projekto efektyvumą šalies, regiono ekonomikos ar ūkio šakos atžvilgiu.

1 lentelė Ekonominio efektyvumo rodikliai

Eil.Nr. Rodiklio pavadinimas Rodiklio turinys

1 Prekių ir paslaugų eksporto santykinė dalis Eksporto apimtis/pardavimų apimtis

2 Importuojamų pagrindinių gamybos žaliavų (medžiagų) santykinė dalis Importuojamų materialinių išteklių sąnaudos/visų materialinių išteklių sąnaudos

3 Užsienio standartus atitinkančios produkcijos santykinė dalis Užsienio kokybės standartus aatitinkanti produkcija/gamybos apimtis

4 Projekto įtaka gyventojų užimtumui Naujų darbo vietų skaičius

5 Naujų darbo vietų skaičius, koreguotas vidutiniu darbo užmokesčiu Lėšos, skiriamos darbo užmokesčiui/šakos vidutinis darbo užmokestis

6 Vidaus rinkoje parduodamų prekių ir teikiamų paslaugų kainų lygis Vidaus rinkoje realizuojamos produkcijos vidutinė kaina/analogiškos produkcijos vidutinė kaina vidaus rinkoje

7 Finansinių išteklių dalis, skirta mokėjimams biudžetui, lyginant su bendrais finansiniais ištekliais Mokesčiai biudžetui bruto/finansiniai ištekliai (juos sudaro realizacinių pajamų ir sąnaudų šioms pajamoms gauti skirtumas)

8 Kaip numatoma veikla atitinka prioritetines veiklos sritis Pajamos iš veiklos prioritetinėse srityse/visos pajamos

9 Gamtos tarša Gamybinių teršalų apimtis/visų materialinių išteklių sąnaudos

Lentelėje išvardinti rodikliai turi būti skaičiuojami baziniams ir poinvesticiniams metams. Atliekant analizę tiriamas šių rodiklių santykis. Baziniais metais laikomi paskutiniai priešinvesticiniai metai. Nagrinėjant verslo projektus, kuriems įgyvendinti numatoma kurti naujas įmones, lyginami viso ūkio, šakos ar įmonių lyderių visutiniai rodikliai.

Išvardinti rodikliai pakankamai universalūs ir tinka įvairių verslo projektų analizei. Specifiniams projektams įvertinti gali būti taikomi ir kiti tiksliniai rodikliai, kai atsižvelgiama į projekto ypatybes. Taip pat gali būti taikomi ir kiekybinės išraiškos neturintys rodikliai, kurie yra svarbūs vertinant projekto priimtinumą, pavyzdžiui, turimos su projektu sutartys, tam tikros finansavimo sąlygos ir pan. Tokius rodiklius ekspertai įvertina balais ir į juos atsižvelgiama nustatant projekto efektyvumo rodiklius.

Informacija šiai analizei imama iš įmonės, kurioje bus įgyvendinamas projektas, finansinių ataskaitų, vertinti teikiamo projekto bei statistinių duomenų

apie investicijų efektyvumą ūkyje ir analogiškų įmonių veiklą.

Investicinio verslo projekto ekonominė vertė yra projekto investicijų, veiklos išlaidų ir pajamų, įvertinus transferinius mokėjimus (subsidijas, mokesčių lengvatas, pašalpas ir pan.) ir išteklių vidaus rinkos iškraipymus, bendra vertė.

Investicinio projekto ekonominės vertės nustatymas leidžia:

• apskaičiuoti projekto efektyvumą eliminavus vidaus rinkos iškraipymus;

• identifikuoti vietinių resursų stygių ir jam pašalinti reikiamų lėšų kiekį;

• apskaičiuoti projekto finansavimui reikalingą, atsižvelgiant į realų valiutos kursą, užsienio paskolų dydį

Tai sudaro prielaidas:

• užsienio ir vidaus investuotojams geriau suvokti Lietuvoje įgyvendinamo projekto vertę pasaulinėje rinkoje, jį ppalyginti su analogiškais projektais, įgyvendinamais kitose šalyse, bei įrodyti Pasaulio bankui ir kitoms tarptautinėms organizacijoms, kad Lietuvoje reikalingi užsienio kreditai;

• palengvinti projektų priežiūrą vertinant įgyvendinimo efektyvumą ir koreguojant tolesnį vykdymą;

• įvertinti verslo projektus realią projekto vertę nusakančiais rodikliais.

Ekonominės vertės nustatymo metodas reikalauja daug informacijos, todėl yra brangus ir gali būti taikomas tik stambiems projektams tirti. Šis metodas visiškai gali būti taikomas tik tiems projektams, kuriems įgyvendinti numatoma naudoti užsienyje įsigyjamus išteklius. Kadangi Lietuvoje dauguma iš užsienio kreditų finansuojamų verslo projektų naudoja importuojamus iišteklius, todėl taikyti ekonominės vertės nustatymo metodą – ekonomiškai tikslinga.

Ši metodika labiau orientuota į pelno siekiančių projektų vertinimą. Investiciniams projektams, kurių pagrindiniai tikslai – gyventojų socialinių poreikių tenkinimas bei tam tikrų valstybės funkcijų (šalies gynyba, teisėtvarkos užtikrinimas, fundamentaliojo mokslo plėtojimas iir pan.) įgyvendinimas, metodiką rekomenduojama papildyti socialine analize.

2.3. EKSPERTINIS VERTINIMAS

Ekspertinis metodas yra papildomas metodas, kuris gali būti naudojamas, kai:

• veiksniai neturi kiekybinės išraiškos ir jiems vertinti negalima taikyti formalizuotų analizės metodų;

• sunku ir santykinai per brangu nustatyti reikiamų veiksnių kiekybines išraiškas;

• mažiems projektams santykinai per brangu taikyti kitus analizės metodus.

Ekspertinis metodas taikomas papildomiems veiksniams vertinti, kurie, neturėdami kiekybinės išraiškos (arba šią išraišką nustatyti sunku ir reikia per daug lėšų), nebuvo apskaičiuoti atliekant finansinę ar ekonominę analizę.

Taikant ekspertinį metodą projekto ir aplinkos veiksnius tiria ekspertų komisija, o gauto rezultatai išreiškiami balais. Vertinimo procedūra turi prasidėti nuo tikslų nustatymo ir vertinamojo objekto apibūdinimo. Apibūdinti galima laisva forma, tačiau tai turi suteikti ekspertams kuo daugiau informacijos. Norint suderinti ekspertų darbo rezultatus nustatomos tam tikros taisyklės ir procedūros.

Ekspertai ppagal komisijos pasirinktą metodiką kiekybiškai įvertina įvairius problemos aspektus. Jų rezultatus apdorojus pagal tam tikrą metodiką, nustatomas apibendrinantis projekto efektyvumą įvertinimas.

3. GARANTINIS APTARNAVIMAS

Garantinis aptarnavimas – tai visas kompleksas priemonių, kurias įgyvendina tiekėjas. Garantija (pranc.garantie, angl. guarantee) – vienas iš būdų vykdyti įsipareigojimus, sutartus tarp subjektų.

Garantinio aptarnavimo sąlygos yra aptariamos sutartyje. Čia aptariami tokie klausimai:

• garantinio aptarnavimo laikas;

• darbų sąrašas;

• projekto atitikimo patikrinimas;

• įvedimo į eksploataciją priežiūra, darbų pradžia ir bandymai;

• atsarginių dalių tiekimas;

• atsakomybės apribojimas;

• sutarties pasibaigimo pasekmės ir t.t.

Garantinio aptarnavimo tarnyba turi perduoti visus dokumentus užsakovui, įįskaitant visus brėžinius, įvedimo į eksploataciją aktus, priėmimo-perdavimo aktus, techninės dokumentacijos aktus, personalo apmokymo programą.

Terminai ir aptarnavimas yra nustatomas kiekvienam konkrečiam projektui atskirai.

Garantinio aptarnavimo laikas (angl. warranty period) – tai periodas, kurio metu pardavėjas įsipareigoja prižiūrėti normalų ir gerą prekės funkcionavimą. Paprastai garantinio aptarnavimo laikas yra nustatomas ilgalaikio naudojimo prekėms.

Taigi, baigus projektą, galima jį prižiūrėti pasitelkiant garantinį aptarnavimą, kurio sąlygos turėtų būti aptartos garantinio aptarnavimo sutartyje.

IŠVADOS

Galima daryti išvadą, kad projekto pabaigimas – tai dar vienas projekto įgyvendinimo etapas, susidedantis iš nemažai dalių.

Sėkmingu projekto užbaigimu yra suinteresuoti visi jo dalyviai:

• investuotojai – susigrąžina investicijas ir numatytas palūkanas;

• užsakovas (savininkas, klientas) – užbaigtas projektas, gautos pajamos iš jo naudojimo;

• kontraktorius – kontrakte numatytas atlyginimas už sėkmingą projekto užbaigimą bei dalis sutaupytų lėšų;

• subkontraktoriai – apmokama už atliktus darbus ir paslaugas;

• projekto vadovas ir komanda – atlyginimas pagal kontraktą, taip pat profesinio reitingo augimas;

• valdžios institucijos – visų projekto dalyvių mokesčiai, taip pat regiono visuomeninių, socialinių ir ekologinių poreikių tenkinimas;

• vartotojai – jų laukiamos paslaugos, prekės, produktai;

• kitos suinteresuotos šalys – savų ekonominių ir neekonominių interesų tenkinimas.

Pastaruoju metu išskiriami šie sėkmingo projekto kriterijai:

• projekto užbaigimas nustatytias terminais;

• projekto užbaigimas neperžengiant biudžeto rėmų;

• rezultatų kokybės rodiklių užtikrinimas;

• minimalūs (suderinti) projekto objektinės srities pokyčiai;

• funkcionuojančios (bazinės) organizacijos veiklos nenutrūkstamumas;

• organizacijos gamybinės kultūros ir vertybių išsaugojimas ir ugdymas.

LITERATŪRA

1. Šlekienė D., Klimavičienė II. Įmonės veiklos finansinis įvertinimas.-K. Technologija, 2000.-146 p.

2. Rutkauskas A.V., Tamošiūnienė R. Verslo projektavimas.-V. Technika, 2002.-240 p.

3. Neverauskas B., Stankevičius V.ir kt. Projektų valdymas.-K.Technologija, 2003.-143 p.