Rekreacijos ir turizmo sistema Lietuvoje

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

Sveikatos mokslų fakultetas

Rekreacijos ir turizmo katedra

REFERATAS

Darbą atliko: KU lietuvių filologijos

ir švedų kalbos bakalaurė

Aušra Joneliūnienė.

Klaipėda

2003 liepos 7 d.

Turinys

1. Įvadas

…………………….

………3

1. Turizmo ir rekreacijos samprata bei turinys…..

……..4

1. Turizmo samprata, jo formų ir rūšių

įvairovė………………….

..4

2. Rekreacijos samprata, funkcijos ir

formos………………….

…9

3. Turizmo ir rekreacijos

ištekliai…………………

……….11

4. Turizmo ir rekreacijos sąveikos

rezultatai………………..

….. 13

2. Turizmo ir rekreacijos sistemos kkūrimas ir valdymas Lietuvoje. 14

1. Turizmo ir rekreacijos raida Europoje ir

Lietuvoje……………….14

2. Turizmo ir rekreacijos valdymas Europoje ir

Lietuvoje……………..16

3. Marketingo priemonių panaudojimas kuriant ir plėtojant turizmo ir

rekreacijos

sistemą

Lietuvoje…………………..

…………….18

3.3.1. Turizmo ir rekreacijos

sistema…………………..

…….18

4. Turizmo ir rekreacijos sistemos plėtros perspektyvos

Lietuvoje…………..24

Išvados…………………..

……….25

Literatūra………………….

………26

Priedai…………………..

………..28

1. Įvadas

Varomosios jėgos, t.y. ES plėtra, globalizacijos procesų spartėjimas, naujų

technologijų, o ypatingai informacinių, augimas ir paplitimas, gyventojų

mobilumo augimas, o taip pat ekonomikos augimas, demografiniai ir kiti

veiksniai sąlygoja iir sąlygos šiuolaikinės, integruotos į Europos Sąjungą

turizmo ir rekreacijos sistemos formavimąsi Lietuvoje.

Turizmas ir rekreacija įgyja vis didesnę reikšmę šiuolaikinėje visuomenėje,

įžengusioje į XXI skaitmeninių technologijų revoliucijos amžių, tačiau vis

dar išlaikančioje fizinius ir dvasinius poreikius bei humanistinį mąstymą.

Referato tikslas: apibūdinti turizmo ir rekreacijos sistemą, išanalizuoti

Lietuvos turizmo ir rekreacijos sistemos kūrimo ir valdymo ypatumus.

Siekiant užsibrėžto tikslo ir rezultato, iškeliami šie pagrindiniai

uždaviniai:

1) Atskleisti turizmo ir rekreacijos sampratą, apibūdinti rūšinę

įvairovę.

2) Apžvelgti turizmo ir rekreacijos išteklius.

3) Įvertinti turizmo ir rekreacijos sąveikos rezultatus.

4) Išanalizuoti turizmo ir rekreacijos sistemos raidą ir valdymo ypatumus

Europoje ir Lietuvoje.

5) Atskleisti marketingo priemonių reikšmę, plėtojant turizmą ir

rekreaciją.

6) Numatyti turizmo ir rekreacijos sistemos perspektyvas Lietuvoje.

Rašydama šį referatą, rėmiausi savo sukauptomis žiniomis, Lietuvos ir

užsienio specialistų atliktais tyrimų rezultatais. Taip pat, rengiant šį

referatą, atsižvelgus į temos specifiką, buvo naudotos daugiausia lietuvių

autorių knygos apie turizmą (P. Grecevičius, A. Armaitienė, I. Vainienė) ir

rekreaciją (E. Vitkienė) plačiąja prasme, specializuotų turizmo ir

rekreacijos sričių knygos (D. Dvilevičienės, A. Astromskienės, V.

Svetikienės), taip pat bbuvo pasitelkti statistiniai leidiniai ir Lietuvos,

Švedijos ir Europos sąjungos turizmo ir rekreacijos tinklapiai.

Referate dėstomos mintys išskiriamos į dvi dalis. Toks pasirinkimas tam,

kad būtų aiškiau ir plačiau atskleistas turizmo ir rekreacijos, kaip

reiškinių suvokimas ir įvairovė pirmoje dalyje, o antrojoje dalyje

pristatomas turizmas ir rekreacija, kaip santykinai savarankiškos sistemos.

Referate taikomi mokslinės literatūros analizės, sisteminės ir lyginamosios

analizės bei stebėjimo metodai.

Prieduose pridedamos schemos, grafikai, statistiniai duomenys pateikiami

kaip papildoma medžiaga pateiktai informacijai referate. Taip pat pridedama

referato elektroninė laikmena Microsoft Word programoje ir Microsoft

PowerPoint programoje.

2. Turizmo ir rrekreacijos samprata bei turinys.

2.1. Turizmo samprata, jo formų ir rūšių įvairovė

Vienareikšmiškai atsakyti į klausimą, kas yra turizmas, tikriausiai

neįmanoma. Turizmas pasireiškia kelionių įvairumu ir apima asmenis,

keliaujančius ir atvykstančius į vietas, esančias už įprastos aplinkos

ribų, tam tikru tikslu (kelionės tikslai skirstomi toliau psl.5). Nepaisant

to, kad turizmo vystymosi procese atsirado skirtingi turizmo supratimo

aiškinimai, ypatingą reikšmę turi šie pagrindiniai kriterijai:

• Vietos pakeitimas;

• Buvimas kitoje vietoje. Svarbiausia, kad ši vieta nebūtų nuolatinio ar

ilgalaikio gyvenimo vieta, nebūtų susijusi su darbo veikla, nes

turisto ir dirbančio žmogaus poreikiai skiriasi. Turistas negali

išbūti vienoje vietoje ilgiau nei metus, priešingu atveju turizmo

požiūriu jis yra nuolatinis gyventojas ir negali vadintis turistu.

• Pagrindinis tikslas negali būti ta veikla, už kurią moka ta šalis, į

kurią atvykstama. Jei taip įvyksta, asmuo vadinamas migrantu, o ne

turistu.

Sąvoka „turizmas“ apima ne tik tokius veiksnius, kaip kelionė ir poilsis,

bet ir vienos iš ekonomikos sričių pavadinimą. Pagal N.Kabuškiną, turizmas

– tai ne tik svarbi ekonomikos sritis, apimanti turizmo organizacijų ir

tarpininkų, kuriuos reikia valdyti, veiklą, bet ir svarbi žmonių gyvenimo

dalis. Jis apima žmogaus santykius su jį supančia aplinka.

Taigi turizmas – santykių, ryšių ir reiškinių visuma, lydinti žmogų

kelionėje ir būnant kitose vietose, kurios nėra nuolatinės jo gyvenamos

vietos ir nesusijusios su darbo veikla (40).

XVII-XIX a. turistinės kelionės reiškė pažintines keliones, kurių

pagrindinis tikslas buvo susipažinti su svetimomis kultūromis. Ir mūsų

laikais, kaip ir anksčiau, pagrindinė turizmo paskirtis (misija) –

susipažinti su kitomis šalimis (ar savo šalies kitu regionu), tautomis,

bendrauti su jomis.

I. Vainienės sudarytoje mokymo priemonėje „Kaimo turizmo organizavimas“

turizmas apibrėžiamas kaip tikslinga žmonių veikla, susijusi su kelione ar

laikinu buvimu už nuolatinės gyvenamosios vietos ribų ne ilgiau kaip

vienerius metus, jei ši veikla nėra mokymas ar mokamas darbas lankomoje

vietovėje.(10)

Tiek tarptautinių žodžių žodynas, tiek Dabartinės lietuvių kalbos žodynas

turizmo sąvoką pateikia, kaip pramoginį, pažintinį ar sportinį keliavimą.

(28, 5)

Pasaulinėje Turizmo konferencijoje 1980 m., kurią Maniloje organizavo

Pasaulinė turizmo organizacija (WTO) buvo pateiktas išsamus turizmo

apibrėžimas: „turizmas suprantamas kaip veikla, turinti svarbią reikšmę

tautų gyvenimui, nes tiesiogiai lemia socialinę, kultūrinę, švietimo bei

ekonominę šalių gyvenimo sferas ir jų tarptautinius santykius“. (38)

Ekonominį turizmo funkcionavimo efektyvumą daugeliu atveju lemia formų

klasifikavimas, t.y. jų grupavimas pagal požymius.

Skirtingi autoriai nevienodai klasifikuoja turizmą į rūšis ir formas. Tai

priklauso nuo jų grupavimo požymių pasirinkimo (t.y. kokius išskiria

turizmo paslaugos vartotojų poreikius, kaip vartotojus segmentuoja bei

kokius išskiria pagrindinius veiksnius, lemiančius keliautojų elgseną).

Čia pateikiama viena iš alternatyvų.

Turizmo paslaugų[1] teikimo vyksme išskiriamos:

• Turizmo formos;

• Turizmo rūšys;

• Turizmo formų įvairovė.

Turizmo forma susijusi su šalies sienos kirtimu. Pagal šį požymį

išskiriamos dvi turizmo formos: vidaus ir tarptautinis.[2]

Vidaus turizmas – tai tturizmas savo šalies ribose.

Tarptautinis turizmas – tai turizmas į kitą šalį. Jis būna atvykstamasis

ir išvykstamasis.

• Atvykstamasis – tai kelionės, pvz., Lietuvos ribose, asmenų, nuolat

negyvenančių Lietuvoje.

• Išvykstamasis – tai asmenų, nuolat gyvenančiu, pvz., Lietuvoje,

išvažiavimas į kitą šalį.

Tarptautinis turizmas atlieka svarbų vaidmenį pasaulio ekonominiuose

santykiuose, jis akivaizdus dalykiniuose ir moksliniuose kontaktuose.

Daugelyje pasaulio šalių turizmas yra pripažintas viena iš didžiausių ūkio

šakų. Remiantis PTO (WTO) analize pateikta ataskaitoje „Tourism Economic

Report, 1st edition – 1998“, 83% pasaulio šalyse turizmas yra vienas iš

penkių eksporto pajamas generuojančių sektorių ir pagrindinis užsienio

valiutos šaltinis 38% pasaulio šalyse[3]. Tarptautinio turizmo plėtros

pagrindas – demografiniai, ekonominiai, socialiniai veiksniai.

Demografiniai veiksniai – tai gyventojų skaičiaus augimas, urbanizacija,

būtinybė keisti aplinką, norint atgauti fizines ir dvasines jėgas.

Skirtingų šalių gyventojai domisi vieni kitais.

Ekonominiai veiksniai – susiję su pasaulio ekonomikos ir paslaugų

sektoriaus augimu. Mokslinė ir techninė pažanga, gyventojų pajamų augimas,

turizmo materialiosios ir informacinės bazės plėtra.

Socialiniai veiksniai – tai veiksniai, susiję su žmogaus gyvenimo ir

veiklos sąlygomis. Didelį poveikį turizmui turi atostogų trukmės didinimas,

jų dalijimas (kai kuriose šalyse) – tai leidžia keliauti du kartus per

metus (žiemą ir vasarą). Atsiranda vyresniojo amžiaus žmonių turizmas.

Turizmo rūšys susijusios su finansiniais rezultatais šalies arba regiono

biudžete. Šiuo požymiu skiriamas aktyvusis ir pasyvusis turizmas.

• Užsienio turistų atvykimas į šalį arba piliečių nuvykimas

iš vieno

šalies regiono į kitą – aktyvusis turizmas. Tai valiutos vežimo į

šalį, regioną veiksnys.

o Šalies turistų išvykimas į kitas valstybes arba piliečių išvykimas į

kitą šalies regioną – pasyvusis turizmas. Tai valiutos išvežimo iš

šalies, regiono veiksnys.

Turizmo formų įvairovė išskiriama pagal tokius kriterijus:

✓ Pagrindinis kelionės tikslas (susijęs su kelionės turiniu arba

vietove, į kurią norima nuvykti);

✓ Kelionių organizavimo pobūdis;

✓ Turistinio srauto intensyvumas;

✓ Kelionės trukmė;

✓ Turistų amžius;

✓ Transportas;

✓ Bendradarbiavimo forma ((Балабанов..)

Priklausomai nuo kelionės tikslo susijusio su kelionės turiniu skiriamas

rekreacinis, pažintinis, mokslo ir dalykinis turizmas.

Rekreacinis – tai turizmas poilsio, sveikatingumo ir ugdymo tikslais. Šių

kelionių metu vengiama sudėtingos ir intensyvios veiklos, siekiama

pailsėti, atsipalaiduoti, sumažinti įtampą.

Pažintinis kultūrinis turizmas – tai pažintis su istorijos, kultūros ir

unikaliais gamtos objektais pagal tam tikra programą.

Dalykinis turizmas – verslo kelionės dalykiniais tikslais, kelionės į

pasitarimus, kongresus, konferencijas ir pan. – yra pati dinamiškiausia ir

pelningiausia turizmo šaka. Reikia pastebėti, kad sutinkamai su Lietuvos

Respublikos turizmo įstatymo nuostatomis, keliavimas verslo tikslais nėra

priskiriama tturizmui, kaip ir profesinis turizmas, politinis turizmas ir

keletas kitų.

Komunikacijos ir sportinis turizmas – teikia ir malonumą ir gali padėti

įsigyti ir dalykinių žinių. Sportinio turizmo industrija yra viena iš

plačiausių sistemų, apimančių ne tik sporto prekių gamybą, keliautojų

aptarnavimą, bet ir sporto simbolikos gamybą ir platinimą, transliacijų

organizavimą ir kitas tik šiai sričiai būdingas veiklas.

Nuotykių turizmas – keliaujama, norint patirti nuotykių, fizines iškrovas,

pajusti įtampą, išbandyti save. Šiai turizmo rūšiai priklauso kelionės į

kalnus, į olas, srauniomis upėmis, nardymas ir pan.

Religinis turizmas – tai kelionės į šventas vietas arba kelionės susijusios

su įvairiomis religinėmis procedūromis, misijomis, renginiais ir pan.

Etninis turizmas – tai giminių, gimtojo krašto lankymas, susipažinimas su

tėvų žeme. Atvykstamasis nostalginis turizmas ypač svarbus vakarų Lietuvos

regionui.

Socialinis turizmas – tai grupės žmonių (daugiausia įvairios labdaros ir

humanitarinės pagalbos organizacijos, teikiančios pagalbą Lietuvai),

norinčių susipažinti su socialine padėtimi šalyje. Jų lankomi objektai –

socialinei sistemai priklausančios įstaigos ir organizacijos bei

nevyriausybinės organizacijos.

Priklausomai nuo kelionės tikslo susijusio su vietove, į kurią norima

nuvykti skiriamas:

Miesto (urbanizuotų teritorijų)turizmas, kur pagrindinis motyvas – masinė,

intensyvi, miestui būdinga rekreacinė veikla.

Kaimo tturizmas – poilsis kaimiškoje aplinkoje, norint ištrūkti iš miesto

triukšmo, skubos, užteršto oro, hipodinamijos.

Kalnų turizmas – kelionės į kalnus, norint užsiimti žiemos sportu,

alpinizmu.

Pajūrio (kurortų) turizmo tikslas – pajūris ir rekreacinė veikla

kurortuose.

Gamtos turizmas – kelionės į žmogaus nepakeistas gamtos teritorijas, norint

stebėti ir pažinti jas, užsiimti tose teritorijose galima rekreacine

veikla.

Pagal kelionių organizavimo pobūdį skiriamas individualusis, grupinis,

organizuotas, saviveiklinis (neorganizuotas), stacionarusis, kilnojamasis

ir socialinis turizmas.

Žmogaus (šeimos) kelionė pagal savo planą, kur nurodyti lankytini rajonai,

trukmė, nakvynės sąlygos ir pan., vadinama individualiuoju turizmu. O

kelionė grupėje pagal turizmo paslaugas tteikiančios organizacijos paruoštą

planą, vadinama grupiniu turizmu.

Vieno turisto arba jų grupės kelionė pagal tikslų maršrutą ir reglamentą,

kurį patvirtina turizmo ūkinis subjektas, vadinamas organizuotu turizmu.

Šiuos keliautojus ir turizmo ūkinį subjektą sieja tarpusavio reikalavimai

ir įsipareigojimai. Organizuotos turistinės kelionės metu[4] turistai

aprūpinami turistinių paslaugų kompleksu pagal iš anksto išpirktą

kelialapį.

Kelionė asmenų, jokiais įsipareigojimais nesusijusių su turizmo ūkiniu

subjektu, vadinama saviveikline (pajūryje, turistinėje bazėje ir pan.)

kelione

Kilnojamasis turizmas susijęs su kelionėmis kruiziniais laivais, turais.

Socialinis turizmas – anot I. Žalienės ir A. Sabaliauskaitės, tai kelionės,

už kurias mokama iš profsąjungų lėšų, skiriamų socialinėms reikmėms. Anot

I. Vainienės, socialiniu vadinamas dotuojamas turizmas. Dotacijas gali

skirti valstybinės, visuomeninės ir komercinės struktūros, kad įtrauktų į

turistinį judėjimą ir socialiai remtinus visuomenės sluoksnius.

Pagal turistinių kelialapių pardavimo intensyvumą skiriamas pastovusis ir

sezoninis turizmas.

Tolygus turistinio regiono lankymas ištisus metus vadinamas pastoviuoju

turizmu. Ši turizmo formų įvairovė būdinga civilizacijos, kultūros bei

sveikatingumo centrams: žinomi pasaulio miestai, kurortai, vietos, kur yra

unikalių gydomųjų mineralinių vandenų ir t.t.

Kai kurie regionai traukia turistus tik tam tikrais metų laikais. Toks

turizmas vadinamas sezoniniu. Vieno sezono regionai pagal turistų lankymo

intensyvumą skiriami į intensyvius, ramiuosius ir apmirusius sezonus.

Pagal kelionės trukmę skiriamas trumpalaikis ir ilgalaikis turizmas.

Trumpalaikis turizmas trunka neilgiau kaip tris paras.

Ilgalaikis turizmas trunka ilgiau kaip tris paras, bet neilgiau kaip

vienerius metus.

Pagal keliautojų amžių turizmas skirstomas į vaikų (iki 15 m.), jaunimo (15

– 224 m.), suaugusiųjų (25 – 64) ir pagyvenusiųjų bei mišrus.

Pagal turistų judėjimą, transporto priemonę turizmas skiriamas: keliavimas

asmeniniu ar visuomeniniu transportu bei transporto rūšį (automobilių,

karavanų turizmas, jūrų ar upių kruizinių laivų turizmas, oro turizmas

naudojant oro susisiekimo priemones, traukinių turizmas ir pan.)

Pagal bendradarbiavimo formą skiriamas valiutinis (kai šalys susitaria už

paslaugas mokėti valiuta) ir turizmas be valiutos (kai šalys susitaria tam

tikrą laikotarpį keistis turistų grupėmis ir teikti joms sutartas

paslaugas).

Turizmo formų klasifikacija pateikiama grafiškai 1 lentelėje.

| |

|Turizmas |

| | | | |

| | | | | | |

| | | | | | |

| | | | | |

| | | | | |

| | | | | |

1 lentelė.

Turizmo formų klasifikacija.

2.2. Rekreacijos samprata, funkcijos ir formos

Žodis „rekreacija“ kildinamas iš lotynų kalbos ir reiškia „atstatymas“.

Anglų kalbos terminologija rekreaciją aiškina dvejopai: 1) rekreacija kaip

jėgų atgavimas, 2) rekreacija kaip poilsis ir pramogos arba re – create

aiškinama naudojant žodį „atkurti‘, recreate – „pailsėti“, „atgauti jėgas“,

„pramogauti, linksmintis“. Kitais žodžiais tariant rekreaciją galima

apibūdinti kaip žmogaus fizinių ir dvasinių jėgų atgavimo procesą. Kaip ir

turizmas, rekreacija glaudžiai siejasi su žmogaus laisvalaikiu, jo

praleidimo forma, tačiau skirtingai nuo turizmo, rekreacijos procesas

siejamas išskirtinai su poilsio sąvoka ir jos prielaida &– nebūtinai vietos

pakeitimas.

Rekreacija gali būti apibūdinama kaip veikla, t.y. veikla, kuria užsiimama

laisvalaikio metu; veikla, skirta malonumui, pomėgiams, asmenybės ugdymui;

veikla, kuri gali būti tiek aktyvi, tiek pasyvi; lauko, švenčių ir atostogų

veikla, į kurią įeina ir turizmas – tai gali būti vadinama rekreaciniu

turizmu.

Rekreacija, anot E. Vitkienės, gali būti suprantama ir kaip viena iš

valstybės valdymo funkcijų, t.y. visuomenės vystymo funkcija. Žmonių

tobulėjimu, kartu ir visuomenės tobulėjimu turi rūpintis valstybė (34)

Ch.R. Edgintono rekreacija suvokiama ir vertinama kaip žmogaus veiklumo,

energijos išsaugojimo galimybė, atkreipiant dėmesį į tai, kad rekreacija

susijusi ne vien tik su žmogaus fizinių jėgų susigrąžinimu, sveikatos

atgavimu, poilsiu ir pramogomis. Ji turi būti suvokiama kaip tradicinė

humanistinė filosofinė proceso sistema, padedanti spręsti laikmečio

socialines problemas. Todėl rekreacija turi būti ir kaip žmogaus

individualių, malonių pojūčių, išgyvenimų diskretiška, malonumą teikianti

aplinka ((7)

Rekreacija – tai procesas, kurio metu vyksta žmogaus fizinio būvio,

psichoemocinės būsenos kaita, vystymasis, priklausantis tiek nuo žmogaus

jėgų, galimybių, sukeliančių rekreacijos kaip reiškinio būtinybę, tiek

aplinkos, kaip rekreacijos proceso varomosios jėgos, būtinos žmogaus

rekreacijos vyksmo sąlygų.

Rekreacijos aiškinimas yra įvairiapusis ir daugiareikšmis. Rekreacija

suvokiama kaip visuma sudėtinių dalių ir ji aiškinama tokių mokslų

kontekste, kaip antropologija, fiziologija, etnologija, geografija,

demografija, filosofija, etika, ekonomika, logika, teisė, ekologija,

medicina.

Rekreacija skirstoma į keturias rūšis:

• kasdienę;

• savaitgalio;

• švenčių;

• atostogų.

Kiekvienai šių rūšių dažniausiai būdinga skirtinga veikla, nes kiekviena

veikla reikalauja skirtingų laiko sąnaudų, žr. 1 pav.

| |

|Profilaktinis gydymas |

|Turistinės kelionės |

| |

|Turistiniai žygiai |

|Bendravimas |

| |

|Renginiai |

|Pramogos |

| |

|Žvejyba |

|Kūryba |

| |

|Pasyvus poilsis Sportas |

|Skaitymas TV žiūrėjimas |

| |

1 pav. rekreacijos rūšių ir veiklos įvairovė.

Viena populiariausių šiuo metu Lietuvoje rekreacijos formų yra kaimo

turizmas su visu paslaugų kompleksu, kuris, deja, LR Turizmo įstatyme yra

reglamentuojamas kaip apgyvendinimo paslauga.

Monografijos „Rekreacija“ autorė E. Vitkienė išskiria rekreacijos

dedamąsias kaip žmogaus vidinio pasaulio: esamybės, sąmonės, dvasios bei

egzistencijos dimensijų visumą:

• biologinė rekreacijos dedamoji – žmogaus egzistencijos, žmogaus

išlikimo, žmogaus transcendencijos sąlyga.

• Fiziologinė dedamoji – žmogaus organizmo gyvybinės funkcijos, jų

pasireiškimo dėsniai, ypatumai, siekiant išsaugoti žmogaus gyvybę,

sveikatą, darbingumą, ilgaamžiškumą.

• Psichologinė dedamoji – žmogaus psichologinės jėgos kaip jo veikimo

akstinas – impulsas, skatinamoji priežastis tikslingai žmogaus

veiklai.

• Socialinė – psichologinė dedamoji – žmogaus, visuomenės dvasia,

sociumas (socialinė aplinka).

• Emocinė – psichologinė rekreacijos dedamoji – žmogaus tiesioginis

jausmo išgyvenimas, dvasinė būsena, kurią lemia žmogaus santykis su jį

supančia gyvenimiška aplinka.

Kultūrinė – dvasinė dedamoji – visuma materialinių ir dvasinių vertybių,

kurias sukūrė bei kuria žmogus – vienas iš pagrindinių žmogaus gyvenimą

lengvinančių veiksnių.

2.3. Turizmo ir rekreacijos ištekliai

Pagal Lietuvos Respublikos Turizmo įstatymą, turizmo išteklius sudaro

rekreaciniai ištekliai ir specialaus (dalykinio) intereso objektai (pramogų

centrai, konferencijų centrai, parodų centrai, muziejai, galerijos ir kiti

turistinės traukos objektai).

Rekreaciniams ištekliams priskiriama:

• gamtos ištekliai (miškai, gyvenamųjų vietovių želdynai, vandens

telkiniai ir jų pakrantės, tinkamos arba galimos pritaikyti žmonių

poilsiui ir pramogoms, mineralinio vandens ir gydomojo purvo

telkiniai, gamtos paveldo objektai);

• kultūros paveldo objektai (nekilnojamosios kultūros vertybės);

• turizmo paslaugų ir poilsio infrastruktūros pastatai bei objektai,

esantys kurortuose, rekreacinėse ir saugomose teritorijose, taip pat

turistinės trasos, apžvalgos aikštelės, kitos rekreacijai skirtos

teritorijos.

Tačiau kaip teigiama turizmo plėtros iki 2015 metų strategijos projekte,

turizmo ištekliai yra ir architektūros ir istorijos paminklai, kultūros

įstaigų organizuojami renginiai, vaizdingas kraštovaizdis. T.p. išskiriami

gamtiniai – rekreaciniai turizmo ištekliai: miškai, parkai, jūra, kiti

vandens telkiniai, geomorfologinės struktūros, estetiškai vertingi

kraštovaizdžio kompleksai, Lietuvoje sudarantys per trečdalį viso ploto.

Vietovių, tinkančių turizmui ir poilsiui bendras lankomumas vertinamas virš

60 mln. žmogaus dienų per metus.

Taigi šalies turizmo ir rekreacijos ištekliai – tai vienas iš svarbiausių

konkurencinių pranašumų, siekiant pritraukti turistinius srautus ir

padidinti ekonominę turizmo naudą. Lietuvos turizmo gamtinių ir kultūrinių

išteklių apimtis jų patrauklumo struktūra visiškai adekvati Šiaurės ir

Vidurio Europos turizmo išteklių rinkai. Lietuvos gamtinių ir kultūrinių

turizmo išteklių gausa ir įvairovė leidžia kurti ir vystyti aktyvaus

poilsio, kultūrinio ir pažintinio turizmo, etninio, kaimo turizmo ir

ekoturizmo produktus, orientuojantis į atitinkamus rinkos segmentus.

Lietuvos kraštovaizdžio vertė ir rinkos konkurencingumas rekreacijai ir

turizmui yra dvejopi: teikiantys fizinę vertę kaip patogumas rekreacijai ir

psicho-emocinė vertę kaip estetiškumas. (30)

Nacionalinė turizmo informacijos sistema – duomenų apie turizmo išteklius

ir jų naudojimo turizmui sąlygas, taip pat duomenų apie turizmo paslaugas

bei jų kokybę kaupimo, tvarkymo, apdorojimo, saugojimo, paieškos ir

pateikimo kompiuterizuota informacinė sistema, skirta viešam turizmo

informacijos pateikimui.

Nacionalinė turizmo informacijos sistema kuriama geoinformacinių sistemų

duomenų bazių principais. Nacionalinės turizmo informacijos sistemos

valdytojas yra Valstybinis turizmo departamentas.

Nacionalinei turizmo informacijos sistemai duomenys apie turizmo išteklius

ir paslaugų teikimą Vyriausybės nustatyta tvarka gaunami iš kitų valstybės

registrų, informacinių sistemų, duomenų bankų ar kitų duomenų teikėjų.

Nacionalinė turizmo informacijos sistema veikia pagal Nacionalinės turizmo

informacijos sistemos nuostatus, kuriuose nurodoma sistemos tvarkymo

objektas ir tikslai, duomenų sąrašas, duomenų mastai, rinkimo ir teikimo

tvarka, duomenų rinkėjai ir teikėjai, duomenų apsaugos reikalavimai.

Nacionalinės turizmo informacijos sistemos nuostatus tvirtina Vyriausybė

arba jos įgaliota institucija.(14)

Pagrindiniai turizmo informacijos paslaugų teikėjai Lietuvoje yra 29

savivaldybių ar apskričių įsteigti turizmo informacijos centrai (TIC), 3

privatūs TIC, nacionalinių parkų TIC, Rusijoje (Maskvoje), Vokietijoje

(Miunsteryje) ir JAV (Niujorke) esančios turizmo informacinės atstovybės

bei Ūkio ministerijos atašė Lietuvos respublikos nuolatinėje misijoje

Europos sąjungoje, Didžiojoje Britanijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje,

Švedijoje, Rusijoje ir Ukrainoje. Daugėja besilankančių TIC turistų

skaičius, ypač Vilniuje, Druskininkuose, Kaune ir Palangoje. Daugėja

paslaugų teikiamų internetu ir turizmo organizacijų, turinčių tinklapius.

Sukurtos kelios internetinės svetainės, skirtos nacionalinio lygmens

turizmo informacijai. Tačiau informacija yra labai išskaidyta, todėl

reikėtų sukurti vieningą turizmo informacijos portalą.

Esami ir turimi rekreacijos ir turizmo ištekliai dalinai sąlygoja turizmo

ir rekreacijos motyvaciją.

Žmonių noras keliauti apibūdinamas skirtingais motyvais, kurie kaip turizmo

sąlyga siejasi su žmonių grupės poreikiais. Kaip minėta anksčiau, šiuos

faktorius skirtingi autoriai grupuoja nevienodai. Apibendrinant galima

išskirti šiuos veiksnius sąlygojančius turizmo procesą:

• Esantys gamtos ištekliai;

• Turimas kultūros paveldas;

• Technikos ir susisiekimo kokybė;

• Ūkinis šalies rodiklis;

• Ekonominiai veiksniai;

• Socialinės sistemos ir struktūros visuma ir funkcionalumas;

• Apgyvendinimo paslaugų tinklas ir kokybė;

• Regioniniai veiksniai (regiono įvykiai: kino, teatro, muzikos

festivaliai, sporto varžybos ir pan.)

• Individualūs poreikiai, kitaip – psichologiniai veiksniai.

Nuo daugelio veiksnių priklauso turizmo kaip proceso, šie motyvai:

• Rekreacinis (atostogų metu ir skirtas gydymuisi);

• Kultūrinis;

• Komunikacinis;

• Sportinis;

• Dalykinis;

• Emocinis;

• Tobulėjimo.

• Ir kiti.

Prieduose pateikiama Pasaulio Turizmo organizacijos (WTO) lankytojų

klasifikacijos lentelė. Priedas nr.1

Rekreacijos dedamosios yra susijusios ir sąlygoja rekreacinės veiklos

motyvus:

• Fiziologinė būtinybė. Žmogaus organizmas reikalauja poilsio.

• Ilgaamžiškumo siekimas. Rekreacinė veikla padeda išvengti kai kurių

ligų, todėl dažnai besiilsintys žmonės gyvena ilgiau.

• Darbingumo siekimas yra pagrindinė privalomų nedarbo dienų suteikimo

darbuotojams priežastis.

• Asmeninės savybės lemia rekreacinė veiklos pasirinkimą, laiką ir pan.

• Medikų rekomendacijos. Dažnai medikai rekreacinę veiklą rekomenduoja

reabilitacijos metu kaip kai kurių ligų profilaktikos priemonę.

• Mada. Dažnai žmonės renkasi vieną ar kitą rekreacinę veiklą dėl jos

populiarumo tuo metu.

• Reklama. Dažniausiai informacija apie naują rekreacinę veiklą žmones

pasiekia per reklamą. Jei informacija bus tinkamai ir įtikinamai

pateikta, žmogus bent vieną kartą išbandys siūlomą veiklą.

2.4. Turizmo ir rekreacijos sąveikos rezultatai

Reikia pažymėti, kad žmogaus rekreaciją negalima sutapatinti su turizmo

verslu, negalima jos prilyginti turizmui, pramogoms. Šios dvi sąvokos

„rekreacija“ ir „turizmas“ yra minimos su junginiu ir. Tai reiškia, kad

rekreacija nėra turizmas ir atvirkščiai – turizmas nėra lygu rekreacijai.

Kaip ir dėl šios antitezės, taip ir dėl rekreacijos ir turizmo sąveikos ir

sintezės šios dvi sąvokos dažnai minimos kartu.

Turizmo ir rekreacijos sąveikos rezultatus atspindėjo bendri jų ištekliai,

kurie sąlygoja bendro jų produkto sukūrimą – tai rekreacinį turizmą ir

kaimo turizmą.

Pagrindinis turizmo ir rekreacijos sąveikos rezultatas yra bendra ir

santykinai savarankiška sistema, jos kūrimas ir valdymas. Turizmui

susiformavus kaip atskirai ūkio šakai (1992 m.), atsiranda galimybės

turizmą formuoti, reglamentuoti, valdyti ir vystyti. Tuo tarpu rekreacijai

nesant suformuotai kaip atskirai ūkio šakai, jos kūrimas ir valdymas vyksta

remiantis kitais procesais, dažnai individualiais ir susijusiais su

įvairiomis ir skirtingomis šalies ūkio struktūromis.

3. Turizmo ir rekreacijos sistemos kūrimas ir valdymas Lietuvoje

3.1. Turizmo ir rekreacijos raida Europoje ir Lietuvoje

Norint išsamiau atskleisti šiandienos turizmo ir rekreacijos sistemą,

reiktų trumpai apžvelgi turizmo ir rekreacijos raidą Europoje ir Lietuvoje.

Iki XIX a. vidurio kelionėms buvo būdingos primityvios susisiekimo

priemonės. Pagrindiniai keliavimo tikslai buvo: prekybos reikalai, akiračio

plėtimas švietimo tikslais, gydymasis, šventų vietų lankymas. Kelionės buvo

elito gyvenimo bruožas.

Istorinėje turizmo raidoje svarbus yra susisiekimo faktorius, kurį sąlygojo

nauji technikos išradimai: 1807 – garlaivis, 1814 – garvežys. Be to

tobulėjo pašto ryšių sistema, plėtėsi keliai. Tai lėmė greitesnį

susisiekimą, kelionių patikimumą ir mažesnes kelionių išlaidas.

Taip pat svarbus socialinis faktorius. Mokslo ir technikos progresas ir

darbininkų socialinė kova, auganti visuomenės gerovė nulėmė, kad

palaipsniui darbo laikas sutrumpėjo, atsirado daugiau laisvalaikio.

Palaipsniui įvedamos garantuotos neapmokamos, o vėliau ir apmokamos

atostogos.

Ekonominiai turizmo raidos faktoriai lėmė masinio turizmo atsiradimą tarp

pirmojo ir antrojo pasaulinių karų. Masinis turizmas suklesti pokario

dešimtmečiais. Vienas iš masinio turizmo pavyzdžių gali būti įdomus firmos

„Oteplan“ atsiradimas Šveicarijoje, kuri pastaruoju metu yra viena

svarbiausių tturistinių paslaugų gamintoja šioje šalyje. Įmonė įkurta 1935

m. pagal G. Dutvailerio idėją: kad paprasto žmogaus įtraukimas į turizmą

teiktų paramą krizės ištiktam viešbučių ūkiui. Masinės pigios kelionės

pamažu tampa pagrindiniu firmos produktu.

Lietuvoje t.p. randasi pirmieji organizuoto turizmo daigai. Turizmo darbą

pradeda dirbti 1926 m. Kaune įkurtas Automobilių klubas, kuris tais pačiais

metais įstoja į tarptautinę automobilių klubų asociaciją, kas suteikė

Lietuvai privilegiją skatinti ne tik autoturizmą, bet ir reklamuoti Lietuvą

užsienyje. Tų pačių žmonių iniciatyva 1929 m. Kauno rotušės salėje nutarta

įkurti Lietuvos turizmo sąjungą, kurios tikslai buvo: patraukti į Lietuvą

užsienio turistus; propaguoti Lietuvą užsienyje; sutvarkyti ir parengti

turistams lankyti įdomesnes ir gražesnes vietas.

1933 m. įkurtas Turizmo sąjungos turistų ir keleivių informacijos biuras,

pradeda kaupti medžiaga apie lankytinas vietas, sudaromi turistiniai

maršrutai, plėtojami ryšiai. Turizmo sąjungai vadovaujant M.Šalčiui (1935),

išleidžiamas leidinys „Ką kiekvienas privalo žinoti apie turizmą“, kurio

įžangoje jis rašė: „Turizmas ateina pas mus vis tiek, ar mes jo norime, ar

nenorime, ne jis yra virtęs kasdieniniu tautų gyvenimo reikmeniu. Todėl mes

sumaniau pasielgtume, pasirūpinę turizmą arčiau pažinti, ir iš anksto

pasirengę apversti visuotinai mūsų krašto naudai.“ (Šalčius, 1935). Tais

pačiais metais Lietuvos turizmo sąjunga priimama į Tarptautinę turizmo

sąjungą. Sąjunga organizaciniu atžvilgiu sutvirtėjo suformavus Kaune

draugijos centro valdybą iš įvairių turizmu suinteresuotų žinybų: Vidaus

reikalų, Finansų, Susisiekimo, Užsienio reikalų ministerijų atstovų.

Sovietinės okupacijos laikotarpiu iš esmės pasikeitė turistinio darbo

tikslai ir uždaviniai. Sąjungos organizacijos valdė vietinį turizmą, kuris

buvo visiškoje profsąjungų žinioje, ir užsienio turizmą („Inturistas“,

„Sputnikas“). Natūraliai turizmo plėtrai trukdė socialistinio ūkininkavimo

principai.

Tuo tarpu vakarų Europoje po antrojo pasaulinio karo turizmas įgauna tikrai

masinį pobūdį: iš prabangos dalyko jis tampa poreikiu daugumai ekonomiškai

išsivysčiusių šalių gyventojų. Kuriasi stiprus poilsio verslas, turintis

savo institucijas, produktą, gamybinį ciklą, gamybos organizavimo ir

valdymo metodus. Šeštasis ir septintasis dešimtmečiai yra aktyvaus

turistinių įmonių, masinės viešbučių statybos, motelių, įvairaus pobūdžio

pasilinksminimo įstaigų kūrimosi laikas.

Turizmo plėtrai tebeturi įtakos mokslo ir technikos pažanga: 1954 m. –

„Boingas 707“, 111 keleivių, greitis 600 mylių per valandą; 1970 m. –

„Boingas 747“, 400 – 500 keleivių, greitis 600 mylių per valandą 7000 mylių

atstume; viršgarsinis lėktuvas „Konkordas“, greitis 1450 mylių per valandą;

pažangus vandens transportas.

Tačiau darosi vis sunkiau motyvuoti turizmo paklausą, todėl nuo 1970 m.

kartu su turizmo paklausos diferenciacija pasiūloje stiprėja tendencija į

specializuotą ir diversifikuotą turizmą.

Kartu su rekreaciniu ir dalykiniu turizmu auga poreikis turistinių

kelionių, kurių tikslas, komunikacijų ir humanitarinių ryšių nustatymas,

draugų ir pažįstamų lankymas, religinis ir etninis turizmas.

1991 m. atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, vykstantys socialiniai

ekonominiai pokyčiai sudaro galimybes ir jai įsitraukti į tarptautinę

turizmo rinką. Turizmo, kaip ūkio šakos, nacionalinė politika Lietuvoje

buvo pradėta 1992 m., įkūrus prie Vyriausybės Valstybinę turizmo tarnybą.

Tais metais buvo pradėta rengti Nacionalinė turizmo plėtojimo programa.

1992 m. šalyje susikūrė iir buvo užregistruota apie 3000 įmonių, kurios savo

įstatuose buvo įrašiusios, kad teiks turizmo paslaugas. Ir tik LR Seimui

priėmus įmonių įstatymo pataisas, nuo 1994 m. Valstybinė turizmo tarnyba

pradėjo išduoti licenzijas teikti turizmo paslaugas. Per 1994 m. buvo

išduotos 386 licenzijos, 1999 m. – 295 įmonės, dirbančios su licencija, o

2001m. yra 70 kelionių agentūrų ir 253 turizmo agentūros. Apgyvendinimo

įstaigų tinklą 1999 m. birželio mėn. sudarė 522 nakvynės įstaigos: 200

viešbučių ir svečių namų, 19 motelių, 3 turistinės bazės, 4 kempingai, 2

jaunimo nakvynės namai, 270 poilsio namų ir 32 sanatorijos. Tais pačiais

metais Lietuva sulaukė 4,5 mln. užsienio svečių, o į užsienį išvyko 3,5

mln. Lietuvos gyventojų.

Po nepriklausomybės paskelbimo taip pat kuriasi ir auga visuomeninės

turizmo organizacijos:

Lietuvos turizmo asociacija įkurta 1991 m., vienija 60 narių.

Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacija įkurta 2002 m., susijungus

Lietuvos viešbučių

asociacijai (įkurta 1993 m.) bei Nacionalinei viešbučių ir restoranų

asociacijai (įkurta 1995 m.),

200 narių.

Lietuvos gidų sąjunga įkurta 2001 m., 7 gidų organizacijos, virš 400 narių.

Lietuvos kaimo turizmo asociacija įkurta 1997 m., 570 narių.

Lietuvos muziejų asociacija įkurta 1995 m., 67 nariai.

Lietuvos keliautojų sąjunga įkurta 1991 m., 22 klubai.

Lietuvos rekreacijos ir turizmo edukologų asociacija įkurta 2002 m., 40

narių.

Lietuvos dviratininkų bendrija įkurta 1997 m., 200 narių.

Lietuvos automobilininkų sąjunga įkurta 1974 m., 3000 narių.

Lietuvos turizmo informacijos centrų asociacija įkurta 2002 m.,

11 narių.

Nacionalinė sanatorijų ir reabilitacijos įstaigų

asociacija įkurta 1997 m., 16 narių.

Klaipėda gali didžiuotis pirmuoju Lietuvoje įkurtu turizmo informaciniu

centru 1991 m., bei naujasis Klaipėdos universitetas įkuriamas kartu su

pirmąja Lietuvoje Rekreacijos katedra, orientuota į turizmo ir rekreacijos

specialistų rengimą.

1992 m. Valstybinis Turizmo departamentas (VTD) išleidžia pirmąjį

informacinį – reklaminį leidinį apie Lietuvą vokiečių ir anglų kalbomis.

Nuo 1993 m. įsiliejama į tarptautinių organizacijų veiklą, dar po metų

pradedamas turizmo paslaugų licencijavimas. 1995 m. Lietuva tampa Baltijos

šalių turizmo komisijos (BTC) nare ir Pasaulinės turizmo organizacijos

(WTO) leidiniuose pradėta sspausdinti statistinė informacija apie Lietuvą.

2002 m. išleistas pirmasis lietuvių klaipėdiečių autorių turizmo vadovėlis

„Turizmas“. Tais pačiais metais Lietuva tampa Europos kelionių komisijos

(ETC) nare.

3.2. Turizmo ir rekreacijos valdymas Europoje ir Lietuvoje

Kalbant apie turizmo valdymą Europos šalyse, galima paminėti, kad kai

kuriose jų (Austrija, Šveicarija) valdžios funkcijas turi nacionalinės

turizmo agentūrų asociacijos. Yra šalių, kur valstybinės turizmo

organizacijos turi ministerijų rangą (pvz., Italijoje, Prancūzijoje,

Belgijoje). O kitose – veikia žinybiniai turizmo organai, komitetai,

tarybos (Šveicarija, Austrija).

Panašią turizmo valstybinio valdymo sistemą turi Lietuvos kaimynė Švedija,

kur Regioninio vystymo ir turizmo ddepartamentas taip pat yra pavaldus Ūkio

ministerijai. Departamente dirba taip vadinama „ateities grupė“

(„framtidsgruppen“), kuri užsiima nacionalinės plėtros programos rengimu.

Lietuvos turizmo politikos formavime nemažą įtaką turi tarptautinės turizmo

organizacijos. Pasaulio Turizmo organizacija (WTO) nustato tarptautinius

standartus turizmui vertinti ir ataskaitoms. Jos rekomendacijas patvirtino

JT 1993 mm. Rekomendacijos buvo naudojamos visose pasaulio šalyse. O taip

pat kitos tarptautinės organizacijos, kurių nare Lietuva yra tapusi per

paskutinįjį dešimtmetį.

Turizmo sferą Lietuvoje tiesiogiai reglamentuoja Lietuvos Respublikos

turizmo įstatymas, kuriame apibrėžiamas turizmo verslas, reglamentuojamas

kelionių organizavimo, turizmo informacijos bei apgyvendinimo paslaugų

teikimas, ginamos vartotojo teisės ir sudaromos prielaidos formuoti

normatyvinę bazę.

Lietuvos valstybinio turizmo valdymo funkcijas vykdo Vyriausybė,

Valstybinis turizmo departamentas, apskričių viršininkai bei savivaldybės.

Valstybinio turizmo patariamasis konsultacinis organas yra Turizmo taryba.

Turizmo verslas ir rekreacija apima daugelį veiklos sričių, kurias

kontroliuoja ir kitos valstybinio valdymo institucijos. Pavyzdžiui, Žemės

ūkio ministerija ir kaimo rėmimo fondas turi didelę įtaką plėtojant kaimo

turizmą. Kultūros ministerija reguliuoja kultūros objektų panaudojimo

turizmui ir rekreacijai galimybes. Švietimo ir mokslo ministerija rengia

turizmo ir rekreacijos srities studijas ir mokymo programas, vykdo metodinį

reguliavimą ir pan. Svarbų vaidmenį turizmo ir rekreacijos vystymui tturi ir

Transporto, Aplinkos apsaugos bei Sveikatos apsaugos ministerijos, Užsienio

reikalų ministerija, Nacionalinių ir Regioninių parkų direkcijos, Pasienio

policijos departamentas ir kitos žinybos.

Problemos, susijusios su turizmo ir rekreacijos plėtra Lietuvoje, daugeliu

atveju yra tarpžinybinės, ypač svarbus yra valstybinio valdymo institucijų,

savivaldos institucijų bei privačių ūkio subjektų interesų derinimas. Šį

poreikį dalinai[5] patenkina Turizmo taryba, kuri skirta turizmo plėtros

klausimams nagrinėti ir pasiūlymams teikti valstybės institucijoms,

įgyvendinančioms valstybės politiką turizmo srityje bei Nacionalinę turizmo

plėtros programą. Yra sudaroma nuolatinė Turizmo taryba iš valstybės

institucijų, savivaldybių asociacijos bei savivaldybių atstovų ir turizmo

verslo aasociacijų ar organizacijų bei savaveiksmių turistinių organizacijų

atstovų. Turizmo taryboje ne mažiau kaip pusę narių sudaro turizmo verslo

asociacijų ar organizacijų bei savaveiksmių turistinių organizacijų

deleguoti atstovai. Turizmo taryba sudaroma ir veiklą vykdo pagal

Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos patvirtintus nuostatus. Turizmo

tarybos darbas organizuojamas specialių tarybos komisijų pagrindu

Valstybės turizmo politikos ir planavimo priemonė yra Nacionalinė turizmo

plėtros programa bei regioniniai projektai, kurie turi būti paremti

atitinkama įstatymine ir normatyvinių dokumentų baze.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė tvirtina Nacionalinę turizmo plėtros

programą, nustatančią valstybės turizmo plėtros ir investicijų į turizmą

prioritetus ir priemones, bei valstybinės reikšmės turizmo, rekreacijos bei

kurortų infrastruktūros projektus.

Vyriausybės įgaliota ministerija (Ūkio ministerija) vykdo strateginį šalies

turizmo veiklos planavimą, rengia ir teikia pasiūlymus Vyriausybei dėl

valstybinės reikšmės turizmo, rekreacijos bei kurortų infrastruktūros

projektų įgyvendinimo.

Valstybinis turizmo departamentas, kuris yra ir viešosios įstaigos

„Lietuvos turizmo fondas“ steigėjas, dalyvauja vykdant strateginį šalies

turizmo veiklos planavimą, rengia Nacionalinę turizmo plėtros programą bei

valstybinės reikšmės turizmo infrastruktūros plėtros projektus, atlieka

turizmo rinkų ir Lietuvos turizmo paslaugų tyrimus, rengia Lietuvos turizmo

rinkodaros planus ir koordinuoja jų įgyvendinimą, rengia bei platina

informaciją apie Lietuvą ir jos turizmo bei kurortų galimybes užsienio bei

vidaus turizmo rinkose, steigia turizmo informacijos centrus (atstovybes)

užsienyje bei viešąsias įstaigas turizmo informacijos ir rinkodaros veiklai

plėtoti, o taip pat steigia ir valdo Nacionalinę turizmo informacijos

sistemą.

Apskrities viršininko kompetencijoje yra kartu su savivaldybėmis planuoti

turizmo plėtrą apskrities teritorijoje iir pagal Nacionalinę turizmo plėtros

programą rengti (koreguoti) ir tvirtinti apskrities turizmo ir rekreacijos

plėtros projektus, planus, turizmo plėtros galimybių studijas; tvarkyti

apskrities turizmo išteklių apskaitą ir turizmo informaciją ir teikti

duomenis Nacionalinei turizmo informacijos sistemai.

Savivaldybės skatina turizmo verslą kaip darbo vietų kūrimo ir gyventojų

užimtumo priemonę, steigia savivaldybės turizmo informacijos centrą. Nesant

savivaldybės įsteigto turizmo informacijos centro, tvarko ir teikia turizmo

paslaugų ir išteklių duomenis Nacionalinei turizmo informacijos sistemai,

planuoja ir vykdo priemones, reikalingas rekreacinių teritorijų apsaugai,

poilsio ir turizmo veiklai jose plėtoti, ir tvarko šių teritorijų apskaitą,

tvirtina rekreacinių teritorijų naudojimo reglamentus bei atliekas kitas

funkcijas, nurodytas Lietuvos Respublikos Turizmo įstatyme.

Detali turizmo organizacinė struktūra pridedama prieduose, priedas Nr.2.

Lietuvoje rekreacija nėra įteisinta kaip ūkio šaka ir neturi valdymo

struktūros. Todėl rekreaciją, kaip sudėtingą procesą, kaip visumą sudėtinių

dalių, valdo rekreacija suinteresuotos ūkio šakos, valstybinio valdymo

institucijos bei privatus sektorius.

Rekreacijos gamtos ir dalinai kultūros (tiksliau – etnokultūros) išteklius

saugo ir valdo Aplinkos apsaugos departamentas. Lietuvos valstybinio

miškotvarkos instituto vyresnysis inžinierius Balys Baroniūnas savo

straipsnyje „Saugomose teritorijose. Nacionaliniai ir regioniniai parkai“

pažymi, kad pagal Pasaulio išsaugojimo sąjungos siūlomą Europos saugomoms

teritorijoms veiksmų planą, nacionaliniuose parkuose turėtų būti saugomos

didelės ekosistemos su natūralia arba natūraliai atsikuriančia augmenija.

Jie turėtų būti steigiami gamtinio kraštovaizdžio teritorijose, ir

prioritetas turėtų būti teikiamas gamtinei aplinkai išsaugoti. Regioniniai

parkai turėtų būti steigiami sukultūrinto kraštovaizdžio teritorijose

subalansuotų gamtos raidos ir žmogaus veiklos kraštovaizdžio etalonams

saugoti. Regioniniai parkai apibūdinami kaip sukultūrinto kraštovaizdžio

vertybių saugyklos ir pažintinės rekreacijos prioriteto teritorijos[6].

Dalyje Europos valstybių šie parkai tarnauja rekreacinio bumo iškrovai nuo

nacionalinių parkų ir kitų saugomų teritorijų, o gamtos resursai juose

saugomi tik teritorijos rekreaciniam potencialui palaikyti. Jie sėkmingai

funkcionuoja tik tose šalyse, kuriose priskirti ne gamtosaugos, bet

rekreacinei ūkio šakai., o regioniniai parkai steigiami tenkinant

gamtosaugos interesus.

Autoriaus pateiktą statistiką apie saugomų teritorijų plotus Lietuvoje žr.

prieduose, priedas Nr. 3.

3.3. Marketingo priemonių panaudojimas kuriant ir plėtojant turizmo ir

rekreacijos sistemą Lietuvoje

Manau, kad būtina trumpai apžvelgti turizmo ir rekreacijos marketingo, kaip

vienos neatsiejamos turizmo ir rekreacijos sistemos dalies ir kartu ją

sisteminančio proceso, sąlygas ir vystymo galimybes nūdienos Lietuvoje.

Turizmo marketingo ir rekreacijos marketingo kaip ir marketingo apskritai

sąvoka į Lietuvą atkeliavo jai einant link, o vėliau ją ir pripažinus

rinkos šalimi, t.y. paskutiniame XX a. dešimtmetyje. Tuo tarpu Europoje

pirmosios paskaitos apie turizmo marketingą įvyko 1959 m. Berno

universitete Šveicarijoje (5)

Pastaruoju metu vis didesnę reikšmę įgyja turizmo verslas, kuris,

Pasaulinės turizmo organizacijos teigimu, iki 2010 m. kasmet sukurs 5,5

mln. darbo vietų. Lietuvoje, atsižvelgiant į turizmo reikšmę ekonomikos

augimui, turizmui skiriamas prioritetinis vaidmuo. Turizmas Lietuvoje,

siekdamas įsitvirtinti rinkoje, išgyvena reorganizacijos procesą. Tai

siejama su kiekybiniu ir kokybiniu turizmo produkto plėtojimu, su tuo kaip

jis pateikiamas vartotojui bei kokią poziciją turi užimti rinkoje. Todėl

neišvengiamai turi būti taikomi marketingo principai

turizmo industrijoje.

Šių žinių reikia tiek dirbantiems turizmo versle, tiek koordinuojantiems

šio verslo plėtrą šalyje, tiek ir besimokantiems. (

Marketingo svarbą turizmo industrijoje pabrėžia savo darbuose L. Lumsdonas,

V. Saprunova, A. Kirilovas, S.F. Wittas, M.Z. Brookas bei daugelis kitų

mokslininkų. Tai daro ir lietuvių autoriai A. Damulienė, D. Dvilevičienė,

O. Junevičienė vadovėlyje „Turizmas“, vadovėlio „Turizmo marketingas“ (2002

m.) autorė Irena Svetikienė, kuri beje rašo, kad koordinuotas marketingo

sprendimų taikymas turizmo paslaugų teikėjų veikloje padėtų išspręsti dalį

susidariusių problemų. Tačiau įgyvendinant šiuos sprendimus, būtinas

visapusiškas valdžios institucijų bei turizmo paslaugas teikiančių įmonių

bendradarbiavimas. (24)

Turizmo rinkodarai Lietuvos valstybė VTD nuo 2001 metų kasmet skiria apie 1

mln. Lt, tačiau šių lėšų pakanka tik palaikomajai rinkodarai, tačiau norint

pagerinti šalies įvaizdį ir pritraukti daugiau turistų, rinkodaros

finansavimas turi būti gerinamas. Pagrindinės VTD vykdomos rinkodaros

priemonės yra: dalyvavimas pasaulinėse, regioninėse, vietinėse turizmo

parodose, turistinės literatūros leidyba, ir turizmo rinkodaros projektų

vykdymas. Trūksta rinkodaros tyrimų.

3.3.1. Turizmo ir rekreacijos sistema

Turizmas yra kompleksinė, sudėtingos struktūros ūkio šaka, sudaryta iš

įvairių skirtingų sektorių, teikiančių arba padedančių teikti paslaugas.

Anot vadovėlio „Turizmas“ autorių, turizmo struktūra savo esme ppanaši į bet

kokios kitos ūkinės veiklos struktūrą, tačiau ši pasižymi ypatinga

įvairove, integruotumu, daugiaplaniškumu. Turizmo struktūra yra viena

sudėtingiausių erdvinių organizacijų struktūra.

J.Ch. Holloway (1999 m.) siūlo skirti tokias turizmo struktūrines dalis

(sektorius):

• Apgyvendinimas ir maitinimas (svetingumo verslas);

• Transportas;

• Lankytinos vietos;

• Kelionių tarpininkai: organizatoriai ir agentai;

• Papildomos paslaugos: valstybinis sektorius ir privatus sektorius.

Turizmo sistemai apibūdinti reikalinga ne tik turizmo struktūra, bet ir

turizmo infrastruktūra[7], kurios pagrindiniai elementai yra:

• Transporto sistema – keliai, geležinkeliai, oro uostai, automobilių

parkai.

• Inžinerinės komunikacijos – elektra, kiti energijos šaltiniai, vanduo,

ryšiai, atliekų tvarkymo sistemos.

• Kitos tarnybos – sveikatos priežiūra, policija, saugos tarnybos ir kt.

Tinkama, kokybiška infrastruktūra yra labai svarbus faktorius, skatinantis

privataus ir viso turizmo plėtrą.

Pasaulinę, kontinentų, regionų, šalių turizmo struktūrą tiesiogiai lemia

erdvinė turizmo išteklių struktūra, sudaryta iš specifinių gamtinių

regionų, kultūros vertybių sklaidos,

Socialinių išteklių.

Tarptautinio turizmo struktūrinis modelis pateikiamas prieduose. Priedas

Nr.4.

Turizmo sistema susikūrė ir egzistuoja visuomeninės, ekonominės, gamtinės,

teisinės – juridinės supersistemių aplinkoje. Jos santykinį savarankiškumą

apsprendžia tarpusavio ryšiai su šiomis supersistemomis, žr. 2 pav. ir

skaidruolę MMicrosoft PowerPoint programoje priedo elektroninėje laikmenoje.

2 pav. Turizmo sistema supersistemių aplinkoje.

Vienas svarbiausių veiksnių, turinčių poveikį tiek turizmui tiek

rekreacijai, yra pripažinimas, kad turizmas ir rekreacija sukurti žmogui, o

ne atvirkščiai – žmogus turizmui ir rekreacijai. Todėl svarbu buvo pateikti

žmogaus, kaip turisto poreikius, jo kelionių pasirinkimo motyvaciją, bei

turizmo ir rekreacijos veiksnius ir išteklius. Taigi optimalus

supersistemių darbas yra būtina turizmo ir rekreacijos kaip sistemos

plėtros sąlyga, kaip ir turizmo bei rekreacijos sistemos plėtra įtakoja,

turi grįžtamąjį ryšį, supersistemoms.

Struktūriniu aspektu, turizmas, kaip santykinai savarankiška sistema,

skirstoma į tturizmo subjektą ir turizmo objektą, žr. 2 pav.

Turimo subjektas – tai įvairūs turistai, kurie ieško kaip patenkinti

specifinius turizmo paslaugų poreikius. Turistas – fizinis asmuo, kuris

pažintiniais, profesiniais-dalykiniais, etniniais, kultūriniais,

rekreaciniais, sveikatingumo, religiniais ar specialiais tikslais keliauja

po šalį ar į kitas šalis ir apsistoja bent vienai nakvynei, tačiau ne

ilgiau kaip vienerius metus už savo nuolatinės gyvenamosios vietos ribų,

jei ši veikla nėra mokymasis ar apmokamas darbas lankomoje vietovėje (14).

Rekreacijos subjektas – tai žmogus, norintis patenkinti visų pirma

rekreacinius poreikius, gali būti ir turistas.

Turizmo objektas – jis siūlo turistams turizmo paslaugas[8], kurios

Lietuvoje pagal LR Turizmo įstatymą yra tokių rūšių:

✓ kelionės organizavimo paslaugos;

✓ turizmo informacijos paslaugos;

✓ apgyvendinimo paslaugos;

✓ vežimo, maitinimo, pramogų ir kitos turizmo paslaugos.

Savo ruoštu turizmo objektą galima nagrinėti skiriant tokius jo

pagrindinius elementus:

✓ Turizmo vietovių išteklius;

✓ Turizmo įmonės;

✓ Turizmo organizacijos.

Rekreacijos objektas –siūlo žmogui rekreacijos paslaugas – žemę,

kraštovaizdį, darbą, kapitalą, statinius, įrenginius, investicijas į

galutinį šalies produktą, kuris ir yra rekreacijos paslaugos.(E. Vitkienė.

Rekreacija.- p.145)

Turizmo ir rekreacinių vietovių išteklius (žr. p.11-12) sudaro natūralūs

gamtiniai ir kultūros ištekliai, taip pat socialiniai, ūkio bei valdymo

paskirties objektai. Prie gamtinių turizmo ir rekreacijos išteklių

skiriami: vandens telkiniai ir jų pakrantės, augmenija ir fauna,

rekreaciniai miškai, nacionaliniai parkai ir kiti kraštovaizdžiai. Turizmo

ir rekreacijos kultūros išteklius sudaro: archeologijos, istorijos, meno,

mokslo ir technikos, urbanistikos paveldo objektai ir kitos panašios

vertybės. Socialiniai, ūkio bei valdymo paskirties objektai, kaip turizmo

ir rekreacijos ištekliai apima kultūros, mokslo, technikos, parodų, poilsio

ir pramogų organizavimo centrus ir kitus panašius objektus.

Veiklą rekreacinėse teritorijose reglamentuoja Lietuvos Respublikos Turizmo

įstatymas.

Turizmo ir rekreacinės įmonės tai kelionių organizavimo (turizmo bei

kelionių agentūros), svetingumo (apgyvendinimo ir maitinimo įmonės) bei

kitas paslaugas turistams teikiančios įmonės.

Turizmo ir rekreacijos organizacijoms priskiriamos valstybinio valdymo

(VTD, apskričių administracijos žr. psl.17)) ir vietos savivaldos

institucijos (žr. psl.17) bei turizmo asociacijos (žr. psl.15),

koordinuojančios ir reguliuojančios turizmo įmonių veiklą bei turizmo

politiką šalyje.

Būdami susiję, turizmo objekto elementai (turizmo vietovių ištekliai,

turizmo įmonės ir turizmo organizacijos) gamina ir teikia turizmo subjektui

– turistams specialiai sukoordinuotą turizmo paslaugų kompleksą, kuris

realizuojamas rinkoje kaip savarankiškas turizmo produktas.

Kiekviena turizmo industrijos[9] įmonė, veikiama ekonominės, visuomeninės,

gamtinės ir teisinės – juridinės makroaplinkos, turi ištirti ir sukurti

savo vidinę mikroaplinką, kurią sudaro subjektai, tiesiogiai susiję su

turizmo įmonės produkto kūrimu ir jo realizavimu, pvz.: turistai, įmonės-

paslaugų teikėjos, įmonės – tarpininkės, įmonės – konkurentės, turizmo

organizacijos ir kitos (žr. 3 pav.).

3 pav. Turizmo įmonės mikraplinka ir makroaplinka.

Kadangi turizmo ir rekreacijos ištekliai ir turizmo valstybinio valdymo

organizacijos darbe jau aptartos, reiktų trumpai apibūdinti turizmo ir

rekreacijos įmones. Didžiausią ir labiausiai paplitusį pasaulyje turizmo

sektorių sudaro įmonės, teikiančios apgyvendinimo paslaugas[10]. Turistų

apgyvendinimo paslaugas teisės aktų nustatyta tvarka gali teikti:

✓ juridiniai asmenys, teikiantys viešbučio tipo ar specialaus

apgyvendinimo paslaugas;

✓ fiziniai asmenys, teikiantys nakvynės ir pusryčių ar kaimo turizmo

paslaugas;

✓ fiziniai ar juridiniai asmenys, teikiantys turistinės stovyklos

paslaugas;

✓ fiziniai ir juridiniai asmenys, teikiantys apgyvendinimo paslaugas

laivuose ir keltuose.

2002 m. pabaigoje apgyvendinimo paslaugas turistams teikė 516 apgyvendinimo

įmonių, kuriose buvo 16,1 tūkst. numerių, 38,4 tūkst. vietų. Labiausiai

augantis yra viešbučių ir motelių sektorius, tuo tarpu poilsio įstaigų

sektorius yra sparčiausiai mažėjantis. Per 10 metų viešbučių skaičius

išaugo dvigubai, motelių skaičius – 7 kartus, turistinių bazių ir kempingų

skaičius sumažėjo nežymiai, tuo tarpu poilsio namų skaičius sumažėjo

daugiau, nei trečdaliu. Tai apsprendė poilsio namų privatizavimas bei tai,

kad renovuoti poilsio namai kurortuose dažnai pasivadina viešbučiais.

Daugiau nei 2/3 viešbučių buvo Vilniuje, Klaipėdoje ir Kaune, tuo tarpu 7

savivaldybių centruose iš viso nebuvo viešbučių. Apgyvendinimo sektorius

turi nemažą plėtros potencialą, nes pagal 1000-čiui gyventojų tenkančių

vietų viešbučiuose (3.3 vietų) skaičių, Lietuva beveik 8 kartus atsilieka

nuo ES vidurkio (25 vietos). Didžiuosiuose miestuose (išskyrus Vilnių)

trūksta didesnių turistinės klasės viešbučių, periferijoje išlieka

viešbučių kiekybės ir paslaugų kokybės problema, autoturizmo plėtros

galimybes mažina motelių bei kempingų trūkumas. Apgyvendinimo paslaugų

kokybė šalies gydomuosiuose kurortuose, ypač daugelio sanatorijų paslaugos,

neatininka tarptautinio turizmo reikalavimų.

Auga apgyvendinimo įstaigose apgyvendintų užsieniečių skaičius (52%

svečių), bei užsieniečiams suteiktų nakvynių skaičius. Daugiau nei trečdalį

apgyvendinimo įstaigų svečių sudaro Europos šalių gyventojai

(daugiausia

vokiečiai ir lenkai), NVS šalių gyventojai sudaro apie 10% visų svečių.

Viešbučiuose apgyvendinama 2/3 visų svečių. Tačiau apgyvendinimo įstaigų

užimtumas žemas (viešbučių numerių užimtumas 2002 m. 35%). (18)

Apgyvendinimo įstaigų veiklos statistiniai duomenys nuo 1995 m. iki 2002 m.

pateikti

lentelėje Nr.2:

Lentelė Nr.2. apgyvendinimo įstaigų veikla 1995 – 2002 m.

|Apgyvendinimo įmonių veikla |

| |1995|199|1997|199|199|200|200|200|

| | |6 | |8 |9 |0 |1 |2 |

|Įmonių skaičius, iš |475 |469|503 |512|542|552|561|548|

|Viešbučiai ir |143 |173|182 |201|221|227|231|247|

|Viešbučiai |130 |153|166 |182|200|210|210|225|

|Moteliai |13 |20 |16 |19 |21 |17 |21 |22 |

|Kitos apgyvendinimo |294 |264|290 |279|285|267|262|235|

|Poilsio įstaigos |283 |253|281 |270|271|249|243|215|

|Kempingai |4 |4 |4 |4 |3 |3 |3 |3 |

|Turistinės bazės |7 |7 |5 |3 |4 |6 |5 |6 |

|Nakvynės namai |- |- |- |2 |7 |9 |11 |11 |

|Specializuotos |38 |32 |31 |32 |36 |54 |64 |57 |

|Sveikatingumo įmonės|38 |32 |31 |32 |34 |31 |34 |32 |

|Konferencijų centrai|- |- |- |- |2 |2 |2 |2 |

|Vaikų vasaros |- |- |- |- |- |21 |28 |23 |

|Privatus |- |- |- |- |- |4 |4 |9 |

| |

|Numerių skaičius, iš|1623|162|153|157|185|169|163|168|

|viso |2 |41 |55 |35 |11 |96 |86 |38 |

|Viešbučiuose ir |4982|508|526|598|607|606|584|617|

|moteliuose | |8 |5 |2 |2 |2 |9 |9 |

Šaltinis: Statistikos departamentas, 2002 m.

Apgyvendinimo įstaigose šalia apgyvendinimo paslaugų svarbią vietą užima

maitinimo organizavimas. Jose yra įvairių tipų maitinimo įstaigos.

Lietuvos maitinimo įmonių tipai, neatsižvelgiant į nuosavybės formą, yra

šie:

• restoranas;

• kavinė;

• baras;

• užkandinė (bistro);

• valgykla.

Maitinimo įmonių plėtra aktyviausiai vyksta gausiausiai turistų

lankomuose miestuose (labiausia Vilniuje), šalia turistinės traukos

objektų, populiariausių turistinių maršrutų bei palei pagrindinius šalies

greitkelius. Daugėja maitinimo įmonių, atstovaujančių įvairių tautų

virtuves. Auga aptarnavimo restoranuose kokybė, ypač įsikuriančių aukštos

klasės viešbučiuose, populiarėja kulinarinio turizmo maršrutai. Išlieka

aktualios aptarnaujančio personalo užsienio kalbų mokėjimo, maitinimo

paslaugų kokybės, o kaimo vietovėse ir jų kiekybės problemos.

Pramogų sektorius vis dar nėra turistų traukos sritis ir nepadeda

panaudoti apgyvendinimo pajėgumų. Geriausia pramogų sektorius išvystytas

didžiuosiuose šalies miestuose – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Nors

nemažos investicijos jau planuojamos Vilniuje bei Druskininkuose, tačiau

iki šiol šalyje nėra didesnių multifunkcinių pramogų parkų, orientuotų į

poilsį visai šeimai. Nėra golfo aikštynų ir hipodromų, nors sąlygos ir

paklausa šioms aktyvaus poilsio veikloms egzistuoja. Trūksta pramogų,

galinčių prailginti turizmo sezoną šalies kurortuose: naktinių klubų,

kazino; kultūros renginių žiemos metu ir savaitgalio turistams; pramogų

specifinėms turistų grupėms ir pagal turistų interesus (žvejyba, medžioklė

ir kt.); kompleksinių pramogų paketų; pramogų rajonuose, nutolusiuose nuo

pagrindinių turizmo centrų. Pramogų trūkumas yra viena iš dažniausiai

minimų problemų, mažinančių šalies patrauklumą turizmui, lieka nepanaudoti

pajūrio terminiai vandenys vandens parkų kūrimui.

Kelionių organizavimo paslaugą gali teikti kelionės organizatoriai ir

kelionių agentūros.

Kelionės organizatoriaus veiklą sudaro:

• organizuotų turistinių kelionių rengimas, jų reklama ir (ar)

pardavimas;

• sutarčių sudarymas su turizmo paslaugų teikėjais dėl jų paslaugų

turistams teikimo kelionės organizatoriaus organizuojamų turistinių

kelionių metu;

• atskirų turizmo paslaugų užsakymas (vietų rezervavimas) ir (ar)

pardavimas;

• kongresų, konferencijų ir kitų panašių renginių organizavimas, kai tai

susiję su turizmo paslaugų teikimu;

• kitų turizmo paslaugų teikimas.

Kelionių agentūros veiklą sudaro:

• organizuotų turistinių kelionių pardavimas kelionės organizatoriaus

vardu;

• atskirų turizmo paslaugų užsakymas (vietų rezervavimas) ir (ar)

pardavimas;

• kitų turizmo paslaugų teikimas.

Dėl esamos turizmo ir rekreacijos antitezės ir sintezės problemos,

schematiškai turizmo ir rekreacijos sistemą galima vaizduoti dvejopai –

kaip dvi savarankiškas arba kaip vieningą sistemą. (žr.skaidruolę

PowerPoint programoje priede)

3.4. Turizmo ir rekreacijos sistemos plėtros perspektyvos Lietuvoje

Džiugina, kad 2002 balandžio 2d. VšĮ Lietuvos regioninių tyrimų institutas

parengė ir paskelbė turizmo plėtros iki 2015 metų strategijos projektą,

kuris yra ilgalaikės Lietuvos ūkio (ekonominės) plėtros iki 2015 metų

strategijos, rengiamos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 metų

spalio 30 d. nutarimą Nr. 1274 “Dėl ilgalaikės Lietuvos ūkio (ekonominės)

plėtros strategijos projekto rengimo”, projekto sudėtinė dalis. Projekto

autoriai teigia, jog pertvarkant ekonomiką Lietuvoje ir stiprinant šalies

bendruomenės ir verslo galimybes, būtina formuoti konkurencingą turistinį

regioną, remiantis turizmo tolydžios bei tausojančios plėtros koncepcija

bei kuriant tvirtus partnerystės pagrindus tarp pagrindinių segmentų:

valstybinių, nevyriausybinių organizacijų, privataus segmento, vietinės

bendruomenės ir parengti atitinkamas detalias programas strategijai

įgyvendinti.

Gerėjanti ekonominė situacija bei augantis pragyvenimo lygis Lietuvoje

sudaro palankias sąlygas turizmo ir rekreacijos sistemos plėtrai, ypač tai

įtakoja vidaus turizmo apimčių augimą. Santykinai žemesnis bendras kainų

lygis kol kas yra vienas iš Lietuvos patrauklumo veiksnių – ne tik

turistams iš Rytų, bet ir iš Vakarų.

Lietuvos ekonomikos augimas bei restruktūrizacija, šalies tarptautinė

integracija sąlygoja palankias galimybes turizmo verslo plėtimui, turizmo

ir rekreacijos paslaugų sektoriaus vystymui.

Turizmo ištekliai – architektūros ir istorijos paminklai, kultūros įstaigų

organizuojami renginiai, vaizdingas kraštovaizdis didina Lietuvos turistinį

atraktyvumą, tačiau šis potencialas yra nepakankamai išnaudojamas. Kultūros

paveldo objektai, siekiant išsaugoti jų vertę, turėtų tapti turizmo

paslaugų objektais, o miestų senamiesčiai – turizmo verslo ir turistų

traukos zonoms.

Šalies transporto sistema, numatomos investicijos jūrų uosto plėtrai bei

transporto sistemos integravimas į Europos transporto infrastruktūros

tinklą sudaro palankias sąlygas turizmo sektoriaus subjektų veiklai ir šio

sektoriaus vystymuisi. Antra vertus, Lietuvos tarptautinių transporto

srautų galimybės dar nėra pakankamai išnaudojamos turizmui, o vizų gavimas

ir pasienio formalumai tebėra neigiamas veiksnys turizmo verslui.

Pakankamai išvystytas ryšių ir informacijos tinklas nesudaro kliūčių

turizmo vystymui.

Nors apgyvendinimo paslaugas teikiančių įstaigų skaičius nuolat auga,

tačiau išlieka struktūrinės apgyvendinimo bazės problemos. Lietuvos

didžiuosiuose miestuose viešbučių užimtumas yra beveik 10% didesnis nei

kitose šalies vietose, tačiau čia trūksta vidutinės klasės viešbučių, nes

tokių viešbučių paklausa ypatingai didelė atvykusių iš Vakarų ir Šiaurės

Europos šalių svečių tarpe. Kol kas menka apgyvendinimo paslaugas

teikiančių įstaigų įvairovė – ypač mažai kempingų, motelių, kaimo turizmo

sodybų, jaunimo nakvynės namų, turistinės klasės viešbučių.

Visuomeninių turizmo verslo organizacijų veikla (informacijos skleidimas,

marketingas, parama savo nariams ir t. t.) yra skatintina, nes taip

didinama paslaugų turistams pasiūla, gerinama teikiamų paslaugų kokybė.

Turizmo plėtros iki 2015 metų strategijos projekte teigiama, jog stabilios

Lietuvos ekonomikos metiniai augimo tempai, regionų socialinių ir

ekonominių skirtumų palaipsniui mažėjimas, sudarys palankias sąlygas

turizmo sektoriaus infrastruktūros plėtrai, naujų specializuotų ir

specifinių turizmo produktų sukūrimui, kas sudarys palankias sąlygas į

Lietuvą pritraukti turistų iš užsienio šalių ir plėtoti organizuotą turizmą

Lietuvos gyventojams. Tik didelės valstybės, vietinių ir užsienio turizmo

įmonių investicijos leistų iki 2015 metų iš principo sukurti europinio

lygio turizmo ir poilsio kompleksą Lietuvoje. To pasekoje galima tikėtis,

kad 2015 metais turizmo sektoriuje bus sukurta 8% viso šalies BVP, o

pajamos iš atvykstamojo turizmo viršys 17 mlrd. Lt.

4. Išvados

Rekreacijos ir turizmo samprata ir turinys mokslinėje tiek

lietuvių, tiek

užsienio literatūroje yra suformuota, kas lengvina šių sričių

sturktūrizavimą ir apjungimą į bendrą sistemą.

Turizmo ir rekreacijos ištekliai kaip viena iš sistemos sudėtinių dalių

Lietuvoje yra pakankami visokeriopai turizmo ir rekreacijos plėtrai.

Esamų rekreacijos ir turizmo išteklių bei rekreacijos ir turizmo sąveikos

proceso pasekmėje formuojasi tokios turizmo formos, kaip rekreacinis

turizmas bei kaimo turizmas.

Lyginamuoju metodu analizuota rekreacijos ir turizmo raida rodo spartų, bet

vis dar nepakankamą jo vystymąsi Lietuvoje pastarąjį dešimtmetį ir kuria

teigiamas prielaidas rekreacijos ir turizmo sistemos integracijai į Europos

Sąjungos struktūras.

Rekreacijos ir turizmo valdymo struktūrų Europoje santykinė įvairovė,

sąlygojama atskiros šalies valdymo struktūrų panašumų ir skirtumų, yra

susiformavusių ir besikuriančių turizmo ir rekreacijos rinkų bei

tarptautinių turizmo organizacijų tokių, kaip Pasaulio Turizmo organizacija

(WTO), Europos Kelionių Komisija (ETC), Baltijos jūros šalių turizmo

komisija (BTC) darbo ir bendradarbiavimo pasekmė.

Atskleista marketingo priemonių reikšmė ir būtinybė plėtojant rekreaciją ir

turizmą, kaip vieną prioritetinių šalies ūkio struktūrų.

Išanalizuotos turizmo ir rekreacijos sistemos plėtros perspektyvos

Lietuvoje ir nustatyta, kad turizmo ir rekreacijos plėtros tikslų siekimas

bendroje ūkio struktūroje turi įtakos ir tampriai siejasi su kitų ūkio šakų

strategijomis bei jjose numatytais veiksmais ir priemonėmis. Turizmo plėtra

siejasi su tokiais valstybės veiklos sektoriais kaip aplinkos apsauga,

transporto plėtra, žemės ūkiu, regionų plėtra, smulkaus ir vidutinio verslo

plėtra. Tokiu būdu, dalis turizmo ir rekreacijos sistemos funkcijų

tiesiogiai ar netiesiogiai patenka į daugelio ministerijų ir kitų

institucijų kkompetenciją. Efektyvi turizmo ir rekreacijos plėtra galima tik

turint subalansuotą visų lygių organizacinę struktūrą ir tvirtus

koordinavimo ryšius.

5. Literatūra

1. Anglų-lietuvių kalbų žodynas. – Vilnius. 1997.

2. Astromskienė A., Sirusienė R. Poilsis kaime. Knyga sodybų šeimininkams.

– Kaunas: LR žemės ūkio rūmai. Lietuvos kaimo turizmo asociacija, 2002. –

146 p.

3. Bowen J., Makens J., Kotler P. Marketing for Hospitality and Tourism.-

New Jersy: Prentice Hall, Inc, 1996. 787 p.

4. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas/ Lietuvių kalbos institutas;

redaktorių kolegija: Stasys Keinys (vyr. redaktorius).[et.al.].-4-

asis leidimas.- Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidyklos inst.,

2000.- XXIV,967 p. ISBN 5-420-01242-1

5. Damulienė A.Paslaugų marketingas. Turizmas.- Vilnius: Lietuvos

informacijos institutas, 1996.- 97 p. ISBN 9986-12-104-3

6. Dvilevičienė D. Kelionių paslaugų industrija ir komercija.- Vilnius:

Vilniaus universiteto leidykla, 11997.- 188 p. ISBN 9986-19-225-0

7. Edginton Ch.R., Williams J.G. Productive Management of Leisure service

Organizations: A Behavioral Aproach. – USA: John Willey&Sons,Inc.,

1978.

8. http://www.std.lt [žiūrėta 2003 04 30] Statistika>Verslo

statistika>Turizmas>Turizmo rodikliai.

9. http://www.lvmi.lt/lmis/straipsniai/baroniunas.htm [žiūrėta 2003 06

30]

10. http://www.tourism.lt

11. Kaimo turizmo organizavimas: [mokymo priemonė]/ Sudarytoja Ingrida

Vainienė.-Vilnius: Eugrimas, 2001.-400 p.: iliustr. ISBN 9986-752-99-X

12. Kindurys V. Paslaugų marketingas: Teorija ir praktika. – Vilnius: VU

leidykla, 1998.- 300 p.

13. Kirstukas J. Kaimo vietovių regioniniai tipai ir jų plėtros rėmimas.

Tiltai/ Humanitariniai ir socialiniai mokslai. – Klaipėda: Klaipėdos

universiteto leidykla, 2002, 3 (20). p. 47 – 64.

14. Lietuvos Respublikos turizmo įstatymas, 2002 m. gruodžio 3d. Nr.IX-

1211 (įsigalioja nuo 2003 04 01), Vilnius.

15. Lietuvos turizmo plėtros dešimtmetis. – Valstybinis turizmo

departamentas, 2002.- www.tourism.lt

16. Ligeikienė R.A. Turizmo įtaka šalies ekonominei plėtrai. //Ekonomikos

reforma rytų ir vidurio Lietuvoje.- Klaipėda, 1998.- p.174-177.

17. Miknius R. “Svetingas viešbutis – sėkmingas verslas”

18. Nacionalinė plėtros programa 2003-2006 m.: Projektas. – Valstybinis

Turizmo departamentas, 2003. – www.tourism.lt

19. Pažintis su Lietuva: Lankytinos vietos, turizmo paslaugos. –

Kraštotvarka, 1995.

20. Poilsis kaime: Kaimo sodybų rezervavimo sistema. – Vilnius: Lietuvos

Turizmo fondas, 2000.

21. Poilsis kaime. – Kaunas: LR žemės ūkio rūmai, 2003.

22. Pranulis. V. Marketingo tyrimai. – Vilnius: Kronta, 1998.

23. Saugomos teritorijos ir rekreacija. – Lietuvos Respublikos Krašto

apsaugos ministerija, 2003.- www.kam.lt

24. Svetikienė I. Turizmo marketingas.- Vilnius: Vilniaus kolegija, 2002.-

305 p.

25. Švedijos karalystės riksdagas. – www.riksdagen.se

26. Švedijos karalystės Vyriausybė. –

http://naring.regering.se/fragor/turism

27. Švedijos Turizmo asociacija. – www.sverigeturism.se

28. Tarptautinių žodžių žodynas/ sudarytojai A. Bendorienė, V. Bogušinė,

E. Dagytė [ir kt.].- Atsakomasis redaktorius A. Kindurys.- Vilnius:

Alma litera, 2001.- 792 p.

29. Tourism, rekcreation, and sustainability: linking culture and the

environment/ edited by Stephen F. McCool and R. Neil Moisey.- UK: CAB

International, 2001.- 352 p. ISBN 0 851995055

30. Turizmo plėtros iki 2015 metų strategija.- VšĮ Lietuvos regioninių

tyrimų institutas, 2002 balandžio 2d. – www.tourism.lt

31. Turizmas. Vadovėlis. [autor. kolektyvas: Grecevičius P., Armaitienė A.

ir kt.]. – Kaunas: Kauno kolegijos leidybos centras, 2002. – 320 p.

ISBN 9955-9366-3-0

32. Urbonavičius S. Marketingo pagrindai. – Vilnius: Pačiomis, 1997.

33. Valančiauskaitė V., Kinčiūtė V. Kaimo turizmo rinkodaros aspektai.

Tiltai/ Humanitariniai ir socialiniai mokslai. – Klaipėda: Klaipėdos

universiteto leidykla,, 2002, 3 (20). p. 75 – 81.

34. Vitkienė E. Rekreacija/ Klaipėdos universitetas.- Klaipėda: S. Jokužio

leidykla – spaustuvė, 2002. – 232 psl. ISBN 9986–31–057-1

35. Vyšniauskienė D., Kundrotas V. Verslo etika.- Kaunas: Technologija,

1999.- 261 p.

36. Wallentin Ch., Bragee I. Ekonomernas uppslagsbok. – Malmö: Bäcklunds

Tryckeri AB, 1991. – 359 p.

37. Žalienė I., Sabaliauskaitė A. Pasaulio ir Lietuvos turizmo raida.

Mokomoji priemonė. – Kaunas: LKKA, 2002. – 64 p.

38. Балабанов И.Т., Балабанов А.И. Экономика туризма: учебное пособие.-

Москва: Финансы и статистика, 2000.

39. Гуляев В. Ф. Новые информационные технологии в туризме.- Москва:

Приоп, 1998.- 144 с. ISBN 5-7990-0062-5

40. Кабушкин Н.И. Менеджмент туризма: учебное пособие.- Москва: Ось-89,

1999.

41. Сапрунова В. Туризм: эволюция, структура, маркетинг. – Москва, 1997.-

158 с.

———————–

[1] Turizmo paslauga – fizinių ir juridinių asmenų veikla, kuria tenkinami

turistų kelionės organizavimo, apgyvendinimo, maitinimo, vežimo,

informacijos, pramogų ir kiti poreikiai. – Lietuvos Respublikos turizmo

įstatymas, 2002 m. gruodžio 3d. Nr.IX-1211 (įsigalioja nuo 2003 04 01),

Vilnius.

[2] Pagal PTO pasiūlytą ir 1993 m. JT komisijos 27 sesijoje patvirtintą

turizmo klasifikaciją išskiriami 3 turizmo tipai: vietinis, atvykstamasis,

išvykstamasis

[3] Tourism Market Trends: World Overview&Tourism Topics. 2001, Printed by

the World Tourism organization. Madrid, Spain.(p. 41-42)

[4] . Organizuota turistinė kelionė (turizmo paslaugų rinkinys) – iš anksto

parengta, už bendrą kainą parduodama turistinė kelionė, kurią sudaro ne

mažiau kaip dvi turizmo paslaugos (apgyvendinimo, vežimo, kita esminę

kelionės dalį sudaranti turizmo paslauga, nesusijusi su vežimu ar

apgyvendinimu) ir kuri tęsiasi ilgiau kaip 24 valandas arba yra įtraukta

nakvynė. – Lietuvos Respublikos turizmo įstatymas, 2002 m. gruodžio 3d.

Nr.IX-1211 (įsigalioja nuo 2003 04 01), Vilnius.

[5] Turizmas. Vadovėlis.- Kaunas: Kauno kolegijos leidybos centras, 2002. –

p.249

[6] Rekreacinė teritorija – vietovė, turinti gamtines ar kultūrines

aplinkos savybes ir sąlygas žmonių visaverčiam fiziniam bei dvasiniam

poilsiui organizuoti. – Lietuvos Respublikos turizmo įstatymas, 2002 m.

gruodžio 3d. Nr.IX-1211 (įsigalioja nuo 2003 04 01), Vilnius.

[7] Turizmo infrastruktūra – tai kompleksas įvairių elementų

(konstrukcijų), būtinų turizmo plėtojimui tam tikroje vietovėje.

[8] Turizmo paslauga – fizinių ir juridinių asmenų veikla,

kuria tenkinami

turistų kelionės organizavimo, apgyvendinimo, maitinimo, vežimo,

informacijos, pramogų ir kiti poreikiai. – Lietuvos Respublikos turizmo

įstatymas, 2002 m. gruodžio 3d. Nr.IX-1211 (įsigalioja nuo 2003 04 01),

Vilnius.

[9] Turizmo industrija plačiąja prasme – turizmo įmonių ir organizacijų

visuma.

Turizmo industrija siaurąja prasme – turizmo įmonių bei turizmo veiklą

koordinuojančių ir reguliuojančių organizacijų visuma.

[10] Apgyvendinimo paslauga – būtinos apgyvendinti sąlygos ir veikla, kuria

tenkinami turisto nakvynės, higienos, maitinimo ir poilsio poreikiai.

Apgyvendinimo paslaugą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Turizmo

įstatymas.

———————–

Atostogų rekreacija

Švenčių rekreacija

Kasdienė rekreacija

Savaitgalio rekreacija

Gamtinė

aplinka

Visuomeninė

aplinka

Turizmo vietovės

Turizmo

sistema

Turizmo org-jos

Turizmo įmonės

Turizmo objektas

Turizmo subjektas

Teisinė – juridinė aplinka

Ekonominė aplinka

Įmonės-tarpininkės

Turizmo organizacijos

Įmonės konkurencingumas

Įmonės- paslaugų

teikėjos

Turistai

Turizmo įmonė

Marketingas

Finansų valdymas

Personalo valdymas

Gamyba aptarna-

vimo operacijos

Gamtinė

aplinka

Rekreacijos ir turizmo sistema Lietuvoje

Visuomeninė

aplinka

Rekreacinis turizmas

Kaimo turizmas

Rekreac. objektas

Rekreacijos

sistema

Turizmo objektas

Turizmo

sistema

Rekreac. subjektas

Rekreac. org-jos

Rekreac. įmonės

Rekreacijos vietovės

Turizmo subjektas

Turizmo org-jos

Turizmo įmonės

Turizmo vietovės

Ekonominė aplinka

Teisinė – juridinė aplinka