Rizika ir jos valdymas
TURINYS
ĮVADAS 3
1.RIZIKOS SAMPRATA, VEIKSNIAI, RIZIKOS FORMOS IR RIZIKOS VALDYMAS 4
1.1.Rizikos esmė ir struktūra 4
1.2.Rizikos veiksniai 9
1.3. Rizikos formos 10
1.4. Verslo rizikos valdymas ir jo organizacinė struktūra 12
2.RIZIKOS MAŽINIMO BŪDAI IR METODAI 17
2.1. Rizikos mažinimo būdai 17
2.2. Rizikos mažinimo metodai 21
3. RIZIKOS ANALIZĖ AB“KAUNO GRŪDAI“ 22
4. RIZIKOS MAŽINIMO BŪDAI AB“KAUNO GRŪDAI“ 23
IŠVADOS 27
LITERATŪRA 28ĮVADAS
Žemės ūkio verslai pasižymi didesne rizika lyginant su kitomis verslo rūšimis, kadangi žemės ūkio produkcijos gamyba pasižymi ne tik gamtinių ir klimatinių sąlygų įtaka, bet ir verslo lankstumo stygiumi. Be to, žemės ūkio verslo subjektai turi santykinai mažą rinkos galią ir jjų veikla, lyginant su ne žemės ūkio verslus plėtojančiais subjektais, labiau įtakojama išorinių veiksnių. Vystantis ekonomikai, technologijoms, vis labiau aktualėjant ekologijos problemoms verslo sėkmė priklauso nuo priimtų sprendimų teisingumo. Sprendimų priėmimas dažniausiai yra susijęs su atitinkamo dydžio rizika. Tam, kad priimami valdymo sprendimai būtų pagrįsti ir efektyvūs, žemės ūkio subjektams svarbu įvertinti riziką, jos grėsmes ir galimas pasekmes, kartu pasirinkti labiausiai priimtiną veiklos variantą, kuris atitiktų siekiamą veiklos pelną ir pasiryžimą rizikuoti.
Žemės ūkio verslo rizikos valdymo klausimas aktualus tiek valstybės, ttiek atskiro ūkio subjekto atžvilgiu. Verslo subjekto atžvilgiu, rizikos valdymas tiesiogiai susijęs su apsisprendimu, kiek ir kaip rizikuoti. Rizikos valdymo procesas paprastai yra skirtas rizikos ir pelningumo optimizavimui pagal atskiro žemės ūkio subjekto prisiimtą rizikos lygį. Efektyvi rizikos analizė sudaro ggalimybes pasiruošti numatomiems nepalankiems įvykiams ir minimizuoti tikėtinus nuostolius pasirenkant tam tikrus rizikos mažinimo būdus.
Rizikos valdyme neegzistuoja universalios, kiekvienai situacijai tinkančios schemos – tam tikro žemės ūkio verslo rizikos mažinimo būdo pasirinkimas priklauso nuo situacijos ir žinoma, nuo asmens, priimančio sprendimus.
Darbo tikslas – išnagrinėjus verslo rizikos teorinius pagrindus atlikti rizikos analizę įmonėje
Uždaviniai:
Išanalizuoti verslo rizikos valdymo teorinius aspektus;
Nustatyti labiausiai žemės ūkio verslą įtakojančius rizikos veiksnius bei dažniausiai įmonėje naudojamus verslo rizikos mažinimo būdus;
Darbo objektas – AB“Kauno grūdai“
Darbo dalykas – verslo rizika
Tyrimo metodai. Rašant darbą naudoti mokslinės literatūros analizės, palyginimo, grafinio vaizdavimo, loginio mąstymo ir kiti.1.RIZIKOS SAMPRATA, VEIKSNIAI, RIZIKOS FORMOS IR RIZIKOS VALDYMAS
1.1.Rizikos esmė ir struktūra
Vykstant žymiems pasikeitimams ekonomikoje, technologijose, ekologijoje, politikoje veiklos sėkmė priklauso nuo priimamų sprendimų teisingumo. Todėl ggalima sakyti, kad visi rinkos dalyviai, priimdami atitinkamus sprendimus, veikia rizikos sąlygomis, esant tikimybei laimėti ar pralaimėti.
Rizika įvairiuose literatūros šaltiniuose apibrėžiama įvairiai. Tarptautinių žodžių žodyne pažymima, kad rizika – tai:
Ryžimasis veikti, žinant, kad yra tam tikra tikimybė nepasiekti tikslo, arba ryžimasis nepaisyti galimų neigiamų atsitiktinių aplinkybių padarinių;
Apsisprendimas imtis tam tikro veiksmo, priemonės arba jų nesiimti gali įtakoti tikslo nepasiekiamumą arba vilčių nepasiteisinamumą;
Nepasisekimo tikimybė [19].
Šiuose apibrėžimuose pažymima, kad rizika yra:
Susijusi su sprendimo priėmimu;
Susijusi su nuostoliais;
Susijusi su siekiamu tikslu;
Tikimybinė kategorija.
Ne visi šie rrizikos požymiai minimi pateikiamuose rizikos apibrėžimuose.
Verslo rizika – tai galimų nuostolių tikimybė, arba pajamų praradimas, palyginti su verslo plane priimtu variantu, numatančiu racionalių išteklių naudojimu [15].
Dauguma autorių rizikos sąvoką sieja tik su galimais nuostoliais. V. Bagdonas riziką supranta kaip galimybę patirti kokį tai negerą įvykį, kaip tikimybę, grėsmę patirti nuostolį [3].
Verslo nuostoliai gali būti:
Materialiniai;
Darbo;
Laiko;
Finansiniai;
Specifiniai.
Materialiniai nuostoliai patiriami dėl medžiagų, žaliavų ir kitų materialinių išteklių neracionalaus naudojimo. Jie dažniausiai matuojami fiziniais vienetais – svorio, ilgio, tūrio ir pan. ir išreiškiami vertine išraiška, litais.
Darbo nuostoliai priklauso nuo laiko panaudojimo ir reiškiami žmogaus darbo dienomis, valandomis.
Finansiniai nuostoliai – tai piniginiai nuostoliai, susiję su nenumatytais mokėjimais, baudomis, nuostoliais dėl infliacijos, valiutos kurso pasikeitimo ir pan.
Laiko nuostolių atsiranda tada, kai verslo projekto eiga užsitęsia ilgiau, negu buvo numatyta.
Specifiniai nuostoliai susiję su įmonės prestižo smukimu dėl įvairių priežasčių. Todėl svarbu numatyti kiekvieno nuostolio atsiradimo priežastį, žinoti ne tik rizikos šaltinį, bet ir išsiaiškinti, kuris jų svarbiausias. Žinoma visiškai išvengti rizikos praktiškai neįmanoma, bet žinant kas sukelia nuostolius, galima sumažinti nepalankaus veikimo įtaką ir pasekmes [15].
Panašiai šią sąvoką apibrėžia ir V. Lisauskas, teigdamas, kad rizika – tai nuostolių atsiradimo tikimybė[13]. Rizika – tai tikimybinė kategorija, išreiškianti pajamų sumažėjimo ar nuostolių pasikeitimo tikimybę, lyginant su prognozuojamu vvariantu.
Tačiau svarbu pabrėžti, kad rizika – tai ne tik nuostoliai. Jeigu rizika būtų susijusi tik su neigiamais rezultatais, būtų nesuvokiamas verslininko pasirengimas rizikuoti. Pažymėtina, kad kai kurie ekonomistai (A.Smith, Dž.St.Mili, A.Marshal)riziką nagrinėja kaip vieną iš pelno šaltinių. Mat atlygio už riziką suvokimas yra didelė paskata asmeniškai rizikuoti. Tačiau atlygis, kaip dažnai pabrėžiama literatūroje, nėra vien tik išreiškiamas pinigine forma. Atlygis išreiškiamas įvairiomis formomis: valdžia, šlove, pagarba, savigarba, patenkintu smalsumu ir kt [9].
Dar rizika gali būti apibūdinama taip:
rizika – tai kintamumas, susijęs su laukiamomis pajamomis, ar pelno srautu;
rizika – tai pavojus, nuostolių ir netekimų galimybė;
rizika – yra pavojus, kad įmonė patirs nuostolių dėl papildomų sąnaudų arba gaus mažiau pajamų nei tikėjosi [4].
Nagrinėjant skirtingų autorių rizikos apibrėžimus pažymėtina, kad A.Mackevičius riziką sieja ne tik su nuostolių gavimo tikimybe, bet įtraukia ir dar vieną, rizikos požymį – jos sąryšį su tikslu. Jis riziką apibrėžia kaip tam tikrus nuostolius, susidariusius nepasiekus užsibrėžto tikslo[14].
Šiuolaikiniame ekonomikos terminų žodyne nurodoma, kad rizika – tai sprendimų priėmimo situacija, kurioje įmanomas galimų rezultatų kintamumas ir egzistuoja tikimybė jiems kisti[18]. Taigi pabrėžiama, k.ad rizika yra tikimybinė kategorija bei ji susijusi su sprendimų priėmimu, sprendimų rezultatų nepastovumu. Kuo labiau kinta rezultatai, tuo didesnė rizika. Tačiau reikia pažymėti, kad visiškai iišvengti rizikos negalima, nes, siekiant išvengti vienos rizikingos situacijos, galima patekti į kitą ir pan. Netgi absoliutus neveikimas susietas su praleistų galimybių rizika[9].
Apibendrinant įvairių autorių nuomones apibrėžiant rizikos sąvoką, galima teigti, kad rizika – tai laukiamų rezultatų nukrypimas, kurį sąlygoja aplinkos kintamumas.
Rizika egzistuoja tada, kai tikimybės, susijusios su skirtingomis pasekmėmis, gali būti įvertinamos ankstesnio periodo duomenų pagrindu. Tuo tarpu neapibrėžtumas egzistuoja tada, kai pasekmių tikimybes tenka nustatyti subjektyviai, kadangi prognozuoti remiantis ankstesniais duomenimis yra neįmanoma [16]. Taigi nors rizika ir neapibrėžtumas kartais naudojami kaip sinonimai, iš esmės šie terminai išreiškia skirtingas sąvokas.
Rizikos ir neapibrėžtumo sąvokos atskiriamos ir sprendimų priėmimo teorijoje. Sprendimų priėmimo problemos klasifikuojamos pagal vienareikšmiškumo, rizikos ir neapibrėžtumo kategorijas:
Vienareikšmiškumas, jei iš kiekvieno veiksmo gaunamas pastovus ir aiškus rezultatas;
Rizika, jei kiekvienas veiksmas skatina vienos iš aibės galimų rezultatų, kurių kiekvienas įvyksta su žinoma tikimybe;
Neapibrėžtumas, jei kiekvienas veiksmas duoda vieną iš galimų rezultatų, bet jų tikimybės arba nežinomos, arba nėra prasmės apie jas kalbėti [17].
V.Aleknevičienės teigimu, rizikos ir neapibrėžtumo sąvokas atskirti netikslinga, kadangi ir vienu, ir kitu atveju egzistuoja rezultatų nukrypimo galimybė, o nuo to, ar turima tikimybinė informacija, ar ne priklauso tik prognozuojamų rezultatų patikimumo laipsnis [2].
Neapibrėžtumas ir nuolatiniai pokyčiai yra nuolatinė tikrovės būsena, tačiau projektų vertinimui ar asmens mąstymui
būtina turėti pakankamai aiškią, kartu ir apibrėžtą informaciją. Be to, planuojant norima turėti dydžius, kurių kiekvienas įvyksta su žinoma tikimybe. Todėl rizikos ir neapibrėžtumo sąvokų išskyrimas šia prasme yra tikslingas. Iš kitos pusės, galima sutikti, kad bet koks veiklos vertinimo modelis yra apribotas mokslo ribotumo bei aplinkos neapibrėžtumo, kurio prognozuojamų rezultatų patikimumo laipsniu visuomet galima suabejoti.
Rizika pasireiškia daugeliu konkrečių rūšių.
Bendru atveju verslininkas užsiima ūkine veikla, todėl ir rizika susijusi su šia veikla vadinama ūkine, arba verslo rizika. Verslas bendriausiu atveju yyra žmonių ūkinė veikla, iš kurios siekiama pelno. Verslo, arba ūkinės veiklos, turinį sudaro gamybinė, komercinė, finansinė, investicinė veiklos. Jų varomoji jėga yra verslo žmonių intelektualinė veikla, skirta žmonių poreikiams tenkinti ir duodanti pelną [9].
Žemės ūkio verslo rizikos sąvokos aiškinimo nagrinėtuose literatūros šaltiniuose nepavyko rasti. Nors H.Zoisteris[20], V.Aleknevičienė[2], V.Gronskas[6] analizavo kai kuriuos žemės ūkio verslo rizikos aspektus.
Žemės ūkio verslas pasižymi didesne rizika lyginant su kitomis verslo rūšimis, nes jam būdinga:
Ilgas gamybos ciklas, priklausomybė nuo biologinių veiksnių;
Gamybos sezoniškumas;
Skirtingas žemės natūralus ddėsningumas įvairiose vietovėse;
Žemės ūkio produkcija santykinai neelastinga;
Veikla artima tobulos konkurencijos sąlygoms [9].
Žemės ūkio verslo rizika – tai žemės ūkio subjekto veiklos rezultatų nukrypimas, kurį sąlygoja aplinkos kintamumas.
Nagrinėjant riziką svarbu paminėti ne tik objektyviąją rizikos prasmę, tai yra rinkos dalyvių alternatyvinį ppasirinkimą, ribotą informaciją, nuolatinį paklausos, pasiūlos ir kainų svyravimą ir kt., bet ir subjektyvią verslo rizikos prasmę.Ji apibūdina skirtingus įvairių žmonių požiūrius į verslo riziką. Vieni jų linkę vengti rizikingų sumanymų, kiti – priešingai.
Rizikos kompensacijos modelyje yra pabrėžiama, kad:
kiekvienas turi polinkį rizikuoti;
visų individų polinkis rizikuoti yra skirtingas;
poten.cialus atlygis už rizikavimą šį polinkį keičia;
savo ar kitų patirtos žalos suvokimas keičia rizikos suvokimą;
individualus sprendimas rizikuoti yra balansavimas tarp naudos ir žalos;
kuo daugiau individas rizikuoja, tuo daugiau vidutiniškai jam teks atlygio, ir nuostolių [9].
Atsižvelgiant į šį modelį bei kitų autorių teiginius apie skirtingą atskirų rinkos dalyvių polinkį imtis rizikingų veiksmų, ūkio subjektai pagal požiūrį į riziką gali būti skirstomi į:
teikiančius pirmenybę rizikai(maksimalaus rezultato siekimas su minimaliomis sąnaudomis);
abejingus rizikai (tai ūkio subjektai, kurie neįvertina rrizikos ar jos nepaiso);
vengiančius rizikos (tai ūkio subjektai, kuriems svarbiau minimali rizika, nors ir mažesnės pajamos [1].
Kalbant apie rizikos struktūrą tai buvo daugelio mokslininkų tyrinėjimo objektas. Dar praėjusio šimtmečio pradžioje J. Schumpeter, nagrinėdamas verslo pelno atsiradimo priežastis, išskyrė dvi įmonei būdingas rizikos rūšis:
Rizika, susijusi su galimais techniniais gamybos nuostoliais, įskaitant ir gėrybių praradimo galimybę stichinių nelaimių metu;
Rizika, susijusi su komercinėmis nesėkmėmis
Šiuolaikinėje ekonominėje literatūroje, nagrinėjančioje su verslo rizika susijusias problemas, nėra bendros šios rizikos klasifikavimo sistemos. Struktūrizavimo sunkumus lemia didžiulė verslo rrizikų įvairovė.
Verslo rizika klasifikuojama labai įvairiai, išskiriant vienokius ar kitokius požymius; žr.1 lentelę. Kiekvienas ūkinis subjektas turėtų pasirinkti jam priimtiniausią kriterijų, pagal kurį sugrupuotų būdingas jo rizikos rūšis. Galimas įvairus klasifikavimo kriterijų derinimas.
1 lentelė
Klasifikavimo kriterijus Verslo rizikos rūšys Klasifikavimo kriterijus Verslo rizikos rūšys
Rizikos prigimtis Objektyvi
Subjektyvi
Tariama Riziką sukeliančių veiksnių prigimtis Sisteminė(nediversifikuojama)
Nesisteminė(diversifikuojama
Problemos sprendimo etapai Sprendimų formulavimo etapas
Sprendimų priėmimo etapas
Sprendimų realizavimo etapas
Sprendimų kokybės įvertinimo etapas Pasireiškimo pobūdis Ekonominė
Politinė
Socialinė
Ekologinė
Normatyvinė teisinė
Psichologinė
Moralinė
Subjektas Visos žmonijos
Atskirų regionų, šalių, tautų
Socialinių grupių, atskirų individų
Ekonominių, politinių, socialinių ir kitų sistemų
Ūkio šakų
Ūkio subjektų
Atskirų projektų
Veiklos rūšių
Kitos Įmonės veiklos sritis Operacinė (veiklos)
Rinkos
Kreditinė
Juridinė
Techninė gamybinė
Apskaitos
Subjekto mastas Lokalinė
Šakinė
Nacionalinė
Regiono
Tarptautinė
Rizikos pasireiškimo tikimybė Aukščiausio lygio
Tikėtina
Galima
Mažai tikėtina
Žemo lygio
Rizikos atsiradimo kilmė Išorinė
vidinė Rizikos poveikio laipsnis Leidžiama
Kritinė
Katastrofinė
Galimybė riziką apdrausti Apdraudžiama
Neapdraudžiama Galimas rezultatas Grynoji
Spekuliatyvinė
Įmonės veiklos pobūdis Finansinė
Juridinė
Gamybinė
Komercinė
Investicinė
Draudimo
Inovacinė Pasireiškimo vieta Nuosavybės(turto)
Grynųjų pajamų
Atsakomybės
Personalo
Verslo rizikos klasifikavimas [12].
Klasifikacijos požymių pasirinkimas ir rizikos rūšių detalizavimas pirmiausia priklausys nuo verslo subjekto veiklos specifikos ir tikslų.
Rizikos struktūrai įtakos gali turėti rizikos įvertinimo svarba bei informacijos lygis. Nuo turimos informacijos ir patirties priklauso verslo rizikos rūšių parinkimas [12]..1.2.Rizikos veiksniai
Įvairūs autoriai skirtingai klasifikuoja veiksnius, sukeliančius riziką. Yra išskiriami vidiniai ir išoriniai rizikos veiksniai. Prie vidinių priskiriami tokie veiksniai kaip firmos konkurencinė strategija, išteklių naudojimas, veiklos organizavimo principai, produkcijos paklausa, specialistų kvalifikacija, gamybinis potencialas ir kt., o prie išorinių veiksnių priskiriama valstybės politika, valdymo struktūrų stabilumas, įstatyminė-teisinė sistema, ekonominė būklė ir pan [4].
Gamybinės komercinės veiklos riziką sąlygoja įvairūs veiksniai. Visus juos galima sąlyginai ssuskirstyti į tokias pagrindines grupes:
Rizikos veiksniai slypintys pačiame rinkos mechanizme, jo funkcionavimo specifikoje: a) rinkos dalyvių alternatyvinis pasirinkimas ūkinėje veikloje; b) verslo paslaptis bei ribota informacija rinkoje;c) nuolatiniai rinkos paklausos, pasiūlos bei kainų svyravimai, d) sparti rinkos dinamika bei greitai senstanti informacija; e) kūrybinis, novatoriškas verslo pobūdis.
Verslas rinkos sąlygomis – tai pasirinkimas. Prekių gamintojas bei tiekėjai rinkai laisvai pasirenka ką, kiek ir kaip gaminti, kur, kada, kokia kaina parduoti prekes. Prekių pirkėjai pasirenka ką, kiek, kur, kada, kokia kaina pirkti. Darbdaviai pasirenka darbuotojus, darbuotojai – tą ar atitinkamus nuostolius. Todėl verslo rizika priklauso nuo alternatyvinio pasirinkimo rinkoje.
Prekinei verslininkystei būdinga gamybinės, komercinės veiklos paslaptis, kuri yra vienas iš verslo principų. Verslininkai slepia savo sumanymus nuo konkurentų. Todėl ūkinėje veikloje tenka priimti sprendimus turint tik dalinę informaciją apie padėtį rinkoje.
Rinkoje pastoviai keičiasi prekių paklausa, pasiūla, kainos prekių tiekėjų bei pirkėjų sudėtis. Tie pokyčiai atskiram verslininkui iš anksto nėra žinomi, nors verslininkas ir tiria rinką, taiko įvairias rinkodaros priemones. Šie nuolatiniai rinkos pokyčiai taip pat skatina verslo riziką.
Prekinė verslininkystė yra kūrybinė, novatoriška veikla. Tai nuolatinės paieškos naujo, neišbandyto, nežinomo. Siekdamas didesnio pelno ir eidamas neišbandytu keliu, verslininkas negali nerizikuoti savo pajamomis, turtu ir nuosavybe.
Visi minėti rizikos veiksniai slypi pačiame rinkos mechanizme.
Rizikos veiksniai kylantys iiš to, kad prekinius mainus sąmoningai arba nesąmoningai pažeidžia atskiri privatūs asmenys: ūkinės veiklos dalyviai arba asmenys, nevykdantys ūkinės veiklos. Taigi šiuo atveju kuo labiau pažeidžiami prekiniai mainai, tuo didesnė verslo rizika. Laisvanoriškus, abipusiai naudingus prekinius mainus grubiai pažeidžia vagys, plėšikai. Jie siekia sau naudos nesuteikdami naudos kitiems.Jie kelia grėsmę verslui – mažina verslo saugumą ir didina jo riziką.Tačiau verslo riziką gali sąlygoti ir pačių ūkinės veiklos dalyvių veikla, sąmoningai arba nesąmoningai pažeidžianti prekinius mainus. Ūkinės veiklos dalyviai sąmoningai pažeidžia prekinius mainus ir didina verslo riziką apgaudinėdami savo rinkos partnerius:vengdami atsiskaityti už pirktas prekes, grąžinti gautas paskolas ir t.t. Ūkinės veiklos dalyviai gali ir nesąmoningai padidinti verslo riziką.
Rizikos veiksniai sąlygoti verslininko klaidų ne verslo sferoje. Rizika taip pat priklauso nuo verslininko elgesio ne verslo sferoje, nuo to, kokie žmonės tampa jo draugais bei bičiuliais. Verslininko klaidos pasirenkant gyvenimo draugus gali jam labai brangiai kainuoti:jis gali prarasti ne tik nuosavybę, bet netgi gyvybę. Taigi svarbi prekinės verslininkystės saugumo priemonė – verslininko elgsena ne verslo sferoje: jo atsargumas, psichologinis pastabumas pasirenkant gyvenimo draugus.
Rizikos veiksniai kuriuos sąlygoja nevaldomos gamtos jėgos:sausros, liūtys, uraganai, potvyniai, žemės drebėjimai, ligos, epidemijos, avarijos bei katastrofos.Vystantis mokslui ir technikai kai kurių verslo rizikos veiksnių vaidmuo mažėja.
Rizikos veiksniai kylantys iš
valstybinės valdžios administracinės veiklos bei politinių avantiūrų:valstybinės valdžios „inicijuota“ perteklinė pinigų pas.iūla bei infliacija, netikėti mokesčių į valstybinį biudžetą pokyčiai, perversmai, pseudorevoliucijos ir konfiskacijos. Visa tai nepagrįstai didina verslo riziką, kausto, varžo ūkinę veiklą, mažina jos efektyvumą [7].1.3. Rizikos formos
Galima išskirti įvairias santykinai savarankiškas rizikos formas:
Gamybinę riziką;
Komercinę riziką;
Investicinę riziką;
Finansinę riziką;
Valiutinę riziką ir kitas.
Gamybinė rizika susidaro sujungiant naudojamus gamybinius išteklius ir gaminant prekes, t.y. pačiame gamybos procese. Ji priklauso nuo įmonės gamybinio potencialo, techninio aprūpinimo, saugumo technikos lygio, saugaus darbo taisyklių llaikymosi. Įvykus nenumatytiems nepalankiems gamybos pokyčiams(pvz., dėl nepalankių gamtinių sąlygų, blogo darbo organizavimo įmonėje ar avarijų gamyboje) įmonė patirs nuostolius, iškils sunkumai vykdant įsipareigojimus rinkos partneriams.
Komercinė rizika susidaro įmonei perkant išteklius rinkoje bei parduodant savo pagamintas arba iš kitų įsigytas prekes. Įmonė gali patirti nuostolius dėl nenumatytų perkamų išteklių bei parduodamų prekių paklausos, pasiūlos ir kainų pokyčių. Įmonės padėtis rinkoje gali dar labiau komplikuotis dėl jos komercinių partnerių apgaulės bei jos padarytų klaidų perkant išteklius bei parduodant prekes. Konkurentų „smūgiai“ rrinkoje, įmonei nepasirengus atremti, taip pat didina jos komercinę riziką. Kai prekės perkamos parduodamos su tikslu pasipelnyti dėl rinkos kainų lygio svyravimų komercinė rizika įgauna specifinę spekuliacinės rizikos formą.
Investicinę riziką sąlygoja galimas investicinių lėšų nuvertėjimas, sunkumai pasirenkant efektyvų investicijų projektą.Ekonominį ppavojų įmonei pirmiausiai kelia jos pačios emituotų arba iš kitų ūkinės veiklos dalyvių įsigytų vertybinių popierių kurso kritimas. Apskritai lėšų investavimas į vertybinius popierius yra rizikinga ūkinė veikla. Iš anksto nežinoma būsima vertybinių popierių kaina rinkoje. Be to, iš anksto nežinomi ir kai kurių vertybinių popierių dividendai. Taigi vertybinių popierių pirkimas yra rizikingos investicijos. Todėl investuojant lėšas į vertybinius popierius galima laimėti arba pralaimėti, t.y. gauti naudą arba nuostolius. Jeigu krenta įmonės emituotų vertybinių popierių kursas, įmonė susidurs su sunkumais didindama kapitalą, plėsdama ūkinę veiklą bei modernizuodama ją. Įmonės investicinę riziką didina skubotas, nepagrįstas investicijų projekto pasirinkimas.
Sudedamoji verslo rizikos dalis yra finansinė rizika. Savo ruožtu ji apima kredito ir nelikvidumo riziką. Kredito rizika susidaro svyruojant palūkanų lygiui. Kredito sutartys sudaromos ppalyginti ilgam laikotarpiui. Iš anksto nežinoma, kaip per tą laikotarpį pasikeis palūkanų rinkos lygis, ir tai sąlygoja kredito riziką. Kredito rizika taip pat reiškia, kad pasibaigus paskolos terminui skolininkas gali būti finansiškai nepajėgus jos grąžinti arba jis tiesiog gali vengti sutartyje numatyto atsiskaitymo su savo kreditoriumi. Nelikvidumo rizika reiškia, kad rinkos dalyvis pasibaigus nustatytam atsiskaitymų už pirktas prekes laikotarpiui negali arba tiesiog vengia sumokėti pinigus savo partneriui – prekių tiekėjui. Abi šios finansinės rizikos atmainos gali sukelti neigiamas ekonomines pasekmes, ttrikdyti ūkinę apyvartą. Todėl jeigu negalima šios rizikos išvengti, tai reikia siekti bent minimizuoti ją.
Valiutinė rizika kaip sudedamoji prekinės verslininkystės rizikos dalis susidaro rinkoje svyruojant atskirų šalių valiutų kursams. Kaip ir kitų prekių, taip ir valiutos kaina arba jos kursas priklauso nuo paklausos ir pasiūlos. Taigi šalies valiuta nuvertėja arba pabrangsta, jeigu pasikeičia jos pasiūla ir paklausa valiutų rinkose. Taigi veiksniai, sąlygojantys šalių valiutos pasiūlą ir paklausą, kartu sąlygoja ir jos kursą. Pasikeitus valiutų kursui, ūkinės veiklos dalyviai, vykdantys valiutinius atsiskaitymus gauna naudą arba patiria nuostolius. Tačiau valiutų kursų, kaip ir kitų kainų lygio, negalima iš anksto pakankamai tiksliai numatyti. Valiutiniams atsiskaitymams kaip ir kitoms ūkinių ryšių formoms, būdingi ir kitokie pavojai: partnerių nepatikimumas, apgaulė, klaidos. Todėl ūkinė veikla valiutinėje sferoje yra rizikingas veiksmas.
Dėl glaudžios atskirų .ūkinės veiklos dalyvių sąveikos verslo rizika iš vienų ūkio sferų gali persikelti į kitas. Tai būdinga kiekvienai verslo rizikos formai. Verslo rizikos sugebėjimą persikelti iš vienų ūkinės veiklos sferų į kitas apibūdina specifinė sąvoka – sisteminė rizika. Pavyzdžiui nelikvidumo rizika gali virsti sistemine rizika.
Taigi verslo rizikai būdinga savotiška grandininė reakcija, kuri gali sutrikdyti normalų ūkinės veiklos ritmą, menkinti jo efektyvumą [7].1.4. Verslo rizikos valdymas ir jo organizacinė struktūra
Verslo rizikos ir su ją susijusių ffinansinių, moralinių ir kitokių nuostolių objektyvus egzistavimas reikalauja tam tikro mechanizmo, kuris leistų sumažinti šiuos nuostolius, atsirandančius, bet kurioje įmonės veikloje. Toks mechanizmas ir yra rizikos valdymas [12].
Be rinkos dalyvių rizikos, panašiai kaip ir be konkurencijos, rinkos ekonomika negali būti efektyvi. Tačiau veikiant tokiomis sąlygomis, kada rinka, kaip laisvų pasirinkimų sfera, yra nuolat svyruojantis, dinaminis objektas, pagrįstas kūrybine veikla, komercine paslaptimi, o kartais ir apgaule, yra rizikinga, mat reikia numatyti atskirų prekių rinkos svyravimus, jų pakilimo bei kritimo laiką bei trajektoriją ir pasinaudoti tuo. Todėl rizikos valdymas – ne pasyvus asmens nusiteikimas rizikuoti, o metodų ir priemonių visuma aktyviai veikti ateities situaciją ir gauti kuo mažiausią nukrypimą nuo laukiamų rezultatų [11].
Rizikos valdymas – tai priemonė, kuria naudojantis galima apsidrausti nuo to, kad bus suardyti ateities planai. Tiksliau tariant, vertindamos rizikas, šalys ir įmonės įvertina tai, kaip šios rizikos galėtų paveikti ateities pinigų srautus ir ilgalaikius planus, ir priima sprendimus, kaip geriausia būtų apsidrausti nuo tokių rizikų. Kuo daugiau kinta veiksniai, tuo didesnė jų daroma įtaka mokėjimų balansui, eksporto pajamoms, įvairiems pinigų srautams. Rizikos valdymas – tai priemonė, su kuria planavimo procesas bus užtikrintas, kai reikės išlyginti šiuos svyravimus.
Šiuolaikiniai rizikos valdymo metodai išsirutuliojo per pastaruosius 20 metų, kai reikėjo reaguoti įį vis labiau svyruojančias palūkanų normas, valiutų kursus ir žaliavų kainas. Poreikį valdyti riziką pirmiausiai pajuto tarptautinės korporacijos ir finansinės institucijos (pvz., pensijų fondai), kurių pajamoms (ir išlaidoms) darė įtaką minėti permainingi veiksniai. Tarptautinės finansų rinkos pasiūlė tokias rizikos valdymo priemones: ateities sandorius, terminuotus sandorius (opcionus), valiutų ir palūkanų normų keitimo sutartis . Vėliau buvo sukurtos panašios žaliavų rizikos valdymo priemonės. Korporacijų, valdančių riziką, skaičius vis auga, tačiau reta korporacija taiko tik vieną priemonę ar metodą. Paprastai įmonės, siekdamos bendro tikslo – sumažinti netikėtus būsimo pelno arba pinigų srautų poslinkius, apsisaugoti nuo palūkanų normų, valiutos kurso ir žaliavų kainų pokyčių, sudaro ne vieną finansinį sandorį [21].
Žemės ūkio verslo rizikos valdymo tikslas yra kiek galima sumažinti tam tikro įvykio neigiamas pasekmes bei nepasisekimo galimybę. Išskiriami šie pagrindiniai žemės ūkio verslo rizikos valdymo uždaviniai:
Išsiaiškinti nuostolių galimybę iššaukiančius veiksnius;
Įvertinti atskirų veiksnių įtaką nuostolių dydžiui;
Atrinkti pagrindinius, t.y. didžiausią įtaką nuostolių dydžiui turinčius veiksnius;
Išsiaiškinti pagrindinių veiksnių kitimo priežastis;
Įvertinti įmonės planuojamos veiklos rizikos laipsnį;
Parinkti rizikos minimizavimo priemones ir jas naudoti;
Įvertinti gautus rezultatus [2].
Rizikos analizė yra viena svarbiausių rizikos valdymo funkcijų, kurią įvairūs autoriai apibrėžia skirtingai.
Rizikos analizė – tai nukrypimo nuo laukiamų rezultatų paieška ir nustatymas [10].
Rizikos analizė – tai sistemos rizikos laipsnio, siejamo su investicijų
programomis analizė [18]. Taigi rizikos analizė padeda:
Nustatyti grąžos ir dabartinės vertės jautrumą tam tikroms pagrindinėms prielaidoms;
Nustatyti pagrindinius neapibrėžtumo veiksnius, t.y. tuos rodiklius, nuo kurių priklauso projekto sėkmė ar žlugimas;
Apskaičiuoti projekto galimų geriausių ir blogiausių rezultatų ribas, kad galima būtų numatyti, koks sprendimas galėtų turėti katastrofiškų padarinių;
Geriau suvokti pavojus ir tarpusavio sąveiką;
Rasti būdų kaip išvengti rizikos ir ją mažinti naudojantis apsaugos metodais [9].
Remiantis šiuo skaidymu, galima išskirti pagrindinius žemės ūkio verslo rizikos analizės etapus (1 pav.) Atliekant rizikos analizę, reikia lai.kytis ššių principų:
Rizikos pasekoje atsirandantys nuostoliai nėra susiję, t.y. vieni nuostoliai negali būti kitų nuostolių priežastimi;
Maksimalus nuostolių dydis negali būti didesnis už ūkinio subjekto turimą turtą [3].
Nors geresnis rizikos valdymas gali padėti šalims valdyti ekonomiką, tačiau tikslą galima pasiekti tik tada, kai patenkinamos tam tikros pagrindinės sąlygos. Rizikų valdymo metodai yra sudėtingi; netinkamai taikomi jie gali būti gana brangūs. Šalis, norinti veiksmingai taikyti rizikos valdymo metodus, privalo turėti gerai veikiančią bendrąją ekonomikos valdymo sistemą, įskaitant galimybę prognozuoti, valdyti ir fiksuoti mokėjimų bbalanso bei užsienio finansinių srautų rodiklius [21].
1 pav. Žemės ūkio verslo rizikos analizės proceso principinė schema [9].
Žemės ūkio verslo rizikos analizės pradiniame etape yra identifikuojami vidiniai ir išoriniai veiksniai, kurie apsprendžia tam tikros rūšies nuostolių tikimybę. Žemės ūkio verslo rizikos aanalizė pradedama kokybine projekto analize[16]. Kokybinės analizės pagrindinis uždavinys yra orientuotas į potencialių rizikos rūšių identifikavimą. Jis apima potencialių rizikos veiksnių , jų kitimo priežasčių išsiaiškinimą. Tuo tarpu analizė baigiama kiekybine analize, kuri apima gilesnę žemės ūkio verslo rizikos analizę ir yra skirta atskirų rizikos rūšių bei viso planuojamo projekto rizikos laipsniui nustatyti.
Rizikos veiksnio įtakos laipsnį apibūdina jo pasekoje atsirandančio nuostolio dydis. Tokiu būdu išsiaiškinami esmingiausi pagal dydį ir atsiradimo tikimybę nuostoliai. Nuostolių dydis, palygintas su tam tikra pasirinkta baze, parodo rizikos laipsnį. Rizikos laipsniui įvertinti baze gali būti bendrieji kaštai, laukiamos pajamos, laukiamas pelnas ir kt.
Atliekant žemės ūkio verslo rizikos analizę svarbu rasti pusiausvyrą tarp žemės ūkio subjekto finansinės būklės ir jo siekiamo veiklos ekonominio efektyvumo, t.y. tarp rizikos iir siekiamo pelno. Įmonės veiklos rizikos laipsnis pasirenkamas išsiaiškinus pagrindinių veiksnių sąlygojamų nuostolių įtaką įmonės finansinei būklei. Būtent šiame etape nustatomas įmonės tam tikras rizikos laipsnis, kuris užtikrintų norimo pelno gavimą. Verslo rizikos laipsnį dažnai lemia informacijos, kuria disponuoja įmonė patikimumas ir pilnumas, darbuotojų kvalifikacija ir patirtis, vadovo asmens bruožai.
Skirtingi autoriai skirtingai struktūrizuoja rizikos analizės fazes, išskirdami rizikos identifikavimą, rizikos teorinį įvertinimą, rizikos praktinį įvertinimą.
Rizikos identifikavimas apima naujų rizikos veiksnių arba naujų ryšių tarp šių veiksnių atradimą ir (ar) įvertinimą. RRizikos teorinis įvertinimas apima tokias penkias dalis:
tikimybė, kad įvykis įvyks;
tikimybė, kad bus pasiekti galutiniai rezultatai;
poveikio tikimybė;
pasekmių įvykimo tikimybė;
pasekmių dydis.
Rizikos praktinis įvertinimas apima bendros rizikos skaitinį įvertinimą, remiantis rizikos teorinio įvertinimo rezultatais [9].
Verslo rizikos valdymo procesas susideda iš atskirų etapų, kuriuos reikia sujungti į vieną organizacinę sistemą, nes manoma, kad verslo rizikos valdymo organizacinių struktūrų kūrimas gerina rizikos valdymo procesą, užtikrina pakankamą organizacinių sprendimų kokybę, mažina subjektyvių veiksnių įtaką. Rizikos valdymo organizavimas – tai priemonių, kurių tikslas racionaliai susieti visus elementus į bendrą technologinį rizikos valdymo procesą, sistema.
Verslo rizikos valdymo organizacinę struktūrą tikslinga laikyti ciklišką, daugiaetapį sudėtinių dalių tarpusavio išdėstymą ir ryšį, kurio tikslas sumažinti neteisingų sprendimų pavojų ir galimas šių neigiamų sprendimų pasekmes ir kartu leidžiantis maksimaliai išnaudoti visas galimybes kuo geresniam norimam veiklos rezultatui gauti.
Taigi galima suformuoti rizikos valymo organizacinę struktūrą, kuri pateikta 2 paveiksle.
2 pav. Verslo rizikos valdymo organizacinė struktūra [12].
Šioje schemoje yra išskirti devyni pagrindiniai etapai:
1. Versl.o rizikos valdymo tikslų ir uždavinių nustatymas;
2. Informacijos rizikos valdymo aspektu rinkimas ir apdorojimas;
3. Verslo rizikos analizė. Kurios tikslas identifikuoti visas galimas rizikos rūšis ir jas sukeliančius veiksnius(kokybinė analizė),įvertinti galimas rizikas (kiekybinė analizė), nustatyti bendrą ir leistiną verslo subjekto rizikos lygius. Leistinas verslo rizikos lygis nustatomas, atsižvelgiant į verslo subjekto požiūrį į galimą rriziką;
4. Rizikos ir laukiamo rezultatų parengimas ir analizė./ Šiame etape pasirenkamas optimalus verslo subjekto požiūriu variantas tarp galimos rizikos dydžio, ir laukiamo rezultato;
5. Verslo rizikos valdymo strategijos ir ją atitinkančių valdymo priemonių parinkimas. Atsižvelgiant rizikos pasireiškimo tikimybes, galimų nuostolių dydžius ir verslo subjekto požiūrį į riziką, pasirenkama atitinkama rizikos valdymo strategija ir jai būdingos valdymo priemonės;
6. Verslo rizikos valdymo programos(VRVP) sukūrimas. Rizikos valdymo programa formuojama, įtraukiant visas išanalizuotų rizikos valdymo etapų procedūras:nuo jo tikslų ir uždavinių nustatymo ir riziką reguliuojančių priemonių parinkimo;
7. VRVP įgyvendinimas, kuris apima organizacinius verslo rizikos valdymo programos įgyvendinimo klausimus;
8. VRVP kontrolė, kuri grindžiama gautų rezultatų, įdiegus verslo rizikos valdymo programą, analizė;
9. VRVP įvertinimas, jos efektyvumo nustatymas.
Verslo rizikos valdymo organizacinę struktūrą galima detalizuoti, išplečiant ir kitus valdymo etapus, tačiau pateikti pagrindiniai etapai yra būtini ir pritaikyti bet kokio verslo rizikai valdyti, nepriklausomai nuo verslo subjekto, jo veiklos pobūdžio ir tikslų [12].
Todėl galima teigti, kad šis verslo rizikos valdymo modelis yra universalus ir gali būti taikomas bet kokio pobūdžio rizikai valdyti.2.RIZIKOS MAŽINIMO BŪDAI IR METODAI
2.1. Rizikos mažinimo būdai
Jei žemės ūkio subjektas yra įsitikinęs , kad galimi didesni apimčių, kainų bei kitų parametrų svyravimai nei planuota, t.y. parametrų kitimas netelpa „saugumo ribose“, tuomet svarbu ieškoti būdų, kaip tą kitimo amplitudę sumažinti. Tam tikslui gali būti nnaudojami pagrindiniai žemės ūkio verslo rizikos mažinimo būdai:
Draudimas (rizikos pardavimas);
Apsidraudimas (sutarčių sudarymas);
Savidrauda (rezervų sudarymas);
Diversifikacija [2].
Šie rizikos mažinimo būdai yra išskiriami daugelyje literatūros šaltinių,tačiau kai kuriais atvejais yra pažymimi dar ir papildomi (pvz. Informacijos rinkimas, Atsiskaitymų tarp rinkos partnerių tobulinimas).
Reikia pažymėti, kad kai kurie autoriai rizikos mažinimo būdus vadina rizikos mažinimo ir valdymo priemonėmis [2; 3; 5;]. Galima teigti, kad valdymas yra platesnė sąvoka, apibrėžianti procesą, tuo tarpu mažinimas yra konkretesnis veiksmas.
Tam tikro rizikos mažinimo būdo pasirinkimas priklauso nuo situacijos ir žinoma, nuo asmens, priimančio sprendimus. Nes žmonės, reaguodami į savo subjektyvų rizikos suvokimą, įvairiu laipsniu modifikuoja ir savo budrumo lygį, ir savo saugumą pavojaus akivaizdoje. Kuo žmonės geriau informuoti apie riziką ir kuo labiau įgudę ją vertinti bei į ją reaguoti, tuo bus mažiau nukrypimų, t.y. tuo tiksliau jie vertins riziką ir mažiau suklys rizikuodami [1].
Rinkos mechanizmas numato, kad vengiantys rizikos gali ją arba jos dalį perduoti kitiems, geriau pažįstantiems rinką. Draudimas neapsaugo nuo praradimų, tačiau gali žymiai sumažinti patiriamą žalą tais atvejais, kai nuostolis būna nelauktas ir netikėtas. Teigiama, kad veikla žemės ūkyje būtų pelningesnė, jei nebūtų prarandama iki 30 proc. galimo gauti derliaus[9].
Kai kurie autoriai nagrinėję draudimą kaip rizikos mažinimo būdą, išskiria draudimo išskirtinumą, jog šiuo
atveju už riziką kaip prekę sumoka ne pirkėjas, o pardavėjas, t.y. skirtingai nuo kitų prekių rinkoje, realizuojama rizika yra „atvirkščia“ arba neigiama prekė [5].
Draudikas pasirašydamas draudimo sutartį, perima draudėjo riziką, bet tik tuo atveju, jei tenkinamos šios sąlygos:
Draudiminis įvykis turi būti atsitiktinis, jo įvykimas neturi būti įtakojamos draudėjo valios ar norų;
Visi į draudimo grupę susibūrę ūkio subjektai turi būti veikiami tos pačios rizikos ar pavojaus;
Galimas nuostolių apskaičiuojamumas;
Išskiriamas nuostolių žymumas;
Esti asmenų suinteresuotumas [9].
Žemės ūkis yra apsunkintas derlingumo rizikos, t.y. derlingumo svyravimų, kkylančių dėl žemės ūkio gamtinės priklausomybės. Todėl šioje veiklos srityje vienas populiariausių yra pasėlių draudimas.
Draudimu, kaip rizikos mažinimo būdu, yra suinteresuotas tiek pats asmuo, tiek, kaip rodo praktika, įvairių šalių vyriausybės.
Taigi žemės ūkio verslo rizikos mažinimo klausimas aktualus tiek valstybės, tiek atskiro ūkio subjekto atžvilgiu. Verslo subjekto atžvilgiu svarbu pasirinkti optimalų variantą tarp siekiamo pelno ir rizikos. Valstybės pastangos žemės ūkio verslo rizikos mažinimui yra susijusios su žemės verslo cikliškumo ir žemės ūkio ir maisto produktų rinkos stabilizavimo siekiu. Dvejopas žžemės ūkio verslo rizikos valdymo požiūris praktinėje veikloje paprastai sudaro sąlygas platesniam verslo rizikos mažinimo būdų pasirinkimui ir jų taikymui [9].
Dar vienas rizikos mažinimo būdas – apsidraudimas (sutarčių sudarymas). Apsidraudimas – tai procesas, susijęs su būsimųjų rinkos sandorių funkcionavimo užtikrinimu, nnorint sumažinti riziką [16]. Apsidraudimas – prognozuojamų pajamų dydžio draudimas perduodant riziką kitai šaliai [9]. Apsidraudimo proceso metu rizika nėra perduodama kitai šaliai, o tik paskirstoma tarp sandorio dalyvių [2].
Tačiau apsidraudimas nuo rizikų taikant įvairius rizikos valdymo metodus negarantuoja, kad mažės skolos tvarkymo išlaidos, augs pajamos, gaunamos iš palūkanų, eksporto kainos bus didesnės, o importo – mažesnės. Apsidraudimas – tai priemonė, kuria naudojantis galima rinktis iš prognozuojamų ateityje sąnaudų. ir kainų pokyčio, dėl kurio gali atsirasti ir neplanuotų pajamų, ir didelių nuostolių. Ar šios priemonės padės šaliai ar įmonei išvengti nuostolių, o gal jos net sumažins pelną, – tai daugiausia priklausys nuo tarptautinių kainų tendencijų, kurių numatyti neįmanoma[19].
Viena paprasčiausių apsidraudimo formų – prekybinio sandorio tarp tiekėjų ir pirkėjų sudarymas. Tokių ssutarčių sudarymo galimybės yra ribotos esant nestabiliai ekonomikai. Įmonės nori sudaryti produkcijos kontraktus, nes tai sutaupo laiko, garantuoja produkcijos gavimą bei leidžia kontroliuoti gamybos procesus.Tačiau tai naudinga žemės ūkio subjektams, nes jie iš anksto žino, kur realizuos produkciją [9].
Kitas apsidraudimo būdas – opciono, ateities sandorio sudarymas. Opcionas – sutartis, pagal kurią viena pusė gauna teisę pirkti prekę ateityje, sutarties pasirašymo momentu nustatyta kaina ( tai nėra įsipareigojimas).
Ateities sandoriai, kaip ir opcionai, tai dvišalės sutartys tarp gamintojo ir pardavėjo, tačiau būsimųjų ssandorių savininkas, nusipirkęs sandorį, įsipareigoja pirkti ar parduoti tam tikrą prekę sutartyje nustatyta kaina ir nustatytu laiku [9].
Pagrindinis opcionų skirtumas nuo ateities sandorių yra tas, kad opciono savininkas, kuris iš anksto sumoka sandorio mokestį, apriboja nuostolį, bet ne pelną. Blogiausiu atveju ateities sandorio savininkas nepraranda nieko, o opciono savininkas praranda mokestį, tačiau gauna pelną iš teigiamo žemės ūkio produkcijos kainų pokyčio, ko negali tikėtis ateities sandorio savininkas.
Savidrauda – vienas iš rizikos mažinimo būdų. Nuostolių kompensavimui gali būti panaudotos pačio verslo subjekto specialiai tam skirtos lėšos, pvz.įmonė tam gali sukaupti specialų fondą. Savidrauda apibrėžiama kaip specialus rezervinio fondo sudarymas ir nuostolių padengimas nuosavo apyvartinio turto sąskaita [7]. Taigi savidrauda – tai rizikos finansavimo sistema, kurios pagalba žemės ūkio subjektas gali apsidrausti kaupdamas lėšas nuostolių kompensavimui, vietoj to, kad įsigytų draudimo polisą draudimo įmonėje. Mažos įmonės retai yra pajėgios savidraudai. Kai įmonė negauna pajamų dėl tam tikrų veiksnių neigiamos įtakos, ji dažnai pritrūksta pinigų gamybos ciklo atnaujinimui. Tokiu būdu savidrauda pasireikštų kaip tam tikro likvidaus turto suma nuolat laikoma įmonės sąskaitoje [2].
Diversifikavimas – vienas iš rizikos mažinimo būdų. Diversifikacijos sąvoka siejama su ūkinių subjektų veiklos įvairinimu, įvairia veikla, įvairiapusiškumu. Jos esmė glūdi tokioje priklausomybėje: kuo didesnis pajamų/pelno šaltinių skaičius, tuo nepalankūs pokyčiai kkiekviename iš jų mažiau įtakoja pajamų/pelno visumą. Diversifikacijos strategija siekiama efektyviau panaudoti ekonominius išteklius, sumažinti rinkos (žemės ūkyje ir gamybinę) riziką, padidinti veiklos mastą, padidinti ar stabilizuoti pajamas, gauti sinerginį efektą iš veiklos skirtingose srityse, įgyti didesnę įtaką rinkoje ir kt.
Taigi diversifikacija gali būti:
Susijusi;
Nesusijusi [8].
Nesusijusi arba vadinamoji „grynoji“, diversifikacija reiškia įsiskverbimą į visiškai naujas, nesusijusias su jau vykdoma veikla, sritis. Tokiu atveju išskaidoma rizika, nes atskiros veiklos paprastai neturi viena kitai jokios įtakos. Taigi ir pelnas iš viso veiklos dėl tos pačios priežasties gali būti stabilizuojamas. Tačiau iškyla pavojus, jog naujos verslo šakos bus tokios skirtingos, kad reikės naudoti labai skirtingas veiklos strategijas, o bendra visuma sumažins įmonės veiklos efektyvumą bei padidins konkurencinį pažeidžiamumą.
Susijusi diversifikacija įgalina gauti sinerginį efektą dėl įvairių veiklos aspektų skirtingose verslo šakose atitikimo. Apčiuopiamas atitikimas pasireiškia tuomet, kai tie patys fiziniai resursai gali būti panaudoti skirtingiems tikslams. Be to, sinerginis efektas dėl apčiuopiamo atitikimo gali būti gaunamas naudojant tuos pačius rinkodaros kanalus, parduodant susijusius produktus ar apsirūpinant skirtingais resursais, kartu reklamuojant skirtingų verslo š.akų produktus ir kt. Neapčiuopiamas atitikimas pasireiškia, kai vienoje veikloje suformuoti įgūdžiai gali būti panaudoti kitoje veikloje(suformuotas įvaizdis, įmonės ar prekės vardas ir pan.) [8].
Be to galima teigti, kad susijusi diversifikacija yra ssėkmingesnė nei nesusijus arba atvirkščiai, negalima. Veiklos efektyvumui įtakos turi diversifikacijos laipsnis, nes tai tiesiogiai susiję su galimybe efektyviai valdyti.
Konkrečiu atveju siekiant diversifikuoti ar specializuoti ūkį, reikia įvertinti turimus išteklius, klimatines sąlygas, produkcijos realizavimo galimybes, ūkininkavimo aplinką ir pan. Kaip teigia T. Rais, sprendimų priėmimas ateities neaiškumo sąlygomis ir mažinimo instrumentų parinkimas pilnai priklauso nuo subjekto, kuris renkasi [9]. Tokiu atveju išryškėja labai svarbus veiksnys, galintis sumažinti riziką – tai verslininko kvalifikacija, intuicija, verslumas, patirtis. Rizikos subjektyvus vertinimas yra ne tik todėl, kad žmonės pirmenybę teikia įsivaizduojamiems faktams, bet ir todėl, kad sprendimui priimti trūksta patikimų duomenų [9].
Rizikos suvokimas ir jos vertinimas yra labai svarbus momentas, siekiant kiek galima sumažinti neigiamas tam tikro įvykio pasekmes bei nepasisekimo tikimybę.2.2. Rizikos mažinimo metodai
Skiriami tokie verslo rizikos mažinimo metodai:
Rizikos apjungimas;
Rizikos paskirstymas.
Rizikos apjungimas. Šio metodo prasmė ta, kad apjungus daugelio žmonių riziką galima sumažinti kiekvieno iš jų tikėtinus nuostolius. Ir tai daro draudimo įmonės. Kuo didesnis apdraustų objektų skaičius, tuo tiksliau galima numatyti nuostolį dėl sunaikinto turto. Analogiškai: kuo daugiau kartų metama moneta, tuo tiksliau galima nustatyti, kiek kartų kuria puse – herbu ar skaičiumi – ji nukris ant žemės. Nes veikia vadinamasis didžiųjų skaičių dėsnis, kuriuo remiasi draudimo kompanijos, apjungdamos daugelio žmonių riziką.
Rizikos
paskirstymas. Tačiau kai kurių rizikos rūšių negalima efektyviai apjungti. Pavyzdžiui, atskira draudimo kompanija nenorėtų drausti stambių tanklaivių – naftą pervežančių laivų. Jai tai būtų nenaudinga, nes tokių tanklaivių nėra daug, kad galima būtų efektyviai apjungti jų katastrofų riziką. Be to, šie draudžiami objektai labai brangūs, didelis aplinkos užteršimo pavojus avarijos atveju. Ir visas išlaidas įvykus avarijai turėtų padengti draudimo kompanija. Tokios didelės rizikos draudžiamos taikant rizikos paskirstymo metodą [7].3. RIZIKOS ANALIZĖ AB“KAUNO GRŪDAI“
Taigi, akcinėje bendrovėje “Kauno grūdai”, susiformavo du pagrindiniai ggamybos padaliniai: malūnas ir kombinuotųjų pašarų cechas. Atsižvelgiant į šių dienų užmojus ir vieną ir kitą teko esmingai pertvarkyti. Per didelę rekonstrukciją, atliktą 1998 m., senieji rusiški įrengimai buvo pakeisti naujausios technologijos šveicariškais. Tobulinant technologines linijas, siekiama ir toliau maloninti pirkėjus naujais produktais, turinčiais paklausą ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Galima pasidžiaugti, kad akcinė bendrovė “Kauno grūdai”, pagerbdama neskubantį su Nemunu susilyginti savo pirmtaką, atrado jam vietą savo plačioje, garsioje ir vis efektyvesnėje veikloje.
Akcinė bendrovė “Kauno grūdai” ppagal gamybos apimtis šiandien yra viena iš pirmaujančių įmonių grūdų perdirbimo srityje. Čia superkami maistiniai ir pašariniai grūdai, kurių per metus sumalama apie 120 tūkstančių tonų, pagaminama apie 50 tūkst. t miltų ir 70 tūkst.kombinuotųjų pašarų. Gamyboje naudojami Lietuvoje išauginti aaukščiausios kokybės maistiniai ir pašariniai grūdai.
Kviečiai, rugiai, miežiai, kvietrugiai, žirniai, pupos bei kukurūzai yra pagrindinė žaliava, iš kurios “Kauno grūdai” gamina savo produkciją. Labai svarbu pasirinkti tinkamą žaliavą, kuri galėtų užtikrinti ir būsimos produkcijos kokybę. Tuo reikia pradėti rūpintis dar prieš sėją, atrenkant tinkamas augalų veisles, kurios duotų mūsų sąlygomis gerus rezultatus, o pasėjus, atidžiai prižiūrėti pasėlius ir laikytis auginimo technologijų. Šiuo metu „Kauno grūdų“ grupė – aukštus Europos standartus atitinkančios bendrovės. Visi produkcijos kokybę lemiantys procesai įmonėse jau atliekami tik modernia įranga. Senesni belikę nebent transportavimo įrenginiai.
Lietuva turi palankias sąlygas grūdų ūkio plėtrai, t.y. tinkamą žemę, palankų klimatą, javų auginimo tradicijas ir patirtį, grūdų auginimo ir perdirbimo gamybinį potencialą.
Vienas iš pagrindinių įmonės uždavinių yra sukurti patikimą rizikos vvaldymo sistemą, kuri leistų pasiekti optimalų rizikos ir pelno santykį.
Rizikos valdymo sistemą sudaro:
Rizikos identifikavimas,
Rizikos valdymo priemonių sukūrimas ir tobulinimas,
Rizikos valdymo priemonių taikymas,
Tinkamo rizikos valdymo priemonių taikymo kontrolė.
Kiekvienam versle egzistuoja galimybė tiek gauti pelną, tiek patirti nuostolį. Nėra verslo be rizikos. Todėl reikia būtinai numatyti ne tik rizikos veiksnius, bet ir tai, kokių priemonių reikia imtis rizikai sumažinti. Įmonės vadovo pareiga yra numatyti veiklos grėsmes ir verslo riziką. Jo reputacija bei sėkmė priklauso nuo įžvalgumo, drąsos, kas ir padeda jam priimti ssprendimus. Su tuo susijusios rizikos vadovas negali perduoti samdomiems darbuotojams. Todėl daugiausia rizikos spaudimą jis ir jaučia. Riziką galima apibrėžti kaip pelno gavimo neapibrėžtumą.
Taip pat riziką įmonėje gali sukelti ir infliacija, nuo kurios įmonė negali apsisaugoti. Riziką kelia tiekėjai, jų keliami reikalavimai, kurie laikui bėgant gali būti sugriežtinti. Tiekėjai gali padidinti savo prekių, paslaugų kainas, pakeisti atsiskaitymo formas ir kt. Reikėtų turėti alternatyvų tiekėjų variantą.
Taip pat įmonė rizikuoja savo nuosavybe, nes niekas nėra apsaugotas nuo nelaimingų atsitikimų. Stichinės nelaimės ( pvz. gaisras) taip pat gali kelti grėsmę verslui. Tikimybinė verslo rizikai: įsilaužimai, vagystės.
AB“Kauno grūdai“ riziką gali sukelti mokesčių padidėjimas, elektros kainų augimas, medžiagų kainų augimas.
Taip pat įmonėje riziką kelia netoli esantys konkurentai, kurie gali geriau patenkinti vieną ar kitą klientų poreikį.
Pagrindinė rizika galėtų kilti pasikeitus politinei situacijai Lietuvoje, bet kol kas tai numatyti sunku. Mokesčių pasikeitimai galėtų padaryti neigiamą įtaką įmonės veiklai. Bet ryškių pokyčių neturėtų įvykti.4. RIZIKOS MAŽINIMO BŪDAI AB“KAUNO GRŪDAI“
Iš žemės ūkio verslo rizikos mažinimo būdų dažniausiai yra taikomas veiklos diversifikavimas. Įmonėje „Kauno grūdai“ draudimas, kaip žemės ūkio verslo rizikos mažinimo būdas, taikomas retai. Taip pat įmonė naudoja ir kitus verslo rizikos mažinimo būdus:
informacijos rinkimą iš parodų;
Lietuvos bei užsienio ūkių;
Pažintis;
gamybos išplėtimą, kiek tai lleidžia galimybės;
rinkų paiešką;
reklamą.
Vertinant žemės ūkio verslo rizikos mažinimo būdų efektyvumą, apsidraudimas, o konkrečiau išankstinių sutarčių sudarymas su fiksuota kaina, yra efektyviausias žemės ūkio verslo rizikos mažinimo būdas. Tuo tarpu mažiausiai efektyvu riboti investicijas. Taigi galima teigti, kad apsidraudimas, kaip efektyviausias rizikos mažinimo būdas konstatuoja faktą, kad kainų kintamumas yra esminis veiksnys, įtakojantis žemės ūkio verslo riziką. Tačiau galima teigti, kad įmonė iš esmės nenaudoja taip dažnai tų rizikos mažinimo būdų, kuriems skiria didelį efektyvumą, pvz., apsidraudimas yra efektyviausias rizikos mažinimo būdas, tačiau jis pagal naudojimą priskiriama tik 4 vietai; draudimas pagal efektyvumą priskiriamas 3 vietai, o pagal naudojimą 5 vietai, (esminė priežastis – lėšų stoka.) (2 lentelė). Taigi tam tikro žemės ūkio verslo rizikos mažinimo būdo naudojimą ar nenaudojimą didžia dalimi lemia ir žmogaus asmeninės savybės, informuotumas, suinteresuotumas ir finansinės galimybės.
2 lentelė
Žemės ūkio verslo rizikos mažinimo būdų naudojimo ir efektyvumo palyginimas
Žemės ūkio verslo rizikos mažinimo būdai Reitingai pagal:
Naudojimą (1 balas skiriamas dažniausiai naudojamam būdui, 5 – rečiausiai) Efektyvumą (1balas skiriamas efektyviausiam būdui, 5 – mažiausiai efektyviausiam
Apsidraudimas 4 2
Draudimas 5 3
Diversifikavimas 1 2
Investicijų ribojimas 2 5
Savidrauda 2 4
Iš žemės ūkio verslo rizikos mažinimo būdų AB „Kauno grūdai“ diversifikavimas naudojamas dažniausiai, be to pasižymi dideliu efektyvumu, reitingų lentelėje jam skiriami 2 balai.
Taigi veiklos struktūra yra ne tik rizikos mažinimo būdas, bet iir pirminis verslo riziką apsprendžiantis veiksnys.
Svarbus verslo rizikos mažinimo veiksnys – veiklos analizė. Verslininkas, siekiantis sumažinti savo gamybinės komercinės veiklos riziką, turi pats arba samdos būdu pasitelkęs specialistus analizuoti ne tik savo, bet ir savo pagrindinių rinkos partnerių ūkinės veiklos riziką.
Siekiant išsiaiškinti informacijos apie žemės ūkio verslo rizikos mažinimą šaltinius, nustatyta, kad tokio pobūdžio informaciją daugiausia teikia konsultacijos. Tačiau seminarų, spaudos svarba yra nemažesnė. Dalyvavimas parodose, mugėse, išvykos į užsienį, bei patirtis leidžia gauti papildomų žinių žemės ūkio verslo rizikos mažinimo klausimais.
Įvertinus įmonės vadovų ir darbuotojų asmenines savybes, galima teigti, kad jie daugiausia balų skyrė tokioms savybėms, kaip pasiaukojimas darbui, pasitikėjimas savimi bei rezultatų siekimas. (3 lentelė)
3 lentelė
Asmeninių savybių įvertinimas
Savybės Reitingas
Pasitikėjimas savimi 4
Rezultatų siekimas 3
Pasiaukojimas darbui 1
Polinkis į riziką 5
Inovaciniai įgūdžiai 6
Bendravimo įgūdžiai 2
Apibendrinant galima teigti, kad žemės ūkio verslas susijęs su didele rizika. Labiausiai įmonės pajamas įtakoja žemės ūkio produkcijos kainų kintamumas, žemės ūkio produkcijos materialinių – techninių išteklių kainų kintamumas bei gamtinės sąlygos.
Iš žemės ūkio verslo rizikos mažinimo būdų diversifikavimas naudojamas dažniausiai, be to pasižymi ir dideliu efektyvumu. Taigi veiklos struktūra yra ne tik rizikos mažinimo būdas, bet ir pirminis verslo riziką apsprendžiantis veiksnys. Draudimas, kaip rizikos mažinimo būdas, taikomas rečiausiai, tačiau jis pažymimas kaip vidutinio efektyvumo būdas.
Tam tikro žemės ūkio verslo rizikos mažinimo būdo
naudojimą ar nenaudojimą didžia dalimi lemia žmogaus asmeninės savybės, informuotumas, suinteresuotumas, finansinės galimybės.
Kaip efektyviausia priemonė rizikos mažinimui yra importo apribojimai( kvoto.s, muitai ir kita).
AB“Kauno grūdai“ nėra linkusi rizikuoti. Be to, inovacinius įgūdžius galima įvertinti kaip nepakankamai išvystytus. Tuo tarpu sėkmė daugeliu atveju versle priklauso nuo polinkio į riziką ir veiklaus žmogaus sugebėjimo išnaudoti situacijos teikiamas galimybes. Nors nė vienas žemės ūkio subjektas nėra apsaugotas nuo paties norų ir galimybių pervertinimo bei nuo ekonomikos neapibrėžtumo, tačiau gebėjimas analizuoti, suvokti ir įveikti ttuos ribotumus, kurie trukdo sėkmei, asmeninei saviraiškai yra būtinas.
Žemės ūkio verslo rizikos optimizavimas t.y. mažinimas iki tam tikro pasirinkto rizikos lygio gali būti pasiektas naudojant aptartus rizikos mažinimo būdus:
Diversifikavimą;
Apsidraudimą;
Draudimą;
Savidraudą.
Žemės ūkio verslo rizikos optimizavimo galimybės vertinamos laikantis principo, kad rizikos lygis pirmiausia priklauso nuo veiklos struktūros. Kitų žemės ūkio verslo rizikos mažinimo būdų taikymo galimybės didžia dalimi priklauso nuo įmonės veiklos specifikos.
Esminiai verslo struktūros optimizavimo kriterijai yra pelningumas ir rizika. Siekimas pakeisti vieno iš jų lygį, atitinkamai turės pasekmių kito pasirinkimui ((didesnio pelno siekimas susijęs su didesne rizika).IŠVADOS
Atlikus mokslinės literatūros analizę galima padaryti tokias išvadas:
1. Nėra visuotinai priimtinų rizikos sampratų apibrėžimų: įvairūs autoriai jas nusako skirtingai, išryškindami vienokius ar kitokius požymius;
2. Išanalizavus verslo rizikos valdymo organizacinę struktūrą nustatyta, kad atskirų autorių pateikiamos rizikos vvaldymo organizacinės struktūros skiriasi pateikiamų etapų skaičiais bei funkciniais ryšiais tarp jų.
3. Žemės ūkio verslas yra susijęs su didele rizika. Labiausiai įmonės pajamas įtakoja žemės ūkio produkcijos kainų kintamumas, žemės ūkio produkcijos materialinių – techninių išteklių kainų kintamumas bei gamtinės sąlygos.
4. Draudimas kaip rizikos mažinimo būdas įmonėje taikomas rečiausiai, tačiau pažymimas kaip vidutinio efektyvumo būdas.
5. Sutarčių sudarymas (apsidraudimas) yra efektyviausias rizikos mažinimo būdas, tačiau jis įmonėje naudojamas pakankamai retai.
6. Iš žemės ūkio verslo rizikos mažinimo būdų diversifikavimas įmonėje naudojamas dažniausiai, be to, pasižymi dideliu efektyvumu. Taigi veiklos struktūra yra ne tik rizikos mažinimo būdas, bet ir pirminis verslo riziką apsprendžiantis veiksnys.
7. Tam tikro žemės ūkio verslo rizikos mažinimo būdo naudojimą ar nenaudojimą didžia dalimi lemia žmogaus asmeninės savybės, informuotumas, suinteresuotumas, finansinės galimybės.
8. Įmonė nėra linkusi rrizikuoti. Tuo tarpu sėkmė daugeliu atveju versle priklauso nuo polinkio į riziką (rizikos lygio pasirinkimas yra subjektyvus) ir veiklaus žmogaus sugebėjimo išnaudoti situacijos teikiamas galimybes.LITERATŪRA
1. Adams J. Rizika. – Kaunas:Poligrafija ir informatika, 2001.
2. Aleknevičienė V. Investicijų rizikos valdymas (žemės ūkio produktus gaminančių ir perdirbančių įmonių pavyzdžiu): daktaro disertacija, socialiniai mokslai, ekonomika, LŽŪU. – Akademija, 1997.
3. Bagdonas V. Verslo rizika.- Vilnius: Saulės vėjas, 1996.
4. Dzikevičius A. Investicinių projektų rizika ir jos vertinimas//http:www.finansai.tripod.com /rizika 2.htm
5. Garškienė A. Verslo rizika. – Vilnius: Lietuvos informacijos institutas, 1997.
6. Gronskas V. Ekonominiai pprekinės verslininkystės principai: turinys, realizavimo sunkumai ir sąveika // Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai.- Kaunas:Vytauto Didžiojo universitetas, 1997.- Nr.11.
7. Gronskas V. Prekinės verslininkystės rizika. – Kaunas:Technologija, 1997.
8. Jucevičius R. Strateginis organizacijų vystymas.- Kaunas:Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 1998.
9. Kvedaraitė D. Žemės ūkio verslo rizika ir jos mažinimas : magistro baigiamasis darbas, LŽŪU.- Akademija, 2002.
10. Kvedaraitė V. Įmonės finansų valdymas.- Vilnius:Lietuvos informacijos institutas, 1997.
11. Lileikienė A. Finansinių investicijų rizikos įvertinimas// Organizacijų vadyba:sisteminiai tyrimai.-Kaunas:Vytauto Didžiojo universitetas, 1998.- Nr.8
12. Laskienė D., Snieška V. Verslo rizikos samprata ir struktūra// Nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio dešimtmečiai:Tarptautinės mokslinės konferencijos straipsnių rinkinys.- Akademija:LŽŪU leidybos centras, 2001.
13. Lisauskas V. Depozitinių finansinių įstaigų apskaitos ir finansinių ataskaitų rizika.//Ekonomika ir vadyba:tarptautinės konferencijos pranešimų medžiaga, 1998.- Kaunas:Technologija, 1999.
14. Mackevičius J.Finansinė analizė.-Vilnius: Katalikų pasaulis, 1998.
15. Martinkus B.,Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai.-Kaunas: Technologija, 2001.
16. Norvaišienė R., Bagdzevičienė R. Tikimybių teorijos panaudojimas investicinių projektų rizikos vertinimui// Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 1999.- Nr.9.
17. Rutkauskas A.V. Finansų ir komercijos kiekybiniai modeliai.- Vilnius: Technika, 2000.
18. Šiuolaikinių ekonomikos terminų enciklopedinis žodynas.-Vilnius: Lietuvos laisvosios rinkos institutas, 1991.
19. Tarptautinių žodžių žodynas.- Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija,1985.
20. Zoisteris H. Žemės ūkio kelias į rinkos ekonomiką.- Vilnius:Lietuvos informacijos institutas, 1992.
21. www.fmmc.lt/
