Socialinių ir ekonominių veiksnių įtaka komercijos plėtrai Lietuvoje

Turinys

Įvadas ………………………3

Smulkaus ir vidutinio verslo kūrimosi perspektyvos ……..4

Smulkių ir vidutinių įmonių strateginiai tikslai, pereinant į rinką …10

Įmonės vystymosi strategijų prioritetai ………….12

Įmonės socialinė politika ……………….15

Gyvenimo lygio, kaip socialinio veiksnio, įtaka šalies raidai …..16

Smulkus ir vidutinis verslas: dabartis ir problemos ……..22

Smulkiojo ir vidutinio verslo problemos Lietuvoje ……..29

Pensijos bus diferencijuojamos ……………..37

Smulkių ir vidutinių įmonių verslo sąlygos Lietuvoje …….37

Priedas (lentelės) ………………….41

Išvados ……………………..43

Naudota literatūra …………………44

Įvadas

Analizuojant socialinių ir ekonominių veiksnių įtaką komercijos plėtrai Lietuvoje galima neabejotinai teigti, kad šie veiksniai daro didžiulę įtaką įmonių formavimuisi. Kalbėdama aapie komercines įmones, aš savo darbe pirmiausia analizuosiu smulkias ir vidutines įmones. Smulkaus ir vidutinio verslo problemos, manau, yra prioritetinė sritis mūsų valstybėje. Perėjus nuo komandinės ekonomikos prie rinkos ekonomikos, vykstant privatizavimo procesams Lietuvoje, smulkaus ir vidutinio verslo formavimasis susiduria su daugybe problemų, iškylančių socialinėse, ekonominėse ir politinėse srityse. Šalies politinė ir ekonominė situacija įtakoja verslo įmonių plėtrą ir ta įtaka daro stabdantį poveikį verslo plėtrai. Mūsų šalies ekonomika, dabar formuodamasi ant naujo – rinkos ekonomikos pagrindo, patiria daugybę įvairių nnesėkmių, yra nestabili. Tam įtakos turi ir politiniai veiksniai, priimami nutarimai. Tat, be abejo, atsiliepia ir komercinių įmonių formavimuisi mūsų šalyje. Nestabili ekonominė būklė daro nestabilų ir privatų verslą Lietuvoje. Smulkus ir vidutinis verslas mūsų šalyje nesulaukia pakankamo politikų dėmesio aarba netgi politinių sprendimų neigiamų pasekmių. Ant nestabilaus ekonominio pamato verslas negali būti stabilus. Ekonominių veiksnių įtaka smulkiam ir vidutiniam verslui visuomet bus labai svarbi ir darys neabejotiną įtaką.

Visuomenės socialinė raida taip pat labai svarbi smulkaus ir vidutinio verslo formavimuisi. Perėjus nuo socialistinės sistemos modelio prie kapitalistinės sistemos modelio, pasikeitė ir socialinė aplinka.

Dabartinėje sistemoje visuomenė vis labiau susiskaido į turtinius sluoksnius. Atsiranda labai turtingi žmonės ir neturtingieji. Taip pat formuojasi vadinamųjų “vidutiniokų” sluoksnis, kurie priskiria save vidutiniam socialiniam sluoksniui. Savaime suprantama, kad kuo daugiau bus pasiturinčių žmonių, tuo bus didesnė galimybė plėtotis komercinėms įmonėms. Valstybės socialinės sistemos formavimuisi didelę įtaką turi vyriausybės nutarimai. Taigi galima neabejojant teigti, kad komercijos plėtrai labai svarbūs yra ir ekonominiai, ir socialiniai, ir politiniai veiksniai.

Smulkaus iir vidutinio verslo kūrimosi perspektyvos

Pirmiausia pabandysiu pateikti mintis apie smulkaus ir vidutinio verslo užuomazgas ir jų vertinimą bei perspektyvas pereinant nuo komandinės ekonomikos prie rinkos ekonomikos.

Laisvosios rinkos šalims būdinga mišri ekonomika, ir mūsų akimis tiesiog fantastiška socialinės gerovės sistema. Perėjimas iš komandinės į rinkos ekonominę sistemą diktuoja ir ūkio – struktūros pertvarkymą.

Lietuvos pramonės įmonės buvo pritaikytos dirbti tik Rytų rinkai. Dėl atsilikusių technologijų šios įmonės sunaudoja kur kas daugiau įvairių išteklių nei analogiškos Vakaruose. Suirus sovietinei sistemai bei Lietuvai ttapus nepriklausoma, akivaizdu, kad už žaliavas Rytų šalims teks mokėti laisvai konvertuojama valiuta ne mažiau negu tarptautinėje rinkoje. Tačiau, mano supratimu, bėda ne ta, kad Rusija ar kitos buvusios Sąjungos respublikos pareikalaus mokėti pasaulinėmis kainomis, o ta, kad daugelis pramonės įmonių nesugebės pagaminti produkcijos tokiomis sąnaudomis, kuriomis gamino išsivysčiusios šalys. Naivu tikėtis, kas stambios Lietuvos pramonės įmonės vien savo pastangų dėka per kelerius metus pasivys Vakarų Europą ir pradės su ja konkuruoti. Rytų ekonominėje erdvėje irgi teks susidurti su ta pačia Vakarų įmonių konkurencija. Taigi stambių įmonių tarpe bus nemaža tokių, kurios pardavusios savo produkciją, išmokėjusios darbuotojams atlyginimus, nepajėgs atnaujinti gamybai reikalingų išteklių, nekalbant jau apie kitas reikmes. Jos bankrutuos. Daugeliui Respublikos įmonių darbuotojų gresia nedarbas. Kartu kyla ir pigios darbo jėgos grėsmė.

Perėjimas iš komandinės į laisvą ekonomiką yra skausmingas. Tą ypač pajuto Lenkija. Pramonės gamyba sumažėjo, 1,4 mln. darbininkų ir tarnautojų tapo bedarbiais. Susijungus abiems Vokietijoms ir nutrūkus ekonominiams ryšiams su buvusios Sovietų Sąjungos respublikomis, palyginti per trumpą laiką sustojo dauguma Rytų Vokietijos gamyklų. Milijardinės Vakarų Vokietijos investicijos į Rytų Vokietijos ūkį padėjo sušvelninti socialinį smūgį, tačiau net Vokietijai, vienai iš turtingiausių pasaulio valstybių, sunkiai sekasi neutralizuoti šio socialinio smūgio pasekmes.

Ką daryti Lietuvai, kuri neturi milijardų dolerių pramonei modernizuoti, jjos profiliui pakeisti bei nedarbo pašalpoms išmokėti?

Bet kuri socialinė sistema yra labai sudėtinga ir prognozuoti ar numatyti jos vystymąsi – bergždžias, nedėkingas ir, tam tikra prasme, neatsakingas dalykas. Tuo labiau, kad dar neturime savo valiutinės sistemos, pasireiškia didžiulė infliacija, neaiški rinkos struktūra, lėtai vyksta privatizacija, neaiškūs investicijų rezultatai. Pagaliau nestabili Rytų valstybių valstybinė padėtis ypač trukdo formuoti pastovius ir patikimus ekonominius ryšius. Tačiau abejoti dėl bendrų, strateginių Respublikos ūkio reformos vystymo tendencijų, manyčiau, nėra pagrindo. Todėl svarbiausias tikslas – integruoti respubliką į pasaulio ekonomiką. Konkurencija tarptautinėje arenoje verčia išmintingai naudoti išteklius ir efektyviai taikyti naujausias technologijas. Šio principo įgyvendinimas Lietuvoje, mano supratimu, tai užsienio kapitalo pritraukimas. Todėl Respublikoje reikėtų kuo skubiau sudaryti kuo palankiausias sąlygas užsienio investitoriams, ypač gamyboje, steigiant bendras su užsieniu firmas, plačiai apie tai reklamuojant užsienyje. Kapitalas plaukia ten, kur tikimasi gauti didesnės naudos, o mūsų pramonei modernizuoti reikia didelių kapitalo investicijų.

Vienas iš nedarbo naštos palengvinimo būdų yra smulkių įmonių steigimas. Tai žinome iš Turkijos, Taivanio, Singapūro, Honkongo ir, pagaliau, iš Vengrijos ar net Lenkijos patirties. Ten smulkios įmonės, kuriose dirba apie 50 žmonių, sugeba gaminti gerą produkciją ir prisitaikyti prie rinkos. Todėl Respublikos pramonėje reikia kurti mažas įmones, reikia sudaryti kuo palankiausias sąlygas gauti licenzijas ir llengvatinį kreditą. Įmonių registracija turėtų būti paprasta, užtrunkanti tik kelias dienas.

Antra vertus, šiandieną sunkiau teisingą įvertinti smulkaus verslo idėją. Trūkstant patirties ir praktinių žinių, pasitikėjimo savo jėgomis, esant reikiamos informacijos trūkumui, sunku įžvelgti galimas kliūtis, įvertinti alternatyvius sprendimus. Net ir turint verslo idėją, bei tvirtai nusprendus pradėti verslą, tenka atsakyti į daugybę klausimų: kas yra potencialūs vartotojai ir ar jų bus pakankamai; ar planuojamos prekės (paslaugos) rinka auganti; ar labai yra stipri konkurencija, ir kodėl vartotojas turėtų pasirinkti būtent pasiūlytą prekę ar paslaugą; kur rasti partnerius; kur gauti kompetentingą konsultaciją; kaip sekti situaciją rinkoje; kaip išspręsti patalpų, tiekimo, realizacijos problemas.

Be verslininkystę skatinančios valstybinės programos ir paramos (lengvatų) verslininkams reikalinga plati ir prieinama informacinė, metodinė ir konsultacinė parama. Reikia išspręsti konsultacinių – koordinacinių firmų ar organizacijų problemą. Jų funkcijos galėtų būti tokios: pradedančiųjų verslininkų teisių bei interesų gynimas santykiuose su valstybės valdymo organais; verslų vystymo Respublikoje tyrimas; įvairių skatinančių verslininkystę paslaugų teikimas, tame tarpe informacijos apie užsienio prekybą ir verslus rinkimas, platinimas bei konsultacijų apie galimus partnerius užsienyje teikimas; komercinės reklamos, parodų ir prekybinių mugių organizavimas; kvalifikacijos kėlimo organizavimas, seminarų, konferencijų, komercinių derybų rengimas.

Laisvos rinkos ekonominę sistemą tam tikra prasme galima traktuoti kaip savaime susiderinančią sistemą. Laisvoje verslininkystėje svarbu pasiekti, kad

būtų sudarytos prielaidos, užtikrinančios minimalų tokio mechanizmo “susiderinimo” laiką.

Pereinant prie rinkos ekonomikos, tikimės, jog Lietuvoje bus ne tik prekių ir paslaugų gausa, bet ir jų įvairovė. Civilizuoto pasaulio praktika patvirtino, kad viena pagrindinių prielaidų ekonomikai efektyviai funkcionuoti yra subalansuota ūkio gamybinė struktūra. Tai pasiekiama sąveikaujant stambioms įmonėms su vidutinėmis ir mažomis. Jos nėra vienos kitų priešprieša, o papildoma priemonė subalansuoti ekonomikos gamybinę struktūrą. Ekonominio, organizacinio bei technologinio pobūdžio negatyvūs reiškiniai ir atsirado dėl stambios, monopolinės gamybos priešpastatymo smulkiai ir vidutinei. UUžsienio specialistai teigia, kad geriausia gamybinės veiklos forma demokratinėje visuomenėje – mažos įmonės stambiame koncerne. Mažų ir vidutinių struktūrų kūrimas aktualus Respublikos ekonomikai. Maža įmonė efektyvesnė dėl mažo valdymo personalo, lanksčiai gali spręsti materialinio aprūpinimo klausimus, operatyviai reaguoti į rinką, kurią tik pradedame kurti.

Mūsų Respublikoje mažų įmonių kūrimo galimybėmis Vyriausybės lygyje domimasi nuo 1989 m. birželio 28 d. Tuomet MT valdymo, planavimo ir ūkininkavimo mechanizmo tobulinimo komisija rekomendavo ministerijoms ir žinyboms supažindinti pavaldžias įmones ir organizacijas su mažų įmonių darbo pprincipais ir padėti joms kurti tokias įmones.

Aišku, taip greit mūsų samprata nepasikeitė ir mažų įmonių plėtojimo klausimu. Ištisus dešimtmečius nedidelio masto ekonominė veikla buvo vertinama kaip atgyvenusi. Stambinti gamybą – toks vyravo vienpusis požiūris, atnešęs neigiamus rezultatus. Respublikos pramonėje yra ddaug susivienijimų, didelių įmonių, į kurias dažnai buvo apjungiamos įmonėlės, cechai, išsibarstę po visą Lietuvą. Mažos įmonės (Lietuvos Respublikos mažųjų įmonių įstatyme numatyta iki 100 darbuotojų) pagal priimtus įstatymus ir vyraujantį pasaulio valstybių pripažinimą sudaro tik 12% visų pramonės įmonių, turinčių savarankišką balansą. Produkcijos jose pagaminama už 1 mln. rb. Palyginimui reikia pasakyti, kad tokių įmonių JAV – 60%, Japonijoje – 75%. Respublikoje yra per 5000 įrengimų remonto, statybos detalių gamybos, lentpjūvystės ir kitų įmonių bei gamybą, nesančių pirminių organizacijų balanse. Jose dirba 30 tūkst. Žmonių. Daugumoje nedidelių įmonių daug nekvalifikuoto rankų darbo, produkcija gaminama pasenusiais įrengimais, todėl prasta kokybė, nenašus darbas.

Lietuvos Respublikos mažųjų įmonių įstatyme pasakyta, kad jis netaikomas valstybinėms ir valstybinėms akcinėms įmonėms. Lyg apsidraudžiama, kad didelės įmonės nnesusiskaidytų į mažas. Tačiau, jeigu nuo didžiųjų įmonių atsiskirtų dirbtinai prie jų prijungti pagalbiniai cechai, tai jei taptų savarankiški. Mažos įmonė sneturėtų būti diferencijuojamos pagal nuosavybės formą. Valstybė turi sukurti būtinas sąlygas rinkos mechanizmui funkcionuoti kintančiomis vidinėmis ir išorinėmis sąlygomis. Visi apribojimai, lengvatos, mokesčiai turi būti taikomi veiklai, o ne ūkiniams subjektams, ir sudaryti vienodas galimybes visoms nuosavybės formoms bei vidiniams ūkiniams subjektams. Konkrečios vidinės (socialinės, ekonominės, psichologinės) sąlygos Lietuvoje – dalies valstybės aparato darbuotojų senovinis mąstymas, silpnas teritorinis kooperavimas bbei skeptiškas valstybės institucijų požiūris į smulkų verslą gali iškreipti formuojamą struktūrinę politiką.

Respublikos vartojimo reikmenų gamyboje išplėsti smulkių įmonių sistemą yra realių galimybių. Atsižvelgiant į vidaus poreikius, būtina plėsti siuvimo pramonę, pirmiausia steigiant mažas įmones. Tai galima įgyvendinti taip pat ribojant vilnonių ir šilkinių audinių gamybą, tam tikru mastu perprofiliuojant trikotažo pramonę. Mašinų gamybos pramonėje taip pat yra galimybių vietoje atskirų struktūrinių padalinių formuoti mažas savarankiškas įmones. Respublikoje iš 1924 įmonių tik 136 turi savarankišką balansą, 813 yra kitų mašinų gamybos įmonių balansuose ir 975 – žemės ūkio organizacijose.

Taigi, ūkinę veiklą siekiant paversti nevalstybine, turime dekoncentruoti gamybą, kurti konkuruojančias įmones, panaikinti neefektyvius susivienijimus. Funkcionuojančių filialų, cechų, barų pagrindu galima steigti mažas įmones. Tuo tikslu reikėtų surengti Lietuvos rinkos tyrimą – apklausą, analizuojant pirmiausia Baltijos, Rytų Europos šalių bei pasaulinę rinką. Inventorizuojant Lietuvoje gaminamas prekes, sugretinant jas su įvežamų prekių nomenklatūra, galėtume prognozuoti gamybinių jėgų pasikeitimą, nustatytume, kokią produkciją ir kurios mažos įmonės galėtų gaminti. Savo ruožtu stambios įmonės, linkusios teikti pastangas tose srityse, kur mato augimo perspektyvą, per mažas įmones praktikoje nuolat aprobuotų perspektyvius techninius projektus, įsitikintų jų komerciniu rentabilumu. Mažų įmonių veiklos profilis galėtų būti labai platus – Estijos pavyzdžiu tai net 12 skirtingų grupių įmonės. Pagal veiklos sritis mmažų organizacinių struktūrų įmones galima taip skirstyti: gamybinės ir techninės paskirties produkcija, statyba ir kapitalinis remontas, remontas ir eksploatacijos darbai, įmonių ir organizacijų aptarnavimas, gyventojų kultūrinis ir medicininis aptarnavimas, projektavimo darbai, konsultacinė veikla, moksliniai tyrimai, elektronikos ir skaičiavimo technikos darbai, vartojimo prekių gamyba, reklaminė veikla bei kitos veiklos rūšys. Vadinasi, mažos įmonės – tai neišsenkantis darbo vietų šaltinis, siekiant prekių pasiūlos ir paklausos subalansavimo. Tačiau pasaulio praktikoje visos valstybės deda daugiau ar mažiau pastangų mažo biznio egzistavimo užtikrinimui. Valstybės dėmesys pasireiškia lengvatų, skatinančių mažų įmonių steigimą ir palengvinančių jų funkcionavimą įstatyminiu įtvirtinimu. Visų pirma, svarbu suteikti mokesčių ir kreditų lengvatas. Todėl mažų įmonių egzistavimu pirmiausia turi būti suinteresuota valstybė. Valstybės parama yra ne labdara, o griežatas, turintis tikslą, nukreiptas į perspektyą, apskaičiavimas. Mažose įmonėse yra didesni gamybos ir cirkuliacijos kaštai, jos turi įdėti daugiau lėšų rinkai tirti, kadrams rengti. Todėl valstybės rūpesčiu mažoms ir stambioms įmonėms turi būti sudarytos vienodos ūkininkavimo sąlygos. Japonijoje mažoms įmonėms kreditas duodamas brangiau negu stambioms, todėl būtinas įmonės mokamojo pajėgumo garantas. Garantais išstoja įvairios asociacijos, veikiančios kaip visuomeninės organizacijos komercijos pagrindais. Asociacija ima 1% paskolos sumos ir iš tų lėšų sudaro savo draudimo fondą. Jai maža įmonė negali grąžinti kredito, visiškai apmoka asociacija – garantas, kkuris gauna draudimo sumą iš draudimo organizacijos ir turi teisę išskaityti nuostolius iš įmonės. Smulkaus biznio vystymo užsienyje patirtį galima pritaikyti ir Respublikoje. Mažų organizacinių struktūrų kūrimo ir plėtojimo politika turi būti Respublikos viso ūkio vystymo ekonominės strategijos dalis. Tikslinga būtų įkurti prie Vyriausybės asociaciją mažų įmonių veiklai remti ir skatinti jų interesams ginti. Jos paskirtis – padėti steigtis mažoms įmonėms, konsultuoti galimų užsakymų jų prekėms ir paslaugoms klausimais, teikti valdymo, techninę bei informacinę paramą ir parengti mažų įmonių vystymo programą Respublikoje.

Galima teigti, kad pradėjus vystytis rinkos ekonomikai mūsų šalyje, taigi ir privačioms įmonėms, valstybė lyg ir skyrė nemažą dėmesį smulkaus ir vidutinio verslo plėtojimuisi Lietuvoje ir laikė tai prioritetiniu klausimu.

Rinkos ekonomikos sąlygomis Lietuvos ūkis turi patirti didžiules ir esmines permainas.

Smulkių ir vidutinių įmonių strateginiai tikslai, pereinant į rinką

Pereinant į rinkos ekonomiką, svarbu siekti ūkio sistemos funkcionavimo efektyvumo didėjimo. Tam tikslui Lietuvoje vyksta aktyvi naujų ekonominių ūkininkavimo būdų paieška, analizuojama pasaulinė patirtis. Vienok pasaulinėje praktikoje nėra tokio modelio, kurį pritaikius, Respublikos ūkiui būtų garantuotas ekonomikos stabilizavimas ir neskausmingas perėjimas iš vadinamosios socializmo sistemos į rinką. Be abejonės, svarbiausios gairės, sprendžiant įvairiausias ūkio problemas, turėtų būti ryžtingas atsisakymas komandinių – administracinių ūkininkavimo bei valdymo metodų, stambios monopolinės valstybinės gamybos priešpastatymo

smulkiai ir vidutinei, siekiant sukurti subalansuotą, mobilią Respublikos ūkio struktūrą.

Norint to pasiekti, būtina atsižvelgti į praktikos patikrintas pasaulines tendencijas:

įmonių dydžių mažėjimo palyginti su jų dydžiu ankstesniu laikotarpiu. Stambios įmonės turi pasidalyti į mažesnius padalinius;

valdymo grandžių sumažėjimo įmonių valdymo struktūroje. Kartu plečiamo ir ugdomi horizontalūs ryšiai tarp žmonių, darančių sprendimus;

“žmogiškojo veiksnio” formuojant naujus valdymo metodus platesnio atskleidimo ir panaudojimo;

naujų santykių tarp produkcijos gamintojų ir vartotojų formavimo, sudarant ilgalaikio bendradarbiavimo keičiantis informacija, sąlygas, apimančias visas ūkinės – komercinės veiklos problemas.

Lietuvos mažos ir vvidutinės įmonės, kurių nuosavybės formos labai įvairios, galėtų būti labiausiai ugdomos šiose srityse:

liaudies vartojamų prekių (iš jų žemės ūkio produktų perdirbimo) gamybos, visuomeninio maitinimo ir prekybos;

mokamų buitinių paslaugų (statybos, butų remonto, transporto ir kt.) konsultacijų, spaudos, reklamos sferose;

mašinų, įrengimų ir kitos technikos (pvz., buitinės) remonto ir techninio aptarnavimo;

taros ir įpakavimo priemonių gamybos;

tarpšakinės visuomeninio naudojimo mašinų gamybos produkcijos gamybos;

stambių įmonių arba kitų partnerių gamybinio, mokslinio ir techninio, informacinio ir komercinio aptarnavimo.

Rinkos ekonomikos sąlygomis svarbiausi smulkių ir vidutinių įmonių tikslai yra šie:

pirma, nnaudojantis savo mobilumu ir lankstumu, tenkinti labiausiai besikeičiančius rinkos bei mokslo ir technikos pažangos poreikius (kurie dažnai būna individualaus pobūdžio);

antra, gauti pakankamai pajamų ir pelno, kad galėtų apmokėti einamąsias gamybos išlaidas, sumokėti mokesčius ir palūkanas, atnaujinti, o esant palankiai konjunktūrai, pplėsti savo pagrindinį kapitalą.

Tai svarbiausi tikslai, kuriuos konkrečiomis sąlygomis gali papildyti kiti socialiniai, ekonominiai, regioniniai tikslai, pavyzdžiui, gyventojų užimtumas, rekreacinių ar kitų vietinių išteklių naudojimas, nepatenkinama paklausa ir kt.

Tačiau Lietuvos ekonomikos sąlygomis, kur dar tik kuriami rinkos pagrindai, o bendras ekonominis ir finansinis fonas yra nepalankus racionaliam ūkininkavimui, dažnai neaiškios techninių ir materialinių išteklių pirkimo perspektyvos ir klesti eikvojimo nuostata, atitinkamai koreguojasi smulkių įmonių tikslai. Paprastai jos orientuojasi tik į einamuosius rezultatus ir kuo didesnį darbuotojų darbo užmokestį, o tai ypač akivaizdžiai parodė buvusių kooperatyvų veikla. Esant tokiai ekonomikos stabilizavimo požiūriu deformuotai strategijai (jei iš viso ją galima pavadinti strategija), potencialios smulkių įmonių mobilumo ir lankstumo galimybės praktiškai nepanaudojamos.

Atsižvelgiant į tai, Respublikoje atkuriant ir ugdant smulkias įmones, reikėtų orientuotis į iišsivysčiusių šalių patirtį, kur ne tik sukurtas ir vystomas rinkai palankus juridinis, ekonominis ir socialinis, bet ir specifinis smulkiai verslininkystei palankus fonas. Ši patirtis parodė, kad tik tokiu būdu pasiekiama jos ugdymo ir integravimo į bendrą organizacinę ūkio struktūrą strateginių ir einamųjų tikslų. Reikia pripažinti, kad Respublikoje iki šiol daugiausia dėmesio skiriama pirmajam, t. y. bendram fonui, o atskiras mažų įmonių statusas dar nepriimtas, jų valstybinės globos problemos svarstomos tik teoriškai, t. y. antrasis (specifinis) fonas dar neformuojamas. Tai galima ppaaiškinti nebent tuo, kad pradinis besikuriančių kooperatyvų skatinimas nedavė norimų rezultatų. Kuriant įmonę, labai svarbu pasirinkti tinkamą strategiją ir nustatyti prioritetus.

Įmonės vystymosi strategijų prioritetai

Išorinių sąlygų įtaka šiuo metu yra apskritai negatyvi: neapibrėžta Lietuvos Respublikos politinė situacija, neišspręsti kardinalūs ekonomikos pertvarkos klausimai, neaiški tiekimo ir realizavimo rinkos perspektyva, dvivaldystė įmonių valdyme labai padidina strategijos paklaidą.

Vidinės sąlygos apima materialinių ir darbo išteklių būklę, jų naudojimo lygį, būdus ir kt. Vidinių sąlygų naudojimą lemia kolektyvo pastangos, kai jų įtaka išorinėms sąlygoms daug menkesnė.

Įmonės strategijos dimensijų laukas labai platus. Čia paanalizuoto stik dvi dimensijos: gamybos masto didėjimo ir racionalizavimo lygio. Pirma dimensija apibūdinama gana paprastai: gamybos masto didėjimas – mažėjimas, o antra dimensija sunkiau apibūdinama. Skiriamas revoliucinis ir evoliucinis racionalizavimo variantas. Evoliucinio varianto racionalizacija taip pat vyksta, tačiau naudojami seni metodai, racionalizuojama turima orgstruktūra ir pan. Revoliuciniame variante ieškoma iš esmės naujų valdymo, gamybos, darbo organizavimo, apmokėjimo formų. Ypač pabrėžtinas racionalizavimo problemoje socialinis aspektas. Viena vertus, racionalizuojant galima gerokai padidinti gamybos efektyvumą ir pakelti darbuotojų gerbūvį. Antra vertus, jo poreikiai darbuotojams daug didesni, todėl dažnai nepriimtinas tai jų daliai, kurios darbo intensyvumas, pasirengimo lygis yra žemas ir kuri bus pirmiausia atleidžiama racionalizavus procesą.

Priėmus dvi dimensijas, galima išskirti 4 esminius įmonės veiklos strategijos variantus:

pirmame –– esminio pablogėjimo – variante, nepaisant gamybos masto mažėjimo, laikomasi laukimo taktikos, laukiama “geresnių laikų”.

antrame – evoliucinio vystymosi – variante pasisekimas pasiekiamas vykdant aktyvią gamybos masto didinimo politiką: plečiant rinką, keičiant struktūrą, smulkinant ją.

trečiame – ribotame efektyvaus vystymosi – variante – gamybos efektyvumo padidėjimo, mažėjant gamybos mastui, pasiekiama iš esmės racionalizuojant gamybos ir darbo procesus.

ketvirtame – revoliucinio vystymosi – variante visiškai panaudojami abu veiksniai: ir gamybos masto didinimas ir intensyvaus gamybos proceso racionalizavimas.

Daugiausia problemų kyla ir III variante, kai gamybos mastas mažėja, o tai dabartinėje situacijoje

G a m y b a

Ra- mažėja didėja

cio- Evo – I II

na- liu – Esminio pablogė- Evoliucinio vysty-

li- ci – jimo variantas mosi variantas

za- nis

vi- Revo – III IV

mas liuci – Ribotas efektyvaus Revoliucinio vystymosi

nis vystymosi variantas variantas

Galimi strategijų variantai

Strateginių variantų pasekmės

Rodikliai I II III IV

Gamybos mastas – ! – !!

Vieneto savikaina – ! ! !!

Pelnas – ! ! !!

Darbuotojų materialinis skatinimas – ! ! !!

Darbuotojų skaičius ! ! – !

Darbuotojo išdirbis – ! ! !!

Darbuotojų ir darbo įrengimų

panaudojimo efektyvumas – ? ! !!

Nedarbas Nėra Nėra Didelis Nėra, nedidelis

“!” – teigiamas pasikeitimas: savikainos sumažėjimas, darbo jėgos poreikio, gamybos masto padidėjimas ir pan.

“-“ – neigiamas pasikeitimas

“?” – nekinta arba pasikeitimą sunku iš anksto prognozuoti.

yra labai realu. Čia reikia ieškoti jo didinimo galimybių, kurios dažniausiai susijusios su šalutinės produkcijos diegimu ir gamybos perorientavimu. Žinoma, problemą galima spręsti ir kainų didinimu, tačiau tai iš esmės neišsprendžia problemos, nes nepatenkina realių rinkos poreikių.

Socialiniu požiūriu mažiausiai priešinamasi mažiausiai efektyviems variantams, kadangi jie mažiausiai pažeidžia darbuotojų saugumo sąlygas. Tačiau jie netenkina labiausiai kvalifikuotų, galinčių eefektyviai dirbti darbuotojų. Įgyvendinant veiksmingiausius variantus (III, IV), labai svarbu valstybės socialinės garantijos, teisinis reguliavimas, padidėja reikalavimai kvalifikacijos kėlimo, perkvalifikavimo sistemai, darbuotojų mobilumui ir kt.

Taikant gamybos proceso racionalizavimą, būtina kolektyvui apsispręsti ir suprasti, kad tik esminė racionalizacija gali duoti gerų rezultatų. Antra vertus, turi būti suprantamos ir neigiamos pasekmės, žinomos priemonės, kurios numatomos diegti, siekiant sumažinti neigiamas pasekmes. Kolektyvo vienybė, uždavinių supratimas galimos tik didinant informuotumą. Esant sudėtingoms sąlygoms reikia keisti valdymo psichologiją, pereiti prie deklaruojamo prie realaus kolektyvo dalyvavimo valdyme. Matyti daug būsimų konfliktų sprendimo galimybių. Paprastai įmonės kolektyvas, ypač darbininkai, mažai žino, kokių tikslų siekiama, vykdomų priemonių būtinumą, esmę, su diegimu susijusias problemas. Demokratijos sąlygomis informuotumo trūkumas sukelia nereikalingus konfliktus: streikus, tylų pasipriešinimą, apkabas. Vienintelė šių trūkumų pašalinimo galimybė yra įvairių darbuotojų grupių įtraukimas į kolektyvinį sprendimų priėmimo procesą, kolektyvo informuotumo didinimas, gal net kuriant specialią informacijos tarnybą.

Strategiją siūlo administracija, tačiau ją pasirinkti, tai yra pritarti, turi visas kolektyvas. Ji turi būti įgyvendinama etapais pagal vieningą kompleksinį priemonių planą, kuriame turi būti išdėstyti tarpinių etapų uždaviniai, atsakingi skyriai, terminai. Labai svarbu tiksliai prognozuoti diegiamų priemonių ekonomines ir socialines pasekmes. Turi būti sukurta diegimo motyvavimo ir skatinimo apskritai padaliniams ir darbuotojams.

Svarbiausia problema yra racionalizavimo būdų pasirinkimas. Ypač čia svarbu

teisingai išspręsti centralizuoto valdymo ir padalinių savarankiškumo derinimo problemą. Padalinių savarankiškumo didinimas gali paskatinti įmonės susiskaidymą, konkurenciją įmonėje, o tai yra nepageidautina. Antra vertus, mažų ir didelių įmonių derinimo problema yra pagrindinis racionalizavimo klausimas.

Pasirenkant bet kurį racionalizavimo būdą, strategiją, gerų rezultatų galima pasiekti tik juos kryptinga įgyvendinant, suteikiant tam viso kolektyvo pastangas.

Įmonės socialinė politika

Socialinės politikos klausimams Vakaruose skiriama daug dėmesio, nes jų nagrinėjimas įvairiais aspektais turi didelę reikšmę. Socialinės politikos klausimai ypač aktualūs pereinamuoju į rinkos ekonomiką laikotarpiu.

Akivaizdu, kad vystantis vvisuomenei, didėja jos poreikiai, ypač socialiniai. Todėl visuomet egzistuoja tam tikras vis didėjančių darbo kolektyvo poreikių ir galimybių juos patenkinti neatitikimas. Šių dienų įvykiai rodo, kas socialinių klausimų sprendimo ignoravimas sukelia visuomenės įtampą. Norint sumažinti kylančius prieštaravimus, būtina atgaivinti Respublikos ekonominį gyvenimą. Reikia sudaryti sąlygas, kad galėtų veikti ekonominiai dėsniai, kurie įgalintų padidinti gamybos efektyvumą ir patenkinti didėjančius individualius bei kolektyvų socialinius poreikius. Pasikeitus požiūriui į nuosavybės formas, būtų galima ateityje išspręsti šiuos socialinius klausimus.

Respublikos ekonomikos ir socialinės politikos pertvarka turi paliesti kiekvieno žmogaus ir visos visuomenės dvasinį gyvenimą. Neatskiriama įmonės socialinės politikos dalis yra ne tik materialinių, bet ir dvasinių poreikių tenkinimas. Darbo kolektyvo socialinės politikos įgyvendinimas turi turėti ne tik teisinį, bet ir moralinį pagrindą, nes socialinės problemos tturi būti sprendžiamos humaniškai. Deja, Lietuvos Respublikos priimtuose įmonių įstatymuose nepakankamai paliesti socialinės politikos klausimai. Teisės mokslų daktaras profesorius P. Vitkevičius (respublika, 1990 m. lapkričio 28 d.) teisingai pastebėjo, kad priimtuose Lietuvos Respublikos įvairių tipų įmonių įstatymuose darbo kolektyvas, kaip teisių subjektas, apskritai neminimas. Todėl prarandami tie pozityvūs momentai, kurie buvo atsiradę įmonių veikloje iki ekonomikos reformos pradžios. Juk ne paslaptis, kad įmonėse buvo sukaupta nemaža teorinė ir praktinė patirtis kolektyvų socialinio vystymo klausimu. Todėl svarbu, kad rengiant ir tvirtinant kitus ekonominius, įmonių veiklą reglamentuojančius įstatymus, nebūtų pamiršta ir įmonių veiklos socialinė politika.

Pereinant į rinkos ekonomiką, būtina spręsti socialinius klausimus, sukurti darbo kolektyvų ir pavienių asmenų socialinės apsaugos mechanizmą. Tam reikėtų pasinaudoti kitų šalių patyrimu, nekartoti jų padarytų klaidų (Lenkijos RRespublika ir kt.) . Ignoruojant šių klausimų sprendimą, perėjimas į rinkos ekonomiką praranda savo pagrindinį tikslą – tarnauti žmogui.

Gyvenimo lygio, kaip socialinio veiksnio, įtaka įmonės raidai

Kaip minėjau aukščiau, socialiniai veiksniai turi didžiulę įtaką įmonės formavimuisi, veiklai ir sėkmingai veiklai.

Dabar norėčiau detaliau panagrinėti svarbų socialinį veiksnį – gyvenimo lygį, kuris turi neabejotiną reikšmę įmonių veiklos sėkmei nulemti.

Gyvenimo lygis – tai asmeninių poreikių patenkinimo laipsnis (siaurąja prasme). Jis sunkiai atsiejamas nuo gyvenimo kokybės, kurią atspindi žmogaus poreikių skalė, apimanti lygiavertes visiems individams ggyvenimo sąlygas ir racionalių poreikių patenkinimo galimybes, suprastas kaip aprūpinimą normatyvais nustatytu minimaliu lygiu gyvenimo kokybės (6,20). Gyvenimo lygį plačiąja prasme traktuotume kaip asmeninių poreikių didėjimo ir patenkinimo laipsnį. Nors pasaulinėje ekonominėje ir sociologinėje literatūroje daugiau dėmesio skiriama platesnei gyvenimo kokybės sąvokai, Lietuvoje esame pripratę vartoti siauresnį apibrėžimą.

Žmonių poreikiai, nagrinėjami gyvenimo lygio kontekste, yra pagrindinės reikmės, palaikančios gyvybę ir integruojančios individus į visuomenę. Jos traktuojamos įvairiai, priklausomai nuo teorijos kūrimo tikslo. Nevartodamas šių sąvokų, akivaizdžius gyvenimo lygio skirtumus svarstė ir K. Marx. Pajamų ir išlaidų struktūros priklausomybė buvo nustatyta dar XIX amžiuje prūsų statistiko E. Engelio, apibrėžusio tiesioginį santykį tarp finansų ir vartojimo augimo. A. Maslow, žymus psichologas, daręs įtaką ir sociologinei minčiai, pasiūlė hierarchinę poreikių struktūrą. Sociologai (T. Parsons, J. Habermanas ir kt.) išplėtojo šią koncepciją pastebėdami, kad racionalūs žmonių poreikiai – tai funkciniai imperatyvai kiekvienai visuomenei, privalančiai juos patenkinti per įvairių institucijų veiklą dėl bendros visų valstybės piliečių gerovės (socialinių sistemų teorija). Pasak žmogiškųjų išteklių kūrimo strategijos, “normalus gyvenimo standartas yra gyvenimo sąlygų visuma, garantuojanti kiekvienam individui galimybę tapti kūrybiška ir kūrybiškai veikiančia asmenybe” (6,20). Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymosi (OECD) programoje bet kurios visuomenės aukščiausios raidos tikslas yra visuotinė piliečių gerovė arba pagrindinių žmogaus poreikių patenkinimas, kartu skatinantis iir valstybės ekonominį bei socialinį klestėjimą (7). Normalus gyvenimo standartas – tai šansų visuma, užtikrinanti ir kiekvienam, ir bendrijai pilnavertį gyvenimą. Nedera baimintis dėl paskirstymo lygiavos ir materialinio stimulo kaip iniciatyvos variklio praleidimo (6,20). Visiems visuomenės nariams vienodos galimybės – minimalus gyvenimo lygis yra tik gyvenimo sąlygų srityje (maistas, apranga, būstas ir pan.), o ne tikslo įgyvendinimo srityje. Nesvarbu, kad skirtinga veikla sukels įvairius poreikius. Bazinės reikmės vienodos, o nepakankamas jų vertinimas veikia gyvenimo lygį, ypač nestabiliu ekonominiu laikotarpiu, kai laiku nepastebėjus reiškinio ar jį ignoravus gali labai sulėtėti Lietuvos integravimasis į Europos ir pasauline ekonominę rinką bei sistemą, taigi labai sulėtėti jos pažanga.

Anksčiau gyvenimo lygis nebuvo tiksliai apibrėžtas ir atskirtas nuo kokybės sąvokos. Jis tiesiog buvo pernelyg optimistiškai vertinamas, neskelbiant realiųjų ekonominės raidos ir vartojimo rodiklių. Tiesa, poreikių samprata taip pat buvo suniveliuota ir iškreipta. Kyla klausimas, kaip nustatomas gyvenimo lygis? Apie 1989 – 1990 metus pasirodė pirmieji šiek tiek pilnesni statistiniai duomenys apie vartojimo struktūrą ir gyventojų galimybes. 1990 metais, remiantis šeimų biudžeto duomenimis ir egzistuojančiomis mitybos normomis, oficialiai įteisinamas minimalus gyvenimo lygis (MGL). 1991 metais jis buvo perskaičiuotas, atsižvelgiant į vartojimo kainų indeksą ir susiklosčiusias Lietuvos gyventojų maisto produktų vartojimo tradicijas. Tad nuo 1991bmetų minimalus gyvenimo lygis nnuolat didėja atsižvelgiant į registruojamą kainų augimą.

JAV ir daugelyje išsivysčiusių pasaulio valstybių egzistuoja specialus gerai organizuotas ekonominis principas, įgalinantis automatiškai reguliuoti pajamų lygį pagal kainų kilimą. Šio principo pagrindas labai paprastas – tai pragyvenimo kainos kontrolė, nustatoma pagal vadinamąjį “vartojimo krepšelį” – specialų pagrindinių maisto produktų (daugiau kaip 50 rūšių), nemaisto prekių (40 rūšių) ir patarnavimų (apie 10 rūšių) rinkinį. Pinigine išraiška jis skaičiuojamas atsižvelgiant į kainas valstybinėje ir privačioje prekyboje, išvengiant žmonių nuskurdinimo. Lietuvoje vieno asmens pajamos, lygios minimaliam vartojimo biudžetui, prilyginamos minimaliam gyvenimo lygiui.

Minimalus vartojimo biudžetas apibūdina būtinų materialinių ir socialinių kultūrinių poreikių vartojimo lygį, patenkinantį visuomenės požiūriu minimalias reprodukcijos sąlygas dabartiniame ekonomikos lygmenyje (1,6). Skaičiavimais sudaroma vidutinė sąlyginė šeima iš keturių asmenų: du suaugę, dirbantys lengvą fizinį darbą, ir du vaikai (berniukas ir mergaitė 13 ir 8 metų). Skaičiuojama nustatant išlaidas mitybai pagal Lietuvos gyventojų namų ūkio biudžeto stebėjimų duomenis apie pasiektą maisto produktų vidutinį vartojimo lygį natūrine išraiška ir tų metų mažiausias vidutines įsigijimo kainas, apskaičiuotas atskiroms žmonių grupėms priklausomai nuo pajamų dydžio vienam šeimos nariui. Šis statistinis metodas orientuotas į pasiektą vartojimo lygį ir struktūrą, kuri koreguojama, kad nepageidaujamų produktų įsigijimas nesumažintų pirmojo būtinumo dalykų vartojimo. Kadangi sudarant minimalų maisto produktų rinkinį atsižvelgiama į susiklosčiusias

Lietuvos gyventojų maisto produktų vartojimo tradicijas, todėl šiuo metodu (statistiniu normatyviniu) 1991 metais perskaičiuotas ir indeksuotas minimalus gyvenimo lygis esamomis kainomis. Antrajame etape (remiantis santykiu pajamų su išlaidomis maisto produktams) nustatoma bendra išlaidų suma. Trečiajame etape vadovaujantis bendra išlaidų suma ir biudžetinių stebėjimų duomenimis detalizuojamos išlaidos nemaisto prekėms ir paslaugoms. Nemaisto prekių faktinė struktūra koreguojama; sumažinamos išlaidos ne pirmojo būtinumo dalykams bei paslaugoms ir padidinamos išlaidos pirmojo būtinumo prekėms bei paslaugoms, nekeičiant bendros išlaidų sumos. Vartojimo išlaidų dydis ir struktūra ppriklauso nuo šeimos dydžio, narių amžiaus, teritorijos ir socialinio socialinio šeimos statuso.

Darant tarptautinius palyginimus, ypač pasikliaujama statistiniu ir nepasiekiamo standartų metodu. Kitose šalyse netgi nėra įstatymais garantuoto pajamų lygio arba jis kinta įvairiose socialinės apsaugos sferose. Vis daugiau dėmesio skiriama subjektyviam pragyvenimo nustatymo metodui, kai patys gyventojai informuoja apie reikalingas mažiausias pajamas. Lietuvoje legaliai nustatomos minimalios pajamos – kaip socialinio administravimo orientyras.

Pagrindinė analizė paremta LFSI 1994 metais organizuoto kompleksinio sociologinio tyrimo “Jūs ir Jūsų gyvenimas” rezultatais, papildytais ir pakartotais 1995 mmetais. Ši anoniminė, atsitiktinai kompiuteriu išrinktų 1700 žmonių grupė vertino gyventojų užimtumą, pajamas, vartojimo galimybes, pilietinį aktyvumą, sveikatą, be to, dalis klausimų atspindėjo žmonių nuomonę apie 1993 metus bei lūkesčius 1995. Klausta 56% moterų, 44% vyrų, 64% miesto, 36% kaimo ggyventojų, pradedant 18 ir baigiant 75 metų amžiaus, su įvairaus išsimokslinimo, šeimos statuso, tautybės. Dėl didelės anketos apimties į klausimus reikėjo atsakyti konkrečiai (kai kur – skalės forma).

Atsižvelgta ir į visuomenės informavimo priemonių medžiagą, kurioje pateikti prieinamiausi duomenys, populiariai parodantys visuomenės vartojimo struktūrą. Patikimesnės oficialios statistinės suvestinės (didelio dažnio ištisinis stebėjimas) publikuojamos periodiškai.

Antrinės duomenų analizės metodas, pasaulinėje sociologinėje praktikoje plačiai taikomas (turintis E. Durkheim ir M. Weber istorines tradicijas) buvo pasirinktas, nes:

– norėta palyginti sociologinį tyrimą su oficialiaisiais statistiniais duomenimis;

– trūko fundamentinės sociologinės medžiagos apie gyvenimo lygio problematiką, konstruojančią empirinių reiškinių tyrimą;

– per mažai būta lėšų ir patirties organizuojant visa apimančius ir reprezentatyvius gyvenimo lygio tyrimus respublikos mastu.

Gyvenimo lygio studijai antrinės analizės metodas patogus dėl plataus spektro medžiagos, ilgalaikio duomenų rinkimo, didelio tyrimų llauko, kintamųjų matavimų tobulinimo. Nors sunku išvengti turinio klaidų, kai respondentas tyčia neteisingai atsako (pvz., apie savo pajamas); maža informacijos apie duomenų rinkimo procedūrą (patikimumo klausimas); komplikuotas atsakymų interpretavimas (pvz., vertinant išlaidas transportui, neaišku, ar respondentas turi automobilį ir pan.), svarbiausia – atotrūkis tarp klausimyno sudarytojo ir rezultatų interpretuotojo, turint galvoje tyrimų pateikimo formą, tikslus, klausimų seką.

Ekonominiai žmonių ištekliai – svarbiausias gyvenimo lygio aspektas, įtakojantis šeimos gerovę ir gyvenimo sąlygas. Gautais duomenimis, pagrindinis darbas 70 % asmenų ir šeimų yyra vienintelė finansinė įplauka. Pastebima realių pajamų sumažėjimo tendencija, kuri fiksuoja nežymų, bet tęstinį užmokesčio smukimą (10,4%), palyginti su infliacija ir kainų dinamika (4). Dauguma apklaustųjų disponavo artimomis vidurkiui (300 Lt) ar žemesnėmis pajamomis, tik maža dalis naudojosi aukščiausiais finansiniais ištekliais, trigubai didesniais už vidutines pajamas. Nors nerastume nė dviejų šeimų, išleidžiančių pinigus vienodai, vis dėlto oficialioji biudžetų statistika ir subjektyvūs respondentų atsakymai rodo bendrybes, nusakančias vartojimo galimybes bei pajamų ir išlaidų priklausomybę:

1. Kuo mažesnės šeimos pajamos, tuo didesnė jų dalis skiriama maisto produktams įsigyti. Išlaidos mitybai sudarė daugiau nei pusę biudžeto – 60% (skurdžiausiai gyvenančių 1,5 karto daugiau nei turtingiausių). Tačiau ir tai ne pilnavertis poreikio patenkinimas, nes žmonės norėtų papildomai ar gerokai daugiau skirti lėšų. Nemaisto poreikių tenkinimo lygis kritinis, nes rūbams ir avalynei teskiriama šeštoji biudžeto dalis. 76% respondentų neįsigyja būtiniausios aprangos, todėl piniginiams ištekliams padidėjus, pirktų drabužių ir avalynės. Komunalinės išlaidos didelės (beveik 1/3 biudžeto) ir nepriklauso nuo vartotojų noro jas mažinti. Savišvietos, laisvalaikio reikmėms teko tik 3% šeimos biudžeto pajamų (tiek pat, kiek alkoholiui ir tabakui). 77% respondentų gerokai padidintų išlaidas literatūrai, meno renginiams, sportui. Minimalus mitybos racionas, nustatytas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, yra toks: gyventojui vidutiniškai per dieną skiriama 396 g duonos produktų, 329 gg bulvių, 175 g daržovių, 34 g vaisių,102 g mėsos produktų, 661 g pieno produktų, 52 g žuvies, 49 g cukraus, 0,5 kiaušinio ir 9 g aliejaus. Ar to pakanka egzistencijai palaikyti, ar tokia maisto sudėtis ir įvairovė yra tinkama? Oficialus realusis minimalus gyvenimo lygis, mūsų nuomone, reikalingas ne mažesnis kaip 300 Lt, (palyginkime su patvirtintais 70 Lt, kuriais tenkinasi 14% žmonių).

2. Kitas dėsningumas, pasireiškiantis didėjant pajamoms – spartesnis išlaidų nemaisto prekėms didėjimas. Be to, keičiasi ne tik prekių, paslaugų apimtis, bet ir kokybė, vartojimo būdas: didėjant pajamoms, perkamos brangesnės, kokybiškesnės prekės. Mažėja duonos, kruopų suvartojimas, perkama mėsos, pieno, žuvies, vaisių. Tai būdinga 2 – 5% gyventojų, nesiskundžiančių pinigais ir priskiriančių save aukščiausiajam sluoksniui. Be to, jie geriau tenkintų kultūrinius poreikius įsigydami meno kūrinių, pirktų nekilnojamo turto. Tik 2 – 5% apklaustųjų patenkinti materialine padėtimi, ne išorinėmis aplinkybėmis, o savo asmenine patirtimi ir sugebėjimais.

Ar pragyvenimas atitinka pasaulinius standartus? Išsivysčiusiose šalyse išlaidos maistui sudaro ne daugiau kaip 20% (tuo tarpu besivystančiose šalyse ši dalis sudaro 38 – 60%). Lietuvos vartojimo įvertinimas akivaizdus, kaip ir kitų buvusių socialistinio lagerio šalių. Nors subjektyvus skurdo pojūtis dar nėra skurdas, tačiau žemiausiam socialiniam sluoksniui save priskyrė 17% respondentų.

Kai kurie žmonės užsidarė kasdienybės “darbo – valgymo” rate, ppamiršdami aukštesnius kultūrinius poreikius, būdingus kiekvienam išsimokslinusiam žmogui normalioje visuomenėje. Todėl 40% apklaustųjų net negalvoja apie ateitį, nesugeba matyti situacijos gerėjimo, vos gali kęsti varganą savo būtį.

Nors laisvoji rinka sudaro vienodas sąlygas savo sugebėjimams realizuoti, tačiau nepaneigiama ir valstybės atsakomybė už piliečių gerovę. Pasaulinė praktika rodo, kad valstybė su lanksčiais mokesčiais, transferinėmis išmokomis, pensijų, draudimo, kreditavimo sistema gali sumažinti visuotinį skurdą ir pakelti neturtingųjų gyvenimo lygį (tačiau poveikis turi ribas, kurias peržengus, lygybės kaina išauga). Juk Modernios demokratijos sąlygomis skurdus vartojimas žlugdo valstybę. Ir priešingai, kiekvieno aktyvus dalyvavimas kuriant gerovę, visuomenei ir sau naudinga veikla (o ne pasyvus laukimas kompensacijų) užtikrina valstybės pažangą. Tuomet žmonių sukurta socialinė aplinka tampa saugesnė, patogesnė, jaukesnė ir tinkamesnė žmogui. Skurdas bus tik neįgyvendintų sugebėjimų pasekmė, o ne visuotinė, nuo jokių pastangų nepriklausanti problema. Gal, amerikiečių psichologo humanisto E. Fromo žodžiais tariant, išsipildys “Didysis Beribės Pažangos Pažadas – gamtos valdymas, materialinių gėrybių gausumas, didžiausia laimė kuo didesniam skaičiui žmonių ir neribota asmens laisvė”?

Žemiau pateikiami pasiūlymai sudarytų prielaidas gilesnei sisteminei studijai, turėsiančiai pateikti išsamius ir teoriškai pagrįstus atsakymus, apimančius platesnius gyvenimo lygio tyrimo aspektus, įgalinančius pagrįsti žmonių gerovės principus, nedovanotinai apleistus dabar:

– Būtini kompleksiniai reguliarūs sociologiniai tyrimai, parengti pagal įvairius metodus ir moksliškai pagrįstą vartojimo rodiklių sistemą,

atitinkančią pasaulinius standartus. Tikslas – informuoti visuomenę apie jos socialinę raidą (duomenis lyginant tarpvalstybiniu mastu).

– Prasmingi vartojimo dydžio ir struktūros tyrimai, apimantys skurdaus ir pilnaverčio vartojimo ypatumus, atspindinčius visuomenės stratifikaciją, galimus konfliktus ir dermės būdus.

– Svarbu suformuoti suinteresuotumą ir gerą žmonių nuomonę apie gyvenimo lygio duomenų poreikį socialinei strategijai, paliečiančiai kiekvieną, nors ir skirtingo vartojimo elgesio visuomenės narį.

Toliau paanalizuosiu, kokios yra dabar pagrindinės problemos plėtotis smulkiam ir vidutiniam verslui.

Smulkus ir vidutinis verslas: dabartis ir problemos

Privatinė nuosavybė, laisva, nevaržoma konkurencija, gerai parengti įįstatymai, reglamentuojantys firmų bankrotą ir likvidavimą, išlaisvina gamybines jėgas, skatina kapitalo kaupimą, gamybos, paslaugų, prekybos tobulinimą. Lietuvoje demontuojant planinę, komandinę ekonomiką ir įsigalint rinkos ekonomikai, šalies ekonomikoje vyksta esminiai pokyčiai. Kuriasi rinkos pagrindu organizuotas verslas. Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje privačios įmonės plėtojosi gana intensyviai. Kasmet įsisteigdavo beveik po 20 000 įmonių, kurių dauguma – nedidelės. Nuo 1990 10 01 iki 1995 04 03 buvo įregistruota 140 450 įmonių, kurių didžiąją dalį sudarė individualios (68%) ir uždarosios akcinės bendrovės (21%), mažiau bbuvo žemės ūkio bendrovių (3%), akcinių bendrovių (2%), mažiausia – ūkinių bendrijų (1%) ir kitų. Tačiau iš visų įregistruotų įmonių per tą patį laikotarpį buvo likviduota 17%. Šiuo metu šalyje yra daugiausi smulkių ir vidutinių įmonių.

Visuotinai priimto smulkių ir vidutinių įįmonių apibrėžimo nėra. Kiekviena šalis turi savo apibrėžimą, sukurtą atsižvelgiant į nacionalines, socialines, ekonomines ir kitas sąlygas.

Lietuvoje smulkioms įmonėms buvo priskiriamos įmonės, kuriose bendras darbuotojų skaičius ne didesnis kaip 100 darbuotojų, vidutinėms,- kuriose dirba iki 200 darbuotojų. Tačiau tai netikslus, be rimto pagrindo smulkių ir vidutinių įmonių skirstymas. Šiai problemai išspręsti reikalinga speciali studija.

Šiuo metu įsigalint rinkos ekonomikai vieni verslininkai įgyja daugiau valdymo, komercijos ir kitų privačios veiklos sričių patirties, sėkmingai plėtoja verslą, plečia savo veiklą, kiti, susidūrę su negailestingais rinkos reikalavimais, nemato veiklos perspektyvos, patiria daug sunkumų, sunkiai verčiasi, o dar kiti – net žlunga.

Siekiant išsiaiškinti smulkiojo ir vidutinio verslo (SVV) situaciją Lietuvoje, 1994 ir 1995 m. buvo atliktas smulkiojo ir vidutinio verslo tyrimas, kurio tikslas – iš pačių vverslo vadovų gauti informacijos apie SVV padėtį bei svarbiausias šios sferos problemas.

Verslo sėkmę sąlygoja daugelis aplinkybių: verslo aplinka (partneriai, rinka, konkurencija), verslo informacijos patikimumas, operatyvumas, darbuotojų kvalifikacija, vadybos lygis (įskaitant marketingo būdus, finansinės kontrolės sistemą, technologinį valdymą), investicinio ir apyvartinio kapitalo gavimo sąlygos, ryšiai su užsienio partneriais, muitinių darbas, verslo infrastruktūros išvystymas ir kt.

Nevaržoma gamyba, prekyba, sąžininga konkurencija labai svarbūs ir reikšmingi rinkos ekonomikos elementai. Esant šiam pagrindui, ekonominiai sprendimai kiekvieno rinkos dalyvio gali būti geriau koordinuojami, pasirenkant tas veiklos ssritis, kurios verslininkui geriau pažįstamos, prieinamos ir naudingiausios. Tačiau vykstant ekonominėms reformoms šalyje, tokios sąlygos dar tik kuriasi. Dėl to šiuo metu verslas Lietuvoje susiduria su daugeliu problemų.

Smulkioms ir vidutinėms įmonėms ne taip lengva ištverti konkurenciją. Tyrimo duomenimis, 68% individualių įmonių turėjo po 1 – 4 darbuotojus, 62% uždarųjų akcinių bendrovių – 1 – 19 darbuotojų. Akcinės bendrovės paprastai stambesnės. Tyrimo metu 43% jų turėjo daugiau kaip po 100 darbuotojų. Visų šių įmonių tipų veiklos trukmė buvo skirtinga. Individualių įmonių, dirbančių daugiau kaip dvejus metus, buvo 51%, uždarųjų akcinių bendrovių – 50, 6%, o akcinių bendrovių – 82%.

Šių įmonių tipų materialinė bazė taip pat skyrėsi. Antai 10% individualių įmonių ir 4% uždarųjų akcinių bendrovių neturėjo patalpų savo verslui plėtoti, tuo tarpu tirtos akcinės bendrovės tokių nusiskundimų neturėjo.

Reikia manyti, kad šalia kitų minėtos priežastys turėjo nemažai įtakos smulkių ir vidutinių įmonių apyvartai (1 lentelė).

Smulkių ir vidutinių įmonių apyvartą veikė ir komerciniai ryšiai su užsienio partneriais. Tarp įmonių jie taip pat gerokai skyrėsi. Verslininkų apklausos metu 8,5% individualių įmonių, 12% uždarųjų akcinių bendrovių ir 28% akcinių bendrovių vadovų nurodė, kad jie nemažai prekiauja užsienyje. Tačiau didelė dalis individualių įmonių (77%), uždarųjų akcinių bendrovių (60%) ir šiek tiek mažiau akcinių bendrovių (39%) verslininkų ssavo produkciją realizuoja Lietuvoje, bet ir čia produkciją realizuoti nelengva, nes gyventojų perkamoji galia nedidelė.

Daugiausia partnerių smulkūs ir vidutiniai verslininkai turėjo NVS šalyse. Antroji vieta teko Baltijos šalims, trečioji – Vakarų Europai, JAV ir ketvirtoji – Rytų Europai. Ketinimai ateityje šiek tiek skiriasi. Individualių įmonių vadovai ketina per artimiausius 12 mėnesių įsitvirtinti Vakarų Europoje, JAV, o uždarųjų akcinių bendrovių vadovai sieks neprarasti Vakarų Europos, JAV ir toliau palaikyti ryšius su NVS šalių verslininkais.

Pereinant į rinkos ekonomiką patiriama nemažai nesklandumų ir kliuvinių, gausu problemų: vėluoja įstatyminis naujų ekonominių procesų reguliavimas, dažnai sprendžiant ekonomines problemas pasigendama sutarimo, bendradarbiavimo, geranoriškumo, pagrįstos ekonomikos plėtojimo strategijos, aiškiai apibrėžtų nacionalinių prioritetų, klesti nusikalstamumas, korupcija, dažni finansiniai nesklandumai, vyksta infliacijos procesai, dažni bankrotai.

Apyvarta per metus

1. Respondentų grupės 1. Iki 50 1. 1. 1. 1. Ir daugiau

2. Visi respondentai 2. 2. 2. 2. 2.

3. Pagal įmonės tipus:

4. IĮ 1. 1. 1. 1. 1.

AB 8 10 10 20 49

UAB 29 20 21 9 16

Pagal veiklos trukmę:

Iki 1 metų 60 19 11 3

1 – 2 metai 50 22 14 4 6

2 metai ir daugiau 37 16 15 9 20

Pagal darbuotojų skaičių

nuo 1 iki4 69 18,5 6 0,4 1

nuo 5 iki 19 42 23 20 5 6

20 – 49 14 19,5 29 13 22

50 – 99 3 3 12 36 42

100 ir daugiau 2 5 14 76

1994 m. tyrimo duomenimis, smulkių ir vidutinių įmonių vadovai nurodė, kad pagrindinės jų verslo plėtojimo kliūtys yra apyvartinio kapitalo trūkumas (41%), finansinės veiklos nesklandumai, sunkumai pasirenkant tinkamą verslo įmonės valdymo modelį (38%), nepakankama rinka produkcijai, paslaugoms (37%). Tačiau atskirų įmonių tipų kliuviniai gerokai skyrėsi. Individualios įmonės patyrė rinkos nnepakankamumą (38%), apyvartinio kapitalo (35%), patalpų (35%) stygių, akcinių bendrovių vadovams didžiausią rūpestį kėlė finansinės, vadybos problemos (48%), rinkos dydis (44%), naudojamos technologijos netobulumas (30%), o uždarųjų akcinių bendrovių vadovams – apyvartinio kapitalo trūkumas (47%), finansinės, vadybos sistemos problemos (42%), investicijų nepakankamumas (34%) ir kt.

1995 m. tyrimas išryškino ir kitas svarbiausias verslininkystės plėtojimo kliūtis – įstatymų netobulumą ir nepastovumą (71%), sunkumus surandant partnerius, vietinės rinkos ribotumą (38%). Šios ir kai kurios kitos svarbiausios kliūtys, verslo vadovų nuomone, išliks ir artimiausioje ateityje. Jos aktualios mažoms ir didesnėms įmonėms, pradedantiems ir jau su stažu verslininkams.

Nors mažiau, bet, vadovų nuomone, verslui daro įtaką darbuotojų kvalifikacija, profesinis lygis, darbo įgūdžiai, požiūris į darbą, vadovų profesionalumas, kreditų sistema ir sąlygos, palūkanų norma, mokesčių sistema ir jos pastovumas, muitinių darbas, verslo informacija, verslo infrastruktūros lygis.

Suburti kvalifikuotų, energingų, sumanių, geranoriškai nusiteikusių darbuotojų kolektyvą – nelengvas uždavinys. Tiriant verslo plėtojimą, buvo domėtasi darbuotojų kvalifikacija ir profesiniu lygiu, t.y. kaip jie šiuo metu tenkina ir ateityje tenkins įmonės poreikius. Kad aukšta darbuotojų kvalifikacija atitinka poreikius ir atitiks po 2 metų, nurodė beveik 26% respondentų, vidutiniška kvalifikacija – 29,5%, o kad atitinka poreikius dabar, bet neatitiks ateityje, analogiškai 16% ir 36% ir šiuo metu jau neatitinka – 5 –6%.

Tačiau stiprėjant

konkurencijai, darbuotojų atitikimo įmonės poreikiams problema ateityje bus žymiai aktualesnė. Dėl to smulkių ir vidutinių įmonių vadovams reikės labiau rūpintis savo įmonės darbuotojais – sudaryti jiems tokias sąlygas, kurios padėtų atskleisti kiekvieno darbuotojo sugebėjimus atlikti darbą ne bet kaip, o kūrybiškai, t.y taip, kad darbuotojas jaustų pasitenkinimą savo veikla, o vadovas būtų patenkintas atliktu darbu.

Įmonės sėkmės pagrindas yra jos perspektyvos numatymas. Todėl projektuojant verslo viziją kuriamas įmonės ateities vaizdas, nes verslininkystės plėtojimo sąlygos nuolat kinta. Tų sąlygų kitimo neįvertinimas dažniausiai ddaro neigiamą įtaką įmonės gamybiniams rodikliams ir neretai visai jas sužlugdo. Dabar tai suvokia vis daugiau verslininkų. Kad būtų išvengta prastų įmonės veiklos rodiklių, vis daugiau verslininkų pradeda sudaryti verslo plėtojimo planus. Tyrimo metu išryškėjo, kad tokius planus buvo sudarę 38% respondentų.

Verslininkai savo įmonės planus sudaro įvairiais būdais. Dažnai panaudojamas įmonės darbuotojų intelektinis ir kūrybinis potencialas, pasitelkiama konsultacinės firmos, pavieniai konsultantai ir kt. Tyrimo metu 16,6% respondentų nurodė, kad jie įmonės verslo planą rengė patys savo jėgomis, 7% vadovų planus ppadėjo sudaryti šeimos nariai ir draugai, 5% – samdomi profesionalai, 8% – sudarė konsultacinės firmos arba pavieniai konsultantai.

Tokia verslo planų sudarymo įvairovė priklauso nuo daugelio aplinkybių. Kai įmonės pačios sudaro savo verslo planus, reikia mažiau lėšų, bet daug laiko. Patiems vverslininkams sunkiau objektyviai įvertinti įmonės silpnąsias ir stipriąsias vietas, naudojamasi ribota informacija. Šiuo būdu verslo planą sudaro dažniausiai individualios, smulkios ir neseniai pradėjusios verslą įmonės, nes joms konsultacinių verslo centrų arba pavienių konsultantų paslaugos per brangios.

Tuo tarpu pasitelkus konsultantus, sutaupoma laiko, atskleidžiami trūkumai, nepanaudoti rezervai, pateikiama naujų idėjų, objektyviai įvertinama situacija ir perspektyvos, panaudojama naujausia informacija ir t.t. Konsultacinių firmų, pavienių konsultantų paslaugomis daugiau naudojasi akcinės bendrovės ir didesnės nei 20 darbuotojų įmonės.

Pastaruoju metu Lietuvoje įgyvendinama nemažai naujų, perspektyvių idėjų, kurių tikslas – išplėsti paramą verslui, ypač smulkiajam ir vidutiniam. Skatinant smulkių ir vidutinių įmonių kūrimąsi bei plėtrą, reikšmingą vaidmenį vaidina įkurti pagal ES PHARE programą 6 verslo konsultaciniai centrai didžiausiuose šalies miestuose. Jų paslaugos gali būti naudingos sprendžiant daugelį pproblemų.

Sociologinio tyrimo metu buvo domėtasi, kiek verslininkų naudojosi minėtų verslo konsultacinių centrų pagalba. 1995 m. apie 35% apklausoje dalyvavusių verslininkų nurodė, kad jau naudojosi informacija, 11,5% – specialistų kursų, 6% – verslo plėtojimo planavimo, 8% – mokymo – konsultavimo (verslo pagrindai) paslaugomis.

Verslo paslaugos gana brangios, bet vis dėlto, apie 44% respondentų pasirengę mokėti už informaciją, 32% – specialistų kursų, 20% – verslo plėtros planavimo, 18,5% – už mokymo – konsultavimo paslaugas. Toks daugelio dabartinių verslininkų požiūris į verslo paslaugas visiškai ssuprantamas, nes dabar ne taip lengva laiku susiorentuoti ne tik užsienyje išplėtotoje verslo subjektų gausybėje, bet ir savame krašte. Tuo tarpu pasitelkus konsultantus – profesionalus sutaupoma laiko, greičiau surandama dominanti informacija, įvertinama faktinė situacija, sudaromos prielaidos, kai su mažesne rizika siūloma priimti vieną arba kitą sprendimą, išryškinama idėja, sukuriamas pageidaujamas verslo modelis.

Pastaruoju metu gausėja verslininkų organizacijų, kurios taip pat galėtų suteikti didesnę paramą smulkiajam ir vidutiniam verslui. Deja, jų indėlis plėtojant verslą dar gana nedidelis. Vos 5% respondentų nurodė, kad naudojasi verslininkų organizacijų paslaugomis. Šios organizacijos galėtų verslininkams teikti didesnę pagalbą užmezgant kontaktus su užsienio partneriais, rengiant verslo dienas, verslininkų išvykas į tarptautines parodas, muges, seminarus, ginant verslininkų interesus užsienio rinkose, organizuojant verslininkų mokymą Lietuvoje ir užsienyje, teikiant didesnę pagalbą besisteigiančioms naujoms įmonėms, ginant verslininkų interesus valstybinėse ir kitose institucijose, teikiant verslininkams metodinę ir kitokią paramą.

Tačiau kol kas, dauguma verslininkų, spręsdami savo problemas, pirmiausia konsultuojasi su draugais (48%). Tuo tarpu į buhalterį kreipiasi žymiai mažiau (29%), dar mažiau į banką (19%), Vyriausybę, savivaldybes (7%) ir t.t.

Šiuo metu Lietuvos ekonominė ir socialinė raida rodo, kad teks padėto dar daug pastangų, kol šalies ekonomika atsigaus ir ims efektyviai funkcionuoti. Šiame procese nemažas vaidmuo tenka smulkiajam ir vidutiniam verslui, nes šitos įmonės ggreičiau negu stambios reaguoja į rinkos pokyčius, greičiau prisitaiko prie jos. Joms reikia mažiau pradinio kapitalo, trumpesnis atsipirkimo laikas, palankiausia forma šeimyniniam verslui, užimtumo problemai spręsti, lengviau ir paprasčiau reorganizuoti gamybą ir t.t.

Kita vertus, smulkioms ir vidutinėms įmonėms nelengva ištverti konkurenciją, prasiskverbti į prisotintas užsienio rinkas, dalyvauti tarptautinėse parodose, mugėse. Dažnai mažoms įmonėms nepakanka lėšų darbuotojų kvalifikacijai kelti, verslo reklamai, verslo paslaugoms, konsultantams apmokėti, išlaikyti aukštos kvalifikacijos specialistus, įsigyti pažangių technologijų, technikos, gauti kreditų ir kt. Dėl to smulkus ir vidutinis verslas turėtų būti remiamas verslininkų organizacijų, Vyriausybės, savivaldybių. Dabar, pereinant į rinkos ekonomiką, neretai vėluoja įstatyminis naujų ekonominių procesų reguliavimas, yra spragų mokesčių sistemoje, muitinių darbe ir pan.

Dėl įvairių kliuvinių, sunkumų ir spragų, verslininkai susiduria su daugeliu problemų, kurios atsiranda:

– dėl įstatyminės bazės trūkumų, kartais pačių įstatymų prieštaringumo;

– ekonominio bendradarbiavimo, laisvos prekybos ir kitų tarptautinių susitarimų, jų įgyvendinimo mechanizmo nebuvimo;

– investicinio ir apyvartinio kapitalo trūkumo;

– dėl netinkamo įmonės valdymo modelio pasirinkimo;

– dėl nepakankamai stabilios mokesčių sistemos, spragų joje, o tai trukdo numatyti veiklos strategiją, gyventi ne šia diena, bet su perspektyva;

– dėl nemažos finansinės, komercinės rizikos;

– dėl nepakankamos informacijos apie užsienio partnerių siūlomą bendradarbiavimą, paramą, investicijas, rinkas, išėjimo į jas galimybes ir sąlygas ir t.t.

Daugelis smulkių ir vidutinių verslininkų nusiskundžia, kad investiciniams tikslams kreditai beveik neįmanomi ddėl aukštos palūkanų normos. Dėl to paskolos dažnai imamos trumpalaikiams komerciniams projektams ir kitoms trumpalaikėms reikmėms. Tuo tarpu užsienio bankų kreditus gali gauti dažniausiai tik bendros su užsienio partneriais įmonės. Tokia situacija gerokai komplikuoja ir kitus ryšius su užsienio šalimis.

Suprantama, kad dėl verslo sunkumų, nesėkmių negalima suversti kaltės vien valstybės ekonominei politikai, įstatymams, mokesčių sistemai, konkurentams, teisintis, kad yra blogos verslo plėtojimo sąlygos. Reikia turėti galvoje, kad verslo sąlygos nuolat kinta. Tų sąlygų ir pokyčių rinkoje nepaisymas ir neįvertinimas įmones priveda prie sunkių, kartais nepataisomų padarinių ir žlugimo. Dėl to reikalinga aktyvi, labiau subalansuota pačių verslininkų veikla, naujų, rimtų, patikimų pagalbininkų paieškos.

Dabartiniam verslininkui ypač svarbu sugebėti formuluoti tikslus, organizuoti veiklą taip, kad kiltų bendradarbių entuziazmas, pasitelkiant būtinas ekonomines, psichologines ir kitokias paskatas. Dėl to verslo vadovui būtina neatsilikti nuo greitai kintančio gyvenimo, laiku pastebėti pokyčius, naujoves. Kad visa tai taptų tikrove, būtina nuolat gilintis į verslininkystės paslaptis, mokytis, nes tai pagrindinis sėkmės laidas.

Nepaisant sunkumų, kliūčių, smulkus ir vidutinis verslas Lietuvoje sėkmingai plėtojasi, kuriasi naujos įmonės, persitvarko anksčiau įsikūrusios, kyla verslininkų kvalifikacija, gausėja patirtis, plečiasi ryšiai su užsienio partneriais. Tolesnis verslo plėtojimas daug priklausys nuo efektyviai funkcionuojančios rinkos ekonomikos, aiškios šio sektoriaus plėtros politikos, investicijų gausumo, nevaržomos prekybos sistemos funkcionavimo, verslo

infrastruktūros lygio, pagrįstos mokesčių sistemos, skatinančios SVV plėtrą, pačių verslininkų pasirengimo ir ryžto efektyviai dirbti.

Smulkiojo ir vidutinio verslo problemos Lietuvoje

Vos tik Seimas ėmė svarstyti Juridinių asmenų pelno mokesčio ir Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymų projektus, spaudoje įsižiebė diskusijos apie šių pataisų būtinumą ir naudingumą. Aistros nerimsta ir Seimui priėmus šiuos įstatymų pakeitimus, juoba kad dalis žiniasklaidos atstovų, įmonių vadovų ir buhalterių kelia dažnai nepagrįstą ažiotažą.

Truputį aprimus ir atidžiai išnagrinėjus kiekvieną naujųjų įstatymų eilutę, susidaro vaizdas, kkad sukeltas ažiotažas – tai tik žiniasklaidos ir opozicijos vaizduotės padarinys. Iš tiesų įstatymų pakeitimai nėra tokie blogi, kaip nušviečia didieji šalies dienraščiai, norėdami dar kartą apšmeižti tuos, kurių dėka vyksta kova su kontrabanda, nusikaltimais, nors ir pamažu, bet gerėja žmonių buitis.

Kita vertus, minėtų įstatymų pataisos nėra tobulos, ir norėtųsi, kad kai kurie įstatymų straipsniai būtų konkretesni, suprantamesni ir, žinoma, padėtų spręsti kasdienes mokesčių mokėtojų problemas.

Įsigilinus į mokesčių įstatymų pakeitimų bei papildymų tekstus ir potekstes galima įžvelgti bendrą tendenciją skatinti iilgalaikį ūkio plėtojimą, investicijas ir kaupimą – pamažu atsisakyti įmonių pelno apmokestinimo ir pereiti prie vartojimui skirtų įmonių pajamų apmokestinimo.

Iš minėtų įstatymų pataisų matyti, kad žengtas dar vienas žingsnis siekiant skatinti įmonių investicijas, plėsti gamybą. Bet tai tik vienas žingsnis iiš tų, kuriuos reikėtų žengti siekiant panaikinti pelno mokestį. Nuo šiol nebus apmokestinama ta įmonių pelno dalis, kuri skirta investicijoms, praėjusio ataskaitinio laikotarpio nuostoliams padengti. Neapmokestinama pelno mokesčiu ir pelno dalis, skirta dividendams išmokėti, tačiau tai nereikia suprasti tiesmukiškai. Dividendams išmokėti skirtas pelnas bus neapmokestinamas, tačiau bus apmokestinami akcininkams priskaičiuoti dividendai. Jie apmokestinami pajamų mokesčiu, išskaičiuojant iš jų 29 procentų mokesčio tarifą, kaip iš pajamų, nesusiju