Sprendimų priėmimas (pranešimo tezės)

TEMA: Sprendimų priėmimas

TIKSLAS: Aptarti sprendimo priėmimo procesą ir metodus

UŽDAVINIAI:

1. Apibūdinti sprendimų priėmimą;

2. Išnagrinėti sprendimo priėmimo procesą;

3. Aptarti kiekybinius ir kokybinius sprendimų priėmimo būdus;

4. Palyginti individualaus ir kolektyvinio problemos sprendimo procesus bei rezultatus.

Sprendimu vadinamas konkretus pasirinkimas. Optimaliu sprendimu vadinamas toks, kuris pasirinktų rodiklių ir kriterijų atžvilgiu yra geriausias.(5)

Sprendimo esmė- alternatyvos pasirinkimas. (1. 78 psl.)

Sprendimo priėmimas- tai procesas, kurio metu iš kelių galimų racionalių alternatyvų parenkama viena. (1. 78 psl.)

Laikas ir žmonių santykiai- svarbiausi sprendimų priėmimo proceso elementai. Sprendimų priėmimas susieja organizacijos dabarties aplinkybes ssu veiksmais, kurie nuves organizaciją į ateitį. Sprendimų priėmimas taip pat remiasi praeitimi. Ir teigiama, ir neigiama ankstesnė patirtis vaidina žymų vaidmenį nustatant, kuriuos pasirinkimus vadovai mato kaip tinkamus ar pageidaujamus. (2. 234psl.)

Sprendimo priėmimo aplinkybės. Sąlygas, kuriomis priimami sprendimai, galime padalyti į tris grupes:

• Tikrumas- sprendimų priėmimo sąlyga, kada vadovai turi tikslą, įvertinamą ir patikimą informaciją apie įvairius svarstomų alternatyvų rezultatus.

• Rizika- sprendimo priėmimo sąlyga, kada vadovas žino, kokie yra tikimybė pasiekti tam tikrą norimą alternatyvų tikslą ar rezultatą. Tikimybė- tam ttikro įvykio ar rezultato pasirodymo galimybės statistinis matas.

• Netikrumas- sprendimo priėmimo sąlyga, kada vadovas susiduria su nenuspėjamomis išorės aplinkybėmis, arba jiems trūksta žinių, reikalingų tam tikrų įvykių tikimybei nustatyti. Netikrumas reiškia, kad ne visos galimos alternatyvos yra žinomos, o iš žinomų aalternatyvų sunku apskaičiuoti nesėkmės ar pasisekimų tikimybę. (2. 241 psl., 242 psl., 1. 80 psl.)

Yra du sprendimo proceso modeliai: klasikinis(racionalusis) ir bihevioristinis(elgsenos). Požiūrių sugretinimas:

1. Klasikinis požiūris:

• Sprendėjai turi visą informaciją apie aplinkybes;

• Sprendėjai turi visą informaciją apie alternatyvas;

• Sprendėjai turi visą informaciją apie racionalią kriterijų seką ir jų svarumo eilę;

• Sprendėjai pasirenka tą variantą, kuris duoda didžiausią ekonominę naudą įmonei ar organizacijai.

2. Bihevioristinis požiūris:

• Sprendėjai turi tik dalinę (neišsamią) informaciją apie aplinkybes;

• Sprendėjai turi tik neišsamią informaciją apie galimas alternatyvas;

• Sprendėjai negali ar nelinkę iki galo numatyti kiekvienos alternatyvos pasekmes;

• Sprendėjų racionalumas yra ribotas. (1. 81psl.)

Racionalus sprendimų priėmimo modelis – keturių etapų procesas, padedantis vadovams įvertinti alternatyvas ir pasirinkti tą, kuri geriausiai laiduoja sėkmę.

Racionalus sprendimo priėmimo procesas:

1. Ištirti situaciją:

• Suformuluoti problemą;

• Nustatyti priežastis;

• Nustatyti sprendimo tikslus.

2. Suformuluoti alternatyvas:

3. Įvertinti alternatyvas iir išrinkti geriausią iš tinkamų.

4. Įgyvendinti ir tikrinti:

• Planuoti įgyvendinimą ;

• Įgyvendinti planą ;

• Tikrinti, kaip įgyvendinama, ir daryti reikiamus pakeitimus. (2. 243 psl., 244 psl.)

Sprendimų priėmimo metodai: kiekybiniai ir kokybiniai

Kiekybiniai metodai:

• Matematinis modeliavimas- remiasi matematiniais apskaičiavimais ir įgalina priimti tikslų, apskaičiavimais pagrįstą sprendimą.

• Tiesinis programavimas- sudaro galimybes apskaičiuoti, kokių paslaugų ir kokias apimtis galima suteikti turimais ištekliais, kad būtų gauta nauda.

• Imitacinis modeliavimas- naudojamas realiai sistemai atvaizduoti, kai norima suprasti jos savybes.

• Dinamikos eilučių (laiko) prognozavimas- grindžiamas prognozuojamo objekto kitimo per keletą metų grafinę analizę.

• Priežasties ir pasekmės mmodeliavimas- tiriant statistinę priklausomybę tarp tiriamojo objekto savybių ir nepriklausomų kintamųjų Y=f(xi), prognozuojama, kas įvyks panašiose situacijose.

• Ekstrapoliavimas- remiasi prielaida, kad ateitis bus praeities tąsa.

• Regresinė analizė- naudojama siekiant surasti geriausią sprendimą, kuris apimtų jau žinomus ir prognozuojamus kintamuosius. (4. 90 psl.)

Kokybiniai sprendimo priėmimo metodai susideda iš trijų sprendimo procesų modelių:

• Vieno veikėjo modelis,

• Organizacijos,

• Politinis.

Vieno veikėjo modelis. Organizacija suvokiama tarsi būtų sudaryta iš vieno asmens. Jis siekia priimti tokį sprendimą, kuris duotų didžiausią naudą. Galutinį sprendimą priima vienas žmogus.

Sprendimo priėmimo procese galima skirti tris etapus:

• Visų galimų veikimo būdų nustatymų;

• Kiekvieno veikimo būdo įvertinimą pagal kriterijus, atitinkančius nustatytus tikslus;

• Sprendimo, maksimizuojančio rezultatą, pasirinkimą.

Modelio privalumai:

a) kai problema nesudėtinga, galima formalizuoti veiksnius, atlikti reikiamus apskaičiavimus ir greitai priimti sprendimą;

b) kai problema sudėtinga, ją galima supaprastinti ir geriau suvokti esmę.

Modelio trūkumai. Neigiama sprendimo priėmimo proceso svarba: kaip atpažinti problemą, kaip surinkti reikiamą informaciją ir kaip ją apdoroti. Iš esmės nepripažįstama, kad galimi individų ir grupių konfliktai, trukdantys įgyvendinti sprendimus.

Sprendimų priėmimo organizacijos modelis taip yra vadinamas dėl dviejų priežasčių:

a) individo racionalumas yra ribotas ir jam turi įtaką organizacija;

b) sprendimas tenkina organizacijos poreikius, nes visi sprendimai yra hierarchizuoti, jie priklauso nuo anksčiau priimtų ir neleidžia bent kiek toliau pažvelgti į ateitį.

Politinis modelis organizaciją traktuoja kaip žaidėjų individų ar grupių visumą. Organizacija neturi aiškių tikslų. JJos tikslai yra svarstomi ir nustatomi atsižvelgiant į jėgų išsidėstymą. Jo nauda yra ta, kad leidžia suprasti, kaip atskirų individų ar grupių tikslai ir interesai gali paveikti geriausių organizacijai sprendimų priėmimą. Tokį modelį taikyti gana sudėtinga, nes reikia surinkti daug papildomos, kartais ir neoficialios, informacijos. (1. 89 psl., 90 psl.)

Kokybiniai sprendimo metodai:

• Proto šturmas – taikomas sprendžiant sudėtingas problemas, kai stinga informacijos.

• Velnio advokatas – apsaugo sprendėjų grupę nuo priešlaikinio konsensuso apibrėžiant problemą.

• Ekspertų metodas – taikomas mažai struktūrizuotoms problemoms spręsti, tai neįmanoma pritaikyti kiekybinių metodų.

• Delfų metodas – padeda rasti geriausią išeitį, įvertinus asmeninę eksperto ir kitų sprendėjų nuomonę, įgalina išvengti ekspertų autoriteto ir daugumos nuomonės spaudimo.

• Scenarijų metodas – numatomi įvykiai, kurie gali įvykti tam tikru laikotarpiu tam tikru laikotarpiu tam tikromis ekonominėmis, socialinėmis, politinėmis, technologinėmis ir kt. sąlygomis.

• Nominalios grupės metodas – priimtinesnis nei proto šturmas, kai sprendėjai turi neįveikiamų prieštaravimų, būdinga ribota sprendėjų verbalinė komunikacija.

• Patyrimo metodas – tinkamas tipinėms užduotims, vadovaujantis geriausių praktikoje veiksmų ir procedūrų kūrybinių taikymu.(4. 91psl.)

Kolektyvinio problemos sprendimo priėmimo privalumai ir trūkumai:

Privalumai:

• Platesnis problemos matymas ir išsamesnė analizė;

• Daugiau žinių, faktų ir alternatyvų;

• Diskutuojant tikslinama problema ir sumažinamas netikrumas dėl galimų veikimo variantų;

• Padidina darbuotojų pasitenkinimą ir skatina jų aktyvumą įgyvendinant sprendimą. Trūkumai:

• Reikia daugiau laiko; kai sprendimas programuojamas, švaistomi ištekliai;

• Kompromisiniai sprendimai gali netenkinti nnei vieno sprendėjo;

• Grupinis mąstymas: grupinės normos trukdo išsakyti požiūrių ir nuomonių skirtumus;

• Nėra atsakingo už sprendimą.

(4. 90 psl.)

Išvada: Sprendimų priėmimas yra sudėtingas procesas. Norint gauti gerus sprendimo priėmimo rezultatus, reikia pasirinkti tinkamus modelius ir vykdyti sprendimų priėmimui taikomus etapus. Sėkmingam darbui priimant sprendimus didelę reikšmę taip pat turi kiekybiniai ir kokybiniai metodai. Efektyviam sprendimui priimti būtinas profesionalus vadovavimas, metodologija, sprendimo priėmimo proceso struktūra, procedūros ir taisyklės.

Literatūros sąrašas

1. E. Bagdonas, L. Bagdonienė (2000) „Administravimo principai“

2. James A. F. Stoner, R. Edward Freeman , Daniel R. Gilbert, Jr. (1999) „Vadyba“

3. A. Seilius (2001) „Vadovavimas sprendimų priėmimo procesui“

4. L. Bagdonienė, E. Bagdonas, E. Kazlauskienė, J. Zemblytė (2004) „ Organizacijų vadyba“ mokomoji knyga

5. Puškorius, S. (2001) „Matematiniai metodai vadyboje“