Sveikatos draudimas
TURINYS
ĮVADAS 4
1. TRUMPA SVEIKATOS DRAUDIMO PLĖTROS APŽVALGA LIETUVOJE 1989–1996 METAIS 5
1.1. Parengiamasis etapas 1988–1991 metais 5
1.2. Nuoseklaus sveikatos draudimo įgyvendinimo etapas 1991–1996 metais 6
1.2.1. Sveikatos draudimas, kaip sudėtinė socialinio draudimo dalis 6
1.2.2. Sveikatos draudimo elementų raida plėtojant Valstybinės ligonių kasos veiklą 6
1.2.3. Pirmo reformų etapo teigiami rezultatai 7
1.2.4. Sveikatos draudimo įstatymo rengimas 1990–1996 metais 8
2. SVEIKATOS DRAUDIMO SISTEMA LIETUVOJE, PRIĖMUS SVEIKATOS DRAUDIMO ĮSTATYMĄ 1996 05 21 10
2.1. Privalomasis sveikatos draudimas 10
2.1.1. Privalomojo sveikatos draudimo taryba prie LR vyriausybės 11
2.1.2. Valstybinė ligonių kasa 12
2.1.3. Teritorinės ligonių kasos 13
2.1.4. Privalomojo sveikatos draudimo finansai 14
2.2. Papildomasis (savanoriškas) ssveikatos draudimas 15
2.2.1. Lietuvos papildomojo sveikatos draudimo modeliai 16
2.3. Privalomojo sveikatos bei papildomojo (savanoriško) sveikatos draudimo skirtumai 19
3. LIETUVOS IR KITŲ ŠALIŲ SVEIKATOS DRAUDIMO SISTEMŲ ANALIZĖ 20
3.1. Lietuvos ir Estijos sveikatos apsaugos sistemų palyginimas 20
3.1.1. Privalomasis sveikatos draudimas Estijoje 20
3.1.2. Lietuvos ir Estijos privalomojo sveikatos draudimo analizė 22
3.2. Lietuvos ir Rusijos sveikatos draudimo panašumai ir skirtumai 23
3.3. Lietuvos, Vokietijos ir Jungtinės Karalystės sveikatos priežiūros finansavimų sistemos, jų panašumai ir skirtumai 25
4. SVEIKATOS DRAUDIMO LIETUVOJE VERTINIMAS, KRITINIS POŽIŪRIS Į JO FUNKCIONAVIMĄ 27
IŠVADOS 31ĮVADAS
“Tegu vadovai, jei jie gali, saugo sienas nuo mirtinų užkrečiamųjų lligų. Tegu visose provincijose jie skiria į darbą žynius medicinos mokslo ir chirurgijos vyrus. Tegu jie stato ligonines ir jas geriau aprūpina. Tegu priima vaistų kontrolės įstatymus ir dar daugiau kitų priemonių gyventojų sveikatos apsaugai, bet tik leiskit pažvelgti jiems įį vieną dalyką – būtinybę panaikinti ar bent padaryti labiau pakenčiamą didžiausią ligų šaltinį, begalinį žmonių skurdą. Antraip – vargu ar pamatysit kokią nors visuomenės sveikatos įstatymų naudą.”
J.P. FRANKAS, 1799 m.
Nuo tų laikų, kuomet Londono kavinėje, pavadintoje Loyd vardu buvo sudaryta pirmoji draudiminė sutartis (o tai buvo 1692 metais), panašių sandėrių esmė ne kažin kaip pasikeitė. Draudimo principas liko toks pats: visi moka po truputį, o tas, kam nutiko bėda, gauna būtiną sumą. Tokia bėda sveikatos draudimo atveju, o tiksliau draudiminiu atveju, laikoma liga arba jos profilaktikos būtinybė. Iš esmės, draudiminė medicina – forma, kuria remdamasi valstybė rūpinasi mūsų sveikata. Už mūsų visų pinigus.
Lietuvoje taipogi yra taikoma draudiminė medicina. Čia nuo 1996 metų yra įsigaliojęs privalomojo draudimo įstatymas, taip pat yyra priimtinas bei leistinas papildomasis (savanoriškasis) draudimas. Tačiau pastarasis galbūt nėra tiek taikomas, kiek norėtųsi ar būtų naudinga pačiai sveikatos draudimo sistemai tobulinti. Taigi šiandien mes turime nacionalinę sveikatos sistemą, kurią sudaro tik valstybinės gydymo įstaigos, o privačios lieka “už borto”. Taip prarandama bet kokia konkurencijos galimybė, dėl kurios sveikatos įstaigos galėtų didintų valdymo efektyvumą, paslaugų ir aptarnavimo kokybę, paslaugų įvairovę.
Šio kursinio darbo tikslas ir yra supažindinti su sveikatos draudimo sistema, jos plėtra. Manau, kad ši tema yra aktuali kiekvienam ppiliečiui, kuris rūpinasi savo sveikata ir nori, kad būtų užtikrintos visos jo teisės į sveikatos paslaugas, kurios turėtų būti kiek įmanoma palankesnės. Valstybės pagrindinis tikslas juk ir yra kiek įmanoma gerinti žmonių gerbūvį, užtikrinti geriausias sąlygas žmogaus egzistencijai be skurdo, be prievartos, be nelygybės. Taigi šiame darbe ir yra nagrinėjama Lietuvos sveikatos apsauga. Ji yra ne tik analizuojama, iškeliant privalumus ir trūkumus, bet ir lyginama su kitų šalių sveikatos draudimo sistemomis ir jų efektyvumu.
Šio kursinio uždaviniai jau seniai yra iškelti visų Lietuvos piliečių, kurie yra nepatenkinti Lietuvos sveikatos draudimo priežiūra. Čia norima giliau pažvelgti į sveikatos apsaugą, jos veikimą ir netgi pasiūlyti preliminarius būdus jai efektyviai veikti, kad būtų patenkinti visų socialinių grupių poreikiai ir kad žmonės daugiau nebesiskųstų esama sveikatos apsaugos sistema.1. TRUMPA SVEIKATOS DRAUDIMO PLĖTROS APŽVALGA LIETUVOJE 1989–1996 METAIS
Kaip ir šiais laikais , prieš 200 metų Vakarų Europoje gyvenę žmonės turėjo sveikatos problemų, ir tie patys žmonės, t.y. pacientai ir medikai, bandė tas problemas spręsti. Pacientai kreipdavosi į mediką, ir kiekvienu atveju tai buvo šių individų reikalas. Mūsų laikais sveikatos priežiūra jau nėra tik jų reikalas: draudimo kompanijos bei socialinio draudimo fondai, profesinės organizacijos ir valstybė – tai nematomi sistemos dalyviai. Tačiau kiekvienai šaliai būdingos skirtingų proporcijų privatūs ((individualūs) bei visuomeniniai (kolektyviniai) veiksniai. Šiuolaikinė sveikatos priežiūros organizavimo ir finansavimo modelių įvairovę sieja vienas bruožas – nė vienoje šalyje nedominuoja privati sistema, egzistavusi prieš du šimtus metų.1.1. Parengiamasis etapas 1988–1991 metais
Diskusijos dėl sveikatos finansavimo reformos Lietuvoje prasidėjo 1988 metais. Tuometinė Sveikatos apsaugos ministerijos vadovybė pradėjo finansuoti darbo grupę, sudarytą iš Lietuvos mokslų akademijos Ekonomikos instituto darbuotojų ir medikų atstovų. Grupė (vadovas doc. A. Dobravolskas) 1989 metais parengė siūlymus, kuriuose buvo parodytas poreikis išskirti sveikatos apsaugos valdymą ir finansavimą iš tuometinės SSRS kompetencijos, atsisakyti sveikatos priežiūros įstaigų finansavimo pagal turimus išteklius, diegti sveikatos išteklių skirstymą rajonams pagal rajonų gyventojų skaičių, pamažu didinti sveikatos įstaigų ekonominį savarankiškumą, atitinkamai mažinant Lietuvos sveikatos apsaugos ministerijos vaidmenį priimant sprendimus dėl centralizuotų medicinos aparatūros pirkimo. 1989 metų pabaigoje darbo grupė parengė rekomendaciją sveikatos draudimo sistemos įgyvendinimą laikyti pagrindine sveikatos finansavimo reformos kryptimi bei priemonių, garantuojančių Lietuvos ekonominį savarankiškumą, kontekste parengė pirmąjį sveikatos draudimo įstatymo projektą (pagrindiniai autoriai A. Dobravolskas ir L. Pečiulienė).
1990 metais atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pirmaeiliu sveikatos priežiūros uždaviniu tapo bazinių medicinos paslaugų (imunizacija, vaikų sveikatos priežiūra, gyventojų aprūpinimas gyvybiškai būtinais medikamentais) garantavimas. Siekdama įgyvendinti šiuos tikslus bei atsižvelgdama į teorines ir praktines kompleksiško sveikatos draudimo diegimo problemas Lietuvos Respublikos Vyriausybė nusprendė 1990 – 11991 metais prioritetiniu savo uždaviniu laikyti bendrųjų socialinio draudimo įstatymų pagrindų parengimą. 1990 10 23 Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė Valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų įstatymą, kuris, apibrėždamas socialinio aprūpinimo pagrindus, nustatė, jog:
• valstybinio socialinio aprūpinimo sistema yra visuomenės socialinio aprūpinimo pagrindas;
• valstybinio socialinio aprūpinimo sistema apima visus šalies gyventojus.
Šios bazinės nuostatos vėliau buvo išplėtotos Valstybinio socialinio draudimo įstatyme, įteisinusiame sveikatos draudimo sistemos atkūrimo Lietuvoje pradžią. Jau rengiant Valstybinio socialinio draudimo įstatymą buvo pasiektas įvairių politinių jėgų sutarimas, jog, parengus savarankišką sveikatos draudimo įstatymą, sveikatos draudimo elementus reglamentuojanti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo dalis bus perkelta į naująjį įstatymą.1.2. Nuoseklaus sveikatos draudimo įgyvendinimo etapas 1991–1996 metais
1.2.1. Sveikatos draudimas, kaip sudėtinė socialinio draudimo dalis
Valstybinio socialinio draudimo įstatymas buvo patvirtintas 1991 05 21. Jo trečiasis skyrius reglamentuoja išmokas, susijusias su išlaidų medikamentams bei sanatorinio gydymo išlaidų kompensavimu.
Įstatyme numatyta, jog iš valstybinio socialinio draudimo lėšų apdraustiems sergantiems ligomis, įrašytomis į Sveikatos apsaugos ir Socialinės apsaugos ministerijų patvirtintą sąrašą, bei visiems apdraustųjų vaikams iki 1 metų kompensuojama 100 % ambulatoriškai vartojamų būtinų medikamentų įsigijimo išlaidų. Apdraustųjų vaikams nuo vienerių iki septynerių metų, pensininkams, I ir II grupės invalidams buvo numatyta atitinkamas išlaidas kompensuoti 80 %. Lietuvos Vyriausybė, visuomeninėmis lėšomis negalėdama kompensuoti visų medikamentinio gydymo
išlaidų, spręsdama vaistų prieinamumo problemą, turėjo dvi alternatyvas:
• remti visus gyventojus, kompensuodama labai riboto skaičiaus vaistų įsigijimo išlaidas;
• dosniau remti socialiai pažeidžiamiausias žmonių grupes, atsisakydama turtingesnių gyventojų išlaidų kompensavimo.
Dabartinė socialinė politika suformuota remiantis antrąja alternatyva.1.2.2. Sveikatos draudimo elementų raida plėtojant Valstybinės ligonių kasos veiklą
Nors išsamus sveikatos draudimo įstatymas buvo pradėtas rengti 1989 metais, jo svarstymo Vyriausybėje procesas užsitęsė. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, siekdama paspartinti sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų ir finansuojančių institucijų sutartinių santykių plėtojimą, 1991 11 17 dieną priėmė nutarimą Nr.562 ““Dėl sveikatos apsaugos finansavimo 1992 metais”. Nutarimo pagrindu 1992 01 10 sveikatos apsaugos ministro J.Olekos įsakymu buvo įkurta Valstybinė ligonių kasa (VLK), o jos pirmuoju direktoriumi paskirtas A.Sasnauskas.
1992 metais respublikinės sveikatos priežiūros įstaigos buvo finansuojamos tokia tvarka:
• savivaldybių biudžetams buvo pervedamos lėšos, įgalinančios savivaldybes sudaryti sutartis su Sveikatos apsaugos ministerijai priklausančiomis įstaigomis dėl medicinos paslaugų pirkimo konkretaus miesto (rajono) gyventojams;
• lėšos, skirtos sveikatos priežiūros paslaugoms iš respublikinių įstaigų pirkti, iš valstybės biudžeto savivaldybėms skirstomos proporcingai gyventojų skaičiui;
• savivaldybės sudaro sutartis ssu įstaigomis dėl medicinos paslaugų pirkimo, besiremdamos Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) patvirtintais įkainiais.
Valstybinei ligonių kasai 1992 metais buvo skirtas metodinio vadovavimo sistemai bei finansuotojo sutartyse nenumatytais atvejais vaidmuo.
1993–1996 metais VLK tiesiogiai pradėjo sudarinėti sutartis su respublikinėmis sveikatos priežiūros įstaigomis dėl ppaslaugų gyventojams teikimo ir šių paslaugų teikimo paprastųjų išlaidų kompensavimo.
1995 metų rudenį PHARE ir SAM atliktos apklausos duomenimis 80 % respublikinių įstaigų vadovų teigiamai įvertino jau sukauptą finansavimo per VLK patirtį. Diegiama sistema buvo apibūdinta kaip progresyvesnė, lyginant su sąmatiniu finansavimu, ir įgalinanti suformuoti dalinius gydymo įstaigų darbo sutarčių pagrindais įgūdžius. Tačiau Valstybės biudžeto išlaidos 1995 metais buvo mažesnės, nei numatyta, ir lėšų trūkumas sutrukdė VLK visiškai atsiskaityti pagal sutartis su įstaigomis, bet minėtos apklausos rezultatai rodo, jog finansinės problemos nesugriovė, tik sumažino įstaigų tikėjimą reformos racionalumu.
VLK ketverių metų darbo patirtis išryškino kelias įstaigų finansavimo problemas: Pirma – finansavimo sistemos vientisumas. Antra problema – būtinumas parodyti skirtingas gydymo išlaidas. Trečia problema – valdymo kompleksiškumas.1.2.3. Pirmo reformų etapo teigiami rezultatai
1991 metais ssocialinio draudimo sistema garantavo būtinų vaistų prieinamumą socialiai pažeidžiamiausiems gyventojams (senatvės pensininkams, invalidams, vaikams bei sergantiems sunkiomis ligomis asmenims). Dauguma sanatorinių gydymo įstaigų įgijo ne pelno įmonių statusą ir sukaupė darbo kontraktų su SODRA pagrindu patirtį.
Didžiosios ligoninės pradėjo konkuruoti dėl pacientų, ir todėl sumažėjo kliūčių pacientams patekti į ligoninę (ypač chirurginio profilio skyrius). Beveik nekintant hospitalizavimų dažnumui, vidutinė gydymo trukmė 1990–1995 metais sumažėjo 3,2 dienų, arba 18 %. Palyginti su 1985 metais ligoninėse aiškiai sumažėjo lovų užimtumas ir atsirado galimybė mmažinti lovų ligoninėse skaičių bei uždaryti nereikalingas ligonines.1.2.4. Sveikatos draudimo įstatymo rengimas 1990–1996 metais
Sveikatos draudimo įstatymo rengimas, prasidėjęs 1989 metais, suaktyvėjo Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1990 metais ir užtruko daugiau nei 5 metus. Per šį laikotarpį buvo parengti 7 gana besiskiriantys variantai ir daugybė šių variantų modifikacijų.
Dauguma sveikatos priežiūros organizatorių, 1990 metais dalyvavusių rengiant įstatymo projektą, darbą pradėjo turėdami tam tikrą supratimą apie sveikatos priežiūros visuomeninį finansavimą. Darbo grupėje buvo sutariama, kad iš sovietinių laikų paveldėta sistema, net esant medikų ir gydymo įstaigų pertekliui, sukuria paslaugų deficitą, negarantuoja gydytojų suinteresuotumo intensyviai ir kokybiškai dirbti, sudaro prielaidas labai žemas oficialias gydytojų algas papildyti kyšiais bei išskirtines sąlygas nomenklatūriniams sluoksniams formuotis. Nebuvo abejojančių tuo, kad bazinės sveikatos paslaugos turi būti prieinamos visiems nuolatiniams šalies gyventojams, kad sveiki ir darbingi šalies gyventojai per visuomeninį (pagrindinai valstybinį) finansinių išteklių perskirstymo mechanizmą turi remti riboto darbingumo asmenis. Daugiausia diskusijų 1990 metais sukėlė svarstymas, katrą (Bismarko ar Beveridžo) sveikatos finansavimo modelį pasirinkti. Buvo užfiksuota nuostata, jog finansavimas turėtų būti grindžiamas sveikatos draudimo įmokomis (pritarta tarpukario tradicijos, grindžiamos Bismarko modeliu, tęstinumui). Siūlyta, kad kiekvienos savivaldybės teritorijoje turėtų būti bent jau viena ligonių kasa, kad ligonių kasos biudžetas būtų formuojamas atsižvelgiant į kasos aptarnaujamų gyventojų skaičių. Manyta, jog teritorinės lligonių kasos turi turėti juridinio asmens teises bei savarankišką balansą, o VLK atlikti rezervo valdytojo funkciją ir metodiškai vadovauti privalomojo sveikatos draudimo sistemai bei atstovauti jai. Siekiant sumažinti gyventojų inspiruotą ir medikų sužadintą per didelį medicinos paslaugų vartojimą, buvo numatytas dalinis (iki 10 % konkrečios paslaugos kainos) mokėjimas už vizitą bei hospitalizavimą paciento lėšomis bei ekonominės paskatos gyventojams, besirūpinantiems savo sveikata ir retai besinaudojantiems medicinos paslaugomis. Siekiant, kad pramonės įmonės būtų baudžiamos žalos aplinkinių teritorijų gyventojams darymo atvejais, buvo numatyta galimybė tokioms įmonėms taikyti padidintus įmokų tarifus.
1992 metų pavasarį parengtas įstatymo projektas buvo svarstytas Vyriausybėje. Daugeliui projekto nuostatų, išskyrus dalinį paslaugų mokėjimą pacientų lėšomis ir paskatas santykinai sveikiems žmonėms, buvo pritarta ir 1992 metų rugpjūčio mėnesį šis (antrasis) sveikatos draudimo įstatymo projekto variantas, pasirašytas ministro pirmininko A.Abišalos, buvo nusiųstas svarstyti į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą.
Lietuvos Respublikos Seime 1993 m. pavasarį įstatymo projektas nebuvo pradėtas svarstyti, nes tuometinio sveikatos ministro J.Brėdikio prašymu buvo sudaryta darbo grupė projektui tobulinti. Grupės narių nuomonė nesutapo privačių draudimo kompanijų dalyvavimo privalomajame draudime klausimu. Kiti grupės nariai sutiko, jog papildomas (savanoriškasis) sveikatos draudimas turėtų būti privačių draudimo kompanijų prerogatyva, bet, akcentuodami, jog privatūs draudikai stengsis pasirinkti sveikus ir turtingus žmones, palikdami valstybei drausti pagyvenusius ir ligotus, pprieštaravo pelno siekiančių įmonių dalyvavimui privalomajame draudime. Grupė suskilo ir 1993 metų pabaigoje privataus verslo šalininkų projektą (trečias variantas) Seime užregistravo Seimo narys L.Alesionka, o skeptikų (ketvirtas variantas, pratęsęs pirmų dviejų variantų tradiciją) – Seimo narys V. Andriukaitis. 1994 metais vyko lygiagretus abiejų pastarųjų variantų tobulinimas, o 1995 metų pradžioje Vyriausybė ir daugumos partijų sutarimu Seimas pritarė visuomeninio finansavimo variantui.
1995 metais dvi darbo grupės teikė pataisas ketvirtam variantui. Parengti variantai patikslino projekte vartojamus terminus, suderino sveikatos draudimo ir sveikatos sistemos įstatymų nuostatas dėl gyventoj.ų, draudžiamų valstybės lėšomis. Šiuo laikotarpiu pagrindinai buvo diskutuojama dėl sveikatos draudimo biudžeto sudarymo. Paskutinį tašką diskusijoje padėjo Lietuvos Respublikos Seimas, 1996 05 21 patvirtindamas galutinį įstatymo tekstą. Simboliška, jog Socialinio draudimo įstatymas buvo priimtas lygiai prieš penkerius metus 1991 05 21.
Ar galutinis įstatymo tekstas labai skiriasi nuo 1992 metais parengtojo projekto? Pirmasis projektas savo dvasia atitiko Bismarko modelį, o galutinis yra artimesnis Beveridžo sistemai. Ryšį su Beveridžo sistema lemia:
• įstatymas fiksuoja minimalią pajamų mokesčio, skiriamo sveikatos draudimo įmokoms, dalį, ir atitinkamai situaciją, jog konkreti dalis bus nustatyta Seimui tvirtinant metų biudžetą;
• nuostata, jog “Seimas, kiekvienais metais priimdamas valstybės biudžetą <.> tvirtina į privalomojo sveikatos draudimo biudžetą pervedamas įmokas vienam apdraustajam, draudžiamam valstybės lėšomis, dydį”, ryšį su
biudžetu dar labiau sutvirtina.
• įstatymo 32 straipsnis numato, jog “TLK steigia ir jos nuostatus tvirtina VLK”. Ši juridinė nuostata reiškia, kad teritorinės ligonių kasos yra VLK filialai, o visa draudimo institucijų sistema yra nacionalinė ir griežtai subordinuota;
• įstatymas numato centralizuotą medicinos paslaugų kainodaros bei kontrolės sistemą.
Įstatyme numatytas mokėjimas už medicinos paslaugas TLK ir įstaigų kontraktų pagrindu bei visuomenės atstovų dalyvavimas Privalomojo sveikatos draudimo tarybos ir TLK stebėtojų tarybų veikloje rodo, jog kuriamoje sistemoje yra ir Bismarko sistemai būdingų bruožų. (http://sec.sec.lt/docs/pubs/bookdrau.pdf)
2. SSVEIKATOS DRAUDIMO SISTEMA LIETUVOJE, PRIĖMUS SVEIKATOS DRAUDIMO ĮSTATYMĄ 1996 05 21
Draudimą ligos atveju po Nepriklausomybės atkūrimo reglamentavo 1991 m. gegužės 21 d. tuometinės Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos priimtas Lietuvos Respublikos socialinio draudimo įstatymas. Lygiai po penkerių metų, t.y. 1996 m. gegužės 21 d., vykdant sveikatos draudimo sistemos reformą, buvo priimtas Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymas. Šiuo metu tai yra pagrindinis įstatymas, reglamentuojantis ligos draudimą.
Sveikatos draudimo įstatymas nustato sveikatos draudimo rūšis bei privalomojo sveikatos draudimo sistemą, apimančią tiek privalomuoju sveikatos draudimu ddraudžiamus asmenis, tiek ir šį draudimą vykdančias institucijas bei privalomąjį sveikatos draudimą vykdančių sveikatos priežiūros įstaigų teises bei pareigas.
Yra išskiriamos dvi sveikatos draudimo rūšys, o būtent privalomasis bei papildomasis (savanoriškas) sveikatos draudimas.(Čepinskis, J., 1999, p.307)2.1. Privalomasis sveikatos draudimas
Privalomasis sveikatos draudimas yyra valstybės nustatyta asmens sveikatos priežiūros ir ekonominių priemonių sistema, garantuojanti Privalomuoju sveikatos draudimu draudžiamiems asmenims sveikatos priežiūros paslaugų teikimą bei išlaidų už suteiktas paslaugas kompensavimą.
Privalomuoju sveikatos draudimu yra draudžiami Lietuvos respublikos piliečiai ir kitų valstybių piliečiai bei asmenys be pilietybės, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje.
Įstatymų yra numatytos trys Privalomąjį sveikatos draudimą vykdančios institucijos, o būtent Privalomojo sveikatos draudimo taryba prie LR vyriausybės, Valstybinė ligonių kasa (VLK) bei Teritorinės ligonių kasos (TLK). (Čepinskis, J., 1999, p.307-308)
Privalomuoju sveikatos draudimu draudžiami:
• Lietuvos Respublikos piliečiai ir kitų valstybių piliečiai bei asmenys be pilietybės, nuolat gyvenantys Lietuvoje, taip pat laikinai Lietuvos Respublikoje gyvenantys kitų valstybių piliečiai bei asmenys be pilietybės, jeigu jie teisėtai dirba Lietuvos Respublikoje, bei nepilnamečiai jų šeimos nariai.
• LR piliečiai, nuolat aar laikinai gyvenantys šalyse, su kuriomis Lietuvos Respublika yra pasirašiusi sutartis dėl privalomojo sveikatos draudimo, draudžiami privalomuoju sveikatos draudimu pagal šias sutartis.
Apdraustaisiais Privalomuoju sveikatos draudimu laikomi:
• Asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis ar teikiantys vadovavimo paslaugas vadovavimo sutarties pagrindu akcinėse ir uždarosiose akcinėse bendrovėse, taip pat dirbantys narystės pagrindu valstybės institucijose ir gaunantys atlyginimą už darbą, t.y. asmenys, už kuriuos darbdavys moka 3 procentų privalomojo sveikatos draudimo įmokas, be to, įmonės, įstaigos ir organizacijos už asmenis, gaunančius pajamas, susijusias su darbo ssantykiais, moka apskaičiuotos fizinių asmenų pajamų mokesčio sumos ne mažesnes kaip 30 procentų privalomojo sveikatos draudimo įmokas.
• Ūkinės bendrijos už ūkinės bendrijos narius bei individualios (personalinės) įmonės savininkus kas mėnesį moka privalomojo sveikatos draudimo įmokas, kurios sudaro 2 % Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto užpraeito ketvirčio šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio.
• Fiziniai asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, kaip apibrėžta gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, įskaitant asmenis, gaunančius pajamų už honorarus ir (ar) pagal autorines sutartis, moka privalomojo sveikatos draudimo įmokas, sudarančias 30 % apskaičiuotos gyventojų pajamų mokesčio sumos, bet per mėnesį ne mažiau 1/12 metinės valstybės biudžeto įmokos už valstybės lėšomis draudžiamus asmenis einamaisiais mokestiniais metais.
• Kas mėnesį ūkininkai ir kiti asmeninio ūkio naudotojai moka tokio dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas: 1) Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka įregistruoti ūkininkai bei žemės naudotojai (3 ha ir daugiau žemės naudmenų) už save ir už dirbančius ūkyje pilnamečius ūkio narius moka po 3,5 procento minimalios mėnesinės algos dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas; 2) asmeninio ūkio naudotojai (iki 3 ha žemės naudmenų) už save ir už dirbančius ūkyje pilnamečius šeimos narius moka po 1,5 procento minimalios mėnesinės algos dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Ūkininkai ir kiti asmeninio ūkio naudotojai, mmokantys privalomojo sveikatos draudimo įmokas kas mėnesį.
• Asmenys, kurie moka už save 10 procentų Statistikos departamento skelbiamo praėjusio mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas.
• Pilnamečiai darbingi gyventojai, gyvenantys kaimo vietovėje ir neturintys savo žemės ar pajamų iš kito verslo, draudžiami privalomuoju sveikatos draudimu iš specialių fondų ar kitų žemės ūkio programų finansavimo lėšų Žemės ūkio ministerijos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nustatyta tvarka.
• Valstybės draudžiamieji asmenys.
(http://www.sam.lt/lt/sritys/sveikatos-draudimas/privalomasis/)2.1.1. Privalomojo sveikatos draudimo taryba prie LR vyriausybės
Privalomojo sveikatos draudimo tarybą sudaro LR vyriausybė. Jos darbui vadovauja pirmininkas, renkamas 2/3 tarybos balsų dauguma. Taryba yra atsakinga už privalomąjį sveikatos draudimą reglamentuojančių teisės aktų priėmimą, einamųjų bei perspektyvinių privalomojo sveikatos draudimo uždavinių nustatymą, privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto projekto metinės ataskaitos pateikimą tvirtinti Vyriausybei, Valstybinės ligonių kasos finansinės ir ekonominės veiklos kontrolę ir analizę bei kitų privalomojo sveikatos draudimo klausimų nagrinėjimą ir sprendimą. (Čepinskis, J., 1999, p. 308)2.1.2. Valstybinė ligonių kasa
Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Valstybinė ligonių kasa) yra privalomąjį sveikatos draudimą vykdanti Lietuvos Respublikos valstybės valdymo institucija. Valstybinė ligonių kasa sprendžia jos kompetencijai priskirtus klausimus, dalyvauja įgyvendinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei Sveikatos apsaugos ministerijos vykdomą politiką sveikatos draudimo srityje, organizuoja įstatymų ir kitų teisės aktų įgyvendinimą, vvykdo kitas Lietuvos Respublikos įstatymais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais bei sveikatos apsaugos ministro įsakymais numatytas funkcijas.
Valstybinė ligonių kasa savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais, Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais, sveikatos apsaugos ministro įsakymais, kitais teisės aktais ir šiais nuostatais. Biudžetinių įstaigų įstatymas Valstybinei ligonių kasai taikomas tiek, kiek jos veiklos nereglamentuoja Sveikatos draudimo įstatymas.
Valstybinė ligonių kasa yra juridinis asmuo, išlaikomas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, turintis antspaudą su Lietuvos valstybės herbu ir sąskaitas Lietuvos Respublikos bankuose. Už savo veiklą Valstybinė ligonių kasa atskaitinga Sveikatos apsaugos ministerijai, o už finansinę veiklą – ir Finansų ministerijai. Oficialus institucijos pavadinimas – Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos.
Valstybinė ligonių kasa atlieka šias funkcijas:
• rengia Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto projektą ir jo vykdymo metinę apyskaitą, vykdo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą;
• prižiūri teritorinių ligonių kasų veiklą;
• sudaro iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų rezervą ir šio Įstatymo bei kitų teisės aktų nustatyta tvarka jį naudoja;
• šio Įstatymo nustatyta tvarka naudoja laikinai laisvas Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšas;
• atlieka teritorinių ligonių kasų auditą arba sudaro sutartis su audito įmonėmis dėl teritorinių ligonių kasų audito;
•
įstatymų nustatyta tvarka tvarko draudžiamųjų privalomuoju sveikatos draudimu registrą;
• kitas šio Įstatymo, Valstybinės ligonių kasos nuostatų ir kitų teisės aktų nustatytas funkcijas.(http://www.vlk.lt/)2.1.3. Teritorinės ligonių kasos
Teritorines ligonių kasas steigia ir jų nuostatus tvirtina Valstybinė ligonių kasa. Teritorinių ligonių kasų skaičių bei jų teritorinės veiklos zonas nustato Valstybinė ligonių kasa, suderinusi su Sveikatos apsaugos ministerija. Steigiama ne daugiau kaip 5 teritorinės ligonių kasos. Teritorinė ligonių kasa yra juridinis asmuo, išlaikomas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, turintis antspaudą su Lietuvos vvalstybės herbu ir sąskaitas bankuose. Biudžetinių įstaigų įstatymas teritorinėms ligonių kasoms taikomas tiek, kiek jų veiklos nereglamentuoja Įstatymas. Teritorinės ligonių kasos direktorių Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka skiria ir atleidžia iš pareigų Valstybinės ligonių kasos direktorius. Už savo veiklą teritorinės ligonių kasos yra atskaitingos Valstybinei ligonių kasai.
Teritorinė ligonių kasa atlieka šias funkcijas:
• sudaro sutartis su sveikatos priežiūros įstaigomis ir šiose sutartyse nustatytu laiku bei tvarka apmoka joms už draudžiamiesiems suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas;
• Sveikatos draudimo įstatymo 9, 10, 111 straipsniuose nustatyta tvarka kompensuoja draudžiamiesiems galūnių, sąnarių ir organų protezų įsigijimo ir protezavimo, vaistų ir medicinos pagalbos priemonių įsigijimo bei sanatorinio-kurortinio gydymo išlaidas;
• tvarko draudžiamųjų privalomuoju sveikatos draudimu įskaitą;
• organizuoja ir apmoka draudžiamųjų atrankinius sveikatos būklės stebėjimus; <
• analizuoja ir įvertina duomenis apie apskrities savivaldybių gyventojų sveikatos būklę ir gyventojų sudėtį pagal amžių bei lytį, TLK teritorijoje veikiančių įmonių, įstaigų, organizacijų komercinės ir ūkinės ar kitokios veiklos poveikį sveikatai, teikia siūlymus šiais klausimais TLK stebėtojų tarybai;
• kontroliuoja asmens sveikatos priežiūros paslaugų, apmokamų iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, kiekį ir kokybę bei atlieka finansinę privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų naudojimo analizę;
• kontroliuoja Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka ir sąlygomis draudžiamiesiems teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą ir tinkamumą;
• skelbia informaciją apie savo veiklą, informuoja draudžiamuosius apie teikiamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, jų teikimo tvarką ir sąlygas;
• vykdo kitas įstatymų, TLK nuostatų ir kitų teisės aktų nustatytas funkcijas. (http://www.vlk.lt/)2.1.4. Privalomojo sveikatos draudimo finansai
Privalomojo ssveikatos draudimo finansų pagrindą sudaro savarankiškas Valstybinio privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetas, neįtrauktas į valstybės ir savivaldybių biudžetus.
Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto projektą ir jo vykdymo metinę apskaitą rengia VLK. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto projektas teikiamas Vyriausybei kartu su Privalomojo sveikatos draudimo tarybos išvada. Vyriausybė apsvarsto atitinkamų metų Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto projektą bei šio bei šio fondo biudžeto ateinančių dviejų metų prognozuojamus rodiklius ir ne vėliau kaip prieš 75 kalendorines dienas iki biudžetinių metų pabaigos teikia Seimui ssvarstyti kartu su Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektu. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetas tvirtinimas įstatymu, o jo vykdymo metinė apyskaita kartu su Privalomojo sveikatos draudimo tarybos išvada kasmet, ne vėliau kaip iki balandžio 15 dienos, teikiama svarstyti Vyriausybei. Šio fondo biudžeto vykdymo metinę apyskaitą tvirtina Seimas.
Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisykles tvirtina Vyriausybė, o fondo biudžeto pajamų ir išlaidų klasifikaciją, suderinusi su Finansų ministerija, tvirtina Privalomojo sveikatos draudimo taryba.
Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto pajamas sudaro:
• apdraustųjų privalomojo sveikatos draudimo įmokos;
• valstybės biudžeto įmokos už apdraustuosius, draudžiamus valstybės lėšomis;
• institucijų, vykdančių privalomąjį sveikatos draudimą, veiklos pajamos;
• papildomi valstybės biudžeto asignavimai;
• savanoriškos juridinių ir fizinių asmenų įmokos;
• iš sveikatos priežiūros įstaigų TLK išieškotos lėšos už neteisėtai suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas;
• įstatymų nustatyta tvarka iš fizinių ir juridinių asmenų išieškotos lėšos už žalą, padarytą apdraustojo sveikatai, kai apdraustojo sveikatos priežiūros paslaugų išlaidos buvo apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų.
Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto išlaidas sudaro:
• asmens sveikatos priežiūros paslaugų išlaidos, išmokamos sveikatos priežiūros įstaigoms, su kuriomis TLK yra sudariusi sutartis, apmokėtos išlaidos;
• išlaidų vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms įsigyti įstatymo nustatyta tvarka kompensavimas apdraustiesiems;
• medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo išlaidų įstatymo nustatyta ttvarka kompensavimas apdraustiesiems;
• galūnių, sąnarių ir organų protezavimo bei protezų įsigijimo ir kitų, Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nustatytų, centralizuotai įsigyjamų vaistų ir medicinos priemonių išlaidos;
• privalomąjį sveikatos draudimą vykdančių institucijų veiklos išlaidų apmokėjimas. (Meidūnas, V., 2003,p.111-116)2.2. Papildomasis (savanoriškas) sveikatos draudimas
Papildomasis (savanoriškas) sveikatos draudimas yra papildomojo sveikatos draudimo sutartyse numatytos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, atlyginamos pagal šias sutartis po papildomojo sveikatos draudimo draudiminio įvykio. Papildomojo sveikatos draudimo metu yra garantuojamas sveikatos priežiūros išlaidų, susijusių su apdraustųjų sveikatos sutrikimais bei sveikatos būklės pablogėjimu, kurios yra neatlygintinos iš Papildomojo sveikatos draudimo fondo, kompensavimas.
Papildomojo sveikatos draudimo reikšmė yra tuo didesnė, kuo didesnius draudimo išmokų apribojimus numato privalomojo sveikatos draudimo sistema. Jei privalomasis sveikatos draudimas visiškai kompensuotų perkamų vaistų, sanatorinio – kurortinio gydymo bei kitas sveikatos priežiūros išlaidas, susijusias su sveikatos sutrikimais ar jos būklės pablogėjimu, papildomojo sveikatos draudimo svarba nebūtų tokia didelė. (Čepinskis, J., 1999, p.311)
Pavyzdžiui, sveikatos draudimo įstatymas numato, kad vaistų ir medicinos pagalbos priemonių išlaidos draudžiamiesiems, esantiems stacionarinėse asmens sveikatos priežiūros įstaigose, apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, išskyrus atvejus, kai draudžiamasis savo iniciatyva gydančio gydytojo rekomendavimu, pasirenka brangesnius vaistus ar medicinos pagalbos priemones, negu LR taikomi pagal nustatytas gydymo metodikas. Šiuo atveju draudžiamasis privalo sveikatos priežiūros įstaigai apmokėti gydytojo skiriamų iir draudžiamojo pasirenkamų vaistų ar medicinos pagalbos priemonės kainų skirtumą. Tam, kad išvengtų šių nenumatytų išlaidų, asmuo gali sudaryti su draudimo įmone papildomojo sveikatos draudimo sutartį. Papildomojo (savanoriškojo) sveikatos draudimo institucijos ir yra draudimo įmonės, teisės aktų nustatyta tvarka gavusios leidimą (licenciją) šiai sveikatos draudimo veiklai. Draudėju gali būti juridinis arba fizinis asmuo. Papildomojo (savanoriškojo) sveikatos draudimo lėšas sudaro savanoriškos (papildomos) juridinių ir fizinių asmenų piniginės įmokos savanoriškąjį (papildomąjį) sveikatos draudimą vykdančioms draudimo įmonėms. (http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=224413&Condition2=)
Papildomojo sveikatos draudimo draudiminiai įvykiai yra papildomo sveikatos draudimo sutartyse įrašyti ir gydytojo diagnozuoti apdraustųjų sveikatos sutrikimai, jų sveikatos būklė, taip pat apdraustųjų sveikatos priežiūros sąlygos, sudarantys pagrindą teikti apdraustiesiems šiose sutartyse numatytų rūšių ir apimčių asmens sveikatos priežiūros paslaugas bei patarnavimus, kurių išlaidas papildomojo sveikatos draudimo sutartyse nustatytomis sąlygomis apmoka draudimo įmonė. (Čepinskis, J., 1999, p.312)2.2.1. Lietuvos papildomojo sveikatos draudimo modeliai
Atsižvelgiant į Lietuvos papildomojo draudimo perspektyvas, į mokesčių mažinimo sistemą ir į išmokų (teikiamo paslaugų krepšelio) mažinimą esant privalomajai valstybinei sistemai bei nustačius šių trijų kintamųjų alternatyvas, galima apibūdinti ir septynis perėjimo nuo privalomosios valstybinės prie papildomosios privačiosios draudimo sistemos modelius.
Prieš įsigilinant į šiuos modelius, mano manymu, pravartu yra paanalizuoti šių modelių schemą, kuri labai aiškiai apibūdina kiekvieną šių modelių.
Visiems Nesumažintos
Perkantiems Visiems sumažintos
papildomojo
draudimo
paslaugas Nesumažintos
Savanoriškasis
Visiems sumažintos
Sumažintos perkantiems
privalomojo draudimo
paslaugas
Privalomasis
Visiems sumažintos
Nesumažintos
Šaltinis: Papildomasis sveikatos draudimas, 2000, p. 40.
1 pav. Papildomojo sveikatos draudimo įgyvendinimo modeliai
Įgyvendinus pirmąjį modelį, sveikatos priežiūros paslaugoms bus galima skirti daugiau pinigų, nes sumažėjusios įplaukos iš surenkamų mokesčių bus kompensuojamos iš kitų valstybinių programų, o ne apkarpant sveikatos priežiūrai skirtą biudžetą. Todėl privalomojo sveikatos draudimo paslaugų krepšelis gali išlikti nepakitęs, o visi papildomajam sveikatos draudimui skiriami ištekliai tik padidins BBVP dalį, skiriamą sveikatos priežiūrai. Mokesčiai bus sumažinti visiems mokesčių mokėtojams, suteikiant jiems laisvę patiems spręsti, kaip išleisti dėl mokesčių sumažinimo gautas papildomas pajamas. Taigi nors papildomasis sveikatos draudimas ir padės pagerinti gyventojų sveikatos būklę, bet jį įgyvendinus sveikatos priežiūros srityje šiek tiek padaugėtų nelygybės apraiškų. Asmenys, kurių sveikatos būklė yra prasta, gali būti linkę pirkti papildomojo sveikatos draudimo paslaugas, o tuo tarpu draudėjai stengsis jiems įpiršti papildomojo sveikatos draudimo sutartis nepalankiomis sąlygomis. Esant šiam modeliui, savanoriškasis sveikatos draudimas tikrai nneapims asmenų, kurių sveikatos būklė yra prasta.
Pagrindinis skirtumas tarp pirmojo ir antrojo modelių yra tas, kad sumažėjusios įplaukos iš surenkamų mokesčių bus kompensuojamos mažinant privalomojo sveikatos draudimo paslaugų krepšelį. Tai reiškia, kad sveikatos priežiūrai bus išleidžiama mažiau, nes gyventojai tik nnedidelę savo disponuojamų pajamų prieaugio dalį panaudos papildomojo sveikatos draudimo paslaugoms pirkti. Nepasiturintieji ir asmenys, kurių sveikatos būklė prasta, praras dalį turėtų draudimo garantijų, o tai gali sąlygoti jų sveikatos būklės pablogėjimą. Įgyve.ndinus šį modelį, visuomenėje apskritai padaugėtų nelygybės apraiškų, kadangi mokesčių sumažinimas neturtingiesiems bus neigiamai kompensuojamas mažinant privalomosios valstybinės sistemos teikiamų paslaugų krepšelį, o pasiturintiems mokesčių sumažinimas su kaupu kompensuos prarastas sveikatos priežiūros paslaugas.
Įgyvendinus trečiąjį modelį (kaip ir ketvirtąjį bei penktąjį), mokesčiai bus sumažinti tik perkantiems papildomojo sveikatos draudimo paslaugas. Jei sveikatos priežiūros politika bus tokia, kad sumažėjusios įplaukos iš surenkamų mokesčių bus kompensuojamos ne iš sveikatos priežiūros, bet iš kitų sektorių, tada šis modelis padės gerokai padidinti sveikatos priežiūros sektoriui skiriamus išteklius, nes privalomojo sveikatos draudimo sistemoje liks ttie patys ištekliai, o visi mokesčių mokėtojai bus skatinami pirkti papildomojo sveikatos draudimo paslaugas, nes šios išlaidos bus subsidijuojamos mažinant mokesčius.
Esant ketvirtajam modeliui, bus mažinamos privalomojo sveikatos draudimo išmokos, nes sumažėjusios įplaukos iš surenkamų mokesčių bus kompensuojamos mažinant šių pašalpų krepšelį. Jei mokesčiai bus sumažinti lygiai tiek, kiek mokesčių mokėtojai išleis papildomojo sveikatos draudimo paslaugoms pirkti, tai išlaidos sveikatos priežiūrai turėtų nekisti visą tą laiką, kol bus mažinami mokesčiai. Tačiau atsižvelgiant į įvairius mokesčių mažinimo aspektus, šis modelis gali turėti nneigiamos įtakos gyventojų lygybei. Kadangi bazinių paslaugų krepšelis bus mažinamas vienodai visiems, šis mažinimas gali būti žalingas nepasiturintiems ir asmenims, kurių sveikatos būklė yra prasta. Kaip ir trečiajame modelyje, mokesčiai bus mažinami tik tiems, kurie pirks papildomojo sveikatos draudimo paslaugas. Todėl Seimas ir Vyriausybė turės nuspręsti, kurios draudimo sutartys sudarys mokesčių mažinimo pagrindą, garantuojantį ir papildomojo sveikatos draudimo standartus.
Įgyvendinus penktąjį modelį, artimiausiu laiku privalomojo sveikatos draudimo bazinių paslaugų krepšelis liks nepakitęs. Tiems, kurie neperka papildomojo sveikatos draudimo paslaugų, garantuojamas tas pats bazinių paslaugų krepšelis ir nemažinami mokesčiai. Tiems, kurie nusprendžia pirkti šias paslaugas, sumažinami mokesčiai ir valstybinės sistemos teikiamų garantijų apimtis. Šis modelis suteikia galimybę dalinai atsisakyti privalomojo draudimo sistemos. Ypač dideles pajamas gaunantys asmenys turėtų galimybę nusipirkti daugiau papildomojo sveikatos draudimo paslaugų už sumą, kuria buvo sumažinti jų mokesčiai, nei ta valstybinės sistemos dalis, kurią jie prarado. Asmenys, gaunantys mažas pajamas ir mažesnes mokesčių nuolaidas bei asmenys, kurių sveikatos būklė prasta, nėra įsitikinę, kad jiems bus naudinga atsisakyti privalomojo sveikatos draudimo, nes tokiu atveju jie gali prarasti didesnę valstybinės sistemos teikiamų paslaugų dalį, nei kad įstengs nusipirkti iš sumažintų mokesčių.
Du likę modeliai skiriasi nuo pirmų penkių tuo, kad šiais dviem atvejais papildomasis sveikatos draudimas yra privalomas. Tai yra mokesčių mmažinimas yra taikomas visiems. Visi moka mažesnius mokesčius ir perka papildomojo sveikatos draudimo paslaugas. Šiuo atveju gali būti suteikiama ir daugiau laisvės sprendžiant, kaip papildomojo sveikatos draudimo sistemoje panaudoti pinigus, sutaupytus dėl mokesčių mažinimo.
Septintasis modelis nuo šeštojo skiriasi tik tuo, kad jį įgyvendinus sveikatos draudimo išmokų apimtis nesumažėja, nes sumažėjusios įplaukos iš surenkamų mokesčių yra kompensuojamos iš šaltinių, nepriklausančių sveikatos priežiūros sistemai (pavyzdžiui, švietimo sistemos). Tokiu atveju sveikatos priežiūrai skirtų išteklių padaugės, o šio modelio įtaka paslaugų pasiskirstymui nebus tokia didelė kaip šeštojo modelio atveju. (Papildomasis sveikatos draudimas, 2000, p. 39-49)
Šiuo metu Lietuvoje papildomasis sveikatos draudimas yra savanoriškas ir jis neatitinka nė vieno iš čia apibūdintųjų modelių, tai tik preliminarūs modeliai, kurie galėtų būti įgyvendinti, jeigu sveikatos aps.augos sistema pereitų nuo privalomosios valstybinės prie papildomosios privačios draudimo sistemos. Tačiau jeigu papildomasis sveikatos draudimas būtų toks gyvybiškai svarbus Lietuvai, tai tuomet, manyčiau, būtų geriausia taikyti trečiąjį modelį, nes per ilgesnį laikotarpį šis modelis turėtų teigiamos įtakos sveikatos priežiūros sektoriui, be to, galima būtų tikėtis ir visuomenės sveikatos būklės pagerėjimo.2.3. Privalomojo sveikatos bei papildomojo (savanoriško) sveikatos draudimo skirtumai
Privalomojo bei papildomojo sveikatos draudimo priežiūra dažniausiai yra pavedamos skirtingoms įstaigoms. Valstybinio privalomojo sveikatos draudimo vykdymą Lietuvoje kontroliuoja prie Lietuvos Respublikos vyriausybės įsteigta Privalomojo sveikatos ddraudimo taryba. Savanoriškąjį (papildomąjį) sveikatos draudimą prižiūri prie Finansų ministerijos įsteigta Valstybinė draudimo priežiūros tarnyba.
Privalomąjį sveikatos draudimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymas, priimtas 1996 m. gegužės 21 d. Papildomojo sveikatos draudimo teisinis pagrindas yra ne tik paminėtasis įstatymas, bet ir 1996 m. liepos 10 dieną priimtas Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas.
Privalomąjį sveikatos draudimą vykdo Privalomojo sveikatos draudimo taryba, Valstybinė ligonių kasa bei Teritorinės ligonių kasos. Papildomąjį sveikatos draudimą vykdo privatiems asmenims ar valstybei priklausančios draudimo įmonės. Pastarosios, jei tai leidžia įstatymai, gali būti organizuotos tiek akcinių bendrovių, tiek draudimo draugijų ir kitomis formomis.
Privalomuoju sveikatos draudimu privalo draustis (turi būti draudžiami) visi nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys asmenys. Papildomuoju sveikatos draudimu gali draustis visi to pageidaujantys asmenys.
Privalomojo sveikatos draudimo įmoks dydis priklauso nuo draudėjo darbo užmokesčio ar jo mokamo fizinių asmenų pajamų mokesčio. Papildomo sveikatos draudimo įmoka priklauso nuo draudėjo pageidaujamos draudimo išmokos dydžio, draudėjo amžiaus, lyties, sveikatos būklės ir kitų rizikos požymių bei draudimo sutarties sąlygų.
Privalomojo sveikatos draudimo išmokų rūšys ir jų dydis yra reglamentuotas įstatymu. Papildomojo sveikatos draudimo išmokų rūšys bei jų dydis įstatymų numatytose ribose gali būti laisvai pasirenkami.
Privalomasis sveikatos draudimas pasibaigia draudėjui mirus ar išvykus gyventi į užsienio valstybę. Papildomojo sveikatos draudimo sutartis gali pasibaigti ar būti
nutraukta įstatymų numatyta tvarka tiek draudiko, tiek ir draudėjo iniciatyva.
Ginčus, iškilusius tarp draudžiamųjų bei privalomąjį sveikatos draudimą vykdančių įstaigų, sprendžia prie Teritorinių ligų kasų įsteigtos taikinimo komisijos. Nesutarimai, kilę tarp draudimo įmonių bei draudėjų, draustų papildomu sveikatos draudimu, yra sprendžiami teisme. Tai tokie yra pagrindiniai skirtumai tarp privalomojo ir papildomojo sveikatos draudimų. (Čepinskis, J., 1999, p.320-321)3. LIETUVOS IR KITŲ ŠALIŲ SVEIKATOS DRAUDIMO SISTEMŲ ANALIZĖ
Gyvenime žmogus gali atsidurti įvairiausiose su sveikata susijusiuose vaidmenyse – nuo ligonio, t.y. kankinio, nusilpusio ir ppriklausomo žmogaus, iki kliento, gaunančio patarimą, pavyzdžiui, apie vaiko priežiūrą ar šeimos planavimą, arba iki pardavėjo ar pirkėjo, pavyzdžiui, apsiperkančio vaistinėje, iki piliečio, balsuojančio už valdžios sveikatos politiką. Ši vaidmenų įvairovė atitinka sveikatos būkles nuo geriausios sveikatos iki laikino nedarbingumo ir mirtinos ligos.
Turėtų būti atitinkama politika, prieinamos priemonės ir paslaugos, užtikrinančios mums galimybę pasiekti geriausią įmanomą būklę kiekvienu išvardytu sveikatos ar jo sutrikimo atveju – ar mes geriausiai jaučiamės aktyvioje jaunystėje, ar pakankamai susidorojame su negalavimais būdami silpni ir seni. TTai ir yra “geresnė sveikata visiems”, teisingumo etika, visuomenės sveikatos pagrindas. Šiuolaikinė visuomenės sveikatos stiprinimo ideologija remiasi įvairiomis visuomenės veiklos sritimis. (Gurevičius, R., 1999, p. 33) Svarbiausią funkciją, rūpinantis visuomenės sveikatos problemomis, šiuo metu atlieka valstybinės institucijos ir tik jų ddėka žmonės yra patenkinti arba nepatenkinti dabartine sveikatos priežiūros sistema. Tačiau lyginant su kitomis Europos šalimis Lietuvoje sveikatos draudimo plėtros situacija yra nei gera, nei bloga. Čia kaip ir kitose šalyse netrūksta problemų, nenutyla diskusijos dėl reformų, susijusių su sveikatos apsauga, nesibaigia sistemos tobulinimai, vienas asmenų grupes tiesiog pykdantys, o kitiems keliantys juoką dėl visos valdžios darbo ir pastangų nevaisingumo bei nepasimokymo iš ankstesnių klaidų.3.1. Lietuvos ir Estijos sveikatos apsaugos sistemų palyginimas
3.1.1. Privalomasis sveikatos draudimas Estijoje
Kaip ir kiekvienoje išsivysčiusioje šalyje, Estijoje sveikatos priežiūra yra prieinama visiems nuolatiniams šalies gyventojams. Estijos valstybė garantuoja gyventojų sveikatos apsaugą sveikatos tarnybų veikla bei išmokamomis ligos ir motinystės pašalpomis. Integralia šalies gyvenimo dalimi tapo Ligonių kasa, pagrindinė sveikatos draudimą vykdanti institucija.
Estijos sveikatos draudimo tikslas – uužtikrinti šalies gyventojų sveikatos priežiūrą, apmokėti medicinos paslaugas, išmokėti ligos, motinystės, šeimos nario slaugos pašalpas, kompensuoti dalį išlaidų vaistams. Sveikatos draudimas Estijoje yra privalomas. Darbdaviai už savo darbuotojus moka socialinį mokestį, savarankiškai dirbantieji jį moka patys. Šie mokesčiai yra sveikatos draudimo pajamų šaltinis.
Asmenys, už kuriuos mokamas socialinis mokestis arba patys jį moka, yra Ligonių kasos nariai – apdraustieji. Be to, kad ir nemokančiais mokesčio, kasos nariais taip pat laikomi: apdraustojo vaikai iki 18 m., dieninių studijų studentai, pensininkai, asmenys, auginantys vvaikus iki 3 m., vaikai invalidai ir juos auginantys tėvai, nėščiosios, I grupės invalidai, bedarbiai, karo tarnybos personalas. Įsigaliojus naujam medicinos draudimo įstatymui Estijoje vaikams nemokamas gydymas pratęstas nuo 18 iki 19 metų, visiems studentams – iki 24 metų. Pradėjusiesiems dirbti naujoje darbovietėje nemokamas gydymas įsigalioja tik po 14 dienų. Nemokamo gydymo neteko ir vyrų išlaikomos žmonos – namų šeimininkės. Tačiau jos, kaip ir kiti asmenys, neturintys nuolatinio darbo, galės naudotis nemokamu gydymu, jei kas mėnesį mokės 13 procentų vidutinės algos dydžio mokestį. Estijos sveikatos draudimas remiasi solidarumo principu – sveikatos priežiūra nepriklauso nuo įmokų dydžio.
Nuo ko priklauso sveikata? Penkiasdešimt procentų sveikatos priklauso nuo žmogaus gyvenimo būdo – ką valgome, kiek judame, 20 proc. – nuo paveldimų veiksnių, 20 proc. – nuo aplinkos įtakos ir tik 10 proc. – nuo sveikatos priežiūros lygio ir kokybės. Vadinasi, investicijų gausa nelemia visuomenės sveikatos. Jai gerinti išsivysčiusios šalys dar prieš trisdešimt metų pradėjo vykdyti sveikatingumo programas. Estijoje jos aktyviai vykdomos nuo 1998 metų, tais metais joms išleista 14 mln. kronų (3 mln. litų). Programose numatyta sveikos gyvensenos propagavimas, ligų rizikos mažinimas ir kt. Manoma, kad sveika gyvensena vis labiau įsigali estų gyvenime. (Pasaulio sveikatos organizacija Estiją kelia pavyzdžiu kitoms šalims. Sveikatingumas tapo nacionalinės ssvarbos prioritetu.)
Estijos Ligonių kasos biudžetas yra paskirstomas 17 regioninių kasų. Regioninės kasos sudaro sutartis su medicinos įstaigomis ir joms apmoka už paslaugas pagal kainyną. Paslaugų kainas nustato Sveikatos paslaugų kainos komitetas, kurį sudaro Ligonių kasos, medikų asociacijų, Socialinių reikalų ministerijos atstovai.
Socialinių reikalų ministras tvirtina kainyną. Jame užfiksuota galimybė sveikatos priežiūros įstaigoms taikyti 20 proc. nuolaidą. Ligonių kasa anksčiau padengdavo medicinos paslaugų ir tyrimų išlaidas, pvz., vizitą pas gydytoją, tyrimus, medicinines ir profilaktines procedūras, gydymą ligoninėje, operacijas, reabilitaciją sanatorijoje. Pagal Estijoje priimtą naują medicinos draudimo įstatymą nemokamas gydymas šalyje tapo iš dalies mokamas. Nuo šiol pacientai moka už šeimos gydytojo iškvietimą, už apsilankymą pas specialistą, gulėjimą ligoninėje.
Estijos sveikatos draudimo biudžetas yra tvirtinamas kartu su valstybės biudžetu. Sveikatos draudimo biudžeto projektą rengia Estijos sveikatos draudimo taryba pagal Finansų ministerijos pateiktą makroekonominę ateinančių metų atlyginimų prognozę. Sveikatos draudimo biudžeto pagrindas – socialinis mokestis, iš kurio 20 proc. skiriama pensijų, 13 proc. – sveikatos draudimui. Pavyzdžiui, 1998 metais sveikatos draudimui skirta 3,45 mlrd. Kronų (745 mln. litų). Yra ir kiti, mažiau svarbūs lėšų šaltiniai.
Regioninių ligonių kasų biudžetai sudaromi pagal aptarnaujamoje teritorijoje gyvenančių apdraus.tųjų skaičių. Apskaičiuota suma vienam apdraustajam sudaro 2291 kronas (495 litus). Iš ekonomiškai aktyvių regionų lėšos yra perskirstomos skurdesniems regionams. Daugiausia Sveikatos ddraudimo lėšų skiriama sveikatos priežiūros tarnyboms – 71 proc., pašalpos ligoniams, slaugytojams, gimdančioms motinoms sudaro 17 proc., kompensacijos už vaistus – 6,8 proc. sveikatos draudimo biudžeto. Įsigaliojus naujam įstatymui vaistų kompensavimo sistema patyrė rimtų pakitimų. Iki šiol vaistai sergant tam tikromis ligomis buvo kompensuojami pagal du sąrašus – 100 ir 90 procentų. Dabar kai kurių vaistų bus kompensuojama tik 75 procentai kainos. Be to, nutarta pirmenybę teikti ne brangiems, o pigesniems analogiškiems vaistams.
Estijoje gerokai anksčiau nei Lietuvoje įsteigtos ligonių kasos ir pereita prie draudžiamosios medicinos. Tačiau šios srities reformas visuomenė kritikuoja. Dėl mažų atlyginimų nuolat grasina streikuoti medicinos darbuotojai. Pacientai skundžiasi, kad konsultacijų pas medikus neretai reikia laukti kelis mėnesiu.
Socialinių reikalų ministrė S. Oviir teigia, jog pagrindinė Estijos medicinos problema, kad mažėja mokesčių mokėtojų ir daugėja nemokamo gydymo gavėjų. Todėl., S. Oviir nuomone, būtina labai racionaliai naudoti lėšas, kurių daug išleidžiama vaistų ir nedarbingumo kompensacijoms. Įstatymo naujovė: ligoninės pritrūkusios lėšų, galės imti iš pacientų iki 25 kronų (5,5 lito) už parą, praleistą gydymo įstaigoje, bet ne daugiau kaip už 10 parų. Iki 50 kronų (11 litų) teks mokėti ir už šeimos gydytojo iškvietimą į namus bei apsilankymą pas siauresnės srities specialistą.(Lapinskas, A., 2001, p.14-15; Lapinskas, A., 2001, p. 10;
Butrimas, E., 2002, p. 9)3.1.2. Lietuvos ir Estijos privalomojo sveikatos draudimo analizė
Šiuo metu Estija turi nacionalinę privalomąją socialinio sveikatos draudimo išmokų sistemą. Čia, priešingai nei Lietuvoje, sveikatos draudimo įstatyme nėra reglamentuojamas papildomasis (savanoriškas) sveikatos draudimas. Taigi Estijoje beveik nėra privataus sveikatos draudimo. Eksperimento būdu mėginta jį taikyti teikiant stomatologijos priežiūros paslaugas, taip pat teikiant medicinos paslaugas turtingiesiems, sumokant papildomas išlaidas susirgus, tačiau šis eksperimentas nebuvo pakankamai plačiai taikomas.
Lietuvoje įstatymų yra numatytos trys privalomąjį sveikatos draudimą vykdančios institucijos, o būtent PPrivalomojo sveikatos draudimo taryba prie LR vyriausybės, Valstybinė ligonių kasa (VLK) bei Teritorinės ligonių kasos (TLK). Estijoje nacionalinę sveikatos draudimo sistemą sudaro centrinė Ligonių kas ir regioninės ligonių kasos. Ligonių kasa yra pagrindinė sveikatos draudimą vykdanti institucija. Nacionalinio draudimo sistemą čia administruoja Nacionalinė socialinio draudimo valdyba atskaitinga Socialinių reikalų ministerijai.
Lietuvoje Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetas yra savarankiškas ir neįtrauktas į valstybės ir savivaldybių biudžetus. Jo sudarymo ir vykdymo taisykles tvirtina Vyriausybė, o fondo biudžeto pajamų ir išlaidų klasifikaciją, suderinusi su FFinansų ministerija, tvirtina Privalomojo sveikatos draudimo taryba. Estijos sveikatos draudimo biudžetas yra tvirtinamas kartu su valstybės biudžetu. Sveikatos draudimo biudžeto projektą rengia Estijos sveikatos draudimo taryba pagal Finansų ministerijos pateiktą makroekonominę ateinančių metų atlyginimų prognozę. Lietuvoje Privalomojo sveikatos fondo biudžeto ppajamos yra didesnės nei Estijoje, pavyzdžiui 1998 metais sveikatos draudimui buvo skirta 745 mln. litų, kai tuo tarpu 1999 į Lietuvos biudžetą buvo pervesta 1756 mln. litų. Tai dar vienas esminis skirtumas tarp Lietuvos ir Estijos sveikatos apsaugos sistemų.
Taip pat skiriasi ir kompensuojamų vaistų tvarka. Estijoje vaistai sergant tam tikromis ligomis kompensuojami pagal du sąrašus – 100 ir 90 procentų, o kai kurių tik 75 procentai. Be to čia pirmenybė teikiam ne brangiems vaistams, o pigesniems analogiškiems vaistams. Lietuvoje visiems vaikams iki 18 metų 100 procentų kompensuojama bazinė vaistų, įrašytų į Ligų ir kompensuojamųjų vaistų joms gydyti bei Kompensuojamųjų vaistų sąrašus, taip pat medicinos pagalbos priemonių, įrašytų į Kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių sąrašą, kaina. Vaistai ir medicinos pagalbos priemonės 100 pprocentų kompensuojami ir suaugusiems I grupės invalidams. Kitoms socialinėms grupėms medikamentų nei medicinos pagalbos priemonių bazinė kaina gali būti kompensuojama atsižvelgiant į ligos sudėtingumą, t.y. 100, 80 arba 50 procentų. (Papildomasis sveikatos draudimas, 2000, p. 79-80; Lapinskas, A., 2001, p. 10; Meidūnas, V., 2003, p. 111-112; Butrimas, E., 2002, p. 9; “Respublika”, 2003, p. 27; “Gydymo menas”, 2003, p.6)
Estijoje gerokai anksčiau nei Lietuvoje įsteigtos ligonių kasos ir pereita prie draudžiamosios medicinos. Sveikatos draudimo veiklą reglamentuojantis Sveikatos draudimo įstatymas Estijoje buvo ppriimtas 1991 metais, kai tuo tarpu Lietuvoje tik 1996 m. gegužės 21 d. Tačiau dėl to negalima teigti, kad Estijos sveikatos apsaugos sistema veikia efektingiau, galbūt netgi priešingai. Mano manymu, tiek Lietuvoje, tiek Estijoje sveikatos draudiminę veiklą dar reikia tobulinti, nes visur yra nepatenkintų socialinių sluoksnių savo valstybės veikla būtent sveikatos srityje.3.2. Lietuvos ir Rusijos sveikatos draudimo panašumai ir skirtumai
Rusijoje tik visai neseniai pradėta suvokti, tai kas Vakaruose aišku kaip du kart du: sirgti yra brangu. Jokių pinigų neužteks. Tam ir sugalvota draudiminė medicina: išsirenki patikimą firmą ir, kol sveikas, reguliariai jai moki po truputį nuo savo pajamų, o kai reikia daktaro – už viską moka firma. Labai ilgai Rusijoje tokia “firma” buvo valstybė. Ir nors buvo įtikinėjama, kad medicina – nemokama, visi mokėjo – mokesčių forma, suprantama. Tas pats vyksta ir šiandien, kuomet Rusijoje įsigaliojo privalomojo medicininio draudimo sistema – tik tarp Rusijos piliečių ir poliklinikų atsirado tarpininkas – draudimo kompanija. Būtent ten plaukia šalies gyventojų pinigėliai, o tai reiškia, kad ji reikalui esant, ir turi pasirūpinti piliečių gydymu ir apskritai spręsti visas sveikatos problemas.
Visos draudiminės įmokos patenka į privalomojo medicininio draudimo fondą. Jis sudraudimo kompanijomis sudaro sutartį dėl finansavimo. Pastarosios savo ruožtu pasirašo sutartis su gydymo įstaigomis, žadėdamos aapmokėti piliečių gydymą pagal privalomojo medicinos draudimo (Rusijoje sutrumpintai OMC) programas. Suteikę gydymo paslaugą piliečiui, medikai apskaičiuoja jos kainą ir teikia sąskaitą draudimo kompanijai. Ši tikrina sąskaitą ir apmoka ją iš Privalomojo medicininio draudimo fondo. Draudimo kompanija turi teisę gydymo įstaigas kontroliuoti ir sekti gydymo kokybę.kas mėnesį draudikai gauna iš gydymo įstaigų rejestrą su pacientams suteiktų paslaugų sąrašu. Draudimo kompanija akylai žiūri, kad mokamos paslaugos nebūtų peršamos, o nemokamos nepapultų į mokamų kategoriją.
Taigi Lietuvos ir Rusijos sveikatos draudimo sistemos labai skiriasi, skiriasi netgi institucijos, vykdančios sveikatos draudimą, prižiūrinčios tvarka ir darančios įtaką sveikatos draudimo plėtrai. Lietuvoje, priešingai nei Rusijoje, draudimo kompanijos nesikiša į privalomojo sveikatos draudimo institucijų veiklą, jos tik gali būtis susiję su papildomuoju (savanorišku) sveikatos draudimu. O Rusijoje draudimo kompanijos yra tarsi Ligonių kasos Lietuvoje. Jos netgi turi daugiau teisių ir pareigų. Tai vienas iš esminių skirtumų.
Rusijoje kaip ir Lietuvoje visi šalies piliečiai yra apdraustieji – vyrai ir moterys, senukai ir vaikai, dirbantys ir pensininkai. Tiktai įnašai suplaukia iš skritingų šaltinių. Kas dirba, tas moka pats – kiekvieną mėnesį visų įmonių buhalterijos automatiškai iš algos į Privalomojo medicininio draudimo fondą nuskaičiuoja po 3,6 proc., kai tuo tarpu Lietuvoje yra nuskaičiuojami 3 proc. (http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=224413&Condition2=) Už bedarbius, vaikus ir pensininkus ppinigus perveda valstybė – per vykdomuosius organus. Nepriklausomai nuo šių formalumų, visi turi lygias teises ir gali pretenduoti į tokį patį aptarnavimą.
Rusijoje kaip ir Lietuvoje yra galimybė apsidrausti savanoriškuoju (Lietuvoje vadinamu papildomuoju) sveikatos draudimu. Kaip žinome iš ankstesnio poskyrio tokios galimybės neturi Estijos piliečiai. Kaip ir privalomasis taip ir papildomasis sveikatos draudimas Rusijoje turi tam tikrų alternatyvų. Taigi Rusijoje privalomasis draudimas neretai “paremiamas” savanoriškuoju. Paprastai to griebiamasi, kai liga netelpa privalomojo draudimo rėmuose, netenkina valstybinės sistemos siūlomas aptarnavimo lygis arba yra būtinybė apsidrausti nuo nelaimingo atsitikimo. Tokiu atveju draudimo kompanija paprastai renkamasi susigundžius mažomis įmokomis arba medicininių įstaigų, du kuriomis dirba kompanija, prestižu. Pagal įstatymą “Dėl medicininio Rusijos federacijos piliečių draudimo”, apsidraudus savanoriškai ir nevarginant draudimo kompanijos savo sveikatos bėdomis, t.y., nesergant, įmanoma netgi susigrąžinti dalį įmokų. Daugumą piliečių savanoriškuoju draudimu draudžia darbdaviai, ir įstatymiškai šitos jų “išlaidos sveikatai” yra apmokestinamos.
Taigi palyginus Lietuvos sveikatos draudimą su Estijos bei Rusijos, galima teigti, kad kiekviena šalis turi savų panašumų ir skirtumų. Čia egzistuoja savi privalumai ir trūkumai, tačiau kie.kvienos šalies draudimo sistemos nėra visiška priešingybė kitoms, nors galima būtų tvirtinti, kad Lietuvos medicininė, valstybės vykdoma veikla, yra labiau panaši į Rusijos nei į Estijos. Galbūt tai vis dar yra įtakota tų laikų,
kai Lietuvos valstybė priklausė Sovietų sąjungai. Juk dar taip neseniai Lietuva perėjo iš planinės į rinkos ekonomiką, galbūt dar reikia daugiau laiko. Tačiau galbūt tas panašumas esti dėl to, kad Rusija labiau pradėjo orientuotis į vakarus? Tai sunku pasakyti, tačiau žinoma tai, kad Lietuva panašumų sveikatos draudiminėje veikloje turi ne tik su Rusija, su jos “Semaškos” modeliu, bet ir su Vokietija bei Jungtine Karalyste. Šie panašumai, žinoma, ir skirtumai ir yra pateikti kitame šio darbo skyriuje. (“Lietuvos sveikata”, 2001, p. 222-23)3.3. Lietuvos, Vokietijos ir Jungtinės Karalystės sveikatos priežiūros finansavimų sistemos, jų panašumai ir skirtumai
Atsižvelgiant į tai, kad per sveikatos draudimą yra skirstoma apie 90 procentų visuomeninių išteklių sveikatos apsaugai, Lietuviškoji sveikatos draudimo sistema yra lygintina su klasikiniais tarptautiniais sveikatos priežiūros valdymo modeliais. Tarptautinėje literatūroje dažnai pastarieji modeliai įvardijami kaip Bismarko ir Beveridžo. Atsižvelgdami į tai, kad šie modeliai, kurių pirmasis egzistuoja jau daugiau nei 100, o antrasis – daugiau nei 50 metų nuo savo egzistencijos pradžios ženkliai keitėsi, Lietuvos draudiminę mmediciną palyginsime su padėtimi šalyse, kuriose klasikiniai modeliai buvo sukurti.
Finansavimo sistemos pavadinimą perėmėme iš Vokietijos. Šios šalies taikoma sistema ir Lietuviškasis modelis turi 5 sutampančius bruožus. Su Jungtine karalyste (JK), kuri išlaiko biudžetinio finansavimo sistemą, Lietuvą sieja 8 bendri bruožai. TTik pavadinimo atveju bruožai, kurie sieja Lietuvą su Vokietija, nesutampa su tais, kurie sieja Lietuvą su JK. Nagrinėjant sveikatos priežiūros sistemos finansavimo šaltinius matyti, kad Lietuvoje derinama tiek Vokietijos, tiek JK patirtis, nors reikia pasakyti, kad 1997 – 2001 metais darbdavių mokamų sveikatos draudimo įmokų dalis nesiekė nė ketvirčio visų Lietuvos sveikatos draudimo biudžeto pajamų. Kaip minėta anksčiau, Lietuvos sistema integruoja ne tik Vakarų sistemoms, bet ir ikireforminiam “Semaškos” modeliui būdingų ruožų. 6 Lietuvos sistemos bruožai artimi tiems, kurie buvo būdingi sovietiniai (o kartu ir Lietuvos) sveikatos priežiūrai iki 1990 metų. Visi šie ir kiti bruožai yra pateikti 1 lentelėje. (Sveikatos draudimo plėtra Lietuvoje, 2002, p. 12)
1 lentelė
Lietuvos, Vokietijos ir Jungtinės karalystės sveikatos priežiūros finansavimo sistemos
Lietuvos Vokietijos Jungtinės karalystės
Sistemos pavadinimas Socialinio draudimo Socialinio draudimo Biudžetinė
Apdraustieji Draudžiami vvisi nuolatiniai gyventojai Privalomai draudžiami visi, išskyrus labiausiai pasiturinčius Garantijos teikiamos visiems nuolatiniams gyventojams
Finansavimas Sveikatos draudimo įmokos, derinamos su biudžetiniu finansavimu Sveikatos draudimo įmokos Biudžetinis finansavimas
Įmokas (mokesčius) nustato Valstybė Draudimo kompanijos (ligonių kasos) Valstybė
Įmokų (mokesčių) surinkimas Sodra ir Mokesčių inspekcija. Iš dalies ligonių kasos Ligonių kasos Valstybė
Teikiamos paslaugos Visiems gyventojams teikiamos vienodos paslaugos (išmokos) Visiems gyventojams teikiamos vienodos paslaugos (išmokos) Visiems gyventojams teikiamos vienodos paslaugos (išmokos)
Finansuojančių institucijų konkurencija Nėra. Valstybinė monopolija Yra. Ligonių kasos yra nepelno, bet tarpusavyje konkuruojančios organizacijos Nėra. Valstybinė monopolija
Konkurencija tarp paslaugų teikėjų Yra Yra Yra
Teikėjų finansavimas Atsižvelgiant į suteiktų paslaugų apimtį Atsižvelgiant į suteiktų paslaugų apimtį Atsižvelgiant į suteiktų ppaslaugų apimtį
Regioninis išteklių paskirstymas Išteklius perskirto nacionalinė institucija Išteklius iš dalies perskirsto nacionalinė institucija Išteklius perskirto nacionalinė institucija
Individualių įnašų kaupimas Negalimas Negalimas Negalimas
Kainodara Kainos nustatomos valstybės Kainos nustatomos derantis ligonių kasoms ir paslaugų teikėjams Kainas pagal valstybės nustatytas taisykles sudera pirkimo agentūros ir paslaugų teikėjai
Šaltinis: Sveikatos draudimo plėtra Lietuvoje, 2002, p. 13
Remianti 1 lentelės duomenimis, galima padaryti šias išvadas:
• lyginant Lietuvos sveikatos priežiūros finansavimo sistemą su vokiškąja, matyti, kad per pirmuosius dešimt metų buvo perimti dalis terminų bei teisės aktuose ir valdymo praktikoje oš dalies panaudoti finansavimo, naudojant sveikatos draudimo įmokas, elementai;
• su buvusiąją sovietine sistema dabartinį Lietuvos sveikatos priežiūros finansavimo modelį sieja tiek vertybinės nuostatos, būdingos visai Europai, tiek ir aukštas finansinių sprendimų priėmimo centralizacijos laipsnis. Kita vertus, tikėtina, kad pamažu besiformuojantys. skirtumai daro Lietuviškąją sistemą artimesnę Vakarams būdingiems modeliams nei “Semaškos” modeliui.
• Lietuvos ir Jungtinės karalystės sistemos yra ganėtinai artimos teik dėl santykinai aukšto sprendimų priėmimo centralizacijos laipsnio, tiek ir dėl bendro šioms sistemoms, bet nebūdingo “Semaškos” modeliui, paslaugų pirkimo iš paslaugų teikėjo.
Taigi galime teigti, kad Lietuvos sveikatos draudimo sistemos įdiegime buvo atsižvelgta į žinomus pasaulyje, mokslo įrodymais pagrįstus, finansavimo metodu.4. SVEIKATOS DRAUDIMO LIETUVOJE VERTINIMAS, KRITINIS POŽIŪRIS Į JO FUNKCIONAVIMĄ
Mūsų šalies gyventojai reitingų sistemoje sveikatos apsaugai nuolatos skiria aukštą trečiąją vietą, nors dėl įvairių reformos kklaidų, biurokratinių trikdžių pykčio priepuolius paprastai tenka pajausti medicinos darbuotojams. Pasaulinės sveikatos organizacijos vertinimu, mūsų sveikatos efektyvumas tarp 192 pasaulio valstybių įvertintas aukšta 52-ąja vieta (Rusijai teko 138-oji). Pagal pagrindinius sveikatos apsaugos rodiklius (ilgaamžiškumas, mirtingumas, kūdikių iki metų mirtingumas ir t.t.) lenkiame estus ir latvius ir nedaug atsiliekame nuo kitų šalių.
Gana geri sveikatos apsaugos rodikliai galbūt per daug optimistiškai nuteikia ir visas mūsų vyriausybes. Sveikatos sistemos įstatymo 37 str. reikalauja, kad sveikatos apsaugai kasmet būtų skiriama ne mažiau kaip 5 proc. bendrojo vidinio produkto. Deja, nė viena vyriausybė įstatymo nesilaikė. (“Mokslas ir gyvenimas”, 2002, p. 33) Taigi iš šių ir kitų esminių faktų ir išplaukia visi nepasitenkinimai šiuolaikine sveikatos draudimo sistema.
4.1. Sveikatos draudimo įgyvendinimo Lietuvoje privalumai ir trūkumai
Lietuvoje yra nuolat kas nors vykdoma, valstybė vos ne kasdien svarsto įvairias reformas, jas priima arba atmeta. Kaip ir kiekvienas įvykis ar dalykas, taip ir kiekviena reforma turi savo privalumų ir trūkumų. Čia ne išimtis ir sveikatos draudimo sistemos įgyvendinimas. Jos privalumai yra šie:
• Sveikatos draudimas apribojo biudžetinio finansavimo sistemai būdingą voliuntarizmą, valdininkų savivalę ir korupcijos tikimybę.
• Sveikatos sistemos finansavimo išteklių nustatymą apibrėžus įstatymu (30 proc. fizinių asmenų pajamų mokesčio, apie 10 proc. draudėjų mokamų socialinio draudimų įmokų ir pan.), sveikatos sektoriaus ffinansavimas tapo stabilesnis. Pradėtos formuoti sektoriaus struktūros ilgalaikio planavimo prielaidos.
• Mokėjimo už suteiktas paslaugas įvedimas paskatino sveikatos įstaigas konkuruoti gerinant teikiamų paslaugų kokybę. Įvedus sveikatos draudimą pacientams lengviau patekti į ligonines.
• Konkurencija tarp medicinos įstaigų paspartino gydymo procesą ir lėmė bent jau ne blogesnę nei reformos pradžioje gydymo kokybę. Sveikatos sektorius yra vienas iš nedaugelio šalyje, reformų metu padidinęs veiklos apimtį bei efektyvumą.
• Sukurta institucinė struktūra, kuri kaupia ir analizuoja ne tik medicininę, bet ir socialinę statistiką. Turima informacija bei ligonių kasų finansinės galimybės sukuria prielaidas nacionalinius sveikatinimo tikslus paremti finansiniais ištekliais.
• Kadangi pagal įstatymą ligonių kasos turi teisę sudarinėti sutartis tiek su valstybinėmis, tiek su privačiomis sveikatos priežiūros įstaigomis, sukuriama teisinė ir ekonominė aplinka tam, kad privatūs bei valstybės samdomi medikai konkuruotų tarpusavyje, nedidindami tiesiogiai paciento pečius užgulančius finansinės naštos.
• Draudiminis finansavimas sukūrė prielaidas gydymo įstaigas reorganizuoti iš biudžetinių įstaigų į ne pelno įmones, siekiančias taupyti uždirbamas lėšas. Įmonės statusas padidino medicinos įstaigos vadovų atsakomybę, kartu ir prestižą.
• Įvedus sveikatos draudimą buvo atsisakyta sovietinio medicinos modelio. Lietuva šiomis reformomis pademonstravo tarptautinei visuomenei valią atsinaujinti.
Sveikatos draudimo reforma, kaip ir, žinoma, kitos reformos, neapsiėjo ir be šiokių tokių nesklandumų, kurie ir pykdo žmones. Taigi sveikatos draudimo įgyvendinimo Lietuvoje trūkumai:
•
Sveikatos draudimo institucijos dar netapo visiškai skaidriomis, efektyviai bendruomenės kontroliuojamomis įstaigomis.
• Mokėjimo už paslaugas taisyklės dar nepakankamai nušlifuotos ir kartais skatina neracionalų lėšų naudojimą. Pacientų prievartavimas “atsidėkoti” tebėra skaudi Lietuvos sveikatos apsaugos yda.
• Lyginant su tarptautiniais rodikliais (4-6 proc.) o juo labiau – su privačių draudimo kompanijų praktika (apie 30 proc.), ligonių kasų valdymo išlaidos yra mažos.
• Iki šiol sutartys su privačiomis medicinos įstaigomis yra greičiau išimtis nei taisyklė. Valstybinės (toli gražu ne. visuomet efektyvios) įstaigos gauna didžiąją sveikatos išteklių ddalį.
• Deja, demokratizuotas valdymas daugelio gydymo įstaigose dirbančių medikų dar nepasiekė. Medicinos darbuotojų, o juo labiau pacientų organizacijos dar labai silpnos ir neįtakingos. “Gaisrus gesinti” pratę biurokratai noriau remia nors ir išlaidesnes, bet drastiškiau besiskundžiančias organizacijas, pavyzdžiui – švietimo įstaigas.
• Dėl švietėjiško darbo stokos daugelis Lietuvos gyventojų iki šiol gerai nesupranta sveikatos reformos tikslų bei esmės. Situacijos neapibrėžtumą dar labiau komplikuoja, viena vertus, naujųjų reformatorių raginimai privatizuoti visą sveikatos draudimą, kita vertus, pačių medikų siūlymai sugrįžti prie biudžetinio finansavimo. (“Esu”, 22000, p. 8)
4.2. Kritinis požiūris į sveikatos apsaugos sistemą Lietuvoje
Nors atskirose šalyse egzistuoja labai skirtingos sveikatos apsaugos sistemos, šiandien jos visos sprendžia iš esmės tuos pačius uždavinius: kaip pagerinti sveikatos paslaugų kokybę ir jų prieinamumą išlaikant stabilius viešuosius finansus. Priklausomai nnuo taikomos sistemos ir šiems trims skirtingiems tikslams teikiamų prioritetų, išryškėja vieni arba kiti trūkumai, pvz., prasta paslaugų kokybė, ilgos eilės gauti paslaugas, nelygios pacientų teisės į sveikatos apsaugą. Vienas iš veiksnių, lemiančių sveikatos apsaugos sistemos kokybę, yra privataus sektoriaus (sveikatos paslaugų teikėjų ir finansuotojų) ir paties paciento vaidmuo joje. Privatūs subjektai svarbūs ne tik dėl to, kad geba pateikti pacientui kokybiškas paslaugas ir efektyviai naudoja lėšas, bet ir dėl to, kad daro įtaką kitiems – viešiesiems – sistemos dalyviams, keisdami tarpusavio santykius iš administracinių į rinkos. Lietuvoje teigiama, kad sveikatos reforma vyksta, tačiau ji apsiriboja administracinėmis priemonėmis (kompensuojamų vaistų sąrašo tobulinimas, sveikatos paslaugų kompensavimo tobulinimas, viešųjų sveikatos įstaigų tinklo restruktūrizacija, gydymo algoritmų diegimas ir pan.). Šios priemonės gali turėti ttrumpalaikių teigiamų pasekmių, tačiau esminių sveikatos sistemos problemų nesprendžia. (http://www.lrinka.lt/Projektai/Sa.phtml)
Jau daug metų besiklausant vis naujų, vos ne kasmet besikeičiančių sveikatos apsaugos ministrų pamąstymų apie sveikatos reformas, apima nerimas. Vis tie patys migloti pažadai, garantuojantys nemokamą gydymą ir aukštą medicinos paslaugų lygį. Vieni gydytojai grasina streikais, kiti laukia geresnių laikų. O ko palinkėti ligoniui, kuriam šiandieną, o ne kada nors reikia skubios pagalbos, tam, kurio gyvybė šiandien kabo ant plauko? (“Veidas”, 2002, p. 38)
Regis, Ilja Ilfas, didis rusų humoristas yra pasakęs, jjog reikia stebėtis ne tuo, kad tramvajai nevažiuoja, o tuo, kad jie kartais vis dėlto važiuoja. Ši frazė iš karto ateina į galvą, vos imi mąstyti apie Lietuvos sveikatos apsaugos sistemą. Ji šlubuoja, girgžda, yra be paliovos reformuojama ir reformuojasi pati, bet žiūrėk, vis tiek tai kokią ligoninę aplopo, tai visą pasaulį apskalambija, kad atlikta neregėto sudėtingumo operacija arba stebuklingai reanimuotas koks nelaimėlis. Tačiau esminiai dalykai nėra daromi. Mes kovojame, kad finansavimas bent jau priartėtų prie 5 proc. bendrojo vidaus produkto. Dabar jis tėra tik 3,5 proc. Mes, savo didžiuliai gėdai pagal šį rodiklį esame paskutiniai Europoje. Atsiliekame net nuo tokių ne pačių turtingiausių šalių kaip Rumunija, Bulgarija, Lenkija.
Lietuvoje šiandien veikia Europinis sveikatos paslaugų kompensavimo modelis, kuris remiasi privalomuoju valstybiniu sveikatos draudimu. Jo pagrindinės ydos yra nulemtos jo prigimties – tai, kad jis yra tik valstybinis, ir tai, kad jis privalomas. Pirmoji aplinkybė lemia tai, kad sveikatos paslaugų finansavime nėra konkurencijos, antroji – kad nėra nei paslaugų gavėjo, nei teikėjo motyvacijos lėšas naudoti taupiai. Kadangi lėšų trūkumas PSDF biudžete greitai pasijaučia, paslaugų teikėjas yra priverčiamas riboti jas administracinėmis priemonėmis: standartizuotais įkainiais, kvotomi.s ir pan. Pacientas gi taupo tada, kai už paslaugas jis turi primokėti ir priemoka nėra tik simbolinė. (http://www.lrinka.lt/Projektai/Sa.phtml)
Sveikatos ppriežiūros sistemos “žaidėjai” nevienareikšmiškai vertina Sveikatos reformą bei jos įgyvendinimo priemones. Vieniems pripažįstant, jog pavyko subalansuoti PSDF biudžetą, kitiems sėkmingai gydant ir sveikstant, o tretiems – keiksnojant tvarkas ir eiles, akivaizdu, kad Lietuvos sveikatos priežiūros sistemoje nėra geros tvarkos. Kokius mechanizmus dera keisti? Ką suteiktų privatus papildomas sveikatos draudimas? (http://www.lrinka.lt/Straipsn/Svgyd.phtml)
Lietuvos sveikatos sistemoje apstu problemų, kurias būtina spręsti, tačiau svarbiausia ir aiškiausia jų – lėšų stoka. Sveikatos politiką vykdančios institucijos šią problemą linkusios spręsti paprastai – įvesti kvotas. Tokio mąstymo ženklas–senbuvis yra kompensuojamų vaistų sąrašas. Naujas, bet labai ryškus pavyzdys – kvotos kompensuojamiems vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms, kurios nustatomos gydymo įstaigai.(http://www.lrinka.lt/Leidinys/pensiju.reforma /2002.2.kvotos.phtml)
Drąsiai galima teigti, kad lietuviai sveikatos apsauga nepasitiki. Pernai buvo atliktas pasitikėjimo sveikatos apsaugos sistemos institucijomis tyrimas, kuris parodė, kad ligoniai labiausiai nepasitiki Valstybine ligonių kasa (54 proc.) ir Sveikatos apsaugos ministerija (53 proc.). Pastarąja pasitiki 3 proc. ligonių, o Ligonių kasa – tik 1 proc. Taip yra dėl nepateisinamos valstybės sveikatos apsaugos finansinės politikos, ypač dėl vaistų kompensavimo ir medikų darbo apmokėjimo problemų. 40 proc. ligonių vaistų kompensavimo sistemą vertina neigiamai, teigiamai – tik 12 proc. Palankiausiai šią sistemą vertina 16-19 metų asmenys, nes iki 18 metų vaistai kompensuojami 100 proc., o prasčiausiai – vyresni nei 60 metų aapklaustieji. Vyresni nei 41 metų ligoniai pagal dešimties balų vertinimo sistemą vaisto kompensavimo sistemą įvertino mažiau nei 5 balais. (“Veidas”, 2004, p. 34-38)
Suprantama, teigti, kad nieko nėra daroma, kad ši situacija pasikeistų, negalima. Tačiau priimamus sprendimus vargu ar galima pavadinti tinkamais, kadangi jų turinys neleidžia tikėtis, kad ateityje sveikatos apsaugos sektorius veiks veiksmingai. (http://www.lrinka.lt/Straipsn/Saref.phtml)IŠVADOS
Padaryti sveikatos apsaugos sistemą efektyvesne ir finansiškai stabilia, sukurti motyvacijas gydytojui gerai gydyti, o pacientui nesirgti – tokios turėtų būti pagrindinės paskatos valstybei, priimant sveikatos apsaugos reformas ar sprendžiant dilemas, susijusias su sveikatos apsauga.
Per du tūkstančius metų sveikatos paslaugų esmė nepasikeitė – gydymo paslaugos ir toliau yra išskirtinės, kadangi sveikata yra pirminis žmogaus poreikis, o sergantis žmogus yra priklausomas nuo gydytojo, – šios paslaugos neįmanomos be užmokesčio, – šis užmokestis gali skirtis priklausomai nuo paslaugų lygio, – pacientas ne visuomet gali susimokėti už sveikatai būtinas paslaugas, todėl gali būti gydomas tik esant paramai.
Šio laikmečio specifika – senėjanti visuomenė, žmonės gyvena ilgiau ir gydosi ilgiau; mokslas yra išradęs daugiau gydymo būdų, taigi gydomasi nuo įvairesnių negalavimų ir įvairesnėmis priemonėmis; kai kurie gydymo metodai yra ypatingai brangūs. Gydymo kainų spektras yra itin platus; XX amžiuje paramos davėjo vietą užėmė valstybė, išstūmusi gydytoją, kaip asmenį, bendruomenę ir bažnyčią.
Sveikatos paslaugos, nepaisant jų išskirtinumo žmogaus poreikių prasme, kaip ir visos kitos paslaugos, turi savo kainą. Istoriškai šią kainą pacientas mokėjo pats. Kaip liudija dar antikos laikų tekstai, ir tuomet gydymo paslaugos buvo įvairaus lygio pagal kokybę ir kainą (tiek naudojamų medžiagų bei priemonių, tiek gydytojo kvalifikacijos prasme). Be to, į gydytojo, kaip laisvosios profesijos, etikos kodą (Hipokrato priesaiką) be kitų moralinių nuostatų įėjo ir lankstus požiūris į savo darbo užmokestį. Kitaip sakant – gydytojo darbe filantropija buvo įprasta.
Kai rrėmimo funkciją perėmė valstybė, pagalba ligoniui tapo, pirma, nebe labdara, o subsidija (perskirstymu mokesčiais per valstybės, savivaldybių ar atskirą sveikatos biudžetą). Antra, parama tapo anoniminė, t.y. pacientas nesijaučia skolingas konkrečiam žmogui ar žmonių grupei, o tik pasinaudojęs savo „teise“. Atsiradus moderniems ir brangiems gydymo būdams, žmonės natūraliai ima norėti gydytis būtent jais ir taip nuolat didina paramos poreikį. Kadangi žmonės gauna paramą ne iš asmens ar konkrečių asmenų grupės ir be apibrėžtų įsipareigojimų, paklausa paramai auga nekontroliuojamai. Tai turi dvejopas ppasekmes: pirmiausia atsiranda nuolatinis spaudimas didinti lėšas, skirtas sveikatos apsaugai, ir, antra, pacientas įgyja teisę į sveikatos paslaugas nepriklausomai nuo gydytojo. Tai yra, išnyksta arba smarkiai sumažėja paciento ir gydytojo tarpusavio susitarimo, taigi ir abipusės atsakomybės, reikšmė.
Lietuvos valdžia sveikatos aapsaugos sistemą reformuoja jau kelerius metus, bet iki šiol reformos vaisiai kelia tik nepasitenkinimą. Sveikatos apsaugos sektoriuje dirbantys žmonės, o svarbiausia šio sektoriaus teikiamomis paslaugomis besinaudojantys gyventojai, atrodo, jau mažai pasitiki metų metus šiame sektoriuje vykdomų pertvarkymų nauda. Nors menama reforma pradėta daugiau nei prieš penkerius metus, iki šiol valdiškų sveikatos priežiūros įstaigų teikiamų paslaugų kokybė ir paslaugos nedaug tepakito, jų administravimo išlaidos nuolat didėja, biurokratija ir korupcija klesti. Ir nors pastaruoju metu vis populiaresnis privatus sveikatos draudimas ir kokybiškas paslaugas teikiančios privačios sveikatos priežiūros įstaigos, vis dėlto jų paslaugomis kol kas gali naudotis tik nedaugelis.
Sunku tikėtis gerų rezultatų iš tokios sveikatos apsaugos sistemos, kurioje, iš vienos pusės, nėra veiksnių, skatinančių veiksmingą ir kokybišką sveikatos paslaugų teikimą, iš kitos pusės, vvartotojai neturi suinteresuotumo pasirinkti kokybiškas paslaugas už mažiausią kainą. Deja, dėl daugelio priežasčių galima teigti, kad būtent tokia sistema yra Lietuvoje.
Sveikatos apsaugą turbūt galima priskirti prie tų ekonomikos sektorių, kuriems esminės reformos padarė įtakos mažiausiai, todėl jas reikėtų pradėti nedelsiant. Reikėtų kuo labiau įtvirtinti papildomąjį sveikatos draudimą. Nuogąstauti, kad po reformų pr.ivačiai draustis ir gydytis negalintys gyventojai bus palikti likimo valiai, nereikėtų. Būtinoji pagalba ir toliau turėtų būti prieinama visiems ir nemokama, o žmonėms, kurie neįstengtų susimokėti draudimo ir ggydymosi išlaidas, turėtų būti palikta galimybė gauti papildomą paramą iš valstybės biudžeto.
Tiesa, daug žmonių jau naudojasi privačių draudikų ir sveikatos priežiūros įstaigų paslaugomis. Tačiau kol yra privalomas dalyvavimas valstybinėje sveikatos draudimo sistemoje, naudodamiesi privačių įmonių paslaugomis vartotojai moka du kartus – mokėdami mokesčius valstybinei medicinai, kuria nesinaudoja, ir paslaugų kainą privačiose įstaigose, kuriose iš tiesų gydosi. Todėl receptas, kaip padidinti išteklių panaudojimą sveikatos apsaugos sektoriuje, yra tik vienas – atsisakyti gyventojų privalomo dalyvavimo valstybinėje sveikatos draudimo sistemoje ir sudaryti jiems galimybes sveikatą apsidrausti jų pasirinktose privačiose draudimo kompanijose bei savo nuožiūra pasirinkti juos aptarnausiančias sveikatos priežiūros įstaigas. Valstybės vaidmuo gi tokioje sistemoje turėtų būti minimalus – užtikrinti nemokama būtinąją pagalbą ir pasirūpinti tais žmonėmis, kurie neišgali susimokėti už draudimą ir sveikatos priežiūros paslaugas.
Tam, kad siūlomi pakeitimai duotų teigiamų rezultatų, reikėtų sukurti konkurencines sąlygas sveikatos priežiūros paslaugų rinkoje. Privačioms sveikatos apsaugos įstaigoms nebuvo sudarytos lygiavertės veiklos sąlygos, nes jų paslaugos, kitaip nei valstybinių sveikatos priežiūros įstaigos, buvo apmokestinamos pridėtinės vertės mokesčiu. Ir nors ši privačių ūkio subjektų diskriminacija buvo panaikinta, tačiau išlieka rizika, kad valdžia ras kitų būdų, kaip „apsaugoti“ valstybines sveikatos priežiūros įstaigas nuo privačių įstaigų sudaromos konkurencijos. Todėl būtina sąlyga konkurencijai šioje rinkoje užtikrinti yra valstybinių sveikatos priežiūros įįstaigų privatizavimas.
Kartu būtina imtis su paslaugų teikėjų kompetencija nieko bendra neturinčių apribojimų patekti į rinką panaikinimo. Pavyzdžiui, nedelsiant reikėtų sudaryti teisines sąlygas bendrosios praktikos gydytojų kabinetams steigtis ten, kur jie mano esą geriausia. Tas pats pasakytina ir apie kitas sveikatos apsaugos sektoriaus sritis, kuriose jau dabar vyrauja privatus kapitalas. Pavyzdžiui, draudžiama būti vaistinės savininku tiems asmenims, kurie neturi farmacininko išsilavinimo. Toks apribojimas tikrai neprisideda prie vaistinių darbo kokybės, o tik sumažina kapitalo investicijas į farmacijos sektorių, todėl jį būtina panaikinti.
Didelę ir neigiamą įtaką sveikatos apsaugos sistemos funkcionavimui daro vaistų ir sveikatos priežiūros paslaugų kainų reguliavimas. Iš pirmo žvilgsnio šiuo reguliavimu lyg ir siekiama sudaryti sąlygas gyventojams įsigyti vaistų už jiems tinkamą kainą, tačiau išnagrinėjus paaiškėja, kad reguliavimas gali duoti priešingų rezultatų. Juk nustačius maksimalias kainas, kurios yra mažesnės nei rinkos, jų paklausa paprastai viršija pasiūlą, todėl atsiranda rizika, kad „atpiginta“ paslauga ar vaistas taps „deficitu“ ir ja nepasinaudos asmuo, kuris iš tikrųjų neišgali sumokėti už vaistą ar paslaugą rinkos kaina. Todėl kainų reguliavimo reikėtų ilgainiui atsisakyti, o vaistų ar paslaugų neišgalinčius įsigyti asmenis valstybė turėtų remti tiesiogiai.
Kompensuojamų vaistų sąrašą tikslinga būtų išplėsti iki kompensuojamų ligų sąrašo, t.y. nustatytu dydžiu kompensuoti visus registruotus vaistus kompensuojamai ligai gydyti. Taip ppadidėtų vaistų pasirinkimas ir gamintojų konkurencija, o tai mažintų jų kainą (kartu ir PSDF kompensaciją). Reikėtų sumažinti 100 proc. kompensuojamų vaistų sąrašą ir įvesti daugiau vaistų kompensacijos lygių. Nustatant kompensacijos lygį, reikėtų orientuotis ne į ES šalyse taikomų atitinkamų išlaidų kompensavimo minimumą, o į vidurkį, atitinkamai koreguojant Sveikatos draudimo įstatymą.
Pirmiausiai vertėtų atkreipti dėmesį į ydingus sveikatos draudimo finansavimo principus, pagal kuriuos pinigai yra „pr.irišti“ ne prie žmogaus, o prie sveikatos priežiūros įstaigos. Tokiu būdu paslaugos vartotojui praktiškai nepaliekama galimybių pasirinkti efektyviausią paslaugos teikėją, o paslaugos teikėjas, būdamas atsakingas ne prieš pacientą, o prieš „valdiškų“ pinigų skirstytoją, nėra suinteresuotas didinti savo efektyvumo.
Taigi mūsų sveikatos apsaugos sistema – ištisa absurdiškų prieštaravimų virtinė. Valdžia giriasi stulbinamais ekonomikos laimėjimais, tačiau nuosekliai mažina išlaidas sveikatos priežiūrai. Gydytojų turime itin daug, jeigu lyginsime su Europos vidurkiu, tačiau mokame jiems gėdingai mažus atlyginimus. Visuotinai pripažįstama, kad valstybinė medicina nepakankamo lygio, tačiau visaip trukdoma rastis privačiai. Kas tai – valios imtis reformų stoka? Ar vis dėlto tam tikrai daliai medikų klano tai yra palankiausia terpė gyventi be konkurencijos? Tai išties nesuteikia pagarbos ir galbūt dėl to visuomenė ir yra nusistačiusi prieš valdžią, kadangi ši iki šiol nepagerina sveikatos apsaugos sistemos gyventojų labui ir nesugeba efektyviai susidoroti
su jau keletą metų egzistuojančiais sveikatos draudimo trūkumais. O juk tiek daug diskutuota šiomis temomis, tiek daug pasiūlyta alternatyvių sprendimų, tik, deja, niekas nėra padaryta, kad visa tai pradėtų veikti, kad žmonės pagaliau patikėtų valdžia ir jos darbo rezultatais, bent jau sveikatos srityje.
LITERATŪRA
1. “Esu”, 2000, p. 8
2. “Gydymo menas”, 2003, p.6)
3. “Lietuvos sveikata”, 2001, p. 22-23
4. “Mokslas ir gyvenimas”, 2002, p. 33
5. “Respublika”, 2003, p. 27
6. “Veidas”, 2002, p. 38
7. “Veidas”, 2004, p. 34-38
8. Butrimas, E., 2002, p. 9
9. Čepinskis, J., 1999, p.307
10. Gurevičius, R., 1999, p. 33
11. http://sec.sec.lt/docs/pubs/bookdrau.pdf
12. http://www.lrinka.lt/Leidinys/pensiju.reforma /2002.2.kvotos.phtml
13. http://www.lrinka.lt/Projektai/Sa.phtml
14. http://www.lrinka.lt/Straipsn/Saref.phtml
15. http://www.lrinka.lt/Straipsn/Svgyd.phtml
16. http://www.sam.lt/lt/sritys/sveikatos-draudimas/privalomasis/
17. http://www.vlk.lt/
18. http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=224413&Condition2=
19. Lapinskas, A., 22001, p. 10
20. Meidūnas, V., 2003,p.111-116
21. Papildomasis sveikatos draudimas, 2000, p. 79-80
22. Sveikatos draudimo plėtra Lietuvoje, 2002, p. 12
