Sveikatos prieziuros paslaugu ivertinimas

TURINYS

Įvadas 2

1. Sveikatos priežiūros paslaugų samprata 3

2. Problemos, kylančios norint įvertinti paslaugą, susijusios su paslaugų savybėmis. 5

2.1 Neapčiuopiamumas 5

2.2 Heterogeniškumas 6

2.3 Vienalaikiškumas (Neatskiriamumas) 7

2.4 Nekaupiamumas 8

2.5 Kokybė 9

2.6 Prieinamumas 12

3. Įvertinimas 12

3.1 Kas yra įvertinimas? 12

3.2 Nustatymas ir įvertinimas 13

3.3 Tikslo ir įvertinimo sąveika 13

Išvados 15Įvadas

Prieš kelis dešimtmečius, pagal tradiciją, gamybinės kompanijos gamino ir tiekė prekes, kol paslaugų sektorius buvo vos matomos svarbos. Tačiau ši padėtis šiandien visiškai pasikeitė. Šiandieninėje ekonomikoje paslaugos yra pagrindinė veiklos rūšis. Daugelis planetos gyventojų neįsivaizduoja savo gyvenimo be įvairiausių paslaugų. Vienos iš svarbiausių kiekvienam iš mūsų – sveikatos priežiūros ppaslaugos.

Pats sveikatos priežiūros darbas – tai perkelti pacientus iš vienos būsenos į kitą: iš nežinios į žinojimą, iš vienatvės į ryšius, iš sumišimo į apsisprendimą, iš blogos savijautos ligoninėje į gerą, iš kentėjimo į malonią savijautą, iš pasyvumo į aktyvumą ir t.t.

Visa sveiktos priežiūros veikla grindžiama tikėjimu, kad žmonėms pagerinti sveikatos būklę – tai gerai. Mes turime daugmaž aiškų supratimą, kad esame idealios būklės, kurią galima vadinti visiška sveikata. Tada kiekvieną sveiktos priežiūros veiksmą galima laikyti žingsneliu tos iidealios būklės link. Nerealu tikėtis, kad mes kada nors pasieksime tą būklę, tačiau mes bent jau turime veiklos kryptį.1. Sveikatos priežiūros paslaugų samprata

Sveikatos priežiūros paslauga yra viena iš paslaugų rūšių. Paslaugos sąvoka turi daugelį reikšmių, apimančių veiklą nuo asmeninės paslaugos iiki paslaugos, kaip produkto sudėtinės dalies. Paslaugų yra tūkstančiai, kurios viena nuo kitos skiriasi turiniu bei atlikimo būdais. Taigi surasti universalų paslaugos apibrėžimą pirmiausia ir trukdo jų įvairovė. Daugelis paslaugų specialistų sutiko su tuo, kad vieno ir tikslaus paslaugos apibrėžimo nėra. Štai kai kurie istoriniai paslaugų apibrėžimai:

Fiziokratai (1750) mano, kad visa kita veikla, išskyrus žemės ūkį yra paslauga.

Adam Smith (1723-1790) nuomone, visa veikla, kuri nekuria materialių produktų yra paslauga.

B. Say (1767-1832) paslauga – visa negamybinė veikla, suteikianti prekėms naudingumą.

Alfred Marschall (1842-1924) prekės (paslaugos), kurios nustoja egzistuoti sukūrimo momentu yra paslaugos.

Pateikti paslaugos apibrėžimai yra bendri ir abstraktūs. Todėl paslaugų specialistai ėmė kurti konkretesnius paslaugos apibrėžimus. Kai kurie iš jų skamba taip :

“Paslauga yra veiksmas arba vveiksmų serija, pasireiškianti asmenų kontaktu arba kontaktu su fiziniu įrengimu ar mašina, suteikianti pasitenkinimą vartotojui.” (Lethinen, 1983).

“Paslauga yra bet kokia nauda ar veikla, kurią viena pusė gali pasiūlyti kitai, pasižyminti neapčiuopiamumu bei tuo kad nėra nuosavybės rezultatas. Jos išraiška gali būti susieta ar nesusieta su fiziniu produktu.” (Ketler and Bloom, 1984).

“Paslauga – tai veikla, nauda ar pasitenkinimas pateikiami pardavimui, kaip tokie arba kartu su parduodama preke.” (JAV marketingo asociacija, 1960).

“Paslauga yra veiksmas ar serija veiksmų, kurie būdami neapčiuopiamos prigimties pasireiškia ssąveika tarp vartotojo ir paslaugų darbuotojo, pastarajam pasiūlius fizinius išteklius, prekes ar sistemas vartotojo problemoms spręsti.” (Grönroos, 1989).

“Paslauga yra tai, kas gali būti perkama ar parduodama, bet ko neįmanoma užsimesti sau ant kojos.” (Gummesson, 1987).

“Paslauga yra tam tikra žmonių veikla, skirta įvairiems visuomenės poreikiams tenkinti.” (V.Čiaplikas, 1998).

“Paslauga – savarankiškos daiktinės formos neturinti prekė, kurios gamyba ir vartojimas vyksta tuo pačiu metu.” (Marketingo terminų žodynas, 2000).

Ir tai tikrai dar ne visi siūlomi paslaugų apibrėžimai. Dauguma šių paminėtų paslaugos apibrėžimų yra priimtini ir kiekvienas jų pasako vis kažką naują ir teisingą. Apžvelgiant įvairių autorių paslaugų sąvokos nusakymą galima daryti šias išvadas. Apibrėžimuose bendra yra tai, kad juose išryškėja kelios paslaugų savybės:

§ paslauga – nepačiuopiama;

§ paslauga – tai veikla arba veiksmas;

§ paslauga – tai santykiai tarp tiekėjo ir paslaugos gavėjo bei jų bendravimas.

Teikiant paslaugą būtent veikla tampa kliento ar vartotojo poreikių tenkinimo priemone. Dėl to paslauga paprastai yra neapčiuopiama. Tiekėjo ir vartotojo santykiai, jų sąveikos metu tampa paslaugos atsiradimo bei jos egzistavimo sąlyga.

Mano nuomone, apibendrinant visus čia paminėtus apibrėžimas, vienas juos apibendrinantis galėtų skambėti taip: Paslauga yra unikali ir neapčiuopiama, ją viena pusė gali pasiūlyti kitai bei jos gamyba ir vartojimas yra vienalaikis.

Kaip jau minėjau viena iš teikiamų paslaugų yra sveikatos ppriežiūros paslaugos. Visuomenės sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos pagal visuomenės sveikatos priežiūros sutartis, kurias sudaro paslaugų užsakovai ir teikėjai. Visuomenės sveikatos priežiūros paslaugų užsakovai yra viešojo administravimo subjektai, Valstybinė ir teritorinės ligonių kasos bei kiti juridiniai ir fiziniai asmenys. Sveikatos priežiūros paslaugos apima asmens sveikatos būklės nustatymą (ekspertizę), ligų profilaktiką, ligų diagnozavimą, ligonių gydymą ir medicininę reabilitaciją. Pirminė asmens sveikatos priežiūros paslauga – tai kompleksas priemonių, atliekamas pagal Bendrosios praktikos gydytojo ir Bendrosios praktikos slaugytojo normų reikalavimus, siekiant užtikrinti nespecializuotą kvalifikuotą aptarnaujamų gyventojų asmens. sveikatos priežiūrą.

Nepaisant didžiulės veiklos įvairovės, paslaugos pasižymi tam tikromis bendromis savybėmis, nusakančiomis paslaugų veiklos savitumą. Kai kurias iš šių jau galima pastebėti Adamo Smitho (1723 – 1790) veikaluose. Tirdamas tautos turto kilmę ir vieninteliu jo šaltiniu pripažindamas fizinius daiktus bei jų gaminimą, jis akcentuoja paslaugų nematerialumą, neapčiuopiamumą. Nors kai, kurie autoriai paslaugų savybes formuluoja šiek tiek savitai, daugiau ar mažiau jas interpretuodami, vis dėlto jų pozicijos yra gana artimos. Anot V.Pranulio, A.Pajuodžio, S.Urbonavičiaus ir P.Virvilaitės paprastai akcentuojama šios paslaugų savybės:

· Neapčiuopiamumas;

· Neatskiriamumas;

· Nekaupiamumas;

· Heterogeniškumas.

Kiti autoriai dar išskiria tokias paslaugų savybes kaip kliento dalyvavimas, perduodamos nuosavybės nebuvimas. Tačiau galima teigti, kad šios savybės išplaukia iš prieš tai minėtų. Kliento dalyvavimas siejamas su paslaugos neatskiriamumu, nes be kliento paslauga negali vykti. Perduodamos nuosavybės nnebuvimas susijęs su neapčiuopiamumu.2. Problemos, kylančios norint įvertinti paslaugą, susijusios su paslaugų savybėmis.

Paslaugos pasižymi tam tikromis bendromis savybėmis, nusakančiomis paslaugų veiklos savitumą. Viena iš jų – neapčiuopiamumas.2.1 Neapčiuopiamumas

Paslaugų gamybos proceso rezultatas dažnai yra neapčiuopiamas. Paslauga paprastai suvokiama subjektyviai. Klientas, aprašydamas paslaugą, paprastai remiasi tokiomis sąvokomis kaip savijauta, patirtis, saugumas, patikimumas. Nors daugelis paslaugų turi ir gana apčiuopiamų elementų, tačiau ne jie sudaro paslaugos esmę, esmė lieka neapčiuopiama.

Žodynas Pocket Oxford Dictionary “apčiuopiamą” apibrėžia kaip “jutimą liečiant: apibrėžtą, aiškiai suprantamą, nesunkiai įsimenamą ar įsivaizduojamą”. Jeigu produktas yra priešingas aprašytajam ir jo negalima paliesti, pamatyti ar užuosti, tai jį labai sunku įvertinti. Kai kurių specialistų nuomone, šis neapčiuopiamumas sukelia paslaugos vartotojui net psichologinį diskomfortą, todėl jie siūlo paslaugą “materializuoti”, tai yra pildyti kokiu nors apčiuopiamu daiktu.

Paslaugų neapčiuopiamumas arba nematerialus jų pobūdis, rodo, kad jų negalima demonstruoti, stebėti, ragauti, išbandyti, transportuoti, saugoti, supakuoti, ištirti jų kokybę iki vartojant. Paslaugų neapčiuopiamumas sukelia tam tikras problemas tiek jų tiekėjams, tiek jų vartotojams. Pirkėjams sunku susigaudyti ir įvertinti, kas parduodama kol paslauga nesinaudojo, o kartais netgi ja pasinaudojus. Pirkėjai pirkdami kažką neapčiuopiamo nežino, ką perka, nes tai negali būti tiksliai aprašyta. Todėl paslaugų vartotojas priverstas pasitikėti paslaugų tiekėjo žodžiais. Subjektyvumas yra neišvengiamas. Tai kas vienam atrodo malonu

ir įspūdinga, kitam gali būti baisu ir košmariška.

Nesant galimybės tiksliai įvertinti paslaugos kokybės, labai sunku nustatyti ir jos gerinimo kriterijus. Apsunkinta kokybės kontrolė yra todėl, kad tai yra procesas, o procesą kontroliuoti sunku. Labai skirtingi klientai ir todėl labai sunku nustatyti tam tikrus kokybės rėmus, t.y. kontroliuoti. Kontroliuoti galima pagal kokybę, o kokybė skirstoma į techninius (ligoninės išvaizda) ir funkcinius (kaip suteikiama paslauga). Stengiantis sveikatos paslaugas gerinti ir priartinti prie pacientų norų, galvojama prie kiekvieno kabineto pakabinti iškabas, kuriose tturėtų būti tiksliai apibrėžtos paslaugos suteikimo sąlygos ir eiga. Tačiau tai irgi neaišku ar taip būtų priartinta teikiamos paslaugos kokybė prie klientų laukiamos kokybės. Nes profesionaliam gydytojui nebūtina visko išsiklausinėti dalį problemų jis ir taip gali pastebėti.

Dažniausiai paslaugos kokybė priklauso nuo bendravimo tarp kliento ir teikėjo. Tačiau labai sunku nustatyti kaip paslaugos teikėjas atliko darbą. Pavyzdžiui, sunku pasakyti kiek efektyvus gali būti gydytojo įtikinėjimas pacientui, jei šis bijo ar yra streso būsenoje, manoma, kad jo pasveikimo procesas gali užsitęsti. TTaip pat gali būti atvejis kuomet gydytojas rekomenduoja vienus vaistus, o pacientas yra įsitikinęs, kad kiti yra geresni ir nepasitiki bei pyksta ant daktaro.

Dar viena problema norint įvertinti paslaugą susijusi su jos neapčiuopiamumo savybe yra ta, kad nėra lengva nnustatyti, kiek laiko užims paslaugos teikimas. Tai ypač aktualu sveikatos priežiūros paslaugų teikime, nes dažnai norint patekti pas gydytoją reikia kelias minutes, o kartais ir valandas palaukti už durų kas sukelia nemažą pacientų nepasitenkinimą. Nors kiekvienas nuėjęs pas gydytoją nori, kad jį kuo kruopščiau ir nuodugniau apžiūrėtų, kas visuomet užtrunka laiko ir automatiškai sukelia kitų pacientų nepasitenkinimą.2.2 Heterogeniškumas

Paslauga paprastai yra daugiafazis procesas, pasižymintis heterogeniškumu, kuris atsiranda iš to, kad paslaugą kuria ir teikėjas, ir klientas, o ji pati yra šios sąveikos rezultatas. Todėl net tam pačiam klientui, ta pati paslauga gali būti suteikiama skirtingai.

Paslaugos forma, kokią ją įsivaizduoja klientas, kad ji turėtų būti, gali atrodyti skirtingai pateikiant ją du kartus nors ir ta pačia maniera, bet esant skirtingai kliento nnuotaikai. Gerai nusiteikęs klientas yra linkęs traktuoti paslaugą teigiamai, kai tuo tarpu klientas, kurio nuotaika bloga – neigiamai. Jei klientas, kurio dantyje yra skylė pas gydytoją ateina prašydamas pataisyti dantis, kad jie būtų sveiki ir gražūs, tai jis galimas daiktas, kad bus laimingas ir patenkintas. Tačiau, kai ateis tas pats klientas, tačiau dantyje bus skylė ir jau ją skaudės trys dienos. Tuomet jis bus piktas, viskuo nepatenkintas ir nelaimingas. Nes ir sutaisius dantis kurį laiką dar gali skaudėti iš įpratimo aar patinus dantenoms. Gali būti ir kitas variantas kuomet vienas klientas išeis patenkintas, kad susitvarkė dantis, o kitas ar kitą kartą atėjęs, pastoviai murmės, kad jam skauda, per brangu ir negerai padarė nes nieko nemato.

Įvairūs veiksniai reikalauja kiek galima daugiau individualizuoti teikiamą paslaugą. Paslauga niekada nebus pakartota lygiai taip pat. Galima ginčytis dėl to, ar klientai visada labai skiriasi vienas nuo kito. Netgi pačioje homogeniškiausioje žmonių grupėje, susidedančioje iš to paties amžiaus, lyties, kilmės, išsilavinimo ir interesų asmenų, žmonės skirsis. Paslaugų teikėjai kaip tik ir turi patenkinti tokių skirtingų žmonių poreikius.

Problemos susijusios vertinant paslaugas su šia paslaugų savybe, daugiausiai siejasi su sunkumais standartizuojant paslaugą. Vieną iš kokybiškos paslaugos suteikimo aspektų sudaro poreikis nustatyti kliento poreikius. Paslaugos procese dalyvauja klientai, kurie skiriasi savo elgsena, charakteriu bei norais. Kiekvienas ligonis ateina su savo bėdomis ir su skirtingomis ligomis. Taip pat ši paslaugų savybė susijusi ir su didesnė klientų rizika, nes klientas rizikuoja ar gaus tokią pačią paslaugą kaip vakar, ar gaus tokią pačią paslaugą kaip jo kaimynas. Tai yra padidintas rizikos suvokimas. Šiuo atveju labai sunku įvertinti paslaugą, nes nėra nustatyta kažkokių standartų, bet kaip minėjau bandoma tai padaryti. Tuomet gydytojas turės atlikti viską pagal standartus ir pagal tai būtų vertinama, kkaip efektyviai buvo suteikta paslauga. Ar tai bus geriau irgi neaišku, nes kartais laikantis nustatyto šablono gali ne padėti, o pakenkti ligoniui.2.3 Vienalaikiškumas (Neatskiriamumas)

Kadangi paslauga – ne daiktas, o procesas arba veiksmų eilė, ji gaminama ir vartojama tuo pat metu. Kai kurie veiksmai, susiję su paslauga gali būti atliekami be vartotojo, o vartotojas patiria tik paslaugos rezultatą, tačiau būtent toji dalis, kurioje dalyvauja vartotojas, pageidaudamas tam tikros paslaugos ir atlikdamas jos kontrolę, yra esminė pačiai paslaugai atsirasti.

Vienalaikiškumas kitų specialistų dar vadinamas, kaip gamybos ir vartojimo vienovė. Taigi, jau nekalbant apie tą faktą, kad kiekvieną kartą, kai paslauga atkartojama, ji bus vis kitokia, ją sunku standartizuoti ir nėra lengva garantuoti kokybę, pats faktas, kad klientas dalyvauja visame gamybos procese arba šio proceso dalyje, reiškia, kad paslaugų įmonėse turi būti keliami tam tikri reikalavimai personalui, jo kvalifikacijai, ypač tų darbuotojų, kurie bendrauja su klientais.

Paslaugos negali būti atskirtos nuo pardavėjų. Dėl to kuriama arba teikiama paslauga tuo pat metu yra visiškai arba iš dalies suvartojama. Materialios prekės yra gaminamos, parduodamos ir tik po to vartojamos, o paslaugos pirmiausia parduodamos, tik po to teikiamos ir vartojamos tuo pačiu metu. Esant paslaugų teikimo ir vartojimo neatskiriamumui, paslaugų tiekėjo ir vartotojo ryšys gali bbūti nevienodas. Kai kurios paslaugos gali būti teikiamos vartotojui nedalyvaujant, o kitos gali būti teikiamos naudojant rašytines komunikacijos priemones arba technines priemones.

Paslaugos neatskiriamumas (vienalaikiškumas) turi daugiau trūkumų vertinant paslaugas. Procese dalyvauja klientas ir jo dalyvavimą sunku (kontroliuoti) valdyti. Paslaugų teikėjas turi numatyti visus galimus variantus kaip kontaktuoti su klientu, kiek užtruks teikiama paslauga. Paslaugų teikimo procesas yra ypatingas tuo, kad į jį galima įtraukti ir paslaugų vartotoją. Taigi, paslaugų vartotojas tampa jų teikimo dalyviu. Vartotojai dalyvaujantys pačiame paslaugų procese turi labai daug įtakos pačiai paslaugai. Kiekvieno vartotojo suinteresuotumas dalyvauti paslaugos procese yra skirtingas, nes visi vartotojai yra skirtingi. Nuo pačių vartotojų pasirinkimo priklauso paslaugų suteikimo vieta, laikas, juos aptarnaujantis personalas ir priemonės, kuriomis paslauga suteikiama. Kas savaime suprantama ir įtakoja tos paslaugos kokybę.

Nuo paslaugų vartotojų kontakto su paslaugų teikėjais augimo, priklauso ir paslaugos teikimo ilgumas. Taigi paslaugas galima sugrupuoti į grupes atspindinčias kaip vartotojai kontaktuoja su personalu. Yra trys grupės: aukšto, vidutinio ir mažo lygio kontaktas. Aukšto lygio kontaktas pasireiškia tuo, kad vartotojas labai smarkiai dalyvauja paslaugos kūrime. Kartais paslaugai suteikti pats vartotojas dirba kartu su profesionalais kaip paslaugos iš kurios tikisi gauti naudos bendra-gamintojas. Būtent toks variantas yra kuomet nori gerinti savo sveikatą. Tiesioginis vartotojų dalyvavimas procese

reiškia, kad klientai įvertina paslaugų teikėjų kvalifikaciją, bendravimo ir visuomeninius sugebėjimus lygiai taip pat kaip ir techninius sugebėjimus. Vartotojai taip pat vertina paslaugą ir pagal kitus vartotojus.

Reikia sukurti aplinką, kurioje klientas reikalui esant galėtų patogiai praleisti laiką. Dar viena problema būtų kliento artumo problema, atskleidžiama per du aspektus, tai geografinį artumą, paslaugos teikimo vieta turi būti lengvai randama bei privažiuojama (pvz.: pačiame centre, bet nėra kaip privažiuoti ar kur pastatyti mašiną) ir fizinį kliento artumą, teikėjas turi dirbti stebimas, labai ssuinteresuoto žvilgsnio, kuris viską mato. Vidinės vadybos įtaka paslaugų pardavimui taip pat turi nemažą įtaką. Vidinės problemos dažniausiai iškyla sprendžiant įmonės vidines problemas. Kadangi klientas dalyvauja paslaugų teikimo procese, jis viską labai gerai jaučia. Pvz.: kai įmonės darbuotojai pykstasi ar nesutaria kaip ir kokiais vaistais gydyti ligonį, klientas dažnai tai jaučia, nesklandumai visame procese gali padaryti blogą įtaką klientui1.

Visi šie paslaugos neatskiriamumo savybės aspektai l.abai apsunkina paslaugos įvertinimą, nes kiekvienam vartotojui paslauga bus suteikta skirtingai ar bent jam taip aatrodys.2.4 Nekaupiamumas

Neįmanomas paslaugos kaupimas bei sandėliavimas. Kadangi paslauga yra nemateriali ir suvartojama jos teikimo momentu, neįmanoma kaupti jos rezervų vartotojui nedalyvaujant, pvz., į sandėlį būtinai paslaugai patenkinti.

Paslaugos neišsaugojimas arba ,,greitas gedimas” reiškia, kad jos negalima saugoti, kaupti, norint ateityje parduoti. PPavyzdžiui, jeigu gydytojas, operuojantis ligonį 8 valandas, šiandien neužimtas, tai rytoj jis jau negalės išoperuoti dviejų ligonių. Šis laikas praleistas paprasčiausiai veltui. Jeigu paslaugų paklausa yra pastovi, tai paslaugos neišsaugojimas nekelia didesnių problemų. Tada kyla būtinumas reguliuoti vartojimą, kad būtų užtikrinta vienoda paklausa įvairų laikotarpį – savaitę, mėnesį ar metus.

Paslaugų paklausai viršijus pasiūlą, pastarosios negalima padidinti kaip, pavyzdžiui, materialią prekių pasiūlos, paimant jų iš sandėlio (kaip atsargas). Jeigu paslaugų teikimas viršija jų paklausą, prarandamos pajamos arba paslaugų vertė.

Tai, kad paslaugų paklausa yra kintanti, pablogina paslaugų neišsaugojimo požymį. Pažymėtina, kad paklausos svyravimai būdingi beveik visų rūšių paslaugoms. Paprastai paslaugų paklausa kinta priklausomai nuo metų laiko, nuo savaitės dienos. Paslaugą neišsaugomumas, kai paklausa pastovi, nesudaro jų pardavimo problemų. Jeigu paklausa svyruoja, įmonės vvadovams tenka spręsti papildomus uždavinius. Pavyzdžiui, vasarą paprastai padaugėja keleivių. Todėl norint patenkinti keleivių vežimo paslaugų paklausą, vasarą būtina turėti daugiau transporto priemonių ir aptarnaujančio personalo, nei jų reikia žiemą.

Negebėjimas paslaugų išsaugoti verčia įmonių vadovus rengti strategiją, užtikrinančią paslaugų paklausos atitikimą jų pasiūlai.

Vakarų šalių paslaugą firmų (kompanijų) veiklos patirtis rodo, kad yra galimi keli paslaugų paklausos ir pasiūlos suderinimo būdai:

§ nustatomos diferencijuotos paslaugų kainos, nuolaidos; teikiamos papildomos paslaugos ir naudojamos kitos paskatos; dalis paklausos piko laikotarpiu perkeliama ,,ramybės” laikotarpiui;

§ priimami preliminarūs užsakymai tteikti paslaugas;

§ spartinamas klientų aptarnavimas, pavyzdžiui, automatizuojant tam tikrą paslaugų teikimą.

§ atitinkamų paslaugų paklausos piko laikotarpiu teikiamos papildomos paslaugos (kaip alternatyvos). Pavyzdžiui, klientai, kai jiems pasiūloma kavos, naujų žurnalų, pasižiūrėti videofilmų, maloniau leidžia laiką laukdami pagrindinės paslaugos;

§ paslaugų teikėjai stengiasi suderinti savo veiklos funkcijas, kurios reikalingos papildomam klientų srautui aptarnauti; pagal galimybes samdomi laikini darbuotojai paslaugų piko laikotarpiu.2.5 Kokybė

Kokybiniu aspektu medicinos pagalbos efektyvumas (kaip efekto išeigos ypatybė) pasireiškia neigiamais asmeninės bei visuomeninės sveikatos poslinkiais. Todėl sveikatos ir medicinos pagalbos kokybės tarpusavio santykį išreiškia medicinos pagalbos efektyvumas bei rezultatyvumas.

Medicinos pagalba gali būti efektyvi, kai:

§ jos funkcijos atitinka struktūrinę sudėtį;

§ galutinis rezultatas ir jam pasiekti reikiamas laikas bei įdėtos lėšos yra atvirkščiai proporcingi dydžiai;

§ gyventojų sveikata artėja prie optimalios, t. y. idealaus modelio.

Šiuos teiginius patvirtina daugelio autorių (Jang S., Volžin S. N., Azgaldov G. G., Averbuch B. A., Medvcdev V. I, Penkov B. E.) darbai.

Efektyvumą, galima išreikšti rezultatų ir lėšų, įdėtų jam gauti, santykiu arba išlaidų naudingumo koeficientu. Žinoma, čia būtina paminėti dar vieną problemą — kaip pamatuoti pasiektus rezultatus. Deja, kartais medicinos pagalbos rezultatų negalima ne tik pamatuoti, bet ir juos iki galo nustatyti. Efektyvumas, išreikštas tik ekonominiais matais, neatspindės tikrosios padėties, nes sveikata yra sudėtingas procesas, priklausantis nuo žmogaus poreikių ir interesų komplekso bei jų ppatenkinimo lygio. Todėl efektyvumas sąlygiškai skirstomas į ekonominį, socialinį ir medicininį, nors jų visų santykis su medicinos pagalbos kokybe yra panašus.

Dialektiškai mąstydami, negalime atsieti kiekybinio aspekto nuo kokybės. Tai pasakytina ir apie efektyvumą, kurį kiekybiškai galima apibūdinti kaip egzistuojančios problemos masto ir programos šiai problemai spręsti efekto sąryšį, t. y. kokios apimties parengta programa išsprendžia problemą.

Tiesa, dažnai teigiama, kad medicinos paslaugų negalima vadinti prekėmis, kad sveikatos apsaugos išskirtinis bruožas — neprekinis pobūdis. Šių teiginių esmė tokia: dalies teigiamų efektų (pvz., skausmo numalšinimo, miego normalizavimo, psichinės įtampos ar streso sumažinimo ir kt.) negalima išreikšti kiekybiškai. Tačiau kiekvieną teigiamą efektą galų gale galima išreikšti kokybiškai (pvz., streso atvejų sumažinimas pasireiks gamybinių traumų sumažėjimu ir kt.). Beje, sunkumais, atsirandančiais skaičiuojant medicinos pagalbos kokybės ir efektyvumą, daugelyje šalių sumaniai naudojasi finansinis ir valdžios aparatai: jie sveikatos apsaugai skiria ne reikiamas, o nuo kitų sričių liekančias lėšas ir pasiteisina, kad prarastų šansų dėl sveikatos apsaugai neskirtų lėšų ekonominė išraiška yra daug kartų mažesnė negu tų, kurie atsiranda mažinant “gamybinių” sričių išlaidas. Mūsų nuomone, toks mąstymas yra nelogiškas ir neperspektyvus.

Matyt, reikėtų sutikti su R. Spasoifo (1988) nuomone, kad kiekvienas vyriausybės sprendimas vertas tiek, kiek jis naudingas žmonių sveikatai.

Įdėtos lėšos, kaip ir rezultatai, turi būti skaičiuojamos teikiant mmedicinos pagalbą, nes kur yra žmonių darbas, ten yra išlaidos ir rezultatai. Geras darbas – geri rezultatai, t. y. šiuo atveju piniginė rezultatų išraiška viršys išlaidas. Vertinant rezultatus, labai svarbu metodologija: ji turi būti apibrėžta, logiška, objektyvi, parengta taikant sisteminį vertinimą. Be to, norint gauti konkretų rezultatą, turi būti apibrėžtas konkretus medicinos pagalbos tikslas ir uždaviniai, kitaip nebus galima paskaičiuoti efektyvumo (rezultatų). Svarbu nepamiršti ir tai, kad medicinos pagalbos kainos visada esti sutartinės.

Tiek kaštai, tiek ir išlaidos bei rezultatai turi savo kokybinę išraišką. Todėl, vertinant rezultatų efektyvumą, būtina nurodyti ir lygį, kuriame tą efektyvumą vertiname (individualios ar visuomeninės sveikatos, respublikos ar miesto, profilaktinės ar gydomosios medicinos pagalbos ir kt), nes tai, kas rezultatyvu viename lygyje, gali būti nerezultatyvu kitame, be to, atskirų lygių rezultatų pokyčiai (teigiami ar neigiami) nesusiję tarpusavyje.

Taigi viso to, kas paminėta, negalima užmiršti vertinant įvairių sveikatos apsaugos programų, ypač profilaktinių, rezultatus bei jas rekomenduojant masiškai vartoti. Jei aukštus rezultatus davusi, pavyzdžiui, profilakt.inė programa kitame rajone pasirodė neefektyvi, visai dar nereiškia, kad ji iš viso neefektyvi ir kritikuotina. Reikia atsižvelgti ir į išvengtus ekonominius nuostolius.

Mūsų nuomone, negalima nepripažinti medicinos paslaugų (“gamintojų-vartotojų”) rinkos komercinių santykių, pervertinti kolektyvines ir ne iki galo įvertinti individualias i medicinos pagalbos gyventojams formas. Sveikatos

apsaugos rinka egzistuoja ir į tai negalima neatsižvelgti. Sveikatos apsaugos ekonomika yra neatsiejama visos šalies ekonomikos dalis, priklausanti nuo bendrųjų ekonomikos dėsnių. Maksimalios išlaidos kokybinei medicinos pagalbai teikti turėtų būti mažesnės arba atitinkančios maksimalius rezultatus. Didžiausias efektyvumas bus tada, kai mažesnėmis išlaidomis bus pasiekiami aukštesni rezultatai. Todėl, pavyzdžiui, reikia pasirinkti tą konkrečią profilaktinę programa, kuri atitiktų šią taisyklę. Be to, tiek išlaidas, tiek rezultatus nebūtina vertinti pinigais – svarbu lik, kad vertinimo kriterijai būtų tie patys.

Reikia atsiminti ir tai, kkad šiam tikros gyventojų. grupės medicinos pagalbos poreikio patenkinimas nėra tolygus gyventojų poreikio sveikatai patenkinimui, kokybiniams asmeninės ir visuomeninės sveikatos pokyčiams arba, kitaip tariami, kokybiškai medicinos pagalbai.

Žinodami šią taisyklę, mes suprantame, kodėl medicinos pagalbos teikimą būtina kontroliuoti ir kodėl būtina nustatyti šios pagalbos prioritetus

Pailginti gyvenimą sveikam žmogui yra kur kas vertingiau negu apskritai pailginti gyvenimo trukmę. Tai ir yra tikroji medicinos pagalbos kokybės išraiška.

Sveiko žmogaus gyvenimą pailginti galima veikiant pagrindinius tradicinius sveikatos rodiklius – sergamumą, invalidumą, mirtingumą ir laikinąjį nnedarbingumą.

Medicinos pagalbos kokybei ir jos valdymui svarbu prognozavimas.

Kai kurie užsienio autoriai teigia, kad net didelio lėšų sveikatos apsaugai deficito sąlygomis galima, kompetentingai organizuojant medicinos pagalbą, pasiekti tam tikrų teigiamų rezultatų. Kitaip sakant, turimas lėšas reikia naudoti laupiai, kokybiškai ir ttuo metu labiausiai reikiamai (prioritetinei) medicinos pagalbai. Būtina skirti lėšų panaudojimo ,,naudos” (teigiamo piniginio rezultatų ir išlaidų santykio), ,,efektyvumo” (sveikatos pokyčių) ir ,,produktyvo” (teigiamų efektų) sąvokas.

Suplakant minėtas sąvokas į vieną, galima padaryti nepagrįstų išvadų, priimti netinkamus sprendimus, imti taupyti lėšas sveikatos sąskaita arba be jokios naudos gyventojų sveikatai švaistyti lėšas. Kartais įvertinamas tik vienas – medicininis, socialinis ar ekonominis – medicinos pagalbos kokybės aspektas.

Medicinos pagalbos kokybė vertinama rezultatų modeliavimo, operacijų tyrinėjimo, daugiafaktorės probleminės analizės ir kitais metodais.

Vertinant kokybę kuriuo nors metodu, reikia sisteminio vertinimo medicinos paslaugų vartotojų (gyventojų, pacientų) požiūriu, taikyti diskontavimo koeficientus, kritiškai įvertinti išvadas bei visus tikimus ir galimus variantus.2.6 Prieinamumas

Ši sąvoka apima tai, kaip paslauga pasiekiama, telefono, transporto ryšio su įmone būklę. Vartotojas vertina darbo laiko patogumą, ttrumpą laukimo laiką, patogią paslaugos atlikimo vietą.

Daugelis paslaugų teikiamos realiu laiku. Klientai turi būti vietoje pasirengę priimti ligoninių specialistų, restoranų darbuotojų, kirpyklų tarnautojų ir kitų panašių organizacijų darbuotojų teikiamas paslaugas. Tiesa, yra nustatyti laiko limitai, įpareigojantys paslaugų teikėjus aptarnauti klientus per nustatytą laiką. Būtent klientai neturėtų laukti teikiamos paslaugos ilgiau negu numatyta. Laiko limitų reikia laikytis ir kai klientai tiesiogiai nedalyvauja priimdami paslaugą. Pa-vyzdžiui, įrenginių taisymas, rinkos tyrimų atlikimas, kostiumo valymas, teisinių dokumentų rengimas.

Nagrinėjant kliento paslaugos kokybės vertinimo pprocesą, svarbus yra| proceso aspektas – tai kainos ir kokybės ryšys. Kaina tampa priemone informuojant klientą apie būsimos paslaugos kokybę, kitaip sakant, ji tampa kokybės išraiška. Kaina dalyvauja laukiamos kokybės formavimosi procese. Pasitaiko atvejų, kai, pavyzdžiui, motelio paslaugos vertinamos kaip labai geros kokybės, o aukščiausios klasės viešbučio paslaugos kaip vidutiniškos, kad gi skirtinga kaina suformuoja skirtingus klientų lūkesčius. Kainos ir kokybės suderinimas paslaugų firmose yra svarbus jų vadybos uždavinys. Būtina s ga, kad klientas pripažintų šį santykį teisingą ir priimtiną. Jam neturėtų 1 abejonių, kad už savo pinigus jis gavo jų vertą paslaugą. Tik tokiu atveju forma gali tikėtis, kad klientas gerai vertins paslaugos kokybę.3. Įvertinimas

Įvertinimas – tai toji slaugos proceso dalis, kuri dažnai apeinama. Taip daroma dėl daugelio priežasčių: nėra laiko, per sunku, ką gero tai duotų?

Kita vertus, jei įvertinimui neskiriama laiko, kaip sužinoti, ar atliekama slauga yra veiksminga, kaip pajėgti rinktis kur kas efektyvesnių slaugos veiksmų? Kaip apskritai slauga gali plėtotis?

Šiame skyriuje palaipsniui apžvelgsiu, kaip įvertinama individualioji pacientų slauga, t.y. veiksmai, skirti tam tikriems pacientams.3.1 Kas yra įvertinimas?

Įvertinimą galima nusakyti kaip slaugos poveikio matavimą. Kai slauga atlikta, turi būti kokie nors pacientų būkles pasikeitimai – arba užkertamas kelias galimoms problemoms. Sveikatos priežiūros veiksmų imamasi tikintis tam tikro efekto. TTarp laukiamo efekto irrealaus efekto, kuris įvertinamas, egzistuoja ryšys. Įvertinimo tikslas – surinkti informaciją, kad pajėgtume pasirinkti tinkamus slaugos veiksmus.3.2 Nustatymas ir įvertinimas

Įvertinimas labai primena nustatymą, nuo kurio pradedamas kiekvienas slaugos procesas. Įvertinimas irgi remiasi tokiais metodais, kaip antai:

§ stebėjimu ir matavimu;

§ apklausa ir pokalbiais;

§ antrųjų šaltinių duomenų rinkimu;

§ duomenų analizavimu;

§ sintetinimu;

§ interpretavimu;

§ patikimumo nustatymu.

Įvertinimas nuo nustatymo skiriasi tuo, kad renkamieji duomenys yra specifiniai, t.y. jie renkami norint nustatyti, ar pasiektas užsibrėžtas tikslas. Nustatant renkami labai įvairūs ir bendri duomenys, kadangi tuo metu mes paprastai dar nežinome, kokios problemos kamuoja pacientą.

Įvertinimas drauge rodo, kad nusibrėžiamas tam tikras tikslas ir kad imtasi tam tikrų veiksmų.3.3 Tikslo ir įvertinimo sąveika

Įvertinti galima tik tada, kai suformuluotas paciento slaugai keliamas tikslas, taigi kai galime matyti, ar tikslą pasiekiame. Juo preciziškiau suformuluotas tikslas, juo didesnės įverlinimo galimybės.

Tikslą, suformuluotą, pvz., taip: “Pasiekti, kad pacientas pats sau padėtų”, – būtų galima skirtingai įvertinti tiek pat kartų, kiek yra slaugų. Jei tikslas nusakytas taip: “Pasiekti, kad iki gegužės 15 d. pacientas pajėgtų pats nusimaudyti ir per pusvalandį apsirengti”, – tai beveik kiekvienas asmuo galėtų įvertinti, ar jis pasiektas, ir prieiti prie tų pačių rezultatų. Pacientui anaiptol nėra tas pats, jei procedūra trunka 5 valandas, nes jis per tą laiką gali peršalti; didelis skirtumas jjam ir tai, ar pažangai prireikia savaitės, ar metų.

Didžiausia įvertinimo problema – tikslo formuluotė.

Taigi reikia pripažinti, kad tikslai, kuriuos sunkiausiai sekasi formuluoti, pvz., tikslas, susijęs su paciento psichinės būsenos pokyčiais, būna praktiškai labai sunkiai įvertinami. Tai sąlygoja aplinkybę, kad psichinei slaugai teikiama paskutinė vieta, kai norima gauti daugiau lėšų slaugai apskritai: juk bet kas atėjęs gali pareikšti, kad būtų gerai sukurti pacientams ,,terapinę aplinką” ir pan., tačiau nė vienas negali to rimtai pagrįsti.

Ne ką lengviau įvertinti ir prevencinę bei sveikatos priežiūros slaugą, nes neįmanoma suskaičiuoti ligų, kurioms užkertamas kelias, ir įrodyti, kad tos ligos būtų kilusios, jei slaugai nebūtų laiku įsikišę. Net jei galima pastebėti kad tam tikros ligos bei komplikacijos kyla rečiau po tam tikrų slaugos veiksmų, mūsų sudėtingoje visuomenėje tai būtų galima paaiškinti daugybe kitokių aplinkybių, Prevencinio darbo įvertinimo sunkumas greičiausiai yra esmingiausia kliūtis reikiamoms to darbo priemonėms bei lėšoms gauti.Išvados

Nepaisant sveikatos sistemos sukūrimo, pažangios medicinos technologijos, didėjančio specializavimosi ir milžiniškų lėšų, skiriamų sveikatos sistemai, dabartine gyventojų sveikatos būkle nėra patenkinama. Išeitų, tarsi daugelio sveikatos problemų sprendimas nepriklauso nei nuo sveikatos sektoriaus, nei nuo pačių žmonių, – rašoma PSO (Pasaulio Sveikatos Organizacijos) įvade Europos sveikatos politikai.

Yra sukurta daug sveikatos priežiūros modelių bei teorijų, tačiau nė vienas modelis

ar teorija nėra universalūs. Mat kiekvienas žmogus, kiekviena šeima arba kiekviena grupė pacientų, su kuriais dirba sveikatos priežiūros specialistas, yra unikalūs kaip ir ta situacija, kurioje atsiduria pacientas, šeima arba grupė. Pasirinkta teorija ar modelis turi atitikti paciento poreikius ir sveikatos specialisto požiūrį į žmogų kaip pacientą. Specialistui, kuris duoda patarimus sveikai šeimai, reikalingos vienos teorijos, o slaugui, kuris slaugo sunkiai sergantį pacientą – kitos.

Ne visos teorijos ir modeliai yra pakankamai aiškūs ir tobuli, kad juos būtų galima pritaikyti praktikoje. DDaugelis aprašo tik kai kurias pagrindines sąvokas. Kai kurios teorijos sveikatos priežiūrą aprašo kaip paciento ir specialisto sąveiką, kitos daugiau dėmesio skiria sveikatos specialisto veiksmams. Verta paminėti, kad dauguma teoretikų aprašo tokią slaugą, kokia ji turėtų būti, o ne tokią, kokia ji yra iš tikrųjų. Kai dėl sveikatos priežiūros teorijų, kai kas mano, kad jos turėtų būti praktikos atramos taškas, o kiti – kad sveikatos priežiūros praktika yra teorijų kūrimo pagrindas.

Daug kas sveikatos priežiūros paslaugų darbo specifikoje priklauso ir nuo ppačio paciento sugebėjimo rinktis. Ugdyti žmonių sugebėjimą protingai rinktis lengviausiai sekasi vaikystėje ir jaunystėje. Mūsų problemų sprendimo įpročiai ugdomi visą gyvenimą, ir gali būti labai sunku keisti jau įgytus įpročius. Autoritariniu sveikatos mokymu ir bauginimo kampanijomis kuriama ne sveika gyvensena, bbet tai gali veikti net priešingai. Taigi mums reikia mokytis patiems matyti, formuluoti ir spręsti savo problemas. Asmeninės vertės suvokimas, kuri stiprina aplinkinių žmonių palankumas, – tai prielaida, kad galime protingai rinktis. Sveikatai didelę reikšmę turi ir šeimos, draugų bei kitų artimųjų rūpestis ir parama.

Toje pasaulio dalyje, kurioje mes gyvename, šeimos vaidmuo sumažėjo ir didėja vienišų žmonių skaičius. Taigi reikia remti socialinę sistemą, jei norime ugdyti sveiką gyvenseną. Kai toji sistema būna nepatenkinama, turi įsikišti valdžia ir remti naujų sistemos formų kūrimą, pvz., savipagalbos grupių steigimą.

Protingo pasirinkimo prielaida – tai ir žinojimas, kas yra sveika. Sveikatos švietimą reikia pradėti anksti vaikystėje ir tęsti visą gyvenimą įvairiais keliais, pvz., draugijose, darbovietėse, saviramos grupėse ir kitose įstaigose.

Norint sveikatos švietimu pasiekti tikslą, reikia rremtis jau egzistuojančiomis normomis ir gerbti turimas vertybes. Nuomonės formavimas laikomas svarbiu sveikatos švietimo darbu, jei nuomonę formuojantys žmonės savo populiarumą ir autoritetą panaudoja protingam pasirinkimui motyvuoti.

Sveika gyvensena – tai kur kas daugiau negu žalingo elgesio vengimas. Įvairus maistas, fizinis aktyvumas, socialinis bendravimas, lyčių bendravimas, grynas oras, interesai ir kt. turi reikšmės gerai būklei, saugo nuo ligų ir streso ir gali slopinti stimuliantų, plačiai vartojamų konfliktams ir stresui malšinti (arba greičiau jiems paslėpti) poreikį. Prievarta ir eismo nelaimės taip pat llaikytinos nesugebėjimo spręsti konfliktus ir vykdyti aplinkos reikalavimus išraiška.

NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS

§ 1998 balandis 34 tomas “Medicina” – žurnalas.

§ “Sveikatos mokslai” 2000 nr. 1, – žurnalas.

§ Čiaplikas V. “Teritorinė prekybos ir paslaugų organizacija” – Vilnius, 1998m.

§ Kindurys V. “Paslaugų marketingas” – Vilnius, 1998 m.

§ Pranulis V., Pajuodis A., Urbonavičius S., Virvilaitė R. “Marketingas” – Vilnius, 2000m.

§ .Šlekienė D. “Paslaugų sferos vaidmuo nacionalinėje ekonomikos plėtroje” Kaunas, 1996m.

§ Vengrienė B. “Paslaugų ekonomika” Vilnius, 1998m.

§ Janušonis “Medicinos pagalbos kokybė ir valdymas” – 1990 m.

§ Anne Vesterdal “Sveikatos priežiūra ir ligonių slauga” – 1998 m.