Tarifiniai ir netarifiniai muitai

Turinys

ĮVADAS 3

1. TARIFINIAI TARPTAUTINĖS PREKYBOS APRIBOJIMAI 4

2. NETARIFINIAI TARPTAUTINĖS PREKYBOS APRIBOJIMAI 8

NETARIFINIAI PREKYBOS APRIBOJIMAI 8

3.TARPTAUTINĖS PREKYBOS APRIBOJIMAI TAIKOMI LIETUVOJE 18

IŠVADOS 22

Įvadas

Prekių mainai naudingi visoms besivystančioms šalims, kitaip jie laisva valia nevyktų. Mažoms šalims užsienio prekyba yra vienintelis būdas ekonomiškai neatsilikti nuo didžiųjų, o dažniausiai – tiesiog būdas garantuoti savo egzistavimą. Nors tarptautinė naudinga šalims, pasaulis išbandė įvairiausius būdus, kaip ją riboti. Bet gerų ribojimo būdų neatrado, nes jų paprasčiausiai nėra. Bet koks prekybos apribojimas galiausiai virsta žala visuomenei. Dabar tarptautin4 prekyba laisvesnė negu bet kada, kadangi ppasaulis išmoko laisvosios prekybos pamoką, o kai kurios postkomunistinės šalys, tarp jų ir Lietuva, dar tik pradeda savo kailiu pajusti, ar tikrai užsienio prekybą riboti žalinga.

Dauguma mokslininkų ir ekonomistų pritaria tarptautinės prekybos liberalizavimui, muitų ir kitų prekybos barjerų panaikinimui. Ši pozicija remiasi ekonomine analize, įrodančia laisvosios prekybos naudą ne tik kiekvienai valstybei, bet ir visam pasauliniam ūkiui. Tačiau pateikiama nemažai svarių argumentų, teisinančių prekybinių apribojimų įvedimą ir rodančių jų blogą įtaką atskiros visuomenės grupės ar valstybės požiūriu.

Šiame darbe nagrinėsime ttarifinius ir netarifinius prekybos apribojimus – labiausiai naudojamą prekybos politikos priemonę. Muitai yra valstybės suformuota netiesioginių mokesčių sistema, kuria siekiama apsaugoti nacionalinius gamintojus nuo užsienio prekių konkurencijos, reguliuoti atskirų prekių paklausą ir pasiūlą, saugoti šaliai svarbius gamtinius išteklius, spręsti gamtosaugos pproblemas, papildyti valstybės biudžeto pajamas ir įgyvendinti kitokius protekcionistinės ir merkantilistinės politikos uždavinius. Netarifiniai prekybos barjerai – tai įvairios priemonės, kurios draudžia arba riboja prekių importą arba eksportą. Ekonominiai draudimai ir apribojimai taikomi tik ekonominiu pagrindu. Taip pat šiame darbe aptarsime Lietuvos naudojamas prekybos politikos priemones.

Paprastai muitų politika būdinga silpnai išsivysčiusioms šalims, nors muitai nėra pati efektyviausia tarptautinės ekonomikos reguliavimo priemonė. Pripažįstant laisvosios prekybos naudą, tiek atskirai šaliai, tiek atskirai pasauliniam ūkiui, ekonomiškai silpnesnės šalys ne visada gali naudotis kitais ekonominių ryšių reguliavimo būdais.

1. Tarifiniai tarptautinės prekybos apribojimai

Muitai ir jų rūšys. Muitas – pagal muito tarifą nustatytas privalomas mokestis, kuriuo apmokestinamos eksportuojamos ir importuojamos prekės.

Muito tarifas – tai prekybos politikos ir vyriausybės reguliavimo šalies viduje rinkos, sąveikaujančios ssu pasauline rinka, instrumentas, kuris yra susistemintas ir suderintas su prekių nomenklatūra. Muitų tarifai ir kvotos yra valstybės prekybos politikos pagrindinsi instrumentas, kurio naudojimas yra įteisintas tarptautinių normų.

Muito mokestis – privalomas įnašas, paimamas muitinių organų, importuojant ar eksportuojant prekę, jis atsiranda kaip importo, eksporto dalis.

Muito mokesčiai vykdo šias funkcijas:

1) fiskalinė. Taikytina importo ir eksporto mokesčiams, nes pinigai eina į valstybės biudžetą;

2) protekcinė. Tik importo prekių, siekiama apsaugoti vietinių gamintojų prekes.;

3) balansavimo. Eksporto prekėms, kurių eksportas valstybės nepageidaujamas ar kkainos nacionalinėje rinkoje žemesnės nei pasaulinėje.

H. Džordžas muitus skiria į:

1) fiskalinius;

2) apsaugomuosius. Kuo daugiau bus siekiama apsaugos funkcijos, tuo mažiau bus gaunama pajamų.

Muitų rūšys:

1) draudžiamieji. Labai aukšti tarifų muitai, eksportas į tokią šalį neįmanomas. Žlugdo prekybą.

2) nedraudžiamieji. Mažesni tarifai, nežlugdo prekybos, bet ją nuolat silpnina.

Pagal muitų ėmimo pobūdį muitai gali būti:

1) advalioriniai. Tai procentas nuo prekės kainos. Privalumas- palaikomas vienodas vidaus rinkos apsaugos lygis nepriklausomai nuo kainų šiam produktui vidaus rinkoje svyravimo, kinta tik įplaukos į biudžetą. Trūkumas- visada reikia žinoti prekės kainą.;

2) specifiniai. Tam tikra suma už prekės vienetą. Naudojama standartizuotoms prekėms, bet nebėra galimybių manipuliuoti kainomis;

3) mišrūs. Čia dalis kaip procentas nuo prekės vertės, o kita dalis – pinigų suma, tenkanti prekės vienetui.

Pagal tarptautinės prekybos operacijas muitų tarifai gali būti:

1) importo. Importuojamoms prekėms, cirkuliuojančioms vidaus rinkoje;

2) eksporto. Eksportuojamoms prekėms, labai reti tokie muitai.

3) tranzito. Tranzitu per šalį transportuojamoms prekėms.

Pagal savo pobūdį muitai gali būti:

1) sezoniniai. Naudojami operatyviam tarptautinės prekybos reguliavimui, ypač sezoninėms prekėms.

2) antidempingo. Naudojama, kai prekės įvežamos ir išvežamos iš šalies žemesne kaina nei analogiškos ir jei gali būti padaryta žala šalies interesams. Dempingo naudojimas nelegalus.

4) kompensaciniai taikomi importuojamoms prekėms, kurių gamyboje buvo naudojamos subsidijos. ŠŠių muitų tarifai ir naudojami šalyje, norint apsaugoti šalies ekonomiką nuo nesąžiningos konkurencijos.

Pagal kilmę muitai gali būti:

1) autonominiai- įvedami valstybės;

2) konvenciniai – įvedami dvišaliu ar daugiašaliu susitarimu;

3) preferenciniai – taikomi norint sumažinti muitą prekėms, įvežamoms iš kitų šalių. Nustatomi pagal sudarytas su kitais kraštais sutartis.

Pagal tarifų tipą muitai gali būti:

 pastovūs – muito suma nustatoma valst organų ir nekinta;

 kintami – muito suma gali kisti valst organų apibrėžtom situacijom.

Pagal skaičiavimo būdą:

 nominalūs – nurodomi muitų tarifuose;

 efektyvūs – realus muitų tarifų lygis galutinėms prekėms, apskaičiavus muitus pagrindinėms ir šalutinėms dalims.

Išskiriami dar keli muitai, kurie gali būti taikomi atsižvelgiant į ūkio intersus ir tarifų struktūrą:

1) specialieji – kaip atsakomoji priemonė prieš diskriminacinius atskirų įmonių, šalių veiksmus;

2) fiskaliniai – kai prekės apmokestinamos siekiant padidinti valst pajamas;

3) protekciniai – apsaugot vietinius gamintojus;

4) išlyginamieji – prekės apmokestinamos norint išlygint importinių ir savos gamybos produkcijos kainas;

5) retorsiniai – taikomi apmokestint prekes šalių, kurios labai padidina muitus savo prekėms.

Siekiant apsaugoti vietinius gatavos produkcijos gamintojus ir stimuliuoti žaliavų ir pusfabrikačių įvežimą naudojama tarifo eskalacija. Tai prekių apmokestinimo lygio augimas jos apdirbimo lygio dydžiu. Didelis muitų rūšių skaičius tik patvirtina jų svarbą ir naudojimo sudėtingumą tarptautinėje prekyboje. Muitų įvedimas valstybėms turi įvairią įtaką.

Muitai ppaslaugų sektoriuje. XX a. pr. paslaugos tapo gana stipriu ūkio sektoriumi. Nuo 9 dešimtmečio iškilo opus klausimas – tarptautinės prekybos paslaugų liberalizavimas. Pasirodo paslaugos, ypač neatsiejamos nuo prekybos produktais (transportas, draudimas), yra labai apmokestintos muitais bei kitais apribojimais. Vidinės subsidijos šalies paslaugų tiekėjams yra geresnis konkurentabilumo palaikymas nei importuojamų paslaugų apmokestinimas. O importo tarifai savo ruožtu yra geriau nei importo kvota. Dažnai pasireiškia kiekiniai paslaugų importo apribojimai, kurie gali būti:

1) prekybos paslaugomis apribojimas. Pvz, visi importuojami kroviniai draudžiami tik vietinių draudėjų. Toks apribojimas iš šalies rinkos pašalina užsienio konkurentus.

2) kvotų importuojamoms paslaugoms įvedimas. Pvz, nustatomas TV laidų, padarytų vietinių ir užsienio prodiuserių, santykis. Tai tiesioginė importuotojų diskriminacija.

3) filialinių įmonių šalies rinkoje steigimo ribojimas. Kai norima apsaugoti nestiprius vietinius paslaugų tiekėjus.

4) paslaugų teikėjų mobilumo ribojimas neleidžia jiems atvykti į šalį, kur jų teikiamos paslaugos kaina aukštesnė už tas pačias ar panašaus pobūdžio kitur (jų šalyje). Pvz, gydytojas turi išlaikyti tam tikrus testus kad galėtų praktikuoti JAV.

5) paslaugų vartotojų mobilumo ribojimas dažnai pasireiškia vizų išdavimo ribojimu (į žemesnio pragyvenimo lygio šalį). Galima tiesiog ignoruoti užsieniečių paslaugų tiekėjus, teikiant prioritetą saviems.

Pastangos liberalizuoti paslaugų tarptautinę prekybą sprendžiamos tarptautinių organizacijų lygiu (GATT). Paskutiniu metu paplito vis didesnė rinkos orientacija su tarifais, nei su kiekinėmis

apribojimo priemonėmis.

Muitai ju tarifu formavimo principai.

Muitų politika įforminama 2 įstatymų blokais:

1) reglamentuojančiais apmuitinimo tvarką, metodologiją; kitus su muitų politika susijusius aspektus. Šio bloko problemos – tarptautinių susitarimų objektas gali būti reguliuojamos įvairiomis sutartimis.

2) Įstatymai ,reglamentuojantys muitinių tarnybų veiklą, teises ir pareigas ir pan. Šio bloko įstatymo reguliuojami klausimai yra vidaus reikalas. Dažniausiai paplitęs objektas – muitų tarifai. Uždėti išvežamoms prekėms muitai sumokami užsienio šalių vartotojų. Svarbu numatyti, kad tokie muitai nesumažintų užsienyje pabrangintų prekių vartojimo.

Svarbiausią reikšmę turi įvežamieji muitai. JJų funkcijos:

 fiskalinė (valstybė siekia gauti kuo daugiau biudžetinių pajamų);

 socialinė-ekonominė (valstybė siekia per muitus tenkinti socialinius-ekonominius interesus).

Muitų politiką reglamentuoja mutinės kodeksas, mutų tarifų įstatymas ir kiti norminiai aktai. Muitas – mokestis už importuojamas prekes į kitą muitų teritoriją arba iš jos eksportuojamas prekes.

Muito mokesčio subjektai – juridiniai ir fiziniai asmenys, objektai – per sieną įvežamos/išvežamos prekės, išskyrus nuo muitų atleidžiamas prekes. Prekių eksporto ir importo tvarkos privalo laikytis visi ūkio subjektai, eksportuojantys /importuojantys/gabenantys tranzitu per muitų teritoriją pprekes, taip pat atliekantys ir kitas prekių gabenimo nustatytas procedūras: laikinojo prekės įvežimo, išvežimo, laikinojo prekės įvežimo/išvežimo perdirbti, eksportuotų/importuotų prekių grąžinimo atvejais.

2. Netarifiniai tarptautinės prekybos apribojimai

Netarifiniai prekybos barjerai – tai įvairios priemonės, kurios draudžia arba riboja prekių importą arba eeksportą. Pagal PPO siūlymus sąvoka „draudimas“ reiškia nacionalinius teisės aktus, kuriais nustatomas absoliutus draudimas importuoti, eksportuoti arba gabenti tranzitu tam tikras prekes. Sąvoka „apribojimai“ reiškia nacionalinius teisės aktus, kuriais nustatomas reikalavimas pateikti ir sankcionuoti prašymą ar kitą nei muitinės tikslams skirtą dokumentą kaip išankstinę tam tikrų prekių importo, eksporto ar tranzito sąlygą. Ekonominiai draudimai ir apribojimai taikomi tik ekonominiu pagrindu. Minėti draudimai ir apribojimai visų pirma apima priežiūros arba apsaugos priemones ir kiekybinius apribojimus.

Netarifinės priemonės taikomos siekiant apsaugoti vietos prekių gamintojus, taip pat apsaugoti gyventojų (prekių vartotojų) sveikatą, aplinką, moralę, religiją bei užtikrinti nacionalinį saugumą. Netarifinių priemonių taikymas yra vienas populiariausių užsienio prekybos reguliavimo būdų.

Netarifiniai prekybos apribojimai

 kiekiniai

1) kvotos nukreipti importo reguliavimui;

2) licencijos-tiek importo tiek eksporto;

3) laisvas susitarimas-eksporto rreguliavimui;

 paslėpti

1) valstybės užpirkimai,

2) reikalavimai, kad į sudėtį įeitų vietinių žaliavų komponentai,

3) techniniai apribojimai,

4) mokesčiai ir rinkliavos – visi nukreipti į importo reguliavimą;

 finansiniai

1) subsidijos,

2) kreditavimas,

3) dempingas – nukreipti eksporto reguliavimui.

Skirtingos šalys naudoja skirtingą įvairių metodų santykį tad sunku nustatyti kokį tai vidurkį (ypač naudojant netarifinius prekybos metodus). Valstybės prekybos politika gali pasireikšti kaip: protekcionizmas, nuosaikus reguliavimas arba laisva prekyba. Dažniausiai sutinkama vyriausybių vykdoma nuosaiki prekybos politika. Prieš nusprendžiant įvesti kokius nors prekybos apribojimus, valstybė turėtų apsvarstyti bendrą jų įįtaką šalies prekybos politikai ir numatyti galimą prekybinių partnerių atsaką. Įvertinant prekybos politikos veiksmų efektyvumą, naudą reiktų nustatyti ar bus ekonominė nauda ūkio šakai ar įmonei, kiek bus sukurta ar išsaugota darbo vietų, kaip pakis biudžeto pajamos, vidaus kainų augimas, vartojimas, kaip įtakos konkurenciją, kaip reaguos prekybos partneriai ir pan.

Kiekybiniai apribojimai – administracinė netarifinio valstybės prekybos politikos reguliavimo forma, nustatanti prekių, kurias galima eksportuoti arba importuoti, kiekį ir nomenklatūrą. Šie apribojimai gali būti naudojami nusprendus vienos šalies Vyriausybei ar taptautinių susitarimų pagrindu, koordinuojančių prekybą tam tikromis nustatytomis prekėmis. Šiuo metu išsivysčiusios šalys mažiau taiko kiekybinius apribojimus, nes jie daro neigiamą įtaką prekiaujant ž.ū. produktais, tekstile, plienu ir kitais produktais, kurių eksportu suinteresuotos besivystančios šalys. Juos draudžia PPO. Kiekybiniams apribojimams priklauso kvotiravimas, licencijavimas ir ,,laisvanoriškas” eksporto susitarimas.

Kvotiravimas. Labiausiai paplitusi kiekybinių apribojimų forma – kvota arba kontingentas (norint apibrėžti sezoninę kvotą). Kvota- netarifinė kiekybinio apribojimo priemonė, nustatanti prekių eksporto/importo normą, išreikštą natūriniais mato vienetais ar pinigais tam tikram laikotarpiui. Kvota lygi 0 embargo. Aukštenė kvota nei galimas eksportas/importas nėra apribojimas, tik priemonė kontroliuoti vienų ar kitų prekių judėjimą. Kvota dažnai atspindi tą faktą, kad vietiniams gamintojams tais metais bus garantuota tam tikra vietinės rinkos dalis.

Pagal apimtį kvotos skiriamos į:

1) globalines – aapibrėžtom prekėm tam tikram laikotarpiui, nepriklausomai nuo šalies.

2) individualios – kiekvienos šalies kvota, nustatyta globalinės kvotos ribose. Suteikia privilegijas toms šalims, su kuriomis yra glaudūs politiniai, ekonominiai, ar kitokie ryšiai. Dažnai jos yra sezoninės.

Pagal kryptingumą:

1) Eksporto – užkerta deficitinių vidaus prekių išvežimą;

2) Importo – norint apsaugoti vietinius gamintojus, sumažinti bedarbystę, sureguliuoti paklausą ir pasiulą šalies viduje, taip pat kaip atsakymas į kitų vyriausybių diskriminacinę prekybos politiką. Įvedus tokią kvotą, sumažėja vidinės pasiūlos prekių kaina bei vidaus paklausa, bet padidėja pasaulinė kaina ir vidaus gamyba. Kvotas nei tarifus lengviau įvesti esant ypatingoms situacijoms. Kita vertus, kvotos gali būti vidaus rinkos monopolizavimo priežastimi. Kaip apsaugos priemonė kvota yra daug veiksmingesnė už tarifus, ypač kai importo paklausa neelastinga.

Licenzijavimas. Tai valstybės leidimas impotuoti /eksportuoti nustatytą prekių kiekį. Gali būti sudedamoji kvotiravimo dalis arba individualus valstybės reguliavimo instrumentas. Pirmu atveju licenzijavimas – dokumentas, patvirtinantis, kad galima įvežti prekes gautos kvotos ribose; antru – įgauna šias formas:

1) vienkartinė licenzija;

2) generalinė – be sandėrių apimties apribojimų. Galioja 1m.

3) globalinė – į bet kurią pasaulio šalį per tam tikrą laikotarpį nesant apimties ar vertės apribojimų;

4) automatinė- leidimas, išduodamas tuoj pat po paraiškos gavimo iš eksporto/importo, kuris negali būti atidėtas valstybinių organų.

Lic. Paskirstymo mechanizmai:

 Aukcionai – pardavimas kkonkurso keliu (ekonomiškiausia priemonė).

 Aiškių pirmenybių sistema – vyriausybinių licenzijų paskyrimas konkrečioms firmoms proporcingai jų impoto už praėjusį periodą dydžiui. Naudojamas palaikyti tas firmas, kurios dėl kvotų įvedimo privestos mažinti prekių importą.

 Licenzijų paskirstymas ne kainų pagrindu – licenzijų išdavimas firmoms, kurios pademonstruoja sugebėjimą importuoti/eksportuoti efektyviausiu keliu. Reikalauja didelių sąnaudų, sukčiavimo tikimybė. Išsivysčiusios šalys licenzijas taiko kaip dokumentą, patvirtinantį importuotojo teisę įvežti prekes nustatytos kvotos ribose.

,,Laisvanoriški” eksporto apribojimai. Tai kiekybinis eksporto apribojimas, pagrįstas vieno iš prekybos partnerių įsipareigojimu apriboti, arba, blogiausiu atveju, neplėsti eksporto apimties, priimtos oficialaus tarpvyriausybinio arba neoficialaus susitarimo metu dėl kvotų nustatymo prekių ekspotui. Juos įveda vyriausybė, esant stambesnės importuojančios šalies politiniam spaudimui, grąsinančiu vienašališko apribojimo taikymu, jeigu bus atsisakyta “laisvanoriškai” apriboti eksportą, kuris atneš nuostolius vietiniams gamintojams. Praktikoje tokie apribojimai taikomi kaip prekybos politikos priemonė išsivysčiusioms šalims konkurencinėje kovoje. Jie taikomi pagrindinių šakų, esančių krizinėje padėtyje, produkcijai. Eksporto apimtis nustatoma atskiroms prekių grupėms tam tikram laikotarpiui. Bendras ekonominis efektas importuotojui, naudojant exportuotojui “laisvanoriškus” eksporto apribojimus, yra neigimas, nors netekimų dydis sumažėja importuojant analogiškas prekes iš šalies, kuri neuždeda tokių apribojimų prekių eksportui.

Paslėpti prekybos politikos metodai. Svarbų vaidmenį tarp netarifinių prekybos politikos metodų vaidina paslėpti prekybos politikos metodai, sudarantys įvairius muitinius barjerus, iškylančius centrinių valstybės organų

ir net vietinės valdžios organų prekybos kelyje. Daugelis šių metodų ir yra ryškiausias tarptautinės prekybos suderintų principų pažeidimas. Dažniausiai naudojami metodai: techniniai barjerai, vidaus mokesčiai ir rinkliavos, valstybiniai užsakymai, reikalavimai naudoti vietinius komponentus.

Valstybiniai užsakymai arba valstybės atpirkimo politika – paslėptas prekybos politikos metodas, reikalaujantis iš valstybės organų ir įmonių pirkti tam tikras prekes tik iš nacionalinių firmų, nežiūrint netgi į tai, kad tos prekės gali būti brangesnės už importines. Pvz.: yra nacionalinio saugumo reikalavimai.

Reikalavimai naudoti vietinius komponentus – paslėptas vvalstybės prekybos politikos metodas, įstatymiškai nustatantis produkto sudedamąsias dalis, kurios turi būti pagamintos nacionalinių gamintojų, jeigu toks produktas skiriamas parduoti užsienio rinkoje. Paprastai reikalavimai naudoti vietinius komponentus yra naudojami besivystančiose šalyse importo pavadavimo politikos ribose, kuri siūlo importuojamų prekių gamybos nacionalinės bazės sukūrimą ir išvystymą, su tikslu vėliau atsisakyti nuo jų importo. Išsivysčiusių šalių vyriausybės naudoja reikalavimus naudoti vietinius komponentus, norėdama išvengti gamyboje pigios darbo jėgos iš besivystančių šalių ir tuo pačiu išlaikyti užimtumo lygį. Apribojimo poveikis importui akivaizdus.Vyriausybei įvedus rreikalavimus naudoti vietinius komponentus produkcija tampa brangesnė (nes išauga produkcijos gamybos išlaidos) ir sumažėja prekių apimtis.

Techniniai barjerai gali užkirsti kelią importuojamoms prekėms, pareikalauti brangaus jų papildomo apdorojimo, padidinti kainą ir sumažinti konkurentabilumą lyginant su nacionalinėmis prekėmis. Techniniai barjerai – ttai paslėpti prekybos politikos metodai atsirandantys dėl nacionalinių, techninių, administracinių ir kitų normų ir taisyklių, sudarytų taip, kad sukliudyti prekių įvežimą iš užsienio. Labiausiai paplitę techniniai barjerai – reikalavimai laikytis nacionalinių standartų, gauti importinės produkcijos kokybės sertifikatus, specifinis prekių įpakavimas ir markiravimas, nustatytų sanitarinių-higieninių normų laikymasis. Šalys nustato šiuos standartus taip, kad būtų savos šalies produkcijos pardavimo galimybė, ir blokuotųsi užsieninės prekybos produkcijos realizavimas. Techniniai barjerai ne visada gali būti taikomi kaip apribojimo priemonė. Jų įvedimas gali būti skirtas rūpintis gyventojų saugumu.

Vidaus mokesčiai ir rinkliavos – paslėpti prekybos politikos metodai, nukreipti importinių prekių vidaus kainos padidinimui ir tuo pačiu jų konkurencingumo sumažinimui vidaus rinkoje. Juos gali įvesti centriniai ir vietiniai vyriausybės organai. Mokesčiai, uždedami importinėms prekėms, yra įvairūs ir ggali būti tiesioginiai (PVM, akcizo, prek mok) arba netiesioginiai (muitinio apiforminimo, registracijos, uosto mokestis). Vidaus mokesčiai yra diskriminaciniai tik tuo atveju, jeigu jie yra uždedami tik importinėms prekėms, nes vietinių gamintojų prekės nėra apmokestinamos. Vidaus mokesčiai praktikoje naudojami ne visada. Tačiau, jei vidaus mokesčių neutralios sąlygos palyginti su užsienio prekyba yra vykdomos, iškyla dvigubo apmokestinimo problema, t.y. duotų prekių konkurentabilumas sumažėja. Visų yra priimta, kad mokesčiai renkami tik importuojančioje šalyje, o apmokestinimas negali būti didesnis nei analogiškų nacionalinių prekių apmokestinimas. BBet tuo pačiu eksporto prekės negali būti atleistos nuo mokesčių didesniu dydžiu nei jos būtų nusiųstos į vidaus rinką. Be to grįžta tik netiesioginiai mokesčiai, o tiesioginiai – ne. Skirtumas tarp muito mokesčio ir vidaus mokesčio – muito mokestis imamas tik nuo importuojamų prekių, kai prekės kerta muitinės teritoriją, o vidaus mokestis imamas ir nuo importuojamų prekių, ir nuo nacionalines gamybos prekių. Mokesčių sistema daugumoje išsivysčiusių šalių sudaryta taip, kad faktinis importuojamų prekių apmokestinimas padidinamas ir visa vidaus apmokestinimo sistema diskriminuoja importo prekes. Yra naudojamos ir kompensacinės rinkliavos. Jos gali būti naudojamos vietoj muitų arba kartu su jais. Joms charakteringa beveik automatinis pasikeitimas. Kompensacinės rinkliavos kinta pasaulinių kainų kitimo dydžiu, tačiau priešinga linkme. Tuo jos skiriasi nuo muitų, kurios išlieka pastovios jiems veikiant Beveik automatinis kompensacinių rinkliavų kitimas iškyla kaip barjeras, neleidžiantis įsiskverbti užsienio prekėms į vidaus rinką.

Finansiniai prekybos politikos metodai (subsidijos). Užsienio prekybos praktikoje plačiai naudojami eksporto išplitimo metodai, kurių didžioji dalis pagrįsta tiesioginiu ar netiesioginiu vyriausybės garantavimu ir nacionalinių eksportuotojų subsidijavimu. Finansavimas sumažina eksportuojamų prekių vertę ir tuo pačiu padidina jų konkurentabilumą pasaulinėje rinkoje. Eksportą finansuoja vyriausybė iš valstybės biudžeto, ir iš visų galimų tarpvyriausybinių institucijų (bankų, fondų), taip pat ir iš privataus sektoriaus – pačių eksportuotojų iir aptarnaujančių juos bankų. Rutininį eksporto-importinių operacijų finansavimą ir kreditavimą suteikia apyvartinio kapitalo bankai konkrečių komercinių sandorių sudarymui, o finansavimas, kaip prekybos politikos metodas, numato diskriminaciją prieš užsienio organizacijų nacionalinių gamintojų ir eksportuotojų naudai. Labiausiai paplitę finansiniai prekybos politikos metodai yra subsidijos, kreditavimas ir dempingas.

Subsidijos. Jeigu vyriausybė mano, kad yra būtinybė skatinti nacionalinių gamintojų eksportą, tai ji gali suteikti jiems subsidijas iš biudžeto. Subsidija – piniginis išmokėjimas su tikslu paremti vietinius gamintojus ir netiesioginę importo diskriminaciją. Valstybės subsidijos yra naudojamos daugelyje išsivysčiusių valstybių gamyboje ir žemės ūkyje. Jų pagalba valstybė remia prekių eksportą į užsienio rinką, leisdama nacionaliniams gamintojams parduoti prekes eksportui žemesnėmis kainomis.

Pagal išmokėjimą subsidijos skirstomos į:

1) tiesioginės – tiesioginės išmokos eksportuotojui po eksporto operacijos užbaigimo, sumai, lygiai skirtumui tarp išlaidų ir gautų pajamų. Tiesioginės subsidijos suteikia gamintojui dotacijas prieš jam įeinant į užsienio rinką. Tiesioginės subsidijos yra uždraustos PPO;

3) netiesioginės – eksportuotojų rėmimas, mažinant mokesčius, sudarant lengvatines draudimo sąlygas ir suteikiant lengvatinius kreditus. Netiesioginė subsidijavimo forma pagal savo galutinį ekonominį efektą priveda prie tų pačių rezultatų, kaip ir tiesioginis subsidijavimas.

Subsidijos gali būti suteiktos prekių gamintojams, konkuruojantiems importu, ir prekių, parduodamų eksportui, gamintojams. Abiem atvejais subsidija gamintojams yra negatyvus mokestis, nes jį išmoka vyriausybė, o nnėra išskaičiuojamas iš jų pelno. Suteikiant subsidiją atsiranda du ekonominiai efektai: dalis subsidijos patenka efektyvesnių nacionalinių gamintojų žinion duotų prekių gamintojo pertekliaus forma. Apsaugos efektas, parodantis tiesioginius netekimus ekonomikai, iškyla todėl, kad gaunantys subsidiją neefektyvūs vietiniai gamintojai vis dėlto gauna galimybę parduoti savo prekes. Subsidijos prekių, konkuruojančių su importu, gamintojams ekonomiškesnis yra importo apribojimo metodas lyginant su importo tarifu ar kvota. Subsidija gamintojams, palyginus su tarifu ir kvota, užtikrina importo apribojimą, tačiau mažesnių netekimų sąskaita nacionalinei ekonomikai.

Subsidijos gali įgyti vidaus ir užsienio subsidijų formas:

Vidaus subsidija – labiausiai užmaskuotas finansinis prekybos politikos ir diskriminacijos prieš importą metodas, numatantis biudžetinį prekių, konkuruojančių su importinėmis, gamybos finansavimą šalyje. Subsidijuojamų prekių kaina sumažėja subsidijos dydžiu, išauga vidaus gamyba ir sumažėja importas.

Eksporto subsidija – finansinis netarifinis prekybos politikos metodas, numatantis tiesioginius mokėjimus arba mokesčių nuolaidas, kuriuos vyriausybė daro savo šalies firmoms, sudarydama sąlygas joms mažinti savo eksporto kainas. GATT jis yra laikomas „nesąžiningos“ prekybos apraiška. Eksporto subsidijos suteikiamos apsaugoti šalies produkciją užsienio rinkoje su tikslu praplėsti gamybą ekonomikos importo pasikeitimo sektoriuje.

Eksporto subsidijos skirstomos į:

1) tiesioginės subsidijos yra tiesiogiai valstybės išmokamos eksportuotojui 3 formomis:

• tam tikros sumos, proporcingos eksportui, išmokėjimas;

• eksportuotojui grąžinamas skirtumas tarp vidaus ir pasaulinės kainų, jeigu pirmoji

yra aukštesnė;

• valstybės kai kurių eksportuotojų išlaidų finansavimas.

2) netiesioginės subsidijos teikiamos įvairių lengvatų pavidalu su tikslu sumažinti eksportuotojo išlaidas ir gauti jiems papildomas pajamas kitose srityse:

• mokestinės lengvatos;

• valstybinis kreditavimas.

Principinis skirtumas tarp importo tarifų ir eksporto subsidijavimo – importo tarifas priveda prie importinių prekių, o eksporto subsidija – prie eksporto prekių vidinės kainos padidėjimo. Įvedus tarifą, pagerėja šalies prekybos sąlygos, sumažėja jos importo kainos ir atitinkamai padidėja vietinių prekių, konkuruojančių su importinėmis, pasiūla, tuo pačiu sumažėja iimporto paklausa. Įvedus eksporto subsidiją, įvyksta atvirkštinis efektas: blogėja šalies prekybos sąlygos, kyla jos eksporto kaina, bet tuo pačiu kyla ir eksporto pasiūla ir mažėja eksportuojamų prekių vidinė paklausa. Importo tarifas pagerina šalies prekybos sąlygas kitų šalių sąskaita. Eksporto subsidija blogina šalies prekybos sąlygas kitų šalių naudai. Abi prekybos politikos priemonės iškreipia vidines kainas ir šalies, naudojančios šias prekybos politikos priemones, vartojimo struktūrą.

Eksporto kreditas. Dažnai paslėptas eksporto subsidijavimas įgyvendinamas per eksporto kreditavimą.

Eksporto kreditavimas – finansinis netarifinis užsienio prekybos ppolitikos metodas, numatantis finansinę valstybinę pagalbą nacionalinėms firmoms eksporto plėtojimui.

Eksporto kreditavimas gali įgyti šias formas:

1) subsidijuoti kreditai nacionaliniams eksportuotojams – juos suteikia valstybiniai bankai už žemesnę nei rinkos palūkanų normą;

2) valst kreditų užsienio importuotojams forma esant būtinai sąlygai pirkti pprekes tik šalies, suteikusios tokį kreditą, firmose;

3) nacionalinių eksportuotojų eksporto rizikos draudimas, į kuriuos įeina komercinės rizikos (importuotojų nesugebėjimas apmokėti už tiekimą) ir politinės rizikos (netikėti vyriausybės veiksmai, neleidžiantys importuotojui įvykdyti savo įsipareigojimų eksportuotojui).

Pagal teikimo terminą eksporto kreditai:

1) trumpalaikiai –1 m.; naudojami vartotojiškų prekių ir sūrio eksporto kreditavimui;

2) vidutinės trukmės –1-5 m; mašinų ir įrengimų eksporto kreditavimui;

3) ilgalaikiai – >5 m; investicinių prekių ir didelių projektų eksorto kreditavimui.

Organizacinė suteikiamų eksporto kreditų forma labai sudėtinga. Tokia agentūra gali būti skyrius, esantis vyriausybės ministerijoje, savarankiška organizacija ministerijos teisėmis ar privati firma, dirbanti vyriausybės kontrolės žinioje. Neretai nacionalinės eksporto kreditavimo agentūros bendradarbiauja finansuojant eksportą iš daugiau nei vienos šalies, koordinuojant politiką ir pasikeičiant informacija apie paskolos gavėjus.

Stambiausi eksporto kreditavimo agentūrų susivienijimai yyra:

1) Eksporto kreditinė grupė – vyriausybės atstovų ir eksporto kreditavimo agentūrų grupė, ji reguliuoja vidutinės trukmės eksporto kreditų suteikimą 2 ir daugiau metų.

2) Bern’o sąjunga – Tarptautinė kreditų ir investicijų draudimo sąjunga – eksporto kreditavimo agentūrų patariamasis organas, tarnaujantis kaip informacijos pasikeitimo vieta trumpalaikio eksporto kredito srityje. Kreditavimas nėra labai populiarus užsienio prekyboje. Dažnai kreditų suteikimas yra pagalba užsienio šalims plėtoti nacionalinių prekių eksportą. Šiaip jis įgyvendinamas per eksporto subsidijavimą. Dempingas – prekių eksportavimas už mažesnes negu savikainos kainas (prekės ppardavimas kitos šalies rinkoje už kainą, žemesnę nei vidaus rinkos kaina, tikslu pašalinti konkurentus ir užkariauti jos rinką, tuo padarant materialinę žalą tos šalies panašios prekės gamintojams). Dempingas yra trumpalaikis atsakas į šalies ekonomikos nuosmukį arba kaip ilgalaikė strateginė priemonė prasiskverbti į eksporto rinkas. Abiem atvejais dempingas yra laikomas „neteisinga“ prekyba ir jį draudžia tarptautiniai prekybos susitarimai (GATT). Dempingas gali būti vykdomas atskirų firmų išteklių sąskaita ir valstybės subsidijų eksportuotojams sąskaita.

Dempingas gali įgyti šią formą:

1) sporadinis dempingas – laikinas perteklinių rezervinių prekių išpardavimas užsienio rinkoje mažesnėmis kainomis;

2) grobikiškas dempingas – laikinas apgalvotas eksporto kainų sumažinimas su tikslu išstumti konkurentus iš rinkos ir vėliau nustatyti monopolines kainas;

3) pastovus dempingas – pastovus prekių eksportas žemesne nei reali kaina;

4) atvirkštinis dempingas – eksporto kainų padidinimas lyginant su tų pačių prekių pardavimo kainomis vidaus rinkoje;

5) abipusis dempingas – priešpriešinė dviejų šalių prekyba tomis pačiomis prekėmis sumažintomis kainomis.

Dempingo pagrindas yra rinkos situacija, prie kurios paklausos elastingumas kainai vidaus rinkoje yra žemesnis nei užsienio.

Būtinos sąlygos dempingui įgyvendinti:

1) prekių paklausos elastingumo skirtumai skirtingose šalyse – paklausa šalies viduje turi būti mažiau elastinga kainai, negu paklausa užsienyje;

2) netobulos konkurencijos situacija, kuri leistų gamintojui nustatyti ir diktuoti kainas;

3) rinkos segmentavimas, t.y. gamintojo sugebėjimas atriboti vidaus rinką, kkur jis parduoda prekes aukštomis kainomis, nuo užsienio rinkos, kur jis parduoda prekes mažesnėmis kainomis.

Dempingas yra uždraustas. Svarbiu dempingo įrodymu laikomas prekių pardavimas mažesnėmis nei gamybos išlaidos kainomis.

Antidempingo mokestis (muitas) – laikina rinkliava skirtumo dydžiu tarp kainų, pardavus prekes vidaus ir užsienio rinkose, įvesta importuojančios šalies su tikslu neutralizuoti dempingo pagrindu negatyvias „nesąžiningos“ kainų konkurencijos pasekmes.

Antidempingo mokesčio tarifą paprastai nustato vienu iš šių būdu:

1) kaip skirtumą tarp kainos, kuria prekės realiai parduodamos eksportuojančių ir importuojančių šalių rinkose. Jeigu prekės yra gaminamos tik eksportui ir neparduodamos šalies-eksportuotojos rinkoje, tai jų kaina šalies-importuotojos vidaus rinkoje sulyginama su kitos trečios šalies prekių kaina vidaus rinkoje;

3) kaip skirtumą tarp kainos, kuria prekės turėjo būti parduodamos eksportuojančios šalies rinkoje, ir kainos, kuria jos realiai parduodamos eksportuojančios šalies rinkoje. Potenciali prekių pardavimo kaina eksportuotojo rinkoje yra suma tarp gamybos kaštų, bendrų kaštų, pardavimo pelno vidaus rinkoje ir įpakavimo vertės, ir prekių transportavimo į importuojančią šalį.

3.Tarptautinės prekybos apribojimai taikomi Lietuvoje

Lietuvoje taikomi šių rūšių muitai:

1) bendrieji – siekiama reguliuoti užienio prekybą ir gauti pajamų į valstybės biudžetą.

2) specialieji – kaip atsakomoji priemonė prieš diskriminacinius kitų valstybių ar jų grupių veiksmus LR atžvilgiu. Normas ir mokėjimo sąlygas nustato įstatymai.

3) antidempingo – kai įį importuojamos prekės, kurių eksporto kainos mažesnės už panašių prekių kainas, mokamas įprastomis verslo sąlygomis eksportuojančios valstybės rinkoje, ir dėl to atsiranda materialinė žala LR vietinei pramonei. Tokios žalos grėsmė – reali kliūtis kurti vietinę pramonę.

4) kompensaciniai – kai importuojamos prekės, kurių gamybai ar eksportui tiesiogiai ar ne buvo naudojama užsienio valstybės subsidija ir gali būti padaryta žala LR interesams. Muitas neturi viršyti nustatyto subsidijų dydžio.

5) protekciniai – apsaugos – importuojamos prekės ir dėl to vietiniai gamintojai patiria juos žlugdančią užsienio įmonių konkurenciją.

Pagal muitų taikymo pobūdį tokios grupės:

 Nuolatiniai – nepriklauso nuo metų laikotarpio;

 Sezoniniai – priklauso nuo metų laikotarpio.

Gali būti taikomi tik bendrieji ir specialieji muitai. Svarbus šio mokesčio elementas – muitų tarifas. Vyriausybė, formuodama muitų politiką, siekia užtikrti prekių gabenimo ekonominį reguliavimą bei vidaus rinkos apsaugą. LR muitų tarifas, tai susistemintas mokesčių (kuriais apmokestinamos išvežamos, įvežamos ir gabenamos tranzitu per LR prekės ar kitos vertybės ) normų rinkinys. Apskaičiavimo metodus bei tarifų struktūrą tvirtina Vyriausybė.

Dar vienas tarifinių apribojimų instrumentas – tarifinės kvotos.

1) vertybinės (advaliorinės) – nurodomos procentais nuo prekės muitinės vertės (dažniausiai taikomos);

2) specifinės (kiekybinės) – kaip pinigų suma, tenkanti prekės natūraliam matavimo vienetui.

3) mišriosios – viena dalis nurodoma procentais

nuo prekės mutinės vertės, kita dalis – kaip pinigų suma, tenkanti prekės matavimo vienetui. Abi dalys sudedamos arba taikoma didesnioji dalis.

Importuojamų prekių muitine verte laikoma sandorio vertė – pinigų suma, sumokėta arba priklausanti sumokėti už prekes, parduotas eksportui į LR teritoriją. Importo muitų normos priklauso nuo valstybių, iš kurių kilusios prekės. Autonominės normos yra didžiausiosir taikomos valstybėms, su kuriomis dar nėra pasirašyti jokie ekonominiai – prekybiniai susitarimai. Konvencinė muito norma taikoma prekėms, kilusioms iš valstybių ar jų grupių, su kkuriomis LR yra sudariusi Tarptautines sutartis, nustatančias didžiausio palankumo prekybos statusą (JAV, Baltarusija). Mažiausios – preferencinių muitų normos, taikomos valstybėms, su kuriomis LR sudariusi laisvos prekybos sutartis (ES, kaimynėms). Muitai sumokami muitinėje. Juridiniai asmenys gali sumokėti muitinio patikrinimo metu arba pavedimu per 10 dienų. Muito efektui (našumui) įtakos turi tokie veiksniai: gyventojai, muitų tarifai, jų administravimas, importuojamų prekių apimtis bei pobūdis, krašto geografinė padėtis.

Kiekybiniai prekybos politikos metodai (Lietuvoje). Siekdama sureguliuoti ekonominės veiklos su užsieniu padarinius LR vyriausybė jau nuo 1991m rreglamentavo prekių ir paslaugų įvežimo ir išvežimo tvarką. LT prekybos plėtojimą bei netarifines užsienio prekybos reguliavimo priemones koordinuoja Ūkio ministerija.

Kiekybiniai (Lietuvoje):

1) Prekių muitinis įvertinimas. Praktikoje, importuojant prekes, buvo nurodoma sumažinta jų kaina, todėl 1996m. birželį Vyriausybė priėmė nutarimą ““dėl importuojamų prekių kainų jų muitiniam įvertinimui”. Jo paskirtis kovoti su nesąžiningu deklaravimu. Kainos buvo rekomendacinės, bet muitininkai galėjo reikalauti papildomo pr muitinės vertės nustatymo. Nuo 1998 vertinimas vykdomas remiantis Muitinės kodeksu, suderintu su PPO.

2) Minimalios importo kainos. Yra ne tik priemonė, turinti lygiavertį poveikį kiekybiniams apribojimams ir pažeidžia visas Lietuvos laisvos prekybos sutartis bei PPO nuostatas, bet ir sudaro sąlygas apskritai eliminuoti konkurenciją ir faktiškai neribotai ginti gamintojus. Didelė problema jos neviešumas.

3) Kvotiravimas. Ribotas prekių kiekis, kurį galima importuoti ar eksportuoti.

Kvotos nauda: apsaugoti gamintojus nuo užsienio konkurencijos ir užkirsti deficitinių vidaus rinkos pr išvežimą. Lietuvoje kvotas tvirtina LR Vyriausybė, o išduoda žemės ir miškų ūkio ministerija. Jau 1991m. galima buvo išvežti iš LT kvotiruojamas žaliavas, medžiagas, pprodukciją, maisto ir nemaisto prekes, kultūros ir meno vertybes tik turint kvotą ir licenziją. 1992m. trūkstant maisto prekių, buvo nustatytos kvotos tam tikriems maisto produktams, mainant juos į žaliavas. 1997m. nustatytos kvotos importuojamoms be muito prekėms; veliau – neišpilstytų alkoholinių gėrimų ir jų žaliavos importo kvotos. Lietuvoje prekės, kurios įtrauktos į valstybės užsakymą, eksporto kvotos nustatymo pagrindas – valstybinio užsakymo apimtis. Produkcijos perviršis nėra kvotiruojamas. Kvotiruojamų prekių sąrašas siaurėja, nes Lietuva stodama į PPO turi riboti ir atsisakyti kvotų.

4) Licenzijavimas. PPasaulyje labai naudojamas, Lietuvoje nėra populiarus (atvejai susiję su strateginių prekių importu, narkotinėmis medžiagomis, radio-elektronine įranga, ginklais ir kitais produktai, kurių importo licenzijavimas nesusijęs su gamintojų apsauga). 1991m. eksportas ribojimas licenzijų pagalba, dėl barterinių mainų su TSRS šalimis, valstybės nuosavybės vyravimo ir blokados. Maistiniai ir nemaistiniai alkoholio tirpalai gali būti importuojami tik su Valstybės tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos išduotom licenzijom. Taikant automatinio licenzijavimo sistemą nuo 1999m. pagal žemės ūkio ministerijos licenzijas buvo importuojama: jautiena, kiauliena, žuvys, javai, grikiai, krakmolas, cukrus, kt. Licenzijas naftos produktams išduoda Energetikos ministerija, tabakui – Valstybės tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba (suderinus su Ūkio, Sveikatos apsaugos, Vidaus reikalų, Finansų ministerijomis). Priklausomai nuo prekių rūšies, licenzijas eksportui išrašo: Žemės Ūkio, Sveikatos apsaugos, Miškų ūkio, Energetikos Ministerijos, Valstybinė veterinarijos tarnyba.

Paslėpti prekybos politikos metodai (Lietuvoje). (Per 8 nepriklaus m naudoti tokie):

1) Techniniai barjerai (reikalavimai laikytis nacionalinių standartų, gauti produkcijos sertifikatus, specialus įpakavimas ir ženklinimas, nustatytų sanitarinių ir higieninių normų laikymasis). Labiausiai paplitęs – prekių įpakavimas ir ženklinimas. Nuo 1998 m. galioja naujo pavyzdžio tabako ir alkoholio banderolės, patvirtintos Finansų ministerijos. Turi būti klijuojamos taip, kad nebūtų galima atplėšti pakuotės jų nesuplėšius, naudoti pakartotinai. Techniniai, sanitariniai ir fitosanitariniai reikalavimai derinami su ES, tačiau kaip prekybą ribojanti priemonė yyra antraeilis dalykas – svarbiausia yra apsisaugoti nuo ligų ir kenkėjų.

2) Vidaus mokesčiai ir rinkliavos (PVM, akcizai, žyminiai mokesčiai) Lietuvoje taikomi kaip papildomos saugos priemonė. Akcizo mokestis (1999m. įsakymu) yra imamas už: vyną (stiprumas iki 13 procentų ir 13-18 procentų), šampaną, alų, cigaretes, variklių benziną, reaktyvinių variklių kurą, žibalą, šokoladą, kava, bižuteriją, elektrą, cukrų. PVM: už alų, tabako gam, cukrų, benziną, tepalus, žibalą. Taikomas 18 procentų PVM, yra ir prekės, kurioms netaikomas.

3) Valstybiniai užsakymai nuo 1990 metų. tai valstybės poreikių produkcijai tenkinimo priemonė. Apmokėjimą garantuoja valstybė. Pereinamuoju laikotarpiu tai viena iš racionaliausių ryšių tarp ūkinių subjektų organizavimo formų. Užsakymo apimtį, sudėtį ir vykdytojus tvirtina Vyriausybė. Paslėpti apribojimai plačiai taikomi per nepriklausomybės laikotarpį, dabar mažinama, nes draudžia PPO. Vis dar taikomi: ribotas įpakavimas ir ženklinimas, PVM, valstybiniai užsakymai.

Išvados

Šiuolaikinė ekonomikos teorija pasisako už atviro ūkio ekonomiką ir laisvąją prekybą. Šią idėją palaiko labiausiai ekonomiškai išsivysčiusios šalys ir jų įtakoje esančios tarptautinės ekonomikos organizacijos. Problema labai aktuali Lietuvos ūkiui, nes Tarptautinis Valiutos Fondas, Pasaulio banko ekspertai reikalauja, kad Lietuva kuo greičiau atsisakytų protekcionistinės politikos, t.y. iki minimumo sumažintume arba visiškai panaikintume importo muito mokesčius.

Mano manymu, laisvosios prekybos koncepcijos negalima suabsoliutinti, nes įvairūs ekonominiai subjektai tiek šalies, tiek pasaulio ūkio ppožiūriu turi nevienodas ekonomines sąlygas ir jų realizavimo galimybes. Be to, prekių importas ir eksportas nevienodai veikia šalies ekonomiką, importo ir eksporto reguliavimo ekonominės ir administracinės priemonės turi skirtingą reikšmę ir duoda nevienodus rezultatus. Silpniau išsivysčiusioms šalims būtina aktyvi užsienio prekybos reguliavimo politika, kuri, viena, palaikytų tam tikrą nacionalinių gamintojų protekcionizmą, o antra, – konkurentiškose ūkio šakose formuotų laisvosios prekybos sąlygas.