Tarptautinio verslo ekonominė aplinka

TURINYS

ĮVADAS…………………………4

1.TARPTAUTINIO VERSLO EKONOMINĖ APLINKA…………..4

1.1. Ekonominės aplinkos sąvoka ir jos reikšmė……………………4

1.2. Tarptautinio verslo ekonomikos aplinkos sistemos, jų klasifikavimas,

matavimo rodikliai…………………………4

2.MAKROEKONOMINIAI RODIKLIAI………………….11

3. TARPTAUTINĖ PREKYBA………………………..13

3.1. Tarpatutinės prekybos samprata………………………..13

3.2. Tarptutinės prekybos nauda…………………………15

3.3. Tarptautinės prekybos struktūra………………………..19

3.4. Tarptautinė prekybos politika jos formos ir priemonės…………….20

3.4.1. Tarptautinės politikos formos…………………………20

3.4.2. Tarptautinės prekybos politikos priemonės…………………..24

4. TARPTAUTINĖ PREKYBA LIETUVOJE………………..27

4.1. Lietuvos užsienio prekybos vystymosi aspektai…………….27

4.2. Pasaulio Prekybos Organizacija ir Lietuva……………………29

4.3. Europos Sąjungos užsienio prekyba. Lietuvos prekyba su ES …………..32

4.4.Lietuvos užsienio prekybos analizė (2003 – 2004 metais )…………….35

IŠVADOS…………………………40

LITERATŪRA…………………………42ĮVADAS

Tarptautinis verslas jau 20 amžiaus pabaigoje tapo ccivilizacijos fenomenu , be kurio savo verslo neįsivaizduoja nė viena didesnė įmonė tiek užsienio šalyse, tiek ir Lietuvoje. Sėkmingas dalyvavimas tarptautinėje rinkoje, viena vertus, gali suteikti puikias galimybes pasinaudoti visais jo privalumais – didesne rinka savo produkcijai ir paslaugoms, geresne gyvenimo kokybe, idėjomis, pigesniais darbo ir kapitalo ištekliais, kvalifikuotais žmogiškaisiais ištekliais; kita vertus, skatina prisiimti ir didesnę investicijų riziką, aukštą konkurencijos lygį ir kt. (2, p.5)

Kiekviena valstybė suinteresuota, kad jos šalies ekonomika būtų kuo labiau išvystyta ir subalansuota. Svarbią šalies eekonomikos struktūros dalį sudaro jos ūkio tarptautiniai ekonominiai ryšiai. Jie didele dalimi lemia ūkio proporcijas ir jų gerinimo galimybes, racionalių šalies išteklių naudojimą, šalies gyventojų gerovę.

Tarptautinė ekonominė aplinka turi svarbią reikšmę įvairioms šalims, verslininkams, kurie veikia tarptautiniu mastu. Tarptautiniame versle eekonominė aplinka turi svarbią reikšmę verslininkų sprendimams, ar pradėti verslą ir investuoti į jį, ar steigti kitose valstybėse savo firmos filialus ir panašiai.

Darbo tikslas – išstudijavus literatūrą atskleisti tarptautinio verslo ekonominės aplinkos svarbą.

Darbo objektas – tarpatutinio verslo ekonominė aplinka.

Darbo dalykas – ekonominė aplinka,sąlygojanti tarptautinio verslo plėtrą.

Uždaviniai:

1. Apibrėžti tarptautinio verslo ekonominės aplinkos sąvoką, pateikti ekonominės aplinkos sistemų rūšis,jų klasifikavimą, matavimo vienetus.

2. Pateikti makroekonominius rodiklius

3. Pateikti tarptautinės prekybos sampratą ir kokia yra jos nauda, taip pat pateikti tarptautinės prekybos struktūrą, išskirti tarptautinės prekybos politikos formas ir priemones.

4. Apžvelgti tarptautinę prekybą Lietuvoje.1. TARPTAUTINIO VERSLO EKONOMINĖ APLINKA

1.1. Ekonominės aplinkos sąvoka ir jos reikšmė

Kiekvienai įmonei, kuri vykdo savo veiklą, svarbu atsižvelgti į šalies ekonominę aplinką. Kompanija, kuri veikia tarptautiniu mastu, turi stebėti visų savo užsienio šalių rinkas iir jų ekonominę aplinką. Analizuoti reikia visų valstybių, kuriose įmonė vykdo savo veiklą ir tų, į kurias ketina įžengti, plėsti veiklą.

Taigi, ekonominė aplinka – tai verslo makroaplinkos elementas, pasireiškiantis tam tikrais ūkio raidos dėsningumais bei tendencijomis, darančiomis įtaką verslo sprendimams ir veiksmams.(2,p.65)

Mokslinėje literatūroje ekonominė aplinka traktuojama kaip tam tikri ūkio raidos dėsningumai ir tendencijos,turinčios poveikį bet kurios rinkos charakteristikoms. Priklausomai nuo poveikio ūkio dalyviams ekonominė aplinka gali būti apibūdinama kaip ( Lydeka, 1997);

1. Palanki laisvam (privačiam) verslui ir sąlygojanti bei skatinanti jjį;

2. Nepripažįstanti laisvo verslo ir sąlygojanti bei skatinanti ekonominę prievartą.

Toks ekonominės aplinkos apibūdinimas tam tikra prasme sąlygiškas. Mat ne visada įmanoma nustatyti ekoniminių aplinkų ribas dėl jų susipynimo, sąsajų.

Atlikti tyrimai parodė, kad ekoniminės aplinkos vertinimas dažniausiai remiasi makroekoniminų rodiklių analize bei jų kitimo tendencijų numatymu, arba ekonominiu prognozavimu.(4, p.41)

Tarptautiniam vadybininkui reikia domėtis tiek šalies, kurioje jis nori vykdyti verslą, ekonomine struktūra, tiek tarptautinės ekonomikos visuma dėl šių priežasčių:

• įvairių rinkų dydžių ir savybių nustatymo;

• rizikos laipsnio, veikiant tam tikroje šalyje, įvertinimo;

• aukšto augimo sektoriaus nustatymo;

• investavimo sprendimų priėmimo;

• efektyviausio kompanijos išteklių panaudojimo.(2, p.65)

1.2. Tarptautinio verslo ekonomikos aplinkos sistemos,jų klasifikavimas,matavimo rodikliai

Pasaulyje yra žinomos trys ekonominės sistemos : kapitalizmas,socializmas,ir mišri sistema. Tačiau, analizuojant tarptautinį verslą supančias aplinkas, daug parankiau jas klasifikuoti pagal išteklių pasiskirstymą.: (2, p.65)

• į rinką orientuota ekonomika;

• centralizuota ekonomika;

• mišri ekonomika.

Į rinką orentuotoje ekonomikoje egzistuoja privati nuosavybė. Dauguma gamybos vienetų yra privačiose rinkose, ir jie konkuruoja tarpusavyje, siūlydami geros kokybės prekes ir paslaugas konkurencinėmis kainomis. (2,p.66)

Šioje sistemoje pagrindinį vaidmenį atlieka individai ir kompanijos. Individai turi išteklius ir vartoja produktus, o kompanijos gamina produktus ir naudoja išteklius. Taip pat į rinką orentuotoje ekonomikoje svarbų vaidmenį atlieka vartotojų nepriklausomumas.Vartotojų nepriklausomumas – tai vartotojų laisvė veikti produkciją per naudojimąsi savo pirkimo galia. Tai yra vartotojų galimybė patiems spręsti, ką ppirkti, o įmonės laisvė veikti rinką. Abi šalys gali laisvai priimti ekonominius sprendimus, todėl pasiūlos ir paklausos sąveiką turėtų užtikrinti tinkamą išteklių panaudojimą.

Rinkos ekonomikoje neturėtų būti jokių apribojimų pasiūlai. Tačiau kartais jų atsiranda, kai rinka yra monopolizuojama vienos kompanijos. Tada monopolistas gali nedidinti produkcijos, kad padidintų paklausą, o apriboti ją tam, kad pakiltų kaina. Tai leidžia monopolinei kompanijai gauti didžiulį pelną iš bet kokios veiklos. Tačiau dėl tokios jos pozicijos, kai nėra konkurentų, kenčia visuomenė. Todėl šiuo atveju valstybės vaidmuo būtų skatinti kitas kompanijas užsiimti tokiu pačiu verslu, o ne apriboti monopolisto veiklą. Kai kurios valstybės (pavyzdžiui, JAV) draudžia monopoliją įstatymais ir sudaro sunkumų jai apskritai susikurti. Mūsų nuomone, privati nuosavybė, konkurencija skatina ir ekonomikos efektyvumą, nes įmonės gali savo jėgomis kurti ir teikti produktus bei paslaugas, o dėl konkurencijos turi juos teikti kokybiškus.

Rinkos ekonomika leidžia numanyti ekonominės laisvės laipsnį, kurį galima išmatuoti įvairiais būdais. Vienas būdas, kuris gali numanyti ekonominės laisvės laipsnį yra toks,kuris turi dvi dimensijas:

• nustatoma, kiek vyriausybės yra varžomi atlyginimai, kainos, prekybos srautai ir verslo sudarymas. Jos pagrindas yra valstybės kišimasis į verslą. Kuo valdžia mažiau kišasi į verslą tuo ekonomika yra laisvesnė.

• stebima, kiek valstybė nustatė taisyklių verslo veiklai. Yra skaičiuojama, kiek valstybė leidžia ar kliudo ppiliečiams naudotis savo privačia nuosavybę, užsidirbti, verslauti, investuoti ir dalyvauti rinkoje lygiaverčiai visuose lygiuose.Šios dimensijos pagrindas yra legalios ir institucinės valstybės struktūros pobūdis, kuris garantuoja piliečiams lygias galimybes.

Centralizuota ekonomika yra apibūdinama visuomenine nuosavybe. Šios ekonomikos sistemos etape prekės ir paslaugos paskirstomos pagal planą, kurį sudaro komitetas, nusprendęs,kur ir kas turi būti pateikiama ( Kuba, Kinija ). Žmonės tokioje ekonomikoje gali įsigyti tik tai, ką vyriausybė numato parduoti.(2,p.66) Centralizuotoje ekonomikoje valstybė ne tik kontroliuoja, ką gaminti, bet jai priklauso visas verslas, ištekliai. Valstybė sprendžia ką ir kaip investuoti, kad tai būtų geriau piliečiams, o ne privačiam verslui.

Centralizuotos ekonomikos tikslas yra mobilizuoti išteklius viešoms reikmėms. Tačiau dėl to privačios įmonės turi mažai paskatų kontroliuoti kaštus ir būtų našios, nes jo negali išeiti iš verslo. Tai, kad privatiems asmenimis draudžiama turėti nuosavybę, lemia, jog individai neturi paskatinimo ieškoti geresnių būdų patenkinti vartotojų poreikius. Trūksta dinamiškumo ir inovacijų. Todėl ekonomika patenka į stagnacijos būseną.

Mišri ekonomika. Nors pastaruoju metu vis populiaresnės tampa į rinką orentuota ekonomika, reikėtų paminėti, kad vis dėlto daugiausiai šalių veikia mišrios ekonomikos(orentuotos į rinką ir centarlizuotos) sąlygomis. (2,p.66)

Mišri ekonomika apima didesnę vyriausybės valdžią nei ekonomikoje. orientuotoje į rinką, ir didesnę priklausomybę nuo rinkos jėgų nei centralizuotoje ekonomikoje.

Mišrioje ekonomikoje tam tikri

sektoriai yra palikti privačiam verslui ir laisvam rinkos mechanizmui, kiti sektoriai yra planuojami valdžios ir išskirtinai priklauso valstybei. Nors ši sistema yra plačiai paplitusi pasaulyje, tačiau, jų sparčiai mažėja. Pvz., Didžioji Britanija, Prancūzija ir Švedija.

Prie šių trijų ekonominių sistemų yra pateikiama dar vieną ekonominė sistema: valstybės reguliuojama ekonomika.Šioje ekonomikos sistemoje pagrindas yra valstybė,kuri reguliuoja privačias kompanijas ir jų investicijas per pramoninę politiką. Ši sistema veikia Japonijoje ir Pietų Korėjoje. Valstybės reguliuojama ekonomika skiriasi nuo mišrios tuo, kad vyriausybė įprastine tvarka nneima privačių kompanijų valstybės nuosavybėn. Valdžia prižiūri privačią įmonę, aktyviai reguliuoja privačių kompanijų investicijas atitinkamai su šalies pramoniniais tikslais. Pramoninė politika dažnai atitinka valstybės subsidijų formą privačioms kompanijoms tam, kad padrąsintų jas imtis prekybos pramonės sektoriuje, kuris užima svarbią vietą nacionalinėje ekonomikoje. Valstybė gali ginti pramonę nuo užsienio konkurentų tam tikrais barjerais importui ir tiesioginėms užsienio investicijoms šalyje.

Valstybės reguliuojama ekonomikos sampratos pagrindas yra pagrįstas taip vadinamos „kūdikiškos pramonės“ argumentais, kurie teigia, kad kai kuriose pramonės šakose kompanijos yra labai dideles iir iš išsivysčiusių šalių, kurios turi daug išteklių, privalumų, todėl naujoms įmonėms yra sunku įsitvirtinti. Pramoninė politika laikoma priemone, kuri gali padėti įveikti ekonominius nuostolius. Taip pat teigiama, kad valstybės reguliuojama pramoninė politika gali leisti šaliai įtvirtinti lyderio pozicijas besiformuojančiai ppramonei kur masto ekonomija bus labai svarbi.

„Kūdikiškos pramonės“ vystymo, tai yra naujai įsikūrusių pramonės vienetų įgalinimo apsisaugoti prieš jiems susiduriant su tarptautiniais konkurentais. Tačiau „kūdikiškos pramonės“palaikymas susilaukia daug priešininkų argumentų (2, p.72)

• Jei pramonė turi aiškių pranašumų, vyriausybės paskolos įtaka sumažėja, nes ir be subsidijų pramonė puikiai vystosi;

• Įsitikinusios dėl gamybos masto ekonomijos labai greitai vietinės įmonės išeis už savo šalies ribų ir steigs bendras su užsienio kapitalu įmones;

• Kuo remdamasi vyriausybė nustato, kurią konkrečią pramonės šaką reikia remti. Be to, „kūdikiška pramonė” gali niekuomet ir neišaugti – užsienio konkurencijos nebuvimas neskatina verslo efektyvumo ir investicijų. (2, p.73)

Įeidamas į užsienio valstybės rinką verslininkas turės priimti tokius sprendimus, veikti tokiomis priemonėmis, kurios geriausiai atitiks šalyje vyraujančią ekonominę sistemą, nes centralizuotoje ekonomikoje reikia labai aatsižvelgti į vyriausybės politiką, orientuotoje į rinką ekonomikoje reikia atsižvelgti į veikiančias rinkos jėgas, mišrioje į rinkos jėgas ir vyriausybės politiką, valstybės reguliuojamoje ekonomikoje į minėtus veiksnius ir valstybės pramoninę politiką.

Ekonominės sitemos yra dar klasifikuojamos ir pagal valstybės išvystymo lygį.Įeidamas į tarptautinę rinką verslininkas turi atsižvelgti į tai, kad valstybės yra skirtingai ekonomiškai išsivysčiusios. Pagal išsivystymo lygį valstybės skiriamos į:

• Išsivysčiusias šalis (išvystyta rinkos ekonomika);

• Besivystančias valstybes;

• Neišsivysčiusias šalis;

• Naujai supramonintas šalis;

• Pereinamosios ekonomikos valstybes.

Išvystytos rinkos ekonomikos.Ši grupė turi gyvybiškai svarbų poveikį kitų šalių ekonomikai pper glaudžią tarptautinę prekybą, kapitalo srautus ir technologiją. Tai industrinės šalys, kuriose didelė dalis gyventojų dirba paslaugų sektoriuje, išvystyta pramonė, mažai gyventojų dirba žemės ūkyje. Tačiau dabar išvystytos šalys patiria daug problemų.

Besivystančios šalys. Jungtinių Tautų organizacija, JTO besivystančią šalį apibrėžia kaip tą, kurios nuo vieno ketvirtadalio iki vieno trečdalio visų gy.ventojų dirba žemės ūkyje, be to, ji turi turėti gerai išvystytą industrinį sektorių. Jose egzistuoja pagrindinės pramonės ir vartotojų rinkos su tam tikra vartotojų grupe, gaunančia aukštas pajamas ir turinčia kitas perspektyvesnių šalių vartotojams būdingas charakteristikas. Besivystančios šalys gali būti klasifikuojamos į turtingesnes (garsėjančios naftos ištekliais, nauja pramone) ir mažiau turtingas (priklausančias nuo ištekliais ribotų prekių eksporto).

Besivystančios šalys turi padengti savo įsiskolinimus ir siekti socialinio ir politinio stabilumo. Šių šalių vyriausybės perleido daugiau iniciatyvos privačiam sektoriui. Vyriausybei priklausančių įmonių privatizacija padidino galimybę užsiimti įvairiu verslu. Pagerėjo klimatas užsienio investicijoms ir prekybai per regioninę integraciją.

Neišsivysčiusios šalys. JTO taip pat pateikia neišsivysčiusių šalių kategoriją, į kurią patenka šalys, pradedant tomis, kurios užsiima vietinės reikšmės pramone, iki tų, kurių visų pramonės šakų ekonomika vargiai egzistuoja. Pirmoji kategorija turi vidutinę miestiečių klasę, nacionalinę švietimo sistemą, iš esmės raštingą visuomenę; pajamos yra žemos, bet augančios; didėja vartotojiškų prekių poreikis. Vos egzistuojančios ekonomikos šalies gyventojai iiš esmės susieti su žemės ūkiu, vartojama pačių gamybos produkcija, jos perteklius keičiamas į kitas prekes. Raštingumas žemas, nedarbas miestuose itin didelis. Tiek vienos, tiek kitos tautos susiduria su sunkiomis ekonominėmis problemomis. Jos įtrauktos į neturto ciklą, kai pramonė negali gaminti pakankamai prekių, pagerinti gyvenimo kokybės, eksporto, ekonominė infrastruktūra yra netinkama, paskirstymo sistema varginga,o įmonės ir negali išsprūsti iš šio rato, nes nėra galimybių.(2,p.82)

Pagrindinės Trečiojo pasaulio šalių savybės: menkas vidaus produkto didėjimas; sunkiai valdomas ekonomikos svyravimas; spartus gyventojų skaičiaus augimas; menka pramonės infrastruktūra; didelis nedarbas; kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas. Tačiau šios šalys vis dažniau remiamos išsivysčiusių šalių, didinamos jų eksporto galimybės, todėl perspektyvos išbristi iš ekonominio skurdo tokiose šalyse kasmet didėja. (2,p.83)

Naujai supramonintos šalys. XX a. 9 dešimtmetyje terminu „naujai supramonintos šalys“ buvo pavadintos Rytų Azijos ir Lotynų Amerikos šalys. Keturios ekonomikos buvo paminėtos kaip šios kategorijos pavyzdžiai dėl jų žymaus ekonomikos augimo, kurį nulėmė pirmaujančio eksporto augimo strategijos: Singapūras, Honkongas, Taivanis ir Korėja.

XX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais prie šių šalių prisijungė Kinija, Malaizija, Tailandas ir Indonezija. Šių šalių ekonominio augimo tempai buvo nuo 5  Honkonge iki 13  Kinijoje. Pereinamosios ekonomikos valstybėmis vadinamos Rytų Europos šalys, kurios pereina iš centralizuotos ekonomikos į rinkos ekonomiką. Joms reikia užsienio investicijų, kad ppereitų į rinkos ekonomiką. Šių valstybių problema yra nemokėjimas tinkamai panaudoti išteklius, neadekvati ar neišvystyta infrastruktūra, naujų idėjų generavimo sunkumai ir inovacijų trūkumas. Tačiau jos pasiekė ekonomikos augimą. Valstybės decentralizavo vidaus ekonomikos valdymą, privatizavo tam tikrus sektorius, tokius kaip žemės ūkis, paslaugos, sureguliavo mokesčių sistemą taip, kad pritrauktų užsienio investicijas ir naujas technologijas. Nors ne visos reformos buvo sėkmingos, tačiau jos ir toliau vykdomos, dauguma valstybei priklausiusių įmonių privatizuota.

Pasaulio ekonomikos dar yra klasifikuojamos į:

• Pramonines, pavyzdžiui, JAV, Jungtinė Karalystė;

• Vidutinių pajamų besivystančios:

 Naujai supramonintas, pavyzdžiui, Taivanis, Pietų Korėja;

 Pagrindines besivystančias skolininkes, pavyzdžiui, Brazilija, Meksika, Filipinai.

• Pagrindines naftos eksportuotojas, pavyzdžiui, Irakas, Iranas, Saudo Arabija;

• Mažiau išvystytas, pavyzdžiui, Indija.

Ši klasifikacija yra pagrįsta ekonomikos kintamaisiais pradedant tais, kurie susiję su pagrindiniais šalies kintamaisiais, ir baigiant tais, kurie. yra tiesiogiai susiję su produktu, kurį parduoda kompanija.

Pasaulio bankas valstybes klasifikuoja pagal bendrąjį nacionalinį produktą iš kiekvieno žmogaus į:

• Žemų pajamų ekonomikas, pavyzdžiui, Vietnamas, Haitis, Indija;

• Žemesnių vidutinių pajamų ekonomikas, pavyzdžiui, Gvatemala, Filipinai, Turkija;

• Aukštesnių vidutinių pajamų ekonomikas, pavyzdžiui, Meksika, Malaizija, Graikija;

• Aukštesnių pajamų ekonomikas, pavyzdžiui, JAV, Japonija, Vokietija.

Šie klasifikacijos būdai yra naudingi tarptautiniam verslui, tačiau neturėtų būti vienintelė bazė sprendžiant kur pradėti ir vystyti verslą. Tuo labiau, kad kai kurios šalys besiskiriančios įvairiais veiksniais pagal klasifikaciją gali patekti į tą pačią kategoriją. Bet kokios klasifikacijos

schema daro prielaidą rinkų homogeniškumui, tačiau ne visada teisingą. Net labai tradicinėse valstybėse yra žmonių, kurie pagal savo pajamas ir vertybes bus rinka prabangioms, modernioms ar žinių reikalaujančioms prekėms, tačiau dalis populiacijos nepateks į šią rinką.

Matavimo vienetai. Kadangi valstybių išsivystymo lygis yra nevienodas yra keletas matavimo vienetų jį matuoti. Pirmiausia, tai yra bendrasis nacionalinis produktas (BNP). Tai visų galutinių prekių ir paslaugų, pagamintų šalies piliečių per tam tikrą laikotarpį (paprastai per metus) rinkos kainų suma; tai konkrečios šalies piliečių gautos ppajamos (3,p.609). Jis yra vienas iš plačiausiai naudojamų matavimo vienetų. Pagal ši rodiklį Japonija, Švedija, Šveicarija ir JAV yra tarp turtingiausių valstybių, tuo tarpu tokios didelės valstybės kaip Kinija, Indija yra tarp vargingiausių. Tačiau BNP gali būti klaidinantis dėl to, kad neparodo skirtumų tarp pragyvenimo lygių. Šiuos neatitikimus gali parodyti perkamoji galia. BNP yra skaičiuojamas kiekvienam žmogui. Pagal šį rodiklį yra skiriamos žemų, vidutinių ir aukštų pajamų valstybės. Įdomus pastebėti tai, kad aukštų pajamų šalis atstovauja penktadalį ekonomikų ir dar mmažiau negu penktadalį pasaulio populiacijos. Tačiau sudaro beveik 80  viso pasaulio BNP.

Kitas rodiklis yra bendrasis vidaus produktas (BVP) – tai bendrosios pajamos sukurtos šalies teritorijoje, taip pat užsienio gamybos veiksnių gautos pajamos konkrečioje šalyje, atėmus šios šalies piliečių gautas ppajamas užsienyje (3,p.609). Arba tai visų galutinių prekių ir paslaugų, pagamintų tam tikroje šalyje per tam tikrą laikotarpį (paprastai per metus), naudojant šalies ekonominius išteklius, rinkos kainų suma (3,p.610) Daugumai šalių BNP ir BVP yra beveik panašūs, tačiau BVP labiau atspindi ekonominę veiklą šalies viduje. Remiantis 2000-2004 metų duomenimis didžiausią BVP turi JAV, Kinija, Indija, Japonija. Taip pat kai kurių besivystančių rinkų BVP didesnis net už išsivysčiusių valstybių, pavyzdžiui, Kinijos BVP yra didesnis už Jungtinės Karalystės, Prancūzijos. Tuo tarpu Afrikos valstybių BVP ir toliau išlieka mažas.

Perkamajai galiai apskaičiuoti yra naudojamas Perkamosios galios paritetas – valiutos kurso pokytis palyginamosios valiutos perkamosios galios kitimo atžvilgiu. (3,p.623). Pavyzdžiui, perkamosios galios paritetas palyginus su JAV doleriu. Jeigu nacionalinės valiutos reikia daugiau negu JAV dolerių ttam, kad būtų nupirkta toks pats kiekis prekių ar paslaugų, vadinasi šios šalies perkamoji galia yra mažesnė už JAV, ir atvirkščiai. Tačiau gali atsitikti taip, kad besivystančių šalių perkamoji galia gali būti didesnė už išsivysčiusiųjų. Remiantis duomenimis didžiausią perkamąją galią turi Liuksemburgo, JAV, Norvegijos gyventojai, atitinkamai 46 737, 32 504 ir 29 261 dolerių kiekvienam žmogui per metus, o mažiausią Kongo, Sieros Leonės, Butano gyventojai, atitinkamai 41, 426 ir 492 dolerių kiekvienam žmogui. Taigi, didžiausią perkamąją galią turi išsivysčiusių šalių ggyventojai, o mažiausiai neišsivysčiusių valstybių.

BNP ir perkamosios galios lygybės suteikia statinę informaciją apie ekonomikos vystymąsi. Ji parodo, kad šalis yra atsilikusi nuo kitų šalių, tačiau neparodo, ar toji valstybė sumažino .atsilikimą.

Aukščiau išvardinti matavimo vienetai neparodo gyvenimo kokybės, į kurią svarbu atsižvelgti verslininkui siekiančiam įeiti į užsienio rinką. Gyvenimo kokybė – tai žmonių laimė, gyvenimo trukmė, švietimo standartai, individų perkamoji galia, sveikata, sanitarija, elgesys su moterimis.Šį rodiklį pateikia Jungtinės Tautos leisdamos Žmogaus raidos ataskaitą. Ši organizacija taip pat apibrėžia skurdo rodiklį (angl. capability poverty measure). Tai indeksas, matuojantis veiksnius, kurie veda į skurdą arba yra rezultatas sąlygų, kurios gali neigiamai įtakoti šalies ateitį.Tai vaikų mirtingumas, neraštingumo lygis ir kt.

Verslininkas turi atsižvelgti ne tik į aukščiau išvardintus matavimo vienetus, bet ir į kitus, kurie padėtų nustatyti šalies išsivystymo lygį, kad galėtų nuspręsti, kokių pajėgumų jam reiks siekiant užimti tos šalies rinkos dalį.2.MAKROEKONOMINIAI RODIKLIAI

Prie šiuolaikinio tarptautinių kontaktų išvystymo lygio praktiškai visiems makroekonominiams rodikliams jie turi didelę reikšmę. Tarptautiniai santykiai turi įtakos ir mikroekonomikai, kai jie realizuojami per bendras įmones, per gyvybiškai svarbių žaliavų tiekimą ir pan. Tada jie tiesiogiai paliečia atskiras įmones ir jų ekonominius rodiklius: gamybos bei realizacijos apimtis, atitinkamai pelną, o stringanti gamyba sąlygoja mažesnį dirbančiųjų užimtumą, mažėja pajamos, iškyla ssocialinės problemos ir t. t.

Verslininkui svarbu atsižvelgti į makroekonominius rodiklius, kad nustatytų, kokia yra šalies ekonominė aplinka, kokios sąlygos yra suteikiamos verslui vystyti. Apžvelgsime šiuos kelis makroekonominius veiksnius:

• Infliacija;

• Einamosios sąskaitos balansas;

• Skola užsieniui;

• Biudžeto balansas;

• Ekonomikos augimas.

Infliacija – Infliacija yra laikomas piniginio vieneto perkamosios galios smukimas, pasireiškiantis ilgalaikiu prekių ir paslaugų kainų kilimu. Infliacija nėra tam tikrų prekių, paslaugų arba jų grupių kainų didėjimas. Gamybos technologijų pažanga, bei paklausos svyravimai sudaro sąlygas atskirų prekių kainoms tiek kristi, tiek kilti. Infliacija reiškia, kad kyla bendras visų prekių ir paslaugų kainų lygis. Tačiau kai kurių prekių kainos net ir infliacijos sąlygomis gali išlikti nepakitusios, arba net sumažėti.

Kompanijos, kurios vykdo veiklą aukštos infliacijos šalyse, susiduria su sunkumais vykdant pelningas operacijas ir planuojant ateities veiklą. Įmonės turi keisti kainą beveik kasdien, kad galėtų gauti pakankamas pinigines įplaukas, už kurias keičiamas inventorius, toliau vykdomos operacijos. Tiksliai nuspėti būsimą infliacijos lygį yra sudėtinga, todėl kompanijos nustato per didelę arba per mažą kainą savo produktams. Tai gali atsiliepti piniginiams srautams.

Aukšta infliacija sukuria įmonei problemų tiek dėl importo, tiek dėl eksporto. Jei valiutos kursas nuvertėja tuo pačiu tempu kaip ir infliacija kyla, tada užsieniečių mokama kaina už infliacijos šalies eksportą nesikeis. Tačiau, jei valiutos kursas kris lėčiau nei infliacija kils, tai llems kainos kilimą importuojančiose šalyse. Tada vietinės kompanijos negalės konkuruoti pasaulio rinkoje. Nuvertėjanti valiuta lems ir tai, kad sąnaudų kaštai kils, taip didindami infliaciją.

Infliacija įtakoja ir politinį stabilumą. Jei valstybė stengiasi suvaldyti infliaciją kontroliuodama atlyginimus, realios gyventojų pajamos krenta ir atsiranda nepasitenkinimas. Jei valdžia nusprendžia nieko nedaryti, ekonominė padėtis gali pablogėti ir gyventojų pajamos vis tiek kris. Taigi toks nestabilumas kelia nerimą užsienio investitoriams, kuriems svarbu žinoti, kiek reiks investuoti į rinką.

Einamosios sąskaitos balansas. Einamoji sąskaitą parodo šalies prekybos būseną, palyginti su likusia pasaulio dalimi per tam tikrą laikotarpį (paprastai per metus).Einamosios sąskaitos balansas susideda iš šių dalių:

• Prekių prekybos sąskaita. Parodo prekybos deficitą ar perteklių.

• Pajamų gavimo ir turto mokėjimo sąskaitos. rodo JAV investicijas užsienyje ir užsienio investicijas JAV.

• Paslaugų sąskaita. Matuoja kelionių ir transportavimo, turizmo, autorinių honorarus.

• Vienašališkų pervedimų sąskaita. Joje yra mokėjimai, kuriuos valstybė gavo nesuteikus jokių prekių ar paslaugų.

Einamosios sąskaitos balansas arba perviršis gali įtakoti prekybos politiką ir valiutos vertę, o tai įtakoja ir kompanijos strategiją. Deficitą galima išmatuoti absoliučiu dydžiu ir santykiu su BVP. Deficitas gali sumažinti investicijas, nes valstybė norėdama sumažinti mokėjimų disbalansą gali apriboti importą arba pakelti palūkanų normą, tai sumažintų importo paklausą.

Skola užsieniui. Tai šalies ekonominiai ryšiai su užsienio valstybėmis. Ji parodo, kiek valstybė yra skolinga

kitoms valstybėms, įvairioms tarptautinėms organizacijos. Yra keturi užsienio skolų išmatavimo būdai:

• Absoliutus skolos dydis. Parodo , kiek užsienio įsiskolinimų turi valstybė.

• Skolos santykis su eksp.ortu.Sieja skolos dydį su kompanijos pjėgumu generuoti užsienio valiutą, kad sumokėtų skolas.

• Skolos aptarnavimo lygis.Palūkanų mokėjimo ir pagrindinės skolos išmokėjimo dalimis eksporto pajamoms.

• Skolos santykis su BVP arba BNP. Padeda apytiksliai nustatyti šalies būsimas skolas.3. TARPTAUTINĖ PREKYBA

3.1. Tarpatutinės prekybos samprata

Plėtojantis ekonomikai ir ekonominiams santykiams tarp valstybių, atsirado ir tarptautinė arba užsienio, prekyba. Didžiulę įtaką čia turėjo tarptautinis darbo pasidalijimas, gamybos sspecializacija, politinės, ekonominės ir kitos prielaidos.

Daugiau negu prieš du šimtus metų Adamas Smitas padarė išvadą, kad tarptautiniai prekių mainai yra visų šalių didesnio turto šaltinis. Tarptautinė prekyba sudaro galimybes plėtoti specializaciją ir geriau panaudoti kiekvienos šalies ekonominius išteklius.

Jau XIX a. pradžioje Davidas Rikardas išplėtė tarptautinės prekybos teoriją. Jis įrodė, kad lemiamas veiksnys – ne našumas gaminant kiekvieną prekę, o kainos santykiai šalyse prieš prasidedant prekybai. Šalis, mažiau naši už kitą plataus diapazono prekių gamyboje, vis dėl to gali gauti neblogą ppelną iš specializacijos ir tarptautinių prekių mainų. Daugeliui ši išvada gali pasirodyti prieštaraujanti sveikam protui. Juk, be abejo, darbo našumas turi būti itin didelis, kad galėtum sėkmingai eksportuoti savo prekes. Ne, sako D.Rikardas , ne, sako ir tikrovė. Kad tarptautinė pprekyba būtų pelninga tereikia, kad našumas vienoje gamybos šakoje būtų santykinai didesnis negu kitoje.(6, p.395)

Taigi,tarptautinė prekyba(international tarde) – tai pasikeitimas prekėmis ir paslaugomis tarp valstybių.

Tarptautinė prekyba yra būtina rinkos ekonomikos sąlygoms. Valstybinis ekonominis bendradarbiavimas įgalina toliau kelti gamybos technologijų lygį įmonėse. Šiandieną be tarptautinės prekybos plėtros neįmanoma pasaulinė ekonomikos raida. Nebus tarptautinės prekybos – sužlugs visų valstybių ekonomikos pagrindai. (6,p.395)

Tarptautinei prekybai būdingi du pagrindiniai bruožai:

1. ji vyksta tarp dviejų ar daugiau valstybių. Todėl prekyba, vykdoma už valstybės sienų tampa šalies socialinės ir ekonominės politikos objektu;

2. naudojamos įvairios valiutos su joms būdingais valiutų kursų svyravimais.(3,p.517)

Tarptautinės prekybos ekonominės prielaidos yra šios:

1. gamybos sąlygų skirtingumas. Prie šių sąlygų reikia priskirti: gamtos, klimato, išteklių aprūpinimo, specializacijos ir kitas.

2. skirtingi gamybos našumo lygiai. Kiekviena pasaulio šalis gamina tai, kkas pelninga ir efektyvu, naudodama pažangesnę technologiją.Gamybos kaštai įvairiose šalyse skirtingi (skiriasi darbo jėga, transportavimo, gamybos išlaidos, technologija ir pan.)

Minėtos prielaidos lemia gamybos kaštų ir kainų skirtumus. Vykstant tarptautiniams mainams, šalys aprūpina pasaulio ūkį tomis prekėmis, kurių gamyba šalies viduje palyginti pigi. Šalys importuoja tokią produkciją ar paslaugas, kurių gamyba šalyje būtų žymiai brangesnė negu jos įsigijimas pasaulinėje rinkoje. Vadinasi, kiekviena šalis specializuojasi gaminti tai, kas jai efektyvu.

Tačiau ekonominis efektyvumas, kurį pasiekia įvairios šalys, gamindamos atskiras prekes, laikui bėgant keičiasi. IIšteklių pasiskirstymo ir technologijų poslinkiai skirtingose šalyse skatina prekių gamybos efektyvumo pokyčius. Vystantis atskirų šalių ūkiams, gali keistis darbo jėgos kokybė ir kiekybė, kapitalo apimtis ir sudėtis, sukuriamos naujos technologijos. Gali keistis netgi žemės ir gamtinių išteklių kokybė ir kiekybė.

3. skonių, polinkių, prioritetų įvairovė. Dėl šios aplinkybės, net jei ir visose pasaulio šalyse gamybos sąlygos būtų visiškai vienodos, šalys siektų prekiauti.(5,p.257)

Julius Algimantas Urbonas (1,p.7) tarptautinę prekybą įvardija kaip tarptautinę komercinę veiklą. Tarptautinė komercinė veikla – tai įvairios paskirties įmonių ir kitokių organizacinių struktūrų komercinės operacijos pasaulinėje rinkoje.

Tarptautiniai ekonominiai ryšiai įgyvendinami per tarptautinę komercinę veiklą. Tai verslo veiklos sfera, reikalaujanti ypatingų teorinių ir praktinių žinių, susijusių su tarptautinių komercinių operacijų organizavimu ir technika. Nuo to priklauso materialinių gėrybių ir įvairiausių paslaugų tarptautiniai mainai. Kad jie vyktų, būtina atlikti tarpusavyje susijusius veiksmus:

1. rasti pirkėją;

2. sudaryti su juo s.utartį, kurioje numatomos visos tarptautinių komercinių mainų sąlygos;

3. įvykdyti sandorį, t.y. atlikti visus veiksmus, leidžiančius realiai įgyvendinti sandorio sutartyje numatomas sąlygas.

Nurodyti veiksmai yra komercinio pobūdžio, o mainų operacijos yra komercinės operacijos. Iš esmės tai vadybinė veikla, apimanti planavimą, organizavimą ir kontrolę. Čia galioja bendrieji vadybos principai. Kadangi komercinės operacijos vyksta su užsienio partneriais, susiformuoja specifiniai veiklos bruožai, kurie vadinami įmonės tarptautine veikla. Ji skirta vykdyti įmonės eksporto ir iimporto operacijoms, valdyti tarptautinių įmonių kūrimą, gamybą, investicijas, pagamintos produkcijos realizavimą užsienyje.

Tarptautinių komercinių operacijų subjektai yra įmonės ir kitokios organizacinės struktūros, užmezgančios komercinius ryšius su užsienio partneriais, o objektai – materialinės gėrybės ir įvairiausios paslaugos. (1,p.7)

Atsižvelgiant į tarptautinių komercinių operacijų pobūdį, subjektus ir objektus, išskiriamos šios operacijų pagrindinės rūšys:

• tarptautiniai prekių mainai;

• tarptautiniai mokslo ir technikos produkcijos mainai, apimantys prekybą patentais, licencijomis ir panašia produkcija;

• įvairūs tarptautinės nuomos ryšiai; tarptautiniai turizmo ryšiai; tarptautinės banko ir finansinės paslaugos ir kt.

Visoms tarptautinių komercinių operacijų rūšims būdingas vienas bendras bruožas – jos yra tarptautiniai komerciniai mainai, ir paprastai tai nusakoma vienu terminu – užsienio prekyba.

Plačiąja prasme tarptautinę prekybą sudaro dvi dalys:

1. eksportas, apimantis viską, kas komercinių pagrindu išvežama iš šalies į užsienį;

2. importas, apimantis viską, kas komerciniu pagrindu iš užsienio įvežama į šalį.

Eksportas ir importas yra vieno reiškinio dvi pusės, priklausomai nuo to, kurios šalies – savos ar svetimos – požiūriu vertinsime tarptautinę komercinę operaciją. Kas vienai valstybei yra eksportas, tas jos užsienio partneriui bus importas, ir atvirkščiai. (1,p.8)3.2. Tarptutinės prekybos nauda

Šalys prekiauja, todėl, kad dėl palyginamojo pranašumo patiria naudą. Jos naudoja pažangesnę technologiją, turi gausesnius gamybos išteklius arba specializuojasi gaminti tokias prekes tokių šakų, kurioms būdinga ekonomija dėl gamybos masto. (3,p.519)

Ekonominę naudą sąlygoja specializacija. Vyraujant sspecializacijai, galima užtikrinti didesnę prekių gamybos apimtį. Specializacija ir prekyba sąlygoja aukštesnius veiklos rezultatus bei efektyvumą. Tai lemia keturios prielaidos, kurios sąlygoja tarptautinės prekybos naudą:

• Konkurencijos didėjimas. Padidėjusi konkurencija skatina mažinti gamybos kaštus bei kainą, tai yra naudinga vartotojams. Be to gali atsirasti ir kitokio pobūdžio nauda, jeigu gamintojai būtų priversti konkuruoti ne kainomis, o prekės kokybe, dizainu ir pan.

• Pagamintų produktų gausumas ir įvairovė. Užsienio prekyba sudaro sąlygas kiekvienos šalies gyventojams nusipirkti kitose šalyse pagamintų produktų, kurių gamyba šalies viduje brangiai kainuotų, šalims sudaro sąlygas gaminti naujus produktus. Nauda patiriama gaminant naujus produktus ne tik šalies viduje, bet ir kitose šalyse. Taigi pagrindinė tarptautinės prekybos nauda – didesnė prekių įvairovė šalies vartotojams, taip pat gamintojams, perkantiems pasaulinėje rinkoje žaliavas bei kitus gamybos procese naudojamus išteklius. Prekybos dėka tampa prieinamos ir naujos prekės. Pastarąjį atvejį vaizduoja 1 paveikslas.

1 paveikslas

Paklausa šiai prekei šalyje yra per maža, kad apsimokėtų ją gaminti. Kada užsienio rinka tampa prieinama, tuomet paklausa padidėja ir todėl galima padengti vidutinius kaštus (VK). Naujos prekės gamyba tampa pelninga. Pvz.,galėtų būti „Boeing“ kompanija, kuri daugiau nei pusę pagamintų lėktuvų eksportuoja į kitas šalis. Jei ne eksportas, tai „Boeing“ kompanija niekada nebūtų pagaminusi reaktyvinį 747 modelio superlėktuvą. Kompanija nebūtų galėjusi padengti

lėktuvų dizaino bei įrangos didžiulių išlaidų. Gamybos kaštus buvo įmanoma padengti tik eksportuojant šio modelio lėktuvus. Užsienio prekyba taip pat sudaro sąlygas gaminti naujus produktus. Taigi didesnė prekių įvairovė duoda naudą. 2 paveikslas

Vidutinių kaštų (VK) kreivė abiejose paveiksluose yra ta pati. Prasidėjus užsienio prekybai, paklausos kreivė perstumiama žymiai toliau į dešinę pusę.

• Masto ekonomija. Pasireiškiant masto ekonomijos efektui, užsienio prekyba gali sąlygoti efektyvesnę gamybą. Ūkio šakose, kuriose reiškiasi masto ekonomija, didesnė gamybos apimtis sąlygoja kaštų mažėjimą, kas, savo ruožtu, leidžia ppardavinėti prekes žemesnėmis kainomis. Masto ekonomijos sąlygojamas efektyvumo padidėjimas yra naudingas ne tik šalies – gamintojos pirkėjams, bet ir kitų šalių, kuriose tos prekės gali būti pardavinėjamos. Pvz., panaikinus muitus tarp ES šalių, kiekvienos šalies gamintojas gali laisvai pardavinėti savo gaminius bet kurioje kitoje ES šalyje. Tai leidžia ES firmoms gaminti įvairius gaminius didesnėmis apimtimis. Ūkio šakose, kuriose ryški masto ekonomija, didesnė gamybos apimtis sąlygoja kaštų mažėjimą, o tai savo ruožtu leidžia pardavinėti prekes mažesnėmis kainomis.

• Lyginamasis pranašumas. Jei anksčiau paminėtos uužsienio prekybos naudos prielaidos neegzistuotų, vis tiek būtų svarus tradicinis argumentas už jos plėtojimą. Tai nauda, gaunama dėka lyginamojo pranašumo. Šios teorijos kūrėjai D. Rikardas, D. Milis nuosekliai paaiškina, kodėl tarptautinė specializacija turtina šalį; kaip ir kiekviena teorija, ji teisinga ttam tikromis sąlygomis (rinka yra tobulos konkurencijos, atsiribojama nuo transportavimo išlaidų, visi gamybos kaštai yra pastovūs, pripažįstamos vienintelės darbo sąnaudos).

Tarkime, kad viena šalis specializuojasi tokių prekių gamyboje ir eksporte, kurias gali gaminti santykinai žemesniais kaštais. Atvirkščiai elgiamasi tada, kai yra importuojama. Tuomet šalis pasirenka tokias prekes, kurių gamybos kaštai .būtų santykinai aukštesni palyginti su kitų šalių kaštais.

Santykinai didesnius ar žemesnius kaštus apibūdina pasirinktos galimybės kaštų sąvoka. Jie nusako tam tikro pasirenkamo gamybos varianto kaštus kito, alternatyvinio varianto atžvilgiu.

1 lentelėje parodyti tie atvejai, kad kiekviena šalis turi absoliutų pranašumą prekių gamyboje.

1 lentelė. Absoliutinio pranašumo iliustravimas

Drabužiai Maistas

Lenkija 3 vnt. 2 vnt.

Lietuva 4 vnt. 1 vnt.

Tariama vieno Lietuvos ir Lenkijos darbininko gamybos apimtis

Pagal pirmo stulpelio duomenis drabužių gamintojai Lietuvoje gali aplenkti Lenkijos darbininkus našesniu darbu ((4 vnt. palyginus su 3 vnt.). Taigi Lietuva turi absoliutų pranašumą drabužių gamyboje. Panašiai, pagal antro stulpelio duomenis, Lenkija turi absoliutų pranašumą maisto gamyboje. Lenkų darbininkas gali aplenkti anglą darbininką našesniu darbu (2 vnt. palyginus su 1 vnt.).

Efektyviausias abiejų šalių išteklių paskirstymas būtų tada, jeigu Lenkija specializuotųsi maisto gamyboje, o Lietuva – drabužių. Norėdami tai patvirtinti, galvokime, kad specializacijos nėra. Kitaip tariant, kiekviena šalis gamina sau abu produktus. Dabar tarkime, kad šalys specializuojasi: Lenkija maisto gamyboje, o Lietuva – ddrabužių. Vadinasi, Lenkijos darbininkas, gaminęs anksčiau drabužius, pradeda gaminti tik maistą. Tuo pačiu metu Lietuvos darbininkas persiorientuoja priešinga linkme (t.y. nustoja gaminęs maistą ir pradeda gaminti tik drabužius). Įvykus tokiems pasikeitimams, bus toks vaizdas:

2 lentelė

Pasikeičia drabužių gamybos apimtis Pasikeičia maisto gamybos apimtis

Lenkijoje -3 +2

Lietuvoje +4 -1

Tokiu atveju pasaulinės gamybos apimties grynasis pokytis būtų +1 +1

Taigi kiekviena šalis specializuojasi tiekti tą produkciją, kurio gamyboje ji turi absoliutinį pranašumą. Tačiau taip įvyksta ne visada. Kartais specializaciją lemia lyginamasis pranašumas.

3 lentelėje parodyta situacija, kai viena šalis, būtent, Lenkija, turi absoliutinį pranašumą abiejų prekių gamyboje.

3 lentelė. Lyginamojo pranašumo iliustravimas

Drabužiai Maistas

Lenkija 6 vnt. 3 vnt.

Lietuva 4 vnt. 1 vnt.

Tariama vieno Lietuvos ir Lenkijos darbininko gamybos kaštai

Lenkijos darbininko darbas yra našesnis negu lietuvio, gaminant drabužius (būtent, 6 vnt. palyginus su 4 vnt.), ir maistą (3vnt. palyginti su 1 vnt.). Nepaisant to, Lenkija nebandys patenkinti savo reikmenų, gamindama abi prekes. Jos gamybos programų nenulemia absoliutinis pranašumas. Iš tikrųjų Lenkija specializuosis gaminti tą prekę, kurios gamyboje ji turi lyginamąjį pranašumą, o kitą prekę pirks iš Lietuvos. Todėl pirmiausia tikslinga apskaičiuoti maisto gamybos alternatyvinius kaštus kiekvienoje šalyje. 3 lentelėje antroji eilutė rodo, kad Lietuvos darbininkas galėtų pagaminti 4 vnt. drabužių, užuot gaminęs 1 vnt. maisto. Kitaip tariant, Lietuvoje maisto 1 vieneto alternatyviniai kaštai yra lygūs 4 vnt. drabužių. Kadangi tobulos konkurencijos eekonomikoje kainos atspindi kaštus, todėl Lietuvoje šios prekės bus keičiamos santykiu 1:4. Tai reiškia, kad nesant tarptautinės prekybos, maisto 1 vnt. Lietuvoje bus keičiamas į 4 vnt. drabužių.

Kokie gi maisto gamybos alternatyviniai kaštai Lenkijoje? Kaip rodo 3 lentelės 1 eilutė, Lenkijos darbininkas galėtų pagaminti 6 vnt. drabužių, užuot gaminęs 3 vnt. maisto. Kitaip tariant, Lenkijos maisto 1 vieneto alternatyviniai kaštai yra lygūs 6:32 vnt. drabužių. Vadinasi, Lenkijoje šios dvi prekės bus keičiamos santykiu 1:2, t.y. nesant tarptautinės prekybos, maisto 1 vnt. bus keičiamas į 2 vnt. drabužių.

Kadangi maisto gamybos alternatyviniai kaštai Lenkijoje yra mažesni (t.y. 2 vnt. lyginant su 4 vnt. Lietuvoje), todėl Lenkija turi lyginamąjį pranašumą maisto gamyboje.

Šalis turi lyginamąjį pranašumą, jeigu ji gali prekę gaminti santykinai pigiau, t.y. mažesniais kaštais negu jos prekybinis partneris.

Norėdami patvirtinti, kad specializacija padidins pasaulinį prekių kiekį, tarkime, jog kiekviena šalis gamina abi prekes. Dab.ar teikime, kad jos pradėjo specializuotis: Lenkija perorientuoja vieną darbininką iš drabužių gamybos į maisto gaminimą, o Lietuva perorientuoja du darbininkus iš maisto gamybos į drabužių gaminimą. Tuomet:

4 lentelė

Pasikeičia drabužių gamybos apimtis Pasikeičia maisto gamybos apimtis

Lenkijoje -6 +3

Lietuvoje +8 -2

Tokiu atveju pasaulinės gamybos apimties grynasis pokytis būtų +2 +1

Taigi matome, kad drabužių gamybos alternatyviniai kaštai Lietuvoje yra mažesni negu Lenkijoje. Vadinasi, Lietuva turi lyginamąjį pranašumą drabužių ggamyboje. Drabužių gamybos alternatyviniai kaštai Lietuvoje yra lygus ¼ vnt. maisto, t.y. už ¼ vnt. maisto galima įsigyti 1 vnt. drabužių. Tuo tarpu Lenkijoje drabužių gamybos alternatyviniai kaštai yra aukštesni, t.y. 3/61/2 vnt. maisto. Esant mažesniems alternatyviniams kaštams, Lietuva įgyja lyginamąjį pranašumą drabužių gamyboje.3.3. Tarptautinės prekybos struktūra

Prekių ir paslaugų judėjimas tarp šalių sieja nacionalinius ūkius į bendrą rinkos sistemą ir sustiprina šalių tarpusavio ekonominę priklausomybę. Tarpusavio priklausomybei turi įtakos šalies teritorijos dydis, ekonominio išsivystymo lygis, vidaus rinkos apimtis, gamtiniai ištekliai ir t.t. Didėja prekių ir paslaugų bendrojo nacionalinio produkto eksporto dalis (pavyzdžiui, JAV eksporto dalis BNP 1960-1989 m. padidėjo nuo 5 iki 11 proc., Japonijos – nuo 11 iki 15 proc., Didžiosios Britanijos – nuo 21 iki 27 proc., Vokietijos – nuo 19 iki 37 proc. 1995 metais eksporto dalis, BNP sudarė: JAV – 14 proc., Japonijoje – 17 proc., Didžiojoje Britanijoje – 32 proc., Vokietijoje – 39 proc.). (3,p.525)

Tarptautinėje prekyboje vadovaujantį vaidmenį vaidina ES, JAV ir Japonija. Dabartiniu metu išsivysčiusioms šalims tenka apie 69 proc. bendrojo pasaulinio prekių eksporto. Iš šios dalies 75 proc. prekių eksportuojama į išsivysčiusias šalis, 20 proc. – į besivystančias, 5 proc. – į buvusias Rytų bloko šalis. Besivystančios šalys eksportuoja į išsivysčiusias šalis apie

70 proc. savo prekių, 20 proc. – prekių realizuojama tarp besivystančių šalių, o likusios – į buvusiojo Rytų bloko valstybes. Didžiausia dalis, t.y. apie 40 proc., prekių pasaulio eksporto ir importo tenka Vakarų Europai, apie 20 proc. – Šiaurės Amerikai, apie 20 proc. – Azijai, apie 5 proc. – Lotynų Amerikai, 5 proc.- Vidurio Rytams, 3,5 proc. – Afrikos šalims.(3,p.527)

Dabartiniu metu prekybos augimas viršija gamybos augimą.Nuo 1973m. iki 2003m. pasaulinė prekyba didėjo 4,6 proc. palyginti su pasaulinės gamybos augimu 28 pprocento. Tai pasaulinės ekonomikos raidos ir besitęsiančių ilgalaikių sąlygų pokyčių rezultatas. Tačiau tarptautinei prekybai būdingi neekvivalentiniai mainai, dėl kurių susidaro didelių nuostolių. Pirmiausia šie nuostoliai susiję su tradicinėmis „kainų žirklėmis“. Užbaigtiems gaminiams kainos padidintos, o žaliavoms sumažintos. Tai sukelia besivystančių šalių nepasitenkinimą, nes jos daugiau eksportuoja žaliavas. Pavyzdžiui, Viduriniųjų Rytų, Afrikos ir kitų regionų eksporto įplaukos sumažėjo, nukritus mineralų, metalų kainoms. Tuo tarpu išsivysčiusios šalys iš nupirktų žaliavų pagamintus gaminius parduoda aukštesnėmis kainomis. Todėl žaliavų kainos – viena aktualiausių tarptautinės pprekybos problemų.(3,p.527)

Svarbią vietą tarptautinėje prekyboje užima paslaugų eksportas ir importas. Per dešimt pastarųjų metų ypač išaugo tokių paslaugų kaip reklama, bankininkystė, konsultacijos, komunikacijos, transportavimas, draudimas tarptautinė prekyba. Kadangi tarptautinė paslaugų prekyba sudaro apie 30% visos paslaugų prekybos, būtina suprasti jos rreikšmę visoms išsivysčiusioms šalims. Paslaugos gali būti teikiamos tiesiogiai eksportuojant jas į užsienio rinką, pasitelkus licencijas, frančizę ar bendrą su vietos verslininkais įmonę. Pagrindinės tarptautinėje rinkoje teikiamų paslaugų grupės:

• pramogų pramonė, ypač televizijų programų;

• laivininkystės ir tarptautinių avialinijų pramonė;

• profesinės paslaugos (reklamos, audito, teisės, visuomeninių santykių);

• mažmeninės prekybos;

• viešbučių ir turizmo paslaugos;

• finansinės paslaugos. Tai viena sparčiausiai augančių tarptautinių paslaugų grupių. (2,p.78)3.4. Tarptautinė prekybos politika jos formos ir priemonės

3.4.1. Tarptautinės politikos formos

Kiekviena įmonė, užsiimanti tam tikra veikla, siekia savo produkciją pateikti ne tik savo šalies gyventojams, bet patekti ir į kitų šalių rinkas. Iš pirmo žvilgsnio, tai padaryti, rodos, nėra taip jau sunku, tačiau pažvelgus šiek tiek nuodugniau, susidariusi nuomonė gali žymiai pasikeisti, kadangi čia egzistuoja gana griežtos taisyklės. Būtent apie tai, t.y. kokios politikos turi llaikytis valstybės, dalyvaudamos tarptautinėje prekyboje.

Valstybė, dalyvaudama tarptautinėje prekyboje, veda atitinkamą prekybos politiką, kuri yra viena iš ekonominės politikos sudedamųjų dalių. Pagrindiniai šios politikos siekiai gana aiškūs ir tikslūs. Taigi, mokslinėje literatūroje šie siekia formuluojami ir įvardijami kaip „apsaugoti nacionalinę gamybą, užimtumą ir užsienio prekybos balansą“. Tarptautinės prekybos politiką išskiria šios keturios politikos kryptys:

• protekcionizmas;

• laisvoji prekyba.

• dempingas;

• embargas.

Kaip teigiama R. A. Gružo knygoje „Tarptautiniai ekonominiai santykiai“, pirmosios dvi tarptautinės prekybos politikos kryptys yra bene pačios aktualiausios, svarbiausios, todėl jas galima būti priskirti prie pagrindinių ššios politikos krypčių. Žinoma, negalima pamiršti ir kitų, nors jos gal ir nėra jau tokios svarbios, tačiau jų indėlis į ekonomiką taip pat yra fiksuojamas.

Protekcionizmas (susiformavo XVIIa. Anglijoje).Pirmoji tarptautinės prekybos politikos kryptis, kuris apibūdinamas kaip valstybės ekonominė politika, siekiant apsaugoti nacionalinę ekonomiką nuo kitų šalių konkurencijos. Kitaip tariant, tai nacionalinės gamybos ir vidaus rinkos apsaugojimas nuo importo politikos. Tam pasiekti bei įgyvendinti naudojamos įvairios šios politikos priemonės – „muitai, teikiamos subsidijos nacionalinio ūkio vystymui, kitais būdais apribojamas prekių judėjimas“.

Ši tarptautinės prekybos politikos kryptis yra gana artima laisvajai prekybai. Čia skirtumas tik tas, kad, taikydamas laisvosios prekybos apribojimus, protekcionizmas gana ženkliai sumažina specializacijos naudą arba visiškai jos neteikia. Taigi, jeigu šalys negali laisvai vystyti ir plėtoti prekybos, jos yra priverstos savo išteklius perkelti iš efektyvios (pvz., žemų kaštų) jų naudojimo sferos į mažiau efektyvią arba visai neefektyvią. Visa tai daroma dėl vienos labai paprastos priežasties, kuri yra formuluojama taip: patenkinti įvairius savo poreikius.

Šioje politikoje rasti kažką teigiamo yra gana sunku, kadangi ji turi kur kas daugiau trūkumų nei privalumų. Protekcionizmo priemonės bei jų nuolatinis naudojimas turi įtakos tiek vartotojų, tiek ir gamintojų išlaidoms. Šiuo atveju, žymiai aktualu yra vartotojų išlaidos, kurios, padidėja, atsiradus tam tikriems prekybiniams apribojimams:

• padidėja importuojamo produkto kkaina;

• „aukštesnė importuojamo produkto kaina priverčia kai kuriuos vartotojus pirkti brangesnes vietinės gamybos prekes“ ;

• šalies vidaus rinkoje, silpnėjant konkurencijai, dėl išaugusių importuojamų produktų kainų, vietinės gamybos prekių kainos, įtakotos šio augimo, taip pat gali padidėti.

Apibendrinant, galima būtų pasakyti, jog vykdant protekcionistinę politiką, didinami importo muitai, o eksporto muitai mažinami arba visiškai jų atsisakoma. Tai gana sudėtinga tarptautinės prekybos politika, tačiau ji egzistuoja, sudarydama dalį ekonominės politikos.

Laisvoji prekyba.Antroji tarptautinės prekybos forma (arba kryptis), yra laisvoji prekyba (ang. k. free trade)„Laisvoji prekyba – valstybės ekonominė politika, kai be jokių muitų mokesčių ir suvaržymų visos šalys naudojasi tarptautinio teritorinio gamybos specializavimo privalumais“. Laisva prekyba teigia suteikianti galimybes įmonėms ir šalims specializuoti sritis, kuriose jos turi daugiausia galimybių; didina efektyvumą, didesnę gamybą ir įtakoja aukštesnius gyvenimo standartus. Nors vyriausybės vis dažniau pripažįsta laisvos prekybos pranašumus, dar daug šalių tebesinaudoja griežtomis priemonėmis siekdamos pagerinti savo mokėjimų balansą.

Laisvoji prekyba šalims suteikia pap.ildomos naudos dėl šių priežasčių:

• skatinama konkurencija ir ribojamas monopolijų viešpatavimas. Kai šalis pradeda prekybą su kitų šalių firmomis, vietinės monopolijos praranda savo galią vidaus rinkoje.

• didėja produkcijos asortimentas, garantuojama pagamintų produktų gausa bei įvairovė, o tai suteikia vartotojams pasirinkimo galimybes. Kiekvienos šalies, vykdančios laisvos prekybos politiką, gyventojai gali nusipirkti kitose šalyse pagamintos naujos produkcijos, kurių gamyba ššalyje gana brangiai kainuotų.

• „pasireiškiant gamybos masto ekonomijos efektui, laisvoji prekyba gali sąlygoti efektyvesnę gamybą. Šiuo atveju nauda – praplėsta laisvosios prekybos rinka. Kadangi, paaiškinus bet kokius prekybos apribojimus, kiekvienos šalies gyventojas gali laisvai pardavinėti savo gaminius bet kurioje kitoje šalyje, rinkos plečiasi, o tai leidžia gamintojams gaminti prekes žymiai didesnėmis apimtimis.

• vykdant šią prekybos politiką ir remiantis lyginamojo pranašumo principu, galima daug efektyviau paskirstyti išteklius bei užtikrinti aukštesnį materialinės gerovės lygį atskirose šalyse ir visame pasaulyje. Išteklių sudėtis bei technologinių žinių lygis kiekvienoje valstybėje yra vis kitoks, o tai sąlygoja, jog atskira šalis gali gaminti atitinkamas prekes su skirtingomis gamybos išlaidomis.

Laisvosios prekybos politika – bene pati laisviausia prekybos politika, kurios praktiškai neriboja jokios priemonės. Čia kiekvienas nevaržomai gali įsiterpti į įvairių šalių rinkas, taip skatindamas konkurenciją, didindamas asortimento gausą ir t.t. (3,p.541)

Dempingas.Trečioji, tačiau taip pat gana svarbi, tarptautinės prekybos politikos kryptis – dempingas (ang. k. dumping).. Jos pagrindinė esmė yra tai, jog prekės parduodamos užsienio rinkose žemesnėmis negu vidaus ar pasaulinės rinkos kainomis, pasitaiko atvejų, kad net žemesnėmis už gamybos kaštus.

Ši tarptautinės prekybos politikos forma yra taikoma net keliais atvejais:

• siekiama įsigalėti užsienio rinkose, jas užvaldant. Dempingas taikomas tam tikrą laikotarpį, t.y. kol vietiniai gamintojai pralaimi konkurencinėje kovoje

ir pasitraukia iš rinkos.

• siekiant išplėsti gamybą, jog būtų gaunama didesnė ekonomija dėl gamybos masto. Tokiu atveju dempingo būdu kitose šalyse realizuojama ta produkcija, kuri neturėjo paklausos šalies vidaus rinkoje.

• norint realizuoti produkcijos perteklių, kurio atsiradimą įtakojo klaidingai įvertinta prekės paklausa ir buvo pagaminta pernelyg didelis jų kiekis.

Ši tarptautinės prekybos politikos kryptis yra tarsi ginklas, kuris prireikus, labai greitai gali pašalinti konkurentus, stojančius jam skersai kelio arba taisyti savo padarytas klaidas, kurios atsirado klaidingai įvertinus esamą situaciją. Yra taikoma begalė įvairiausių aantidempinginių priemonių, tokių kaip įstatymai, sankcijos, papildomi muitai ir pan. Tik tokiu būdu, nors ir tai gal ne visuomet pasiteisina, galima kovoti su importuojamų prekių dempinginėmis kainomis.

Embargas.Paskutinė, ketvirtoji, tarptautinės prekybos politikos kryptis – tai embargas (embargo). Ši forma yra ypatinga tuo, kad draudžia eksportuoti iš kurios nors valstybės arba importuoti į kurią nors šalį prekės, auksą, vertybinius popierius.

Embargas – tai griežtas prekių patekimo į tam tikras rinkas ribojimas, nors čia galbūt kur kas labiau tiktų ne ribojimas, o griežtas jjų įvežimo draudimas. Ši politikos forma egzistuoja ne atsitiktinai, ji yra gana pagrįsta. Embargo taikymui, yra net kelios pagrindinės priežastys:

• Politinės. Politinis embargas taikomas prieš šalis, kurios bando kitoms šalims nedemokratiniais būdais primesti savo vystimosi kelią, kurios kišasi į jų reikalus, ssukelia karinius konfliktus, vykdo teroristinius išpuolius ar pan. ;

• Sveikatos apsaugos. Tai susiję su įvairių vaistų, gyvūnų, augalų, chemikalų, daržovių, vaisių ir pan. įvežimu. Atsižvelgiant į tai, vyriausybė turi pilną teisė uždrausti tam tikrų daiktų, maisto produktų, gyvūnų įvežimą į šalį, jei tai gali turėti neigiamą poveikį. tos valstybės gyventojams.

• Moralinės. Dėl įvairių kultūrinių ir nacionalinių tradicijų ar religinių įsitikinimų draudžiama į tam tikras valstybes įvežti jiems nepriimtinus daiktus (pavyzdžiui, alkoholinius gėrimus, pornografinius leidinius ir pan.).

Embargas yra skirtas vienos ar kitos valstybės, jos gyventojų apsaugai. Jos esmė – užtikrinti, jog netinkamos ar nepriimtinos prekės nepatektų į tos šalies rinką.(3,p.533)3.4.2. Tarptautinės prekybos politikos priemonės

Būtų sunku įsivaizduoti bet kokios politikos vykdymą be atitinkamų jos priemonių. Žinoma, ne išimtis ir tarptautinės prekybos politika. Siekiant užtikrinti nnormalų jos vykdymą, yra pasitelkiama begalė įvairiausių priemonių ir vargu ar būtų įmanoma jas visas nuosekliai ir išsamiai aprašyti.

Yra keturios tarptautinės plitikos preimonės:

• Muitai;

• Netarifinės prekybos kliūtys;

• Valiutų kontrolė;

• Kvotos.

Muitai. Plačiausiai paplitusi tarptautinės prekybos apribojimų priemonė, kurį moka importuotojas vyriausybei, kurio prekės kerta šalies sieną. Kadangi muitai didina importuojamų prekių kainas vidaus rinkoje, jie naudingi vietiniams tokių prekių gamintojams, tačiau nuostolingi vartotojams. Muitų naudojimą stengiamasi pateisinti šiais argumentais: šalies gynybos būtinumu; vidaus konkurencingumo ir gyventojų užimtumo užtikrinimu; naujai atsiradusių šakų vystymosi galimybių užtikrinimu; vvyriausybės pajamų ir socialinių klausimų sprendimu; apsaugojimu nuo pigesnės užsienio darbo jėgos; siekimu apriboti prabangos daiktų įsigijimą.

Bendroji rinka, kaip ES, turi bendrus išorinius tarifus. Todėl visos šalys narės gali apeliuoti tuo pačiu tarifų lygmeniu, ateinant prekėms ir paslaugoms iš visų šalių, esančių už bendrosios rinkos ribų. Tai reiškia, kad gali būti labai sunku ir brangu įeiti į bendrąją rinką, bet, kartą įėjus, importuojamoms prekėms nebeliks tarifų ar net minimaliausios kontrolės judant šios rinkos teritorijoje. Naudojama “viengubo stulpelio“ ir “dvigubo stulpelio“ tarifų sistema. Pirmoji susijusi su tuo pačiu importo mokesčiu, taikomu tam tikram produktui, nepriklausomai nuo to, iš kokios šalies jis importuojamas. Antroji – leidžia taikyti skirtingus tarifus toms pačioms prekėms, priklausomai nuo to, iš kurios šalies prekė importuojama.

Muitų tarifus pagal jų apskaičiavimo metodus galima suskirstyti į tris rūšis:

• Procentinė išraiška skaičiuojama nuo visos prekių vertės.

• Procentinė išraiška skaičiuojama nuo fizinių prekių vienetų. Tai specifiniai muitai. Tarkim, už 1 t. importuojamo produkto taikoma atitinkamo dydžio litų suma.

• Procentinė išraiška skaičiuojama nuo kiekio ir vertės. Ši rūšis apjungia pirmąją bei antrąją, t.y. tarkim, muito mokestis 20 proc., o šalia to ir atitinkamo dydžio litų sumą nuo kiekvienos tonos importuojamo produkto.

Rodos visai paprasta, įveži prekę – mokėk atitinkamą sumą už juos, tačiau pasaulinėje rinkoje mmuitai yra skirstomi pagal begales kriterijų. Keletas jų:

• Pagal kilmę:

o autonominiai – nustatomi vienos valstybės;

o konvenciniai – fiksuojami kelių valstybių tarpusavio prekybos sutartimis;

• Pagal prekių kryptį:

o importo;

o eksporto;

o tranzito;

• Pagal tikslą:

o fiskaliniai, kurie siekia parūpinti valstybės biudžetui pajamų;

o protekciniai, kurių esmė –saugoti vidaus gamybą nuo užsienio konkurencijos;

• Pagal taikymą:

o bendriniai, vienodi prekėms, nepaisant šalies, kurioje jos buvo pagamintos;

o diferenciniai (diskriminaciniai), kurie yra taikomi skirtingai įvairioms šalims;

• Pagal apmuitinimo pagrindą:

o specifiniai. Jie pagrįsti įvežamų prekių svoriu bei kiekiu;

o vertybiniai – mokomi nuo piniginės prekės vertės, taikant nustatytą procentą;

• Pagal apmuitinimo tikslą:

o nuolatiniai. Jie skirti neribotam laikui;

o atvirkštiniai, kurių tikslas – užtikrinti kokios nors šalies gamintojams tam tikru metu norimą kainą. (5,p.264)

Netarifinės prekybos kliūtys.Netarifinės kliūtys (apribojimai) užtikrina tiesioginį ir netiesioginį prekių apyvartos apimčių ir struktūros reguliavimą. Šis būdas labai veiksmingas ir įvairi ekonominės politikos priemonė. Taigi, netarifinės kliūtys (ang. k. tarff barrier) – tai administracinis prekybos reguliavimas, naudojamas, kai ekonominiai metodai nėra pakankamai efektyvūs. Kas tai galėtų būti? Tai gali būti vieša agitacija pirkti tik savo šalies prekės, importuojamų prekių sulaikymas pasienyje, dirbtinų formalumų taikymas muitinėse, griežta prekių standartų ir sertifikatų sistema bei kiti reikalavimai. Egzistuoja net k.elios svarbiausios netarifinės prekybos kliūtys:

• eksporto ir importo kiekiniai apribojimai;

• sveikatos apsaugos ir higienos reikalavimai;

• kokybė standartai, pakuotė ir ženklinimas, klasifikacija, muitų formalumai, testavimas, sertifikavimas ir pan.

Šalia viso to, dar yra ir kiekiniai apribojimai – nustatytas prekių įįvežimo ir išvežimo limitas. Šie limitai gali būti nustatomi tiek pinigine išraiška, pavyzdžiui, leidžiama įvežti tam tikros rūšies gaminių už nustatytą pinigų sumą, tiek ir kiekine, pavyzdžiui, galima įvežti tik tam tikrą kiekį vienos ar kitos prekės. (3,p.532-539)

Kiti autoriai išskiria valiutinę kontrolę, kaip tarptautinės prekybos politikos priemonę. Valiutų kontrolė. Valiutų kontrolė siekia apriboti importuotojų galimybes gauti užsienio valiutos, reikalingos sumokėti už importą. Taigi vyriausybė gali reguliuoti užsienio valiutos keitimą tiesiogiai parinktoms importuojančioms įmonėms, išduoti užsienio valiutos keitimo licencijas ar sudaryti eiles ar užsienio valiutos laukiančiųjų sąrašus. Kartu ji gali dirbtinai didinti tam tikros užsienio valiutos kursą, siekdama apriboti importuotojo finansines galimybes. Valiutas kontroliuojančios šalys paprastai reikalauja, kad eksportuojančios įmonės kreiptųsi į nacionalinį centrinį banką dėl bet kurios joms reikalingos užsienio valiutos operacijų. Kitos valiutų kontrolės priemonės yra: sugriežtinti užsienio valiutos keitimą importuojant tam tikras numatytas prekes; leisti valiutines operacijas tiems importuotojams, kurie įsteigia bendras įmones su eksportuojančia įmone; taikyti skirtingus valiutų kursus skirtingos veiklos rūšims (eksporto ir importo veiklai).(2, p.78)

Kvotos (ang. k. quota) – vyriausybės nustatyta didžiausia leidžiama produkcijos importo ir eksporto apimtis. Ji yra dviejų rūšių:

• Importo kvota – tai vyriausybės nustatyta didžiausia leidžiama produkcijos importo apimtis Šį būdą vyriausybė naudoja, siekdama tokių tikslų:

o šalies gamintojų apsauga nuo pernelyg didelės užsienio

konkurencijos;

o kainų stabilumo palaikymui vidaus rinkoje;

o siekiant ekonomiškiau panaudoti užsienio valiutą;

o gauti ekvivalentines prekybines nuolaidas iš kitų šalių;

o išvengti didelės priklausomybės nuo prekių, kurių negamina nacionalinis ūkis.

• Eksporto kvota – tai vyriausybės nustatyta didžiausia leidžiama produkcijos eksporto apimtis. Šią kvotos rūšį vyriausybė naudoja, siekdama tokių tikslų:

o Aprūpinti šalies gyventojus pakankamomis prekių atsargomis, baiminantis, kad baigsis gamtiniai ištekliai;

o Didinti eksportuojamų prekių kainas, ribojant jų išvežimą iš šalies.

Neretai pasitaiko ir tokių atvejų, kad valstybė gali naudoti importo kvotas vietoj muitų ir tam yra net kelio priežastys:

• Tai garantuoja, kad importo iišlaidos, didėjant užsienio konkurencijai, nebedidės.

• Kvotos sudaro galimybę valstybei lanksčiau vykdyti ekonominę politiką, nes muitų tarifų didinimas reglamentuojamas tarptautiniais prekybiniais susitarimais.4. TARPTAUTINĖ PREKYBA LIETUVOJE

Užsienio prekyba Lietuvai ypač svarbi dėl jos rinkos dydžio. Tokios nedidelės šalies kaip Lietuva gamintojams laisva prekyba suteikia galimybę išplėsti rinką be papildomų išlaidų, kurios atsirastų mokant muito mokesčius. Esant didesnei rinkai, didėja galimybės kelti gamybos efektyvumą bei sėkmingiau konkuruoti. Kita vertus, Lietuvai esant didesnės rinkos dalimi, naudą – nors gal ir ne visai akivaizdžią – patiria iir vartotojai. Kliūčių prekybai pašalinimas svarbus ne tik dėl to, jog, pavyzdžiui, pašalinus muitus prekės tampa pigesnėmis. Tai svarbu ir dėl tų procesų, kurie vyksta, kai nėra kliūčių mainams – esant didesnei konkurencijai bei daugiau galimybių įeiti į rinką įmonės jjaučia didesnį spaudimą kelti produktyvumą, dėl to plėtojasi technologinė pažanga, atrandami geresni gamybos ir paslaugų teikimo būdai. Šių iš pirmo žvilgsnio ne visai pastebimų procesų rezultatas – gyvenimo kokybės ir gerovės augimas.

Šioje dalyje apžvelgsime paskutinių metų Lietuvos užsienio prekybos vystymasi ir augimą.4.1. Lietuvos užsienio prekybos vystymosi aspektai

Lietuvos užsienio prekybos pradžia galima laikyti prekybos liberalizavimą, kuris prasidėjo 1993m., priėmus naują muitų tarifų įstatymą ir panaikinus kiekybinius eksporto apribojimus. Ribotam laikui buvo palikti eksporto muitai tik kai kuriems vietiniams žaliavų produktams. Importui buvo nustatyti beveik vienodi ir santykinai nedideli muitai. Kartu pamažu buvo šalinami mokėjimų apribojimai. Daugelio netarifinių prekybos barjerų pašalinimas ir santykinai nedideli importo muitai prisidėjo prie spartaus užsienio prekybos apimties didėjimo (žr. 1 pav.).

Nagrinėjant 1993-2000m. laikotarpį (žr. 1 ppav.), matyti, jog didžiausios užsienio prekybos apimtys buvo 1997m.-1998m. Tai buvo intensyvaus prekybinių ryšių plėtojimo su įvairiomis pasaulio šalimis rezultatas: 1995-1997m. laikotarpiu Lietuva pasirašė pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis, konvencijas su dauguma ES valstybių, JAV bei kaimyninėmis šalimis – iš viso su 24. Iki 1997m. Lietuva daugiausiai prekiavo su NVS šalimis – apyvarta šiuo laikotarpiu sudarė vidutiniškai 44 proc. bendros užsienio apyvartos.

Vis intensyviau augančius Lietuvos užsienio prekybos rodiklius neplanuotai sustabdė 1998m. rugpjūčio mėn. įvykusi Rusijos krizė bei rublio ddevalvavimas. Lietuvos eksportas pradėjo sparčiai mažėti, nes daugelio šalies eksportuotojų produkcija tuo metu buvo orientuota į Rytų rinkas. Lietuvos įmonės susidūrė su sunkumais parduodamos savo gaminius NVS šalyse, buvo sustabdyti atsiskaitymai. Sutrikus įsipareigojimų vykdymui nemažai Lietuvos eksportuotojų bei importuotojų atsidūrė sudėtingoje situacijoje, kuri ne tik pablogino bendrus Lietuvos užsienio prekybos rodiklius (lyginant su 1998m., 1999m. užsienio prekybos apyvarta sumažėjo 18 proc.), bet ir sąlygojo gausų įmonių bankrotą, padidėjusį nedarbą šalyje.

Nemažai Lietuvos įmonių į šiuos pasikeitimus reagavo reikalaudamos, kad valstybė sustiprintų vidaus rinkos apsaugą ir šitokiu būdu sušvelnintų prisitaikymo spaudimą. Kai kurios įmonės pasinaudojo šia galimybe, kad dar labiau padidintų apsaugos nuo importuojamų prekių konkurencijos lygį. Lietuvos Vyriausybė atsakė priimdama nutarimą, kuriuo nustatė keliolika apsaugos priemonių ir Ūkio ministerijoje įsteigė Krizių stebėjimo centrą. 1998m. rugsėjo 17d. priimtas nutarimas “Dėl laikinų priemonių Lietuvos prekių eksportui palengvinti, vidaus rinkai apsaugoti ir Lietuvos įmonių padėčiai joje sustiprinti”. Šios priemonės apėmė mokesčių lengvatas vietos įmonėms, garantijų teikimą, prekybos apsaugos priemones (importo muitų padidinimą žemės ūkio ir maisto prekėms, netarifinius barjerus, tokius kaip muitinės įvertinimas, gaminių kokybės standartai, privalomas sertifikavimas, antidempingo ir kompensacinės priemonės), diskriminacinę politiką vidaus rinkoje užsienio įmonių atžvilgiu (preferencinės valstybinių pirkimų taisyklės).

2000m. Lietuvos užsienio prekyba vėl pagyvėjo ir beveik pasiekė 1997-1998m. lygį. Šį tteigiamą pokytį sąlygojo Lietuvos gamintojų persiorientavimas į Vakarų šalių vartotojus. Iš dalies tokius jų veiksmus nulėmė būtinybė išgyventi žlugus Rusijos rinkoms. Kita vertus, įtakos turėjo ir šalies užsienio politika – vyko intensyvios derybos su Pasauline Prekybos Organizacija, Lietuva buvo pakviesta derėtis dėl narystės ES. Siekdama narystės šiose organizacijose, Lietuva pradėjo keisti tarifinių ir netarifinių prekybos barjerų taikymo tvarką ir tapo patrauklesnė užsienio partneriams.

Lyginant su 1996 ar 1997m., 2000m. pasikeitė pagrindinės šalys partnerės– pastaraisiais metais ja tapo ES. Šiuo metu tiek eksportas, tiek importas iš ES sudaro daugiau nei pusę Lietuvos užsienio prekybos (71% eksporto ir 58% importo- neapibrėžtais duomenimis, 2005 sausio, vasario mėnesiais).

Lietuvos užsienio prekybos intensyvėjimą teigiamai paveikė ir laisvosios prekybos sutarčių su užsienio valstybėmis sudarymas.

Pirmosios laisvosios prekybos sutartys buvo pasirašytos 1992-1993m. su kai kuriomis ELPA (Europos Laisvosios Preky.bos Asociacija) šalimis – Islandija, Lichtenšteinu, Norvegija, Šveicarija. Politiškai svarbiausia buvo 1994m. pasirašyta laisvosios prekybos sutartis su ES ir įsigaliojusi 1995m. pradžioje. Ji vėliau buvo įtraukta į Asociacijos sutartį, galiojančią nuo 1998m. vasario mėn. Nuo šio laikotarpio užsienio prekybos politikoje, Lietuva stengiasi vadovautis ES ekonominiais ir politiniais orientyrais – laisvosios prekybos sutartys sudaromos tik su tomis trečiomis šalimis, kurios turi tokias sutartis su ES. Sudarant naujas laisvosios prekybos sutartis, aatsižvelgiama į nuostatą dėl kompensacijos nereikalavimo Lietuvos narystės ES atveju.

Nuo 2004m gegužės 1 dienos (įstojimo į ES) Lietuva nutraukia laisvosios prekybos sutartis su Bulgarija, Čekija, Estija, Kroatija, Latvija, Lenkija, Rumunija, Slovakija, Slovėnija, Turkija, Ukraina ir Vengrija. Kartu denonsuojamos ir sutartys su Latvija bei Estija dėl laisvosios prekybos žemės ūkio prekėmis ir dėl netarifinių barjerų prekyboje naikinimo. Šalyje įgyvendinama užsienio prekybos politika, kuriai būdingas prekybos liberalizavimas, konkurencingumo užtikrinimas laisvos rinkos ekonomikos sąlygomis ir dvišalių bei daugiašalių santykių su kitomis valstybėmis gilinimas. Nuo šalies įstojimo į Europos Sąjungą (ES) dienos Lietuva perima visus ES teisės aktus, reglamentuojančius organizacijos bendrąją rinką bei išorinius prekybos santykius . Lietuvai tapus ES nare, su Bulgarija, Islandija, Kroatija, Lichtenšteinu, Norvegija, Rumunija, Šveicarija ir Turkija prekybiniai santykiai palaikomi remiantis tarp šių šalių ir ES sudarytomis laisvosios prekybos sutartimis. Kadangi ES nėra pasirašiusi tokios sutarties su Ukraina, su šia valstybe Lietuva praras laisvosios prekybos santykius.4.2. Pasaulio Prekybos organizacija ir Lietuva

1995m. pakeitusi nuo 1947m. pasaulinę prekybą reguliavusį Bendrąjį susitarimą dėl muitų tarifų ir prekybos (angl. General Agreement on Trade and Tariffs – GATT) buvo įkurta Pasaulio prekybos organizacija (angl. World Trade Organization – WTO). PPO – tai pasaulinės prekybos taisyklės. Pasaulio prekybos organizacija – viena iš universaliausių ir įtakingiausių

tarptautinių ekonominių organizacijų, turinti 148 nares. PPO reglamentuoja 96 pasaulio prekybos.

Pagrindinės PPO funkcijos:

• PPO sutarčių administravimas;

• prekybinių derybų forumas;

• prekybinių ginčų sprendimo vykdymas.

Kita svarbi PPO veikla:

• nacionalinių prekybos politikų monitoringas;

• techninė pagalba besivystančioms šalims;

• bendradarbiavimas su kitomis tarptautinėmis organizacijomis.

PPO vadovauja Ministrų Konferencija, susirenkanti ne rečiau kaip kartą per dvejus metus, kurios metu yra aptariama kitų dvejų metų PPO darbotvarkė ir tolesnė veikla, reglamentuojant pasaulinę prekybą. Visos jos narės prekiauja besilaikydamos organizacijos taisyklių, nustatytų 38 GATT straipsniuose ir 228 PPO sutartyse. Tokia prekybos taisyklių sistema ir vienodos konkurencijos sąlygas pasaulinę prekybą daro skaidresnę ir labiau prognozuojamą. PPO prekybos taisyklės taikomos užsienio, vidaus prekybai ir su ja susijusioms kitoms ūkio sritims. Jų tikslas – gerinti ir skaidrinti verslo sąlygas. PPO taip pat nustatė principus, koks turi būti muitinis įvertinimas, licencijavimo procedūros, prekių kilmės įvertinimas, sanitarijos priemonių, standartų, techninių reglamentų taikymas, kaip turi būti taikomi mokesčiai, ypač netiesioginiai, taip pat intelektinės nuosavybės teisių apsaugos reikalavimus. Jos nubrėžtas tikslas – liberalizuoti ppasaulinę prekybą. PPO siekia sukurti visoms valstybėms vienodas prekybos taisykles, kurių pagrindinė sąlyga – nediskriminavimas, leidžiantis verslininkams prognozuoti bei planuoti prekybą. PPO nediskriminavimo principai yra du: tai – didžiausio palankumo statuso ir nacionalinio statuso:

• nacionalinio statuso principu reikalaujama, kad prekės, ppatekusios į PPO narės rinką, būtų traktuojamos ne mažiau palankiai kaip lygiavertės vietos gamybos prekės ir paslaugos;

• didžiausio palankumo statuso principas teigia, jog kiekviena PPO narė turi vienodai palankiai traktuoti visų kitų narių prekes ir paslaugas (jeigu vienai PPO narei suteikiamos palankesnės sąlygos, tokios pat sąlygos turi būti suteikiamos ir visoms kitoms narėms).

Lietuva visateise PPO nare tapo 2001 m. gegužės 31 d. Lietuvos stojimo į šią organizaciją procesas prasidėjo 1995 m., kai, atsižvelgiant į vis intensyvėjančius ir didesnę ekonominę naudą teikiančius tarptautinius ekonominius ir prekybinius santykius. į LR Vyriausybės programą buvo įtrauktas sprendimas pradėti derybas dėl prisijungimo prie Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos (angl. – General Agreement on Tariffs and Trade – GATT), o vėliau, kai buvo įkurta PPO, iir dėl narystės šioje organizacijoje. 2001 m. balandžio 24 d. LR Seimui ratifikavus Lietuvos stojimo į PPO rezultatus ir apie tai pranešus PPO sekretoriatui, Lietuva įvykdė visas teisines procedūras, būtinas narystei PPO.

Narystė PPO suteikė Lietuvos prekybos režimui stabilumą ir patikimumą – tai reikšmingi veiksniai mūsų prekybos partneriams ir investuotojams. Lietuvos prekyba su trečiosiomis šalimis tapo liberalesnė, skaidresnė ir prognozuojama, o pati Lietuva – patrauklesnė užsienio kapitalo investicijoms. Narystė PPO turi didžiulę reikšmę tiek eksporto skatinimo, tiek verslo aplinkos gerinimo, tiek PPPO siūlomų prekybos priemonių taikymo srityse. Narystė PPO leido Lietuvai derėtis su PPO narystės siekiančiomis ir ypač mums svarbiomis prekybos partnerėmis – Rusija ir Ukraina.

Narystė PPO turi didelės įtakos Lietuvos prekybos politikai, nes būtina užtikrinti tik tokias prekybos priemones, kurios atitinka organizacijos reikalavimus, bei teikia galimybę derėtis dėl palankesnių prekybos sąlygų su kitomis šalimis, taip pat sudaro prielaidas L.ietuvai dalyvauti darant įtaką pasaulinės prekybos procesams. Taip šalis sparčiau integruojasi į pasaulio ekonomiką.

Mūsų šalis įsipareigojo vykdyti įsipareigojimus visose prekybos srityse – pvz., prekių, paslaugų, žemės ūkio, muitinio įvertinimo, prekybos priemonių taikymo, intelektinės nuosavybės teisių apsaugos ir kt. Vadovaudamasi šiomis normomis, Lietuva liberalizuoja prekybą, reguliuoja paramą žemės ūkiui, vienodina teisės aktus. Prižiūrimi, keičiami ar naujai priimami teisės aktai, tiesiogiai ar netiesiogiai veikiantys šalies prekybos tvarką. Taip, pvz., buvo rengiamos išvados dėl įvairių mokesčių bei draudimo įstatymų, LR Vyriausybės nutarimų dėl muitinio įvertinimo, mokesčių administravimo bei cukraus kainų nustatymo. Vykdydama PPO įsipareigojimus dėl prekybos liberalizavimo, Lietuva atitinkamai mažina tam tikrų iš organizacijos šalių narių importuojamų produktų muitų tarifus.

Siekiant užtikrinti Lietuvos įsipareigojimų vykdymo skaidrumą, organizacijai teikiami pranešimai apie taikomas prekybos priemones, galiojančius ir naujai priimtus teisės aktus. Pvz., praėjusiais metais Vyriausybei įvedus protekcinį muitą importuojamoms nedžiovintoms kepimo mielėms, PPO buvo pateikta atitinkama nnotifikacija apie šios priemonės įvedimą. Lietuvai reikėjo įrodyti šios priemonės įvedimo pagrįstumą.

Užsienio reikalų ministerija paskirta atsakinga už šalies įsipareigojimų įgyvendinimą ir vykdymo priežiūrą. Taip pat veikia papildomi informacijos centrai.

Kadangi Lietuva yra PPO narė, mūsų šalies produkcijos prekybai taikomi minėti didžiausio palankumo statuso ir nacionalinio statuso principai – nė viena PPO šalis narė negali diskriminuoti lietuviškos produkcijos ir suteikti jai ne tokias palankias sąlygas savoje rinkoje, nei yra suteikusi savai produkcijai ar prekėms, importuotoms iš kitos PPO šalies narės. Jei Lietuvos eksportuotojas mano, kad susiduria su nesąžininga konkurencija kitų šalių rinkose ir jo eksportuojama produkcija yra diskriminuojama (tai susiję su tarifinėmis, netarifinėmis priemonėmis – sertifikavimu, licencijavimu, kokybės ir ekologijos reikalavimais ir pan.), jis turėtų dėl to kreiptis į Lietuvos institucijas (tarp jų ir Užsienio reikalų ministeriją). Šios kreiptųsi į PPO ginčų sprendimo institucijas, kad jos įvertintų susidariusią padėtį. Jei diskriminavimo faktas pasitvirtintų, atsakingų institucijų uždavinys būtų, laikantis atitinkamų PPO procedūrų, reikalauti, kad atitinkamos diskriminacinės priemonės būtų atšauktos arba būtų imtasi atsakomųjų priemonių.

Be to, narystė PPO suteikia Lietuvai daugiau teisių ginti savo prekybos interesus – tiek dalyvaujant tolesniame pasaulinės prekybos liberalizavimo procese, tiek derantis dėl palankesnių prekybos sąlygų su stojančiomis į PPO šalimis (pvz., Rusija, Ukraina, Baltarusija ir kt.), ttiek, kaip minėta, naudojantis teise kelti klausimus dėl šalių, nesilaikančių nediskriminavimo principų. Dėmesį reikėtų atkreipti į tai, kad Lietuvos narystė šioje organizacijoje teikia išskirtinę galimybę šaliai dalyvauti pasauliniame derybų procese ir daryti įtaką tolesniam pasaulinės prekybos liberalizavimui, dalyvauti jau prasidėjusiame daugiašaliame PPO derybų raunde tarp pačių šalių narių ir išreikšti savo poziciją visais rūpimais klausimais. PPO derybų raundų esmė ta, jog jų metu šalys narės įsipareigoja liberalizuoti savo prekybos režimą (taip pat sumažinti savo muitų tarifus). Taigi yra reali galimybė, kad įvairių pasaulio šalių prekybos režimas mūsų eksportuojamoms prekėms taps gerokai laisvesnis.

PPO įpareigojo Rusiją peržiūrėti taikomus importo ir eksporto muitus, netarifines kliūtis Lietuvos žemės ūkio produktams ir pramoninėms prekėms. O Lietuva savo derybų pozicijoje dėl Rusijos pageidauja, jog mūsų paslaugų teikėjams būtų liberalizuotos finansinių, profesinių, transporto ir statybinių paslaugų sektorių sąlygos. Be to, siekiama išspręsti ir kitus dvišalius klausimus – prekių vežimo ir tranzito per Rusiją, muitinio įvertinimo, prekybos priemonių taikymo ir pan. ir. juos pagal tarptautines normas įtvirtinti Rusijos stojimo dokumentuose. Lietuva taip pat siekia kuo palankesnio prekybos režimo su Ukraina, nes, įstojus į ES, bus atšaukta šiuo metu prekybos režimą nustatanti Lietuvos ir Ukrainos laisvosios prekybos sutartis. (14)4.3. Europos Sąjungos užsienio prekyba. Lietuvos prekyba su ES

Europos Sąjungos

užsienio prekybos politika yra viena iš anksčiausiai integruotų politikos sričių. Bendros taisyklės prekiaujant su trečiosiomis, t.y. ES nepriklausančiomis šalimis yra viena iš svarbiausių bendrosios rinkos dalių. Bendrojoje rinkoje ES valstybės narės laisvai prekiauja tarpusavyje, o prekybai su trečiosiomis šalimis taiko vienodus importo muitus ir kitas prekybos politikos priemones. ES užsienio prekybos politikos priemonės diferencijuojamos ne tik pagal produktus, bet ir pagal prekybos partnerius. Paprastai ES taiko mažesnius apribojimus kaimyninėms šalims, susietoms su ES glaudesniais politiniais ryšiais, bei istoriškai artimoms šalims, ppavyzdžiui, buvusioms kolonijoms. Kai kas tokią skirtingų ES taikomų prekybos režimų sistemą vadina „preferencijų piramide“, kurios viršuje yra palankiausią prekybos statusą turinčios šalys – Europos ekonominės erdvės narės, su kuriomis ES ne tik prekiauja pramonės gaminiais be importo muitų, bet ir yra suderinusi įvairius produktų standartus. Prie šių palankiausią prekybos statusą turinčių šalių dabar galima priskirti ir Lietuvą bei kitas stojančias šalis, kurių atžvilgiu ES mažino prekybos apribojimus artėjant šių šalių stojimo į Sąjungą datai. Beje, Turkija, nepaisant neaiškių jos sstojimo į ES perspektyvų, yra vienintelė trečioji šalis, sudariusi su ES muitų sąjungą.

Europos Sąjunga buvo yra pirmasis Lietuvos komercinis . Pabandysim trumpai apžvelgti Lietuvos prekybą su ES Pagrindiniai importuoti gaminiai – įrengimai, tekstilė, chemijos gaminiai, transporto priemonės.

2 ppav. Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas

2001 m. Lietuva eksportavo į ES valstybes prekių už 8782 mln. LTL, o importavo iš ES už 12150 mln. LTL. 2001 m. prekybos apyvarta su ES sudarė 48% Lietuvos užsienio prekybos apyvartos, eksportas į ES – 48% viso Lietuvos eksporto, importas – 48% viso Lietuvos importo.

3 pav. Šaltinis Lietuvos statistikos departamentas

Nuo Laisvosios prekybos sutarties įsigaliojimo 1995 m. iki 1998 m. Lietuvos prekyba su ES augo pastoviai, tačiau neproporcingai, t.y. importo augimo tempai žymiai viršijo eksporto augimo tempus. 1998 m. eksporto augimo tempai pirmą kartą viršijo importo augimo tempus: importas, palyginus su 1997 m., išaugo 10,7%, o eksportas 12,2%. 1999 m. ši tendencija dar labiau sustiprėjo: importas, palyginus su 1998 m., sumažėjo 17,3%, o eksportas išaugo 66,8%. 2001 m. importo ir eksporto augimo tempai buvo panašūs – importas išaugo 19,8%, o eksportas – 20,4%.

2001 m. pagrindine Lietuvos prekybos partnere išliko Vokietija. Lietuvos eksportas į Vokietiją sudarė 12% viso Lietuvos eksporto, o importas – 19% viso Lietuvos importo. Kitos pagrindinės Lietuvos prekybos partnerės buvo Jungtinė Karalystė (14% eksporto ir 3% importo), Danija (4% eksporto ir 4% importo), Nyderlandai (3% eksporto ir 4% importo), Švedija (4% eksporto ir 3% importo), Prancūzija (3% eksporto ir 3% importo) ir Italija ((2% eksporto ir 8% importo).

4pav. Šaltinis: Lietuvos Statistikos departamentas

2001 m., lyginant su 2000 m., smarkiai išaugo eksportas į Jungtinę Karalystę (117%), Suomiją (31%), Belgiją (24%). Eksportas sumažėjo į Nyderlandus (26%), Austriją (21%), Prancūziją (10%).

2001 m., palyginus su 2000 m., importas iš daugumos ES valstybių išaugo. Labiausiai importas išaugo iš Portugalijos (78%), Austrijos (41%), Belgijos (35%), Airijos (32%).

2001 m. Lietuva į ES daugiausiai eksportavo tekstilės dirbinių, mineralinių produktų, mašinų ir mechaninių įrenginių, chemijos pramonės produkcijos, įvairių pramonės dirbinių ir medienos. Šios produktų grupės sudarė 79 % viso Lietuvos eksporto į ES.

2001 m., lyginant su 2000 m., išaugo mineralinių produktų, paruoštų maisto produktų, augalinių produktų, tekstilės dirbinių eksportas, sumažėjo – chemijos pramonės produktų, medienos ir jos dirbinių eksportas.

2001 m. pagrindinės iš ES importuojamos prekių grupės buvo šios: mašinos ir mechaniniai įrengimai, transporto priemonės, tek.stilės dirbiniai, chemijos pramonės produkcija, plastikai ir jų dirbiniai. Šios prekių grupės sudarė 72% viso Lietuvos importo iš ES.

2001 m., lyginant su 2000 m., iš ES buvo daugiau importuota transporto priemonių, maisto produktų, chemijos pramonės gaminių, mašinų ir mechaninių įrenginių. Mažiau importuota mineralinių produktų ir augalinių produktų.

5 pav. Šaltinis Lietuvos statistikos departamentas

4.4. Lietuvos užsienio prekybos analizė (2003 – 2004 metais)

Statistikos departamento ((negalutiniais muitinės deklaracijų ir Intrastato ataskaitų) duomenimis, 2004 m., palyginti su 2003 m., eksportas padidėjo 21%, o importas – 15,8%. Užsienio prekybos balansas buvo neigiamas ir, palyginti su 2003 m., jis padidėjo 2,4 %

Lietuvos užsienio prekybos duomenys

Rodikliai 2003 m. 2004 m. Pokytis*

mlrd. Lt mlrd. Lt proc.

Prekybos apyvarta 50,7 59,8 17,9

Eksportas 21,3 25,7 21,0

Importas 29,4 34,1 15,8

Balansas -8,2 -8,4 2,4

*Apskaičiuota iš dalies įvertinus metodologinius pasikeitimus. Kai kurių stulpelių suma nesutampa dėl apvalinimo.

6 pav. Šaltinis Lietuvos statistikos departamentas

Svarbiausios Lietuvos užsienio prekybos partnerės pagal Specialiąją prekybos sistemą buvo tokios šalys:

Rusija (eksportas – 9,1 % bendro eksporto, importas – 22,3 % bendro importo)

Vokietija (eksportas – 10,2 % bendro eksporto, importas – 16,9 % bendro importo)

Latvija (eksportas – 10,1 % bendro eksporto , importas – 3,8 % bendro importo)

Lenkija (eksportas – 4,8 % bendro eksporto, importas – 7,6 % bendro importo)

Prancūzija (eksportas – 6,3% bendro eksporto, importas – 3,2 % bendro importo)

Nyderlandai (eksportas – 4,8% bendro eksporto, importas – 4% bendro importo)

Prekių eksportas

Ataskaitiniu laikotarpiu (2003 – 2004 m.) didžiausia prekių dalis iš Lietuvos eksportuota į tokias šalis:

Vokietiją (10,2% bendro Lietuvos eksporto)

Latviją (10,1% bendro Lietuvos eksporto)

Rusiją (9,1% bendro Lietuvos eksporto)

Prancūziją (6,3% bendro Lietuvos eksporto ).

Analizuojamu laikotarpiu į ES (25) šalis eksportuotų prekių vertė sudarė 66,4 % bendro Lietuvos eksporto, į NVS šalis – 16,2 proc., o įį ELPA šalis – 6,9 proc.

Prekių eksportas į ELPA šalis mažėjo dėl pasikeitusių naftos produktų eksporto (sumažėjo į Šveicariją, o didžiausia dalimi padidėjo į JAV ir Nyderlandus) krypčių.

Lietuvos eksportas pagal šalių grupes, mlrd. Lt

7pav. Šaltinis Lietuvos statistikos departamentas

Analizuojant pagal prekių skyrius didžiausią Lietuvos eksporto dalį sudarė mineraliniai produktai, mašinos ir elektros įrenginiai, tekstilės medžiagos ir dirbiniai, transporto priemonės ir įrenginiai, chemijos pramonės ir jos šakų produkcija.

Prekių eksporto struktūra pagal prekių skyrius

8pav. Šaltinis Lietuvos statistikos departamentas

Prekių importas

Daugiausia prekių pagal valstybę siuntėją į Lietuvą importuota iš tokių šalių:

Rusijos (22,3% bendro Lietuvos importo)

Vokietijos (16,9 % bendro Lietuvos importo)

Lenkijos (7,6 % bendro Lietuvos importo)

Nyderlandų (4 % bendro Lietuvos importo)

Latvijos (3,8 % bendro Lietuvos importo)

2004 m. iš ES šalių į Lietuvą importuotų prekių dalis sudarė 63%. bendro Lietuvos importo. Palyginti su 2003 m., importo iš ES ir stojančiųjų šalių vertė padidėjo 11,9% Iš NVS šalių importuotų prekių dalis sudarė 26,9% bendro Lietuvos importo. Atitinkamai lyginant importo iš jų vertė padidėjo 21%.

Prekių importas pagal šalių grupes, mlrd. Lt

9pav. Šaltinis Lietuvos statistikos departamentas

Pagal prekių skyrius didžiausią importo dalį sudarė mineraliniai produktai, mašinos ir mechaniniai bei elektros įrenginiai, transporto priemonės ir įrenginiai, chemijos pramonės ir jos

šakų produkcija, netaurieji metalai ir jų dirbiniai.

Prekių importo struktūra pagal prekių skyrius

10pav. Šaltinis Lietuvos statistikos departamentas

Užsie.nio prekybos deficitas

Bendras užsienio prekybos balansas buvo neigiamas ir, palyginti su 2003 m., jo vertė padidėjo 2,4%.

Analizuojant užsienio prekybos deficitą pagal valstybes, matyti, kad didžiausias jis buvo prekiaujant su Rusija – 5,3 mlrd. litų ir sudarė 63% bendro Lietuvos užsienio prekybos deficito. Užsienio prekybos su Vokietija deficitas sudarė 3,1 mlrd. litų. Taip pat tenka pažymėti, kad analizuojamu laikotarpiu susidarė didelis prekybos deficitas ssu Lenkija (1,3 mlrd. Lt), Suomija (0,9 mlrd. Lt), Kinija (0,7 mlrd. Lt), Italija (0,6 mlrd. Lt), Čekija (0,4 mlrd. Lt).

Pagal šalių grupes didžiausias prekybos deficitas susidarė prekiaujant su NVS (5 mlrd. litų) ir ES šalimis (4,4 mlrd. litų). Palyginti su 2003 m., prekybos su NVS šalimis deficitas padidėjo (15 proc.), o su ES – sumažėjo (21,1 proc.) dėl sparčiau didėjusio eksporto.IŠVADOS

1.Ekonominė aplinka – tai verslo makroaplinkos elementas, pasireiškiantis tam tikrais ūkio raidos dėsningumais bei tendencijomis, darančiomis įtaką verslo ssprendimams ir veiksmams. Kiekvienai įmonei, kuri vykdo savo veiklą, svarbu atsižvelgti į šalies ekonominę aplinką. Kompanija, kuri veikia tarptautiniu mastu, turi stebėti visų savo užsienio šalių rinkas ir jų ekonominę aplinką. Jei įmonė neįvertins savo ekonominės aplinkos ji gali žlugti. EEkonominės sistemos yra klasifikuojamos pagal išteklių pasisikirstymą ir pagal valstybės išsivystymo lygį. Pagal išteklių:

• Į rinką orientuotą ekonomika, kurioje visi gamybos ir darbo ištekliai priklauso privačiam sektoriui, o valstybė rinkos nekontroliuoja, rinkos jėgos veikia laisvai;

• Centralizuotą ekonomiką, kurioje visi ūkio veiksniai, ištekliai yra valdomi ir kontroliuojami valstybės, kuri sprendžia ką, kiek ir kam gaminti. Teigiama, kad valstybė geriausia žino, ko reikia jos piliečiams;

• Mišri ekonomiką, kurioje dalis ūkio sektorių priklauso privatiems subjektams, o dalis – valstybei. Šalies valdžia kontroliuoja verslą, tačiau suteikiama pakankamai daug laisvių privačiam verslui veikti savo nuožiūra;

• Valstybės reguliuojama ekonomiką, kuri panaši į mišrią ekonomiką, tačiau valstybė dar vykdo pramoninę politiką, kuria siekiamą apsaugoti kai kurias pramonės šakas, todėl gali būti uždėti įėjimo į rinką barjerai užsienio verslininkams.

Pagal vvalstybės išsivystymą:

• Išsivysčiusias šalis, kurių stipri ekonomika, jose daugiau žmonių dirba paslaugų sektoriuje, aukštas pragyvenimo lygis, užtikrinamos žmogaus teisės;

• Besivystančias valstybes, kurių didelė dalis gyventojų dirbą žemės ūkyje, pramonė išsivystyta, susiformavę tam tikri vartotojų segmentai, kurie gauna didesnes pajamas;

• Naujai supramonintas šalis, kuriomis vadino besivystančias Rytų Azijos ir Lotynų Amerikos šalis, kuriose buvo pradėta vystyti pramonės sektorius, į jas pradėta investuoti;

• Pereinamosios ekonomikos valstybes. Jomis vadina Rytų Europos šalis, kurios pereina iš centralizuotos ekonomikos į rinkos ekonomiką. Joms reikia daug investicijų, kad sumažintų ekonominį aatsilikimą bei pakeistų politinę santvarką.

Šalių išsivystymo lygį matuoja keli matavimo rodikliai: bendrasis nacionalinis produktas, bendrasis vidaus produktas, perkamosios galios paritetas, skurdo rodiklį ir kiti.

2.Kalabant apie makroekonominius rodiklius verslininkui yra labai svarbu į juos atsižvelgti. Šie rodikliai nustato,kokia yra šalies ekonominė aplinka, kokios sąlygos yra suteikiamos verslui vystyti. Mes paminėjome keleta ekonominų rodiklių tai: ekonominis augimas, infliacija, einamosios sąskaitos balansas, užsienio skola ir biudžeto balansas. Šie rodikliai parodo šalies išsivystymo lygį, kokios yra jos ateities perspektyvos, kokie yra barjerai įeiti įrinką, kiek reikės lėšų investicijoms ir ar apskritai šalis yra patraukli užsienio kapitalui.

3.Plėtojantis ekonomikai ir ekonominiams santykiams tarp valstybių, atsirado ir tarptautinė arba užsienio, prekyba. Didžiulę įtaką čia turėjo tarptautinis darbo pasidalijimas, gamybos specializacija, politinės, ekonominės ir kitos prielaidos. Tarptautinė prekyba yra būtina rinkos ekonomikos sąlygoms. Valstybinis ekonominis bendradarbiavimas įgalina toliau kelti gamybos technologijų lygį įmonėse. Šiandieną be tarptautinės prekybos plėtros neįmanoma pasaulinė ekonomikos raida. Nebus tarptautinės prekybos – sužlugs visų valstybių ekonomikos pagrindai.Tarptautinės prekybos pagrindas yra eksportas ir importas. Tarptautinė prekyba šaliai gali būti ir naudinga. Ekonominę naudą sąlygoja specializacija. Vyraujant specializacijai, galima užtikrinti didesnę prekių gamybos apimtį. Specializacija ir prekyba sąlygoja aukštesnius veiklos rezultatus bei efektyvumą. Tai lemia keturios prielaidos, kurios sąlygoja tarptautinės prekybos naudą: konkurencijos didėjimas,pagamintų produktų gausumas iir įvairovė, masto ekonomija, lyginamasis pranašumas.Yra išskiriamos pagrindinės tarptautinės prekybos formos.: laisva prekyba ir protekcionizmas, dempingas ir embargas, o šias formas lydi įvairios priemonės: muitai, kvotos, netarifiniai apribojimai, valiutinė kontrolė.

4. Lietuvos užsienio prekyba, 1999m. patyrusi didelį nuosmukį, paskutiniais metais pradeda atsigauti. 1998m. rugpjūčio mėn. Rusijos finansinė-ekonominė krizė sumažino mokią paklausą NVS šalyse ir privertė Lietuvos eksportuotojus bei importuotojus persiorientuoti į kitas (Vakarų) rinkas. Tai tapo simboline rizikos diversifikacijos pamoka mūsų šalies eksportuotojams.

Integracija į Pasaulinę Prekybos Organizaciją bei Europos Sąjungą prisidėjo prie Lietuvos užsienio prekybos liberalizavimo, prekybinių santykių su kitomis valstybėmis plėtojimo bei užsienio prekybos apyvartos augimo.

Lyginant 2004 m. Lietuvos užsienio prekybos rezultatus (pagal Specialiąją prekybos sistemą) su 2003 metų rezultatais, matyti, kad bendro prekių eksporto plėtra buvo spartesnė: eksporto vertė padidėjo 21%, o importo – 15,8 %. Sparčiau nei atitinkamu 2003 metų laikotarpiu augo prekyba su ES ir NVS šalimis.

Pateikti duomenys rodo kad Lietuvos užsienio prekyba kaip ir visa ekonomika po truputį atsigauna ir juda į priekį. Tai gan geras žingsnis norint pasivyti Vakarų Europos šalis.LITERATŪRA

1. Urbonas J.A. Eksporto organizavimas ir planavimas.Kaunas,2003.( 7-11p.);

2. Vengrauskas V. Tarptautinis verslas / V.Vengrauskas, N. Langvinienė. Kaunas,2005.(65-87p.);

3. Makroekonomika, vadovėlis.Kaunas, 2002. (514-631p.);

4. Kvainauskaitė V., Snieška V.,Konkurencinės rinkos paklausos vertinimas ir prognozavimas. Kaunas, 2003. (40-49p.);

5. Jakutis A., Petraškevičius VV., Stepanovas A., Šečkutė L., Stepan Z., Ekonomikos teorija, vadovėlis.Vilnius,2005. (256-269p.);

6. Jakutis A., Petraškevičius V., Stepanovas A., Šečkutė L., Stepan Z., Ekonomikos teorijos pagrindai. Kaunas,1999. (395-400p.);

7. Martinkus B., Žilinskas V., Ekonomikos pagrindai. Vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams.Kaunas,1997 (362-363);

8. Grižas R. A. Tarptautiniai ekonominiai santykiai. Vilnius, 2003. 116 p

9. http://www.speros.lt/go/5326/rinkos-ekonomika.html

10. http://www.urm.lt

11. http://www.laei.lt

12. http://www.std.lt.

13. http://www.ukmin.lt

14. http://www.euroverslas.lt/?-365633937

15. http://www.lrinka.lt

16. www.ekm.lt

17. www.kursiniai.lt