Tiesioginių mokesčių įtaka LR ekonomikai

TURINYS

ĮVADAS …………………………3

1. Mokesčių raida Lietuvoje ………………4

2. Valstybės pajamų šaltiniai ………………7

3. Mokesčių funkcijos ir savybės ………………7

4. Mokesčių tipai …………………….9

5. Apmokestinimo uždaviniai ir principai …………11

6. Tiesioginiai mokesčiai ……………..13

6.1 Pelno mokestis ……………………13

6.2 Gyventojų pajamų mokestis ……………..19

6.3 Žemės mokestis ……………..23

6.4 Paveldimo turto mokestis ……………..26

6.5 Nekilnojamojo turto mokestis …………27

7. Tiesioginių mokesčių įtaka Lietuvos ekonomikai …..30

Išvados …………………………32

Literatūros sąrašas ……………………34ĮVADAS

„Gyvenime neišvengiami yra du dalykai: mirtis ir mokesčiai“

(B. Franklinas)

Mokesčių šaknys glūdi gilioje senovėje. Pačių seniausių žinių apie apmokestinimą rasta molinėse lentelėse atliekant kasinėjimus Lagašo (dabar Irako teritorija) mieste, kuris priklausė valstybei, gyvavusiai prieš šešis tūkstančius metų. Ten karo metu buvo įvesti labai dideli mmokesčiai, kad būtų lėšų sėkmingai kariauti. Ilgainiui karas pasibaigė, tačiau mokesčių našta nepalengvėjo.

Mokesčiai yra ūkio subjektų ir gyventojų privalomieji mokėjimai valstybei. Jie atsirado, kai tik susikūrė valstybė. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme pateiktas toks mokesčio apibrėžimas: “Mokestis – mokesčio įstatyme mokesčio mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei, kad būtų gauta pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti. Ši prievolė atliekama įstatymų nustatyta tvarka.”

Mokesčių raida parodo, jog mokesčius nustato aukščiausia valstybės arba administracinio teritorinio vieneto valdžia. Lietuvos respublikos Konstitucijoje (127str.) įrašyta: “ Mokesčius, kkitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai”.

Mokesčių esmė yra tai, kad valstybė turi sukaupti tam tikrus piniginius (ar natūrinius) išteklius savo veiklai, t.y. funkcijoms vykdyti. Mokesčių esmę apibūdina ir kiti jų bruožai. Valstybė jai būtinus išteklius kaupia įįstatymų nustatyta tvarka, prievarta imdama mokesčius iš mokėtojų: tam tikrų gyventojų sluoksnių, ūkio subjektų (net iš kitų valstybių).

Mokesčių esmę taip pat atskleidžia:

a) tikslai, kurių įgyvendinimui valstybė ima mokesčius;

b) mokesčių turinį apibūdinantys elementai: subjektas (kas privalo mokėti mokestį), objektas (kas mokestinama), šaltinis, mokesčio tarifas, mokesčio lengvatos ir kiti bruožai.

Valstybės funkcijų vykdymui reikia didelių finansinių išteklių. Svarbiausias, iš esmės vienintelis tokių išteklių šaltinis, žinomas nuo seniausių laikų, yra mokesčiai. Jeigu valstybės išlaidoms padengti mokesčių nepakanka, valstybė yra priversta imti užsienio bei vidaus paskolas ir kartu atsiranda papildomų išlaidų palūkanoms mokėti. Kitas kelias – didinti mokesčius.

Taigi mokesčiai turi būti, nes jie yra kiekvienos valstybės ekonominio bei socialinio gyvavimo pagrindas.

Šio darbo tikslas – susipažinti su Lietuvos mokesčių sistema, išsiaiškinti, kas yra tiesioginiai mmokesčiai ir kokia jų esmė bei funkcijos; kokia jų įtaka Lietuvos ekonomikai.1. Mokesčių raida Lietuvoje

Istoriškai mokesčiai atsirado kartu su valstybėmis, nes reikėjo lėšų jų institucijoms išlaikyti bei valdžios funkcijoms vykdyti. Vientisos mokesčių sistemos tada nebuvo. Dažnai mokesčiai nebuvo skiriami nuo duoklių, seniausios mokėjimų natūra arba pinigais formos. Pirmykštėje bendruomenėje nugalėjusios gentys duoklę rinkdavo iš nugalėtųjų. Kuriantis feodalinėms valstybėms, duoklė tapo valstybiniu mokesčiu (pagalvės, žemės) ir feodaline renta.

Mokesčiai nuo duoklių atsiskyrė įsigalint feodalų imunitetui (Europos stambiųjų žemvaldžių privilegijos viduramžiais, kitaip sakant, llaisvė nuo prievolių). Mokesčio pajamos plaukdavo į didžiojo kunigaikščio iždą, o duokles davė valdininkai savo ponams – žemvaldžiams.

Valdant Didžiajam Kunigaikščiui Kęstučiui, kai buvo pradėti kaldinti Lietuvos pinigai ir ypač XIV a. pabaigoje, natūriniam ūkiui peraugant į prekinį – piniginį ūkį, atsirado mokesčiai ir pinigais. Tačiau iki XVI a. mokesčiai paprastai būdavo mokami natūra. Seniausi feodalinės Lietuvos mokesčiai buvo dėka (mokama augalininkystės produktais) ir mezliava (mokama gyvuliais, paprastai karvėmis ir kiaulėmis).

Privatūs dvarai ir bažnytinės žemės ilgai nemokėjo jokių mokesčių valstybei. Bajorai teigė, kad jų protėviai gavę žemes ir valstiečius už pralietą kraują ginant valstybę. Todėl už žemę jie neturi valstybei jokių pareigų. Bet kai valstybiniai dvarai buvo nualinti ir iždas ištuštėjo, 1649 m. buvo įvestas nedidelis padūmės mokestis. Šis mokestis buvo privalomas valstiečiams, miestiečiams ir smulkiems bajorams. Mokesčio dydis priklausė nuo turto. Buvo taikomos ir tam tikros lengvatos. Nuo padūmės mokesčio buvo atleidžiamos smulkesnės sodybos, daržininkų namukai, miestuose nuomojami ir neįeinantys į gatvių eilę namai ir pan.

Nuo 1676 m. valstybinių dvarų valstiečiai apmokestinami kariuomenės žiemojimo mokesčiu – hyberna. Hybernos mokestis 1775 m. buvo panaikintas. Vietoj jo nustatomas pusės padūmės (nuo kiemo) mokestis.

Bajorai ir dvasininkai nuolatinių mokesčių nemokėjo. Teisė nemokėti mokesčių tarp įvairių bajorų laisvių buvo įtraukta ir į 1558 metų Lietuvos SStatutą, kuriame buvo įtvirtinta garantija, kad Didysis kunigaikštis be Seimo sutikimo negali apmokestinti bajoro, dvasininko, miestiečio ir jų valdinių. Vis dėlto valstybės reikalai ne kartą bajorus vertė seimuose priimti sprendimus apsimokestinti mokesčiais. Tai paprastai būdavo vienkartinės arba kelerius metus mokamos rinkliavos, kad surinktų per tam tikrą laikotarpį lėšų karo reikalams.

1662 m. buvo įvestas nepaprastas nuolatinis mokestis – pagalvės mokestis. Jis buvo imamas iš kiekvieno asmens. Vėliau pagalvės mokestis įgavo laisvos dovanos formą, nes pats pagalvės terminas atrodė užgaulus bajorams.

XVIII a. nemažą valstybės biudžeto pajamų dalį sudarė propinacijos mokestis už degtinės varymą ir pardavimą. Kadangi valstybė neturėjo svaigiųjų gėrimų gamybos ir prekybos monopolio, ji nuolat didino šį mokestį. Paskutinį to amžiaus ketvirtį propinacijos mokestis sudarė apie ketvirtadalį visų valstybės pajamų.

Valstybės iždą papildė ir muitai. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje egzistavo valstybiniai, patenkantys į valstybės iždą, ir privatieji muitai, kuriuos rinko feodalai už teisę važiuoti per jų žemę ar tiltą.

Vertinant mokesčių sistemą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, galima pažymėti, kad bendros mokesčių sistemos tuo metu nebuvo sukurta, kadangi dauguma atvejų užimtose žemėse buvo paliekami vietiniai mokesčiai. Taigi LDK teritorijoje veikė ne viena, o kelios mokesčių sistemos.

1795 m. prie Rusijos imperijos prijungus beveik visą Lietuvą, buvo įvedama rusiškai mokesčių sistemai analogiška apmokestinimo tvarka. 1796 m. baigtas mokesčių mmokėtojų surašymas. Apmokestinamuoju vienetu tapo “revizinė siela” – vyriškosios lyties gyventojas, iš kurio buvo imamas pagrindinis tiesioginis mokestis – pagalvės. Visi Rusijos imperijos valstiečiai, miestiečiai ir amatininkai privalėjo mokėti vienodą mokestį neatsižvelgiant nei į turimą turtą, nei į gaunamas pajamas. Šis. mokestis buvo nuolat didinamas.

Po baudžiavos panaikinimo buvo keičiama ir mokesčių sistema įvedant valstybinius ir vietinius (zemstvų) mokesčius. Buvę baudžiauninkai turėjo mokėti vadinamąjį išpirkos mokestį už įgytą laisvę ar žemę. Nuo 1827 m. iki 1887 m. laipsniškai buvo atsisakyta pagalvės mokesčio.

1875 m. buvo įvetas valstybinės žemės mokestis. Šio mokesčio bendrąją sumą gubernijoms nustatydavo Finansų ministerija, įvertinusi žemės kainą. Tuo tarpu apskritims ir valdoms žemės mokestis būdavo nustatomas vietinių įstaigų atsižvelgiant į žemės rūšį.

Be valstybinio žemės mokesčio, buvo renkami ir kiti tiesioginiai mokesčiai – nekilnojamojo turto, verslo piniginių pajamų. Visi mokesčiai buvo proporciniai (vienodu procentu apmokestinamas visas mokesčio objektas). Jų tarifai sudarė 5 – 7,4 % apmokestinamųjų pajamų. Išimtį sudarė verslo mokestis, imamas iš įmonių, kurių pelnas viršijo 3 % pagrindinio kapitalo, bei nuo 1916 m. įvestas pajamų mokestis. Pastarasis buvo paprastosios progresijos mokestis.

Apibendrinant galima sakyti, kad tiesioginių mokesčių svarba nebuvo labai didelė. Carinės Rusijos mokesčių sistema daugiausia rėmėsi netiesioginiais mokesčiais. Didžioji dauguma pajamų buvo surenkama iš degtinės monopolio ir alkoholio

akcizo.

Vokietijos okupacijos laikotarpiu (1915 – 1918 m.) buvo kuriama tokia finansų sistema, kuri turėjo ne tik išlaikyti okupacinę administraciją be Vokietijos pagalbos, bet ir padėti jai materialiai. Visa mokesčių sistema buvo grindžiama ne tiek lygiu pajamų apmokestinimu, kiek techninio vykdymo paprastumo principu. Taip 1915 m. buvo nustatyti tokie mokesčiai: proporcinis žemės, progresinis nuomos, arba nuomos vertės, bei pirklių, pramonininkų ir laisvų profesijų žmonių už žemės sklypus, esančius miesto vietovėse, prekybos bei pramonės verslo mokestis. Reikia paminėti ir atgaivintą pagalvės mokestį, kkuriuo vėl buvo apmokestinti vyriškosios lyties gyventojai nuo 15 iki 60 metų amžiaus.

Pažymėtina, kad tuo metu ypač svarbūs buvo netiesioginiai mokesčiai (degtinės, tabako, degtukų, cukraus, druskos ir kt.). Jų įplaukos viršijo tiesioginių mokesčių įplaukas net keturis kartus.

Papildomai Lietuvai buvo įvestas žyminis mokestis, turgaus rinkliava, kelionės leidimų rinkliavos. Valdžiai nesugebant subalansuoti pajamų su išlaidomis būdavo įvedami vienkartiniai mokesčiai arba smarkiai padidinami veikiančių mokesčių tarifai. Taigi Lietuvos mokesčių sistema Vokietijos okupacijos metais yra akivaizdus pavyzdys, kaip kraštas gali būti alinamas per mokesčių ssistemą.

Atkūrus Lietuvos valstybingumą, 1919 m. sausio 23 d. buvo priimtas mokesčių įstatymas ir pradėta kurti mokesčių sistema. Ministrų kabineto įsakymu įvesti mokesčiai, kurie buvo renkami carinės Rusijos laikais: žemės, nekilnojamojo turto miestuose, pagrindinis prekybos ir pramonės įstaigų mokestis. Prie valstybinių mmokesčių galėjo būti pridedami ir savivaldybių mokesčiai.

Valstybinio žemės mokesčio dydis priklausė nuo žemės rūšies. Jo įplaukos sudarė trečdalį visų tiesioginių mokesčių įplaukų.

Nekilnojamojo turto miestuose mokestis buvo renkamas miestuose ir miesteliuose ir skaičiuojamas nuo turimo nekilnojamojo turo pajamingumo arba jo vertės. Egzistavo ir su nekilnojamojo turto įsigijimu susiję mokesčiai: tai nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo, arba pripažinimo, mokestis, apskaičiuojamas nuo pirkimo kainos, bei palikimo mokestis, kuris buvo progresinis ir kurio dydis priklausė nuo giminystės ryšio.

Tarpukario Nepriklausomoje Lietuvoje būdavo imami ir dažnai kaitaliojami verslo mokesčiai: pridedamasis valstybinis prekybos ir pramonės įstaigų mokestis (1919 – 1924 m.), amato, kredito, prekybos ir pramonės įstaigų bendrųjų pajamų mokestis (1921 – 1925 m.), prekybos, pramon4s, kredito ir amato pelno mokestis (1926 – 1931 m.). 1931 m. ppastarąjį pakeitė verslo pelno mokestis. Tos įmonės, kurios vedė įstatymų reikalaujamus įplaukų ir sąnaudų apskaitos knygas, mokėjo pelno mokestį, taikydamos 16% tarifą. Įmonės, neprivalėjusios vesti sąskaity.bos knygų, mokėjo mokestį nuo vidutinio pelno. Jį nustatydavo mokesčių komisijos, besinaudodamos vidutinio pelningumo lentele.

1932 m. įvedamas asmeninis mokestis – darbo pajamų mokestis. Šio mokesčio tarifas progresyvinis: 12% žemiausias ir 22% aukščiausias. Aukščiausias tarifas taikytas pajamoms, didesnėms kaip 20 tūkst. Litų per metus.

Tuo metu Lietuvoje buvo ir netiesioginiai mokesčiai, kurių įplaukos (įskaitant ir fiskalinius monopolius) ssudarė 35 – 43 % biudžetinių pajamų.

Apibendrinant Lietuvos mokesčių sistemos duomenis, galima pažymėti, kad didžioji mokesčių našta gulė ant gyventojų pečių. Pvz., 1939 m. 66,3% visų mokestinių įplaukų sudarė kartu sudėti žemės, nekilnojamojo turto, darbo pajamų mokesčio, fiskalinių monopolių ir akcizų įplaukų dalis.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Lietuvos finansai pateko į Sovietų Sąjungos finansų sistemą. Buvo pertvarkyti pelno atskaitymai, juos pakeitė trys mokesčiai:

· gamybos fondų įmokos, mokamos tvirtai nustatytais procentais nuo turimų gamybos fondų vertės;

· fiksuoti mokėjimai, kurie buvo mokami atsižvelgiant į įmonės rentabilumą, tačiau juos mokėjo tik tos įmonės, kurių rentabilumas buvo didesnis už vidutinį tos pramonės šakos rentabilumą;

· laisvojo pelno likučio įmokos.

Pokario laikotarpiu keltą kartų pertvarkytas kolūkių pajamų mokestis, siekiant jį supaprastinti ir paversti pajamų mokesčiu. Nuo 1958 m. įvestas bendras vidutinis tarifas, kuris pakeitė anksčiau galiojusius keturis tarifus. Be to, kolūkiai mokėjo atsižvelgdami į pasiektą rentabilumo lygį ir apskaičiuoto darbo užmokesčio sumą.

Fiziniai asmenys, be pajamų bei žemės ūkio mokesčio, mokėjo ir viengungių, vienišių bei mažašeimių piliečių mokestį.

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę ir panaikinus visus iki tol galiojusius mokesčius, buvo pradėta kurti dabartinė mokesčių sistema.2. Valstybės pajamų šaltiniai

Norėdama atlikti daugybę funkcijų valstybė turi disponuoti lėšomis, kurių užtektų išlaidoms finansuoti. Šios lėšos suplaukia į valstybės iždą iš tokių pagrindinių šaltinių: mokesčiai, socialinio draudimo įmokos, prekių iir paslaugų pardavimas, nuosavybės teisė, negrąžintini neatlyginami pervedimai (grantai) ir skolinimas. Išvardintos įplaukos, išskyrus paskutinį elementą, sudaro valstybės pajamas.

· Mokesčiai surenkami iš privačiojo sektoriaus be jokių įsipareigojimų duoti kažką mainais.

· Socialinio draudimo įmokas sudaro lėšos, pervedamos savarankiškai pagal individualias draudimo programas ar/ir sumokamos darbdavių už savo darbuotojus (skaičiuojamos kaip procentas remiantis darbo užmokesčio fondu, darbuotojų skaičiumi, bendrosiomis pajamomis ar kitu būdu); abiem atvejais tai yra tarsi avansiniai mokėjimai už teisę gauti socialinę paramą ateityje.

· Vadinamąsias nemokestines biudžeto pajamas sudaro lėšos, gautos parduodant valstybės gaminamos prekes ar teikiant paslaugas, t.y. nemokestinės pajamos gaunamos iš pirkimo-pardavimo sandorių arba mainų.

· Grantai yra gaunami kaip parama iš kitų valstybių ar tarptautinių organizacijų – donorių.

· Skolindamasi valstybė laikinai (trumpesniam ar ilgesniam laikotarpiui) gauna teisę disponuoti tam tikra pinigų suma, įsipareigodama ją grąžinti nustatytu terminu, iki kurio reguliariai bus mokamos palūkanos.

Taigi mokesčiai yra priverstinė duoklė valstybei, o kitus valstybės pajamų elementus privatusis sektorius teikia valstybei savo noru. Iš visų paminėtų pajamų kategorijų mokesčiai yra didžiausias įplaukų ir pajamų šaltinis, todėl mokesčių politika yra pajamų politikos dėmesio centre. Be abejo, bet kuriai valstybei rūpinasi sukurti „gerą“ mokesčių sistemą, efektyviai ją valdyti, užtikrinti jos sklandų funkcionavimą.3. Mokesčių funkcijos ir savybės

Patys seniausiai apmokestinimo faktai istorijoje užfiksuoti molinėse lentelėse, rrastose kasinėjant Lagašo mieste, valstybėje, kuri gyvavo prieš šešis tūkstančius metu (dabartinė Irako teritorija). Per ilgą mokesčių gyvavimo istoriją ne kartą keitėsi požiūris į jų esmę, paskirtį ir funkcijas. Per kelis pastaruosius šimtmečius susiformavo trys populiariausios mokesčių teorijos, grindžiamos tokiomis pagrindinėmis idėjomis:

1. Mokesčiai – tai kaina už valstybės teikiamas paslaugas. Pirmieji šios teorijos šalininkai buvo A.Smitas ir D. Rikardas. Šiame amžiuje šią teoriją plėtojo Dž. Bjukanenas ir Dž. Hiksas. Valstybė įgyvendina savo politiką atsižvelgdama į visų gyventojų interesus, o už tai jai priklauso tam tikras atlygis, kurį ir sudaro renkami mokesčiai.

2. Mokesčiai yra ekonomikos stabilizavimo priemonė. Pirmas tokį požiūrį į mokesčius savo knygoje „Bendroji užimtumo, procento ir pinigų teorija“ (1936 m.) išdėstė Dž. Keinsas. Kaip žinoma, jis propagavo aktyvų valstybės dalyvavimą ekonomikoje, pabrėždamas rinkos mechanizmo netobulumą. Siekdama visuomeninės paklausos ir pasiūlos pusiausvyros, valstybė gali veikti taikydama atitinkamą valstybės pajamų/mokesčių politiką. Po Antrojo pasaulinio karo neokeinsininkai (atstovai – E. Domaras, A.Hansenas, K.Klarkas, F.Peru ir kiti) ir neoklasikai (M. Fridmanas, Dž. Mydas, R. Solou ir kiti) tęsė diskusiją apie valstybės mokesčių politikos pritaikymą ir efektą. Nors šių dvejų teorijų skirtingos principinės „šaknys“, požiūris į valstybės vaidmenį ekonomikoje yra artimas ir gana racionalus Tai patvirtina ir dabartiniu metu populiarus ekonomistų argumentas, kad valstybės kišimasis į

ekonomiką turi būti gerai apgalvotas, pamatuotas ir suderintas atsižvelgiant į rinkos dėsnius. Šiuolaikinės ekonomikos reguliavimo teorijos (pvz., P. Samuelsonas, A. Masgreivas ir kiti) remiasi mišria ekonomika ir reikalauja nacionalinių pajamų paskirstymą derinti su optimaliais privačiaisiais ir valstybiniais interesais ilgalaikėje perspektyvoje. Šiam tikslui turėtų būti skirta ir nuosaiki valstybės išlaidų bei mokesčių politika.

3. Mokesčiai – tai pajamų išlyginimo priemonė. Šios teorijos šalininkai (Ž. Furasje, S. Kuznecas, R. Tiboldas ir kiti) įrodinėja, kad per mokesčius nacionalinės pajamos turi būti perskirstomos ir nukreipiamos – iiš turtingųjų neturtingiesiems. Pagrindinį vaidmenį čia turėtų atlikti tiesioginiai mokesčiai (pajamų, turto) pritaikius progresyvinius tarifus, o verslo mokesčiai turi mažėti, kad nebūtų slopinama iniciatyva ir stabdoma gamybos plėtra.

Nors akcentai skirtingi, visose ekonominėse teorijose išskiriamos kelios esminės funkcijos, per kurias atsiskleidžia socialinis-ekonominis mokesčių vaidmuo:

· Fiskalinė funkcija pasireiškia tuo, kad nacionalinio biudžeto pajamos iš esmės formuojamos per šalies mokesčių sistemą (pvz., Lietuvoje mokestinės įplaukos sudaro apie 95 proc. nacionalinio biudžeto pajamų).

· Perskirstomoji funkcija susijusi su fiskaline funkcija ir pasireiškia tuo, kad mokesčių mmokėtojų lėšos, sukauptos nacionaliniame biudžete, perskirstomos subsidijų, paramos ir kitų pervedimų (transferų) forma gyventojams, ūkio subjektams, ekonominės veiklos sferoms, regionams.

· Reguliavimo funkcija realizuojama tada, kai valstybė per mokesčių sistemą (įvesdama naujus mokesčius, keisdama tarifus ar/ir apmokestinimo taisykles, suteikdama mokesčių lengvatas ir tt.t.) reguliuoja išteklių pasiskirstymą ekonomikoje, skatina ar stabdo tam tikrą ekonominę veikla bei veikia makroekonominius procesus (augimą, infliacija, užimtumą).

Kiekvienas mokestis – tai sudėtinga sistema, kuri apima keletą elementų, suderintų tarpusavyje pagal tik šiam mokesčiui būdingą logiką:

· Mokesčių subjektas/mokėtojas – fizinis ar juridinis asmuo, privalantis mokėti mokesčius ar rinkliavas įstatymų nustatyta tvarka. Mokesčių subjektas ne visada sutampa su tikruoju mokesčių mokėtoju. Pavyzdžiui, netiesioginių, arba vadinamųjų vartojimų mokesčių (PVM, akcizų, pardavimo mokesčių ir pan.) atveju mokesčių subjekt.as – asmuo, faktiškai sumokantis mokestį – yra prekių/paslaugų galutinis vartotojas, o mokesčių mokėtojas – asmuo, kurio pareiga šį mokestį sumokėti į biudžetą – yra prekių/paslaugų gamintojas/importuotojas arba pardavėjas.

· Mokesčių objektas yra įstatymais apmokestinamos prekės, paslaugos, pajamos, turtas. Tai fizinių ar juridinių asmenų pajamų suma, turto (tarp jjų – ir parduodamo kitiems asmenims) vertė, prekių/paslaugų pridėtinė vertė, finansinių/kreditinių operacijų rezultatas, teisė naudotis gamtos ištekliais, teisė verstis tam tikra veikla ir kt. Mokestis gali turėti vieną (pvz., nekilnojamojo turto mokestis) ar keletą (žyminis mokestis) objektų. Mokesčių objektų visuma sudaro mokesčių bazę.

· Mokesčių šaltinis – tai subjektų pajamos, iš kurių mokami mokesčiai. Mokesčių šaltinis `gali sutapti su mokesčių objektu, pavyzdžiui, pelno mokesčio atveju.

· Apmokestinimo vienetas – ta mokesčio objekto dalis, kuriai nustatomas mokesčių tarifas. Dažniausia tai mokesčio objekto matavimo vienetas (pvz., ppiniginis vienetas – pajamų mokesčio; akras/hektaras – žemės mokesčio atveju ir pan.).

· Mokesčio tarifas yra mokesčių suma už apmokestinimo vienetą. Jis gali būti nustatytas absoliučiais dydžiais (specifinių mokesčių atveju – akcizo mokestis, nustatytas 1000 cigarečių vienetų ar 1 degalų tonai) ir procentine išraiška (vadinamieji „ad valorum“ mokesčių tarifai). Pastarieji būna:

o proporciniai, kai visam mokesčių objektui (kiekvienam jo apmokestinimo vienetui) taikomas vienodas procentas;

o progresiniai, kai procentas auga didėjant mokesčių objektui. Skaičiavimams pagal progresinį tarifą sudaroma mokesčių tarifų skalė. Progresinis tarifas gali būti pagrįstas paprasta ar sudėtinga (laipsniuota) progresija Pirmuoju atveju padidėję tarifai taikomi visam mokesčių objektui, antru atveju – objektas skaldomas į atskiras dalis ir kiekvienai kitai daliai taikomas vis didėjantis tarifas;

o regresiniai – analogiška progresinių tarifų schema, tik tarifai ne didėja, o mažėja.

· Mokesčio ėmimo būdas yra tiesioginis (iš pajamų) ir netiesioginis (per kainų sistemą). Pagal tai mokesčiai atitinkamai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius, tačiau riba tarp jų yra gana sąlyginė ir priklauso nuo mokesčio perkėlimo į prekių/paslaugų kainas galimybių.

· Mokesčio nustatymo metodai priklauso ir nuo mokesčių ypatumų, ir nuo mokesčių administravimo galimybių konkrečiose šalyse. Tų pačių mokesčių tipų suma gali būti nustatoma skirtingais metodais. Paprastai taikomi tokie pagrindinai metodai:

o prie pajamų šaltinio, t.y. pajamų formavimo/gavimo vietoje (pvz., pajamų mokestis, apskaičiuojamas kartu su atitinkamu darbo uužmokesčiu);

o pagal mokesčių mokėtojo oficialų pareiškimą (pvz., pajamų deklaracija, kurioje nurodomos per ataskaitinį laikotarpį gautos pajamos);

o pagal specialų tipinių (ir tam tikru principu suklasifikuotų) mokesčių objektų sąrašą – kadastrą.

Aukščiau išvardinti elementai sudaro normatyvinę mokesčio struktūrą. Konkretaus tipo mokesčio normatyvinė struktūra daugmaž vienodai suprantama visame pasaulyje. Įdomu, kad mokesčių politikos esmę lemia būtent nukrypimai nuo normatyvinės struktūros – pavyzdžiui, mokesčių lengvatos. Labiausiai paplitę tokie mokesčių lengvatų tipai yra:

· mokesčio tarifo sumažinimas;

· mokesčio objekto fiksuotos neapmokestinamos dalies padidinimas;

· mokesčio objekto sumažinimas ( pvz., leidžiant daryti įvairus atskaitymus iš pajamų);

· atleidimas nuo mokesčių;

· mokesčių sumos sumažinimas;

· mokesčių kreditai (grąžinami arba užskaitomi į vėlesnio mokestinio laikotarpio mokesčių įsipareigojimus);

· mokesčių mokėjimo termino atidėjimas (ar mokėjimo išskaidymas ir išdėstymas laike)..4. Mokesčių tipai

Mokesčių charakteristikos ir jų įtaka ekonominiams procesams priklauso nuo to, kurioje prekių ir pinigų apytakos ciklo vietoje jie taikomi. 1 pav. parodyta paprasta privačiojo sektoriaus finansinių ir realių srautų schema (pajamos ir išlaidos srautai atspindėti pagal laikrodžio rodyklę, o faktorių, t.y. realus, srautai – prieš). Namų ūkio pajamos (1) dalinamos į vartojimo išlaidas (2) ir taupymą (3). Namų ūkių vartojimo išlaidos įsilieja į vartojimo prekių rinką, kur tampa firmų, parduodančių šias prekes, pajamomis (4). Sutaupytos lėšos „teka“ į kapitalo rinką, tampa investicijomis (5), o vėliau kkapitalinių prekių rinkoje vėl tampa atitinkamų firmų-pardavėjų pajamomis (6). Iš bendrųjų verslo pajamų (7) formuojasi finansiniai ištekliai, kurie panaudojami verslo išlaidoms (8) dengti Dalis pinigų skiriama amortizaciniams atskaitymams (nusidėvėjimo padengimui) (9), o likusi dalis sumokama gamybos veiksnių rinkoje už veiksnių panaudojimą: darbo užmokesčio fondas (11) išlaidų pusėje – darbdaviui ir pajamos iš darbo santykių (13) – samdomiems darbuotojams; įmonių pelnas (12) ir kapitalo pajamos (dividendai ir palūkanos) gamybos veiksnių rinkoje (14). Kadangi gamybos veiksniai priklauso namų ūkiams, srautai (13) ir (14) „susilieja“ į pastarųjų bendras pajamas (1) ) ciklo pabaigoje. Tam tikra pelno dalis (vadinamasis nepaskirstytas arba likutinis pelnas) nėra išmokama nei dividendų, nei palūkanų forma ir kartu su amortizacija formuoja verslo taupymo fondą (16), kuris toliau investuojamas kapitalo rinkoje lygiagrečiai su namų ūkių taupymu (3). Tai užbaigia vieną pilną ciklą.

Ekonominį mokesčių efektą ir konkrečių mokesčių sistemų struktūrą lemia jų „įkrovimo“ vieta nurodytame cikle: (1) – apmokestinamos namų ūkių pajamos, (2) – vartojimo išlaidos; (4) – verslo pardavimo pajamos ar pridėtoji vertė; (7) – bendrosios verslo pajamos; (10) – verslo pajamos atskaitant nusidėvėjimą; (11) – darbo užmokesčio fondas; (12) – pelnas; (13) – pajamos, susijusios su darbo santykiais; (15) – likutinis pelnas; (14) – kapitalinės pajamos.

Pav. 1. Mokesčių įtakos taškai

paprastame prekių ir pinigų apytakos cikle

Akcentuojant tokius mokesčių sistemos komponentus – mokesčių subjektą ir objektą, mokesčius galima taip klasifikuoti:

1. Taikytini produktui ar gamybos veiksniai;

2. Taikytini rinkos pardavėjui ar pirkėjui;

3. Taikytini namų ūkiui ar verslo įmonėms;

4. Taikytini mokesčių mokėtojo finansinės sąskaitos papildymo ar panaudojamo operacijai.

Įdomu, kad egzistuoja tam tikra mokesčių simetrija, kai du mokesčiai tik atrodo skirtingai, bet iš tikrųjų yra ekvivalentiniai:

· Konkurentinėje rinkoje nėra svarbu, kuri sandorių pusė yra apmokestinama. Vartojimo prekių (produktų) rinkoje pardavėju/gamintojų sumokėtas mokestis, apskaičiuotas ppagal prekės savikainą (tarkime, kad savikaina iki apmokestinimo yra 100 Lt; uždėjus 10 proc. tarifo mokestį – 110 Lt ) duoda iš esmės tokį patį efektą (biudžeto pajamų, pardavimo kainų ir ekonominių efektų prasme), kaip ir pardavimo mokestis su tokiu pačiu tarifo dydžiu, kurį per kainų sistemą moka pirkėjas.

· Jei gamybos veiksnių rinkoje darbdavys moka mokestį, skaičiuojamą pagal darbo užmokesčio fondo sumą, pajamos būna tokios pačios kaip ir atskirai apmokestinus kiekvieno darbuotojo pajamas. Atitinkamai bendrasis mokestis, taikomas gamybos veiksniams pirkti, yra ssimetriškas šių veiksnių pardavimo mokesčiui, t.y. pajamų mokesčiui.

· Darant prielaidą, kad mūsų ekonominėje sistemoje nėra taupymo, tarp gamybos veiksnių pardavimo ir pirkimo mokesčių būtų pilnas ekvivalentiškumas, tačiau kadangi nėra apmokestinimo (3) punkte, t.y. nėra apmokestinamas taupymas, tai vieno gamybos veiksnio aapmokestinimas – pajamų mokestis – nesutampa su produkto apmokestinimu.

Pažymint kitus mokesčių sistemos elementus – mokesčio šaltinį ir ėmimo būdą – galima išskirti tokius mokesčių tipus:

1. Nuosavybės ir einamųjų sandorių mokesčiai. Pirmuoju atveju apmokestinama turimos nuosavybes likutinė vertė, pvz. turto vertė.s mokesčiu; antruoju atveju – einamųjų ekonominių procesų generuojami finansiniai sandoriai arba srautai, pvz. palūkanų apmokestinimas.

2. Personalizuoti ir „nuasmeninti“ mokesčiai. Pirmuoju atveju mokesčiai grindžiami galimybės mokėti principu; jų mokesčių subjektu gali būti tik namų ūkis/asmuo. Antruoju atveju mokesčių objektas yra ekonominė veikla arba daiktas (pvz. pirkimo/pardavimo sandoris, nuosavybės teisė ir pan.), neatsižvelgiant į paties sandorio ar mokesčio mokėtojų charakteristikas, o mokesčių subjektas – ir namų ūkis, ir verslo įmonė. Pavyzdžiui, jei pajamos iš gamybos veiksnių pardavimo apmokestinamos personalizuotu mokesčiu, tai apmokestinimas ggreičiausiai būtų vykdomas fizinių asmenų pajamų mokesčio forma, ir jį mokėtų pajamas gaunantis namų ūkis ar asmuo. „Uždėjus“ šį mokestį įmonei, atsiranda tam tikrų gamybos veiksnių pardavimo pajamų gavėjų pajėgumo mokėti nustatymo problema, kurią sprendžiant būtina konsoliduoti ir apžvelgti visas mokesčių subjektų pajamas. Panašiai būna tada, kai siekiama apmokestinti personalizuotu mokesčiu vartojimą – mokesčių mokėtojas būtų namų ūkis, mokesčių forma – individualaus ūkio vartojimo išlaidų mokestis. Tačiau pardavimo mokestis, kurį moka įmonės, nesiejamas su atskiro mokėtojo charakteristikomis, o vienodai taikomas vvisiems atitinkamų sandorių dalyviams. Skirtumas tarp šių dvejų mokesčių tipų ypač išryškėja nagrinėjant mokesčių sistemos lygybę, t.y. mokesčių naštos lygų pasiskirstymą visuomenėje. Lygybės principą žymiai lengviau realizuoti personalizuotų mokesčių atveju, kadangi ir pati šių mokesčių sistema modeliuojama remiantis minėtu principu. To negalima pasakyti apie „nuasmenintus“ mokesčius, nes apmokestinus „negyvus“ daiktus ar „nieko nejuntančią“ veiklą, atrodo, nereikia rūpintis mokesčių naštos pasiskirstymu, todėl mokesčių subjektas (tas pats namų ūkis ar asmuo) lyg ir dingsta iš akiračio.

3. Tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčiai – sąlyginis mokesčių padalinimas pagal ėmimo būdą. Teorijoje susiformavo požiūris, kad tiesioginiais mokesčiais apmokestinamos pajamos, o netiesioginiais – išlaidos (vartojimo išlaidos).

4. Pozityvus ir negatyvus mokestis. Neatlygintini pervedimai iš biudžeto – transferai – yra iš esmės tie patys mokesčiai su minusu ženklu. Lygiai taip pat kaip mokesčiai surenkami iš privačiojo sektoriaus, nežadant tiesioginės grąžos konkrečiam asmeniui, pervedimų (pašalpų, subsidijų, kitos finansinės paramos) gavėjas neturi (o dažniausia ir fiziškai nepajėgus) jokia forma jų „atidirbti“.5. Apmokestinimo uždaviniai ir principai

Visi įvairių rūšių mokesčiai, kuriais įgyvendinami tam tikri principai, sudaro šalies mokesčių sistemą. Ji formuojama atsižvelgiant į apmokestinimui keliamus uždavinius. Atskirose valstybėse tie uždaviniai gali būti skirtingi, nes priklauso nuo konkrečios šalies ekonominių sąlygų, ekonominės politikos tikslų. Tačiau pagrindinis apmokestinimo uždavinys visur tas pats-gauti valstybei pajamų, reikalingų jos iišlaidoms (valstybės valdymui, nacionalinei apsaugai, švietimui, sveikatos apsaugai, transferiniams mokėjimams). Mokesčiai gali būti ir valstybės fiskalinės politikos poveikio ekonomikai bei ūkio stabilizavimui priemone.

Apmokestinimas jokiu būdu neturi stabdyti ūkio plėtros ar neigiamai jį veikti. Gali pakenkti per dideli mokesčiai arba netinkama jų sistema. apmokestinimas turi padėti kurti naujas darbo vietas, nuolat stiprinti ir plėsti šalies ekonomiką, prisidėti prie pajamų ir turto perskirstymo. Todėl, kuriant mokesčių įstatymus ir vykdant ekonominę politiką, labai svarbu atsižvelgti į tai, kas, kaip ir iš kokių šaltinių tuos mokesčius mokės, koks mokėtojų finansinis pajėgumas, ar mokesčiai nebus nepakeliama našta, stabdanti viso ūkio plėtojimąsi. Tuo tikslu reikia laikytis bendrų apmokestinimo principų. Šių laikų ekonomistai išskiria šiuos pagrindinius apmokestinimo principus:

· Teisingumas. Remiantis šiuo principu, mokestis turėtų būti nustatomas pagal bendras objektyvias taisykles, kurias visuomenės dauguma pripažįsta kaip teisingas ir protingas. Kiekvienas turi atiduoti valstybei ”teisingą savo dalį”.

Vienas iš apmokestinimo teisingumo principų yra reikalavimas, kad mokesčius mokėtų tie, kurie naudojasi valstybės teikiamomis paslaugomis. Pagal kitą teisingumo spektrą reikalaujama, kad apmokestinant būtų atsižvelgta į mokėtojo mokumą, t.y. gebėjimą mokėti. Mokumas pripažįstamas bei taikomas daugelyje pasaulio valstybių ir laikomas apmokestinimo teisingumo etalonu pagal du aspektus: horizontalųjį-asmenys, turintys lygias galimybes (pajamas, turtą ir panašiai) mokėti mokesčius, vienodai apmokestinami; vertikalųjį-skirtingas galimybes turintys asmenys apmokestinami skirtingai, ttaip, kaip atrodo teisinga visuomenei. Tai reiškia, kad gebėjimas mokėti auga spartesniais tempais negu pajamos (turtas ar vartojimas), todėl apmokestinimas turi būti progresinis.

· Ekonominis efektyvumas. Remiantis šiuo principu, mokesčiai turi ne trukdyti, o skatinti ekonomiką ir visus su ja susijusius procesus. Ekonomikos teorijos požiūriu ekonominis efektyvumas yra pasiekiamas tada, kai neiškreipiamas optimalus išteklių paskirstymas. Tačiau dauguma mokesčių sukelia šalies išteklių perskirstymą, nes tiesiogiai veikia prekių ir paslaugų kainas.

Apmokestinimas neturi veikti minimalaus vartojimo dydžio, mažinti žmonių darbingumo lygį. Todėl itin atidžiai reikia apsvarstyti žmonių, gaunančių mažiau pajamų, apmokestinimą. Taip pat svarbu įvertinti apmokestinimo įtaką ekonominėms paskatoms. Ji sukelia vadinamuosius pajamų ir pakeitimo efektus. Pajamų efektas-tai jų dydžio dėl mokesčio mokėjimo sumažėjimas, skatinantis daugiau bei geriau dirbti, taupyti, kad būtų galima atkurti prarastas pajamas, išlaikyti įprastą pragyvenimo lygį ar net pasiekti aukštesnį. O pakeitimo efektas-toks santykinis pajamų lygio mažėjimas, kai prarandamos paskatos dirbti, taupyti ir t.t.

· Administravimo paprastumas. Šio principo esmė-lengvas mokesčių surinkimas. Su tuo susijusios sąnaudos turi būti minimalios ir pagrįstos. Pažymėtini tokie aspektai: paprastumas, apibrėžtumas, pigumas ir patogumas mokėtojui. Todėl siekiama, kad apmokestinimas be reikalo nebūtų pernelyg sudėtingas, t.y. nebūtų numatyta per daug mokesčių bei sudėtingų ir painių jų taisyklių. Išsivysčiusių šalių praktika rodo, kad itin sudėtingi ir nepakankamai apibrėžti mokesčiai paprastai

visi nesurenkami ir yra ne tokie teisingi bei efektyvūs, kaip tikėtasi.

Mokesčių surinkimo sąnaudos turi būti minimalios. Kiekvieną mokestį reikia numatyti tokį, kad jo rinkimo sąnaudos sudarytų kuo mažesnę surinkto mok.esčio dalį. Taip pat svarbu, kad mokesčiai būtų imami patogiausiu mokėtojui būdu ir laiku.

· Mokestinių įplaukų produktyvumas ir elastingumas. Mokesčių produktyvumas-tai pajamų valstybės išlaidoms padengti užtikrinimas.

Valstybei naudinga ir patogu turėti mokesčių sistemą su elastingomis įplaukomis, kai, neįvedant naujų mokesčių ir nedidinant esamų mokesčių tarifų, įplaukos iš mokesčių didėja sparčiau nei nacionalinės pajamos. EEsant mokestinių įplaukų automatiško didėjimo mechanizmui, pavyksta išvengti dažno ir nenumatyto mokesčio didinimo, į kurį visuomenė paprastai reaguoja neigiamai ir kuris gali neigiamai veikti subjektų investicinį aktyvumą.

Apibūdinti apmokestinimo principai ir uždaviniai yra sunkiai suderinami ir net prieštarauja vienas kitam. Dėl to neįmanoma sukurti tokios mokesčių sistemos, kuri padėtų sėkmingai spręsti visus apmokestinimui keliamus uždavinius ir laikytis visų apmokestinimo principų. Siekiant socialiai priimtino paskirstymo teisingumo, reikia daugiau apmokestinti turtinguosius gyventojų sluoksnius, pvz.: labiau apmokestinti prabangos dalykus. Tačiau tai didina atotrūkį tarp kkainų, į kurias įtraukti ir neįtraukti mokesčiai, iškraipo išteklių paskirstymą bei mažina jų naudojimo efektyvumą. Susidaro prieštaravimas tarp efektyvaus išteklių naudojimo ir jų paskirstymo teisingumo.

Taigi mokesčiai gali atitikti didelius teisingumo ir ekonominio efektyvumo reikalavimus, bet gali būti į juos ir nneatsižvelgta.

Užtat, norint pasiekti, kad būtų paisoma visų apmokestinimo principų, reikia kompromisų. Formuojant ir tobulinant mokesčių sistemą, dažnai tenka pasirinkti “mažesnę blogybę”, vadinasi, kuriam nors apmokestinimo uždaviniui teikiama pirmenybė, nes tarp kai kurių mokesčių politikos tikslų yra neįveikiamų prieštaravimų ir vienu metu visko pasiekti neįmanoma. Todėl formuojant mokesčių sistemą svarbu gerai žinoti, kokias galimybes teikia atskiri mokesčiai, kokie jų pranašumai ir trūkumai.

Atsižvelgiant į išdėstytus apmokestinimo principus, šiuolaikiniu vertinimu mokesčių sistema laikoma efektyvia, jeigu atitinka šiuos reikalavimus:

· laiduoja, kad į biudžetą numatytais dydžiais reguliariai įplauks piniginės lėšos ir jų suma atitinkamai didės augant apmokestinamoms pajamoms;

· skatina reikiamą gamybinio aktyvumo ir asmeninio vartojimo lygį;

· suderina centrinės ir vietos valdžios interesus formuojant jų biudžetų pajamas.6. Tiesioginiai mokesčiai

Tiesioginiais mokesčiais apmokestinamos pajamos (pelnas), turtas. Galima teigti, kad juridinių asmenų ppelno mokestis, fizinių asmenų pajamų mokestis ir visi nekilnojamojo turto mokesčiai (žemės mokestis, nekilnojamojo turto mokestis, paveldimo ar dovanojamo turo mokestis) priskiriami prie tiesioginių mokesčių.6.1 Pelno mokestis

Pelno mokesčio administravimą nustato LR Pelno mokesčio įstatymas

6.1.1 Įstatymo paskirtis ir taikymo sritis

Įstatymas nustato uždirbto pelno ir (arba) gautų pajamų apmokestinimo pelno mokesčiu tvarką. Įstatymas taikomas Lietuvos Respublikos teritorijoje. Įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktais.

6.1.2 Mokesčio mokėtojai

· Lietuvos vienetas (juridinis asmuo, įregistruotas LR teisės aktų nustatyta tvarka).

· Užsienio vienetas (užsienio valstybės juridinis asmuo aar organizacija, kurių buveinė yra užsienio valstybėje ir kurie įsteigti arba kitokiu būdu organizuoti pagal užsienio valstybės teisės aktus, taip pat bet kuris kitas užsienyje įsteigtas, įkurtas ar kitaip organizuotas apmokestinamasis vienetas).

·

6.1.3 Mokesčio objektas

Lietuvos vieneto mokesčio objektas yra:

· visos Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse uždirbtos pajamos. Į Lietuvos vieneto pajamas įskaitomos jo kontroliuojamojo užsienio vieneto pozityvios pajamos arba jų dalis.

· Į Lietuvos vieneto (Europos ekonominių interesų grupės dalyvio) pajamas taip pat įskaitomos tos Europos ekonominių interesų grupės pajamos.

Užsienio vieneto mokesčio objektas yra:

· užsienio vieneto, jam vykdant veiklą per nuolatinę buveinę Lietuvos Respublikos teritorijoje, uždirbtos ir (arba) gautos pajamos;

· užsienio vieneto ne per nuolatinę buveinę gautos tam tikrų rūšių pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje.

· Pajamos iš paskirstytojo pelno (dividendai ir kitas paskirstytasis pelnas).

6.1.4 Mokesčio tarifai

15 proc. mokesčio tarifu apmokestinama:

· Lietuvos vieneto ir nuolatinių buveinių apmokestinamasis pelnas;

· pajamos iš paskirstytojo pelno.

Vienetai (išskyrus pelno nesiekiančius) apskaičiuodami apmokestinamąjį pelną turi teisę taikyti vieną iš šių taisyklių

1. vienetų, kuriuose vidutinis sąrašuose esančių darbuotojų skaičius neviršija 10 žmonių ir mokestinio laikotarpio pajamos neviršija 500 tūkstančių litų, apmokestinamasis pelnas apmokestinamas taikant 13 procentų mokesčio tarifą;

2. vienetų (individualių (personalinių) įmonių, tikrųjų ūkinių bendrijų ir komanditinių (pasitikėjimo) ūkinių bendrijų), kuriuose vidutinis sąrašuose esančių darbuotojų skaičius neviršija 10 žmonių iir mokestinio laikotarpio pajamos neviršija 1 milijono litų, apmokestinamojo pelno dalis, atitinkanti 25 tūkstančių litų sumą, apmokestinama taikant 0 procentų mokesčio tarifą, o likusi apmokestinamojo pelno dalis – taikant 15 procentų mokesčio tarifą. (apskaičiuojant 2004 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną)

Šios aukščiau minėtos 1-2 taisyklės netaikomos:

1. vienetams (individualioms (personalinėms) įmonėms), kurių dalyvis ar jo šeimos nariai yra ir kitų vienetų (individualių (personalinių) įmonių) dalyviai;

2. vienetams (individualioms (personalinėms) įmonėms), kurių dalyvis ir (arba) jo šeimos nariai paskutinę mokestinio laikotarpio dieną valdo daugiau kaip 50 procentų akcijų (dalių, pajų) kituose vienetuose, ir vienetams, kuriuose vieneto (individualios (personalinės) įmonės) dalyvis ir (arba) jo šeimos nariai paskutinę mokestinio laikotarpio dieną valdo daugiau kaip 50 procentų akcijų (dalių, pajų);

3. vienetams, kuriuose tas pats dalyvis paskutinę mokestinio laikotarpio dieną valdo daugiau kaip 50 procentų akcijų (dalių, pajų);

4. vienetams, kuriuose tie patys dalyviai kartu paskutinę mokestinio laikotarpio dieną valdo daugiau kaip 50 procentų akcijų (dalių, pajų).

Pelno nesiekiančių vienetų, kurių mokestinio laikotarpio pajamos iš ūkinės komercinės veiklos neviršija 1 milijono litų, apmokestinamojo pelno dalis, atitinkanti 25 tūkstančių litų sumą, apmokestinama taikant 0 procentų mokesčio tarifą, o likusi apmokestinamojo pelno dalis – taikant 15 procentų mokesčio tarifą (apskaičiuojant 2005 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio ir vėlesnių mmokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną)

10 proc. mokesčio tarifu apmokestinamos užsienio vieneto ne .per nuolatinę buveinę Lietuvos Respublikoje gautos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje.

Lietuvos vienetų apmokestinamasis pelnas apmokestinamas taikant 0 procentų mokesčio tarifą, jeigu:

1. per mokestinį laikotarpį vieneto darbuotojų, priklausančių Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo 4 straipsnyje nurodytoms tikslinėms asmenų grupėms, skaičius sudaro ne mažiau kaip 40 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus, ir

2. per mokestinį laikotarpį vienetas nevykdo veiklos, įtrauktos į socialinių įmonių neremtinų veiklos rūšių sąrašą, tvirtinamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, arba per mokestinį laikotarpį iš tokios veiklos gautos pajamos sudaro ne daugiau kaip 20 procentų visų vieneto pajamų, ir

3. mokestinio laikotarpio paskutinę dieną vienetai turi socialinės įmonės statusą. (apskaičiuojant 2005 metais prasidėjusio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną)

6.1.5 Mokesčio apskaičiavimo reikalavimai

Pelno mokestis skaičiuojamas:

· nuo Lietuvos vieneto mokestinio laikotarpio apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto iš pajamų atėmus neapmokestinamąsias pajamas, leidžiamus atskaitymus ir ribojamų dydžių leidžiamus atskaitymus;

· nuo nuolatinių buveinių mokestinio laikotarpio apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto iš uždirbtų pajamų atimant neapmokestinamąsias pajamas, ribojamų dydžių leidžiamus atskaitymus bei tokius atskaitymus, kurie susiję su užsienio vieneto pajamų uždirbimu per nuolatines buveines.

· nuo pajamų iš paskirstytojo pelno;

· nuo užsienio vieneto ne per nuolatinę buveinę Lietuvos teritorijoje gautų pajamų, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje. Tokioms pajamoms priskiriama:

o palūkanos,

išskyrus palūkanas už Vyriausybės vertybinius popierius, išleidžiamus tarptautinėse finansų rinkose, sukauptas ir išmokamas palūkanas už indėlius ir palūkanas už subordinuotas paskolas, kurios atitinka Lietuvos banko teisės aktais nustatytus kriterijus;

o autorinio atlyginimo, įskaitant atlyginimą už suteiktas gretutines teises, pajamos (kai yra perleidžiama kompiuterio programa, šios nuostatos taikomos, jei yra perleidžiamas ne autorių teise apsaugotas daiktas, o yra perleidžiamos arba suteikiamos šios teisės: teisė daryti kompiuterio programos kopijas, turint tikslą jas viešai platinti ar kitaip perduoti nuosavybėn, išnuomoti arba paskolinti, arba teisė rrengti išvestines kompiuterio programas, kurios remiasi autorių teise apsaugota kompiuterio programa, arba teisė viešai demonstruoti kompiuterio programą);

o pajamos, gautos kaip atlyginimas už perduotą ar licencine sutartimi suteiktą teisę naudotis pramoninės nuosavybės objektu, franšize;

o atlyginimas už suteiktą informaciją apie gamybinę, prekybinę ar mokslinę patirtį (know-how);

o gautos pajamos už parduotą, kitokiu būdu perleistą nuosavybėn arba išnuomotą nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, esantį Lietuvos Respublikos teritorijoje;

o kompensacijų už autorių arba gretutinių teisių pažeidimą pajamos.

6.1.6 Mokesčio deklaravimas (nurodant deklaracijų formas ir jų užpildymo taisykles nustatančių nnorminių dokumentų rekvizitus)

Metiniam pelno mokesčiui deklaruoti pateikiama:

· Metinė pelno mokesčio deklaracijos FR0475 forma (pildo ribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys ir užsienio bankų filialai (skyriai), registruoti Lietuvos Respublikoje) ir FR0475A forma (pildo neribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys ir tie ribotos civilinės aatsakomybės juridiniai asmenys, kurie pajamas pripažįsta pagal pinigų apskaitos principą) bei jų priedai (deklaracijos ir jų priedai patvirtinti VMI prie FM viršininko 2003-02-27 įsakymu Nr. V-58):

o FR0475B priedas – vertybinių popierių ir išvestinių finansinių priemonių perleidimo deklaracija (pildo vienetas, per mokestinį laikotarpį perleidęs vertybinius popierius ir/ar išvestines finansines priemones);

o FR0475C priedas – užsienio valstybėse gautų ir/ar uždirbtų pajamų bei tose valstybėse nuo tų pajamų sumokėto pelno (ar jam tapataus) m.okesčio, atskaityto iš mokestinio laikotarpio pelno mokesčio deklaracija (pildo Lietuvos vienetas, per mokestinį laikotarpį vykdęs veiklą per nuolatinę buveinę užsienio valstybėje ir/ar gavęs pajamų iš užsienio valstybės, nuo kurių toje valstybėje sumokėtą pelno mokesčio ar jam tapatų mokestį, PMĮ nustatyta tvarka, atskaitė iš mokestinio laikotarpio mokėtino pelno mokesčio sumos);

o FR0475D priedas &– atskaitytų nuostolių deklaracija (pildo vienetas, jeigu PMĮ 30 str. nustatyta tvarka iš mokestinio laikotarpio pajamų atskaitė praėjusiais mokestiniais laikotarpiais susidariusius mokestinius nuostolius);

o FR0475E priedas – grynųjų dividendų ir pelno mokesčio, išskaičiuoto iš Lietuvos vienetams išmokėtų dividendų, užskaitymo bei Lietuvos ir užsienio vienetams išmokėtų neapmokestinamųjų dividendų deklaracija (pildo ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, gavęs ir /ar išmokėjęs grynųjų dividendų, ir/ar PMĮ 33 str. 3 ir 4 dalyse nustatyta tvarka užskaitęs pelno mokestį, išskaičiuotą iš Lietuvos vienetams išmokėtų dividendų, ir/ar išmokėjęs nneapmokestinamų dividendų Lietuvos bei užsienio vienetams).

Užsienio vienetai, vykdantys veiklą per nuolatines buveines, išskyrus užsienio bankų filialus, registruotus LR, teikia Veiklą per nuolatinę buveinę Lietuvoje vykdančio užsienio vieneto metinę pelno mokesčio deklaracijos FR0475U formą, patvirtintą 2003-05-09 VMI prie FM viršininko įsakymu Nr. V-144.

Vienetai kartu su metine pelno mokesčio deklaracija turi pateikti Kontroliuojančių vienetų ir kontroliuojančių asmenų turtinių teisių bei prievolių ataskaitos FR0438 formą (VMI prie FM viršininko 2002-12-24 įsakymas Nr. 376). Pildo tie vienetai, kurie paskutinę mokestinio laikotarpio dieną kontroliuoja kitus Lietuvos ir/ar užsienio vienetus arba kuriuos paskutinę mokestinio laikotarpio dieną kontroliuoja kiti Lietuvos ar užsienio vienetai bei nuolatiniai gyventojai arba vienetai, kurių dalyviai paskutinę mokestinio laikotarpio dieną valdo ne mažiau kaip 10 proc. akcijų ar kitų teisių į paskirstytojo pelno dalį arba išimtinių teisių jas įsigyti.

Lietuvos apmokestinamieji vienetai, norintys užskaityti pelno ar tapataus mokesčio sumą, apskaičiuotą ir sumokėtą nuo į vieneto pajamas įtrauktų kontroliuojamojo užsienio vieneto pozityviųjų pajamų, kartu su metine pelno mokesčio deklaracija turi pateikti dokumentus, nurodytus 2002-11-21 VMI prie FM viršininko įsakyme Nr. 332.

Metinė pelno mokesčio deklaracija ir jos priedai kartu su finansine atskaitomybe (jeigu teisės aktų nustatyta tvarka ji privalo būti sudaryta) pateikiami pasibaigus mokestiniam laikotarpiui iki kito mokestinio laikotarpio dešimto mėnesio pirmos dienos.

Lietuvos vieneto arba nnuolatinės buveinės paskutinio mokestinio laikotarpio metinė pelno mokesčio deklaracija kartu su finansine atskaitomybe (jeigu teisės aktų nustatyta tvarka ji privalo būti sudaryta) pateikiama per 30 dienų nuo veiklos pabaigos.

Nuo 2003 metais prasidedančiu mokestiniu laikotarpiu avansinio pelno mokesčio deklaracija (FR0430 forma, VMI prie FM viršininko 2002-10-08 įsakymas Nr. 289) pateikiama:

1. jei avansinis pelno mokestis apskaičiuojamas pagal praėjusių metų veiklos rezultatus, avansinio pelno mokesčio deklaracija už pirmuosius devynis mokestinio laikotarpio mėnesius – ne vėliau kaip mokestinio laikotarpio pirmo mėnesio paskutinę dieną. Avansinio pelno mokesčio apyskaita už mokestinio laikotarpio dešimtą – dvyliktą mėnesius – ne vėliau kaip mokestinio laikotarpio dešimto mėnesio paskutinę dieną;

2. jei avansinis pelno mokestis apskaičiuojamas pagal numatomą mokestinio laikotarpio pelno mokesčio sumą, avansinio pelno mokesčio deklaracija – ne vėliau kaip mokestinio laikotarpio pirmo mėnesio paskutinę dieną.

Užsienio apmokestinamiesiems vienetams išmokėtų pajamų (sumų) ir nuo jų apskaičiuoto pelno mokesčio deklaracija (FR0313 forma, VMI prie FM viršininko 2002-02-08 įsakymas Nr. 40) pateikiama ne vėliau kaip per 15 dienų pasibaigus mėnesiui, kurį buvo išmokėtos pajamos (sumos).

Nuo 2004 .metų liepos 1 d. patvirtinta Dividendų pelno mokesčio deklaracijos FR0640 forma ir jos priedai (2004-05-20 VMI prie FM viršininko įsakymas Nr. VA-101):

FR0640U formos priedas – Užsienio vienetams išmokėti apmokestinami dividendai ir nuo jų išskaičiuotas pelno mokestis;

FR0640G formos ppriedas – Iš užsienio vienetų gauti apmokestinami dividendai ir nuo jų apskaičiuotas pelno mokestis.

Deklaracijos pateikiamos iki mėnesio, einančio po mėnesio, kurį dividendai buvo išmokėti arba gauti, dešimtos dienos.

6.1.7 Informacijos, susijusios su mokesčiu, teikimas mokesčių administratoriui

Vienetas teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai turi pateikti šią informaciją:

· apie duodamą/gaunamą labdarą ir paramą bei jų panaudojimą;

· apie materialųjį ilgalaikį turtą, kuris nuosavybės teise priklauso ūkinių bendrijų nariams, individualių (personalinių) įmonių savininkams ir jų šeimų nariams ir yra naudojamas šių vienetų veikloje.

6.1.8 Mokesčio sumokėjimas

Avansinio pelno mokesčio sumą apskaičiuoja mokesčio mokėtojas. Mokesčio mokėtojai avansinio pelno mokesčio sumą apskaičiuoja šia tvarka:

· pagal praėjusių metų veiklos rezultatus. Avansinis pelno mokestis už pirmuosius devynis mokestinio laikotarpio mėnesius apskaičiuojamas pagal faktiškai apskaičiuotą pelno mokesčio sumą už mokestinį laikotarpį, buvusį prieš praėjusį mokestinį laikotarpį. Avansinis pelno mokestis už dešimtą – dvyliktą mokestinio laikotarpio mėnesius apskaičiuojamas pagal praėjusį mokestinį laikotarpį faktiškai apskaičiuotą pelno mokesčio sumą. Kiekvieno ketvirčio avansinis pelno mokestis sudarys atitinkamai 1/4 faktiškai per minėtus mokestinius laikotarpius apskaičiuoto pelno mokesčio sumos;

· pagal numatomą mokestinio laikotarpio pelno mokesčio sumą. Mokesčio mokėtojas gali pasirinkti avansinį pelno mokestį mokėti kas ketvirtį po 1/4 numatomos mokestinio laikotarpio pelno mokesčio sumos. Avansinio pelno mokesčio apskaičiuota suma pagal numatytą mokestinio laikotarpio pelno mokesčio sumą turi sudaryti ne mažiau kaip 80

procentų faktiškos metinio pelno mokesčio sumos. Jeigu avansinio pelno mokesčio deklaracijoje apskaičiuota numatyta pelno mokesčio suma yra mažesnė kaip 80 procentų metinėje pelno mokesčio deklaracijoje apskaičiuotos pelno mokesčio sumos, nuo kiekvieną ketvirtį nesumokėtos avansinio pelno mokesčio sumos skaičiuojami delspinigiai Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Mokesčio mokėtojas gali patikslinti avansinio pelno mokesčio deklaraciją, apskaičiuodamas kiekvieno ketvirčio avansinio pelno mokesčio sumą lygiomis dalimis nuo mokestinio laikotarpio pradžios.

Pirmaisiais mokestiniais metais įregistruoti vienetai nuo avansinio pelno mokesčio atleidžiami, o antraisiais mokestiniais metais mokesčio mokėtojas, ppasirinkęs avansinį pelno mokestį mokėti pagal praėjusių metų veiklos rezultatus, pradeda mokėti avansinį pelno mokestį nuo mokestinio laikotarpio dešimto mėnesio. Jeigu mokestinis laikotarpis, buvęs prieš praėjusį mokestinį laikotarpį, buvo trumpesnis negu dvylika mėnesių, apskaičiuojant avansinį pelno mokestį faktiškai sumokėta pelno mokesčio suma laikoma už tą mokestinį laikotarpį apskaičiuota pelno mokesčio suma, padalyta iš to mokestinio laikotarpio mėnesių skaičiaus ir padauginta iš dvylikos.

Jei praėjusio mokestinio laikotarpio apmokestinamosios pajamos neviršijo 100 tūkst. litų, vienetas mokestiniu laikotarpiu avansinio pelno mokesčio mokėti neprivalo.

Avansinis ppelno mokestis turi būti sumokėtas ne vėliau kaip paskutinę kiekvieno mokestinio laikotarpio ketvirčio dieną, o už paskutinį mokestinio laikotarpio ketvirtį – ne vėliau kaip iki šio ketvirčio paskutinio mėnesio 25 dienos.

Pelno mokestis apskaičiuojamas pagal paskutinės mokestinio laikotarpio dienos būklę ir įįskaitomas į valstybės biudžetą.

6.1.9 Mokesčio lengvatos ir kiti apmokestinimo ypatumai

Iki atskiro Seimo sprendimo, mažesniu pelno mokesčiu apmokestinamas šių vienetų apmokestinamasis pelnas:

1. jeigu žemės ūkio veiklą vykdančių vienetų .pajamų iš žemės ūkio veiklos dalis sudaro 50 ir daugiau procentų pajamų, šių vienetų apmokestinamasis pelnas apmokestinamas taikant 0 procentų pelno mokesčio tarifą;

2. Laisvosios ekonominės zonos įmonė, kurioje kapitalo investicijos pasiekė ne mažesnę kaip 1 milijono eurų sumą, 6 mokestinius laikotarpius, pradedant tuo mokestiniu laikotarpiu, kurį ši investicijų suma buvo pasiekta, nemoka pelno mokesčio, o kitais 10 mokestinių laikotarpių jai taikomas 50 procentų sumažintas pelno mokesčio tarifas. Šioje dalyje nustatyta lengvata gali būti taikoma tik tuo atveju, kai ne mažiau kaip 75 procentus atitinkamo mokestinio laikotarpio zonos įmonės pajamų sudaro pajamos iš zonoje vvykdomos prekių gamybos, apdirbimo, perdirbimo, sandėliavimo veiklos, didmeninės prekybos zonoje sandėliuojamomis prekėmis ir (arba) teikiamų paslaugų, susijusių su minėtomis zonoje vykdomos veiklos rūšimis (zonoje pagamintų, apdirbtų, perdirbtų ar sandėliuojamų, taip pat zonoje vykdomai gamybai, apdirbimui ar perdirbimui reikalingų prekių transportavimo, aptarnavimo, statybos zonos teritorijoje ir kitų su minėtomis veiklomis susijusių paslaugų). Šioje dalyje nustatyta lengvata gali būti pritaikyta tik tuo atveju, kai laisvosios ekonominės zonos įmonė turi auditoriaus išvadą, patvirtinančią reikalaujamą kapitalo investicijos dydį. Jeigu nesibaigus šioje dalyje nustatytam lengvatos ttaikymo terminui kapitalo investicijų suma sumažėja ir nebesiekia 1 milijono eurų, lengvatos taikymas sustabdomas tą mokestinį laikotarpį, kurį kapitalo investicijos suma taip sumažėjo, ir gali būti atnaujintas tą mokestinį laikotarpį, kurį kapitalo investicija vėl pasiekia 1 milijoną eurų. Šioje dalyje nustatyta lengvata jokiais atvejais negali būti taikoma kredito įstaigoms ir draudimo įmonėms;

3. juridiniai asmenys (išskyrus nurodytus PMĮ 5 straipsnio 5 dalyje), kurių pajamos už pačių pagamintą produkciją sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų ir kuriuose dirba riboto darbingumo asmenys, mažina apskaičiuotą pelno mokestį nustatyta tvarka, t. y. priklausomai nuo riboto darbingumo asmenų dalies tarp visų dirbančių asmenų, apskaičiuota pelno mokesčio suma atitinkamai mažinama 25 proc., 50 proc., 75 proc. arba 100 proc.;

4. kredito unijos, Centrinė kredito unija atleidžiamos nuo pelno mokesčio pirmuosius tris mokestinius laikotarpius skaičiuojant nuo jų įregistravimo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka dienos, o pradedant ketvirtuoju mokestiniu laikotarpiu, mokėtina pelno mokesčio suma mažinama 70 procentų.

5. Jeigu kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) pajamų iš žemės ūkio veiklos ir (arba) pajamų už parduotus įsigytus iš savo narių (vienetų, kuriems gali būti taikomos šios dalies 1 punkto nuostatos, ar gyventojų, kuriems gali būti taikomos Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 24 ir 25 punktų nuostatos dėl pajamų iiš žemės ūkio produktų pardavimo) šių narių pagamintus žemės ūkio produktus ir (arba) savo nariams (vienetams, kuriems gali būti taikomos šios dalies 1 punkto nuostatos, ar gyventojams, kuriems gali būti taikomos Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 24 ir 25 punktų nuostatos dėl pajamų iš žemės ūkio produktų pardavimo) parduotus degalus, trąšas, sėklas, pašarus, priemones nuo kenkėjų ir piktžolių bei materialųjį turtą, skirtą naudoti tik savo narių žemės ūkio veikloje, dalis sudaro 85 ir daugiau procentų pajamų, tai šių kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) apmokestinamasis pelnas apmokestinamas taikant 0 procentų pelno mokesčio tarifą..6.2 Gyventojų pajamų mokestis

Gyventojų pajamų mokesčio administravimą nustato LR Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas

6.2.1 Įstatymo paskirtis ir taikymo sritis

Įstatymas nustato gyventojų pajamų apmokestinimo pajamų mokesčiu tvarką. Įstatymas taikomas Lietuvos Respublikos teritorijoje. Įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktais.

6.2.2 Mokesčio mokėtojai

Gyventojų pajamų mokestį moka:

· Nuolatiniai Lietuvos gyventojai, gavę pajamų, kurių šaltinis yra Lietuvoje ir ne Lietuvoje;

· Nenuolatiniai Lietuvos gyventojai, gavę pajamų, kurių šaltinis yra Lietuvoje.

6.2.3 Mokesčio objektas

Pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos.

Nuolatinio Lietuvos gyventojo pajamų mokesčio objektas yra pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvoje ir ne Lietuvoje.

Nuolatinio Lietuvos gyventojo pajamų mokesčio objektas yra pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvoje, jeigu šis gyventojas:

1) laikomas nuolatiniu Lietuvos gyventoju

2) yra ne Lietuvos RRespublikos pilietis, ir

3) tuo pačiu mokestiniu laikotarpiu jis pajamų mokesčio arba jam analogiško mokesčio tikslais yra laikomas nuolatiniu gyventoju tos užsienio valstybės, su kuria sudaryta ir taikoma dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis bei apie šį faktą mokesčio administratorių informuoja tos kitos valstybės kompetentingas asmuo.

Nenuolatinio Lietuvos gyventojo pajamų mokesčio objektas yra:

1) per nuolatinę bazę vykdomos individualios veiklos pajamos ir užsienio valstybėse gautos pajamos, priskiriamos tai nuolatinei bazei Lietuvoje tuo atveju, kai tos pajamos susijusios su nenuolatinio Lietuvos gyventojo veikla per nuolatinę bazę Lietuvoje;

2) ne per nuolatinę bazę gautos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvoje.

Nenuolatinio Lietuvos gyventojo ne per nuolatinę bazę gautos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvoje:

1) palūkanos;

2) pajamos iš paskirstytojo pelno;

3) pajamos už nekilnojamojo pagal prigimtį daikto, esančio Lietuvoje, nuomą;

4) honoraras;

5) su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos;

6) sporto veiklos pajamos, įskaitant pajamas, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusias su šia veikla, nesvarbu, ar jos išmokamos tiesiogiai sportininkui ar trečiajam asmeniui, veikiančiam sportininko vardu;

7) atlikėjų veiklos pajamos, įskaitant pajamas, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusias su šia veikla, nesvarbu, ar jos išmokamos tiesiogiai atlikėjui ar trečiajam asmeniui, veikiančiam atlikėjo vardu;

8) pajamos, gautos už parduotą ar kitokiu būdu perleistą nuosavybėn kilnojamąjį daiktą, jeigu šios rūšies daiktui pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus privaloma teisinė

registracija ir šis daiktas yra (ar privalo būti) įregistruotas Lietuvoje, taip pat nekilnojamąjį daiktą, esantį Lietuvoje.

Tuo atveju, kai perleidžiama kompiuterio programa, o kompiuterio programoje yra suteikiamos šios teisės:

1) teisė daryti kompiuterio programos kopijas, turint tikslą jas viešai platinti ar kitaip perduoti nuosavybėn, išnuomoti arba paskolinti, arba

2) teisė rengti išvestines kompiuterio programas, kurios remiasi autorių teise apsaugota kompiuterio programa, arba

3) teisė viešai demonstruoti kompiuterio programą.

6.2.4 Mokesčio tarifai

Pajamų mokesčio tarifai yra 15 ir 33 procentai.

Pajamų mokesčio 15 procentų ttarifas taikomas šioms pajamoms:

1) pajamoms iš paskirstytojo pelno, jei jos gaunamos iš Lietuvos vieneto arba iš vienetų, įregistruotų ar kitaip organizuotų užsienio valstybėse arba zonose, įtrauktose į finansų ministro pagal Pelno mokesčio įstatymo 39 straipsnio nuostatas tvirtinamą sąrašą, ir palūkanoms;

2) sportininkų pajamoms, gautoms iš sporto veiklos, įskaitant pajamas, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusias su šia veikla, nesvarbu, ar jos išmokamos tiesiogiai sportininkui ar trečiajam asmeniui, veikiančiam sportininko vardu;

3) atlikėjų pajamoms, gautoms iš atlikėjo veiklos, įskaitant pajamas, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusias ssu šia veikla, nesvarbu, ar jos išmokamos tiesiogiai atlikėjui ar trečiajam asmeniui, veikiančiam atlikėjo var.du;

4) honorarui;

5) gautoms pagal autorinę sutartį pajamoms iš kūrybos (įskaitant gautas vykdant tokio pobūdžio individualią veiklą, jeigu gyventojo sprendimu iš šių pajamų neatimti šio Įstatymo 18 sstraipsnyje nustatyti leidžiami atskaitymai);

6) pajamoms, gautoms iš turto nuomos (įskaitant gautas vykdant tokio pobūdžio individualią veiklą, jeigu gyventojo sprendimu iš šių pajamų neatimti šio Įstatymo 18 straipsnyje nustatyti leidžiami atskaitymai);

7) pajamoms, gautoms iš šios dalies 3–7 punktuose nenurodytos individualios veiklos, jeigu gyventojo sprendimu iš šių pajamų neatimti šio Įstatymo 18 straipsnyje nustatyti leidžiami atskaitymai;

8) ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamoms;

9) pensijų išmokų, gautų bet kuriuo Lietuvos Respublikos papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatyme (toliau – Papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymas) numatytu būdu arba kitų užsienio valstybių įstatymuose, reglamentuojančiuose analogiškas pensijų kaupimo nuostatas, numatytu būdu, daliai, lygiai sumokėtoms pensijų įmokoms, įskaitant ir kitų asmenų lėšomis sumokėtas įmokas į pensijų fondą, jei pensijų fondo dalyvis pagal Papildomo savanoriško ppensijų kaupimo įstatymą yra įgijęs teisę į pensijų išmokas. Šio punkto nuostatos netaikomos pensijų išmokoms, gautoms iš tikslinių teritorijų;

11) išmokų pagal gyvybės draudimo sutartį, sudarytą iki 2004 m. balandžio 30 d., kurioje numatyta, kad draudimo išmoka išmokama ne tik įvykus draudiminiam įvykiui, bet ir pasibaigus draudimo sutarties galiojimo terminui, daliai, lygiai sumokėtoms pagal šią sutartį įmokoms, įskaitant ir kitų asmenų lėšomis sumokėtas įmokas, jeigu sutarties terminas yra ne trumpesnis kaip 10 metų arba jeigu išmoką gaunantis gyventojas yra sulaukęs pensinio aamžiaus pagal Papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymo nuostatas;

12) grąžinamoms gyventojo sumokėtoms gyvybės draudimo įmokoms pagal nutrauktą gyvybės draudimo sutartį, sudarytą iki 2004 m. balandžio 30 d., kurioje numatyta, kad draudimo išmoka išmokama ne tik įvykus draudiminiam įvykiui, bet ir pasibaigus draudimo sutarties galiojimo terminui, jeigu sutartis nutraukta ne anksčiau kaip praėjus 10 metų nuo sutarties sudarymo dienos arba jeigu įmokos grąžinamos gyventojui, kuris yra sulaukęs pensinio amžiaus pagal Papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymo nuostatas;

13) grąžinamoms gyventojo sumokėtoms pensijų įmokoms į pensijų fondą, įsteigtą pagal Papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymą arba kitų užsienio valstybių įstatymus, reglamentuojančius analogiškas pensijų kaupimo nuostatas, gyventojui išstojus iš pensijų fondo ir neperėjus į kitą pensijų fondą, jeigu išstojama iš pensijų fondo ne anksčiau kaip praėjus 10 metų nuo pensijų kaupimo sutarties sudarymo dienos arba jeigu įmokos grąžinamos gyventojui, kuris yra sulaukęs pensinio amžiaus pagal Papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymo nuostatas. Šio punkto nuostatos netaikomos pensijų įmokoms į tikslines teritorijas;

14) išmokų pagal gyvybės draudimo sutartį, sudarytą nuo 2004 m. gegužės 1 d. su Europos ekonominės erdvės valstybės narės draudimo įmone, kurioje numatyta, kad draudimo išmoka išmokama ne tik įvykus draudiminiam įvykiui, bet ir pasibaigus draudimo sutarties galiojimo terminui, daliai, lygiai sumokėtoms pagal šią sutartį įmokoms, įskaitant ir kkitų asmenų lėšomis sumokėtas įmokas, jeigu sutarties terminas yra ne trumpesnis kaip 10 metų arba jeigu išmoką gaunantis gyventojas yra sulaukęs pensinio amžiaus pagal Papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymo nuostatas;

15) grąžinamoms gyventojo sumokėtoms gyvybės draudimo įmokoms pagal nutrauktą gyvybės draudimo sutartį, sudarytą nuo 2004 m. gegužės 1 d. su Europos ekonominės erdvės valstybės narės draudimo įmone, kurioje numatyta, kad draudimo išmoka išmokama ne tik įvykus draudiminiam įvykiui, bet ir pasibaigus draudimo sutarties galiojimo terminui, jeigu sutartis nutraukta ne anksčiau kaip praėjus 10 metų nuo sutarties sudarymo dieno.s arba jeigu įmokos grąžinamos gyventojui, kuris yra sulaukęs pensinio amžiaus pagal Papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymo nuostatas.

Aukščiau nenurodytoms pajamoms taikomas 33 procentų pajamų mokesčio tarifas.

Už pajamas, gautas iš veiklos, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą, mokamas savivaldybių tarybų nustatytas fiksuoto dydžio pajamų mokestis.

6.2.5 Mokesčio apskaičiavimo reikalavimai

Apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas, iš pajamų šio Įstatymo nustatyta tvarka atimama:

1) neapmokestinamosios pajamos;

2) pajamos, gautos iš veiklos, kuria verstasi turint verslo liudijimą;

3) leidžiami atskaitymai, susiję su individualios veiklos pajamų gavimu, – šio Įstatymo 18 straipsnyje nustatyta tvarka;

4) per mokestinį laikotarpį parduoto ar kitaip perleisto nuosavybėn ne individualios veiklos turto įsigijimo kaina ir su šio turto pardavimu ar kitokiu perleidimu nuosavybėn susijusios išlaidos – šio Įstatymo 19 straipsnyje nustatyta ttvarka;

5) neapmokestinamasis pajamų dydis ir papildomas neapmokestinamasis pajamų dydis, apskaičiuojant mokestinio laikotarpio vieno mėnesio apmokestinamąsias pajamas, arba metinis neapmokestinamasis pajamų dydis ir metinis papildomas neapmokestinamasis pajamų dydis, apskaičiuojant mokestinio laikotarpio apmokestinamąsias pajamas, arba jo dalis (šio Įstatymo 29 straipsnyje nustatytais atvejais) – šio Įstatymo 20 straipsnyje nustatyta tvarka;

6) nuolatinio Lietuvos gyventojo patirtos išlaidos (apskaičiuojant mokestinio laikotarpio apmokestinamąsias pajamas) – šio Įstatymo 21 straipsnyje nustatyta tvarka.

6.2.6 Mokesčio deklaravimas

Nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų tiek A klasės, tiek B klasės pajamoms, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 dienos privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas ir už jas apskaičiuotą pajamų mokestį.

Metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje privaloma deklaruoti visas per mokestinį laikotarpį gautas pajamas, išskyrus nedeklaruojamas neapmokestinamąsias pajamas, nuo deklaruotų pajamų apskaičiuotą pajamų mokestį.

Jeigu nuolatinis Lietuvos gyventojas mokestiniu laikotarpiu gavo pajamų, kurioms pagal šio Įstatymo 6 straipsnį taikomi skirtingi pajamų mokesčio tarifai, tai apskaičiuojant pajamų mokestį už mokestinį laikotarpį:

1) 15 procentų tarifas taikomas tai apmokestinamųjų pajamų daliai, kuri yra proporcinga pajamų (ne individualios veiklos turto pardavimo arba kitokio perleidimo nuosavybėn atveju

iš pajamų, gautų pardavus arba kitaip perleidus nuosavybėn ne individualios veiklos turtą, atimama šio turto įsigijimo kaina ir su to turto pardavimu ar kitokiu perleidimu nuosavybėn susijusios išlaidos šio Įstatymo 19 straipsnyje nustatyta tvarka), kurioms pagal šio Įstatymo 6 straipsnį taikomas šis tarifas, daliai visose nuolatinio Lietuvos gyventojo mokestinio laikotarpio pajamose iš jų atėmus šio Įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodytas sumas, taip pat MNPD ir (arba) MPNPD dalį, neviršijančią su darbo santykiais arba jų eesmę atitinkančiais santykiais susijusių pajamų, apmokestinamų taikant 33 procentų pajamų mokesčio tarifą;

2) 33 procentų tarifas taikomas šios dalies 1 punkte nenurodytai apmokestinamųjų pajamų daliai.

Metinės pajamų mokesčio deklaracijos turi teisę neteikti nuolatinis Lietuvos gyventojas, kuris:

1) nepageidauja pasinaudoti teise iš pajamų atimti MNPD ar MPNPD ir (arba) šio Įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nurodytas išlaidas ir

2) per atitinkamą mokestinį laikotarpį gavo tik A klasės pajamų.

Ūkininkas ir jo partneriai, per mokestinį laikotarpį gavę pajamų už ūkininko ūkyje, įregistruotame Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka, vvykdomą žemės ūkio veiklą bei pajamų už realizuotą kit.ą žemės ūkio paskirties žemėje pačių išaugintą ar išaugintą ir perdirbtą produkciją, taip pat gyventojas, kuriam atsiranda prievolė deklaruoti turimą turtą Gyventojų turto deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka, išskyrus gyventoją, pageidaujantį gauti valstybės ggarantuojamą teisinę pagalbą arba piniginę socialinę paramą, privalo pateikti metinę pajamų mokesčio deklaraciją nepaisant šio straipsnio 3 dalyje nustatytų išimčių. Gyventojas, kuriam atsiranda prievolė deklaruoti turimą turtą Gyventojų turto deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka, po kalendorinių metų, už kuriuos teikiama gyventojo turto deklaracija, gegužės 1 dienos privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį gyventojo turto deklaracijos pateikimo terminais.

Nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų iš veiklos, kuria vertėsi turėdamas verslo liudijimą (-us), privalo pateikti metinę pajamų mokesčio deklaraciją.

6.2.7 Mokesčio sumokėjimas

Nuolatinis Lietuvos gyventojas, kuriam pagal šį straipsnį nustatyta prievolė teikti metinę pajamų mokesčio deklaraciją, pajamų mokesčio skirtumą tarp metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje už mokestinį laikotarpį apskaičiuotos pajamų mokesčio sumos iir mokestiniu laikotarpiu sumokėtos (išskaičiuotos) pajamų mokesčio sumos privalo sumokėti į biudžetą iki šiame straipsnyje nustatyto metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo termino pabaigos.6.3 Žemės mokestis

6.3.1 Mokesčio objektas ir mokėtojai

Žemės mokesčio objektas yra nustatyta tvarka įregistruotas privačios žemės sklypas arba tokio žemės sklypo dalis bendroje nuosavybėje. Žemės sklypų, kaip nekilnojamojo daikto registravimo objektų, suformuotų įstatymo nustatyta tvarka, kurių įgijimo ir perleidimo pagrindų registravimą nustato teisės aktai, daiktinės teisės, o įstatymų numatytais atvejais – ir juridiniai faktai pagal Civilinio kodekso (Žin., 2000, NNr. 74-2262) 4.253 straipsnio nuostatas turi būti registruojami viešajame registre. Žemės sklypų, teisių į juos bei žemės sandorių registracijos Nekilnojamojo turto registre prievolė yra nustatyta 1994 04 26 Žemės įstatymo Nr. I-446 12, 14, 15, 19, 26 ir 29 straipsniuose.

Žemės mokesčio mokėtojai yra privačios žemės savininkai, fiziniai asmenys, kuriems nuosavybės teise priklauso žemė, taip pat Lietuvos ir užsienio šalių subjektai, kurie 1996 06 20 Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinio įstatymo Nr. I-1392 (Žin., 1996, Nr. 64-1503) nustatyta tvarka yra įsigiję nuosavybės teise ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus.

Lietuvos subjektai yra:

– Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įsteigtos ir juridinio asmens teises turinčios įmonės, kurios turi Lietuvoje savo buveinę, centrinę administraciją arba pagrindinę verslo vietą, vykdo čia ūkinę veiklą ir kurių veiksmingos kontrolės teisės priklauso Lietuvos Respublikos piliečiams, savivaldybėms, valstybei arba kitoms Lietuvos įmonėms, kurių veiksmingos kontrolės teisės taip pat priklauso Lietuvos piliečiams, savivaldybėms ar valstybei;

– juridinio asmens teises turinčios Lietuvos Respublikos piliečių visuomeninės organizacijos ir kiti Lietuvos piliečių susivienijimai, kurių vadovaujančių institucijų buveinės yra Lietuvos teritorijoje ir kurios užsiima įstatuose numatyta konkrečia tęstine (ne trumpiau kaip penkerius metus) veikla, taip pat juridinio asmens teises turinčios valstybės pripažintos tradicinės bažnyčios bbei kitos religinės organizacijos, taip pat čia išvardytų subjektų įsteigti pelno nesiekiantys juridiniai asmenys, užsiimantys konkrečia praktine socialinės paramos ar globos veikla.

Užsienio šalių subjektai yra:

– užsienio kilmės įmonių ar užsienio valstybių piliečių įsteigtos ar įsigytos juridinio asmens teisėmis įregistruotos įmonės Lietuvoje, turinčios čia savo buveinę, centrinę administraciją arba pagrindinę verslo vietą, kurios čia vykdo ūkinę veiklą ir kurių veiksmingos kontrolės teisės priklauso užsienio valstybių kilmės įmonėms ar užsienio piliečiams;

– užsienio kilmės įmonės, kurios ūkinei veiklai Lietuvoje yra įsteigusios neturinčius juridinio asmens teisių savo filialus ar padalinius;

– užsienio valstybių piliečiai, užsiimantys įsteigta ūkine veikla Lietuvoje.

Žemės mokesčio mokėtojai taip pat yra užsienio valstybių diplomatinės atstovybės ir konsulinės įstaigos įsigijusios nuosavybės teise žemės sklypus pagal 1993 02 02 Žemės sklypų įsigijimo ir nuomos užsienio valstybių diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms tvarkos bei sąlygų įstatymo (1996 06 18 įstatymo Nr. I-1389 redakcija, Žin., 1996, Nr. 64-1500) bei Vyriausybės 1993 03 18 nutarimo Nr. 182 ,,Dėl Lietuvos Respublikos žemės sklypų įsigijimo ir nuomos užsienio valstybių diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms tvarkos bei sąlygų įstatymo įgyvendinimo tvarkos patvirtinimo” (1996 09 06 nutarimo Nr. 1047 redakcija, Žin., 1996, Nr.86-2047) nuostatas.

6.3.2 Mokesčio tarifas

Žemės mokesčio tarifas metams – 1,5 procento žemės kainos (miško žemės kainos – be medynų vertės).

Žemės kaina (vertė), kuri nnuo 1992 metų atitinkamais laikotarpiais buvo naudojama apskaičiuojant žemės sklypų kainą (vertę) buvo patvirtinta tokiais Vyriausybės nutarimais:

– nuo 1992 01 01 iki 1993 12 10 – Vyriausybės 1991 11 18 nutarimu Nr. 473 ,,Dėl perkamos žemės, miško ir vandens telkinių nominalios kainos be.i išpirkimo tvarkos nustatymo” (Žin., 1992, Nr. 5 – 83);

– nuo 1993 12 11 iki 1999 03 03 – Vyriausybės 1993 12 06 nutarimu Nr. 909 ,,Dėl parduodamos valstybinės žemės ir valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo ir jos taikymo tvarkos” (Žin., 1993, Nr. 68-1284);

– nuo 1999 03 04 – Vyriausybės 1999 02 24 nutarimu Nr. 205 ,,Dėl žemės įvertinimo tvarkos” (Žin., 1999, Nr. 21 – 597).

Kai žemė įsigyjama aukcione, žemės mokestis skaičiuojamas nuo aukcione nustatytos žemės kainos (vertės) tačiau ne mažesnės už Vyriausybės nutarimu nustatytą žemės kainą (vertę). Jeigu aukcione nustatyta žemės kaina (vertė) yra mažesnė už Vyriausybės nutarimu nustatytą žemės kainą (vertę), žemės mokestis skaičiuojamas nuo Vyriausybės nutarimu nustatytos žemės kainos (vertės).

Vyriausybės 1995 10 02 nutarime Nr.1228 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 08 03 nutarimo Nr. 603 ,,Dėl žemės mokesčio“ dalinio pakeitimo” (Žin., 1995, Nr. 82-1873) nurodyta, kad plotuose, po 1995 01 01 priskirtuose miestų savivaldybių administracinėms teritorijoms (išskyrus ten esančią žemę, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės

sprendimus anksčiau suteiktą naudoti šių miestų statybai), skaičiuojant žemės kainą, iki bus sukurti infrastruktūros objektai (keliai, elektros tiekimo linijos), netaikomas šiems miestams nustatytas koeficientas urbanizuotų teritorijų socialiniam – gamybiniam potencialui įvertinti ir kompleksinis ekologinis – urbanistinis koeficientas, t. y. paliekama kaimo vietovės kaina. Kuriuose žemės plotuose yra sukurti infrastruktūros objektai nustato ir apskričių viršininkų administracijai grafinę medžiagą pateikia miestų merai (valdybos).

Žemės sklypų apmokestinamoji kaina (vertė) apskaičiuojama Vyriausybės arba aukciono būdu nustatytą kainą, indeksuotą tų metų pirmą ketvirtį Vyriausybės patvirtintu žemės kkainos indeksu, dauginant iš Vyriausybės nustatytų žemės kainos koeficientų.

Žemės kainą apskaičiuoja ir indeksuoja žemėtvarkos tarnybos, o žemės kainos koeficientus, apskaičiuojant žemės mokestį, pritaiko apskričių valstybinių mokesčių inspekcijų skyriai.

1992 –1993 metais, kai už žemę buvo atsiskaitoma rubliais arba laikinaisiais pinigais – talonais, žemės kainos indeksas atsižvelgiant į infliacijos ir bendro vartojamų prekių ir paslaugų kainų indeksą keitėsi nuo 1,00 iki 25,00. Priėmus Vyriausybės 1993 12 06 nutarimą Nr. 909 ,,Dėl parduodamos valstybinės žemės ir valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo ir jjos taikymo tvarkos” (Žin., 1993, Nr. 68-1284), nuo 1993 12 11, t. y., kai žemė pradėta vertinti nacionaline valiuta – litais, vietoj žemės kainos indekso 25,00 pradėtas taikyti 1,00 indeksas.

Nuo 1993 12 11 žemės kainos (vertės) indeksai buvo tokie:

– 11,00 – nuo 1993 12 11 iki 1994 01 31, patvirtintas Vyriausybės 1993 08 03 nutarimu Nr.909 (Žin., 1993, Nr. 68-1284);

– 1,30 – nuo 1994 02 01 iki 1994 07 31, patvirtintas Žemės ūkio ministerijos 1994 01 24 įsakymu Nr. 45 (Žin., 1994, Nr. 8-146 );

– 1,60 – nuo 1994 08 01 iki 1995 01 31, patvirtintas 1994 07 22 Žemės ūkio ministerijos įsakymu Nr. 382 (Žin., 1994, Nr. 58-1149);

– 1,60 – nuo 1995 02 01 iki 1999 03 02 pratęstas Vyriausybės 1995 02 10 nutarimu Nr. 225 (Žin., 1995, Nr. 15-350);

– 1,60 – nuo 1999 03 03 pratęstas Vyriausybės 1999 02 24 nutarimu Nr. 205 (Žin., 1999, Nr. 21-597). Šis indeksas galioja iki šiol.

9. Žemės kainos (vertės) koeficientai, kurie nnuo 1992 metų buvo naudojami nustatant apmokestinamąją žemės kainą, buvo tokie:

– 1992 metais žemės kainos koeficientas nebuvo taikomas;

– 1993 ir 1994 metais – 0,35 – visų rūšių žemės sklypų žemės kainai, patvirtintas Vyriausybės 1993 08 03 nutarimu Nr. 603 (Žin., 1993, Nr. 35-804) ir Vyriausybės 1994 04 25 nutarimu Nr. 310 (Žin., 1994, Nr. 32-575);

– 1995 metais – 0,35 – žemės ūkio paskirties žemės kainai ir daugiabučių namų bei gyvenamųjų namų statybos bendrijų žemės kainai, 0,50 – pprivačių namų valdų žemė.s kainai, 1,00 – sodininkų bendrijų ir jų narių sodų sklypų bei žemės sklypų, naudojamų ūkinei – komercinei ir kitokiai veiklai, žemės kainai, patvirtinti Vyriausybės 1995 05 12 nutarimu Nr. 668 (Žin., 1995, 41-1010);

– 1996, 1997, 1998, 1999, 2000, 2001, 2002 ir vėlesniais metais – 0,35 – žemės ūkio paskirties žemės kainai, daugiabučių namų bei gyvenamųjų namų statybos bendrijų žemės kainai bei vartotojų kooperatyvų ir kooperatinių bendrovių žemės kainai, 0,50 – sodininkų bendrijų ir jų narių sodų sklypų žemės kainai, privačių namų valdų bei žemės sklypų prie daugiabučių namų žemės kainai, žemės sklypų, naudojamų ūkinei-komercinei ir kitokiai veiklai, žemės kainai, patvirtinti: Vyriausybės 1996 03 11 nutarimu Nr. 328 (Žin., 1996, Nr. 23-609); Vyriausybės 1997 04 28 nutarimu Nr. 411 (Žin., 1997, Nr. 38-938); Vyriausybės 1998 07 31 nutarimu Nr. 980 (Žin., 1998, Nr. 70-2046); Vyriausybės 1999 01 19 nutarimu Nr. 66 (Žin., 1999, Nr. 11-258); Vyriausybės 2000 03 02 nutarimu Nr. 244 (Žin., 2000, Nr. 20-511) ir Vyriausybės 2001 10 01 nutarimu Nr. 1189 (Žin., 2001, Nr. 84-2947), Vyriausybės 2003 09 11 nutarimu Nr. 1162 (Žin., 2003, Nr. 88-3995) ir Vyriausybės 2004 04 28 nutarimu Nr. 506 (Žin., 2004, Nr. 69-2417).

6.3.3 Mokesčio lengvatos

Žemės mokesčiu neapmokestinama:

1) bendro naudojimo keliai;

2) sklypai, nnuosavybės teise priklausantys užsienio valstybių diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms (pariteto pagrindu);

3) miško žemė;

Mokesčio lengvatas už apsauginių miškų, gamtosauginės paskirties bei gamtos paminklų žemę nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Mokesčio lengvatas už istorijos ir kultūros paminklų žemę nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Nuo žemės mokesčio atleidžiami žemės savininkai – pirmos ir antros grupės invalidai, senatvės pensininkai ir nepilnamečiai vaikai, kai minėtų savininkų šeimose apmokestinamojo laikotarpio pradžioje nėra darbingų asmenų ir jiems priklausančio žemės sklypo dydis neviršija savivaldybių tarybų nustatytų neapmokestinamųjų dydžių.

Teikiant lengvatą, prie darbingų asmenų nepriskiriami mokymo įstaigų dieninių skyrių moksleiviai ir studentai.

Savivaldybių tarybos savo biudžeto sąskaita turi teisę sumažinti žemės mokestį arba visai nuo jo atleisti.

6.3.4 Mokesčio apskaičiavimas ir mokėjimo tvarka

Žemės mokestis apskaičiuojamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.

Nauji žemės savininkai žemės mokestį moka:

1) jeigu žemė įsigyta pirmąjį pusmetį – už visus metus;

2) jeigu žemė įsigyta antrąjį pusmetį – nuo kitų kalendorinių metų.

Žemės mokestis nemokamas, kai:

1) žemė perleidžiama pirmąjį pusmetį – tais pačiais metais;

2) žemė perleidžiama antrąjį pusmetį – nuo kitų metų.

Žemės mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo terminą nustato vietos savivaldos vykdomosios institucijos.

Laiku neapmokestinti mokėtojai apmokestinami, mokestis išieškomas, grąžinamas bei patikslinamas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka.

Mokesčio laiku nesumokėjus, imami delspinigiai Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka.6.4 Paveldimo turto mokestis

6.4.1 Įstatymo paskirtis

Paveldimo turto mokesčio įįstatymas reglamentuoja gyventojų paveldimo (t. y. turto palikėjui mirus pagal testamentą ar įstatymą įpėdinio įgyjamo) turto apmokestinimą.

6.4.1 Mokesčio mokėtojai

Pagal Įstatymo 2 str. 1 dalį gyventojas yra nuolatinis ar nenuolatinis Lietuvos gyventojas.

Valstybė, juridiniai asmenys, kaip nuosavybės teisės subjektai, gali paveldėti turtą, tačiau jie nėra paveldimo turto mokesčio mokėtojai.

Mokestį moka gyventojas, paveldėjęs turtą pagal įstatymą arba testamentą.

6.4.2 Mokesčio objektas

Nuolatinio Lietuvos gyventojo mokesčio objektas yra paveldimas turtas.

Nenuolatinio Lietuvos gyventojo mokesčio objektas yra paveldimas kilnojamasis daiktas, jeigu šios rūšies daiktui pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus privaloma teisinė registracija ir šis daiktas yra (ar privalo būti) įregistruotas Lietuvoje, taip pat nekilnojamasis daiktas, esantis Lietuvos Respublikoje.

6.4.3 Mokesčio tarifai

Mokestis apskaičiuojamas procentais nuo paveldimo turto apmokestinamosios vertės taikant šiuos tarifus:

1) jeigu paveldimo turto apmokestinamoji vertė ne didesnė kaip 0,5 mln. Lt – 5 procentai;

2) jeigu paveldimo turto apmokestinamoji vertė viršija 0,5 mln. Lt – 10 procentų.

6.4.4 Mokesčio lengvatos

1. Mokesčiu neapmokestinama:

1) vienam sutuoktiniui mirus kito sutuoktinio paveldimas turtas;

2) vaikų (įvaikių), tėvų (įtėvių), globėjų (rūpintojų), globotinių (rūpintinių), senelių, vaikaičių, brolių, seserų paveldimas turtas;

3) paveldimo turto apmokestinamoji vertė, neviršijanti 10 tūkst. litų.

2. Savivaldybės taryba gali atidėti mokesčio sumokėjimo terminus ne ilgesniam kaip vienerių metų laikotarpiui po paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo.

3. Savivaldybės taryba savo biudžeto sąskaita turi teisę

gyventojams mažinti mokestį arba visai nuo jo atleisti.

6.4.5 Mokesčio apskaičiavimas, deklaravimas ir mokėjimas

Mokestį apskaičiuoja paveldėjimo teisės liudijimus išduodantys Lietuvos Respublikos įstatymų įgalioti asmenys pagal jiems pateiktus paveldimo turto įvertinimo duomenis bei kitus dokumentus, kurių reikia nuosavybės teisei įforminti ir mokesčio lengvatoms pateisinti.

Gyventojas mokestį sumoka prieš paveldėjimo teisės liudijimo išdavimą, išskyrus tuos atvejus, kai savivaldybės taryba atidėjo mokesčio sumokėjimo terminus arba nuo jo atleido, bei šio straipsnio 4 dalyje numatytą atvejį.

Jeigu mokestis nesumokėtas, paveldėjimo teisės liudijimas neišduodamas, išskyrus tuos atvejus, kkai savivaldybės taryba atidėjo mokesčio sumokėjimo terminus arba nuo jo atleido.

Nuolatinis Lietuvos gyventojas, kalendoriniais metais paveldėjęs turtą užsienio valstybėse, iki kalendorinių metų, einančių po kalendorinių metų, kuriais buvo paveldėtas turtas, kovo 1 dienos privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti vietos mokesčio administratoriui mokesčio deklaraciją ir sumokėti mokestį.

Mokesčio deklaracijos formą ir jos pildymo tvarką nustato centrinis mokesčio administratorius.

Mokestis įskaitomas:

1) kai paveldimas nekilnojamasis daiktas, įskaitant atvejus, kai kartu paveldimas ir kilnojamasis daiktas, vertybiniai popieriai, pinigai, – į savivaldybės, kurios tteritorijoje yra nekilnojamasis daiktas, biudžetą;

2) kai paveldimas tik kilnojamasis daiktas, vertybiniai popieriai, pinigai – į savivaldybės, kurios teritorijoje kilnojamojo daikto, vertybinių popierių, pinigų paveldėjimas įformintas, biudžetą;

3) kai paveldimas užsienio valstybėse esantis turtas, – į savivaldybės, kurios teritorijoje nuolatinis LLietuvos gyventojas turi nuolatinę gyvenamąją vietą, biudžetą.

Mokestinė nepriemoka išieškoma ir mokesčio permoka grąžinama (įskaitoma) Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka.6.5 Nekilnojamojo turto mokestis

6.5.1 Įstatymo paskirtis ir taikymo sritis

Šis įstatymas reglamentuoja juridiniams asmenims ir užsienio valstybių juridiniams asmenims bei organizacijoms (toliau – juridiniams asmenims) nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto apmokestinimą.

6.5.2 Mokesčio mokėtojai

Mokestį moka juridiniai asmenys, kuriems nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas Lietuvos Respublikoje.

Užsienio juridiniai asmenys ir organizacijos už Lietuvos Respublikoje esantį ir nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą mokestį moka nuo 2002 m. sausio 1 dienos – (Žin., 2001, Nr. 62-2232).

Turtas registruojamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-07-12 nutarimo Nr. 1129 (Žin., 2002, Nr. 72-3077) nustatyta tvarka.

6.5.3 Mokesčio bazė

Mokesčio objektas yra Lietuvos Respublikos teritorijoje juridiniams asmenims nuosavybės teise ppriklausantis nekilnojamasis turtas, išskyrus žemę, orlaivius ir laivus.

Nekilnojamąjį turtą įvertina Lietuvos Respublikos Vyriausybės įsteigtos arba įgaliotos valstybės institucijos (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996-11-27 nutarimas Nr. 1400)

Nekilnojamasis turtas įvertinamas mokestine verte pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą metodiką. Įvertinimas galioja penkerius metus, jeigu vartojimo kainų indeksas neviršija 1,25 per kalendorinius metus.

Nekilnojamojo turto mokesčiu neapmokestinama:

1) užsienio valstybių diplomatinių ir konsulinių įstaigų nekilnojamasis turtas (pariteto pagrindu);

2) valstybės ir savivaldybės įmonių, veikiančių pagal Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymą, nekilnojamasis turtas;

3) biudžetinių įstaigų, vveikiančių pagal Biudžetinių įstaigų įstatymą, nekilnojamasis turtas;

4) religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų patalpos, pastatai ir statiniai, naudojami tik kulto veiklai, socialinei globai bei rūpybai ir kulto reikmenų gamybai;

5) kapinių ir laidojimo paslaugoms naudojami pastatai, statiniai ar jų dalys;

6) invalidų draugijų ir jų įmonių naudojamas nekilnojamasis turtas;

7) žemės ūkio įmonėms priklausantis nekilnojamasis turtas;

8) daugiabučių namų savininkų bendrijų, gyvenamųjų namų eksploatavimo, garažų eksploatavimo ir sodininkų bendrijų, aptarnaujančių tik savo narius, nekilnojamasis turtas;

9) labdaros organizacijų ir fondų, veikiančių pagal Labdaros ir paramos fondų įstatymą, nekilnojamasis turtas;

10) mokslo ir studijų institucijų, išvardytų Mokslo ir studijų įstatyme, nekilnojamasis turtas;

11) švietimo įstaigų, išvardytų Švietimo įstatyme, nekilnojamasis turtas;

12) socialinės globos ir rūpybos įstaigų, vykdančių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka patvirtintas funkcijas, nekilnojamasis turtas;

13) visuomeninių organizacijų, veikiančių pagal Visuomeninių organizacijų įstatymą, nekilnojamasis turtas;

14) aplinkos apsaugai ir priešgaisrinei apsaugai naudojamas nekilnojamasis turtas bei bendros paskirties objektai, kuriems privaloma teisinė registracija, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą sąrašą;

15) laisvųjų ekonominių zonų įmonių nekilnojamasis turtas;

16) nekilnojamasis turtas, esantis bankrutavusios įmonės balanse;

17) nepriimti naudoti statiniai.

Be to, savivaldybių tarybos savo biudžeto sąskaita turi teisę sumažinti nekilnojamojo turto mokestį arba visai nuo jo atleisti.

6.5.4 Mokesčio tarifai

Metinis mokesčio tarifas – 1 pprocentas nekilnojamojo turto mokestinės vertės.

Apie nekilnojamojo turto mokestinę vertę žiūrėkite Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996-11-27 nutarime Nr. 1400

6.5.5 Mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo tvarka

Mokėtojai mokestį už jiems nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą kiekvienais metais apskaičiuoja pagal nekilnojamojo turto tų metų sausio 1 dienos mokestinę vertę ir apskaičiavimą iki kovo mėnesio 1 dienos pateikia teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai.

Juridinio asmens nekilnojamojo. turto mokesčio metinės deklaracijos formą ir jos pildymo paaiškinimus rasite Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2002-02-19 įsakyme Nr. 49 (Žin., 2002, Nr. 18-744).

Mokestis už naujai įsigytą ar pastatytą apmokestinamąjį nekilnojamąjį turtą skaičiuojamas po 1/12 metinės sumos už kiekvieną mėnesį, pradedant mėnesiu, einančiu po mėnesio, kurį nekilnojamasis turtas įgytas nuosavybės teise.

Šiuo atveju mokesčio apskaičiavimas teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai pateikiamas praėjus vienam mėnesiui po turto įgijimo nuosavybės teise. Už naujai įsigytą turtą mokestis paskirstomas proporcingai likusiems mokėjimo terminams.

Praradus nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, mokestis neskaičiuojamas nuo kito mėnesio, einančio po mėnesio, kurį nuosavybės teisė į turtą buvo prarasta.

Juridinio asmens įsigyto (prarasto) nekilnojamojo turto mokesčio deklaracijos formą ir jos pildymo paaiškinimus rasite Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2002-02-19 įsakyme Nr. 49 (Žin., 2002, Nr. 18-744).

Mokestis mokamas po 1/4 metinės sumos pasibaigus kketvirčiui, per 25 dienas.7. Tiesioginių mokesčių įtaka Lietuvos ekonomikai

Mokesčiai turi būti tik biudžeto pajamų surinkimo, bet ne ekonomikos reguliavimo įrankis.

Ekonomistų tarpe gaji nuomonė, jog mokesčiai – tinkamas įrankis ekonomikai reguliuoti bei kontroliuoti. Valstybinis ekonomikos reguliavimas paprastai vadinamas skatinimu. Taip pelno mokesčio pagalba „skatinamos“ prioritetinės šakos, smulkus ir vidutinis verslas, importo muitais skatinamas ir proteguojamas vietos gamintojas. Tačiau kiekvienas skatinimas, kiekvienas reguliavimas turi savo antrąją, išvirkščiąją pusę. Pavyzdžiui, prioritetinės šakos. Kai prioritetus (t.y. perspektyvias šakas) nustato ne rinka, o valdininkas, neišvengiamos rinkos deformacijos. Nustačius mažesnius mokesčius tam tikroms šakoms ar įmonės rūšims, kapitalas ima tekėti ta linkme, kurią jam sufleruoja mokesčiai, kur tarnaujant valdžiai, o ne vartotojui atsiranda didžiausio pasipelnymo galimybės. Tiesa, šios galimybės dažnai tėra iliuzija, nes valdžia tik norėtų, kad tam tikra šaka plėtotųsi, tačiau realių galimybių rinkoje gali nebūti, nežiūrint ir mokesčių „dopingo“. Dėl reguliavimo mokesčiais ištekliai rinkoje pasiskirsto ne pačiu efektyviausiu keliu. Skatinimas visuomet susijęs su neteisinga konkurencija, galimybe „pramušti“ valdžioje atskiriems subjektams palankų sprendimą. Reguliuojantys ir skatinantys mokesčiai ne tik sąlygoja paslėptąją, bet ir padidina netiesioginę mokesčių naštą. Todėl mokesčiams turi būti skiriama tik viena – lėšų surinkimo funkcija.

Mokesčių našta turi nuolat mažėti valstybės funkcijų siaurinimo ir jų finansavimo mažinimo dėka. Šis principas susijęs su mokesčių

naštos mažinimu, taigi yra biudžeto reformos vykdymo tąsa. Siekiant reformų nuoseklumo, mokesčių naštos mažėjimas turi būti užprogramuotas ir įtvirtintas įstatymais. Gyvybinga yra tik sistema, kasmet paliekanti daugiau erdvės privačiam veiksmui, mažinanti perskirstymą. Todėl mokesčių sistema turi būti pritaikyta nuolatiniam naštos mažinimui ir turi sudaryti palankias sąlygas daryti tai sklandžiai ir nuosekliai.

Tas pats objektas turi būti apmokestintas vieną kartą. Nors mokesčiai apmokestina skirtingus objektus, egzistuoja tik vienas realus šaltinis jiems sumokėti – naujai sukurta vertė – darbo pajamų, pelno (kapitalo pajamų) aarba rentos (pajamų iš žemės). Taigi, visi mokesčiai tiesiogiai arba netiesiogiai apmokestina tą patį objektą – naujai sukuriamą vertę. Todėl pakanka taikyti tokį mokestį, kuris naujai sukurtą vertę apmokestintų tiesiogiai ir tik vieną kartą. Toks mokestis yra PVM arba tiesioginis pajamų (įmonių ir gyventojų) mokestis. Taikomi kartu jie tą pačią vertę apmokestina du kartus, kurdami mokesčių piramidę, pažeisdami vienkartinio apmokestinimo principą.

Įstatymas turi numatyti tikslias, išsamias, vienareikšmes mokesčių apskaičiavimo ir mokėjimo taisykles. Mokesčiai privalo būti „user friendly“, jie turi būti maksimaliai aaiškūs, jų nustatytos taisyklės tikslios, nepaliekančios erdvės interpretacijoms. Mokesčių skaidrumas prisideda prie mokesčių efektyvumo, o abu kartu šie principai sąlygoja tiesioginės mokesčių naštos mažinimą.

Mokestis privalo būti visuotinai taikomas, neteikiant atskiroms šakoms, subjektams ar produktams išimčių ar lengvatų. Mokesčio apskaičiavimas ir mmokėjimas turi vykti automatiškai, nepriklausomai nuo administratoriaus ar mokėtojo valios ir interpretacijos.

Biudžeto įplaukos turi būti gaunamos minimaliais mokesčio mokėjimo ir administravimo kaštais.

1 lentelė. Mokesčiai į Lietuvos biudžetus ir fondus1

Tūkst. litų

Mokesčiai 2003 m. iš jų: 2004 m. iš jų:

III ketv. IV ketv. III ketv. IV ketv.

Mokesčiai, iš viso: 10765538,2 2772342,1 3143000,5 12313228,8 3257587,6 3520979,1

Pajamų ir pelno mokesčiai, iš viso: 4515404,4 1178570,0 1422315,3 5428930,9 1419649,8 1717586,6

Gyventojų pajamų mokestis2 3730520,4 857628,0 1119278,3 4259980,9 941270,8 1333899,2

Pelno mokestis 784884,0 320942,0 303037,0 1168950,0 478379,0 383687,4

Darbo jėgos ir atlyginimo mokesčiai, iš viso: 19682,0 5009,0 5370,0 22106,4 5808,0 6029,2

Įmokos .į Garantinį fondą 19682,0 5009,0 5370,0 22106,4 5808,0 6029,2

Turto mokesčiai, iš viso: 247358,8 56170,4 77296,7 247817,1 54438,1 85483,0

Žemės mokestis 27102,8 487,1 24773,6 31191,5 764,3 27411,8

Paveldimo turto mokestis 1092,5 227,4 265,2 1714,9 322,3 451,1

Įmonių ir organizacijų nekilnojamo turto mokestis 219163,5 55455,9 52257,9 214910,7 53351,5 57620,1

Prekių ir paslaugų mokesčiai, iš viso: 5836731,0 1495583,7 1592842,5 6466887,1 1745762,9 1672885,4

Pridėtinės vertės mokestis 3822994,0 936201,0 1015453,0 3930095,8 1068573,8 998168,4

Atskaitymai nuo pajamų pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymą3 – – 13811,1 3270,8 3771,0

Atskaitymai nuo pajamų pagal Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymą2 – – 437159,6 108823,5 119833,9

Prekių apyvartos mokestis 2411,0 611,0 538,0 1033,5 2,4 15,3

Akcizai 1765158,0 487214,0 515113,0 1857710,3 514646,2 510179,4

Cukraus mokestis 88402,0 28940,0 23795,0 32704,7 -75,6 148,0

Loterijų ir azartinių lošimų mokestis 8026,0 1666,0 3044,0 13621,0 3445,8 3680,4

Transporto priemonių mokesčiai 38558,0 10389,0 10485,0 54830,0 14484,3 14325,9

Mokestis už aplinkos teršimą 37907,0 11198,0 6392,0 56316,7 14407,5 9871,1

Rinkliavos 73275,5 19364,7 18022,5 69604,4 18184,2 12892,0

Tarptautinės prekybos ir sandorių mokesčiai 146362,0 37009,0 45176,0 147487,3 31928,8 38994,9

1 Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos duomenys.

2 Įtraukti ir atskaitymai nuo gyventojų ppajamų mokesčio į privalomąjį sveikatos draudimo fondą.

3 2003 metais šie mokesčiai nebuvo išskirti.

IŠVADOS

Pelno mokestis. Įmonių pajamų mokestis yra įprastas ir patikimiausias valdžios įrankis, leidžiantis daryti intervencijas į ekonomikos procesus, jis beveik visada tampa valstybės kišimosi ir neteisingos konkurencijos įrankiu. Nors ir įmanoma įsivaizduoti tvarką, kurioje pelno mokestis būtų vieningas ir proporcingai taikomas visų įmonių pelnui, mokesčio įtaka ekonomikos procesams ir subjektų sprendimams vis vien būtų didelė.

Paaiškinti tai galima tuo, kad pati pelno apmokestinimo idėja verčia valdžią kontroliuoti pelno skaičiavimą, rribojant iš pajamų išskaičiuotinas išlaidas, Tam tikslui pasitelkiama vienokia ar kitokia sąnaudų pripažinimo tvarka, kuri neišvengiamai įtakoja kasdienius įmonių sprendimus. Negana to, apmokestinimo bazė beveik visuomet yra ginčytina, gali būti apmokestinamas dirbtinai – taisyklių – išpūstas pelnas. Taisyklių neskaidrumas sudaro dirvą korupcijai ir leidžia valdžiai (tiek dėl privačių, tiek dėl politinių interesų) imtis destruktyvių veiksmų konkrečių įmonių atžvilgiu.

Mokesčio administravimas yra per brangus, mokesčių apskaičiavimo, mokėjimo ir administravimo kaštai yra neadekvatūs šio mokesčio įplaukoms į biudžetą. Kaip rodo OECD šalių duomenys, pelno mokestis paprastai sudaro apie 10 % biudžeto įplaukų ir šis rodiklis turi tendenciją mažėti. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, būtina visais atvejais siekti, kad įstatymas nustatytų aiškias, tikslias ir vienareikšmes pelno mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo taisykles . Rekomenduotina laikytis tvarkos, kai apmokestinamas finansinis pelnas, t.y. nereikalauti iš įmonių vesti atskiros mokesčiams skirtos apskaitos. Taip pat svarbu panaikinti visas lengvatas, nustatyti vieningą proporcinį mokesčio tarifą ir priimti tokius įstatymus, kurie draustų ir ateityje nukrypti nuo vienodo visų įmonių traktavimo. Atsižvelgiant į įmonių ir žmonių mokesčių harmonizavimo svarbą, būtina siekti, kad mokesčių tarifai būtų vienodi (nors pasiekti to beveik neįmanoma, kai egzistuoja atskiras darbo jėgai tenkantis socialinis mokestis). Būtina nuosekliai mažinti mokesčio tarifą, o sąlygom pribrendus (pirmiausia, įvykdžius biudžeto reformą), visiškai ppanaikinti šį mokestį.

Gyventojų pajamų mokestis. Fizinių asmenų pajamų mokestis kartu su socialinio draudimo įmoka sudaro reikšmingą darbo jėgos kaštų dalį. Todėl šis mokestis ypač skatina slėpti ir mažinti gyventojų oficialiąsias pajamas. Visuminė mokesčių našta darbo jė.gai kaštų planavimo stadijoje paprastai yra didesnė negu kapitalo apmokestinimo našta, ir tai pažeidžia minimalios mokesčių įtakos principą. Konkurencinė kova, kurioje svarbų vaidmenį turi darbo jėgos kaštai, verčia visas vyriausybes ieškoti būdų mokesčiams darbo jėgai mažinti.

Tose šalyse, kur veikia PVM, fizinių asmenų pajamų mokestis jį tiesiog dubliuoja. Tokiu būdu pažeidžiamas vienkartinio apmokestinimo principas, o pajamų mokesčio taikymas kartu su visomis jį lydinčiomis problemomis tampa beprasmiškas. Sudėtinga, brangi ir nesaugi pajamų deklaravimo tvarka yra papildomas svarus argumentas šiam mokesčiui panaikinti. Geriausia naikinti pajamų mokestį kartu su įmonių pelno mokesčiu, prieš tai atlikus reikalingą biudžeto reformą.

Jeigu taikomas fizinių asmenų pajamų mokestis, būtina laikytis vieningo tarifo visoms visų asmenų pajamoms, atsisakant įvairių atleidimų ir minusavimų. Pirmiausia tai reikštų, kad netaikomi jokie neapmokestinami minimumai ir nėra atleidimo tam tikroms gyventojų grupėms ar pajamų rūšims. Šio mokesčio pagalba įgyvendinama perskirstymo politika būtų sustabdyta, ir tiek, kiek valstybė apskritai vykdytų perskirstymo funkciją, ji būtų vykdoma tik biudžeto išlaidų pagalba. Visos žmonių pajamos būtų apmokestinamos vienodu tarifu, ir žmonės nebebūtų įtraukiami įį bevaisį žaidimą, siekdami sumažinti asmeninę mokesčių naštą.

Antra, tai reikštų, kad daugely šalių populiarūs „leidžiami atskaitymai iš pajamų mokesčio“ neturi būti įvedami, o jeigu jau įvesti, jie turi būti naikinami. Tokių atskaitymų pavyzdžiai yra pajamos, skirtos investicijoms, būsto įsigijimui, remontui, gyvybės draudimui ir pan. Neigiamos tokių atskaitymų pasekmės yra manipuliavimas žmonių motyvacijomis, kišimasis į privačiausius jų reikalus, sudarant skirtingas sąlygas skirtingam pajamų naudojimui. Įgyvendinus įvairius atskaitymus, nepaprastai apsunkinamas mokesčio administravimas, kiekvienas žmogus paverčiamas buhalteriu, o kiekviena šeima – fiskaline agentūra. Fiskalinis (lėšų surinkimo) mokesčio vaidmuo tuomet nyksta, o reguliuojantis – stiprėja. Todėl tol, kol egzistuoja fizinių asmenų pajamų mokestis, protingiausia jį taikyti kuo mažesniu tarifu, bet visoms pajamoms; leidžiant žmogui išleisti gautas pajamas taip, kaip pageidauja, neprimetant jam jokių mokestinių paskatų.

Mokesčių teisingumo principas padiktuoja ir kitą sprendimą šalims, kuriose perskirstymas laikomas problema, kurią reikia mažinti, o ne vertybę, kurią reikia puoselėti. Tokios šalys galėtų taikyti regresinį pajamų mokesčio tarifą, kurio prasmė yra tolygiai paskirstyti biudžeto finansavimą visiems gaunantiems pajamų. Perskirstymas tokiu atveju išlieka, tačiau yra daug mažesnis. Dar radikalesnis kelias, leidžiantis įgyvendinti teisingumo principą, yra pagalvės mokestis, pakeičiantis visus iki tol buvusius mokesčius. Suprantama, kad pagalvės mokesčiui visuomenė turi pribręsti, iš esmės pakeitusi savo požiūrį į perskirstymo teisingumą.

Turto mokesčiai. Pagrindiniai turto mokesčiai yra žemės, nekilnojamo ir kilnojamo turto mokesčiai, mokesčiai už paveldimą ir dovanojamą turtą. Pirmieji du būna taikomi tiek juridiniams, tiek fiziniams asmenims. Turto mokesčių įtaka yra destruktyvi – jie kėsinasi į privačios nuosavybės ir šeimos pagrindus, negatyviai veikia iniciatyvą imtis veiklos bei ją plėtoti. Mokesčiai turi būti mokami, nesant tam šaltinių, o darbas, įdėtas jiems apskaičiuoti bei administruoti, dažniausiai būna visiškai neadekvatus įplaukoms. Darbui imlus apmokestinamo turto vertės nustatymas išpučia mokesčio apskaičiavimo ir administravimo kaštus. TTurto įvertinimas pagal direktyviai nustatytus rodiklius sąlygoja nepagrįstą mokesčio dydį ir sudaro sąlygas naudoti mokestį reguliavimo tikslais. Beveik neišvengiamai naudojamos išimtys bei lengvatos pažeidžia minimalios mokesčių įtakos principą bei sudaro sąlygas vengti apmokestinimo.

Atsižvelgiant į tai, nėra jokių galimybių sutvarkyti turto mokesčius taip, kad jie atitiktų mokesčiams keliamus reikalavimus. Todėl, bi.udžeto reformos dėka sudarius sąlygas mokesčių naštai mažinti, turto mokesčius reikia besąlygiškai naikinti.Literatūros sąrašas

1. www.vmi.lt

2. www3.lrs.lt

3. www.lrinka.lt

4. www.exjure.com

5. www.fmmc.lt

6. Mokesčių žinynas. Priceeaterhouse. Verslo žinios. 2000

7. G. Bielskytė. Turtingųjų mokesčiai neturtingoje valstybėje /// Atgimimas. 2002 03 22

8. E. Geležiūtė. Mokesčių administratoriai nurašo delspinigius // Atgimimas. 2002 05 31

9. D. Grybauskaitė. Mokesčiai padarys ekonomiką valdoma // Veidas. 2002, Nr.23

10. V. Latvienė. Mokesčių reforma Lietuvoje // Vadovo pasaulis. 2003, Nr.1

11. P. Tamulionis. Nekilnojamojo turto mmokestis // Lietuvos rytas. 2002 09 25

12. V. Žeimantas. Valstybės lenktyniauja mažindamos mokesčius // Verslo žinios. 2002 12 09