Turizmas ir jo perspektyvos Lietuvoje

ĮVADAS

Kaip verslas, duodantis pelną, turizmas susikūrė XIX a. pabaigoje – XX

a. pradžioje. Visų pirma tai ekonomikos vystymasis, pragyvenimo lygio

kilimas. Didėjanti koncentracija miestuose, triukšminga miesto aplinka,

spartus gyvenimo ritmas skatina poreikį pabūti gamtoje, pailsėti,

atsipalaiduoti nuo nervinės įtampos bei kasdieninių rūpesčių, pataisyti

sveikatą, atgauti jėgas ir aplankyti kitas šalis.

Turizmas apima atostogas (darbo atostogas, trumpas savaitgalines

išvykas ar vienos dienos keliones), verslo keliones, draugų ar giminių

lankymą, taip pat išvykas susijusias su mokslais, sportu, sveikata ar

religija. Į turizmo sąvoka įeina žmogaus judėjimas iš vienos ššalies į kitą.

Be to, ši sąvoka apima šalies gyventojų rekreacijos bei sportinę veiklą jų

gyvenamoje teritorijoje. Abi šios grupės naudoja tuos pačius gamtinius ar

ekonominius resursus.

Turizmas yra veikla, daranti didelę įtaką mūsų socialiniam,

kultūriniam ir ekonominiam gyvenimui. Tai susiję su daugeliu sričių:

užimtumas, regioninis augimas, išsilavinimas, aplinka, vartotojų apsauga,

sveikata, saugumas, naujos technologijos, transportas, finansai, mokesčiai

ir kultūra. Europos Sąjungoje turizmas turi ypatingą ekonominę reikšmę

plėtrai.

Šio kursinio darbo tikslas – pažvelgti iš arčiau į turizmo

organizavimo trūkumus ir privalumus, o taip pat aptarti turizmo Lietuvoje

perspektyvas, kokia iir yra mano pasirinkta tema. Tokia tema pasirinkau

panagrinėti, nes ateityje norėčiau tai susieti su būsima veikla, o tam

reikia išsiaiškinti turizmo verslo organizavimo trūkumus ir privalumus, o

perspektyvos ir taip nėra mažos, mano nuomone.

Šiame darbe bus aptartos turizmo sąvokos ir apibrėžimai, bus kalbama

apie kaimo turizmą ir jo vystymąsi tolydžioje kaimo plėtroje, pateikta

nemažai statistinių duomenų, bus panagrinėti turizmo Lietuvoje trūkumai ir

privalumai, pagal statistikos dinamikos eilutę bus apskaičiuotos Lietuvos

turizmo vystymosi perspektyvos. Taip pat, bus panaudoti paveikslai,

lentelės ir darbo pabaigoje esantys priedai.

Kursiniame darbe naudojausi Vilniaus Universiteto dėstytojų išleistais

vadovėliais, Lietuvos Statistikos departamento ir Valstybinio turizmo

departamento duomenimis, ir žinoma nemaža dalis medžiagos yra iš dabar

vis populiarėjančio šaltinio – interneto.

1. TURIZMAS, JO FORMOS IR RŪŠYS

1937 metais pirmą kartą buvo bandyta apibrėžti turizmo sąvokas. Nacijų

Lygos taryboje rekomenduotas “tarptautinio turisto” apibrėžimas, kurį 1953

metais Jungtinių Tautų statistikos komisija pakoregavo, priimdama

“tarptautinio lankytojo” sąvoką. 1967 metais ši komisija patvirtino

“lankytojo”, “turisto” ir “ekskursanto” apibrėžimus. 1993 metais Jungtinių

Tautų statistikos komisija patvirtino “Turizmo statistikos rekomendacijas”,

kurias parengė Pasaulinė turizmo organizacija. Jose apibrėžtos turizmo

sąvokų aapibrėžimai, turizmo pasiūlos ir paklausos klasifikacija, turizmo

veiklos tarptautinės klasifikacijos reikalavimai (SICTA).

Pirminė sąvoka “keliautojas” apibrėžiama kaip “asmuo, keliaujantis iš

vienos vietos į kitą nepriklausomai nuo kelionės tikslo bei transporto

rūšies”. “Lankytojas” – tai “asmuo, keliaujantis į kitą vietą, už jam (jai)

įprastos gyvenamosios aplinkos ribų, ne ilgesniam 12 mėnesių laikotarpiui,

ir jo (jos) pagrindinis kelionės tikslas nėra veikla, už kurią atlyginama

lankomoje vietoje”.[Lietuvos turizmo statistika 2001, 27psl.]

Pagal turizmo formas lankytojai skirstomi į tarptautinius ir vietinius

lankytojus. Pagal lankymosi trukmę lankytojai skirstomi į vienadienius

lankytojus ir turistus (lankytojus, kurie apsistoja kolektyvinėse ar

privačiose apgyvendinimo įstaigose bent vienai nakčiai).

Turizmas yra daugiamatė bei daugiafunkcinė ekonominė veikla, turinti

stiprų socialinį aspektą. 1991 metais Tarptautinė turizmo organizacija

(WTO) parengė turizmo apibrėžimą, kur turizmas apibrėžiamas, kaip visos

kelionių, ekskursijų rūšys, kai asmuo palieka savo nuolatinę darbo vietą

ilgiau nei vieną parą ir trumpiau nei 12 mėnesių, ir kai išvykos tikslas

nėra samdoma, apmokama veikla.

Jungtinių tautų organizacija 1971 turizmą apibūdino taip: turizmas,

kaip ūkio šaka, yra industrinė ir komercinė veikla, teikianti prekes ir

paslaugas užsienio lankytojams ar šalies vidaus turistams. Taigi, kaip

matome turizmas yra laisvalaikio praleidimas turizmo paslaugos vartotojams

ir taip pat verslo šaka šių paslaugų teikėjams:

➢ Turizmas turistui – tai kompleksas įvairių paslaugų, kurių dėka

turistas patiria džiaugsmą, malonumą, pailsi, bendrauja su kitais

žmonėmis, susipažįsta su įvairių šalių kultūra, tradicijomis,

istorija, gamta.

➢ Turizmo paslaugų teikėjams turizmas yra verslas, darbo ir pajamų

šaltinis.

➢ Turizmo poveikis ekonomikai yra dvejopas – pagrindinis ir šalutinis.

Pagrindinis turizmo poveikis atsiranda iš tarptautinio turizmo (t.y.

atvykstamojo). Šiuo atveju susiduriame su turisto išlaidomis bei

prekių eksporto pajamomis. Tarptautinio turizmo dėka valstybė gali

padidinti savo pajamas, gaunamas nuo parduotų prekių, skirtų

eksportui, jų neeksportavus. Tai pasiekiama, kai turizmas pritraukia

užsieniečius pačius atvykti įsigyti juos dominančias prekes. Kada

prekę įsigyja užsienietis, valstybė gauna pajamas iš išorinio

šaltinio, o tuo pačiu sutaupo lėšų, kurių prireiktų norint eksportuoti

prekę. Šalutinis turizmo poveikis ekonomikai yra vietinis turizmas.

Žinoma jis turi mažesnę įtaką šalies ekonomikai, kadangi pinigai yra

gaunami iš vietinių žmonių, o tuo tarpu iš tarptautinio turizmo mes

gauname papildomus pinigus, kurie netiesioginiu būdu papildo šalies

biudžetą. Tačiau vietinio turizmo gerinimas ir jo populiarinimas turi

didelę įtaką vietinių gyventojų poilsiui, nuo kurio labai priklauso

šalies darbo jėgos kokybiniai rodikliai, o nuo pastarųjų ir šalies

ekonomika.

Deja, dažnai turizmas daro ir neigiamą poveikį šaliai:

niokojama gamta, daroma žala kultūriniam autentiškumui, gali padidėti

nusikalstamumas ir pan.

Turizmas klasifikuojamas pagal įvairiausius kriterijus.

Geografiniu požiūriu jis skirstomas į atvykstamąjį, išvykstamąjį ir

vietinį:

a) Vietinis turizmas, apima šalies gyventojus, keliaujančius

gyvenamoje šalyje;

b) Atvykstamasis turizmas, apima kitos šalies gyventojus,

keliaujančius kitoje šalyje.

c) Išvykstamasis turizmas, apima šalies gyventojus, keliaujančius

kitoje šalyje.

2001 metais į užsienį Lietuvos gyventojai vyko 3,39 mln. kartų, 6,7( mažiau

negu 2000 metais. Daugiausiai į užsienį buvo vykstama kelių transportu.

Palyginus su 2000 metais, sumažėjo išvykų geležinkeliu – 20,2(, kelių

transportu – 6,4(.

Trumpai apžvelgsime atvykstamojo turizmo statistika 1999 – 2001

metais. 2001 metais į Lietuvą atvyko 4,195 mln. užsieniečių, jų skaičius,

palyginti su 2000 metais, padidėjo 2,5 procento. Nors atvykstamasis

turizmas vystėsi netolygiai, bet bendra pastarojo dešimtmečio tendencija –

augimas. Bendruosius sskaičius labiausiai įtakojo kaimyninės šalys Latvija,

Rusija,Baltarusija, Lenkijos.[Lietuvos turizmo statistika 2001,4psl.]

[pic]

1 paveikslas. Atvykusiųjų į Lietuvą užsieniečių

skaičius pagal šalį.

Šaltinis: Valstybinis turizmo departamentas, Lietuvos

turizmo statistika 2001, Vilnius 2002 ,4 psl.

Palyginus 2001 metus su 2000 metais, lankytojų padaugėjo iš: Rusijos –

3(, Lenkijos – 28(, Vokietijos – 21(, Vidurio Europos šalių – 24(, Suomijos

– 2(, JAV – 20(, Azijos šalių – 26(. Bet sumažėjo iš: Latvijos – 3(,

Baltarusijos – 6(, Estijos – 4(, NVS šalių – 10(.

Beje, turizmas – viena iš nedaugelio ūkio šakų, kurių eksporto –

importo balansas yra teigiamas. Pajamos, gautos 2001 metais iš

atvykstamojo turizmo, sudarė 7( prekių ir paslaugų eksporto.

Lietuvos banko duomenimis, 2001 metais pajamos iš atvykstamojo turizmo

buvo 1532 mln. litų, o įskaitant Lietuvos vežėjų suteiktas paslaugas

nerezidentams sudarė 1719 mln. litų. Visos atvykstamojo turizmo pajamos,

palyginti su 2000 metais, sumažėjo 1,2 procento.

[pic]

2 paveikslas. Einamosios sąskaitos kredito struktūra

2001m.

Šaltinis: Valstybinis turizmo departamentas, Lietuvos

turizmo statistika 2001, Vilnius 2002, 26 psl.

Jungiant prieš tai minėtas formas (vietinis, atvykstamasis,

išvykstamasis turizmas) apibrėžiamos trys turizmo kategorijos:

a) Vidinis turizmas;vietinis ir atvykstamasis turizmas;

b) Nacionalinis turizmas; vietinis ir išvykstamasis turizmas;

c) Tarptautinis turizmas; atvykstamasis ir išvykstamasis turizmas.

Pagal tikslą turizmas gali būti rekreacinis, gydomasis, sportinis,

pažintinis, mokslinis, religinis ir kt.

Pagal transporto priemones: auto

turizmas, oro, vandens, dviračiais ir pan.

Tačiau Lietuvoje sparčiai plėtojamas kaimo turizmo potencialas, todėl

toliau šiek tiek plačiau pažvelgsiu į šią naujai besivystančią turizmo šaką

Lietuvoje.

2. TURIZMAS LIETUVOJE

2.1 Kaimo turizmas

Dinamiškiausiai besivystanti turizmo sritis yra kaimo turizmas. Kaimo

turizmas apima visas turizmo rūšis, susietas su kaimo aplinkos pažinimu ir

poilsiu joje. Kaimo turizmo esmė sudaro poilsio paslaugų kaip prekės

visuma. Šių paslaugų įvairovė susijusi ne tik su konkrečios sodybos

šeimininko nuosavų išteklių panaudojimu, bet ir su visa kaimo

infrastruktūra bei ssocialine aplinka.

Atskirų Lietuvos regionų gamtos grožis bei įvairovė, kultūros paveldo

objektai ir santykinai geri keliai sudaro palankias sąlygas kaimo turizmui.

Ši paslauga populiarėja tarp Lietuvos miestų gyventojų, ja vis labiau

domisi užsienio turistai. 2001m. pabaigoje valstybiniame turizmo paslaugų

registre buvo įregistruota 179 kaimo turizmo sodybos. Daugiausia tokių

sodybų įrengta Ignalinos, Klaipėdos, Trakų rajonų savivaldybėse. Šie

regionai turizmo plėtrai svarbūs ir tuo, kad jie yra 100 km. pasiekiamume

nuo pagrindinių turizmo centrų – didžiųjų miestų ir turi didelę turistinę

trauką poilsiui, turistinėms išvykoms ar žygiams. Didesnę dalį jų

teritorijos sudaro žemiausio našumo žemės, o tai skatina plėsti

alternatyvias veiklas žemės ūkiui – tokias kaip kaimo turizmas, tradicinių

amatai, žirgininkystė. Šios naujos veiklos nišos sudaro prielaidas spręsti

aštrias šių regionų užimtumo problemas.

Tiesa, didesnė dalis šių apgyvendinimo objektų dirba tik vasaros

sezono metu, jjie nepritaikyti (arba pritaikyti dalinai) neįgaliesiems, be

to, beveik pusė šių paslaugų objektų yra Rytų Aukštaitijos ežerų regione.

Tačiau egzistuoja kitas didžiulis dar neišnaudotas kaimo turizmo paslaugų

potencialas – išlikę dvarų pastatai, vandens ar vėjo malūnai, kurie dažnai

yra paveldo vertybės ir gali būti pritaikyti turistų apgyvendinimui. Iš

išlikusių 790 dvarų sodybų 20 proc. priklauso valstybei, 38 proc. –

privatūs ir 42 proc. – mišrios nuosavybės. Dvarų panaudojimo turizmui ir

kitoms veikloms spręsti yra parengta valstybinė Lietuvos dvarų atnaujinimo

programa.

1 lentelė. Turizmo sektoriaus išsivystymo netolygumų įvertinimas tarp

Lietuvos ir ES valstybių (2001m. duomenys)

Šaltinis: http://www.tourism.lt/lt/dokumentai/BPD_turizm.doc

2001m. tyrimo duomenimis kaimo sodybose apsilankė 34.4 tūkst.

poilsiautojų, iš jų 4.2 tūkst. užsieniečių. Daugiausia užsieniečių buvo iš

Vokietijos, Latvijos, Lenkijos. Vidutinė poilsiautojo buvimo trukmė apie

2–3 dienas, kadangi dalis poilsiautojų atvyksta tik savaitgaliais.

2 lentelė. Apgyvendinta poilsiautojų kaimo turizmo

sodybose 2001m.

| |Iš |Šalies |Iš |

|Poilsiautojų |34390 |30185 |4205 |

|Nakvynių skaičius|74219 |61882 |12337 |

Šaltinis: Statistikos departamentas, LLietuvos kaimas 2002,

52 psl.

Kaimo sodybų kambarių skaičius nėra toks didelis. Vienviečių kambarių

yra mažuma, kaip matyti 3 – oje lentelėje. Matyt dėl to, kad mažai yra

tokių žmonių, kurie vieni važiuoja pailsėti, bet jų yra.

3 lentelė. Kaimo turizmo sodybų patalpų charakteristika

2001m.

| |Kambarių |Vietų |

| |skaičius |skaičius |

|Iš viso |651 |1624 |

|Vienviečiai |53 |53 |

|Dviviečiai |335 |670 |

|Triviečiai ir|263 |901 |

|kt. | | |

Šaltinis: Statistikos departamentas, Turizmas Lietuvoje

2001m., Vilnius 2002, 115 psl.

Pagrindinis kaimo sodybų devizas: “KAIMIŠKAS GYVENIMO BŪDAS IR

KAIMIŠKAS MAITINIMAS VISUOSE LIETUVOS RAJONUOSE”

Didžiausią gamtinį turizmo potencialą turi penki nacionaliniai parkai

ir 30 regioninių parkų, kurie apima 7,5 proc. šalies teritorijos. Valstybės

saugomi 130 draustinių, 353 gamtos paminklai, 194 parkai taip pat gali būti

panaudoti kultūrinio ar eko-turizmo plėtojimui. Išnaudojant šias gamtines

ir kultūrines sąlygas galima kurti ir vystyti aktyvaus poilsio, eko-

turizmo, kultūrinio turizmo, kurortinio turizmo, etninio turizmo, kaimo

turizmo produktus.

2.2 Kaimo turizmo vieta tolydžioje kaimo plėtroje

Šiuo metu kaimo politika Europoje sparčiai keičiasi. Kaimo vietovės iš

kitų išsiskiria savo nepaprastai įvairiu kraštovaizdžiu, jis kinta nuo

mažai urbanizuotų vietovių aplink miestus iki ganyklų aukštai kalnuose; nuo

Viduržemio jūros alyvmedžių bei vyno žemių iki Laplandijos šiaurės elnių

ganyklų. Kaimo turizmo vaidmuo išauga – kaip vienas iš reikšmingiausių

sektorių diversifikuotoje vietinėje ekonomikoje, bei kaip naujos veiklos

bei naujų pajamų šaltinis ūūkininkams.

Visa kaimo plėtra yra kaip tarp dviejų ugnių: lokalios ir globalios

plėtros – ką vietiniai gyventojai ir verslininkai norėtų veikti, remdamiesi

esamais ištekliais, ir tarp diktuojamų sąlygų, politikų ir taisyklių bei

paramos siūlomos iš išorės. Būtent dėl šių priežasčių reikia suprasti

politikos sistemą, kuri įtakoja kaimo plėtrą – apimančią, kaip vėliau

pastebėsite ir kaimo turizmą.

Specialiosios žemės ūkio ir kaimo plėtros programos SAPARD (Special

Pre-Accession Programme for Agriculture and Rural Development) pagrindinė

paskirtis – padėti 10 Centrinės ir Vidurio Europos šalių, besirengiančių

stojimui į Europos Sąjungą, pasiruošti dalyvavimui bendroje Europos

Sąjungos žemės ūkio politikoje CAP (Common Agriculture Policy) ir

vieningoje Europos Sąjungos rinkoje. SAPARD tikslai:

➢ pagelbėti kiekvienai šaliai – kandidatei nustatyti jos žemės ūkio ir

kaimo plėtros prioritetus besirengiant stojimui į Europos Sąjungą;

➢ padėti kiekvienai šaliai – kandidatei suderinti jos vykdomą

nacionalinę žemės ūkio ir kaimo plėtros politiką su bendrąja Europos

Sąjungos žemės ūkio politika;

➢ pagelbėti šalims – kandidatėms išspręsti pagrindines žemės ūkio ir

kaimo plėtros problemas.

Antiagrikultūriniai dalykai, tokie kaip kaimo turizmas, šiose

programose dar nėra užėmę tvirtų pozicijų.

Buvo sukurtas ne vienas kaimo plėtros apibrėžimas. Vienas iš

labiausiai paplitusių: Kaimo plėtra tai, apgalvota tolydžių ekonominių,

socialinių, politinių, kultūrinių ir aplinkos pasikeitimų raida, sudaryta

tam, kad pagerinti vietos gyventojų gyvenimo kokybę.

Lyginant su visu pasaulio vvystymusi, turizmo bei rekreacijos paklausa

auga labai sparčiais tempais. Tokį staigų išaugimą įtakojo iki minimumo

sumažėjusios transportavimo (mobilizacijos) problemos, padidėjusios

turistinių produktų vartotojų pajamoms bei pailgėjęs laisvas laikas.

Pasaulyje turizmas teikia vienas iš didžiausių pajamų bei suteikia

daugiausia darbo vietų nacionaliniame, regioniniame bei vietiniame

lygmenyje. Turizmas yra dinamiškos bei jautrios pokyčiams industrijos

šaka, kadangi jį stipriai įtakoja katastrofos, karai, politinių jėgų

kaita.

Turizmas yra taip pat labai konkurencinga industrija. Tos įmonės,

kurių sėkmė priklauso nuo turizmo, turi pastoviai gerinti produkto

kokybę, derinti marketingo komplekso elementus ir turėti keletą

alternatyvų kurios leistų prisitaikyti prie kintančios paklausos.

Pasaulinės turizmo tendencijos yra nukreiptos į turizmo produkto kokybės

gerinimą, bei augantį susidomėjimą tokiu turizmu, kuris nedaro žalos

gamtai.

Lyginant su visa turizmo rinka, kaimo turizmas užima nedidelę jos

dalį. Tačiau būtent šis sektorius auga sparčiausiai. Pagal šiandienines

Europos Sąjungos tendencijas, kaimo turizmas yra vienas iš kertinių

regiono vystymosi elementų.

Kaimo turizmas gali būti apibūdinamas tiesiog kaip turizmas kaimo

vietovėse arba kaip ekonominė veikla, priklausanti nuo neurbonizuotų

vietovių išteklių. Regiono “kaimiškumas” faktiškai yra suvokiamas, kaip

kontrastas moderniam ir urbanizuotam gyvenimui. Kaimo turizmas turi

išskirtinę sąsają su gamta. Tai paaiškina kodėl agro-turizmas, eco-

turizmas ar alternatyvus nuotykių turizmas tapo toks populiarus

šiandieniniame pasaulyje. Populiarinimui padėjo teisinga marketingo

sistema bei tikslingas ES ir regioninių vyriausybių finansavimas.

Kaimo turizmas gali smarkiai paveikti neurbonizuotų regionų ekonomiką.

Tokį regionų ekonomikos augimą apsprendžia ne tik produkcijos ar užimtumo

augimas, bet daug platesnė ekonominė nauda. Kaimo turizmas gali būti kaip

vietinės ekonomikos diversifikavimo įrankis, padedantis užkariauti naujas

rinkas vietiniams produktams. Tai papildomas pajamų šaltinis ūkininkams

ar kitiems su žemės ūkiu susijusiems žmonėms. Šiuo metu, kai požiūris į

žemės ūkį ir žemės ūkio produkciją keičiasi, tai ypač aktualu. Kaimo

turizmas gali tapti nauja sritimi, nešančia pajamas ir pelną kaimo

vietovėse, bei keičiančia žemės ūkio gamybinę veiklą į paslaugų sektorių.

Daugelyje nuošalių ir mažai rentabilių ES regionų kaimo turizmas yra

ta veikla, kuri leidžia tolydžiai plėtoti regiono ekonomiką ir patenkinti

gyventojų socialinius poreikius. Tačiau, iškyla priklausomybės pavojus

ekonominio sąstingio regionuose. Svyruojant paklausai, dėl šios

priklausomybės regionas gali tapti labai pažeidžiamu. Kaimo turizmas taip

pat teikia socialinę ir kultūrinę naudą, tai yra socialiniai kontaktai

tarp vietinių gyventojų ir turistų – išaugęs kultūrinio paveldo svarbumo

bei aapsaugos suvokimas, atsiradę tvirtesni tarpusavio ryšiai tarp vietos

gyventojų. Tai leidžia vietinei bendruomenei vystyti vietinę ekonomiką,

gerinti pragyvenimo lygį, tausoti kultūrinį paveldą bei socialines

vertybes.

Tačiau turizmo augimas gali iššaukti kai kurių pavojų atsiradimą.

Išaugusi paklausa turizmui:

➢ gali įtakoti paslaugų, žemės ar gyvenamų patalpų kainos

padidėjimą;

➢ gali išbalansuoti darbo vietų rinką dėl sezoniškumo;

➢ žmonės yra viliojami palikti tradicinį žemės ūkio verslą ir

versti alternatyvia žemės ūkio veikla;

➢ sunkiau išsaugoti vietinių gyventojų identitetą;

➢ galimas kriminalinių nusikaltimų išaugimas, užterštumo

padidėjimas ir t.t.

Didžiausias pavojus kyla, kai vietinių gyventojų kultūrinis bei

etnografinis identitetas tampa vien patogiu turizmo produktu.

Sistemingas, visapusiško turizmo vystymas pirmiausia remiasi į

bendruomenės iniciatyvą. Turizmo planavimui būtina bendruomenės parama dėl

dviejų priežasčių. Pirma, toks planavimas padės išvengti bendruomenės

konfliktų, kurie atsiranda kai turizmo interesai nedera su bendruomenės

interesais. Antra, vietiniai gyventojai turi moralinę teisę dalyvauti bei

kontroliuoti turizmo plėtrą, kurios dėka bendruomenė gauna didesnį pelną ir

didesnę naudą.

Vis dėlto yra labai sunku suderinti visų bendruomenės narių norus bei

tikslus. Taip yra todėl, kkad turizmas turi ne tik teigiamų, bet ir neigiamų

aspektų. Tačiau šis procesas būtų daug sėkmingesnis, jei vietos gyventojai

dalyvautų sprendimų priėmimo procese ir jei jie jaustų, kad plėtra jiems

gali suteikti realios naudos.

Kaimo turizmo planavimo procese gali dalyvauti tiek viešasis, tiek

privatus, tiek “savanoriškas” sektorius. Viešas sektorius didžiausią dėmesį

sutelkia ties viešųjų paslaugų teikimu bei kaimo plėtros strategijų kūrimu

(įskaitant ir turizmą). Privatus sektorius, siekdamas naudos, dažniausiai

teikia apgyvendinimo ir kitas paslaugas. “Savanoriškas” sektorius apima

gamtos apsaugos organizacijas bei kitas suinteresuotas grupes,

besirūpinančias kaimo gamtos ar kultūros ppaveldu. Skirtingų interesų grupių

siekiai yra skirtingi ir netgi gali prieštarauti vieni kitiems.

Kaimo plėtroje nėra nustatytų taisyklių, kurios vienodai tiktų visiems

regionams. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie kaimo turizmą. Dideliu

greičiu auga regionų gebėjimas pritraukti ir absorbuoti turizmą, taip pat

sparčiai auga jau išvystyto turizmo mastai.

Norint nustatyti kaimo turizmo plėtros modelių ar fazių skirtumus

galima atsižvelgti į tai, kokią įtaką vietos ekonomikai daro turizmas.

Pavyzdžiui, vienas iš būdų yra turizmą suskirstyti į tris grupes. Pagal

turizmo mąstą ar turizmo įtaką išskiriamos tokios grupės:

Vidutinis turizmas – turizmo plėtra yra nedidelių mastų, vietinės

plėtros procese atlieka greičiau papildomą nei pirmą vaidmenį. Remiantis

šiuo modeliu yra plėtojamas agro-turizmas, eko-turizmas ar kultūrinis

turizmas. Taigi šis turizmas suteikia pajamas individualiems ūkininkams ar

kitiems verslininkams, tačiau labai maža dalimi paveikia vietos ekonomiką.

Dominuojantis turizmas – turizmas yra dominuojantis sektorius vietos

ekonomikoje. Jo svarba gali būti didesnė nei ūkininkavimas ar kiti amatai.

Tačiau tokiu atveju iškyla didelių investicijų grėsmės, gamtai gali būti

padaryta nepataisoma didelė žala. Šiame modelyje yra didesnė tikimybė nei

kituose, jog nesistemingas turizmo vystymasis turės tik neigiamą apsektą.

Apgalvotas turizmas – turizmas yra dinamiškas sektorius vietos

ekonomikoje, kur ūkininkavimas, miškininkystė ir kitos tradicinės veiklos

išlaiko savo svarbą. Sistemingo turizmo vystymosi atveju tai yra ideali

situacija. Kaimo turizmas yra plėtojamas dėka efektyvios vietos ekonomikos

bei dėl esamos sektorių įvairovės.

2.3 Turizmo infrastruktūros vystymas

Valstybinis turizmo departamentas siūlo tokias turizmo infrastruktūros

vystymosi priemones. Turizmo plėtrai, kaip darbui imliam sektoriui, bus

teikiama prioritetinė parama. Šalis turtinga kultūriniais ir gamtiniais

ištekliais, ypač upėmis ir ežerais, miškais, unikalia pakrante (Kuršių

nerija) ir keliais pasaulinio lygio nacionaliniais parkais, turi didelį

kurortinį potencialą. Sostinė Vilnius, bei Klaipėdos uostas yra

patraukliausi turistų lankymo ir paslaugų pramonės centrai. Turizmo

sektorius turi didelį augimo potencialą ir tam reikalingus investicinius

poreikius. Turizmo plėtojimas menkiau išsivysčiusiose, bet turinčiose

gausius rekreacinius išteklius, šalies dalyse gali būti variklis regionų

ekonomikai ir verslui juose plėstis. Siekiant skatinti geriau išnaudoti

šalies turizmo potencialą ir kurti konkurentiškus turizmo produktus, kurie

turėtų paklausą ir leistų didinti atvykstamojo ir vietinio turizmo srautus,

turizmo plėtros prioritetai yra: sukurti viešąją turizmo infrastruktūrą ir

pagerinti turizmo paslaugų kokybę ir jų įvairovę, išplėtoti turizmo

informacijos ir rinkodaros paslaugas bei pagerinti tikslinį profesinį

mokymą. Šiuos uždavinius spręs ir įvairios kitų prioritetų priemonės.

Priemonės tikslas – išplėsti gamtinių ir kultūrinių turizmo išteklių

panaudojimą turizmui sudaryti palankesnes sąlygas aktyviam poilsiui ir

paslaugų verslo plėtrai skatinti vietinį ir atvykstamąjį turizmą.

Priemonės uždaviniai yra sukurti viešąją infrastruktūrą, kuri

skatintų turistinių produktų (paslaugų) plėtrą formuoti naujus turistinės

traukos židinius, pirmiausiai panaudojant paveldo objektus išvystyti

turizmo informacijos sistemos galimybes suaktyvinti rinkodaros veiklą.

Remiamos veiklos: rekreacinės ir sveikatingumo infrastruktūros plėtra

(paplūdimiai, stovyklavietės, kempingai ir poilsio aikštelės, gyvenviečių

parkai, prevencijos įstaigos, sveikatingumo ir poilsio centrai, higienos

įrengimai ir pan.), aktyvaus poilsio ir sporto infrastruktūros įrengimas ir

modernizavimas (prieplaukos, vandens, pėsčiųjų ir kitos trasos, sporto

aikštynai ir klubai, stadionai, baseinai ir pan.), viešųjų juridinių asmenų

paveldo objektų atstatymas, restauravimas bei pritaikymas bei nenaudojamų

pastatų pritaikymas turizmo infrastruktūrai (konferencijų, ekspozicijų ir

amatų, informacijos, kultūros ir laisvalaikio centrams ir kitoms panašaus

pobūdžio veikloms). Ekspozicijų ir kita panašaus pobūdžio infrastruktūra,

kitos sezoniškumo įtaką turizmui mažinančios infrastruktūros plėtra,

turizmo informacijos ženklų ir stendų įrengimas, turizmo informacijos

sistemos duomenų bazių ir techninių galimybių plėtojimas, turizmo

rinkodaros priemonių vykdymas (turistiniai leidiniai, video informacija,

parodų organizavimas ir dalyvavimas, verslo misijos, reklaminės kampanijos

ir kitos panašaus pobūdžio veiklos bei turizmo produktų ir rinkų tyrimai

bei apskaita).

Atrankos kriterijai: prioritetas teikiamas kompleksiniams projektams

ir kurie gali daryti teigiamą poveikį privataus verslo vystymui ir

geresniam vietovės turizmo išteklių panaudojimui, pagerintų turizmo

informacijos teikimą ir skatintų turistinių (poilsio) kelionių skaičiaus

augimą.

Rezultatai: turistų ir lankytojų skaičiaus padidėjimas – (kas metai

1,25 karto). Naujai įsteigtų turizmo informacijos centrų skaičius – (į

metus). Bendras turizmo informacijos leidinių tiražų augimas – (1,9 karto į

metus). Paramą gavusių subjektų skaičius – 100 (į metus).

Priemonės poveikis: turizmo paslaugų įmonių pajamų didėjimas,

atvykstamojo turizmo (paslaugų eksportas) didėjimas, užimtumo augimas

kaimiškose vietovėse, platesnis gamtos ir kultūros vertybių apsaugos

reikšmės ir praktinio panaudojimo suvokimas. Pagerėja vietovių, kuriuose

įgyvendinami projektai, socialinė ir verslo aplinka, atsiranda galimybės

taikyti pažangias informacines ir

mokymo technologijas, atsiranda naujos

veiklos rūšys, ypač jaunimui. Pagerėja regionų ir šalies turizmo įvaizdis.

Galutinis paramos gavėjas: projektus teikia valstybės ir savivaldybės

institucijos, nacionalinių ir regioninių parkų direkcijos, viešosios

įstaigos, valstybės ir savivaldybių institucijos (Valstybinis turizmo

departamentas ir savivaldybių turizmo informacijos centrai ir seniūnijos,

saugomų teritorijų direkcijos), kiti juridiniai asmenys, užsiimantys

turizmo, laisvalaikio ir kultūrine veikla.

4 lentelė. Numatomas finansinis svoris.

| |€ | |bendrafinansavim| |

| | | |as | |

|1 |2 |3 |4 |5 |

|Finansavimo |100% |75% |20% |0% |

|2004 |84 |63 |21 | |

|2005 |88 |66 |22 | |

|2006 |92 |69 |23 | |

|VISO |264 |1198 |66 | |

Šaltinis: http://www.tourism.lt/lt/dokumentai/BPD_turizm.doc

Numatoma įgyvendinančioji institucija: Ūkio ministerija. Sąsajos su

kitomis programomis: Ši priemonė yra susijusi su BPD transporto, paramos

pramonei ir verslui, kaimo plėtros, aplinkos apsaugos, informacinės

visuomenės, užimtumo bei švietimo ir profesinio rengimo priemonėmis.

Pasekmės aplinkosaugos srityje: projektų įgyvendinimas padės

racionaliau panaudoti gamtinius ir kultūrinius išteklius ir skatins

subalansuotą regionų plėtrą, padės reguliuoti turizmo srautus, ypač

saugomose teritorijose, leis organizuoti ekologinį švietimą ir sveikos

gyvensenos propagavimą, sukurtos infrastruktūros dėka mažinti neorganizuotų

lankytojų ir turistų neigiamą poveikį aplinkai. Tvarkomos vietovės ir

atnaujinami pastatai pagerins kraštovaizdį.

Regioninės pasekmės: padės atskleisti ir parodyti regionų turistines

galimybes, regionų savitumą ir konkurencingumą. Viešosios infrastruktūros

plėtojimas, ssudarys sąlygas naujoms veiklos nišoms atsirasti. Didėjančios

regionų turistinės galimybės ir pagerėjusi verslo plėtros aplinka, skatins

vietos gyventojų verslumą ir užimtumą ir tiesiogiai ekonominį augimą.

Pasekmės lyčių lygybės atžvilgiu: paslaugų sferos plėtojimas sudarys

platesnes galimybes moterims įsijungti į šio verslo sritį. Sukurtuose

informaciniuose, interesų ar kultūros centruose, išsiplečia galimybės

moterų visuomeninei ir profesinei veiklai.

Informacijos pasikeitimo schema pagal įgyvendinančios institucijos

nustatytą tvarką. Viešumo programa rengiant BPD dalyvavo apskričių

administracijos, savivaldybės, turizmo verslo asociacijos, kultūros

institucijos. Priemonės projektų pateikimo ir įgyvendinimo viešumo programa

bus vykdoma pagal įgyvendinančios institucijos nustatytą tvarką.

4. Turizmo organizavimo trūkumai ir privalumai

Siekiant geriau pristatyti esamą turizmo potencialą 2001m. rinkodaros

veiklai buvo skirta apie 1 mln.lt. valstybės lėšų, kurios panaudotos

dalyvavimui tarptautinėse turizmo parodose, turistinių leidinių leidybai,

turizmo verslo misijų ir pažintinių kelionių žiniasklaidos atstovams

organizavimui, turizmo informacijos centrų veiklai užsienyje. Užsienyje

veikia du Lietuvos turizmo informacijos centrai –Miunsteryje (Vokietija) ir

Maskvoje (Rusija), kurių informaciniai pajėgumai kol kas nėra pakankami.

2000m. buvo pradėta kurti vieninga kompiuterizuota nacionalinė turizmo

informacijos sistema, apjungianti savivaldybių ir kitus turizmo

informacijos šaltinius, kurią numatoma baigti įgyvendinti 2004 metais.

Galima išskirti keturias minėto turizmo potencialo neišnaudojimo

problemų grupes. Pirma, egzistuoja ryškus rinkodaros nepakankamumas.

Valstybės lygmenyje, Lietuva, nepaisant minėtų investicijų į rinkodarą,

kaip naujas turistinis regionas dar neturi suformavusi savito turistinio

įvaizdžio (arba tai daroma tik epizodiškai) ir trūkstant turistinės

informacijos, lieka nežinoma vakarų šalių turistams. Kita vertus, įmonių

lygmenyje, būtent rinkodaros gebėjimų trūkumas nurodomas kaip priežastis,

pvz., sąlygojanti viešbučių žemą kambarių užimtumą (vidurkis 31 proc.).

Su rinkodara glaudžiai susijusi informacijos nepakankamumo problema.

Kaip vietiniams, taip ir užsienio turistams keliaujantiems po Lietuvą yra

pakankamai sunku orientuotis vietovėse ir surasti apgyvendinimo paslaugų

objektus ar lankytinas vietoves. Kelio ženklų, turizmo informacijos stendų

bei poilsio aikštelių trūkumas yra akivaizdi keliavimo po Lietuvą problema.

Tiesa, Valstybinio turizmo departamento duomenimis 2002 metų pabaigoje

turizmo paslaugų ir išteklių registre buvo registruotas 30 turizmo

informacijos centrų (be Nacionalinių ir regioninių parkų informacijos

centrų). Centrų veikla yra svarbus turizmo plėtojimo veiksnys ir yra

dotuojama iš savivaldybių biudžetų. Turistinio sezono metu centrų

lankomumas yra ypač aktyvus ir dažnai nespėjama patenkinti turistų

poreikių, nors laikinai įdarbinama papildomų darbuotojų. Dažniausiai

žmonės informacijos ieško netiesioginiu būdu, iš anksto planuodami

keliones. Informaciniai centrai nemažai klausim7 sulaukia telefonu,

elektroniniu pa6tu, faksu ir net paprastuoju paštu.

Antra, pastebimi aiškūs infrastruktūriniai užsienio turistų srauto į

Lietuvą apribojimai. Pagal Valstybinio turizmo departamento duomenis (žr. 3

pav.) 2002 metais pagrindinis srautas užsienio lankytojų atvyko į Lietuvą

kelių transportu – 80,3 proc., o kitomis transporto rūšimis žymiai mažiau:

13,8 proc. – geležinkeliais, 4,2 proc. – oro transportu ir tik 1,6 proc. –

jūrų transportu. Lankytojų atvykusių oro transportu skaičius išaugo 3,2

procento, kitomis transporto priemonėmis sumažėjo: geležinkeliais – 10,8

procento, jūrų transportu – 8,5 procento, keliais – 3,8 procento. Tuo

būdu, jei kelių infrastruktūra yra išplėtota gana gerai, tai geležinkelių

transporto potencialas nėra išnaudojamas. Pastaruoju daugiausiai naudojasi

atvykstantys Rusijos turistai bei vietiniai gyventojai vykstantys į pajūrį,

tačiau žema geležinkelio paslaugų kokybė bei silpna rinkodara apsprendžia

mažą kelionių geležinkeliais skaičių. Be to, Lietuva vienintelė iš Baltijos

jūros šalių neturi jūrinio turizmo, nes nėra sukurtos keleivinio uosto ar

jachtų prieplaukų infrastruktūros. Neišvystyta ir vidaus vandenų trasų bei

prieplaukų infrastruktūra neleidžia pasinaudoti Lietuvos tankiu vidaus

kelių tinklu, kuris leistų nesunkiai aplankyti įvairias vietoves.

[pic]

3 paveikslas. Lankytojų iš užsienio pasiskirstymas pagal

transporto rūšį 2002m.

Šaltinis: http://www.tourism.lt/lt/lt.htm

Trečia, Lietuvos turizmo paslaugų materialinė bazė neišvystyta nei

kiekybiniu, nei kokybiniu aspektu ir turi ryškius struktūros ir išsidėstymo

trūkumus, kas mažina Lietuvos turizmo produktų konkurencines galimybes.

Štai dauguma pradžioje minėtų kultūros paveldo objektų yra neparengti

turistų lankymui, nors jie galėtų būti pritaikomi turizmui įrengiant juose

ekspozicijas, pritaikant juos turizmo paslaugų infrastruktūrai. Taip pat

beveik visi turizmo ir kultūros paveldo objektai nėra pritaikyti

neįgaliesiems – nėra reikiamų aikštelių, pandusų, liftų ir kt.

Štai labiausiai besivystantis turizmo paslaugų sektorius yra viešbučių

apgyvendinimo sektorius: 2002 metais Lietuvoje buvo 548 apgyvendinimo

įmonės (40708 vietų skaičius) kai tuo tarpu 1995m. jų buvo 475 (37089 vietų

skaičius). Didelė dalis viešbučių yra nedideli (10–50 kambarių) ir

pagrindinai orientuojasi į verslo turistus. Tuo tarpu turizmo agentūros bei

turistai nurodo aiškų turistinės klasės viešbučių, kuriuose galima būtų

mažesnėmis kainomis apgyvendinti turistų grupes, stygių. Tad akivaizdu, jog

apgyvendinimo sektorius tebeturi didelį plėtos potencialą; apgyvendinimo

vietų skaičius tūkstančiui gyventojų Lietuvoje atsilieka nuo ES vidurkio.

Problematiški ir kiti du apgyvendinimo infrastruktūros segmentai:

kempingai, poilsio namai, sanatorijos, kt. Visoje Lietuvoje tėra 3

kempingai (864 vietų skaičius), 6 turistinės bazės (667 vietų skaičius).

Rekreacinėse vietovėse pagrindinė apgyvendinimo priemonė yra poilsio namai.

Tačiau poilsio namų skaičius nuolat mažėja ir jeigu 1997m. veikė 281

poilsio namai (5308 kambariai), tai 2002m. – 215 poilsio namų (4906

kambariai). Tai susiję su jų privatizavimo pasekmėmis ir veiklos

nutraukimu. Sveikatingumo įstaigos – sanatorijos, daugiausiai sutelktos

gydomuosiuose kurortuose, visų pirma, Druskininkuose, Birštone, Palangoje.

2002 metais 32 sanatorijoje buvo 8534 vietos

[http://www.std.lt/web/main.php?parent=447]. Aktualiausios sanatorijų

problemos – tai jų renovavimas bei veiklos perorientavimas prie rinkos

sąlygų reikalavimų ir rinkodaros priemonių vykdymas.

Nagrinėjamų turizmo paslaugų sektoriaus struktūrinių trūkumų tarpe

svarbi vieta tenka neišvystytam laisvalaikio pramogų sektoriui, kuris

Lietuvoje yra labiausiai neišvystytas Baltijos šalių regione. Lietuvoje

nėra nė vieno pastoviai veikiančio šiuolaikiško atrakcionų ar vandens

pramogų parko, golfo aikštyno ar hipodromo. Pramogų stygius neskatina

užsienio turistų ilgiau pasilikti Lietuvoje, mažina Lietuvos turizmo

produkto konkurentiškumą, nes mažėja galimybės pritraukti turistus į

kurortus savaitgaliais bei ne sezono metu. Kaimiškose vietovėse ypač

trūksta įrengtų pliažų ir turistinių trasų (vandens, dviračių), neišvystyta

sporto rekreacinė bazė, todėl šios infrastruktūros trūkumas neskatina

didesnio turistinių srautų augimo ir kaimo turizmo verslų vystymo.

Galiausiai,

tiek minėta rinkodaros trūkumo problema, tiek

nepatenkinama turizmo paslaugų kokybė yra glaudžiai susijusi su ketvirtąja

problema – nepakankama kvalifikacija. Kaip ir kitų paslaugų turizmo

paslaugų kokybės pagrindinis veiksnys yra profesionalūs darbo ištekliai.

Tuo tarpu esminis mokymo įstaigose parengtų specialistų trūkumas yra silpni

praktiniai įgūdžiai, nes nėra išvystyta praktinio mokymo bazė ir nėra

sukurtų simuliacinio mokymo firmų. Dažnas reiškinys yra turizmo verslo

atstovų vadybinių žinių stoka. Visa tai neleidžia tikėtis stiprios

rinkodaros atsiradimo įmonių lygmenyje. Šiuo metu turizmo specialistai

ruošiami trijuose universitetuose, keturiose kolegijose, ir aukštesniosiose

bei profesinėse mokyklose. Tikėkimės, kkad turizmo specialistų padaugės ir

turizmo paslaugų kokybė išaugs.

Yra dar keletas ekonominių rodiklių, nustatančių turizmo reikšmę

valstybės ekonomikai. Vienas iš tokių aspektų yra darbo vietų sukūrimas.

Kuo daugiau dirbančių žmonių, tuo daugiau gaunama pajamų į valstybės

biudžetą atskaičiuojant darbuotojų pajamų mokesčius. Darbo vietų skaičius

turizmo srityje labai įvairus. Tai priklauso nuo metų laikų. Vasara, kaip

žinome, darbo vietų visą laiką padaugėja, tačiau tik laikinai. Žinoma,

geriau jau laikinos pajamos, nei jokių.

3. TURIZMO LIETUVOJE PERSPEKTYVOS

Lietuva, kaip naujas tarptautinio turizmo regionas formuojasi Vidurio

Europos ir pietryčių Baltijos jūros šalių geografinėje ir ekonominėje

erdvėje, išsidėsčiusioje geografiniu požiūriu strateginėje vietoje. Lietuvą

kertantys tarptautiniai transporto srautai bei didžiulės artimos turizmo

rinkos yra svarbūs veiksniai tarptautinio turizmo vystymui. Užsienio

turizmo požiūriu pagrindinės užsienio turistų rinkos yra Vokietija,

Skandinavijos šalys, Lenkija, Rusija, D.Britanija. Be to, istorinė raida

lėmė ssusiformuoti gausiems etniniams – kultūriniams ryšiams tarp Lietuvos

ir Lietuvos išeivių kitose šalyse (Lenkija, Rusija, Vokietija, Izraelis,

JAV, Argentina), kurie tampa vienu iš tarptautinio turizmo plėtojimo

veiksnių.

Lietuvos gamtiniai ir kultūriniai turizmo ištekliai sudaro palankias

sąlygas kurti patrauklius turistinius produktus. Daugelis šalies kultūrinių

turizmo išteklių – tokie kaip Vilniaus senamiestis, Kuršių Nerija bei

Lietuvos kryždirbystė – yra įtraukti į pasaulio paveldo objektų sąrašą.

Pagrindiniai Vilniaus miesto akcentai, simbolizuojantys sostinę, yra

Gedimino pilis ir Arkikatedros aikštė. Jie kartu yra ir vartai į istorinį

sostinės centrą. Dėl savo unikalumo 1994m. Vilniaus senamiestis buvo

įtrauktas į UNESCO Pasaulio kultūros paveldo sąrašą. Vilnius taip pat yra

didžiausias Lietuvos administracinis centras. Čia veikia svarbiausi

politiniai, ekonominiai, socialiniai ir kultūriniai centrai.

Vis daugiau užsienio turistų atvyksta į Vilnių. Kiekvienas jų sau

randa ką nors gražaus ir ypatingo: kas linksmą ir judrų miestą, kas

turiningą kultūrinį gyvenimą ir jokiam kitam miestui nebūdingą atmosferą.

Sostinėje taip pat yra nemaža jaukių kavinių, žalumos ir parkų, įdomių

bažnyčių, kuriasi nauji restoranai, pramogų ir azartinių žaidimų verslas.

Neretas svečias stebisi gyvybingu ir pulsuojančiu miesto kultūriniu

gyvenimu.

Vis didesnę įtaką ekonomikai daro aptarnavimo ir paslaugų sfera,

kurioje, kuriantis Lietuvos atvirai visuomenei bei plečiantis

tarptautiniams ryšiams su užsieniu, išimtinę vietą reikėtų skirti turizmui.

Lietuva, norėdama priimti keliautojus, o taip pat skatinti ir vietinį

turizmą, privalėjo sukurti turizmo industriją. Šiuo metu turizmo verslas

žingsnis ppo žingsnio vis labiau įsibėgėja, kuriasi vis daugiau turizmo

paslaugas teikiančių, bei turistus aptarnaujančių įmonių, gerėja paslaugų

kokybė.

Norėdama nustatyti ateities prognoze, pagal dinamikos eilute aš

apskaičiavau prognostines trendo reikšmes ir pavaizdavau jas grafiškai.

5 lentelė. Atvykstamasis turizmas. Turistų skaičius, tūkst. 1995 –

2002m. ir taškinė prognozė

|1995 |1 |475 |475 |472,4166667 |0,546834 |

|1996 |2 |469 |938 |486,0833333 |3,514487 |

|1997 |3 |503 |1509 |499,75 |0,650325 |

|1998 |4 |512 |2048 |513,4166667 |0,275929 |

|1999 |5 |542 |2710 |527,0833333 |2,83004 |

|2000 |6 |552 |3312 |540,75 |2,080444 |

|2001 |7 |561 |3927 |554,4166667 |1,187434 |

|2002 |8 |548 |4384 |568,0833333 |3,535279 |

|( |36|4162 |19303|4162 |14,62077 |

Apskaičiuota remiantis 5 priedo duomenimis

Analogiškai pagal 1, 2, 3 ir 4 formules gavome tokią tiesinio trendo lygtį:

ŷ = 458,75 + 13,67 * t.

Pagal gautą tiesinio trendo lygtį paveiksle pavaizduota apgyvendinimo

įmonių augimas.

[pic]

7 paveikslas. Apgyvendinimo įmonių skaičius , iš viso

1995 – 2005m.

Nors kaip rodo statistika ir tai kas matoma 7 paveiksle skiriasi nuo mano

padarytos prognozės, todėl labai sunku nuspėti, kuria linkme pasikeis

apgyvendinimo įmonių skaičius. Tačiau, šiuo metu užtenka tik pažvelgti į

Vilniaus gatvėse augančius daugiaaukščius pastatus, kurie greitu laiku

sulauks didelio turistų antplūdžio.

9 lentelė. Apgyvendinta svečių, iš viso, tūkst. 1995 – 2002

|Metai|t |Y (apgyvendinta |Y*t |Ŷ(išlygintos | |Y – ŷ| / |

|1995 |1 |628,3 |628,3 |631,0333333 |0,433152 |

|1996 |2 |629,9 |1259,8|643,9380952 |2,180038 |

|1997 |3 |677,3 |2031,9|656,8428571 |3,114465 |

|1998 |4 |706,8 |2827,2|669,747619 |5,53229 |

|1999 |5 |677,7 |3388,5|682,652381 |0,725462 |

|2000 |6 |631,7 |3790,2|695,5571429 |9,180718 |

|2001 |7 |703,9 |4927,3|708,4619048 |0,643917 |

|2002 |8 |754 |6032 |721,3666667 |4,523821 |

| |36|5409,6 |24885,|5409,6 |26,33386 |

| | | |2 | | |

Apskaičiuota remiantis 5 priedo duomenimis

Analogiškai paskaičiavus pagal 1, 2, 3, 4 formules gavome tokią tiesinio

trendo lygtį: ŷ = 618,13 + 12,91 * t

Pagal gautą tiesinio trendo lygtį paveiksle pamatysime svečių iš užsienio

lankomumą mūsų šalyje. Tačiau jis yra labai nežymus. Prognozė sudaryta 3

metams į priekį.

[pic]

8 paveikslas. Apgyvendinta svečių , iš viso, tūkst. 1995

– 2005m.

Kaip matome, 2000 metais buvo staigus svečių skaičiaus sumažėjimas. Tačiau,

vėliau vėl matomas pagerėjimas.

10 lentelė. Išvykusių Lietuvos gyventojų skaičius tūkst. 1995 –

2002m.

|Metai|t |Y (išvykusių LT |Y*t |Ŷ(išlygintos | |Y – ŷ| / |

|1995 |1 |2012,5 |2012,5 |2491,491667 |19,2251 |

|1996 |2 |2869,8 |5739,6 |2679,561905 |7,099597 |

|1997 |3 |2981,1 |8943,3 |2867,632143 |3,956848 |

|1998 |4 |3241,5 |12966 |3055,702381 |6,080357 |

|1999 |5 |3487,2 |17436 |3243,772619 |7,504453 |

|2000 |6 |3632,4 |21794,4|3431,842857 |5,844007 |

|2001 |7 |3389,5 |23726,5|3619,913095 |6,365155 |

|2002 |8 |3583,9 |28671,2|3807,983333 |5,884567 |

|( |36|25197,9 |121289,|25197,9 |61,96008 |

| | | |5 | | |

Apskaičiuota remiantis 1 priedo duomenimis

Iš empirinių dinamikos eilutės duomenų pagal tiesinio trendo lygtį

ŷ = 2303,42 +188, 1 * t apskaičiavau 3 metų prognozę išvyksiančių iš

Lietuvos gyventojų skaičių tūkst. Taigi,

2003 – 3996,054

2004 – 4184,124

2005 – 4372,194

2003 – 2005m. skaičių skirtumas rodo, kad per šį laikotarpį išvažiuos apie

500 Lietuvos gyventojų, tačiau tai tik prognozės, kaip bus iš tikro

sužinosime ateityje. Galime tik tikėtis, kad rezultatas nebus didesnis nei

prognozuojamas, nes didžioji dalis išvykstančiųjų yra jaunimas, kuris

ieškodamas laimės svetur nenori grįžti tėvynėn.

[pic]

9 paveikslas. Išvykusių Lietuvos gyventojų skaičius tūkst. 1995 –

2005m.