Vadovo ir pavaldinio santykiai

Vienas didžiausių JAV visuomeninų santykių firmos vadovų H.Rodžersas parašė knygą “Vienos skrybėlės principas”, kurioje remiantis savo asmenine patirtimi pateikia daug naudingų ir paprastų patarimų ne vien vadovams,bet ir pavaldiniams.Šio darbo tikslas – remiantis H.Rodžerso knyga “Vienos skrybėlės principas”plačiau panagrinėti vadovo ir pavaldinių santykius.

Personalas valdomas bet kokioje socialinėje organizacijoje.Personalą valdyti reikia tik tada, kai yra nemažiau kaip du, siekiantys bendro tikslo, darbuotojai: vadovas ir pavaldinys ar grupė pavaldinių.Kiekviename darbo bare yra vadovų ir pavaldinių, kadangi vienas pats žmogus negali visko ppadaryti. Šiandien vadovai ir pavaldiniai traktuojami kaip bendradarbiai – kvalifikuota darbo jėga, o nuo jų kvalifikacijos ir pasirengimo bendradarbiauti priklauso ne tik tikslo formulavimas, bet ir jo vykdymas. Vadovas yra tik viena santykio pusė.Jo pavaldinys – kita.Taigi, norėdami efektyviai bendrauti su savo vadovu, turėtume įsisąmoninti, ko patys norime ir siekiame, kokios mūsų silpnybės bei stiprybės, įprastas darbo stilius.

Svarbiausia dalykiniuose santykiuose – pareigų pasiskirstymas vadovui ir pavaldiniams ar vadovui ir vadovui. Bet svarbiausias vadovo uždavinys yra skatinimas kitus daryti tai, ką anksčiau darė pats vadovas.Pavaldiniui tai būtų sunku,nes jis jaustų baimę ir nepasitikėjimą savimi.Todėl Rodžersas teigia, kad įveikti baimę tarnyboje galima pasitikėjimu.Patariama sukurti tarpusavio supratimo atmosferą tarp savęs(vadovo) ir pavaldinių, tarp savęs ir savo vadovo.Vadovas sukūręs palankesnę atmosferą galės geriau pažinti savo darbuotojus, plėtoti tarpusavio supratimo santykius, geriau juos suprasti.Vis labiau pasitikėdamas kitais, vadovas didina pasitikėjimą juo pačiu.Stengdamasis vadovas atsargiai kuo daugiau sužinoti apie pavaldinio būdą, jo pomėgius pamažu susipažysta su pavaldiniu,taip randamas raktas į kiekvieno pavaldinio širdį.Rodžersas pataria vadovui,kad šis siekdamas pažinti kitus žmones neužsidarytų ir pats, leistų kitiems jį pažinti ir jį suprasti.Svarbiausia niekada neprarasti pasitikėjimo, nes pasitikėjimas ir tarpusavio supratimas visada greta.

Norint tapti geru vadovu pagrindinis uždavinys – skatinti savo žmones pačius spręsti jų kompetencijai priklausančius klausimus. Anot Rodžerso :”Geras vadovas yra tas, kuris moka paskatinti pavaldinius prisiimti daugiau teisių ir atsakomybės, kad pats galėtų pagalvoti apie bendrus reikalus: kaip geriau organizuoti viso padalinio veiklą, padaryti ją pelningesnę, kaip labiau prisidėti prie visos kompanijos gerovės”.Vadovo tikslas – pavaldinių ssavarankiškumas, bet prieš tai vadovas deleguodamas jiems teises turi įsitikinti ar jie sugeba tai daryti, ar yra pasirengę.Vadovui patartina pradžioje viską gerai išsiaiškinti, o tada pradėti pertvarkymus, suteikiant pavaldiniams vis daugiau teisių ir atidžiai stebėti jų pažangą.JAV visuomennių santykių firmos vadovas ptaria leisti žmonėms patiems spręsti problemas, kurios priklauso jų kompetencijai.Reikia neįprasti priimti galutinių sprendimų pačiam vadovui, vien dėl to kad esi vadovas.Bet abipusiai ryšiai, kuriuos mes stengiamės palaikyti tarp avdovų ir pavaldinių negali egzistuoti, jei žmonės nežino, kada jie ddirba gerai, o kada – prastai.Vadovas turi garantuoti santykių su pavaldiniais grįžtamąjį ryšį, padėdamas jiems dirbti gerai, taktškai nurodydamas, ką reiktų gerinti jų darbe.Vienos kompanijos prezidentas priėjo išvados, kad svarbiausia ne stengtis būti maloniam ar pavyzdingam, bet paprasčiausiai būti atviram ir doram, su žmogiškojo supratimo kruopele.

Daugelis iš mūsų esame linkę per daug kritiškai vertinti savo bendradarbius.Mes nuolat nurodome klaidas ir klaidingus žingsnius, kuriuos jie daro. H.Rožersas pastebi savo pavaldinių klaidas ir netinkamus poelgius, bet jis to neprimena nuolat.Anot jo, mes visi esam žmonės ir nė vienas iš mūsų nesielgia visą laiką tik tinkamai.Reikia pasitikėti žmonėmis taip, kaip mes norėtume, kad vadovas pasitikėtų mumis.Štai čia atsiskleidžia pagrindinis vienos skrybėlės principas:elkitės su savo pavaldiniais taip, kaip norėtumėte, kad vadovas elgtųsi su jumis.

Kitas svarbus aspektas vadovo ir pavaldinių santykiuose – pavaldinių veiklos gerinimas.Norint paskatinti savo žmones nuolat gerinti veiklą, vadovas turi būti psichologas.Svarbiausia reikia surasti “spragtuką” arba “ spragtukus”, kurie skatintų pavaldinius stengtis dirbti vis geriau, geriau ir geriau.Kalbėdami su kiekvienu savo žmogumi pastebime vieną bendrą vardiklį: kiekvienas nori, kad jam būtų atlyginta už gerai atliktą darbą. H.Rodžersas siūlo naudoti įvairiausius paskatinimus.Tokius kaip:

 Laisvos dienos, pridėtos prie eilinių atostogų

 Daugiau laisvės- daugiau valdžios – daugiau savarankiškumo

 Premijos. Tai gali būti įvairios formos: pietūs su sutuoktiniu ir vvaikais, bilietai į sporto renginį ar savaitgalis netoliese esančiame kurorte.

 Suteikti galimybę mokytis.Kai kurie darbuotojai gali ieškoti galimybių tęsti mokslus universiteto organizuojamuose kursuose.

A.Sakalausko knygoje “Personalo vadyba”yra pateikiama štai tokia personalo stimuliavimo formų įvairove

Kai tik vadovas nustatys tinkamą atlyginimą už pasiektus rezultatus, žmonės taps geriausiais vadovais patys sau.

Tačiau pernelyg dažnai vadovai praleidžia galimybę pagirti kurį nors pavaldinį, kai jis atlieka daugiau darbo negu nustatyta.Dauguma žmonių gali pagerinti savo darbą, jei jie vadovaujami, mokomi, skatinami.Kiekvienas pavaldinys jaus pasididžiavimą ir savigarbą jei vadovas deramai atlisk savo darbą.Susitikdami su kuriuo nors grupės nariu vadovas privalo gyvai domėtis juo.Vadovas turi tikėti, kad pavaldinys yra tikrai svarbus.Jei vadovas sugebės tai pasiekti, pavaldinio darbas kur kas pagerės.ir atvirkščiai , jei individo savigarba yra sugniuždyta, sumažėja jo energija ir pablogėja darbo rezultatai.Kai yra leidžiama žmogui pajusti jo svarbą, jis yra linkęs truputį pasitempti, ir taip atsiranda puiki galimybė staigiai pakelti jo atliekamo darbo lygį.Firmos vadovo, prižiūrėtojo pareiga yra pasiekti, kad pavaldiniai dirbtų kiek įmanoma geriau.Vadovo tikslas – pavaldinį nukreipti, patarti jam, rekomenduoti, įkvėti- tai padrąsinimas. Padrąsinimas – tai dar viena jautri vieta, nes yra daug vadovų, kurie ignoruoja skirtumą tarp piršimosi ir kišimosi. Kita vertus, kišimasis – tai vadovavimas, pagalba, teisingos krypties nurodymas.Reikia atminti tai, kad padrąsinimai turi būti ttikslingi.Paprastai tikslas yra darbo gerinimas.

Geras vadovas ne tik kalba apie darbą, jis vadovauja savo pavyzdžiu. Pavaldinių nuomonė apie vadovą priklauso nuo daugelio veiksnių: žinių, asmeninio patikimumo, savigarbos, taip pat ir tvirtų darbo įgūdžių.Vadovas privalo nuolat rodyti pavyzdį savo pavaldiniams ir nepamiršti kad yra dėmesio centre.Pavaldiniai stebi vadovą ir pavaldinių geri ar blogi darbo rezultatai yra tiesiogiai susiję su vadovo asmeniniu pavyzdžiu.