Vadybos mokslo raida

1. Vadybos mokslo užuomazgos senoveje

Pirmosios valdymo mokslo užuomazgos randamos senovės mąstytojų veikaluose – Sokrato, Aristotelio, Platono. Pagal to meto situaciją jie ieškojo idealaus valstybės valdymo būdo. Jie sakė kad „.visų blogybių priežastis – santykiai tarp žmonių.“. Senosios valdymo teorijos buvo patrauklios savo aiškumu, nedviprasmiškumu, prieštaravimų nebuvimu.

Dar Sokratas yra pasakęs, kad „nė vienas žmogus nesiims jokio, net ir menkiausio darbo, kurio jis nėra mokęsis, – bet kiekvienas mano esąs pasirengęs imtis sunkiausio iš darbų – valdyti“. Valdymą, kaip veiklos sritį, jau sseniai buvo bandoma tirti, siekiant suvokti ir išsiaiškinti veikiančius dėsnius ir parengti pagrindus šios veilos kryptingai mokyti žmones. Didžiulę valdymo išmintį buvo sukaupę žyniai, kurie ir rengdavo valdovų įpedinius. Karo veiksmų valdymo mokydavosi geriausių karo vadų žygiuose. Matyt, didžioji valdymo išmintis buvo labai saugoma, kaip svarbus dinastijos turtas, nes mūsų beveik nepasiekė rasytinių šaltinių.

2. Ankstyvieji samprotavimai apie valdymą

Žmogaus sfera, susijusi su planavimu, organizacija, valdimu ir kontrole, egzistuoja jau tukstančius metų. Egiptietiškos piramidės ir Didžioji kinijos siena yra ryškus materialiniai įrodimai tto, kad labai didelio maštabo proektai, virš kurių dirbo dešimtis tūkstančių žmonių, realizavosi jau seniai iki mūsų dienų. Piramidės sudaro įpač idomų pavizdį. Užtenka pasakyti, kad vienos piramidės pastatimas trūko 20 metų, ją statė daugiau nei 100 tūkstančių žmonių. Kas vvadovavo darbams? Atsakimas į šį klausimą vienas – tai darė vadovai. Nesvarbu kaip tais laikais vadinosi ši profesija.

Yra daugelis ir kitų pavizdžių, bet visi jie įrodo tai, kad valdimas egzistuoja jau daugelis metų. Peržvelgus pasaulio istoriją, galima rasti pasakojimų apie žmones, dirbusius formaliose organizacijose, tokiose kaip graikų ir romėnų armijos, Romos katalikų bažnyčia, „East India“ kompanija, „Hubson Bay“ kompanija.

Valdimo patirties apibendrinimai pradėti dar 14-15 amžiuje, kuomet kai kuriose valstybėse buvo pradėti rengti valdymo reguliavimai, kurios šiandieninių supratimu gal būt galima būtų vadinti įstatimais, kodeksais ar net savotiškomis konstitucijomis.

Žymiai ankšciau nei terminą „valdymas“ imta visuotinai vartoti, jau buvo bandymų parašyti valdymo rekomendacijas ne tik kaip oficialius valstybių reguliaminus, bet kaip gana populiarius kūrinius. Buvo rašoma apie tai, kap organizacijas ppadaryti efektyvias ir efektingas. Du žymus ir pamokančius darbus mums paliko Niccolo Machiavelli ir Sun Tzu.

2.1 Machiavelli ir Sun Tzu: ankstyvieji strategai

Machiavelli tviratai tikėjo respublikos vertybemis. Tai akivaizdu iš jo knygos „Pokalbiai“ („Discourses“). Ją jis parašė 1531 m., gyvendamas ankstyvojoje Florencijos respublikoje. Jo suformuluotus principus galima taikyti šių dienų organizacijų valdymui:

1. organizacija stabilesnė, jei jos nariai turi teisę reikšti skirtingas nuomones bei spręsti jos vidaus konfliktus.

2. nors organizaciją įkurti gali vienas žmogus, „ji gyvuos ilgai, jei ja rūpinsis daugelis ir daugelis trokš jją išlaikyti.“

3. silpnas vadovas gali sekti stipriu, bet ne kitu silpnu, ir išlaikyti autoritetą.

4. vadovas, siekiantis pakeisti įkurtąją organizaciją, „turėtų išlaikyti bent senųjų papročių šešėlį.“

Kitą klasikinį darbą, pateikiantį supratimą apie valdymą – „Karo menas“ („The Art of War“) – parašė kinų filosofas Sun Tzu daugiau kaip prieš 2000metų. Jį pakeitė ir panaudojo Mao Zedongas, 1949 m. įkūręs Kinijos Liaudies Respubliką. Štai kai kurie Sun Tzu teiginiai:

1. kai priešas puola, mes traukiames

2. kai priešas sustoja, mes neduodame ramybės

3. kai priešas ūšio stengiasi išvengti, mes puolame

4. kai priešas traukiasi, mes persekiojame

Nors šios taisyklės buvo skirtos karo strategijai, jų laikytasi planuojant darbo su verslo konkurentais strategiją

Nors nei Machiavelli, nei Sun Tzu nebandė sukurti vadybos teorijos, jų įžvalgumas pateikia mums gerą istorijos pamoką. Vqdyba nėra kažkas atsiradusio Jungtinėse Valstijose šio šimtmečio pradžioje.

3. Pramoninė revoliucija. Mašininės gamybos

vystimasis ir pramonės kurimasis

Esminė priežastis, lėmusi gana abejingą požiurį į valdymą kaip veilą, buvo tai, jog į organizaciją buvo žiūrima daugiausiai kaip į priemonę gaugiau uždirbti, įgyti didesnę politinę valdžią. Gilintis į valdymo darbo ypatumus neskatino ir menko lygio gamyba, paprasti įrenginiai ir žmonių tarpusavio ryšiai darbe. Problema pasidarė opesnė, kai nuo 1750 iki 1850 m. atsirado daug techninių inovacijų, kas padarė imanomu pereima nuo darbo rankomis prie technikos. Charakteriniai įpatumai šios, imančios pradžią AAnglijoje, pirmos pramoninės revoliucijos buvo augantis visų tipų mašinų kiekis. Kai žmogus įkinkė garą tai smarkiai paspartino daugelį darbo procesų. Dvigubo veikimo garo mašina, išrasta 1776 m. ir patobulinta Džeimso Uaitto, negalejo patenkinti augančius energijos poreikius. Valdyti daugelį naujų darbo procesų pasidarė per sunku žmogui. Principinis žingsnis į priekį buvo padarytas išradus išcentrinį garo mašinos reguliatorių.

Medienos kiekio sumažejimas, naudojamas kaip kuras ir statybos medžiaga, tapo vis augančio anglies naudojimo kaip energijos šaltinio ir geležies kaip gamybinės medžiagos priežastim, tai iškart atsispindejo produkto mechaninių savybių pagerejimu. Bendras gamybos pokilis teigiamai atsilepė metalo techniniame apdirbime. Visos tų laikų mašinos judejo centrinio variklio dėka, dažniausiai tai buvo garo variklis. Veliau buvo kuriami vis sudėtingesni įrengimai, įmonese kūrėsi įvairių įrengimų kumpleksai, kuriuos efektyviai panaudoti, dirbant jais vis didesniam vis įvairesniam profesijų darbininkų skaičiui, daresi vis kebliau. Visos bendrovės nesugebėjimas gerai tvarkyti paspartėjusią veiklą privertė ieškoti naujų sudėtingų valdymo būdų.

„mūsų šalis katik pradėjo vystitis; ka ten bekalbėtų apie mūsų pasiekimus – mes vos vos pravagavom viršutinį sloksnį“

H. Fordas

Tekstilinių gaminių masinis vystimosis privedė prie tolimesnių reformų ir augimų daugelyje kitų ekonominių ir techninių ataugų, išsivystė cheminė technika, nes medžiagų dažimui ar balinimui, vilnos valimui reikėjo tam tikrų priemonių.

Tuomet niekas nesusimastydavo apie galimus naujos technikos nnaudojimo pasekmes žmonems ir aplinkai. Kaip parode žmonių perrašimas 1831 m., ilgas darbo laikas, intensyvus darbas ir katastrofiskai sunkios gyvenimo sąlygos pramoninese miestose pribvedė prie to, kad mirtingumas tarp fabriko darbuotojų, viršijo vidutinį lygį. Tokios gyvenimo sąlygos kelė darbuotojų nepasitenkinimą savo padetimi ir privesdavo prie steriko.

„vyrų sveikata dėl tokių gyvenimo sąlygų labai greitai gėdo. Daugelis iš jų jau būdami 40 metų buvo nepajėgus dirbti, tik nedaugelis laikėsi iki 45-rių, beveik nei vienas iki 50. Be bendro fizinio silpnumo, tai dažniausiai pasižymi regėjomo pablogėjimu, kuris atsiranda dėl audimo su mašinomis, kai darbuotojas turi žiurėti į eilę ilgų plonų judančių siūlų ir itemptai žiurėti. Iš 1600 darbuotojų, dirbančių keluiose fabrikuose miestuose Garpuras (Harpir) ir Larnakas (Larnark), tik dešimt iš jų buvo viresni nei 45 m.“

Engels, 1845 m.

Didelę reikšmę gamybos vystimuisi ir vis dar aktualus, buvo vidinio degimo variklio išradimas (užpatentavo Rudolfas Dizelis vasario 27 dieną 1892 metais), o tai pat mašinos dinamo ir elektros variklio.

„Kada kas nors užveda kalbą apie augančia mašinų jegą ir pramonę, prieš akis lengvai atsiranda šalto, metalinio pasaulio vaizdas, kuriame medžiai, gėlės, paukščiai, pievos nustumti dideliais pasaulio fabrikais, sudarytais iš geležinių mašinų ir mašinų žmonių. Tokio požiurio aš nesilaikau. Net daugiau, aš manau, kag, jei mes neišmoksim

geriau naudotis mašinomis, pas mus nebeliks laiko tam, kag pasidžiaugti medžiais ir paukščiais, gėlėm ir pievom.“

H. Fordas

Variklių naudojimo dėka kiekvienoje darbo vietoje atsirado galimybė padidinti gamybą. Šią mechanizacijos bangą vadina antra pramonine revoliucija, ji prasidėjo JAV. Jos dėka pavyko padidinti pelną ir sumažinti prekės savikainą, vadinasi ir prekės kainas.

Svarbų žingsnį žengė JAV geležinkelių bendrovė „Western Railroad“, kuri turėjo 156 mylių ilgio vienkelį tarp Vusterio ir Olbanio. Geležinkelio vadovai šia linija kasdien praleisdavo po du keleivinius ir po vieną pprekinį traukinį kiekviena kryptimi. Prisireikė numatyti kasdien po devynis prasilenkimus – vienas traukinys turėdavo sustoti atsarginiame kelyje ir praleisti kita kryptimi važiojantį kitą traukinį. 1841 m. spalio 5d. ką tik nutiestoje linijos atkarpoje susidūrė du keleiviniai traukiniai. Žuvo 2 žmonės, 8 buvo sunkiai sužeisti, 9 nukentėjo lengviau. Paaiškėjo, kad nelaimės priežastis buvo tai, kad informacija apie eismo sąlygų pasikeitimą kelyje eina lėčiau, negu pats tame kelyje vykstantis procesas. Veiksmingų ryšio priemonių ne tik su važiojančiu traukiniū, bet ir su tvirtai aant žemės stovinčiomis geležinkelio stotimis dar nebuvo – telegrafu žmonija pradėjo naudotis 1844 metais, telefonu – 1878, o radiju, užpatentuotu 1897 metais, tik dvidešimtojo amžiaus pradžioje.

Norint suartinti valdymo informacijos apdorojimą ir sprendimų priemimą su paties darbo proceso eiga, kiekvienam traukiniui bbuvo paskirtas vadovas, vadinamas konduktorius. Jis buvo instruktuojamas, kaip elgtis pasikeitus numatytoms sąlygoms. Konduktorius, remdamasis pagrindiniu laikrodžiu, turėjo sekti judėjimą. Taip mašinistas, ankščiau buvęs svarbiausias asmuo traukinyje, tapo programuojamuoju operatoriumi. Dar buvo sukurti trys regioniniai skyriai, kurie buvo valdomi iš centrinės valdybos trimis skirtingomis valdžios grandinėmis. Viena iš jų ėjo per tris regioninius kelio meistrus, kurie prižiurėjo bėgius, pylimus, tiltus ir statinius;antra – per tris skyrių meistrus, kuris su pavaldiniais sekė eismą ; o trečioji – per meistrus mechanikus galinese stotyse, kuris su savo pavaldiniais sekė traukinių ir vagonų techninę būklę.

Tai buvo, ko gero, pirmas atvejis, kai valdymo darbas buvo paverstas specialiai parengtos žmonių grupės kolektyviniudarbu.

5. Vadybos teorijos raida

Vadybos raida turi labai ilgą istoriją. Tai – evoliucinis nenutrūkstantis procesas, gaves iir praktinį ir teorinį įsikūnijimą.

Tik kelis paskutinius amžius, o įpač 20 amžiuje, pradėti pravedinėti sistematiniai vedybos problemų tyrimai. Svarbiausiais stimulais tolesniam valdymo problemų nagrinėjimui įpatingą vaidmenį turėjo du svarbūs istoriniai įvykiai.

Pirmu įvykių tapo leidinys, kurį parašė Adamas Smitas (Adam Smith) 1776 metais. Tai klasikinis ekonomikos darbas „Tautų turtas“ (The Wealth of Nations), kuriame jis aprašė ekonominius privalumus, kurios gaus organizacijos ir žmonės jei naudos darbo pasidalijimą. Kaip pavizdį jis paėmė žiogelių (graškių) pramonę ir aprašė, kad 10 darbuotojų, iš kkurių kiekvienas atlieka savo konkrečią uždotį, gali išleisti apie 48 tūkstančių žiogelių į dieną. Bet, jei kiekvienas žmogus dirbtų atskitai ir turėtų pats ištraukti vielą, lankstyti ir kirpti ją, ją galasti, virinti ir sutvirtinti, jis į diena padarytų tik 10 žiogelių! Padaręs šiuos tyrimus A.Smitas priėjo prie išvados, kad darbo pasidalijimas padidina gamybą, išvysto įgudžius ir padidina kiekvieni darbotojo apsukrumą, taupo laiką, kuris dažniausiai pametamas, kai persijungiama nuo vienos operacijos prie kitos.

Antru ir, gali būti, kad daug svarbesniu įvykiu, atsiradusiu vadybos teorijos ir praktikos pletroje 20-me amžiuje, tapo pramonės revoliucija.

Ji prasidėjo 18-me amžiuje Didžiojoje Britanijoje, bet revoliucija greitai perejo Atlantidos jūrą ir prieš pilėtišką karą pasekė Anglijos krantus. Kokia gi pramonės revoliucijos esmė? Jos svarbiausiu pasiekimu buvo rankų darbo pakeitinas mašinų darbu, kas padarė ekonomiškai naudinga gaminių gaminimą ne atskirom šeimom, o fabrikose. Bet kad valdyti didele įmonę, kuriose buvo naudojamos sunkios įrangos, buvo reikalingi valdymo įgūdžiai. Kodėl? Vadybininkai buvo reikalingi, kad nusakyti paklausos pakitimus, aprūpinti pakankamą žaliavų kiekį ir kitus įvedamus resursus, kad išleisti produkciją, suskirstiti darbo žinias, valdyti kasdienę veiklą, koordinuoti visokiausių operacijų atlikimą, aprūpinti gerą mašinų ir mechanizmų būklę ir darbo standartų atlikimą, surasti rinką kur parduoti gatavus gaminius ir tt. Kai fabriko savininkui dirbo šimtai darbuotojų, rreguliariai gaunančius atlyginimą, tapo būtinai aprūpinti ir visalaikį užimtumą. Tuokiu atveju, planavimas, organizavimas, valdymas ir kontrolė pasidare butini.

Didelių korporacijų gimimas ir vystimasis turėjo įtaką galingų mašinų ir mašinio gaminimo atsiradimui, išlaidų transportavimo sumažėjimui, greitam geležinkelių augimui ir beveik pilnam valstybinio reguliavimo nebuvimui. Džonas D. Rokfelleris (John D. Rockfeller) (naftos išgavimo pramonė), Endriu Kartnegis (Andrew Carnegie) (stalių gaminimo praminė) ir kitos įmonės sukūrė didžiules korporacijas, kurios reikalavo formalinių valdymo metodų. Atsirado poreikis turėti oficealią teoriją, kurios dėka galima būtų ruošti vadybininkus kad valdyti organizacijas.

19-me amžiuje, pradėjus vystitis mašininei gamybai, kuriantis pramonei, vienus ar kitus organizavimo ir valdymo aspektus rašytiniose šaltiniose pradeda nagrinėti atskiri autoriai. Tai metais paskelbiami M. Boltono (M. Bolton), G. Goto (B. Gott), V. Brauno (V. Brown), Č. Bebeidžo (Ch. Babage), Dž. Vedgvudo (J. Wedgwood) ir kitų darbai. Juose empyriškai apibendrinamas atskirū įmonių organizavimo patyrimai, siūloma, kaip jį panaudoti kitose gamyklose. Šių dabų pasirodymas reiškė, kad organizacijų valdymo klausimai pradedam nagrinėti visapusiškai, stengiamasi daryti apibendrinančias išvadas, ieškoti bendrų įvairioms organizacijoms valdymo bruožų. Tai rodo, kad objektyvi „dirva“ atsirasti vadybai, kaip atskirai specifinei mokslo krypčiai, buvo subrendusi.

19 amžiaus pabaigoje 20 amžiaus pradžiojeatsirado pirmi rimti darbai, kuriuse padarytas bandymas moksliškai apibendrinti surinktas žinias ir formuotas pats pagrindas vadybos mokslo. Mokslinio vvaldymo teorija atsirado dėl to, kad iškilo poreikis didinti darbo našumą. 20 amžiaus pradžioje ypač JAV labai trūko kvalifikuotos darbo jėgos. Vienintelis būdas padidinti darbo našumą buvopakelti darbininkų darbo efektyvumą.todėl F. Teiloras su padėjėasis Frankas ir Liliana Gilbrethai, Tomsonu, Gantu atliko dag tyrimų pramoneje ir statybose ir suformulavo darbo organizavimo principus, žinomus kaip mokslinio valdymo teorija.

5.1 Frederickas W. Tayloras

Jei iškiltų poreikis tiksliai nurodyti vadybos teorijos gimimo laiką, logiškiausia būtų nuroditi 1911 metus. Būtent šiais metais buvo išleista F. W. Teiloro knyga „Mokslinės organizacijos valdymo principai“ (Principles of Scientific Management). Šią knygą karštai priėmė vadybininkai viso pasaulio. Joje aprašoma mokslinio organizacijos valdymo teoria: moksliniū metodū pritaikimas vieno ar kito darbo atlikimui. Tyrimai, pravesti iki ir po knygos išleidimo, padarė Teilorą(1856-1915) vadybos mokslo „tėvu“.

Simptomatiška tai, jog vadybos mokslas gimė jauniausioje pasaulio valstybeje – JAV, tačiau tai labai logiška, nes JAV tuo metu buvo galbūt vienintelė pasaulio šalis, kurioje vyravo teigiama nuostata dėl galimybės įsigyti išsilavinimąvisiems to norintiems,nepriklausomai nuo socialinės padėties. Tai atvėrė visai kitokias galimybes individams panaudoti savo sugebėjimusir įgyta žinias.

Teiloras pirmasis pabanė moksliškai nagrinėti su vadovo darbu susijusius klausimus ir ypač pabrežė vadybos mokslinių pagrindų svarbą. Jo ir pasiekėjų nuolat pabrėžiamas žodžių derinys mokslinė vadyba tapo labai populiarus, o žodis

menedžmentas daugelyje kalbų įgyjo tarptautinio žodžio statusą.Didžiąją dalį savo tyrimų Teiloras praleido kompanijose „Midvale“ ir „Bethlehem Steel“, Pensilvanijoje. Inžinierių mechaniką šiurpino labai žemas darbuotoju dardo efektyvumas fabrikose. Kad atlikti tą pačią operaciją visi naudojosi skirtingais metodais. Visi jie dirbo „nuleidus rankoves“ ir Teiloro manymu isleidžiamas produkcijos kiekis sudarė nedaugiau tredždalio jų sugebėjimų. Jis nusprendė pataisyti situaciją, panaudojus mokslinį darbo organizacijos metodą. Daugiau nei du dešimtmečiai išėjo kad atlikti jo „vieną labiausiai efektybų būdą“ to ar kito darbo atlikimo.

Čia labai svarbu ssuprasti ką pamatė tėiloras kompanijos „Midvale“fabrikose, kas pažadino jį užsiimti darbo pagerinimu. Tais laikais nebuvo tiksliu taisyklių, kurie nuspręstų kokį darbą vuri atlikti vadovas ir darbininkai, beveik nebuvo standartų, ir darbuotojai specialiai dirbo lietu tempu. Vadybininkai priimdavo sprendimus „nuo lubu“, naudodamiesi intuicija. Darbininkai buvo skirstomi į darbo vietas neatsižvelgiant į jų sugebėjimus atlikti tą ar kitą darbą. Ir kas svarbiausia, valdytojai ir darbuotojai visuomet konfliktuodavo.

Teiloras pabandė atlikti permainas ne tik dardubtojų bet ir valdytojų pasamoneje.jis matė 4 mokslinių organizacijų vadymo pprincipus ir teigė, kad tų principų laikimasis prives darbotojus ir vadytojus prie geresnio gyvenimo. Darbuotojai daugiau uždirbtų, o valdomasis personalas gaitų didesnį pelną.

Tai kad Amerikiečiai ankščiau priėmė ir pradėjo naudotis moksliniais valdymo organizacijos principais, davė jiems pranašumą prieš užsenio firmas, kkas privedė prie to, kad daugelių šalių

pavydejo gamybos lygio šioje šalyje minimum 50 metų. Teiloro idėjos įkvepė kitus tyrinėtojus, kurie daug smulkiau išnagrinėjo mokslinio organizacijų valdymo principus.

5.2 Frenkas ir Lilijana Džilbretai

1912 metais statybininkas Frenkas (1868-1924) Džilbretas paklausė Teiloro pasirodimą per susirinkimą ir nusprendė tyrinėti mokslinio organizacijų valdymo principus. Jp žmona Liliana (1878-1972) buvo fiziologu. Jie tyrinejo darbuotojų operacijas, kad iš jų išbraukti visus nereikalingus kūno ir rankų judesius. Dzilbertai eksperimentavo taip pat su visokiausiom konstrukcijom ir instrumentais, kad optimizuoti vienų ar kitų darbo operacijų atlikimą.

Frenkas džilbretas labiau žinomas kaip žmogus kurio eksperimentai buvo daromi tam, kad sumažinti nereikalingų judesių kiekį dedant plytas.

„Tarp visokiausių metodų ir instrumentų, kurie naudojami elementarioms operacijoms betkokiame darbe, visada egzistuoja tik vienas metodas ir vienas iinstrumentas, daug greitesnis ir geresnis, nei likusieji, ir šis geriausias metodas ir geriausias instrumentas gali būti rastas tik sistematinio nagrinėjimo ir visų metodų ir instrumentų, esančių gamyboje, tikrinimo dėka.

Teiloras, 1919 m.

Gerai praanalizavus darbuotojų darbą jis sumažino jų judesius nuo 18 iki 5 išorineme dejime. O vidiniame plytų dejime sumažino dar labiau – nuo 18 iki 2.

Džilbretai tapo vieni iš pirmųjų tyrinėtojų, kurie rankų ir kūno judesių nagrinėjimui naudojo kinofilmus. Jie išrado mikrochronometrą, su kurio pagalba registravo mažiausius laiko ttarpus, iki 1/2000 sekundes dalies.

5.3 H. Fordas

F. Teiloras ir Džilbertai tyrinėjovieno darbininko darbo procesų tobulinimo būdus. Jie mažai domėjosi pasidalijimo ir kooperavimo reikalais. Pirmojo pasaulinio karo metu JAV atsirado naje gamybos organizavimo sistema – fordizmas , pavadintas šios sitemos autoriaus H. Fordo (H. Ford) vardu. Fordizmas- nuoseklus F. Teiloro, Džilbertų ir kitų darbo organizatorių tyrimų tęsinys. Teiloro pasiūliti darbo pasidalijimo ir palengvinimo principai buvo atlikti parktiškai 1913 m. Fordo gamykloje Detroite.

„Aš manau tai buvo pirmas judantis surinkimo konvejeris, kuris yra kada nors egziztavęs. Jis priminė judantį keliuką,kuriais naudojasi čikaginiai miesos supakotojai kai pjausto jautienos miesą. Ankščiau. Kai visi gamybos procesai dar buvo vieno vienintelio darbuotojo rankose, tas darbuotojas galėjo pagaminti 35-40 magnetų per 9 valandas, t.y. jam reikėjo apie 20 min. vienai dietalei. Veliau jo darbas buvo padalinta į 25 operacijas ir surinkimo laikas sutrumpėjo iki 13 min. 10 sek. 1914 m. mes pakėjėm keliuką 20 cm. aukščiau, dėl to surinkimo laikas sumažėjo iki 7 min. Tolimesni eksperimentai su tempu sumažino laiką iki 5 min.“

Fordas, 1923 m.

H. Fordo įmonėse buvo toks didelis darbo intensyvumas, jog didesnis uždarbis, trumpesnė darbo diena, geros darbo sąlygos buvo būtinos. Visų mainų ir mechanizmų sistema darbininkams diktavo labai didelę spartą. Be to, darbininkas ddirbo labai monotonišką darbą, pavyzdžiui, tik įstatydavo varžtus į skylę arba tik užverždavo veržles ir tt. Tokiam darbui atlikti nereikėjo kvalifikuotų darbuotojų. Per 1-2 dienas, o kartais net ir per kelias valandas tokios operacijos buvo lengvai išmokstamos. Tai fordui padėdavo išspręsti darbininkų kaitą, nes, nepakeldami didelio intensyvumo, 50-60 pros. Darbininkų kasmet iš jo įmonių išeidavo.

5.4 Ankstyvųjų teorijų reikšmė

Tam kad suvokti didžiulę ankstyvųjų teorijų reikšmę, reikia zinoti laikotarpio kuriame gyveno F. Teiloras, Džilbretai ir kiti ypatumus. Gyvenimo lygis buvo žemas, o gamyba labai sunki. Tai, pavyzdžiui, 19-20 a. kompanijoje „Midvale Steel“ nuo 20 iki 30 darbuotojų buvo užimti tik mašinos pakrovimu. Šiandien su gidraulinio pakelėjo pagabą jų dardo normą per kelias valanda gali atlikti 1 žmogus. Bet ankščiau tokių priemonių nebuvo. Taip pat didelę reikšmę turėjo ir Džilbretų pasiekimas plytų dėjime. Pilnai aišku tampa tik tada, kai sužinai, kad daugelis namų tuo metu buvo plytiniai, beje žemė buvo pigi, o pagringinė uždarbio dalis išeidavo kad sumokėti už medžiadas (t.y. plytas) ir sumokėti atlyginimą.

Taigi mokslinio organizavimo valdymas buvo labai svarbus, nes padidino visos šalies gyvenimo lygį, darant darbuotojų darbą efektyvesniu, kas vedė prie atlyginimo augimo.

Daugelis Teiloro, Džilbreto ir kitų tyrimų rezultatai plačiai naudojami organizacijose ir mūsų laikais.

5.5 Vadybos mokyklos (teorijos)

Galima išskirti ddvi pagrindines vadybos teorijas, turėjusias įtakos visoms kitoms. Tai mokslinės vadybos, arba klasikinė, teorija, kurios pagrindą sukūrė F. Teiloras (F. Taylor), ir žmonių santykių teorija, kurią sukūrė Eltonas Mėjo (Elton Mayo). Šių teorijų pagrindu, bandant sintetinti jų išvadas, pritaikant jas naujoms situacijoms ir panaudojant gretutinių mokslo šakų laimėjimus, formavosi kitos vadybos teorijos ir mokyklos. Galima išskirti ryškiausias vadybos teorijas, veikiančias gamybos valdymo praktiką įvairiose šalyse:

o mokslinė (klasikinė) vadybos teorija

o žmogiškųjų santykių teorija

o empirinė tėorija

o socialinių sistemų teorija

o matematinė mokykla

o kiti

Vadybos pasiekimai buvo tiesiogiai susiję su matematika, inžineriniais mokslais, psichologija,antropologija ir socialogija. Plečiantis šioms mokslo sritims, tyrinėtojai, dirbantys vadybos srityje, surasdavo vis daugiau veiksnių, turinčių įtakos organizacijoms ir jų veiklai. Šios žinios padėdavo tyrinėtojams pastebėti jau gyvuojančių teorijų trūkumus ir surasti naujų valdymo būdų ir metodų. Taip vadybos mokslas plėtojosi, atsirado naujų teorijų:

o procesinė

o sisteminė

o situacinė

o tt.

Nors šios mokyklos ar požiūriai formavosi istoriškai nuosekliai, tačiau vėlesnės idėjos faktiškai neišstūmė ankstesniųjų. Atvirkščiai, kiekviena naujesnė mokykla papildydavo ankstesnes arba jos visos kartu toliau gyvuodavo. Kiekviena mokykla plėtojosi toliau arba susiliedavo su kitomis. Dėl to susiformavo šiolaikiniai integruojantys požiūriai: sisteminis, situacinis ir tai ką mes vadiname dinamiškų santykių požiūriu.

Paveiksle laiko atžvilgiu apytiksliai pavaizduota, kada atsirado kiekviena iš teorinių krypčių ir kokie pagrindiniai istorinisi įvykiai įspėjo apie kiekvieno požiūrio į organizacijas ir valdymą

pasirodimą.

(5.5 pav.)

5.5 pav. Vadybos mokyklų evoliuciją

Pirmoji vadybos teorija – klasikinė daro stiprią įtaką ir šiolaikinėms vadybos teorijų kryptims.

5.6 Vadybos evoliucija

Vadybos evoliuciją gana plačiai nagrinėjo Ričrdas Skotas (Richard Scott) iš Stenfordo universiteto. Jis išskiria keturias vadybos raidos eras ( 5.6 pav.). R. Skotas nagrinėjo vadybos mokslo raidą dviem aspektais – remdamasis organizacinės sistemos atvirumu (uždaroji ir atviroji) pagrindu ir organizacinės sistemos racionalumo ir socialinių veiksnių pagrindu.

Organizacinės sistemos atvirumą jis traktavo kaip sugebėjimą reaguoti į išorinės aplinkos pokyčius. Racionalumo veiksnys atiduoda prioritetą ggrynai techniniams aspektams ir žmogų traktuoja kaip gamybinio proceso mechanizmą, o socialinis veiksnys – kaip pagrindinį gamybinio proceso elementą.

Uždaroji sistema Atviroji sistema

Racionalumo veiksnys Socialinis (žmogiškasis) veiksnys 1. 1890-1930 m. 3. 1960-1970 m.

2. 1930-1960 m. 4. iki dabartinio laiko

5.6 Pav. Vadybos raidos eros

Pirmuosius šešiasdešimt praėjusio amžiaus metų vadybos teoretikai nekreipė dėmesio į mus supantį pasaulį, aplinką, konkurenciją, rinką ir tt. Nagrinėjo tik pačias įmones ir ignoravo viską, kas joms nepriklausė. Laikėsi „uždarosios sistemos bei racionalumo“ požiūrio į pasaulį. Pirmoji era apima laikotarpį nnuo 1890 iki 1930 metų. Pagrindiniai šios eros teoretikai buvo F. Teiloras ir Maksas Vėberis (Max Weber). 20-is metais buvo suformuluota organizacinės struktūros formos samprata, kaip į sistemą, turinčią tam tikrą hierarchiją. Į organizaciją būvo žiūrima kaip į uždarą sistemą, kkurios funkcionavimo pagerejimas priklauso nuo vidinės racionalizacijos veiklos be aplinkos poveikio. Atsirado supratimas to, kad rganizacija galima valdyti sistematiškai, kad dar efektyviau pasiekti tikslo. Šis požiuris gavo klasikinės valdymo mokyklos vardą.

Atkreipus dėmesį į išorinių jėgų poveikį organizacijos vidaus procesams, prasidėjo „uždarosios sistemos – socialinio veiksnio“ era. Ji tęsėsi nuo 1930 iki 1960 metų. Pagrindiniai jos teoretikai Eltonas Mėjo, Duglas Makgregoras (Doudl McGregor), Česteris Barnardas (Chester Barnard) ir Filipas Selznikas (Philip Selznick). Šiuo metu pirmą kartą vadyba buvo pradėta skaityti kaip „darbo atlikimas su kitų žmonių pagalba“. Tyrimai, pravesti psichologo A. Maslou, parodė, kad žmonių poelgio motivais yra ne ekonominės jėgos, o visokiausi poreikiai, kurie negali būti patenkinti pinigais. Kalba eina apie tai, kad darbuotojų darbo gamyba galėjo kilti ne tiek ddėl didejančios algos, kiek dėl santikių tarp darbuotojų ir vadybininkais pakitimo,darbuotojų patenkinimo savo darbu ir santikiais kolektyve.

Trečiasis etepas (1960-1970 metai) buvo kartu žingsnis į priekį ir žingsnis atgal. Teoretikai ėmė žiurėti į įmonę kaip sudetinę konkurencinės rinkos dalį, kurios forma ir pobūdį lemia išorinės jėgos. Bet teorija žengė žingsnį ir atgal, nes gryžo prie „mechanistinių“ prielaidų apie žmogų. Didelė reišmė buvo teikiama rinkos reguliavimui, vadybos teoretikai išskiria tai kad firmos turi prisitaikyti prie kinkos reikalavimų kiekvienam produktui, kurį išleidžia firma. TTodėl įmonė turi „planuoti produktą“, t.y. išnagrinėti konkrečios prwkės rinką, sudaryti programą ir prognozes. Tikietinai gauti didelį pelną.

Ketvirtasis etapas prasidėjo apie 1970 metus ir tęsiasi iki dabar. Žymiausiu dabartinių teoretikų pastangomis pateikiama daug patikslinimų, susijusių su valdymu. Naujos teorijos aspektai – tai pavyzdinių, klestinčių kompanijų analizės duomenys.

Pirmųjų dviejų valdymo principai buvo pagrįsti uždarųjų sistemų, t.y. teoretikus ir praktikus vadovus mažai domino veiksmai už įmonės ribų. Firmų darbas buvo nagrinėjamas tik įvertinant vidinius veiksmus ir sąlygas. Bet, tobulėjant visuomenei, produkcijai tampant sudėtingesnei, plečiantis mokslui imlios gamybos bei visuomenei tampant vis atviresnei, vadybos mokslas pradeda tirti išorins aplinkos poveikį įmonių veiklai. Buvo suprasta, kad išorinė aplinka turi didelį poveikį įmonėms.

Pletojantis vadybos mokslui, buvo prieita prie nuomonės, kad didinti gamybos efektyvumą galima tik tada, kai sutampa įmonių ir darbuotojų tikslai. Tai paskatino iš dalies atsisakyti racionalizmo principų ir daugiau orientuotis į žmogiškajį faktorių.

6. Vadybos vystimasis Lietuvoje

1924 metais Prachoje vykusiame Pirmajame pasauliniame darbo mokslinio organizavimo kongrese dalyvav Lietuvos universiteto profesorius J. Šimkus. Įkvėptas kongrese išklausytų idėjų, jis paskelbė straipsnį „Darbo organizacija“, kuriame išdėstė pagrindines F. Teiloro ir jo pasekėjų teorijos tezes. Įvertinant, kad F. Teiloro darbai Amerikoje paskelbti 1910-1916 metais, šio straipsnio pasirodymas reikšmingas įvykis, rodantis, kad į Lietuvą pasaulinės vadybos idėjos aatėjo gana greitai.

Be abejo, viena ryškiausių to meto vadybos mokslo Lietuvoje figūrų yra P. Raulinaitis. Jis 1926 metais išleidžia knygutę „Administracijos principai“. Joje perpasakotas H. Fajilio veikalas „Bendrasis ir pramininis valdymas“. Tai buvo labai svarbu, nes ši teorija Lietuvoje dar beveik nebuvo žioma. Vėlgi, būtina pabrėžti, kad knygutė išėjo praėjus vos devyniems metams po pirmosios H. Fajolio knygos publikacijos.

1930 metais P. Raulinaitis išleido dar vieną knygą – „Darbo organizacijos matmenys“. Joje autorius dėsto F. Teiloro teorijos pagrindus, bando polemizuoti ir kritikuoti kai kurias jo mintis. Ši knyga nebuvo tokia svarbi kaip pirmoji, nes F. Teiloro darbų esmė buvo jau išdėstyta J. Šimkaus straipsnyje.

Iki 1935 metų gana svarbus staripsnius paskelbė profesorius S. Nacevičius ir docentas G. Galvanauskas. Profesorius straipsnyje „Teilorizmas bei fajolizmas žemės ūkije arba žemės ūkio darbams racionalizuoti etidus“ nagrinėja darbo organizavimo ir administravimo daržininkysteje klausimus, parodo, kad klasikiniai principai ir metodai gali būti taikomi ne tik pramoneje. Docentas straipsnyje „Darbas administracinese įstaigose“ sprendžia tarnautojų parinkimo, jų darbo organizavimo klausimus. Tai pirmasis darbas, nagrinėjantis personalo valdymo problemaitką.

1935 metais antrą kartą grįžta iš užsenio į Lietuvą V. Garičiūnas, jis ėmasi aktyviai propaguoti F. Teiloro, H. Fajolio, M. veberio idėjas, kurių visuma tuomet jau buvo vadinama menedžmentu. Nenorėdamas vartoti šio angliško žodžio, VV. Graičiūnas ieškojo jam atitikmens ir sugalvojo žodį „vadyba“.

Nuo pirmųjų gyvenimo Lietuvoje V. Graičiūnas labai aktyviai propaguoja vadybos idėjas, buria entuziastus, besidomonančius šia tema. Didžiausią įtaką vadybinės minties vystimuisi Lietuvoje turėjo Mokslinės vadybos draugijos įkurimas. Draugija įkurta 1938 m. pavararį, jos organizavimo iniciatorius V. Garičiūnas, jis buvi išrinktas ir pirmuojiu pirmininku.

Pagrindinė darugijos veiklos sfera buvo skelbti vadybos mokslo idėjas, skiepyti mokslinės vadybos principus praktine valdymo veikla užsiimantiems žmonėms. Todėl draugija veikė dviem kryptimis:

o pirma – draugijos susirinkimuose nagrinėjo aktualias temas, pranešimus ir diskusijų medžiagaą skelbė spaudoje ir tokiu būdu atliko informacinį darbą

o antar – draugijos nariai dirbo patariejais (konsultantais) ir padėdavo gamybininkams spręsti vadybos tobulinimo klausimus.

Nors to meto vadybos veikla velesnėms tyrinėjimams įtakos neturėjo, tačiau dvasinis ryšys, pasididžiavimas lietuvių mokslininkų darbais buvo visada svarbus, o ypač atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.