Vadybos teorija

Įvadas

 

Finansinės analizės metu yra apskaičiuojami įvairūs absoliutūs ir

santykiniai rodikliai, kurių pagrindu yra sprendžiama apie įmonės

pelningumą, likvidumą, mokumą, apyvartumą ir pan.

 

Nė viena finansinė analizė neapsieina be finansinių koeficientų arba

santykinių rodiklių panaudojimo. Tai grindžiama tuo, kad koeficientai

parodo santykį tarp tam tikrų dydžių, ko negali parodyti absoliutūs

rodikliai.

 

Įvadas

Kiekvienos įmonės, dirbančios rinkos ekonomikos sąlygomis, veiklos

efektyvumo matas yra per ataskaitinį laikotarpį uždirbto pelno suma. Pelnas

yra priemonė, įgalinanti pasiekti įmonės keliamus tikslus. Pats pelno

uždirbimo arba nuostolio patyrimo faktas reikalauja arba paskirstyti

uždirbtą pelną, arba padengti patirtą nuostolį.

Pelno ppaskirstymas yra vienas iš svarbiausių įmonių finansavimo sprendimų.

Sprendimą dėl pelno paskirstymo arba nuostolio padengimo priima

aukščiausiasis akcinės bendrovės valdymo organas – visuotinis akcininkų

susirinkimas. Šio sprendimo priėmimo bendra tvarka yra reglamentuojama

įstatymuose. Be to, pelno paskirstymas arba nuostolio padengimas yra

atspindimas pelno (nuostolio) paskirstymo ataskaitoje, kuri yra sudėtinė

privalomos metinės finansinės atskaitomybės dalis.

Taigi šiame darbe ir siekiama išnagrinėti pelno (nuostolio) ataskaitos

sudarymo tvarką, joje atvaizduojamų rodiklių nustatymo tvarką bei ekonominį

vertinimą pagal pasirinktos įmonės veiklos rezultatus.

VERSLO PAGRINDAI

1. PAGRINDINĖS VERSLO ORGANIZAVIMO FORMOS

Lietuvoje pagal galiojančius teisės aktus verslu ggalima užsiminėti tokiais

būdais:

• įsteigus įmonę

• fiziniam asmeniui įsigijus patentą

• kai kuriems Vyriausybės nutarimu nustatytiems asmenims suteikta teisė

užsiimti tam tikra veikla nesteigiant įmonės (pvz., notarams,

advokatams, ūkininkams)

• įsigyjant (perkant) įmonės pagal frančizės sutartį.

Pagrindinė verslo organizavimo fforma – įvairių rūšių įmonių steigimas.

Ekonominėje literatūroje skiriamos trys pagrindinės ūkinės veiklos

(verslo) organizavimo formos:

1. privačios (individualios, personalinės) firmos;

2. partnerių firmos (ūkinės bendrijos);

3. akcinės bendrovės (korporacijos).

Akcinės bendrovės – yra ribotos turtinės atsakomybės įmonės, turinčios

juridinio asmens teises. Jų kapitalas yra padalytas į akcijas. Akcininkai

gali būti fiziniai asmenys, juridiniai asmenys ir valstybė, kuriai

atstovauja atitinkamas valstybės organas. Yra atviros akcinės bendrovės

(AB) ir uždaros akcinės bendrovės (UAB). AB akcininkų skaičius neribojamas

ir akcijos gali būti platinamos viešai ir parduodamos biržoje. UAB

akcininkų skaičius ribojamas (Lietuvoje – ne daugiau kaip 50 akcininkų),

ribojamas ir viešas jos akcijų platinimas ir pardavimas biržoje. AB

dažniausiai kuriamos tada kai reikia sukaupti didelį kapitalą. Pagal LR

akcinių bendrovių įstatymą, AB įstatinis kapitalas negali būti mažesnis

kaip 100 000 Lt. UAB – nne mažesnis kaip 10 000 Lt.

Įmonės filialai ir atstovybės – įmonės gali steigti savo filialus ir

atstovybes. Įmonės filialai ar atstovybės veikia pagal įmonės įgaliojimą.

Ūkinės bendrijos – tai visiškos turtinės atsakomybės įmonių grupė. Jos

turtas neatskirtas nuo bendrijos narių turto. Jos nariai atsako solidariai

visu savo turtu. Kuriam nors bendrijos narių negalint išsimokėti, jo

nuostolius atlygina visi kiti bendrijos nariai. Greta tikrųjų ŪB yra ir

kitokia jų atmaina – komanditinės (pasitikėjimo) ūkinės bendrijos. Šios

bendrijos yra dvejų ar daugiau asmenų susivienijimas. Už bendrijos

įsipareigojimus tikrieji jjos nariai atsako visu savo turtu, o kiti nariai

(komanditoriai) – tik savo įnašu. Tokios ūkinės bendrijos nariais gali būti

fiziniai ar juridiniai asmenys.

Kooperatinė bendrovė – Lietuvoje gali sukurti grupė fizinių ar juridinių

asmenų. Bendrovė yra ribotos turtinės atsakomybės įmonė, ji atsako tik

turimu turtu.

Specialios paskirties bendrovės – šis statusas nustatomas bendrovėms,

vykdančioms valstybei gyvybiškai būtinas funkcijas arba kurių veiklai

būtinas specialus režimas. Specialios paskirties bendrovėse vienai iš

valstybinės valdžios ir valdymo institucijų priklausanti akcijų dalis

negali būti mažesnė kaip suteikianti 70% balsų. Specialios paskirties

bendrovėms priklauso ne tik elektros bei šiluminę energiją gaminančios

įmonės, bet ir įmonės gaminančios ir eksportuojančios etilo spiritą ir

alkoholinius gėrimus.

Viešoji įstaiga – pelno nesiekianti, privataus kapitalo pagrindu veikianti

organizacija, ir viešai teikianti socialines, švietimo, kultūros, mokslo ar

kt. panašių sričių paslaugas visuomenės nariams. Tokia viešoji įstaiga turi

juridinio asmens statusą.

Žemės ūkio bendrovė – įmonė, kurios įplaukos už žemės ūkio produkciją ar

paslaugas žemės ūkio gamybai sudaro daugiau kaip 60% visų realizacijos

įplaukų. Jos steigiamos žemės ūkio gamybinei ir prekybinei veiklai.

Nuosavas kapitalas formuojamas iš narių įnašų – pajų. Jei bendrovės veikla

sėkminga pajininkams išmokami dividendai – pelno dalis, proporcinga pajaus

vertei.

Ofšorinė įmonė – įregistruota mokesčių lengvatų zonoje. Tokia įmonė

dažniausiai nemoka jokių arba moka labai mažus mokesčius.

Fiktyvios įmonės – sandorius su verslo partneriais sudaro pateikusios

suklastotus dokumentus, neįsiregistravusios ir nnemokančios mokesčių ir pan.

Frančizės (lengvatų) įmonės – tai sutartinis leidimas pasinaudoti versle

žinomos ir diegiančios technologines naujoves patirtimi ir vardu. Tai

susitarimas pagal kurį frančizės pardavėjas suteikia teisę frančizės

pirkėjams naudoti jo pavadinimą, prekių ir paslaugų ženklus, rinkodaros

sistemą, gamybos technologiją bei verslo metodus už tam tikrą mokestį.

Pvz., McDonald, Coca Cola.

Personalinės (individualios) įmonės – fizinis asmuo ar keli fiziniai

asmenys atlieka įvairias ūkines operacijas ir iš to gauna pajamas. Už

tokios įmonės įsipareigojimus visiškai atsako įmonininkas visu savo turtu.

Ne pelno organizacijos įmonės. Vadovaujantis 1996 07 03 priimtu Ne pelno

organizacijų (įmonių) reorganizavimo įstatymu (Nr. I-1429) per vienerius

metus visos anksčiau registruotos organizacijos buvo reorganizuotos į vieną

iš subjektų:

1. asociaciją – tai savanoriška įmonių sąjunga vykdanti jos narių

pavestus uždavinius, savo veikla atstovaujanti jų interesams.

Kapitalas: materialiniai ir finansiniai narių įnašai, labdara.

2. labdaros ir paramos fondą – tai neturinti narių ne pelno organizacija,

kurios veiklos tikslai yra labdara arba (ir) parama mokslo, kultūros,

švietimo, meno, religijos, sporto, sveikatos apsaugos, soc. rūpybos ir

globos, aplinkosaugos ir kt. sritim.

3. visuomeninę organizaciją

4. viešąją įstaigą – kuri yra ne pelno siekianti, privataus kapitalo

pagrindu veikianti organizacija, viešai teikianti socialines,

švietimo, kultūros, sveikatos ar kt. panašių sričių paslaugas

visuomenės nariams. Pvz. Lukiškių poliklinika, Sanatorija „Žuvėdra“ ir

kt.)

2. VERSLO ĮĮMONIŲ KŪRIMAS

SMULKAUS IR VIDUTINIO VERSLO APLINKA

Vienas iš pagrindinių rodiklių pradedant verslą – verslo aplinkos

išaiškinimas. Turint informaciją apie verslo aplinką, ją įtakojančius

veiksnius galime sėkmingiau numatyti naują verslo kūrimo galimybės bei

veikiančių įmonių konkurencinę padėtį.

Remiantis žinomo ekonomisto F. Kotlerio teorija, galima išskirti keturis

pagrindinius verslo makro aplinkos veiksnius: ekonominius, politinius –

teisinius, socialinius – kultūrinius, mokslo ir technikos pažangos

veiksnius.

Socialiniai – kultūriniai veiksniai. Šie veiksniai – tai pokyčiai

visuomenės vertybėse ir gyvenimo būde. Bet kuri organizacija funkcionuoja

tam tikroje kultūrinėje aplinkoje, kurią sudaro konkrečios tradicijos,

papročiai bei jų besilaikantys žmonės. Nors visos vertybės yra gan

pastovios ir stabilios, tačiau kultūrinėje aplinkoje vyksta pokyčiai.

Svarbu numatyti, ar tai esminiai pokyčiai, ar tik trumpalaikės tendencijos.

Ekonominiai veiksniai. Ekonominė situacija šalyje tiesiogiai įtakoja

verslo vystymąsi šalyje. Ją sąlygoja valstybės valdymo organų vykdoma

mokesčių ir pinigų masės, kapitalo judėjimo, investicinės aplinkos, kreditų

teikimo ir palūkanų normos politika. Ekonominę aplinką taip pat sąlygoja ir

paklausos – pasiūlos, konkurencijos, kainodaros ir kiti ekonominiai

veiksniai.

Ekonomikoje gali vykti du pagrindiniai pokyčiai, sąlygoti ekonominių

veiksnių.

Pirmasis apima ekonomikos vystymosi ciklus, t.y., augimo ir smukimo

periodus. Verslininkams labai svarbu numatyti šiuos ciklus, įvertinant jų

poveikį vystomam verslui.

Antrasis pokytis – tai ekonomikos struktūros kitimas, kuris pasireiškia

dominuojančio ekonominio sektoriaus pakeitimu (tokie pokyčiai vyksta beveik

visose buvusiose socialistinėse šalyse).

Politiniai – teisiniai veiksniai. Laisva verslininkystė gali vystytis

tik

demokratinėje, rinkos ekonomikos šalyje. Politinio stabilumo veiksnys itin

aktualus šalyse, kuriose vyksta perėjimas nuo planinio į rinkos ūkį.

Politinė – teisinė verslo aplinka susideda iš:

• Politinės sistemos;

• Teisinių aktų;

• Nuosavybės teisės;

• Valstybinio reguliavimo laipsnio;

• Valstybinių ir visuomeninių įstaigų ir organizacijų.

Verslo aplinka turi tiesioginę įtaką verslininkystei plėtoti. Ji gali

skatinti verslo atsiradimą arba priešingai – apsunkinti jo kūrimąsi ir

tolesnę plėtotę.

Verslininkystei plėtoti būtinos šios sąlygos:

• Privačioji nuosavybė;

• Ūkininkavimo laisvė;

• Konkurencija;

• Teisinė verslininkų apsauga iir verslininkystės skatinimas.

REIKALAVIMAI ĮMONĖS KŪRĖJAMS

Įmonės kūrimo etapai yra šie:

1. verslo kūrimo idėjos pagrindimas;

2. įmonės kūrėjo asmeninių savybių įvertinimas;

3. verslo organizavimo sąlygų įvertinimas;

4. įmonės juridinės formos parinkimas;

5. verslo organizavimo projekto parengimas;

6. įmonės steigimo dokumentų parengimas;

7. įmonės registravimas.

Praktikoje įrodyta, kad įmonės sėkmingą veiklą lemia trys dalykai: naujos

idėjos privalumai, verslininko sugebėjimai ir materialios sąlygos.

Idėjos pagrindimas – tai rinkos nišos ir prekės (paslaugos), kurios

užpildytų tą nišą nustatymas.

Įmonės kūrėjas turėtų turėti verslo žmogui bbūtinų savybių. Tyrimais seniai

įrodyta, kad mažos ir vidutinės įmonės dažniausiai žlunga dėl verslininko

nesugebėjimo vadovauti, rečiau – dėl specifinių žinių stokos ir dar rečiau

– dėl finansinių problemų.

Iš daugelio vadovui būtinų bruožų mažoje įmonėje ypač reikia

organizatoriaus talento, kuris gali būti apibūdintas kkaip nusiteikimas

neilgai svarstyti, o greitai spręsti (dažnai remiantis ne visapusiška

padėties analize, o intuicija ir patirtimi). Pagaliau reikia gebėti

perteikti savo mintis, duoti nurodymus ir kontroliuoti kaip jie vykdomi.

Be to, reikia įvertinti ar egzistuoja palankios sąlygos verslui

organizuoti. Pirmiausia – ar pakankamo dydžio rinka ir kiek ilgai ji

egzistuos, ar stipri žada būti konkurencija. Antra – kiek reikės pradinio

kapitalo ir kokios banko kredito ar paskolos iš privačių asmenų gavimo

sąlygos. Trečia – kokia žaliavų ir energijos išteklių rinka. Ketvirta –

kokia padėtis darbo rinkoje. Penkta – ar valstybės politika palanki tokiam

verslui organizuoti, kokie teisės aktai tai reglamentuoja.

Konkretus verslo planas pradedamas rengti tik tada, kai visi įmonės

išoriniai ir vidiniai veiksniai yra pakankamai ištirti ir įvertinti, kai

išaiškėja būsimo verslo stipriosios ir silpnosios pusės – sėkmę ar ppražūtį

lemiantys veiksniai.

Išanalizavus padėtį galima spręsti verslo organizavimo juridinės formos

(įmonės rūšies) ir valdymo organizavimo klausimus. Sprendimui turi įtakos

keli dalykai:

• asmeninės valdžios siekimo atkaklumas;

• materialinis ir finansinis būsimo verslininko apsirūpinimas;

• įmonės pelno paskirstymo būdas;

• įmonės registravimo ir kitų mokesčių dydis;

• įmonės likimas ateityje.

Kokią bepasirinktų įmonės formą, valdymo organizacinė struktūra turėtų

būti paprasta, lanksti, leidžianti greitai perduoti informaciją. Mažos ir

vidutinės įmonės valdymas ypatingas tuo, kad savininkas pats vadovauja

visiems darbuotojams ir pats atsako už įmonės veiklą.

VERSLO SĖKMĖS FFAKTORIAI

Sėkmė smulkiame versle priklauso nuo šių pagrindinių faktorių:

• Verslininko gabumai.

• Verslininko pažiūros (galvosena), motyvai ir asmenybė.

• Vyriausybės skatinimas.

• Pakankamas kapitalas.

• Verslo galimybės.

• Darbuotojų bendradarbiavimas.

Sėkmingai veikiantis verslininkas dažnai turi tokias savybes:

• didelis poreikis karjerai;

• savarankiškumas;

• poreikis būti nepriklausomam;

• poreikis naujovėms;

• kūrybingumas,

• entuziazmas,

• darbštumas.

VERSLO RIZIKOS ESMĖ, VEIKSNIAI, FORMOS IR METODAI

Verslininkystės rizika – tai gamybinės komercinės veiklos dalyvavimas

gresiant ekonominiam pavojui (žalai). Kitaip tariant, rizikos sąlygomis

verslo įmonė gali netekti dalies arba netgi visų savo išteklių (kapitalo),

negauti laukiamų pajamų bei patirti papildomas išlaidas vykdydama gamybinę

komercinę veiklą.

Gamybinės komercinės veiklos (verslo) riziką sąlygoja įvairūs veiksniai.

Verslininkystės rizikos veiksniai, slypintys pačiame rinkos mechanizme, jo

funkcionavimo specifikoje:

1. rinkos dalyvių alternatyvinis pasirinkimas ūkinėje veikloje (nėra

garantijų, kad iš daugelio galimybių verslininkas pasirinko geriausią

variantą);

2. verslo paslaptis bei ribota informacija rinkoje;

3. nuolatiniai rinkos paklausos, pasiūlos bei kainų svyravimai;

4. sparti rinkos dinamika bei greitai senstanti informacija;

5. kūrybinis, novatoriškas verslo pobūdis.

Visi iki šiol minėti verslininkystės rizikos veiksniai slypi pačiame

rinkos mechanizme. Kitaip tariant, jie išlieka ir tada, kai rinkos

mechanizmas funkcionuoja nepriekaištingai.

Lietuvos rinkų neapibrėžtumas objektyviai sąlygotas to, jog pereinant į

rinką vėluoja įstatyminis naujų ekonominių procesų reguliavimas. Šiuo metu

Lietuvoje galima išskirti keturias verslo rrizikos rūšis, su kuriomis

susiduria verslininkas:

• Kriminogeninė rizika.

• Politinė rizika.

• Finansinė rizika.

• Komercinė rizika.

Svarbus verslo rizikos mažinimo veiksnys – veiklos analizė. Verslininkas,

siekiantis sumažinti savo gamybinės komercinės veiklos riziką, turi pats

arba samdos būdu pasitelkęs specialistus analizuoti ne tik savo, bet ir

savo pagrindinių rinkos partnerių ūkinės veiklos riziką.

Rizikos analizės metodai gali būti įvairūs, bet labiausiai paplitę yra

šie:

• išlaidų tikslingumo analizės;

• ekspertinio įvertinimo metodas;

• analitinis;

• analogų panaudojimo.

ĮMONĖS TEISINĖS FORMOS PARINKIMAS

Įmonės teisinis statusas apibrėžia itin svarbius dalykus, kuriuos iš

anksto reikia žinoti svarstant tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo

klausimą. Pavyzdžiui, žinant įmonės teisinį statusą, galima numanyti, kas

turi teisę priimti galutinį sprendimą derybose ir pasirašyti įmonės

steigimo sutartį bei kitas sutartis, kas ir kokiu laipsniu atsakys už

sutartinių įsipareigojimų vykdymą ir kas atlygins nuostolius nesėkmės

atveju. Sudarius kokią nors sutartį su tokios teisės neturinčiu asmeniu,

įmonė gali nevykdyti sutartinių įsipareigojimų ir neko nepadarysi.

Be to, nuo įmonės teisinio statuso dažniausiai priklauso įmonės

apmokestinimas, pelno ir nuostolių pasiskirstymas, įmonės likvidavimo

tvarka bankroto atveju, kiti gyvybiškai svarbūs dalykai.

Turtinė atsakomybė yra viena svarbiausių verslo organizavimo aplinką

apibūdinančių sąlygų.

Neribotoji turtinė atsakomybė reiškia, kad asmeninis verslininko ir jo

įmonės turtas neatskiriami. Priminsime, kad asmeninės nuosavybės teisė

apima visas savininko teises į turtą ir yra visiškos nuosavybės teisė.

Neribotos turtinės atsakomybės atveju uuž įmonės skolas ir įsipareigojimus

(pvz. kreditoriams) verslininkas atsako visu – tiek investuotu į verslą,

tiek kitu savo turtu.

Ribotoji turtinė atsakomybė reiškia, kad asmeninis verslininko turtas ir į

verslą investuotas kapitalas yra atskirti. Už įmonės skolas ir

įsipareigojimus verslininkas atsako tik įdėtu į verslą kapitalu. Jokie

kreditoriai neturi teisės reikšti pretenzijų į asmeninį investuotojo turtą.

Daugiausia, ką jis gali prarasti, tai investuotą kapitalą, kuris prilygsta

įsigytų akcijų arba pajaus vertei.

Tiesiogiai investuojant, paprastai pasirenkamos tokios tesinės verslo

įmonės organizavimo formos, kurioms numatyta verslininko atsakomybė tik

įdėtu kapitalu.

Jei verslininkas turi pakankamai išteklių įsteigti ir veikti ir

neprognozuoja jos plėtros, tuomet tikslinga kurti individualią įmonę, o kai

trūksta kapitalo ir reikia rinktis partnerį – paprastą, komanditinę ar

akcinę komanditinę ūkinę bendriją.

Akcinė bendrovė renkamasi tuo atveju, kai daug steigėjų, kai numatoma

plėsti savo įmonę, taip pat papildomai leisti akcijų bei imtis operacijų

biržoje. Tuo tarpu ribotos atsakomybės bendrovėje kapitalo dalies

pervedimas turi būti tvirtinamas notariškai ar apmokestinamas didesniu

tarifu negu parduodant akcijas.

3. VERSLO PLANAS

VERSLO SUMANYMAS – SVARBIAUSIA

Pradinė ir esminė sąlyga, sumanius pradėti verslą – turėti originalų,

patrauklų verslo sumanymą. Pagrįstas atsakymas į klausimą, ar verslo idėja

pakankamai reali, gali būti surastas tik parengus ir išanalizavus verslo

planą. Būtent verslo programa labai nemažai nulemia sprendimą pradėti

verslą, nurodo galimybes gauti kreditą, pasiremti, pasiremti partneriais,

be to, leidžia argumentuotai prognozuoti sumanymo

įgyvendinimo rezultatus.

Nemažai firmų remiasi verslo programa keisdamos veiklos profilį,

įgyvendindamos naujus projektus, ypač jei tenka orientuotis į papildomus

kreditus.

KOKIA JŪSŲ VERSLO PRASMĖ?

Savo verslo analizę reikia pradėti nuo esamos padėties analizės.

[pic]

Esamos ir būsimos padėties analizė:

1. Kas būdinga šiai dienai? Ką turite? Ko trūksta verslui? Kokius

sprendžiate uždavinius?

2. Ko tikitės? Kas turėtų įvykti? Kokio norėtumėte rezultato? Kokie

esminiai būsimo verslo ir šiandieninės veiklos skirtumai?

3. Palyginus esamą padėtį su geidžiamąja, gaunami pagrindiniai skirtumai.

Belieka išsiaiškinti, kaip tai pasiekti? TToliau – realių galimybių

analizė, konkrečių programų veiklai vystyti kūrimas.

Būsimas investitorius ar partneris paėmęs verslo planą turi jau pirmam

puslapyje iš karto matyti kokia verslo esmė ir kokie yra finansų poreikiai.

Toliau verslo plane eina anotacija. Anotacija – tai 1-4 puslapius užimanti

verslo plano dalis, kurioje koncentruotai apibendrinama kituose verslo

plano skyriuose išdėstoma medžiaga. Anotacija paprastai rašoma po visų kitų

dalių, nes tai – viena reikšmingiausių plano dalių, kurios paskirtis

sudominti skaitytoją projektu. Čia trumpai apibūdinamas verslo sumanymas,

pateikiama trumpa prekės ar paslaugos charakteristika, aprašoma rrinka. Čia

itin svarbu išryškinti, kuo įmonės gaminama prekė ar teikiama paslauga yra

unikali, geresnė nei konkurentų.

VERSLO PLANO STRUKTŪRA

Įmonės tikslai

Apibrėžiant įmonės tikslus, tuo pačiu apibrėžiamos ir galimų interesų

sritys. Apibrėžti tikslus būtina, nes jie sudaromi keleriems metams į

priekį, ir lyginant ppadarytus darbus su ketinimais galima spręsti, ar

veikiama teisingai.

Įmonės analizė

Reikia įvertinti, ką turi įmonė, kaip tai galima išnaudoti, kokie esamų

resursų ypatumai. Analizuoti gamybą, marketingo operacijas, organizacinę

įmonės struktūrą. Kokie skyrių padaliniai ir ryšiai? Koks valdymas? Kaip

priimami sprendimai? Kaip vyksta kontrolė? Ir t.t. Taip pat reikia

įvertinti žmonių sugebėjimus, įgūdžius, kvalifikaciją, pažiūras, vertybes

ir elgesį, numatyti kokių specialistų reikės ateityje, nuspręsti, ar užteks

turimų žinių, ar reikės mokytis.

Prekės ir paslaugos analizė

Ką ruošiamės pardavinėti? Kas bus vartotojai? Kokia pagrindinė prekės ar

paslaugos idėja, kuo ji patraukli pirkėjui dabar? Ar bus perkama po 3-5

metų? Ar esate tuo įsitikinęs? Kodėl? Kiek, kur ir kada parduosite? Kokios

bus prekių ar paslaugų apimtys, kainos? Ar pastebite ir analizuojate

vykstančias tendencijas? Kaip pasieis įmonės elgesys jei atsižvelgsite į

galiams perspektyvas?

Rinkos analizė

ĮĮvertinus įmonės tikslus, galimybes, siūlomas prekes ir paslaugas, reikia

atsižvelgti ir į rinkos poveikį. Kaip ir kada pirks? Kokie dar galimi

potencialūs pirkėjai? Ar bus patenkinti visi jų poreikiai? Ar po kelių metų

pirkėjai norės to paties? Kokie konkurentai yra dabar, kokie bus ateity?

Kaip jie gali elgtis? Kokios rinkos augimo ir vystymosi galimybės? Kuria

linkme vyksta pasikeitimai, kokios tendencijos?

Išteklių nustatymas

Ko reikia tikslui pasiekti: pinigų, medžiagų, informacijos, žmonių? Kiek

ir kokių? Ką jau turi įmonė ir ko trūksta. Paskaičiuoti, kuo turtingi, gal

galima panaudoti tai, kką jau turim.

Veiklos programa

Reikia aprašyti, kas ir kaip bus daroma. Nurodyti atskirus etapus,

konkrečius tikslus, terminus, atsakingus žmones. Turint nuoseklų veiksmų

planą, galima kontroliuoti jo eigą. Jau galima įvertinti, kiek apytiksliai

reikės pinigų, kaip maždaug viskas vyks. Taip pat reikia numatyti, kas bus

daroma nesėkmės atveju. Kokia galima rizika, alternatyviniai sprendimų

variantai?

Sunkumai ir uždaviniai

Analizės metu išryškės silpnosios verslo vietos. Teks ieškoti, kaip

užpildyti atsiradusias spragas. Ruošiant biznio planą, reikia apgalvoti,

kaip įveikti būsimus sunkumus.

Rizikos įvertinimas

Kiekvienas verslas yra susijęs su tam tikra rizika, kliūtimis, abejonėmis,

problemomis. Rizikos veiksnių yra gana daug: nuo gaisrų iki streikų,

tarptautinių konfliktų, mokesčių politikos pasikeitimų, valiutos kursų

svyravimų, kredito gavimo galimybių ir t.t. Kuo detaliau ir išsamiau šie

veiksniai išnagrinėjami verslo plane, tuo labiau verslininku pasitikės

investitorius. Todėl reikia bent jau nurodyti rizikos veiksnius, kurie yra

tikėtini, bei numatyti priemones, kurios padengtų galimus nuostolius.

Dažnai yra vartojama schema „kas, jeigu“, pavyzdžiui, kas jeigu konkurentai

sumažina kainas, atsiranda nauja technologija, patentai nepripažįstami,

nepasitvirtina rinkos prognozės ir t.t. Investitoriai norės žinoti ką apie

tai mano verslininkas.

Nauda

Daugelį investitorių, bankų, rėmėjų domina, ką jie gaus, paskolinę pinigų.

Biznio plane būtina argumentuotai įrodyti būsimą naudą. Vadovams irgi

reikia žinoti ar apsimoka pradėti pasirinktą verslą. Būtina atsižvelgti į

sunkiai nuspėjamus pokyčius. Reikia turėti kelis, sprendimus, kelis verslo

plėtotės variantus.

Trumpai tariant, verslo planas – tai ddokumentas, kuriame aprašyta būsima 3-

5 metų įmonės gamybinė ir komercinė veikla. Tai išsamus ir gerai

argumentuotas konkrečių ateities veiksmų planas. Jame atsispindi esama

įmonės padėtis, parodytos galimybės ir būdai užsibrėžtam tikslui pasiekti,

apskaičiuotos būsimos išlaidos, pajamos, pelnas ir kiti dalykai. Tačiau

planas turi būti kartu ir konkretus, ir lankstus, atsižvelgiant į visas

vykstančias aplinkoje permainas.

Rašant verslo planą svarbu neužmiršti, kad būsimas investuotojas ieškos

verslo plane ne teigiamų dalykų, o stengsis kuo greičiau planą atmesti.

Todėl silpnas, nepagrįstas teiginys anotacijoje gali sužlugdyti visą verslo

planą. Atskleisti verslo trūkumų anotacijoje nereikia ir negalima, juos

radęs skaitytojas gali ir nebeskaityti toliau. Tuo tarpu gerai parašyta

anotacija gali įtikinti skaitytoją verslo privalumais.

PRODUKCIJOS GAMYBOS KAŠTŲ SKAIČIAVIMAS

Ekonomika funkcionuoja, kai veikia trys pagrindiniai elementai: pelnas,

konkurencija ir kainų sistema. Verslo įmonės veikloje vienu iš svarbiausių

elementų yra kaštų nustatymas. Įmonė, nustatydama kainas savo produkcijai,

pirmiausia siekia padengti gamybos kaštus ir gauti pelną.

Kaštus galima apibrėžti kaip išteklius, sunaudotus siekiant tam tikro

tikslo ir apskaičiuotus piniginiais vienetais. Ekonominėje literatūroje

sutinkamos dvi sąvokos. „kaštai“ ir „išlaidos“. Jos vartojamos kaip

sinonimai ir abi reiškia produkcijos savikainą.

Visos išlaidos, kurias gamintojas turėjo padaryti, sudaro jo gamybos

kaštus. Jie yra skirstomi į dvi dalis: kintamuosius kaštus ir pastovius

kaštus.

Kintamieji kaštai – tai kaštai, kintantys kartu su produkcijos apimties

augimu.

Pastovieji kaštai – tai išlaidos, kurios nesikeičia produkcijos kkiekiui

didėjant arba mažėjant.

Kaštų klasifikavimas. Rinkos ekonomikos šalių ekonominėje literatūroje

gamybos išlaidos dažniausiai klasifikuojamos pagal 3 požymius:

1. pagal išlaidų rūšis;

2. pagal išlaidų susidarymo vietą;

3. pagal gaminių, darbų, patarnavimų rūšis.

Europos Sąjungos šalyse taikoma sustambinta išlaidų straipsnių

nomenklatūra. Joje išskiriama:

• išlaidos žaliavoms ir medžiagoms;

• darbo apmokėjimo išlaidos;

• pridėtinės išlaidos, susijusios su energijos, įrengimų naudojimo ir

kitomis netiesioginėmis išlaidomis.

Lietuvos Respublikos vyriausybė yra parengusi rekomendacinio pobūdžio

išlaidų apskaitos skirstymą, kur kaštai skirstomi į tiesioginius ir

netiesioginius.

Tiesioginiai kaštai – tai gamybos sąnaudos, kurių dydis tiesiogiai

priklauso nuo gamybos (paslaugų) apimties. Dar jie vadinami kintamaisiais

kaštais. Šie kaštai tiesiogiai apskaičiuojami konkrečiam gaminiui ir

priklauso nuo šio gaminio gamybos apimties (bendroje savikainoje).

Netiesioginiai kaštai – tai išlaidos, kurių dydis nesusijęs su produkcijos

gamyba. Jos nustatomos padaliniui arba visai įmonei.

VERSLO INKUBATORIAI

Verslo inkubatorius siūlo pradedančioms įmonėms kooperacijos formą, kai

grupė naujų įmonių drauge naudojasi bendrais resursais ir dalinasi šių

resursų naudojimo kaštus.

Tipinės inkubatoriaus teikiamos paslaugos yra panašios. Tai yra:

• Kontoros (gamybinių patalpų, konferencijų kambario) nuoma;

• Ryšio priemonės (telefonas, faksas, pašto dėžutė, elektroninis paštas,

teleksas);

• Kontoros įrangos nuoma (kompiuteris, kopijavimo mašina, baldai);

• Administracinės paslaugos (sekretoriavimas, vertimas);

• Apsauga;

• Kavinė;

• Didmeniniai įvairių prekių užpirkimai su nuolaida;

• Įvairios verslo konsultacijos;

• Finansinė pagalba;

• Verslo informacijos paieška ir pateikimas;

• Reklama;

• t.t.

Lietuvoje verslo inkubatorius – tai viešoji įstaiga, kuri inkubuojamiems

ūkio subjektams palankiomis sąlygomis nuomoja patalpas ir teikia verslo

valdymo paslaugas (informaciją, konsultacijas, mokymą ir pan.),

tarpininkauja gaunant finansinę paramą bei diegiant naujas technologijas ir

mokslo naujoves versle.

4. NAUJOS ĮMONĖS VALDYMAS

IŠTEKLIŲ NAUDOJIMO SVARBIAUSI ELEMENTAI IR JŲ VALDYMAS

Išteklių vadybos tikslas – efektyvus išteklių panaudojimas, siekiant

firmos tikslų. Pačioje veiklos pradžioje firmos vadybininkai bus atsakingi

už reikšmingų sprendimų, susijusių su tokiais klausimais, priėmimą: Kokie

ištekliai reikalingi? Iš kkur juos gauti? Kaip jie bus panaudoti? Kaip bus

kontroliuojamas ir prižiūrimas jų naudojimas?

Išteklių smulkioje firmoje vadyba koncentruojasi į 4 pagrindines sritis:

veiklą, žmones, marketingą ir finansus.

VEIKLA

Gamybos procesai: Reikalinga įranga (įrengimai); Finansavimo kaštai ir

metodai; Veiklos sistemos ir kontrolė; Darbo saugumo reguliavimas; Kokybės

kontrolė; Apmokymas.

Žaliavos: Produktai ir paslaugos, kurie bus perkami; Tiekėjai; Kaštai ir

kreditų terminai; Pirkimų užsakymų sistemos; Saugojimo (sandėliavimo)

sistemos.

Patalpos: Išsidėstymas; Vietos/erdvės reikalavimai; Nuoma, draudimas;

Aplinkos kontrolė; Įmonės zonos; Draudimas.

Kontoros įranga: Telefonų sistemos; Baldai; Kompiuterinė įranga;

Kanceliarinės prekės; Kt.

Vadybos ssistemos: Apskaitos sistemos; Finansinė vadybos informacija;

Valiutų (VP – stock) kontrolė; Užsakymų knyga; Nuolaidos; Sutartinių kainų

nustatymas.

Teisė ir draudimas: Darbdavių atsakomybės draudimas; Gaisro ir kitų

vagysčių draudimas; Pelno nuostolių draudimas; Visuomenės lojalumas;

Profesinis identitetas; Žmonių draudimas; Inžinierinių gedimų draudimas;

Įdarbinimo teisinis reguliavimas; Kompanijos teisiniai rreguliavimai;

Ženklas, simbolis; Parduotuvės išdėstymas; Vitrinos; Prekybininkai;

Brošiūros.

Paskirstymas: Tarpininkų naudojimas (didmeninė prekyba, mažmeninė prekyba,

užsakymai paštu); Eksporto agentai; Fizinis paskirstymas ir transportas;

Tikrinimas (inspections); Pakavimas.

Pardavimų administravimas: Užsakymų knygos vertinimas; Užsakymų

patvirtinimas; Kvotų nustatymas / įvertinimas; Apmokėjimų terminai ir

sąlygos; Sąskaitų (skolų) raštai; Vartotojų užklausimai; Eksporto

dokumentacija; Nusiskundimai ir atsakymai.

FINANSŲ SRITIS:

Pardavimai: Važtaraščių, sąskaitų išrašymas; Prekybos žurnalas; Apmokėjimų

procedūros; Bankas: gryni pinigai, čekiai; Asignavimo raštai; Turto

pardavimas; Sugadinti čekiai.

Debitoriai: Ataskaitos; Papildomi pranešimai telefonu; Tiekimo sustabdymo

data; Teisinių pasekmių taikymo data; Nurašymo data; Informacija apie

debitorius (skolų senumo analizė).

Bankiniai reikalai: Einamoji sąskaita; Čekių knygutė; Palūkanos; Banko

mokesčiai; Kreditinės kortelės.

Mokesčiai: Įvairūs įmonių mokesčiai.

Įsigijimai (pirkimai): Užsakymai; Kaštų kontrolės sistemos; Išlaidų

sąskaitos; Tiekėjų paieškos; Prekių priėmimo sistema.

Kreditoriai: Paskolų terminai; Važtaraščių administravimo; Patvirtinimas;

Mokėjimų sistema; Informacija apie kreditus.

Finansinės veiklos įrašai: Žurnalai ((pirkimai, pardavimai); Pinigų

žurnalas; Pinigų srautų planavimas; Sąskaitų valdymas (pelno, nuostolio);

Auditas; Sąskaitų rūšiavimas.

Finansavimo šaltiniai: Banko paskolos; Akcininkų investicijos; Valstybės

parama; Jungtinis kapitalas; Išorinis investavimas.

FIRMOS IŠTEKLIŲ VALDYMO PROCESAS

Pagrindinė smulkaus verslo įmonės savininko veiklos sritis yra išteklių

parinkimas, įsigijimas ir kontrolė. Tai apima daugelį išteklių, kuriuos

kontroliuoja vadovas: patalpas, žaliavas, medžiagas, mašinas, žmones,

įrangą ir sistemas bei žmogiškuosius išteklius.

Veiklos pradžioje pirmas klausimas, kurį reikia apsvarstyti – kokio tipo

patalpos yra reikalingos, kur ir kaip jas išdėstyti ir kt. Galima

sugrupuoti pagrindinius vadovui – savininkui iškylančius kklausimus: Kur

išdėstyti verslą? Kokio tipo patalpos reikalingos? Koks yra teisinis ir

finansinis įsipareigojimas? Ar geras patalpų pasiekiamumas? Ar yra tinkamos

patalpos?

Medžiagos/žaliavos – daugumoje smulkių firmų, ypač gamybos ir mažmeninės

prekybos, prekių arba medžiagų įsigijimas yra pradinė vadybos veikla.

Įsigyjamos žaliavos skiriamos į 2 pagrindinius tipus:

• Prekės pardavimui: arba modifikuotos, arba nepakitusios. Tai apima

atsargas gamintojui, mažmenines atsargas parduotuvėje, maisto

ingredientus restorane ir statybines medžiagas statybos pramonėje.

• Vartojimo vienetai: netiesiogiai paremiantys verslą. Tai apima

kanceliarinius reikmenis, reklaminę medžiagą ir kt.

•

Įrengimai. Smulkios firmos infrastruktūra daugiausia yra sudaryta iš

įvairių įrengimų kategorijų, kurios apima:

• Gamybines mašinas ir įrengimus, t.y. specifiška, priklausomai nuo

gamybos proceso tipo;

• Komunikaciniai įrengimai – telefonas, faksas, duomenų apdorojimo

sistemos;

• Biuro ar prekybos salės baldai: įvaizdis taip pat kaip ir

funkcionalumas įtakos smulkios firmos baldų pasirinkimą;

• Sisteminiai įrengimai: ši kategorija rodo didėjančią išlaidų smulkiam

verslui tendenciją. Tai apima kompiuterių naudojimą, įtraukiant

duomenų apdorojimo apskaitas, duomenų bazes ir atsargų kontrolę.

Draudimas. Jo tikslas – minimizuoti riziką. Kadangi smulkios firmos yra

ypatingai pažeidžiamos ir jautrios nelaimėms, svarbi vadybos funkcija bus

tinkamos draudimo politikos (siekiant sušvelninti nesėkmės efektą)

pasirinkimas.

Privalomas draudimas – kai kuriose srityse nėra pasirinkimo – draudimas

privalomas:

• Darbdavio įsipareigojimų draudimas – draudimas nuo darbuotojų

pretenzijų, kurie patiria susižalojimus, suserga ddirbdami.

Reikalaujamas įstatymu.

• Trečiosios šalies pervežimo priemonių draudimas – kompanijos pervežimo

priemonės yra tų pačių teisinių reikalavimų, kaip ir privačių

pervežimo priemonių subjektas ir reikalauja trečios šalies draudimo.

• Specifinis draudimas – kai kuriuose kontraktuose nurodoma draudimo

reikalavimo sąlyga. Patalpų nuoma reikalauja, kad nuomininkas

apdraustų turtą/nuosavybę.

Savanoriškas draudimas. Kitos draudimo rūšys yra mažiau įsipareigojančios,

bet mažiau ar daugiau tinkančios tam tikroms verslo aplinkybėmis arba

priklausančios nuo vadovo – savininko. Jos apima:

• Gaisrus ir vagystes – susijusios su patalpomis;

• Sulūžimai, sudužimai – įrengimai gali būti apdrausti dėl remonto kaštų

atsipirkimo sulūžimų ir sugedimų atvejų;

• Pelno praradimas – gaisro, vagystės, lūžimų ir kt. nelaimių atveju,

maža firma gali kentėti ne tik dėl pakeitimo arba remonto kaštų, bet

pelno praradimo;

• Asmeninis draudimas: vadovams – savininkams paprastai patariama

pasirūpinti gyvybės, sveikatos ir pensijų politika, kad apsaugotų savo

šeimas ir save.

Vadybos informacinės sistemos. Menedžmento informacinės sistemos tampa vis

reikalingesnės ir teikiančios pagalbą smulkaus verslo vadovui,

„žongliruojančiam“ su kintamaisiais, kurie veikia jo verslą.

Kompiuterizuotos sistemos smulkiai firmai ne tik vis labiau padeda paruošti

dokumentaciją bet taip pat ir vykdyti jos kontrolę.

SMULKIŲ IR VIDUTINIŲ ĮMONIŲ VALDYMAS

Smulkios ir vidutinės įmonės valdymas ypatingas tuo, kad savininkas

tiesiogiai vadovauja visiems darbuotojams, kurių yra nedaug, ir pats atsako

už įmonės veiklą, oo svarbiausia – už finansus ir prekybą. Jam pavaldus

dažniausiai tik vienas asmuo – gamybos meistras ar brigadininkas. Ir

strateginė, ir operatyvi veikla yra įmonės savininko – vadovo prerogatyva.

Smulkių firmų skiriamasis bruožas – jo paprastumas ir negausus valdymo

aparatas. Smulkios firmos vadovas – ypatingas vadovo tipas,

besiorientuojantis į naujoves ir rizikuojantis.

Pati paprasčiausia organizacinė smulkios įmonės valdymo struktūra yra

tokia: prezidentas, viceprezidentas, realizavimo specialistas. Didėjant

įmonės apimčiai, didėja ir valdymo grupės. Valdymo aparate gretinamos

įvairios profesijos. Dažnai firmos vadovas kartu užsiima buhalterija,

finansais, realizavimu, tiekimu, kainomis ir reklama.

Akcinėse ir uždarose akcinėse bendrovėse bendram vadovavimui renkama

direktorių taryba. Jos optimali sudėtis – penki nariai. Dalis jų dirba

firmoje, kiti kviečiami iš šalies. Direktoriai gali būti bankininkai,

valdymo konsultantai, stambių firmų valdytojai, juristai ir kt.

specialistai. Iškilę klausimai čia sprendžiami greitai, lanksčiai ir

paprastai, kadangi tai priklauso nuo vieno ar kelių pagrindinių firmos

vadovų.

VERSLO ĮMONĖS FINANSINĖS VEIKLOS VERTINIMAS

Praktikoje net ir mažiausių firmų veikloje susikaupia daug finansinės

informacijos, kuri atspindi firmos ypatumus. Ši informacija nagrinėjama

pasitelkus finansinių rodiklių grupes. Firmos finansinių rodiklių panorama

yra labai plati, nors šių rodiklių analizės tikslai gali būti skirtingi, o

tai natūraliai susiaurina reikalingų rodiklių ratą. Pvz., kreditoriai

analizuoja firmų finansines ataskaitas pagal jų kreditinį pajėgumą, t.y.

gebėjimą sugrąžinti skolas. Jei firmai suteikiama trumpalaikė paskola, tai

bankas siekia išsiaiškinti, ar firma yra likvidi, t.y. ar ji

finansiškai

pajėgi laiku grąžinti trumpalaikes paskolas. Jei firma gauna ilgalaikę

paskolą, tai kreditorius nori iš anksto žinoti, ar jis laiku gaus

palūkanas, kokiomis dalimis ir kada bus grąžinama paskola. Kreditoriai

domisi, kaip firmoms sekasi įsisavinti investicines paskolas ir nuo kada

jos duos pelną. Tiek įmonės valdytojai, tiek savininkai firmos finansinę

būklę dažniausiai vertina pagal tai:

• kaip efektyviai firma sugeba naudoti savo turtą;

• iš kokių šaltinių finansuojamas turtas;

• kokia yra firmos finansinė rizika

• koks yra firmos pelningumas, vieta rinkoje ir galimybė išlaikyti arba

pagerinti šiuos parametrus.

AB ir UAB akcininkai daugiausia domisi, kokie akcijų emisijos rezultatai,

ar jie ne per daug rizikuoja investuodami savo lėšas į akcijas. Visa tai

rodo, kad ir firmų finansinių rodiklių analizės ratas gali būti labai

skirtingas. Todėl kiekvienam verslininkui būtina žinoti finansinių rodiklių

skaičiavimą, jų prasmę, nes be jų negalima suvokti savo realios padėties

rinkoje, finansinės rizikos ir perspektyvų, konkurentų elgsenos, pranašumų

ir trūkumų.

Verslo įmonės būklės įvertinimas santykiniais rodikliais

Santykinių rodiklių (koeficientų) analizė – tai finansinių ataskaitų

analizė, padedanti interpretuoti atskirų finansinės ataskaitos sumų

tarpusavio rryšį. Analizuojant finansinių ataskaitų duomenis, koeficientai

yra grupuojami į pagrindines penkias grupes, tačiau svarbiausi yra šie:

1. Mokumo (likvidumo) rodikliai (pvz., ‘Trumplaikiai aktyvai’ /

‘Trumpalaikiai įsipareigojimai’).

2. Įsiskolinimo rodikliai (pvz., ‘Nuosavas kapitalas’ / ‘Ilgalaikiai

įsipareigojimai’).

3. Pelningumo (rentabilumo) rodikliai (pvz., ‘Grynasis ppelnas’ /

‘Pardavimų pajamos’).

4. Veiklos valdymo efektyvumo rodikliai.

5. Išteklių valdymo rodikliai.

NAUJOS VERSLO ĮMONĖS FINANSAVIMO TIKSLAI IR INSTRUMENTAI

Kiekvienos verslo įmonės sėkmingas funkcionavimas neatsiejamai susijęs su

dviejų veiklos tikslų: likvidumo ir rentabilumo užtikrinimu. Įmonė,

siekdama išlikti rinkoje turi siekti, kad jos veikla būtų kiek galima

pelningesnė ir vykdyti savo finansinius įsipareigojimus kitiems ūkio

subjektams ir valstybei, t.y. būti likvidžia. Todėl ir įmonės finansavimo

politiką galima apibrėžti kaip ekonomines – finansines priemones

didinančias įmonės likvidumą ir rentabilumą.

Verslo įmonė privalo disponuoti tokiu kapitalo kiekiu, kad:

• Vykdytų šiandien mokėtinus finansinius įsipareigojimus kitiems ūkio

subjektams;

• Finansuotų suplanuotus investicijų projektus.

Jei įmonė vertinama kaip likvidi, tai reiškia, kad ji disponuoja pakankamu

kapitalo kiekiu šioms sąlygoms vykdyti. Todėl kaip vieną iš finansavimo

tikslų galima apibrėžti kaip įmonės likvidumo užtikrinimą. RReikia paminėti,

kad likvidumas yra struktūrinis, kurį parodo ketvirtiniai ir metiniai

balansai, ir disponuojamas turtas, t.y. įmonės sugebėjimas kiekvieną dieną

padengti savo trumpalaikius įsipareigojimus. Vertinant įmonės likvidumą yra

visų pirma kreipiamas dėmesys į balansinį likvidumą.

Įmonės vykdomą finansavimo politiką įtakoja taip pat ir rentabilumo

didinimas. Negalima vienašališkai pasakyti kas – likvidumas ar rentabilumas

– turi didesnę reikšmę įmonės funkcionavimui. Bet kokiu atveju abiejų šių

tikslų pastovus siekimas yra būtina sąlyga sėkmingai verslo įmonės veiklai

ir bent vieno jų nepaisymas gresia sankcijomis įmonės savarankiškumui. Čia

reikia paminėti, kad laikino įmonės nnerentabilumo pasekmes galima pašalinti

įvairių rezervų pagalba, tuo tarpu net ir neilgas laiko tarpas, kurio metu

įmonė negali vykdyti savo finansinių įsipareigojimų gali turėti skaudžias

ir ilgalaikes pasekmes prestižui ir įmonės savarankiškumui.

Finansavimo požiūriu likvidumo ir rentabilumo siekimas gali būti vienas

kitam prieštaringi. Kaip pavyzdžius galima paminėti situacijas,

pasitaikančias įmonei:

Didesni rezervai (nenumatytoms išlaidoms padengti) didina įmonės likvidumo

laipsnį. Tačiau laikyti visiškai likvidžius rezervus (grynus pinigus) yra

brangu, nes jie nėra kur nors investuojami ir neduoda pajamų. Tai sąlygoja

rentabilumo sumažėjimą.

Rentabilumo (pelno maksimizavimo) siekimas yra susijęs su apmokestinimu

(pelno, pajamų mokesčiu). Ekstremaliais atvejais tai gali turėti lemiamą

reikšmę pasirenkant finansavimo formą ar strategiją. Kadangi likvidumo

didinimą galima traktuoti kaip reinvesticijas, todėl tam nukreiptos lėšos

neapmokestinamos ar apmokestinamos mažesniu tarifu.

Finansavimo instrumentus reikėtų išskirti į dvi grupes:

• Išorinis finansavimas

• Vidinis finansavimas.

Taip atskiriant kreipiamas dėmesys ar finansavimo metu gaunamas efektas

yra pasiekiamas pritraukiant kapitalą iš už įmonės ribų (kreditai,

paskolos, subsidijos, įstatinio kapitalo didinimas) ar panaudojant įmonės

veiklos rezultatus, vidinius įmonės išteklius.

Kartais firma negali vykdyti įsipareigojimų, nes įplaukos ir išlaidos buvo

blogai įvertintos ar dėl kitų priežasčių įmonė nedisponuoja reikalingais

pinigais. Tuo atveju finansinė pusiausvyra pažeidžiama. Tokia padėtis

įmonei gresia bankrotu, nes kreditoriai gali kreiptis į teismą. Praktikoje

yra skiriami du atvejai. Kai firmos sugebėjimas vykdyti įsipareigojimus yra

sutrikęs laikinai – vadinama nepakankamu likvidumu, kitas atvejis, vedantis

į bbankrotą – tai ilgalaikis nesugebėjimas vykdyti įsipareigojimus.

Siekiant naują įmonę apsaugoti nuo bankroto savininkas kitų finansinių

padalinių vadovais turi sudaryti finansavimo planus įvairiems

laikotarpiams, kurie tiksliai įvertina susiklosčiusią padėtį. Ilgesniam

laikotarpiui finansiniai planai tik gali prognozuoti būsimą situaciją.

Dažnai verslo įmonių savininkams tenka skolintis pinigų, todėl būtina

žinoti kada naudinga skolintis. Kada skolinto kapitalo palūkanos yra

mažesnės negu įmonės veiklos rentabilumas, tai padidėjęs skolintas

kapitalas gerokai gali padidinti nuosavo kapitalo rentabilumą ir vidutinę

palūkanų normą.

Prieš imant paskolą reikia kruopščiai apskaičiuoti kiek ji naudinga

įmonei. Esant normalioms sąlygoms skolinti pinigai turi uždirbti pajamų

daugiau negu reikia sumokėti palūkanų, kitaip paskola taps nuostolinga ir

dar labiau sukomplikuos padėtį.

Vidinio finansavimo formas galima suskirstyti į 3 grupes:

• Finansavimas iš pelno

• Turto struktūros pasikeitimai

• Specialūs fondai

Visos šios formos gaunamos balanso politikos pasekoje. Jos poveikį galima

apibūdinti trimis efektais.

Finansavimo efektas – specialiems rezervams priskirtos lėšos negali būti

ateityje priskirtos pelnui ir kartu paskirstytos.

Mokesčių efektas – kai į ateitį nukeliamos išlaidos, o kartu ir mokesčiai,

ko pasekoje tuo pat metu padidėja likvidumas.

Patikimumo efektas – rezervų sudarymas rodo, kad įmonė yra numačiusi savo

veiklos rizikos veiksnius ir pasiruošusi juos neutralizuoti.

Finansavimas iš pelno, kuris paliekamas įmonėje ir neišdalinamas

savininkams.

Turto struktūros pakitimai tai turto balansinė ir reali vertė, kuri ne

visada sutampa, todėl nebūtinų įmonės ūūkinei – komercinei veiklai priemonių

ir turto pardavimas gali gerokai padidinti nerealizacinį pelną.

Viena iš žymiausių JAV konsultacinių firmų „Solomon Brother“ teigia, kad

tipiškas firmos finansavimas vidinių ir išorinių šaltinių sąskaita turėtų

pasiskirstyti taip: Vidiniai finansavimo šaltiniai – 60%, Išoriniai

finansavimo šaltiniai – 40%.

Tai reiškia, kad vidinio finansavimo dalis kiekvienam lite sudaro 60

centų, išorinio – 40 centų.

Vidinis finansavimas susidaro sumuojant investicijas iš amortizacinių

atskaitymų fondo (49 ct) ir investicijas, daromas nepaskirstyto pelno

sąskaita (11 ct).

Išorinis finansavimas (40ct) vykdomas išleidžiant ir parduodant naujas

akcijas (5 ct), taip pat imant paskolas (35 ct). Šiuo pasiūlymu reikėtų

pasinaudoti naujos įmonės steigėjams.

ALTERNATYVIOS ĮMONĖS VEIKLOS FINANSAVIMO RŪŠYS:

LIZINGAS, FAKTORINGAS, FORFEITINGAS

Kaip alternatyvos bankinėms paskoloms išsivysčiusiose Vakarų Europos

šalyse ir jau Lietuvoje ypač paplitusios tokios finansavimo rūšys kaip

lizingas, faktoringas, forfeitingas.

Lizinginės operacijos – tai nauja finansavimo rūšis, finansiškai padedanti

to norinčioms įmonėms. Ekonominiu požiūriu lizingas – tai ilgalaikis

kreditas prekine forma, kai išnuomotos priemonės savininkas už suteiktą

daiktinę paskolą gauna palūkanas. Lizingui būdinga trišalė sutartis, t.y.

kai sandoryje dalyvauja trys šalys – lizingo davėjas nuomotojas, lizingo

gavėjas nuomininkas ir objekto gamintojas tiekėjas.

Faktoringas – tai ypatinga trumpalaikio finansavimo forma, susijusi su

apyvartinio kapitalo kreditavimu. Šiuo metu tai universali sistema

aptarnaujanti tiek eksportinę, tiek ir vidaus tiekėjo veiklą. Faktoringo

pagrindas – tai perleidimas faktoringo kompanijai neapmokėtų mokėjimų

reikalavimų, kurie atsiranda prekių,

paslaugų realizavimo bei komercinio

kredito suteikimo procese. Įmonei suteikusiai komercinį kreditą būna

nepalanku laukti, kol klientas atsiskaitys. Tuomet tiekėjas gali

pasinaudoti faktoringo paslaugas teikiančios firmos pasiūlymais. Ji superka

iš tiekėjų klientų įsipareigojimus už tam tikrą mokestį. Gali būti perimtos

ir tokios funkcijos : įsiskolinimų apskaita, išreikalavimas ir rizika,

susijusi su skolininko nemokumu.

Operacija, panaši į eksportinį faktoringą yra forfeitingas. Tai eksporto

kreditavimas superkant komercinius vekselius ir kitus mokėjimo reikalavimus

pagal užsienio prekybos kontraktus. Tokiu būdu visa eksportuotojo rizika

perduodama forfeitoriui, kuriam, siekiant apginti savo interesus reikia

garantijos iš importuotojo šalies ppatikimiausio banko. Forfeitingo

operacijos kaina viršija kitą kreditavimo formų kainą, tačiau jos

privalumas yra tas, kad yra paprasta apiforminimo procedūra ir visa rizika

tenka forfeitpriui.

VERSLO MOKESČIAI

Verslininkas pirmiausia turi išstudijuoti bendrą informaciją apie visus

mokesčius ir svarbiausius jų bruožus. Tai būtina žinoti jau prieš steigiant

įmonę. Priklausomai nuo įmonės teisinės formos priklauso mokamų mokesčių

skaičius. Steigiant įmonę labai svarbu žinoti ir mokesčių lengvatas. 

1. Koeficientų reikšmė, privalumai, trūkumai, pasirinkimas

 

1.1. Finansinių koeficientų reikšmė ir privalumai

 

Analizė, panaudojant finansinius rodiklius, yra labai plačiai paplitusi

atliekant tarpįmoninę bei tam ttikro laikotarpio analizę [9]. Vartodami

finansinius rodiklius, galime nesunkiai palyginti skirtingų įmonių

finansines ataskaitas bei jų veiklos rezultatyvumą įvairiais požiūriais,

taip pat vienos įmonės skirtingų laikotarpių finansinius rodiklius,

nustatyti jų kitimo tendencijas.

 

Prieš analizės atlikimą, būtina įsitikinti, ar pasirinktos ataskaitos yra

suderintos metodiniu bei struktūriniu požiūriu. VVisus rodiklius tikslinga

sugrupuoti į dvi grupes: vidinius ir išorinius. Vidiniai rodikliai yra tie,

kurių apskaičiuojamieji elementai, t.y. skaitikliai ir vardikliai, gali

būti apskaičiuojami paimant duomenis iš finansinių ataskaitų. Išoriniais

laikytini tokie, kurių viena dalis neatsispindi finansinėse ataskaitose.

 

Ūkinėje praktikoje dauguma vadovų sugeba laisvai operuoti absoliučiais

dydžiais, pavyzdžiui, žmonių skaičiumi, tonomis, valandomis, kilometrais ir

t.t., ir nepakankamai – santykiniais dydžiais. Tačiau kyla klausimas, kodėl

reikia nagrinėti santykinius dydžius? Atsakymas toks: joks skaičius negali

būti akivaizdus ir reikšmingas nepalyginus jo su kitu skaičiumi. Kad

suteiktume skaičiui reikšmę, reikia jį palyginti su kitu, ypač jeigu norime

įvertinti įmonės ūkinės veiklos būklę ar tam tikrą asmeninio gyvenimo

situaciją. Taigi santykinis dydis, gautas palyginus du skaičius, yra daug

akivaizdesnis negu absoliutus dydis. Pavyzdžiui, izoliuotai žiūrint į

išlaidas, dar negalima padaryti apibendrinančios išvados, bet palyginus jas

su rezultatu ar nauda, ggauta padarius tas išlaidas, tai padaryti jau

galima.

 

Santykinis rodiklis gali būti patobulintas ieškant galimybių pakeisti vieną

iš jo sudedamųjų dalių arba apskaičiuojamų elementų (skaitiklį, vardiklį

arba abu). Ūkines operacijos gali būti vykdomos didinant pardavimus, esant

toms pačioms sąnaudoms, arba mažinant sąnaudas, tenkančias tai pačiai

pardavimų apimčiai. Tolygus veiksnių poveikis tiek skaitikliui, tiek ir

vardikliui yra vienas iš santykinių rodiklių privalumų. Taigi santykinių

rodiklių naudojimas eliminuoja absoliutinių rodiklių trūkumus. Pavyzdžiui,

absoliutus išlaidų augimas daro įspūdį, kad jas reikia mažinti, kai jos

gali būti sąlygojamos gamybos apimties augimo. Tokios klaidingos išvados

nepadarysime jjeigu apskaičiuosime santykinį rodiklį.

 

Galima paminėti santykinių rodiklių privalumus, palyginti su absoliutiniais

dydžiais, pateikiant šiuos pavyzdžius [9].

 

1. Transportas. Kai kalbama apie jo efektyvumą, galima pasakyti, kad

automobilis į paskyrimo vietą nuvažiuoja per n val. Bet tai mes galime

apibūdinti objektyviai tik tada, jeigu žinome transporto priemonės

greitį, t.y. km per valandą.

 

2. Produkcija. Pavyzdžiui, dvi įmonės per tą patį laikotarpį pagamino po

2000 staklių. Tačiau abu šie rodikliai neparodo, ar įmonės dirbo

efektyviai. Tarkime, kad pirmoji įmone gamino produkciją su 50

darbuotoju, o antroji – su 100. Galima daryti išvadą, kad pirmoji

įmonė dirbo efektyviau negu antroji. Pirmosios įmones našumas 40

staklių vienam žmogui, o antrosios – tik 20. Žinoma, pirmoji įmone

gali būti nerentabili, bet tai jau kitas klausimas.

 

3. Pelnas. Abi įmones gavo po 5000 Lt pelno. Kuri įmone pelningesnė?

Jeigu A įmone gavo šį pelną, gavusi 50 000 Lt pajamų, tai A įmone bus

pelningesne tuo atveju, jeigu jos pelningumas bus 10% pardavimų sumos,

o B įmones -1%.

 

1.2. Kaip pasirinkti santykinius rodiklius?

 

Mokslinėje-metodinėje literatūroje yra aprašoma šimtai skirtingų finansinių

koeficientų. Kiekvienas jų yra tinkamas tam tikroms įmonių rūšims (akcinėms

bendrovėms, bankams, investiciniams fondams, draudimo bendrovėms ir pan.),

tam tikriems ekonomikos sektoriams ir pan. Taigi iškyla finansinių rodiklių

pasirinkimo problemą. Žemiau aptarsime pagrindinius mmomentus, į kuriuos

būtina atsižvelgti, konkrečiai įmonei renkanti tam tikrą finansinių

rodiklių grupę arba sąranką.

 

Prieš pasirenkant įmonei vertinimo santykinius rodiklius, reikia nustatyti

analizės tikslus ir įmonės vystymosi perspektyvas. Bet kokios veiklos, tame

tarpe ir analizės atlikimo, pagrindas yra konkrečių tikslų nustatymas.

Taigi būtina nustatyti, ar siekiama atlikti kompleksinę įmonės veiklos

analizę, ar įvertinti jos pelningumą, o gal sugebėjimą padengti savo

finansinius įsipareigojimus ir pan.

 

Jeigu žinoma, ko įmonė nori pasiekti, tada vartojant santykinius rodiklius,

galima nustatyti, kiek ji yra pažengusi ta kryptimi, pavyzdžiui, žinodami,

jog įmonė siekia dešimties procentų dydžio grynojo pelningumo iš kiekvieno

pardavimų lito, tai atlikta pelningumo analizė parodys realią situaciją ir

neatitikimą iškeltiems tikslams.

 

Jeigu įmonė turi keletą tikslų, tada reikia nustatyti jų reikšmingumą

(rangą). Kai vienas tikslas pasiekiamas, kitas tampa pagrindinis. Tačiau

prioritetai irgi keičiasi priklausomai nuo išorinių veiksnių. Pasirenkant

santykinius rodiklius, taip pat reikia žinoti, kokie įmonės padaliniai

prisidėjo prie tų tikslų siekimo ir kokie yra tų padalinių poskyriai.

Kiekvienam padaliniui turi būti nustatytas specifinis tikslas, suderintas

su bendrais įmonės tikslais. Taigi, pasirenkant santykinius rodiklius,

reikia vadovautis tokiais principais [9]:

 

1. Jeigu įmanoma, tikslinga išrinkti vieną santykinį rodiklį, kuris

apibūdintų laimėjimų lygį, taip pat kartu su kitais rodikliais

parodytų, kokiu būdu laimėjimai galėtų būti patobulinti.

2. Pasirenkami rodikliai turėtų būti logiškai ar matematiškai tarpusavyje

susieti ir kad tai galima būtų įrodyti.

3. Reikia vengti pseudosantykinių rrodiklių. Pseudosantykiniai rodikliai

yra tie, kurie apskaičiuojami dalijant tarpusavyje logiškai nesusietus

dydžius, nors matematiškai panašius į santykinius rodiklius,

pavyzdžiui, sumokėtų palūkanų ir pardavimų santykis (%). Sumokėtos

palūkanos, ypač jei mokamos už pastovią paskolą, nepriklauso nuo

realizacijos apimties, todėl palūkanų procentas gali būti lyginamas ne

su realizacijos apimtimi, o su skolos dyžiu. Pardavimai, tenkantys

vienam gamybos darbuotojui, irgi nėra geras santykinis rodiklis, nes

įmonė gali parduoti ne tik savo gamybos, bet ir pirktus gaminius, kas

nėra jų darbo rezultatas.

4. Vadovui neturi būti pateikiami tie rodikliai, kurių pasikeitimui

vadovas negali turėti įtakos, t.y. daryti poveikio.

5. Santykinis rodiklis turi įvertinti materialų veiksnį, o ne trivialų.

6. Santykinis išlaidų rodiklis turi teikti informaciją apie naudą, kad

vadovas visada tai turėtų mintyje.

7. Santykinių rodiklių, kuriuos gauna vadovas, skaičius turi būti

minimalus. Be to, reikia atminti, kad nėra idealios santykinių

rodiklių sistemos, kuri patenkintų visų įmonių vadovus, tiktų visoms

ūkio šakoms ir visiems laikams.

 

Su paskutiniu teiginiu susiję dar trys rodikliu sudarymo principai:

 

✓ ⎫      Įvairioms šakoms, ir įmonėms, jeigu jos funkcionuoja

skirtingai, reikalingi skirtingi santykiniai rodikliai.

✓ ⎫      Įmones viduje, skirtingiems valdymo lygmenims irgi

reikalingi skirtingi santykiniai rodikliai, nes vadovų

atsakomybė yra nevienoda

✓ ⎫      Vadovo poreikis specifiniams rodikliams keičiasi, jeigu

keičiasi jo

problemos.

 

Šie principai rodo, kad kartkartėmis (tarkime, kartą per metus) kiekvienas

vadovas turėtų gauti tam tikrus rodiklius ir atsisakyti tų, kurie

nesuteikia jam informacijos, reikalingos valdymo sprendimams priimti.

Gyvenime yra tendencija, kad informacija, kurią vadovas gauna, nuolat

didėja. Tai susiję su informacinės arba žinių eros įsigalėjimų, kurios

esminis bruožas yra tai, kad pagrindiniu gamybos veiksniu tampa

specializuota informacija arba žinios (aišku tuo pačiu ir sugebėjimas ją

kryptingai bei efektyviai panaudoti). Tačiau tos informacijos kokybė gali

gerėti tik tada, kai jos kiekis nuolat yra mažinamas.

 

Todėl labai svarbu, jog pagrindinis santykinis rrodiklis, jo naudojimas arba

jo interpretavimas būtų toks, kad net [9]:

 

1) 1)      norint pasiekti „gerą“ rodiklį, nebūtų užkertamas kelias

tokiai įmonės veiklai, kuri duotų naudos,

2) 2)      geras rodiklis netaptų tokių veiksmų padariniu, kuris neduoda

įmonei naudos.

 

Pirmos situacijos rizika atsiranda tada, kai, pavyzdžiui, sąnaudos

atsiranda ir yra pripažįstamos viename laikotarpyje, o nauda neparodoma iki

kito laikotarpio pradžios. Antros situacijos rizika atsiranda dažniausiai

tada, kai pagalbinio santykinio rodiklio lygį atspindi veiksmas, darantis

teigiamą įtaką tik daliai įmonės veiklos, bet galintis sukelti visos įmonės

nuosmukį.

 

1.3. Koeficientų ttrūkumai

 

Analizuojant finansinius santykinius rodiklius, svarbu suprasti ne tik jų

privalumus, bet ir trūkumus. Finansinių ataskaitų vartotojai skirstomi į 3

pagrindines grupes [3]:

 

a) a)                          Vadovai santykinius rodiklius

naudoja firmos ūkinės veiklos analizei, kontrolei ir

tobulinimui.

b) b)                          Tie, kurie analizuoja kreditus

(teikiant bbanko paskolas, skiriant reitingus obligacijoms),

santykinius rodiklius nagrinėja norėdami įvertinti firmos

skolų apmokėjimo galimybes.

c) c)                          Tie, kurie analizuoja vertybinius

popierius, domisi bendrovės veiklos efektyvumu, augimo

perspektyvomis, firmos sugebėjimu mokėti savo obligacijų

palūkanas.

 

Naudojantis santykinių rodiklių analize, jai būdingi trūkumai reikalauja

apdairumo. Norint atlikti palyginamąją analizę firmose su dideliu padalinių

skaičiumi skirtingose šakose, sunku parinkti šakų vidurkius sugretinimui.

Pačios firmos rodiklių palyginimas su šakos vidutiniais santykiniais

rodikliais – tai nebūtinai optimalus tikslas. Žymiai svarbesni gali būti

šakos lyderių santykiniai rodikliai.

 

Dažnai infliacijos ir sezoniškumo pokyčių įtakoje iškreipiami metiniai šakų

santykiniai rodikliai. Jų apskaičiavimą gali paveikti iškraipymai, kuriuos

sąlygoja skirtinga, tačiau visuotinai pripažinta įmonės veiklos apskaitos

praktika.

 

Jei firma apskaitoje dirbtinai pagerina finansines ataskaitas, santykiniai

rodikliai bus klaidinantys. Sunku pasakyti, kuris rodiklis yra „geras“, o

kuris „blogas“. Viską lemia firmos finansiniai reikalai. Pagaliau, yra ddaug

firmų, turinčių ir stiprius, ir silpnus santykinius rodiklius, ir jų visuma

išreiškia tikrąją firmos finansinę būklę.

 

2. FinansiniAI koeficientai ir jų grupės

 

2.1. Finansinių koeficientų grupavimas

 

Kaip jau minėjome įmonių finansinei būklei vertinti naudojama labai daug

skirtingų bei įvairių koeficientų. Jie apskaičiuojami remiantis įmonės

finansinių ataskaitų informacija bei išorine informacija (pavyzdžiui,

vertybinių popierių biržos prekybos rezultatais). Įvairūs koeficientai

skiriasi savo svarba ir panaudojimo tikslais. Dažnai vieni finansiniai

koeficientai yra išvedami iš kitų, taigi jie yra tarpusavyje susiję.

 

Kadangi finansinių koeficientų yra daug, tai jie finansinės analizės

teorijoje yra kklasifikuojami į atskiras grupes. Toks grupavimas palengvina

jų nagrinėjimą.

 

Pažymėtina, kad įvairūs finansinės analizės praktikai bei teoretikai

laikosi skirtingų grupavimų principų, tačiau galima rasti nemažai ir

bendrumų. Knygoje „Finansinė analizė“ [9] išskiriamos tokios santykinių

koeficientų grupės:

 

1. 1.      Pelningumo.

2. 2.      Trumpalaikio ir ilgalaikio mokumo.

3. 3.      Veiklos efektyvumo.

4. 4.      Kapitalo rinkos.

 

Nacionalinės vertybinių popierių biržos parengtoje rodiklių skaičiavimo

metodikoje [4] akcinių bendrovių rodiklių skaičiavimui siūloma taikyti šių

penkių grupių finansinius koeficientus:

 

1. 1.      Likvidumo.

2. 2.      Pelningumo.

3. 3.      Finansų struktūros.

4. 4.      Turto panaudojimo efektyvumo.

5. 5.      Rinkos vertės.

 

Finansų analitikui didelės reikšmės į finansinių koeficientų grupavimą

teikti nereikėtų, svarbu suprasti šių koeficientų prasmę, apskaičiavimo

metodiką bei taikymo ypatumus. Todėl pernelyg nesigilindami į grupavimo

subtilybes, panagrinėsime pačius pagrindinius finansinius koeficientus,

suskirstydami juos į pelningumo, likvidumo (mokumo), finansų struktūros,

turto panaudojimo efektyvumo (apyvartumo) bei rinkos vertės grupes.

Nagrinėdami rodiklius remsimės įvairių autorių darbais [1, 2, 4, 5, 6, 7,

8, 9, 10].

 

2.1. Pelningumo koeficientai

 

Pelningumo rodikliai yra pagrindiniai rodikliai, kuriais remiamasi

atliekant finansinę analizę, nes:

a) a)      jie geriausiai apibendrina galutinius įmonės pasiekimus, ir

b) b)      pagal juos yra sprendžiama, kokią realią naudą gaus

akcininkai ir investitoriai, rizikuodami investuoti savo kapitalą.

 

Akcinio kapitalo pelningumas (nuosavybės grąža) rodo, kiek pelno gaunama

kiekvienam akcinio kapitalo piniginiam vienetui. Jis apskaičiuojamas taip:

[pic]

Šiuo rodikliu matuojama paprastųjų akcijų savininkų investicijų

pelningumas. Kuo jjis didesnis, tuo geresnis.

 

Turto pelningumo rodiklis (turto grąža) rodo, ar įmonė efektyviai vartoja

savo turtą. Jis yra taip apskaičiuojamas:

[pic]

Šis rodiklis parodo visų investicijų įmonėje pelningumą. Kuo jis didesnis,

tuo geresnis.

 

Grynasis pelningumas parodo, kiek grynojo pelno tenka vienam pardavimų

litui. Jis apskaičiuojamas taip:

[pic]

Tai bene plačiausiai vartojamas rodiklis. Kuo jis didesnis, tuo geresnis.

 

Panašią prasmę turi bendrasis pelningumas. Jis taip apskaičiuojamas taip:

[pic]

Bendrasis pelningumas parodo, kiek grynojo pelno tenka vienam pardavimų

litui. Kuo jis didesnis, tuo geresnis.

 

2.3. Mokumo (likvidumo) rodikliai

 

Mokumo arba likvidumo rodikliai apibūdina firmos finansinį patikimumą.

Likvidumo rodikliai parodo, ar įmonė pajėgs apmokėti savo įsipareigojimus,

pasibaigus terminui.

 

Atliekant finansinę analizę dažniausiai skaičiuojami bendrojo ir skubaus

padengimo koeficientai.

 

Bendrojo padengimo koeficientas padeda nustatyti, kiek trumpalaikis turtas

viršija trumpalaikius įsipareigojimus. Jis taip apskaičiuojamas taip:

[pic]

Šis koeficientas geriausiai parodo, kokiu laipsniu trumpalaikių kreditorių

teisės yra padengtos turtu, kurį lengva paversti pinigais. Kuo jis

didesnis, tuo artimiausiu metu saugesnė situacija. Vakarų Europos šalyse

manoma, kad patenkinamas likvidumo rodiklio lygis svyruoja nuo 1,2 iki 2,0.

Greitojo arba kritinio padengimo koeficientas yra santykis tarp didžiausio

likvidumo turto komponentų ir trumpalaikių įsipareigojimų. Jis nustatomas

taip:

[pic]

Vakarų Europos šalyse manoma, kad šis rodiklis turėtų būti lygus maždaug 1

ar net dar mažesnis.

 

2.4. Finansų struktūros rodikliai

 

Įsipareigojimų arba mokumo rodikliai parodo įmonės sugebėjimą vykdyti savo

ilgalaikius ir trumpalaikius finansinius įsipareigojimus verslo

partneriams, bankams, mokesčių institucijoms.

 

Svarbiausias įįsipareigojimų grupės rodiklis yra skolos – nuosavybės

santykis. Manoma, kad santykis 1:2 yra normalus, t.y. maždaug pusė

finansavimo šaltinių turėtų būti skolinami. Jis apskaičiuojamas taip:

[pic]

Taip pat apskaičiuojamas skolos koeficientas, – tai santykis tarp įmonės

skolų ir viso turto:

[pic]

Skolos čia apima tiek ilgalaikius, tiek trumpalaikius įsipareigojimus.

Kreditoriai pirmenybę teikia žemiems skolos santykiniams rodikliams, nes

bankroto atveju tai sumažina jų nuostolių riziką, o savininkai pirmenybę

teikia aukštesnio lygio finansiniam svertui, nes jie siekia padidinti pelną

bei išlaikyti firmos kontrolę. Optimalus skolos lygis yra daugumos

akademinių ir praktinių diskusijų objektas.

 

Kitas svarbus finansų struktūros santykinis rodiklis – palūkanų padengimo

koeficientas. Jis apskaičiuojamas dalijant pelną iki palūkanų ir mokesčių

išskaitymo (earnings before interest and taxes – EBIT) iš palūkanų: Šis

koeficientas parodo, koks gali būti minimalus veiklos pelnas, kad įmonė dar

pajėgtų mokėti metines palūkanas.

 

2.5. Turto panaudojimo efektyvumo (apyvartumo) koeficientai

 

Apyvartumo rodikliai padeda įmonės vadybininkui išsiaiškinti, kaip yra

valdomos įmonės nuosavos ir skolintos lėšos. Yra daug apyvartumo rodiklių,

tačiau mes apsiribosime tiktai keliais.

Ilgalaikio turto apyvartumas nustato, kokia pardavimų apimtis tenka

kiekvienam ilgalaikių aktyvų litui. Šis rodiklis taip apskaičiuojamas:

[pic]

Kuo jis didesnis, tuo geriau. Jeigu jis per mažas, tai reikia arba didinti

pardavimus, arba parduoti dalį ilgalaikio turto.

 

Viso turto apyvartumas parodo, kokia pardavimų apimtis tenka kiekvienam

turto litui. Jis randamas pagal formulę:

[pic]

Šis rodiklis parodo viso įmonės turto naudojimo

efektyvumą. Kuo jis

didesnis, tuo geriau.

 

Atsargų apyvartumas – apskaičiuojamas pardavimus dalijant iš atsargų

vertės:

[pic]

Jis rodo prekių ir gamybos panaudojimą per metus. Kuo šis santykis

didesnis, tuo daugiau turimos atsargos atliko apyvartų per metus. Tačiau

didelis santykis gali rodyti mažas atsargas ir didelį pakartotinų užsakymų

skaičių.

 

Kai įmonės parduoda prekes skolon, tampa svarbi laiko trukmė tarp pardavimo

laiko ir apmokėjimo momento. Tokiu būdu apskaičiuojamas pirkėjų skolų

apmokėjimo laikas. Jis randamas pirkėjų įsiskolinimą dalijant iš vienos

dienos vidutinių pardavimų (dažniausiai dalinama iš 360 dienų):

[pic]

Šis rodiklis parodo vidutinį dienų sskaičių, kada produkcija yra apskaitoma

kaip pirkėjų įsiskolinimas.

 

2.6. Rinkos vertės koeficientai

 

Rinkos vertės finansiniai rodikliai skaičiuojami įmonių, kurių akcijos yra

kotiruojamos vertybinių popierių biržose, analitikų.

 

Kapitalizacija yra lygi paprastųjų akcijų skaičiaus sandaugai su akcijos

rinkos kaina. Įmonės kapitalizacija arba rinkos vertė – tai suma, kurią

investuotojas turėtų sumokėti, norėdamas rinkoje įsigyti įmonę konkrečiu

laiko momentu. Skaičiuojant įmonės kapitalizaciją, atsižvelgiama tik į

faktinį išleistų paprastųjų akcijų skaičių sandorio (pardavimo) momentu.

Jei per metus įmonė išleido vieną ar kelias papildomas emisijas, tai

kapitalizacija perskaičiuojama nuo padidinto įstatinio kapitalo

įregistravimo dienos.

 

Pelnas akcijai. Yra kkeli šio rodiklio skaičiavimo variantai. Pateiksime

pagrindinio pelno vienai akcijai skaičiavimo formulę:

 

Grynasis pelnas – Privilegijuotųjų akcijų dividendai

Vidutinis svertinis paprastųjų akcijų skaičius apyvartoje

 

Šis santykis nurodo grynojo pelno dalį, kuri yra akcijos savininko

nuosavybė.

 

Kainos ir pelno akcijai santykis (P/E):

 

Akcijos rinkos kaina

Pelnas akcijai

 

Kainos ir pelno santykis atspindi, kiek investuotojas moka už vieną įmonės

pelno litą. Jo pagalba galima palyginti dvi ar daugiau įmonių, nes jis

nustato akcijos rinkos kainos ir jai tenkančio pelno dalies ryšį.

 

Dividendai akcijai rodo paskirstytino pelno dalį, tenkančią vienai

paprastajai akcijai:

 

Dividendai – privilegijuotųjų akcijų dividendai

Paprastųjų akcijų skaičius

 

3. Du Pont’o analizė [pagal 10]

 

Du Pont’o sistema – tai dažnai naudojamas metodas įvertinti firmos

rentabilumui akcentuojant savininkų nuosavybės pelningumą (ROE). 1.

paveiksle matyti Du Pont’o metodo grafinis vaizdas. Metodas buvo sukurtas

JAV E. I. Du Pont’o bendrovės užsakymu. Du Pont’o lygtis pradedama tokiu

originaliu savininkų nuosavybės pelningumo (ROE) apibrėžimu:

 

ROE = grynasis pelnas / paprastųjų akcijų vertė

 

Toliau šis santykis apibūdinamas trijų svarbiausių veiklos veiksmingumo

rodikliu – rentabilumo, vertybinių popierių su nustatytu ir nenustatytu

pelningumu santykio ir kapitalo ppanaudojimo – funkcija. Šiems ryšiams

parodyti reikia perrašyti savininkų nuosavybės pelningumo (ROE) lygtį. ROE

yra lygus bendrojo kapitalo pelningumo (ROA) ir nuosavybes koeficiento /

daugiklio (EM) sandaugai. ROE yra ROA produktas ir kartu bendro pelningumo

matas. EM yra vertybinių popierių su nustatytu ir nenustatytu pelningumu

santykio matas. Taigi:

[pic]

Suskaldžius ROA dalimis, matoma, kad kapitalo pelningumas yra ribinio

grynojo pelno (angl. net profit margin, NPM) – rentabilumo mato ir bendrojo

kapitalo apyvartumo (angl. total asset turnover, TAT) – bendrojo turto

panaudojimo mato – rezultatas.

[pic]

Derinant tarpusavyje abi lygtis ggaunama išplėstinė Du Pont’o lygtis, ji

rodo firmos savininkų nuosavybės pelningumą:

[pic]

 

[pic]

1. pav. Du Pont’o metodo grafinis vaizdas

 

IŠVADOS

 

Galima padaryti šias išvadas:

 

1. Finansiniai koeficientai yra plačiai naudojami atliekant tarpįmoninę

bei tam tikro laikotarpio finansinę analizę. Tai grindžiama tuo, kad

santykinis rodiklis parodo dviejų skaičių santykį.

2. Pasirenkant finansinius koeficientus, visų pirma, reikia nusistatyti

įmonės bei analizės tikslus. Taip pat darbe pasiūlyta eilė principų,

kuriais reikia vadovautis, renkantis finansinius koeficientus.

3. Finansiniams koeficientams yra būdingi tam tikri trūkumai, kurie

reikalauja apdairumo.

4. Įvairūs autoriai skirtingai grupuoja finansinius koeficientus. Galima

išskirti šias grupes: pelningumo, mokumo (likvidumo), finansų

struktūros, turto panaudojimo efektyvumo (apyvartumo) bei rinkos

vertės.

5. Remiantis finansiniais koeficientais buvo sukurtas Du Pont’o metodas,

kuris naudojamas įmonių rentabilumo įvertinimui.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

 

1. 1.      Buškevičiūtė E., Mačerinskienė I. Finansų analizė. Kaunas:

Technologija, 1998.

2. 2.      Gaidienė Z. Finansų valdymas. K.: Pasaulio lietuvių kultūros,

mokslo ir švietimo centras, 1995.

3. 3.      Įmonės finansų valdymas. Parengė V. Darškuvienė. Kaunas:

Technologija, 1997.

4. 4.      Įmonių finansinė analizė: rodiklių skaičiavimo metodika. V.:

NVPB, 1999. 43 p.

5. 5.      Jovaiša A. Kaip parengti verslo planą. V.: Pačiolis, 1997. 255

p.

6. 6.      Kvedaraitė V. Firmos finansinė analizė. Vilnius: Lietuvos

informacijos institutas, 1996. 61 p.

7. 7.      Kvedaraitė V. Firmų finansinių rodiklių palyginamoji analizė.

Vilnius: Lietuvos informacijos institutas, 1995. 36 p.

8. 8.      Kvedaraitė V. Įmonės finansų valdymas. Vilnius: Lietuvos

informacijos institutas, 1997. 63 p.

9. 9.      Mackevičius J., Poškaitė D. Finansinė analizė. V.: Katalikų

pasaulis, 1998. 631 p.

10. 10.  Obi Cyril Pat. Verslo finansų pagrindai. Kaunas: Technologija,

1998.