Vadybos turinys ir funkcijos

Turinys

1. Vadybos turinys ir funkcijos

1.1.Valdymo esmė ir sudėtinės dalys…………….1

1.2. Fajolio valdymo principai………………..3

1.3. Vadybos funkcijos………………….6

2. Gamybos proceso organizavimas

2.1. Gamybos proceso sąvoka ir sudėtis……………10

2.2. Gamybos proceso organizavimo principai…………..13

3. Ekonomikos ir vadybos studijų užsienio universitetuose ypatumai..17

4. Naudota literatūra………………….22

1. Vadybos turinys ir funkcijos

1.1. Valdymo esmė ir sudėtinės dalys

Valdymas – tai priemonė ar visuma priemonių, valdymo tikslams pasiekti, valdymo sprendimų paruošimas, priėmimas ir bendravimas visose darbo veiklos srityse, tai specifinė žmonių veiklos funkcija.

Valdymo procesai visuomenėje – tai procesai, vykstantys socialinėse sistemose. Valdymas, kaip poveikis j žmonių vveiklą, vadinamas žmonių, sujungtų j grupes, kolektyvus su skirtingais interesais valdymu. Kolektyvas arba žmonių grupė, tai jau daugiau kaip du žmonės. Grupė – tai keletas atsitiktinių asmenų. Kolektyvas – tai visuma asmenų, kuriuos jungia bendri tikslai, siekiai, idėjos, interesai, tai bendrija žmonių, susirinkusių draugėn, kad išspręstų kokį uždavinį. Žmonių kolektyvai, sąmoningai derinantieji pastangas siekti bendro tikslo, vadinami organizacijomis. Organizacijų nariai bendromis pastangomis veikia kokį nors darbo objektą ir paverčia jį darbo produktu. Įvairios darbo technologijos išskaido darbo procesą ir kiekvieno oorganizacijos nario darbą paverčia daliniu, kurį nusako darbo pasidalijimas arba specializacija. Bendro darbo sėkmė visada priklauso nuo to, kaip organizuota jo narių veika, tarpusavio ryšiai. Poveikis kolektyvo veiklai – tai ir yra jo valdymas. Valdymas yra ta organizuojanti visų gamybos ((darbo) procesų pradžia, kai darbas (procesas) organizuojamas ne stichiškai, o siekiant atitinkamo tikslo. Kiekvienas darbas turi būti organizuotas. Atskiras žmogus pats valdo savo veiksmus, o žmonių kolektyvui reikia vadovo, atliekančio valdymo funkciją. Organizacijų vadovybės tikslo siekimas pavaldinių pastangomis vadinamas vadyba.

Valdymas – tai poveikio sistemai procesas, siekiant jam suteikti naują būklę, arba palaikyti kažkokiame nustatytame rėžime. Šis procesas nevyks, jei nebus grįžtamojo ryšio tarp valdomo objekto ir valdymo subjekto, t.y. jei pastarasis negaus informacijos apie poveikio rezultatus.

Valdymą galima nagrinėti organizaciniu požiūriu ir kaip procesą. Organizaciniu požiūriu valdymas apima visą valdymo sistemą – vadovus (vadybininkus), specialistus, tarnautojus, – organizuotą į tam tikras struktūras, geriausiai atitinkančias valdo¬mos sistemos tikslus. Nagrinėjant valdymą organizaciniu požiūriu, akcentuojami šie valdymo sistemos elementai: valdymo personalas, valdymo struktūros, vvaldymo technika. Pagal valdymo subjekto poveikį valdomajam objektui skiriami valdymo tikslai, principai, funkcijos ir būdai.

Kaip procesas,valdymas apima visus įmonei valdyti reikalingus darbus, uždavinius.

Tai yra dvi vientisos valdymo dalys, todėl valdymas gali būti traktuojamas kaip procesas, kurio valdymo subjektas, organizuotas pagal tam tikras taisykles, užtikrina kryptingą valdomo objekto veiklą.

Valdymas – tai organizacijos narių darbo planavimas, organizavimas, vadovavimas, kontrolė bei visų organizacijos išteklių panaudojimas iškeltiems organizacijos tikslams siekti.

Planavimas reiškia, kad vadovai numato savo tikslus bei veiksmus iš anksto, kurie remiasi kkokia nors taisykle, planu ar logika. Pirmasis planavimo žingsnis – tai organizacijos tikslų formulavimas, po kurio nustatomi tikslai kiekvienam smulkesniam tos organizacijos vienetui. Planuojant pateikiami organizacijų tikslai ir geriausios procedūros tikslams pasiekti. Planai yra gairės, kuriomis vadovau¬damasi: 1) organizacija gauna būtinus išteklius tikslams pasiekti ir jais dis¬ponuoja; 2) organizacijos nariai veikia pagal parinktus tikslus ir procedūras; 3) artėjimas pasirinktų tikslų link yra valdomas ir vertinamas, kad būtų ga¬lima laiku imtis priemonių, pataisyti situaciją, jei prie pasirinkto tikslo artėjama nepatenkinamai.

Organizavimas – tai toks darbo, valdžios ir išteklių paskirstymo tarp organizacijos narių ir jų suderinamumo procesas, kuris leidžia jiems pasiekti numatytus organizacijos tikslus. Skirtingi tikslai reikalauja skirtingų organizacinių valdymo struktūrų. Organizacinei veiklai svarbiausia yra žmonių santykiai ir laikas. Organizuojant susidaro organizacijos santykių struktūra ir per šiuos struktūrinius santykius yra siekiama ateities planų.

Vadovavimas – tai darbuotojų skatinimas, nukreipimas reikiama linkme, atitinkama įtaka, siekiant, kad jie atliktų būtinas užduotis. Vadovavimui svarbu žmonių santykiai ir laikas, nes jis glaudžiai sieja vadovą su visais kitais darbuotojais. Sudarydami tinkamą aplinką, vadovai padeda siekti darbuotojams geriausių rezultatų.

Kontrolė skirta tam, kad vadovas turi žinoti, ar organizacijos narių veiksmai iš tikro padeda įgyvendinti jos užsibrėžtus tikslus. Kontrolė apima šiuos elementus: 1) atliekamo darbo standartų nustatymą; 2) darbo vvertinimą; 3) darbo palyginimą su nustatytais standartais ir 4) pasirinktų veiksmų keitimą, kai randama nukrypimų nuo standartų. Kontrolei svarbūs yra žmonių santykiai ir laikas, nes ilgainiui organizuotų santykių rezultatai ne visada susiklosto kaip planuota, todėl vadovai privalo rūpintis kontrole, kuri padeda vadovui išlaikyti organizaciją pasirinktame kelyje. Vis dau¬giau organizacijų kuria naujus būdus, kaip į kontrolės funkciją įtrauk¬ti kokybę.

1.2. Fajolio valdymo principai

Prancūzų inžinierius Henris Fajolis, gyvenęs (1841 – 1925 m.) yra vertinamas kaip klasikinės va¬dybos mokyklos įkūrėjas. Nes jis ne tik pirmasis tyrinėjo vadovų elgesį, bet ir pirmasis tai susistemino. Fajolis tikėjo, kad puiki valdymo praktika turi tam tikrų bendrų bruožų, kuriuos galima identifikuoti ir nagrinėti. Remdamasis šiuo savo įžvalgumu jis suformulavo idealios valdymo doktrinos kontūrus, kurie dar ir šiandien daug kur nepraranda savo galios. Iki Fajolio buvo tikima, kad „vadovais gimstama, o ne tampama“. Tačiau Fa¬jolis tvirtino, kad valdymas – tai įgūdžiai. Jų, kaip ir bet kurių kitų, galima išmokti, tereikia tik suvokti pagrindinius valdymo principus.

Jo doktrina, tai administracijos funkcijos, kurios turi padėti administracijos personalui ryškiau ir sėkmingiau valdyti aparatą. Fajolis administracinę doktriną išdėstė savo knygoje “Pramonės ir bendrasis valdymas” (1916 m.).

Fajolis teigė, kad administravimo funkciją sudaro numatymas, organizavimas, tvarkymas ir kontrolė. Numatyti, tai yra prognozuoti ateitį, nustatyti vveiksmų programą. Organizuoti, t.y. derinti įmonės medžiaginį ir socialinį organizavimą. Tvarkyti, t.y. įsakyti veikti įmonės personalui. Derinti, t.y. jungti ir vienyti visus veiksmus ir pastangas. Kontroliuoti, t.y. tikrinti, kad viskas vyktų nustatyta tvarka.

Fajolis apibudino vadovus. Pirmoji sąlyga vadovui – būti geru administratoriumi. Antroji sąlyga reikalauja, kad vadovas butu kompetentiškas techninėje funkcijoje, budingoje tai įmonei. Trečioji sąlyga apibudinama tokiomis vadovo

savybėmis: sveikata ir fizine jėga, inteligentiškumu ir proto jėga, moralės savybėmis, kaip protinga valia, tvirta ir atkakli energija, atsakomybes jausmas ir rūpinimasis bendru interesu, aukštu bendros kultūros lygiu ir bendru supratimu apie visas esmingiausias funkcijas.

Fajolis pirmasis sudarė administravimo principus. Svarbiausi principai būtu:

1. Darbo pasidalijimas, t.y. specializacijos funkcija, pareigybių pasidalijimas. Kuo daugiau žmonės specializuojasi tam tikroje srityje, tuo efektyviau jie atlieka savo darbą.

2. Valdžia. Vadovai turi duoti nurodymus, kaip atlikti užduotis. Formali vadovų turima valdžia suteikia jiems teisę įsakinėti, tačiau ne visuomet pavyksta pa¬siekti paklusnumo, jei jie neturi asmeninio autoriteto (pavyzdžiui, reikiamos kompetencijos).

3. Drausmė, t.y. pagarba nustatytoms elgesio normoms (klusnumas). Organizacijos nariai turi gerbti joje galiojančias taisykles ir nuosta¬tas. Drausmę garantuoja geras vadovavimas visuose or¬ganizacijos lygiuose, teisingos sutartys (pavyzdžiui, įsipareigojimas atlyginti už geresnę darbo kokybę) ir teisiškai patvirtintos baudos už prasižengimus.

4. Komandų vieningumas, t.y. kiekvienas pavaldinys neturi gauti įsakymus daugiau kaip

iš vieno viršininko. Įmonės nepakenčia įsakinėjimu dvigubumo. Jei darbuotojas yra tiesiogiai pavaldus keliems vado¬vams, tai neišvengiami prieštaravimai tarp instrukcijų ir neaiškumai dėl valdžios.

5. Vadovavimo vieningumas, t.y. jeigu suderinimo ir pastangų sujungimo sąlyga. Toms organizacijos operacijoms, kurių tikslas tas pats, turi vadovauti tas pats vadovas pagal vieną planą. Pavyzdžiui, kompanijos per¬sonalo skyrius negali turėti dviejų direktorių, besilaikančių skirtingos samdy¬mo politikos.

6. Atskiro intereso pajungimas bendram interesui, t.y., kad įmonės interesai turi pirmauti prieš jos nario arba grupės interesus. Kad ir koks būtų įįsipareigoji¬mas, darbuotojų interesai negali būti svarbesni už visos organizacijos inte¬resus.

7. Darbo atlyginimas, t.y. sutelktų pastangų rezultatas. Už atliktą darbą turi būti atlyginama teisingai ir darbdaviams, ir darbuotojams.

8. Centralizacija, t.y. centralizacija ir decentralizacija. Pavaldinių vaidmens sumažinimas priimant sprendimus yra cen¬tralizacija, o jų vaidmens padidinimas – decentralizacija. Vadovai galiausiai vis tiek turi būti atsakingi už visą darbą, tačiau kartu jie turi suteikti savo pavaldiniams pakankamai atsakomybės savo darbus tinka¬mai atlikti. Kiekvienu atveju būtina nustatyti reikiamą centralizacijos laipsnį.

9. Hierarchija, t.y. eilė vadovaujamų pakopų, eeinančių nuo aukščiausios valdžios iki žemiausių jos narių. Valdžios linija organizacijoje šiandien dažnai žymima tvarkin¬gais keturkampiais ir linijomis organizacinėse struktūrose – visada įmonėje „brėžiama“ iš viršaus į apačią nuo aukščiausio iki žemiausio valdymo lygio.

10. Tvarka, t.y. tam tikra vieta kiekvienam ddarbuotojui ir kiekvienas darbuotojas savo vietoje. Medžiagos ir žmonės turi būti reikiamoje vietoje reikiamu metu. Žmonės turi užimti tokias pareigas ir dirbti tokį darbą, kuriam jie labiausiai tin¬ka.

11. Teisingumas, t.y. gero kitam norėjimo derinimas su teisingumu, skatinantis funkcijonierių ištikimybę ir gerą valią . Vadovai turi būti draugiški ir teisingi savo pavaldiniams.

12. Personalo pastovumas, t.y. išreiškiamas tuo, kad vidutinio vertingumo vadovas ilgai būnantis savo vietoje, laikomas vertesniu už kelis aukščiausio rango vadovus, kurie tik prabėgomis užima pareigas. Didelė darbuotojų kaita trukdo organizacijai sėkmingai dirbti.

13. Iniciatyva, t.y. galimybė ką nors sumanyti ir įgyvendinti. Pavaldiniams turi būti leidžiama patiems kurti ir įgyvendinti savo planus, netgi jei kartais gali pasitaikyti ir klaidų.

14. Personalo vienijimas, t.y. kolektyvo dvasia. Komandos dvasios stiprinimas teikia or¬ganizacijai vieningumo. Ją ppadeda ugdyti net ir nežymūs veiks¬niai. Fajolis siūlė kur tik galima bendrauti tiesiogiai žodžiu, o ne for¬maliomis, rašytinėmis priemonėmis.

H.Fajolis nagrinėjo administravimo taisykles. Jis teigė, kad vadovui būtina išstudijuoti savo tiesioginius pavaldinius ir žinoti, ko jis gali laukti iš vadovų, kiek gali pasitikėti jais. Toks tyrimas neįmanomas esant dideliam personalo tekamumui. Taip pat vadovams būtina pašalinti negabiuosius, kurie negali ar nenori vykdyti užduočių. Ši pareiga reikalauja aukščiausių moralinių viršininko savybių ir tam tikro pilietinio didvyriškumo. Vadovas privalo būti pavyzdžiu. Blogas pavyzdys yyra užkrečiantis ir, eidamas iš viršaus turi neigiamas pasekmes visam darbui. Vadovui reikia organizuoti pasitarimus. Pasitarimas taip pat yra priemonė geriau pažinti savo pavaldinius. Vadovų pagrindinis tikslas neleisti smulkmenoms atitraukti visų dėmesį.

Taip pat A.Fajolis domėjosi įmonės organizavimo klausimais. Organizuoti įmonę, tai aprūpinti ja viskuo, ko reikia darbui: medžiagomis, įrengimais, kapitalais ir personalu. Jis teigė, kad prieš pradedant įmonėje daryti organizacinius pakeitimus, būtina atsižvelgti į šiuos veiksnius:

1. Ar galima išrinkti bendrą valdymo tipą tinkamiausią duotam atvejui;

2. Visais atvejais neišvengiamos išlaidos, kol įvyks permainos ir sumažės gamybos kaina;

3. Naujienų įsisavinimui reikalingas tam tikras laikas;

4. Svarbu, kad pakeitimai būtu daromi tinkama tvarka, nustatytu nuoseklumu, priešingu atveju gali blogėti kokybė ir kilti nesutarimai su darbininkais, o tokie nesutarimai dažniausiai virsta streikais.

A.Fajolio pažiūros susilaukė plataus atgarsio pramonės sluoksniuose. Jos buvo sutiktos, kaip tikroji šiuolaikinio valdymo poreikių ir siekių išraiška.

1.3. Vadybos funkcijos

Vadyba tai valdymo, vadovavimo mokslas, kuris apima socialinių organizacijų, sistemų valdymą, tam tikro istorinio laikotarpio ar šalies praktinių valdymo metodų ir tradicijų visuma, tai gamybos proceso koordinavimo veikla, siekiant optimizuoti ekonominių išteklių naudojimą.

Vadybinė veikla – tai visuminė organizacijos valdymo veikla, o ne tik žmonių, dirbančių šioje organizacijoje, veiklos ir santykių reguliavimas. Praktine prasme, vadyba yra specifinė veikla, kurią vykdant reguliuojami visi įmonėje vykstantys procesai. Moksline prasme &– mokymo kryptis apie organizacijų valdymo dėsningumus, principus, metodus, organizacinį mechanizmą.

Be vadybos neišsiversi jokioje organizacijoje (ar tai būtų pramonės, žemės ūkio įmonė, ar šeima), jos reikia bet kuriame procese (ir socialiniame, ir techniniame). Principiniai vadybos teiginiai yra analogiški ir nepriklauso nuo valdomo proceso ar objekto.

Vadybos moksle išskiriamos šios funkcijos: planavimas, organizavimas, vadovavimas, kontrolė. Šios funkcijos kartojasi, valdant bet kurį objektą, bet kurioje objekto realizavimo fazėje.

Sprendimo priėmimas yra kertinis įmonės vadybos koncepcijos elementas.

Realizavus priimtą sprendimą, sprendžiama problema pervedama iš esamos būklės į norimą būklę. Taigi nuo priimamo sprendimo realumo, optimalumo priklauso ir jo realizavimo sėkmė.

Priimami sprendimai gali būti klasifikuojami pagal įvairius kriterijus:

1) pagal sprendimo priėmimo būdą: individualūs ir kolektyviniai, centrali¬zuoti – decentralizuoti, valdymo ir specialybiniai, savi ir svetimi sprendimai;

2) pagal planavimo lygį: impulsyvūs, spontaniniai ir sistemingai paruošti sprendimai;

3) pagal naujumo lygį: inovaciniai ir rutininiai sprendimai;

4) pagal sprendžiamos problemos svarbą: generaliniai ir daliniai, ribotos ir neribotos trukmės struktūrizuoti ir nestruktūrizuoti, patikimi ir rizikingi sprendimai.

5) pagal turimos informacijos apimtį: tikrumo būsena būdinga spren¬dimams, kai žinomos visos sąlygos ir alternatyvos; rizikos būsena būdinga sprendimams, kai sąlygos ir su jomis susijusios alternatyvos yra tikimybinės; netikrumo būsenos sprendimai – kai žinomos ne visos sąlygos, ir dėl to alternatyvos gali būti nepagrįstos.

Planavimas

Sprendimams realizuoti įmonėse kuriamos organizacinės pplanavimo sistemos, ruošiančios įgyvendinimo variantą. Laikomasi tam tikrų šių sistemų kūrimo principų.

Planiniai dydžiai turi atitikti sąlygas, kuriomis šie dydžiai gali būti pasie¬kiami. Taip užtikrinamas planų realumo principas.

Daliniai planai turi būti sujungti į vientisą sistemą, t.y. turi būti užtikrinamas specializavimo ir kooperavimo bei koordinavimo principas.

Išskiriamos šios planavimo proceso fazės.

Analizės fazė. Planavimas prasideda nuo planavimo objektui turinčių įtakos veiksnių išaiškinimo. Išaiškinami galimi plėtros rezervai. Labai svarbi informacijos rinkimo problema. Planai orientuoti į ateitį, todėl turima informacinė bazė turi būti koreguojama, išaiškinama, ar dabar susiklosčiusios tendencijos išliks ir ateityje.

Tikslo nustatymo ir koregavimo fazė. Tikslas gali būti užsibrėžtas, tačiau analizės metu išaiškėjusi reali situacija dažnai verčia jį koreguoti. Nereta ir tokia situacija, kai žinoma tik kryptis, o realus tikslas suformuluojamas tik atlikus analizę. Čia pasireiškia tikslo ir planavimo prieštaringumas ir kartu jų vienovė.

Strategijos fazė. Žinant situaciją ir siekiamus tikslus, suformuluojamos kelios alternatyvinės jų pasiekimo strategijos, iš kurių atrenkama viena tinkamiausia.

Disponavimo fazė. Sudarytoji planų sistema aprūpinama reikalingais ištekliais, numatomi vykdytojai, terminai, kontrolės formos.

Organizavimas

Organizavimas – tai nustatytiems tikslams pasiekti reikalingos sistemos sukū¬rimas. Čia struktūrizuojama socialinė sistema, įvertinant tikslui pasiekti reikalingų darbuotojų, medžiaginių, informacinių ir piniginių išteklių apimtis.

Organizavimo sąvoka suprantama kaip įrankis, priemonė įmonės tikslui pasiekti.

Organizacijos rėmuose struktūrizavimas visada apima du aspektus:

1. diferencijavimą, kurio metu

visi pagrindiniai uždaviniai skaidomi į dali¬nius, ir kiekvieno vykdymui numatomi reikalingi vykdytojai bei ištekliai;

2. koordinavimą, kurio metu atskirų uždavinių vykdymas jungiamas į vientisą kryptingai veikiančią sistemą.

Diferencijavimas ir koordinavimas yra dvi to paties proceso dalys. Svarbiau¬sias organizavimo uždavinys – nustatyti jų pusiausvyrą. .

Kiekviena organizacinė struktūra susideda iš formalių elementų. Pirmiausia išskiriami uždaviniai ir jų sudedamosios dalys; antra, numatoma jiems atlikti reikiama kompetencija ir atsakomybės delegavimo lygis; trečia, numatomas rei¬kiamas darbo vietų, pareigybių skaičius, visa tai sujungiama į padalinius; ketvirta, nustatomi informacijos ((materialinių vertybių) perdavimo ir komunikavimo būdai.

Kad darbo vietoje būtų galima atlikti numatytus uždavinius, jų vykdytojas turi turėti atitinkamą kompetenciją. Kartu su darbo vietai skiriamais uždaviniais ir jiems atlikti reikiama kompetencija deleguojama ir atsakomybė.

Vadovavimas

Vadovavimui būdingi asmeniniai valdymo aspektai, skatinantys bendradar¬bius deramai suvokti organizacijos tikslus, derinti juos su savais tikslais ir padėti efektyviai juos pasiekti.

Realizavus ankstesnes valdymo funkcijas, procesas suplanuotas, suorgani¬zuotas, belieka bendradarbius motyvuoti vykdyti šį procesą.

Vadovai palaiko kontaktus ir su atskirais individais, ir su grupėmis. Kiekviena grupė ar individas turi savus ttikslus, ne visada sutampančius su organizacijos tikslais. Norėdamas nukreipti bendradarbių pastangas siekti įmonės tikslų, vadovas naudoja vadovavimo turinį sudarančias poveikio priemo¬nes: motyvavimą ir lyderiavimą.

Motyvavimas – tai veiklos stimulų kūrimas ir naudojimas. Čia labai svarbus žmogaus poreikių ir jų sąlygojamų vertybių ssupratimas. Tik tuo remiantis gali būti numatomos motyvavimo priemonės.

Lyderiavimas – tai mokėjimas padaryti įtaką žmonėms arba žmonių grupė¬ms, kad jie savo valia siektų organizacijos tikslų.

Išskiriami du pagrindiniai vadovavimo stiliai – autokratinis ir demokratinis.

Demokratinio valdymo stiliaus išraiška – kolektyvinis – grupinis valdymas. Kolektyviai veikti – bendra¬darbiauti – vadinasi, visiems įmonės darbuotojams dirbti kartu ir siekti bendrų tikslų. Šis valdymo būdas paremtas glaudžiu savininkų – vadovų – ir darbuotojų bendradarbiavimu. Dvasinis jo pagrindas yra vadovo supratimas, kad vienas jis negali garantuoti organizacijos tikslų įgyvendinimo. Organizacijos sėkmė pri¬klauso ir nuo bendradarbių noro bendradarbiauti, ir išmintingas vadovas to siekia. Jis deleguoja bendradarbiams užduotis ir užtikrina jų vykdymo laisvę. Susiklosto abi puses motyvuojantys pasitikėjimo santykiai. Kolektyvinis valdymas reikalauja aiškios koncepcijos. Ji turi apimti pagrindines organizacines ppriemones ir tam tikrus valdymo principus.

Kontrolė ir apskaita

Bet kurio proceso valdymo sėkmė priklauso ir nuo laiku atliktos kontrolės. Reikia ne tik priimti optimalų sprendimą, tinkamai suorganizuoti jo vykdymą, bet ir kontroliuoti jo vykdymą, laiku gauti informaciją reikalingoms korektūroms atlikti.

Kontrolė – tai planinės – reikiamos ir faktiškos būklės palyginimas: norma¬tyvinė – planuojamoji būklė palyginama su faktiška būkle, ir aptiktasis nukry¬pimas leidžia spręsti, ar kontroliuojamasis procesas vyksta tinkamai. Tačiau išsi¬aiškinti nukrypimą – tai dar ne visi kontrolės uždaviniai. Čia gaunama informacija aapie pasekmes, o ne apie nukrypimo priežastis. Tuo tarpu svarbiausiasis kontrolės uždavinys yra užkirsti kelią tokiems nukrypimams atsirasti ateityje, t.y. kontrolė turi būti profilaktinio pobūdžio.

Kontrolė sėkminga tik tada, kai nustatomi konkretūs kontroliavimo rodikliai, kai juos galima palyginti su planiniais – normatyviniais duomenimis.

Laiku atlikta kontrolė įgalina pagal kontrolės rezultatus pakoreguoji kintantį procesą.

Kontrolė turi būti kompleksinė, apimti visas kryptis ir etapus, reikalingus galutiniam rezultatui pasiekti. Kontrolė turi būti derinama su darbuotojų savarankiškumo ir individualu¬mo siekiais. Kontrolė reikalinga visiems procesams, pradedant finansine veikla ir baigiant elementarių fizinių operacijų atlikimu. Todėl įmonėje kuriama vientisa kontrolės sistema, kurios struktūra atitinka gamybos, apskaitos ir planavimo sistemą. Visa kompleksinė sistema susideda iš daugelio posistemių. Išskiriami gamybiniai, organizaciniai, apskaitos, socialinės kontrolės posistemiai, vidinė ir išorinė revizija.

Kontrolės sėkmė priklauso nuo informacijos. Todėl ypač svarbu, kad visi įmonės veiklos procesai būtų įforminami dokumentuose, o gautoji informacija laiku pasiektų įvairaus lygio vadovus.

Šis kompleksinis uždavinys sprendžiamas įmonės apskaitos sistemoje. Jos objektas yra įmonės eko¬nominė kiekybinė informacija apie esamąją veiklą ir jos rinkimas, kaupimas bei apdorojimas.

Kad apskaitos sistema būtų efektyvi, reikia bent trijų sąlygų.

1. Užtikrinti informacijos slaptumą, atskiriant išorinę – viešą ir vidinę atskai¬tomybę.

2. Sumažinti apskaitos išlaidas, užtikrinant minimalų, bet pakankamą informacijos kiekį, tinkamai organizuojant ir mechanizuojant apskaitą.

3. Operatyviai pateikti kkokybišką informaciją vartotojui, organizuojant optimalius informacijos srautus, tinkamai ją apdorojant ir perdirbant.

Pagrindiniai apskaitos uždaviniai yra šie:

• įmonės veiklos dokumentavimas;

• vieša atskaitomybė (akcininkams, kreditoriams, visuomenei, valstybei);

• įmonės priimamų sprendimų informacinis aprūpinimas.

2. Gamybos proceso organizavimas

2.1. Gamybos proceso sąvoka ir sudėtis

Žmonės nuo senų senovės domėjosi ekonominiu savo gyvenimu, stengėsi pažinti varomąsias jo jėgas ir raidos dėsnius. Materialinių gėrybių gamyba apima ilgą istorijos raidos kelią – nuo primityviausių pirmykščio žmogaus maisto gavimo būdų iki sudėtingiausių šiuolaikinių technologinių procesų.

Bet kuriai gamybai, taip pat ir dabartinei, būdingi bendri bruožai. Ji visada turi tas pačias sudedamąsias dalis, nes visais laikais išreiškia žmogaus poveikį daiktams, gamtai, siekiant patenkinti savo poreikius.

Bendriausia prasme gamyba yra bet kokia žmogaus veikla,kurios tikslas – gėrybių, t.y. prekių ir paslaugų, kūrimas. Šiuolaikinis požiūris į gamybą neapsiriboja tik materialaus produkto gaminimu. Gėrybės kuriamos ir tokiose žmogaus veiklos sferose, kaip mokslas, švietimas, valdymas, informacijos apdorojimas ir pan.

Taigi įvairios medžiagos yra gamtos dovanos, o žmogus savo darbu gali tas medžiagas apdoroti ir pritaikyti savo poreikiams. Nė akimirkai nenutraukdama pastangų tenkinti mūsų poreikius, ūkinė visuomenė užsiima tuo, kad daro prieinamus ir perdirba į tinkamas vartoti formas įvairius gamtos išteklius. Apdirbama žemė, auginami gyvuliai, kasama anglis, metalai, paverčiami įrengimais ir mašinomis, pluoštas tampa drabužiais, organizuojamos žmones susiejančios transporto, ryšio ir rrinkos paslaugos, žodžiu, kuriama “tūkstantis ir vienas” daiktas, kad kiekvienas mūsų, kas gali užsimokėti, galėtų gauti reikiamų prekių bei paslaugų.

Taigi gamyba – tai bet kuris išteklių naudojimo procesas, kai vieni produktai (prekės) paverčiami kitais; tai gamybos išteklių (gamtinių, darbo, kapitalo ir kt.) sujungimas prekių ir paslaugų gamybai.

Kiekviena gamybos šaka apibūdinama gaminamos produkcijos nomenklatūra, technologinių procesų ypatybėmis, specifinėmis darbo sąlygomis. Todėl atskirų gamybos šakų gamybiniai procesai yra skirtingi. Jų sudėtingumas priklauso pirmiausia nuo gaminamos produkcijos sudėtingumo. Pagrindiniai gamybiniai procesai vyksta įmonėse,nes jos yra savarankiški gamybiniai techniniai vienetai, galintys gaminti ir realizuoti produkciją arba teikti patarnavimus (paslaugas).

Gamybos procesas yra visuma tarpusavyje susijusių darbo ir gamtinių procesų, kurių metu pradinė medžiaga paverčiama gatavais gaminiais.

Gamybos procese galima išskirti tris sudedamąsias dalis: darbą, darbo priemones ir darbo objektus.

Bet kuriame darbo procese darbininkas, naudodamas darbo priemones (įrengimus, mašinas, įrankius ir t.t.), veikia darbo objektus (žaliavas ir pagrindines medžiagas, pagalbines medžiagas, kooperuojamus dirbinius, bei komplektuojamuosius dirbinius), pavers-damas juos gatavais produktais.

Darbo objektus galima suskirstyti į keturias pagrindines grupes: žaliavas ir pagrindines medžiagas, pagalbines medžiagas, kooperuojamus dirbinius, bei komplektuojamuosius dirbinius.

Žaliavos ir pagrindinės medžiagas – tai darbo objektai, iš kurių tiesiogiai gaminama produkcija, kurie sudaro gaminių daiktinį turinį (metalas mašinų gamyboje, oda arba jos pakaitalai avalynės gamyboje, mediena baldų gamyboje

ir pan.).

Pagalbinės medžiagos nesudaro gaminio daiktinio turinio, bet jos naudojamos gamybos procese (tepalai staklėms tepti, emulsija pjaunamam metalui ir pjovimo įrankiams aušinti ir pan.).

Kooperuojamieji dirbiniai ūkio požiūriu nėra gatavi gaminiai, nors ir įeina į juos gaminusios įmonės prekinę produkciją. Jie gaminami pagal įmonių vartotojų užsakymus, dažniausiai pagal užsakovo brėžinius bei kitokią techninę dokumentaciją. Įmonėje, kuri yra kooperuojamųjų dirbinių užsakovas, šie dirbiniai gamybos procese toliau apdirbami. Prie kooperuojamųjų dirbinių priskiriami, pavyzdžiui: iš kitų įmonių gaunami liejiniai, kalti ruošiniai, kartais – ir ggatavos detalės.

Komplektuojamieji dirbiniai yra ir tarpinė kooperuojamųjų dirbinių ir gatavų gaminių stadija. Jie gaminami pramoniniu mastu ir be papildomo apdirbimo naudojami surenkant įvairius gaminius. Prie komplektuojamųjų dirbinių priskiriami,pavyzdžiui: elektros varikliai, guoliai, rezistoriai, tranzistoriai, relės ir pan.

Gamybos procesą galima suskirstyti į dvi dalis:

1. Technologiniai procesai – tai tokie procesai, kurie keičia darbo objektų formas, dydžius ir savybes.

2. Netechnologiniai procesai – tai tokie procesai, kurie nekeičia darbo objektų.

Visų gamybos procesų pagrindinis struktūrinis vienetas – operacija.

Operacija vadinama elementari gamybos proceso dalis, kurią darbininkas arba darbininkų brigada, neperderindama įrengimų, atlieka toje pačioje darbo vietoje, tiems pa-tiems darbo objektams. Darbo vieta – tai įrengimai ir įrankiais aprūpinta gamybinio ploto dalis, kurioje atliekama operacija.

Operacijos, priklausomai nuo jų vaidmens gamybos procese, gali būti gamybinės, transportinės, kontrolinės, sandėliavimo.

Gamybos operacija – tai tikslingas darbo objektų fizinių bei cheminių savybių keitimas, siekiant juos paversti gaminiais.

Transporto operacija – tai bet koks darbo objekto perkėlimas iš vienos vietos į kitą (net ir toje pačioje darbo vietoje).

Kontrolės operacija – darbo objektų, pusfabrikačių arba gaminių kokybės ir kiekio kontrolė.

Sandėliavimas ir saugojimas – tokia gamybos objektų būklė, kai jų negalima pa-imti be atitinkamo asmens leidimo arba net be dokumentinio apiforminimo.

Gamybinio proceso operacijų vaizdavimui naudojami sutartiniai ženklai:

gamybinė (technologinė)

kontrolės

transporto

konservavimo

sandėliavimo

Naudodami šiuos ženklus, galima gauti tikslią paties sudėtingiausio gamybos proceso eigą, arba – technologijos schemą.

2.2. Gamybos proceso organizavimo principai

Gamybos procesas prasideda žaliavų, medžiagų, pusgaminių pateikimu darbo vietoms ir baigiasi gatavo gaminio pateikimu į sandėlį.

Organizuoti – reiškia atsakyti į visus šiuos klausimus.

Ką reikia padaryti Reikia išanalizuoti sprendžiamus uždavinius, išskaidyti juos pagal atliekamas operacijas, apdirbimo būdus, apdirbamus objektus, sujungti operacijas, vadovaujantis racionalumo ir tikslingumo principu darbo vietose, padaliniuose. Procesai yra pasikartojantys, tam tikros trukmės, yra tikslingi, todėl dažniausiai jie negali būti laisvai sukeičiami.

Kas ką daro Čia sprendžiamas kiekybinis ir kokybinis uždavinių priskyrimas vykdytojams. Tradiciškai tai vadinama organizacinės struktūros formavimu. Pagrindinės problemos: struktūros hierarchija ir horizontalus uždavinių ir kompetencijos paskirstymas.

Kur, kada, kokiu nuoseklumu turi būti atlikta Tai proceso organizavimas erdvėje ir laike – eigos organizavimas.

Pramonėje sukauptas patyrimas leidžia suformuluoti principus, kurių turi būti llaikomasi racionaliai organizuojant gamybos procesą. Tie principai – tai: 1) proporcingumas, 2) nenutrūkstamumas, 3) ritmingumas, 4) specializavimas, 5) sroviškumas, 6) automatizavimas bei mechanizavimas, 7) gamybos proceso lankstumas, 8) gamybos integravimas. Kartu reikia pripažinti, kad konkretus principų taikymas priklauso nuo gamybos apimties – vienarūšės produkcijos, partijų dydžio. Todėl principų sistema papildyta 9) pusiausvyros principu.

Gamybos proporcingumas reikalauja, kad visų įmonės struktūrinių vienetų, darbo vietų gamybiniai pajėgumai būtų tarpusavyje suderinti, užtikrintų nepertraukiamą darbą.

Pagrindinės gamybos proporcingumo lygis įmonėje gali būti išreiškiamas proporcingumo koeficientu kpr:

Čia: nf – gamybos fazių, cechų arba kitų struktūrinių vienetų skaičius;

Ngi – i-osios fazės, cecho arba kito struktūrinio vieneto gamybinis pajėgumas, vnt.;

Ngb – įmonės bendras ir gamybinis pajėgumas, vnt.

Kuo šis koeficientas artimesnis nuliui, tuo didesnis proporcingumas ir geresnės nenutrūkstamumo ir ritmingumo įgyvendinimo sąlygos.

Visiškas gamybos nenutrūkstamumas pasiekiamas retai, dažniausiai tik aparatiniuose procesuose. Tačiau, jei visiško nenutrūkstamumo pasiekti negalima, reikia stengtis, kad pertraukos gamybos procese būtų tuo trumpesnės ir kad jų būtų kuo mažiau. Tada sutrumpėja gamybos ciklas, sumažėja nebaigtos gamybos likučiai ir įmonei reikia mažiau apyvartinių lėšų.

Gamybos nenutrūkstamumas lengviau pasiekiamas tada, kai maža darbų nomenklatūra, o daug dirbinių. Todėl ankstesniame etape susiformavo orientacija į masinę gamybą. Inžinieriniu organizaciniu požiūriu čia lengviausia pasiekti racionalumą. Tačiau pasikeitusios sąlygos verčia atsisakyti masinės gamybos,todėl nenutrūkstamumo užtikrinimas ppasiekiamas organizuojant lanksčią gamybą.

Pasikeičia ir perteklinių gamybinių pajėgumų vaidmuo. Siekiant lanksčios gamybos, prisitaikymo prie kintančios aplinkos, pertekliniai gamybiniai pajėgumai yra neiš-vengiami.

Gamybos nenutrūkstamumo lygis gali būti išreiškiamas nenutrūkstamumo koeficientu kne:

Čia: Tcti – technologinės gamybos ciklo dalies trukmė i-ojoje fazėje, ceche arba kitame

struktūriniame vienete, h;

Tci – viso gamybos ciklo trukmė i-ojoje fazėje, ceche arba kitame struktūriniame

vienete, h.

Proporcingumas ir nenutrūkstamumas labai glaudžiai susiję ir sąlygoja dar vieną gamybos organizavimo principą – gamybos ritmingumą.

Gamybos ritmingumas pasiekiamas tada, kai bet kuriuo laikotarpiu kiekvienoje darbo vietoje, kiekviename padalinyje ir apskritai įmonėje pagaminamas vienodas arba nuolatos didėjantis produkcijos kiekis.

Ritmingas darbas sudaro sąlygas visiškai apkrauti įrengimus, panaudoti visą darbo jėgą, išvengti prastovų mėnesio pradžioje ir šturmavimo mėnesio pabaigoje. Ritmingas darbas sudaro sąlygas gerinti produkcijos kokybę, išvengti broko ir pasiekti geresnių techninių ekonominių rodiklių.

Gamybos ritmingumas gali būti išreiškiamas nustatant ritmingumo koeficientą krt, kuris apskaičiuojamas pagal formulę:

Čia: Tat – ataskaitinio laikotarpio trukmė darbo dienomis;

pi – i-osios dienos užduoties įvykdymas procentais, iki 100  (jei kai kuriomis dienomis

užduotis įvykdyta daugiau kaip 100 , nustatant krt įmama pi = 100 ).

Jei dirbama visiškai ritmingai, krt = 1.

Gamybos specializavimas.

Specializuojant gamybos procesą, visi gaminiai, daliniai procesai ir operacijos pagal tam tikrus požymius paskirstomi atskiriems įmonės struktūriniams vienetams ir atskiroms darbo vietoms.

Priklausomai nuo požymių, pagal kuriuos visi gamybos objektai paskirstomi atskiriems struktūriniams vienetams, išskiriamos įvairios specializavimo formos: daiktinė specializacija, technologinė specializacija.

Daiktinei specializacijai būdinga tai, kad atskiri struktūriniai vienetai specializuojami įvairiais įrengimais ir įvairiais technologijos procesais gaminti sąlyginai baigtus objektus: gaminius, agregatus ar detales. Ši specializacijos forma turi nemažai privalumų: ji labai supaprastina operatyvinį valdymą ir padidina atskirų struktūrinių vienetų vadovų atsakomybę už gamybinių programų vykdymą. Ši specializavimo forma sudaro sąlygas didinti darbo našumą ir mažinti produkcijos savikainą. Bet daiktinė specializavimo forma labiausiai tinka masinėje ir gamyboje didelėmis serijomis, nes vienetinėje ir gamyboje mažomis serijomis dėl mažo vienodų gamybos objektų skaičiaus sunku tolygiai ir visiškai apkrauti įrengimus.

Technologinei specializavimo formai būdinga tai, kad atskiri struktūriniai vienetai specializuojami apdirbti labai įvairius objektus, kuriuos sieja tam tikros operacijos.

Ankščiau buvo manyta, kad technologinė specializavimo forma ne tokia racionali kaip daiktinė, todėl ji dažniausiai buvo taikoma tik vienetinėje gamyboje ir gamyboje mažomis serijomis. Dabar, plačiai naudojant kompiuterius, technologinė specializavimo forma tampa vis svarbesnė.

Gamybos specializavimo lygį galima išreikšti apskaičiuojant darbo vietų specializavimo koeficientą – vienai darbo vietai arba vienam įrengimui tenkantį detalų operacijų skaičių: kds=m do/ n dv

Čia: mdo – bendras struktūriniame vienete atliekamų detalių, operacijų skaičius;

ndv – bendras struktūrinio vieneto darbo vietų skaičius.

Gamybos sroviškumo principas reikalauja, kad visi

darbo objektai gamybos procese judėtų nuosekliai, trumpiausiu keliu, viena kryptimi. Pageidautina, kad darbo objektų maršrutai jokiame gamybos proceso etape negrįžtų atgal. Gamybos sroviškumas pasiekiamas, deramai planuojant cechus, barus ir atskiras darbo vietas. Vienetinės ir gamybos mažomis serijomis sąlygomis gamybos sroviškumo principo galutinai išlaikyti paprastai nepavyksta.

Kuo labiau gamyba artėja prie masinės, tuo lengviau ir racionaliau išlaikyti gamybos sroviškumo principą. Šis principas visiškai išlaikomas masinės srovinės gamybos sąlygomis. Gamybos sroviškumas leidžia sumažinti išlaidas transportuojant darbo objektus tarp darbo vietų, tarp barų ir ccechų ir kartu prisideda prie produkcijos savikainos mažinimo. Be to trumpėja gaminio gamybos ciklas, o tai leidžia pasitenkinti mažesne apyvartinių lėšų suma.

Ilgą laiką pramonėje buvo labai stengiamasi automatizuoti pagrindinės gamybos procesus, tuo tarpu pagalbiniais procesais (transportu, sandėliavimu, kokybės kontrole ir pan.), taip pat gamybos eigos kontrole ir gamybos valdymo procesais nesirūpinta. Kompleksiškai mechanizuojant ir automatizuojant procesus, naudojama automatinių mašinų sistema, žaliavas ir medžiagas paverčianti gatava produkcija, žmogui tiesiogiai nedalyvaujant. Jam tenka tik kontrolės ir įrengimų derinimo funkcijos.

Kompleksinis automatizavimas užtikrina didelį ttolimesnį darbo našumo didėjimą, savikainos mažinimą ir produkcijos kokybės gerinimą. Gamybos automatizavimo lygis bet kuriame struktūriniame vienete gali būti išreiškiamas trejopai: apskaičiuojant automatizuotų darbų darbo imlumą, automatizuotai gaminamų gaminių arba automatizuotą darbą dirbančių darbuotojų dalį. Pavyzdžiui, automatizacijos koeficientas pagal darbuotojus ((kau) atskaičiuojamas taip: kau = Dau/ Ds

Čia: Dau – automatais dirbančių (automatus aptarnaujančių) darbuotojų skaičius, žm.;

Ds – bendras darbuotojų skaičius, žm.

Daugelis išsivysčiusių pasaulio šalių jau baigė dalinį gamybinių procesų automatizavimo etapą. Dabar pereinama į aukštesnį automatizavimo etapą, kur kompleksiškai automatizuojamas gamybos valdymas, kuriant lanksčias automatizuotas integruotas planavimo, apskaitos, valdymo ir kontrolės sistemas.

Dar šio šimtmečio pirmoje pusėje tas pats gaminys, net nekeičiant jo modelio arba modifikacijos, paprastai buvo gaminamas ilgai: metų metais, o kartais ir dešimtmečiais. Dabar, mokslinės techninės pažangos, prisotintos rinkos ir vis didėjančios konkurencijos sąlygomis, gaminiai labai dažnai tobulinami ir atnaujinami. Taigi gamybos procesui iškyla papildomų reikalavimų: jis turi būti taip organizuotas, techninė jo bazė turi būti tokia, kad gamybos procesą galima būtų greitai ir be didelių išlaidų pertvarkyti įį naujų gaminių gamybą. To reikalauja gamybos proceso lankstumo principai.

Jau kuris laikas literatūroje gamybos technikos ir organizavimo klausimais dažnai aptinkamos sąvokos “gamybos integravimas”, “integruota gamyba” ir pan. Visiškai integruota gamyba – tai kai visi įmonės veiklos gamybos ir funkciniai posistemiai su-jungiami į vientisą sistemą, kuri apima ir valdo visus įmonėje vykstančius informacinius ir materialinius procesus. Visiška gamybos integracija šiandien dar labai retai tepasiekiama, todėl prie jos einama palaipsniui: atskirais etapais automatizuojami atskiri gamybos ir funkciniai procesai – jungiami į vientisą ssistemą. Tai iš dalies integruota gamyba. Mokslinė techninė pažanga, elektronikos tobulėjimas ir gamybos procesų integravimas sudarė sąlygas suformuoti iš principo naują gamybos procesų organizavimo formą – lanksčias gamybines sistemas. Integravimo principas ypač akcentuojamas visuotinės kokybės vadybos koncepcijos. Ši koncepcija teigia, kad visuotinė kokybė pasiekiama tik kompleksiškai tobulinant visų gamybos proceso elementų naudojimą. Pusiausvyros principas reikalauja sukurti pusiausvyrą tarp stabilios organizacinės įmonės struktūros ir lankstaus proceso organizavimo.

3. Ekonomikos ir vadybos studijų

užsienio universitetuose ypatumai

Prasidėjus trečiajam tūkstantmečiui, aukštasis mokslas peržengė vienos valstybės sienas.Vis daugiau Lietuvos studentų, palikę savąją Alma Mater, išvyksta į kitų šalių mokslo ir studijų centrus. Tai rodo, kad mūsų šalies studijų kokybė įgyja tarptautinį lygį.

1998 metų UNESCO statistikos metraščio duomenimis įvairių šalių aukštosiose mokyklose studijavo per 2,1 tūkst. Lietuvos jaunuolių. 1999-2000 mokslo metais su aukštųjų mokyklų siuntimais stažuotis į užsienio šalis išvyko per 1115 Lietuvos studentų, arba beveik du kartus daugiau nei 1995-1996 metais. Lietuvos studentai žinių sėmėsi 34 pasaulio valstybėse. Daugiausia jų (93 ) studijavo Europos valstybėse. Daugiausia studentų išvyko studijuoti į Vokietiją (254), Lenkiją (170), Švediją (122), Daniją (96), Suomiją (81), Prancūziją (77). Kiek mažiau vaikinų ir merginų studijavo kitų žemynų šalyse: JAV – 45 studentai, Japonijoje – 7 studentai, Kanadoje – 5 studentai.

Studijos užsienyje

Didžioji Britanija

Anglijoje yra apie 1100 universitetų.Jų diplomai ne tik pripažįstami visame pasaulyje, bet ir aukštai vertinami. Kas nežino senųjų garsiausių pasaulyje Kembridžo, Oksfordo universitetų.

Mokestis už mokslą seniausiose prestižiniuose universitetuose ir naujausiuose ne-daug tesiskiria: 7 – 9 tūkst. svarų sterlingų (apie 40 – 60 tūkst. litų). Nuo pat pirmųjų dienų čia pradedama rimtai gilintis į specialybės dalykus ir studijuojama tik tai, ko vėliau prireiks įgijus šią specialybę.Techniškieji universitetai aprūpinti naujausia technologine įranga. Norint įgyti bakalauro laipsnį, reikia studijuoti 3, o kai kuriuose techniškuose universitetuose –4 metus.

Prancūzija

Prancūzijoje yra apie 70 valstybinių universitetų. Mokslas čia tekainuoja 600– 800 frankų (360 – 480 litų) per metus. Diplomai įsidarbinant vertinami net geriau nei privačių.

Prancūzijos universitetų, kur mokslas kainuoja 12 – 18 tūkst. frankų (7 – 11 tūkst. litų) per metus.Kitas Prancūzijos aukštosios mokyklos modelis vadinamas “aukštąja mokykla”. Norint į ją įstoti, reikia ne tik išlaikyti stojamuosius egzaminus, bet ir dvejus metus mokytis parengiamuosiuose kursuose. Po dviejų mokymosi metų išduodamas aukštojo mokslo baigimo diplomas. Dar po dviejų – galima įsigyti magistro laipsnį.

Vokietija

Mokslas visose Vokietijos universitetuose nemokamas. Užsieniečiams taip pat. Kiekviename Vokietijos universitete nustatyta užsieniečių kvota. Tereikia turėti pinigų pragyvenimui – apie 1 tūkst. markių (2 tūkst. litų) mėnesiui. Vokietijos universitetuose įgyjamas fundamentalus išsilavinimas, didelis dėmesys skiriamas praktikai ir moksliniams tyrinėjimams.

Italija

Tarptautinės ekonomikos ir vadybos programa Bocconi universitete. 1902 metais įsteigtas privatus Luigi Bocconi universitetas yra viena iš geriausių Europos mokyklų, siūlančių programas ekonomikos, teisės ir verslo vadybos srityje. Nuo 2001-2002 mokslo metų Bocconi universitetas kviečia studijuoti pagal Tarptautinės ekonomikos ir vadybos programą (DIEM, Degree in International Economics and Mangament), trunkančią tris metus.

Šis trijų metų kursas, kurį išimtinai anglų kalba dėsto įvairių šalių kviestiniai dėstytojai, suteikia ekonomikos ir teisinių žinių pagrindus, ypatingą dėmesį skiriant Europos Sąjungai kaip vieningai rinkai.Universitetas suteikia 60 stipendijų ne Europos Sąjungos šalių studentams.

JAV

Jav yra apie 3500 aukštųjų mokyklų,išduodančių aukštojo mokslo baigimo diplomus.

Kuo prestižiškesnė aukštoji mokykla, tuo daugiau reikia mokėti. Kaina svyruoja nuo 15 iki 30 tūkst. dolerių per metus. Vistik norinčiųjų mokytis prestižinėje aukštojoje mokykloje labai daug: vidutiniškai 10 į vieną vietą. JAV aukštosiose mokyklose specialūs kursai skaitomi vėliau, todėl galima persigalvojus pakeisti specialybę. Bakalauro studijos tęsiasi 3 – 4 metus, o magistro – dar 2 – 4 metus.

MBA (MBA – Master of Business Administration) – aukščiausia vadybininko kvalifikacija – taip Jungtinėse Amerikos Valstijose vadinama jau šimtą metų verslo mokyklose dėstoma verslo administravimo programa. Verslo disciplinos pradėtos dėstyti 1900 metais Dartmuto koledže, JAV (dabar jis įtrauktas į stipriausių JAV verslo mokyklų dešimtuką).

1908 metais Bostone buvo įsteigta garsioji

Harvardo verslo administravimo mokykla (Harvard School of Business Administration) – pirmoji specializuota verslo mokymo įstaiga.

1947 metais joje pradėta dėstyti pagal MBA programą. Europoje specializuotos verslo mokyklos imtos kurti šeštajame dešimtmetyje, tačiau pagal MBA programas jose dėstoma tik keliolika metų.

Verslo mokyklos, siūlančios geriausias MBA programas

JAV

Pavadinimas Studijų kaina (per metus) Vidutinis stojančiųjų amžius Konkursas (žmonių į vietą) Užsienio studentųs skaičius (proc.)

Stanfordniversity $ 23.100 26 8,27 29

Harvard Business School $23.840 26 8 25

Wharton School(University Pennsylvania) $ 24.956 27 6 31

Sloan School (Massachusetts Institute Technology) $ 23.900 28 3,5 35

University of Chicago $ 23.930 27 7 20

Kellogg School (Northwestern University) $ 23.025 28,6 6 24

University of Michigan $ 23.178 26 8 17

Tuck School (Dartmouth CCollege) $ 23.700 27 10 20

Fuqua School (Duke University) $ 26.246 27,5 9,2 30

Carnegie Mellon University $ 22.200 26 6 35

Šaltinis: Top Ten. The World’s Leading Business Programs, 1998 m.

Europoje

Pavadinimas Studijų kaina (per metus) Vidutinis stojančiųjų amžius Konkursas (žmonių į vietą) Užsienio studentų skaičius (proc.)

IMB Šveicarija $ 28.000 31 10 95

INSEAD Prancūzija $ 28.500 28 6 84

IESE Ispanija $ 14.775 28 6 37

London Business School Didžioji Britanija $ 33.000 27 5 77

ISA Prancūzija $ 21.000 27 5 35

Rotterdam School of Management Olandija $ 21.400 29 6 88

University of Manchester Didžioji Britanija $ 12.800 27 6 55

SDA Bocconi Italija $ 19.000 28 5 50

Nijenrole Olandija $ 20.000 31 6 84

UBI Belgija $ 10.000 32 4 85

Šaltinis: Top Ten. The World’s Leading Business Programs, 1998 m.

Studijų turinys.

Standartinį MBA programos pirmojo etapo turinį sudaro šie dėstomi dalykai: apskaita, ffinansai, kiekybinė analizė, ekonomika, rinkodara, organizacijų elgesys žmonių išteklių vadyba, informacinės technologijos, strategija. Antrąjame mokymosi etape studentas pasirenka jį dominančią specializaciją. Kursas baigiamas diplominio darbo arba projekto gynimu. Svarbiausią MBA programos dalį sudaro verslo situacijų analizė. Mokant studentus pagal MBA pprogramas, stengiamasi teoriją derinti su praktiniu darbu. Daugelio verslo mokyklų studentai bendradarbiauja su verslo kompanijomis. “Business Week” duomenimis, 42 didžiausios JAV verslo mokyklos nemokamai konsultuoja verslininkus. Studijuojantys verslą studentai stažuojasi užsienio šalių kompanijose.

Baltijos vadybos institutas (BMI) – tai mokykla, orientuota į tarptautines studijų programas, tarptautines rinkas ir studentus. BMI siūlo pirmą EMBA (Executive Master of Business Administration) – verslo administravimo magistratūros programą vadovams, kurios dalykus dėsto tik užsienio specialistai iš pasaulinio garso verslo mokyklų.

Reikia pasidžiaugti, kad gabių vadybininkų turi ir Lietuva. Tarptautinėse “Hewlett-Packard” vadybos ir ekonomikos modeliavimo pratybose įveikę daugiau kaip du tūkstančius priešininkų iš viso pasaulio, 21 metų studentai Raimondas Žilevičius ir Vidmantas Urba užėmė pirmąją vietą. (Šaltinis: “Lietuvos rytas” Nr. 207, 2001.09.05).

4. Naudota literatūra

1. B. Neverauskas, V. Stankevičius Ekonomikos ir vadybos studijų įvadas- Kaunas:Technologija, 2001

2. B. Martinkus, V. Žilinskas Ekonomikos pagrindai – Kaunas:Technologija, 2001

3. K.Lukaševičius, B.Martinkus Verslo vadyba- Kaunas:Technologija,2001

4. B. Neverauskas, J.Rastenis Vadybos pagrindai- Kaunas:Technologija,2000

6. James A.F. Stoner, R.Edvard Freeman, Daniel R.Glibert Vadyba-Vilnius:Poligrafija ir informatika, 1999

7. “Vadovo pasaulis” 2000 m. Nr. 2 Vasaris

8. “Vadovo pasaulis” 2000 m. Nr. 7-8 Liepa-rugpjūtis

9. “Mokslas ir technika” 2000 m. Nr.10

10. “Mokslas ir technika” 2000 m. Nr.6