Valstybinis reguliavimas

ĮVADAS

Pažanga yra būtent tai, ko taisyklės ir reguliavimai

nenumatė

Liudvik von Mises

Žmogus, gyvendamas civilizuotame pasaulyje, visuomet susiduria su ekonomika. Kiekvienas iš mūsų svarstome, kodėl pinga ar brangsta prekės ir paslaugos, kodėl ir kokius mokesčius mokame valstybei, kaip panaudosime savo gautas pajamas, kaip jas taupysime, kur investuosime. Į šiuos visus klausimus atsako ekonomika. Todėl svarbu suvokti, nuo ko priklauso šalies ekonomika, ką reikia daryti , kad ji augtų, kaip pasiekti ekonominę laisvę, į kokią veiklos rūšį investuoti savo uždirbtas pajamas. Kad įįgyvendinti savo tikslus ir norus, žmonėms reikalingas ekonominis saugumo jausmas, kurio šiais laikais pasigendama. Demokratinėje visuomenėje šie kiekvienam žmogui svarbūs tikslai tampa ir valstybės tikslu. Praktiškai šalies ekononominė gerovė priklauso nuo vyriausybės vykdomos politikos. Šalies ekonomikai reguliuoti vyriausybė naudoja įvairias (fiskalines ir monetarines) politikos priemones, kaip mokesčių ir jų dydžių normos, vyriausybės išlaidų formavimo principai, vyriausybės subsidijos , įvairūs leidimai ir draudimai.

Jau nuo seno vyksta diskusijos ne tiek dėl ekonominio valstybinio reguliavimo , kiek dėl jo mastelio, formos ir iintensyvumo. Taigi kiekvienoje šalyje yra vykdomas didesnis ar mažesnis ekonomikos reguliavimas. Šiame darbe bus bandoma atskleisti teigiamą ir neigiamą valstybinio verslo reguliavimą.

Valstybinė parama verslui bus trumpai apžvelgiama šiame darbe, išryškinami teigiami aspektai.

Teigiami būdai skatinantys verslo plėtrą yra sveikintini, tačiau kkaip visada blogybės labiau pastebimos ir todėl šiame darbe didesnis demėsys skiriamas neigiamiems reguliavimo aspektams pabrėžti.

Valstybės institucijų kišimasis į verslą ir ekonomikos reguliavimas yra viena iš pagrindinių verslą ribojančių veiksnių . Vakarai jau gerokai anksčiau ištyrė neigiamą reguliavimo įtaka ekonominiam aktyvumui. Buvo atliekama be galo daug tyrimų, pateikta gausybės informacijos ir apibendrinimų. Tyrimų rezultatai akivaizdžiai įrodė liūdnas politinio aktyvumo pasekmes. Apklaustieji verslininkai mano, kad tik mokesčių mažinimas ir reguliavimo reforma gali pagerinti verslo sąlygas. Ką patarti politikams, kurie pareiškia norą kelti ekonomikos veiklos efektyvumą ir žmonių gerovę? Šiame darbe apžvelgsiu užsienyje atliktų tyrimų rezultatus, kurių išvados vieningai patvirtina reguliavimo žalą ir siūlo jo atsisakyti žmonių gerovės vardan.

Valstybės verslo reguliavimo problema akivaizdi ir Lietuvoje. Kas reguliuojama mūsų valstybėje ir kaip ttas reguliavimas įtakoja šalies verslą, į tokius ir kitus panašius klausimus, bus bandoma atsakyti šiame darbe. Taip pat trumpai bus aprašomi konkretūs verslo reguliavimo aspektai, kaip verslo licencijavimas, mokesčių našta, konkurenciją ribojantys įstatymai ir kt. Paminėsiu bene labiausiai reguliuojamą veiklos sritį – alkoholio gamybą.

Per pastaruosius metus Vyriausybė taikė veiksmingas ir neveiksmingas priemones, gerindama verslo klimatą, mažindama biurokratinį aparatą ir paprastindama administravimo tvarką. Įstojus į EU įstatymai ir teisės aktai derinami taip, kad atitiktų EU standartus ir taikomą tvarką. Europos SSąjunga pripažino Lietuvą svarbiausiu regiono transporto centru, siejančiu EU su Rytais. Kursiniame darbe trumpai užsiminsiu kaip pasikeitė ar pasikeis valstybinis verslo reguliavimas Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą.

Apžvelgus internetu prieinamą literatūrą apie valstybinį verslo reguliavimą, darbo pabaigoje, bandysiu viską apibendrinti ir pateikti išvadas bei pasiūlymus, kaip reikėtų apriboti didelį valstybinį reguliavimą, turintį žalos Lietuvos ekonomikai bei verslui. Nėra bloga ta mūsų vyriausybė, tik viskam reikia turėti saiką ir tuomet Lietuva taps Europoje klestinti valstybė.

1. UŽSIENIO PATIRTIS, ĮRODANTI REGULIAVIMO ŽALĄ

Mes jau pripratom lyginti save su užsienio valstybėmis. Paisydami užsienio ekonomistų nuomonės, bei sekdami daugelio šalių pavyzdžiu, bandome išvengti klaidų, kurios atitolintų nuo verslo plėtros progreso, nuo kurio ir taip atsiliekame.

Užsienio valstybių patirtis nurodo būtinas kišimosi į valstybės ekonominę politiką priežastis:

• “Visuomenių gėrybių teikimas (pasirinkimas: mokomos ar nemokomos paslaugos, ginklai ar socialinė parama?);

• Žalingų išorinių padarinių tvarkymas (aplinkos apsauga, tarša iš oro, produktų);

• Naudingų išorinių padarinių ekonominės naudos skatinimas ( švietimas, darbo jėga ir ekonominės pusiausvyros siekimas subsidijuojant verslą ar gamybą)

• Privačios nuosavybės gynimas ( kontrobanda, falsifikavimas, plagijavimas, patentavimas – autorinės teisės ir intelektualinės nuosavybės apsauga);

• Monopolijų ( kai kišasi valstybė tiekdama išimtis atskiroms firmoms) reguliavimas – suokalbiai , konkurencingumui atskiroje srityje didinimui (teisės aktais, licenzijomis, kvotomis, leidimais);

• Socialinių programų vykdymas . (Skurdo mažinimo programa, Indvalidų modkymo, BBedarbių perkvalifikavimo ir kt.);

• Ekonomikos stabilizavimo priemonės ( pastovi valiutos vertė ribojanti infliaciją, nedarbo mažinimas ir kt).“ (1, www.vsdk.lt /biblioteka )

Remiantis užsienyje atliktais tyrimų konkrečiais pavyzdžiais, bandysiu trumpai aprašyti reguliavimo žalą verslui. Šioje dalyje panagrinėsime vežėjų reguliavimą, aplinkosaugos reguliavimą, telekomunikacijų dereguliavimo sėkmę.

Vežėjų reguliavimas. Vežėjų automobiliais aktu, priimtu JAV Kongreso 1980 m, buvo sumažintas nacionalinių pervežimų reguliavimas. Akivaizdus rezultatas buvo tas, kad įmonėms tapo lengviau įeiti į pervežimų tarp valstijų rinką, nes buvo sumažinti įkainiai, nors paslaugos kokybė nepakito.

„ Iki 1980 m, esant valstybiniam reguliavimui, pervežimo kainas ir įvažiavimą į Floridos valstiją nustatydavo Viešųjų paslaugų komisija. Ši komisija kontroliuodavo vežėjų veiklą pagal aptarnavimo regionus, transporto priemonių tipą, pervežamas prekes ir aptarnaujamus klientus ir t.t. Ekonomistai Blair , Kaserman ir McClave ištyrė dešimt vežėjų praėjus dviems metams po dereguliavimo ir nustatė, kad pervežimų įkainiai Floridoje sumažėjo beveik penkiolika procentų. Kainos didesnėse rinkose sumažėjo labiau nei mažesnėse rinkose ir tai leidžia daryti išvadą, kad reguliavimas taip paveikdavo įkainius, kad mažos rinkos subsidijuodavo dideles rinkas.“ (2, www.lrinka.lt/1998 Nr.4 ) Taigi pervežimo kaštų sumažėjimas tiesiogiai padidino ekonominį efektyvumą, kas ekonominiu požiūriu yra itin sveikintina. Pavyzdžiui, Naujoje Zelandijoje dereguliavus transporto sistemą, krovinių pervežimo geležinkeliu įkainiai nukrito 50% , o taipogi įgalino nugabenti krovinius į bet kkurią šalies vietą ne ilgiau kaip per 36 val., kas anksčiau būdavo neįmanoma dėl visokiausių formalumų. Naujosios Zelandijos uostų reforma sumažino darbo kaštus, o šios pramonės šakos darbininkų neramumai visiškai išnyko.

Aplinkosaugos reguliavimas. „Griežti valdžios draudimai neteršti aplinkos, atbaido naujus rinkos dalyvius, o tai reiškia, kad yra slopinamas ekonominis aktyvumas. Todėl ekonomistai bando rasti alternatyvų tarp ekonomikos augimo ir aplinkosaugos. Užsienyje yra naudojama tokia sistema, t.y. prekyba taršos kvotomis, kuri gerina taršos emisijos kontrolę ir skatina tas įmones, kuriose taršos mažinimo kaštai potencialiai yra žemiausi, sumažinti taršą. Taigi valdžios institucijų atliekamas tiesioginis taršos reguliavimas yra ne toks efektyvus būdas kaip taršos kvotų pardavinėjimas, sumažinantis taršos mažinimo kaštus ir skatinantis ekonomikos augimą.“(2, www.lrinka.lt/1998 Nr.4 ).

Telekomunikacijų dereguliavimo sėkmė. Naujosios Zelandijos telekomas nuo seno priklausė valstybei. Niekas kitas šalyje neturėjo teisės pardavinėti telefonų aparatų, tik pašto įmonė. Telefonų spalva buvo arba juoda arba balta. Fakso aparatus irgi galėjo pardavinėti tik valstybinis paštas. Naujos telefono linijos reikėdavo laukti iki šešių mėnesių. Pataisyti gedimus galėdavo tik trys telekomo darbuotojai ir reikėdavo laukti visą savaitę. Telefono linijos nuolat būdavo perkrautos, kai tuo tarpu paslaugos įkainiai nuolat didėjo.

Tačiau dabar Naujoji Zelandija yra pasaulio telekomunikacijų lyderė, nes ji sukūrė visiškai laisvos konkurencijos sąlygas, kurios leido bet kam iš bet

kurios šalies investuoti į Naujosios Zelandijos telekomunikacijų rinką.

Telekomunikacijų rinkos dereguliavimas atnešė naudos įmonės akcininkams, klientams, nes pagerino paslaugų kokybę ir sumažino kainas, darbuotojams , nes sukūrė gerai apmokamų darbo vietų , taip pat pritraukė investicijų į Naująją Zelandiją. Šis dereguliavimas prisidėjo prie šalies ekonominio augimo. (2, 2, www.lrinka.lt/1998 Nr.4 )

Darbo rinkos reguliavimas.

a) minimalaus atlyginimo nustatymas

„Nustačius minimalų atlyginimą, įmonės samdo mažiau darbo jėgos. Naudą patiria tik darbininkai, kurie yra įdarbinti už valstybės nustatytą minimalų atlyginimą, tačiau žalą patiria darbininkai, kurie ssutiktų dirbti ir už mažesnį, nei minimalus atlyginimas, tačiau neturi galimybės gauti tokio darbo. Augant ekonomikai, daugėja darbo vietų, todėl galima sakyti, kad minimalaus atlyginimo nustatymas nesumažina įdarbinimo, tačiau sulėtina ekonomikos augimą“. (2, www.lrinka.lt/1998 Nr.4 )

Paprastai įmonės, susidūrusios su aukštais darbo jėgos kaštais, samdo mažiau darbininkų, o likusius verčia dirbti ilgesnį laiką. T.y, likusių darbininkų sąskaita siekiama kompensuoti valdžios užkrautą naštą. Deja, ir tokios priemonės neapsaugo nuo darbo kaštų padidėjimo, todėl įmonės praranda konkureciją tiek šalies viduje, tiek užsienyje, dėl kko bedarbystė toliau šalyje didėja.

b) apsauga nuo “neteisėto“ atleidimo iš darbo

Įstatymai, saugojantys darbuotojus nuo neteisėto atleidimo iš darbo, irgi turi didelę reikšmę darbo rinkai, o tuo pačiu ir ekonomikos augimui. Apsauga nuo neteisėto atleidimo santykinai padidina darbo kaštus. Įmonės yra ppriverstos eikvoti daugiau laiko ir pinigų potencialių darbuotojų tyrimams, praranda galimybę atleisti neefektyviai dirbančiuosius, patiria daugiau išalidų juridininiams klausimams spręsti, susijusius su darbuotojo atleidimu. „Ekonomistai Dertouzas ir Karoly ištyrė atskiras JAV valstijas ir pateikė duomenis, kad priėmus nuo neteisėto atleidimo apsaugančius įstatymus, įdarbinimas valstijoje sumažėjo 2-5 %“. (2, www.lrinka.lt/1998 Nr.4 )

c) profesinių sričių reguliavimas

Jei valdžia nustato reguliavimus profesinių sričių atstovams, tokiems kaip gydytojai, stomotologai, advokatai, elektrikai ir t.t., tuomet padidėja paslaugų kainos vartotojams.

„Tirdamas dantų gydymą įvairiose JAV valstijose 1982 m, Arthuras De Vany nustatė , kad tose valstijose, kuriose buvo valdžios ribojimai naudoti dantų gydymo priemones, dantų gydymo įkainiai buvo didesni, nei tose valsatijose, kuriose tokių ribojimų nebuvo.“ (2, www.lrinka.lt/1998 Nr.4 ) Tai įrodo, kad ribojimai neleidžia efektyviai išnaudoti teikiamų paslaugų.

„Shirley SSvorny 1987 metais įrodė, kad septintojo dešimtmečio viduryje valstijos, įvedusios pernelyg skrupulingą medicinos paslaugų licenzijavimą, turėjo mažesnį gydytojų skaičių tenkantį tūkstančiui gyventojų. “. (2, www.lrinka.lt/1998 Nr.4 )

Taigi valstijoms, siekiančioms didinti žmonių ekonominę gerovę, buvo patariama peržiūrėti valdžios ribojimą ir skatinti naujų rinkos dalyvių įėjimą į rinką, o tuo pačiu ir konkurenciją tose rinkose.

2. REGULIAVIMO PRIEMONĖS

Valstybinės institucijos ekonomiką reguliuoja teisės aktais, administraciniais veiksmais bei veikimu rinkoje (ūkinė veikla). Aprašysime kiekvieną iš jų.

Pirmiausia teisinis reguliavimas. Įstatymais ir kitais teisės aktais yra aapibrėžiami valstybinių institucijų įgaliojimai nustatyti sąlygas ir taisykles ūkinei komercinei veiklai. Įstatymai ir teisės aktai yra reguliavimo priemonės , kurios gali pagerinti ar pabloginti įmonių veiklos sąlygas.

Administracinis reguliavimas. Vyriausybės atsakingos už teisės aktų įgyvendinimą, įgalioja valstybines institucijas prižiūrėti kaip laikomasi nustatytų veiklos sąlygų bei taisyklių, kurios renka informaciją, skiria baudas taisyklių pažeidėjams. Lietuvoje yra apie 80 kontroliuojančių institucijų. Valstybinės institucijos turi savo tvarką, todėl jos daugiau nepalaiko tvarkos, o sudaro chaosą, nuo kurio kenčia įmonės bei verslininkai.

Ūkinė veika. Ekonomika gali būti reguliuojama ir valstybės institucijoms veikiant rinkoje. Valstybinės institucijos perka viešuosius pirkimus, investuoja, skolinasi ar atlieka kitokias operacijas. Valstybės dalyvavimas rinkoje įtakoja visą konkurencinę aplinką , komplikuodamas santykius tarp privačių ūkio subjektų. Dalyvaudama rinkoje, valstybė tarsi tampa teisėju, kuri nustatydama taisykles ir pati dalyvauja žaidime.

Prie veikimo rinkoje galima priskirti valstybės paramą verslui.

3.VALSTYBĖS PARAMA VERSLUI

Įvertindama verslo svarbą ekonomikos augimui, Vyriausybė vienu iš svarbiu ekonomikos politikos uždavinių laiko verslo plėtojimą bei darbo vietų kūrimą. Siekiant gerinti verslo ekonominę aplinką, steigiamos ir remiamos institucijos, skatinančios verslo plėtrą.

Pagrindiniai uždaviniai, kurie siekiami verslo plėtros įgyvendinimui, yra šie :

• „Sukurti verslo plėtrai palankią teisinę ir ekonominę politiką ir sumažinti biurokratinius verslo augimo problemas;

• suformuoti verslo plėtros techninės ir finansinės paramos sistemą;

• plėtoti verslo infrastruktūrą ir verslo ssavivaldą.“ ( 3, www3.lrs.lt. )

Reikia pripažinti, kad priimti įstatymai verslo plėtrai paremti, neišsprendė visų verslo problemų. Numatyta tobulinti tokius įstatymus atsižvelgiant į ekonominę situaciją ir ES direktyvas.

Lietuvoje valstybės parama verslininkams pasireiškia šiais pagrindiniais būdais:

– „mokesčių lengvatomis;

– laisvųjų ekonominių zonų steigimas;

– administracinių ir biurokratinių barjerų verslui mažinimas.“ (4, www.audit.lt.documents )

Pabandysime trumpai aptarti kiekvieną būdą.

Siekiant palengvinti mokesčių naštą smulkaus verslo įmonėms, „1998 metais priimtos LR fizinių asmenų laikinojo pajamų mokesčio ir juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo pataisos. Jose nustatyta, kad įmonėms, kurių pajamos mokestinį laikotarpį neviršija 1mln. litų ir vidutinis darbuotojų skaičius neviršija 50 žmonių , taikomas lengvatinis 15 proc.pajamų (pelno) mokesčio tarifas.“ (3, www3.lrs.lt/pls )

Užsienio investicijų skatinimui ir Lietuvos ūkio subjektų veiklos plėtimui už Lietuvos Respublikos ribų yra sudarytos bei taikomos dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo sutartys. „Taip pat yra taikomos ir kitos mokestinės lengvatos. Pridėtinės vertės mokesčio įstatyme yra numatyti atvejai, kai prekių tiekimas ir paslaugų teikimas PVM neapmokestinami, pvz: kultūros ir sporto paslaugos, pašto paslaugos, su sveikatos priežiūra susijusios prekės ir paslaugos ir t.t“. ( 4, www.audit.lt.documents )

Laisvųjų ekonominių zonų steigimas – komercinei-ūkinei veiklai skirta teritorija, kurioje yra įstatymo numatytos ūkio subjektams specialios ekonominės ir teisinės funkcionavimo sąlygos. Zonoje įregistruotos įmonės ir jų darbuotojai LR įstatymų nustatyta tvarka moka valstybės rrinkliavą ir tik dalį visų mokesčių. „Zonos įmonė pirmus penkis metus moka 80% mažesnį pelno mokestį, kitus penkis metus moka 50% mažesnį pelno mokesatį.“ ( 4, www.audit.lt.documents). Užsienio investuotojų laisvoje ekonominėje zonoje gauti dividentai neapmokestinami. Ir įvairios kitos lengvatos taikomos remiantis LR įstatymais. Tiek Lietuvos tiek užsienio investuotojai susiduria su administraciniais ir biurokratiniais trukdžiais, kurie sukelia papildomai problemų. Todėl Lietuvoje yra sumažintas licenzijuojamų verslo rūšių sąrašas, supaprastinta įmonių registravimo tvarka. Taip pat valstybinės institucijos stengiasi kuo daugiau pateikti konkrečios informacijos, kad būtų kuo paprastesni painūs aktų reikalavimai. Bet vis dėlto dar egzistuoja per stiprus verslo reglamentavimas, mokesčių administravimo trūkumai, korupcija ir kiti reiškiniai. Reikia tikėtis, kad palaipsniui valstybinės institucijos tinkamai sureguliuos visus netobulumus.

Siekiant glaudesnio ryšio Vyriausybės ir verslinikų bendradarbiavimo, LR pirminnko sudaryta ekspertų komisija , kuri nagrinėja verlso problemas, rengia pasiūlymus Vyriausybei.

Šiaip verslo reguliavimas, kurio neaiškumą verslininkai iškėlė kaip svarbią kliūtį savo veiklai , nėra taip blogai vertinamas iš esmės, bet labiausia kiša koją to reguliavimo neaiškumas, nepastovumas ir neprognozuojamumas, interpretavimo galimybės. „Konkretūs verslo reguliavimo aspektai kaip didžiulė kliūtis verslui yra vertinami nuo 13,4 proc. (verslo licencijavimas ir veiklos leidimai) iki 15,5 proc.(darbo jėgos reguliavimas, muitinės ir prekybos reguliavimas ) verslininkų, o bendras reguliavimo neaiškumas yra viena didžiausių kliūčių beveik

pusei – 40,6 proc.- verslininkų“. (5, www.takas.lt).

Taigi šiame darbe toliau bus nagrinėjami verslo reguliavimo aspektai ir kliūtys: licencijų problema, mokesčių našta verslininkams, konkurencijos įstatymų spragos. Bet pirmiausia apie verslo aplinką Lietuvoje.

4. VERSLO APLINKA LIETUVOJE

Galime pasidžiaugti, kad Lietuvos ekonomika po truputėlį ima atsigauti ir įgauna vis didesnį pagreitį. 2000 m. bendras vidaus produktas (BVP) išaugo 3,9 %, 2001 m. buvo dar spartesnis apie 5%.(http://buves.lrv.lt) . Virš 20% per metus auga eksportas, o tai rodo pramonės atsigavimą , taip pat didėja ttiesioginės užsienio investicijos. Apie 70 % Lietuvos eksporto tenka Vakarų rinkoms. Lietuva sėkmingai eksportuoja į Vakarus medienos, baldų, tekstilės produkciją, didelę dalį sėkmingai realizuoja biotechnologijos,elektronikos, chemijos, farmacijos produkciją.

Kaip ir daugelyje užsienio valstybių, taip ir Lietuvos Vyriausybė nori užtikrinti socialinius aspektus, pvz.: nuo 2002 metų didėja pensijos, neapmokestinamas minimumas. Taip pat yra sprendžiama bankrutuojančių įmonių darbuotojų rėmimo problema.

Taigi Vyriausybės tikslai išlikę tie patys: integracija į ES, krašto saugumo plėtojimas, tolimesnis verslo plėtros sąlygų gerinimas, makroekonominis stabilumas, švietimo mokslo ir kultūros užtikrinimas. „„Ypatingų veiksmų Vyriausybė imasi siekiant užkirsti kelią korupcijai, kuri yra didelė kliūtis ekonominiam progresui. Ekspertų vertinimu, Lietuvoje sukurta visus Vakarų standartus atitinkanti ir moderni teisinė bazė kovai su korupcija. Priimti labai svarbūs antikorupciniai įstatymai viešųjų ir privačių interesų derinimo, politinių ppartijų finansavimo, lobizmo srityje, mūsų Vyriausybės parengta išsami antikorupcijnė programa.“ (6, http://www.economist.lt)

Suprasdama smulkaus verslo svarbą Lietuvos ekonomikai, valdžios atstovai tęsia Vyriausybės vykdomą politiką verslo aplinkos sąlygų gerinimo klausimais ir savo programoje yra numatę paruošti priemones, užtikrinančias naujų darbo vietų kūrimui bei pažangių technologijų diegimui tinkamas sąlygas, supaprastinti žemės įsigijimo, jos paskirties pakeitimo, statybų įforminimo ir kt. procedūras.

Lietuva yra tranzitinė valstybė tarp Rytų ir Vakarų, tai verčia tobulinti ir gerinti šalies infrastruktūrą, prekių tranzito galimybes, bei plėsti Klaipėdos uostą. Lietuvoje yra ypač gerai išvystytas kelių transportas ir krovinių pervežimo keliais srityje esame tarp pirmaujančių Europos valstybių. Tik užtikrinus aukštą kelių transporto infrastruktūros lygį visame Baltijos regione, bus galima sėkmingai konkuruoti su kitais regionais pritraukiant investicijas, sukuriant naujas darbo vietas. VIA BBaltica, RAIL Baltica – svarbūs infrastruktūriniai projektai, kurių dėka yra sėkmingai vystomas verslas.

Ne mažiau svarbi verslo progresui yra mokesčių sistema. Vyriausybė per 2001-2004 m. numatė racionalizuoti mokesčių struktūrą pagal ES reikalavimus, pertvarkyti šalies biudžeto išlaidų struktūrą, pagerinti savivaldybių finansų valdymą, pradėta vykdyti pensijų sistemos reformą. Mokesčių sistema turėtų tapti daug paprastesnė, mažesniais tarifais.

Lietuvai, turinčiai atvirą ekonomiką, išorinis lito stabilumas sukuria ekonominį stabilumą. Verta pastebėti, kad lito kursas nuo 1994m. balandžio pirmos dienos yra fiksuotas JAV dolerio atžvilgiu ir yra stabilus.

Spartus rreformų tempas neišvengiamai sukėlė ir rūpesčių. Nerimą kelia aukštas nedarbo lygis. Bedarbystės mažinimas yra svarbi prielaida verslo aplinkai gerinti.

Trumpai apžvelgus Lietuvos verslo aplinką, galima teigti, jog sėkmingai yra judama į priekį. Užsienio verslas sėkmingai skverbiasi į Lietuvos verslą, tai įrodo tokių kompanijų kaip Siemens, Volvo, SAAB, Samsung, IKEA ir kitų žymių bendrovių bendradarbiavimas su Lietuvos įmonėmis. Ekonominė nauda bei konkurencija – tai principai, skatinantys verslo plėtrą. Mūsų Vyriausybė tai gerai supranta, todėl atitinkamai bando formuoti savo politiką .

Ir vis dėlto yra ir pesimistinių daigelių dėl valžios kišimosi į privatų sektorių. Štai Lietuvos laisvasis institutas atliko dvi apklausas, kuriomis buvo siekiama išsiaiškinti, kaip įvairios visuomenės grupės ir verslininkai vertina verslo padėtį Lietuvoje, kokios, jų nuomone, didžiausios kliūtys verslui, kokią įtaką verslo klimatui turi valstybės intervencijos, kokios priemonės paskatintų didesnį skaičių žmonių imtis savo verslo ir iš esmės pagerintų verslo aplinką. „Dažnai iš valdžios atstovų girdima nuomonė, kad verslininkai visada nepatenkinti mokesčiais ir verslo reguliavimu, todėl siekiant sužinoti visuomenės nuomonę šiais klausimais buvo atskirai apklausiami verslininkai ir verslu neužsiimantys žmonės. Apklausos rezultatai parodė, kad didžiausios kliūtys pradėti nuosavą verslą, anot juo neužsiimančių žmonių, yra mokesčiai, pradinio kapitalo stoka, įstatymų nepastovumas, biurokratija ir neužtikrintas verslo saugumas. Pusė apklaustųjų gyventojų mano, kad pper pastaruosius dvejus metus verslo sąlygos tik blogėjo. Verslininkų nuomonė buvo dar pesimistiškesnė.” ( 7, www.lrinka.lt/tyrimai)

5. MOKESČIŲ NAŠTA

Mokesčiai – valstybės nustatytos privalomos įmokos į biudžetą , už kurias jokia paslauga neatlyginama.Valsybė numato mokesčių rūšis , reguliuoja mokesčių tarifus, apmokestinimo objektus,surinkimo sąlygas ir lengvatas. Šiame skyriuje panagrinėsime mokesčių įtaką verslui.

„Mokesčių našta yra svarbiausias verslo trukdys, mano 67% Lietuvos verslininkų, dirbančių penkiuose ūkio sektoriuose.“ (5, www.takas.lt). Nors bendra mokesčių sistema yra mažiausia Europos Sąjungoje, tačiau išsamiau vertinant, paaiškėjo, kad labiausiai verslo žmonėms kliūva darbo jėgos apmokestinimas. Darbo jėgos mokesčiai – gyventojų pajamų, socialinės apsaugos, nedarbingumo garantijų fondo mokesčiai sudaro maždaug 39 % visų darbdavio darbuotojams išmokamų pinigų . Ir pagal šį rodiklį Lietuva lenkia ES vidurkį ir Estiją.

GERA NAUJIENA. Pagrindinė gera naujiena yra ta, kad Vyriausybė kalba apie ketinimus vis dėlto mažinti gyventojų pajamų mokestį Tačiau šios kalbos nelabai įkvepia, nes žadama sumažinti vos keliais procentais (po 3% punktus trejus metus iš eilės ), todėl eilinis žmogus vargu ar pajus šį mažėjimą. „Atrodo, atsisakyta neperspektyvios minties naikinti vieną iš svarbiausių Lietuvos mokesčių sistemos privalumų- proporcinius (o ne progresyvinius) mokesčius“. (8, www.lrinka.lt/mokesciai)

BLOGOS NAUJIENOS. Geros naujienos labai reikšmingos. Tačiau kaip visada blogų naujienų būna daugiau nei gerų. Kaip pati Vyriausybė linkusi kkomentuoti, pajamų mokesčio mažinimas bus tik toks, kuris leistų prisivyti Latviją ir Estiją. Mokesčių reformos tikslas – didinti Lietuvos konkurencingumą ir žmonių pajamas, tačiau Vyriausybė mažindama vienus mokesčius įveda naujus mokesčius apyvartai ir turtui. „ Įmonių kelių mokestį laikinai norima keisti į „solidarumo“ mokestį ir įvesti naują – gyventojų nekilnojamojo turto mokestį , kuris būtų taikomas komerciniais tikslais naudojamam turtui. Pasak, Remigijaus Šimašiaus, LLRinkos viceprezidento, vadinamas „solidarumo“ mokestis yra ne kas kita , kaip pervardintas kelių mokestis, kuris ne tik tampa nemaloniu siurprizu verslui, bet ir yra draudžiamas Europos Sąjungos direktyvoms.“(9, www.lrinka.lt/biudzetas ).

Vertinant paskutinį Vyriausybės mokesčių keitimo planą, į akis krenta, kad mokesčių mažinimas kiek įmanoma atidedamas, o didinamas – kiek įmanoma priartinamas. Nauji įvedami mokesčiai ar didinami mokesčiai padidintų mokesčių naštą jau nuo 2006m. , o pažadai mažinti mokesčius ateityje nekelia pasitikėjimo dėl dabartinių įsipareigojimų nevykdymo. „Štai gyventojų pajamų mokesčio mažinimas vyks tik nuo 2006 metų vidurio,o kita mažinimo porcija atidėta iki 2008. Kyla įtarimas, kad pradejus braškėti kuriai nors valstybės sistemai, bus ir toliau susilaikoma nuo reformos, bet pasiūlytas naujas mokestis“ ( 8, www.lrinka.lt/mokesciai. ). Pasak. P.Salino, kai valstybė perskirsto pinigus iš vieno mokesčių mokėtojo kažkam kitam, tai turi dvigubą efektą. Paskelbę mokesčių tobulinimo planą valdantieji tikina radę

subalansuotą variantą. Tačiau verslininkai neslepia nusivylimo ir ruošiasi priešintis naujų mokesčių įvedimui.

Bet verta džiaugtis tuo, kad mokesčių perstumdymui pasirinktas ne pats blogiausias variantas, kuris jei bus sėkmingai įgyvendinamas , tai ilgainiui pasivysime kaimynus. Tačiau iš kitos pusės netinkamas mokesčių mažinimas ir pakeitimas netinkamu nauju – nėra geriausias Vyriausybės sprendimas galvojant apie Lietuvos ekonominį augimą. Tai nebus perspektyvus lūžis gerinant Lietuvos ekonomines perspektyvas.

Kad taptume ekonomine prasme pažangūs, būtina mažinti pajamų mokesčius iki tokio lygio kaip padarė Slovakija, Rusija – iki mmaždaug 15%. Ir žinoma nedidinti kitų mokesčių. “ Tai, kartu su ekonominės veiklos sąlygų gerinimu ir biudžeto išlaidų nedidinimu bei efektyvinimu, Lietuvą galėtų paversti pažangiausia Europos valstybe ir sudarytų sąlygas ekonomikos gerovei ir augimui.” (8, www.lrinka.lt/mokesciai).

6. LICENCIJOS

Šioje kursinio dalyje pakalbėsime apie antrą valstybinio reguliavimo verslui trukdį – licencijas .

Atsižvelgdama į tai, kad patentų išdavimo tvarka yra labai sudėtinga ir nuo 1995 m. buvo trylika kartų keičiama, dėl ko gauta daug priekaištų iš verslininkų., Vyriausybė pavedė Finansų miniserijai parengti naują patentų iišdavimo tvarką, t.y. palengvinti , suprastinti atsižvelgus į verslininkų pateiktus pasiūlymus. Tačiau vis dėlto neišvengiama problemų ir iki šiol. Kas tai yra licencija?

Licencijos, leidimai , patvirtinimai, registravimas ir t.t. – tai sąlygos, kurios draužia ar leidžia verstis viena ar kita vveikla. Šioje dalyje panagrinėsiu licenciją , kaip valdžios intervenciją į rinką priemonę. Vartotojai nukenčia nuo padidėjusių kainų, o verslininkus slegia valdžios reguliavimo išplitimas jų teisių apribojimas.

Įmonių įstatymas numato licencijas 27 rūšių veiklai. Dvi iš jų išimtinės veiklso sritys priklauso valstybinėms įmonėms, kurios gamina stiprų alkoholį ir pašto ženklus bei monetas. Tačiau leidimų yra daug daugiau, kurios taikomos ne vien įmonėms ir jų veiklai. Vienos jų skirtos profesionalų kvalifikacijai patvirtinti, kitos reglamentuoja užsieniečių įsidarbinimo sąlygas Lietuvoje. Nors šie leidimai skiriasi savo forma ir turiniu, tačiau yra vienodos esme – jos leidžia arba draudžia veikti, palikdamos teisę apie tai spręsti ne patiems verslininkams , bet valdininkams.

LICENCIJOS OBJEKTAS

„Įstatymuose numatytos licencijuojamos veiklos rūšys, nustatant licencijavimo taisykles, dažnai skyla į kelias atskiras veiklos rūšis, kurioms rreikalingos atskiros licencijos su skirtingais reikalavimais ir skirtinga kaina, pvz., licencija importuoti alkoholio produktus skaidoma į atskiras licencijas skirtingo stiprumo alkoholiui importuoti. „ (10, www.lrinka./licencijos ) Taigi galima teigti, kad licencijavimo taisyklės neteisėtai susiskaido, išplečia licencijos objektą , taiko daugiau licencijų nei nustatyta įstatyme. Dėl to daugiau veiklų tampa licencijuotomis. Pavyzdžiui, įstatymas reikalauja licencijos „užsiimti farmacijos veikla“ , o taisyklė numato licenciją užsiimti „informavimu apie licenciją“. Aišku, kad informacijos teikimas apie veiklą ar produktus nėra tos veiklos vykdymas. Toks licencijų sskilimas komplikuoja licencijaivmo tvarką. Tai didina licencijos gavimo kaštus bei verčia įmones nenatūraliai specializuoti savo veiklą.

Įmonių įstatyme numatytas licencijas išduoda tik ministerijos, tam tikros inspekcijos ir tarnybos. Įstatymas nenustato aiškios licencijų išdavimo tvarkos ir neapariboja reikalavimų licencijai gauti skaičiaus. Tokiu būdu kiekviena licencijas išduodanti institucija susikuria licencijavimo tvarką. „Kasmetinis licencijų perregistravimas ir kasmet auganti licencijos kaina verslinikus verčia būti priklausomais nuo nepalankias verslo sąlygas diktuojančių institucijų . Norintys gauti licenciją , verslininkai yra priversti ieškoti reikalaujamų dokumentų ir minti daugelio valstybinių institucijų slenksčius.“ (10, www.lrinka./licencijos )

LICENCIJŲ TIKSLAI

Išnagrinėjus licencijavimų tvarką ir licencijas išduodančių institucijų taisykles, išryškėja generaliniai tikslai, kurių siekiama licencijomis. Tai apsaugoti vartotoją , surinkti biudžetą ir valdyti informaciją. Deja, nėra įvertinamos tikslų pasiekimo galimybės, nei kaštai , nei neigiamas poveikis ekonomikai , nei alternatyvios priemonės.

Tikslas apsaugoti vartotoją nėra pasiekiamas, nes neįmanoma numatyti ir reglamentuoti visų žalos vartotojų atvejų, apsauga siaurina vartotojo teises ir atima galimybę rinktis. Šiam tiklsui įvykdyti pirma yra didinamos biudžeto išlaidos , o įmonėms sukuriama papildomi kaštai , antra neleidžia atsirasti natūraliai apsaugos aplinkai kaip konkurencija ir privatus informacijos verslas.

Vienas iš pavyzdžių, atseit vartotojo apsaugai sukurtas reguliavimas, yra privalomas prekių ženklinimas. Visos prekės Lietuvoje turi būti pažymėtos lipdukais, kuriuose lietuvių kalba parašytas prekės pavadinimas, kkilmės šalis, gamintojas, jo adresas ir kt. Tokie valdiški norai, tik gadina prekės išvaizdą, dažnai paslepia tikrai pirkėjui svarbią informaciją, pateikiamą kitomis kalbomis, o tuo pačiu pakerta gamintojo interesą teikti informaciją pagal poriekį rinkoje. Vartotojo poreikį gali patenkinti tik verslininkas, nes tai yra jų sėkmės garantas.

„Tikslui valdyti informaciją gali būti pasiektas, tam reikalingas integruotas registras, teisiškai ir techniškai reglamentuotas valstybės institucijų pasikeitimas informacija, standartizuotas informacijos surinkimas bei kt. Tačiau lėšos ir dėmesys skiriamas spręsti problemas neadekvačiais būdais“ (10, www.lrinka.lt/licencija )

Tikslas surinkti biudžetą turi būti siekiamas tiesiogiai, t.y. – bendraisiais mokesčiais bei jų administravimo efektyvumo didinimu, tinkamu informacijos valdymu, o neįvedant tokius reguliavimus kaip minimali alga ar pranešimai „Sodrai“ apie įdarbinimą ar atleidimą iš darbo. Mokesčiams surinkti nebūtina licencijuoti įmones, nes dalis pinigų išvaistoma pačiam licencijavimui, apribojus įėjimą į rinką, sumažinamas mokesčių mokėtojų skaičius, stiprėja verslininkų nepasitenkinimas valdžia.

Atlikus licencijavimo procedūrų analizę, galima matyti, kad daugelyje verslo sričių licencijos yra netinkama priemonė pasiekti paminėtiems tikslams pasiekti.

Licencijų panaikinimas sumažintų verslo kaštus, o tuo pačiu pritrauktų naujus žmones, kuriuos gąsdina investicijų atsipirkimas ir biurokratinės kliūtys, pradėti savo verslą. Tuo būdu būtų pasiektas pagrindinis šalies tikslas – skatinti ekonominį augimą ir konkurenciją , bei sudaryti palankias sąlygas pradedančiam verslininkui, vystyti verslą.

NEIGIAMI LICENCIJAVIMO PADARINIAI

Yra svarbu įįvertinti ne tik tiesioginę licencijavimo tvarkos kainą, bet ir kitus neigiamus šios tvarkos padarinius. Licencjos gali sukurti daugiau problemų, nei tos prieš kurias jos nukreiptos. Dažnai licencijos ir kontrolė įvedami nepanaikinus senos ir jau neberaikalingos kontrolės,todėl nepagrįstai didinamas reguliavimas ir biurokratija. „ Licencijos yra grubus žmonių teisių ir laisvių pažeidimas, nes valdžia apriboja žmonių norą ir galimybes laisvai pasirinkti veiklą , yra primetama prievartinė kontrolė. Dėl valstybės institucijų prisiimtų kontrolės ir kokybės užtikrinimo funkcijų visuomenė atpranta pati vertinti ir rinktis ir priima licencijuotą produktą kaip tobulą.“ (10, www.lrinka.lt/licencijos )

Dalis verslinkų prašo, kad jų veikla būtų licencijuota, atseit būtų užtikrinta produkto kokybė, kova su šešėliniu verslu, tačiau iš tikrųjų jie slepia naudos motyvus. Tokie verslininkai neleistinai gali pasipelnyti , nes jie sugeba prisiderinti prie visagalių reguliuotojų, gali susikurti sau jaukų, gerai nuo konkurecijos apsaugotą verslą.

LICENCIJAVIMO REFORMA.

Verslo laisvių išplėtimas atveria įmonėms naujas konkurencijos galimybes, o vartotojui – galimybes pasirinkti norimą prekę ar paslaugą, o valdžiai – pagarbą ir gerą vardą.

Licencijavimo naudojimo racionalizavimą tikslinga įgyvensinti šiomis nuostatomis:

1. „Veiklą licencijuoti tik tokiu atveju, jei įrodoma, kad licencija yra priemonė konkrečiam tikslui pasiekti, kuris turi būti įvardintas įstatyme.

2. Nekelti licencijavimui fiskalinių ir vartotojų apsaugos tikslų. Atsisakyti licencijavimu įmonėms primetamų funkcijų;

3. Įstatymu numatyti vieną už konkrečios veiklos licencijavimą atsakingą

instituciją ir numatyti visišką turtinę atsakomybę už žalą, patirtą dėl jos veiksmų.

4. Atsisakyti nuostatos, kad institucijos turi teisę numatyti papildomus licencijų reikalavimus ir konkretizuoti bei susiaurinti įmonių įstatyme pateiktą reikalavimų licencijavimo taisyklėms sąrašą.

5. Pagrindines licencijavimo taisyklių nuostatas, atsisakymo išduoti licenciją, licencijos panaikinimo kriterijus įtvirtinti įstatyme, o ne palikti poįstatyminiams aktams.

6. Gaunant licenciją turi būti keliami tokie reikalavimai kuriuos logiška ir efektyvu įvykdyti dar nepradėjus licencijuojamos veiklos.

7. Atsisakyti licencijų perregistravimo.

8. Licencijoms ribojant tam tikrus verslus išskirti draudžiamus o ne leidžiamus objektus“. (10, www.lrinka./licencijos )

Įgyvendinus šias nnuostatas, būtų atmestos iš inercijos duodamos licencijos. Tokia licencijavimo tvakra būtų orentuota į užsibrėžto tikslo pasiekimą , pasireikštų informacijos atskleidimas vartotojui , tinkamas teisinis veiklos reglamentavimas.

Ekonomikos istorija patvirtina, kad verslas klesti, kur jis laisviausias. Savo esme licencijos yra verslo suvaržymas ir jo teikiamos naudos apribojimas, todėl sveikas protas pataria, kuo greičiau jų atsisakyti. Licencijomis neįmanoma užlopyti valstybės valdymo klaidų ir jų padarinių. Jei konkurencija užtikrina kokybę laisvoje rinkoje, tuomet geriau pasikliauti konkurencija. Privačios vartotojų asociacijos priverčia kokybe rūpintis visus ggamintojus ir tiekėjus, kuriais vartotojai pasitiki labiau.

7.ALKOHOLIO GAMYBOS REGULIAVIMAS

Lietuvoje yra daug veiklos sričių , kurias griežtai Vyriausybė reguliuoja. Tačiau sunku būtų rasti kitą taip regulioujama veiklos sritį, kaip alkoholio gamyba. Alkoholio kontrolės įstatyme yra įteisinta nuostata, kad teisė gaminti stiprius aalkoholinius gėrimus suteikiama tik valstybinėms įmonėms. Išimtis padaryta tik kelioms įmonėms. Šios srities reguliavimas yra labai geras pavyzdys kaip veikia planinė ekonomika.

Visi mes žinome, kad valstybė nėra verslininkė. Efektyvumas ir pelningumas nebuna pagrindiniai valstybinių įmonių tikslai. Tik privačios įmonės, siekdamos įtikti vartotojui, stengsis pagaminti geresnės kokybės produktą.

Planinis ekonomikos požymis pasireiškia, kai valdžia nustato , kokią produkciją gali gaminti alkoholio įmonė, kai turėtų tai nustatyti vartotojas. Jei įmonė rinkoje gamina tik tai, ką noriai perka pirkėjas, tai planinėje ekonomikoje lentynose guli tik tie produktai, kuriuos parenka valstybė. Tokiomis sąlygomis lieka nepatenkinti tiek gamintojai, kurio prekės galbūt nenori pirkti tie vartotojai, kurie negali pagal savo skonį nusipirkti produkcijos. Todėl nenuostabu, kad pirkėjas dazniau perka užsenietiškus gaminius, nes Lietuvos gamintojas yra tiek ssuvaržytas, kad kiekviena nauja prekė sunkiai išvysta šviesą.

Tačiau vartotojai Lietuvoje perka užsenietišką produkciją taip pat pagal patvirtintus sąrašus. Lietuvoje negalime paragauti užsienyje ypač populiarių vynų, kavinėse ir restoranuose negalime užsisakyti pagal autentiškas receptūras pagamintų kokteilių, nes Vyriausybė importuoti alkoholį leidžia tik kelioms užsienio įmonėms. Valdžia tarsi deklaruoja, kad tauta būtų blaivi, todėl ji reguliuoja alkoholio gamybą. Taip, Lietuvoje yra puikios sąlygos sudarytos patenkinti savo poreikius tiems, kurių skonis neišrankus ir kuriems nesvarbu kokybė. O tiems, kurių skonis išrankus ir norisi aaukštos kokybės, t.y. kultūringam vartotojo skoniui tenkinti nėra sąlygų.

Dar vienas biurokratinis suvaržymas, kurį norisi paminėti, tai apribotos prekybos alkoholiu valandos. Pats draudimas prekiauti alkoholiu iki 11 val. nepanaikins girtavimo. Tas, kas nori prisigerti, perka pilstuką pas bobutę ar perka kitus nelegaliai gaminamus produktus. Norintys išgerti suras, kur parduodamas nelegalus produktas, o tokių pardavėjų tikrai yra ir bus kol bus kontroliuojamos pardavimo valandos. Nuo to kenčia ne tik šių žmonių sveikata, bet kenčia ir šalies biudžetas. Tuo tarpu kultūringi vartotojai, iš ryto apsipirkti negali.

Dar vienas suvaržymas – brangios alkoholio importo ir prekybos licencijos, komplikuota jų išdavimo tvarka. Licencijos yra labai brangios, kai kurie kavinių ir restoranų savininkai tiesiog jos neįperka.

Aišku viena, sumažinus rinkliavos dydį už licencijas, panaikinus alkoholiu laiko apribojimus, nebūtų sugriauta tautos moralė. Nesuvaržyta rinka išstumtų nelegalią gamybą ir prekybą, o vartotojams suteiktų geriausią pasirinkimą pagal jų skonį.

8. KONKURENCIJA

Po mokesčių naštos ir licencijavimo, verslininkai trečią pagrindinę verlso plėtrą stabdančią priežastį nurodė“ pilką verslą“ – tai neformali , konkurenciją stabdanti veikla. Todėl šioje dalyje trumpai paminėsiu apie konkurenciją.

„Konkurencija ne ekonomistų įmantriai paskaičiuotas koksai tai rodiklis, tai elementari gyvenimos realybė. Jeigu įmonė, sugebanti panešti mokesčių naštą , nesugeba pagaminti produkto , kuris būtų konkurenciškas Lietuvoje ar užsienyje, tai tokia įmonė nnėra konkurentabili. Konkurencija yra būtina gerovės sąlyga, nes tik esant konkurencijai, žmonių pastangos nukreipiamos ten, kur jos yra efektyviausios ir geriausiai pasitarnauja žmonėms. Konkurencija nėra plėšrūniška, nes tas kas nesugeba įtikti vartotojui, gali bandyti vėl ir vėl vis naujose srityse. Konkuruojama ne prieš konkurentą, konkuruojama už vartotoją, vardan jo poreikių.“ (11, www.lrinka.lt/konkurencija )

Konkurencijai yra būtinos kertinės teisinės sąlygos. Tai nevaržoma laisvė įeiti ar išeiti iš rinkos, pirkti nepirkti siūlomą prekę ar paslaugą. Todėl valstybinių institucijų užduotis – surasti kas trukdo šių sąlygų egzistavimui ir tuos trukdžius pašalinti.

BARJERAI.

Vienos iš pagrindinių barjerų įeiti į rinką yra mano aprašytos licencijos, leidimai ar kitos procedūros, kada norint patekti į rinką turima gauti valdišką dokumentą, t.y. sutikimą. Konkurencija pradeda mažėti, nes tampa priklausanti nuo leidimo gavimo ar negavimo , o ne nuo rinkos dalyvių.

Sekantis barjeras patekti į rinką ir joje veikti yra privalomieji mokėjimai, kurie suvaržo rinką, o kai kurie mokesčiai nukreipti prieš konkurenciją. Pavyzdžiui, įvedami muitai – priemonė apsisaugoti nuo užsienio subjektų konkurencijos. Apie mokesčius aprašysiu vėlesniuose kursinio darbo puslapiuose.

Nėra efektyvios konkurencijos rinkoje, kur visa paklausa yra koncentruota valdžioje.

Valdiška parama taip pat gali būti traktuojama kaip konkurencijos iškreipimas. Parama vienam verslininkui sudaro galimybes gyventi visų kitų sąskaita. Tie, kurie negauna paramos, ya ppriversti ne tik mokėti mokesčius, bet ir kęsti tai, kad iš jų paimtų mokesčių valdžia finansuoja jų konkurentus.

Daugelis šalių turi konkurencijos įstatymus. Svarbiausias įvykis Lietuvoje yra naujos Konkurencijos įstatymo priėmimas ir įsigaliojimas. Įstatymo tikslas yra suderinti Lietuvos konkurencijos teisę su Europos Sąjungos reikalavimais. Pasak P.Salino, ekonomikos profesoriaus, dirbančio Paryžiuje, manymu „dabartiniai konkurenciją reglamentuojantys įstatymai dažnai yra beprasmiai, nes riboja inovacijas, kurių kūrėjai gali turėti 100 proc. rinkos.“( 11, www.lrinka.lt./konkurencija ). P.Salinas mano , kad konkurencija yra progreso variklis. Kaip įrodymą savo išsakytos minties , profesorius pateikia pavyzdį apie viešojo ir privataus monopolio atsakomybę. Pasak jo, privatus gamintojas, žino, kad jei jis gerai netenkins pirkėjų poreikių, toks gamintojas neišliks rinkoje ir dėl to jis priverstas konkuruoti su kitais prekių kokybe, kaina ar kitais būdais. Privataus gamintojo tikslas išlikti rinkoje, nes versle jis naudoja savo pinigus. O viešasis gamintojas nėra atsakingas, nes jis žaidžia su kitų žmonių pinigais ir jo asmeninė gerovė nepriklauso nuo to , kaip seksis įmonei. Kad patenkinti vartotojo poreikius, verslininkams yra aktualu, kad prekės ar paslaugos būtų tiekiamos geriausiu būdu. Tai užtikrina tik konkurencija.

Niekas nemėgsta konkurencijos, juk profesorius tikrai nesišypsos, jei į universitetą ateis dėstyti jaunas profesorius. Todėl ir versle verda didelės diskusijos dėl konkurencijos reguliavimo.

Vieni verslininkai pritaria Vyriausybei, kiti priešinasi. Realybė yra tokia, kad rinkoje vyrauja paklausa ir pasiūla . Jei nebūtų paklausos, nebūtų ir pasiūlos.

Todėl nepatenkinti verslininkai turi prisitaikyti prie rinkos sąlygų, t.y. jie turi rasti galimybių gaminti mažesniais kaštais, diegdami naujas technologijas. Jiems reikia kažką keisti, o toks spaudimas tampa progreso varikliu. Taigi reikia prisitaikyti prie rinkos- tai efektyvus priešinimasis konkurentui. Žinoma yra žmonių kurie negali pasikeisti, tačiau yra nemažai ir tokių , kurie visuomet bando įsaivaizduoti ateitį dabar ir nebijos ppasikeitimų.

„Kai mes susiduriame su inovacijomis, tai pagal apibrėžimą novatoriui priklauso šimtas proc.rinkos ir žmonės tai vadina monopoliu. Novatorius turi šimtą proc.rinkos, nes jis žinojo ko reikia žmonėms, kurie yra patenkinti. Žinoma, konkurentai pyksta ir gali sakyti, kad tai yra nesąžinga, nes rinkoje yra vienas žaidėjas, kad jis turi visą rinką ir, kad reikia su tuo kovoti. Tačiau jeigu įėjimas į rinką laisvas ir jie turėjo galimybę į ją įžengti anksčiau, tai kas jiems tai trukdė? Galbūt jie buvo lėti iir nesugebėjo nieko naujo išrasti ?“ (11, www.lrinka.lt/konkurencija ) Klaidinga ir kvaila būtų, pasak P.Salino, neleisti novatoriui užimti 100 % rinkos. Jeigu konkurencijos įstatymai bus stumiami į priekį labai stipriai, tai. P.Salino žodziais, nebeliktų rinkoje inovacijų. Novatorius žinotų, kad jei jjis ką nors išras, ko neturi konkurentai, tai jis bus priverstas pasidalinti naujove ir su kitais, suteikti visiems tą technologiją. Dėl ko labai sumažėtų pelnas. Nereikėtų taip daryti. Turėtų būti principas, kad konkurencija galėtų egzistuoti ir viešajame sektoriuje. Valstybė skelbiasi esanti geriausia, nes ji rūpinasi vartojojų gerove. Tad jei ji geriausia, ji neturėtų bijoti konkurencijos. Tiesa ta, kad valstybė bijo konkurencijos ir tik ji gali užtikrinti, kad nebūtų konkurencijos, nes ji turi teisės aktų leidimo monopolį.

Taigi nereikėtų žaboti konkurencijos, nes ji reiškia, tik geresnį tarnavimą vartotojui ir efektyviausių gamybos ir kūrybos būdų išlikimą. Tie kam nepasisekė konkurencinėje kovoje ir jeigu bus sudarytos sąlygos konkuruoti, jie tikrai konkuruos, pasirinkdami kitą veiklos kryptį. Noras pareguliuoti konkurenciją dažnai būna pridengtas siekis turėti sau pprivilegijų.

9.VALSTYBINIS VERSLO REGULIAVIMAS, LIETUVAI TAPUS EU

Lietuvai tapus EU visateise nare, dauguma ekonominių rodiklių nepakito, išsiplėtė tik pati veikimo erdvė. Vis rečiau lyginame Lietuvą su kaimynais ir dažniau lyginame su Vengrija ar Vokietija. Dėl spartaus ekonominio augimo ir modernėjimo 2004m. , iš daugelio ekonomistų sulaukėme pagyrų. Pastaraisiais metais Lietuva labai aukštai pakilo pagal visus ekonominius aspektus, pvz:, Pasaulio prekybos organizacijos, Pasaulio banko Heritage ekonominės laisvės indekso. Tačiau nenuostabu, kad iš užsienio vertintojų sulaukiame pagyrų, juk visi įsivaizdavo , kad gyvenome blogiau: ggatvės neapšviestos, negalėjome atsiskaityte kavinėse ir restoranuose kreditine kortele (juk visai neseniai taip ir buvo). Oficialiai įstojusios į EU, naujos narės tapo atradimu europiečiams, kurie anksčiau net nesidomėjo rytų kaimynais. Gera žinia yra turistus aptarnaujančioms įmonėms, jų verslas klesti. Ekonominis aktyvumas tikrai yra pastebimas ir kitose veiklose ( visur vyksta statybos, naujos parduotuvės, daugėja kavinių.) Dėl laisvesnio importo ir taip jau neblogas maisto produktų pasirinkimas visose parduotuvėse padaugėjo, o naujos rinkos sudarė sąlygas išvežti lietuvišką produkciją į užsienį. Dėl to pakilo maisto pramonės žaliavos kainos, todėl kai kurių maisto prekių kainos vidaus rinkoje padidėjo. Kainų kilimas yra rimčiausias EU nuogąstavimas. Infliacija taps Lietuvos gyvenimo aktualija. Dažnai minimas darbo užmokesčio didėjimas, išaugus konkurencijai dėl darbuotojų, kurie šiandien gali ieškotis darbų ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje Europos šalių. Vis sunkiau darosi rasti kvalifikuotą darbuotoją, nes darbuotojų migracija į užsienį didėja. Darbuotojų stoka skundžiasi statybos ir siuvimo bei transporto įmonių verslininkai. Įmonėms rasti įgudusį ir išsimokslinusį darbuotoją užtrunka, o tai veikia verslo plėtrą neigiamai. Verslininkai spaudžiami europinės konkurencijos, nepajėgs kelti atlyginimus dideliais tempais ir taip sustabdyti migruojančius darbuotojus.

„Struktūriniai ES fondai yra pagrindinis saldus kąsnelis eurooptimizmui didinti. Struktūriniai fondai skirstomi administraciniu būdu, o ne rinkoje , taigi ištekliai yra neefektyvūs. Paramą gavusieji tturės atlikti papildomo darbo, nes atskaitomybė sudėtinga, o pinigai įplauks tik po kiek laiko.“ (12, www.lrinka.lt/2005 ) Esant didelei biurokratijai bus sunku užtikrinti lėšų skirstymą. “Kai investuojama į veiklas, kurios turi analogų rinkoje, smarkiai iškraipoma konkurencija, pvz.žmogus turi kaimo turizmo sodybą, o už struktūrinių fondų lėšas netoliese turizmo departamentas pastato naują kempingą. Tokie konkurencijos iškraipymai itin neigiamai veikia žmonių pasitikėjimą, jų verslumą, bendrą verslo klimatą“( 12, www.lrinka.lt/2005 ).

Kaip keičiasi ar pasikeis valstybinis verslo reguliavimas, Lietuvai esant EU? Į šį klausimą trumpa atsakymą galima rasti interneto Euroverslo naujienos puslapyje. „Pastaruoju metu valstybinis verslo reguliavimas yra labiausiai plintanti valstybės valdymo funkcija Europos Sąjungoje. Reguliavimas yra glaudžiai susijęs su laisvo prekių, paslaugų, kapitalo judėjimo įgyvendinimu bei užtikrinimu. Lietuvai esant Europos Sąjungoje valstybinis verslo reguliavimas paveiks verslą kokybės, standartų reikalavimų atžvilgiu“( 13, www.euroverslas.lt).

Tačiau kol kas neaišku, kokiomis valdymo ir mokesčių reformomis mūsų Vyriausybė ruošiasi išlaikyti ekonomikos augimą ir didinti Lietuvos verslo konkurencingumą naujoje Europos Sąjungos ekonominėje zonoje ir už jos ribų, kaip stabdys plintančią darbo jėgos emigraciją, kaip suvaldys ir kontroliuos augančias valdymo išlaidas.

IŠVADOS IR PASIŪLYMAI

Verslo reguliavimas, kurio neaiškumą verslininkai iškėlė kaip svarbią kliūtį savo veiklai, nėra blogai vertinamas iš esmės , bet labiausia kiša koją to reguliavimo neaiškumas, nepastovumas ir neprognozuojamumas, interpretavimo ggalimybės. Konkretūs reguliavimo aspektai ( mokesčių našta, licencijos, konkurencija ) kaip didžiulė kliūtis verslui yra aptartos kursiniame darbe valstybinio verslo reguliavimas.

Gilindamasi į šią temą, peršasi pagrindinė ir bene didžiausia išvada, kad, norint skatinti ekonominį aktyvumą, reikalinga reguliavimo reforma. Valdžia nenori blogo Lietuvos ekonomikai, tačiau per didelis kišimasi į verslo aplinką, kai valdžia nėra verslininkė yra žalingas. Be nuoseklios reguliavimo reformos neįmanoma pagerinti verslo aplinkos, nes panaikinus vieną reguliavimą, bet nepakeitus visos sistemos, dažnai jo vietoje atsiranda nauji reguliavimai.

Išanalizavus verslo reguliavimo aspektus, pateikiamos šios išvados:

IŠVADOS

1. Per daug kontroliuojančių valstybinių institucijų negali palaikyti tvarkos;

2. Valstybės parama verslui neišspręs visų problemų;

3. Reguliavimo neaiškumas, nepastovumas yra kliūtis verslininkams;

4. Netinkamas mokesčių mažinimas ir pakeitimas nauju – nėra geriausias Vyriausybės sprendimas, galvojant apie Lietuvos ekonominį augimą.

5. Licencijų skilimas komplikuoja licencijavimo tvarką.

6. Nėra efektyvios konkurencijos rinkoje, kur visa paklausa koncentruota valdžioje.

7. Konkurenciją ribojantys įstatymai stabdo inovacijas.

8. Laisva konkurencija reiškia geresnį vartotojų aptarnavimą ir efektyviausių gamybos būdų išlikimą.

9. Valstybės parama verslui skatina verslo plėtrą.

Dėl valstybinio verslo reguliavimo mažinimo pateikiami tokie pasiūlymai:

PASIŪLYMAI

1. Įstatymu numatyti vieną už konkrečios veiklos licencijavimą atsakingą instituciją;

2. Teikti aiškią informaciją verslininkams ir kuo mažiau pakeitimų;

3. Kad taptume ekonomine prasme pažangūs , būtina mažinti pajamų mokesčius ir nedidinti kitų;

4. Verslo laisvių suteikimas atveria įmonėms naujas konkurencijos galimybes;

5. Veiklą licencijuoti tik tokiu atveju, jei įrodoma, kad licencija yra priemonė konkrečiam

tikslui pasiekti, kuris turi būti įvardintas įstatyme;

6. Nekelti licencijavimui fiskalinių ir vartotojų apsaugos tikslų;

7. Konkuruoti ne prieš konkurentą, o dėl pirkėjo;

8. Nepatenkinti verslininkai turėtų prisitaikyti prie rinkos, nes prisitaikymas yra konkurencijos progreso variklis;

9. Nesuvaržyta rinka išstumtų nelegalią gamybą;

Lietuvos ekonomikos augimas yra vienas iš sparčiausių Europoje, eksportas ir žmonių pajamos didėja, pinigai stabilūs, o ir infliacija nedidėja. Deja, verslui ir produktyviems žmonėms motyvų dirbti Lietuvoje nėra tiek daug, todėl dauguma emigruoja į užsienio šalis. Lietuvos Vyriausybė norėdami išlaikyti esamus verslininkus bei susigrąžinti emigravusius turi ppasiūlyti patrauklią mokestinę aplinką be jokių siurprizų.

LITERATŪRA

1. www.vsdk.lt/biblioteka.

2. www.lrinka.lt/1998 Nr.4.

3. http://www3.lrs.lt/pls

4. www.audit.lt.documents.

5. www.takas.lt

6. www.economist.lt.

7. www.lrinka.lt/tyrimai

8. www.lrinka.lt/mokesciai

9. www.lrinka.lt/biudzetas

10. www.lrinka.lt/licencijos

11. www.lrinka.lt/konkurencija

12. www.lrinka.lt/2005

13. www.euroverslas.lt