Verslo aplinkos veiksniai įtakojantys eksportą (Importą)

Turinys

Įvadas 2

Eksportas – tarptautinių komercinių operacijų rūšis 2

Verslo aplinkos veiksniai įtakojantys eksportą (imortą) 4

Kultūrinė aplinka 4

Ekonominė aplinka 5

Finansinė aplinka 6

Politinė ir teisinė aplinka 7

Naudota literatūra 9Įvadas

Kiekviena pasaulio šalis dėl skirtingos geografinės padėties, klimato, istorijos ir tradicijų pasižymi skirtingais ištekliais ir gaminamų produktų struktūra bei kokybe. Kiekviena valstybė suinteresuota, kad jos šalies ūkio ekonomika būtų kuo labiau išvystyta ir subalansuota. Svarbią šalies ekonomikos struktūros dalį sudaro jos ūkio ekonominiai ryšiai. Jie didele dalimi lemia ūkio proporcijas ir jų gerinimo galimybes, racionalų ššalies išteklių naudojimą, šalies gyventojų gerovę.

Tarptautiniai ekonominiai ryšiai įgyvendinami per tarptautinę komercinę veiklą . Tarptautinė komercinė veikla – tai įvairios paskirties įmonių ir kitokių organizacinių struktūrų komercinės operacijos pasaulinėje rinkoje. Tarptautinių komercinių operacijų subjektai yra įmonės ir kitokios organizacinės struktūros, užmezgančios komercinius ryšius su užsienio partneriais, o objektai – materialinės gėrybės ir įvairiausios paslaugos. Visoms tarptautinių komercinių operacijų rūšims ir jų įgyvendinimo priemonėms būdingas vienas bendras bruožas – jos yra tarptautiniai komerciniai mainai, ir tai paprastai nusakoma vienu terminu –– užsienio prekyba.

Plačiąja prasme užsienio prekybą, sudaro dvi dalys:

1) eksportas, apimantis viską, kas komerciniu pagrindu išvežama iš šalies į užsienį;

2) importas, apimantis viską, kas komerciniu pagrindu iš užsienio įvežama į šalį.

Eksportas ir importas yra vieno reiškinio dvi pusės, priklausomai nuo to, kkurios šalies – savos ar svetimos – požiūriu vertinsime tarptautinę komercinę operaciją. Kas vienai valstybei yra eksportas, tas jos užsienio partneriui bus importas, ir atvirkščiai. Eksporto ir importo poveikis šalies nacionalinei ekonomikai turi nevienodą reikšmę.Eksportas – tarptautinių komercinių operacijų rūšis

Eksportas yra užsienio prekyba, nagrinėjama iš prekių bei paslaugų pardavėjo pozicijų. Atitinkamos šalies įmonę, vykdančią prekių bei paslaugų pardavimą kitoms šalies įmonėms, vadiname eksportuotoju. Eksportui, kaip užsienio prekybos formai, būdingi du pagrindiniai bruožai;

1) procesas būtinai vyksta mažiausiai tarp dviejų šalių, t.y. prekyba vykdoma už atitinkamos valstybės nacionalinių ribų. Eksportas yra neatskiriama valstybės politikos dalis, įeinanti į vyriausybės programas. Eksporto santykiai yra ne tik atitinkamos įmonės reikalas, bet ir valstybės tarptautinių santykių dalis;

2) eksportas susijęs su įvairių šalių piniginių (valiutinių) santykių naudojimu ir tokiais rreiškiniais kaip prekybos sąlygos, prekybos balansas. Šie reiškiniai rodo palankų eksporto rezultatą vienoms šalims ir nepalankų – kitoms.

Eksporto būtinumą sąlygoja šios priežastys:

1. Tarptautinis darbo pasidalijimas ir gamybos specializacija. Ši aplinkybė aiškinama lyginamojo ir sąlyginio pranašumo teorijomis. Tvirtinama, kad atskira šalis specializuoja tų prekių ar paslaugų gamybą, kuriai turi didžiausią našumą ar sąlyginį pranašumą. Šalis gali turėti kurios nors prekės gamybos absoliutų pranašumą. Pavyzdžiui, dėl gamtinių sąlygų produktas gali būti gaminamas tik toje šalyje (kava, arbata, retieji metalai ir pan.). Nepaisant gamybos kkaštų, ta šalis turės absoliutų pranašumą, palyginti su kitomis šalimis. Sąlyginis pranašumas irgi sąlygoja aukštesnį našumą, palyginti su kitomis šalimis, ir kartu mažesnius gamybos kaštus. Tiesa, specializacijos naudą mažina tarptautiniai transporto kaštai, nes konkretaus tipo prekę tenka prevežti (o kartu ir saugoti) gana dideliais atstumais. Eksportas neįmanomas, jei nebus jokio pranašumo.

2. Skonių, poreikių, prekių bei paslaugų pasirinkimo ir vartojimo būdų skirtumai įvairiose šalyse sąlygoja tai, kad nacionaliniai gamintojai yra nepajėgūs jų patenkinti. Susidaro paklausa užsienio gamintojų prekėms. Eksportas suformuoja didesnę prekių ir paslaugų paklausą. Tai suteikia vartotjui platesnį pasirinkimą, ir pasiekiamas aukštesnis vartotojo pasitenkinimo lygis.

3. Eksportas stabdo monopolijos formavimąsi šalyje ir didina konkurenciją. Įvairiose šalyse yra skirtingi gamybos kaštai, kuriems daro įtaką technologijų, darbo užmokesčio išlaidų, transportavimo kaštų, ekologinių išlaidų ir kitokie skirtumai. Yra nevienoda ekonomija dėl gamybos masto. Eksportas kitų šalių nacionalines įmones verčia tobulinti gamybą, mažinti kaštus, tada gerėja šalies ekonominė padėtis, kyla gyventojų gerovė.

4. Eksporto būtinumą sąlygoja importas. Jei atitinkama šalis savo poreikiams tenkinti importuoja užsienio prekes ar paslaugas, tai ji būtinai turi ir eksportuoti. Šią situaciją atspindi prekybos balansas – skirtumas tarp eksporto ir importo bendrų apimčių per tam tikrą laikotarpį.

Verslo aplinkos veiksniai įtakojantys, eksportą (importą)

Lietuvos respublika savo užsienio prekybos politiką derina su pasaulinės prekybos organizacijos nnuostatomis bei Europos sąjungos užsienio prekybos politikos principais, t.y. siekia liberalizuoti prekybą, užtikrinti konkurencingas laisvos rinkos ekonomikos sąlygas ir gerinti dvišalius bei daugiašalius santykius su kitomis valstybėmis. Vykdydama liberalią užsienio prekybos politiką, Lietuvos Respublika netaiko kiekybinių apribojimų (kvotų), diskriminacinių vidaus mokesčių, prekybą varžančio licencijavimo ir pan. Pagrindinė užsienio prekybos politikos reguliavimo priemonė yra importo muitai.

Eksportą (importą) įtakoja kultūriniai, ekonominiai, finansiniai, politiniai ir teisiniai veiksniai, kurie neretai labai skiriasi nuo savoje šalyje vyraujančių atitinkamų verslo aplinkos veiksnių. Pasaulio prekybą taip pat įtakoja tarptautinės institucijos, tokios kaip Pasaulio prekybos organizacija (PPO), Tarptautinis valiutos fondas (TVF), Pasaulio bankas ir regioninės institucijos (ES, EFTA ir kt.).Kultūrinė aplinka

Vienas iš pagrindinių ir, ko gero, labiausiai komplikuotų užsienio prekybą, įtakojančių veiksnių yra kultūrinė aplinka. Kultūros aspektas yra ypač svarbus tarptautinėje prekyboje. Kiekvienoje šalyje yra savi papročiai, taisyklės bei draudimai, todėl svarbu žinoti, kaip vartotojai užsienyje reaguoja į vienas ar kitas prekes, kaip jomis naudojasi. Kultūra glaudžiai susijusi su šalies ekonomine, politne ir teisine bei institucine aplinka. Įvairių kultūrų atstovai gali turėti bendras vertybes, bet teigti joms skirtingus prioritetus. Labai svarbūs kultūros elementai – verbalinė ir neverbalinė kalba. Kalba yra kultūros veidrodis, svarbi žmaugaus jausmų ir minčių išraiškos ir bendravimo priemonė. Patį komunikavimo pranešimą perduoda ir žodžiai, jjų tarimo maniera, ir nežodinė kalba. Turėtume susipažinti su neverbalinėmis užsienio kultūrų bendravimo priemonėmis ir išanalizuoti jas. Penki svarbiausi dalykai – laikas, erdvė, materialinė nuosavybė, draugystės modeliai, verslo susitarimai.

Daugelyje pasaulio valstybių laikas – lanksti sąvoka. Pavyzdžiui, kai kuriose valstybėse nemandagu nustatyti tikslų susitikimo laiką, nes atvykti į sutartą vietą gali prireikti ir kelių ninučių, ir kelių valandų, priklausmai nuo susidarančių aplinkybių (pvz., eismo kamščių).

Pati derybų vieta gali turėti teigiamos ir neigiamos įtakos, priklausomai nuo to ar esame namie, ar svetur, ar patogiai susodinti ir pan.

Kiekvienoje kultūroje savaip suprantama “asmeninė erdvė” – erdvė, kurioje žmogus nevaržomas gali galvoti, gestikuliuoti, kalbėti. Nuo šios erdvės priklauso ir žmonių požiūris į kito prisilietimą.

Apie būsimą verslo partnerį labai dažnai sprendžiama iš aprangos bei aksesuarų. Svarbu ne tik tai kas dėvima, bet ir tai, kaip tai daroma. Be abejo, kiekvienoje kultūroje yra savas to supratimas.Ekonominė aplinka

Šalies, į kurią bandoma įsiskverbti, ekonominė aplinka taip pat labai stipriai įtakoja tarptautinę prekybą. Ekonominę aplinką sudaro: rinkos charakteristikos, regioninė ekonominė integracija ir bei ekonominės aplinkos įtaka socialiniam vystymuisi.

Šalies rinką apibūdina tokie rodikliai, kaip populiacija ir įvairios jos charakteristikos, infrastruktūra, geografinės aplinkos savybės, užsienio įmonių dalyvavimas ekonomikoje. Ekonominėje aplinkoje veikia globalios jėgos, kurių kontroliuoti praktiškai neįmanoma, tačiau jos stipriai įtakoja

tarptautinį verslą. Būtina į jas atsižvelgti ir priimti tam tikrus sprendimus. Štai keleteas jų pavyzdžių:

– tarptautinio verslo ir kapitalo investicijų augimą skatina vis spartėjantys tarptautiniai pervežimai, komunikacijų ir finansinių operacijų vystymasis. Tai ypač pastebima dižiajame verslo trikampyje (tarp Šiaurės Amerikos, Europos ir Tolimųjų Rytų);

– pastebimas kai kurių Azijos šalių ekonomikos pakilimas;

– prekybos blokų (ES, NAFTA ir kt.) dalyviai siekia ekonominio bendradarbiavimo;

– dėl kai kuriųvalstybių užsienio skolų kyla rimtų problemų tarptautinėje finansinėje sistemoje;

– tarptautiniame versle didėja barterinių mainų ir kontraprekybos ssvarba;

– buvusių socialinių šalių perėjimas į rinkos ekonomiką ir masinė valstybinio turto privatizacija jose;

– atsiradus globalioms komunikacijoms vis greitėja gyvenimo stiliaus unifikacija;

– laipsniškas naujų labai stambių rinkų atsiradimas Kinijoje, Indijoje, Rytų Eurpoje ir Lotynų Amerikoje;

– tarptautinių korporacijų globalizacija;

– etninių ir religinių konfliktų paaštrėjimas kai kuriose šalyse ir regionuose;

– globalių prekinių ženklų išvystymas automobilių, maisto, lengvojoje, elektros pramonėje.

Gyventojų skaičius tam tikroje rinkoje yra svarbiausias rinkos dydžio rodiklis, atskleidžiantis potancialią paklausą. Populiacijos rodikliai yra įvairiai klasifikuojami ir naudojami siekiant išsiaiškinti rinkų specifines ccharakteristikas. Namų ūkio dydis bei urbanizacijos reiškinys taip pat smarkiai įtakoja vartojimo įpročius.

Kad rinkos būtų patrauklios tarptautiniam verlui vystyti, jose turi būti ne tik daug žmonių, bet tie žmonės turi turėti kuo didesnę perkamąją galią, kurios dydis lemia pajamos, kainos, ssantaupos, skolos ir kreditavimo galimybės.

Žmonių perkamąją galią geriausiai parodo BVP, tenkantis vienam gyventojui. Kiekvienoje šalyje vyrauja tik jai būdingas pajamų lygis. Daugeliu atvejų šis rodiklis skiriasi r priklauso nuo to, kokios pramonės struktūros ekonomika vyrauja šalyje – egzistavimą palaikanti ekonomika, gamtinių išteklių eksporto ekonomika, besivystančios pramonės ekonomika ar industrinė ekonomika.

Tarptautinės prekybos specialistams svarbu išsiaiškinti visus užsienio šalies, kurioje bus vykdomas verslas, finansinės, politinės ir teisinės aplinkos aspektus. Finansinė aplinka

Tarptautinės prekybos specialistas negali kontroliuoti finansinės aplinkos, todėl jis turi kruopščiai ją išanalizuoti, suprasti ir veikti atsižvelgdamas į jos poreikius. Kreditų politika turi padėti nustatyti absorbuojamos rizikos laipsnį, leisti eksportuotojui išnagrinėti naujus eksporto finansavimo būdus ir paruošti eksportuotoją aplinkos pokyčiams. Pagrindinis pardavėjo tikslas – gauti aomokėjimą už išsiųstas prekes. Prieš priimant užsakymą būtina ssuformuluoti priimtino rizikos laipsnio politiką ir susipažinti su tarptautinio sandėrio sąlygomis. Siūlomo kredito dydis nustatomas pagal:

– formos savybes, pvz., jos dydį,patirtį tarptautiniame versle, finansinių sandorių apimtis;

– rinkos charakteristikas, pvz., ekonominio išsivystymo lygį, mokėjimo būdų įvairovę;

– atskiro sandėrio specifinius veiksnius, pvz., apmikėjimo sumos dydį, apsaugos poreikį, konkurentų siūlomas sąlygas, prekybos partnerio stiprumą ir patrauklimą, su sandoriu susijusių prekių tipą.

Įmonėje, siekiančioje sukurti patikimą kreditų politiką, turi glaudžiai bendradarbiauti finansų ir marketingo padaliniai. Ne mažaiu svarbu palaikyti ir glaudžius ryšius su komerciniais bankais.

Pagrindinės ffinansinės rizikos rūšys yra šios: komercinė, politinė, valiutų ir kitos rizikos ( pvz., rizika, susijusi su infliacija).

Komercinė rizika susijusi su užsienio pirkėjo nemokumu ar apmokėjimo vilkinimu. Jos atsiradimo priežastys gali būti:

– vidiniai pokyčiai, pvz., vadovaujančio ar sprendimus priimančio asmens atsistatydinimas ar mirtis;

– pirkėjas praranda pagrindinį savo klientą;

– netikėti sunkumai, susiję su pirkėjo veikimo kaštais, kaip atsitinka didelės infliacijos sąlygomis;

– gamtinės nelaimės, pvz., potvyniai ar nelaimingi atsitikimai pramonėje;

– lėti valstybinių pirkėjų atsiskaitymai.

Politinė rizika – tai su komercija nesusijusi rizika, kurios visiškai negali kontroliuoti nei pirkėjas, nei pardavėjas. Prie politinės rizikos priskiriami karai, turto konfiskavimas ar nacionalizavimas, eksporto/importo licencijų nutraukimas, vyriausybės kišimasis į įmonės veiklą, transporto ar draudimo mokesčių didinimas bei kiti vyriausybės veiksmai, kurie gali uždelsti ar visai sustabdyti atsiskaitymą už prekes tarp importuotojo ir eksportuotojo.

Su valiutine rizika susiduria visos įmonės, sudarančios bet kokius sandorius užsienio valiuta. Dažniausiai įmonės patiria valiutinės rizikos poveikį dėl dviejų priežasčių. Pirma – dauguma įmonių neturi kvalifikuotų darbuotojų, kurie galėtų efektyviai valdyti įmonės finansus. Antra – psichologinis nusistatymas prieš įvairias bankų siūlomas valiutinės rizikos valdymo priemones. Politinė ir teisinė aplinka.

Nors dauguma vadovų yra linkę ignoruoti šalies politinius ir teisinius veiksnius, tačiau dažnai būtent jie sukuria kritines situacijas tarptautiniame versle. Pati savaime politinė ir teisinė aplinka neegzistuoja. GGalima atsižvelgti į šalies, į kurią eksportuojama, politinius ir teisinius veiksnius, tačiau reikia nepamiršti, kad ir gimtosios šalies politiniai ir teisinė aplinka gali įtakoti įmonės veiklą. Valdžios ir valdymo institucijos savo teisės aktais gali visoms ar tik tam tikros rūšies įmonėms sudaryti palankesnes veiklos sąlygas, skatinti investicijas arba drausti, riboti tam tikrą veiklą. Joks vadovas negali ignoruoti šalies, iš kurios jis plėtoja savo verslą, vykdomos politikos ir jo teisinės bazės. Kad ir kur įmonė būtų įsikūrusi, ją veikia vyriausybės politka ir teisinė sistema. Įstatymais ar kitais teisės aktais nėra siekiama reguliuoti išskirtinai tik tarptautinį verslą, tačiau jie vis tiek įtakoja firmos veiklą užsienyje. Pvz., valstybės nustatytas minimalaus darbo užmokesčio dydis įtakoja įmonių tarptautinį konkurencingumą, jeigu įmonių vykdomi gamybos procesai reikalauja daug darbo jėgos.

Dažnai vyriausybė tarptautiniam verslui nustato specifines taisykles ir apribojimus. Neretai tai būna politinio pobūdžio draudimai, pagrįsti mintimi, kad komercija – tai dar vienas užsienio politikos ir nacionalinio saugumo įrankis. Keturios pagrindinės vyriausybės regiliuojamos sritys, į kurias turėtume atkreipti dėmesį: embargai arba prekybos sankcijos, eksporto kontrolė, importo kontrolė ir tarptautinio verslo elgsenos reguliavimas.

Šalies, į kurią eksportuojama, politinė ir teisinė aplinka įvairiai įtakoja tarptautinę prekybą. Politinė rizika egzistuoja kiekvienoje šalyje, tačiau jos laipsnis yra skirtingas. Politinė rizika gali būti vvyriausybės veiksmų rezultatas, bet gali būti ir nereguliuojama vyriausybės. Yra trys pagrindinės politinės rizikos rūšys: nuosavybės (apimanti turtą ir gyvybę), veiksmo (susijusi su kliūtimis firmai atliekant operacijas) ir pervedimo ( susijusi su lėšų pervedimu tarp šalių).

Kiekviena valstybė siekia eksportuoti kuo daugiau prekių ar paslaugų ir riboti jų importą.

Tarptautinė prekyba reguliuojama ekonominėmis ( tarifai, netarifiniai veiksniai) ir neekonominėmis ( prekybos sutartys, teisiniai režimai) priemonėmis.

Valstybinis tarptautinės prekybos reguliavimas gali būti vienpusis, kada valstybinio prekybos apribojimo priemonės naudojamos šalies be atskirų susitarimų ar konsultacijų su jos prekybos partneriais; dvipusis, kada prekybos politika vykdoma derinant abiejų valstybių – prekybos partnerių – interesus ir veiksmus; ir daugiapusis, kada prekybos politika aptariama ir reguliuojama daugiašaliais susitarimais.

Prekybos politika apima ne tik prekybos, bet ir kitų sričių klausimus (ekonomikos, teisės, administracinius ir t.t.), kadangi tarptautinę prekybą įtakoja ne tik ekonomikos vystymasis, bet ir politinės valstybės nuostatos, pozicijos, teisės aktai.

Tarptautiniai prekybos apribojimai gali būti tarifiniai ir netarifiniai. Tarifinių apribojimų pagrindinis akcentas – muitais formuojami apribojimai. Netrifiniai apribojimai atsiskleidžia kaip kiekiniai ir užmaskuoto protekcionizmo metodai.

Protekcionizmas – tai valstybės formoujama politika, kurios tikslas – apsaugoti vidaus rinką nuo užsienio konkurencijos, panaudojant terifinius ir netarifinius prekybos politikos instrumentus. Kita valstbės kišimosi į tarptautinę prekybą politika yra laisvosios prekybos politika – kai

valstybė minimalai kišasi į užsienio prekybą, kuri savo ruožtu vystosi veikiant laisvai kintančioms pasiūlos ir paklausos santykį lemiančioms jėgoms.

Pagrindinė valstybės užduotis tarptautinės prekybos srityje:

· didinant vietinių gamintojų konkurencingumą tarptautinėje rinkoje padėti jiems eksportuoti kuo daugiau produkcijos ir

· mažinant užsienio prekių konkurencingumą vidaus rinkoje riboti importą.Naudota literatūra

1. Eksportuotojo vadovas. Vilnius: LEPA, 1999

2. Kuvykaitė R. Tarptautinis marketingas. Kaunas: KTU, 1997

3. Urbonas A. J. Eksporto planavimas ir organizavimas. Kaunas: Technologija, 2003