Verslo imones organizavimo formos

VILNIAUS TEISĖS IR VERSLO KOLEGIJA

EKONOMIKOS FAKULTETAS

VADYBOS IR EKONOMIKOS KATEDRA

I kurso VV 3/1 grupės dieninio skyriaus

Studentė: Rasa Tamošiūnaitė

VERSLO ĮMONĖS ORGANIZAVIMO FORMOS

Kursinis darbas

Vadovė: dėst. Aneta Šeibokienė

VILNIUS

2004

TURINYS

ĮVADAS 3

1. PAGRINDINĖS TEMOS SĄVOKOS 4

1.1.Smulkaus ir vidutinio verslo formų apibrėžimai 4

1.2. Stambaus verslo įmonių sąvokos 4

1.3. Kitų verslo organizavimo formų apibrėžimai 5

2. VERSLO ĮMONIŲ ORGANIZAVIMO FORMŲ APŽVALGA 6

2.1. Smulkių ir vidutinių verslo įmonių padėtis pasaulinėje ekonomikoje 6

2.2. Stambusis verslas 8

3. VERSLO ĮĮMONĖS. JŲ STEIGIMAS. 12

3.1. Individuali įmonė 12

3.2. Ūkinių bendrijų rūšys, jų steigimas ir veikla 14

3.3. Akcinių bendrovių pranašumai ir trūkumai, bei AB steigimas 15

[pic]3.4 Žemės ūkio ir kooperatyvinių bendrovių apžvalga 17

3.5 Valstybės (savivaldybės) įmonės ir ne pelno organizacijos 17

IŠVADOS 19

LITERATŪROS SĄRAŠAS 20

ĮVADAS

Šiandieniniame versle kiekvienas, norėdamas įsteigti įmonę, pirmiausia

turėtų nuspręsti, kokia įmonės teisinė forma (rūšis) yra tinkamiausia

pasirinktiems tikslams įgyvendinti. Reikia įvertinti, kokia ūkine komercine

veikla verstis, kiek įmonėje dirbs darbuotojų, kiek pradinio kapitalo

reikės verslui pradėti iir pan. Verslui kurti būtinas lėšas ir gamybos

priemones verslininkas gali turėti pats, pasiskolinti, išsinuomoti. Įmonės

tipo pasirinkimą lemia verslo rūšis, finansinės galimybės, rinka, į kurią

orentuojamasi, investicijų poreikis ir kt.

Pasirinkdami įmonės tipą, pirmiausia turėtume įvertinti teisinius

aspektus, kuriuos reglamamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymai. Jie

numato galimybę steigti šių teisinių formų (rūšių) įmones:

• individualias įmones,

• tikrąsias ir komanditines (pasitikėjimo) ūkines bendrijas,

• akcines, uždarąsias akcines bendroves,

• žemės ūkio bendroves,

• kooperatines bendroves,

• valstybės ir savivaldybės įmones,

• ne pelno organizacijos.

Pagal veikiančius mūsų šalies įstatymus kiekviena verslo organizacija

turi būti įregistruojama, tik tada įmonei išduodamas nustatytos formos

pažymėjimas, kuris suteikia teisę pradėti ūkinę komercinę veiklą.

Taigi mano kursinio darbo tikslas yra susipažinti ir išanalizuoti

įmonių veiklos organizavimo formas.

Uždaviniai:

1. apibrėžti įmonių tipų sąvokas;

2. paaiškinti valdymo struktūrą;

3. atskleisti organizavimo formų privalumus ir trūkumus;

4. analizuojant turimą statistiką, išskirti efektyviausiai dirbančias

ir populiariausias įmonių rūšis.

Apibendrinant galima būtų teigti, kad įmonės rūšies pasirinkimas yra

vienas aktualiausių žingsnių pradedant verslą, todėl kalbėti šia tema ir ją

nagrinėti yra ypač svarbu kiekvienam pradedančiam verslininkui. Priimant šį

sprendimą reikia įvertinti turimus finansinius resursus, verslo riziką bei

detaliai išnagrinėti teisės normas, reglamentuojančias pasirinktos įmonės

rūšies veiklą.

1. PAGRINDINĖS TEMOS SĄVOKOS

Įmonė – tai savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas, užsiimantis tam

tikra gamybine, komercine ir ūkine veikla.

Ribotos turtinės atsakomybės organizacijos nariai atsako už jos

įsipareigojimus tik perduotu šiai organizacijai turtu arba pajumi.

Vadinasi, bankroto atveju jie neteks tik savo įnašo.

Neribotos turtinės atsakomybės organizacijos nariai atsako už jos

įsipareigojimus visu savo turtu. Bankroto atveju visi šios organizacijos

nariai privalo savo asmeniniu turtu atlyginti nuostolius.

1 Smulkaus ir vidutinio verslo formų apibrėžimai

Personalinė (individuali) įmonė – tai privatus neribotos civilinės

atsakomybės juridinis asmuo. Šios rūšies įmonė nuosavybės tesie gali

priklausyti vienam fiziniam( asmeniui.

Tikroji ūkinė bendrija (TŪB) – yra visiškos turtinės atsakomybės įmonė,

įsteigta bendrosios jungtinės veiklos sutartimi, sujungus kelių fizinių ar

juridinių asmenų turtą į bendrąją dalinę nuosavybę komercinei ūkinei

veiklai su bendru įmonės turtu. TŪB sudaro tikrieji nariai, kurių turtas

nėra atskirtas nuo bendrijois turto. Jos nariai atsako solidariai visu savo

turtu pagal bendrovės prievoles.

Komanditinė (pasitikėjimo) ūkinė bendrija (KŪB) – sudaro bendrosios

firmos vardu veikiantys tikrieji nariai ir nariai komanditoriai, kuriems

įmonės turtas priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise. KŪB turtas

atskirtas nuo komanditorių turto, o tikrųjų narių neatskirtas. KŪB

–neribotos atsakomybės juridinis asmuo.

Uždaroji akcinė bendrovė (UAB) – įmonė yra ribotos turtinės

atsakomybės juridinis asmuo. Jos akcijos negali būti platinamos ir jomis

prekiaujama viešai.

1.2. Stambaus verslo įmonių sąvokos

Akcinė bendrovė (AB) – įmonė, kurios įstatinis( kapitalas padalytas

įdalis, vadinamas akcijomis. AB yra ribotos turtinės atsakomybės įmonė,

turinti juridinio asmens teises. Jos akcijos gali būti

platinamos bei prekiaujama viešai. Akcininkas už bendrovės veiklą atsako

tik ta pinigų suma, už kurią jis įsigijo akcijų.

Koncernas – tai akcinių bendrivių (AB) susivienijimas, įgyvendinantis

vieningą gamybinę, techninę ie ekonominę politiką, centralizuojantis

finansinius išteklius. Koncernai susidaro vienai AAB supirkus kitų bendrovių

kontrolinius akcijų paketus. Koncernui dažniausiai vadovauja didžiausia AB,

kuri paprastai vadinama motinine bendrove, o jai pavaldžios – dukterinėmis.

1.3. Kitų verslo organizavimo formų apibrėžimai

Žemės ūkio bendrovė (ŽŪB) – tai privatus ribotos atsakomybės juridinis

asmuo, kuriame pajamos per ūkinius metus už žemės ūkio produkciją ir

suteiktas paslaugas žemės ūkiui sudaro daugiau kaip 50% visų pajamų. ŽŪB

sudaro bendrovės nariai ir pajininkai, kurie nuo bendrovės narių skiriasi

tuo, kad neturi sprendžiamojo balso bendrovės narių susirinkime. Visų

dalyvių turtas yra atskirtas nuo bendrovės turto.

Valstybės ir savivaldybės įmonė – yra iš valstybės (savivaldybės)lėšų

įsteigta arba nustatyta tvarka valstybės (savivaldybės) nuosavybėn perduota

įmonė, kurios visas turtas nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai

(savivaldybei), o įmonė turtą valdo, naudoja bei disponuoja juo turto

pasitikėjimo teisėmis. Valstybės (savivaldybės) –įmonė juridinis asmuo.

Kooperatinė bendrovė (KB) – tai grupės fizinių arba juridinių

savanoriškai įsteigtas, ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo,

kurio kapitalas ir narių sudėtis yra kintama, ir kuris yra skirtas narių

ūkiniams, ekonominiams ir socialioniams poreikiams tenkinti bei veikiantis

narių iniciatyva ir rizika.KB nariais gali būti tiek juridiniai, tiek

fiziniai asmenys.

Ne pelno organizacija – toks ūkio subjektas, kuris užsiima labdara,

valstybės ekonominiu ir socialiniu plėtojimu ar kita visuomenei naudinga

veikla, kuria nesiekiama pelno. Ne pelno organizaciją gali steigti vienas

arba keli fiziniai, ar juridiniai asmenys, priėmę jos įstatus ir perdavę

materialinių ir finansinių lėšų įstatiniam kapitalui suformuoti. Ši

organizacija ne mažiau kaip 50% grynųjų pajamų (pelno) turi panaudoti

pagrindiniams tikslams siekti ir uždaviniams finansuoti bei labdarai.

2. VERSLO ĮMONIŲ ORGANIZAVIMO FORMŲ APŽVALGA

2.1. Smulkių ir vidutinių verslo įmonių padėtis pasaulinėje ekonomikoje

Smulkiojo verslo įmonių steigimas, jų veiklos skatinimas – tai vienas

šalies ekonomikos stiprinimo bei stabilumo pagrindas. Tai ir vienas iš

svarbiausių veiksnių, stiprinant verslininkų sluoksnį. Be to, smulkiojo

verslo įmonės yra vienos iš svarbiausių darbo vietų steigėjų.

Smulkusis verslas būdingas daugeliui šalių. Statistiniai duomenys rodo,

kad išsivysčiusiose šalyse 80% – 85% bendro įmonių skaičiaus sudaro

smulkios ir vidutinės firmos. Smulkiojo verslo įmonių produkcijos dalis

bendrojoje gamyboje yra gana didelė, pvz. Japonijoje sudaro daugiau kaip

60%, JAV – apie 40%. Beveik 98,2% visų ES įmonių sudaro įmonės, kuriose

dirba iki 50 darbuotojų. Šios įmonės yra įdarbinusios 49,7% visų ES

dirbančiųjų. Lietuvai pereinant į rinkos ekonomiką, taip pat pradėjo

vystytis smulkusis verslas. Jei 1989 m. šiai kategorijai buvo galima

priskirti apie 18%, 1995 m. apie 36%, o 2002 metų duomenimis net apie 95,6%

(kuriose dirba iki 50 darbuotojų) visų Lietuvoje veikiančių įmonių, tačiau

šios įmonės įdarbinusios tik 31,6% visų šalies dirbančiųjų.

Tokia didelė smulkių įmonių dalis bendrame įmonių skačiuje yra dėl to,

kad[1] :

• Smulkiam verslui būdingas greitas reagavimas į rinkos pokyčius,

sugebėjimas operatyviai užpildyti mažas rinkos nišas;

•

Smulkaus verslo plėtotei reikia mažai kapitalo;

• Smulkus verslas yra palanki forma spręsti užimtumo problemas;

• Smulkiam verslui būdinga lanksti naujų produktų, paslaugų,

pažangių gamybos technologijų paieška ir pritaikymas;

• Smulkiam verslui būdinga mažesnis valdymo darbuotojų skaičius,

daugelį klausimų spręsti padeda samdomi konsultantai.

• Kadangi yra mažesnis valdymo darbuotojų skaičius, tai sprendimai

priimami greitai, paprastai ir lanksčiai.

Ilgą laiką Europos Sąjungos valstybėse nebuvo vieningo standarto,

kuris griežtai nustatytų, kokia įmonė yra maža, kokia yra vidutinė ar

didelė. Europos komisija apibrėžia šias įmones kkeliais kriterijais[2]:

✓ darbuotojų skaičiumi;

✓ nepriklausomumu;

✓ apyvarta;

✓ įmonės balansu.

Smulki ir vidutinė (SVV) įmonė yra ta, kurioje dirba ne daugiau kaip

200 žmonių, metinė apyvarta neviršija 40 mln. ekiu(, o įmonės balansinis

turtas neviršija 27 mln. ekiu. Be to, smulki ir vidutinė įmonė neturi

priklausyti vienai ar kelioms didelėms įmonėms, kurios nepriklauso smulkių

ir vidutinių įmonių kategorijai.

Didžiausią Lietuvoje veikiančių mažųjų įmonių dalį sudaro individualios

(personalinės) įmonės ir UAB. Naujasis SVV įstatymas nustatyto smulkaus ir

vidutinio verslo subjektus ir jiems taikomas valstybės pagalbos formas[3].

Taigi smulkaus ir vidutinio verslo subjektai yra:

• vidutinės įmonės;

• mažos įmonės (tarp jų ir mikroįmonės);

• fiziniai asmenys, įstatymų nustatyta tvarka turintys teisę

verstis savarankiška komercine, gamybine arba profesine ir kita

panašaus pobūdžio veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint

verslo liudijimą.

Vidutinė įmonė – tai įmonė, kuri atitinka visas šias sąlygas:

1) įmonėje dirba mažiau kaip 250 darebuotojų;

2) įmonės metinės pajamos neviršija 138 mln. litų ar įmonės

turto balansinė vertė yra ne didesnė kaip 93 mln. litų.

3) įmonė pagal šio straipsnio 5 dalį yra savarankiška.

Maža įmonė – tai įmonė, kuri atitinka visas šias sąlygas:

1. įmonėje dirba mažiau kaip 50 darbuotojų;

2. įmonės metinės pajamos neviršija 24 mln. litų ar įmonės

turto balansinė vertė yra ne didesnė kaip 17 mln. litų;

3. įmonė pagal šio straipsnio 5 dalį yra savarankiška.

Mikroįmonė – tai maža įmonė, kuri atitinka visas šias sąlygas:

1. įmonėje dirba mažiau kaip 10 darbuotojų;

1. įmonės metinės pajamos neviršija 7 mln. litų ar įįmonės

3. turto balansinė vertė yra ne didesnė kaip 5 mln. litų;

4. įmonė pagal šio straipsnio 5 dalį yra

savarankiška

Pagal SVV įstatymą savarankiškomis įmonėmis laikomos visos įmonės,

išskyrus tas, kurių 1/4 ar daugiau įstatinio kapitalo ar balsavimo teisių

priklauso vienai ar kelioms įmonėms, kurios pagal pateiktus apibrėžimus

nėra mažos ar vidutinės įmonės[4] (įstatymo 5 dalis). Ši riba gali būti

viršyta, jei įmonė priklauso investicinėms bendrovėms, fondams ar kitiems

juridiniams asmenims, investuojantiems rizikos kapitalą į smulkų ar

vidutinį verslą. Įmonė tiesiogiai kontroliuoja kitą įmonę, jei turi 1/4 ar

daugiau šios įmonės įstatinio kapitalo ar balsavimo teisių, o netiesiogiai

kontroliuoja kitą įmonę, jei 1/4 ar daugiau šios įmonės kapitalo ar

balsavimo teisių turi įmonės kontroliuojama įmonė ar kelios kontroliuojamos

įmonės kartu arba įmonė ir jos kontroliuojama įmonė kartu.

Įmonė tampa vidutine įmone, maža įmone ar mikroįmone, jei įmonės

metinėje finansinėje atskaitomybėje dvejus finansinius metus iš eilės

fiksuojami duomenys atitinka anksčiau minėtąsias vidutinės, mažos ir

mikroįmonės sąlygas. Tačiau, įmonės praranda tokį statusą, jei jų metinėje

finansinėje atskaitomybėje dvejus finansinius metus iš eilės fiksuojami

duomenys neatitinka joms būdingų sąlygų

Nurodytą darbuotojų skaičių atitinka vidutinis sąrašinis metinis

darbuotojų skaičius. Vidutinio sąrašinio metinio darbuotojų skaičiaus

apskaičiavimo tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

Taigi smulkioms ir vidutinėms įmonėms priklauso tokias teisines formas

turinčios organizacijos kaip IĮ, UAB, KŪB, TŪB ir kt.

2.2. Stambusis verslas

Rinkos efektyvumui, be kitų veiksnių, įtakos turi joje veikiančių

gamintojų ir pardavėjų skaičius. Jeigu šis skaičius pernelyg didelis

pasireiškia rinkos efektyvumo mažėjimo tendencija. Turi egzistuoti

stambaus, vidutinio ir smulkaus verslo balansas, kitaip šalies ekonomika

susidurtų su tam tikromis problemomis, iš kurių pagrindinė – nedarbo

lygis.

Lietuvoje galimybės kurtis stambioms įmonėms ribotos, nors kai kuriose

pramonės šakose tai visiškai įmanoma, pvz.: naftos perdirbimo pramonėje,

trąšų pramonėje, mašinų gamybos pramonėje ir kt. Pagrindinis ribojimas –

tai Lietuvos rinkos talpumas.

Vykstant koncentracijos procesams formuojasi įvairios stambaus verslo

organizavimo formos. Dabartinėje ekonomikoje labiausiai paplitusi stambi

AB. Šiame darbe jau anksčiau buvo minėta, tačiau dar kartą norėčiau

priminti, kad akcinė bendrovė yra ribotos turtinės atsakomybės įmonė,

kurios įstatinis kapitalas yra padalytas į dalis, vadinamas akcijomis.

Akcija yra dokumentas, kuris liudija, jog į įmonę investuota tam tikra

pinigų suma, ir suteikiantis teisę jo savininkui gauti dividendą*. Akcinės

bendrovės yra paplitusios tiek mūsų šalyse, tiek ir užsienyje. Mano manymu

vienas iš AB pagrindinių trūkumų yra tai, kad jos turi savo duomenis

(finansines ataskaitas) skelbti viešai. Tai ne labai patinka verslininkams,

todėl yra dažnų atvejų, kai AB yra reorganizuojama į UAB, ir ypač po

paskutinių įstatymo pataisų, kurios padidino UAB galimų akcininkų skaičių

nuo 50 iki 100. Iš vienos pusės, duomenų viešas skelbimas yra neigiamas

tuo, kad visi, kas tik nori gali matyti įmonės duomenis. Kadangi įmonių

tarpusavio konkurencija yra didelė, tai nėra itin paranku. Tačiau viešumas

turi kitą privalumą tuo, kad AB turi didesnes galimybes panaudoti išorinius

finansavimo šaltinius, nes savo akcijas ji platina viešai nacionalinėje

vertybinių popierių biržoje, ko UAB negali daryti.

Smulkių ir vidutinių įmonių skaičių galime matyti 1 lentelėje:

1.lentelė[5] Veikiančių ūkio subjektų skaičius pagal ūkio subjektų rūšis

ir darbuotojų skaičiaus grupes 2004 m.

Metų pradžioje

|Ūkio |Darbuotojų skaičiaus grupės |

|subjekto| |

|rūšis | |

| | | |% | | |% |

|ir | | | | | | |

|e) | | | | | | |

|Kooperat|509 |236 |46 |531 |258 |49 |

|inė | | | | | | |

|Individu|83017 |31860 |38 |76090 |27898 |37 |

|ali | | | | | | |

Taigi pagal pateiktus duomenis matome, jog individualios įmonės yra

vyraujantis įmonių tipas, antrosios pagal populiarumą yra UAB (žiūr. 2

lentelė). Taigi kaip matome smulkios ir vidutinės įmonės Lietuvoje yra

vyraujančios ir populiariausios, todėl valstybė iš tiesų turėtų skirti

namažą dėmesi SVV rėmimui.

Kaip jau buvo minėta, individualiosios įmonės nuosavybės teisė gali

priklausyti tik vienam fiziniam asmeniui. Iki 2004 m. sausio 1 dienos[7]

personalinės įmonės savininku galėjo būti ir keli fiziniai asmenys, kuriems

ši teisė priklausė bendra jungtine nuosavybe.

Individuali įmonė turi juridinio asmens statusą, bet jos turtas

neatskirtas nuo verslininko turto, kuris už įmonės prievoles atsako visu

savo turtu, t.y. turi visišką turtinę atsakomybę. Nors iš vienos pusės –

neribota atsakomybė didina savininko veiklos riziką bei yra

ribotos

galimybės pasiskolinti kapitalą, tačiau savininkas gali laisvai daryti

sprendimus, pats spręsti, kaip paskirstyti pelną, jam nereikia tartis su

partneriais, todėl nesugaištama papildomo laiko ir jėgų. Jis džiaugiasi

sėkme ir

pripažinimu, pasiektu vien savo pastangomis, todėl įmonės valdytojui svarbu

gerinti darbo sąlygas, rūpintis dirbančiu personalu, kad jie geriau ir

efektyviau dirbtų.

Individualios (personalinės) įmonės steigimo tvarka Lietuvoje

Individualių įmonių steigimas yra nesudėtingas, nebrangus, neilgai

užtrunka. Steigimo trukmė bei išlaidos priklauso nuo to kokia veikla įmonė

nori užsiimti. Yra LR įstatymų nustatyta individualios įmonės steigimo

žingsniai:

1. Firmos vardo registravimas ((Jei įmonės pavadinimas susidės iš

asmens pavardės ir įmonės rūšies apibūdinimo, firmos vardo

atskirai registruoti nereikia);

2. Savivaldybės leidimo verstis ūkine komercine veikla gavimas;

3. Personalinės įmonės registravimas įmonių rejestre;

4. Įmonės registravimas Socialinio draudimo skyriuje.

Tai yra pagrindiniai individualios firmos steigimo Lietuvoje etapai,

tačiau dar yra ir kitų, pvz.: suderinimas su darbo inspekcija, Visuomenės

sveikatos centro leidimo gavimas, antspaudo gaminimas, registravimo

mokestis; papildomi reikalavimai prekybos, gamybos įmonėms.

3.2.Ūkinių bendrijų rūšys, jų steigimas ir veikla

Kelių partnerių įsteigta įmonė, neturinti juridinio asmens statuso

vadinama ūūkine bendrija. Gali būti tikroji ir komandinė ūkinė bendrija.

Tikrąją ūkinę bendriją valdo ir pelną dalijasi visi nariai, bei už ūkinės

bendrijos veiklą jie atsako asmeniniu turtu. Komandinėje ūkinėje bendrijoje

turi būti nors vienas tikrasis narys, kuris turi visas savininko teises ir

asmeniniu turtu aatsako už bendrijos veiklą. Nariai komanditoriai pelną

dalijasi proporcingai įnešto turto daliai, prie įmonės veiklos prisideda

tik tikrajam nariui leidus ir asmeniniu turtu neatsako už bendrijos veiklą.

Ūkinių bendrijų privalumai yra tai, kad nebūtina įdarbinti darbuotojus

pagal darbo sutartis, gali tvarkyti supaprastintą buhalterinę apskaitą,

tačiau reikia įvertinti ūkinę riziką ir atsižvelgti į tai, kad tai

neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo,todel jo turtas nėra

atskirtas nuo įmonės turto.

Ūkinėje bendrijoje turi būti ne mažiau kaip 2 ir ne daugiau kaip 20

narių. KŪB turi būtinai būti nors vienas komanditorius ir vienas tikrasis

narys. Komanditoriaus turtas atskirtas nuo įmonės turto, o tikrojo nario-

neatskirtas.

ŪB steigimo ir veiklos pagrindas yra bendroji jungtinė veiklos

sutartis, kurioje numatoma ŪB pavadinimas, jos tikslai, tikrieji nariai ir

komanditoriai, jų teisės ir pareigos, jų dalys bendroje nuosavybėje ir

kitos nuostatos nneprieštaraujančios įstatymams. Komanditoriai nedalyvauja

priimant nutarimus, nebent tai nurodyta sutartyje, o tikrieji nariai turi

teisę dalyvauti įmonės valdyme. Norint verstis komercine ir ūkine veikla,

kuri labiau rizikinga, geriau pasirinkti ribotos civilines atsakomybės

juridinį asmenį, kurio turtas yra atskirtas nuo bendrovės turto. Bendrovės

akcininkas, nepasisekus sumanytam verslui, rizikuoja tik turtu, kurį įnešė

į bendrovę.

3.3. Akcinių bendrovių pranašumai ir trūkumai, bei AB steigimas

Efektyviausia įmonių organizavimo forma yra akcinės bendrovės.

Pasaulyje daug žymių firmų yra organizuotos kaip akcinės bendrovės (pvz.:

IBM, „Ford Motor Company“, „Kraisler“ ir kitos). Pagrindiniai akcinės

bendrovės ppranašumai prieš kitas ūkinių organizacijų formas yra šie:

1. galimybė koncentruoti didelį kapitalą. Nedidelių kapitalų savininkams

įnešant savo pajų į akcinės bendrovės turtą, gali būti sukauptas

didžiulis kapitalas;

1. ribota akcininkų turtinė atsakomybė;

2. galimybė perduoti teises. Savininko teisė nėra fiksuota akcininkui

visiems laikams. Kiekvienas akcininkas gali perduoti arba parduoti

savo akcijas, kartu perduodamas visas jų suteikiamas teises;

3. profesionalus valdymas. Akcininkai tiesiogiai nedalyvauja akcinės

bendrovės valdyme, o samdo valdymo funkcijoms atlikti profesionalius

vadybininkus. Tai nulemia akcinės bendrovės veiklos efektyvumą.

Pagrindiniai akcinės bendrovės trūkumai yra tokie:

✓ didesni mokesčiai. Akcinės bendrovės, būdamos juridiniais asmenimis,

apmokestinamos paprastai didesniais mokesčiais negu individualios

įmonės ar ūkinės bendrijos;

✓ įstatyminiai apribojimai. Akcinių bendrovių veiklą griežčiau

reglamentuoja įstatymai bei įvairūs juridiniai aktai negu ūkinių

bendrijų veiklą. Pavyzdžiui, norint padidinti bendrovės

įstatinį kapitalą, turi būti sušauktas akcininkų susirinkimas.

Susirinkimui sušaukti atitinkami įstatymai numato tam tikrą tvarką.

Lietuvoje 1994 m. liepos 5d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos Akcinių

bendrovių įstatymas, kuris „Reglamentuoja akcinių bendrovių ir uždarųjų

akcinių bendrovių steigimą, reorganizavimą, ir likvidavimą, valdymą ir

veiklą, akcininkų teises ir pareigas“ [8].

Akcinių bendrovių klasifikacija. Skiriamos atviros (viešos) AB ir

uždaros akcinės bendrovės UAB. Paprastai atviros akcinės bendrovės

akcininkų skaičius neribojamas. Atvirosios akcinės bendrovės akcijos

platinamos viešai, parduodamos nacionalinėje vertybinių popierių biržoje.

Uždarosios akcinės bendrovės akcininkų skaičius ribojamas (gali būti

nedaugiau kaip 100 akcininkų), UAB akcijos negali būti platinamos ir

parduodamos viešai.

Valstybinės valdžios ir valdymo organai taip pat gali dalyvauti

bendrovėje juridinio asmens teisėmis, tačiau jų nominali akcijų vertė

negali sudaryti daugiau kaip 50% šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Įstatymas numato, kad akcinės bendrovės įstatinis kapitalas negali būti

mažesnis kaip 150 tūkstančių litų, o uždarosios akcinės bendrovės kapitalas

– ne mažiau kaip 10 tūkstančių litų.

Akcinės bendrovės turtą sudaro akcinis kapitalas, kreditinės lėšos ir

kiti aktyvai. Plėtojantis ir didėjant bendrovei, jos akcinio kapitalo dydis

kinta. Akcinis kapitalas yra lėšų minimumas, kurį akcinė bendrovė visada

garantuoja savo kontrahentams*, prisiimdama įsipareigojimus ir sudarydama

įvairias sutartis. Todėl akcinis kapitalas yra nekeičiamas. Jis yra

padengtas akcijomis.

AB steigimą atlieka akcinės bendrovės steigėjai – tai asmenys,

atliekantys visą preliminarinį akcinės bendrovės steigimo darbą: rengiantys

bendrovės įstatus ir vykdantys daugybę parengiamųjų organizacinių akcinės

bendrovės steigimo priemonių, kurių rezultatas – akcinės bendrovės

registravimas vietos savivaldybėje ar kitame valdžios organe. Pagrindiniai

uždaviniai, kuriuos sprendžia bendrovės steigėjai:

1. nustato galimas būsimos bendrovės veiklos sferas ir įvertina pelno

gavimo perspektyvas;

1. atlieka organizacinį darbą, susijusį su bendrovės steigimu;

2. aprūpina bendrovę reikalinga jos veiklai baze (patalpos, žaliavos,

darbo jėga ir pan.);

3. nustato įstatinio kapitalo dydį ir garantuoja jo mobilizavimą.

Akcinės bendrovės steigėjai gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys,

notarine forma sudarę bendrovės steigimo sutartį. Juridiniams asmenims

bendrovės veikloje atstovauja jų įgaliotieji atstovai.

Taigi pradėdami savo veiklą, steigėjai pasirašo sutartį. Joje nusakomi

jų tarpusavio įsipareigojimai iki steigiamojo akcininkų susirinkimo,

kuriame steigėjai perduoda savo įgaliojimus bendrovės valdymo organams.

Paprastai už visus veiksmus ir jų pasirašytas bendrovės vardu sutartis

steigėjai solidariai atsako visu savo turtu.

3.4. Žemės ūkio ir kooperatyvinių bendrovių apžvalga

Žemės ūkio bendrovės yra fizinio asmens įsteigta įmonė žemės ūkio

gamybinei ir komercinei veiklai. Turi juridinio asmens teises, yra ribotos

turtinės atsakomybės. Ją turi sudaryti ne mažiau kaip 2 nariai. Lietuvoje

žemės ūkis yra tradicinė sritis, joje ir šiuo metu oficialiais duomenimis

dirba virš 20 proc. darbo jėgos (tuo tarpu pagaminama tik apie 10 proc.

bendrojo vidaus produkto). Apskritai dėl kai kurių savo bruožų, pvz.

sezoniškumo ar jo produktų būtinybės žmonių egzistencijai, žemės ūkis

dažnai laikomas specifine ūkio šaka, kuriai būtina specifinė valstybės

parama.

Kooperatinės bendrovės (kooperatyvai) – tai grupės fizinių arba fizinių

ir juridinių asmenų savanoriškai įsteigtas ūkinis subjektas, kurio kapitalo

ir narių sudėtis yra kintama, skirtas narių ekonominiams, socialiniams,

ūkiniams poreikiams tenkinti, veikiantis narių iniciatyva ir rizika.

Kooperatinė bendrovė yra juridinis asmuo, turintis ribotą turtinę

atsakomybę. Bendrovę sudaro ne mažiau kaip 5 asmenys. Juridinių asmenų

skaičius kooperatinėje bendrovėje negali būti didesnis kaip ½ visų narių

skaičiaus. Kooperatinių bendrovių ( kooperatyvų), jų sąjungų steigimą,

veiklos pagrindus, reorganizavimą, valdymą, kapitalo formavimą, pelno

paskirstymą bei likvidavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos

kooperacijos

įstatymas..

Rinkos sąlygomis nedidelių ūkių sėkminga veikla neįmanoma be

kooperacijos. Todėl kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) kūrimasis ateityje

turėtų suaktyvėti. Tikėtina, kad kursis specializuoto pobūdžio

kooperatyvai, aktyviai veikiantys paslaugų ir produktų pardavimų srityse.

Prognozuojama, kad smulkūs kooperatyvai reorganizuosis į stambesnius,

jungsis į kooperatyvų sąjungas, nes maži subjektai negalės daryti įtakos

rinkose, taikyti modernių technologijos ir vadybos

metodų. Plėtosis tarptautiniai kooperacijos ryšiai, suaktyvės Lietuvos

kooperatininkų dalyvavimas tarptautinių žemės ūkio kooperacijos

organizacijų veikloje.

3.5. Valstybės (savivaldybės) įmonės ir ne pelno organizacijos

Valstybės (savivaldybės) įmonė yra iš valstybės (savivaldybės) lėšų

įsteigta arba įsatymų nustatyta ttvarka valstybės nuosavybėn perduota įmonė,

kurios visas turtas nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai

(savivaldyvei), o įmonė turtą valdo , naudoja bei disponuoja juo turto

patikėjimo teisėmis.

Įmonė nuo įregistravimo dienos yra juridinis asmuo. Pagal savo

prievoles atsako tik tuo įmonės turtu, į kurį gali būti nukreipiamas

išieškojimas. Įmonės teises valdyti, naudotis ir disponuoti jai patikėtu

valstybės turtu nustato valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymas[9],

įmonės įstatai ir kiti LR įstatymai.

Valstybės įmonės steigėju gali būti institucija, įstaiga, priėmusi

sprendimą įsteigti įmonę. Seimas, Vyriausybė ar savivaldybės taryba, gali

įgalioti jiems atskaitingas aar pavaldžias institucijas, įstaigas vykdyti

visas ar dalį įmonės steigėjos funkcijų, taip pat susigrąžinti šias

funkcijas. Įmonės steigėjo funkcijos iš Seimo Vyriausybei ir atvirkščiai

yra perduodamos Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu.

Įmonei steigėjas turi teisę nustatyti: privalomus darbus(užduotis); prekių

(paslaugų ) kainas ir tarifus bei jų apskaičiavimo taisykles;

administracijos, kurios darbuotojus skiria steigėjas, pareigybes.

Valstybės įmonės pavadinime privalomi žodžiai yra „valstybės įmonė“, o

savivaldybės – „savivaldybės įmonė“ arba atitinkamos šių žodžių santrupos.

Įmonė turi antspaudą su savo pavadinimu.

Ne pelno organizacijos

Jeigu asmuo ar jų grupė pageidauja dirbti socialinėje, švietimo,

mokslo, kultūros, sporto ar kitose panašiose srityse ir jei jų veiklos

tikslas nėra pelno siekimas, galima steigti vieną iš ne pelno organizacijų

– viešąją įstaigą, asociaciją, labdaros ir paramos fondą, visuomeninę

organizaciją.

Populiariausia ne pelno organizacija yra viešoji įstaiga (VŠĮ), nes ji

vienintelė iš ne pelno organizacijų gali vykdyti ūkinę komercinę veiklą.

VŠĮ yra viešasis juridinis asmuo, kuris nesiekia naudos sau ir gauto pelno

negali skirstyti steigėjams, nariams, dalininkams.

IŠVADOS

Lietuvoje kaip ir kitose Europos bei pasaulio šalyse smulkios ir

vidutinės įmonės, tokios kaip individuali (personalinė), uždaroji akcinė

bendrovė, kkomanditinė ir tikroji ūkinė bendrijos, sudaro didžiąją dalį visų

vyraujančių įmonės veiklos organizavimo formų (žiūr. 2 lentelė). Taip

atsitinka todėl, kad šių įmonių įsteigimo tvarka yra nesudėtinga, be to,

reikia ne tiek daug pradinių lėšų ( UAB įstatinis kapitalas turi būti ne

mažiau kaip 10 000 lt, tuo tarpu AB -100 000 lt. Taigi skirtumas yra

akivaizdus).

Nors smulkios ir vidutinės įmonės pagamina tik nedidelę dalį šalies

bendrojo vidaus produkto, tačiau jos yra pagrindinis darbo vietų steigėjas.

Nepaisant nesudėtingos steigimo tvarkos bei finansinių privalumų yra

kitas svarbus faktorius, kuris verčia rimtai susimąstyti pradedančius

verslininkus. Personalinė įmonė, tikroji ir komanditinė ūkinė bendrijos yra

neribotos turtinės atsakomybės juridiniai asmenys, todėl nepasisekus

įgyvendinti verslo idėjos, įmonės savininkas ( -ai) ir tikrieji nariai

(KŪB) rizikuoja ne tik tuo turtu, kuris buvo investuotas pradėti verslui,

bet ir savo asmeniniu. Taigi verslo nesėkmė gali be pastogės palikti ne tik

patį verslininką, bet ir visą jo šeimą. Tai labiausiai ir gąsdina. Tačiau

nepamirškime vieno svarbaus dalyko, jog verslas ir rizika yra neatsiejami

ir ji yra neišvengiama. Nors yra įvairių skaičiavimo metodų, kaip

pavyzdžiui – prognozavimas, tačiau net ir patys tiksliausi skaičiavimai

nepadeda visiškai apsisaugoti nuo netikėtumų ir nesėkmių, tai yra

neprognozuojama.

Žinoma, reikia nepamiršti ir stambiojo verslo įmonių – AB, koncernų ir

kitų, kurios ne tik sukuria naujas darbo vietas, bet tai yra ir pagrindinis

bendrojo vidaus produkto kūrėjas. Tokios įmonės yra patiklesnės ir

patrauklesnės užsienio investitoriams, bet to, savininkai rizikuoja tik tuo

turtu, kuris yra investuotas į verslą. Tokioms įmonėms yra lengviau gauti

paskolas iš bankų, tad užklupus nesėkmėms joms tik reikia parengti gerą

savo verslo planą ir bankas suteikia paskolą, kuri taip reikalinga, kad

verslas ir toliau sėkmingai vystytųsi ir plėtotųsi.

Taigi pradedant verslą nuspręsti kokia įmonės veiklos organizavimo

forma yra geresnė yra sunku, nes kiekviena jų turi savų privalumų ir

trūkumų. Žinoma, visų pirma tai priklauso nuo paties verslininko asmeninių

savybių bei finansinių galimybių. PPinigines problemas išspręsti lengviau,

pavyzdžiui susiradus verslo partnerį, tačiau, jei žmogus nemėgsta, kad jam

kas vadovautų ir įsakynėtų, jis rinksis tą verslo organizavimo formą, kur

galės lemiamus sprendimus daryti savarankiškai, nieko neverčiamas. Nors

rizika ir didesnė, tačiau verslas be rizikos neįmanomas.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Butkus F. S “Vadyba: organizacijos veiklos operatyvaus valdymo

pagrindai” /Vilnius 2003

2. “Ekonomika ir vadyba” / KTU 2002

3. “Ekonomika ir vadyba – 2003 ” / KTU 2003

4. “Ekonomika ir verslas” Lietuvos Junior Achievement / Vilnius 2001

5. Juozaitienė. L ,Staponkienė. J “verslo ir vadybos įvadas” / Šiaulių

universitetas 2002

6. Leonienė. B “verslo pradmenys” / Kaunas 1998

7. Lietuvos Respublikos Seimas/Įstatymas/IX-1805/2003 11 06/Įsigalioja

nuo 2004 01 01/Valstybės žinios’2003

8. Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo įstatymas (Žin.,

2002, Nr. 105-4689).

9. Lietuvos statistikos metraštis /Vilnius, 2003 m.

10. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymas

11. Martinkus. B, Žilinskas. V “Ekonomikos pagrindai” / Kaunas 2001

12. Misevičius.V “Vadybos pagrindai”/ KTU 2001

13. Seilius. A “Firmos kūrimas ir valdymas”/ Klaipėda 1994

14. Seilius. A “Organizacijų tobulinimo vadyba” / Klaipėda 1998

15. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, VŠĮ

„Statistikos tyrimai“, 2003

16. Stoner James A.F. „Vadyba“ , Vilnius 2001

17. Stoškus. S. „Bendrieji vadybos aspektai“ VŠĮ ŠU leidykla 2002

18. Vytauto Didžiojo Universiteto leidykla “Vadybos paradigma” / Kaunas

2000

19. internetas:

www.svv.lt

www.std.lt

verslas.banga.lt

www.lrs.lt

www.vz.lt

———————–

( Fizinis asmuo – yra teisės sąvoka, apibrėžianti žmogaus galimybę turėti

turta, užsiiminėti ūkine komercine veikla, kurti įmones, paveldėti turtą ir

palikti jį testamentu, pasirinkti užsėmimo rūšį ir gyvenamąją vietą, bei

turėti kitokias turtines ir neturtines teises Lietuvoje.

( Įstatinis kapitalas – yra įmonės įstatuose, nurodytas ir savininkų

įmokėtas kapitalas, t.y. visų akcijų nominali vertė.

[1] Vadyba / James A. F. Stoner. – Vilnius, 2001

[2] Verslo pradmenys/ B.Leonienė. -Kaunas ,1998

( ekiu – (ecu – European Currency Unit) Europos monetarinės sąjungos šalių

atsiskaitymo ir rezervų apskaitos valiutinis vienetas.

[3] Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo įstatymas (Žin.,

2002, Nr. 105-4689). Įsigaliojo nuo 2003 sausio 1 d.

[4] Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo įstatymas (Žin.,

2002, Nr. 105-4689). Įsigaliojo nuo 2003 sausio 1 d.

* dividendas – akcinės bendrovės pelno dalis, tenkanti asmenims, turintiems

akcijų

[5] Statikos departamentas ( 2004 04 09 )

[6] Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, VŠĮ

„Statistikos tyrimai“, 2003

[7]Lietuvos Respublikos Seimas/Įstatymas/IX-1805/2003 11 06/Įsigalioja nuo

2004 01 01/Valstybės žinios’2003 Nr.112-4991

[8] Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymas / 1str.

* asmuo, kurio atžvilgiu įsipareigojama

[9] Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymas