Verslo ir ekonomikos prognozavimas ir metodai
Turinys
Įvadas…………………………2
1. Prognozavimo samprata…………………………3
1.1. Prognozavimo rūšys…………………….4
1.2. Prognozavimo metodai……………………5
1.3. Lietuvoje naudojami prognozavimo metodai……………8
1.4. prognozavimo problemos…………………..9
2. Verslo aplinka Lietuvoje……………………….12
3. SSGG analizė…………………………13
4. Lietuvos ekonomikos vizija……………………….15
5. Makroekonominė politika……………………….18
6. Ekonomikos reforma…………………………19
7. Regionų ekonomikos plėtros politika…………………..21
8. Pramonės plėtros politika………………………..22
9. Ekonomikos augimas……………………….23
10. Ekonominio matematinio modelio samprata…………………24
11. Lietuvos ūkio prognozės 2005-2006m…………………..26
Išvados…………………………28
Literatūra…………………………31
Priedai…………………………32Įvadas
Žmogus nuolatos ieško būdų, kaip išspręsti įvairias problemas, iškylančias jo poreikių netenkinančioms, nepalankioms sąlygoms. Savaime suprantama, kad, atsižvelgdamas į turimus išteklius, jis siekia efektyvių sprendimų. Norint priimti tinkamą sprendimą, reikia atsižvelgti į ateitį, t.y. paprognozuoti, kaip, priimtas vienas ar kkitas sprendimas, nulems esamą padėtį.
Prognozuodamas ateitį žmogus turi viską gerai apmastyti ir atsižvelgti į visus aplinkos poveikius. Prognozės turi būti realios, kad siekiamo tikslo galima būtų pasiekti. Prognozuojant versle ir ekonomikoje dažnai apskaičiuojamos visos galimybės ir įvertinamas geriausias sprendimo metodas. Tai dažniausiai pasiekiama sudarius prognozės modelius.
Todėl mūsų darbo tikslas yra:
1. supažindinti su prognozavimo samprata;
2. aptarti prognozavimo principus;
3. išskirti prognozavimo rūšis ir objektus;
4. išsiaiškinti, kokie yra prognozavimo metodai, jų ypatybės. Kokie metodai yra taikomi Lietuvoje;
5. išskirti galimas prognozavimo problemas;
6. supažindinti su verslo aplinka Lietuvoje;
7. aptarti strateginės aanalizės stiprybes, silpnybes, galimybes ir grėsmes;
8. supažindinti su Lietuvos ekonominėmis prognozėmis, ekonomine politika, ekonomikos augimo tendencijomis;
9. aptarti Lietuvos ūkio prognozes.
Visiems verslo dalyviams, taip pat besirengiantiems jais tapti, reikalinga firmos ekonominė prognozė: tik tada priimami vadybiniai sprendimai bus pamatuoti, naudingi ir lengviau įįgyvendinami.
Prognozių teikiama informacija reikšminga ne tik kiekvienam firmos vadovui, bet ir kiekvienam padaliniui ir funkcinei sričiai, sudarant trumpo bei ilgo laikotarpio planus. Kiekvienas atsakingas centras, kuris turi parengti metinius biudžetus, privalo turėti tam tikrą prognozę apie tai, kokie bus jo poreikiai kitais metais. Taip pat labai svarbu nustatyti prognozės tikslumo lygį. Todėl reikia nepamiršti įvertinti didesnio tikslumo prognozės kaštų bei teikiamos naudos.
.1. PROGNOZAVIMO SAMPRATA
Prognozavimas — kiekybinės ir kokybinės analizės procesas, kuriuo siekiama numatyti galimas prognozuojamo objekto (proceso) būsenas ateityje arba tokių būsenų pasiekimo ateityje alternatyvius kelius (būdus). Prognozavimo rezultatas yra trumpalaikės, vidutinės trukmės ir ilgalaikės prognozės.
Plačiąja ekonomine prasme prognozavimas – būsimos ekonominio objekto būsenos kitimo tendencijų nustatymas. Makroekonominio lygmens prognozavimas dažniausiai traktuojamas kaip ekonominis prognozavimas. Ekonominis prognozavimas suprantamas kaip būsimųjų makroekonominių rrodiklių, tokių kaip BNP, infliacija, nedarbas, kainų ir vartotojų pajamų lygis, skolintų lėšų poreikis ir kitų kitimo tendencijų nustatymo procesas. Kartais prognozavimas suvokiamas ne kaip procesas, o kaip nuolat atsinaujinanti veikla, kur ypatingas dėmesys skiriamas bendroms ekonominėms tendencijoms suprasti ir joms įvertinti. Pati paprasčiausia prognozavimo samprata – tai informacijos gavimas apie ekonominių rodiklių ateitį, tačiau neįvardinant priemonių ir būdų šioms prognozėms įgyvendinti. Taigi galima išskirti šias prognozavimo proceso ypatybes:
1. Prognozavimo objektas paprastai yra ekonominis rodiklis.
2. Prognozavimas neatsiejama kiekvieno ekonominio subjekto veiklos dalis.
Taip ppat prognozavimas turi atitikti šiuos reikalavimus:
v patikimumą ir sistemiškumą;
v atliekant prognozes, galimybę įrodyti to paties rezultato gavimą remiantis kitais metodais;
v aiškiai pateikti hipotezes ir prielaidas;
v galimybę patikrinti prognozę.
Prognozavimo aplinka suprantama kaip visuma veiksnių, lemiančių ekonominio rodiklio ar jo kitimo tendencijų numatymą ir įvertinimą. Prognozavimo aplinka gali būti vidinė, kuri priklauso nuo verslo strategijos, specialistų kvalifikacijos, verslo aplinkos ir sugebėjimų prie jos prisitaikyti ir išorinė, kuriai priskiriami ekonominiai, politiniai ir teisiniai, socialiniai ir kultūriniai, technologiniai ir moksliniai, gamtiniai veiksniai.
Norint įvertinti paklausą rinkoje, jos poslinkius, svarbu sudaryti rinkos paklausos ilgalaikes prognozes. Tam reikia:
v informacijos apie praėjusių laikotarpių ekonominius duomenis;
v informacijos apie visus ekonominius duomenis, kurie turi būti prognozavimui skaičiais;
v susipažinti su ekonominių reiškinių visuma, t. y. rinkos situacija.
Turint visą reikalingą informaciją, reikia sudaryti prognozes. Prognozavimas bet kuriam laikotarpiui turi apimti šiuos pagrindinius principus:
1. Rinkos paklausos vertinimą, akcentuojantį makroaplinkos ir pramonės rinkos aplinkos veiksnius bei prognozavimą, pagrįstą kiekybine duomenų analize.
2. Proceso metu turi būti pereita visi pagrindiniai etapai, t. y. tikslų ir uždavinių formulavimas, prognozuojamos rinkos aplinkos vertinimas, rinkos paklausos prognozavimo metodo parinkimas, rinkos paklausos prognozės sudarymas.
3. Atsižvelgiant į prognozuojamos aplinkos pokyčius, prognozavimo rezultatai gali būti detalizuojami ir tikslinami.
Svarbu pažymėti, kad prognozuoti galima ne tik atskirus ekonominius rodiklius, bet ir bendras ekonominių procesų savybes ir dėsningumus, turinčius pastovius priežastinius – pasėkminius ryšius.
1.1 Prognozavimo rrūšys
Skiriamas genetinis ir normatyvinis (tikslinis) prognozavimas. Genetinis prognozavimas — tai galimų prognozavimo objekto (proceso) būsenų ateityje numatymas. Jis prasideda nuo dabartinės objekto (proceso) būsenos įvertinimo. Normatyvinis prognozavimas — tai numatymas būdų, kaip pasiekti pasirinktą objekto (proceso) būseną ateityje. Jis prasideda nuo tikslo pasirinkimo.
Prognozavimą galima nagrinėti dviem aspektais:
1. prognozavimo objektai;
2. prognozavimo metodai;
Prognozavimo objektai yra tokie:
v makroaplinka (teisiniai, ekonominiai, socialiniai ir technologiniai veiksniai);
v šakinė aplinka (klientai, konkurentai, rinkos konjunktūra);
v ištekliai (žmonių, finansiniai ir materialūs ištekliai);
v veiklos rezultatai (gamybos, realizavimo ir finansinė veikla).
Taip pat galima išskirti dar 2 prognozavimo .rūšis. Tai intuityvinis ir mokslinis prognozavimas.
Intuityvinis prognozavimas naudojamas tuomet, kai nėra galimybių arba sudėtinga taikyti kiekybinius metodus. Jo pagrindas – ekspertų nuomonė. Naudojamos įvairios organizacinės formos, tarp jų ir DELFI technika.
Mokslinis prognozavimas remiasi analize, tyrimais ir eksperimentais. Svarbus vaidmuo čia tenka matematiniams prognozavimo metodams.
1.2 Prognozavimo metodai
Kadangi prognozavimo tikslas yra „perkelti“ turimą informaciją į ateitį ir pereiti nuo susistemintos informacijos prie prognozės, tai priklausomai nuo nagrinėjamos srities ir tyrimo objekto, dažniausiai prognozavimo metodai klasifikuojami pagal šiuos požymius:
v informacijos pobūdį (kokybiniai ir kiekybiniai prognozavimo metodai);
v laikotarpį, kuriam sudaroma prognozė (trumpalaikių, vidutinių ir ilgalaikių prognozių sudarymo metodai);
v prognozavimo objektą (mikro- ir makroekonominių rodiklių prognozavimo metodai);
v prognozavimo tikslą (genetiniai ir normatyviniai prognozavimo metodai).
Prognozavimo metodai, atsižvelgiant į tai, kokia informacija jie grindžiami, skirstomi į kokybinius iir kiekybinius (žr. 1pav.). Prognozuojant kokybiniais arba subjektyviais metodais naudojama „jautri“ informacija (žmonių nuomonė, nuojautos, ketinimai). Šie veiksniai dažniausiai nenaudojami tada, kai taikomi kiekybiniai prognozavimo metodai, nes jų apibūdinti kiekybinėmis charakteristikomis praktiškai neįmanoma. Kiekybiniais metodais analizuojami objektyvūs ir patikimi, dažniausiai praėjusių laikotarpių duomenys. Sudaromi atitinkami modeliai. Taikant šiuos metodus, galima išvengti nukrypimų dėl individualių savybių, šališkumo. Praktikoje naudojami tiek kokybiniai, tiek kiekybiniai prognozavimo metodai. Kartais jie naudojami kartu, todėl gali tik patikrinti vienas kitą.
Metodai:
1. Prognozavimas grindžiamas nuomonėmis. Prognozės, atliekamos šiais metodais, pamatas yra subjektyvi, surinkta iš įvairių šaltinių informacija. Gana dažnai kitais būdais gauti informacijos iš šių šaltinių neįmanoma.
2. Prognozavimas, remiantis praėjusių laikotarpiu, duomenimis (duomenų sekų analizė). Juo numatomos kintamojo dydžio reikšmės, darant prielaidą, kad kiti dydžiai nekis. Dabarties dėsningumai „perkeliami“ į ateitį. Šiais metodais neieškoma kintamųjų dydžių tarpusavio ryšių, o paprasčiausiai remiamasi praėjusių laikotarpių (istoriniais) duomenimis.
3. Tarpusavio ryšių radimo metodai (asociatyvusis prognozavimas). Jais nustatomi vienas ar daugiau kintamųjų susijusių ir darančių įtaką ekonominiams rodikliams. Norint nustatyti tokių ekonominių procesų raidos tendencijas, reikia sudaryti rodiklio matematinę lygtį ar net lygčių sistemą.
Prognozuojant aplinką, dažniausiai sunku pasirinkti vieną iš daugelio esamų prognozavimo metodų, nes kiekvienas jų turi pranašumų ir trūkumų. Galima išskirti tokias pagrindines prognozavimo metodų ypatybes:
v dauguma prognozavimo metodų pagrįsti prielaida, jog
tam tikras priežastinis ryšys, egzistavęs praeityje, išliks ir ateityje;
v prognozės tikslumas, naudojant bet kokį prognozavimo metodą, mažėja, ilgėjant prognozavimo laikotarpiui;
v prognozės bendrai ekonominei situacijai dažnai būna tikslesnės negu sudarytos konkrečiam ekonominiam rodikliui.
Ekonominiams procesams prognozuoti dažnai taikomi ir ekonometriniai modeliai: gamybinės funkcijos, regresija, struktūrinių lygčių sistemos ir kt. Gamybinė funkcija parodo stabilų kiekybinį ryšį tarp gamybos išlaidų ir pagamintos produkcijos. Šie modeliai patrauklūs tuo, kad yra paprasti, turi aiškią ekonominę prasmę, padeda gauti informaciją apie kiekvieno tiriamo faktoriaus įtaką produkcijos apimčiai, apie galimybę ppakeisti vienus faktorius kitais. Be to, šie paprasti modeliai kartais teikia tikslesnes prognozes negu sudėtingos struktūrinių modelių sistemos. Didžiausias ekonometrinių modelių trūkumas – nėra taisyklių, kurias galima taikyti įvairioms situacijoms. Taigi ekonometrinių modelių taikymo galimybė labai priklauso nuo specifinių sąlygų. Rei.kia nuolat analizuoti aplinką ir periodiškai atnaujinti duomenis. Todėl šiuos modelius naudoja finansiškai labai pajėgūs ekonominiai subjektai. Ekonometriniai modeliai kartais gali būti per daug sudėtingi, susidėti iš kelių šimtų lygčių ir kintamųjų. Be to, nors ir būdami labai tikslūs, jie nnėra plačiai paplitę, kadangi labai brangiai kainuoja ir užima daug laiko.
Be ekonometrinių prognozavimo metodų, naudojami ir ekspertiniai prognozavimo metodai. Prognostiniai ekspertų įvertinimui parodo individualias ekspertų nuomones apie objekto plėtros galimybes. Jos remiasi profesine specialistų patirtimi ir intuicija. Ekspertiniai įvertinimai naudojami, aanalizuojant tokius objektus ir problemas, kurių dinamikos nepavyksta visiškai formalizuoti ir aprašyti matematiniais modeliais. Ekspertiniai prognozavimo metodai skirstomi į:
v individualius;
v kolektyvinius.
Dažniausiai taikomi ekspertiniai metodai – interviu ir ekspertinių įverčių analizė. Interviu metodas – tai prognozuotojo pokalbis su ekspertu pagal iš anksto parengtą programą. Kolektyviniai ekspertiniai prognozavimo metodai grindžiami ekspertų nuomone apie būsimą objekto būseną. Taip pat gerai žinomas yra ir Delfi metodas, kai apklausiama daug ekspertų.
Parenkant prognozavimo metodą, tikslinga remtis keliais kriterijais, visapusiškai įvertinančiais prognozavimo metodo tinkamumą.
Tokiais kriterijais galėtų būti:
v prognozės tikslumo laipsnis;
v prognozės laikotarpis;
v reikiamas pradinių duomenų kiekis;
v prognozavimo kaštai;
v rezultatų įdiegimo ir pritaikymo lygis.
Parenkant prognozavimo metodą ekonominei situacijai prognozuoti, ypač didelis dėmesys kreipiamas į galimybę įvertinti bendrą ekonominę padėtį ir jos sąlygų kintamumą. Taigi, prognozuojant ekonominę situaciją, tikslinga naudoti ir kiekybinius, iir kokybinius metodus, atsižvelgiant į aukščiau paminėtus prognozavimo metodų parinkimo kriterijus.
1 pav. Pagrindiniai prognozavimo metodai
(šaltinis: Ž. Štuopytė. Valstybės skolinimosi poveikio verslo aplinkai prognozavimas)
1.3 Lietuvoje naudojami ekonominio prognozavimo metodai
Finansų ministerija makroekonominius rodiklius prognozuoja vadovaudamasi bendrosios ir dalinės pusiausvyros modeliavimo principais bei nacionalinės sąskaitybos principais. Taikomi regresinės analizės ir ekonometrinio modeliavimo metodai. Pasiūlytos metodikos naudojamos ekspertų, dirbusių pagal PHARE projektus. Prognozės yra derinamos su Lietuvos banko, šakinių ministerijų, statistikos departamento bei mokslinių tyrimų institutų ekspertais.
Metodologija
Centrinio bei bendro šalies biudžeto statistiniai duomenys skaičiuojami ppagal TVF valstybės finansų statistikos vadovo VFSV 1986 (GFSM 1986) metodologiją. Numatyta palaipsniui pereiti prie Europos sąskaitų sistemos ESS’95 (ESA 95) metodologijos, kuri suderinta su naujuoju TVF valstybės finansų statistikos vadovu VFSV 2001 (GFSM 2001).
VFSV 1986 (GFSM 1986) metodologija
Centrinis šalies biudžetas apima valstybės biudžetą, socialinio draudimo fondus („Sodra“ ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetas (toliau -PSDF)) ir nebiudžetinius fondus. Nebiudžetinių fondų skaičius mažėja ir 2002 m. jų buvo tik 6: Privatizavimo fondas, Santaupų atkūrimo sąskaita, Garantinis fondas, 1990 m. blokados fondas, Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimo fondas, Rezervinis (stabilizavimo) fondas. Nuo 2001 m. valstybės biudžeto subsektorius apima ir ES struktūrinių fondų lėšas. Bendrą šalies biudžetą sudaro centrinis šalies biudžetas ir savivaldybių biudžetai.
ESS’ 95 (ESĄ 95) metodologija
Šalys Europos Sąjungos kandidatės kiekvienų metų balandžio l d. turi teikti Europos Komisijos Ekonomikos ir finansinių reikalų generaliniam direktoratui metinę pažymą apie valstybės deficitą ir skolą, apskaičiuotą pagal ES Tarybos reglamento Nr. 3605 / 93 (pakeisto reglamentu Nr. 475 / 2000) reikalavimus. Minėti rodikliai (deficitas ir skola) yra ypač svarbūs ir ruošiantis narystei ES, ir tapus pilnateise nare. Remdamasi d.eficito ir skolos dydžiais (deficitas neturi viršyti 3 % BVP, o skola – 60 % BVP), ES vykdo fiskalinę priežiūrą bei taiko nuobaudas šiuos dydžius viršijus. EESS’ 95 taikymą skaičiuojant pagrindinius LR makroekonominius rodiklius įteisina LRV 2001 m. gegužės 16d. nutarimas Nr. 569 „Dėl Europos nacionalinių sąskaitų sistemos (ESS’ 95) diegimo“. Sąvokų, kodų bei klasifikatorių vartoj imą apibrėžia Statistikos departamento prie LRV generalinio direktoriaus 2002 m. balandžio 29 d. įsakymas Nr. 77 „Dėl ESS’95 valdžios sektoriaus deficito ir skolos statistikos vadovėlio diegimo“.
1.4 Prognozavimo problemos
Prognozavimo metodų yra naudojama labai daug, tačiau prognozavimo procesą galima suskirstyti į penkis pagrindinius etapus:
v nustatyti prognozės tikslą ir datą (šiame etape taip pat nustatomi prognozės detalumo lygis, išteklių apimtis, tikslumo lygis ir panašiai);
v numatyti prognozės laikotarpį;
v pasirinkti prognozavimo metodą;
v surinkti ir išanalizuoti reikiamus duomenis ir jais remiantis parengti prognozę;
v patikrinti prognozę, įsitikinti, kad ji parengta norimu metodu. Jei jis neparengtas, peržiūrėti metodą, prielaidas, duomenų pagrįstumą ir panašiai. Parengti ištaisytą prognozę.
Prognozuojant neišvengiamai yra susiduriama su problema, jog aplinka kinta, o prognozavimo metodai – ne. Todėl reikia nuolat kontroliuoti, ar naudojami prognozavimo metodai tinkami esamomis sąlygomis. Tam tikslui galima naudotis prognozavimo metodų įvertinimo metodika, kuri pateikta 2 paveiksle.
Analizuojant šią įvertinimo metodiką, galime pastebėti, kad prognozavimo metodų tikslumas turi būti nuolat tikrinamas, nes kintančios aplinkybės gali lemti, jog naudojama metodika nepajėgs pateikti teisingų rezultatų.
3 pav. Prognozavimo metodų tikslumo tikrinimo modelis
(šaltinis: Ž. Štuopytė. Valstybės skolinimosi poveikio verslo aplinkai prognozavimas)
Dažniausia sutinkama pprognozavimo problema – prognozės tikslumas. Dažniausiai prognozės nebūna tikslios dėl tokių priežasčių: naudojami pernelyg paprasti metodai, per mažai duomenų, nėra patyrusių prognozuotojų. Šią problemą galima išspręsti, naudojant tobulesnius prognozavimo metodus, kviečiantis tos srities ekspertus arba keliant savų prognozuotojų profesionalumo lygį.
Išsprendus prognozavimo tikslumo problemą, iškyla ir kitų problemų, kurias galima suskirstyti į tokias kategorijas:
1) Nuokrypiai. Esant daugeliui situacijų, prognozėmis siekiama įgyvendinti asmeninius, politinius ar organizacinius tikslus. Jie turi įtakos prognozių tikslumui. Rezultatai gali būti iškreipiami sąmoningai ir nesąmoningai. Be to, dažnai, netiksliai įsivaizduojami ir ateities rodikliai. Tai leidžia nukrypti nuo tikslių prognozių.
2) Silpnas poveikis. Prognozavimas kartais turi pernelyg silpną poveikį priimant sprendimus, kadangi prognozėms trūksta konkretumo. Rengiantys prognozes analitikai ir priimantys sprendimus specialistai nesugeba efektyviai bendradarbiauti. Prognozuotojai dažnai apsiriboja įprastinių situacijų, kurioms numatyti naudoja standartinius metodus, analize. Sprendimus priimantiems specialistams labiausiai rūpi dinamiškos situacijos prognozė.
3) Prognozių netobulumas. Ši problema iškyla, kai ilgą laiką prognozavimas netobulinamas. Jis dažniausiai netobulinamas, todėl, kad skirti tam ištekliai yra riboti. Paprastai jų pakanka tik jau esamoms prognozavimo procedūroms išlaikyti, o naujų tyrimų atlikti yra neįmanoma, o išteklių trūksta dėl įvairių priežasčių.
4) Nėra duomenų bazės. Ši problema dažniausiai iškyla iš pat pradžių, kai trūksta duomenų bazės, norint atlikti efektyvias prognozes. Tokia duomenų bazė kuriama labai lėtai ir jai reikia
didelių išlaidų.
5) Noras tobulinti sistemą. Problemos iškyla tuomet, kai norima iš karto pakeisti visą prognozavimo sistemą.
6) Duomenų reikalingumo problema. Duomenų rinkimas brangiai kainuoja, todėl svarbu kiek galima labiau mažinti šias išlaidas. Strateginiu požiūriu labai svarbu vertinti, ki.ek galima taikyti ilgalaikio prognozavimo metodus trumpalaikiams duomenims. Todėl svarbu pažymėti, kad ilgalaikės prognozės nėra trumpalaikio prognozavimo metodo „aklas“ pakartojimas. Ilgalaikes prognozes veikia trendo veiksniai, o trumpalaikes – sezoniniai ir cikliniai svyravimai, todėl ir galimybės numatyti ilgalaikius ir trumpalaikius pasikeitimus labai skiriasi.
Taigi yra daug ir įvairių eekonominės situacijos prognozavimo metodų. Tam, kad būtų įmanoma tiksliai kiekybiškai prognozuoti rinkos subjektų veiklą, jos rezultatus, būtina turėti kuo tikslesnius duomenis. Kai tokios informacijos gauti neįmanoma, reikia naudoti kokybinius prognozavimo metodus.
3. VERSLO APLINKA LIETUVOJE
Praėjęs ekonominių reformų dešimtmetis buvo rezultatyvus – Lietuvoje sukurta funkcionuojanti rinkos ekonomika. Tačiau aiškiai deklaruotas Lietuvos valstybės strateginis siekis. Narystei Europos Sąjungoje (ES) reikia toliau konsoliduoti pastangas stiprinant ekonominę politiką, teisės derinimą ir administracinius gebėjimus.
Racionalaus investicijų planavimo procesas ir jo gerinimas yra vienas iš svarbiausių veiksnių, lemsiančių sėkmingą ššalies ekonominę raidą. Kartu su Lietuvoje diegiamu biudžeto daugiamečiu strateginiu planavimu šie procesai leistų įgyti patirties, reikalingos ateityje valdant didelės apimties ES struktūrinių fondų paramą bei ištikrinant, kad pastaroji bus tinkamai įsisavinama. Taip garantuojamas jos maksimalus teigiamas poveikis tolesnei ir ddar spartesnei Lietuvos ūkio plėtrai.
Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos ekonomikoje įvyko fundamentalūs pokyčiai: labai išaugo ekonomikos atvirumo ir liberalizavimo laipsnis, pakito ūkio struktūra, įsigalėjo privatus sektorius, padidėjo konkurencija. Didelį vaidmenį modernizuojant ūkį vaidina užsienio investicijos. Tęsiasi ekonominės integracijos su ES procesas. Sparčiai augant užsienio prekybos apimčiai, eksportas perorientuojamas iš NVS į ES rinką, kuriai dabar tenka apie 50 proc. Lietuvos eksporto.
Spartus reformų tempas neišvengiamai sukėlė ir tam tikrų ekonominių bei socialinių rūpesčių:
1. Nerimą kelia aukštas nedarbo lygis, vis dar turintis tam tikrą kilimo tendenciją.
2. Žemas įmonių sektoriaus, vis dar nepakankamai greitai atsigaunančio dėl neigiamų pokyčių tarptautinėje konjunktūroje, pelningumas. Šiame kontekste aktuali problema yra vidaus investicijų skatinimas.
3. Lietuvos einamosios sąskaitos deficitas finansuojamas pirmiausiai iš užsienio kapitalo įplaukų. Todėl būtina toliau gerinti verslo ir investicijų ssąlygas.
Taigi, stengiantis neaštrinti iškilusių problemų, Lietuvoje reikėtų ir toliau tęsti ekonominę politiką, orientuotą į makroekonominio stabilumo palaikymą ir ūkio konkurencingumo didinimą, kuris būtinas ekonominei konvergencijai su ES valstybėmis pasiekti. Šiuos tikslus galima pasiekti vykdant reformas, iš kurių svarbiausios yra privatizavimas, efektyvus bankroto procedūrų įgyvendinimas, energijos panaudojimo gerinimas, valstybės išlaidų efektyvumo didinimas, socialinės apsaugos plėtojimas bei mokesčių sistemos tobulinimas. Tai suteikė pagrindą pasirengti narystei ES ir užtikrino tvirtą ekonominę plėtrą ir didesnes užimtumo galimybes. Siekiant ilgalaikio ir stabilaus ekonominio augimo, labai ssvarbu formuoti palankią investicinę ir verslo aplinką, toliau sparčiai vykdyti infrastruktūros privatizavimą, įskaitant energetikos ir transporto objektų privatizavimą, skatinti privačias investicijas, diegti verslo aplinkos gerinimo priemones, pritraukti tiesioginių užsienio investicijų.
3. SSGG ANALIZĖ
Strateginės analizės objektas, rengiant ilgalaikę Lietuvos ekonomikos plėtros strategiją iki 2015 metų, yra svarbiausi vidiniai ir išoriniai veiksniai, lemiantys šalies ekonomikos funkcionavimo ir plėtros sąlygas bei galimybes. Strateginė analizė siejama ne tik su dabartiniu laikotarpiu, bet apima retrospektyvinį ir perspektyvinį periodus, taip pat ir prognozavimą.
Strateginės analizės rezultatų apibendrinimas yra vadinamas SSGG analize. Santrumpa SSGG .(SWOT anglų kalba) iššifruojama taip: stiprybės (Strengths), silpnybės (Weaknesses), galimybės (Opportunities), grėsmės (Threats). Tokiu būdu buvo analizuojamos tos ekonomikos sritys, kurios leidžia išryškinti pagrindines šalies ekonominio potencialo stipriąsias ir silpnąsias puses, ir tos ekonomikos išorinės aplinkos sritys, kurios padeda atskleisti svarbiausias palankias galimybes ir grėsmes šalies ekonomikos plėtrai. Strateginės analizės apibendrinimo minėtais keturiais aspektais galutinis rezultatas yra pirminė informacija ekonomikos plėtros strateginių tikslų ir valstybės veiksmų bei priemonių tiems tikslams pasiekti pasirinkimui pagrįsti.
Atsižvelgiant į Lietuvos ūkio socioekonominę situaciją bei tendencijas, taip pat į kitas bendras šalies geografines, socialines ir ekonomines charakteristikas, žemiau pateikiami pagrindiniai Lietuvos ūkio plėtros pranašumai ir trūkumai, galimybės, ir pavojai.
Stiprybės:
q Tranzitui Rytų-Vakarų kryptimi patogi geografinė padėtis;
q Stabili valiuta bei numatomas perorientavimas Į eurą;
q Žemas iinfliacijos lygis;
q Krovinių atžvilgiu universalus neužšąlantis uostas;
q Žemės ūkio veiklai palankus klimatas, dirvos ir vandens resursai;
q Palyginti patraukli aplinka ir kraštovaizdis, turtingas istorinis paveldas;
q Palyginti didelis rekreacinių vietovių ir gamtinių išteklių potencialas;
q Didelė teritorijos dalis padengta mišku;
q Pakankamai išvystytas transporto infrastruktūros ir importo-eksporto terminalų tinklas;
q Yra parengti strateginiai švietimo sistemos ir užimtumo politikos plėtros dokumentai
q Sukurtos mokslinį bei metodinį aprūpinimą teikiančios institucijos;
q Įkurta binarinė aukštojo mokslo sistema;
q Pakankamai tankus profesinio rengimo institucijų, vykdančių formalų ir neformalų mokymą, bei darbo rinkos institucijų tinklas;
q Ir kt.
Silpnybės:
q Aukštas nedarbas bei dideli regioniniai nedarbo skirtumai;
q Palyginti dideli mokesčiai ir biurokratiniai verslo suvaržymai;
q Maža vartotojų perkamoji galia vidaus rinkoje;
q Ekonominės veiklos koncentracija didžiausiuose miestuose;
q Nepakankamas pramonės, mokslo ir tyrimo institucijų bendradarbiavimas;
q Silpna socialinė partnerystė;
q Verslumo, kompiuterinio raštingumo, užsienio kalbų ir kitų naujų pagrindinių gebėjimų stoka;
q Nepakankama profesinio mokymo įstaigų techninė bazė;
q Nesukurta neformaliai įgytų žinių ir gebėjimų vertinimo sistema;
q Neišvystyta telekomunikacijų ir IT infrastruktūra, ypač kaimo vietovėse, bei menkas IT naudojimas;
q Ir kt.
Galimybės:
q Užsienio investicijų didėjimas dėl politinio ir ekonominio saugumo pasitelkus narystę ES ir NATO;
q Mažėjanti finansinių išteklių kaina;
q Palankios prekybos sąlygos dėl narystės PPO ir ES;
q Glaudus Baltijos jūros valstybių bendradarbiavimas;
q Augantys turizmo bei prekių tranzito srautai per Lietuvą;
q Ir kt.
Grėsmės:
q NVS rinkos nestabilumo bei ciklinių Vakarų rinkų svyravimų pavojai atvirai Lietuvos ekonomikai;
q Augantis užsienio pramonės ir paslaugų konkurencinis spaudimas tiek vidaus, tiek užsienio rinkose;
q Ignalinos regiono AE uždarymas ir neigiamos socialinės bei eekonominės pasekmės Ignalinos regionui;
q Ir kt.
Išsivystymo skirtumai tarp Lietuvos ir Europos Sąjungos vidurkio, vertinami vienam žmogui tenkančia bendrojo vidaus produkto dalimi, yra vieni didžiausių tarp naujų ES narių: Lietuvos BVP vienam žmogui šiuo metu sudaro apie trečdalį ES vidurkio. Atlikus SWOT analizę, galima suformuluoti Lietuvos ekonomikos plėtros ilguoju laikotarpiu pagrindinį tikslą – augantis šalies ūkio konkurencingumas lemia sparčią žiniomis grindžiamo ūkio plėtrą, išreikštą realaus BVP ir užimtumo augimu, bei veda prie didėjančios gerovės ir aukštesnių gyvenimo standartų visiems gyventojams visoje šalyje..4. LIETUVOS EKONOMIKOS VIZIJA
Makroekonomikos plėtros rezultatai. Modernizavusi ūkio strategiją ir valstybės ekonominę politiką bei naudodamasi ES finansine ir technine parama, Lietuva iki 2015 metų padidins savo BVP 2-2,5 karto (žr. priedai, 1 lentelė). Pagal BVP, tenkantį vienam gyventojui, bus pasiektas daugiau kaip 50 proc. būsimojo ES vidurkio lygis vietoje dabartinio 33 proc. lygio. Tai leis iš esmės realizuoti ES socialinį ekonominį modelį – gerovės valstybės, kur žemas nedarbo lygis, aukšta darbo kaina, stiprios socialinės garantijos, minimalus skurstančių šeimų skaičius ir aukštas socialinės sanglaudos lygis. Žinoma, modelis bus realizuotas ats realizuotas atiu mastu negu vidutiniškai ES. Lietuva taps Ekonominės ir pinigų sąjungos nare maždaug nuo laikotarpio vidurio. Tai drauge reikš, kad šalyje palaikomas makroekonomikos stabilumas – svarbiausia ekonomikos augimo sąlyga.
Rinkos mechanizmų tobulinimas.
Lietuva per dešimtmetį visiškai prisitaikys prie ES ekonominės tvarkos ir turės sklandžiai veikiančią rinkos mechanizmų sistemą. Įmonių steigimo, veiklos ir jų likvidavimo, konkurencijos, monopolijų priežiūros, kontraktų įvykdymo, nuosavybės santykių, darbo rinkos, kreditavimo ir kiti ekonomikos funkcionavimo norminiai aktai, taip pat jų praktinis įgyvendinimas nedaug tesiskirs nuo tų dalykų Vakarų Europos šalyse. Tikėtina, kad verslo kultūros lygiu Lietuva dar atsiliks nuo tų šalių. Gerėjant ekonomikos padėčiai ir tobulėjant valstybės administraciniams gebėjimams, korupcijos lygis ir kriminalinio pasaulio įtaka verslui bus gerokai sumažėjusi. PPrie jos mažėjimo prisidės sutvarkyta rytinių Lietuvos sienų, kaip ES sienų, apsauga.
Ekonomikos augimo veiksnių plėtra. Ekonomikos augimo veiksniai – darbo jėga, kapitalas, žinios ir verslumas – bus pakankamai išplėtoti, Lietuvai siekiant per tolesnius 15-25 metus susilyginti su vakarinėmis ES narėmis pagal ekonomikos plėtrą. Darbo jėgos naudojimas padidės bent 10 proc., sumažinus nedarbą, padidinus pensinį amžių ir į darbo rinką įsiliejant naujai kartai. Tačiau svarbiausia, kad darbo jėgos išsilavinimo lygis bus aukštesnis, patobulinus švietimo sistemą ir įdiegus kvalifikacijos tobulinimo bei perkvalifikavimo ssistemą. Darbo jėgos rinkoje dominuos kvalifikuotų, mokančių naudotis šiuolaikinėmis informacinėmis technologijomis specialistų poreikis. Internetas, be kita ko, sudarys sąlygas neakivaizdžiai eiti mokslus garsiausiuose pasaulio universitetuose. Apskritai kvalifikacijos lygis Lietuvoje mažai tesiskirs nuo vakarietiškojo. Išsilavinimo struktūra ir turinys geriau atitiks ūkio pporeikius, darbo jėga taps mobilesnė.
Fizinė infrastruktūra ir dabar Lietuvoje nėra plėtros stabdys, tačiau norint glaudžiau bendradarbiauti su ES šalimis neatnaujinama ji juo taptų. Naudojantis ES paramos fondais ir prioritetiniu valstybės finansavimu, visa infrastruktūra bus modernizuota. Beveik neliks technologinio atsilikimo ryšių ir automobilių kelių srityje. Visiškai bus pertvarkyta elektros energetika. Energijos šaltinių tiekimo tinklai bus sujungti su ES tinklais.
Daugėjant investicijų, įskaitant tiesiogines užsienio investicijas, technologinis gamybos lygis daugeliu atveju bus europinis, o vidutiniškai nuo jo nedaug atsiliks. Tačiau tai neužtikrins vakarietiško ekonomikos našumo, kadangi gaminiuose ir paslaugose įdėta pridėtinė vertė (žinios, mokslas) bus dar mažesnė, taip pat dėl didelių įėjimo į pasaulinę rinką sąnaudų.
Žiniomis besiremianti ekonomika tampa prioritetiniu Lietuvos siekiu. ES yra užsibrėžusi sukurti žinių visuomenę per artimiausią dešimtmetį; 2015 mmetais šioje srityje Lietuva gali būti pasiekusi panašų lygį. Tačiau žinių visuomenė yra itin svarbus iššūkis Lietuvai ir su juo gali nepavykti susitvarkyti, jei nebus pasiektas plačių visuomenės sluoksnių sutarimas ir stipri intelektuali politinė valia.
Šalies verslumas didėja pirmiausia įgyjant patirties rinkos ekonomikoje ir mūsų ūkio dalyviams glaudžiau bendradarbiaujant su užsienio partneriais. Per penkiolika metų į privatų ir viešojo administravim.o sektorius ateis daug jaunų specialistų, baigusių ekonomikos ir vadybos mokslus Lietuvos bei užsienio universitetuose. Bus išplėstos verslo konsultavimo paslaugos. Teigiamesnės taps vvisuomenės nuostatos verslo atžvilgiu. Visa tai smarkiai padidins šalies verslumo išteklius ir pakels jų kokybę.
Socialinė plėtra. Šalies ūkio struktūra garantuoja palyginti aukštą užimtumo lygį. Nedarbas neviršija racionalaus lygio. Gyventojų pajamų nuolatinis augimas leidžia siekti visuotinai pripažintos progresyvios vartojimo struktūros.
Regioninė plėtra. Regionų ekonomika plėtojama ir jų konkurencingumas didinamas atsižvelgiant į regiono turimus išteklius bei prioritetines plėtros kryptis, išryškinant regiono savitumą. Transporto, komunikacijų ir kita fizinė infrastruktūra plečiama kaip integruotas tinklas, stengiantis racionaliai panaudoti ES bei šalie lėšas. Gyvybingos kaimo gyvenvietės, padidėjęs gyventojų mobilumas sujungia miestus su kaimais. Sukurta tinkama aplinka gamtos ir kultūros paveldui išsaugoti plėtojant turizmą ir rekreaciją. Regionų institucijos bendradarbiauja tarptautiniu lygiu, įgyvendindamos nacionalinius bei ES regioninės plėtros politikos tikslus.
Lietuva – aukšto ekonominio ir kultūrinio potencialo turizmo šalis, teikianti įvairius puikios kokybės turizmo produktus, tenkinančius individualius turistų poreikius bei atitinkančius ES turizmo direktyvas.
Ūkio struktūra ir šakų plėtra. Lietuvos ekonomika, jau visiškai integruota į ES ekonominę, skaitmeninę ir žinių erdvę, kurioje dinamiškai didėja globalizacijos procesai, šalies ekonomika plėtojasi daugiausia prisitaikydama prie tų procesų ir jais naudodamasi.
Pramonės struktūra ir įmonių strategijos adekvačiai atspindi nuolat besikeičiantį globalinių konkurencinių jėgų poveikį. Lietuva tampa patrauklia šalimi steigti savo būstines konkurencingoms tarptautinėse rinkose vietinio ir užsienio kapitalo gamybos bei paslaugų įmonėms, prioritetiškai naudojančioms aukštas ttechnologijas ir mokslui imlius išteklius. Pramonė veikia aplinkoje, palankioje inovacijoms ir reikiamai kokybei pasiekti, skatinančioje kvalifikuotumą, sąžiningą konkurenciją, bei naudodamasi veiklos išlaidoms mažinti palankia infrastruktūra. Pramonės plėtrą skatina įmonėms palanki teisinė aplinka, investuotojams garantuojanti stabilumą ir patikimumą.
Smulkaus ir vidutinio verslo sektorius turi pažangią infrastruktūrą, veikia atviroje, tolygiai besiplėtojančioje ekonomikoje, naudoja modernias technologijas, kvalifikuotą darbo jėgą, gamina konkurencingas, inovacijoms imlias prekes bei teikia paslaugas vietinei ir tarptautinėms rinkoms, sukuria didesniąją BVP dalį. Smulkus ir vidutinis verslas lanksčiai prisiderina prie rinkos pokyčių, racionaliai naudoja išteklius, kuria naujas darbo vietas.
Žemės ūkio produktų gamyba, perdirbimas ir prekyba – moderni, tausojanti aplinką šakų visuma, turinti išplėtotą infrastruktūrą, modernias technologijas, kvalifikuotus darbuotojus, gebanti prisitaikyti prie nuolat besikeičiančios verslo aplinkos ir siekianti pateikti į rinkas konkurencingus, geros kokybės produktus bei paslaugas.
Lietuvos kaimas – darbui, gyvenimui ir poilsiui patraukli erdvė, jame išplėtota gamybinė ir socialinė infrastruktūra, susiformavusi išsilavinusių ir iniciatyvių žmonių bendruomenė, sveika aplinka bei gražus kraštovaizdis.
Išryškės dvi ūkių plėtros kryptys: specializuoti, tradicinę produkciją gaminantys, ES rinkoje konkurencingi ūkiai, tiekiantys produkciją perdirbimo įmonėms ir prekybos organizacijoms; kita – natūralius ir ekologiškus produktus gaminantys bei netradicinę veiklą plėtojantys ūkiai, veikiantys rinkos nišose. Greta stambių prekinių ūkių plėtosis ir mažesni, kooperuoti ūkiai.
Intensyvaus žemės ūkio rajonuose vyraus grūdų, kiaulininkystės ir ppieno prekiniai ūkiai. Padidės stambių specializuotų ūkių, turinčių didelius javų, rapsų, linų plotus, skaičius. Bus gaminama daugiau didesnės pridėtinės vertės produktų (pieno, mėsos). Prognozuojamas vaisių ir daržovių gamybos augimas.
Bus. auginama daugiau mėsinių galvijų, avių (ypač nenašiose žemėse). Prioritetas teikiamas natūraliems ir ekologiškiems produktams.
Žvejyba, žuvų perdirbamoji pramonė ir prekyba, žuvivaisa ir žuvų auginimas – modernus ekonomikos sektorius, integruotas į šalies ūkį, tausojantis aplinką, turintis išplėtotą infrastruktūrą ir našias technologijas, kvalifikuotus darbuotojus ir jų rengimo sistemą, gebantis pateikti geros kokybės, konkurencingus maisto produktus.
Bus plėtojami netradicinio ir smulkaus žemės ūkio verslai: vaistinių augalų, grybų, triušių, kalakutų, kailinių žvėrelių auginimas, bitininkystė, vidaus vandenų žuvininkystė, ir alternatyvi veikla – kaimo turizmas, amatai, paslaugos, kiti smulkieji verslai.
Aplinkos apsaugos žemės ūkyje priemonės, atitinkančios ES direktyvas, užtikrins aplinkai palankaus žemės ūkio plėtrą, gamtos išteklių išsaugojimą ir gausinimą.
5. MAKROEKONOMINĖ POLITIKA
Lietuvos ekonominės politikos tikslas yra stabili makroekonominė aplinka-žemas nedarbo lygis, stabilios kainos, spartus ekonomikos augimas. Makroekonominė politika faktiškai susideda iš fiskalinės ir monetarinės politikos. Ribotą ir vis mažėjantį vaidmenį vaidina kainų ir darbo užmokesčio reguliavimo politika.
Fiskalinė politika. Lietuvos ekonomikai būtinas palaipsnis bendrojo šalies biudžeto fiskalinio deficito mažinimas. Optimizuojant valstybės išlaidas, turėtų būtį siekiama paskatinti privataus sektoriaus veiklą, pagerinti mokėjimų balanso einamosios sąskaitos rodiklius. Griežta fiskalinė politika, kuri šiuo
metu vykdoma Lietuvoje suteikia galimybę mažinti fiskalinį deficitą bei siekti subalansuoti biudžetą tai pat suteikia prielaidas ilgalaikei fiksuoto valiutos kurso politikai ir didina ekonomikos atsparumą įvairiems išorės poveikiams. Tai leidžia toliau mažinti valstybinio ir privataus sektorių skolinimosi išlaidas, siekti cikliškai subalansuoto biudžeto ir gebėti vykdyti Ekonominės ir pinigų sąjungos reikalavimus.
Fiskalinio deficito mažinimo politika, sėkmingai buvo vykdoma iki 1997m.Tačiau dėl 1998-1999 m. pradėto indėlių atkūrimo ir išaugusio valstybės perskolinimo fiskalinis deficitas padidėjo. Sustabdžius indėlių atkūrimą ir neperskolinant naftos sektoriui, bendrojo šalies bbiudžeto deficitas sumažėjo nuo 7,8 proc. BVP 1999 m. iki 2,8 proc. BVP 2000 m. Sparti fiskalinė konsolidacija buvo vykdoma 2000 m. pradžioje pasirašius prevencinį susitarimą su TVF. Perspektyvoje deficito dydis bus derinamas su Mastrichto sutartyje nustatytais kriterijais ir ES vykdoma politika.
Lietuva po nepriklausomybės atkūrimo nepaveldėjo TSRS skolų. Tačiau per 10 metų dėl biudžeto deficito greitai buvo akumuliuota beveik 30 proc. BVP bendra valstybės skola. Nors toks skolos lygis nėra didelis išsivysčiusių šalių standartais, tačiau būtina skolos lygį griežtai reguliuoti, kkad nebūtų peržengta pavojinga riba,kelianti grėsmę stabiliai ekonomikos plėtrai.
Pagrindiniai mokesčių tarifai Lietuvoje, palyginti su išsivysčiusiomis šalimis ir šalimis kandidatėmis į ES, yra gana vidutiniški, nuosaikūs. Tačiau bendroji mokesčių našta, kurią galima matuoti visų konsoliduotų valstybės pajamų santykiu su šalies BVP, LLietuvoje ryškiai mažesnė (mažiau kaip 30 proc. ) nei minėtose šalyse. Pavyzdžiui, šalyse kandidatėse šis santykis yra apie 41 proc., o Vokietijoje- apie 44 proc.
Lietuva turi ir toliau siekti narystės EBPO – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje, vienijančioje 30 pasaulio valstybių ir glaudžiai bendradarbiaujančioje su daugiau nei 70 valstybių. EBPO siekia pasaulinės ekonomikos globalizacijos bei teikia pagalbą ir valstybinėms, ir privačioms įvairių valstybių struktūroms dėl administracinių ir socialinių sunkumų. Tapusiai EBPO nare ir įsiliejusiai į labiausiai ekonomiškai išsivysčiusių valstybių būrį Lietuvai būtų užtikrintas ir teisinės sistemos suderinamumas su pasaulinėje praktikoje įprastinėmis normomis, Lietuvos verslo reguliavimo būdai būtų pažįstami ir priimtini investuotojams.
Industrinė politika.Be valstybės fisk.alinės ir monetarinės politikos, taip pat išskiriama valstybės industrinė politika, kaip šalies ekonomikos augimo tempams ir sstruktūros plėtrai įtakus veiksnys. Industrinė politika ekonominius išteklius (darbo jėgą ir kapitalą) nukreipia į sektorius, kurie laikomi svarbiais spartinant ekonomikos augimą. Tačiau industrinės politikos tikslingumas Lietuvoje gana abejotinas, tai atskleidžia teorinė analizė ir kitų šalių patirtis.6. EKONOMIKOS REFORMA
Ekonomikos plėtojimo politika turi atsižvelgti į turimus išteklius, esamą padėtį ir artimiausius bei tolesnius tikslus. Startinė Lietuvos padėtis yra tokia: pereinamasis laikotarpis iš esmės baigėsi; ekonomika funkcionuoja kaip rinkos ekonomika; ekonomikos reformos padėjo įgyvendinti svarbiausius rinkos ekonomikos principus – ekonominę veiklą apibrėžia įstatymai, vveikia privačios įmonės vietoje valstybinių, palaikoma konkurencija.
Tolesnių reformų pobūdį lems du svarbiausi veiksniai: pirma, būtinybė suderinti ekonomikos įstatymus ir institucijas su ES direktyvų reikalavimais ir, antra, permanentinio ūkio mechanizmų tobulinimo(ypač institucinio) poreikis tobulėjant valdymo technologijoms, kintant ūkio funkcionavimo sąlygoms bei šalies tikslams.
Kiekvienai šaliai egzistuoja jos optimali augimo strategija, kurios realizavimas nubrėžia optimalią trajektoriją. Ryšys tarp politikos ir trajektorijos nėra paprastas, kadangi visų pirma jis priklauso nuo išorinių sąlygų, kurių šalis nekontroliuoja. Narystė Europos Sąjungoje garantuos palankias ir stabilias ekonomikos sąlygas. Tomis sąlygomis Lietuva turi vykdyti ekonomines reformas nesiblaškydama ir orientuodamasi į ilgalaikius plėtros tikslus bei šiuolaikinius ekonomikos augimo veiksnius.
Ekonomikos teorija išskiria tris vidinių veiksnių grupes, kurios lemia šiuolaikinės ekonomikos plėtrą:
q mokslo ir produktyvių žinių pažanga,
q individualių gebėjimų ugdymas,
q paskatos.
Ekonominės politikos turinį ir reformų kryptį iš esmės lemia priemonių bei metodų pasirinkimas siekiant plėtoti tuos veiksnius ir jais geriau naudotis ekonominiams tikslams pasiekti.
Mokslo ir produktyvių žinių pažangos vaidmuo pakankamai detaliai nusakytas Lietuvos mokslo ir technologijų baltojoje knygoje, o ilgalaikei politikai šioje srityje apibrėžti bus skirtas specialus dokumentas.
Individualių gebėjimų ugdymas yra kita būtina šalies plėtros sąlyga; tik gebėjimas pasinaudoti savo ar kitų sukurtomis žiniomis garantuoja šalies konkurencingumą pasaulio rinkoje.
Abu šie veiksniai neatskiriami vienas nuo kito, abiejų jų koordinuota plėtra yra technologijų iir inovacijų plėtros pagrindas. Būtina paminėti keletą modernių ekonomikos plėtros principų, susijusių su šiais veiksniais:
v strateginis šalies tikslas turi būti per 10-15 metų sukurti žinių visuomenę, integralią ES žinių visuomenės dalį (ES yra užsibrėžusi per dešimtmetį sukurti žinių visuomenę ir žinių ekonomiką);
v tik žiniomis grįsta ekonomika gali garantuoti šalies ūkio konkurencingumą ir dinamišką plėtrą;
v svarbus instrumentas žinių ekonomikai sukurti yra informacinė visuomenė;
v būtina sukurti nacionalinę inovacijų sistemą – įmonių, finansų rinkų, tyrimo ir studijų institucijų, konsultavimo paslaugų ir technologinių rinkų kooperavimo mechanizmą.
7. REGIONŲ EKONOMIKOS PLĖTROS POLITIKA
Reikėtų siekti mažinti išsivystymo netolygumus tarp Lietuvos regionų (tiesiogiai, įgyvendinant atskirų sektorių plėtros politikas t. y., atskirų sektorių plėtra ne tik nedidintų išsivystymo netolygumų tarp Lietuvos regionų, bet ir prisidėtų prie jų mažinimo. Išsivystymo netolygumų tarp Lietuvos regionų mažinimas nėra įmanomas be pačių regionų pastangų. Todėl reikėtų skatinti savarankiškos plėtros iniciatyvas vietiniu arba regioniniu lygiu.
Užtikrinti palankias sąlygas investicijoms į regiono ekonomiką. Probleminių Lietuvos regionų, jų prioritetinių investavimo sričių ir priemonių nustatymas. Paramos šiems regionams sistemų sudarymas. Regionų investicinio patrauklumo ugdymas. Regionų pramonės įmonių bendradarbiavimo ir kooperacijos tinklų plėtra.
Plėtoti regionų techninę ir socialinę infrastruktūrą, remiantis subalansuotos raidos principais. Lietuvos regioninės plėtros politikos principų, atsižvelgiant į Europos Sąjungos ir nacionalinę politiką, nustatymas; regionų plėtros modelių analizė ir pritaikymo tyrimas. Tiesioginės vietinės ffinansinės paramos verslui teikimas (lengvatinių paskolų, palūkanų, mokestinių paskolų dengimas). Netiesiogi.nės vietinės finansinės paramos verslui teikimas (parama konferencijoms, mugėms, verslo misijoms organizuoti, verslo informacijos sklaidai). Smulkaus ir vidutinio verslo paramos infrastruktūros plėtojimas (verslo informaciniai centrai ir kt.). Harmoningos kokybės valdymo bei ekologiškai švarios gamybos diegimo regiono įmonėse programų parengimas.
Optimizuoti centrinių valstybės institucijų, atsakingų už regioninės plėtros politikos vykdymą, funkcijas. Įstatymų, reglamentuojančių tolygią regioninę plėtrą pataisymas.. ES paramai administruoti reikalingų institucijų sukūrimas. Mokymo programos centrinio lygmens institucijų administraciniams gebėjimams ugdyti ES integracijos srityje (ES struktūrinių fondų administravimas, projektų valdymas ir kt.) parengimas.
Išplėsti ekonomikos plėtros valdymo (planavimo, įgyvendinimo, koordinavimo ir kontrolės) funkcijas apskričių administracijose ir savivaldybėse. Savivaldybių ir apskričių strateginių planų parengimas. Teritorinės- administracinės reformos užbaigimas.
Didinti regionų žmogiškųjų išteklių kompetenciją. Darbo išteklių rinkos tyrimų organizavimas. Verslo, žmogiškųjų išteklių plėtros projektai regionuose. Strateginių planų ir projektų rengimo bei įgyvendinimo mokymo programos savivaldybių ir apskričių darbuotojams. Ūkio subjektų konsultavimo ir mokymo programų parengimas ir įgyvendinimas. Tikslinės profesinio mokymo bei užimtumo didinimo programos. Regionų bendradarbiavimo projektai, įskaitant Baltijos jūros regioną. Institucijų bei žinybų tarpusavio bendradarbiavimo užtikrinimas.
Sukurti žinių visuomenę, plėtojant regiono informacinę infrastruktūrą. Ekonominės plėtros centrų: verslo inkubatorių, mokslo ir technologijų parkų, industrinių zonų, kūrimo skatinimas. Informacinės infrastruktūros plėtojimas regionuose. Mokslo ir mokymo įstaigų tinklo
išplėtimas regionuose. Regioną charakterizuojančių rodiklių duomenų bazių kūrimas ir tobulinimas, universitetinių studijų regionuose skatinimas. Modernių informacinių technologijų naudojimo gerinant verslo aplinką programa.
8. PRAMONĖS PLĖTROS POLITIKA
Pramonės plėtros strateginis tikslas – pasiekti, jog iki 2015 metų kuo daugiau Lietuvoje veikiančių įmonių būtų konkurencingos tarptautiniu mastu, o pramonės ir su ja susijusio verslo struktūra bei sukuriama nacionalinio produkto dalis būtų artimos ES šalių rodikliams.
Transformuojantis planinei ekonomikai į rinkos pagrindais besitvarkančią ekonomiką, Lietuvos ūkio struktūra patyrė radikalius pokyčius. Joje žymiai padidėjo didmeninės ir mažmeninės pprekybos bei kitų paslaugų, gerokai sumažėjo žemės ūkio bei pramonės dalis. Tokie struktūriniai pokyčiai ekonomikoje, juos vertinant plačiąja prasme, atitinka pasaulinės ekonomikos plėtros tendencijas – didėja paslaugų ir mažėja gamybos sektoriaus dalis. Tačiau, pramonės dalies sumažėjimas bendroje pridėtinėje vertėje (BPV) Lietuvoje peržengė racionalią ribą, todėl žymiai padidėjo ūkio disbalansas, kuris lemiamas didėjančiu prekybos balanso deficitu. Dėl to jis negali būti vertinamas pozityviai. Tai ypač pabrėžiama, kalbant apie pramonės vaidmenį mažose šalyse, neturinčiose didelių gamtos išteklių, nes jose pramonė yra svarbiausias ppajamų ir valiutos išteklių formavimo šaltinis. „Matuojant“ pramonės vaidmenį šalies ūkyje dalimi BVP struktūroje, nesunku pastebėti, jog Lietuvos pramonės dalis BVP yra mažesnė nei labiau išsivysčiusiose Vakarų arba Centrinės Europos šalyse. Formuojantis rinkos ekonomikai, Lietuvos pramonės dalis, sudaranti BVP, nuolat mmažėjo ir 1999 m. jau sudarė tik 23,3% (1993 m. – 34,2%), taip, jog išgaunamosios ir apdirbamosios pramonės – iki 18,8 %. Pramonės dalis, sudaranti BVP, kai kuriose Vidurio Europos valstybėse (Čekijoje, Slovakijoje, Vengrijoje,) Slovėnijoje) didesnė nei Lietuvoje 5-10 %.
Pramonės vaidmens ūkyje mažėjimą lėmė nepakankamas daugelio pramonės šakų konkurencingumas, didelė nuostolingai dirbančios pramonės dalis, negatyvūs pokyčiai pramonės vidinėje (šakinėje) ir regioninėje struktūroje bei kiti .veiksniai.
Tačiau Lietuvos pramonės įmonės palaipsniui prisitaiko prie sudėtingų tarptautinės ekonominės veiklos sąlygų, gerina produkcijos kokybę, perorientuoja savo strategijas į pozicijos vidaus ir tarptautinėje rinkoje stiprinimą, į gebėjimų prisitaikyti prie jose vykstančių pokyčių ugdymą, į lyginamųjų pranašumų išlaikymą ir didinimą, t. y. į visą, kas nulemia įmonės ar sektoriaus konkurencingumą ir perspektyvumą.9. EKONOMIKOS AUGIMAS
Ekonomikos augimas istoriniu požiūriu ggyvuoja tik tris šimtus metų. Augimo tempai pagreitėjo, kai gamyboje buvo pradėtos naudoti mašinos ir meistrai bei amatininkai prarado savo darbo statusą. Šiuolaikiniai augimo tempai taip pat susiję su konkrečiais technologiniais pakitimais.
Ekonomikos augimas — tai pastovus ūkio gamybinio pajėgumo kilimas, pasireiškiantis nacionalinio produkto (pajamų) apimties didėjimu. Šį procesą apibūdina du pagrindiniai rodikliai:
a) realiojo bendrojo nacionalinio produkto (BNP) arba grynojo nacionalinio produkto (GNP) augimo tempai, kurie nusako, kaip didėja ekonomikoje sukuriamų prekių ir teikiamų paslaugų apimtis;
b) BNP arba GNP, tenkančio vienam ššalies gyventojui, augimo tempai, kurie apibūdina, kaip kyla tautos gyvenimo lygis.
Ekonomikos augimas gali vykti dviem būdais.
v Šalyje gali būti aukštas nedarbo lygis, daug nenaudojamos žemės ir didelis kiekis nenaudojamo kapitalo. Jeigu šiuos išteklius paleidi į darbą, tai BNP padidės. Bet tai trumpalaikis augimas. Jei viskas nesikeis, tai vos tik ištekliai baigsis, tolesnio augimo nebus.
v Tačiau netgi tada, kai visi ištekliai išnaudoti, ekonomikos augimas yra galimas. Darbo ir kapitalo didinimas bei jų panaudojimo efektyvumo didinimas padidins bendrą gamybos apimties augimą. Tai vadinama ilgalaikiu augimu.
Formuojant Lietuvos ekonomikos augimo strategiją turi būti plėtojami ir efektyviai išnaudojami veiksniai, padedantys greičiau likviduoti šalies ekonomikos atsilikimą nuo ES šalių. Kadangi Lietuva ženkliai atsilieka nuo ES vidurkio pagal BVP vienam gyventojui rodiklį (apie 8,5 karto, skaičiuojant JAV doleriais pagal valiutų keitimo kursą, ir apie 3,5 karto pagal perkamosios galios paritetą), ekonomikos augimo strateginiai tikslai iki 2015 metų turi apibrėžti, kokiu tempu turi augti BVP ir kokių veiksnių sąskaita, kad būtų užtikrintas Lietuvos ekonomikos plėtotės lygio priartėjimas prie ES vidurkio per užsibrėžtą laikotarpį. Taigi Lietuvos ekonomikos plėtotės lygio priartėjimo prie ES vidurkio laikotarpio trukmė yra pradinis konkrečiai apibrėžtas strateginis tikslas šalies ekonomikos augimo strategijoje iki 2015 metų. Šis tikslas turi atsispindėti šalies ekonomikos vizijoje bei misijoje ir būti įkomponuotas į bbendresnių Lietuvos ekonomikos plėtotės strateginių tikslų medį.
Kaip minėta anksčiau, esant 6 proc. vidutiniam metiniam ekonomikos augimo tempui, 2030 metais Lietuva beveik pasiektų ES vidurkį pagal BVP vienam gyventojui rodiklį, jei vidutinis metinis ekonomikos augimo tempas ES šalyse ilgą laiką ateityje išliktų toks pat, koks jis buvo ankstesniame 30 metų laikotarpyje. Kadangi 6 proc. vidutinis metinis ekonomikos augimo tempas Lietuvoje per ilgą 30 metų laikotarpį laikytinas optimistiniu, tai šalies ekonomikos plėtotės lygio susilyginimo su vidutiniu ES lygiu tikslo įgyvendinimas sietinas su 30–40 metų (gal net ilgesniu) laikotarpiu. Taigi pradinio strateginio tikslo įgyvendinimo terminai ženkliai viršys rengiamos Lietuvos ūkio plėtotės ilgalaikės strategijos horizontą (2015 metai).10. EKONOMINIO MATEMATINIO MODELIO SAMPRATA
Šiuolaikinėje ekonominėje literatūroje pabrėžiama, kad ekonomikai valdyti reikia naudoti matematinius metodus, skaičiavimo techniką ir kompiuterines programas. Dažnai nuo to, kaip greitai ir koks priimamas sprendimas ir priklauso šalies ekonominės situacijos pagerėjimas arba pablogėjimas. Analizuojant matematinių metodikų naudojimą ekonominiams procesams tirti, svarbu pažymėti, kad svarbiausia ne pačių matematinių veiksmų atlikimas, bet ekonominių dėsnių, priklausomybių tyrimas ir analizė, kuriais remiantis gaunamos tiek teorinės, tiek praktinės išvados.
Šiuo metu įvairiems reiškiniams tirti naudojamas eksperimentas, modeliavimas, kurių rezultatais remiantis ir atliekamas prognozavimas. Prognozuojant tam tikrą procesą, reikia eliminuoti mažiausiai svarbius reiškinius ir nustatyti pagrindines tiriamojo proceso savybes. Šias ssavybes ir padeda nustatyti modelis, kuris yra kaip tarpinė grandis tarp sudėtingos tikrovės ir abstrakčios mokslinės teorijos. (V. Boguslauskas, 1997). Taigi modeliu vadinamas objekto originalo dirbtinis ar realus vaizdas, leidžiantis tirti tam tikras originalo savybes. Modelius galima suskirstyti pagal šiuos požymius:
1. Modeliu gali būti bet koks objektas.
2. Modelis atitinka nagrinėjamą objektą, tačiau gali skirtis kai kuriomis savybėmis (tai pradiniame etape eliminuotos savybės kaip nereikšmingos tiriamam objektui).
3. Modelis naudojamus įvairiuose tyrimo ir prognozavimo etapuose.
Kiekvienas modelis sudaromas, atsižvelgiant į objekto tyrimo tikslą, pirmiausiai reikia išskirti svarbiausius veiksnius, darančius įtaką tiriamam objektui, ir nustatyti, tarp kokių veiksmų bus ieškoma priklausomybė. Modelio sudarymo procesas pavaizduotas 3 paveiksle.
Modeliavimu vadinamas objekto tyrimas, naudojantis sudarytais modeliais. Modeliavimas naudojamas tuomet, kai originalo tyrimai yra brangūs ir nepatogūs arba visiškai neįmanomi.
Visus ekonominius matematinius modelius suklasifikuoti gana sudėtinga, nes klasifikacija įmanoma pagal daugelį požymių, t. y. pagal vartojimo paskirtį, sudėtingumą, matematinę teoriją, laiko įvertinimą ir kt. Vienas iš pagrindinių ekonominių matematinių modelių klasifikacijos požymių – matematinė teorija. Pagal šį požymį, visi ekonominiai matematiniai modeliai skirstomi į 5 grupes:
1) funkciniai modeliai (naudojami, tuomet kai nagrinėjamos tiesioginės priklausomybės tarp kintamųjų);
2) balansiniai modeliai (aprašomi pasitelkus lygčių sistemą);
3) optimizaciniai modeliai (naudojami, kai norima nustatyti maksimalią ar minimalią kriterijaus reikšmę);
4) imitaciniai modeliai (naudojami tuomet, kai negalima taikyti kitų metodų, kriterijai pateikiami
algoritmo forma);
5) kompleksiniai modeliai.
Pagal atsitiktinumo pobūdį visi modeliai skirstomi:
v į determinuotus (pagal šiuos modelius visi kintamieji įgyja fiksuotas reikšmes);
v į stochastinius (parametrai yra tikimybinės prigimties).
Pagal laiko veiksnį, modeliai skirstomi:
v į statinius (kintamieji kinta einant laikui);
v į dinaminius (kintamieji einant laikui nekinta).
Reikia pažymėti, kad realūs modeliai dažniausiai pasižymi minėtų savybių visuma. Vienas modelis tuo pačiu metu gali būti determinuotas ir dinaminis. Šias charakteristikas svarbu žinoti pasirenkant sprendimo metodą.
11. LIETUVOS ŪKIO PROGNOZĖS 2005-2006 M.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad Finansų ministerija, vykdydama ES fiskalinės priežiūros procedūrą, siekia uužtikrinti ūkio prognozių palyginimą ir vadovaujasi Europos Komisijos paskelbtomis išorinės aplinkos prielaidomis. Pagrindinės prielaidos yra valiutų kurso ir naftos kainų stabilumas.
Prekių ir paslaugų rinkos
Pastaraisiais metais ekonomika augo. Ūkio augimą skatino spartus eksportas bei atsigaunanti vidaus paklausa. Pastaraisiais metais pagrindinis BVP defliacijos veiksnys buvo lito kurso kilimas, sukėlęs eksporto, vartojimo bei investicijų kainų mažėjimą.
BVP auginio prognozė paremta prielaida, kad ekonominė plėtra Europoje palaipsniui spartės. BVP augimas bus išlaikytas dėl Lietuvos v.erslo sugebėjimo konkuruoti ir vidaus, ir išorės rinkose. Teigiamą impulsą eekonomikos plėtrai turėjo stojimas į Europos Sąjungą. 2005-2006 m. ES struktūriniai fondai bei kita ES finansinė parama didins BVP augimo tempus.
Prognozuojama, kad sektoriai, tiekiantys eksportuojamą produkciją ir paslaugas, ir toliau bus ekonominio augimo pagrindas: augs pramonė, plėtosis kitos verslo veiklos ((ypač programinės įrangos kūrimas), transportas ir sandėliavimas, didmeninė prekyba bei remontas. Didelės įtakos ūkio plėtrai turėtų turėti statybos veikla.
2005-2006 m. ekonominių veiklų plėtrą skatins ES struktūriniai fondai. Pirminis struktūrinių fondų poveikis daugiausiai pagyvintų statybų sektorių ir šiek tiek – pramonę bei švietimą. Prognozuojama, kad naujos darbo vietos padidintų tarpinių produktų vartojimą, dėl kurio kiltų antrinis poveikis labiausiai paveiksiantis tris paslaugų sektorius (prekybos, transportavimo ir sandėliavimo, ryšių) ir iš dalies pramonę. Apie 80 % prieaugio beveik lygiomis dalimis bus šiose veiklų grupėse: verslą aptarnaujančių paslaugų (prekybos transportavimo ir sandėliavimo, ryšiu) sektoriuje, statybų sektoriuje ir pramonės sektoriuje. Likusio prieaugio labiausiai laukiama švietime bei kituose sektoriuose. Prieaugio struktūra išliktų beveik nesikeičianti visą 2005-2006 m. laikotarpį. Prieaugio struktūrą gali pakoreguoti tam tikro sektoriaus nepasiruošimas ppanaudoti struktūrinius fondus.
Palankios palūkanų normos bei optimistiniai lūkesčiai dėl šalies plėtros skatins investicijas. Investicijoms augti didelės įtakos turės ES struktūrinių fondų lėšos. Didžiausias ES finansinės paramos poveikis investicijoms prognozuojamas 2005 m. Tada realus pagrindinio kapitalo formavimas augs 10,8 %. Prognozuojamo laikotarpio pabaigoje pagrindinio kapitalo formavimo dalis turėtų siekti 24,4 % BVP.
Padidėjusi vidaus paklausa didins prekybos bei einamosios sąskaitos deficitus. Šį padidėjimą atsvers pakankamai sparti eksporto plėtra. Teigiamą impulsą einamajai sąskaitai turės ir numatomi ES transferai.
Vartotojų kainos
Statistikos departamento perskaičiuoti nacionalinių sąskaitų dduomenys parodė, jog lito kurso kilimas labai veikia Lietuvos kainas. Pastaruosius penkerius metus nominalaus lito kurso kilimas yra pagrindinis disinfliacijos veiksnys. Daugiametis lito kurso kilimas, konkurencijos mažmeninėje prekyboje maisto produktais padidėjimas ir tebesitęsiantis drabužių bei avalynės kainų kritimas suformavo atitinkamus lūkesčius dėl kainų stabilumo. Tikėtina, jog šių veiksnių poveikis bus svarbus ir vidutinės trukmės laikotarpiu.
Prognozuojamas neaukštas infliacijos lygis turėtų būti nulemtas darbo užmokesčio augimo, užtikrinančio konkurencingumą ir sudarančio sąlygas tenkinti užsienio ir vidaus paklausą, nedidinant kainų. 2005 m. infliacijos lygis stabilizuotusi ir būtų 2,1 %, o 2006 m. – 2,2 %. Neaukštą infliaciją lems efektyvesnis ekonominio potencialo panaudojimas ir produktyvumo didėjimas, kurie iš dalies kompensuotų nuo 2004 m. spartėjantį vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio augimą.
Darbo rinka
Prognozuojama, kad situacija darbo rinkoje 2005-2006 m. kasmet gerės. Darbo jėgos paklausos didėjimas, toliau didėjantis produktyvumas, gerėjantys ūkio dalyvių lūkesčiai ir kainų konvergencija, įstojus į ES, turės teigiamos įtakos darbo užmokesčiui augti. Numatoma, kad vidutinis mėnesinis darbo užmokestis šalyje augs spartėjančiais tempais.
Tikėtina, jog dėl mažos infliacijos ir padidinto neapmokestinamų pajamų dydžio realus darbo užmokestis šiais metais augs sparčiau negu nominalus. Prognozuojama, kad vidutinis mėnesinis darbo užmokestis išaugs iki l 333 litų 2006 m.
Susiklosčiusi demografinė situacija šalyje leidžia prognozuoti, kad šiuo laikotarpiu mažės ekonomiškai aktyviausio amžiaus gyventojų. TTai lems aktyvumo lygio ir darbo jėgos mažėjimą. Toliau gamybos apimtys didės samdant papildomus darbuotojus. Užimtumo didėjimą paskatins ES finansinė parama. Todėl nepaisant aktyvumo lygio. smukimo, užimtųjų skaičius turėtų didėti visą prognozuojamą laikotarpį ir vis labiau prisidėti prie gamybos didėjimo.
Dėl augančios darbo jėgos paklausos nedarbo lygis darbo biržos duomenimis šalyje mažės iki 8,5% 2006 m. Šis rodiklis prognozuojamu laikotarpiu būtų beveik 0,8 % punkto mažesnis, jeigu po gyventojų surašymo nebūtų perskaičiuoti darbo jėgos rodikliai.
Kapitalo ir finansų rinkos
Išlieka teigiamos tendencijos, rodančios didėjančią gamybos veiksnių paklausą. Sparčiais tempais mažėja nedarbo lygis, o verslo tendencijų tyrimai patvirtina, kad didėja ypač kvalifikuoto darbo paklausa. Verslo tendencijų tyrimai taip pat rodo gamybinių pajėgumų naudojimo lygio augimą.
Einamosios sąskaitos deficito prognozės yra geresnės. Prognozuojama, jog 2006 m. pabaigoje Lietuvos mokėjimų balanso einamosios sąskaitos deficitas neviršys 6 % BVP.
Lietuva turi pakankamai nepanaudotų gamybinių pajėgumų, sudarančių sąlygas geriau panaudoti struktūrinius fondus. Yra pozityvi rizika, jog dėl sėkmingo ES fondų panaudojimo BVP augimas beveik vienu procentu pakils, o dėl didesnių ES pervedimų Lietuvai einamosios sąskaitos deficitas bus mažesnis.
Fiskalinė politika, siekianti priartėti prie cikliškai subalansuoto biudžeto tikslo, sudaro ankstyvo Lietuvos priėmimo į euro zoną ir mokėjimų balanso tvarumo užtikrinimo prielaidas. Artėjimas prie subalansuoto biudžeto sudarytų spartesnio užsienio investicijų didėjimo ir ekonominių rrodiklių gerėjimo prielaidas.
Išorinės aplinkos prielaidos ir Statistikos departamento atnaujinti faktiniai duomenys pagrindžiu prognozes, jog Lietuva vidutinės trukmės laikotarpiu gali išlaikyti tvirtą, apie 6 % siekiantį metinį ekonomikos augimą. 2005 m. BVP augimas sudarytų 6,5 %, o 2006 m. – 6 %.
IŠVADOS
Lietuvos nacionalinė ekonomika yra pasaulinės ekonomikos sudedamoji dalis. Kartu strategine prasme pasaulinė ekonomika yra aplinka, kurioje besireiškiančios tendencijos stipriai veikia galimybes ir grėsmes ilgalaikei nacionalinės ekonomikos plėtotei. Nuo to, kokiu mastu Lietuvos ūkio plėtotė derinasi su pasaulinės ekonomikos tendencijomis, priklauso šalies ekonomikos stiprybės ir silpnybės.
Kiekviena Lietuvos firma turi planuoti savo ateitį, nes firmos sėkmė priklauso nuo jos gebėjimo prognozuoti, numatyti paklausą įvairiems gaminiams geografiškai skirtingose rinkose, kai kainos, pardavimų skatinimo būdai, konkurencija ir bendros ūkinės veiklos sąlygos labai skiriasi. Tai yra gyvybiškai svarbu. Tiek pat reikia sugebėti prognozuoti įvairių gamybos apimčių kaštus, susidarančius besikeičiant technologijoms, atlyginimams ir žaliavų kainoms. Todėl svarbu yra pasirinkti tinkamą prognozavimo metodą, įvertinti galimas prognozavimo problemas, kaštus.
Apibendrinus referato medžiagą, galime daryti tokias išvadas:
1. Svarbiausias prognozavimo tikslas – „perkelti“ turimą informaciją į ateitį ir pereiti nuo susistemintos informacijos prie prognozės;
2. Pagrindinė prognozavimo problema yra ta, kad aplinka kinta, o prognozavimo metodai – ne. Todėl negalima taikyti vieno ir to paties metodo įvairiems klausimams spręsti, strateginiams planams sudaryti.
3. Dažniausia
sutinkama prognozavimo problema – prognozės tikslumas. Nesvarbu koks bus pasirinktas prognozavimo metodas, paklaida vis tiek yra neišvengiama, ypač tolimoms prognozėms.
4. Ekonominiams procesams prognozuoti dažniausiai taikomi ekonometriniai modeliai.
5. Lietuvos ateities prognozės yra teigiamos, t.y. prognozuojama, kad Lietuva iki 2015 metų padidins savo BVP net 2-2,5 karto.
6. Pagrindinė Lietuvos ekonomikos vizija – plėsti makroekonomiką, socialinę, regioninę, ūkio bei pramonės veiklą, tobulinti rinkos mechanizmus, didinti ekonomikos augimą; pasiekti tokį ekonomikos lygį kaip ir ES šalyse. Siekiant įgyvendinti šiuos veiksnius laukiama paramos iš ES.
7. Lietuvos ekonominės politikos tikslas yyra stabili makroekonominė aplinka – žemas nedarbo lygis, stabilios kainos, spartus ekonomikos augimas.
8. Lietuv.oje yra vykdoma ekonominė politika, kuri yra orientuota į makroekonominio stabilumo palaikymą ir ūkio konkurencingumo didinimą, kuris būtinas ekonominei konvergencijai su ES valstybėmis pasiekti.
9. Nors Lietuvos atsilikimas nuo ES vidurkio yra žymiai didesnis nei išsivystymo netolygumai tarp Lietuvos regionų, egzistuoja žymūs ir didėjantys skirtumai tarp šalies regionų.
10. Pramonės plėtros strateginis tikslas – pasiekti, jog kuo daugiau Lietuvoje veikiančių įmonių būtų konkurencingos tarptautiniu mastu, o pramonės ir su ja susijusio verslo sstruktūra bei sukuriama nacionalinio produkto dalis būtų artimos ES šalių rodikliams.Literatūra
1. Boguslauskas V. Ekonometrikos pagrindai: mokomoji knyga. Kaunas, Technologija, 2004. ISBN 99955-09-747-7.
2. Christauskas Č. Ekonominių rodiklių prognozavimas.Vilnius, 1996.
3. Gineitienė Z., Korsakaitė D. ir kt. Verslas. ROSMA, 2002. ISBN 9986-00-325-3.
4. Štuopytė Ž. Valstybės skolinimosi poveikio aaplinkai prognozavimas. Kaunas, Technologija, 2004. ISBN 9955-09-723-X.
5. http://www.finmin.lt
6. http://www.ekm.lt
7. http://www.ukmin.lt/files/Docs/Ilgalaike/galutine040121.docPriedai
1 lentelė
PAGRINDINIAI LIETUVOS MAKROEKONOMINIAI RODIKLIAI
Prognozė
Rodiklio pavadinimas
2005 2010 2015
1. Bendrasis vidaus produktas (BVP) , mlrd.Lt
veikusiomis kainomis 63,8 94,5 135,6
2. BVP, mlrd. JAV dolerių
veikusiomis kainomis (sąlyginai priimta 1 USD = 4 Lt) 16 23,6 33,9
4. BVP struktūra, %
žemės ūkis, miškininkystė, žuvininkystė 6,4 5,7 5
pramonė ir statyba 33,6 32,8 32,4
Paslaugos 60 61,5 62,6
5. Infliacija (vidutinė metinė), % 3,2 2,5 2,5
6. Nedarbo lygis (vidutinis metinis), % 8,4 6 6
Šaltinis: Finansų ministerijos prognozės.
