Vieninga ekonominė erdvė Europos Sąjungoje

Įvadas

Turinys

Įvadas…………………………2

I. Europos Sąjungos vieta šiuolaikiniame pasaulyje…………………….3

1.1. Europos Sąjungos istorija…………………………3

1.2. Europos Sąjungos struktūra…………………………4

II. Europos Sąjunga: išorės bei vidiniai veiksniai……………………..5

2.1. Europos Sąjunga: išorės veiksniai…………………………5

2.2. Europos Sąjunga: vidiniai veiksniai…………………………6

III. Europos Sąjungos laisvės…………………………8

3.1. Keturios ES laisvės…………………………8

3.2. Laisvas prekių judėjimas…………………………9

3.3. Laisvas asmenų judėjimas…………………………10

3.4. Laisvas paslaugų judėjimas…………………………11

3.5. Laisvas kapitalo judėjimas…………………………12

3.6. Prekybos kliūtys…………………………12

Išvados…………………………14

Literatūra…………………………15

Įvadas

Europos Sąjunga (toliau – ES) mums dažniausiai asocijuojasi su įvairiais dalykais: vieninga ir taikia Europa, bendra valiuta, regionine parama, bendra Europos pilietybe, laisvąja prekyba, netrukdomu asmenų judėjimu, subsidijomis ūkininkams, produktų standartais ir kt. Iš tiesų per savo gyvavimo beveik penkiasdešimtmetį ES labai išsiplėtojo ir jos vaidmuo pačiose įvairiausiose vvalstybių narių gyventojų veiklos srityse yra daugiau ar mažiau svarbus. ES yra labai sudėtinga valstybių vienijimosi įvairiuose bendradarbiavimo srityse forma. Tai valstybių asociacija, siekianti glaudesnės ekonominės ir politinės integracijos vardan savo piliečių gerovės užtikrinimo, taikos ir stabilumo Europoje. Jos kompetencijai priklauso ekonomika, pramonė, piliečių teisės, užsienio politika ir t.t. Daug kalbama ir rašoma apie ES, kaip unikalią valstybių sąjungą, duodančią ypatingą naudą šalims narėms ir atliekančią itin svarbų vaidmenį pasauliniame kontekste. Taip iš tikrojo ir yra, nes tai labiausiai pasaulyje iintegruota valstybių sąjunga, turinti giliąistoriją ir daranti didelę įtaką pasaulinės ekonomikos raidai.

Natūralu, kad Europos Sąjunga neegzistuoja pati sau atsiskyrusi nuo likusio pasaulio, o yra glaudžiai susijusi su kitais regionais įvairiomis ryšio sistemomis: teisinėmis, finansinėmis, prekybinėmis, informacinės technologijos, žmogiškųjų išteklių iir t. t. Natūralu ir tai, kad pats pasaulis nėra statiškas, o sparčiai kintantis priklausomai nuo šio ryšio. Vadinasi, visi ekonominiai subjektai tarpusavyje yra susiję. Darytina prielaida, kad kuo tarptautinė integracija gilesnė, tuo stipriau ekonominiai subjektai tarpusavyje susiję, tuo daugiau priklausomi vieni nuo kito. Todėl, analizuojant vienus ar kitus ekonominius reiškinius Europos Sąjungos viduje, negalima atsiriboti nuo įvykio už jos ribų. Atsižvelgiant į tai, kad ekonominės gerovės kūrimui itin reikalingi prekybiniai ryšiai ir energetiniai ištekliai, svarbu pasirinkti šio sričių patikimus, ekonomiškai ir finansiškai išsivysčiusius partnerius.

I. Europos Sąjungos vieta šiuolaikiniame pasaulyje

1.1. Europos Sąjungos istorija. Vienyti Europą ėmėsi po II pasaulinio karo traumuotos tautos. Karų virtinė, ypač du pasauliniai karai, privertė Vakarų Europos valstybes ieškoti kitokio sambūvio. Europiečių varžybos dėl iškasenų, kolonijų, nnaujų rinkų baigdavosi apkasuose. Konfliktavo dvi didžiosios žemyno kaimynės – Vokietija ir Prancūzija. Išeitį iš šios situacijos pasiūlė prancūzai. Kai pokario Europoje vėl pakvipo paraku, Prancūzijos užsienio reikalų ministras R. Schumanas 1950 m. gegužės 9 – ąją pakvietė susitaikyti dvi senas varžoves – Prancūziją ir Vokietiją. Kaip pirmą žingsnį susitaikymo link R. Schumanas pasiūlė suvienyti Prancūzijos ir Vokietijos anglių ir plieno pramonę, perleisti jos kontrolę bendrai įstaigai – Vyriausiajai valdybai. Tuo metu nuo anglių ir plieno pramonės priklausė prancūzų ir vvokiečių karinis pajėgumas. Ją suvienijus, Prancūzija ir Vokietija nebegalėtų savarankiškai pradėti ginkluotis ir vėl ruoštis konfliktui. Deklaracijoje R. Schumanas pridūrė, kad prisijungti prie Prancūzijos ir Vokietijos pradedamo bendradarbiavimo gali ir kitos Europos šalys. Prancūzų pasiūlymą sujungti anglių ir plieno pramonę taip pat parėmė Italija, Belgija, Nyderlandai ir Liuksemburgas. 1951 metais įkurtai ES pirmtakei – Europos anglių ir plieno bendrijai – ėmė vadovauti bendros institucijos. Šios Vakarų Europos šalys nutarė toliau kartu siekti gerovės. 1957 m. tos pačios šešios šalys įkūrė dar dvi bendrijas – Europos ekonominę ir Europos atominės energetikos bendriją. Jos dar labiau susiejo šių valstybių ekonomikas. Žmonių, prekių, paslaugų ir kapitalo kelyje iš vienos šalies į kitą nyko užkarda po užkardos, barjeras po barjero, muitas po muito. Atsigauti Europos ūkiui padėjo ir amerikiečių finansinė parama. Europos Bendriją 1973 m. praplėtė Airija, Danija ir Didžioji Britanija, 1981 m. Ispanija ir Portugalija. Europos Bendrijų sėkmė didelė ir dinamiška, jų rinka bei augantis politinis svoris masino ir kitas Europos šalis. Bendrijų valstybės laipsniškai tobulino bendrąją rinką, plėtojo bendrą žemės ūkio, prekybos, socialinę, regioninę, transporto, energetikos, aplinkosaugos, švietimo, kultūros ir kitas politikas. 1992 m. Europos Bendrijų šalys Mastrichto sutartimi įkūrė Europos Sąjungą. ES būdinga tai, kad valstybės narės turi perduoti jų aukščiausiajai vvaldžiai tenkančios kompetencijos tam tikrose srityse dalį ES. Pačios Bendrijos po šios sutarties neišnyko, jos išliko kaip ES sudedamosios dalys bet greta jų atsirado Mastrichto sutarties įkurta bendra užsienio ir saugumo politika bei bendradarbiavimas vidaus ir teisingumo srityse. Taigi Europos Sąjungos plėtra tęsėsi, 1995 m. ją papildė Austrija, Suomija ir Švedija. 1998 m. prasidėjo derybos dėl narystės ES su Kipru, Vengrija, Lenkija, Estija, Čekija ir Slovėnija. 2000 m. prasidėjo derybos dėl narystės ES su Latvija, Bulgarija, Rumunija, Malta ir Lietuva. Aštuonios Vidurio ir Rytų Europos šalys – Čekijos Respublika, Estija, Latvija, Lenkija, Lietuva, Slovakija, Slovėnija ir Vengrija – įstoja į ES, taip pagaliau nutraukdamos pasaulio galingųjų susitarimą prieš šešis dešimtmečius Jaltoje padalyti Europą. Kipras ir Malta taip pat įstoja į ES. Numatyta, kad Bulgarija ir Rumunija prisijungs 2007 m. Kroatija ir Turkija yra šalys kandidatės. Šiai dienai ES sudaro 27 lygiateisės šalys.

1.2. Europos Sąjungos struktūra. Europos Sąjunga – unikalus ekonominis ir politinis darinys. Ji neturi nei įprasto prezidento, nei įprasto parlamento, nei įprastos vyriausybės. Briuselis yra vienas iš centrų, kuriame įsikūrė daugiausia Sąjungos įstaigų. Tačiau sprendimai priimami ne tik Briuselyje bet ir Europos Sąjungos šalių sostinėse.

Strategines ES užduotis nubrėžia ir esminius sprendimus joje priima penkiolikos šalių narių vadovai, susitinkantys kelis kartus pper metus (vadinamoji Europos Viršūnių Taryba ). Sprendimus priima bendru sutarimu. Šalių vadovų apibrėžtus uždavinius įgyvendina penkiolikos vyriausybių ministrai, reguliariai posėdžiaujantys Briuselyje. Šie susitikimai vadinami ES tarybos posėdžiais. Kiekvieną ministrų posėdį parengia šalių narių nuolatinių atstovų (ambasadorių) prie ES komitetas, Briuselyje žinomas “Coreper” vardu (“nuolatinių atstovų komiteto trumpinys”). Komisijai vadovauja jos pirmininkas. Jį ir 19 komisarų penkerių metų kadencijai skiria šalys narės. Komisarų sudėtį turi patvirtinti ir Europos parlamentas. Europos Parlamentas yra vienintelis pasaulyje demokratiškai ir tiesiogiai piliečių išrinktas įvairių šalių atstovus buriantis parlamentas. Europos Parlamentas nėra vienintelis aktų leidėjas. Šia funkcija ji dalijasi su ES Taryba. Europos Parlamente dirba 626 parlamentarai. Tarp svarbesnių ES institucijų yra ES Teisingumo teismas, kuris aiškina ES teisę; ES audito rūmai, kurie kontroliuoja kaip Europos komisija įgyvendina ES biudžetą; ES regionų komitetas – patariamoji institucija ir kt. Be bendrųjų institucijų, ES esmė yra ir tai, ką šalys narės daro kartu. Keli dešimtmečiai prieš griūvant Berlyno sienai šešios Vakarų Europos šalys pradėjo ardyti jas skyrusias ekonomines ir biurokratines sienas, kliudžiusias bendrai gerovei. Vienas iš vienijimosi tikslų buvo sukurtijos šalių narių bendrą rinką, kurioje neliktų kliūčių laisvam asmenų, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimui.

II. Europos Sąjunga: išorės bei vidiniai veiksniai

2.1. Europos Sąjunga: išorės veiksniai. Naujos

Europos sukūrimo motyvas, bene svarbiausias – ekonominis, todėl svarbu akcentuoti ekonominius rezultatus. Pasaulio banko 2008 m. spalio 10 d. paskelbtoje Pasaulio išsivystymo rodiklio ataskaitoje 2007 m. pasaulinis produktas buvo 54 347 038 mln. $. Didžiausią dalį sudarė būtent Europos Sąjungoje 27 šalių narių (toliau – ES-27) sukurtas bendrasis vidaus produktas (toliau – BVP) – 16 752 535 mln. $, atitinkamai JAV – 13 811 200 mln.$, Japonijoje – 4 376 705 mln. $, Kinijoje – 3 280 053 mln.$. Lietuva, kkurioje 2007 m. BVP buvo sukurta už 38 328 mln.$, užėmė 71 vietą. Todėl nėra abejonės, kad ES, turėdama beveik 500 mln. iš 6,7 mlrd. viso pasaulio gyventojo ir sukurdama didžiausią pasaulinio produkto dalį, atlieka vieną esminio vaidmenį pasaulio ekonomikos vystymosi kontekste ir yra laikytina vienu produktyviausių regionų.

ES pagrindinės prekybos partnerės yra JAV (apie 24 proc. eksportuojama į šią šalį ir apie 14 proc. importuojama iš jos). Lyginant kitus prekybinius partnerius, kiek ryškiau išsiskiria Kinijos importas (apie 13 proc.). KKitas šalis santykinai galima suskirstyti į vidutinio dydžio prekybos partnerius, kuriems tenka nuo 5 iki 10 proc., pvz., Rusija, Japonija, Šveicarija, ir smulkius, kuriems tenka iki 5 proc. prekybinio srauto ir kuriems galima priskirti likusio pasaulio šalis. Atsižvelgiant į šią ssituaciją galima teigti, kad Europos Sąjunga yra pakankamai koncentruota į prekybinius ryšius su JAV. Tai vertintina dvejopai. Teigiamas apsektas, kad JAV rinka yra didelė, moki, turinti gerą potencialą ir orientuota į aukštos pridėtinės vertės produktus. Tačiau neigiamas apsektas tas, kad didelė dalis prekybos srauto, tenkančio vienam prekybos partneriui, ekonomiką daro nelanksčią. Todėl ilgalaikėje perspektyvoje įmanomai platesnis eksporto diferencijavimas pagal rinkas ir pagal produktus darytų ES ekonomiką lengviau prisitaikančią ir geriau absorbuojančią išorės pokyčius. Šį teiginį patvirtina šių dienų JAV finansinės krizės, kuri jau tampa pasauline, ir sulėtėjusios ekonomikos poveikis Europos vidaus ekonomikos raidai.

Atkreiptinas dėmesys į Kiniją, kuri tampa vienu pagrindinių eksportuotojų į ES ir laikui bėgant dėl didelio prekių kainų konkurencingumo, tikėtina, užims pirmaujančią poziciją. Dėl šios priežasties naujo kkonkurencinio pranašumo paieška, labiausiai orientuojantis į inovatyvią ir aukštą pridėtinę vertę kuriančių produktų gamybą, yra strategiškai svarbus sprendimas stengiantis išlaikyti pasaulinio lyderio pozicijas.

Kitas svarbus veiksnys jau minėtas – tai energetiniai ištekliai. Šiuo metu ES importuoja apie 50 proc. energetinio produkto. Ji labai priklausoma nuo naftos importo – 82 proc. ir gamtinio dujo – 58 proc. Šešiolika ES šalių narių turi didesnį energetinį priklausomumą nei ES-27 vidurkis. Kadangi dujos ir nafta yra pagrindiniai ištekliai, vartojami daugiausia energetikos ir transporto sektoriuose, jjo saugaus ir stabilaus tiekimo užtikrinimas ir toliau bus ypatingai svarbus plėtojant ekonomines veiklas. Analizuojant situaciją energetikos srityje, ypač svarbūs yra Rusijos veiksniai. Nors Rusija nėra vienintelė energetinio produkto tiekėja ES, bet jos dalisyra ženkli ir esminė. Ypač stipriai ES priklauso nuo šios šalies dėl dujo (42 proc.) ir naftos importo (33 proc.). Vertinant šią situaciją, darytina analogiška išvada kaip ir vertinant užsienio prekybą. Didelis svarbių ekonominei raidai išteklių priklausomumas nuo vieno ar kelio tiekėjo Europos ekonomiką daro nelanksčia ir lengviau pažeidžiamą.

Natūralu, kad pastaraisiais metais ES daug investuoja į alternatyvių energetinio išteklių paiešką ir sukūrimą. Pateikti visus išorinius veiksnius, lemiančius ES ekonominę raidą, būto sunku, bet patys esmingiausi, t. y. užsienio prekyba ir energetika, aptarti. Siekiant objektyviai įvertinti Europos Sąjungos ekonominės raidos perspektyvą, taip pat būtina išnagrinėti jos vidinę struktūrą ir veikimo principus.

1.4. Europos Sąjunga: vidiniai veiksniai. Europos Sąjunga, išsiplėtusi tiek geografiniu, tiek integraciniu požiūriu ir turinti netolygų ekonominį bei socialinį išsivystymo lygį, skirtingą demografinę padėtį, patiria vis naujus ekonominės raidos iššūkius. Vienas jų – kaip pasiekti didesnę ekonominio išsivystymo sanglaudą ir užtikrinti darnų jos augimą visoje Europos Sąjungoje. Žinant, kad ES šalių narių ūkio dydžiai labai skirtingi, tai pasiekti nėra lengva. Pavyzdžiui, šalis narė, Sąjungos viduje sukurianti didžiausią bendro ūko dalį (Vokietija), faktiškai atitinka dvidešimties mažesnio šalių narių sukuriamą ūkio dalį. Todėl darytina išvada, kad ES ekonominė raida stipriai priklausys nuo kelių stambiųjų šalių narių ekonominio augimo, kuris kartu smarkiai veiks mažesniojo šalių ekonominį išsivystymą.

Palyginus šalių nario ekonominius rodiklius su tenkančia ES parama vienam gyventojui, matyti, kad šalies narės infliacijos ir BVP augimo tempai tiesiogiai priklauso nuo paramos dydžio. Tiksliau sakant, šalys narės, kurios gyventojams tenkanti ES paramos dalis yra didesnė, paprastai turės spartesnį BVP augimą, dažnai ir infliaciją, nei šalys, kurio gyventojams tenkanti paramos dalis yra mažesnė arba neigiama.

2007 m. trys paslaugo sektoriai sukūrė didžiausią pridėtinę vertę: finansinės ir verslo paslaugos – 28,2 proc., kitos paslaugos, kurios apima viešojo administravimo ir gynybos, švietimo, sveikatos priežiūros ir kt., – 22,4 proc., prekybos, transporto bei ryšio paslaugoms teko 21,1 proc. Šie trys sektoriai sudarė daugiau nei 70 proc. viso BVP.

Pramonė be statybos sektoriaus sudarė 20,2 proc., statybos – 6,3 ir mažiausiai žemės ūkis, medžioklė, miškininkystė ir žuvininkystė – 1,9 proc. Trys Baltijos valstybės turi didžiausius prekybos, transporto bei ryšio paslaugo sektorius: Latvija – 34,2 proc., Lietuva – 31,1 proc. ir Estija – 29,6 proc. palyginti su kitais.

Galima rasti šalių, kurių pramonės lygis pakankamai aukštas ir kurio ppajamos yra žemiau ES vidurkio, pvz., Čekija (31,7 proc.), Slovakija (28,6 proc.), Rumunija (27,5 proc.), bet taip pat yra šalių, kurio pajamų lygis gerokai aukštesnis nei ES vidurkis – tai Vokietija (25,4 proc.) ir Airija (25 proc.). Trys Baltijos valstybės turi didžiausius prekybos, transporto bei ryšio paslaugo sektorius: Latvija – 34,2 proc., Lietuva – 31,1 proc. ir Estija – 29,6 proc.

III. Europos Sąjungos laisvės

3.1. Keturios ES laisvės. 2007 m. pradžioje Europos Komisija pristatė ES vidaus rinkos ateities viziją. Komisijos Pirmininkas Jose’ Manuel Barroso pasakė: ”Vieninga rinka yra Europos siekių pagrindas. Piliečiams ji reiškia teisę gyventi ir dirbti kitoje ES šalyje, platesnį kokybiškų prekių ir paslaugų pasirinkimą už mažesnę kainą. Verslui ji reiškia galimybę veikti vidaus rinkoje su 500 mln. žmonių remiantis teisės viršenybe, abipuse pagarba ir pasitikėjimu. Dabar vieninga rinka yra svarbesnė negu bet kada anksčiau. Dabar aš noriu matyti ją sustiprėjusią ir prisitaikiusią prie 21-jo amžiaus globalaus pasaulio”.

Praėjus penkiasdešimt metų nuo vieningos rinkos įsteigimo, Komisija perkelia dėmesį nuo kliūčių prekybai per sienas panaikinimo prie geresnio rinkos funkcionavimo užtikrinimo piliečių, vartotojų ir verslininkų naudai. Tai turi būti padaryta “kuriant konkurencingą verslo aplinką, kurioje gerbiamas vartotojų pasirinkimas ir užtikrinama socialinė bei aplinkosauginė atsakomybė”. Komisija taip pat nori sustiprinti tolesnės integracijos socialinių pasekmių

bei atsivėrimo konkurencijai įvertinimą.

Daugelis Europos piliečių išreiškia susirūpinimą dėl griaunamojo globalizacijos poveikio. Iš tikrųjų, kaip atsakas į susirūpinimą, ypač juntamą Prancūzijoje, 2005 m. buvo įsteigtas vadinamasis ES prisitaikymo prie globalizacijos fondas (EGF), padedantis darbuotojams, netekusiems darbo dėl prekybos liberalizavimo. Šiems žmonėms fondas per metus suteiks iki 500 mln. eurų finansinę paramą naujiems darbams susirasti.

Europos Profesinių Sąjungų Konfederacija (EPSK) ir ES darbdavių organizacija Busineseurope palankiai sutiko Europos Komisijos naująją 21-jo amžiaus vieningos rinkos viziją. Tačiau dar daug reikia padaryti, norint ppabaigti vieningos rinkos sukūrimą. Kai kuriose jautriose srityse, ypač sveikatos apsaugos, finansinių paslaugų ir infrastruktūros tinklų, pavyzdžiui energetikos, ES rinkai pilnai integruoti prireiks nemažai laiko.

“Bendrosios rinkos” pagrindai buvo padėti 1957 m., kai Romos Sutartimi buvo įkurta Europos Ekonominė Bendrija (EEB). Nuo tada ji buvo viena pagrindinių Europos Sąjungos politikos sričių, žengusi svarbų žingsnį pirmyn Europos Komisijai 1985 m. paskelbus vieningos rinkos sukūrimo iniciatyvą. Šios rinkos politikos pagrindas yra “keturios laisvės” – laisvas asmenų, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimas.

Vidaus rinka yra eesminis integracijos tikslas, taip pat pagrindinis ES sutartyje įtvirtintas siekis, kurį įgyvendinus turbūt labiausiai pasikeitė ES ekonomika ir jos piliečių gyvenimas. Žmonės įgijo daugiau galimybių, daugiau erdvės verslui, studijoms, o taip pat ir kelionėms. Geriausiai šiuo metu įgyvendinta praktikoje yra pprekių judėjimo laisvė. Apie šią laisvę Lietuvoje šiuo metu nemažai kalbama ir diskutuojama. Tačiau jos veikimo mechanizmas yra daug sudėtingesnis, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

3.2. Laisvas prekių judėjimas. Pagrindinis prekių judėjimo laisvės tikslas- prekybos tarp Europos Sąjungos valstybių narių skatinimas. Siekiant šio tikslo, yra naudojami du priemonių lygmenys:

tarifinių barjerų panaikinimas;

netarifinių barjerų panaikinimas.

Tarifinių barjerų panaikinimas.1968 m. liepos 1 d. Europos Bendrijose pradėjus funkcionuoti Muitų sąjungai, tarp valstybių narių buvo panaikinti bet kokie vidiniai muitai. Dar daugiau, buvo įvestas vieningas išorinis muitų tarifas, kuris yra vienodo dydžio visose valstybėse Muitų sąjungos narėse, tačiau skiriasi atitinkamoms prekių grupėms priklausomai nuo jų prekių ekonominio jautrumo ir nuo prekių kilmės valstybės.

Muitų sąjungos įkūrimas reiškia, kad prekės, teisėtai įvežtos į Muitų sąjungą iš trečiųjų valstybių (įforminus vvisus muitinės formalumus ir sumokėjus mokesčius), laisvai cirkuliuoja Muitų sąjungos viduje. Į Europos Bendrijų Muitų sąjungą įeina 15 Europos Sąjungos narių ir Turkija. Kadangi Turkijos prekių rinka pasirodė patraukli ES valstybėms, Turkija nuo 1995 m. dalyvauja prekių judėjimo laisvėje, nepaisant to, kad jos derybos dėl narystės Europos Sąjungoje nepradėtos iki šios dienos. Tačiau Turkijos neliečia paslaugų, asmenų ir kapitalo judėjimo laisvės. Visgi Europos Sąjunga savo prekybinėje politikoje siekia daugiau nei Muitų sąjungos tinkamas funkcionavimas. Todėl čia taisyklėmis reglamentuojami ne tik mmuitų tarifai, bet ir kiti prekybos politikos aspektai, tokie kaip sveikatos ir aplinkos apsaugos kontrolė, ekonominių interesų apsauga netarifiniais instrumentais ir bendros išorinės politikos priemonės. Todėl Europos Sąjungoje yra panaikinti ne tik muitai, tačiau ir bet kokios kitos rinkliavos, turinčios lygiavertį poveikį.

Europos Bendrijos steigimo sutartis neapibrėžia, kas yra rinkliavos, turinčios lygiavertį poveikį. Todėl atsakymą į šį klausimą, sprendžiant konkretų ginčą, teko pateikti Europos Sąjungos Teisingumo teismui. Teismas sprendime nurodė, kad tai yra bet kokios rinkliavos, renkamos dėl to, kad prekės kirto sieną, nepriklausomai nuo jų rinkimo vietos ir momento.

Netarifinių barjerų panaikinimas. Netarifinių apribojimų panaikinimą Europos Sąjungoje reglamentuoja Europos Bendrijos steigimo sutarties 28 ir 29 straipsniai. Pirmas jų numato, kad valstybių narių tarpusavio prekyboje uždraudžiami kiekybiniai importo apribojimai ir visos lygiaverčio poveikio priemonės. Antrasis skamba taip pat, išskyrus tai, kad yra skirtas prekių eksportui reglamentuoti. Sutarties 30 straipsnis numato galimybę taikyti 28 ir 29 straipsnių išimtis, jei šios išimtys yra pateisinamos visuomenės dorovės, viešosios tvarkos arba visuomenės saugumo, žmonių, gyvūnų ar augalų sveikatos bei gyvybės apsaugos, nacionalinių meno, istorijos ar archeologijos vertybių apsaugos bei pramoninės ir komercinės nuosavybės apsaugos sumetimais. Kiekybiniai apribojimai prekybai suvokiami kaip bet kokių kvotų įvedimas. Daugiau diskusijų ir neaiškumų kelia klausimas, kas yra lygiaverčio poveikio priemonės. PPirmąjį lygiaverčio poveikio apibrėžimą pateikė Teisingumo teismas 1974 m. Dassonville byloje. Teismas nurodė, kad lygiaverčio poveikio priemonės yra bet kokios valstybių narių taikomos prekybos taisyklės, tiesiogiai ar netiesiogiai trukdančios ar galinčios trukdyti prekybai. Šis apibrėžimas labai platus, tačiau jo turinys nėra visiškai aiškus. Neginčytina tai, kad ir tiesioginės, ir netiesioginės diskriminacinės priemonės patenka į šio apibrėžimo taikymo sferą. Tačiau apibrėžimas nepateikia atsakymo į klausimą, ar nediskriminacinės priemonės gali būtilaikomos trukdančiomis prekybai. Pavyzdžiui, pagal Belgijos taisykles pienas gali būti pardavinėjamas tik supilstytas į butelius, o pagal Prancūzijos – tik į dėžutes. Kiekviena valstybė, atrodo, turėtų būti laisva nustatyti tam tikrus reikalavimus savo vidinei prekybai. Tačiau visiškai aišku, kad tokie reikalavimai sukelia apribojimų užsienio prekybai – Belgijos pieno gamintojas negali platinti savo produkcijos Prancūzijoje, ir atvirkščiai. Šį klausimą Teisingumo teismas sprendė 1978 m. Cassis de Dijon byloje. Teismas turėjo atsakyti į klausimą, ar Prancūzijos apskųstas Vokietijos įstatymas, kuriuo Vokietijoje buvo uždrausta pardavinėti silpnesnius kaip 25 proc. alkoholio turinčius alkoholinius gėrimus, nesudaro kliūčių prekybai tarp valstybių narių.

3.3. Laisvas asmenų judėjimas. ES valstybių narių piliečiams praktiškai yra užtikrintas laisvas judėjimas visoje Sąjungoje ir jie turi teisę gyventi, dirbti ir keliauti laisvai. Tapatybės kortelės ar pasai reikalingi keliaujant iš savo šalies į kitą valstybę narę, tačiau nnereikalaujama vizų, leidimų dirbti ar kitų specifinių dokumentų ar leidimų. Daugelyje valstybių narių, vis dėlto, būnant ilgiau negu atostogų laiką, reikalaujama registruotis.

Atleidžiant darbuotojus, darbdaviams neleidžiama diskriminuoti jų pilietybės pagrindu (išskyrus specifinėse, jautriose srityse, pavyzdžiui nacionalinio saugumo). Tačiau jie gali reikalauti, kad darbuotojai gerai mokėtų tam tikrą kalbą, reikalingą jų darbe. Tai gali būti atvykimo kliūtimi. Viena iš didžiausių kliūčių darbui už savo valstybės narės ribų yra kvalifikacijos pripažinimo klausimas. Tais atvejais, kai profesijai reikia keleto metų aukštojo išsilavinimo ar amatas reikalauja specialaus mokymo, darbuotojams dažnai sunkiau gauti darbą kitose šalyse, negu tose, kuriose jie įgijo savo kvalifikaciją. Net jeigu svarbiausi įgūdžiai yra panašūs, tokiems žmonėms gali reikėti didelių perkvalifikavimo mokymų, kad galėtų dirbti kitoje valstybėje narėje. Šiai problemai išspręsti ES įdiegė diplomų tarpusavio pripažinimo sistemą, kad tie, kurie yra kvalifikuoti dirbti tam tikroje srityje vienoje valstybėje narėje, galėtų dirbti toje pačioje profesijoje bet kurioje valstybėje narėje tomis pačiomis sąlygomis kaip ir vietiniai darbuotojai. Tam tikrose profesijose, pavyzdžiui medicinos, buvo sudaryti specifiniai susitarimai siekiant užtikrinti aukštą paslaugų lygį visoje Sąjungoje.

Didelė kliūtis darbuotojams yra jų teisės į pensiją, nedarbo ir sveikatos pašalpas bei kitus socialinės saugos aspektus “perkėlimo“ problema. Nacionalinės sistemos buvo sukurtos taip, kad žmonės mokėtų įnašus visą savo darbingą

gyvenimą, o išėję į pensiją, gautų savo pensiją. Tie, kurie dirba skirtingose valstybėse narėse, pastebi, kad dalį įmokų jie sukaupė dviejose ar daugiau skirtingų nacionalinių sistemų. Nors ES taisyklės nurodo, kad visą darbingą gyvenimą skirtingose valstybėse narėse sumokėtos įmokos turi būti sudedamos ir pagal tai kiekvienoje valstybėje apskaičiuojamos išmokos, tačiau sistemos sudėtingumas tebėra kliūtis darbuotojų judėjimui. Turintys gerai apmokamus darbus patys gali puikiai pasirūpinti savo pensijomis ir sveikatos priežiūra, todėl ši kliūtis turi didesnį poveikį mažiau apmokamiems darbuotojams.

Darbuotojams iš dešimties vvalstybių (išskyrus Kiprą ir Matą), įstojusių į ES 2004 m., vis dar taikomi apribojimai ieškant darbo kai kuriose valstybėse narėse. Šios pereinamosios priemonės yra išdėstytos Stojimo Sutartyse: nuo dviejų iki septynerių metų taikomas pereinamasis laikotarpis, per kurį specialus darbo leidimas reikalaujamas darbui “senosiose“ valstybėse narėse. Vokietija ir Austrija yra vienintelės valstybės narės, kurios numato blokuoti patekimą į jų darbo rinkas iki 2011 m. Rumunijos ir Bulgarijos, ES valstybių narių nuo 2007 m., piliečiams darbo rinkos apribojimai turi būti pašalinti iki 22014 m. sausio 1 d. Jeigu kada nors Turkija įstos į ES, tikėtina, kad kai kurios valstybės narės reikalaus žymiai ilgesnio pereinamojo laikotarpio.

3.4. Laisvas paslaugų judėjimas. Paslaugos turi lemiamą svarbą Europos ekonomikai ir sudaro apie 70% visoje ES, taigi, sukuria žymiai ddaugiau darbo vietų negu gamybos pramonė. Apskaičiuota, kad apie 96% naujų darbo vietų sukuriama paslaugų sektoriuje. Skirtingai nuo prekių, kurios gali būti gaminamos bet kurioje vietoje, daugelis piliečių ir įmonių naudojamų paslaugų turi būti teikiamos tam tikroje vietovėje. Laisvė teikti paslaugas Laisvė teikti paslaugas yra glaudžiai susijusi ir su darbo jėgos judėjimu, ir su prekyba. Atskirai reglamentuojamos tik kai kurios ekonomiškai svarbiausiomis laikomos paslaugos: finansų, transporto, telekomunikacijų, pašto.

ES sutartyje yra skiriamos dvi paslaugų rūšys: laikinai ir nuolatos teikiamos paslaugos. Laikinosios paslaugos yra tos, kurių tiekėjai ar vartotojai atvyksta į kitą valstybę. Laisvė teikti nuolatines paslaugas kitoje valstybėje narėje apibrėžiama kaip verslo steigimo laisvė. Laisvė teikti paslaugas EB buvo įgyvendinama palyginus lėtokai. Daugelį sričių valstybės narės ne tik intensyviai reguliavo &– jose ilgą laiką veikė valstybės monopolijos, todėl verslo ir vartotojų galimybės pasinaudoti šia laisve buvo ribotos. Didžiausią postūmį šalinti kliūtis paslaugų teikimui vidaus rinkoje suteikė Bendrosios rinkos programa. 1985m. pradėta šalinti kliūtis, trukdančias teikti transporto paslaugas vidaus rinkoje, vėliau liberalizuotos bankininkystės, draudimo investicijų paslaugos tarp valstybių narių, dar vėliau imta naikinti kliūtis telekomunikacijų ir pašto paslaugų teikimui. Dėl to turėtų didėti konkurencija šiose srityse, būtų sukurtos palankesnės sąlygos teikti paslaugas vidaus rinkoje, o vartotojai turėtų didesnį pasirinkimą ir geresnes ppaslaugų kainas. Lietuva ir laisvė teikti paslaugas stodama į ES Lietuva derina teisės nuostatas, reglamentuojančias paslaugų teikimo laisvę. Kaip ir prekių judėjimo srityje, įsitraukimas į vidaus rinką apima dvi priemonių grupes. Viena vertus, šalinamos kliūtys, trukdančios paslaugų tiekėjams plėtoti savo veiklą vidaus rinkoje, pvz., leidimai Lieuvos vežėjų veiklai ES valstybėse narėse, papildomi leidimai teikti kai kurias finansines paslaugas. Kita vertus, Lietuvoje įgyvendinamos ES veikiančios vienodos normos, reglamentuojančios kai kurių paslaugų teikimą, pvz., transporto priemonių licencijavimas, draudimo ir bankų veiklos nuostatos.

3.5. Laisvaskapitalo judėjimas. Teoriškai kapitalo judėjimas tarp valstybių narių dabar yra nevaržomas. Tai reiškia, kad visoje Sąjungoje galima investuoti ir atsiimti investicijas be išankstinio vyriausybių leidimo ir kad kapitalo kilnojimas ar valiutų keitimas neribojamas. Euro įvedimas palengvino tokį kapitalo judėjimą. Be abejo, vyriausybės pasiliko sau galimybę kontroliuoti ir tikrinti kapitalo judėjimą, kad užkirstų kelią didelio masto mokesčių vengimui. Be to, buvo įvesta griežta įtartinų transakcijų, kurios gali būti susijusios su nusikalstamu būdu įgytų pinigų plovimu, kontrolė. Finansų institucijos privalo pranešti valdžios įstaigoms apie visus tokius pervedimus. Pastaruoju metu, stiprėjant nuogąstavimams dėl teroristinės veiklos, buvo imtasi papildomų kontrolės priemonių siekiant aptikti pinigus, skirtus finansuoti pasiruošimą teroristiniams išpuoliams.

3.6. Prekybos kliūtys. Pagal ekonomikos teoriją “laisvos prakybos erdvė” yra tada, kai dvi ar daugiau valstybių panaikina mmuitus ir kvotas ir leidžia laisvai tarpusavyje prekiauti. Perėjimas iš laisvos prekybos erdvės į muitų sąjungą reiškia, kad visos toje erdvėje dalyvaujančios valstybės taiko vienodus muitus ir bendras kvotas kitų šalių importui ir eksportui. Bendroji rinka apima šias pakopas ir leidžia laisvą prekių, paslaugų, asmenų ir kapitalo judėjimą tarp valstybių. Nors muitų ir kvotų panaikinimas pagrindinėms prekėms ir vartojimo reikmenims yra palyginti paprasta procedūra, tačiau išlieka netarifinės kliūtys, kurios apsunkina prekybą gaminiais, ir dar sunkiau parduoti paslaugas per sienas. Pavyzdžiui, dėl saugos taisyklių, testavimo reikalavimų ir skirtingų dydžių standartų Italijos skalbimo mašinų gamintojams gali būti sunku parduoti savo prekes, tarkim, Vokietijoje, Skandinavijoje ar Ispanijoje.

Kai kurios kliūtys gali būti įsigaliojusios tvarkos rezultatas, pavyzdžiui galimybė automobilių gamintojams tiekti į Jungtinę Karalystę ir Airiją automobilius su vairu dešinėje pusėje, o likusiai ES su vairu kairėje pusėje. Kai kurios kliūtys išlieka labiau dėl protekcionistinių priežasčių: pramonės interesų grupės ar profesinės sąjungos spaudžia vyriausybes nepanaikinti kliūčių, nes bijo, kad rinkų atvėrimas konkurencijai jiems bus žalingas.

Priemonės kuriant ES vieningą rinką nebuvo vienodai taikomos visoms keturioms laisvėms. Ko gero, labiausiai pažanga matoma prekių judėjimo srityje, kurioje 1986- 1992 metais buvo įgyvendinama didžiulė harmonizavimo programa, skirta rinkos kūrimo užbaigimui. Vieningas Europos Aktas (1986) nustatė platų kvalifikuotos daugumos balsavimo ttaisyklės taikymą priimant sprendimus. Jis buvo priimtas siekiant paspartinti pažangą, išvengiant harmonizavimopažangos blokavimo vienos ar dviejų valstybių narių balsais. Nors ši programa buvo gana sėkminga, tačiau vis dar yra tam tikrų kliūčių laisvam prekių judėjimui bei daugelis kitų prekybos suvaržymų. Lisabonos strategijai, numatančiai paversti ES ekonomiką konkurencingiausia pasaulyje, susiduriant su sunkumais įtakingi komentatoriai pabrėžia būtinybę užbaigti vidaus rinkos sukūrimą, kuris suteiktų postūmį Sąjungos ekonomikai. Tačiau politinė parama būtinoms permainoms yra menka, kadangi bijoma neigiamų pasekmių užimtumui. Iš tikrųjų, tolesnio liberalizavimo galimi rezultatai buvo vienas iš pagrindinių argumentų, kurį ES Konstitucinės Sutarties priešininkai naudojo per 2005 m. referendumų kampanijas Prancūzijoje ir Olandijoje.

Išvados

ES yra labai sudėtinga valstybių vienijimosi įvairiuose bendradarbiavimo srityse forma. Tai valstybių asociacija, siekianti glaudesnės ekonominės ir politinės integracijos vardan savo piliečių gerovės užtikrinimo, taikos ir stabilumo Europoje. Jos kompetencijai priklauso ekonomika, pramonė, piliečių teisės, užsienio politika ir t.t.

1951 metais Prancūzijos siūlymu įkurta Europos anglių ir plieno bendrijai laikytina ES pirmtaku. ES buvo įkurta 1993 m. lapkričio 1 dieną įsigaliojus Maastrishto sutarčiai. Šiai dienai ES sudaro 27 lygiateisės šalys.

Strategines ES užduotis nubrėžia ir esminius sprendimus joje priima penkiolikos šalių narių vadovai, susitinkantys kelis kartus per metus (vadinamoji Europos Viršūnių Taryba) bei sprendimus priima bendru sutarimu. Šalių vadovų apibrėžtus uždavinius įgyvendina

penkiolikos vyriausybių ministrai, reguliariai posėdžiaujantys Briuselyje.

ES, turėdama beveik 500 mln. iš 6,7 mlrd. viso pasaulio gyventojo ir sukurdama didžiausią pasaulinio produkto dalį, atlieka vieną esminio vaidmenį pasaulio ekonomikos vystymosi kontekste ir yra laikytina vienu produktyviausių regionų. Europos Sąjunga yra pakankamai stipriai koncentruota į prekybinius ryšius su JAV. Ji labai priklausoma nuo naftos ir gamtinių dujų importo.

ES narės turinti netolygų ekonominį bei socialinį išsivystymo lygį todėl pastebimas didelis atotrūkis tarp išsivysčiusių narių ir naujikių. Trys paslaugų sektoriai sukūrė didžiausią pridėtinę vertę: ffinansinės ir verslo paslaugos 28,2 proc., kitos paslaugos, kurios apima viešojo administravimo ir gynybos, švietimo, sveikatos priežiūros ir kt., – 22,4 proc., prekybos, transporto bei ryšio paslaugoms teko 21,1 proc.

Vidaus rinka yra esminis integracijos tikslas, taip pat pagrindinis ES sutartyje įtvirtintas siekis, kurį įgyvendinus labiausiai pasikeitė ES ekonomika ir jos piliečių gyvenimas.

Pagrindinis prekių judėjimo laisvės tikslas – prekybos tarp Europos Sąjungos valstybių narių skatinimas.

ES valstybių narių piliečiams praktiškai yra užtikrintas laisvas judėjimas visoje Sąjungoje ir jie turi teisę gyventi, dirbti iir keliauti laisvai.

Skirtingai nuo prekių, kurios gali būti gaminamos bet kurioje vietoje, daugelis piliečių ir įmonių naudojamų paslaugų turi būti teikiamos tam tikroje vietovėje. Laisvė teikti paslaugas Laisvė teikti paslaugas yra glaudžiai susijusi ir su darbo jėgos judėjimu, ir su pprekyba.

Teoriškai kapitalo judėjimas tarp valstybių narių dabar yra nevaržomas. Tai reiškia, kad visoje Sąjungoje galima investuoti ir atsiimti investicijas be išankstinio vyriausybių leidimo ir kad kapitalo kilnojimas ar valiutų keitimas neribojamas.

Muitų ir kvotų panaikinimas pagrindinėms prekėms ir vartojimo reikmenims yra palyginti paprasta procedūra, tačiau išlieka netarifinės kliūtys, kurios apsunkina prekybą gaminiais, ir dar sunkiau parduoti paslaugas per sienas. Vis dar yra tam tikrų kliūčių laisvam prekių judėjimui bei daugelis kitų prekybos suvaržymų. Lisabonos strategijai, numatančiai paversti ES ekonomiką konkurencingiausia pasaulyje, susiduriant su sunkumais įtakingi komentatoriai pabrėžia būtinybę užbaigti vidaus rinkos sukūrimą, kuris suteiktų postūmį Sąjungos ekonomikai. Tačiau politinė parama būtinoms permainoms yra menka, kadangi bijoma neigiamų pasekmių užimtumui.

Literatūra

Razauskas T. Europos Sąjungos ekonomika: aktualios problemos ir raidos perspektyvos. Viešasis administravimas. Vilnius &– 2008 – p. 6-21.

Galinienė B. Ekonomikos modernizavimas :nauji iššūkiai ir ekonominės politikos prioritetai. Knyga. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla – 2007 – p. 512.

Bartolini S. Restructuring Europe :centre formation, system building and political structuring between the nation-state and the European Union. Knyga. – Oxford: Oxford University Press – 2007 – p. 415.

http://www.eu4journalists.eu/index.php/dossiers/lithuanian/C44/48/.

http://verslas.banga.lt/lt/patark.full/3de33b72e3605.