vokietijos kultūros vertybių orientacijos

VILNIAUS UNIVERSITETAS

EKONOMIKOS FAKULTETAS

VADYBOS KATEDRA

I magistrantūros kurso

studentų

Referatas

VOKIETIJOS KULTŪROS VERTYBIŲ ORIENTACIJOS

Vilnius, 2002

TURINYS

LAIKAS 3

APLINKA, ERDVĖ, MĄSTYMAS 4

VEIKLA 5

KOMUNIKACIJA 6

VALDŽIA 10

STRUKTŪRA 11

SANTRAUKA 14

LITERATŪROS SĄRAŠAS 15

Šiuo metu vykstantys globalizacijos procesai padeda formuoti bendrąją pasaulio kultūrą, tačiau, nors technika, technologija, gaminama produkcija gali būti tapati, bet valdymo struktūros, atlyginimo sistemos, veiklos įvertinimo būdai, vadovavimo stiliai nors ir gali būti panašūs, vis vien turės skirtingą reikšmę įvairių kultūrų individams. Todėl, vis labai daugiau bendradarbiaujant su užsienio šalimis, yra labai svarbu suprasti bei toleruoti kultūrų įvairumą ir turėti kultūrinę kompetenciją verslo sferoje. Atkreipdami dėmesį į nnacionalinio elgesio kultūrines šaknis, pastebimas visuomenėje ir versle, galime numatyti ir stebėtinai tiksliai įvertinti, kaip kiti reaguos į mūsų jiems parengtus planus ir koks tvirtas bus jų požiūris į mus. Veiksmingos žinios apie kitų kultūrų (kaip, beje, ir mūsų pačių) pagrindinius bruožus sumažins nemalonius netikėtumus (kultūrinį šoką), iš anksto suteiks įžvalgos ir padės sėkmingai bendrauti su tų tautų atstovais.

LAIKAS

Skiriasi ne tik įvairių kultūrų pasaulėžiūra, bet ir daugybė sąvokų, kurios sudaro ir išreiškia kaleidoskopišką tikrovės vaizdą. Kitos žmogaus patirčiai svarbios iir gyvybiškos sąvokos iš tikrųjų yra universalios, bet jų prasmė bei esmė labai skirtingai suvokiama. Tokios yra erdvės ir laiko sąvokos.

Vokiečiai yra neperkalbami punktualumo šalininkai. Vokiečių pora, pakviesta pietų 7 valandą vakaro, greičiausiai atvyks anksčiau ir palauks automobilyje, kad pasirodytų bbūtent nurodytu laiku.

Teoriškai padoria riba laikoma 15 minučių – tiek, kiek, pavyzdžiui, vokiečių studentai tradiciškai laukia pavėlavusio profesoriaus. Tik po to oficialiai laikoma, kad paskaita neįvyks. Tas pats ir su verslo reikalais. Jeigu yra pavėluojama 15 minučių – susirinkimas atšaukiamas. Net jei ir atvykstama tik keliomis minutėmis vėliau negu buvo numatyta, nesvarbu, ar reikalas tarnybinis, ar asmeninis, tai bus laikoma menkų sugebėjimų arba abejingumo ženklu. Vokiečiai yra įsitikinę, kad tikriausias kelias į sėkmingą veiklą yra programų, tvarkaraščių, technologijos procesų bei gamybos suskirstymas į smulkesnes dalis.

Tai turi ir vieną privalumą – neįtikėtina, kad kur nors reiktų ko nors laukti. Atvykus anksčiau, vis tiek būsite priimti sutartu laiku. Kitas privalumas yra tas, kad vokiečiai neleidžia pertraukinėti. Ši taisyklė rodo, kad visas dėmesys ssutelkiamas į einamąjį reikalą ir atsiribojama nuo bet ko kito.

Išskyrus vyresniuosius vadybininkus, kurie atvyksta į darbą anksti ir išvyksta vėlai, gamyklų, parduotuvių ir įstaigų darbuotojai iš darbo išvyksta numatytu laiku. Įprastas darbo laikas nuo pirmadienio iki penktadienio yra nuo 9 val. iki 17.30 val. Kai kurios įstaigos linkusios darbą pradėti ir baigti valanda anksčiau. Į viršvalandžius žiūrima kaip į ženklą, kad darbuotojas nesugeba atlikti darbo per jam skirtą laiką. Jeigu užtrunkama savo verslo reikalais po darbo valandų, šeimininkai vokiečiai ggali patarti pasižiūrėti į laikrodį.

Terminus vokiečiai laiko šventu dalyku. Jei yra sutarta kokia nors konkreti data, į įsipareigojimą žiūrima rimtai. Kad neabejotų, jog bus laikomasi sutartų datų ir kokybės reikalavimų, jie gali pareikalauti, kad į sutartį būtų įtraukti pabaudų ir garantijų punktai.

Jei negalima ko nors atlikti laiku, būtina kuo anksčiau perspėti partnerius vokiečius ir paaiškinti priežastis.

Vokiečiai, kaip ir amerikiečiai, mano, kad laikas, praėjęs nepriėmus jokių sprendimų ir neatlikus jokios veiklos, yra tuščias – nepanaudotas tikslingai dabarčiai ir ateičiai. Germanų tauta yra iš esmės kryptingai veikiančios, varžomos laiko ir vienspalvės. Vienu metu jos mėgsta daryti vieną dalyką, ties juo susitelkti ir atlikti numatytu laiku. Jų nuomone, taip padaroma daugiau ir geriau. Taigi, Vokietijoje laikas yra vienaplanis: laikas neatskiriamas nuo laikrodžio ir kalendoriaus; abstrakčiu būdu smulkiai padalytas, kad juo patogiau būtų galima naudotis.

Vienaplanėse, pramoninėse vakarų kultūrose laikas suprantamas kaip kelias, kuriuo mes einame. Tokios veiklos žmonės nemano, kad ateitis yra visiškai nežinoma, nes jie kruopščiai planuodami, ją įspraudė į tam tikras vėžias.

APLINKA, ERDVĖ, MĄSTYMAS

Susitikimų pradžia. Vokiečiai mėgsta susitikimus iškart pradėti. Jie nemato prasmės gaišti.

1 pav. Susitikimų pradžia.

Šaltinis: Richard D. Lewis. Kultūrų sandūra: kaip sėkmingai bendrauti su kitų tautų ir kultūrų atstovais. – Vilnius: „Alma littera“, 2002. – P. 109.

Derybos. Vokiečiai smarkiai kkliaunasi logika, sukaupia daug faktų ir svarstomiems klausimams pasirengia labai kruopščiai. Vokiečiai ateina į derybas „apsiginklavę sunkiąja amunicija“ ir paprastai apgalvoję galimus kontrargumentus. Su jais geriausia derėtis, ieškant sąlyčio taškų, pabrėžiant bendradarbiavimo solidarumą ir patikimumą. Turtinga vokiečių kalba yra sunki, griozdiška, logiška, griežta ir turi tokio pagreičio, kuris yra neįveikiamas, jai kaktomuša susidūrus su kita kalba. Tačiau pagaulus derybininkas tą pagreitį gali atremti ir tai gali būti į naudą abiem pusėms.

Vokiečiai iš pat pradžių užduos sunkius klausimus. Jų manymu, prekių kokybė ir pristatymas laiku yra jų koziriai, ir jie to paties viliasi iš savo partnerių kuo mažesne kaina. Pradžioje jie nesiima didelės veiklos, o tik daug vėliau – po partnerio išbandymo.

Vertybės ir savo paties įvaizdis. Vokiečiams svarbiausia nuodugnus aptarimas, punktualumas, išsitekti per numatytą susitikimui laiką ir atlikti visą programą. Tam jie reikalauja išsamios programos apie esamą padėtį ir nieko nepalieka “pakibusio ore”.

Vokiečiai yra tarp tų, kuriems rašytinis susitarimas yra jei ne visai šventas dalykas, tai iš tikrųjų galutinis. Taip pat, aptarinėdami verslo reikalus, vokiečiai labiau vertina tiesumą, stačiokiškumą ir sąžiningumą nei vingrią diplomatiją. Vokiečiai kartais diplomatiją arba įmantrumą palaiko nenuoširdumu. Pasak seno sąmojo, vokiečiai, paklausti, ar nežino kuri valanda, atsako: “taip, žinau’, ir pokalbis tuo pasibaigia. Šis pavyzdys rodo tikslumo ssvarbą kalbantis su vokiečiais.

Nepriklausomai nuo organizacijos didumo, vokiečių valdininkai smulkiai planuoja toli į priekį ir dažnai kritikuoja JAV bendrovių strategiją už trumparegiškumą. Savieiga nei remiama, nei mėgstama. Vengiama rizikos, nors tai, ką vokiečiai laiko rizika, kitose šalyse dažniausiai laikoma normaliu rinkos neapibrėžtumu. Vokiečių bankai valdo verslą, bet tai daro labai atsargiai. Rizikos kapitalo, galima sakyti, nėra. Prieš išleidžiant gaminius, jie bandomi, o rinka tiriama kartais iki kraštutinumų.

Vokiečiai nelinkę rizikuoti, bet jie nėra neryžtingi. Jie atsargūs. Geriau pasirenkami kad ir ribotų galimybių, bet tiksliai apibrėžti dydžiai.

Vokiečiai yra labai geros nuomonės apie save. Jie nemėgsta klaidų ir dar labiau nemėgsta prisipažinti suklydę. Kai jie neteisūs, tampa agresyvūs. Be kita ko, jie labai vertina atvirumą. Kartais, rėždami tiesą į akis, sudaro netakto ir šiurkštumo įspūdį, bet tai bent jau sąžininga. Jie nori, kad ir kiti taip darytų, net jeigu kartais jiems ir nepatiktų tai, ką išgirstų.

Vokiečiai pilni humoro, bet jie labiau mėgsta organizuotas linksmybes negu savaime pratrūkstantį pasijuokavimą. Retai jei būna tiek pasitikintys savimi, kad drįstu iš savęs juoktis. Populiaru juokauti geriant.

Vienaplanės kultūros kraštų žmonės paprastai suglumsta tada, kai pažeidžiama jų asmeninė erdvė. Vokiečiams 1,2 metro atstumas nuo svetimų žmonių yra neįžengiama teritorija, o nuo artimų draugų bei giminių 0,5 metro.

VEIKLA

Kelis

šimtus tautinių ir regioninių pasaulio kultūrų būtų galima apytikriai suskirstyti į tris grupes: dėmesį telkiantys į tikslą, itin organizuoti planuotojai (vienaplaniai); telkiantys dėmesį į žmones, šnekūs tarpusavio ryšio ieškotojai (daugiaplaniai); ir intravertai, kurių dėmesys sutelktas į pagarbą (santūrūs). Pavyzdžiui, vokiečiai atrodo italams formalūs ir sukaustyti laiko; italai vokiečiams – chaotiški mostiguotojai; japonai stebi ir tylomis mokosi iš vienų ir kitų.

Vokiečiai yra kryptingi žmonės: vienu metu daro viena (didelės reikšmės teikia projekto analizei, jo suskirstymui, vienu metu sprendžia vieną problemą), ties ttuo susikaupia ir tai padaro per numatytą laiką; todėl pasiekia kone tobulų rezultatų. Šie žmonės mano taip galį padaryti geriau ir daugiau. Jiems kelia nerimą ne taip dirbantys žmonės, tarkime, arabai ar daugelis Viduržemio jūros pakrančių kultūros atstovų ( žr. 1 lentelėje).

1 lentelė. Vienaplanės ir daugiaplanės veiklos skalė.

1. Vokiečiai, šveicarai

2. Amerikiečiai (baltieji protestantai anglosaksai)

3. Skandinavai, austrai

4. Britai, kanadiečiai, N.Zelandijos gyventojai

5. Australai, Pietų afrikiečiai

6. Japonai

7. Olandai, belgai

8. Amerikos etninės grupės (žydai, italai, lenkai)

9. Prancūzai, belgai (valonai)

10. Čekai, slovėnai, kroatai, vengrai

11. Šiaurės italai

12. Čiliečiai

13. Rusai ir kiti slavai

14. Portugalai

15. Polineziečiai

16. Ispanai, pietų italai, Viduržemio jūros pakrantės tautos

17. Indai, pakistaniečiai

18. Lotynų AAmerikos gyventojai, arabai, afrikiečiai

Šaltinis: Richard D. Lewis. Kultūrų sandūra: kaip sėkmingai bendrauti su kitų tautų ir kultūrų atstovais. – Vilnius: „Alma littera“, 2002. – P. 46.

Vienaplanėms kultūroms būdingi bruožai: intravertai, kantrūs, ramūs, nesikiša į kitų reikalus, mėgsta privatumą, metodiškai planuoja aateitį, vienu metu daro viena, dirba nustatytomis valandomis, punktualūs, laikosi tvarkaraščių ir grafikų, susiskirsto projektus, laikosi planų, laikosi faktų, informacijos semiasi iš statistikos, žinynų, duomenų bazės, svarbiausia darbas, nejausmingi, dirba vienoje srityje, eina oficialiais keliais, paslaugas priima nenoromis, laikosi darbų sekos, mėgsta nustatytas darbotvarkes, telefonu kalba glaustai, gerbia formalumus, nemėgsta prarasti reputacijos, prieštarauja logiškai, kūno kalba ribota, retai pertraukia pašnekovą, atskiria profesinius santykius nuo draugiškų.

KOMUNIKACIJA

Skirtingų tautų sąveika aprėpia ne tik bendravimo būdus, bet ir informacijos kaupimo metodus. Vienos kultūros kliaunasi pokalbiais, o kitos – duomenimis. Duomenimis kliaunasi tokia kultūra, kuri veikia remdamasi sukaupta informacija.

Pavyzdžiui, vokiečiai apskritai mėgsta pirmiausia surinkti daug svarbios informacijos ir remdamiesi ta duomenų baze veikti toliau. Pažymėtina, kad ekonomika labiau klesti tose šalyse, – Japonija yra rryški išimtis, – kurių kultūrose kliaunamasi duomenimis ir naudojama apdorota informacija.

2 pav. Kultūrų, kurios kliaunasi duomenimis, informacijos šaltiniai

Šaltinis: Richard D. Lewis. Kultūrų sandūra: kaip sėkmingai bendrauti su kitų tautų ir kultūrų atstovais. – Vilnius: „Alma littera“, 2002. – P. 55.

Kalbos vartojimas. Viena iš priežasčių, kodėl būna sunku bendrauti, dažnai pražiūrima: kiekviena tauta savo kalbą ir šneką vartoja skirtingai. Kalba yra bendravimo, minčių reiškimo priemonė, bet ne vien tai – ji turi savo stiprybių ir silpnybių, atskleidžiančių tautinį charakterį ar net ttautinę filosofiją.

Nė viena kalba Europoje nekalba tiek daug žmonių, kiek jų kalba vokiškai. Tai viena iš nedaugelio kalbų, kurioje visi daiktavardžiai rašomi didžiąja raide. Vokiečių kalba yra 85 mlj. vokiečių gimtoji kalba.

Labiau nei kitos kalbos vokiečių kalba atspindi tų, kurie ja kalba, tautinį charakterį. Į kraują įaugusi tvarka Ordnung vyrauja ir vokiečių gyvenime. Alles in Ordnung (viskas yra taip, kaip ir turėtų būti) yra ne tik nuolat girdimi žodžiai – tai tikrovė. Sudėtiniai žodžiai galbūt gremėzdiški ir nuobodūs, bet vokiečiams, mėgstantiems tikslumą ir aiškumą, jie reikalingi. Šis aiškumo siekimas apima ir tarimą. Vokiški žodžiai, nesvarbu, kad jie ilgi ir ne visi maloniai skamba, yra tariami taip, kaip parašyti, be jokių suktų angliškų ar prancūziškų ypatumų. Kas matoma, tas ir sakoma.

Per ilgus šimtmečius pastebėta, kad tautinių kalbų daromas įspūdis yra skirtingas. Ispanijos karalius Karolis V sakė, kad, jo nuomone, vokiškai galima kalbėtis su kareiviais.

Kai skiriasi žmonių kalbos stilius ir kai jie kalbą vartoja nacionaliniu būdu, neišvengiamai atsiranda nesusipratimų ne tik dėl išraiškos formos, bet ir dėl kitų ketinimų. Pavyzdžiui, vokiečiai gali suprasti anglus paraidžiui ir visai nepagauti humoro niuansų, santūrių posakių ar ironijos. Įvairios tautos kalba kitu greičiu. Nustatyta, kad vokiečių kalba pasakoma 250 skiemenų per minutę (havajiečių ir polineziečių kkalbomis vos 100, anglų k. – 200, japonų – 310, prancūzų k. – 350 skiemenų per minutę).

Bendravimo būdai per susitikimus. Vokiečiai paprastai ryžtingai stumiasi į priekį vienodu savimi pasitikinčiu stiliumi (žr. 3 pav.).

3 pav. Vokiečių bendravimo būdas susitikimų metu

AIŠKUMAS

Šaltinis: Richard D. Lewis. Kultūrų sandūra: kaip sėkmingai bendrauti su kitų tautų ir kultūrų atstovais. – Vilnius: „Alma littera“, 2002. – P. 102.

Klausymosi įpročiai. Bendravimas yra dvipusis procesas, kur svarbu ne tik pristatančiojo bendravimo įgūdžiai, bet ir kliento klausymosi įpročiai. Skirtingose kultūrose žmonės nevienodai vartoja kalbą ir kitaip klausosi. Esama gerų klausytojų, prie kurių ir priskiriami vokiečiai, ir blogų (prancūzai, ispanai).

1 diagrama. Vokiečių klausymosi įpročiai

Šaltinis: Richard D. Lewis. Kultūrų sandūra: kaip sėkmingai bendrauti su kitų tautų ir kultūrų atstovais. – Vilnius: „Alma littera“, 2002. – P. 105.

2 lentelėje apibūdinama, kas derybose svarbu klausytojams, priklausantiems vokiečių kultūrai.

2 lentelė. Vokietijos auditorijos lūkesčiai pristatymo metu

Kompanijos patikimumas

Patikimas gaminys

Techninė informacija

Platesnis kontekstas

Pradžia – vidurys – pabaiga

Daug teksto

Jokių juokų

Geros kainos

Kokybė

Pristatymo datos

Dėmesio trukmė: 1 valanda +

Šaltinis: Richard D. Lewis. Kultūrų sandūra: kaip sėkmingai bendrauti su kitų tautų ir kultūrų atstovais. – Vilnius: „Alma littera“, 2002. – P. 107.

Reklama. Tos savybės, kurios lemia auditorijos imlumą, turi įtakos, kaip ji ppati reklamuoja ir propaguoja savo prekes. Informacijos trokštantys vokiečiai užsieniečiams išleidžia tokias pat ilgas brošiūras, kaip vokiečiams. Jų šalies laikraščių ar žurnalų reklamose būna daugiau teksto nei vaizdinės medžiagos. Be to, vokiečių įtikinėjimas rimtas, pagrįstas faktais, o ne populiariais posakiais ar šūkiais.

Vokiečių vadybos kalba. Vokiečiai priklauso kultūrai, kur kliaunamasi konkrečiais duomenimis ir neišplėstu kontekstu. Jie mėgsta gauti smulkios informacijos ir instrukcijų, kad jomis vadovaudamiesi galėtų nepriekaištingai atlikti savo užduotis. Versle vokiečių kalba nejuokaujama, o jos tikslios linksnių galūnės ir griežta žodžių tvarka neleidžia šnekėtojui sklandžiai galvoti balsu. Kalba, kurioje nedaug homonimų ir akivaizdi žodžių daryba, labai paranku duoti aiškius įsakymus. Versle beveik nuolat vartojama Sie forma puikiai dera tikintis paklusnumo ir pabrėžia hierarchinį bendravimo pobūdį.

4 pav. Vokiečių kalba

Šaltinis: Richard D. Lewis. Kultūrų sandūra: kaip sėkmingai bendrauti su kitų tautų ir kultūrų atstovais. – Vilnius: „Alma littera“, 2002. – P. 109.

Skatinant pavaldinius, vokiečių kalba, sakytum, ne tokia lanksti, kaip, pavyzdžiui, amerikiečių anglų kalba. Dėl varžančių linksnių galūnių vokiškai kalbančiam sunku sakinį per vidurį nutraukti ar pakeisti. Jų kalbos tėkmė yra nubrėžta iš dalies morfologijos, iš dalies gramatinės giminės kategorijos ir įsprausta į teutonišką žodžių tvarką. Kadangi veiksmažodis eina sakinio gale, norint suprasti visą prasmę reikia

atidžiai klausyti. Ilgi ir sudėtingi vokiečių kalbos sakiniai liudija, kad vokiečiai paprasta kalbėsena nelinkę pasitikėti. Informacijos trokštantys vokiečiai yra vieni geriausių klausytojų pasaulyje; tai išugdė jų kalba.

Ryšių užmezgimas. Vokiečiai linkę į gilią ir gerai pasirinktą draugystę. Tas pats pasakytina ir apie artimus verslo ryšius. Pasikartoję apsilankymai, kelis kartus valgyti pietūs ir užprotokoluoti geri bendrai sumanyto verslo duomenys turėtų pagerinti ir sustiprinti ryšius. Bet bendradarbiavimas gali ir ilgus metus išlikti oficialus. Vokietijoje bendravimo kultūra aiškiai dalykinė, verčianti koncentruotis į tuo metu aaptariamo reikalo svarbą ir naudą. Nors pradinis pasitikėjimas nėra taip svarbu kaip kitose šalyse, sykį jį praradus, atgauti labai sunku.

Kaip ir visiems europiečiams, vokiečiams nieko nereiškia tą pačią dieną nuvykti į kaimyninę šalį į posėdį apsvarstyti verslo reikalus ir laiku grįžti pietų į namus. Europos oro susisiekimo ir geležinkelio tarnybos yra prisitaikiusios prie šių glaustų tvarkaraščių, todėl laiko asmeniniams ryšiams užmegzti ar kitos kultūros ypatumams tyrinėti beveik nelieka.

Beveik nepriklausomai nuo to, kokį įspūdį paliko pirmasis susipažinimas, galima sakyti, kad vokiečių ffirmos nieko nedaro neapgalvotai. Dar prieš numatytą pirmąjį susitikimą vokiečiai iki smulkmenų susirenka žinias apie bendrovę, išsiaiškina, ar partneriai tinkami, ir patys susižino, ko verta tai, kas parduodama.

VALDŽIA

Bet kurios kultūrinės grupės narių elgesys beveik visiškai priklauso nuo žmonių toje visuomenėje iistorijos. Kultūros mentalitetas – proto gebėjimai ir funkcionavimas – tai ne tik istorinės įtakos ir klimatinių sąlygų padarinys, bet yra veikiamas ir tautinės kalbos pobūdžio bei savybių. Ribotos minties laisvė, kurią suteikia bet kuri kalba, turi neišvengiamos įtakos vaizduotei, jausmams, poetiškumui, drausmei ir hierarchijai. Istorinė patirtis, geografinė bei geolingvistinė padėtis, fiziologija ir išvaizda, instinktas išlikti – visa tai drauge sudaro šerdį nuostatų ir vertybių, kurios palaiko ir patenkina tam tikros visuomenės siekius ir poreikius. Kultūrinės grupės tvarkosi labai skirtingai ir kiekvienos jų nuomone apie tai, kas yra valdžia, galia, bendradarbiavimas, tikslai, rezultatai ir pasitenkinimas, būna kitokia. Į sąvoką „tvarka“ savaime įeina vadovavimas – valdžios žmonės, kurie sugalvoja sistemos taisykles.

Vokiečiai mano, kad pasaulį valdo Ordnung (vok. tvarka), kur viskas ir vvisi turi savo vietą didžiuliame plane, sugalvotame taip, kad būtų didžiausias našumas. Vokiečiai tiki ne tik paprastomis mokslinėmis tiesomis, bet ir tuo, kad tikrą Ordnung galima pasiekti tik tada, jei gerai veiks atitinkamos taisyklės, nurodymai ir darbo procesai. Nusistovėjusią ir gerai išbandytą darbo tvarką versle lėmė ilga patirtis, kurią įgijo Vokietijos senesnės kompanijos bei konglomeratai, vadovaujami brandžių, patikimų vyresnio amžiaus valdytojų. Niekur kitur taip nevertinama praeitis, kaip Vokietijoje. Vyresnieji perduoda savo žinias tiesioginiams pavaldiniams. Kiekviename skyriuje yra aiški valdymo subordinacija, oo informacija bei nurodymai gaunami iš viršaus. Direktoriaus prestižas iš dalies grindžiamas jo pasiekimais, bet jis neatsiejamas nuo darbo stažo, tam asmeniui pripažįstamo proto, be to, nuo oficialių kvalifikacijų ir išsimokslinimo lygio.

Tačiau vokiečių vadovavimas nėra tik autokratinis. Nors kiekviename skyriuje yra akivaizdi vertikali sandara, nemažai reikšmės teikiama sutarimui. Vokiečių siekis, kad sistemos tobulai veiktų, reiškia, jog vadybininkai, energingai taikantys ir kontroliuojantys darbo procesus, pasitiki tokia darbo tvarka, kuri visiems lemia sėkmę. Retas žemesnis pavaldinys suabejoja tomis taisyklėmis. Kadangi vokiečių įstatymai neblogai gina nepatenkintus darbuotojus, dauguma vokiečių pritaria gana griežtai darbo tvarkai. Vokiečiai mėgsta tikslius nurodymus: tuomet jie žino, ką daryti ir kas jų laukia ateityje. Jiems patinka, kai tas pats pasakoma du, tris ar keturis kartus. Vokiečių vadybininkai, duodantys paliepimus, skatina darbuotojus, šitaip kartu išreikšdami vieningumą: dirba ilgai, patys laikosi bendrų nuostatų ir, nors paprastai iš pavaldinių tikisi beatodairiško paklusnumo, reikalauja, kad būtų žaidžiama pagal taisykles.

Siekiant tikslo, vokiečių strategiją diktuoja pagrindinės jų savybės. Laiką jie naudoja kryptingai ir negaištama veltui. Darbo etika yra savaime suprantamas dalykas. Projektai paprastai baigiami numatytu laiku. Kiekvienas skyrius yra atsakingas už savo užduotis; tolygias pareigas užimantys darbuotojai skirtinguose Vokietijos kompanijų padaliniuose bendrauja palyginti mažai. Vokiečiai gerbia uždarumą tiek versle, tiek asmeniniame gyvenime.

Sėkmingai bendradarbiaujama su vokiečiais ttada, kai gerbiamos pagrindinės jų vertybės. Pirmiausia autoritetas turi būti pripažįstamas pagal jų standartus. Vokiečiai labai svarbiu dalyku laiko išsilavinimą ir kultūrą. Ilgainiui geras vardas pelnomas sugebėjimais ir darbo rezultatais, bet svetimšalis pirmiausia turi padaryti įspūdį atitinkamu mokslo cenzu. Vokiečių vadybininkas, turintis universitetinį išsilavinimą, yra paaukštinamas vidutiniškai kas ketveri metai, o turinčiam daktaro laipsnį kelias atviras į aukščiausius postus. Svarbiausia punktualumas ir tvarkingumas. Darbo eiga visada būna surašyta (vokiečiai mėgsta aiškiai ir smulkiai išdėstytą turinį – jie nepakenčia nesusipratimų) – reikia ja vadovautis. Duodant tam tikrus nurodymus, jie turi būti tvirti ir nedviprasmiški. Bet kokiais atvejais patartina siekti sutarimo, nors niekas savo planų ir nekeis. Sutarimas pasiekiamas aiškinant ir grindžiant, o ne įtikinėjant ar atvirai diskutuojant.

Dėl hierarchinių apribojimų būtina tiksliai žinoti, kokia jūsų valdymo vieta visoje valdymo grandinėje; be to, privalu žinoti savo rangą. Viršininkai paprastai kalba su pavaldiniais tyliai – visai ne taip, kaip mano daugelis ne vokiečių. Vokiečiai tiesūs ir todėl jiems galima nurodyti, kas atliekama negerai ar kokios daromos klaidos. Jei kritika iš tiesų konstruktyvi ir sakoma geranoriškai, ji bus mielai išklausoma. Pernelyg subtili kritika nebus suprasta.

5 pav. Vokiečių vadovavimo būdas

Šaltinis: Richard D. Lewis. Kultūrų sandūra: kaip sėkmingai bendrauti su kitų tautų ir kultūrų atstovais. – VVilnius: „Alma littera“, 2002. – P. 73.

Kai pavaldiniai patenka į sunkią padėtį, jiems reikia vadovauti, padėti patarti, pamokyti ir tikrinti. Jei pagalbos neprašoma ar jos nepasigendama, nedera trukdyti. Vokietijoje žavimasi, kai tylomis atliekamas vienas darbas, o ne keli vienu metu.

Bendradarbiavimas yra vertikalus, ne horizontalus. Nepatariama vaikščioti po visą įmonę šnekučiuodamasi su sau lygiais kitų skyrių darbuotojais.

STRUKTŪRA

DARBO KULTŪRA. Visuomenė pelnytai didžiuojasi turinti gerą vardą dėl jai būdingo tikslumo ir tvarkingumo. Tas neišvengiamai siejasi su asmenine kiekvieno veikla, kuri prasideda nuo tinkamo mokymo. Rezultatas – labiausiai kvalifikuotos darbinės pajėgos pasaulyje. Brangios profesinio mokymo ir kvalifikacijos kėlimo programos ne tik padeda išlaikyti mažą jaunimo bedarbystę, bet yra lemiamas veiksnys, garantuojantis kokybę. Pavyzdžiui, “Mercedes – Benz”, prieš pradėdama gaminti savo pirmąjį mažalitražį modelį, į vienerių metų perkvalifikavimo programą įtraukė 6000 vadybininkų ir darbininkų. Tačiau Rytų Vokietijoje šį tobulumo siekimą komunistų valdymo laikotarpiu buvo pakirtęs blogas darbo užmokestis, suinteresuotumo stoka, reikalavimų neatitinkantis mokymas ir išpūstas darbo vietų skaičius. 1992 m. vyriausybė pradėjo perkvalifikavimo kampaniją visose darbo srityse, skirtą padėti buvusiai Rytų Vokietijai pasivyti savo partnerius vokiečius; ir šiandien darbinės etikos spragos jau yra praeitis.

Šiandien vokiečių darbininkų grynosios pajamos yra didžiausios Europoje. Jie dirba mažiau valandų nei bet kurios kitos pramoninės šalies darbininkai –

1651 val. per metus (JAV darbininkai – 1907, Japonijos – 2201 val. per metus). Vokiečiai yra įpratę dėl savo darbo jaustis saugūs. Skirtingai negu amerikiečių darbininkai, vokiečiai, jei jie yra pasamdyti, tai visam gyvenimui. Bet augant nedarbui, darbdaviai nenoriai samdo naujus darbuotojus, nes būgštauja dėl didelių išeitinių pašalpų išlaidų ar didelio darbininkų skaičiaus naštos tuo atveju, jei verslas žlugtų. Čia kyla klausimas, kaip šalis, kurioje darbas apmokamas geriausiai pasaulyje ir kurios (bent jau iš pirmo žvilgsnio) pramonėje sutelkta mažiausiai darbininkų, ggali išlikti pirmaujančia aukštos kokybės, konkurenciją išlaikančios kainos gaminių eksportuotoja. Iš dalies į klausimą galima atsakyti, kad mokymo nuostata atsiperka – meistrai ir darbininkai dažniausiai yra labai nusimanantys. Tikėjimas labai geru darbo atlikimu yra taip įsišaknijęs, kad tai laikoma taisykle. Taip pat siekiama, kad vadovaujantieji darbuotojai būtų baigę aukštąjį mokslą ir specialius kursus. Be to, Vokietijos universitetai orientuojasi į verslą ir gamybos bei prekybos sąlygas.

Tarptautinės visuomenės nuomonių apklausos nuolat rodo, kad vokiečiai tarnyboje jaučia mažesnį pasitenkinimą nei kitų didžiųjų Europos ššalių ir JAV darbuotojai. Tai atspindi plačiai paplitusį požiūrį, kad darbas yra įpareigojimas, leidžiantis jiems džiaugtis geru gyvenimu: puikiu namu, ilgais savaitgaliais, kelionėmis, sportu ir “Mercedesu”, kas laikoma esminiais dalykais.

Iniciatyva retai yra trumpiausias kelias pareigoms paaukštinti. Kopimo tarnybiniais laipteliais pakopos ggrįstos mokymusi, kvalifikacijos gerinimu ir patirties kaupimu. Pastaruoju atveju svarbus veiksnys yra amžius. Keičiančių darbą jau daugėja, bet vis dar įprasta per visą savo darbinę karjerą dirbti vienoje bendrovėje.

Bendrovės nutarimų priėmimo tvarka piramidinė, su nedaug profesionalių vadybininkų (o kartais ir vieno asmens), valdančių iš viršaus žemyn. Viduriniojo sluoksnio vadybininkai, atliekantys parengiamuosius darbus, gali net nežinoti galutinio savo pastangų tikslo. Paprastai patarimų iš apačios nelaukiama ir į juos nekreipiama dėmesio. Vokiškoji sistema, be kita ko, turi ir tą privalumą, kad stabdo personalo peštynes.

MOTERYS IR VERSLAS. Nuo seno vokiečių moterys laikomos menkesnėmis (tiek protiškai, tiek dvasiškai) už vyrus, bet galinčiomis pridaryti daug bėdos. Posakis “Kinder, Kirche, Küche” (vaikai, bažnyčia, virtuvė) trumpai nusako tradicinį moterų vaidmenį. Nors šiandien moterys dažnai matomos darbovietėse, bbedras vaizdas labai nevienodas. Darbe moterys gauna mažesnį atlyginimą nei vyrai, jų kilimą tarnybos laiptais riboja ir žemos “leistinos lubos”.

Darbuotojų santykiai Vokietijos darbovietėse yra oficialūs. Metų metais kartu dirbantys kolegos kasdien sveikinasi paduodami vienas kitam ranką. Vis dar tebėra neįprasta, kad sekretorės ir viršininkai vienas kitą vadintų vardu. Kai kurie darbuotojai didžiuojasi, kad jie net nežino savo bendradarbių vardų. Vienas šios oficialios atmosferos bruožų yra tas, kad ji neleidžia vyrams per daug familiariai elgtis su bendradarbėmis ar pavaldinėmis.

Dalykinė ssusirinkimų atmosfera taip pat palanki moterims. Apie reikalą kalbama mažai tenukrypstant į pašalines kalbas. Verslo reikalų susirinkimų metu vokiečių valdininkams niekas nėra taip svarbu, kaip įvertinti pašnekovą nepaisant lyties.

VYRIAUSYBĖ IR VERSLAS. Laikoma, kad domėjimasis verslu, vyriausybe ir visuomene, kaip ir vadyba bei darbu, yra vienodas. Ši bendradarbiavimo kultūra numatyta taip, kad būtų galima išvengti pasikartojančios profsąjungos konfrontacijos, trukdžiusios plėtotis rinkos ekonomikai kitose Vakarų šalyse. Vokiečių akcinėse bendrovėse darbininkai, kaip ir profsąjungos atstovai, įtraukiami į bendrovių valdymą. Pavyzdžiu gali būti sveikatos apsaugos sistema, kur vokiečių gydytojai ir draudėjai ramiai sutaria dėl protingų tarifų, tuo daugmaž išlaikydami nuosaikias klientams mokėti už paslaugas tenkančias kainas.

Visi sutinka, kad vokiečių konkurentiškumas yra užminuotas astronomine darbo kaina ir kad bet kuris sprendimas, susijęs su einamąją šalies ekonomine negalia, turi numatyti ir šalies socialinės rūpybos reformą. Tačiau kol kas dar nėra sutarta, kaip tą išlyginamąją reformą reiktų atlikti.

Vokietijos vidaus laisvosios prekybos ekonomikoje negali būti pažeistos tokios aukštesniosios sampratos, kaip kad garbingumas ir savaitgalio bei vakaro neliečiamybė. Mažmeninės prekybos konkurenciją reguliuoja federacinis įstatymas (Rabattgesetz). Jis reikalauja, kad tame pačiame rajone kainų nuolaidos būtų suderintos ir prekybininkai negalėtų įsitraukti į negarbingą “prekiautojų karą”, o vartotojai negaištų laiko stengdamiesi šalia nusipirkti pigiau. “Kovos su nesąžininga konkurencija centras” draudžia skelbti ttiesioginius palyginimus su konkurentais arba ką nors siūlyti “nemokamai”. Rabattgesetz taip pat griežtai riboja prekių pardavimo laiką. Neleidžiama, kad parduotuvės veiktų ilgiau nei numatyta, kadangi baiminamasi, kad bet kuris poslinkis amerikietiškojo 24 valandų, 7 dienų per savaitę stiliaus link gali imti trikdyti šeimyninį gyvenimą ar net ardyti šeimos vertybes.

Kadangi Vokietija yra Europos Sąjungos narė, mokesčiai, apsaugantys nuo užsienio prekių importo, yra neleidžiami. Vis dėlto dėl griežtų vokiškųjų taisyklių, kurias turi atitikti vietiniai gaminiai, daug numatyto importo nepasiekia prekystalių. Gaminiai turi tenkinti tiek bet kurią iš daugiau negu 40 000 taisyklių ir standartų, sąlygojančių jų gamybą ir turinį, tiek per 25 000 kitų, DIN standartų, sudarytų nacionalinės standartų agentūros.

SANTRAUKA

Aplinka Orientacija į kontrolę. Aplinka gali ir turi būti pritaikyta žmogaus poreikiams tenkinti. Ateitis planuojama (todėl nėra nežinoma), planai detalūs. Rizika nuodugniai analizuojama ir pagrįsta prognoze. Personalas vertinamas pagal sugebėjimą tinkamai atlikti savo pareigas ir įnešti indėlį į organizacijos veiklą.

Laikas Monochroniškas.

Griežtas traktavimas.

Orientacija į ateitį. Orientacija į vieną tikslą vienu metu. Pagrindinis dėmesys skiriamas užduoties atlikimui. Svarbūs yra laiko terminai (deadline). Susitikimai vyksta pagal nustatytą darbotvarkę.

“Laikas – pinigai”. Būdingas punktualumas. Labai rimtai žiūrima į tvarkaraščius, nustatytus terminus. Laikas neatskiriamas nuo laikrodžio ir kalendoriaus.

Vokiečiai mano, kad laikas, praėjęs nepriėmus jokių sprendimų ir neatlikus jokios veiklos, yra tuščias – nnepanaudotas tikslingai dabarčiai ir ateičiai. Organizacijų veikla nukreipta ilgalaikiams rezultatams siekti.

Į viršvalandžius žiūrima kaip į ženklą, kad darbuotojas nesugeba atlikti darbo per jam skirtą laiką.

Veikla Orientacija į dalykinius reikalus. Akcentuojamas tikslų siekimas, gyvenimo sąlygų gerinimas. Motyvacija remiasi laimėjimais. Atlygis už užduoties įvykdymą priklauso nuo laimėjimų. Darbas yra įpareigojimas, leidžiantis vokiečiams džiaugtis geru gyvenimu: puikiu namu, ilgais savaitgaliais, kelionėmis, sportu ir „Mersedesu“.

Vokiečiai vienu metu daro viena, ties tuo susikaupia ir padaro tai per numatytą laiką.

Komunikacija Siauro konteksto orientacija.

Tiesioginė komunikacija.

Formali komunikacija. Šios kultūros yra orientuotos į dalykinius reikalus. Verslas turi beasmeninį pobūdį. Sudarant sandorį, renkama būtina informacija ir tik ja yra vėliau vadovaujamasi. Kadangi tokiose kultūrose pagrindinė komunikacijos funkcija yra pasikeitimas informacija, faktais, tad prasmė perduodama tiesiogiai ir aiškiai.

Tokiose kultūrose komunikacija būna vienos ar dviejų krypčių. Vienos krypties komunikacijoje informacija perduodama iš viršaus į apačią, dažniausiai įsakymų ar direktyvų forma.

Šios kultūros vertina verslo protokolą ir visuomenės tradicijas, papročius. Didelę reikšmę turi istorija, nacionalinė kultūra. Gerbiama tvarka, procedūros, hierarchija.

Erdvė Privati. Svarbią reikšmę turi atstumas tarp pašnekovų: vokiečiai paprastai suglumsta, kai pažeidžiama jų asmeninė erdvė: 1,2 m atstumas nuo svetimų žmonių ir 0,5 m atstumas nuo artimų draugų bei giminių.

Valdžia Hierarchija. Kiekviename skyriuje Vokietijoje yra aiški valdymo subordinacija, o informacija bei nurodymai gaunami iš viršaus. Direktoriaus prestižas iš dalies grindžiamas jo

pasiekimais, bet jis neatsiejamas nuo darbo stažo, tam asmeniui pripažįstamo proto, be to, nuo oficialių kvalifikacijų ir išsimokslinimo lygio. Tačiau vokiečių vadovavimas nėra tik autokratinis. Nors kiekviename skyriuje yra akivaizdi vertikali sandara, nemažai reikšmės teikiama sutarimui. Vokiečiai mėgsta tikslius nurodymus.

Individualizmas Universali orientacija. Šios kultūros pabrėžia universalumą (universalūs produktai, paslaugos), bendras taisykles, plačiai paplitusias formas. Vokiečiai gerbia uždarumą tiek versle, tiek asmeniniame gyvenime. Jei pagalbos neprašoma ar jos nepasigendama – nedera trukdyti.

Konkurencingumas Konkurencija. Pabrėžiama pinigų svarba. Sėkmė matuojama užduoties įvykdymu. Bendradarbiavimas yra vertikalus, ne horizontalus. NNepatariama vaikščioti po įmonę šnekučiuodamasi su sau lygiais kitų skyrių darbuotojais.

Struktūra Tvarka. Tokios kultūros siekia sumažinti neaiškumą, netikrumą, stengiasi numatyti įvykius. Yra didelis poreikis taisyklėm, procedūrom, reguliavimui. Gerbiama hierarchija, samda iki gyvos galvos. Didelę reikšmę karjerai turi išsilavinimas, patirtis ir lojalumas. Iniciatyva retai yra trumpiausias kelias pareigoms paaukštinti.

Mąstysena Dedukcinė.

Analitinė. Argumentacija grindžiama teorija ir logika.

Problemos sprendžiamos žingsnis po žingsnio. Jos suskirstomos į atskiras dalis, vėliau atskirai nagrinėjamos ir rezultatai susumuojami.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Bendravimo psichologija. Vadovėlis. – Kaunas: „Technologija“, 2001. – 220 p.

2. Richard D. Lewis. Kultūrų sandūra: kkaip sėkmingai bendrauti su kitų tautų ir kultūrų atstovais. – Vilnius: „Alma littera“, 2002. – 432 p.

3. Roland Flamini. Prieš jus Vokietija. Vadovas vokiečių verslui, papročiams ir elgesio taisyklėms. – Kaunas: „Šviesa“, 2000. – 104 p.

4. http://www.executiveplanet.com/business-culture/92356802703.html. Culture of German Management.