VU EF VVA 1o kurso Verslo Studijų įvado egzamino klausimų santrauka (doc. Kindurys)
1.Verslumas: kūrybinį aktyvumą, norą būti nepriklausomu, novatoriškumą, pasirengimą rizikuoti, organizuotumą, tikėjimą savo sėkme.Šie verslininko sugebėjimai yra esminiai ir gali būti pavadinti viena sąvoka verslumas.Verslininko verslumo savybes galima skirti į 2 grupes: įgimtas ir įgytas.
Verslininkystė ir verslas kada kalbam apie veiklą atskirose privačiose įmonėse arba turime galvoje konkrečias verslo šakas tikslingiau vartoti sąvoką verslas. Verslininkystė-tai specifinis ūkinės veiklos procesas kuomet asmuo pasikliaudamas savo verslumu,situacijos palankumu, įsitikinimu savo sekme ir prisiimdamas finansinę, moralinę bei socialinę atsakomybę suformuoja naują pelningą ir vartotojams naudą tteikiančią verslo idėją,kuria verslo įmonę,tos idėjos projektui įgyvendinti bei užtikrina tolesnį įsteigtos įmonės sėkmingą veikimą.
Verslininkas šiuolaikiniame ekonomikos terminų enciklopediniame žodyne apibūdinamas kaip asmuo, disponuojantis kapitalu ir siekdamas jį padidinti, ieškantis naujų pelningų veiklos krypčių, panaudojantis tam tikras dalykines ir žmogiškąsias savybes. Verslininkas – žmogus kuris sujungia ir padaro veiksmingais visus gamybos veiksnius. A. Šapiro apibūdino verslininką kaip, žmogų, pasižymintį iniciatyva, rezultatyviai organizuojant socialinių, ekonominių mechanizmų funkcinę raišką pelnui didinti. Veikdamas ekonominėmis rizikos sąlygomis, jis visiškai atsako už galimą nesėkmę ir nnuostolius. Verslininku gali tapti bet kuris asmuo, nepriklausomai kokia jo lytis, socialinė padėtis ar religija. Bėgant laikui visuomenės požiūris į verslininkus taip pat keitėsi. Tačiau išliko verslininkui būdingi sugebėjimai: kūrybinis aktyvumas, nepriklausomybė, novatoriškumas, pasirengimas rizikuoti, organizuotumas, tikėjimas sėkme.
2.Verslinikui reikalingi žžinios ir sugebėjimai
1.Nuodugnus verslinikystės esmės ir turinio suvokimas, gebėjimas atskirti realius faktus nuo gandų ir perdėto verslininkystės vaizdavimo.
2.Realus gyvenimo reiškinių, buitinių situacijų bei socialinės ekonominės būsenos vertinimas.
3.Menas numatyti ir įgyvendinti nestandartinius sprendimus.
4.Profesionali orientaciaja ir racionali ekonominė elgsena,optimalių sprendimų priėmimas, tikimybiškai neapibrėžtomis ūkinikavimo sąlygomis.
5.Naujų gamybinių, komercinių idėjų kėlimas ir aiškus formulavimas.
6.Objektyvus naujų idėjų perspektyvumo vertinimas.
7.Teorinės žinios ir praktiniai įgūdžiai,naujų verslo įmonių steigimo klausimas.
8.Mokėjimas valdyti mažas verslo įmones.
9.Profesionalus nešališkas savo veiklos rezultatų vertinimas.
10.Objektyvi išorinės soc.ekonominės veiklos analizė.
11.Ūkinių veiksmų ir ekonominės elgsenos vertinimas etikos ir moralės požiūriu.
12.Mokėjimas sudaryti sutartis.
13.Gebėjimas užmegzti partneriškus kontaktus,vesti derybas.
14.Išmanymas ir gebėjimas įsigyti viską,kas lemia sėkmingą gamybinę ir komercinę veiklą, užsibrėžtų tikslų įgyvandinimas.
3.Verslo ( verslininkystės ) samprata viduramžiais.
Markas Polas – pirmasis europietis, pasiekęs Kiniją ir ten plėtojęs aktyvią verslo veiklą. KKeliautojus reikia laikyti pirmaisiais viduramžių epochos verslininkais.
XII- XIII a. pasipelnymas buvo smerkiamas. Vienas labiausiai paplitęs pelno gavimo metodas, be atviro procentų ėmimo buvo pasikeitimas čekiais, kuriais buvo mokama kitame mieste arba kitoje šalyje, vadinasi, ir kita valiuta.
Miestuose pirkliai ilgainiui tapo svarbia socialine jėga, darančią įtaką ir politiniam gyvenimui. Vis dėlto viduramžiais labai neigiamai buvo žiūrima į žmones, užsiiminėjančius ne gamyba, o prekyba, ypač komercine veikla, susijusia su finansinio kapitalo skolinimu.
Cechai išreiškė viduramžių miestiečių siekimą susiburti į korporaciją. Ankstyvaisiais viduramžiais bbuvo paplitusi nuomonė, kad intelektuali veikla nereikalauja materialinio atpildo.
Viduramžiais terminas “antrepreneris” buvo taikomas apibūdinti ir stambių gamybos ir statybos projektų vadovą, ir parodų, įv. muzikinių renginių organizatorių. Statybų projektų vadovai tais laikais paprastai niekuo nerizikuodavo- tiktai sprendė visus konkretaus projekto vykdymo klausimus, disponavo ir savo nuožiūra naudojo skirtus išteklius.
4.”Lo sistema” – poveikis verslui per kredito ir finansų sferą, akcijų pirkimą ir pardavimą
Jį galima vadinti verslo ideologijos kūrėju. Jis puikiai suvokė ir atkakliai įgyvendino pagrindinį verslo principą: tikrasis turtas – tai prekės, įmonės, prekyba. Džonas Lo tikėjosi kredito ir popieriaus pinigų gausumu palaikyti nuolatinį ūkinės veiklos klestėjimą. Ta pati idėja (nauja forma) sudaro šiuolaikinės valstybės antikrizinės politikos pagrindą.
“Lo sistemos“ pagrindinis principas – pinigai turi būti ne materialūs, o kreditiniai, kitaip tariant popieriniai, banko kuriami atsižvelgiant į ūkio poreikius. Ši sistema vainikuoja dar du principus. Pirma: bankams jis numatė kredito ekspansijos politiką, tai yra teikti paskolas, daug kartų prašokančias banke saugomą aukso atsargą. Antra: jis reikalavo, kad bankas, kaip viena iš svarbiausių verslininkystės plėtojimo institucijų, vykdytų ekonominę valstybės politiką.
Džonas Lo matė kredito pranašumus, bet nematė ar nenorėjo matyti jo pavojingumo. Tai buvo didžiausias praktinis jo sistemos trūkumas, galiausiai ją sužlugdęs. Teorinė jo pažiūrų yda buvo ta, kad jis kreditą ir pinigus sutapatino ssu kapitalu. Antroji Lo idėja buvo kapitalų centralizacijos, asociacijos idėja, su valstybe.
5.Verslininkystės samprata XVII – XVIII šimtmečiuose
Verslininkystės požiūrių formavimuisi didelės įtakos turėjo XVII a. įvykę pokyčiai Europoje, kur susidarė centralizuotos valstybės su stipria karaliaus valdžia.
XVIII a. pradžioje teoretikas Ričardas Kantiljonas pirmasis parengė verslininkystės koncepciją ir yra laikomas sąvokos “verslininkas” tėvu. R. Kantiljonas suvokė verslininkystę kaip ypatingos kilmės funkciją ir pabrėžė rizikos, kuri visada būdinga verslininkui, reikšmę. Šį teiginį, kaip ir kitas jo idėjas apie verslininkystę, toliau plėtojo fiziokratai. XVIII a. atskiriamos sąvokos “kapitalo savininkas” ir “verslininkas”, kuris įgalina kapitalą funkcionuoti. Priežastis – industrinė revoliucija, atskleidusi verslininkų ir kapitalo savininkų specifinį vaidmenį ekonomikos raidoje. Ekonomistai atribodami verslininką nuo kapitalisto, susidūrė su tam tikrais teoriniais sunkumais. Jų nuomone, kapitalistas yra atsakingas už savo veiklą, susiduria su rizikos veiksniu, o verslininkas su juos nesusiduria. Požiūris į verslininkystę XVII – XVIII šimtmečiais keitėsi. Tam turėjo įtakos vykstantys politiniai, socialiniai, politiniai procesai, žmonijos tobulėjimas. Verslininkystės rutuliojimuisi ypatingos reikšmės turėjo XVIII a. politinė – ekonominė politika. Merkantilizmas (ekonominė politika), fiziokratizmas (klasikinės ekonomikos kryptis), ekonominis liberalizmas – terminai atsiradę XVII – XVIII šimtmečiais. Jų atsiradimas, žinoma, turėjo įtakos besikeičiančiai verslininkystės sampratai.
6.Verslo sampratos raida XIX – XX am.
XX a. vakarų verslininkystės teoretikai ypatingą dėmesį skyrė verslininkų asmeniniams sugebėjimams aapibūdinti. Praktiškai visose verslininkystės apibrėžimuose kalbama apie tokią elgseną, kuri apima: iniciatyvos elementą, socialinių – ekonominių mechanizmų organizavimą ir reorganizavimą, siekiant sugebėti naudingai panaudoti turimus išteklius, prisiimti atsakomybę už nesėkmę.
Verslininkystė – tai dinamiškas turto didinimo procesas. Verslo kūrimo procesas pasižymi naujovėmis. Šiuolaikinė verslininkystės (verslo) samprata, orientuota į vykstančius politinius, socialinius ir ekonominius procesus šiuolaikinėje visuomenėje.
7.Ekonominė verslo struktūra įmonėje
Ją sudaro KOMERCIJA ir GAMYBA. išlaidų struktūrą. Jeigu didžiąją dalį sudaro išlaidos darbuotojų apmokėjimui bei naudojamų įrenginių nusidėvėjimui ir maža dalis medžiagų bei žaliavų pirkimui, tai įmonės veikla GAMYBINĖS krypties. O jeigu įm. Išlaidų struktūroje vyrauja išlaidos žaliavoms, o gan mažai tolesniam perdirbimui, ta įmonė KOMERCINĖS krypties.
VERSLAS ek. Prasme- tai ūkinė( ekonominė) veikla apimanti materialinių gėrybių ir paslaugų t.y. prekių gamybą ir jų paskirstymą, t.y. jų pirkimą pardavima (komerciją) taippat gamybinės ir komercinės veiklos ryšius.
KOMERCIJĄ sudaro:1) įmonei reikalingų išteklių (darbo, kapitalo, žemės) pirkimas atitinkamoje rinkoje.2) pagamintų gaminių ir paslaugų pardavimas tam tikroje rinkoje.
8.Ekonominės verslo sistemos tautos ūkio mastu 2gr.:1)Šakos kur gaminami gaminiai ir teikiamos mokamos paslaugos rinkai; ŽŪ, medžioklė, miškininkystė; Žuvininkystė; Kasyba ir gavyba; Apdirbamoji;Elektros, dujų, vandens tiekimas; Transportas; Statyba; Ryšiai; Nelegalių uždraustų produktų gamyba; Viešbučiai, restoranai; Mokamos sveikatos apsaugos paslaugos; Mokamos švietimo paslaugos; Nelegalios mokamos paslaugos;
2)Šakos, kur vyrauja komercija (prekių pirkimas- pardavimas):
Did.- maž. Prekyba vartojimo reikmenimis
Nekilnojamojo turto nuoma pardavimas
Finansinis tarpininkavimas
Komercinė bankininkystė
Komercinis draudimas
Nelegali komercija
Prekyba vertybinais popieriais
Prekyba loterijos bilietais
Azartinių lošimų paslaugos
9.Verslininkystės reikšmė šalies ekonomikai.
verslo įmonės yra valstybės remiamos, nes jos santykinai mažomis išlaidomis sukuria darbo vietų, padeda spręsti užimtumo problemas nepramoniniuose ar šiaip atokiuose nuo pagrindinių šalies centrų rajonuose, kur stambios įmonės paprastai nelinkusios plėtoti veiklos; svarbios kaip subrangovės; didina gyventojų investicinį aktyvumą, naudodamos santaupas verslui plėsti; jų daugėjant, mažėja kapitalo ir gamybos priemonių susitelkimas įvairiose verslo šakose, todėl sudaroma sveikesnė konkurencija; sskatina diegti inovacijas; tenkina psichologinius žmonių atsakomybės, nuosavybės, sprendimo laisvės, individo saviraiškos ir kitus poreikius; mažose šalyse naudoja įvairių vietų negausius vietinius gamtos išteklius.
Verslininkystė lemia ekonomikos ir visuomenės pokyčius. Ekonomikos plėtrą iš esmės lemia naujovės. Inovacija- tai funkcinė, iš esmės pažangi naujovė, orientuota į seno pakeitimą nauju. Smulkiojo ir vidutinio verslo subjektų gausa, aktyvi investicinė ir eksporto veikla, didelis užimtumas bei produktyvios naujos darbo vietos duoda apčiuopiamą naudą nacionalinės ekonomikos plėtrai.
10.Pagrindiniai ekonominiai verslo principai
Verslininkas siekdamas sėkmingo verso turi vadovautis:
pasirinkimo rinkoje llaisvė ir konkurencija
prekių mainų abipusė nauda
pelno siekis
gam.- kom. Veiklos paslaptis
ekonominė verslo rizika
visiška ekonominė verlso atsakomybė už verso rezultatus
neperžengimas ribos, už kurios prekiniai mainai neprimtini
prekės pirkėjo ir pardavėjo savitarpio kontrolė
11.Verslo funkcijos ir verslininkystės rūšys.
Išorinės verslo funkcijos:
Gamina prekes
Skatina konkuruoti
Suteikia naujų darbo vietų
Sukuria tturtą
Teikia paslaugas
Vidinės verslo funkcijos:
Finansinės apskaitos funkcija
Rinkodaros funkcija
Personalo valdymo funkcija
Tiekimo funkcija
Gamybinė verslininkystė. Apima prekių gamybą ir vartojimą bei paslaugų teikimą.
Komercinė verslininkystė. Pagrindas yra komerciniai sandoriai, t.y. prekių ir paslaugų perpardavimas.
Finansinė verslininkystė. Pirkimo ir pardavimo objektas yra pinigai, valiuta, vertybiniai popieriai.
12.Verslo veiksniai Klasikinėje ekonomikoje išskiriamos 3 verslo veiksnių grupės: darbo jėga; kapitalas; žemė
Šiuolaikinėse verslo teorijose pateikiama smulkesnė verslo veiksnių klasifikacija:
1)Verslo veiksniai (6M) : Pinigai; Mašinos; Darbo jėga; Laikas; Medžiagos; Verslumas
2) Rinka: Vartotojai; Pramonė; Valstybė; Kitos valstybės
Kiekvienas veiksnys, dalyvaudamas versle, gauna už savo veiklą atlyginimą skirtingais pavidalais:
verslininkų atlygis už jų pastangas bei riziką, kilusią įgyvendinant naujas idėjas, yra pelnas, kuris lieka po to, kai užmokama žemės, darbo jėgos ir kapitalo savininkams;
darbo jėgos atlygis yra uždirbtas atlyginimas;
žemės savininkams mokama renta;
kapitalo savininkams – palūkanos ir ddividendai.
13.Verslininkystės raida Lietuvoje
smulkiuoju verslu Lietuvoje žmonės vertėsi jau feodalizmo laikotarpiu. Verslo plėtrą lėmė palankios geografinės sąlygos ir Lietuvos valdovų politika.
Pirmais Lietuvos nepriklausomybės metai verslai pradėjo kurtis net be pradinio kapitalo. Tuomet ūkinė veikla buvo privati, išskyrus nedidelę dalį, priklausančią krašto apsaugai: aviaciją, šaudmenų fabrikus, ginklų taisymą. (šalyje buvo 300 tūkst. Individualių ūkininkų ir dirbo 75 procentai gyventojų ūkyje).
Sukurtos AB „Pieno centras“, AB ‚Maistas“
Okupacijos metais privatus verslas atsidūrė už įstatymo ribų, tačiau senosios privačios verslo tradicijos Lietuvoje išliko: žmonės siuvo, mezgė…
Pirmosios vverslo įmonės atsirado 1991 m. atgavus Lietuvos nepriklausomybę. Jos susikūrė taip:
atskilo nuo valstybinių įmonių
jau buvo veikiančios vietinės įmonės
kūrėsi naujos įmonės
Šios atsiradusios įmonės sudarė prielaidas:
augti šalies ekonomikai
pritraukti verslininkus iš užsienio
lanksčiau reaguoti į rinkos pokyčius
kurtis būsimoms stambioms įmonėms
14.Įmonės samprata
Lietuvos Respublikos įmonių įstatyme yra pateiktas toks įmonės apibrėžimas: įmonė yra savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas, įsteigtas įstatymų numatytą tvarka, tam tikrai komercinei ūkinei veiklai. Įmonę sudaro medžiagų, daiktinių, finansinių ir materialinių aktyvų, jos teisių ir pareigų kompleksas.
Verslo šaka (sritis) – tai ūkinės (ekonominiais) ryšiais tarpusavyje susijusių verslo subjektų ( įmonių ), gaminančių giminingus gaminius arba teikiančias panašias paslaugas visuma.
Vadybos požiūriu įmonė yra organizacija, o tai reiškia, kad ji yra:
Socialinė grupė, nes ji suburia žmones ir organizuoja jų darbą;
Gaminanti gaminius ar teikianti paslaugas ir paskirstanti uždirbtas ( gautas ) pajamas;
Atvira aplinka t.y. bendraujanti su valstybės bei savivaldybės institucijomis, su kitomis įmonėmis, bankais ir panašiai.
Įmonė yra ekonominė ir savarankiška organizacija.
15.Įmonės tikslų sistema.
Kiekviena įmonė turi tikslus. nukreipta visa įmonės veikla, Visi įmonės tikslai gali būti suskirstyti į dvi grupes t.y. ekonominius ir socialinius.
Įmonės ekonominių tikslų sistemos
Gamybos tikslai Sėkmės tikslai Finansiniai tikslai
Optimali gamybos apimtis ir struktūra. Realizavimo apimties augimas. Mokomasis pajėgumas.
Gam. ir sandėliavimo, gam.pajėgumų atitikimas jų apimčiai. Gamybos išlaidų mažinimas. Likvidumo, rezervo dydis ir struktūra.
Optimali rinkos dalis Pelno didinimas Pelno rezervavimas finansų struktūra.
Realizavimo būdu ooptimizavimas. Dividendų normos didinimas Investicijų ir finansavimo programų apimtis ir struktūra.
Formuojant tikslų sistemą reikėtų vadovautis šiais principai:
realus;
suderinta neprieštaringa;
suderinta laiko požiūriu
atitikti įmonių organizacinę struktūrą – konkrečius vykdytojus;
įgyvendinimo kontrolė;
16.Steigiamų Lietuvoje įmonių rūšys
Individualios (personalinės).
Tikrosios ūkinės bendrijos.
Komanditinės (pasitikėjimo) ūkinės bendrijos.
Akcinės bendrovės.
Uždarosios akcinės bendrovės.
17.Individualioji (personalinė) įmonė
Individualioji ( personalinė) vadinama tokia įmonė kuri priklauso nuosavybės teise vienam fiziniam asmeniui ar bendrosios jungtinės nuosavybės teise keliems fiziniams asmenims.
Ypatingais atvejais steigėjais gali būti ir juridiniai asmenys
Individualioji įmonė turi vardą , kuriame nurodytas savininkas. Individualioji įmonė pagal LR civilinį kodeksą yra neribotos civilinės atsakomybės, tai yra kad įmonės prievolėms įvykdyti jos turto neužtenka . pagal įmonės prievoles savo turtu atsako jos savininkas arba savininkai. (savo turtu atsako ir įmonę likviduojant ).
18.Ūkinė bendrija
Ūkinė bendrija – tai kelių fizinių ( ir/arba juridiniu) asmenų bendrosios jungtinės veiklos sutartimi įsteigta įmonė vykdanti komercinę ir ūkinę arba kitokią , įstatymu nedraudžiamą veiklą , sujungus turtą į bendrąją dalinę nuosavybę.
Bendriją sudaro ne mažiau kaip 2 ir ne daugiau kaip 20 narių.
Ūkinės bendrijos steigėjai savo susitarimu gali atleisti kai kuriuos bendrijos narius nuo atsakomybės už bendrijos prievoles. Pagal šį požymį ūk. Bendrijos gali būti 2 rūšių:
Tikrosios Ūkinės Bendrijos , kai visi nariai yra atsakingi už bendrus įsipareigojimus .
Komanditinės / pasitikėjimo kai narių turtas yra atskirtas nnuo bendrijos turto , tačiau bent vienas narys turi būti tikrasis
19. AB ir UAB pagrindiniai požymiai
AB ir UAB veikia pagal akcinių bendrovių įstatymą, AB ir UAB įstatinis kapitalas yra padalintas į akcijas, AB yra juridinis asmuo. AB yra ribotos turtinės atsakomybės. Ji atsako tik ta suma, kurią privalo įmokėti už akcijas.
UAB akcijos negali būti platinamos ir jomis viešai prekiaujama. Tokios bendrovės įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 10000 litų ir joje negali būti daugiau kaip 100 akcininkų. AB akcijos gali būti platinamos ir jomis prekiaujama viešai, jos įstatinis kapitalas turi būti ne mažesnis kaip 150000 litų. Akcininkai gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys, bei valstybė.
AB Pranašumai:
Ribota atsakomybė – už bendrovės veiklą savininkai atsako tik investuotais pinigais;
Gali keistis savininkai parduodant akcijas kitiems;
Neribota veiklos trukmė;
Lengviau gauti investicijų ir paskolų;
AB gali pritraukti lėšų darydama naujas akcijų ar obligacijų emisijas;
Profesionalus valdymas, nes samdomi profesionalūs darbuotojai;
Didesnės finansinės galimybės.
AB Trūkumai:
Sudėtingiau ir brangiau sukurti;
Kontrolinį akcijų paketą turintys akcininkai gali diktuoti savo valią kitiems;
Sudėtingesnė atsakomybė;
Ne tokia lanksti veikla;
Savininkai negali naudotis bendrovės pelnu, kol jis nepaskirstytas;
Skirstant pelną dalyvauja daugiau suinteresuotų šalių;
Didesnės administracinės sąnaudos.
20.21.AB ir UAB steigimo žingsniai
1)AB 1. UAB Firmos vardo registravimas ir steigimo akto sudarymas;
2)AB 2. UAB Kaupiamosios sąskaitos banke atidarymas;
3)AB 3. UAB Bendrųjų įstatų parengimas, jų pasirašymas;
4)AB
4. UAB Leidimo ūkinei veiklai iš savivaldybės gavimas;
5)AB Bendrųjų įstatų registravimas valstybinėje ar savivaldybės institucijoje, kuri tvarko įmonių rejestrą;
5. UAB Akcijų pasirašymo sutarčių sudarymas (UAB akcijų pasirašymo ir bendrovės steigimo sutartis gali būti vienas dokumentas);
6)AB Akcijų emisijos registravimas vertybinių popierių komisijoje;
7)AB Akcijų platinimas pasirašant akcijų pasirašymo sutartis;
8)AB 6. UAB Pasirašytų akcijų apmokėjimas, įmokant į sąskaitą sutartyje numatytą sumą;
9)AB Steigimo ataskaitos parengimas, jos pateikimas nepriklausomam auditoriui ir jo išvadų gavimas. Joje:
a)Steigimo išlaidos
b)Už akcijas gauti pinigai
c)Už akcijas gauti nepiniginiai turtiniai įnašai
d)Akcijų, kkurias įsigijo kiekvienas steigėjas, skaičius
e)Steigiamos bendrovės vardu sudaryti sandoriai
10)AB Steigiamosios ataskaitos pateikimas patikrinti nepriklausomam auditoriuim jo išvadų gavimas;
11)AB 7. UAB Steigiamojo susirinkimo sušaukimas.
12)AB 8. UAB Jo nutarimai:
a)Dėl steigimo ataskaitos patvirtinimo
b)Dėl valdymo organų išrinkimo
c)Dėl auditoriaus išrinkimo
13)AB 9. UAB Registravimas į įmonių rejestrą.
22.Akcinės bendrovės ir uždarosios akcinės bendrovės valdymas
Pagrindinis bendrovės organas- visuotinis akcininkų susirinkimas, privalomas ir AB ir UAB. Bendrovės valdymo organai- stebėtojų taryba, valdyba ir administracijos vadovas. AB privalomi valdymo organai- administracijos vadovas ir ne mažiau kaip vienas kolegialus valdymo oorganas- stebėtojų taryba ar valdyba. UAB privalomas valdymo organas- administracijos vadovas. Jei bendrovėje stebėtojų taryba nesudaroma, jos funkcijos kitiems bendrovės valdymo organams nepriskiriamos. Jei bendrovėje nesudaroma valdyba, jos funkcijas, teises, pareigas ir atsakomybę perima administracijos vadovas, išskyrus tas funkcijas, teises iir pareigas, kurias perima stebėtojų taryba ar visuotinis akcininkų susirinkimas.
23.Akcinės bendrovės kapitalas ir jo sudėtis
39 straipsnis.Kapitalo sudėtis
Bendrovės kapitalas skirstomas į nuosavą ir skolintą. Nuosavas kapitalas sudaromas iš akcijų emisijos kainos ir bendrovės pelno. Skolintas- susidaro platinant išleistas obligacijas, imant kreditus ir kitaip skolinantis lėšų.
Nuosavą bendrovės kapitalą sudaro:
1)įstatinis kapitalas
2)akcijų priedai (nominalios vertės perviršijimas)
3)perkainojimo rezervas
4)privalomasis rezervas
5)rezervas savoms akcijoms įsigyti(AB)
6)įstatuose nurodyti rezervai
7)kt. rezervai
8)nepaskirstytasis pelnas( nuostolis)
9)dotacijos ir negrąžintos subsidijos
10)atidėtos išlaidos
24.Akcijos: jų samprata ir rūšys
Akcija – dokumentas( vertybinis popierius) , liudijantis nuosavybės ir balsavimo teisę akcinėje bendrovėje.
Akcijos – tai nuosavybės vertybiniai popieriai, pažymintys jų savininkų dalį bendrovės įstatiniame kapitale ir suteikiantys jiems turtines bei neturtines teises.
UAB akcijos gali būti:
a) Materialios ( pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus reikalavimus atspausdinti dokumentai).
b) Nematerialios ( įįrašai vertybinių popierių sąskaitose). UAB nematerialių akcijų sąskaitas tvarko jas išleidusi UAB.
AB akcijos turi būti nematerialios. AB akcijos turi būti įregistruotos Vertybinių popierių komisijoje. AB akcijų sąskaitas tvarko Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatyme nustatyti subjektai.
Materialioje akcijoje turi būti:
1.Pavadinimas “Akcija” ir akcijos rūšis;
2.UAB kodas ir pavadinimas;
3.Nominali akcijos vertė;
4Numeris;
5.Privilegijuotųjų akcijų dividendo dydis ir balsavimo teisė;
6.Išleidimo į apyvartą data;
7.Akcijos savininko vardas, pavardė ir asmens kodas ( juridinio asmens pavadinimas ir kodas) ;
8.Valdybos pirmininko parašas, patvirtintas UAB antspaudu.
Akcijos nominali vertė turi būti nurodyta litais bbe centų.
Akcijų rūšys:
pagal disponavimo būdą:
a) Vardinės
b) Pareikštinės
pagal suteikiamas teises:
a) Paprastosios
b) Privilegijuotosios:
1.Su kaupiamuoju dividendu
2. Su nekaupiamuoju dividendu
Nevisiškai apmokėtos akcijos Nevisiškai apmokėtos nematerialios akcijos pažymimos įrašu šias akcijas pasirašiusio asmens vertybinių popierių sąskaitoje – nurodoma už šias akcijas sumokėta suma, iki visiško jos apmokėjimo trūkstama suma ir mokėjimo termino pabaiga.
Vardinės ir pareikštinės akcijos Materialios vardinės akcijos savininkas yra tas asmuo, kuris yra nurodytas akcijoje. Šie asmenys turi būti registruojami UAB akcininkų registre, kuriame turi būti įrašytas akcininko vardas, pavardė, asmens kodas ir adresas ( juridinio asmens pavadinimas, kodas ir buveinės adresas) , akcininkui nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų skaičius, akcijų nominali vertė.
Nematerialios vardinės arba pareikštinės akcijos savininkas yra asmuo, kurio vardu atidaryta vertybinių popierių sąskaita, kurioje įrašytos jam nuosavybės teise priklausančios akcijos.
UAB akcijos gali būti tik vardinės.
Paprastosios ir privilegijuotosios akcijos Paprastųjų akcijų savininkų turtinės teisės į dividendą ir likviduojamos bendrovės turto dalį gali būti įgyvendintos tik po to, kai yra įgyvendintos privilegijuotųjų akcijų savininkų turtinės teisės. Tik paprastųjų akcijų savininkai turi teisę gauti naujų akcijų,
Privilegijuotųjų akcijų suteikiamos turtinės bei neturtinės teisės turi būti nustatytos iš anksto, iki jas išleidžiant, ir įrašytos bendrovės įstatuose.
Darbuotojų akcijos yra bendrovės darbuotojams lengvatinėmis sąlygomis parduotos ar kitaip perduotos vardinės akcijos. Pasibaigus perleidimo apribojimo laikui, akcija nnetenka darbuotojų akcijos statuso ir yra pakeičiama paprasta vardine akcija.
Specialiosios akcijos yra paprastosios vardinės akcijos, suteikiančios valstybei ar savivaldybei papildomų neturtinių teisių. Jos suteikaimos, kai: veikla yra transporto, energetikos, naftos ūkio, ryšių ar komunalinio ūkio srityje.
25.Įmonės steigimas franšizės būdu
Franšizė – tai toks verslo vykdymo būdas, kai įsigyjamos išskirtinės teisės parduoti tam tikro ženklo prekes ar teikti paslaugas nustatytoje geografinėje zonoje.
Frančizo suteikėjas – tai įmonė ar firma, gaminanti ir pardavinėjanti kokius nors gaminius ar kokias paslaugas. Frančizo suteikėjas gali leisti jos gavėjui perleisti kai kurias teises kitiems, t.y. išduoti subfrančizą. Be to, jis gali pasilikti teisę suteikti frančizą ir kitiems.
Skirtumas nuo licencijos: jis apima ne vieną kurį nors pramonės objektą (išradimą, naudingą modelį, pramonės pavyzdį, prekių ar paslaugų ženklą), bet kelia užpatentuotus ar neužpatentuotus intelektinės, ypač pramonės nuosavybės objektus.
Skirtumas nuo bendrų įmonių: frančizės suteikėjas ir gavėjas savo įmonių ar firmų nesuvienija jurudiškai ar kitaip.
26.Lengvatinės įmonės – tai įmonės, kurios registruotos lengvatinio apmokestinimo zonose ir šalyse. Pagrindinė sąlyga – firma negali vykdyti veiklos registracijos šalies teritorijoje ir turėti ten pajamų. Tuose šalyse nėra arba yra, bet mažesni, mokesčiai.
27.Įmonės veikiančios koncesijos pagrindu
Koncesija – teisė naudotis esamu ar numatomu sukurti valstybės ir savivaldybės turtu, kuris pagal sutartį suteikiamas tam tikrai ūkinei veiklai vykdyti. KKoncesinę sutartį sudaro 2 dalyviai – koncesininkas ir koncesijos suteikėjas (valstybės ar savivaldos institucija)
28.Nemokios įmonės ir bankrotas
Nemokios įmonės – būsena, kai ji neatsiskaito su kreditoriais praėjus 3 mėnesiams po termino, nurodyto įstatymuose, teisės aktuose,ar kreditoriaus ir įmonės sutartyse įmonės įsipareigojimams vykdyti, arba praėjus tokiam pat laikui po kreditoriaus reikalavimo įvykdyti įsipareigojimus.
Bankrotas – nemokios įmonės būsena, kai teisme jai iškeliama bankroto byla. Pareiškimą teismui gali pateikti kreditoriai, savininkai ar administracijos vadovas dėl to, kad įmonė nevykdo su darbo santykiais susijusių įsipareigojimų, turtinių įsipareigojimų, nemoka mokesčių bei privalomų įmokų. Kai įmonė pripažįstama bankrutavusia, ji likviduojama. Bylą galima nutraukti, Bankrotas gali vykti ir ne teismo tvarka. Tokį siūlimą kreditoriams pateikia įmonės administracijos vadovas arba savininkai. Tada teismo kompetencijai skirtus klausimus svarsto kreditorių susirinkimas.
Įmonės sanavimas – komplekso priemonių, techninės bei ekonominės priemonės, turto pardavimas, gamybos ar darbo perorganizavimas, siekiant atkurti įmonės mokumą. Tai gali būti tiek teisminio, tiek neteisminio bankroto dalis . sanavimas turi vykti pagal įstatymų nustatytą tvarką.
Individualios įmonės savininkas pats nutraukti įmonės veiklą, ūkinės bendrijos – pasibaigus bendrosios jungtinės veiklos sutarties terminui arba visais balsais priimto tikrųjų narių nutarimu,bendrovės akcininkai visuotiniame akcininkų susirinkime gali nutarti ją likviduoti.
29.Verslo proceso stadijos
1.Naujų verslo idėjų paieška ir įvertinimas. v.i. grindžiantys veiksniai ir faktai, ekonominės rizikos
veiksnių įvertinimas ir raidos prognozė
2.Verslo plano rengimas
3.Verslui plėtoti reikalingų išteklių paieška.
4.Valdymas arba vadyba.
30.Naujų verslo idėjų paieška ir jų įvertinimas
Pradedantiems verslininkams nepatartina siekti verslo idėjų perdėto naujumo ir originalumo. Idealus verslo idejos pasirinkimas yra gaminiai ar paslaugos, galintys konkuruoti rinkoje dėl tam tikrų savo savybių ar teikiamos naudos, kurių neturi jau rinkoje esantys gaminiai ar paslaugos.
Nauju idėju paieškos šaltiniai yra šie:
1.pokalbiai su potencialiais vartotojais, su darbo kolegomis, su verslininkais,
2.mugės, parodos bei išvykos i užsienį dalinantis verslo patirtimi.
3.reguliarus specialių leidinių sskaitymas.
Daugeliui žmonių logiška pasirinkti tokią veiklos sritį, kurioje jie turi tam tikrą patyrimą:
Trumpas verslo idėjos apibūdinimas aprėpia:
1. gaminio ar paslaugos aprašymą
2. paaiškinimą, kodėl gaminys ar paslauga turi paklausą
3. bendrą numatytos rinkos apibudinimą
4. rinkos geografinį apibutdinimą
5. apytikslį kainos dydį
6. paradavimo būdus
7. pradinį pardavimo apimties įvertinimą
8. galimas gaminio gamybos ar paslugų teikimo išlaidas
31.Klaidos, kurios gali sužlugdyti verslą
Nepakankami pradiniai finansai.
Paviršutiniškas rinkos poreikių žinojimas.
Išskirtinumo stoka.
Subjektyvūs vertinimai.
Bloga produkto kokybė.
Neefektyvūs rinkodaros ir pardavimo veiksmai.
Konkurentų nepažinimas
Greitas produkto senėjimas
Netinkamas verslo pradžios laikas.
Verslo neapibrėžtumas.
Per didelis pasitikėjimas vvieninteliu užsakovu.
Valdymo klaidos.
Nepakankamas reikalingos technikos pažinimas.
Įstatymų nežinojimas.
32.Verslo sėkmės veiksniai
Verslininko gabumai,Verslininko pažiūros(mąstysena), motyvai ir asmenybė, vyriausybės skatinimas,
pakankamas kapitalas, verslo galimybės, darbuotojų bendradarbiavimas.Verslo sėkmę lemia verslininko individualios savybės, palanki išorinė aplinka ir gera aplinka organizacijoje. Iš tikrųjų verslumas-sugebėjimas panaudoti vvidinį potencialą ir situacijos palankumą naudai sukurti(turtui gauti)
33.Verslo plano būtinumas ir esmė.
1.Būtinumas verslininkams nustatyti savo veiklos strategijas, numatyti konkrečias priemones galutiniam tikslui siekti.
2.Verslo plano reikalingumą lemia tai, kad jis įgalina verslininką objektyviai įvertinti savo verslo idėją, išnagrinėti verslo sėkmę lemiančias sąlygas ir numatyti jo rezultatyvumą (efektyvumą).
3.Verslo planas būtinas siekiant išplėsti savo padėtį rinkoje, susirasti ir uzimti joje laisvą nišą bei įsitvirtinti naujose rinkose.
4.Būtinumas gauti ilgalaikes paskolas.
5.Bendros įmonės su užsienio partneriais steigiamos remiantis verslo planu. Toks planas faktiškai yra pagrindinis dokumentas, kuriuo remiamasi derybose su užsienio partneriais.
6.Verslo planas reikalingas norint gauti vyriausybės ir tarptautinių organizacijų finansinę paramą.
Verslo planas – tai programinis verslininko dokumentas, kuriame aiškiai ir reglamentuotai išdėstyta verslo sumanymo esmė, kuriame tiksliai suformuluota įmonės veiklos strategija 3-ms, 4-ms metams ir aateities perspektyvos, kuriame įvertinama įmonės veiklos būsena lyginant su konkurentų veikla ir prognozuojami jos rezultatai.
1.Būsimasias savo veiklos klaidas it trūkumus geriau pastebėti rašant negu patiriant praktiškai.
2.Pradėdami savo veiklą jausitės kur kas tvirčiau jeigu sudarysite savo verslo planą.
3.Verslo planas tiksliai parodo kiek, kam, kada ir kuriam laikotarpiui reikia pinigų.
4.Verslo planas padėda greitai ir suprantamai paaiškinti savo ketinimus bankininkams, investuotojams, partneriams.
5.Rašydami verslo planą verslininkai susipažįsta su planavimo procesu.
V.P. įskaitančiam žmogui turi parodyti kas yra prisistatanti įmonė, ko ji siekia. Iš jo turėtų bbūti matomi visi įmonės veiklos aspektai, verslo tikslai, produktas, marketingas, gamyba, paslaugų teikimas, valdymas, rizika, finansavimas, darbų atlikimo grafikai.
34.Verslui plėtoti reikalingų išteklių paieška
1.Verslininko turimų išteklių įvertinimas.
2.Trūkstamų išteklių apimties nustatymas ir potencialių teikėjų numatymas.
3.Trūkstamų išteklių gavimo būdų pasirinkimas.
Naudojami šie šaltiniai:
1.Savininko santaupos.
2.Paskolintos lėšos.
3.Individualūs investuotojai.
4.Komercinių bankų paskolos.
5.Finansavimas turtui, pirkimas išsimokėtinai, išperkamoji nuoma(lizingas).
6.Faktoringas ir sąskaitų diskontavimas.
7. Tiekėjų teikiamas kreditavimas.
8. Dotacijos (valstybės teikiamos)
Vakarų šalyse paplitęs faktoringas, kaip svarbus apivartinio kapitalo finansavimo šaltinis. Faktoringo įmonė tvarko verslininko pardavimų knygą mokėdama jam avansu iki 80% per mėnesį užrašytų sąskaitų.
Sąskaitų diskontavimo Lietuvoje nėra. Sąskaitų diskontavimas – paslauga kai užrašytos sąskaitos už pardavimus yra parduodamos su nuolaida diskonto namams. Pagrindinis skirtumas tarp diskontavimo ir faktoringo toks, kad jis neapima pardavimų knygos tvarkymo.
35.Verslo įmonės valdymas (vadyba)
Verslo įm. valdymą sudaro 2 svarbiausios problemos – įm. valdymo stiliaus pasirinkimas ir įm. valdymo organizacinė struktūra.
Įm. vadovui neužtenka būti kopetentingam,t.y turėti turėti profesinę kompetenciją.Jis turi būti geras organizatorius ir administartorius.Vadovas turi žinoti ne tik ką reikėtų atlikti, bet ir kaip tai atliekama.Kiekvienas įm. vadovas turei suderinti gan prieštaringus kolektyvo, atskitų darbuotojų, valstybės/visuomenės ekon. Interesus.Priversti pavaldinius paklusti galima įv. todėl ir vadovavimo stilių yra daug. Iš jų skiriamoi trys svarbiausi:
1.Autokratinis valdymo stilius – stipri valdymo centralizacija, polinkiu į vienvaldiškumą sprendžiant ne tik pačias sudėtingiausias, bet iir gan paprastas problemas.
2. Demokratiškas. Toks vadovas sprendžia tik ypač sudėtingus klausimus, visa kita palikdamas pręsti kolektyvui.Jis skatina pavaldinių iniciatyvą, suteikia galimybę dirbti savarankiškai.
3.Liberalus valdymo stilius pasižymi minimalia vadovo įtaka pavaldinių veiklai.Šis vadovas nedemonstruoja savo vadovaujančios padėties, nes nėra įsitikinęs savo kaip vadovo užimama padėtimi bei kompetencija. Jis atsargus priimdamas sprendimus, todėl mėgsta vadovautis įstatymais, instrukcijomis, taip jis tikisi kompensuoti trūkstamas galimybes savarankiškai veikti.
Pagal santykį su gamyba vald. personalo darbuotojai skirstomi į linijinį personalą ( direktoriai, cechų, barų vadybininkai, meistrai) ir funkcinį (specialistai, tarnautojai ir kt.).
Išskiriami šie verslo įm. org. valdymo struktūrų tipai:
1.paprasta- kur viskas labai riklauso nuo savininko, kuris kartu ir vadovas.
2.Funkcinė-remiasi konkrečių valdymo f-jų išskyrimu.
3.Divizinė(prekinė)-orientuota į prekę, taikoma gaminant tam tikrą ar susijusias prekių grupes
4.Divizinė struktūra orientuota į geografinį regioną taikoma norint, kad įm. būtų arčiau pagr. Rinkų, žaliavų šaltinių ir pan.
5.Divizinė struktūra orientuota į vartotoją, kai organizacija struktūruojama pagal vartot. ,kurie renkasi struktūringas prekes, tipus.
6.Matricinė
36.Kintanti išorinė verslo aplinka
Ūkio aplinka:
ūkio struktūra
galimos alternatyvos
vartotojų/tiekėjų stiprybės
įėjimo/išėjimo kliūtys
Darbo aplinka:
konkurentų padėtis
vartotojo profilis
akcininkų interesai
santykiai su tiekėjais ir kreditoriais
Ekologinė aplinka
Politinė/teisinė aplinka
Technologinė aplinka
Ekonominė aplinka
37.Išorinės verslo įmonės aplinkos sudedamosios dalys
Ekonominė aplinka. bendrieji ekonomikos rodikliai: pajamų augimo (nacionalinių pajamų, gyventojų, įmonių), nedarbo, infliacijos lygis, valiutų kursas, įmokų, išmokų balanso deficitas.
Politinė aplinka Valstybės ekonominė politika gali suteikti vverslo įmonei papildomų galimybių, tačiau gali jos veiklą ir riboti.Valstybė daro didžiulę įtaką ekonomikai taikydama šias priemones: mokesčių sistemą, valstybės išlaidas, privatizavimą, konkurencijos skatinimo priemonės, regioninė politika, pagalba smulkiajam ir vidutiniam verslui.
Teisinė aplinka sprendžia ginčytinus klausimus ir reguliuoja įmonių veiklą. Labai svarbu, kad abi šalys gerai suvoktų savo teises ir pareigas. Svarbiausi teisiniai aktai: civiliniai kodeksai, įstatymai, poįstatyminiai aktai.
Technologinė. Labiausiai technologijų pokyčiai veikia siūlomų prekių paklausą. + jie skatina gamybos proceso pokyčius, keičia reikalingų darbuotojų skaičių ar jų kvalifikacijos reikalavimus.
Socialinės aplinkos svarbiausias rodiklis yra gyventojų skaičius. Verslo įmonei naudinga, kai gyventojų skaičius didėja, nes: daugėja jos potencialių vartotojų, didėja darbo jėgos pasiūla. kiek, kokio amžiaus žmonių šalyje gyvena.
38.Mokesčių samprata, rūšys ir elementai
Mokesčiai – tai valstybės imami juridinių ir fizinių asmenų privalomieji mokėjimai.
Tiesioginiai yra nustatomi betarpiškai pajamoms ir turtui. Netiesioginiams mokesčiams priklauso mokesčiai už prekes ir paslaugas, kurie yra sumokami per prekių kainas, įtraukus juos į tarifus. Visi mokesčiai įplaukia į teritorinių valstybinių mokesčių inspekcijų biudžeto surenkamąsias sąskaitas, vėliau tos įmokos paskirstomos ir įskaitomos į atitinkamus biudžetus, t.y. valstybės ir savivaldybės. Mokesčių įplaukos biudž. paskirstomas remiantis seimo konkrečių metų valstybės biudžeto ir atsiskaitymų į savivaldybių biudžetus normatyvų bei dotacijų įstatymu, taip pat biudžetinės sandaros įstatymu.
Rūšys: Tiesioginiai į realinius mokesčius (žemės mokestis)
ir asmeninius mokesčius (gyventojų pajamų mokestis). Netiesioginiai: 1) akcizai, jie būna individualūs konkrečioms prekėms ir universalūs (PVM). 2) muitai (eksporto, importo, tranzito), pagal tikslus skirstomi: fiskalinius, protekcinius, antidempinginius.
Mokesčio turinį nusako jo elementai: subjektą, objektą, šaltinį, apmokestinimo vietą, mokesčio tarifą (norma ar kvota), mokesčio sumą, mokesčio lengvatas. Priklausomai nuo mokesčių sandaros yra tvirtos ir dalinės normos. Tvirtos normos nustatomos absoliučia suma objekto vienetui. Dalinės normos išreiškiamos tam tikromis apmokestinamojo objekto dalimis. Dalinės normos yra skirstomos į proporcines ir progresyvias.
39.Gyventojų pajamų mmokestis
Mokesčio mokėtojas yra pajamų gavę gyventojai, o mokesčio objektas yra gyventojo gautos pajamos. Yra taikomi 2 šio mokesčio tarifai – 15% ir 33 %.
15% tarifas taikomas sioms pajamu grupems – pajamoms iš paskirstytojo pelno, dividendams, palūkanoms;
-jūrininkų, atlikėjų, sportininkų gautoms pajamoms, už tiesioginę jų veiklą;
– honorarams ir pajamoms gautoms pagal autorines sutartis.
– pajamoms iš turto pardavimo, nuomos ar perleidimo.
– pensijų išmokoms, išmokoms pagal gyvybės draudimo sutartis, grąžinamoms gyventojų sumokėtoms gyvybės draudimo ir pensijų įmokoms pagal nutrauktas ar pasibaigusias tokio pobūdžio sutartis.
Visoms kkitoms pajamoms taikomas 33% tarifas išskyrus pajamoms gautoms už patentuotą (pajamos iš verslo) veiklą.
Apskaičiuojant apmokestinamasias pajamas iš visų pajamų atimamos: 1. neapmokestinamasis pajamų dydis (290ltmėn, auginant 3 vaikus, esant I grupės invalidui – 430 lt/mėn. Už kiekvieną tolimesnį vaiką didėja ppo 46lt/mėn) 2. pajamos gautos iš veiklos kuriai įsigytas verslo liudijimas. 3. per laikotarpį parduoto ir kitaip nuosavybėn perleisto turto įsigijimo kaina ir susijusios išlaidos. 4. neapmokestinamosios pajamos (įvairios savivaldybės ar VSDF mokamos pašalpos (išskyrus ligos ir motinystės), nepelno siekinčių organizacijų pašalpos savo nariams, įvairios kompensacijos, tam tikros kategorijos vertybiniai popieriai, stipendijos, labdara ir kt) 5 kiti leidžiami atskaitymai.
40.Pelno mokestis.
Mokėtojai visi juridiniai asmenys, įregistruoti LR teisės aktų nustatyta tvarka. Šio mokesčio objektas yra juridinių asmenų apmokestinamosios pajamos. Jos apskaičiuojamos iš visų pajamų atėmus:
1.Neapmokestinamas pajamas (gauta parama ir labdara, gautos draudimo išmokos, bankrutavusio vieneto pajamos gautos pardavus turtą, netesybos, gautos žalos atlyginimas ir kitos pajamos.)
2.leidžiami atskaitymai – visos patirtos tokiai veiklai įprastos išlaidos.
3.ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai. – turto nusidėvėjimo ir amortizacijos ssąnaudos, mokesčiai, remonto, turto eksplotavimo išlaidos, komandiruočių, reklamos sąnaudos. Ir kiti leidžiami atskaitymai.
Gauta suma apmokestinama 15% tarifu (jei LR mokesčio mokėtojas) ir 10% ( Jei užsienio valstybės mokėtojas) jei įmonė teikia labdarą ir paramą, tai mokestis mažinamas labdarai suteita suma, bet ne daugiau kaip 40%apmokestinamojo pelno dydžio.
Jeigu įmonė gauna daugiau kaip 50% pajamų iš žemės ūkio, tai jai taikomas 10% tarifas.
Laisvųjų ekonominių zonų įmonių pelnui taikomas 5metus -80%, o dar kitus 5 metus 50% mažesnis tarifas.jei užsienio investuotojui priklauso ddaugiau kaip 30% akcijų ir yra investuotas daugiau kaip 1mln.JAV dolerių ar didesnis užsienio kilmės kapitalas, tai tokiai įmonei 5 metus taikomas 0% pelno mokesčio tarifas, o kitus 10 metų – 50% mažesnis tarifas. saviskolos bendrijų pelno mokesčio tarifas mažinamas 70%.
41.PVM mokesčio objektas yra prekių gamybos, atliekamų darbų ir teikiamų paslaugų procese sukurta ir realizuota pridėtinė vertė bei importuojamų prekių vertė. Šio mokesčio mokėtojai yra galutiniai vartotojai – tie kurie įsigyja prekes ar paslaugas, tačiau mokesčio mokėtojos yra įmonės. Jei įmonės pajamos per metus sudaro ne daugiau kaip 10,000lt tai jai mokesčio mokėti nereikia. Jei nuo 10.000lt iki 100.000lt per metus – tada įmonė gali pasirinkti, ar jai tapti mokesčio mokėtoja, ar ne. Jei pajamos didesnės negu 100.000lt per metus, tai PVM skaičiuoti privaloma. Šio mokesčio nemoka įmonės įregistruotos laisvosiose ekonominėse zonose. Be to šį mokestį mokančios įmonės gali susigražinti tą mokesčio dalį, kurią jos sumokėjo pirkdamos prekes ir paslaugas iš kitų įmonių mokesčio mokėtojų. Yra keletas mokesčio tarifų:
0% – eksportuojamoms prekėms ir paslaugoms. Tarptautinių keleivių ir krovinių vežimui, turizmo ir kelionių agentūroms, lėktuvų ir laivų, vežančių keleivius tarptautiniais maršrutais, aptarnavimui, remontui, nuomai. Prekėms iš LR muitų teritorijos įvežamoms į muitinės sandėlius, muito mokečiais neapmokestinamas parduotuves, laisvasias teritorijas ir laisvuosius ssandėlius.
5% – maršrutinio keleivinio transporto paslaugoms Susisiekimo ministerijos ir vietos savivaldybės nustatytais maršrutais.
9% – už gyventojams teikiamą šiluminę energiją, skirtą gyvenamosioms patalpoms šildyti, biokurui,pagamintam iš LR kilmės biomasės.
18% – visoms kitoms prekėms ir paslaugoms.
PVM neapmokestinama:
Sveikatos priežiūros ir kitos paslaugos susijusios su medicina (vaistai, technika);
Darželių ir lopšelių, senelių ir invalidų pensionatų teikiamos socialinės paslaugos.
Švietimo, mokslo ir studijų institucijų teikiamos mokymo,mokslo ir studijų paslaugos.
Draudimo, bankų ir kt kredito įstaigų finansinės paslaugos, vertybinių popierių apyvarta, azartiniai lošimai, loterijos.
Laidojimo reikmenys ir su juosusijusios paslaugos.
Žurnalų, laikraščių ir knygų spausdinimas, leidyba ir platinimas bei laikraštinis popierius.
Darbai ir paslaugos atliekamos Lietuvos religinėms bendruomenėms, už kuriuos apmokama iš paaukotų lėšų.
Prekėms parduodamoms parduotuvėse be muitų.
42.Muitas – tai mokestis (piniginė prievolė valstybei), kurį reikia sumokėti tuomet, kai prekės yra importuojamos į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją arba eksportuojamos iš jos. Šiuo metu iš Lietuvos Respublikos eksportuojamoms prekėms eksporto muitai nėra nustatyti. Muitai skirstomi pagal tikslus- į fiskalinius, protekcinius ir antidempinginius. Pagal kilmę – į eksporto, importo, ir tranzito.
43.Akcizas – prekybos mokestis, nustatomas kaip prekių ir paslaugų kainos dalis.
Pagal LR akcizų įstatymą, akcizo mokėtojai yra akcizais apmokestinamų prekių sandėlių savininkai ir šių prekių importuotojai bei kiti asmenys. Kadangi akcizas yra prekės kainos dalis (mokestis imamas netiesiogiai), tikrasis mokesčio mokėtojas yyra vartotojas, o įmonės tik veda šio mokesčio apskaitą. Akcizu apmokestinamos prekės yra etilo alkoholis, apdorotas tabakas, kuras ir t.t.
44.Socialinio draudimo mokestis
Soc. draudimo mokėtojai yra:
-įmonės, samdančios darbuotojus, arba turinčios darbuotojų narystės pagrindu ūkinės bendrijos, žemės ūkio bendrovės arba kooperatyvai (toliau- darbdaviai);
-asmenys, turintys darbo santykių (t.y. samdomieji darbuotojai)
-individualių įmonių savininkai, nuomininkai, TŪB nariai ir KŪB tikrieji nariai;
-patentus įsigiję asmenys.
Mokesčio objektas yra pajamos iš darbo santykių ir pajamos iš verslo.
Mokesčio tarifai:
-darbdavys(draudėjas) už draudžiamuosius moka bendrą valstybinio socialinio draudimo įmokų 31% nuo paskirstytų su darbo santykiais susijusių pajamų tarifą, kuris skirstomas į tam tikras proporcijas pagal atskiras draudimo rūšis:pensijų draudimui tenka 22,5%; ligos ir motinystės, motinystės (tėvystės) draudimui- 3%; draudimui nuo nedarbo- 1,5%; nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniam draudimui-1%; sveikatos draudimui- 3% nuo priskaitytų pajamų. Čia aiškiai matome, kad mokesčio objektas ir mokesčio šaltinis skiriasi- mokestis skaičiuojamas nuo darbuotojo pajamų, tačiau mokamas darbdavio sąskaita;
-asmenys,turintys darbo santykių, papildomai moka 3% socialinio draudimo tarifą, kuris išskirstomas į dvi dalis (pensijuų draudimui- 2,5%; ligos ir motinystės, motinystės (tėvystės) draudimui- 0,5%). Šiuo atveju objektas ir šaltinis sutampa, nes darbuotojas iš savo darbo pajamų susimoka tuos 3% (mokesčio “nešėjas”- įmonė)
-individualių įmonių savininkai bei asmenys, įsigiję patentus privalomai draudžiasi tik bazinei pensijai gauti (kitomis draudimo rūšimis šie
verslininkai gali draustis savanoriškai), šiuo atveju draudimo įmokos tarifas yra 50% patvirtintos bazinės pensijos;
45.Kiti mokesčiai
Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis
Mokesčio objektas yra LR teritorijoje juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausantis nekilnojamas turtas, išskyrus žemę, orlaivius ir laivus.Mokesčio mokėtojai – juridiniai asmenys, kuriems nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas LR teritorijoje. Metinis mokesčio tarifas – 1% nekilnojamojo turto mokestinės vertės.
Prekyviečių mokestis
Prekyviečių mokesčio mokėtojai yra įmonės, eksploatuojančios prekyvietes, kuriuose yra paskirta vietų prekiauti ne žemės ūkio produkcija ir ne maisto prekėmis.Prekyviečių mokesčio objektai yyra prekyvietės plotas (kvadratiniais metrais), įrengtų prekybos vietų skaičius, kioskų ir automobilių stovėjimo vietų skaičius, skirta prekiauti ne žemės ūkio produkcija ir ne maisto prekėmis.Prekyviečių mokesčio šaltinis – įmonių, eksploatuojančių prekyvietes, surinktos rinkliavos iš prekyvietėse prekiaujančių įmonių ar asmenų.
Įmokos į Garantinį fondą
Įmokas į Garantinį fondą moka visos įmonės, viešosios įstaigos, bankai ir saviskolos bendrijos. „Įmonių įmokų į Garantinį fondą dydis – 0,2 proc. priskaičiuoto darbuotojams darbo užmokesčio“,Garantinio fondo lėšos naudojamos išmokoms bankrutuojančių įmonių darbuotojams.
Įmokos už naudojimąsi keliais ir jų infrastruktūra
moka vvisi juridiniai asmenys, siekiantys gauti ir uždirbti pajamų ar kokios kitos ekonominės naudos iš bet kokio pobūdžio gamybinės arba komercinės veiklos (mokesčio objektas – įmonių pajamos); taip pat, jei įmonės turi nuosavų transporto priemonių, ji moko transporto priemonių savininkų metinį mmokestį už naudojimąsi keliais (mokesčio objektas – turtas). Tarifai; 0,1;0,3;0,5;1%+metinis mokestis
Mokestis už aplinkos teršimą
Šio mokesčio objektai yra 3:
į aplinką išmetami teršalai;
tam tikri gaminiai (padangos, akumuliatoriai, gyvsidabrio lempos, galvaniniai elementai, variklių degalai, tepalai, oro filtrai, amortizatoriai);
pripildyta pakuotė (metalinė, stiklinė, plastmasinė, popierinė, kartoninė, kombinuota ir kitų rūšių pakuotės).
Mokesčio mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, teršiantys aplinką iš stacionarių taršos šaltinių, kuriems privaloma turėti gamtos išteklių naudojimo leidimą su nurodytais teršalų išmetimo į aplinką normatyvais; taip pat fiziniai ir juridiniai asmenys, teršiantys aplinką iš kilnojamų taršos šaltinių, naudojamų ūkinei ir komercinei veiklai; yra ir trečioji šio mokesčio mokėtojų grupė – tai visų įpakuotų produktų gamintojai ir importuotojai. Visa tai reiškia, kad aplinkos taršos mokesčio mokėtojos yra ir pačios mažiausios įmonės – jei ttik jos turi automobilį.
Žemės mokestis
Šio mokesčio objektas – privati žemė, o mokėtojai – privačios žemės savininkai. Mokesčio tarifas metams – 1,5 proc. žemės vertės (be medynų vertės).
Naftos ir dujų išteklių mokestis
Mokesčio objektas yra LR teritorijoje ir jos ekonominėje zonoje Baltijos jūroje išgaunama nafta ir dujos.
Mokesčio mokėtojai juridiniai ir fiziniai asmenys, nustatyta tvarka išgaunantys naftą ir dujas LR teritorijoje ir jos ekonominėje zonoje Baltijos jūroje.
Bazinis mokesčio tarifas – 20 proc. išgautos naftos ir dujų pardavimo kainos, bet ne mažiau.
Mokestis uuž valstybinius gamtos išteklius
Mokesčių objektas yra valstybiniai gamtos ištekliai. Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius mokėtojai yra juridiniai ir fiziniai asmenys, įstatymų numatyta tvarka išgaunantys LR valstybinių gamtos išteklių. Mokesčių tarifai nustatomi pagal paimtų gamtos išteklių kiekį ir kokybę. Kiekvienam gamtos ištekliui tie tarifai yra skirtingi.
Žyminis mokestis
Mokesčio mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys.
Žyminis mokestis imamas už įvairius leidimus, liudijimus, licencijas, registracijas, apsaugą, doc tvarkymus t.t.
Vyriausybė nustatė tokius žyminio mokesčio tarifus už licencijų išdavimą bei perregistravimą:
už licencijos importuoti alų į LR teritoriją bei už licencijos verstis didmenine prekyba LR pagamintu alumi išdavimą – 2500 Lt, perregistravimą – 250 Lt; steigiant UAB – 500 Lt. Ir kt.
Konsulinis mokestis
Konsulinio mokesčio mokėtojai yra „užsienio ir LR juridiniai asmenys, užsienio valstybių piliečiai ir LR piliečiai, asmenys be pilietybės už LR užsienio reikalų ministerijos Konsulinio departamento, LR diplomatinių atstovybių ir konsulinių įstaigų užsienyje jiems teikiamas konsulines paslaugas, atliekamus notarinius veiksmus ar išduodamus juridinę galią turinčius dokumentus“.
Konsulinio mokesčio objektai:vizų išdavimas, pratesimas; dokumentų pareikalavimas iš LR įstaigų, dokumentų legalizavimas (įmonės filialams užsienyje); atliekami notariniai veiksmai ir konsulinės paslaugos <.> turtiniais klausimais; kt.
46.Vadybos (valdymas) samprata
Verslas apima gamybos pokyčių iniciavimą, o vadyba- tebevykstančio gamybos proceso koordinavimą. Verslininkai visada ieško pokyčių, reaguoja į juos ir naudojasi kaip gera galimybe. Verslininkas ggaliausiai kuria naujas įmones, kurias reikia valdyti, šias funkcijas atlieka vadybininkai.
Sąvoka “administravimas” neretai vartojama aukščiausio lygio vadovų grupės, formuojančios pagr. tikslus ir politiką, veiklai apibūdinti.
Brechas apibrėžia administravimą taip: tai vadybos proceso dalis, kuri apima rengimą ir vykdymą procedūrų, kurių pagrindu kuriama programa , keičiamasi informacija ir komunikuojama, reguliuojama veiklos eiga bei tikrinama, kiek ji atitinka užsibrėžtas užduotis ir planus.
Vadyba reiškia:
1.Procesą, kurio metu derinami riboti ištekliai užsibrėžtiems tikslams pasiekti.
2.Vadovavimą, minėtą veiklą atliekantiems žmonėms.
3.Mokslą apie valdymo veiklą, t.y. profesiją.
Brechas pateikia tokį vadybos apibrėžimą: tai socialinis procesas, apimantis atsakomybę už veiksmingą ir ekonomišką įmonės darbo planavimą ir vadovavimą, įgyvendinant užsibrėžtą tikslą ar užduotį. Tokia atsakomybė leidžia:
a)Svarstyti ir priimti sprendimus sudarant planus bei rengti duomenų apdorojimo tvarką, padedančią kontroliuoti, kaip įgyvendinami planai;
b)Nukreipti, integruoti, motyvuoti ir prižiūrėti įmonę, sudarantį ir darbą atliekantį personalą.
Vadybą kaip sistemą sudaro (10): Vadybos teorija (metodologija), tikslai, principai, funkcijos, metodai, personalas (vadybininkai), technologija, informacija, technika, Organizacijos valdymo sistema.
47.Mokslinė vadybos mokykla
Pirmąją mokslinę vadybos koncepciją suformulavo F.Teiloras.Jis stengėsi žmogų priverst dirbti įmonės labui ir tam rengė procedūras, kontrolės sistemą, skatinimo priemones.Vadinamojo teilorizmo pagrindą sudaro šie valdymo principai:
1.Parengti mokslinius gamybos organizavimo principus ir jais pakeisti tradicinius; moksliškai tirti visas darbinės veiklos sritis.
2.Parinkti ir mokyti vadovus bei darbininkus pagal nustatytus kvalifikacijos reikalavimus
3.Administracijos bendradarbiavimas ssu darbinikais įdiegiant mokslinį darbo organizavimą į praktiką.
4.Darbą ir atsakomybę paskirstyti lygiai tarp administracijos ir darbininkų.
F.Teiloras pasiūlė nuo darbų atskirti jų koordinavimą.Tačiau pagrindinį dėmesį šios mokyklos atstovai skyrė pačiai gamybai.Jie darbavosi didindami veiksmingumą ne vadybos srityje, o gamybos sferoje.
Organizacinę technologinę vadybos kryptį toliau plėtojo G.Gantas, kurį domino jau ne atskiros operacijos, o visas gamybos procesas.G.Gantas yra operatyvinio valdymo ir kalendorinio planavimo pirmtakas.Jis parengė visą sistemą planavimo grafikų ( Ganto grafikai.
Sutuoktiniai Gilbertai ieškojo optimalių būdų bet kuriam darbui atlikti naudojant elementarius judesius.Jie teigė, kad nereikalingų judesių pašalinimas padeda tiksliau nustatyti išdirbio normas.Gilbertai tyrė personalo valdymo problemas: parinkimą, paskirstymą ir paruošimą.
Žymus Teiloro pasekėjas – Emersonas.Pagrindinis jo darbas:,,12 našumo principų” neprarado reikšmės iki šiol:
1.Reikia turėti aiškius tikslus
2.Pripažinti savo klaidas ir ieškoti jų priežasčių.
3.Kompetetingų specialistų konsultacijos.
4.Drausmės palaikymas, aiškiai reglamentuojant veiklą, kontrolę ir skatinimą.
5.Teisingas požiūris į personalą.
6.Greita, patikima, tiksli, visiška ir nuolatinė apskaita.
7.Darbų disperičizavimas pagal principą;,,geriau dispečirizuoti neplanuotus darbus, negu planuoti darbus bet jų nedispečirizuoti”.
8.Normos ir tvarkaraščiai, kurie skatina rezervų paiešką ir panaudojimą.
9.Darbo sąlygų norminimas.
10.Operacijų normavimas, standartizuojant jų atlikimo metodus ir reglamentuojant laiką.
11.Rašytinių standartinių instrukcijų parengimas.
12.Atlyginimas už našumą.
H.Fordo mokykla įtvirtino šiuos mokslinio valdymo principus:
1.Mokslinės analizės naudojimas optimaliam užduoties atlikimo būdui nustatyti.
2.Geriausiai tinkamų darbuotojų parinkimas ir jų mokymas.
3.Darbuotojų aprūpinomas pakankamais ištekliais užduočiai veiksmingai įvykdyti.
4.Nuolatinis ir teisingas
veiklos našumo materialinis skatinimas.
5.Planavimo ir apmąstymo išskyrimas į atskirą procesą.
6.Vadybos įtvirtinimas į savarankišką veiklos formą.
48.Klasikinė (administracinė) vadybos mkl.
Klasikinė mokykla siekė parengti universalius valdymo principus.Valdymo principai yra pagrindinės taisyklės, apibrėžiančios valdymo sistemos sudarymą bei funkcionavimą; svarbiausi reikalavimai, kurių laikantis pasiekiamas vadovavimo veiksmingumas.
Daugelis Fajolio suformuotų vadybos principų yra reikšmingi ir šiandien:
1.Darbo specializavimas
2.Valdžia ir atsakomybė.Jos susijusios, ir atsakomybė yra valdžios pasekmė.
3.Drausmė.
4.Vienvaldystė.Ji garantuoja bendrą požiūrį, veiklos ir tvarkos bendrumą.
5.Vadovavimo vieningumas.
6.Bendrų interesų pirmenybė prieš asmeninius ar grupinius.
7.Atlyginimas turi priklausyti nuo darbo kiekio ir kokybės.
8.Centralizacija.
9.Valdymo hierarchija.
10.Darbuotojai tturi atitikti užimamas darbo vietas ( pagal savo kompetensiją ).
11.Teisingumas – gerumo ir teisėtvarkos derinys.
12.Personalo pastovumas.
13.Iniciatyva.
14.Personalo vienijimas tikslams pasiekti.
A.Fajolis sukūrė administravimo doktriną.Jis ištyrė 6 operacijų grupes: technines, komercines, finansines, draudimo, apskaitos ir administravimo.Administravimo f–jas Fajolis suskirstė į planavimą, organizavimą, motyvavimą, kontrolę ir koordinavimą.
H.Teiloro ir A.Fajolio vadybos teorijos turi ne tik panašumų, bet ir skirtumų.teiloras siūlė įmonės valdymo sistemą kurti ,,iš apačios”, o Fajolis ,,iš viršaus”.
49.Žmogiškųjų santykių teorija
Aptartos teorijos nepakankamai vertino žmogaus vaidmenį.Šios m-klos pradininkas Miunsterbergas.Jis įkūrė gamybos psichologų m-klą ir ssuformulavo pagrindinius jos principus.Jis sudarė daug testų gabumams, polinkiams, darbuotojų suderinamumui ir kt. tirti.Jo m-kla ruošė psichologus įmonėms ir organizacijoms.
E.Meijo.jo tyrimai atskleidė, kad žmonių poelgius nulemia ne tik ekonominiai, bet ir kiti, tik iš dalies pinigais patenkinami poreikiai.Meijo bandymai patvirtino, kkad darbo našumas priklauso ir nuo socialinio psichologinio klimato.
Pagrindinis žmogiškųjų santykių teorijos teiginys: tik laimingas žmogus dirba veiksmingai ir našiai – suvaidino svarbų vaidmenį orientuojant teilorizmo dvasia išauklėtus vadovus į socialines problemas.
Pagal dabartinę vadybos sistemą reikšmingiausi yra trys veiksniai: žmonės, finansai ir technika.Rinkos sąlygomis optimalus vadovavimas yra toks, kuris didžiausią dėmesį skiria žmogui.
D.Makgregoras, A.Maslou ir R.Likertas tyrinėjo įvairius socialinio poveikio aspektus: motyvavimą, valdžios ir autoriteto pobūdį, org. 7-tą dešimtmetį susiklostė nauja vadybos f-ja – personalo vadyba.
Pagrindinis elgsenos m-klos tikslas buvo padėti darbuotojui suvokti savo galimybes bei atskleisti kūrybinį potencialą ir šiuo pagrindu padidinti organizacijos veiksmingumą.Makgregoras padarė išvadą, kad vadovai turėtų sudaryti darbuotojams sąlygas realizuoti ir savo asmeninius tikslus, siekiant organizacijos tikslų.
A.Maslou paskelbė poreikių teoriją:vadovas privalo žmonių poreikius išsiaiškinti ir panaudoti aatitinkamą motyvavimą.
50.Naujoji valdymo mokykla
Ši mokykla valdymui naudoja tiksliuosius mokslus ir skaičiavimo techniką ir vystosi dviem kryptim: pirmajai priklauso matematikos metodų naudojimas geriausiems sprendimams išrinkti ir pagrįsti, o antra – nagrinėja valdymą sisteminiu požiūriu.
Pagrindinis mokyklos bruožas – žodiniai išvedžiojimai ir aprašomoji analizė yra pakeičiama matematinių modelių analize.
Sistemų teoriją. Organizacija vaizduojama plokščia schema, kuri parodo ryšius tarp žmonių ir padalinių.
Kiekvienoje sistemoje galima išskirti tris elementus: poveikį, procesą, rezultatą.
Visos organizacijos yra sistemos. Kai žmonės, greta technikos, yra organizacijos sudedamosios dalys, tokios oorganizacijos vadinamos socialinėmis techninėmis sistemomis.
Sistemos gali būti uždaros ir atviros. Atviros sistemos sąveikauja su aplinka, o uždaros – ne.
Didelės sudėtingų sistemų dalys – posistemiai.
Sisteminis požiūris – universali vadybos metodologija. Jos esmė – plėtojimas mąstymo, kuris visus organizacijos vidaus ir jos išorės aplinkos reiškinius priima kaip vieningą visumą.
Trumpai: Naujoji valdymo mokykla – 1950 m., Sistemų teorijos ir matematikos metodų panaudojimas organizacijos valdymui tobulinti ir geriausiam sprendimui parinkti.
51.Naujausios vadybos teorijos
Situatyvinė teorija yra panaši į empirinę, tačiau nuo jos skiriasi dviem aspektais: sprendžia konkrečias problemas ar situacijas, naudojama sistemų teorija; antra, kadangi dažnai pasitaiko panašių situacijų, tokioms situacijoms sprendimus galima parengti iš anksto ir taip pagreitinti jų sprendimą.
Organizacinio vystymo teorija teigia, kad organizacijos valdymo tobulinimas yra ne vienkartinė ar periodinė priemonė, o nuolatinis nepertraukiamas procesas, kurio metu:
1. Koreguojama organizacinė valdymo struktūra, tikslinamas funkcijų paskirstymas ir įgaliojimų delegavimas.
2. Gerinamas organizacijos psichologinis klimatas.
3. Gerinamas atskirų grupių bendravimas.
4. Tobulinama informacijos atrinkimo bei paskirstymo sistema ir sprendimų priėmimo procesas.
5. Analizuojamas ir tobulinamas organizacijos darbuotojų motyvavimas.
6. Tobulinama darbuotojų mokymo sistema.
Organizacijos valdymo tobulinimo projektams rengti buvo parengta speciali metodika, vadinama organizaciniu projektavimu.
Trumpai: Situatyvinio ir inovacinio požiūrio mokykla – 1990m. Inovaciniai ir tarptautiniai procesai: žmonių ir aukštų technologijų simbiozė; demokratinis valdymas ir darbuotojų dalyvavimas uždirbant ir ppaskirstant pelną; tarptautinio valdymo stiprėjimas.
52.Vadybos mokslo ištakos Lietuvoje
Naujas vadybos vystymosi etapas prasidėjo apie 1935 metus atvykus į Kauną patyrusiam vadybos teoretikui, inžinieriui V.A, Graičiūnui. 1938 metais buvo įsteigta Mokslinės vadybos draugija, kuri vykdė sistemingą, organizuotą veiklą. Pagrindinės draugijos veiklos sfera buvo vadybos, organizavimo prado, pagrindinių dėsnių pažinimas bei propagavimas. Platino naujausias vadybos idėjas.
53.Vadybos funkcijos
Bendrosios vadybos f-jos yra būdingos bet kurio verslo vadybai:
Planavimas
Organizavimas
Motyvavimas
Vadovavimas
Kontrolė
Siekiant planų pagrįstumo,reikia remtis planavimo darbe tam tikrais principais:
1.Planuojant reikia remtis aiškiai apibrėžtais uždaviniais ir remtis visa prieinama inform.
2.Planuose turi būti atsižvelg. Į aplinką, kuri padės arba trukdys org. siekti savo tikslo
3.Juose turi būti atsižvelgiama į esamą organiz. ir numatyti kontrolės būdai, kad veikla būtų tinkama ir pagal nustatytus standartus.
4.Jie turi būti tikslūs, įgyvendinami, lengvai suprantami ir įvykdomi.
5.Jie turi būti lankstūs, kad aplinkybėms reikalaujant pokyčių, būtų vykdomi nesugriaunant bendro plano.
Strateginiai pl..Taktiniai pl
ORGANIZAC.UŽDAVINIŲ IR PLANŲ HIERARCHIJA:
Tikslai suteikia org. veiklai kryptingumo, jie apibrėžia gaire, kuriomis remiasi smulkesni, konkretūs planai.
Misija – tai siauresnė siekių forma, būdinga konkrečiai org.( pvz. Gaminti tam tikrus gaminius)
Siekiai- tai pgr. verslo org. vaidmuo, kurį jai priskiria visuomenė, ir kuris tinka visoms tokio tipo org.
Uždaviniai- tai galutiniai siekiai, kurie turi būti įgyvendinti įvykdant misiją.
Srategija- tai plati veiklos programa skirta org. uždaviniams įgyvendinti.
Programa- apima platesnę veiksmų vvisumą (pvz. Tobulinti visų lygių vadovų įgūdžius)
Projektai- siauresni ir konkretesni nei programos
Biudžetai- tai rekalingų finans. Išteklių samata, kurie yra naudojami visai veiklai kontroliuoti.
Organizavimas – tai nustatytiems tikslams įgyvendinti reikalingos sist. sukūrimas; įrankis arba priemonė įm.tikslams įgyvendinti.Organizavimą sudaro:
1.Diferencijavimas, kurio metu visi pgr. uždaviniai yra skaidomi dalinius ir kiekvieno įgyvend. Numatomi reikalingi vykdytojai bei ištekliai.
2.Koordinavimą, kurio metu atskirų uždavinių vykdymas yra jungiamas į vientisą, kryptingai veikiančią sist.
Vadovavimas – reiškia rūpinimąsi daugiau ilgalaikiais org. rekalais ir išteklių įsigijimu.Jis reiškia platų veiksmų spektrą, kai priimami ne vienerius metus galiojantys srendimai. Tuo tarpu valdymas atliekamas vykdančiojo direktoriaus yra susijęs su kasdieniais reikalais bei turimų ištklių paskirstymu.Jis naudoja ne bendras, o konkrečias valdymo procedūras.Jo sprend. Dažn.įgyvendinami iš karto.Vadovavimui būdingi asmeniniai valdymo procesai,skatinantys bendradarbius deramai suvokti org. tikslus, derinti juos su savo tikslais ir padėti juos įgyvendinti.Norėdamas nukreipti bendradarbių pastangas siekti įm. tikslų, vadovas naudoja tam tikras poveikio priemones: motyvavimą ir lyderiavimą.
Motyvavimas – tai savęs bei kitų skatinimas tam tikrai veiklai.Tradicinis požiūris į motyvav. formuojamas tikint tuo , kad darbuot. Yra ištekl., kuriuos reikia priversti rimtai dirbti. 2 grupes: turtinės motyvav.teor.(TMT) ir procesinės motyvav.teor.(PMT)
1)TMT pagrįstos vidinių paskatų ir skatinančios žm. elgtis būtent taip, o ne kitaip.
2)PMT pagrįstos visų pirmiausia žm.elgsena, jo išsiauklėjimu bei žiniomis.
Iš visos gausybės žm.
poreikių išskiriamos 5 jų grupės
1.Fiziologiniai-reikalingi žm.išgyventi(būstas, maistas ir t.t.)
2.Saugumo- apsaugos nuo supančios apl.poveikio.
3.Socialiniai poreikiai, žm. tarpusavio ryšius, jų prikl. kuriam nors gyvent. sluoksniui, taip pat bendravimą ir soc. saugumą.
4.Pagalbos poreikiai- apima savigarbos, kompetencijos, aplinkinių pagarbos ir kt.
5.Saviraiškos – poreikiai įgyvendinti savo potencialias galimybes asmenybei tobulinti.
Kontrolė – įeina pavaldinių atlikto darbo įvertinimas, koregavimas, siekiant užtikrinti,kad efektyviai ir ekonomiškai būtų išspręsti uždaviniai ir įgyvendinti įm. planai. Kontrolę sudaro:
1.Standartų nustatymas.
2.Darbo įvert. pagal nustatytus standartus.
3.rezultatų pateikimas grįžtamuoju ryšiu.
4.nukrypimų nuo standartų koregavimas.
Planavimo ir kontrolės grįžtamasis cciklas bei ryšys tarp planavimo, nustatančio instrukcijas, kuriomis turi būti vadovaujamasi darbe ir standartų, pagal kuriuos atliekamas darbas.
Standartai – planuojamų tikslų išraiška ir gali būti įv.pobūdžio.Pvz.: fiziniai- tam tikras produkcijos vnt., piniginiai.
Norint vykdyti efektyvią kontrolę, būtina laikytis tam tikrų principų:
1.Kontrolės sistema turi atitikti atliekamo darbo pobūdį
2.apie nukrypimus būtina pranešti nedelsiant
3.kontrolės sist.turi atitikti org.modelį
4.kontrolės sist.turi atspindėti išimtis kritiniuose taškuose.
5.kontrolės operacijos turi būti lankščios ir ekonomiškos
6.Kontrolės sist.turi būti lengvai suprantama ir ji turi numatyti koregavimo veiksmus.
54.Vadybininko profesija ir jo sugebėjimų bei darbo aapibūdinimas
Vadybininkas- žmogus, kuris organizuoja konkretų darbą, vadovaudamasis šiuolaikiniais vadybos metodais, principais, funkcijomis ir t.t.
Profesionaliam vadybininkui reikia daug įgūdžių; jie skirstomi į 3 dalis:
1.mokėjimas analizuoti. Šiuo metodu sprendžiamos problemos ir priimami sprendimas
2.mokėjimas bendrauti, Jei nemoka, vad. jis privalo paprastai ir aiškiai dduoti nurodymus.
3.Mokėjimas įtikinti. Tai būdas priversti žmones norėti daryti tai, ką jie privalo atlikti.
Sudedamieji vadybininko veiklos elementai yra spręsti konfliktus, vesti derybas, mokėti prisitaikyti prie aplinkos pasikeitimo.
Pagrindinės vadybininkų veiklos sritys aiškinamos dviem būdais:
1.išvardinamos visos vadybos funkcijos( tai multifunkcinis aiškinimo būdas)
2.apsiribojama tik vienintele funkcija, kuri apsprendžia vadybos veiklos esmę (tai monofunkcinis aiškinimo būdas) apsiribojama sprendimo priėmimo funkcijomis.
Didesnei įmonei visada būdinga specializacija. Tam tikros srities specialistai parengia sprendimo variantus, vadovui pasirinkus geriausią, specai planuoja jo įgyvendinimą ir atlieka kontrolę.
visą personalą galima suskirstyti į 3 grupes:
1)Vadybininkai(vadovai)
2)Specialistai kvalifikuotas darbas
3)Kiti darbuotojai, techniniai darbuotojai, tech. Aptarnavimas.
Vadybininko darbo tikslas:
аplanavimas аorganizavimas, sąlygų nustatymas аvykdymas motyvavimas аvadovavimas а
55.Verslininko ir vadybininko funkcijų skirtumai, 5 kriterijai
1.Strateginė orientacija. Verslininkas orientuojamas ieškoti naujų galimybių. Jeigu pagrindinė verslo problema yra gamybos išteklių produktyvumo, naudojimo aaugimo užtikrinimas, tai šiuo atveju reikalingi vadybininko sugebėjimai;
2.Sumanymo įgyvendinimas 1-greitai, 2-lėtai
3.Išteklių naudojimas.1- įgyvendinęs savo konkretų tikslą, imasi naudoti naujus išteklius. 2- įmonės padalinių veiklai organizuoti;
4.Išteklių gavimo būdai.1- stoka verčia veikti lanksčiai, laikini ištekliai 2-pastovūs
5.Organizacinė struktūra. 1-horizontali, neformalūs ryšiai, 2-pakopinė
56.Marketingo vaidmuo verslo įmonės veikloje.
Marketingas – tai vadybininkų ir verslininkų veiklos sritis, orientuota į vartotojų interesus ir integruota į visą įmonės veiklą. Verslo įmonėje marketingas atlieka svarbų vaidmenį. Jeigu verslininkas orientuosis į tikslinę vartotojų rinką, tai jis kurs strategiją, atsižvelgdamas į vvartotojų poreikius. Labai svarbus marketingo veiksmas yra kainodara. pardavėjas privalo atsižvelgti į daugelį rinkos veiksnių. Ypač į pasiūlos ir paklausos santykį, rinkos konkurencingumą ir pan. Kita svarbi marketingo veiklos sritis yra produktų kokybės gerinimas. Kokybė yra priemonė verslo įmonėms didinti savo pajamas.
57.Nuo pardavimo koncepcijos prie marketingo koncepcijos
Pardavimo koncepcija – tai tokia įmonės vadybos orientacija, kai laikoma, kad prekės bus pakankamai gerai perkamos tik tada kai tam bus skirtos tam tikros įmonės vadovų ar vadybininkų pastangos. Aktyvūs pardavėjų veiksmai rinkoje gali kompensuoti nežymius kokybės trūkumus. Tam reikia mažiau išlaidų nei prekės kokybei gerinti. Tačiau gali nusivilti. Dabar rizikinga.
Marketingo koncepcija – tai įmonės vadybos orientacija į maksimalų jos veiklos priderinimą prie pirkėjų poreikių.Marketingo paskirtis – taip gerai pažinti vartotoją, kad gaminys ar paslauga absoliučiai atitiktų jo poreikius, gyvenimo būdą, toleruojamas vertybes, patys siūlytųsi. Marketingas turėtų suformuoti vartotojus, kurie norėtų pirkti gaminius ar paslaugas. Tada padaryti prieinama.
58.Marketingo samprata
1985m. Amerikos marketingo asociacija: marketingas yra prekių, idėjų ir paslaugų sumanymo kainų nustatymo, rėmimo ir paskirstymo, planavimo bei vykdymo procesas siekiant sukurti mainus ir patenkinti individų bei organizacijų tikslus.
Su rinkos ūkio praktika marketingas turi dvipusį ryšį: 1 – gilinasi į rinkos praktikos problemas, tyrinėja ir aiškina tų problemų turinį. 2 – siūlo jų sprendimo metodus iir būdus. Marketingas – tai visų pirma verslo filosofija teigianti, kad verslo įmonės egzistuoja ir klesti tenkindamos vartotojų poreikius.
59.Marketingo kompleksas ir jo elementai
Įmonės marketingo veiklos centre yra VARTOTOJAS ( klientas ). Jo poreikiams tenkinti ir aptarnauti skiriamos visos įm. pastangos. Jos įgyvendinamos remiantis sprendimais ir veiksniais, susijusiais su vartotojui pagaminta preke, jos kaina, paskirstymu ir rėmimu.
Marketingo kompleksas – visuma tarpusavyje susijusių veiksnių ir sprendimų, kuriais siekiama patenkinti vartotojo poreikius ir pasiekti įmonės marketingo tikslus.
prekei kūrimu, jos gamyba, įpakavimu, pavadinimu, garantijomis it t.t.
kaina, jos nustatymu, keitimu, su nuolaidomis, su apmokėjimo sąlygomis ir pan.
paskirstymui pasirenkami prekės pateikimo vartotojams kanalai, fizinis prekės judėjimas
rėmimui – siekiama informuoti vartotojus apie prekes ir paskatinti juos tas prekes pirkti.
Marketingo aplinka: technologinė, ekonominė, konkurencija, įmonės ištekliai ir tikslai, kultūrinė ir soc., politinė ir teisinė.
60.Strategijos ir strateginio valdymo esmė.
Mintzberg 5P modelis: Strategija- tai :
planas – aiški veiksmų seka
manevras (ploy) – veiksmas konkurentui pergudrauti
įprastas elgsenos modelis (pattern) – pasikartojantis elgsenos būdas
pozicija – priemonės įm. padėčiai rinkoj nustatyt
perspektyva – įm. pobūdžio ir raidos koncepcija, apimanti kolektyvines nuomones, siekius, elgseną
Strateginis valdymas – tai procesas, kurio metu nustatomi įmonės tikslai ir sukuriamos strategijos, kaip juos pasiekti, apibrėžiama, kaip šias strategijas įgyvendinti bei kaip bus matuojamas įmonės veiklos rezultatas.
61.Strateginiai ir taktiniai sprendimai.
Strateginiai sprendimai ––susiję su:
diversifikacija, perpirkimu, investicijų susigrąžinimu, rinkos pasirinkimu, prekių asortimento pasirinkimu, įm. pozicijos konkurentų atžvilgiu numatymas, ilgalaikiu finansavimu, technologijos pasirinkimu, įm. organizacijos struktūra
Strateginiai sprendimai nuo taktinių skiriasi: Vadovai, reikšmingi, ištekliai, poveikis, rizikingi, bendri veiklos principai, esminiai klausimai, nėra išsamios info.
62.Strategijos kūrimas
misijos ir tikslų nustatymas. Misija nusako įm. paskirtį ir siekį, o tikslai ją sukonkretina
išorinės ir vidinės padėties analizė (SWOT ir PEST).
strategijos pasirinkimas. Tai alternatyvių veiklos plėtros galimybių įvertinimas ir geriausios, l. atitinkančios įm. tikslus alternatyvos pasirinkimas. Pasirinkimą lemia: investicijų grąža, rizikos laipsnis, poveikis nuosavybei ir kontrolei, augimo galimybės, pajamų stabilumas, įm. Vardas, socialiniai įsipareigojimai
strategijos įgivendinimas. Planuojami įgyvendinimui būtini ištekliai, tad numatomi konkretūs siekiai ir nustatomas biudžetas
valdymas ir kontrolė.
63.Įmonės augimo būdai 2:
vidinis (natūralus) augimas. Šitaip auga egzistuojanti ir veiklą plečianti įmonė. natūralus veiklos rezultatas sistemoje, kuri sėkmingai dirbančiuosius skatina, o už nesėkmes baudžia. Sėkmingai dirbanti įmonė gali finansuoti savo plėtrą investuodama gautą pelną. Tokiai įmonei nesunku gauti paskolų ar investicijų į nuosavybę. Vidinis augimas yra lėtas procesas, bet jis gali vykti ir nekeičiant įmonės organizacinės struktūros. Tokį augimą nesunku valdyti.
Išorinis augimas. įsigydama kitų įmonių. 2 rūšys: susijungimas ir perėmimas (įmonės įsigijimas). Susijungimas – savanoriškas įmonių sujungimas, o ne priverstinis savininkų pakeitimas. Tuo tarpu perėmimo (įsigijimo) atveju viena įmonė įsigyja kitos
įmonės akcijas. Paprastai įsigytoji įmonė ir toliau veikia kaip atskira, tačiau jos veiklą kontroliuoja įsigijusioji. G.b. draugiškai ir priešiškai įsigyta.
Įmonės sujungiamos arba įsigyjamos siekiant pagerinti jų pelningumą, tačiau dažnai to nepasiekiama (dėl to, kad keičiasi įmonių savininkai ir kontrolės formos). Įmones būtina integruoti.
pernelyg išauga dydis, kuris viršija masto ekonomijos gavimo ribas;
prarandami svarbūs darbuotojai, nepalankiai vertinantys susijungimą;
finansavimo problemos, nes daug piniginių lėšų buvo skirta įmonei įsigyti;
perskirstytos akcijos bei sumažėja pelno, tenkančio vienai akcijai;
ankstesni vadovai neatitinka naujos didelės organizacijos reikalavimų.
64.Bendrosios M. Porter ((3) strategijos, kaip siekti konkurencinio pranašumo
KAŠTŲ LYDERIO STR.Konkurencinis pranašumas pasiekiamas kaštus minimizuojant dideliu našumu arba masto ekonomija . Tai leidžia įmonei konkuruoti kainų pagrindu. Gamindamas pigiausiai, toks gamintojas gali konkuruoti kaina su bet kuo ir vis tiek gauna gana didelį kiekvieno prekės vieneto pelningumą. Rinkoje tik 1įm.
DIFERENCIJAVIMOSI STR. Tai savitų prekės pranašumų plėtojimas naudojantis prekių ženklais ir didėjančiu pirkėjų lojalumu. Turi išsiskirti (arba pirkėjai turi manyti, kad taip yra) šie prekės aspektai: spalva, dydis, pakuotė, variantai įvairiems vartotojams, maži sandaros sskirtumai, skirtingos techninės charakteristikos
FOKUSAVIMOSI STR. Ši strategija remiasi rinkos segmentavimu ir veiklos sutelkimu tam tikrose srityse. Įmonė neparduoda prekių visai šakai ar rinkai (kaip taikant diferencijavimosi strategiją), bet sutelkia dėmesį į tam tikrą vartotojų tipą ar geografinį regioną. Yra dvi ssvarbiausios šios strategijos atmainos:
fokusavimasis per kaštus mažam rinkos segmentui, regionui, mažina kaštus
diferencijuotas fokusavimas,.
Svarbiausia išvada – daug įmonių nepajėgia aiškiai išsirinkti vienos iš minėtų trijų strategijų. Tokios įmonės uždirba mažesnį pelną.
65.Marketingo strategijos
RINKOS LYDERIS didint ir išsaugot padėtį. Geresne preke, Suvokiamu pranašumu, Mažesniais kaštais, Teisiniu pranašumu (pvz: patentu), Išsamesnėmis žiniomis ir platesniais ryšiais, Puolamąja nuostata
PERSEKIOTOJAS Toks rinkos dalyvis siekia agresyviai didinti rinkos dalį lyderio sąskaita. Ilgalaikis jo tikslas – lyderį pralenkti. kainų nuolaidas, prekių inovacijas, geresnę kokybę, intensyvią reklamą, paskirstymo naujoves, prekių variantų gausą, naujas rinkas.
SEKĖJAS Tai tam tikra persekiotojo atmaina. Jis siekia ne tiek padidinti savo rinkos dalį konkurentų sąskaita, kiek ją išsaugoti. Sekėjas didesnes įmones seka daugiau ar mažiau nuo jų nutolęs arba tik tam tikrose srityse.
RINKOS NIŠA Į nišas bbesiorientuojanti įmonė dėmesį sutelkia į nedideles, savitų ypatybių turinčias rinkos dalis ir taip išvengia tiesioginės konkurencijos su didesnėmis įmonėmis. Marketingas nišose nėra tas pat, kas koncentruotas marketingas. Koncentruotas marketingas reiškia, jog aptarnaujamas tik tam tikras segmentas, tuo tarpu niša gali būti išskirta ne tik pagal vartotojus, bet ir pagal prekes, teritorijas, veikimo būdą ir dar kitaip. Niša nedidelei įmonei patraukli, jeigu: yra pakankamo dydžio, kad būtų pelninga; yra galimybių augti; nėra patraukli svarbiausiems konkurentams; tai toji sritis, kurioje įmonė turi ppranašumų ir išteklių; galima palaikyti gerus santykius su klientūra ir taip išsaugoti savo padėtį.
