Autoritarinio prezidentavimo ypatybės

ĮVADAS

Lietuva, kaip ir kiekviena pasaulio valstybė turi savo istoriją. Mūsų šalies susikūrimo kelias buvo sunkus ir ilgas. Lietuvos gyvavimo pradžia – XIII a., taigi valstybės pamatai padėti jau senokai. Kiekvienam lietuviui svarbūs visi įvykiai, įtakoję dabar susiformavusią valstybę. Lietuva pergyveno ir nepriklausomybės, ir autoritarizmo laikotarpius, o dabar yra demokratijos kelyje.

Mano darbo tikslas – paanalizuoti autoritarinio prezidentavimo ypatybes Lietuvoje – pasidomėti to meto įvykiais, buvusia padėtimi. Prezidentas yra aukščiausias valstybės ir vykdomosios valdžios pareigūnas. Autoritarizmas reiškia tai, kad valstybės valdžia ppriklauso kažkokiam vienam ypatingam asmeniui, kad valstybėje vyrauja autoritetas, kuris labiausiai įtakoja tautos gyvenimo sąlygas ir valdo šalį daugiausiai pagal savo nuožiūrą. Lietuvoje 1926 – 1940 metais stiprią įtaką turėjo vienas žinomų mūsų valstybės istorijoje veikėjų – Antanas Smetona.

Norėdama pati geriau suprasti ir parašyti darbą, apžvelgsiu istorinę literatūrą, palyginsiu šiuolaikinę,1928 ir 1938 m. A. Smetonos paskelbtą konstitucijas.

Tikiuosi, kad mano darbas padės giliau pažvelgti į Lietuvos istorijos įvykius ir geriau suprasti mūsų šalies autoritarinio laikotarpio vidaus ir užsienio politikos ypatybes.

I. Autoritarinių rrėžimų rūšys

Visos valstybės negali gyvuoti be valdymo institucijų. Populiariausia valdymo forma – demokratija, kur piliečiai patys išsirenka kandidatus į valstybės valdymo aparatą, tokiose valstybėse valdžia pagrįsta lygybės ir laisvės principais. Tačiau ne visur egzistuoja tokia tvarka, esti ir įvairiausių nedemokratinių rrėžimų, kurie remiasi savivalės ir prievartos principais, niekina demokratines vertybes. Tokios nedemokratinio valdymo sistemos skirstomos į autoritarines ir totalitarines. Aš plačiau panagrinėsiu autoritarinį rėžimą, kuris dažniausia būna susijęs su kokiomis nors ypatingomis istorinėmis sąlygomis – demokratinių rėžimų krizės ir jų žlugimai, visuomenės ekonomikos bei politinis nestabilumas. Autoritariniai rėžimai politologijoje skirstomi taip:

1. Teokratiniai rėžimai, kuriuose valdžia sutelkta religinio klano rankose (pav.: Irano rėžimas po 1979m. Revoliucijos).

2. Kariniai rėžimai.

3. Personifikuoti rėžimai, kai valdžia priklauso lyderiui, neturinčiam stiprių valdžios institutų, išskyrus policiją, paramos.

4. Atskirų šalių monarchijos, kaip Jordanijos, Saudo Arabijos.

5. Neototalitariniai rėžimai, esant masinėms partijoms, kurių rankose sutelkta valdžia (Meksikos rėžimas).

Autoritariniai rėžimai – tai vieno asmens ar organizacijos valdymas, siekiantis įtvirtinti savo valdžią, įtaką, autoritetą.

Autoritariniams rėžimams būdingi tam tikri bruožai, kaip bendros ideologijos neturėjimas, išorinės subordinacijos apsiribojimas, ssvarbus vaidmuo priklauso kariškiams, nebūdinga politinė mobilizacija ir kiti. Autoritariniam valdymui parankesnė yra prezidentinė sistema.

II. Autoritarizmo įsigalėjimas Lietuvoje ir svarbiausi naujojo valdymo bruožai

2.1 A. Smetonos atėjimas į valdžią

Dabar Lietuva – nepriklausoma demokratinė respublika, tačiau mūsų valstybės istorijoje būta įvairiausių etapų, tam tikru metu vyravo ir autoritarinis politinis rėžimas. Tai buvo sunkus Lietuvai laikotarpis – tarp I ir II pasaulinių karų. Iki 1926 m. valstybėje vyravo parlamentinis valdymas, galiojo 1922 m. konstitucija. 1926 m. 5 karininkų komitetas surengė perversmą, kariuomenė užėmė ggeneralinį štabą, apsupo prezidentūrą, Seimą ir kitas valstybines įstaigas. Perversmas pavyko, šalyje įsigaliojo ypatingieji valstybės apsaugos įstatymai, apriboję politines piliečių teises ir suteikę labai plačius įgaliojimus karo komendantams. Smetonos atėjimą į valdžią įteisino nepaprastasis Seimo posėdis, kuriame dalyvavo tik 42 atstovai (dauguma krikdemai ir tautininkai). 38 iš jų savo balsą atidavė už Smetoną. Tautininkų partija Seime turėjo daugiausia balsų, prezidentu buvo išrinktas jų atstovas Antanas Smetona.

2.2 1928 m. Konstitucijos pagrindiniai aspektai

Naujasis prezidentas nebuvo patenkintas 1922 m. konstitucija, nes ji leido turėti prezidento rankose tik ribotą valdžią. Tad 1928 m. buvo priimta nauja konstitucija. Ją priėmė prezidentas su ministro kabineto pritarimu, bet nesilaikydamas procedūros, numatytos 1922m. konstitucijoje. Esminė konstitucinės reformos kryptis – vyriausybės stiprinimas, galios sukaupimas vienose rankose, slopinant valdžių susiskirstymą ir padarant neveiksmingą Seimą. Ši nauja konstitucija suteikė prezidentui plačius įgaliojimus. Prasidėjo prezidentinis ( autoritarinis ) Lietuvos gyvenimo laikotarpis. Naujoji konstitucija įgalino prezidentą: nesant seimo arba tarp Seimo sesijų leisti įstatymus ir naudotis kitomis seimo teisėmis, įvesti valstybėje karo arba kitą kurią nepaprastąją padėtį, paleisti savo nuožiūra Seimą, skirti ir atleisti ministrą pirmininką, kitus ministrus, valstybės kontrolierių, taip pat aukštuosius valdininkus bei karininkus. Prezidentas buvo nepavaldus nei Seimo, nei kokiai kitai kontrolei ir galėjo būti neribotą skaičių kartų perrinktas. ((1922 m. Konstitucija leido tą patį asmenį rinkti prezidentu ne ilgiau kaip 2 kadencijoms, t.y. 6-riems metams).

2.3 1926 m. perversmo padariniai

Po 1926m. gruodžio 17d. Perversmo įsitvirtino autoritarinis rėžimas, kurio metu įvykdyti tokie pertvarkai:

1) Pradėta kova su LKP, areštai, teismo procesai. Net keturi LKP CK nariai nubausti mirties bausme.

2) Iš politikos pamažu išstumtos visos partijos ( išskyrus tautininkus ).

3) Persekiojami demokratiškų pažiūrų veikėjai.

4) Panaikinama 1922m. konstitucija, įtvirtinusi demokratinį valdymą. 1928m. konstitucija suteikė prezidentui daugiau įgaliojimų, o pagal 1938m. konstituciją, prezidentas tapo niekam nepavaldus ir niekieno neatšaukiamas.

Nors Lietuvoje buvo įvestas griežtas policinis rėžimas, Smetonai teko atkakliai kovoti su opozicija, su bandymais įvykdyti valstybės perversmą. Nepasisekė įveikti ir valdžios krizių (seiminiu laikotarpiu pasikeitė 8, o autoritariniu – 14 vyriausybių).

2.4 1938 m. Konstitucijos pagrindiniai aspektai

Prezidento rinkimai buvo kartoti kelis kartus, abu kartus vienbalsiai buvo išrinktas A. Smetona. Jis 1938m. paskyrė komisiją naujai konstitucijai parengti. Prezidentas tapo pagrindiniu ir iš esmės vieninteliu įstatymų leidėju, galintis bet kuriuo metu paleisti Seimą, Vyriausybė taip pat buvo atsakinga tik Prezidentui. Pasinaudojant Konstitucijomis buvo įtvirtinta asmeninė A. Smetonos valdžia. Pagal 1938m. gegužės 12d. Konstituciją, prezidentas vadovauja valstybei, ją reprezentuoja, skiria ir atleidžia savo nuožiūra ministrą pirmininką, kitus ministrus, valstybės kontrolierių. Prezidentas yra vyriausias visų karinių pajėgų vadas, jis skiria kariuomenės vadą, tvarko valstybės ggynimo reikalus ir leidžia visus potvarkius, kurie turi įstatymo galią, jis skelbia mobilizaciją, karą ir taiką, galutinai tvarko biudžetą. Ši naujoji Konstitucija dar labiau įtvirtino autoritarinį rėžimą. (Plačiau žr. 4 skyrių).

III. Autoritarinio prezidentavimo laikotarpis

A. Smetonos prezidentavimo metai – nuo 1926 12 19 iki 1940 06 15. Tuo laikotarpiu pasikeitė 14 ministrų kabinetų, valdžiusių vidutiniškai po 11,5 mėn., Nuo 1920 05 15 iki1926 12 17 buvo sudarytos 8 vyriausybės, kurios vidutiniškai valdė 9,9 mėn.Be to įvyko 6 valstybinio perversmo bandymai. Autoritarizmas buvo pradėtas vykdyti pirma nuo vietos valdžios įstaigų. Naujieji 1929 ir 1931 m. savivaldybių įstatymai labai sumažino rinkėjų skaičių. Padidinus amžiaus ribą (nuo 24 metų, anksčiau – nuo 21) ir įvedus turto cenzą (rinkimų teisė buvo palikta tik ūkių bei įmonių savininkams ir valstybinių bei savivaldybinių įstaigų tarnautojams), nuo savivaldybių rinkimų buvo nušalinta dauguma gyventojų. Naujasis įstatymas padarė savivaldybes Vidaus reikalų ministerijos priedėliais, o apskričių viršininkus – tikrais karaliukais. Jie tvirtino kaimų krivulių paskirtus seniūnus ir valsčių tarybų išrinktus viršaičius bei jų padėjėjus, buvo apskričių valdybų pirmininkai. Jie skyrė ir atleido valsčių sekretorius, su kuriais gyventojams tekdavo turėti daugiausia reikalų. Maža to, 1934 m. spalio 1d. Įstatymo pakeitimu viršaičių ir burmistrų bei jų padėjėjų kadencija buvo prailginta iki 7 metų,

o valsčių ir miestų tarybų liko tapati – 3 metai. Todėl naujai išrinktos tarybos negalėjo keisti savo pareigūnų. Apskrities viršininkas galėjo užprotestuoti bet kurį valsčių, apskričių ar miestų tarybų sprendimą. Vidaus reikalų ministras galėjo paleisti valsčių, o Ministrų kabinetas – apskričių tarybas.

Jau 1931 m. lapkričio 25 d. A. Smetona paskelbė šalies prezidento rinkimų įstatymą, pagal kurį valsčių, apskričių bei miestų tarybos renka ypatinguosius tautos atstovus (vieną nuo 20 tūkst. gyventojų), o šie – prezidentą. Taigi rinkimai nebuvo nei visuotiniai, nei ttiesioginiai. Šis naujasis Respublikos Prezidento rinkimų įstatymas buvo antrasis žingsnis link autoritarinio valdymo. Rinkimams centre vadovavo Piliečių apsaugos departamentas (Valstybės saugumo departamento pirmtakas), o vietose – apskričių viršininkai. Tad autoritariniam prezidentavimui būdinga tai, kad valstybės vadovas renkamas neteisingai, t.y. taip, kaip norėjo pats kandidatas. Dar vienas nagrinėjamo laikotarpio bruožas – sukilimai, streikai, sąmokslai. Ypač jie „populiarūs“ buvo 1934 – 1936 m. maištautojai buvo nepatenkinti A. Smetonos per didelių įgaliojimų turėjimu ir reikalavo teisybės ir lygybės prieš įstatymus. Įvyko karininkų maištas, ūūkininkų streikas ir kiti voldemarininkų rengti sukilimai.

Autoritarinio prezidentavimo metais buvo smarkiai apribota susirinkimų laisvė. Net vaidinimams, šokių vakarams ir pan. reikėjo gauti apskrities viršininko ir karo komendanto leidimą.

A. Smetona, atėjęs į valdžią, ėmėsi griežtų priemonių spaudos bei kt. masinės informacijos aatžvilgiu. Be įrašo „karo cenzūros leista“ negalėjo pasirodyti joks spaudinys. 1927 m. net buvo išleistos specialios taisyklės laikraščių bei žurnalų redakcijoms. Tuo norėta stiprinti kariuomenės ir esamos valdžios įvaizdį. Visi pažeidę taisykles buvo baudžiami.

Naujojo prezidento požiūris į opozicines partijas buvo neigiamas, kadangi jis nenorėjo, kad atsirastų bent koks pasipriešinimas jo valdžiai. 1936 m. vasario 1 d. A. Smetona paskelbė Draugijų įstatymą, kurio 48 –asis straipsnis vidaus reikalų ministrui leido :valstybės ir tautos saugumo sumetimais“ uždaryti bet kurią partiją, organizaciją, draugiją. Tad po šio įstatymo išleidimo buvo uždarytos dauguma opozicinių partijų: Krikščionių demokratų, Valstiečių liaudininkų, Socialdemokratų partija ir kitos.

Autoritarinio prezidentavimo laikotarpiu valdžios ir katalikų Bažnyčios santykis buvo prieštaringas, nes nesutapo jų požiūriai į Bažnyčios santykį su politika. Naujoji valdžia llabai apribojo katalikų veiklą, tad 1930 m. tarp jų prasidėjo kone karas, per 2 metus atsakomybėn buvo patraukti net 146 kunigai.

1936 m. gegužės 9 d. Prezidentas paskelbė Seimo rinkimų įstatymą, pagal kurį išimtinę kandidatų į tautos atstovybę kėlimo teisę turėjo apskričių ir miesto tarybos. Tautos atstovai buvo renkami apygardomis, po vieną 50 tūkst. gyventojų. Kiekvienos apskrities taryba siūlė tiek kandidatų, kiek galėjo būti išrinkta apygardoje seimo atstovų. Semi rinkimų įstatymo 59 straipsnio skelbė, jog „balsuoti yra kiekvieno rinkiko pareiga „„. Dėl to bet kokia prieš rinkimus nukreipta agitacija buvo laikoma antiįstatymine. Tai buvo labai palanki aplinkybė tautininkams turėti Seime balsų daugumą.

Beveik per visą A. Smetonos valdymo laikotarpį išliko karo padėtis, kurią sąlygojo valdžios siekis turėti veiksmingą opozicijos slopinimo priemonę.

A. Smetonos prezidentavimo laikotarpis baigėsi, kai 1940 m. Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos.

IV. 1938 m. Konstitucija ir jos palyginimas su dabartine

A. Smetona buvo nepatenkintas 1922 m. konstitucija, tad jau 1937 m. paskyrė komisiją naujajai Konstitucijai parengti. 1938 m. vasario 11d. Seimas be debatų ir vienbalsiai pritarė parengtam Konstitucijos projektui.

1938 m. Konstitucijos 3 str. Skelbė, jog „Lietuvos Valstybė yra respublika“. Žodžio „demokratinė“ pašalinimas iš Konstitucijos teksto reiškė formalų atsisakymą nuo demokratinės valdžios formos. Tai pirmas skirtumas nuo 1992 m. spalio 25 d. Konstitucijos, kurios 1 str. sako, kad: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“. Žodis demokratija reiškia, kad valstybę valdo tauta, autoritarizmo metais tauta turėjo mažai įtakos formuojant valstybės pamatus. 1938 m. Konstitucija darė prezidentą pagrindiniu ir iš esmės vieninteliu įstatymų leidėju. Tarp Seimo sesijų, trukusių ne ilgiau kaip pusę metų, prezidentas galėjo leisti įstatymus, nereikalingus Seimo patvirtinimo, o pastarojo nutarimai įgaudavo įstatymo galią tik juos patvirtinus ir paskelbus prezidentui. Taigi Seimas iš esmės buvo įstatymų projektų rengimo institucija. Šiuolaikinė Konstitucija sskelbia, kad įstatymus leidžia Seimas, o prezidentas pasirašo ir skelbia seimo priimtus įstatymus arba grąžina juos Seimui Konstitucijos 71 straipsnyje nustatyta tvarka. Taigi, šis 1938 ir 1992 m. Konstitucijų skirtumas atskleidžia prezidento stiprų autoritetą. Prezidentas galėjo bet kuriuo metu Seimą paleisti, net nenurodydamas paleidimo motyvų, taip pat skiria ministrą pirmininką, o pastarojo teikimu – ir ministrus. 1922 m. Konstitucija sako, kad prezidentas skiria ir atleidžia Ministrą Pirmininką tik seimo pritarimu. Vyriausybė buvo atsakinga ne Seimui, bet prezidentui, o pastarasis – tik Dievui ir istorijai. Konstitucija neribojo prezidento perrinkimo, t.y. suteikė A. Smetonai galimybę prezidentauti iki gyvos galvos. 1992 m. Konstitucijoje prezidento galios kur kas menkesnės. 78 str. rašoma:

“.Tas pats asmuo respublikos Prezidentu gali būti renkamas ne daugiau kaip du kartus iš eilės“. (Prezidento kadencija – 5 metai). Lietuvos prezidentas autoritarizmo laikotarpiu turėjo daug galių, netgi joks Europos karalius neturėjo tokio autoriteto. A. Smetona – prezidentas visam gyvenimui, niekieno nevaržomas ir niekam neatsakingas vadovas, Konstitucijos bei kitų įstatymų leidėjas, vyriausias ginkluotojų pajėgų vadas, karo ir taikos skelbėjas. Visos šios galios atskleidžia A. Smetonos norą tvirtai įsistiprinti užimamoje pozicijoje ir pastoviai laikytis valdžioje.

Taigi, iš kai kurių dviejų Konstitucijų (1938 ir 1992m.) straipsnių galima daryti išvadas, kad Lietuvos respubliką valdė tik prezidentas, nes nnuo jo priklausė svarbiausi valstybės kūrimo reikalai, kurie skirtingai šiandien yra padalinti į tris valdžias: įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teismus, be to šalies vadovas turėjo ypatingas teises (pvz. Būti prezidentu iki gyvos galvos).

V. Santykiai su kitomis šalimis

Santykiai su kitomis Europos šalimis buvo įtempti. Lenkija reikalavo užmegzti diplomatinius santykius ( o tai reiškė Vilniaus praradimą ). Lietuvai tarpukario metais buvo svarbūs santykiai su gretima Vokietija. Pastaroji norėjo, kad Lietuva išliktų nepriklausoma ir Rytprūsiai nebūtų apsupta iš visų pusių Lenkijos, o Lietuvą domino Vokietijos rinka. Su Vokietija Lietuvos vyriausybė pasirašė sutartis dėl Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai (dėl pilietybės, dėl Evangelikų bažnyčios padėties ir kt.). Lietuvos ir Vokietijos santykiai pablogėjo, Vokietijoje įsigaliojus fašizmui. Po 1933 m. sujudo Klaipėdos vokiečiai, siekdami atplėšti Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos. 1939m. buvo patenkintas ultimatumas dėl Klaipėdos krašto perdavimo Vokietijai. Šis netekimas padarė didelę žalą Lietuvai, nes per uostą buvo išgabenama apie 80 proc. eksportuojamų prekių. 1939m. spalio mėn. pasirašyta Lietuvos ir SSRS savitarpio pagalbos sutartis sudarė prielaidas Rusijai Lietuvą okupuoti. Taigi, šis autoritarinio prezidentavimo laikotarpis buvo kartu ir netekimų etapas mūsų valstybei.

Lietuva siekė palaikyti glaudžius santykius su Baltijos valstybėmis. Norėta sukurti sąjunga, į kurią įeitų Lietuva, Latvija ir Estija. 1934 m. tarp šių šalių buvo sudaryta santarvės

ir bendradarbiavimo sutartis, kurioje įsipareigojama, kad trys vyriausybės tarsis užsienio politikos klausimais.

VI. Santykiai su kitataučiais ir kiti pertvarkymai Lietuvoje

6.1 Santykiai su kitataučiais

A. Smetona lietuvių tautos santykį su kitataučiais suprato paprastai – lietuviai yra savo valstybės kūrėjai, o tautinės mažumos – jų padėjėjos, A. Smetonos valdymo metais buvo galutinai sumodeliuotos valstybės politinės struktūros, tradicijos. Tad tautininkų valdomoje Lietuvoje nebuvo genocido arba bandymo asimiliuoti tautines mažumas. Visa tai leidžią teigti, kad tarpukario Lietuvoje tautinių mažumų klausimas ir juridiniu, ir bendražmogišku požiūriu buvo iišspręstas.

6.2 Ekonominiai ir kultūriniai laimėjimai

Lietuvoje autoritarizmo laikotarpiu paspartėjo ekonomika, plėtėsi žemės ūkis, didėjo eksportas, plėtojosi gyvulininkystė ir paukštininkystė. Per nagrinėjamą laikotarpį šiose srityse padaryta nemaža pažanga: įvykdyta žemės reforma, sukurtos visai naujos žemės ūkio gamybos šakos – pieno ūkis, bekoninių kiaulių, cukrinių runkelių auginimas, selekcija. Smarkiai išaugo pramonė: svarbiausia šaka – maisto pramonė(1927 m. įsikūrė pagrindinė Lietuvos pieno perdirbimo bendrovių sąjunga –„Pienocentras“ ir stambi akcinė bendrovė „maistas“). Pirmaeilis Lietuvos rūpestis buvo eksporto didinimas, sparčiai plėtojosi transporto sistema, Kaune įrengta nauja aautomatinė telefono stotis ir radijo stotis. Stiprėjanti ekonomika ledo valstybei daugiau lėšų skirti kultūrai ir švietimui:

1. 1928m. įvestas privalomas valdžios mokslas. Steigiamos gimnazijos, amatų mokyklos, padaugėjo moksleivių. Mokyklas steigti turėjo teisę ne tik valstybė, savivaldybės, bet ir visuomeninės organizacijos bei privatūs aasmenys.

2. 1939 m. jau dirbo 9 aukštosios mokyklos. (1922 m. Kaune atidarytas Lietuvos universitetas( dabar Vytauto Didžiojo) , 1939 m. Vilniuje atgautas Stepono Batoro universitetas, veikė ir kitos aukštosios mokyklos).

3. Tai buvo literatūros klestėjimo laikas ( tarpukariu kūrė tokie rašytojai ir poetai, kaip Žemaitė, Maironis, V. Krėvė, V. Mykolaitis-Putinas ir kiti).

4. Įkurtas Lietuvos valstybės teatras. Tai buvo pirmasis Lietuvos valstybinis teatras. Nuo 1920 m. Kaune pradėjo veikti Operos teatras.

5. Plėtėsi muzikos, dailės ir kitos draugijos, aktyvėjo sportas, augo mokslas.

Taigi, nežiūrint to, kad tarpukario laikotarpis nebuvo vienas iš lengviausių lietuvių tautai, tačiau būtent šiuo metu pasiekta ir nemažai naujovių.

IŠVADOS

Taigi, išnagrinėjusi informaciją apie Lietuvos padėtį autoritarinio prezidentavimo laikotarpiu, galiu daryti tam tikras išvadas.

Kaip minėjau autoritarinis valdymas – vieno asmens ar organizacijos valdymas, siekiantis įtvirtinti ssavo valdžią, įtaką, autoritetą. Lietuvoje tokį autoritetą turėjo A. Smetona tarpukario metais. Prezidentas buvo ypatingasis asmuo valstybėje, kuris norėjo daryti įtaką visai lietuvių tautai. O tai atsispindėjo viso jo prezidentavimo laikotarpio eigoje ( nuo 1926 m. iki 1940 m.). Visų pirma, A. Smetona į valdžią atėjo po 1926 m. perversmo, o pagrindinė jėga buvo karininkai. 1938 m. priimta naują Konstituciją, kuri suteikė neribotą valdžią šalies valdovui: prezidentas visam gyvenimui, niekieno nevaržomas ir niekam neatsakingas vadovas, Konstitucijos bei kitų įstatymų leidėjas, vvyriausias ginkluotojų pajėgų vadas, karo ir taikos skelbėjas , išleisti kiti įstatymai – savivaldybių, Seimo, prezidento ir kiti, leidę savivališkai naudotis jomis savo labui.

Ryškus autoritarizmo bruožas – opozicijos partijų uždraudimas ir visų kitų prieštaraujančių baudimas, taip įvyko ir Lietuvoje tautininkų konkurentams ( uždarytos Krikščionių demokratų, Valstiečių liaudininkų ir kitos partijos). Ne kokie santykiai buvo ir su katalikų bažnyčia, kurios galios buvo gana ribotos, kad nekeltų grėsmės valstybės vadovo autoritetui.

Tarpukario metais Lietuvos santykiai su kitomis valstybėmis buvo labai įtempti. Lenkija, Vokietija ir Rusija kėsinosi į Lietuvos teritorijos žemes siekdami naudos sau, tai reiškia, kad prezidento vykdoma užsienio politika nebuvo palanki.

Tačiau nors vidaus ir užsienio politika autoritariniu laikotarpiu buvo sutelkta, galima sakyti, vieno asmens rankose, tai nesutrukdė pasiekti gana ryškių laimėjimų ekonomikos srityje (plėtojosi pramonė, eksportas, transportas), švietimo ir kultūros srityse (kūrėsi mokyklos, pradėjo veikti aukštojo mokslo įstaigos, atsidarė Lietuvos valstybės teatras).

Manau, kad autoritarizmas nėra gera valstybės valdymo forma, nes ji labai apriboja daugumos žmonių, siekiančių padėti šaliai, elgesį ir neleidžia kurti lygios ir teisėtos visiems valdžios.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija: Lietuvos respublikos piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d. Referendume. – Vilnius, 1996.

2. Truska L. Antanas Smetona ir jo laikai. – Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1996.

3. Varnienė J. Istorijos aspektai: Civilizacijos, Lietuva, pasaulis. –– Vilnius, 1999.

4. Naujausiųjų laikų istorija. Vadovėlis 10 klasei. – Vilnius: KRONTA, 1999.

5. Raimondas Lopata. Autoritarinis rėžimas tarpukario Lietuvoje: aplinkybės, legitimumas, koncepcija. – Lietuvos istorijos institutas, 1998.

6. Šiuolaikinė valstybė. – Kaunas: Technologija, 1999.