viesojo administravimo ir politikos santykis

TURINYS

Įvadas 3

1. Politikos samprata 4

1.1Bendroji politikos samprata 4

1.2 Viešoji politika 5

2. Viešojo administravimo samprata 7

3. Santykis tarp politikos ir administravimo 9

Išvados 12Įvadas

Politikos terminas šiandieninėje visuomenėje gana dažnai sutinkamas reiškinys, tik, žinoma, jis ne vienareikšmiškai, o gal ir net labai skirtingai suprantamas ir vartojamas. Tik yra aišku, kad politika turi tarnauti piliečiams. Tuo tarpu administravimas daugeliui gana nesuprantamas ir gal net visai negirdėtas reiškinys. Tad išties būtų sunku nustatyti santykį tarp šių dviejų sąvokų, visų pirma neišsiaiškinus ir neaptarus, ką šios sąvokos reiškia. Kad būtų lengviau tai padaryti, kkeliu tokius uždavinius, į kuriuos siekiama atsakyti šiuo referatu:

1. Aptarti politikos sąvoką bendrai. Trumpai, bet išsamiai aptari viešosios politikos sampratą.

2. Nors administravimas yra daug apimanti ir plati sąvoka, aptarti viešojo administravimo esmę ir pagrindinius jo principus, funkcijas.

3. Suvokus šių sąvokų turinį, atskleisti santykį tarp viešosios politikos ir viešojo administravimo per jų funkcijas, tarpusavio santykius.1. Politikos samprata

1.1Bendroji politikos samprata

Baltų kalbose tėra vienas paprastas žodis politikai apibūdinti, kai tuo tarpu anglų kalboje jų yra net trys. Abiem atvejais ,,politikos“ sąvokos kyla iš graikiško žžodžio polis, kuris reiškia miestą arba miestą – valstybę, ir nurodo jog kalbama apie piliečių reikalus. Kaip minėjau angliškai galima skirti tris žodžius politikai apibūdinti: polity, reiškiantis politikos institucinę sandarą, arba struktūrą; politics, apibūdinantis politinius procesus ir veikėjus, jei pasirenkama įį politics žvelgti kaip į politinį ,,žaidimą“; ir galiausiai policy, kuris byloja apie politikos turinį. Nors policy retkarčiais lietuviškai verčiamas žodžiu ,,politika“, daugeliu atvejų bus kalbama tiek apie netikslų, tiek ne visai atitinkamą vertimą, tikslingiausias šio termino vertimas lietuvių kalboje – tai viešoji politika. (1; p. 34)

Pirmiausia norėčiau apžvelgti, kaip politologai politiką supranta ir apibūdina politikos moksluose, kada santykinai atskiriame politikos mokslus nuo administravimo mokslų, kurie daugiau siejami su ,,policy“ (viešoji politika).

Politikos sąvoka gali būti įvardijama kaip specifinės rūšies socialinė žmonių veikla, kuria valdžios priemonėmis sprendžiamos esminės visuomenės problemos. Pastarųjų sprendimą, kaip žinoma, labai lemia tai, kas yra visuomeninės politikos vykdytojai, arba politinės veiklos subjektai. Į klausimą kas yra politikos subjektai, būtų galima atsakyti taip : tai specialūs žmonių sukurti oorganizaciniai institutai, įvairios politinės partijos, visuomeniniai judėjimai ar netgi organizacijos, kurios politinių tikslų nelaiko svarbiausiu savo veiklos uždaviniu. Tačiau politikos subjektų vieta ir vaidmuo visuomeninėje politikoje buvo ir yra viena iš svarbiausių politologijos problemų. (3; p. 37)

Politika yra visuomenę organizuojanti, reguliuojanti ir kontroliuojanti sritis, todėl ji santykinai yra savarankiška ir nepriklausanti nuo ekonomikos, ideologijos, kultūros, teisės ir kitų sričių, šia prasme politika yra viršesnė už jas. Kartu politika nėra atskirta nuo kitų visuomenės gyvenimo sričių, o prasiskverbia į jas ir llemia visus visuomenės gyvenimo elementus. Politika visada yra siejama su valstybe, su didelių socialinių grupių veikla, joje akcentuojama bendrų ir privačių interesų vienybė, sąmoningumas ir tikslo siekimas, tačiau joje daug stichiškumo elementų, jos rezultatai nėra garantuoti, todėl politika yra priskiriama prie rizikingų veiklos sričių. (4; p. 10-11)

Patys politologai apibūdindami politikos sąvoką, joje skiria dvi politikos sampratos grupes. Pirmieji politiką sieja su valstybės arba vyriausybės veikla. Tradiciškai ši sąvoka kildinama iš antikinių mąstytojų Platono ir Aristotelio. Platonas politiką siejo su idealios valstybės kūrimu, kuris savaime suteikia prasmę netobulam pasauliui. Pasak Aristotelio, politikos esmę sudaro lygių piliečių dalyvavimas,priimant kolektyvinius sprendimus viešojo gyvenimo turiniui ir krypčiai nustatyti. (2; p. 10)

Kita grupė politiką aiškina valdžios, galios arba konflikto aspektu. Visi visuomeniniai santykiai yra susiję su galia, įtaka, kontrole, autoritetu. politika yra socialinis procesas, kuriam būdinga kova ir bendradarbiavimas naudojant galią, pasibaigiantis sprendimo priėmimu. Todėl politika yra universalus, visa apimantis reiškinys, esantis visur, kur susidaro valdžios santykiai ir konfliktai. (2; p. 12) 1.2 Viešoji politika

Policy arba kitaip ,,viešoji politika“ dažniausiai vartojama apibūdinant įvairių institucijų elgseną. Tai gali būti oficialių asmenų, valstybės institucijų elgsena ar veiklos pasirinkimas.

Viešosios politikos analitikai nesutaria dėl policy sąvokos apibrėžimo. Pragmatiški tyrimo tikslai turi nulemti, kokiu – plačiu ar siauru ppolicy koncepcijos apibrėžimu – norima naudotis. Kita vertus, yra aišku, jog bet kuriomis aplinkybėmis viešosios politikos tyrimų dėmesio centre atsiduria politikos turinys ir padariniai. (1; p. 34-35, 5; p. 19)

Socialinių mokslų literatūroje galime rasti daug viešosios politikos apibrėžimų. Vieni jų viešąją politiką laiko valstybinių institucijų santykiais su aplinka, kiti valdžios pasirinkimu ką nors daryti ar kam nors priešintis. Treti mano, kad viešoji politika – tai visų pirma ilgalaikiai, strateginiai sprendimai ir veiksmai, tam tikros veiklos kursas bei tikslų ir uždavinių įgyvendinimas. Nepaisant daugybės viešosios politikos apibūdinimų, yra vieningai sutarta, kad svarbiausias viešosios politikos požymis yra tikslinga elgsena, veiksmas, veiklos pasirinkimas ir įgyvendinimas, politinių problemų sprendimas. Tiesiogiai viešoji politika dažniau suprantama tai, ką valdžios institucijos atlieka, o ne tai, ką yra numačiusios ar planuoja, ruošiasi daryti. (Pavyzdžiui, įstatymo priėmimas ar pakeitimas savaime negarantuoja to įstatymo įgyvendinimo sėkmės ir greitų pasikeitimų.) Būtina viešosios politikos funkcija – užtikrinti priimtų įstatymų, nutarimų vykdymą Todėl viešosios politikos pajėgumą žymia dalimi ir lemia politinių sprendimų realizavimas.

Modernioje visuomenėje viešoji politika kartais atsiranda staiga, vietoj planuotų tikslų, ir įgauna atsitiktinės elgsenos ar netikėtų sprendimų bruožų. Todėl viešoji politika privalo turėti strateginę, pagrindinę veiklos kryptį dažniau nei precizišką įgyvendinimo programą, kadangi politinė aplinka reikalauja lanksčių politinės strategijos įgyvendinimo fformų ir metodų įvairovės.

Viešoji politika – tai tarsi atsakas į piliečių reikalavimus, interesus, skundus, prašymus, susijusius su kokia nors piliečių, atstovavimo grupių ar valdžios atstovų, biurokratų veikla ar neveikla. Priimami sprendimai nurodo viešosios politikos turinį ir veiklos kryptis, jie gali veikti išleidžiamus įstatymus, potvarkius ar administracines reguliavimo taisykles.

Viešoji politika gali būti pozytivi ir negatyvi. Savo pozytiviąja forma ji privalo remtis įstatymų leidyba, įstatymų autoritetu, nes kartu viešosios institucijos, viešoji politika tampa autoritetu, verčiančiu piliečius, organizacijas veikti, tam naudojant įstatymų galią ir numatytą prievartą. Negatyvi viešoji politika būna tada, kada valdžios institucijos nieko nedaro ir nekeičia, kai politiniai sprendimai yra būtini ir neužtenka reguliavimo taisyklių, nutarimų ar aktų, dažnai įvairiomis priemonėmis dangstydamos savo neveiklumą. (5; p. 19-20)

Bendriausia prasme viešoji politika gali būti įvairiai klasifikuojama – pagal jos tikslus, vykdymo formas ir kt.

Pagal įtakos visuomenei lygmenį išskiriamos tokios viešosios politikos rūšys:

• paskirstymo – jos esmę sudaro paslaugų ir paramos įvairioms grupėms išdėstymas, skirstant viešuosius fondus;

• reguliavimo – suprantama kaip tam tikri apribojimai, limitai, taisyklės individų ar jų grupių elgsenai;

• susireguliavimo – panaši į reguliavimo politiką tuo, kad ji taip pat draudžia ir reguliuoja kai kuriuos procesus, tačiau ji yra pačių reguliuojamų grupių remiama, nes ji proteguoja tų grupių interesus

• perskirstymo – ją sudaro valdžios parengtos

priemonės, padedančios pakeisti pajamų, laisvių, vertybių išdėstymą tarp visuomenės grupių.

Viešąją politiką rengia ir vykdo valdžios institucijos bei asmenys, dirbantys šiose institucijose – ne valdžios struktūros irgi veikia viešosios politikos procesus – ir asmenys, atsakingi už tam tikrą veiklą. Siekiant viešosios politikos efektyvumo, geriau paskirstyti vaidmenis ir atsakomybę, užtikrinti demokratinių sprendimo įgyvendi.nimo kontrolę, nemažas galimybes suteikia strateginis viešųjų institucijų, jų politinės veiklos planavimas. Tačiau šio planavimo sėkmė priklauso nuo to, kaip bus siejami teoriniai planavimo modeliai, principai, procedūros su realiomis organizacijų vveiklos sąlygomis, su specifinėmis jų veiklos aplinkybėmis ir situacijomis. (5; p. 19-22)2. Viešojo administravimo samprata

Viešoji politika dažniausiai suprantama kaip valstybės valios išraiška, o viešasis administravimas yra vis sudėtingėjanti tos valios įgyvendinimo sistema, apimanti ir veikianti didelę visuomenės dalį. Viešųjų institucijų uždavinius turi apibrėžti politikai, o vykdyti – administracijos darbuotojai, šitaip įgyvendindami racionalaus sprendimų priėmimo modelio reikalavimus.

Jei bandysime analizuoti bet kokio valdymo organizavimą, matysime, kad dažniausiai išskiriamos trys valdymo rūšys, atliekančios valstybės valios vykdymo funkciją. Pirmoji valdymo rūšis, taikanti įstatymus konkrečiais aatvejais, atirandančiais, kada viešosios institucijos ir individai pažeidžia kitų subjektų teises, yra žinoma kaip teisinis valdymas. Antruoju atveju valdymas atlieka valstybės valios vykdymo priežiūrą – tai valstybės sprendimų įgyvendinimo valdymas. Trečiuoju atveju valdymas apima mokslinę, techninę, komercinę valdymo sferą – ttai administracinis valdymas. Administravimas vaidina labai svarbų vaidmenį visose įmonėse: didelėse ir mažose, pramoninėse, komercinėse, politinėse, religinėse ir kitose.

Tradiciškai viešasis administravimas suprantamas kaip valstybės tarnybos veikla, kaip studijų sritis ir kaip profesija. Nors kaip mokslo sritis viešasis administravimas atsirado gana neseniai (XIX a. pabaiga), tačiau viešojo administravimo pagrindinius principus žmonija praktikavo jau prieš keletą tūkstantmečių – Egipto piramidės, Didžioji kinų siena , kiti senovės civilizacijų laimėjimai liudija, kad viešosios programos ir projektai įvairiais administravimo metodais buvo gana sėkmingai įgyvendinami.

Nors yra žinoma daug administravimo apibrėžimų, tačiau daugumos jų autoriai vieningai sutinka, kad viešasis administravimas apima:

o administracinio personalo elgseną ir motyvacijas;

o organizacinius susitarimus, įgyvendinant svarbias,valstybinės reikšmės viešąsias programas;

o administracinę aplinką, kurią sukuria administracinės sistemos ryšiai su politine sistema ir su visuomene.

( 9; p. 6-9, 11; p. 21)

Viešasis administravimas tiesiogiai susijęs su viešųjų programų ir projektų valdymu, su viešosios politikos formulavimu, įvairių lygių administratorių rengimu. Viešojo sektoriaus darbuotojai, dalyvaujantys valstybės valdymo struktūrose ir atliekantys administravimo funkcijas, privalo tai atlikti funkcionaliai naudingai ir efektyviai. Tam jiems reikalingos žinios, įgūdžiai, organizuotumas, gebėjimas derinti veiklos metodus ir formas. Viešajame sektoriuje dirbantys žmonės privalo išmanyti biudžeto formavimo, personalo valdymo, politikos analizės principus, sugebėti analizuoti viešųjų organizacijų vidinę ir išorinę aplinką, strategiškai mąstyti ir veikti, laikantis viešosios etikos normų iir taisyklių. Tad kaip matome kvalifikacija yra būtina, kad dirbti viešojoje įstaigoje. (9; p. 7)

Visuomenėje dažnai vartojama sąvoka ,,biurokratija“ yra viešojo administravimo sinonimas. Anot Maxo Weberio biurokratija – tai įstaigos efektyvumo išraiška. Šis jo teiginys grindžiamas jo garsiuoju biurokratijos modeliu – idealiu biurokratijos tipu, pasižyminčiu tokiomis savybėmis: beasmenė valdžios struktūra, valdžios institucijų hierarchija apibrėžtų kompetencijos sričių subordinuotoje sistemoje, laisvas darbuotojų parinkimas pagal apibrėžtas taisykles, piniginis atlyginimas pagal aiškias sutartis, institucijos elgsenos disciplina ir kontrolė. (7; p. 80-81)

Žinoma administravimas turi savo principus. Žymus valdymo teorijos klasikas Henry Fayolis įrodinėjo, kad principai, tinkantys visoms našiai dirbančioms organizacijoms, gali būti įdiegti tik efektyviai administruojant. Penki jo administravimo principai vertingi iki šiol:

1. Planavimas ir prognozavimas – tai atsižvelgimas į ateitį , kad būtų galima sudaryti veiksmų planus.

2. Organizavimas – sukurti įmonės struktūrą, medžiagas ir atrinkti žmones.

3. Koordinavimas – suvienyti, unifikuoti ir suderinti visą veiklą bei pastangas.

4. Kontrolė – prižiūrėti, kad viskas vyktų laikantis plano, pagal nustatytas ta.isykles ir duotus nurodymus.

5. Vadovavimas – palaikyti ir paremti personalo veiklą.

Išvardytos funkcijos be abejonės sudaro administravimo dalį. Tačiau galima kelti klausimą dėl paskutiniosios funkcijos – ar būtina įtraukti vadovavimą? Tai nėra privaloma, tačiau jį galima priskirti prie administravimo dėl kelių priežasčių:

1) personalo atranka, mokymas ir organizacijos sukūrimas – už ttai yra atsakingas administravimas dažnai susiję su vadavimu;

2) daugelis vadovavimo principų yra administravimo principai – administravimas ir vadovavimas yra glaudžiai susiję; Dėl to šias dvi grupes verta sujungti.

Tačiau administravimo nereikėtų painioti su valdymu, nes valdymas – tai organizacijos vedimas i tikslą siekiant naudos, o administravimo funkcijoje valdymas turi tik užtikrinti sklandų darbą. (6; p. 5-6, p. 26- 27)3. Santykis tarp politikos ir administravimo

,,Skirtumas tarp politikos ir administravimo yra nereikšmingas ir miglotas.“ (Appleby, 1949 m.) .

Viešosios politikos ir viešojo administravimo santykį suprantame kaip politikos ir administravimo funkcijas, jų tarpusavio santykius, bei viešojo administravimo politinį kontekstą.

Kartais bandoma pernelyg kategoriškai atskirti viešosios politikos ir viešojo administravimo funkcijas, užmirštama, kad viešosios politikos ir viešojo administravimo modeliai, veiklos metodai, procedūros yra per daug bendros, kad būtų galima tarp jų nubrėžti ryškią takoskyrą.

Tokie modeliai kaip institucinis, procesų, grupių, elito, racionalusis, viešojo pasirinkimo, įgyvendinimo, sistemų, inkrementinis ir kiti nėra skirti vien viešosios politikos teorijai ir politikai. Kiekvienas jų siūlo skirtingą viešosios politikos ir viešojo administravimo procesų, struktūrų bei elementų supratimą. Todėl dažniausiai viešosios politikos ir viešojo administravimo institucijos ir specialistai pasirenka tuos pačius modelius arba jų kombinacijas. Dirbtinį viešosios politikos ir viešojo administravimo funkcijų atskyrimą dažnai lemia patys politikai ir administratoriai. Administracinėms biurokratinėms struktūroms toks administravimo iir politikos atskyrimas leidžia dalyvauti politikoje (daugiau kaip organizatoriams, o ne kaip tos politikos šalininkams), dažniausiai neprisiimant realios atsakomybės už tos politikos rezultatus. Be to, jie gali užsiimti politine veikla, laikydami, kad savo sprendimus grindžia techniniais ir juridiniais kriterijais, netrukdydami politikams, kurie priešingu atveju gali įžiūrėti politinę ar ideologinę įtaką. Taigi viešojo administravimo veiksmų poveikį politikai, visuomenė ir net patys administratoriai gali laikyti protinių, juridinių ir techninių kriterijų pritaikymu politikos klausimams, jei toks taikymas gali padėti surasti ir realizuoti geresnius sprendimus. Toks loginių ir techninių sprendimų atlikimo vyksmas dar labiau sustiprėja demokratinėje visuomenėje, valstybės valdymo aparatą siekiant išlaikyti neutralų valdančiųjų partijų atžvilgiu.

Be to, minėtas politikos ir administravimo atskyrimas suteikia tam tikrą laisvę politikams ir palengvina daugelį šiuolaikinės valdžios sprendimų, kadangi juos padaro asmenys, kuriems neteks stoti prieš visuomenę per kitus rinkimus. Antra vertus, supratimas, kad politiniai ir techniniai sprendimai viešajame sektoriuje gali būti atskirti, leidžia politikams atitolinti daugelį reikalingų sprendimų. Dėl tokios veiklos nemažai valdžios funkcijų iš šališkos politinės kontrolės pereina į nepriklausomų įstaigų ir biurokratinių institucijų rankas. Jeigu sprendimus darantys administratoriai tam tikra prasme yra izoliuoti nuo politinio sprendimo, galima prielaida, kad jie gali atlikti daugiau ar mažiau nepriklausomus veiksmus. Tačiau toks dirbtinis politinių ir administratorių funkcijų atskyrimas,

užuot saugojęs sprendimus nuo politinės įtakos, gali palenkti juos į kitas politines įtakas, kurių visuomenė nepažįsta ar menkai tepažįsta, ir todėl jos gali būti sunkiau valdomos

ir kontroliuojamos.

Analizuojant administracinių sprendimų politinės aplinkos ir politinio konteksto įtaką sprendimams, reikia išskirti keletą politinės administratorių veiklos matmenų. Vienas jų gali būti įvardintas kaip „politinio išlikimo“ matmuo. Vienoje šio matmens pusėje yra politinė veikla toje tarnyboje, kuri, kurdama politiką, siekia priimti daugybę duomenų iš įtaką turinčių ir spaudimą darančių grupių bei rėmėjų. Kitoje šio mmatmens pusėje yra politinė veikla, nukreipta į organizacijos stiprinimą. Šios dvi politikos formos retai būna aiškiai atskirtos realiame gyvenime, tačiau jas galima atskirti analizės tikslu, kad būtų galima aptarti tikėtinas daromo poveikio ir įtakos rūšis. Antrasis administracinės politikos matmuo yra oficialumas, arba formalumas. Administratoriai sąveikauja tiek su valdžios atstovais, tiek su neoficialiomis struktūromis. Šį sąveikavimą ne visuomet galima aiškiai atskirti, nes valdžios atstovai daž.nai yra suvaržyti savo įsipareigojimų ir tam tikrų interesų, o spaudimo grupės gali veikti įvairiausiais metodais. Tačiau ttaip atskirti naudinga analizės tikslais, kadangi tos sąveikos būdas, jos teisėtumas ir galima jos įtaka politikai skiriasi priklausomai nuo joje dalyvaujančių veikėjų tipo ir dalyvaujančių institucijų veiklos. (5; p. 17-19)

Dabar pateiksiu viešojo administravimo paskaitos metu nagrinėtą schemą – biurokratinės ppolitikos tipai., ir aptarsiu pirmąją ir antrąją dalis, kurios apibūdina viešojo administravimo institucijų ir politinių institucijų santykį.

Vidinė Išorinė

Formali 1 – Administratoriaus/

Ministro ryšys 2 – Biudžeto formavimas:

atskaitomybė

Neformali 3 – Administracinis

lobizmas 4 – Klientūros/piliečių

parama

Kaip matyti pirmoji dalis vidinė-formali apibūdina santykius tarp aukščiausios kategorijos valstybės tarnautojų ir ministro, kuriam tarnautojai turi atsiskaityti. Aukščiausio lygio tarnautojai nėra atsakingi už sprendimą, už jį atsakingas ministras, tačiau sprendimas neįmanomas be valstybės tarnautojų. Tad sprendimai priimami konsultuojantis su aukštais administracijos pareigūnais arba šie pareigūnai įgaliojami patys spręsti. Šitokio pobūdžio ministrų ir valstybės tarnautojų bendradarbiavimas pradėjo vyrauti kuriant politiką.

Antroji išorinė-formali. Čia jau galime įžvelgti du aspektus: 1) kad administracinės institucijos turi parengti biudžeto plano projektą, nors jį ir tvirtina politinė institucija. Taip pat biurokratija su politinėmis institucijomis turi derėtis, kaip ppelnyti biudžetinę paramą.

2) Administracinės institucijos atsiskaito už savo veiklą politinėms institucijoms, o ne atvirkščiai. Biurokratija neturi nepiktnaudžiauti suteikta veiksmų laisve ir veikti pagal įstatymus.

(8;)

Kaip matyti negalima brėžti ryškios ribos tarp politikos ir administravimo, nes juos abu jungia bendri veiklos metodai, bendros procedūros, bendras interesas tarnauti visuomenei, o taip pat jie nuolat sąveikauja vieni su kitais.Išvados

1. Viešosios politikos turinį ir veiklos kryptis labiausiai atspindi priimami sprendimai, kurie yra atsakas i piliečių prašymus, skundus, interesus susijusius su piliečių atstovavimo institucijomis. Tai ddaroma veikiant leidžiamus įstatymus, potvarkius, administracines reguliavimo taisykles ar net daryti pataisas jurisdikcijose.

2. Viešasis administravimas privalo veikti politiką, kuri išreiškia valstybės valią, tačiau remdamasis pagrindiniais administravimo principais – kolegialumu, demokratiškumu, teisėtumu, viešumu.

3. Viešojo administravimo ir viešosios politikos funkcijos glaudžiai susijusios tarpusavyje, ta tarsi vienas mechanizmas igyvendinant piliečių valią, tik pirmoji mechanizmo dalis priima sprendimus, o antroji atsakinga kad jie būtų igyvendinami. O ribą brėžti tarp šių sąvokų dažniausiai brėžia patys politikai ir administratoriai, dėl tada atsirandančių galimybių, kaip pavyzdžiui, administratoriams dalyvauti politikoje ir kt.

Literatūros sąrašas:

1. Albaekas Erikas. Ekspertizė ir viešoji politika: keisti sugulovai?.Vilnius, 2004.

2. Novagrockienė J. Politikos moslo pagrindai.V., 2003.

3. Politikos mokslų metmenys.VU, 1994.

4. Žigaras Feliksas. Politologija

5. Raipa Alvydas. Viešoji politika ir analizė. Viešojo administravimo politinis kontekstas. Iš Raipa A., Viešasis administravimas. Kaunas: Tecnologija, 2007.

6. Foyol Henri. Administravimas teorija ir praktika.Vilnius: Eugrimas, 2005.

7. Lane Jan Erik. Viešasis sektorius. Margi raštai,2001.

8. Viešojo administravimo paskaitos užrašai

9. Jasaitis Edvardas. Įvadas i viešąjį administravimą. Iš Raipa A., Viešasis administravimas. Kaunas: Tecnologija, 2007.